SwO street #21 by SwO magazine

SwO

street

Akvilė Lesauskaitė VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ / EDITOR-IN-CHIEF akvile.lesauskaite@swo.lt Anžela Ter-Vardanian KŪRYBOS DIREKTORĖ / CREATIVE DIRECTOR anzela.vardanian@swo.lt Monika Bartoševičiūtė NAUJIENŲ REDAKTORĖ / FEATURES EDITOR Agnė Bolytė KALBOS REDAKTORĖ / LANGUAGE EDITOR ŽURNALĄ RENGĖ / TEAM: Justė Gvazdaitytė Laura Vanagaitė Ieva Raudeliūnaitė Kristina Bezrodnaja Greta Bernotaitė Rasa Nebasa Ačiū prisidėjusiems / Our precious contributors:

SwO street – nemokamas miesto mados žurnalas Dizainas: SwO © SwO street Nr.21 (2016 liepa – rugpjūtis)

Leidinyje panaudotos nuotraukos bei straipsniai, jei nenurodyta kitaip, yra UAB „SwO group“ nuosavybė. Naudoti ir platinti informaciją be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

SwO

street

Iliustracijos: www.akviles.com

Indrė Kavaliauskaitė / DQ Akvilina Ubartaitė / Ryan Romanes / Katkus Temsta Lukas Kavaliauskas @ First Face Model Dovilė Markevičienė @ SLA akademija / Ugnė Domeikytė

www.swo.lt

NUMERYJE SKAITYKITE: FOTOSESIJA: LEGACY OF FICTION PASTEBIMA IR RYŠKI, KITIEMS STILIŲ KURIANTI AISTĖ RADZEVIČIŪTĖ JAUSTI GRAFINIO DIZAINO TENDENCIJAS. MARIJA MATIUŠOVA AR EINATE IŠ PROTO DĖL KAVOS AROMATŲ? SUKURTI SAVO ŽURNALĄ MAGIŠKŲ AKIMIRKŲ KŪRĖJA – AILERA STONE VASARA: KAIP ŠIUO METU PRIŽIŪRĖTI ODĄ IR PLAUKUS? FOTOSESIJA: MEILĖS ANGELAS PAŠNEKESIAI APIE MUZIKĄ SU KAROLIU VYŠNIAUSKU

4 12 16 20 26 30 34 36 46

Viršelyje: FOTOGRAFĖ: GRETA BERNOTAITĖ STILIUS: INDRĖ KAVALIAUSKAITĖ VIZAZAS: DQ MODELIS: AKVILINA UBARTAITĖ

http://issuu.com/swomagazine https://www.facebook.com/SwO.magazine http://instagram.com/swomagazine

www.swo.lt

Mes visada laukiame talentų! Rašykite mums laiškus el. paštu redakcija@swo.lt

3 | SwO

street

LEGACY OF FICTION FOTOGRAFĖ: GRETA BERNOTAITĖ STILIUS: INDRĖ KAVALIAUSKAITĖ VIZAŽISTĖ: DQ MODELIS: AKVILINA UBARTAITĖ

SwO

street

www.swo.lt

5 | SwO

street

SwO

street

www.swo.lt

7 | SwO

street

SwO

street

www.swo.lt

9 | SwO

street

SwO

street

| 10

www.swo.lt

11 | SwO

street

PASTEBIMA IR RYŠKI, KITIEMS STILIŲ KURIANTI AISTĖ RADZEVIČIŪTĖ Autorė: Laura Vanagaitė Nuotraukos: UNDRESS – Gertrūdos Varnaitės, portretinė – Auros Skulskytės, Augustė Skirutytė

Kaip atsirado noras suktis mados pasaulyje, būti stiliste? Nuo vaikystės domėjausi vizualiaisiais menais, mokiausi keliose dailės mokyklose ir visuomet žinojau, kad mano veikla taip pat bus susijusi su kūryba. Kaip ir dauguma mažų mergaičių, sakydavau, kad užaugusi būsiu dizainere, tačiau net žaidimai būdavo susiję ne su drabužių kūrimu, o su įvaizdžio formavimu. Pamenu, kaip močiutei demonstruodavau savo madų šou, iš jos spintos susidėliojusi „madingus derinius“. O prosenelė net turėjo supirkusi man visą maišą įdomių drabužių iš secondhandų – nuo čigoniškų sijonų iki raganos kostiumo – tai čia išvis buvo mano mėgstamiausia veikla: dešimt kartų viską persimatuoti, įsijausti į personažus ir dar papuošti drauges. Tai buvo pati pradžia, paaugusi savo svajonei galėjau duoti stilistės vardą ir tos svajonės stipriai laikytis.

uomet kalba pakrypsta apie stilistės Aistės Radzevičiūtės darbą, mergina jį apibūdina kaip nesibaigiantį spektaklį, kuriame kartais pats turi įsijausti į įvairiausius vaidmenis, kad juos suvoktum. Tai kažkas, ko negali išmokti, tačiau turi pajausti. Aistė apibūdina, kad tai ne tik jos darbas, bet ir hobis, kuriam ji jaučia begalinį užsispyrimą bei atsidavimą. Kiekviena diena ir kiekvienas naujas projektas suteikia naujos patirties bei žinių. Stilistė teigia, kad tai ir yra vienas gražiausių šios profesijos bruožų, kuris kiekvieną kartą sukelia jaudulį. Mergina jau išbandė savo jėgas bei įrodė, kad tiki tuo ką daro, ir žino, kuria linkme reikia eiti.

SwO

street

| 12

Kaip atradai savo pačios įvaizdį, kurį šiandien esi susikūrusi? Niekada nesistengiau sistemingai jo kurti. Aš net negalėčiau įvardinti ir apibūdinti savojo įvaizdžio, nes jis keičiasi kas dieną – vieną dieną galiu užsidėti aukštakulnius ir pūstą suknelę, o kitą dieną nutrintus kedus ir kepurę. Manau, tai iš dalies profesinė liga, kurioje visai nesunku pasimesti, kas esi TU, kai vos ne kasdien aplink save kuri skirtingus įvaizdžius ir turi įsijausti į juos iki smulkmenų, suvokiant kaip žmogus, kurį rengi, mato pasaulį ir kokią arbatą labiausiai mėgsta (šypsosi). Bet man nepasimesti padeda komforto jausmas – kai pradedi save suprasti per tokią prizmę, supranti, kad ir su suplyšusiom kelnėm, ir su blizgančia suknele (ar net su abiem kartu) esi tu, jei jautiesi patogiai tiek fiziškai, tiek morališkai. Taigi manau, kad įvaizdis pats ateina pas mane per dalykus, kurie įkvepia – meną, žmones, pokalbius, spalvas ir milijonus kitų dalykų.

www.swo.lt

O mano sritis, nors ir slepiasi po „mados pasaulio“ skraiste, ne visada yra tiesiogiai jos veikiama. Žinoma, kuriant derinius realiame gyvenime, įvaizdžius reklamose ar mados fotosesijose ir personažus teatre, neatsiejamai turi domėtis tendencijomis, tačiau tai niekada nepavirsta svarbiausiu aspektu. Tad komentarų, ypač neigiamų, apie pasirinkimą dirbti šioje srityje nesu girdėjusi, nes aš tikrai įdedu daug darbo, meilės ir pastangų į tai, ką darau, o ne kelis kartus pasivaidenusi įžymybių vakarėliuose ir sustilizavusi vieną fotosesiją, vadinu save stiliste. Esi kūrusi kostiumus spektakliui „Lauke, už durų“. Ką tai suteikė Tau, kaip kūrėjai? Ar gali papasakoti daugiau apie jį mūsų skaitytojams?

Ką Tau pačiai reiškia žodis „mada“? Kokių nuomonių, komentarų esi sulaukusi apie savo pasirinkimą dirbti šioje srityje? Negalėčiau į šį klausimą atsakyti skambiais žodžiais, aukštinančiais madą. Mada ir visas mados pasaulis yra įdomus reiškinys, kurį smagu stebėti iš šalies ir net kartais dalyvauti. Bet iš esmės, nors dauguma pripažįstame šio reiškinio tuštybę ir vartotojiškumo viršūnę, vis tiek esame bent truputėlį paliesti jos viruso. Tai jei paprasčiau – mada man asmeniškai reiškia vieną iš dalykų, kuriuos turiu sekti ir domėtis dirbdama šioje srityje, tačiau nesu tendencijų ir vienadienių blizgučių maniakė (nors neneigsiu, sunku išvengti įtakos, ypač sukantis tokioje aplinkoje).

www.swo.lt

Na, tai buvo antras kartas, kai kūriau kostiumus šiam spektakliui. Pirmą kartą tą dariau savo diplominiame darbe su kolege Barbora Boguševičiūte ir teatro studija „Theaomai“, tad režisieriui Mantui Jančiauskui pasiūlius prisidėti prie kūrybinės komandos statant spektaklį pagal šią pjesę naujai, man buvo labai įdomu priimti šį iššūkį prieš save pačią ir pažiūrėti į pjesę iš naujo, pabandyti padaryti kitaip. Nebuvo lengva, nes tai buvo baigiamasis Manto darbas LMTA režisūros studijose, tad biudžetas mūsų vizijoms realizuoti buvo labai nedidelis. Tačiau manau, kad nepaisant aplinkybių, visa komanda susitvarkė puikiai ir spektaklis pranoko lūkesčius. Pati pjesė pasakoja apie žmogų, grįžusį iš karo, nebelaukiamą namuose ir ieškantį vilties gyventi. Bet iš tikrųjų daugiausiai man, kaip kūrėjai, patirties ir pamokų suteikė mano debiutas didžiąjame teatre – praeitą gruodį Nacionaliniame Kauno Dramos teatre pasirodė režisieriaus Vido Bareikio „Hamletas“, kuriame jis man patikėjo kurti kostiumus. Manau, tai buvo nuostabus startas teatre, su tokiu kūriniu ir visa komanda, kuri dirbo prie to.

13 | SwO

street

Kaip stilistė esi bendradarbiavusi su dainininke Erica Jennings „Happeak“ projekte. Papasakok plačiau apie šią patirtį.

Vienas iš projektų bei darbų buvo atliktas su stilistu Julian Ganio žurnalui „Fantastic Man“. Ar galėtum pasidalinti įspūdžiais?

Ericos ir „Happeak“ kolekcijos buvo netgi dvi, ir aš turėjau galimybę prisidėti prie jų abiejų. Tai buvo nuostabi patirtis, nes pirmą kartą fotosesijoje dirbau su vaikais! O šiose fotosesijoje jų dalyvavo labai nemažai. Iš pradžių buvo nedrąsu, nes niekada gyvenime iki tol neturėjau galimybės, pvz., uždėti vaikui batukų. Tačiau labai greitai viskas pasidarė labai paprasta ir man regis, šitos fotosesijos metu man pirmą kartą kilo mintis apie savo pačios vaikučius!

Tai buvo viena įdomiausių ir vertingiausių patirčių – asistuoti Julian. Žurnalo „Fantastic Man“ komanda buvo atvykusi į Lietuvą įamžinti Lietuvos galiūnų ir mane pakvietė prisidėti prie šio projekto. Buvo labai įdomu stebėti visą procesą, kuris labai skyrėsi nuo to, ką dažniausiai gali pamatyti Lietuvoje. Darbo procesas ir pats darbas buvo visiškai profesionalus ir sustyguotas, buvo apgalvota kiekviena smulkmena tiek kadre, tiek užkulisiuose, tačiau tuo pat metu – žmonės buvo visiškai paprasti ir tikri, nesusireikšminę ir neužsikabinę sau titulų, ką dažnai pamatysi lietuviškame mados pasaulyje.

Buvo labai smagu dirbti su Erica ir Marla (fotografė Marla Singer, red. past.), ši moteriška komanda yra nuostabi ir tiek po vieną, tiek kartu jos turi labai daug parako ir gali nuversti visus kalnus!

Kaip apibūdintum stilisto darbą? Kas jame yra didžiausias iššūkis? Stilisto darbas – 24/7 aplinkos stebėjimas ir vertinimas. Tai ir nesibaigiantis spektaklis, kuriame kartais ir pats turi įsijausti į įvairiausius vaidmenis, kad juos suvoktum. Tai kažkas, ko negali išmokti, turi pajausti; tai mano hobis ir mylimiausias darbas.

Dizanerės Justinos Semčenkaitės „GIRL POWER“ kolekcijos užkulisiai. Fotografė: Augustė Skirutytė

Didžiausias iššūkis yra kiekviena diena ir kiekvienas naujas projektas, nes darbas labai dinamiškas ir tu nežinai, koks projektas laukia už kampo. Bet tai ir yra vienas gražiausių šios profesijos bruožų, kuris kiekvieną kartą sukelia jauduliuką. O juk šiais laikais mus taip mažai kas jaudina (šypsosi).

SwO

street

| 14

www.swo.lt

Reklama

MŪSŲ VASAROS FAVORITĖ

O KURIĄ PASIRINKSITE JŪS? www.kiskishop.com

www.swo.lt

15 | SwO

street

JAUSTI GRAFINIO DIZAINO TENDENCIJAS. MARIJA MATIUŠOVA Autorė: Laura Vanagaitė Nuotraukos: Lauros Mikučionytės, Andriaus Penkausko ir asmeninio archyvo

auna grafikos dizainerė Marija Matiušova nuolatos gyvena kūrybiniame procese, kuriame naujos idėjos užklumpa ir suteikia galimybę tobulėti kiekvieną akimirką. Dizainerės vardas bei talentas buvo pripažintas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio dizaino apdovanojimuose, kurių metu ji pristatė taktilinę knygą, skirtą akliesiems ir silpnaregiams. Pakalbinome Mariją apie jos projektą, kuris buvo kurtas atsižvelgiant į problemą, egzistuojančią ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Dizainerė papasakojo mums apie tai, kaip nusprendė savo gyvenimą sieti su grafiniu dizainu, apie savo projektus bei pasidalino, kas ją motyvuoja kurti.

SwO

street

| 16

www.swo.lt

„Kruopštumas, tikslumas, paieškos“

Vienas iš svarbiausių apdovanojimų, kurį esi gavusi, buvo „Jaunojo dizainerio prizas 2014“ už projektą Taktilinė knyga. Papasakok apie šį plačiau.

Kaip save pristatytum SwO skaitytojams? Esu jaunoji grafikos dizainerė, šiuo metu dirbanti dizaino studijoje bei prie savo asmeninių projektų. Vienas iš mano dizaino darbų buvo įvertintas apdovanojimais „Jaunojo dizainerio prizas 2014“ ir „Geras dizainas 2015“, taip pat savo kūrybą teko pristatyti keliose užsienio parodose Londone, Budapešte, Stokholme. Koks buvo svarbiausias aspektas, renkantis grafinio dizaino specialybę? Bebaigdama mokyklą labai norėjau dirbti mados žurnale, tačiau mokytis žurnalistikos tikrai neketinau, todėl turėjau išsigryninti, kokį vaidmenį dirbdama žurnale aš atliksiu. Keliai buvo du: grafinis dizainas arba mados dizainas. Pasirinkimas buvo nelengvas, tačiau grafiniai dalykėliai visada mane žavėjo kur kas labiau nei siuvimas. Taip ir atsiradau Vilniaus dizaino kolegijoje, grafinių komunikacijų dizaino specialybėje. Tikriausiai mano pasirinkimą sutvirtino ir grafikos pamokos, lankytos dailės mokykloje – kaip magnetas traukė spausdinimo technikos, tipografija, grafikos eksperimentas.

www.swo.lt

Tai buvo baigiamasis darbas Vilniaus dizaino kolegijoje. Taktilinė knyga – tai knyga, kurią sudaro reljefinės iliustracijos. Taktilinės knygos turinys yra apie grafinį dizainą, knygos pavadinimas – „Grafinio dizaino pojūtis“. Knygos sukūrimą paskatino įsigilinimas į aklųjų ir silpnaregių žmonių poreikius. Taktilinių knygų analizė parodė, kad analogiškų knygų akliesiems ir silpnaregiams apie grafinį dizainą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje nėra išleista. Šios knygos dažniausiai kuriamos vaikams, todėl taktilinė knyga apie grafinį dizainą yra unikali, nes skirta labiau suaugusiesiems. Pagrindinė idėja buvo sukurti taktilinę knygą skirtą akliesiems ir matantiems žmonėms susipažinti su grafinio dizaino ypatybėmis. Pagrindiniai tikslai – techniškai įgyvendinti geros taktilinės knygos kriterijus, suteikti galimybę aklam skaitytojui lytėjimu suvokti gerą grafinio dizaino knygą; taktilinei knygai pritaikyti šiandienos grafinio dizaino tendencijas, sukurti regai ir lytėjimui patrauklią ir funkcionalią knygą. Didžiausią knygos kūrimo proceso dalį sudarė tyrimas (šis buvo vykdomas iki knygos išleidimo), bendravimas su aklųjų edukacine institucija ir biblioteka. Antrame etape buvo svarbu pritaikyti specialistų rekomendacijas bei mano pačios įžvalgas. Trečias etapas – knygos fizinis įgyvendinimas, kurį atlikau pati, nuo brailio rašto spausdinimo iki knygos klijavimo.

17 | SwO

street

SwO

street

| 18

www.swo.lt

Nuotrauka: Andriaus Penkausko

Kaip gimė idėja tokios knygos kūrimui? Studijų metu turėjau užduotį apie populiaciją. Pradėjau nagrinėti statistinius duomenis apie akluosius ir silpnaregius. Išsiaiškinau, kad tokių žmonių skaičius yra labai didelis, net 4 % populiacijos. Gilindamasi į aklųjų ir silpnaregių poreikius supratau, kad egzistuoja jiems skirtų knygų trūkumas. Kas buvo sunkiausia, kuriant tokią knygą? Pradėjusi kurti knygą supratau, kad aklasis niekada nepajus knygos tokios, kokią ją mato regintieji. Remdamasi visu tyrimu, galėjau tik įsivaizduoti, kaip ją suvokia aklasis. Vienu metu net suabejojau projektu. Kita problema iškilo jau sukūrus knygą. Negalėjau papasakoti apie ją glaustai, kadangi kiekviena smulki detalė yra labai svarbi ir pagrįsta tyrimu – nuo turinio išdėstymo iki medžiagų panaudojimo. Tam, kad galėčiau paaiškinti žiūrovui knygos idėją, nusprendžiau sukurti konceptualų pristatomąjį vaizdo klipą, kurio idėja – aklojo skaitytojo akimis atvaizduoti knygos turinį, vizualiai perteikiant jį per judesį ir ritmą. Prie vaizdo klipo kūrimo prisidėjo didelė komanda žmonių, tai buvo ilgas projektas, kuris reikalavo daug kantrybės, fantazijos ir improvizacijos. Studijavai ir praktiką atlikai Portugalijoje. Kuo ši šalis tau, kaip grafinei dizainerei, buvo naudinga? Man pasisekė studijuoti viename žymiausių vakarų Europos koledžų, ESAD Matosinhos. Studijų programa buvo labai intensyvi bei įdomi, skyrėsi nuo Vilniaus dizaino kolegijos. Kaip Erasmus studentė mokiausi ne tik tų dalykų, kurie buvo numatyti programoje, bet ir pasinaudojau galimybe įtraukti į tvarkaraštį papildomus modulius. Praktikos metu pasisekė susipažinti su viena žymiausių Portugalijos iliustratorių, pabendrauti su keliomis garsiomis grafinio dizaino studijomis, lankytis vienoje didžiausių ofsetinių spaustuvių, kalbėti viešai Pecha Kucha Night renginyje. Gyvendama Portugalijoje pamačiau skirtingą grafinio dizaino stilių, kuris yra ryškesnis, drąsesnis, spalvingesnis, nei Lietuvoje. Tai iš dalies padarė įtaką ir mano kūrybai.

Ar galėtum pristatyti projektą, prie kurio dirbi šiuo metu? Šiuo metu dirbu ties dviem projektais – šokių studijos įvaizdžio atnaujinimu ir drabužių prekės ženklo bei vizualinio šio identiteto kūrimu. Abu projektai susiję su gatvės kultūra, ties jais dirbu kartu su savo draugu ir kolega Antonu Deduchovu. Kur semiesi įkvėpimo savo užduotims, projektams? Iš tų pačių užduočių ir projektų. Papildomo įkvėpimo šaltinio neieškau. Kaskart stengiuosi pasiekti geresnį rezultatą už prieš tai buvusį, todėl pasitenkinimas rezultatu ir yra mano įkvėpimas. „Trans Pink“ zinas, prie kurio prisidėjai, išsiskiria kontrastingų spalvų, ekspresyvių fotografijų bei tipografijos parinkimu. Kaip gimė šis projektas? „Trans Pink“ zinas nebuvo mano asmeninis projektas. Idėja ir nuotraukos priklauso fotografei Rūtai Burkutei, tai buvo jos baigiamasis darbas Vilniaus dizaino kolegijoje. Zinas buvo išleistas 2013 metais keliais egzemplioriais, tuo metu tai buvo pirmas leidinys Lietuvoje apie transeksualus su atviromis, kiek gašliomis nuotraukomis. Aš sukūriau šio zino dizainą. Man tai – pirmas neakademininis leidinys, todėl kartu ir didelis iššūkis. Dažnai kūrybinis procesas prasideda nuo eskizų, analogų pavyzdžių bei paieškų. Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas? Kūrybinis procesas vyksta nuolatos, nesvarbu, kur bebūčiau, ką beveikčiau, kokius buitinius klausimus spręsčiau. Idėjos ir sprendimai įsibrauna į mano galvą patys. Trys žodžiai, kurie apibūdina tavo darbus bei kūrybą. Kruopštumas, tikslumas, paieškos.

Atlikai praktiką Atelier d‘alves studijoje. Kokias užduotis teko atlikti?

Ką patartum žmonėms, kurie nori sieti savo gyvenimą su grafiniu dizainu?

Praktikos metu turėjau tik vieną užduotį – sukurti vizualinį identitetą gyvos muzikos barui pavadinimu „Stage“. Tai buvo mano pirmasis tokios didelės apimties projektas nuo logotipo kūrimo iki lauko vitrinų bei interjero detalių įgyvendinimo.

Geriausią patarimą teko išgirsti iš savo tapybos mokytojos Aurikos Piliponienės: „Jeigu nėra mūzos kurti, dirbk tol, kol ji atsiras“. Juo vadovaujuosi iki šiandien. Būti geru grafiniu dizaineriu reiškia būti savotišku žurnalistu. Būk žingeidus ir originalus.

www.swo.lt

19 | SwO

street

AR EINATE IŠ PROTO DĖL KAVOS AROMATŲ? Autorė: Kristina Bezrodnaja Nuotraukos: Ryan Romanes

„K

avos aromatas – tai daugiau, nei kvapas“, – teigia grafikos dizaineris bei meno direktorius Ryan Romanes, pavaizdavęs 16 skirtingų kavos aromatų 2015-aisiais išleistoje knygoje „Aromas in Coffee“. Didelio dėmesio sulaukusioje „patrink ir užuosk“ tipo knygoje siekiama nuotraukomis bei tekstais atskleisti rytinės kavos aromatus – o ar jums pavyktų atpažinti savo mėgstamiausiąją?

SwO

street

| 20

Rotorua, mažas Naujosios Zelandijos miestelis, kuriame gimė Ryan Romanes, nuo seno žavėjo savo nepakartojama gamta, taigi jau mokyklos laikais Ryanas pradėjo lankyti fotografijos pamokas. Bėgant laikui ir plečiantis pomėgių spektrui, jis nusprendė studijuoti grafinį dizainą, taigi išvyko į Oklandą, na, o vėliau – į Australijos miestą Melburną, kuriame studijos suteikė išskirtinę galimybę stažuotis Niujorke esančioje dizaino agentūroje „Sagmeister & Walsh“. Galimybę, kuri, kaip tikina pats Ryanas, buvo lemtinga jo karjeroje. „Kūrybos industrija nepaliaujamai plečiasi ir globalėja, taigi pastebiu, jog mano klientų buvimo vieta jau nebėra svarbi – šiuo metu dirbu su kompanijomis Mieux Derma Skincare (Melburnas), ING Conference (Dubajus), Terrace (Rotorua, NZ). Dažniausiai dirbu su 2-3 projektais vienu metu, nes skirtingų užduočių atlikimas tuo pačiu metu neleidžia man nuobodžiauti (juokiasi). Bendraujame elektroniniu paštu bei Skype, taigi klientų buvimo vieta mano darbui įtakos neturi.“

21 | SwO

street

Niujorkiečiai menininkai Joseph & Junia, pasirinkę Ryaną savo knygos „Aromas in Coffee“ iliustracijoms kurti, taipogi bendravo su juo vien tik internetu – kaip teigia pats Ryanas, tai buvo be galo įdomi, bet sudėtinga patirtis: „Norėjau atkurti visą nuotaiką, kurią geba atskleisti kava. Tam tikslui strategiškai išnaudojau spalvas, raštus ir daugybę detalių, kurių dėka vaizdai ir informuoja, ir perteikia kavos aromatus sukeldami atitinkančias emocijas.“ Šokoladas, citrusas, riešutai ir vyšnios nugula ant įvairiaspalvių, skirtingų tekstūrų sluoksnių ir leidžia pajausti kvapus bei skonius – tiek jau pažįstamus, tiek dar neatrastus. Ryano kuriami darbai yra minimalistiniai, tačiau, kaip teigia pats menininkas, paprastumas nėra pagrindinis jo tikslas: „Minimalizmas yra mano būdas kuo aiškiau ir paprasčiau išreikšti idėją arba istoriją. Dabar, kaip niekada ankščiau, minimalizmas tapo be galo svarbia komunikacijos dizaino dalimi, kadangi mūsų laikas yra persotintas ryškių spalvų, įkyrių reklamų ir kasdien brukamų vaizdų, kurių tikslas yra pritraukti mūsų dėmesį. Norint komunikuoti su žmonėmis ir būti išgirstam, svarbiausia yra išgryninti savo idėją iki pat jos esmės ir perteikti ją taip paprastai, kad auditorijai liktų tik ją „suvirškinti“. Ilgą sąrašą savo kūrybos apdovanojimų turintis Ryanas neskuba girtis – savo darbų pripažinimu teigia esąs patenkintas, tačiau, žinoma, turįs ir ateities troškimų. „Suprantu, jog mano kūrybos pripažinimas suteikia man galimybę plėsti klientų ratą bei populiarinti savo darbus. Kalbant apie apdovanojimus, vienas iš mano tikslų – Art Directors Club Young Gun prizas. Galimybę dalyvauti šiame konkurse jau esu svarstęs ir anksčiau, tačiau nusprendžiau įvykdyti dar keletą reikšmingų projektų prieš pateikdamas paraišką. Kaip vieną iš didžiausių mano paskutiniųjų projektų galiu paminėti kasmetinės Dubajaus dizaino konferencijos įvaizdžio kūrimą, ties kuriuo dirbau dvejus metus iš eilės. Šis projektas man tapo praturtinančia patirtimi, kadangi galėjau atsiduoti inovatyvių projektų kūrimui bei prisidėti prie tam tikrų šiam regionui būdingų meno ribų praplėtimo. Turint tokią įvairialypę auditoriją nelengva daryti sprendimus, kurie patiktų ir pritiktų šioje plačioje socialinėje demografijoje. 2014-aisiais tris mėnesius praleidau Dubajuje, dirbdamas bei stengdamasis suprasti miestą bei jo žmones – kitaip argi galėčiau jiems kurti?“ – klausimu pokalbį užbaigia Ryanas.

SwO

street

| 22

www.swo.lt

23 | SwO

street

SwO

street

| 24

www.swo.lt

25 | SwO

street

SUKURTI SAVO ŽURNALĄ – POKALBIS SU IDIOT MAG REDAKTORE ELINGA NOREIKAITE Autorė: Laura Vanagaitė Nuotraukos: Igno Ivaškos (profilio nuotr.), IDIOT MAG archyvas

„Mes turime savo nuomone‚ ir niekam nesistengiame ‚ itikti“ Kaip nusprendei savo gyvenimą sieti su grafiniu dizainu? Kas sudomino šioje srityje?

izainerė ir IDIOT MAG žurnalo redaktorė Elinga Noreikaitė žino, ką reiškia mylėti tai, ką darai. Gavusi galimybę padirbti užsienio kompanijoje, ji nusprendė, kad pats laikas IDIOT MAG pasiekti ir Lietuvos auditoriją bei surasti bendraminčius, tikinčius šia idėja. Dizainerė neklydo – šiuo metu jau yra ruošiamas aštuntas žurnalo numeris.

SwO

street

| 26

Tai įdėmaus aplinkos stebėjimo, naujų žmonių pažinimo ir įsiklausymo į save rezultatas. Studijavau komunikaciją ir informaciją, kai pajutau, kad mane traukia vizualinė kalba. Mokydamasi Belgijoje sutikau nemažai naujų žmonių – vieni parodė man grafinį dizainą, kiti paskatino įsiklausyti į save, dar kiti padrąsino nepabūgti imtis naujo dalyko, kuomet bendraamžiai studijas buvo jau bebaigiantys. Gal išėjau „į rinką“ vyresnė, tačiau nesigailiu nieko. Šiandien galiu daryti tai, kas man patinka.

www.swo.lt

Trumpai pristatyk žurnalo koncepciją. Kokiai auditorijai jis yra skirtas, koks jūsų skaitytojas?

Kaip „IDIOT“ atrado savo kelią į Lietuvą? Kiek laiko jis jau leidžiamas? Prieš kelias vasaras gavau galimybę praleisti Porto mieste Portugalijoje, dizaino studijoje IDIOCRACY DESIGN. Pabaigę komercinius darbus, naktimis sėsdavome prie kūrybinio širdies projekto – žurnalo IDIOT MAG. Dirbome trise su Joao ir Nuno – studijos įkūrėjais, užmezgėm šiltus partneriškus santykius. Prieš išvykdama pasidalinau ramybės nedavusiais svarstymais, jog tokio nepriklausomo nemokamo leidinio trūksta Lietuvoje. Vaikinai idėją palaimino, aš grįžau į Lietuvą, surinkau idiotų komandą ir po pusmečio startavome su žurnalu čia, Lietuvoje. Šiuo metu ruošiame aštuntą numerį. Tai nedidelės žmonių grupelės nuopelnas – toks rezultatas per mažiau nei metus. Jeigu galvojate, kad lengva, tai labai klystate (šypsosi). Labai didžiuojuosi prie šito projekto prisidedančiais žmonėmis.

www.swo.lt

IDIOT MAG yra nemokamas žurnalas, kuriame dalinamės įžvalgomis negalvodami, kad jos turi patikti įsivaizduojamam skaitytojo profiliui, greičiau jau žiūrėdami į rezultatą nujaučiame, į kokio skaitytojo širdį turinys suras kelią. Tai nepriklausomas žurnalas. Niekas mums nenurodinėja, apie ką ir kaip rašyti, ką vaizduoti, o ko – ne. Kai turinyje atsiranda provokuojančių dalykų, mus cenzūruoja publikavimo sistema ar socialiniai tinklai. Būna sunkiau pasiekti skaitytoją, tačiau dėl to neketinu iš žurnalo išimti temų, apie kurias kalbėti mums svarbu. Mes turime savo nuomonę ir niekam nesistengiame įtikti. Dėl to man rūpi ir skaitytojai, turintys savo nuomonę, net jei ji priešinga. Kasdien dirbu galvodama, kad žmonės yra protingi. Jei esi sąžiningas, nekiši žmonėms to, kas tuščia ir nevertinga. IDIOT MAG yra elektroninis, tačiau mano svajonė ir tikslas – leidinį atspausdinti. Tai labai nelengvai pasiekiama, bet aš tikiu, kad geri dalykai nutinka tiems, kurie tiki, kad didesnės svajonės anksčiau ar vėliau išsipildo.

27 | SwO

street

Kokios temos vyrauja žurnale? Žurnalas yra apie miesto kultūrą ir tendencijas. Pristatome kūrėjus, dalinamės kūryba ir projektais iliustracijos, fotografijos, muzikos, šokio, kino, teatro, gatvės ir kitų menų srityse, kalbame apie visuomenės gyvenimo aktualijas be tabu, imamės intervencijos. Priešiškiausiai žmonės nusiteikę lytiškumo, kūniškumo, LGBT, religinėmis temomis. Reiškia, reikia apie tai kalbėtis. Kartais papasakojame apie kokią anomaliją – ne tam, kad skaitytojas nuteistų, bet kad sužinotų, pagalvotų ir priimtų. Jei svarstau apie tai, ko siekiu, kurdama šį žurnalą, tai galvoju apie meilę. Meilę kiekvienam, koks jis yra, o ne teisimą, jei kitas turi kitokią nuomonę, ar toleranciją, bet per sukąstus dantis. Per pastaruosius mėnesius pastebėjau, kad mūsų temos nebetelpa į keturias žurnalo skiltis. Jei nerašom apie aktualijas – išmetu skiltį, nematau problemų. Tekstų „ne į temą“ nebūna – jei mūsų autoriai rašo apie tai, kas neatitinka sutartos temos, tai reiškia, jog ne autoriai kvaili, o temą reikia keisti, nes yra svarbesnių. Ką IDIOT žurnalas gali pasiūlyti savo skaitytojams? Kuo stengiatės išsiskirti? Išsiskirti ar priversti skaitytoją išsižioti nėra mūsų siekiamybė. Kai tai nutinka – gerai, bet nebūtinai tyčia. Prašau tekstų autorių rašyti apie tai, kas jiems įdomu ir svarbu. Jei turiu temą ir negaliu apie ją parašyti pati, pasiūlau komandai – jei neima, temą išmetam, tikrai neversiu jų. Manau, mes savo skaitytojams sulig kiekvienu numeriu galime pasiūlyti bent penkis gerus valandos ketvirčius ryte prie kavos puoduko ar važiuojant į paskaitas ar darbą autobuse. Nes per tiek galima iš 80 – 100 puslapių gero tekstinio ir vaizdinio turinio išsirinkti kažką sau ir sudoroti. Esi atsakinga už vizualų dizaino pateikimą, rašai straipsnius, skirtus „IDIOT“. Kaip pavyksta suderinti visas veiklas? Ar yra žmonių, kurie prisideda prie kūrimo proceso? Pavyksta. Atsakymas yra „pradėti, imti ir daryti“. Būna dienų, kai sėdžiu, svarstau, ką norėčiau ir ką reiktų padaryti. Ateina vakaras ir galvoju, ką nuveikiau. Kai suprantu, kad nepakankamai, nekenčiu savęs. Taip pat būna dienų, kai atsikėlusi atsisėdu prie kompiuterio ir atsipeikėju po 14 val., suprasdama, kad nemačiau dienos šviesos ir esu alkana kaip šuo, nes pamiršau realųjį pasaulį. Tik svarstyti – taip pat blogai kaip tik dirbti. Kai jaučiu, kad „ariu“ ir nebeturiu laiko – garantuoju, kad žinot, ką tai reiškia, nes nieko kito ir iš kitų negirdžiu, kaip tik šią frazę – tada užverčiu kompiuterį, sakau velniop, ir einu nieko neveikti, pasivaikščioti ir pavartyti žurnalų (šypsosi).

SwO

street

| 28

Prie žurnalo kūrimo proceso prisideda daug kitų žmonių. Teatre, kur vaidinu, irgi yra daug kitų žmonių, aksesuarus bendram prekės ženklui kuriu su sese, dirbu laisvai samdoma dizainere, bet irgi visuomet komandoje su kitais žmonėmis. Mano kasdienybė yra darbas su žmonėmis, kurie „neturi laiko“, todėl kartais būna labai sunku. Tačiau tuo pat metu ir nuostabu, nes sunkiais momentais, kai svyra rankos ir kai tariu „viskas, pailsau, daugiau nebenoriu...“, tai būtent tie žmonės palaiko ir padeda, drąsina susigrąžinti tikėjimą. Pusmetį praleidai Portugalijos universitete, mokydamasi dizaino. Ką suteikė ši patirtis? Tai – labai praturtinančių pažinčių pusmetis. Daugiau praktinių darbų nei plepėjimų, daugiau asmeniškų patarimų nei formalius reikalavimus atitinkančių vertinimų, gal todėl, kad ESAD, kurioje mokiausi, dėstytojai – kuriančios asmenybės, turinčios savo dizaino studijas, savo komandas. Manau, svarbiausia, ką išmokau – pirmenybę teikti emociniam idėjos užtaisui, palikti vietos intuicijai. Įsimintiniausias projektas, prie kurio teko dirbti. Aš jaučiu nerealią meilę žurnalams. Kol mano mylimasis stovi eilėje prie kasos, perverčiu visus. Nepasotinamai vartau elektroninius leidinius, mugėse verčiu senų žurnalų dėžes, patikrinu draugų lentynas. Tad IDIOT MAG ir yra įsimintiniausias projektas, nes tai – mano širdies žurnalas. Nesame komercinis leidinys, neturiu dizaine taikyti standartų, galvoti, kur čia sugrūsti reklamą, kada čia pasirūpinti užsakomuoju straipsniu. Iki šiol su IDIOT MAG kaip dizainerė radikaliai nesielgiau. Galvoju, kad laužytum taisykles, turi labai gerai mokėti klasikinį baletą (juokiasi). Gerbiu turinį. Su kiekvienu numeriu padarau vis ką nors kvailo, laukiu ir žiūriu, kas bus, ar kas ką pasakys. Darau tai atsargiai, nes mokausi. Jaučiu, kad vis bręstu didesnėms, drąsesnėms kvailystėms. Galbūt tai susiję su dideliais IDIOT MAG pokyčiais, apie kuriuos galvoju (šypsosi). Koks gautas patarimas buvo įsimintiniausias? Ką pati patartumei žmonėms, kurie nori sieti savo gyvenimą su grafiniu dizainu? Dizaino darbuose taikau praktinį grafikos mokytojos patarimą – jei pabandžius pašalinti kokį elementą iš esmės niekas nepasikeičia – mesk jį lauk. Geriausias palaikantis judėjimą patarimas – nustatyk savo svajonėms datą, tada jos virs planais, o planai – realybe. O mano patarimas – būkite sąžiningi. Įsiklausykite į save, kad galėtumėte daryti tai, ką norite, mylėkit save ir savo darbą. Ir priimkite ir mylėkite kitus.

www.swo.lt

29 | SwO

street

MAGIŠKŲ AKIMIRKŲ KŪRĖJA – AILERA STONE Autorė: Laura Vanagaitė

Fotografė Ailera Stone

Nuotraukos: Ailera Stone, (fotografės profilio nuotrauka – Dovilės Stone)

ažkas fantastiško, mistiško, stebuklingo ir būtinai – sekantys istoriją. Būtent taip būtų galima apibūdinti fotografės Aileros Stone darbus. Mergina kuria išskirtinio stiliaus nuotraukas, kuriose pastebime estetikos bei modernaus mąstymo užuomazgų. Kaip teigia Ailera – fotografijoje gali perkurti pasaulį. Tai galimybė parodyti, koks jis gali būti: magiškas, gražus ir tuo pačiu įsimintinas. Interviu metu fotografė mums atskleidžia, kaip ji atrado kelią į šį stebuklingą ir mistinį fotografijos pasaulį.

SwO

street

| 30

www.swo.lt

Kas būtent tave sužavėjo fotografijos srityje? Kaip supratai, kad tai yra tavo ateitis? Labiausiai man patinka tai, kad fotografijose gali visiškai perkurti pasaulį. Padaryti jį magiškesnį, gražesnį, perteikti istoriją ar sceną vienu ar keliais kadrais. Dabar man tai tikriausiai yra įdomiausia, kinematografiška, emociškai stipri arba pilna vaizduotės fotografija. Supratau, kad visgi tikrai tai noriu daryti (ar bent turiu pabandyti) tuomet, kai jau laikiausi egzaminus. Ruošiausi stoti į biologiją ar biochemiją – įsivaizdavau savo gyvenimą ir žinojau, kad tikrai gailėsiuosi, jei viso savo laiko pirma nebandysiu sudėti į kūrybą, o dienas leisiu vien prie mokslo knygų ir neturėsiu laiko saviraiškai. Tavo darbus galima atrasti tokiuose žurnaluose kaip Haunt, Pony Anarchy, Coco, C-Heads, SÝN ir kituose ne ką mažiau garsesniuose leidiniuose. Ką tai suteikė tau kaip fotografei? Nieko nėra smagiau kaip matyti, kad tavo fotografija yra įvertinta kaip pakankamai gera, kad galėtų patekti į žurnalus (kad ir internetinius). Kai atsiverti leidinį su savo darbais, visos pastangos atrodo bent kiek atsipirkusios. Tai skatina norėti kurti daugiau ir daugiau, nors reiktų paminėti, kad už kiekvieno darbo, kuris žurnale išeina, dažnai slepiasi daug neigiamų atsakymų, elektroninių laiškų ignoravimas, o tai kaip tik gali labai nuvilti – kartais net norisi nuleisti rankas. Bet tai yra vienas pagrindinių dalykų, kuris skiria tuos fotografus, kurie pagaliau „prasimuša“, ir tuos, kurie nedaug pajuda iš vietos – nors ir sunku, reikia niekada nepasiduoti ir dirbti, kad patobulėtum tiek, jog tavęs nebegalėtų ignoruoti ar taip dažnai sakyti „ne“. Tavo darbai pasižymi mistine tematika, kuri tuo pačiu atskleidžia bohemišką, jaunatvišką mąstymą. Vienas iš darbų – „Sugar & Spice“ – patraukia savo paslaptingumu. Ar galėtum papasakoti mūsų skaitytojams apie fotosesijos koncepciją? Aš esu labai nostalgiškas žmogus, dažnai atrodo, kad tarsi gyvenu praeitimi ir nuolat bent mintimis grįžtu į jau pergyventas akimirkas. „Sugar & Spice“ kilo būtent iš to jausmo – iš noro vėl būti vaiku, kai viskas buvo paprasčiau ir linksmiau. Taip pat norėjau atskleisti, kaip atrodė vaikystė dešimtą dešimtmetį. Tas laikotarpis man atrodo kaip geriausias metas būti vaiku, kadangi viskas buvo taip spalvota, visi žaislai, kuriuos turėjome, buvo unikalūs, kompiuteriai ir internetas nebuvo paplitę, tad dėl to vaikai turėjo daug labiau naudotis savo pačių vaizduote, kad rastų pramogų. Bet iš tiesų tai atrodė kaip tiesiog proga labai linksmai praleisti popietę. Mes visą dieną klausėme dešimto dešimtmečio popso, šokom, valgėme saldainius.

www.swo.lt

31 | SwO

street

Ar yra tam tikros temos, problematikos, konceptai, kurių stengiesi laikytis fotografuodama? Kokią žinutę nori perduoti žmonėms savo darbais? Darau įvairias fotosesijas ir jų intencija dažnai skiriasi viena nuo kitos. Šiuo metu man įdomiausia fotografuoti ilgesnius mados editorialus, kurie turi fantastikos, mistikos ar stebuklo liniją ir seka istoriją (dažniausiai tai būna tragiškos vienišų mergaičių pasakos, kurios yra iš perteikia, kaip aš pati jaučiuosi ar kaip įsivaizduoju savo gyvenimą alternatyvioje realybėje), bet tokioms fotosesijoms reikia daug laiko ir planavimo, tad kai norisi tiesiog impulsyviau kažką pafotografuoti, dažniausiai tai darau tik dėl smagumo ir už tokių fotosesijų ar testų nebūna daug idėjų. Fotosesija pavadinimu „Ghost guides“ patraukia spalvomis, herojais. Kas slepiasi už šios darbų serijos?

dėmesį

Tuo metu labai mėgau skaučių įvaizdį bei stilių, tad su šia fotosesija viskas prasidėjo būtent nuo to. Kai įsivaizdavau stilistiką ir norėjau rasti charakterius fotosesijai, žinojau, kad mano istorijoje tai tikrai nebūtų disciplinuotos ir geros mergaitės – kaip tik, tai mergaitės, kurios yra skautės tik todėl, kad tėvai jas atsiuntė į stovyklas, nes nebegalėjo susitvarkyti, ir viskas, ko jos nori, yra tiesiog ieškoti nuotykių. Jos gali atrodyti mielos, bet iš tiesų mėgsta siaubo istorijas, vorus ir panašiai. Jos pabėga nuo savo skautų grupės į mišką vienos, įsivaizduodamos, kad medžios vaiduoklius istorija seka jų klaidžiojimą. Dažnai fotografams yra reikalinga mūza, įkvėpimo šaltinis, kurį galėtų perteikti vizualiame formate. Koks yra žmogus, kurį vaizduoji savo darbuose? Kokia yra jo ar jos istorija? Trumpai tai buvau jau užkabinusi, bet mano charakteriai dažniausiai jaučiasi svetimi, vieniši, jie ieško savęs, ieško grožio ir gėrio aplink save, o kai neranda, jį įsivaizduoja ir sukuria patys. Fotografija man pačiai visų pirma yra bėgimas nuo tikrovės, kitokių realybių kūrimas. Kai fotografuoju, esu laiminga, nes trumpam pati atsiduriu tame savo pačios sukurtame pasaulyje. Na, o jei kalbėtumėme apie grynai vizualias mūzas, tikriausiai nesunku pastebėti, kad ypač mėgstu raudonplaukes ir ilgus plaukus, strazdanas, liūdnas akis. Tai visada mane įkvėps. Kartais radusi modelį iškart jaučiu, kokia istorija jai tiktų.

SwO

street

| 32

Kuri fotosesija tavo profesiniame gyvenime įsiminė labiausiai? Buvo daug įsimintinų, tačiau visų laikų įsimintiniausia tikriausiai vis dar vadinčiau vieną pirmųjų savo fotosesijų, kurią vadinau „Burn our Souls, Release the Wicked“. Tada pirmą kartą įdėjau daugiau planavimo, labai gerai įsivaizdavau, ko norėjau, ir fotografavau tris raudonplaukes merginas, apsuptas dūmų (tada, kai dar mažai kas buvo tai bandęs) su pilnais krepšiais gėlių. Dabar ta fotosesija labai atgyvenusi, bet ji visada bus man labai svarbi dėl to, kad aš pirmą kartą didžiavausi tuo, ką padariau, ir niekada prieš tai nebuvau sulaukusi tiek daug pozityvių komentarų ir reakcijų. Savo gyvenimą pradėjai Lietuvoje, šiuo metu jau kuri jį Anglijoje. Kaip šios dvi vietos paveikė tavo kaip kūrėjos pasaulį? Kai pradėjau fotografuoti Lietuvoje, mano fotosesijose figūravo beveik vien tik miškai ir gamta, istorijos buvo labiau įkvėptos mistikos, senojo baltų tikėjimo, bet kai persikėliau į Londoną, išbandžiau daug daugiau skirtingų dalykų – ir temų, ir stilių. Daug daugiau mano fotosesijų yra labiau urbanistinės... Londonas toks įvairus ir didelis, kad tai tikrai labiau praplėtė mano akiratį, bet vis dar labiausiai domiuosi tais pačiais esminiais dalykais. Fotosesija „Moonborn“ atspindi tavo inspiracijas, iš kurių semiesi idėjų: knygos, filmai. Kaip pati minėjai, tai – tarsi sapnas, perkeltas į šį pasaulį. Kaip ši idėja tapo realybe? Koks buvo pagrindinis tikslas? „Moonborn“ yra istorija apie mėnulio princesę, kuri nukrenta į Žemę ir apie tai, kaip ji bando prisitaikyti prie vietinio gyvenimo. Ji skleidžia savo kitoniškumą aplink ir mato žemės grožį kitaip, gal net dar geriau, nei mes patys pastebime. Tačiau ji labai melancholiška ir ilgisi savo pačios pasaulio, ieško tarp žemėlapių, kaip galėtų grįžti atgal, bando atkurti mėnulio aplinką čia. „Moonborn“ mintis tokia: net kai jautiesi tarsi ateivis, sergi depresija, vis tiek gali kurti ir įkvėpti kitus. Kokie tavo tolimesni planai? Dar dažniau fotografuoti asmeniškesnius, labiau konceptualius projektus, patekti į dar žinomesnius žurnalus ir gauti daugiau komercinių užsakymų. Dar planuoju greitu metu užbaigti labai užsitęsusi didelį asmeninį projektą.

www.swo.lt

33 | SwO

street

VASARA: KAIP ŠIUO METU PRIŽIŪRĖTI ODĄ IR PLAUKUS? Autorė: Justė Gvazdaitytė Nuotraukos: gamintojų

APSAUGA NUO SAULĖS Šis punktas pirmas ir pats svarbiausias, galiojantis tiek odai, tiek plaukams. Visiškai nesvarbu, kiek tau metų – saulės piktumas kenkia, o naudodama patikimas apsaugos priemones dabar tikrai sau padėkosi, būdama 35+ amžiaus. Veido odai apsaugoti gali rinktis vieną iš dviejų variantų – tradicinį apsauginį kremą (mažiausiai 30 SPF) arba dieninį kremą, kuris ne tik pasirūpins tavo oda, bet ir apsaugos nuo kenksmingų saulės spindulių. Pirmasis variantas – neišvengiamas karštų atostogų metu, mat dieniniai kremai dažniausiai turi apie 20 SPF, o tokia apsauga vargiai atlaikys kepinančią saulę visą dieną. Renkantis apsauginį kremą verta atkreipti dėmesį į dermatologines priemones, kurios subalansuotos skirtingoms odoms, nekemša porų ir efektyviai apsaugo jautrią odą. Vienas iš mano favoritų yra Vichy Ideal Soleil Velevety SPAF 50+, o šių metų atradimas – dieninis kremas su 20 SPF apsauga Natura Siberica. Tai kremas jautriai odai su rožinės radiolos ekstraktu.

utik, kad vasarą viskas keičiasi iš esmės – savijauta, nuotykių poreikis, miego kiekis ir, žinoma, išvaizda. Neretai šie pokyčiai palieka ne vieną problemą, su kuria tenka susitikti rudenį – „iškepę“ plaukai, išsausėjusi veido oda, nelygus įdegis ir kiti smagumai. Turbūt jau įtari, kad visiems šiems dalykams nesunkiai galima užbėgti už akių ir ramiai mėgautis vasaros malonumais.

SwO

street

| 34

Plaukai taip pat kenčia nuo piktųjų saulės spindulių, tad naudinga juos kartas nuo karto papurkšti plaukus gaivinančia apsauga. Didžioji dalis tokio tipo priemonių drėkina plaukus, suteikia jiems papildomo blizgesio, tad po savaitės, praleistos paplūdimyje, nereikės liūdnai žiūrėti į išsausėjusias sruogas. Universali priemonė, tinkanti tiek kūnui, tiek plaukams, yra Clarins Sunscreen Care Oil Spray Broad – aliejinė apsauga ypatingai minkština plaukus ir odą. Dar vienas šios priemonės pliusas – ji greitai įsigeria ir nepalieka nemalonaus silpnumo pojūčio.

www.swo.lt

SPALVOS Nors vasarą mūsų oda tampa nepalyginamai lygesnė ir dailesnė nuo įdegio, makiažo pagrindai ir birios pudros dažniausiai vis tiek neatostogauja mūsų kosmetikos krepšeliuose. Vasarą oda linkusi labiau prakaituoti, vietomis tampa riebesnė, tad sunkus makiažo pagrindas ar riebios tekstūros priemonės gali labiau kimšti poras ir „noriai“ prisidėti prie bėrimų ar odos sudirgimų. Tobuliausia (jei nekamuoja ryškūs odos trūkumai) naudoti birią, mineralinę kosmetiką, kuri sugeria riebalų perteklių ir lengvai padengia odą. Žinoma, jei tavo oda ypatingai riebi – turėsi makiažą atšviežinti dažniau, tad būtinai atkreipk dėmesį į birias, permatomas priemones, kurios geriau suvaldo didesnį sebiumo kiekį. Viena lengviausių ir mažiausiai kaprizų turinčių birių pudrų gyvena Uoga Uoga stenduose. Jų natūrali sudėtis švelniai ir gražiai pabrėš tavo odos įdegį. DRĖKINIMAS Yra du metų laikai, kurių metu mūsų odai ir plaukams reikia papildomo drėkinimo – tai žiema (ačiū radiatoriams) ir vasara. Karštuoju metų laiku naudinga papildyti savo odos priežiūros rutiną serumu, kuris kartu su dieniniu ar naktiniu kremu sukuria tikrą drėgmės bombą tavo odai. Vienas iš mano favoritų – Bioderma Serum, kuris tinka jautriai, drėgmę praradusiai odai. Norėdama užtikrinti pakankamą plaukų drėgmę, į kasdienį priežiūros ritualą įtrauk nenuplaunamą kondicionierių, kuris veiks ilgiau nei visos kitos nuplaunamos priemonės. Šioje srityje šiai metais lyderiauja Kerastase Resistance Ciment Thermique produktas. Jis teikia ir drėkinimą, ir apsaugą nuo karščio, neleidžia plaukams šiauštis, padeda paslėpti išsišakojusius galiukus.

www.swo.lt

Jei tavo plaukai dažyti, vasarą jie linkę labiau „pamesti“ savo spalvą dėl saulės ar maudynių jūroje. Čia į pagalbą gali pasitelkti Nook Nectar Kolor spalvą palaikantį ir saugantį kondicionierių. Jis maitina ir drėkina plaukus, padeda jiems mažiau veltis, veikdamas rūgštinėje terpėje glotnina plaukų žvynelius ir, žinoma, puoselėja plaukų spalvą. Paletė iš tiesų nemaža, tad tikrai rasi tą atspalvį, kuris labiausiai tinka tavo plaukams. Šią priemonę naudoju 1 – 2 kartus per savaitę po 10 minučių. Prisimink, kad kuo ilgiau kondicionierių laikysi ant plaukų, tuo intensyvesnė liks spalva. Štai ir viskas – kelios naujos, universalios priemonės, šiek tiek pakeista priežiūros rutina, kad rudenį galėtum džiaugtis lygiu veidu, žvilgančiais plaukais ir džiuginančiais praėjusios vasaros prisiminimais.

35 | SwO

street

MEILĖS ANGELAS MEILĖS ANGELAS - PIRMOJI KETURIŲ DALIŲ FOTOSERIJOS SCENA, FIRST FACE MODELS SKIRTA SWO LEIDINIUI FOTOGRAFĖ: RASA NEBASA STILIUS: KATKUS TEMSTA VIZAŽAS: DOVILĖ MARKEVIČIENĖ (SLA AKADEMIJA) MODELIS: LUKAS KAVALIAUSKAS (FIRST FACE MODEL) GĖLĖS: UGNĖ DOMEIKYTĖ

SwO

street

| 36

www.swo.lt

37 | SwO

street

SwO

street

| 38

www.swo.lt

39 | SwO

street

SwO

street

| 40

www.swo.lt

41 | SwO

street

SwO

street

| 42

www.swo.lt

43 | SwO

street

SwO

street

| 44

www.swo.lt

45 | SwO

street

PAŠNEKESIAI APIE MUZIKĄ SU KAROLIU VYŠNIAUSKU Autorė: Ieva Raudeliūnaitė Nuotraukos: Evaldo Jo (44psl.) ir Justės Urbonavičiūtės (45psl)

„Letuviškos muZikos identitetas – melancholija, abstrakcijos, romantika, . prasmes ieškojimas, .kai kartais jos ir nera“

arolis Vyšniauskas – puikiai visiems pažįstamas muzikos apžvalgininkas ir radijo laidų vedėjas. Jo dėmesio akiratyje atsiduria tiek užsienio, tiek ir Lietuvos atlikėjai bei grupės. Su Karoliu kalbamės apie muziką – ne tik apie tai, kas šiuo metu vyksta mūsų šalies muzikinėje scenoje, koks yra Lietuviškos muzikos veidas, bet ir kokie yra jo naujausi muzikiniai atradimai.

SwO

street

| 46

www.swo.lt

Kokia muzika – lietuviška ar užsienio yra tavo, kaip muzikos apžvalgininko, dėmesio lauke? Bandau aprėpti abi. LRT radijuje šeštadieniais vidurdienį vedu laidą „Pakartot“, kuri skirta lietuviškai muzikai – ją rengiame kartu su Lietuvos atlikėjų asociacija, tad griežtai apsibrėžėme kalbėti būtent apie vietos muziką. Laidos tikslas – populiarinti mažiau girdimą lietuvišką muziką ir bandyti suprasti mūsų muzikos kultūrą. Tačiau kai rašau, daugiau dairausi į tarptautinę sceną. DELFI portale aprašinėju svarbesnius Vakarų atlikėjų koncertus Lietuvoje, o žurnale „Verslo klasė“ kas mėnesį apžvelgiu po vieną neseniai išleistą albumą. Dažniausiai tai būna užsienio įrašas. Tarp naujausiai apžvelgtų – „Radiohead“, Kendricko Lamaro, „M83“ albumai. Manau, kad Lietuvoje užsienio muzika nėra gerai suprasta. Pavyzdžiui, daug kas nustemba sužinoję, kad hiphopas šiuo metu yra dominuojanti muzika Vakaruose. Dėl to norėjau parašyti apie Kendricko Lamaro albumą, kuris buvo galbūt svarbiausias pernai išleistas muzikos albumas – nors ir pražiūrėtas Lietuvoje. Taip ir suprantu apžvalgininko darbą: paaiškinti žmonėms, kas vyksta, nes jie neturi laiko domėtis patys. Jeigu jiems su mano požiūriu pakeliui – valio.

www.swo.lt

Koks yra tavo požiūris į šiuolaikinę lietuvišką muziką? Dviprasmiškas. Viena vertus, tikrai smagu matyti gyvą naujos kartos sceną. Kai žmonės netelpa į „ba.“, „Garbanoto Bosisto“ koncertus, kai Lilas ir Innomine surengia koncertą arenoje, supranti, kad įvyko kažkas esminio. Kad išaugo grupės, apie kurias nieko nežino ne tik mano tėvų karta, bet ir vyresni pusbroliai – bet žino universitetų studentai. Taip ir turi būti. Kartų kaita turi vykti. Kita vertus, scenos grandai išlieka tie patys, kaip prieš dešimt, o gal net dvidešimt metų. Didžiausius koncertus vis tiek rengia, daugiausia klausytojų vis tiek turi, visoje Lietuvoje vis tiek yra atpažįstami tik senieji: SEL‘as, Mikutavičius, Džordana. Tarsi būtų du skirtingi muzikos pasauliai, veikiantys paraleliai. Juos bando sujungti, pavyzdžiui, MAMA apdovanojimai, bet tada ir pamatai, kokie šie pasauliai skirtingi. Buvai konkurso „Garažas“ komisijos narys, matei debiutuojančių muzikos grupių. Ar teko domėtis, kiek tokių grupių, dalyvaujančių šiame ar kituose konkursuose, išlieka? Kalbant konkrečiai apie „Garažą“, daug, per daug grupių, kurios jame dalyvavo, nebeegzistuoja. Kalbu ir apie tas, kurios laimėjo.

47 | SwO

street

Tarkim, grupė „Pilnatys“ kūrė labai įdomų psichodelinį roką – buvo daug žmonių scenoje, net trijų merginų back vokalai. Skambėjo labai galingai, grupė laimėjo konkursą prieš porą metų. Dabar grupė iširusi. Bet tai ne konkurso problema. Daugybė naujų grupių Lietuvoje išyra, ir tai lemia krūva priežasčių – nuo asmeninių narių santykių iki fakto, kad Lietuvoje tiesiog labai sunku iš muzikos išgyventi, jei negroji vestuvėse ir firmų vakarėliuose. Bet yra ir sėkmingų pavyzdžių. Tie patys „ba.“ su „Garbanotu Bosistu“ – abu dalyvavo „Garaže“, nelaimėjo, bet yra bene dominuojančios grupės alternatyvioje scenoje dabar, bent jau gitarinėje. „GJan“ niekada nedalyvavo jokiame konkurse, bet apšildo „Imagine Dragons“ arenoje ir renka šimtus tūkstančių perklausų dainoms net ir beveik neegzistuodama viešumoje. Jiems visiems pavyko, nes turi savo skambesį ir rado klausytojus, kuriems tokia muzika patinka. Gal netgi ne rado – o tiesiog juos ir sukūrė. Nemanau, kad daugelis „ba.“ klausytojų mėgo alternatyvų roką iki pamatant Beną scenoje. Dabar mėgsta. Kokios kitos erdvės suteikia galimybę jaunoms grupėms ir atlikėjams pasireikšti? Vilniuje daugiausia dėmesio jaunai scenai duoda „Liverpool“ baras. Žaviuosi jo atvirumu. Kiekvieną mėnesį – po kelias negirdėtas grupes. Ir kas nuostabiausia – kad, kiek teko bendrauti, grupės ten jaučiasi kaip namuose, baro komanda jomis pasirūpina, jie gali ateiti ir groti. Užkulisiniai dalykai, ypač kai esi pradedanti grupė, yra labai, labai svarbūs. Iš kitų erdvių daug naujų grupių rado „Novus“ muzikos inkubatorius Lofte. Taip pat atviras scenai yra prieš kelis metus atgimęs „Kablys“, andergraunderius priima „XI20“. Kaune veikia „Orixo“, kuriame vis dar nebuvau, Klaipėdoje – „Kaštonas“. Sudėtingiau su kitais miestais – bet galbūt gyvendamas Vilniuje daug ko tiesiog nežinau. Viename interviu teigei, kad alternatyvi muzika tampa platesniu reiškiniu visuomenėje. Ar tai vyksta ir Lietuvoje? Man atrodo, žmonės tiesiog nebeskirsto muzikos į „alternatyvą“ ir „popsą“. Dabar, taikant politikos partijų analogiją, yra „sisteminė muzika“ ir „nesisteminė“. Pavyzdžiui, Leon Somov su Jazzu yra sistemoje, nes dirba su Lietuvoje įtakingais vadybininkais, dalyvauja masinėse televizijų laidose, jų klauso plati auditorija – nors savo skambesiu tai tikrai nėra tradicinis popsas, kaip kokie nors „Pikaso“.

SwO

street

| 48

Tuo tarpu, pavyzdžiui, Monika Liu, kurdama iš esmės pop muziką yra „nesisteminė“, nes leidžia muziką individualiai, jos klausytojai dažnai yra tie, kurie Lietuvos populiariąja muzika apskritai nesidomi. Tačiau Monikos Liu dainos yra daug stipresnis ir tradiciškesnis pop nei Leon Somov su Jazzu – bet ji yra „alternatyva“.Kita vertus, kalbant dėl alternatyvios muzikos reikšmės visuomenei, verta grįžti į istoriją. Buvo laikas, kai populiariausia daina Lietuvoje buvo „Laužo šviesa“, 8-ių minučių gotiška daina apie ugnį. Jei tokią dainą kažkas sukurtų dabar, tai būtų laikoma absoliučia alternatyva, niekas jos per radiją negrotų. Tad nepriklausomybės pradžioje mes buvome atviresni alternatyviai muzikai – nes tada niekam nerūpėjo, ar muzika yra „alternatyvi“ ar ne, svarbu, kad daina skamba ir kažką tau pasako. Kaip manai, koks yra lietuviškos muzikos identitetas? Melancholija, abstrakcijos, romantika, prasmės ieškojimas, kai kartais jos ir nėra. Mažai linksmybių, daug apmąstymų – ir ne tik muzikoje. Ir literatūroje, ir kine. O kodėl mes tokie – knygos vertas klausimas. Norėčiau kada nors ją parašyti. Kokie yra tavo naujausi muzikiniai atradimai, kalbant apie lietuvišką sceną? Neabejotinai „Frank Fitts“, dar į mokyklą einantys trys Vilniaus vaikinai, grojantys galingą, smagų, grandžišką roką. Jie neturi lietuviškos melancholijos, nėra susikaustę, neturi roko scenai būdingo mačizmo. Paklausykit, jie auksas. Taip pat – „No Real Pioneers“, emovi alytiškiai, garsūs, depresyvūs, nenuobodūs. Abi šios grupės skambesį grynino ir dainas įsirašinėjo studijoje „Ymir Audio“, stipriausioje studijoje Lietuvoje ir turbūt apskritai Baltijos šalyse. Ją Vilniuje prieš kelis metus įkūrė Norvegijos muzikantai – dar vienas įrodymas, kad reikia neužsidaryti savo kieme, jei nori gerų rezultatų. Iš lengvesnės muzikos siūlau paklausyti „Kabloonak“, man tai netikėčiausias metų debiutas: „Garbanoto Bosisto“ būgnininkas Jonas Narbutas tiesiog paleido internetan savo namų įrašus, jie skamba taip lengvai ir vasariškai. O aš net nežinojau, kad jis dainuoja... Taip pat primygtinai siūlau užmesti akį į vaikiną, vardu „Embody“ – jis kuria Londone, jo dainas jau groja BBC, man atrodo, bus dideli dalykai. Keletas įrašų jau yra „Soundcloud“, patiks ir tiems, kas klauso ZIP FM. Pabandykit.

www.swo.lt

Reklama

OPENING CONCERT, PERFORMING LIVE IN A 2000 YEAR OLD ROMAN AMPHITHEATRE

DAMIAN ‘JR. GONG’ MARLEY SLUM VILLAGE

IRATION STEPPAS

ASM

FESTIVAL PERFORMANCES FROM

ANDY C

STORMZY JOEY BADA$$ NOISIA KANO

HIATUS KAIYOTE REJJIE SNOW

GOLDIE MBE JAH SHAKA

RONI SIZE & KRUST PRESENT FULL CYCLE FT DYNAMITE MC BENGA HIGH CONTRAST LONDON ELEKTRICITY ANGEL HAZE DAVID RODIGAN CONGO NATTY NOVELIST SECTION BOYZ DJ HYPE MALA DUB PHIZIX & STRATEGY CALIBRE KODE 9 HAZARD S.P.Y LADY LESHURR MICK JENKINS MAD PROFESSOR TWINKLE BROTHERS ZED BIAS KABAKA PYRAMID LENZMAN ALIX PEREZ METRIK IVY LAB LEVELZ ARTFUL DODGER

GENTLEMAN’S DUB CLUB ABRA THE HEATWAVE AKALA RA THE RUGGED MAN A-F-R-O MJ COLE MUNGO’S HIFI HIGH FOCUS RECORDS MILLION STYLEZ LOGISTICS NU:TONE YOUNGSTA HATCHA ETHERWOOD MARCUS INTALEX

NORMAN JAY MBE ASM TROPKILLAZ HUCCI LITTLE SIMZ

KAHN & NEEK +MANY MORE

#SwOstreet

SwO.lt/live-feed

SwO magazine Facebook