teatro žurnalas | 7 by Teatro žurnalas

Vyriausioji redaktorė Ramunė Balevičiūtė Redaktorės Vlada Kalpokaitė Šarūnė Trinkūnaitė Numerio redaktorė Kristina Steiblytė Dizaineris Vilmantas Žumbys Redagavo UAB Kalbos ir komunikacijų centras Išleido VšĮ „Teatro gatvė“ www.teatrogatve.lt Tiražas 800 egz. Už galimybę spausdinti nuotraukas dėkojame teatrams ir nuotraukų autoriams. Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių g. 25C, Vilnius www.petroofsetas.lt Leidinio vykdomą projektą „Lietuvos ir pasaulio teatras žurnale „Teatro žurnalas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 tūkst. eurų). Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

ISSN 2424-4430

Redakcijos skiltis Gintaras Aleknonis Atsiminimai apie Jaunųjų teatro prisiminimus „Teatro žurnalo“ anketa Audronis Liuga Jaunas režisierius ateina į teatrą Milda Brukštutė Dramaturgijos paguoda Martyna Veronika Jurkevičiūtė Jaunieji scenografai: „Užkalkit mane teatre!“ Ingrida Gerbutavičiūtė Kas yra jaunasis Lietuvos šokėjas? Monika Jašinskaitė „Jauno teatro dienos“ – teatro kūrimas ekstremaliomis sąlygomis Aušra Kaminskaitė Laisvės cirkas „Teatro žurnalo“ anketa 10 klausimų jaunam aktoriui Gabrielė Labanauskaitė-Diena Pirmi, bet ne paskutiniai kartai, arba „Dramokratija“: čia ir dabar Indrė Bručkutė Anoniminė Ša.lis

Pavasarį ne tik kurkia ir plėšosi varlės, trūksta vitaminų, bet ir kasmet į profesionalų gretas jungiasi būrys jaunų teatralų. Studijas baigę aktoriai, režisieriai, scenaristai, scenografai ir šokėjai veržiasi į teatrus, dėstytojų trupes, kuria savo komandas ar bendradarbiauja su kolegomis nepriklausomuose projektuose. Apie juos, jaunuosius teatro kūrėjus, ir yra šis „Teatro žurnalo“ numeris. Be jaunų žmonių drąsos ir energijos neįmanomas judėjimas į priekį. Tad pavasario pabaiga ir vasaros pradžia, kai rodomi baigiamieji įvairių teatro specialybių studentų darbai, kasmet yra džiugus laikas. Tiesa, pastaruoju metu pamatyti būsimuosius profesionalus, ypač aktorius, teatre galima jau kiek anksčiau, nei jie baigia studijas. Oskaro Koršunovo aktorius dar iki studijų baigimo matėme ir „Įstabiajame ir graudžiajame plane B“ (rež. Vidas Bareikis), ir „Jelizavetoje Bam“ (rež. Oskaras Koršunovas). Su Gintaro Varno vaidybos studentais jau turėjome progos susidurti „Oidipo mite“ (rež. Gintaras Varnas) ir „Timone“ (rež. Kamilė Gudmonaitė). Scenoje jau rodosi ir Vido Bareikio studentai, kaip ir dėstytojas studijų metais, gavę progą kurti profesionaliame teatre dar antrame studijų kurse. Naujausiuose Artūro Areimos darbuose „Nevykėlis“, „Klamo karas“, „Antikristas“ galima pamatyti Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos programos absolventus bei studentus, o ir jauniausias Valentino Masalskio aktorių kursas pačių smalsiausių žiūrovų irgi yra apžiūrėtas. Taip pat besidomintiesiems teatru kurį laiką pažįstamos ir jaunos teatro kritikės Ieva Tumanavičiūtė ir Rimgailė Renevytė, studijas baigusios tik dabar. Tokios ankstyvos pažintys džiugina, nes patenkina smalsumą, o ir jauniems aktoriams tai yra profesiniam tobulėjimui būtina praktika. Vis dėlto kartais atrodo, kad darbas kurso vadovų darbuose

repertuariniuose teatruose jauniems aktoriams gali būti ne tik naudingas. Tokie spektakliai, ypač kai jauni aktoriai atsiduria jų centre, dar negarantuoja nei tobulėjimo galimybės jiems, nei vertingos patirties žiūrovams. Dar studijų nebaigusio jaunimo įdarbinimas apskritai gana dažnai primena, kad savitas požiūris į teatrą formuojasi ilgai, nuolat dirbant, tyrinėjant, išmėginant vis kitas estetikas ir metodikas, kurioms dėstytojų užduotis stropiai vykdantys jaunieji nebūtinai yra atviri. Panašiai nutiko, pavyzdžiui, su Ainiu Storpirščiu, sukūrusiu daug vaidmenų skirtingų režisierių darbuose (bet visų pirma su kolega ir kiek ankstesniu kūrybiniu laikotarpiu bendražygiu Vidu Bareikiu), o dabar mėginančiu giliau tyrinėti teatrą bei vaidybą iš režisieriaus pozicijos. Ainis Storpirštis – ne vienintelis jaunas aktorius, ėmęsis režisūros. Turbūt aktyviausias šioje srityje dabar yra Paulius Markevičius, praėjusiame sezone režisavęs „Kuprelį“ (LNDT), „Dalykus“ („Meno ir mokslo laboratorija“), pjesės skaitymą ir nepamirštantis vaidinti. Panašiai režisiere tapusi aktorė yra Karolina Žernytė, tęsianti pojūčių teatro tyrinėjimus su suburta trupe, ar jos kurso draugas Šarūnas Datenis, kuriantis spektaklius vaikams su lėlių teatro elementais. Šis procesas vyksta ir šokyje, kur jauni šokėjai imasi patys kurti ir šokti spektaklius. Tai jauname Lietuvos teatre vyksta ir dėl būtinybės (norintieji kurti imasi iniciatyvos patys, nelaukia, kol bus pastebėti ir pakviesti bendradarbiauti jau patyrusio bei įsitvirtinusio režisieriaus, choreografo), ir dėl noro išsakyti savo unikalų požiūrį į teatrą, pasirinktą temą ar pasaulį. Tačiau net ir norint tai padaryti nėra lengva. Ainio Storpirščio „Sielos virtuvė“ ir Gretos Grinevičiūtės bei Agnietės Lisičkinaitės „B ir B dialogas“ pasakoja būtent apie požiūrio turėjimo ir jo išsakymo sunkumus. Svetimų

įtakų, koncepcijų, nuomonių ir teatro tradicijos painiavoje jauni žmonės imasi vaidinti savo herojus ar kurtis alter ego, kad atlikimo veiksmu iš viso to išsilaisvintų. Išsilaisvinimo, tradicijos peržengimo siekis labiausiai ir matomas eksperimentuoti išdrįstančių kūrėjų darbuose. O kai spektakliai kuriami tokiu būdu, prie jų nebūtinai prisirišama: jie nuolat kinta, o kai kurie, atlikę savo funkciją, greitai baigia gyvuoti. Tačiau ne visi jauni teatro kūrėjai renkasi tokį kelią. Kai kurie naudojasi kiekviena proga dirbti valstybiniuose teatruose. Dirbant juose, gaunama daugiau techninių ir finansinių galimybių, suteikiamas stabilumas, bet ir reikalaujama kitokių rezultatų. Tad žinojimas, jog spektaklis turi sutraukti žiūrovų, kad toliau būtų rodomas, ir kiekvieno vidiniai cenzoriai ne vienam jaunam režisieriui dažnai įsiūlo gerai žinomus, išbandytus sprendimus. Taip jaunimas supanašėja su savo mokytojais ir dažnai tampa pilkosios teatrinės masės dalimi. Šiame žurnalo numeryje į jaunus kūrėjus taip ir žiūrime: viena vertus, džiaugiamės nauja jėga ir kūrybingumu, kita vertus, atsargiai klausiame, ar jaunimas tikrai pasiūlo atsinaujinimo galimybę. Pasakodamas apie Jaunųjų teatrą tarpukariu, Gintaras Aleknonis apžvelgia ir trumpai gyvavusį teatrą, ir jo atgarsius vėlesniame Lietuvos teatre. Prisiminimuose apie šio teatro aktorius bei aktorių prisiminimuose išryškėja skirtingų laikotarpių ir teatrinių tradicijų ryšiai. Skirtingų kartų ir požiūrių į teatrą šiuolaikiniai susidūrimai išryškėja Valstybinio jaunimo teatro direktoriui Audroniui Liugai atsakant į „Teatro

žurnalo“ anketos klausimus apie jaunų režisierių atėjimą dirbti į teatrus. Kritišką požiūrį į dabar rašomą ir statomą lietuvių dramaturgiją išsako Milda Brukštutė, apžvelgdama ne tik galimybes jauniems dramaturgams savo tekstus pristatyti viešai, bet ir kelis naujausius lietuvių autorių tekstų pastatymus. Naujausius atradimus šokio srityje pristato Ingrida Gerbutavičiūtė, o Aušra Kaminskaitė apžvelgia Lietuvoje vis dar gana mažai pažįstamą naująjį cirką. Taip pat šiame žurnalo numeryje kviečiame susipažinti su jaunaisiais kūrėjais, jų požiūriu į profesiją ir įgyvendinamais projektais, apie kuriuos pasakoja jie patys. Pokalbyje su jaunomis scenografėmis savo idėjas apie teatrą ir scenografiją pristato Lietuvos teatro žiūrovų jau matytos ir įvertintos jaunos kūrėjos Goda Palekaitė ir Paulė Bucullaitė, taip pat dar mažiau matyta Barbora Skaburskė. Apie Klaipėdoje jau penktą kartą vykusias „Jauno teatro dienas“ pasakoja Monikos Jašinskaitės kalbinti festivalio dalyviai ir organizatoriai. Be to, siūlome susipažinti su keturiolika ryškių jaunų aktorių, pateikiančių atsakymus į dešimt „Teatro žurnalo“ klausimų. O kad pažintis su teatrui kuriančiais jaunais žmonėmis būtų visapusiškesnė, kviečiame skaityti jaunos autorės Indrės Bručkutės pjesę. Šį kartą tai „Dramokratijos“ skaitymams sukurta „Anoniminė Ša.lis“. Tekstas, kuriame mėginama suprasti, kaip kuriamos ir veikia bendruomenės. Tad toks šis „Teatro žurnalo“ numeris apie nuolat kuriamos teatro bendruomenės jauniausius narius.

Gintaras Aleknonis

Balys Lukošius nesileido į kalbas – būtinai gersime kavą. – Tik pažiūrėkite, kokie šaukšteliai! Tokių tikrai nesate matęs, – didžiuodamasis kalbėjo aktorius. Šaukšteliai iš tiesų buvo seni, antikvariniai, prieškario Lietuvos sidabras. Bet svarbiausia – ant abiejų šaukštelių buvo išgraviruotas užrašas „Dėdės Tomo lūšnelė“. – Šaukštelių rinkinį gavau dovanų premjeros proga. Per karą daug kas pražuvo, bet šiuos pavyko išsaugoti kaip brangų atminimą... – Galvojau, kad Jaunųjų teatre vos sudurdavote galą su galu, visur rašoma, kaip ten menininkai vargo, – buvau nuoširdžiai nustebęs. – O čia sidabro dovanos premjeros proga. Keista... Lukošius šypsodamasis palingavo galva: – Čia ne 1933-iųjų, o 1938-ųjų premjeros prisiminimas. Jaunųjų teatre iš tiesų vargome. O 1938-aisiais, kai Valstybės teatre atnaujinau Andriaus Olekos-Žilinsko Jaunųjų teatro spektaklį, mes jau buvome turtingi, gaudavome pastovią algą... Pirmą kartą kukliame Lukošiaus bute Raudonosios armijos (dabar Savanorių) prospekte lankiausi 1983 m. pavasarį. Po kelių mėnesių aktorius ir režisierius, vienas iš lėlių teatro pradininkų Vilniuje, turėjo švęsti 75-erių metų sukaktį, ta proga ir rašiau

apie jį „Kultūros barams“. Buvo aišku, kad viso plataus ir šakoto Lukošiaus gyvenimo žurnalo straipsnyje aptarti nepavyks, norėjosi rasti ryškų ir svarbų menininko kūrybos epizodą, apie kurį būtų galima papasakoti išsamiau. Kalba kažkaip savaime pasisuko apie Jaunųjų teatrą. – Neseniai skaičiau straipsnį apie Algirdą Jakševičių. Kaip jis ten „Kultūros baruose“ išgirtas... Kone didvyriu padarytas. Maskvoje studijavo, Amerikoje studijavo, savo teatrą kūrė, bet taip ir nesukūrė... Įdomus Jakševičius buvo, tikrai be galo talentingas, tačiau nespėjo atsiskleisti. Per anksti mirė. Ir vien todėl tapo legenda, – Lukošius visai nepiktai kritikavo straipsnį, net neįtardamas, kad autorius sėdi priešais. Man tik reikėjo prikąsti liežuvį ir įdėmiai klausytis. – Bet mums labai reikia legendų, – tęsė monologą aktorius. – Be tokių legendų ne tik teatras būtų neįdomus ir negyvas. Reikia, kad jaunimas turėtų kuo sekti, kuo žavėtis. Kitaip niekur nenueisime... Besikalbant supratau, kad švelniai, tačiau gana kritiškai sovietinės okupacijos tikrovę vertinantis ir su neįtikėtinu optimizmu į ateitį žvelgiantis Lukošius visai nenorėjo tapti romantizuotu lietuvių teatro istorijos herojumi, koks tuomet man atrodė jo jaunystės dienų bičiulis Jakševičius. Tačiau senasis aktorius mielai pasidžiaugtų, jeigu prisidėtų prie

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

savo pirmojo teatro – Jaunųjų teatro – legendos įtvirtinimo. O Jaunųjų teatras nuo pat savo susikūrimo buvo tapęs poetiška lietuvių teatro legenda, kurią vienaip ar kitaip patvirtino visi vėliau mano kalbinti buvę šio teatro aktoriai: Stasys Čaikauskas, Juozas Gustaitis, Ona Juodytė, Kazimiera Kymantaitė, Olga Mažeikytė-Zavadskienė. Šeši iš 36, kurie beveik prieš 90 metų drauge su savo mokytoju Oleka-Žilinsku įkūrė savo teatrą. Tyrinėdamas Jaunųjų teatro istoriją, vis bandžiau suprasti, o kur šio scenos sąjūdžio paslaptis. Kaip atsitiko, kad draugėn susibėgę jauni, ką tik mokslus baigę ar net jų nebaigę aktoriai staiga vos per vieną sezoną sugebėjo parašyti vieną gražiausių lietuvių teatro istorijos puslapių. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, vartant Jaunųjų teatro dokumentus, sunku nepastebėti, kad Jaunųjų teatras yra pirmasis lietuvių

teatras, kurio veikla buvo taip smulkiai dokumentuota. Regis, tai buvo ne tik svarbiausių teatro metraštininkų – Romualdo Juknevičiaus ir Algirdo Jakševičiaus – entuziazmo rezultatas. Kaip tik tuo metu, apie 1930-uosius, prasidėjo pirmoji susirūpinimo lietuvių teatro istorija banga. Mūsų teatro istorijos pradininkas Balys Sruoga po trupinėlį rinko prieš Pirmąjį pasaulinį karą Peterburge kilusio lietuvių teatrų sąjūdžio dokumentus, iš kurių susidarė savotiška knyga, kurioje gausu įdomių kovos už lietuvybę smulkmenų, tačiau ne tiek jau daug scenos meno. Menkai dokumentuota ir mūsų profesionalaus dramos teatro pradininko Juozo Vaičkaus trupių veikla, Valstybės teatro pradžia, gal kiek daugiau dėmesio rašytiniam palikimui skyrė Antanas Sutkus. Jaunųjų teatro dokumentai atrodo visiškai kitaip negu visas iki tol kauptas lietuvių scenos meno palikimas. Savo

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

mokytoju susižavėję ir buvimo drauge jėgą pajutę aktoriai stengėsi kruopščiai fiksuoti tai, kas vyko jų teatre, rašė asmeninius ir teatro dienoraščius, vaikiškai džiaugėsi kiekviena sėkme ir krimtosi dėl menkiausio sukliuvimo. Jų dėmesio centre buvo ne kultūrinė ir organizacinė veikla, bet menas. Talentingi aktoriai dažniausiai būna ne beraščiai, tačiau paprasčiausiai nemėgsta rašyti. Jie save išreiškia ne būdami vienumoje su popieriaus lapu, jiems reikia žiūrovų minios ir scenos. Gal todėl teatro menininkų parašytų knygų bibliotekėlės būna tokios negausios, o knygos dažniau ne parašytos, o bendraautorių užrašytos. Aktoriai beviltiškai pralaimi kovą su laiku, ateities kartoms palikdami ne savo, bet kitų – rašytojų, dailininkų, fotografų ar net savo didžiausių oponentų – kritikų – liudijimus.

Sunku paaiškinti, kodėl Jaunųjų teatro aktoriai nusprendė ir išdrįso pasipriešinti tokiai įprastai scenos meno istorijos tėkmei. Visuomenės ir kritikos dėmesiu jie negalėjo skųstis – Jaunųjų teatrą, kaip Lietuvos scenos ateities viltį, aistringai gynė Balys Sruoga ar Vincas Krėvė, su ne mažesniu pykčiu puolė Juozas Keliuotis ar Juozapas Albinas Herbačiauskas. Galbūt Jaunųjų teatro aktoriai tikėjo, kad jų jaunystė įveiks laiką ir užmarštį, jie vaizdavosi kuriantys naują ateities Lietuvos teatrą, kuris bus plačiai atsivėręs pasauliui, atviras ne tik naujausiems scenos meno vėjams, bet gal ir pats taps nauju tokio vėjo gūsiu. Šia prasme Jaunųjų teatras lyg primintų literatūrinį „Keturių vėjų“ sąjūdį, tik scenos meno bandymas atsinaujinti buvo gerokai labiau sutelktas nei literatūrinis. Nuostabu, kad

Jaunųjų teatro kūrėjams stebėtinai greitai teko laimė paragauti savo bandymų įamžinti scenos meno istoriją vaisių. Nors jų repeticijų ir pamokų užrašai, dienoraščių įrašai ir laiškai ilgam nugulė į archyvų lentynas, tačiau viešumon iškilo kiti jaunųjų rašto darbai: Juozas Grybauskas (drauge su Henriku Kačinsku) parengė pirmąją lietuvišką teatro teorijos chrestomatiją – verstinių straipsnių rinkinį „Aktoriaus kūryba“, Jakševičius išvertė Konstantino Stanislavskio „Aktoriaus saviruošą“. Jaunųjų teatras padėjo pamatą lietuvių teatro minčiai, čia gimė mūsų teatro terminija. Jaunųjų teatrą galėtume vadinti režisierių teatru: per visą lietuvių teatro istoriją nebuvo kito tokio kolektyvo, kuriame būtų susitelkę tiek daug jėgas bandančių ar ateityje bandysiančių režisierių. Pirmiausia, žinoma, prisimename Juknevičių, Jakševičiaus legendą. Tačiau nedera pamiršti ir Juozo Grybausko, Balio Lukošiaus, Kazimieros Kymantaitės, Stasio Čaikausko, Juozo Gustaičio, Aleksandro Kernagio. Pusę šimtmečio Lietuvoje beveik nebuvo teatrų, kuriuose buvę Jaunųjų teatro aktoriai nebūtų režisavę. Todėl būtų prasminga klausti, ar Jaunųjų teatras netapo ankstyvu, tačiau aiškiu ženklu, liudijančiu esminį lietuvių scenos meno posūkį nuo aktoriaus į režisieriaus teatrą, kuriame buvęs scenos valdovas – aktorius – buvo švelniai stumiamas į antrąjį planą. Valstybės teatre tai po truputį bandė daryti jaunųjų aktorių mokytojas Oleka-Žilinskas. Tačiau Jaunųjų teatras tapo pirmuoju sutelktu ir viešu tokio naujo pobūdžio teatro pareiškimu. Šiandien paprasta kalbėti apie skirtingą aktoriaus ir režisieriaus meno prigimtį, 1933 m. tai buvo neįtikėtinai nauja. Ar režisieriais tampantys Jaunųjų teatro aktoriai jau spėjo pajusti teatre bręstantį naują konfliktą? Kita vertus,

ar tokiai gausybei būsimų režisierių Jaunųjų teatre nebuvo per ankšta? Ar potencialių režisierių gausa netapo viena svarbiausių priežasčių, paskatinusių vidinę įtampą, o paskui ir Jaunųjų teatro griūtį? Aktoriai visada gali tikėtis savo teatre suvaidinti išsvajotus vaidmenis, visų būsimų režisierių spektakliai tikrai nebūtų tilpę naujojo teatro afišoje. Jaunųjų teatras buvo opozicijos teatras, o buvimas opozicijoje visada simpatiškesnis už oficialios įstaigos statusą. 1933 m. Lietuvoje jau būta ir visuomeninio nusivylimo „tvirta valdžia“ ženklų, tačiau Jaunųjų teatras pirmiausia buvo menininkų opozicija ir būtų nelengva pasakyti, prieš ką ji iš tikrųjų buvo nukreipta. Pernelyg paprasta teigti, kad protestuota prieš paradiškumą, oficialumą, reprezentacinį teatro vaidmenį, ar aiškinti, kad jaunimas visada linkęs garsiai reikšti savo nepasitenkinimą. Amžininkai žavėjosi jaunųjų drąsa neigti tarpukariu besiformuojantį parankų aktoriaus valdininko vaidmenį (Valstybės teatro aktoriai buvo tarnybines darbo užmokesčio kategorijas turintys valstybės tarnautojai), jų panieka buities patogumams, siekiu iškelti kūrybos laisvę ir menininko savarankiškumą. Kad ir koks neapibrėžtas ar neaiškus būtų Jaunųjų teatro opoziciškumas, tai bene vienintelis mūsų teatro istorijos atvejis, kai susibūrusį kolektyvą galime vadinti autentiška opozicija. Nes tik tarpukario Lietuvoje tikra opozicija ir buvo įmanoma. Vėliau, nacių ar sovietų okupacijos metais, apie tikrą scenos meno priešiškumą valdžiai galima kalbėti su didelėmis išlygomis. Žinoma, norėtųsi opozicija vadinti kai kuriuos Panevėžio, Kauno ar Jaunimo teatrų gyvenimo tarpsnius sovietų okupacijos metais, tačiau nepamirškime, kad šie teatrai buvo valstybiniai, kruopščiai ideologinės kontrolės prižiūrimi, o visi „opoziciniai“

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

spektakliai buvo cenzūros aprobuoti. Beje, sovietų okupacijos metais „protestavę“ menininkai tos pačios valdžios, prieš kurią protestavo, buvo pagerbti nusipelniusių ar liaudies artistų vardais. Sovietmetis kūrė savotišką pasipriešinimo ir prisitaikymo dermę, kurioje skaudžiai klaidžiojo ir ne vienas buvęs Jaunųjų teatro narys. Juknevičius, lemtingaisiais 1940 m. tapo vadinamojo Liaudies Seimo nariu, nacių okupacijos metais viešai pasakojo apie tokią priverstinę savo veiklą, o, pasikeitus okupantui, tyliai klajojo po Lietuvos provincijos teatrus, taip švaistydamas kūrybingiausius savo gyvenimo metus, tačiau išvengdamas tremties ar kalėjimo, kuri tapo jo bendražygio Stasio Čaikausko dalia. Apie savo režisūrą lageryje Čaikauskas pasakojo su sunkiai slepiama humoro gaidele, visai ne taip,

kaip apie vėlesnius spektaklius trumpai sovietmečiu gyvavusiame Kapsuko teatre. Beje, šis teatras kažkuo priminė Jaunųjų teatrą. 1956 m. į Kapsuką (taip sovietų okupacijos metais vadinta Marijampolė) atvyko pirmoji ir studijų dar nespėjusi baigti antroji Lietuvos konservatorijos aktorių laidos. Staiga nublokšti į provinciją, jaunieji aktoriai susitelkė į savotišką bendruomenę, kurioje, visai kaip jų mokytojas Jaunųjų teatre, dalijosi ir meno idėjomis, ir duonos kąsniu. Kol po kelerių metų Kapsuko teatro trupė biurokratiniu valdžios nutarimu buvo perkelta į Klaipėdą, iš kur aktoriai jau išsibarstė po kitus Lietuvos teatrus. Menininkų bendruomenės susikūrimas yra nedidelis stebuklas, kuriantis palankias sąlygas ypatingiems meno įvykiams. Šalia Jaunųjų ir Kapsuko

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

teatrų bendruomenių galėtume dar prisiminti Vaičkaus studiją, per Pirmojo pasaulinio karo audras keliavusią iš Peterburgo į Lietuvą ar „Vilkolakio“ teatrą; 1940 m. besikuriantį Vilniaus teatrą, Aurelijos Ragauskaitės režisūros laikotarpį Šiaulių teatre, Irenos Tamulevičiūtės dešimtuko pirmuosius metus Jaunimo teatre ir, žinoma, Juozo Miltinio studiją Panevėžyje. Tokiame kontekste Jaunųjų teatro bendrystė atrodo kaip itin trumpas švystelėjimas, bene trumpiausias iš visų čia suminėtų. Jeigu visos kitos lietuvių teatre susikūrusios meno bendruomenės po truputį blėso ir išsikvėpė, Jaunųjų teatras greitai iškilo ir, būdamas aukščiausiame pakilimo taške, staiga užgeso, palikdamas įspūdį, kad svarbiausių dalykų scenos bendraminčiai taip ir nespėjo pasakyti. Paskui Jaunųjų teatro aktoriai visą gyvenimą prisiminė tą stebuklą ir gailėjosi, kad kartu teko laimė išbūti tik vieną sezoną. Regis, buvusius Jaunųjų teatro aktorius visą gyvenimą persekiojo tas nesuvaidinto paskutinio spektaklio jausmas. Apie paskutines Jaunųjų teatro dienas sklando daugybė pasakojimų, archyvuose liko aktorių vienų

kitiems rašytų, bet taip ir neišsiųstų laiškų, ir šiandien sunku būtų pasakyti, kodėl su „Dėdės Tomo lūšnele“ plačiai gastroliavęs, „Milžino paunksmę“ sėkmingai suvaidinęs ir „Oliverį Tvistą“ jau pradėjęs repetuoti Jaunųjų teatras staiga netikėtai sustojo. Talentingiausi šio teatro aktoriai išsibarstė tik tam, kad paskui vėl susitiktų. Ir dirbtų drauge Valstybės, Klaipėdos, Vilniaus teatruose. Bene gražiausiai apie tuos nesutarimus viename pokalbyje yra prasitarusi Kymantaitė: – Buvo, visko ten buvo. Bet ar atsiminsi viską... Ji niekada nekalbėjo apie tamsiąją teatro pusę, taip ir nepabaigtą Jaunųjų teatro istoriją matė kaip kokį jaunystės dienų šviesulį, prie kurio nedera liestis purvinomis rankomis. Ypatingu mūsų scenos istorijos puslapiu Jaunųjų teatrui padėjo tapti ir sovietų okupacijos metų keistenybės, kai praeities neišmanymas, persipindamas su uoliu politinių užsakymų pildymu, duodavo pačių keisčiausių pavyzdžių: pasipriešinimo kapitalizmui ir draugystės su Sovietų Rusija įrodymų buvo ieškoma (ir

randama) ten, kur jų nebuvo. Taip ir Jaunųjų teatrui buvo primetamas politinio protesto vaidmuo, scenos meno ieškojimai pristatomi kaip sovietinio meno įkvėpta „progresyvių“ menininkų veikla. Iš tiesų Michailas Čechovas turėjo didžiulę įtaką Jaunųjų teatrui ir jo aktoriams. Tačiau nepamirškime, kad tarpukario Lietuvoje jis buvo pabėgėlis iš Sovietų Rusijos. Tokius anuomet vadino „tarybinės tėvynės išdavikais“, o pačioje Sovietų Rusijoje šio vieno garsiausių XX a. rusų aktorių vardas buvo neminimas, nors okupuotoje Lietuvoje tai buvo bendradarbiavimo su „progresyviuoju“ rusų teatru pavyzdys. Jaunųjų teatras skleidėsi Stalino valdžios uždaryto ir iš istorinės atminties negailestingai trinamo Antrojo Maskvos dailės teatro įtakoje, Lietuvoje buvęs šio teatro aktorius Oleka-Žilinskas buvo pristatomas kaip visai kito Maskvos dailės teatro aktorius. Menininkų laimei, ideologinio tyrumo saugotojai sovietų okupuotoje Lietuvoje nesuprato skirtumo tarp Pirmojo ir Antrojo dailės teatrų... Tokiame ideologijos kūlversčių fone Jaunųjų teatro istorijos interpretavimas sovietų okupacijos metais atrodo kaip didžiausias nesusipratimas, kuris buvusiems Jaunųjų teatro aktoriams naudingas, nes daugeliui paprasčiausiai padėjo saugotis represijų ir leido tyliai prisiminti savo jaunystės idealus. Jaunųjų teatras yra puikus kartų susidūrimo ir bendradarbiavimo modelis, nuolatinis idealų ir gyvenimo tikrovės konflikto pavyzdys. Kadaise

kalbintas Lukošius bandė įprasminti tą nuolat besitęsiantį konfliktą: – „Dėdės Tomo lūšnelės“ premjeros vakarą ne tik vaidinau, bet ir stovėjau prie uždangos, nes buvau režisieriaus padėjėjas, – lyg girdžiu duslų, bet nepavargusį senojo aktoriaus balsą. – Jaunųjų teatre mes, aktoriai, buvome viskas: ir scenos darbininkai, ir bilietų pardavėjai, ir dekoracijų gamintojai. Po paskutinės scenos, leidžiant uždangą, nugriaudėjo plojimai. Visų mūsų širdyse liejosi neapsakomas džiaugsmas – nugalėjome. Parodėme, kad galime vaidinti ne tik valstybinėje scenoje, kad turime savo teatrą. Tačiau aš uždangos nekėliau. Juk mes kūrėme naują teatrą, kurio aktoriai turėjo būti etiški, morališkai aukštesni už senąją scenos menininkų kartą. Mums neturėjo rūpėti publika, mes neturėjome jai lankstytis. Mes buvome orūs menininkai. Taip mokė mūsų mylimas mokytojas Oleka-Žilinskas, kuriuo šventai tikėjome. Ir staiga prie manęs pribėga tas pats Oleka-Žilinskas: „Ko žiopsai, kelk uždangą!“ „Nekelsiu“, – drąsiai jam rėžiu. Nespėju pasakyti savo argumentų, o mokytojas paprasčiausiai mane nustumia ir pats pakelia uždangą. Priešingai, nei buvo mus mokęs... – Žvelgdamas iš amžiaus perspektyvos šiandien puikiai suprantu savo gerbiamą mokytoją, – giliai atsidūsta Lukošius. – Gimsta naujas teatras, reikia džiaugtis. Aktoriai turi džiaugtis drauge su publika. Bet tuomet... Prisipažįstu, tuomet pykau ant savo mokytojo.

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Jaunųjų teatras veikė 1933–1934 m. Kaune. Scenos kolektyvą oficialiai globojo Lietuvių teatro draugija, kurią įkūrė rašytojai Vincas Krėvė, Ignas Šeinius, Balys Sruoga, dailininkas Stasys Ušinskas ir režisierius Andrius Oleka-Žilinskas. Pastatyti du spektakliai: Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo lūšnelė“ (premjera 1933 m. lapkričio 14 d., pastatymas Olekos-Žilinsko, režisierė Vera Solovjova-Olekienė, dailininkas Stasys Ušinskas, muzika Jurgio Karnavičiaus, režisieriaus padėjėjai Romualdas Juknevičius ir Balys Lukošius) ir Sruogos „Milžino paunksmė“ (premjera 1934 m. gegužės 3 d., pastatymas Olekos–Žilinsko, dailininkas Ušinskas, muzika Karnavičiaus, režisieriaus padėjėjai Lukošius ir Petras Zulonas). Su „Dėdės Tomo lūšnele“ plačiai gastroliuota po visą Lietuvą,

vaidinta Marijampolėje, Ukmergėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilkaviškyje. Teatre vaidino iš Valstybės teatro pasitraukę aktoriai (daugiausia režisieriaus Olekos-Žilinsko mokiniai) bei Olekos-Žilinsko privačios studijos auklėtiniai: Juozas Grybauskas, Algirdas Jakševičius, Romualdas Juknevičius, Juozas Gustaitis, Kazimiera Kymantaitė, Olga Mažeikytė-Zavadskienė, Ona Juodytė, Paulius Zavadskis, Mečys Chadaravičius, Stasys Čaikauskas, Aleksandras Kernagis, Balys Lukošius, Elena Kalinaitė, Aleksandra Zdanavičiūtė, Valerija Bačiulytė, Napoleonas Nakas, Petras Zulonas, Kazimieras Simaška, Vacys Ivanauskas, Marija Červinskaitė, Jonas Kalvaitis, Ona Šauleckaitė, Eduardas Kaštaunas, Juozas Palubinskas, Gasparas Velička, Aleksandras Šimkūnas, Ona Petravičiūtė ir kiti.

Į „Teatro žurnalo“ klausimus atsako teatrologas, prodiuseris ir dabartinis Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. Susidaro įspūdis, kad visa teatro bendruomenė sulaikiusi kvapą laukia naujo režisūros mesijo, kuris sukeltų proveržį Lietuvos teatre. Diplominiai režisūros absolventų darbai iš karto įtraukiami į teatrų repertuarus, teatrai varžosi dėl jaunų (ir ne tik jaunų) režisierių. Ar tikrai Lietuvos teatrui taip gyvybiškai svarbu užsiauginti naują režisierių kartą? O gal būtų įmanomos kitos lietuvių teatro raidos kryptys? Negalėčiau kalbėti daugiskaita apie naują režisierių kartą. Kartos sąvoka, manau, šiandien nieko nereiškia. Yra atskiros individualybės, kurių nesieja jokios bendros vertybės. Tik amžius ir noras įsitvirtinti teatro rinkoje. Klausimas – kaip tos individualybės gali

pradėti leisti šaknis į mūsų teatro dirvą? Tai tiesiogiai priklauso nuo teatrinės sistemos. Lietuvoje veikia du skirtingi teatrų modeliai: valstybinis ir nepriklausomas. Jaunas režisierius, baigęs studijas, turi galimybę rinktis: burti savo grupę ir kurti nepriklausomą teatrą arba bandyti dirbti valstybiniame teatre. Kiekvienas pasirinkimas turi savo pranašumų ir trūkumų, užkrauna jaunam menininkui vienokią ar kitokią atsakomybę. Tiems, kurie bandė kurti nepriklausomai, pažįstami administravimo, finansavimo, repeticijoms ir spektakliams rodyti reikalingų aikštelių paieškos vargai. Jiems įveikti reikia daug kantrybės ir bendražygių, pasirengusių iššūkiams. Eidamas šiuo keliu, jaunas menininkas įgyja naujų žinių, kurių negavo akademijoje, ir turi daugiau galimybių bei laisvės, tiesa, turinčios tam tikrą kainą. O valstybiniame teatre jis gauna administracinį, techninį aptarnavimą, finansavimą, bet turi taikytis su tam tikromis sąlygomis. Pirma, valstybiniai teatrai yra repertuariniai su aktorių trupėmis ir

teatrų vadovams tenka rūpintis juos užimti. Antra, spektakliai neturi būti nuostolingi, nes daugiausia iš pajamų teatrai gali plėtoti kūrybinę veiklą. Dar svarbi ir repertuarinių teatrų erdvių architektūra. Gali atrodyti, kad visa tai riboja jaunųjų kūrybinę laisvę. Bet viskas priklauso nuo individualaus požiūrio ir kūrybiškumo. Todėl ne teatrinė sistema iš esmės lemia jauno menininko raidą. Svarbiausia – kūrybinės idėjos. Viena ryški pastarojo dešimtmečio tendencija yra tai, kad beveik neliko režisierių, nuolat dirbančių repertuariniuose teatruose. Jaunieji režisieriai arba renkasi nepriklausomą kelią, arba bando derinti darbą valstybiniuose teatruose su savo projektais. Pavyzdžiui, Agnius Jankevičius, Artūras Areima ir jaunesnieji Vidas Bareikis, Kamilė Gudmonaitė. Jie netarnauja kokiam nors vienam teatrui, o siekia savo kūrybinių tikslų, ieško vietos, kur galėtų realizuoti savo sumanymus. Nebelieka režisierių-meno vadovų, kurie prisiimtų atsakomybę už teatrą. Iš vyresniųjų tai nepailsdamas daro Jonas Vaitkus Rusų dramos teatre. Jis bene nuosekliausiai Lietuvoje plėtoja tradicinį repertuarinio teatro modelį. Iš jaunųjų galima išskirti Gabrielę Tuminaitę, dirbančią Mažajame teatre, pastaruoju metu Šiaulių

dramos teatre meno vadovu bando dirbti Paulius Ignatavičius. Turbūt ir viskas. Tokia tendencija nėra specifiškai lietuviška. Ją galima stebėti ir Europos repertuariniuose teatruose. Meno vadovai tampa kuratoriais. Atsiranda teatro teoretikų, prodiuserių, verslininkų, kurie vadovauja didesniems teatrams, festivaliams. Ši tendencija turi pranašumų ir trūkumų. Viena vertus, teoretikas su prodiusavimo patirtimi gali turėti daugiau žinių, reikalingų formuoti naujoms teatro kryptims. Kita vertus, be režisieriaus praktiko repertuariniame teatre sunkiau užtikrinti kūrybinio darbo nuoseklumą, darbą su trupe. O kokius kūrybos būdus renkasi jaunieji režisieriai? Kuo jie skiriasi nuo vyresnių jų kolegų ir mokytojų? Susidaro įspūdis, kad mažai kuo. Baigę mokslus jaunieji savo darbą supranta panašiai kaip jų mokytojai. Vyrauja literatūrinio teksto interpretacija ir perkėlimas į sceną, pasitelkiant į pagalbą aktorius, scenografą, kompozitorių ir kt. Šiame tradiciniame lietuvių teatro fronte naujų genijų nematyti ir geriausiu atveju galima kalbėti apie įdomesnę interpretaciją, aktorių darbus... Beveik nematyti kitokių kūrybinių strategijų, išnaudojant kolektyvinės kūrybos, tiriamojo darbo, naujo teksto gimimo repeticijų

procese galimybes. Manau, šiuolaikinis teatras iš jaunųjų laukia naujų idėjų ir kūrybinės paieškos, o ne vien profesinės specializacijos. Per tokią nuoseklią paiešką ir galėtų gimti kitokios teatro kryptys. Egzistuoja nuomonė, kad režisūros neįmanoma išmokyti. Vis dėlto aukštosios mokyklos rengia režisierius. Kokių, Jūsų nuomone, būtiniausių įgūdžių turėtų įgyti žmogus, norintis tapti režisieriumi? Ar pritariate minčiai, kad režisūros mokytis reikėtų jau brandžioms asmenybėms, o ne jaunuoliams, ką tik palikusiems mokyklos suolą? Iš dalies sutinku su nuomone, kad režisūros išmokyti neįmanoma. Galima perduoti tam tikrus profesinius įgūdžius. Egzistuoja įvairūs šios profesijos mokymo būdai. Iš esmės jie priklauso nuo pagrindinio mokytojo (kurso vadovo) požiūrio. Vieni susikuria tam tikras metodikas, pagrįstas žiniomis, teorijomis. Kiti neturi jokių metodikų ir vadovaujasi savo patirtimi. Pastaruoju keliu eina, pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius. Kaip vienas iš jo vadovaujamo režisierių kurso pedagogų matau Nekrošiaus darbą su studentais. Jis moko amato pagrindų, bet daro tai savaip. Siekia ugdyti ne profesinę techniką, bet mąstymą. Svarbu ne tai, kaip „teisingai“ padarai,

bet kaip sugalvoji, kokią turi idėją. Nekrošius nepaliaudamas ragina studentus mąstyti nestandartiškai, eiti nepramintais keliais, atrasti savitą sumanymą, kuris jam yra režisūros pagrindas. Jis mano, kad režisierius neturi atsidurti situacijoje be išeities, jis privalo rasti sprendimus ir padaryti juos kūrybiškai patrauklius aktoriams. Tam režisierius turi nuolat lavinti mąstymą ieškodamas meninių „ėjimų“ – panašiai kaip šachmatininkas. Nekrošiaus darbo „arkliukas“ yra namų darbai. Savo sumanymus jis iš anksto apgalvoja, sukonstruoja galvoje ir ant popieriaus. To jis moko ir studentus. Nepasikliauti kolektyvine kūryba ir improvizacijomis per repeticijas. Primesti aktoriui sumanymą taip, kad pats aktorius norėtų jį įgyvendinti. Mąstymo savitumas tiesiogiai nepriklauso nuo patirties, todėl amžius čia nėra svarbus. Svarbiau, kaip dirba būsimo režisieriaus galva ir kiek jis turi kantrybės, užsispyrimo dirbti individualiai. Gali pasirodyti, kad šiuolaikiniame teatre toks mokymas yra senamadiškas, bet iš esmės jis išsaugo režisieriaus darbo vertę, be kurios ši profesija tiesiog išnyktų. Neseniai kalbėjau su Lietuvoje žinomu suomių režisieriumi Kristianu Smedsu apie režisierių mokymą. Jis apskritai mano, kad režisūros profesijos išmokyti negalima. Anot Smedso, šią profesiją

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

pasirinkusius studentus galima mokyti tik savirežisūros, t. y. suprasti savo pasirinkimų motyvus: apie ką ir kodėl noriu teatre kalbėti, kokias priemones renkuosi, kaip jas ketinu taikyti praktikoje? Ieškojimas atsakymų į visus šiuos klausimus ir turėtų būti mokymo procesas. Manau, tokiame požiūryje yra daug tiesios. Šiuolaikiniame jauname teatre ieškojimai daugiausia vyksta estetinių priemonių ir formų plotmėje be gilesnės motyvacijos ir klausimų apie pačią teatro meno prasmę. Pavyzdžiui, ar teatras dar gali būti bendro išgyvenimo vieta? Ar įmanoma ir kokiomis priemonėmis to siekti? Kokia aktoriaus, kaip kūrėjo, vieta šiandieniniame teatre? Kaip režisierius gali padėti aktoriui ją iš naujo atrasti? Žinoma, būtų naivu manyti, kad studentai nuo pat akademijos suolo puls ieškoti atsakymų į šiuos ir panašius klausimus. Tačiau jie galėtų tapti savotišku profesijos kelrodžiu. Juk nuo to priklauso pati teatro ateitis.

Ar Jums neatrodo, kad Lietuvoje režisieriaus ir aktoriaus profesijos pernelyg griežtai atskirtos? Ar tai negalėtų būti priežastis to, kad jauniems režisieriams gana dažnai sunkiai sekasi dirbti su aktoriais? Neseniai „Kino pavasaryje“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje lankęsis garsus amerikiečių kino aktorius ir režisierius Barry Primusas mano, kad režisierius tiesiog privalo pats išbandyti aktorystę, kad geriau suprastų aktorius. Kita vertus, jis pripažino, kad būna ir išimčių... Žinoma, režisierius turėtų pats išbandyti aktorystę, jei yra tokia galimybė. Dauguma didžiųjų XX a. režisierių tą yra darę. Bene geriausiai pavyko Michailui Čechovui ir savo aktorinės patirties pagrindu jis sukūrė sistemą. Tačiau tai nepaneigia esminių skirtumų tarp režisieriaus ir

aktoriaus profesijų. Tai mąstymo, gebėjimų ir įrankių skirtumai. Aktorius yra pats sau kūrybinė medžiaga ir įrankis, o režisieriaus darbo įrankis – jo galva. Režisierius turi turėti gebėjimų, kurie nėra būtini aktoriui. Ir atvirkščiai. Tačiau pritarčiau nuomonei, kad, rengiant aktorius ir režisierius, tarp jų turėtų vykti glaudesnis bendradarbiavimas. Juolab kad negalima nuo pat pirmų kursų pasakyti, jog vienas ar kitas studentas teisingai pasirinko režisieriaus arba aktoriaus profesiją. Tai tampa aišku studijų procese. Nekalbant jau apie tai, kad būsimi režisieriai, neturėdami galimybės nuolat dirbti ne vien su studijų kolegomis, bet ir su profesionaliais aktoriais, netenka labai svarbių praktinių įgūdžių, kurių stygius išryškėja pradėjus dirbti teatre. Gal todėl studijas baigę pradedantieji režisieriai vengia dirbti su teatrų trupių aktoriais, nes ne šiaip neranda bendros kalbos, o tiesiog nežino, kaip jos ieškoti. Dažniausiai studijas baigę režisieriai jau turi susibūrę savo komandą ir bando savarankiškai įgyvendinti įvairius projektus. O su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria jaunas režisierius, atėjęs dirbti į repertuarinį teatrą? Pradėsiu nuo jau minėto darbo su aktoriais įgūdžių stygiaus. Kaip per aktorius įgyvendinti savo sumanymus, atveriant jiems kūrybines galimybes? Tai opus klausimas patiems teatrams, kurie kviečia jauną režisierių. Nesakau, kad, atėję į repertuarinį

teatrą, jaunieji privalo dirbti vien su teatro trupe, bet nėra gerai, jei jų spektakliuose neatsiranda trupės aktorių. Dėl to pirmiausia kenčia pats teatras. Kita problema – režisūrinių sprendimų tikslingumas. Dirbdamas savarankiškai, pats jauti, kaip nuo praktinių galimybių priklauso meniniai sprendimai. Atėjus į valstybinį teatrą, režisieriui dėl galimybių galvos neskauda. Todėl kartais jaunųjų darbas teatrui gali kainuoti per daug, kalbant apie pastatymo išlaidas. Ir jei spektaklis rodomas nedideliam būriui žiūrovų, kaip dažniausiai atsitinka su jaunųjų darbais, tokios išlaidos tampa prabanga. Nesakau, kad teatras neturėtų rizikuoti įgyvendindamas originalias menines idėjas, jei jas pamatyti gali nedaug žiūrovų, tačiau rodydami spektaklius teatrai uždirba lėšų savo veiklai ir, jei vieno ar kito spektaklio rodymas tampa nuostolingas, tai jau problema. Jaunųjų režisierių atėjimas į teatrą yra sisteminis klausimas, kurio sprendimui reikalinga nuosekli valstybės parama, sudaranti sąlygas jauniesiems įsitvirtinti rinkoje, o ne vien tik pasirodyti su savo pirmaisiais darbais. Ar pastebite esminių skirtumų tarp savo kartos režisierių – Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo – ir jauniausios režisierių kartos? Ar jaunoji lietuvių režisūros karta turi savo veidą? Kaip minėjau, pasigendu kartos sąvokos turinio, kalbant apie bendraamžius režisierius. Ar juos

giliau kas nors sieja? Pavyzdžiui, minėtieji Koršunovas ir Varnas kūrybinių prioritetų prasme yra tikri antipodai. Panašių, tik gal dar ne taip stipriai išreikštų, antipodų galima pamatyti ir tarp jaunųjų personalijų. Atsakydamas į klausimą apie skirtumus, pirmiausia sakyčiau, kad skiriasi ne vien talentas arba amato išmanymas. Koršunovas ir Varnas kiekvienas savaip nuo pat pirmųjų darbų ieško atsakymų į klausimą apie teatro prasmę ir jo misiją. Jie renkasi temas ir išraiškos priemones ne vien siekdami išspręsti vieną ar kitą literatūrinę medžiagą, bet ir užduodami klausimus apie šiuolaikinį žmogų ir visuomenę, esamąjį laiką. To kol kas pasigendu jaunųjų darbuose. Tačiau negalima sakyti, kad jaunieji neturi savo veido. Jaunas teatras, sakyčiau, yra fragmentiškesnis. Kiekvienas fragmentas turi savo spalvą, charakterį. Galbūt juos sieja ir skiria nuo vyresnių kolegų tai, kad jaunieji vengia sureikšminimo. Jaunam teatrui būdingas savitas kandumo, įžūlumo ir nuoširdumo mišinys. Jaunieji lengviau ir atviriau žiūrį į teatrą. Jų kūryboje viršų ima žaidybinės formos, interaktyvumas. Tai ateina iš šiuolaikinės kultūros. Į sceną skverbiasi virtualios

kūrybos ir komunikacijos kodai. Visa tai formuoja vadinamąją performatyvią estetiką, tampančią jaunojo teatro skiriamuoju ženklu. Režisūra yra jauna profesija, palyginti su visa teatro istorine raida. Kaip prognozuotumėte, ar ji išliks? Sunku pasakyti. Norėtųsi, kad išliktų, nes be šios profesijos teatras grįžtų į savo būvį iki XX a. arba ištirptų tarp kitų menų. Žvelgdamas į dabartinius teatro procesus, sakyčiau, gali išnykti ne pati režisieriaus profesija, bet režisūra, įkvėpusi teatrinius judėjimus, sukūrusi menines kryptis, kuriomis rėmėsi didieji repertuariniai teatrai ne vien XX a., bet ir mūsų dienomis. Vienas paskutinių tokių mohikanų – Frankas Castorfas, sukūręs Berlyno „Volksbühne“ teatro legendą, padariusią milžinišką įtaką šiuolaikiniam teatrui. Savaip simboliška, kad Castorfas nuo šio rudens perduos „Volksbühne“ ne kokiam nors jaunam režisieriui, bet šiuolaikinio meno kuratoriui. Kita vertus, nereikia bijoti pokyčių. Jie pagimdys naujus lyderius, o teatras, manau, yra pakankamai gyvybingas, kad prisikeltų su naujomis idėjomis.

Milda Brukštutė

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Kai skaitysite šį tekstą, jau bus praėjęs šių metų „Dramokratijos“ festivalis. Veikiausiai ir „Versmė“ bus pristačiusi ar bent gavusi likusias, rudenį dar nebaigtas, galbūt pačias geriausias savo pjeses. Galbūt šis pavasaris ir man, ir jums, be visų kitų linksmybių, yra ir maloniai su jaunąja lietuvių dramaturgija praleistas laikas. Taip, bent man jis kartais tikrai būna malonus. Neatsižvelgiant į tai, kad iš tiesų mūsų dramaturgijai niekaip nesibaigia sunkūs laikai; kad vis atrodo, jog šis žanras prie lietuvių labai sunkiai limpa; kad esame ne veiksmo ir toli gražu ne rėmų žmonės. Žodžiu, nepaisyti tikrai yra ko ir turbūt dauguma teatro bei plunksnos mėgėjų jau senokai pavargo aiškintis, kas dėl to kaltas. Tačiau šioks toks sujudimas šioje padangėje vis dėlto vyksta ir ignoruoti jo nederėtų. Pirmiausia todėl, kad daug kas ir prasideda nuo susidomėjimo, žiūrovų, nuo mūsų. Pradėkime nuo pastangų, kurių kasmet vis daugėja. Dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės dėka

tai jau nebėra vien tik kažkokios pašalinės, nuo pačių autorių nutolusios jų talento gaivinimo pastangos. Pirmiausia tai pačių dramaturgų susivienijimas. Jį skatina naujasis, jau minėtas festivalis „Dramokratija“, trečius metus vienijantis dramos mėgėjus, taip pat įsibėgėjantys dramaturgijos skaitymai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre. Taigi atsiranda bendruomenė, suinteresuota šios srities sklaida ir jos įtakos didėjimu. Prieš trejus metus prasidėjusi „Dramokratija“ skelbė, kad „kiekvienas turi teisę į žodį“. Čia galėjo dalyvauti visi. Šiemet, festivaliui išaugus, pjeses jau atrinko komisija (dramaturgai bei rašytojai Saulius Šaltenis ir Daiva Čepauskaitė, teatrologė prof. Aušra Martišiūtė ir režisierius Jonas Vaitkus). Tačiau jis vis dar atrodo demokratiškas. Tarkime, patys dramaturgai ieško aktorių savo pjesių skaitymams, galvoja apie jiems tinkamą Vilniaus vietą, o pabaigoje patys renka pjesę, kuri jiems atrodo geriausia. Taip jie tampa atsakingi ne tik už savo kūrinį, bet ir už

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

visą festivalį. Tad pati „Dramokratija“ atrodo kaip jaunųjų dramaturgų veidas, o ne trumpalaikis prieglobstis jiems. Kitas svarbus dalykas – dramaturgų meistriškumui augti padedančios dirbtuvės. Jau kurį laiką tuo užsiima „Versmės“ organizatoriai, o šiemet šį kelią, nors gerokai trumpesnį, išbandė ir „Dramokratija“. Savo įspūdžiais pasidalijo dramaturgė Dovilė Statkevičienė, dalyvavusi abiejuose festivaliuose: „Įdomu, kad visi dėstantys praktikai kalba apie skirtingus dalykus, duoda skirtingas prieigas prie iš esmės tais pačiais principais paremtos kūrybos. Pastaraisiais metais teko dirbti su trimis dramaturgais. Su lenkų dramaturgu Piotru Gruszczyńskiu daug kalbėjome apie antrą dugną, apie povandenines prasmes, slypinčias už paprastų įvaizdžių. Sigitas Parulskis orientavosi į pačią struktūrą, kitaip tariant, į peilio ir šakutės valdymą, todėl be sąvokos „premise“ neprasidėdavo nė vienas to laiko rytas. Chrisas Thorpe’as pabrėžė pačią dramaturgo misiją – tai, kad mes negalime kelti klausimų, į kuriuos įmanoma rasti atsakymą. Ypač gerai, kai daug skirtingų požiūrių kliūva per visą tą laiką rašomiems tiems patiems tekstams: skirtingos prieigos veikia kaip filtrai, leidžia idėjas išgryninti įvairiapusiškai.“ Tačiau kas su tomis parašytomis pjesėmis nutinka? Štai „Dramokratijos“ spaudos konferencijoje,

kalbai pasisukus apie naujųjų pjesių pastatymus, niekas nesakė, kad su jomis režisieriams būtų galima elgtis kaip tinkamiems. Veikiau priešingai – dramaturgai norėtų dalyvauti repeticijose, kad tekstas nebūtų perskaitytas kažkaip neteisingai. Toks požiūris šiek tiek paaiškina, kodėl taip retai statoma šiuolaikinė lietuvių dramaturgija. Juk jau seniai niekas nebenori tarnauti tekstui. Kita vertus, įsivyravusi ir nerašyta vieno karto taisyklė. Jeigu pjesė kartą pastatoma, vargu ar galima tikėtis antrojo jos varianto Lietuvoje. Nė nesvarbu, ar esi jaunasis, ar jau išties profesionalus kūrėjas. Tiesą sakant, vargu ar sulauksite net ir antro jos skaitymo su kitais aktoriais... O juk kaip tik trečią, ketvirtą kartą statomas tas pats kūrinys įgyja tam tikros laisvės, naujų, jau ir metateatrinių poteksčių bei šiaip jau visiems mielo atpažinimo. Be to, teatrų būna labai įvairių, todėl čia reikalingas susiskirstymas. Dramaturgija – labai plati sąvoka. Tačiau ką galėtume pasakyti apie vaikų, lėlių, dokumentinio teatro dramaturgiją? Kai kurie teatrai jau pradėjo kviestis dramaturgus kartu dirbti naujai kuriamuose spektakliuose. Tačiau net ir tai nebūtinai padeda dramaturginei spektaklių linijai. Dažnai dramaturgas čia tampa labiau fiksuotoju, improvizacijų užrašinėtoju, o ne pjesės autoriumi. Vienas ryškesnių tokio

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

bendradarbiavimo bandymų atrodo Vido Bareikio ir Mindaugo Nastaravičiaus „Pasirinkimas“, rudenį pristatytas Valstybiniame jaunimo teatre. Čia aiškiai matyti dramaturgo suteikta forma studentų ir jų dėstytojo pasakojimams, tačiau ir justi tokia abipusiškai mandagi nuotaika, užkertanti kelią bet kokioms rimtesnėms intrigoms, tikram, atviram konfliktui, o ne saugiai jo imitacijai. Prakalbus apie Valstybinį jaunimo teatrą, puiki iniciatyva atrodo šiais metais čia pradėjusios veikti „Tekstūros“. Kas mėnesį Nastaravičiaus sumanymu čia pristatomi nauji lietuvių literatūros kūriniai ir jų autoriai. Tai atrodo labai reikalinga jau vien todėl, kad šitaip tarp teatro ir literatūros mažinama grėsmingai didėjanti atskirtis. Bet grįžkime prie jaunosios lietuvių dramaturgijos. Šį sezoną ryškiausiai išsiskyrė trys gana skirtingi kūrėjai: Dovilė Statkevičienė, Birutė Kapustinskaitė ir Aleksandras Špilevojus, spėję ne tik dalyvauti šiemetėse „Versmėse“, bet ir pasirūpinti kitų savo pjesių premjeromis. Špilevojaus spektaklis-koncertas „Neišmoktos pamokos“ pristatytas „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, programoje „Atvira erdvė“.

Tai tarytum nesibaigiantis vidinis, bet jau seniai per kraštus besiliejantis mokinių monologas. Čia iš tiesų šmaikščiai, tiksliai ir atvirai perteikti paauglių potyriai, būsenos ir (verta išskirti) siaubas, patiriami ir pamokose, ir per pertraukas koridoriuose ar valgykloje, kuo puikiausiai derantys su pasirinkta koncerto forma. Tačiau ilgainiui šis monologas pradeda įkyriai kartotis. Nei melodija, nei žodžiai beveik nesikeičia, tad visas Špilevojaus pamokas išmokstame gerokai anksčiau, nei derėtų pagal spektaklio trukmę. Statkevičienės pjesė „Aštuonios minutės“ (režisierė Sigita Pikturnaitė) taip pat pristatyta „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje, programoje „Debiutų scena“. Jos stipriausia ypatybė atrodo žaidimas forma. Žiūrovai, sėdintys ratu, bet kada gali būti įtraukti į spektaklio veiksmą, aktoriams priešais juos pastačius porą kurio nors veikėjo batų. Veikėjai, jų biografijos ir yra svarbiausia pjesės dalis. Kiekvienas čia sulaukia atjautos ir pateisinimo. Tačiau galiausiai žavi formos idėja pradeda kvepėti moralu ir atrodo kiek naivoka. Pabūname kito batuose ir nustojame teisti? Arba susimąstome, kad

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

dažnai teisiame nežinodami detalių, kito nepažinę? Galbūt, tik gaila, kad ne tiek susimąstome, kiek esame priversti susimąstyti. Apie pagalvojimą, prisigalvojimą ir išankstinę nuomonę savo darbuose mėgsta kalbėti ir Kapustinskaitė. Šiemet OKT studijoje buvo pastatyta jos pjesė „Terapijos“ (režisierius Kirilas Glušajevas). Viena stipresnių šios dramaturgės savybių atrodo gebėjimas suteikti skaudiems dalykams lengvumo, į sunkią gyvenimo patirtį įpinant dabarties komiškumo ir netgi džiaugsmo. Taip „Terapijos“, kurių veiksmas vyksta onkologijos ligoninės moterų palatoje, tampa pretekstu kalbėti ne tik apie susidūrimą su sunkia liga, bet ir apie skirtingus moterų charakterius, jų bandymus pakeisti ir toleruoti vienai kitą, jų vienatvę, žlungančius santykius su artimaisiais ir desperatiškus bandymus išlikti. Tačiau vėlgi šie

moterų charakteriai gana vienaplaniai, nuspėjami, tad užkertamas kelias rimtesniems vaidmenims sukurti. Žaismingai pagauta skaudi tikrovė užčiuopia aktualias problemas, bet – galbūt bandant apsisaugoti ar apsaugoti žiūrovą nuo pernelyg skaudžios patirties – praslysta nors ir trapiu, bet visgi paviršiumi. Visi trys pastatymai gali paskatinti kalbėtis apie mus ištinkančias problemas. Jie, be abejonės, gali būti ir yra naudingi tam tikroms žmonių grupėms. Tačiau gal kaip tik dėl tos pernelyg akivaizdžios naudos teatro pasaulyje jie atrodo naivokai. Lyg tarnautų, nors ir kukliai prieštaraudami, tvarkingam, surūšiuotam pasauliui. Lyg teatras būtų nebe visuomenės atspindys, o jos guodėjas, prisiėmęs sau sunkią naštą apsaugoti žmogų nuo jo paties kompleksų ir baimių.

Martyna Veronika Jurkevičiūtė

Teksto autorė – Vilniaus dailės akademijos (VDA) dailėtyros bakalauro studentė, pasiūliusi „Teatro žurnalui“ publikaciją apie scenografiją. Pasinaudojome proga pristatyti jaunus teatro dailės kūrėjus taip pat jauno tyrėjo balsu. Scenografo profesija – aktuali ir svarbi Lietuvos scenos menui nuo teatro ištakų iki dabarties. Jeigu anksčiau scenografijos tikslas buvo tik iliustruoti pjesės laikotarpį ar nuotaiką, dabar dailininkai žvelgia giliau, siekia užmegzti kontaktą su žiūrovu ir priversti jį susimąstyti. Dailininkai ieško naujų, savitų erdvinių sprendimų, pasakojamą pjesės istoriją siejančių su dabar šalia mūsų vyraujančiomis socialinėmis, politinėmis ar kultūrinėmis problemomis. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, viena svarbiausių scenografijos funkcijų – perteikti idėją. Veidrodžiai scenoje nėra vien veidrodžiai, o kėdės vien kėdės. Visa vaizdinė medžiaga šiuolaikinio teatro scenoje turi gilesnes reikšmes, kurios po ilgo režisieriaus ir scenografo darbo įgauna prasmę. Vis daugiau dėmesio skiriama apšvietimui, tapusiam savarankiška teatrinio meno dalimi. Jaunieji

dailininkai nesiekia nei šokiruoti, nei suardyti teatro dailės taisyklių, normų, svarbiausia – užmegzti dialogą su žiūrovu. Šia tema kalbuosi su jaunosios kartos teatro dailininkėmis Goda Palekaite ir Paule Bocullaite, jau spėjusiomis prasiveržti į teatro sceną ir įsitvirtinti tarp geriausiųjų, taip pat su Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros studente Barbora Skaburske, žengiančia pirmuosius žingsnius profesionalaus teatro link.

Goda Palekaitė (g. 1987)

Teatro menininkė ir tyrėja. 2011 m. baigė scenografijos bakalauro studijas VDA, vėliau Vienoje studijavo antropologijos magistratūroje. Menininkė dirbo Austrijos jaunimo teatre bei įvairiuose teatruose Lietuvoje. Ji du kartus nominuota Auksiniam scenos kryžiui už spektaklius „Kova“ (2009 m., rež.

Spektaklis „Ai, skauda“. „House of Puglu“, rež. Sigita Pikturnaitė, 2016 m.

Paulius Ignatavičius) ir „Europiečiai“ (2016 m., rež. P. Ignatavičius). Su menininke kalbamės apie pirmuosius darbus teatre bei šiuo metu vykdomus projektus, ateities planus. Kada atsirado tavo, kaip dailininkės, pirmieji sąlyčiai su teatru ir kokie jie buvo? Mano debiutas scenoje buvo pirmame kurse. Iš tiesų dar nieko nežinojau. Kartu su dizainere Marija Puipaite darėme scenografiją Jono Sakalausko trumpametražei operai „Gervė ir gandras“ festivalyje „Naujosios operos akcija“ Vilniaus teatre „Lėlė“. Biudžeto nebuvo, kaip galėjome, taip sukomės... Prie šiukšlyno susiradome durų staktas ir iš jų padarėme scenografiją. Nebuvo galimybės susiformuluoti idėją ir tuomet bandyti ją įgyvendinti, tiesiog mėginome suktis iš padėties, rasti santykį su kartu dirbančiais žmonėmis ir pačiu kūriniu. Manau, kad man tai labai padėjo, buvau užsidegusi, entuziastinga ir, studijuodama trečiame kurse, gavau pasiūlymą dirbti su rimtesniu pastatymu. Kartu su Pauliumi Ignatavičiumi 2009 m. statėme spektaklį „Kova“, čia buvo pirmoji mano galimybė iš tiesų įgyvendinti idėją. Tai buvo pirmas profesionalus susidūrimas su teatru ir gana stiprus susidūrimas su tikrove. Akademija leidžia daug prisisvajoti, visą laiką esi kūrybiniame procese, kiekvienam darbui bandai atrasti stiprią meninę išraišką. Paskui

susiduri su tikrove... Pavyzdžiui, su išgėrusiais teatro darbininkais, kurie tavęs negerbia, nes esi mergaitė be patirties. Nežinai, kaip veikia štangos ar kitokia technika. Nesi pratusi dirbti scenoje. Žinoma, ne kiekvienas atsiduria Šiaulių dramos teatre, tuo metu tai buvo sovietmečio liekana, todėl ir patirtis buvo kiek traumuojanti. Dar tebestudijuodama VDA išvykai ir apsigyvenai Austrijoje, kur pasilikai šešeriems metams. Kaip atsivėrė keliai į teatrą gyvenant užsienyje? Penkerius metus dėsčiau piešimą Vienoje. Dirbau privačiai, todėl pas mane ateidavo ne tik studentai. Thomas Birkmeiris – žinomas vokiečių kilmės aktorius ir režisierius, šiuo metu Vienos jaunimo teatro direktorius, buvo vienas iš mano mokinių. Išsikalbėjome, kad esu baigusi scenografiją, jis tuo metu kaip tik statė spektaklį „Tschick“ ir pasiūlė dirbti kartu. Vėliau buvo ir kitas pastatymas. Mažiau nei per pusantrų metų pastatei keturis spektaklius, dirbai dviejose šalyse. Iš kur semiesi idėjų kūrybai, kaip su jomis tvarkaisi? Idėjos gali gimti bet kada ir bet kur. Gal ne taip svarbu, iš kur jos ateina, bet kaip tai tampa tikra idėja, ką tu su ja darai, kaip minkai nuojautų ir įspūdžių tešlą. Pradedant dirbti su kokia nors medžiaga ar užduotimi, visuomet ima

Akimirka iš „Jaunimo teatro dienų“, etiudas „Meilė“, rež. Karolis Vilkas, 2017 m.

kilti įvairūs vaizdiniai: veiksmo, erdvės, kostiumų, objektų, taip pat visiškai asociatyvūs. Niekada nėra taip, kad neturi idėjos, bet kaip su tuo dirbi, vertini, atsijoji ir kas tampa galutiniu pasirinkimu, man regis, yra daug svarbiau. Kurdama scenografiją, žinoma, viso proceso metu kalbuosi su režisieriumi, tariamės ir priimame sprendimus kartu. Pavyzdžiui, Paulius Ignatavičius atsiunčia man kokią nors dainą, kurią girdi kaip spektaklio nuotaiką. Arba aš jam rodau įvairius atrinktus vaizdus ir stebiu, kaip reaguoja. Visa tai labai intuityvu ir impulsyvu. Tarkim, dirbdami su „Europiečių“ pastatymu, su Pauliumi aptarėme daug skirtingų variantų, kol dėl vieno sutarėme geriausiai. O toliau vyksta įgyvendinimas, detalizavimas. Mano metodas – pradėti nuo „bardako“, o tada gryninti, kol visa tai įgauna formą. Aš niekada nežinau, kaip atrodys scenografija, kol nesu perėjusi viso proceso. Pradedu nuo visko daug, atmetinėju, ieškau, jungiu ir atsakymai atsiranda patys, bet tam reikia labai daug laiko. 2016 m. žiemą praleidai Honkonge, o kelionės pasekmė – pradėjai rašyti pjesę „Pašnekesys ant Chungking

Mansions stogo“, kurios skaitymai vyks jūsų organizuojamame festivalyje „Hong Kong Day“. Ar galėtum išsamiau papasakoti apie pjesę ir šį projektą? Italų antropologė ir fotografė Alicja Khatchikian paprašė manęs iš savo perspektyvos parašyti apie Honkongą. Nutariau pabandyti parašyti pjesę. Nesu anksčiau prisilietusi prie šio žanro, nežinau taisyklių ir man tai patiko. Šioje pjesėje nėra jokio tradicinio, draminio formato, o teisingesnis kūrinio apibūdinimas – režisieriaus užrašai. Pusė pjesės yra nuorodos, remarkos, kita – pokalbis. Ji netrukus bus išleista Alicjos knygoje „Further than I Thought“, o mano kolega Aaronas Kahnas skaitys ją „Hong Kong Day“ metu. Tai bus performatyvus, technoteatrinis skaitymas. Festivalis „Hong Kong Day“ vyks liepos 1 d. meno centre „Autarkia“. Čia bus pjesės skaitymas, Alicjos knygos pristatymas, muzika, instaliacijos, maisto eksperimentai. Turi viziją, kaip ši pjesė galėtų atrodyti scenoje? Įdomu, kaip tai galėtų atrodyti su aktoriais, didesniais erdviniais sprendimais, bet manau, kad iki to

Goda Palekaitė. Lauros Vancevičienės nuotr.

dar toli. Spektakliai nepastatomi vien iš noro, reikia labai didelio įdirbio, eiti žingsnis po žingsnio. Vizija yra, bet nemanau, kad verta ją pasakoti, nes viskas dar toli. Gegužę keliavai į Kaukazo kalnus tyrinėti IX amžiuje mįslingai pradingusios Chazarų imperijos. Galėtum papasakoti apie kelionės planus ir siekius? Kaip gimė idėja? Kelionė yra etnografinis (antropologinis), istorinis bei meninis (audiovizualinis) tyrimas. Važiavome trise: aš, Aaronas ir šiuolaikinio meno kuratorė Monika Lipšic. Nesiekiame objektyvumo ir esame atviri tam, ką ten radome. Pirmieji rezultatai birželį bus pristatyti Londone, grupinėje parodoje. O kitais metais šio tyrimo pagrindu planuojame pastatyti spektaklį. Jau dabar esu nupiešusi keletą eskizų, turiu erdvinę viziją. Įkvėpimo šaltinis buvo garsaus serbų autoriaus Milorado Pavićiaus knyga „Chazarų žodynas“. Tai ergodinės literatūros kūrinys. Tokia literatūra kviečia aktyviai skaityti, o Pavićiaus tikslas – leisti skaitytojui kurti ir keisti beskaitant. Tai yra pseudoistorija. Autorius sulieja tikrus ir savo paties išgalvotus faktus. Pirmuosiuose knygos puslapiuose pabrėžiama, kad tai yra žodynas ir skaityti galima ne iš eilės, to pasekmė – kiekvienas kuria savitą istoriją ir atsiranda naujų, skirtingų

interpretacijų. Būtent tai man pasirodė įdomu ir būtent iš tokio ergodinio kūrinio mes norime sukurti įvietintą (site specific) spektaklį, kur žiūrovas taptų aktyvus, turėtų rinktis, kaip savo spektaklį, savo įspūdį susidaryti pačiam. Įkvėpimas ateina iš knygos ir bandysime ją išversti į kitokią – performatyvią kalbą. Turinį užpildysime tuo, ką rasime tyrimo metu: galbūt tai bus vietinių Kaukazo gyventojų šokiai ir dainos, o gal politinė Čečėnijos situacija. Nesiekiame revoliucijos teatre, pasaulyje yra nemažai tokio pobūdžio spektaklių, nors Lietuvoje tai gali pasirodyti kiek neįprasta. Šiuo metu man įdomiau dirbti su tokia teatro forma nei su duota pjese, režisieriumi, scena. Žinoma, neketinu nustoti kurti scenografijos. Kai atsiras įdomus pasiūlymas su įdomia komanda, dirbsiu ir su tuo.

Paulė Bocullaitė (g. 1990)

Dailininkė, kūrybinį kelią pradėjusi kaip iliustruotoja. Dirbo kultūriniuose leidiniuose „370“, „Pravda“ ir mados žurnale „L’Officiel“. 2013 m. VDA baigė grafikos specialybę. Menininkė

Scenografija Wolfgango Herrndorfo spektakliui „Tschick“. Vienos valstybinis jaunimo teatras, rež. Thomas Birkmeiris, 2015 m.

aktyviai veikia kultūriniame Lietuvos gyvenime, daug dirba su festivalių ir įvairių koncertų scenografija. Per ketverius metus ji prisidėjo prie septynių spektaklių gimimo ir įgyvendinimo, o šiuo metu ruošiasi dar vienai premjerai. Su Paule kalbamės apie jos atėjimą į teatro sceną, kūrybą ir vykdomus projektus. Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai scenografijos srityje? Gal galėtum papasakoti apie pirmuosius darbus teatre? Pirmasis mano, kaip teatro dailininkės, žingsnis buvo 2011 m. kartu su režisieriumi Vidu Bareikiu statytas spektaklis „Mr. Fluxus“. Su Vidu buvome šiek tiek pažįstami. Pamenu, jis vieną dieną parašė man žinutę, siūlydamas paeskizuoti scenovaizdį spektakliui, paremtam Jurgio Mačiūno biografija. Daugiau apie medžiagą nieko neatskleidė, tik man parodžius neadekvatų džiaugsmą pridūrė, kad dar ne laikas šokinėti iš laimės – yra ir daugiau žmonių, kurių jis to prašė, o atsirinks vieną, kurio eskizas patiks labiausiai. Gal iš gėdos, kad per anksti apsidžiaugiau, labai entuziastingai kibau į informacijos apie „Fluxus“ judėjimą paiešką ir bandžiau fiksuoti vaizdinius, gimstančius galvoje. Pagaliau išsiunčiau Vidui keletą variantų. Vienas jų – „Mačiūno paštas“.

Pavaizdavau paprasčiausią apvalią duobę, iš kurios kyla helio balionai. Jų viduje – laiškai Jurgiui Mačiūnui. Idėja buvo tokia, kad aktoriai, norėdami perskaityti šiuos laiškus, turi peršauti balionus. Įgyvendinime to nebuvo nė kvapo, bet vėliau režisierius prasitarė, kad šis eskizas ir nulėmė spektaklio komandos sudėtį, o tuo pat metu ir mano kūrybos posūkį. Ar po pirmojo statyto spektaklio pasikeitė tavo požiūris į scenografo profesiją? Dabar, kai prisimenu pirmuosius bandymus, tą patį eskizą su duobe, kyla šypsena. Jie atrodo labai naivūs, bet nepasakyčiau, kad požiūris pakito, greičiau tiesiog formavosi. Scenografo darbas visuomet labai dinamiškas, visi statomi spektakliai, vykdomi projektai į gyvenimą įneša šviežio oro, įkvepia kurti, ieškoti ir atrasti. Norėčiau, kad eskizai, kuriuos piešiu šiandien, po kelerių metų taip pat keltų šypseną. Kiekvienas naujas darbas atneša tokią patirtį, kokios dar niekada iki tol nebuvo, ir man labai patinka šis nesibaigiantis mokymosi ir atradimų kelias. Iš kur semiesi įkvėpimo, nuo ko prasideda tavo darbas? Viskas prasideda nuo ilgų diskusijų su režisieriumi. Man svarbu suprasti režisieriaus mintis ir idėjas, verdančias jo galvoje. Svarbu suvokti, kodėl būtent

Paulė Bocullaitė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

čia ir dabar turime statyti pasirinktą kūrinį ir apie tai kalbėti. Tuomet susitelkiu į medžiagą, klausiu savęs: kodėl šiam kūriniui reikia scenografijos? Ar ji apskritai reikalinga? Jei randu šiuos atsakymus, tai jau pakankamas pagrindas kurti. Kai nuoširdžiai pasineri į spektaklio idėją, kai gerai žinai, ką darai, kažkuriuo metu viskas būtinai sugula į konkretų vaizdinį. Tai sunkiai apibūdinama būsena – staiga susidėlioja visi taškai ant „i“ ir, negana to, su kiekviena diena tų taškų vis daugėja, jie pradeda lipti vienas ant kito. Asmeniškai man šis jausmas, kai susilieji su medžiaga, yra netgi sakralus. Staiga atsiranda prasmė, visu greičiu varanti į priekį. Už scenografiją, sukurtą Vido Bareikio režisuotam spektakliui „Hamletas“, 2016 m. buvai apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Gal galėtum pakomentuoti, kaip gimė idėjos, kaip vystėsi kūrybinis procesas ir kas įkvėpė būtent tokius pasirinkimus? Kuriant scenografiją, svarbiausia buvo nuosekli ir išgryninta scenovaizdžio koncepcija. Naudoti bėgantį vandenį kaip ekraną projekcijai iš tiesų buvo

Vido pasiūlyta mintis. Atsispiriant nuo jos, gilinantis į šią nepaprastai daugiasluoksnę pjesę, taip pat įvyko tas „visi taškai ant „i“ momentas – medžiaga ilgainiui sugulė galvoje ir pasufleravo kodą, kurį panaudojau. Tas kodas buvo perregimumas. Norėjau, kad žiūrovas kiaurai permatytų mechanizmą, ant kurio pastatytas personažų pasaulis. Kaip Klaudijus, žiūrėdamas Hamleto jam suorganizuotą spektaklį, yra priverstas pats kiaurai permatyti savo sąžinę. Kaip Hamletas po šio įvykio kiaurai permato kiekvieną personažą aplink. Forma tampa menama, todėl galima matyti, kas slypi po ja. Būtent dėl to atsirado vandens projekcija, ledo kaukolės (vėliau interpretuotos kaip Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ citata), stiklo grindys, įsiskverbiančios į žiūrovų salę, ir visi kiti elementai. Kas tau yra scenografijos mokytojas, kuriuo žaviesi, kurio darbai įkvepia? Scenografija kaip profesija apima per daug platų lauką, kad būtų galima semtis įkvėpimo vien iš to, ką matai teatre, ką jau kalbėti apie kokį nors vieną scenografą kaip savo mokytoją. Kiek leidžia jėgos, stengiuosi sekti ne tik

Scenografijos Mindaugo Nastaravičiaus spektakliui „Pasirinkimas“ eskizas. Valstybinis jaunimo teatras, rež. Vidas Bareikis, 2016 m.

tai, kas vyksta teatre, bet ir dailės, kino, muzikos, architektūros, mokslo ir kituose pasauliuose. Žinoma, yra daugybė kūrėjų, kurių darbai verčia pasijusti tik mažu žirneliu didžiuliame kūrybos lauke. Galėčiau išskirti komandą „Numen/For Use“, kurios turbūt kiekvienas darbas stebina ir įkvepia. Taip pat šviesos menininką Jamesą Turrellą, legendinius scenografus Josefą Svobodą, Robertą Wilsoną ir daugybę kitų. Visi šie kūrėjai praplečia suvokimą apie tai, kaip paprastai galima suteikti technologijai kūną, kiek daug yra būdų tai padaryti, kokį didelį paveikumą gali sukelti šviesos ir paprasčiausio celofano kombinacija. Kokie tavo siekiai kuriant scenografiją? Į ką daugiausia kreipi dėmesio? Kiekvieną kartą statant spektaklį, pagrindinis mano siekis – sukurti tinkamiausią terpę medžiagai atsiskleisti. Man svarbu, kad toji terpė būtų nuosekli, kad ji neprieštarautų spektaklio turiniui, o jį papildytų ir įtvirtintų.

Minėjai, kad su kūrybine komanda dirbai Visagine statomame spektaklyje. Taip, Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklis „Žalia pievelė“ yra vienas įdomiausių kūrybos procesų, kuriame teko dirbti. Tai dokumentinis spektaklis, pasakojantis apie Visagino gyventojus jų pačių lūpomis. „Žalios pievelės“ idėjos autorius – Rimantas Ribačiauskas, spektaklį režisuoja Jonas Tertelis (su juo 2016 m. LNDT kūrėme spektaklį vaikams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“) ir iš Vokietijos atvykusi Kristina Werner, dirbanti su dokumentiniais spektakliais. Visi drauge gyvenome Visagine, tyrėme, kaip unikali šio miesto ir Ignalinos atominės elektrinės istorija paveikė čionykščius gyventojus. Niekada anksčiau nesusimąsčiau, kad tai tokia skaudi tema visaginiečiams... Žmonės atvyko statyti utopijos, o ji, nespėjusi iki galo susiformuoti, žlugo. Ir viso to fone reikia galvoti apie ateitį, kuri šiose apylinkėse kol kas labai miglota... Džiaugiuosi, kad LNDT imasi iniciatyvos

Barbora Skaburskė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

tiesti tiltą tarp atokių, pamirštų šalies kampelių ir sostinės. Žvelgdama iš šiandieninės perspektyvos, manau, kad tokios iniciatyvos labai reikalingos, turint omenyje, kad ši takoskyra Lietuvoje auga itin sparčiai. Ar turi kokių nors idėjų, svajonių ar planų, kuriuos norėtum įgyvendinti teatro scenoje ateityje? Žinodama, kokia nedidelė dalis teatro pasaulio pasiekia mane Lietuvoje, norėčiau kada nors išbandyti jėgas užsienyje, kitokioje terpėje, nei esu įpratusi. Mūsų šalyje neišvengiamai vyksta šioks toks virimas savose sultyse, o teatras vis dėlto yra medija, kurios niekaip kitaip negali patirti, tik būdamas su spektakliu čia ir dabar. Spektaklių, o juo labiau jų kūrybos proceso negali patirti dairydamasis po vaizdo įrašų ištraukas ar nuotraukas internete. Todėl manau, kad patirtis su teatru užsienyje galėtų labai stipriai praplėsti akiratį. Kita vertus, prisilietus prie, mano nuomone, opios takoskyros problemos, norisi prisidėti prie spektaklių, kuriamų ne vien Vilniuje ar Kaune, bet ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose. Taip, žvelgiant iš profesinės pusės, tai nėra taip patrauklu – negali tikėtis nei didelių scenų, nei daugiatūkstantinių biudžetų, tačiau jausmas, kad savo darbu prisidedi prie konkretaus tikslo sumažinti žiojinčius tarpus tarp persisotinusio vilniečio

ir primiršto Visagino ar Joniškio gyventojo, man suteikia daugiau prasmės.

Barbora Skaburskė

VDA scenografijos bakalauro absolventė. Pirmasis dailininkės debiutas įvyko Budapešte, o gegužės 12 d. išėjo antrasis spektaklis Lietuvos teatro scenoje. Šiuo metu prancūzų režisierius Gildas Madelénat kuria trumpametražį filmą apie šią jauną ir perspektyvią teatro dailininkę. Su ja pačia kalbamės apie pirmuosius sąlyčius su teatru. Kaip jaunam kūrėjui atsiveria keliai į teatrą? Gal VDA siūlo praktikos galimybių? Praktikos galimybių akademija suteikia tiems, kurie jos nori. Išeiti į profesionalaus teatro sceną labai sunku. Visiškai suprantama, kad jaunų ir nepatyrusių niekas nenori įsileisti. Bet negali nusileisti, turi parodyti, kad esi vertas. Svarbu kuo daugiau dirbti, bandyti, nebijoti suklysti. Reikia naudotis visomis kelyje pasitaikančiomis galimybėmis. Akademijoje dirbame

2 29

Būsimo įvietinto spektaklio, paremto Milorado Pavićiaus knyga „Chazarų žodynas“ ir tyrimu Kaukaze, erdvės koncepcija – vizualizacija, 2017 m.

šiltomis sąlygomis, yra sistema, pagal kurią reikia kurti, aspektai, kurie vertinami, ir prie to prisitaikai. Praktikoje darbas visiškai kitoks, reikia labai daug stengtis ir dirbti. Kada atsirado tavo, kaip dailininkės, pirmieji sąlyčiai su teatru ir kokie jie buvo? Mano debiutas teatre buvo 2016 metais. Budapešte kartu su vengrų kilmės režisieriumi ir choreografu Sebastianu Cortesu kūrėme spektaklį „An Orderly Life“. Tai spektaklis, paremtas benamio žmogaus parašytomis poemomis. Scenografijoje siekiau perteikti laikinumo, trapumo idėjas. Į Lietuvos teatro sceną žengiau kartu su režisiere ir aktore Sigita Pikturnaite, 2016 m. meno namuose „House of Puglu“ statėme edukacinį spektaklį vaikams „Ai, skauda“. Kai su programa „Erasmus“ buvau išvykusi į Rygą, Sigita pamatė mano darbų rinkinį ir pasiūlė teatre surengti pirmąją asmeninę parodą, o po sėkmingos parodos pakvietė prisijungti prie spektaklio kūrybinės komandos. Ši patirtis leido geriau suvokti

darbo teatre specifiką. Spektaklio pagrindinę idėją pasiūlė aktorius Valentinas Krulikovskis ir, nors perrašyti istorijos buvo pasikviestos dvi dramaturgės, visi kartu galvojome, tarėmės, kaip sukonstruoti veiksmo eigą, kaip ją pakreipti, kad gautume geriausią rezultatą. Dirbdama su šiuo pastatymu, visapusiškai pajutau, ką reiškia dirbti kolektyve, kai visi yra vienodai svarbūs. Kokie tavo siekiai kuriant scenovaizdį, kostiumus? Į ką daugiausia kreipi dėmesio? Pirmiausia daug dėmesio kreipiu į režisierių, kokie jo poreikiai. Stengiuosi suprasti kitą žmogų, ką jis jaučia, ką mąsto. Tuomet bandau padėti jam eiti tuo keliu, kuris abiem atrodo tinkamiausias. Spektaklio vaizdinis pagrindas ir idėja gimsta dialogo būdu, o scenografijos reikia atitinkamai nuo kartu su režisieriumi susikurtų taisyklių. Tai lyg žaidimas: kartais vaizdas gali dominuoti, o kartais scenografija išvis nereikalinga. Priklauso nuo idėjos. Manau,

Būsimo įvietinto spektaklio, paremto Milorado Pavićiaus knyga „Chazarų žodynas“ ir tyrimu Kaukaze, erdvės koncepcija – vizualizacija, 2017 m.

scenografas turi būti it chameleonas (ir nors dailininkas turi kokį nors stilistinį braižą, nemanau, kad teatre reikėtų jį pabrėžti ar išryškinti). Statant spektaklį yra komanda, negali savęs nei nuvertinti, nei iškelti. Taip pat scenografijoje labai svarbi pati visuma. Scenovaizdis turi kontaktuoti su kostiumais, turi atsirasti dialogas tarp visų spektaklyje veikiančių komponentų. Kas dar, išskyrus studijas, įkvepia, iš ko mokaisi, į ką atsigręži? Šiuo metu truputį linkstu į konstruktyvizmą, kurio pagrindu ruošiau savo bakalauro darbą, kūriau scenografiją operai „Turandot“. Scenovaizdžio esmė – sukurti atmosferą. Jei atmosfera yra tinkama idėjai veikti ir vystytis, viskas, ką sukursi ir kaip išspręsi, veiks. Mano kūryboje veikia forma ir spalva, nemanau, kad sceną reikia apkrauti gausybe dekoracijų, kartais minimalesni sprendimai duoda geriausią rezultatą. Diplominiame darbe naudoju pakeliamąsias grindis ir man to užtenka. Operoje erdvę užpildo muzika. Kai į vaizdą pridedi per daug detalių, gali būti, kad žiūrovas neišgirs... Taip pat labai imponuoja Roberto Wilsono estetika, keri jo savitas minimalizmas. Daug impulsų kūrybai pateikia ir kinas. Esu labai susižavėjusi Weso Andersono filmais. Žiūriu juos ir matau, kad tai yra teatras kine. Kalbi apie kiną, bet daugiausia orientuojiesi į teatrą. Porą kartų turėjau progų susipažinti su kino virtuve ir neatmetu galimybės kada nors padirbėti ir

šioje srityje, bet šiuo metu teatras man artimesnis, čia jaučiuosi geriausiai. Mano moto: „Užkalkit mane teatre!“ Bendrauti su aktoriais, režisieriais, scenografais – visa tai lyg magija, aš noriu ten būti, tuo alsuoti, gyventi. Minėjai, kad pastaruoju metu dirbai kartu su Artūru Areima. Ar gali plačiau papasakoti apie savo darbą su pastatymu? Su Artūru susipažinome Klaipėdoje per „Jaunimo teatro dienas“. Jau per pirmąjį susidūrimą su režisieriumi užsimezgė kontaktas, sekėsi kartu dirbti, ieškoti sprendimų. Kitą dieną po renginio Artūras pakvietė mane prisidėti prie spektaklio „Kasykla“, kurio premjera buvo gegužės 12 d., kūrybinės komandos. Režisierius iš karto pateikė scenovaizdžio viziją, o aš atlieku asistentės funkciją: ieškau rekvizitų, ruošiu techninius brėžinius, prižiūriu darbus. Tai, kas buvo Artūro eskize, labai keitėsi, kartu su režisieriumi ieškojome sprendimų, kaip erdvę paversti harmoninga visuma. Asmeniškai man tai be galo įdomus procesas: stebėti pirminį variantą ir tai, kaip viskas kinta, vystosi ir atranda savas vietas pastatyme. Kartais scenografiją gali padaryti iš atsitiktinumų ir reikia tuo pasinaudoti, nes tai, ko ieškai, ne visuomet yra tai, kas tiks. Kostiumų dailininkė Monika Gurskytė kuria provokuojamus, ryškius kostiumus, todėl scenovaizdį bandau pakreipti taip, kad padėtų jiems sužibėti, neužgožtų. Man labai svarbu, kad viskas tarpusavyje skambėtų ir eitų išvien.

Ingrida Gerbutavičiūtė

Šokis perteikia fundamentaliai užkoduotą mintį, kad šokti gali (reliatyviai) jaunas kūnas. Paprastai baleto šokėjai į pensiją išeina keturiasdešimties, o scenoje matomi vis jaunesni atlikėjai, fiziškai galintys atlikti virtuozišką judesį. Visgi baleto istorija byloja ir ką kita: kadangi Karalius Saulė – Liudvikas XIV – labai mėgo šokti, į sceną jis ėjo iki pat senatvės. Na, beveik senatvės, t. y. šokėjo senatvės – trisdešimties metų. O rūmų ir dvarų puotose jis šoko iki fizinės senatvės. Tikriausiai įsivaizduojate, kad net jei sunkus ir apdribęs karaliaus kūnas nebegalėjo atlikti lengvų baleto šuoliukų, grakščių žingsnių ar sukinių, niekas nedrįso karaliui prieštarauti, bijodami užsitraukti jo rūstybę. Žinoma, akademinis baletas, susaistytas griežtų judesio formos ir kokybės kanonų, per kelis amžius suponavo mintį, kad medį (šokėją) reikia lenkti, kol šis dar jaunas. Šiuolaikinio šokio istorija pateikia ir kitokių pavyzdžių: Lloydas Newsonas, garsiosios trupės „DV8 Physical Theatre“ įkūrėjas ir meno vadovas, šokiu susidomėjo studijuodamas psichologiją ir socialinius mokslus, o šokti pradėjo tik baigęs universitetą ir greitai iškilo į pasaulinės šlovės aukštumas. Ne tik jis, bet ir nemažai šiuolaikinio šokio menininkų, savuoju curriculum paneigė mitą, kad, norint pasiekti Trepsichorės padangę, pradėti šokti reikėtų nuo pat ankstyvos jaunystės. Na, o konceptualistai, sulaužę virtuoziškumo kultą šokyje, kartu atsivedė ir būrį pagyvenusių šokėjų, užkrėtusių ir kitus šiuolaikinio šokio kūrėjus, kurie savo spektakliuose ėmėsi tyrinėti vyresnės kartos asmenybes. Taigi žvilgsnis buvo kreipiamas ne į jauną, gaivališką, energija trykštantį fenomenologinį kūną kaip mėsą (flesh), o į gyvą, gyvenimo

patirčių praturtintą ir šia patirtimi kūrėjo bei žiūrovo žvilgsnį masinantį semiotinį, arba save scenoje inscenizuojantį, kūną (body). Šis straipsnis visgi turėtų būti apie jauną Lietuvos šokį, apie tai, kuo įdomūs jauni Lietuvos atlikėjai ir kokias tendencijas jie diktuoja savo atlikimu ar kūryba. Pažiūrėkime. Žodžio „jaunas“ neįmanoma apibūdinti be konteksto. O kontekstą visgi apibrėžia individų sambūris instituciniuose dariniuose. Buvęs Lietuvos kultūros rėmimo fondas, taip pat ir Lietuvos kultūros taryba kelerius pirmuosius metus po įsteigimo finansavo jauniesiems menininkams skirtą programą, vadinamą „Jaunųjų menininkų kūrybos projektai“. Jaunasis menininkas čia buvo apibrėžiamas kaip savo meninę karjerą pradedantis ar tebevystantis asmuo nuo 14 (Kultūros rėmimo fondas) arba nuo 18 (Lietuvos kultūros taryba) iki 35 metų. Gana plati sąvoka leido M. K. Čiurlinio menų mokykloje besimokantiems ar vos abitūrą mokykloje arba bakalaurą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar Klaipėdos universitete studijuojantiems ir (ar) pabaigusiems jauniesiems ar net į ketvirtą dešimtį drąsiai šokio meno keliu žingsniuojantiems kūrėjams įsitvirtinti valstybinių finansavimo kopėčių pakopoje; tyrinėti, kurti ir klysti, nebijant užsitraukti didžiulės lūkesčių ir atsakomybės naštos, nes būdvardis „jaunasis“ teoriškai galėjo pateisinti bet kokią meninių sprendimų klaidą. Visgi praktiškai jaunieji į tai žiūrėjo ir tebežiūri kur kas rimčiau, nes, matant kai kurių dabartinės jaunosios kartos atstovų sau keliamus kūrybinius lūkesčius, atrodo, kad, norėdami sublizgėti kūrybine sėkme, išsprogti savo talentu ir sužavėti šokio meno bendruomenę

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

savo meniniais sprendimais, jie bijo bent truputį suklysti, todėl ir pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Bene didžiausias mano praėjusių metų atradimas šokėjų gretose yra urbanistinio šokio teatro „Low Air“ spektaklyje „Šventasis pavasaris“ (choreografai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, 2016) matytas Raidas Petrauskas. Dvidešimtmetis atlikėjas spektaklyje šoka su urbanistinio ir šiuolaikinio šokio atstovais: Laurynu Žakevičiumi, Airida Gudaite, Brigida Gruodyte, Agniete Lisičkinaite ir Luku Karveliu. Tačiau vos kelias minutes trunkantis vogue solo Petrauską išskiria iš kitų būrio, nes voguing šokio stilistika, kilusi iš Harlemo gėjų pasirodymų praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, stilizuotų rankų judesių, aiškios torso laikysenos ir modelio žingsnių derinys jo kūne suskamba kaip įgimta fizinė raiška. Petrausko judesys primena Niujorko choreografo Trajalio Harrellio spektakliuose šokančio Thibault’o Laco leksiką – pastarojo itin lanksčios rankos ir stilizuotos kūno linijos lengvu modelio žingsniu išraiškingai sulieja šiuolaikinio šokio ir vogue stilistikas. Taigi ir Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje norėtųsi Petrauską matyti dažniau, stebėti jo kaip atlikėjo augimą, matyti, kaip atsiskleidžia jo individuali kūno kalba. Kitos mano dėmesį traukiančios šokėjos Oksana Griaznova (24 m.) ir Julija Mintautė (26 m.) turi

panašų šokio karjeros kelią: Griaznova šokį studijavo Frankfurto prie Maino aukštojoje muzikos ir vaizduojamųjų menų mokykloje, o Mintautė kaip laisva klausytoja bei šokėja organizavo ir šoko tos pačios Frankfurto prie Maino aukštosios mokyklos absolventų rengiamoje šiuolaikinio šokio seminarų savaitėje „TanzSprint 2014“, abi darbavosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (pirmoji kaip dėstytoja, antroji – studentė) ir abi dabar šoka Kauno šokio teatre „Aura“. Stebėti Griaznovą scenoje labai malonu – tikslus, tačiau išjaustas judesys, skirtingų charakterių spalvos, puiki atlikėjos savitvarda ir subalansuota vidinė energija estetiniam žiūrovo potyriui suteikia svorio. Griaznova yra viena tų šokėjų, kurios fizinę raišką galima būtų stebėti valandų valandas, kuri pirmoji iš visos šokėjų grupės prikausto dėmesį, kurios akimis nesinori paleisti visą spektaklį. Manyčiau, kad iki šiol Kauno šokio teatre „Aura“ jai buvo skiriama kiek per mažai dėmesio ir, kadangi šokėja dabar pamažu krypsta savarankiško kūrybinio kelio linkme, su nekantrumu laukiu dar nematytų jos kaip atlikėjos ir kūrėjos amplua. Mintautės energetika, palyginti su Griaznovos, šiek kiek kitokia. Veržli, jėga ir pasitikėjimu pulsuojanti atlikėja žvilgsnį traukia savo beveik vyriška energija. Nė trupučio nedvejojanti, griežtų linijų ir tikslaus judesio šokėja

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

į Lietuvos šiuolaikinio šokio lauką įsiliejo staiga: šokusi Vyčio Jankausko studijoje, šokį studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ji dabar baigia savo pirmąjį atlikėjos sezoną Kauno šokio teatre „Aura“. Ir tai daro labai sėkmingai. Savo ryžtu Mintautė uždega kitus, sumaniai palaiko grupės dinamiką, spinduliuoja branda. Įdomu, kaip klostysis tolesnis atlikėjos kelias, kaip keisis jos emocinė ir fizinė energija, kokius charakterius jai teks kurti scenoje ir kokią asmeninę patirtį ji įlies į savo kuriamus personažus. Dar viena, tačiau jau buvusi Kauno šokio teatro „Aura“ šokėja, choreografė Liza Baliasnaja (22 m.) studijavo menų akademijoje „Artez“ Arnheme ir neseniai baigė prestižinę šokio mokyklą P.A.R.T.S. Briuselyje. Baliasnaja į Lietuvą grįžo viena koja – Kauno šokio teatre „Aura“ pastatė spektaklį „Be kulminacijų“ (2015), sukūrė kelis eskizus „Residual“ (2016) ir „Figures“ (2017), o kita koja stovi Briuselyje, bandydama įžengti į tarptautinį šokio lauką. Jos kaip choreografės kūrybiniai sprendimai mūsų šokio lauke atrodo kiek neįprasti, taigi savotiškai švieži, gebantys atvirauti, austi filosofinę mintį ir ją išguldyti daugiasluoksniuose šokio spektaklio vaizdiniuose. Į jaunojo menininko kategoriją formaliai patenkantis, o į šiuolaikinio šokio pasaulį spektakliu

„(g)round zero“ (choreografai Marius Pinigis ir Marius Paplauskas, 2016) su griausmu įsiveržęs Marius Paplauskas (28 m.) maloniai stebina savo aktoriniais gebėjimais. Jo stiprybė yra ne tik gatvės šokis, kuriuo jis papildo šiuolaikinio šokio virtuozą Marių Pinigį, bet ir jo charakteris. Paplauskas nevaidina, jis tiesiog būna scenoje, užpildo ją žvilgsniu, stovėsena ar lūpų kampučių kryptelėjimu. Ir to užtenka. Nes pakeri jis šį kartą ne stipria gatvės šokio technika (kuri, be abejonės, žavi), bet savo asmenybe, meninio charakterio įasmeninimu. Įdomūs šiuolaikinio šokio M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokęsi atlikėjai Jonas Gineika (20 m.) ir Lukas Karvelis (20 m.), kuriuos retkarčiais galima pamatyti šokančius ir Lietuvoje: Karvelį jau minėtame urbanistinio šokio teatro „Low Air“ spektaklyje „Šventasis pavasaris“, Gineiką – choreografės Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės kurtuose spektakliuose „Metų laikai“ (2012) ir „Juodvarniai“ (2015). Abu dabar mokosi užsienyje: Gineika prestižinėje šokio mokykloje P.A.R.T.S., o Karvelis menų universitete „Codarts“ Roterdame. Toks lietuvaičių įvertinimas pasauliniu mastu tikrai džiugina, nes į šias mokyklas konkursas būna apie 400 kandidatų į vieną vietą. Džiugina ne tik talentingi atlikėjai, bet ir puikus jaunųjų šokėjų techninis parengimas M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Vos prieš kelerius

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

metus Lietuvos baleto lopšyje užgimusi šiuolaikinio šokio specializacija ne tik įrodė savo svarbą, stiprybę ir perspektyvas, bet per tokį trumpą laiką jau spėjo paruošti abiturientus, visavertiškai įsiliejusius į tarptautinę akademinę šiuolaikinio šokio rinką. Kita M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigusi atlikėja Eimantė Šeškutė (21 m.) eina klasikinio šokio keliu – klasikinio šokio specializaciją studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir šoka Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupėje. Tačiau paminėti ją norisi ne dėl klasikinės raiškos (kuri, tiesa, siekia aukštą techninį lygį), bet dėl šiuolaikinio baleto, perpinto šiuolaikinio šokio elementais, atlikimo. 2013–2015 m. stažavusi Ženevos šokio centre, Šeškutė kartu su tuomečiu savo klasės draugu Jonu Lauciumi (21 m.) sukūrė pas de deux „You and me“ pagal elektroninę grupės „Disclosure“ muziką. Štai čia šokėja sudėjo visą save ir choreografine, ir atlikimo prasme. Ne akademinio baleto, o kur kas inovatyvesnės stilistikos duetas, rodos, sukurtas Šeškutės kūnui, jausminei charakterio plotmei. Būtent tokia choreografinė

leksika Šeškutę atvestų į pirmųjų solisčių gretas ir ne bondarus, veldman, williamsonus ar pastorus jai reikėtų šokti, o Williamo Forsythe’o, Jiřio Kyliáno, Nacho Duato, Benjamino Millepiedo, Edwardo Clugo, Alonzo Kingo ir kitų garsių šiuolaikinių kūrėjų choreografijas. Visgi, kol meno vadovas Krzysztofas Pastoras į Lietuvos nacionalinę baleto trupę žiūrės kaip į podukrą, potencialiai galinčią sublizgėti ryškiau nei tikroji duktė – Lenkijos nacionalinė baleto trupė, baleto repertuaro keliu straksėsime pakelėse palikdami šiuolaikinio baleto grandus, apie juos nė nežinodami. Viskas. Baigiu. Jaunųjų šokėjų Lietuvoje yra, klausimas čia kyla, ar jaunieji pasirengę eiti šokėjo ar nepriklausomo kūrėjo keliu, ar verčiau renkasi saugesnį šokio pedagogo kelią, o gal turėdami šokio atlikėjo talentą ir to nenujausdami jį išreiškia tik savitiksliu ritmišku judėjimu šokių studijose; taip pat ar studijas užsienyje pasirinkę jauni kūrėjai planuoja tiesti, o ne griauti kūrybinį tiltą su Lietuva ir stiprinti, o ne silpninti Lietuvos šokio bendruomenės gretas.

Monika Jašinskaitė

„Jeigu jums patinka teatras, koks jis dabar yra, tai jūs ten neikit. Jūsų vieta užimta. Turite rasti, kas yra blogai, ir eiti pataisyti“, – savo mokiniams mėgsta sakyti Valentinas Masalskis. Šie, vedami savo mokytojo, prieš penkerius metus įkūrė festivalį „Jauno teatro dienos“ (JTD), kuris kasmet į Klaipėdą sukviečia jaunuosius teatro kūrėjus. Mažutį jubiliejų mininti teatro šventė šiemet vyko kovo 12–18 dienomis ir labiausiai traukė neįprastu formatu: festivalio centre atsidūrė kūrybinės dirbtuvės, kuriose skirtingų sričių teatralai turėjo dirbti kartu ir kasdien sukurti po naują kūrinį. Bendras darbas visiems suteikė neįkainojamos patirties, kuria norisi su visais pasidalyti. Kūrybinių dirbtuvių formatas buvo pristatytas pirmąją dirbtuvių dieną. Šeši režisieriai – Artūras Areima, Šarūnas Datenis, Kamilė Gudmonaitė, Krzysztofas Minkowskis (Lenkija), Benas Šarka ir Karolis Vilkas – burtais ištraukė po aktorių grupę ir po teatrologą, su kuriais tą dieną reikės dirbti. Taip pat jiems buvo įteiktas Joëlio Pommerat pjesės „Dviejų Korėjų susijungimas“ fragmentas. Kiekvienai grupei buvo paskirta viena iš šešių erdvių „Švyturio“ arenos antrojo aukšto koridoriuje, kur kiekviena grupė turėjo dirbti ir 18 valandą vakaro pristatyti 15 minučių trukmės spektaklį. Kitomis dienomis režisieriai, erdvės, aktorių grupės ir teatrologai keitėsi, o režisieriams buvo įteikiamos naujos tos pačios pjesės scenos. Analogiškas darbo principas JTD išbandytas jau pernai. Pasak teatrologo Andriaus Jevsejevo, dalyvavusio jau keturiuose JTD festivaliuose, šių metų sąlygos režisieriams suteikė daugiau komforto: „Pernai turėjome raktinį žodį, kuris duodavo tam tikrą temą, pavyzdžiui, „Černobylis“ arba „ekologija“,

ir pasirodymus darydavome skirtingose miesto viešosiose erdvėse. Vos gavę komandą, erdvę, temą, visi iš karto nerdavo į kūrybinį procesą, nebuvo svarbu, kas yra režisierius, kas teatrologas, kas aktorius – kiekvienas ieškojo būdų, kaip, šiurkščiai tariant, išsisukti esamoje situacijoje ir įkūnyti idėją, temą, erdvę. Šiemet pjesė leido daugiau iniciatyvos imtis režisieriams, viskas vyko gana tvarkingai: gauni pjesę, erdvę, atsineši kėdžių, perskaitai tekstą ir galvoji, ką su juo daryti. Režisieriai galėjo pasijusti patogiai, kaip savo įprastame repeticijų procese. Net jei pusvalandį prieš pasirodymą suprastum, kad mintis neišsivystė, galėtum bent perskaityti pjesę.“ Vis dėlto režisieriai darbo sąlygų kūrybinėse dirbtuvėse patogiomis nevadintų. „Režisierius visiškai išmetamas iš komforto zonos, – sako Gudmonaitė. – Jis pripratęs iš anksto turėti pjesę ir dirbti su savais aktoriais. Kai gauni medžiagą tuo pačiu metu kaip ir tavo komanda, kartu ją ir analizuoji, taip panirdamas į visiškai komandinį darbą. Koks tada režisieriaus vaidmuo? Jokių žingsnių negali sugalvoti iš anksto, o kolektyvą vis tiek turi vesti. Čia ir dabar turi ir kurti, ir vesti. Man tai buvo geras trenažas.“ Analogiškų problemų kilo ir Dateniui: „Prieš ateidamas į kūrybines dirbtuves nežinai, ką šiandien darysi. Medžiagą gauni tik iš ryto, o kol ją perskaitai ir išnagrinėji, prarandi valandą ar pusantros. Taigi lieka keturios valandos viskam padaryti. Spręsti, ką darysi, reikia greitai, o paskui nebegali ko nors keisti, nes vakare neturėsi ką parodyti.“ Mažiau su teatro vidiniais procesais susidūrusiems žmonėms reikėtų priminti, kad paprastai šiuolaikiniame teatre, jau išsirinkę medžiagą, aktorius ir kitą kūrybinę komandą, režisieriai

repeticijoms skiria bent porą mėnesių. Datenis tęsia: „Kiekvieną dieną turi vis naujus aktorius. Vaidmenis teko skirstyti nežinant jų mokyklos bei stipriųjų savybių, tad galėjai lengvai apsišauti. Man tai svarbu, nes režisierius turi naudoti stipriąsias aktoriaus savybes. Juolab, darbui su aktoriais gavus vos keturias valandas, norėjosi, kad jie gerai jaustųsi ir scenoje darytų tai, ką iš tikrųjų gali.“ Geriau pažinti aktorius norėjosi ir Gudmonaitei: „Mane vienu metu net buvo ištikusi festivalio krizė: ėmiau galvoti, kad čia viskas vyksta kaip greitoje televizinėje produkcijoje, kai vakare turi filmuoti, nors ir nespėjai pasiruošti. Norėjau labiau pažinti aktorius, bet vėliau supratau, kad tai žaidimo taisyklių dalis, o į savaitės pabaigą pradėjau mąstyti, jog perprasti aktorius ir paskirstyti vaidmenis taip, kaip man atrodo teisinga, reikia mėginti jau per pirmąjį pusvalandį.“ Kad ir kaip skųstųsi režisieriai, anot JTD organizatorių, festivalis skirtas ne tik jiems, bet ir aktoriams, teatrologams bei kitiems teatro profesionalams tobulėti. „Kiekvienas festivalis yra kitoks, – teigia Masalskis. – Mes vis ieškome brandos, optimalaus varianto. Pirmasis festivalis buvo labiau teorinis, kai mes ginčijomės dėl meno, teatro ideologijos, ieškojome aktorinio mokymo krypčių. Jis atsirado tam, kad jūs, jaunieji menininkai, galėtumėte pakalbėti apie meną.“ Kartu su JTD augo ir patys organizatoriai, dabartiniai Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, kuriems teorinių kalbų nebeužteko. Asta Zacharovaitė tikina: „Keistis idėjomis, žiniomis ir įgūdžiais norėjome ne tik kalbėdamiesi, bet ir dirbdami. Tegu ir ekstremaliomis, neįprastomis sąlygomis. Tada Valentinas pasiūlė kūrybinių dirbtuvių idėją.“ Taigi dirbtuvių idėja lėmė, kad JTD kūrybinių iššūkių lieka ir aktoriui. Vaidybos bakalaurą Prancūzijoje studijavęs Martynas Tiškus sako: „Sunkiausia man buvo greitai išmokti pjesės tekstą, nors, rodos, aktoriui tai neturėtų būti problema. Dėl laiko spaudimo negalėjau įsigilinti į medžiagą, paieškoti kokių nors sudėtingesnių jos interpretavimo ir pačios vaidybos variantų. Kiekvieną kartą gaudavome vis naują sceną, niekas, net režisierius,

nebuvo perskaitęs visos pjesės, niekas neturėjo bendro vaizdo, tad rasti gilesnių sprendimų tai irgi nepadėjo.“ Kaune bakalauro studijas baigusi aktorė Ieva Savickaitė dirbtuvėse pasuko kita kryptimi: „Supratau, kad nereikia visko priimti per daug rimtai, kad galima tiesiog pasileisti ir žaisti. Dirbtuvėse reikėjo daryti tai, ko šiaip scenoje nedaryčiau, bet laiko diskutuoti ar ieškoti kito sprendimo nebuvo. Teko pasiduoti ir dirbti, nors ne su visomis idėjomis ir sprendimais sutikau. Įgavau gerą įrankį – mestis, paprasčiausiai vykdyti užduotis be jokio konteksto, net jeigu jos atrodo visiškai beprasmiškos. Tai suteikia galimybę pamatyti – dažnai tik pabandęs gali sužinoti, ar kažkas pavyks, ar ne.“ Be to, ji pastebėjo, kad laiko trūkumas dirbtuvėse veda prie Lietuvoje vis dar opios režisieriaus ir aktoriaus santykio problemos: „Žinoma, – tęsia Savickaitė, – viskas priklausė nuo režisieriaus. Pavyzdžiui, su Karoliu Vilku darėme site specific teatrinį performansą. Kadangi yra tekę dirbti su tokiomis produkcijomis, man norėjosi daugiau tikslumo, o kai kurie sprendimai pasirodė netinkami. Laiko diskusijoms nebuvo, tad teko atsitraukti ir dirbti grynai su savo vaidmeniu. Kai dirbome su Kamile, ji labai įsiklausė ir neprimetė atlikimo formos, ši išsivystė iš to, apie ką mes norėjome kalbėti, kokią temą išskaitėme tekste. Taigi pats procesas buvo nuoseklesnis, o vaidmuo gimė labai natūraliai. Vis dėlto, kai dar neišanalizavus medžiagos režisierius primesdavo formą ir likęs laikas būdavo skiriamas tik jai išpildyti, dirbti buvo ne taip įdomu.“ Apie tai, kaip sekasi kurti kartu, dirbtuvių dalyviai, kurių mažiausiai buvo 72, galėjo kalbėtis bendrose diskusijose, kurios vykdavo kas vakarą po visų darbų pristatymo. Jas vedė Jevsejevas. Nors visiems aktualios temos jose išsivystydavo ne kasdien, keliais vakarais norisi labai pasidžiaugti. „Man patiko, kad vyko atviros diskusijos, – sako Masalskis, – kurios palietė netgi teatrinę etiką, tą skaudžiausią temą, ar teatras yra sinergija, ar diktatūra. Aktoriai ir režisieriai kalbėjo labai atvirai. Man atrodo, jog ateina nauja

karta, mananti, kad režisieriaus diktatas turėtų nueiti šalin, kad kūryboje turėtų vyrauti ir scenografų, ir dramaturgų, ir aktorių, ir režisierių sinergija, o ne aktorių eksploatacija, per prievartą statant mizanscenas. Man tai – vienas gražiausių festivalio momentų.“ Kai kuriems dirbtuvių dalyviams diskusijose norėjosi daugiau struktūros, kiti pasigedo sukurtų darbų analizės. Savickaitės teigimu, kiekvieną dieną sukurtus darbus buvo galima analizuoti tam tikru aspektu: erdvės, režisūros, vaidybos, žiūrovų vaidmens spektaklyje atžvilgiu. Dateniui trūko grįžtamojo ryšio – kaip žiūrovai pamatė ir interpretavo sukurtus darbus. Vis dėlto diskusijos labiausiai pravertė pačių dirbtuvių eigai: patį pirmą vakarą norą prisijungti prie bendro režisierių, aktorių ir teatrologų darbo pareiškė Vilniaus dailės akademijos III ir IV kurso scenografijos studentės. Dirbtuvėse jaunosioms scenografėms buvo skirta dekoruoti nuo repetuojančių grupių likusias laisvas koridoriaus erdves. Jų darbo aplinkybės beveik nesiskyrė nuo darbo studijų metu. „Pirma festivalio diena, – prisimena Barbora Skaburskė, – mane tiesiog sužlugdė. Kodėl aš vėl turiu daryti tą patį? Dėl ko aš mokiausi ketverius metus? Atvažiavau į festivalį, kad sutikčiau žmones, su kuriais noriu kurti. Su manimi atvyko dar vienuolika bendramokslių. Jos tylėjo, o aš negalėjau – viduje kilo maištas. Apie tai ir pasakiau.“ Taigi, atsižvelgus į šį pageidavimą, nuspręsta, kad prie režisierių, aktorių ir teatrologų kasdien prisijungs po dvi scenografes. Ir režisieriai, ir aktoriai tuo džiaugėsi, scenografių prisijungimas kilstelėjo ir darbų kokybę. „Scenografės buvo labai skirtingos, tad kiekviena darbo diena su jomis buvo kitokia, – sako Gudmonaitė. – Taip pat skyrėsi ir medžiaga: kartais reikėdavo ryškesnio erdvės sprendimo, o kartais ne. Man buvo įdomu, ar „Švyturio“ arenos erdvę reikia laužyti, ar panaudoti kažkokius jos pranašumus. Buvo dienų, kai norėjau panaudoti jos pranašumus, netgi išteisinti, kodėl veiksmas vyksta būtent čia. Kitais atvejais norėjau nepatogią erdvę pakeisti, kad ji kiek įmanoma padėtų temai. Scenografės į medžiagos analizę beveik neįsijungė, tačiau labai padėjo, ypač paskutinėmis dienomis, kai supratome

mechanizmą, kaip galima dirbti greitai. Kai kurios merginos padėjo rasti erdvės sprendimus, taip pat ir spektakliui reikalingus objektus.“ Čia reikėtų pasakyti, kad kiekvieną dieną grupės vadovai spektaklio išlaidoms gaudavo po dešimt eurų. Kadangi tai paprastai buvo skiriama scenografijai, vėl iškilo darbo etikos problemų. „Man kilo klausimas, – sako Skaburskė, – kodėl dešimties eurų vokelį scenografijai gauna režisieriai. Kodėl jie atsakingi už išlaidas scenografijai?“ Vėliau paaiškėjo, kad šių klausimų net nereikia spręsti. „Kai pradėjome dirbti su Vilku, – tęsia Skaburskė, – jis paprašė padaryti zoologijos sodą su palmėmis. Toms palmėms prisireikė puodelių, nenorėjau imti tų, kurie buvo skirti kavai. Nustebau, kad net nereikėjo prašyti, režisierius pats padavė pinigus ir pasakė: „Eik, nupirk.“ Vėliau tas pats buvo ir su kitais režisieriais.“ Jaunoji scenografė džiaugiasi, kad atsirado santykis ir su kitais dirbtuvių dalyviais: aktoriai gyrė erdvę, kurioje reikės vaidinti, teatrologas atėjo padėti pasirūpinti scenografija: „Tai buvo tikras kosmosas! Naktį negalėjau miegoti, vos pabudusi galvojau, ką atneš kita diena.“ Sėkmingai prisijungus scenografėms, režisieriai ėmė svajoti ir apie kompozitorius, nuo kurių, Gudmonaitės teigimu, jie yra labiausiai atskirti: „Jaunųjų kompozitorių visiškai nepažįstu. Studijuodami neturime nieko bendra, nežinome jų egzaminų datų: nei jie mus į juos kviečia, nei mes juos. Atsirastų daugiau eksperimentavimo su garsu, man turbūt tada rūpėtų ne literatūros tekstas, o garso partitūra, kuri atskleistų kažkokią idėją.“ Šia kryptimi mąsto ir Datenis: „Muzika – vienas iš trijų pagrindinių teatro dalykų, ji kuria atmosferą. Kompozitorius komandoje tiktai pridėtų ir tikrai neatimtų.“ Kaip jau minėta anksčiau, su režisieriais, aktoriais ir scenografais kartu dirbo ir teatrologai. Šiemet dėl įvesto Pommerat pjesės teksto veiklos buvo gerokai mažiau nei pernai, kai kiekvieno spektaklio tekstas buvo kuriamas naujai. Tenka pritarti Jevsejevui: „Teatrologo dirbtuvėse tikrai ne visada reikėjo. Nežinau, kuo teatrologas gali būti naudingas, kai režisierius susėda su aktoriais ir pradeda analizuoti tekstą, nagrinėti personažus, ieškoti psichologinių niuansų ir t. t.“ Urtė Grigaliūnaitė, Vytauto Didžiojo

universitete studijuojanti teatrologijos ir scenos menų vadybos magistro programoje, prisimena: „Daugiausia darbo buvo su Krzysztofu dėl kalbos – patys vertėme pjesę į anglų kalbą, vėliau, kai mačiau, kad jis linko į vieną pusę, nors pagal prasmę lyg turėjo eiti į kitą, teko patikslinti medžiagos loginius kirčius. Jis atsižvelgė į nuomonę, buvo smagu šitaip dirbti.“ Kad ir kaip būtų, dirbant su skirtingais režisieriais, skyrėsi ir galimybės įsilieti į kūrybinį procesą: vieni griežtai vedė savo užsibrėžta kryptimi, kiti buvo atviri naujoms idėjoms ir teatrologą vertino kaip dar vieną galvą komandoje. „Į kūrybą žiūriu kaip į komandinį darbą, – sako Datenis. – Noriu klausytis, noriu jausti visų indėlį. Kuo daugiau turime minčių, tuo daugiau turime galimybių, tuo geriau galime atsirinkti. Teatrologai yra skaitę, matę, kartais gali iššauti visai netikėtų dalykų.“ Gudmonaitė taip pat atskleidžia: „Iki šiol su teatrologais neturėjau jokio kontakto. Mes susitikdavome teatre, o jeigu bare – sėdėdavome skirtinguose stalų galuose. Atrodė, kad mes niekada neisime į jokį dialogą. Dėl dalyvavimo JTD įvyko keletas man svarbių pokalbių, kuriuos su kai kuriais gal ir pratęsime. Viskas priklauso ir nuo teatrologo: buvo tokių, kurie neįsitraukė į darbą, bet buvo ir tų, kurie tapo lygiais kūrėjais ir bendraautoriais. Man labai patiko matyti kuriančius teatrologus. Šis festivalis – viena iš galimybių mums vieniems kitus suprasti.“ Įtrauktiems į darbą teatrologams visapusiškai aprėpti kūrybines dirbtuves – nemažas iššūkis. Dar sunkiau nešališkai įvertinti jų rezultatus – dvidešimt keturis neilgus pasirodymus pagal Pommerat tekstus. Rodos, juos geriausiai apibendrino viską stebėjęs Masalskis: „Buvo įdomu, kad atsirado dvi pastatymų kryptys. Trys režisieriai – Areima, Gudmonaitė ir Minkowskis – daugiau rišosi prie

teksto ir interpretacijas kūrė remdamiesi teksto gilumu. Kita grupė – Šarka, Vilkas, Datenis – linko į impresionistinę pusę: kokį įspūdį medžiaga jiems padarė, kokių minčių sukėlė, o iš šių tuoj pat išaugo kažkokie reiškiniai, vizualiniai ir formos sprendimai, visiškai neatsisakant teksto. Įdomiausia, kad šios kūrybinės dirbtuvės netapo ideologizuotos. Jos turėjo labai daug ideologinių krypčių, bet dalyvius vienijo tai, kad visi labai atsakingai žiūrėjo į prisilietimą prie medžiagos.“ Vis dėlto keturias kūrybinių dirbtuvių dienas galima įvertinti ne tik sukurtais pasirodymais. Rodos, ir šiais metais galima buvo suprasti, kuo pernai džiaugėsi ne vienas jų dalyvis. Gudmonaitė teigia: „Man šio festivalio dėmuo yra bendruomenė, kurią po ilgo laiko aš pajutau pirmą kartą. Teatre bendruomenė yra įmanoma! Pastaruoju metu atrodė, kad kiekvienas teatre galvoja tik apie save, nėra bendro intereso, spektaklis nebėra svarbiausia idėja, rodos, viskas komerciškėja ir teatre mažėja donkichotų. JTD pasirodė, kad visi kovoja su vėjo malūnais, nepatogiomis teatro sąlygomis.“ Kartu su visais festivalio organizatoriais Masalskis džiaugiasi: „Čia visi pajunta ir artumą, rūpestį vienas kitu ir teatro formų kaitą, įvairumą. Man tai yra stebuklas, kuris gali įvykti jums visiems suvažiavus ir apsisprendus visą savaitę pabūti kartu. Šiais tempo laikais tai didžiulė prabanga.“ Paskutinę festivalio dieną visą Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“ jis įteikė Gudmonaitei ir pakvietė ją statyti Klaipėdos jaunimo teatre. JTD kūrybinės dirbtuvės čia dalyvavusiems jauniesiems teatro menininkams suteikė galimybę iš naujo persvarstyti teatro mechanizmą, kiekvienam mėginti atrasti savo vietą jame ir drąsiai eksperimentuoti. Nuo jų atsispyrus, šiek tiek kitaip atrodo ir rodomi spektakliai, įdomiau skamba teorinės paskaitos.

Aušra Kaminskaitė

Šiuolaikinis cirkas – postmodernizmo stilistiką ir esmę įkūnijantis scenos menas, stipriai prasilenkiantis su XXI a. pradžios kasdienybės dėsniais. Greitą rezultatą ir gerai pamatuotą riziką vertinančiame pasaulyje cirko menas ir mokslai tampa prieš srovę nukreipta jėga. Kone kiekviename cirko artistų žingsnyje kyla pavojus karjerai, sveikatai, netgi gyvybei. Ketveri cirko disciplinų studijų metai dar negarantuoja įspūdingos technikos įgijimo – iki dėmesio verto lygio, o juo labiau spektaklio sukūrimo dirbti tenka kur kas ilgiau. Todėl profesionalus šiuolaikinis cirkas, priešingai, nei įprasta manyti, nėra išskirtinai jaunų žmonių žanras – neretai įdomiausi artistų darbai sukuriami peržengus trisdešimtmetį. Lietuvoje šis žanras kelią skinasi jau daugiau nei dešimt metų ir atrodo, kad reikalai pradeda judėti į priekį. Kova už šiuolaikinio cirko atsiradimą ir įtvirtinimą Lietuvos scenoje prasidėjo 2006 m., kai Audronio Imbraso ir tuomečio Prancūzijos kultūros atašė iniciatyva buvo surengtas pirmasis „Naujojo cirko savaitgalis“. Šiemet jau dvyliktą kartą vyksiantis festivalis ilgai buvo vienintelis šiuolaikinio cirko ambasadorius Lietuvoje. Festivalio kokybė nuolat kilo, drauge augindama žiūrovų skonį ir reikalavimus scenos menų reiškiniams Lietuvoje. Tačiau vienas svarbiausių festivalio organizatorių atliekamų darbų – publikos edukacija, kasmet kantriai pasakojant, kuo šiuolaikinis cirkas skiriasi nuo tradicinio. Festivalio viešieji ryšiai, lygiai kaip ir šiuolaikinis cirkas, nuolat bando griauti stereotipus, skatina žmones mąstyti plačiau, atsisakyti išankstinių nuostatų, pirmiau mokytis ir tik tada vertinti. Iki šiol dedamos didelės pastangos įtikinti sostinės publiką, kad imigruojančiame žanre nebus kankinamų gyvūnų, traumuojančių klounų ir prastu skoniu bei įspūdingais triukais paremto šou.

Tiesa, įspūdingų triukų čia pasitaiko neretai, tačiau prastą skonį kasmet atrasti vis sunkiau, o, festivalio vadžias perėmus Gintarei Masteikaitei, jau beveik ir neįmanoma. Festivalis ir šiuolaikinis cirkas Lietuvoje gyvuoja jau vienuolika metų ir, deja, vis dar yra be konkurencijos stipriausias šio žanro renginys Lietuvoje. 2013 m. šiuolaikinis cirkas pradėjo busti laikinojoje sostinėje – teatro trupės „Teatronas“ ir fakyrų studijos „Ugnies ratas“ nariai surengė šiuolaikinio cirko festivalį „Kaunas’13“ ir pristatė Gildo Aleksos režisuotą spektaklį „Maja“. Festivalis, deja, neturėjo tęstinumo, tačiau po poros metų „Teatronas“ inicijavo naują festivalį „Cirkuliacija“, kuris iki šiol dėmesį telkė į būsimų atlikėjų edukaciją, o 2017 m. vasarai išsikėlė naują tikslą – suteikti Lietuvoje platformą užsienyje cirko besimokančių lietuvių pasirodymams. 2016 m. teatronistai atidarė šiuolaikinio cirko studiją, kurią šiuo metu lanko apie dešimt paauglių. Šis reiškinys turėtų ypač džiuginti ir šiuolaikiniam cirkui prijaučiančius žmones, ir laikinosios sostinės savivaldybę – jauni žmonės, gavę leidimą naudoti erdvę Tautos namuose, skiria savo laiką bei jėgas paauglių užimtumui didinti ir neformaliajam švietimui vykdyti. Svarbu tai, kad cirko meno išsilavinimo neturintys studijos mokytojai jau žengė pirmuosius žingsnius, bandydami stoti į cirko specialybes aukštosiose mokyklose. Toks žingsnis neleidžia „Teatrono“ kaltinti saviveikla ar žanro diskreditavimu. Tiesa, Lietuvoje turime ir būtent tuo užsiimančių komandų. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl neturime profesionalių vietinių artistų, yra tai, kad iki šiol Lietuvoje nėra galimybių sistemingai siekti profesionalaus cirko artisto karjeros, o raginimas tapti cirko artistu beveik prilygsta skatinimui emigruoti. Visų pirma, tai raginimas išvažiuoti mokytis į užsienį, o

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

iš ten sugrįžti bus gana sunku. Nekalbant apie atsirandančius naujus draugus, antrąsias puses bei darbo pasiūlymus, Lietuvoje cirko artistų šiuo metu nelaukia ir jokie ilgalaikiai projektai, tad grįžtančio menininko pirmoji užduotis ir būtų tokio projekto inicijavimas. Polinkis į vadybą būdingas nedaugeliui menininkų, o kai greta to iškyla amžinos problemos dėl erdvių, juokingi atlyginimai (nepastovūs, žinoma) ir didžiausia demotyvacija – šalyje gyvuojantis požiūris, kad cirko artistas – nei prestižo, nei dėmesio neverta profesija, tuomet jau ir didžiausi entuziastai nusprendžia dar palaukti užsienyje, o tie trys žmonės, nuolat raginantys grįžti kurti cirką Lietuvoje, taip pat galiausiai pajunta nebeturį argumentų. Ir nors mūsų šalyje veikia puiki, aukščiausius reitingus turinčių Lietuvos politikų palaikoma programa „Kurk Lietuvai“, skatinanti užsienyje įvairių sričių mokslus baigusius ir darbo patirties turinčius žmones grįžti dirbti Lietuvos viešajame sektoriuje, ji visiškai nepritaikyta meno atstovams. Nestebintų, jei suteikti galimybę į Lietuvą grąžinti puikias užsienio mokyklas baigusius mūsų menininkus niekam paprasčiausiai neatėjo į galvą. Cirko artistai dažniausiai natūraliai tampa žmonėmis be tautybės, tikraisiais pasaulio piliečiais.

Gimę vienoje šalyje, neretai išvyksta studijuoti į kitą, vėliau sukuria trupę trečioje ir ilgainiui vis tiek gyvena nuolat gastroliuodami po pasaulį, retai sugrįždami į trupės rezidencijos vietą, o dar rečiau – į savo gimtuosius namus. Vis dėlto yra du aspektai, kuriais netgi namo negrįžtantys, užsienyje dirbantys artistai neštų naudą Lietuvos šiuolaikiniam cirkui ir ne tik jam: naudinga turėti sentimentus mūsų šaliai jaučiantį žmogų, kuris galėtų prisidėti prie svarbių atlikėjų atvykimo į Lietuvą ir pasiūlytų projektų, remdamasis užsienyje matytais bei bandytais pavyzdžiais; toks žmogus drauge taptų pavyzdžiu kitiems, bijantiems užsiimti tuo, kas atrodo nepopuliaru ir neperspektyvu, taip pat tiems, kuriems sunku priimti tai, kas nesuprantama. Šiuo metu Lietuva jau turi vieną diplomuotą šiuolaikinio cirko profesionalę Moniką Neverauskaitę, 2015 m. baigusią prestižinę šokio ir cirko mokyklą „Codarts“ Roterdame, o šiuo metu studijuojančią vienoje geriausių Europos cirko mokyklų „Le Lido“ Tulūzoje. Ji pripažįsta, kad tokios šalys kaip Lietuva, kuriose žmonės neturi pakankamai galimybių susidurti su šiuolaikiniu cirku, galėtų tapti puikia erdve ir tramplinu jauniems profesionalams, kuriems Vakaruose prasimušti sunku

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

dėl didelės cirko perprodukcijos ir itin stiprių konkurentų, atsidūrus viename katile su stipriausiomis pasaulio trupėmis. Tačiau drauge Neverauskaitė pripažįsta, kad grįžti kurti į Lietuvą yra neramu – šiuo metu tiesiog nėra už ko užsikabinti. Kol kas pastangas pristatyti užsienyje sukurtus lietuvių šiuolaikinio cirko darbus deda minėti festivaliai „Naujojo cirko savaitgalis“ ir „Cirkuliacija“ – vilniečiai galėjo matyti Berlyne gyvenančių Alekso Lemperto ir Dolitos Bubnytės spektaklio eskizą, kauniečiams Neverauskaitė pristatė studijų metu sukurtą etiudą, kuriame naudojama Cyro rato technika; ji taip pat buvo atvykusi 2013 m. „Naujojo cirko savaitgalio“ kvietimu ir atsivežė didelę komandą kolegų iš „Codarts“ (Roterdamas) ir ESAC (Briuselis) cirko mokyklų, šiemet ji lankysis ir Kaune. Čia šią vasarą pasirodys ir Marija Baranauskaitė, jau metus studijuojanti Philippe’o Gaulier mokykloje, orientuotoje į klounadą bei bufonadą, ir sukūrusi spektaklį drauge su kolegomis iš ESAC mokyklos. Vos porai žmonių išvykus mokytis cirko specialybių į užsienį, nauda jau grįžta šaliai: lietuviai turi progą pamatyti jaunų būsimų ir esamų cirko profesionalų darbus, susipažinti su vienomis geriausių Europoje cirko mokyklų, jauniems žmonėms atveriami nauji

keliai renkantis profesiją ir kuriant savo valstybę bei jos veidą užsienyje. Kalbant apie visuomenės požiūrio formavimą, paradoksalu, bet cirkas yra bene palankiausia priemonė didinti scenos menų prestižą. Dėl savo pobūdžio stebinti žiūrovus „neįmanomais“ triukais cirkas leidžia bet kokio išsilavinimo žiūrovui suvokti, kaip sudėtinga prieiti iki kūrinio įgyvendinimo scenoje. O šiuolaikinis cirkas per ilgus metus ištobulintą techniką įbruka žiūrovams pasvarstymų apie socialines, filosofines problemas, siūlo pažinti visas keturias žmogaus kategorijas: kūną, protą, emocijas ir dvasią. Šiuolaikinis cirkas ne tik aprėpia visiškai visas scenos menų šakas, jo techninis pagrindas ir skiriamasis bruožas yra sportinis pasirengimas, kuriam mokslų pradžioje ir skiriama daugiausia dėmesio, o meniniai sprendimai, kaip panaudoti įgytą techniką, gimsta artistui bręstant. Šių dalykų sintezė leidžia cirką daryti patrauklų netgi gana stereotipiškai ir (ar) seksistiškai mąstantiems abiejų lyčių atstovams, nes cirko disciplinoms reikia ir jėgos, puikaus fizinio pasirengimo, ir jautrumo aplinkai, problemų analizės. Nekalbant jau apie natūralų kūrybiškumo ugdymą, mokantis šiuolaikinio cirko disciplinų. Visos technikos yra neribotos ir kaskart pajutęs, kad

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

kažką gali įvykdyti be didelių pastangų, artistas turi neaprėpiamą erdvę žengti toliau: žongliruodamas pridėti dar vieną kamuoliuką, stovėti ne ant dviejų, o ant vienos rankos ir pan. Tai, ko gero, yra viena priežasčių, kodėl cirko disciplinos pasaulyje populiarėja kaip priemonė socialinėms problemoms spręsti. Dabartinė „Naujojo cirko savaitgalio“ vadovė Masteikaitė yra daug kalbėjusi apie pirmaujančių bei trečiųjų šalių susidomėjimą cirku kaip galimybe vykdyti nusikalstamumo prevenciją, pagalbą integruojant imigrantų bendruomenes ir kt. Azijos šalyse cirko disciplinos naudojamos pabėgėlių vaikų užimtumo problemoms spręsti: savanoriai cirko artistai bei mokytojai atvyksta į pabėgėlių stovyklas, kuriose, naudojant minimalias priemones (žongliravimo kamuoliukus, čiužinius akrobatikos pratimams), vaikai ir paaugliai raginami laisvalaikiu tobulinti savo fizines galimybes, o ne šlaistytis gatvėmis ar po stovyklą – tai jau tampa investicija ateičiai, skatinančia žmones ne naikinti, bet kurti; net jei jie patys kadaise buvo naikinami. Geroji žinia ta, kad cirko kaip prevencijos ar darbo su socialinės atskirties grupėmis panaudojimas įmanomas ir neturint diplomuotų specialistų. Žinoma, profesionalumas dirbant su socialinės rizikos žmonėmis būtų stipri pagalba, nes geresni įgūdžiai keltų didesnį įspūdį ir didintų mokytojo autoritetą. Tačiau aukštosios mokyklos diplomo trūkumas neturėtų tapti kliūtimi, ypač mene, kuriame didžioji dalis profesionalumo paremta asmeninės praktikos kiekiu ir motyvacija. Viačeslavas Mickevičius,

internete geriau žinomas kaip parodijų autorius Slavka, 2016 m. devynis mėnesius treniravo Lukiškių kalėjime kalinčius nuteistuosius ir pagaliau pristatė tradicinio cirko pasirodymą, kurį stebėti galėjo kiti kaliniai bei jų artimieji. Tokios veiklos prasmę, ko gero, geriausiai atspindi vieno iš pasirodyme dalyvavusių kalinių žodžiai: „Man tai tėra laiko praleidimo forma. Tačiau gali būti, kad iš čia išėjęs turėsiu ką parodyti žmonėms.“ Gaila, kad kalinių užimtumas ir skatinimas mokytis bei kurti naujus tikslus vis dar yra inovatyvi idėja, tačiau tokie atradimai vyksta ir, sulaukę daugiau visuomenės dėmesio, tikėtina, gali tapti puikia tradicija, padėsiančia kurti saugesnę šalį ir ugdyti pasitikėjimą žmonėmis. Žinoma, šiuolaikinio cirko vystymui reikia didelių investicijų – šiam menui ir jo edukacijai būtina infrastruktūros bazė, o vien profesionali įranga yra gana brangi. Padengti jaunų žmonių cirko mokslus užsienyje valstybė neturi nei galimybių, nei planų, nors tokia investicija gerintų ir bendrą šalies kultūros lygį, ir Lietuvos įvaizdį užsienyje. Tačiau, Lietuvai siekiant Vakarų Europos išsilavinimo bei ekonomikos lygio, be to, neseniai pasiskelbus nebe Rytų, o Šiaurės Europos šalimi, derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kaip mąsto žmonės, kuriantys pavydą keliančias valstybes bei bendruomenes. O šiuolaikinis cirkas, būdamas kūrybinės ir asmeninės laisvės išraiška, gali stipriai prisidėti formuodamas mūsų tautos mąstymo laisvę, kuri tikrai plečiasi, tačiau kol kas šiuo atžvilgiu esame dar tik pakeliui į Vakarų Europą.

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Kęstutis Cicėnas

Studijas baigė: 2016 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Kurso vadovas: Oskaras Koršunovas Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Benjaminas („Kankinys“, rež. O. Koršunovas), Tebaldas („Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, rež. O. Koršunovas), Andrejus („Šokis Delhi“, rež. O. Koršunovas). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Pradžioje turbūt apskritai nesuvokiau, kas yra ši profesija, kas yra vaidyba, kas yra įvairios technikos, veikimas scenoje. Matydamas aktorius scenoje, turėjau tik vieną kriterijų – emocijas. Ir pradėjau

mokytis to, remdamasis tik emocijomis, intuicija. Vėliau pamačiau, kiek čia daug matematikos, dėsnių, technikos. Dabar į šią profesiją žiūriu plačiau, pagarbiau ir tikrai žinau, kad yra begalė dalykų, kuriuos dar reikia atrasti. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. Tokių frazių yra daugybė. Dar dabar, susitikę su kurso draugais, jas šmaikščiai prisimename. Bet gal labiausiai sudomino Koršunovo frazė: „... ir apskritai uolus krikščionis neturėtų tapti aktoriumi.“ Nežinau, kodėl ji taip įstrigo, gal todėl, kad nerandu priežasties su tuo sutikti, nebent reikėtų diskutuoti, kas yra uolus krikščionis. Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Turbūt svarbiausia yra palanki terpė kurti. Bendraminčiai. Labai norisi sutikti žmonių, kurių kūrybos vizija yra panaši. Aktorių, su kuriais malonu dirbti,

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

režisierių, kurie tave įkvepia ar su kuriais užsimezga kūrybinis dialogas. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Be abejo, ji egzistuoja. Nors man ji neatrodo arši. Vyresni kūrėjai jaunuosius pasitinka gana jaukiai ir tas džiugina, jie pasirengę padėti ir palaikyti. Čia jau kitas klausimas, kaip jaunieji tai supranta ir priima. Bet man daug svarbiau, kad įtampos nebūtų tarp mūsų pačių, kurie tik pradeda kurti. Kad mes mokėtume ir vieni iš kitų mokytis, ir įkvėpti, padėti, palaikyti. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Savo, kaip žmogaus, augime. Kol kūryba mane plečia, moko, augina, kol savyje galiu kažką atrasti ir save nustebinti, tol ji man reikalinga ir miela. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Baroke. Arba klasicizme, kokiame Paryžiuje. Nes tikėtina, kad tokio teatro jau niekada nebeišvysiu. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Kuris būtų visiškai nereikalingas kūrėjui. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Pirmiausia nuolatinį skubėjimą pasiekti rezultatą. Į šį dalyką sutelpa ir likę du bei šimtai kitų. Manau, tai pagrindinė problema. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Darius Meškauskas, Dainius Kazlauskas, Povilas Budrys, Rasa Samuolytė, Valentinas Masalskis.

Jei nebūčiau aktorius, būčiau... Oi, daug variantų: kriminalistas, rašytojas, filosofas, psichologas, dailininkas, ūkininkas, gydytojas.

Arnas Danusas

Studijas baigė: 2016 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Kurso vadovė: doc. Eglė Gabrėnaitė Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Kregždžiukas („Laimingasis princas“, rež. Povilas Makauskas), Vieversėlis („Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“, rež. Algirdas Mikutis), Zero („Identify“, rež. Ieva Stundžytė). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Tiesą sakant, keitėsi gana stipriai. Esu iš Baisogalos (nedidelio miestelio Vidurio Lietuvoje) ir apie teatro buvimą turbūt pirmą kartą išgirdau iš savo lietuvių kalbos mokytojos, kurios dėka pamačiau keletą Gintaro Varno ir Oskaro Koršunovo darbų. Pamenu, kad jie paliko man labai stiprų įspūdį, už tai esu jai labai dėkingas. Tada sužinojau, kad yra tokia vieta – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Pamenu, kad tuomet apie profesiją galvojau labai idealistiškai, įsivaizdavau, kad visi studentai į paskaitas vaikšto su smokingais, juk čia

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Gedimino prospektas, Lietuvos sostinė, čia tas kultūros židinys! Apie Sluškus išvis nebuvau girdėjęs ir, kai įstojau, buvau be galo nustebęs, kai reikėjo šokti į šiltus ir patogius sportinius drabužius ir vaidinti žvėriukus. Tada ir prasidėjo ta kelionė iki dabar, o joje visko buvo: ir abejonių, ir iššūkių. Manau, kad čia nėra pabaiga, tas suvokimas nuolat kinta, kis manau ir ateityje. Viliuosi, kad tas nuolatinis judėjimas ir veda link tobulėjimo. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. Pirmasis žodis, nuskambėjęs galvoje pagalvojus apie tai, ko gero, yra legendinė dėstytojos Eglės Gabrėnaitės frazė: „Pats!“ Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Manau, kad praktika ir teatre, ir kine. Galimybė kuo dažniau žengti į sceną yra labai svarbi, kaskart į tai žvelgti naujai, atrasti naujų dalykų, suklysti ir mokytis iš tų klaidų. Svarbu turėti erdvę kurti, eksperimentuoti. Bet svarbiausia, manau, kad pats noras ir drąsa kurti niekur nedingtų, kad tai nuolat degtų viduje.

Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Negalėčiau pasakyti, kad jaučiu įtampą, priešingai, jaučiu palaikymą, šiltą santykį ir „Lėlės“ teatre, ir „Lokio“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, rež. Łukaszas Twarkowskis) repeticijose. Nejaučiu distancijos, visi susirenka dėl bendro tikslo, todėl tai ir vienija komandą. Esu dėkingas galėdamas dirbti su skirtingų kartų menininkais – ir praktikos, ir profesinio tobulėjimo prasme. Taip pat esu labai dėkingas aktoriui Dainiui Svobonui, kurio pastabos ir patarimai filmavimo aikštelėje man labai padėjo. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Kartais pagaunu save, kai visai netyčia pacituoju kokio filmo ar spektaklio eilutę, kartais nebeatskiriu, ar tai mano mintis, ar aš tiesiog ją taip pamėgau, kad ji tapo mano. Manau, visi turime tokių eilučių. Tikiu, kad per meną žmonės tampa geresni, todėl gal kada nors, man vaidinant, kam nors į širdį įkris ta eilutė ir žmogus, kitą rytą nubudęs, pagalvos, kad gyvenimas nėra toks blogas, arba pradės

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

ką nors daryti, kad jis toks nebūtų, gal atsiras ne vienas toks žmogus. Čia, manau, ir slypi didžiausia prasmė ir motyvacija toliau kurti. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Jei turėčiau laiko mašiną, kažkaip pabandyčiau atsidurti tuose laikuose, kai dar gyvavo elfai ir drakonai, vis dėlto norėčiau kurti šiandienos teatre su aplink supančiais žmonėmis, mane supančiu laiku ir visomis šio laiko problemomis. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Iš karto prisimenu kitą dėstytojos Gabrėnaitės frazę: „Nesvarbu, ką, svarbu, su kuo.“ Manau, kad spektaklis be jo kūrėjų neturi prasmės. Todėl labai svarbu atrasti savo komandą. Tada nebaisu judėti į priekį, nebaisu klysti, rizikuoti. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. – Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Nuo mažens labai žavėjausi Johnny Deppu. Dabar seku Eddie Redmayne’ą ir jo kūrybą, manau, kad jis labai įdomus, taip pat negaliu nepaminėti Jaredo Leto, be galo žaviuosi jo darbu filme „Mr. Nobody“, taip pat „Dallas Buyers Club“, „Requiem for a Dream...“

Jei nebūčiau aktorius, būčiau... Jei atvirai, tikriausiai kurčiau kompiuterinius žaidimus. Žinau, kad tai kvaila, bet turbūt tuomet, norint gyventi tarp elfų ir drakonų, neprireiktų net laiko mašinos.

Martyna Gedvilaitė

Studijas baigė: 2014 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Kurso vadovas: prof. Aidas Giniotis Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Mis Akasija („Mechaninė širdis“, rež. Artūras Areima), Liucija („Vardan tos“, rež. Aidas Giniotis), Fjorė („Fjorence“, rež. Jonas Vaitkus), Goda Meilutė („Žalgirės“, rež. Vidas Bareikis). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Kai pradedi studijuoti, žinoma, esi utopistas. Daug ko, o greičiau nieko, nesupranti, nežinai, tada veda intuicija (jei tokią turi), tikslas ir, aišku, mokytojai. Po kelerių metų

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

darbo teatre supratau, kad tikrasis profesijos valdymas ateina tik per praktiką. To ir siekiu. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. „Nauja diena – naujas teatras.“ (A. Giniotis) Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Žinoma, praktika! Dar įvardyčiau bendraminčius ir gerą terpę, kuri padėtų įgyvendinti savo kūrybines idėjas. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Įtampos nejaučiu, jaučiu skirtumus. Taip, mes skirtingi. Tai natūralu. Ir labai gerai! Stengiuosi mokytis iš jų: pasiimti, kas vertinga, ir atmesti, ko niekada nedaryčiau. Vienaip ar kitaip, labai gerbiu vyresnius kolegas. Šitiek metų tarnystės teatrui! Ne kiekvienas tai geba. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Jei nors vienam žiūrovui po spektaklio pasidaro nors kiek geriau. Nors kiek lengviau gyventi. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Mielai vežimaičiu pakeliaučiau po Italiją su gera commedia dell’arte trupe... Renesansas! Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Kuriuo netikėčiau. Arba kuris neatitiktų nei vieno iš šių komponentų: medžiaga, komanda, vaidmuo.

Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Pakeisčiau... Nežinau, sunkus klausimas. Matyt, dar turiu daug ko išmokti, kad galėčiau keisti ar griauti. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis... Jei nebūčiau aktorė, būčiau... Mokytoja. Arba tiesiog turėčiau daug vaikų.

Eglė Grigaliūnaitė

Studijas baigė: 2014 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Kurso vadovas: prof. Aidas Giniotis Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Ofelija („Hamletas“, rež. Vidas Bareikis), Veronika („Miškinis“, rež. Valters Sīlis), Moteris („Du Tu“, teatriniai nardymai „Whale Sounds“). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Įstojau septyniolikos, vedama idealistinių įsivaizdavimų apie teatro misiją, jo gebėjimą padėti žmonėms patirti katarsį. Studijose visa teatro magija buvo demistifikuota, išmėsinėta ir išnarstyta po kaulelį.

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Žinoma, to reikėjo, kad išmoktume amato. Tačiau po studijų vėl grįžo klausimai: kodėl aš čia, o ne kitur, ką mano darbas reiškia, ką jis gali duoti žmonėms? Dabar, turint techninį pagrindą, šviesios idėjos tampa praktiškai įgyvendinamos. Visgi tikiu, kad teatras turi keisti žmogų, daryti jį geresnį, apeliuodamas į jo mąstymą ar jausmus ir elgesį. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. „Nauja diena – naujas teatras.“ (A. Giniotis) Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Manau, turėti mąstančią galvą ant pečių, drąsią, jautrią širdį, didelį norą ieškoti ir optimizmo. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Ne, manau, kad arba leidi negatyvioms emocijoms valdyti santykius, arba prisiimi atsakomybę už šių santykių tarp kartų kokybę ir pobūdį. Aš manau, kad vyresnė karta yra nuostabūs

mokytojai ir visada reikia ieškoti, ką produktyvaus ir teigiamo galima sukurti bendradarbiaujant, o ne konfliktuojant. Net jei požiūrio taškai yra skirtingi, bandyti suprasti vieniems kitus, galbūt sužinoti ką nors naujo, galbūt rasti naujų sąlyčio taškų. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Beribio potencialo mainuose tarp žiūrovų ir kūrėjų. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Ateities. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Tokiame, kuris nesutampa su mano įsivaizduojama teatro misija. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Kad atrankos taptų įprasta proceso dalimi, kad būtų labiau finansuojamas jaunas, eksperimentinis teatras, kad teatralai galėtų gyventi oriai, užsiimdami vien savo

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

nelengva profesija, ir neturėtų griebtis kitų darbų tam, kad išlaikytų save ar šeimą. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Daugybė tų, kurie vis dar įžvelgia savo profesijos prasmę. Jei nebūčiau aktorė... Nenustočiau keliauti aplink pasaulį.

Jevgenija Karpikova

Studijas baigė: 2015 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Kurso vadovas: prof. Jonas Vaitkus Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Ragana („Karalius Lyras“, rež. Jonas Vaitkus), Turkestano gražuolė Jagmanaz („Septynios gražuolės“, rež. J. Vaitkus), Marija („Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai, rež. J. Vaitkus), keli vaidmenys („#tevyne“, rež. Georgijus Surkovas).

Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Atvirai kalbant, patekau į akademiją netyčia. Turėjau važiuoti studijuoti Rytų kultūros ir afrikanistikos į Sankt Peterburgą, bet tuo metu šeimoje buvo sunki finansinė padėtis, taigi likau Lietuvoje. Planas B buvo vaidybos studijos, nes Lietuvoje norėjau studijuoti tik menus, bet dailės mokyklos nebaigiau, o muzikinę mečiau, taip kad pasirinkimas buvo siauras. Be to, sužinojau, kad renkamas rusų kursas. Nuėjau į Jono Vaitkaus spektaklį – patiko. Paskui nuėjau į Daivos Šabasevičienės knygos „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ pristatymą, kuriame dalyvavo ir pats Vaitkus, ir supratau, kad noriu pas jį mokytis. Bet ne tam, kad tapčiau aktore, o tam, kad užaugčiau kaip asmenybė, menininkė. Tuo metu Klaipėdoje turėjome menininkų kompaniją, aš dainavau grupėje ir kūriau muziką, o teatras man nelabai rūpėjo. Tačiau, nors ir keista, nelabai gerai pasirodžiau per stojamuosius ir įstojau paskutiniu numeriu. Bet įstojau ir jau metų pabaigoje buvau viena iš lyderių kurse. Po pirmų vaidmenų viskas apsivertė ir supratau, kad patekau į savo vietą. Antrame kurse gavau vieną

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

pagrindinių vaidmenų Tomi Laimos Adomaitienės spektaklyje „Pamišėlė“. Nuo to laiko jau nebijojau žodžio „aktorė“. O kai buvau ketvirtokė, vienai „rusdramio“ aktorei nutiko nelaimė ir Vaitkus pasikvietė mane pokalbio. Paklausė, ar galėčiau vieną kartą sudainuoti šuns vaidmenį „Eglutėje pas Ivanovus“. Taip ir pasakė – sudainuoti. Tai sudainavau ir iki šiol dainuoju. Tada pirmą kartą susipažinau su trupe, nuvažiavau į pirmas savo gyvenime ne kurso gastroles ir jau nebesvajojau apie kitą profesiją. Pirmuosius savo profesionalius metus gyvenau vien „rusdramiu“, nors dabar pažiūriu – ką aš ten taip vaidinau? Sukūriau porą antraplanių vaidmenų. Bet viskas atrodė magiškai. Trupė – viena didelė šeima, teatras – namai, įsimylėti būtinai kolegą, galvoti apie teatrą ir skaityti tik vaidmenims skirtą literatūrą. Nieko kito neegzistuoja ir egzistuoti negali. O dabar baigiasi mano ketvirti metai teatre ir vien teatro man nebeužtenka. Aš visgi tapau ta menininke, kuri lengvai susiranda vietos ir už teatro ribų. Ar nustojau aktyviai dirbti pačiame teatre? Tikrai ne. Ir manau, kad tas atsiribojimas tik paįvairina mano darbą scenoje. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. „Na, Jevgenija, gerai. Gerai. Bet gali dar geriau. O paskui dar geriau. Ir dar geriau. Tu tinginė?“ Po šios

Vaitkaus frazės buvo labai gėda. Bet dabar visada prisimenu, kad galiu geriau. O paskui dar geriau ir dar geriau to geriau. Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Išlikti individualiam, mąstančiam ir nuolat tobulėti. Bet kurioje veikloje. Manau, ateina tas laikas, kai režisieriams tampa nebeįdomūs aktoriai kaip įrankiai, funkcija. Šios dienos aktorius – kuriantis menininkas, ryški asmenybė, idėjų pilna galva, intelektualus režisieriaus oponentas. Tai įrodo dokumentinio teatro populiarėjimas ir performansų gausa. Taip pat svarbu palaikyti fizinę formą, reguliariai sportuoti. Teatras tampa vis mažiau verbalinis, turime nepamiršti, kad nebeužtenka „treniruoti sielą“. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Aš labai familiari, į kolektyvą įsiliejau per pusmetį. Padėjo ir tai, kad susidraugavau su savo grimo kambario draugėmis Tatjana Genzel ir Lilija Mračko, kurios praleido visą savo gyvenimą teatro scenoje. Iš pradžių jos pasirodė man tikros arogantiškos liūtės, o iš tikrųjų labai mane palaikė ir dabar mes tęsiame draugystę, susiskambiname, grimo kambaryje padarome bendras

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

šventes. Bet laikui bėgant pastebėjau tokią tendenciją. Mūsų Vaitkaus kursas labai susidraugavo su Dalios Tamulevičiūtės kursu, kuris atėjo į teatrą prieš aštuonerius metus iki mūsų. Turime daug bendrų darbų, projektų, kartu leidžiame ir laisvalaikį. Tai atsispindi ir teatro vidiniame gyvenime – mes dažniau negu senoji karta palaikome vadovo sprendimus, kultivuojame naujus darbo metodus ir teatro formas, atsirado ir roko grupė „Berloga“... Įtampa yra, bet aš labiau pavadinčiau ją pavydu. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Jeigu nors vienam žmogui, perskaičius mano tekstus ar pažiūrėjus spektaklį, atsivėrė atsakymas, o ne iškilo klausimas, vadinasi, viską darau teisingai. Na, aišku, ir artimų žmonių refleksijos. Senelis prieš mirtį spėjo apsilankyti „Eglutėje pas Ivanovus“. Taip jaudinosi, kai mane scenoje pastūmė, kad net pribėgo manęs kelti. Ir močiutė šias metais apsilankė „Septyniose gražuolėse“, paskui pusę nakties diskutavome ir tai yra labai svarbu. Visada pakviečiu artimus žmones į savo spektaklius ar skaitymus. Jie yra svarbiausi kritikai, nes mane pažįsta.

Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Man viskas tinka dabar. Vaidinu pas savo mylimiausią režisierių Vaitkų. Mokiausi rašyti pas Piotrą Gruszczynskį, Sigitą Parulskį. Kuriu kartu su Arkadijumi Gotesmanu. Ir tai tik pradžia. Ko dar galima norėti? Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Vaidinčiau bet kokiame spektaklyje. Tai yra mano darbas, pati jį pasirinkau. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Kad nebūtų Auksinių scenos kryžių, nes gėda. Kad nereikėtų kas mėnesį rinktis, ką pirkti už aktoriaus atlyginimą: duoną ar vandenį. Kad performansas pagaliau taptų teatro, o ne tarpdisciplininio meno sritimi. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Daug jų yra. Bet labiausiai žaviuosi savo kolegomis, kurių darbą stebiu. Ypač kai matau, kaip kurso

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

draugai auga ir tampa tikrais profesionalais, negaliu nesidžiaugti. Pavyzdžiui, visur visada giriuosi, kad Aleksandras Špilevojus yra mano draugas, o kas čia tokio? Jei nebūčiau aktorė, būčiau... Ir nenoriu savęs aktore vadinti. Aš – menininkė.

Karolina Kontenytė

Studijas baigė: 2015 m. Klaipėdos universitete Kurso vadovas: Valentinas Masalskis Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Jevgenija Dimitrijevna („Juoda dėžutė“, rež. Darius Rabašauskas), Berta („Tėvas“, rež. Māra Ķimele), keli vaidmenys („Akmuo vanduo geluonis“, rež. Karolina Žernytė). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Išsiplėtė. Paaiškėjo, kad aktoriaus darbas yra kur kas platesnis nei tik vaidinimas spektakliuose, ir viskas tapo ne taip vaikiškai romantiška. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. Ne frazių mes nepamiršime... Kiekvieną akimirką prisimeni vis skirtingą frazę, bet pirmoji, kurią

dabar prisimenu: „Kai palieji ant popieriaus dažų, jie plečiasi, didėja ir tik tada įgauna formą. Žiūrovams įdomus tas liejimasis, veiksmas, kuris tavyje vyksta.“ Ir, žinoma, aktoriaus palyginimas su lakmuso popierėliu. Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Atrasti savo vietą, erdvę, komandą, su kuria būtų malonu kurti, su kuria galėtų realizuoti save, savo idėjas, su kuria jaustų bendrumą. Atrasti savo žiūrovą ir... būti priimtam teatro. Tiksliai nežinau, kaip tai vyksta, bet jaučiu, kad teatras įsileidžia ne visus. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Įtampos nejaučiu, labiau jaučiu palaikymą, norą perduoti savo sukauptas žinias, patirtį ir istorijas. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Galimybėje papasakoti savo kuriamo personažo istoriją. Būna, kad prieš spektaklį jaučiu nenumaldomą norą kuo greičiau išbėgti į sceną ir visiems pristatyti, parodyti, valandėlei atgaivinti tą nepaprastą (iš pirmo žvilgsnio ir labai paprastą kasdienį) žmogų. Dažnai labai stipriai mylintį, daug išgyvenusį, stiprų arba, atvirkščiai, stiklinės sielos, jautrų ir pažeidžiamą. Jie, veikėjai, nugyveno tokį gyvenimą, kokio dauguma mūsų tikriausiai, deja, niekada nepatirsime. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? XX a. septintojo–aštuntojo dešimtmečių Lenkijoje pas Jerzy Grotowskį.

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Taip pat ir Tadeuszą Kantorą kur netoliese būtų smagu sutikti. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Tokiame, kuris neturi visiškai jokios meninės vertės, prasmės arba aš jos nematyčiau. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Režisieriaus kultas, daugiau erdvės jauniems aktoriams, eksperimentams ir... mažiau pykčio, daugiau aktorių ansambliškumo! Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Nepasakantys, neparodantys, neatskleidžiantys visko iki galo, turintys paslaptį, kurią stebėdamas juos bandai įminti. Kine žaviuosi Vincentu Gallo, Isabelle Huppert, Solveig Dommartin, Billu Murray’umi... Jei nebūčiau aktorė, būčiau... Aktore būti sugalvojau aštuntoje klasėje, stodama turėjau tik vieną pasirinkimą – vaidybą. Nuo to laiko kitų variantų mano galvoje nebuvo, tad nieko kito ir neapsvarsčiau...

Greta Petrovskytė

Studijas baigė: 2016 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje

Kurso vadovas: Oskaras Koršunovas Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Mergina („Neišmoktos pamokos“, rež. Aleksandras Špilevojus), Greis („Apvalytieji“, rež. Oskaras Koršunovas), Jelizaveta („Jelizaveta Bam“, rež. O. Koršunovas). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Man visada atrodydavo, kad spektaklio premjera yra tobulas, išgrynintas ir išbaigtas dalykas. Dar vis negaliu patikėti, kaip spektaklis daug paauga nuo premjeros, keičiasi. Tik per spektaklių patirtį supranti, koks iš tikrųjų teatras gyvas reikalas. Ir tai, kad tobulybės nėra, šitą man buvo sunku įsisąmoninti studijų metais, labai nemokėdavau klysti, o tai yra būtina čia. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. Dabar šauna į galvą Arūno Sakalausko frazė, nors jis ir nebuvo mano dėstytojas. Tačiau, kai repetavome „Jelizavetą Bam“, jis man labai padėdavo, visada stengdavosi (labai subtiliai) mokyti mane išlikti ramią, nes man tai kažkoks kosmosas, aš kaip degtukas. Ir prieš pat premjerą visada daug įtampos, jau kažkokie ten šauksmai prasidėjo ir aš skubu, rengiuosi visa pikta ir nervinga, o jis žiūri ramiai į mane, atrodo, nieko negirdėdamas, kas vyksta aplinkui, ir sako: „Žinai, režisierius niekada nesupras, kad, kai užlipi ant scenos, tai kaip paneša, taip paneša, nieko nepadarysi. Tegul kalba jis

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

(režisierius), ką nori, šito jis niekada nesupras, nes pats ant scenos tai nelipa.“ Visada man šypseną kelia šis prisiminimas, man patinka, kai taip paprastai kalbama apie teatrą. Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Noras kažką pasakyti, už kažką pakovoti ir tikėjimas. Aš be šitų nė iš vietos, kitaip labai nuobodu būna. Žinoma, ir tie nekintantys, šimtą kartų girdėti – valia, drąsa. Dar, matyt, atsidavimas, neįnikti vien į darbo atlikimą, kaskart vaidinti spektaklį kaip pirmą sykį. Šitas momentas labai sudėtingas man, jei netyčia pasitaiko laikas, kai daug spektaklių vyksta iš eilės, neleisti sau aptingti ir apmirti. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Kol kas man dar neteko su tuo susidurti. Kažkaip apeinu visas tas „kulisų baisybes“. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Retos akimirkos spektaklio metu, kai kažkas ištinka, pasijunti taip, kaip niekada iki tol. Tas jausmas mane varo į priekį, atrodo tada, kad kažkas visgi vyksta. Ir, žinoma, kolektyvas, bendruomeniškumo

jausmas, smagu turėti žmonių, augti kartu su jais, kurti vis kažką naujo arba tiesiog žinoti, kad jie yra ir visada tau padės (kalbu apie savo kursą). Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Aš norėčiau pasikalbėti su Antoninu Artaud ir Jerzy Grotowskiu. Iš tikrųjų manau, kad būtų visur per daug keista, aš stengiuosi vertinti ir suprasti šiuos laikus. Ir tuo labiau teatras leidžia nusikelti bet kur, kur tik panorėsi. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Atsisakyčiau, jei pajusčiau, kad nereikia jame būti. Aš suprantu, kad visokia praktika reikalinga, tačiau ypač šiais laikais, kai visko vyksta tiek daug, manau, būtina atsirinkti dalykus. O tai priklauso nuo daug ko: tavo įsitikinimų, idėjos artumo, šiaip aistros kūriniui ar personažui. Jei nieko nejauti, o tik dirbtinai, racionaliai bandysi tai sukelti, kažkas išeis, bet man toks kelias nepatinka. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Galbūt labiausiai mane erzina tik vienas dalykas – blynų kepykla.

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Kad spektaklių procesas trumpėja, laikas spaudžia, reikia skubėti, užuot ieškojus. Atrodo, jau nebegali klysti. Kažkodėl dažnai viskas orientuota į pinigus, kurių vis tiek nėra. Žodžiu, mirtinai reikia vietos, kur žmonės galėtų ieškoti, dalytis, klysti ir niekas jų nespaustų su grėsmingai artėjančia premjeros data. Aš suprantu, kad to neišvengsi, tačiau, kol esi jaunas ir turi noro, negalima jo taip smarkiai naikinti taisyklėmis. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Vincentas Casselis, bet čia tiesiog mergaitiškas susižavėjimas. O šiaip aš esu labai dėkinga visiems savo dėstytojams, kurie yra labai skirtingi ir visapusiškai bei atvirai pasidalijo savo patirtimi. Tai Darius Meškauskas – tėvelis, visada šalia, negailintis nei savo laiko, nei jėgų visam mūsų kursui net ir po akademijos baigimo. Nelė Savičenko, kuri taip užkrečia savo motiniškumo ir moterystės jėga, kad nejučia pats pradedi to ieškoti savyje. Vesta Grabštaitė išmokė pažinti ir gerbti savo kūną, švaros ir tvarkos teatre, toje didelėje sumaištyje. Andrius Žebrauskas, kuris mums primindavo, kad visų pirma esame žmonės, o ne aktoriai, improvizacijos pratimai ir jo kalbos daug sužadino mano, kaip pačios asmenybės, ieškojimų, tų skaudžių užslėptų dalykų. Jei nebūčiau aktorė, būčiau... Seselė. Nusipirkčiau karinę mašiną „Luaz 969“, iškeliaučiau į artimiausią karą ir rūpinčiausi kareivukais, slaugyčiau. Čia šiandien taip galvoju, gali būti,

kad dar prisigalvočiau visko. Undinėlės plaukimo irgi norėčiau pasimokyt, o šiaip, tikiuosi, man užteks kantrybės ir jėgų aktore pabūti šį gyvenimą.

Donatas Stakėnas

Studijas baigė: 2015 m. Klaipėdos universitete Kurso vadovas: Valentinas Masalskis Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Aleksejus („Juoda dėžutė“, rež. Darius Rabašauskas), Ūdrius, policininkas („Vėjas gluosniuose“, rež. Antanas Gluskinas), Vedėjas („Šauktiniai“, rež. Paulius Pinigis), Parvazas („Ledas“, rež. Paulius Ignatavičius). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Tiesą pasakius, jis vis dar gana dažnai keičiasi. Turbūt, kaip ir dauguma stojančiųjų, teatrą buvau linkęs mistifikuoti, išaukštinti. Studijuojant tai po truputį dingo – kuo toliau, tuo labiau aktoriaus darbą pradėjau priimti kaip amatą, viskas atrodė žemiškiau. Supratau, kad daug ką tiesiog reikia išmokti, suvokti ir pritaikyti. Juk egzistuoja tam tikri

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

dėsniai, principai, netgi taisyklės. Tačiau įdomesnis virsmas turbūt vyko ir vyksta su pačiu savimi. Studijuodami mes itin daug ir įtemptai dirbome, atrodė, kad tiesiog pamiršau pats save, pamiršau tą kitą, ne teatrinį, gyvenimą. Turbūt tam dažniausiai nebūdavo laisvo laiko. Dabar manau, kad aktoriui labai svarbu turėti atsvarą, užsiimti ir kitokia veikla ir tiesiog gyventi visapusišką gyvenimą tam, kad galėtum pasisemti energijos tolesniems darbams teatre. Atrodo natūralu, tačiau prireikė nemažai laiko, kad tai suprasčiau. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. Tokių frazių yra kelios dešimtys, tikrai. Pamenu, dar studijuodami dėstytojui gimtadienio proga sukūrėme trumpą klipą, kuriame mėgdžiojame jį patį, sakantį įvairias mėgstamas ir dažnai kartojamas frazes. Valentinas Masalskis mėgsta ir moka koduoti – dauguma tų frazių, citatų bei minčių apie teatrą ir ne tik liks mano galvoje iki pat gyvenimo galo. Jos paprastos, bet teisingos. Pavyzdžiui, vienas iš pirmų studijų atsiminimų – pati pirmo kurso pradžia, sėdime auditorijoje, o Masalskis mūsų klausia: „Ar žinote, kas yra geriausia aktorė pasaulyje?“ Mes, aišku, atsakome, kad nežinome. Tada jis paima kėdę, sviedžia ją ant žemės ir sako: „Geriausia aktorė – kėdė. Kaip pastumsi, taip ji ir reaguos. Nei daugiau, nei mažiau.“ Dažnai atsimenu tą komišką vaizdą, tačiau negali paneigti to, kad šis elementarus pavyzdys yra partnerystės scenoje pagrindas ir esmė. Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Mėgstu posakį: „Nėra nieko pastovesnio už nepastovumą.“ Manau, kad profesiniame gyvenime jaunam aktoriui labai svarbu išbandyti save ir savo galimybes kuo įvairesniuose vaidmenyse

ir skirtingesniuose kolektyvuose, kad taptų kuo lankstesnis, įgytų platesnį matymą ir suprastų, kur link nori keliauti toliau, koks jis yra kaip aktorius, kas jam skirta, o kas – ne. Bet šitie dalykai priklauso nuo situacijų, atsiveriančių galimybių, daug kas yra tiesiog sėkmės veiksnys. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Keistas klausimas. Įtampos nejaučiu. O gal nenoriu jos jausti, gal pasąmoningai jos nepastebiu, gal to nėra mano aplinkoje, nežinau. Aišku, kartų konfliktai egzistuoja, tai natūralu, tačiau įtampa to nepavadinčiau. Atvirkščiai – galbūt netgi jaučiu šiokį tokį atstumą ir atotrūkį tarp skirtingų kartų teatro menininkų. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Atsakysiu labai paprastai – žiūrovuose. Jeigu mano darbas kam nors suteikė džiaugsmo, skausmo, privertė susimąstyti, kažką pakeisti, ko nors imtis ir pan., vadinasi, darbas daugiau ar mažiau pavyko ir kūryba buvo sėkminga. Toks ir yra pagrindinis aktoriaus darbo tikslas bei prasmė – pasitelkus vaidmenį ir pjesę, paliesti žiūrovo vidų. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Labai toli nei laiko, nei atstumo prasme nekeliaučiau. Jeigu pasitaikytų tokia galimybė, norėčiau atsidurti pas a. a. Juozą Miltinį. Esu kilęs iš Panevėžio, galbūt todėl šis noras atrodo toks natūralus ir suprantamas. Nuo vaikystės daug apie jį girdėjau, vėliau skaičiau apie jį ir domėjausi jo kūryba. Iki šiol jaučiu jam didžiulę pagarbą. Kiekvienais metais lapkričio 1-ąją einu prie Miltinio kapo uždegti žvakės ir pabūti. Net nežinau, kodėl, nes tai darau nuo jaunystės, kai darr

net negalvojau, kad būsiu aktorius. Taigi norėčiau atsidurti Miltinio aktorių trupėje, pamatyti kūrybinį procesą ir pabendrauti akis į akį su juo pačiu. Žinoma, nežinau, ar lengvai atlaikyčiau ten tvyrojusią įtampą ir discipliną, turbūt daug su kuo nesutikčiau, tačiau, be jokios abejonės, rinkčiausi būtent tokią kelionę. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Nėra vieno žanro ar spektaklio, kurio tikrai atsisakyčiau. Spektaklis susideda iš daugybės dėmenų: pjesės, aktorių kolektyvo, režisieriaus ir kt. Iki šiol teko atsisakyti tik tų darbų, kurių būčiau niekaip nespėjęs dorai atlikti dėl laiko stygiaus arba dėl to, kad kūrybinė komanda tikrai nerastų bendros kalbos ir viskas vyktų labai komplikuotai. Statant spektaklį, labai svarbus yra žmogiškasis veiksnys, galbūt retkarčiais netgi svarbesnis nei pati pjesė. Konkretaus atsakymo nežinau, viskas priklauso nuo situacijos ir kiekvienas atvejis skirtingas. Ne veltui sakoma: „Niekada nesakyk niekada.“ Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Į galvą kažkodėl pirmiausia šauna ne kūrybiniai reikalai ar meniniai sprendimai, bet elementarios problemos, su kuriomis susiduriame ir mes, ir kiti kolektyvai: nepriklausomų teatrų ir jų projektų finansavimas bei jo tvarka; nepakankamas teatrų ir (ar) įvairių institucijų tarpusavio bendradarbiavimas, dialogo stygius; žiūrovų skaičius. Ypač norėtųsi, kad į teatrą ir kitus kultūrinius renginius ateitų kuo daugiau jaunų žmonių. Norėčiau, kad teatras nebūtų elito pramoga, kad jis būtų prieinamas didžiajai daugumai žmonių. Vilniuje tai ne taip aktualu, tačiau kituose miestuose, kuriuose tenka gastroliuoti, situacija visai kitokia. Manau, kad visi šie trys dalykai yra glaudžiai susiję. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Ypatingų favoritų neturiu. Juk vieną kartą aktorių pamėgsti už vieną vaidmenį, kitą kartą – už kitą. Galbūt išskirčiau vidurinės kartos aktorius: Dainių Gavenonį, Arūną Sakalauską, Andrių Žebrauską, Dainių Kazlauską. Pastarieji ypač įsiminė dar iš

ankstyvųjų OKT darbų, kuriuos stebėjau, deja, tik iš įrašų. Žinoma, žaviuosi Valentinu Masalskiu. Tačiau tai kitoks žavėjimasis, nes jis ne tik puikus aktorius, bet ir režisierius, mokytojas, padaręs didžiausią įtaką mano profesijai. Aišku, turiu ir mėgstamų kino aktorių, bet tai – dar kita tema. Jei nebūčiau aktorius, būčiau... Juokinga, bet pastaruoju metu dažnai tai sakau ir mano aplinkos žmonės tikrai žinotų atsakymą į šį klausimą. Ir šiaip su kolegomis kartais apie tai pasikalbame, pajuokaujame: „Kas, jeigu...“ Jeigu nebūčiau aktorius, manau, galėčiau dirbti kurjeriu. Labai paprastas atsakymas. Nežinau, ką tiksliai vežiočiau, gal paštą, gal siuntas, gal dar ką nors, nesvarbu, bet dažnai vairuodamas apie tai pagalvoju. Kai gastroliuojame, visuomet stengiuosi vairuoti, retkarčiais mėgstu vienatvę, atsiribojimą. Klausyčiau daug mėgstamos muzikos ir visą dieną vežiočiau siuntas... Bet „jei“ tegu ir lieka „jei“.

Aleksandras Špilevojus

Studijas baigė: 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Kurso vadovas: prof. Jonas Vaitkus Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Aleksandras („#tevyne“, rež. Georgijus Surkovas), Judas („Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, rež. Jonas Vaitkus), Palydovas („Kodas: HAMLET“, rež. Olga Lapina), Sodininkas, dervišas („Septynios gražuolės“, rež. J. Vaitkus). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Studijų pradžioje kur kas labiau idealizavau ir aktoriaus profesiją, ir patį teatrą. Naiviai tikėjau, kad teatras – tai meno šventykla, o aktorius – išsilavinęs, gilus, mąstantis ir analizuojantis žmogus, kuris privalo žiūrovui atstoti kunigą, turi tam tikrą

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

ypatingą teisę kalbėti visuomenei tam tikrą „teisybę“ duodamuose interviu, viešuose renginiuose, savo spektakliuose. Dabar manau, kad niekas nieko neprivalo, kad aktorius – tai profesija, kuriai reikia sunkaus, sąžiningo darbo, tai meistrystė, kurios reikia mokytis nuolat, jei nori dirbti kokybiškai. Ji nėra nei šventa, nei dvasinga, nesuteikia jokių privilegijų ir nepadaro žmogaus ypatingo. Ir taip – yra begalė neprotingų, nemąstančių, neanalizuojančių ir neapsiskaičiusių aktorių. Tik dabar man tai jau nebetrukdo. Nusivylimas jau irgi praėjo. Tegu sau būna, kas kaip gali. Kad tik sąžiningai dirbtų ir kurtų. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. Manau, kad nėra vienos konkrečios frazės, bet dabar labiausiai prisimenu šitokią Ivano Vyrypajevo mintį, pasakytą per vieną repeticiją: „Svarbiausia, kad aš tikrai būčiau scenoje. O tada jau galima jungti personažus, visas linijas, tempo ritmą ir kitas užduotis. Aš scenoje. Aš net nevaidinu savęs paties scenoje, neapsimetu, kad mano kalbamas tekstas yra tikri mano žodžiai, nemeluoju, kad esu Hamletas, nemanau, kad esu Danijos karaliaus rūmuose, nejaučiu kažkokių svetimų jausmų. Aš esu aš. Teatro scenoje. Žiūrovų akivaizdoje. Ir aš maksimaliai susikoncentravęs laikau žiūrovų dėmesį ir kažką jiems duodu – aš kažką pasakoju, dainuoju, šoku, rodau. Bet aš esu aš. Tik aš. Ir aš blaiviai vertinu tai, ką duodu žiūrovams, kaip jie jaučiasi, ką galiu ir turiu daryti toliau.“ Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Pirmame etape svarbiausia gauti pakankamai praktikos ir meistro pasitikėjimo, kuris pirmąsias progas

žengti į sceną suteiktų galbūt net avansu. Šis etapas gali būti gana sudėtingas, tad reikia dėti visas pastangas, kad nenusiviltum, per anksti nenuleistum rankų, tobulėtum net tada, kai negauni daug kokybiškos patirties scenoje. Tam labai padeda nuolatinis savęs auginimas: knygos, geri kino filmai, kelionės, bendravimas su įdomiais žmonėmis, skirtingų sričių specialistų paskaitos ir kt. O vėliau svarbu neprarasti savarankiško mąstymo, augimo, nepaskęsti stovinčiame teatro vandenyje, neužsibūti, nebijoti rizikuoti kūryboje, kurti tai, kas atrodo reikalinga ir įdomu, o ne tai, ką duoda ar liepia. Svarbu rasti bendraminčių (šiuo metu man atrodo, kad jie turėtų būti tos pačios kartos atstovai) ir kartu su jais augti bei kurti tai, kas atrodo tikra, reikalinga ir įdomu. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Man pasisekė – turiu galimybę bendrauti su išmintingais vyresniais aktoriais, tokiais kaip Vytautas Anužis, Liudmila Gnatenko, tad su jais įtampos nejaučiu – tik padrąsinimą, norą padėti, nuoširdų bandymą suvokti, kaip aš kuriu, kaip aš mąstau, kuo visa tai skiriasi nuo jų pasaulio ir jų kūrimo. Bet, kaip ir minėjau, toli gražu ne visi aktoriai ir ne visi menininkai yra išmintingi, tad tikrai teatre esama ir įtampos, kartų ir mokyklų nesusikalbėjimo, smerkimo, bet stengiuosi nesivelti į tai. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Tuomet, kai matau, kad atrandu tikrą kontaktą su žiūrovais. Man žiūrovas teatre yra labai svarbus. Netikiu eksperimentais, kai kuriamas teatras be žiūrovo, man neįdomi kūryba menininkų, kuriems žiūrovas nerūpi. Man įdomu

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

net ne tai, kiek meninės ar išliekamosios vertės mano kūryboje atras garbingi teatro kritikai, bet tai, ką spektaklio metu gaus mano žiūrovas, kaip jis jausis tai gavęs, kaip užsimegs mūsų dialogas. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Man labai gera mano epochos teatre, tad greičiausiai mano laiko mašina niekur nepajudėtų iš vietos. Bet jei smalsumas vis dėlto nugalėtų, keliaučiau pasižvalgyti ir pasimokyti meistrystės į antikinį graikų teatrą. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Neturiu jokių išankstinių tabu, bet, žinoma, yra toks teatras, kuris man nėra įdomus, ir yra žmonių, su kuriais kurti nuoširdžiai man būtų gana sudėtinga. Gal tai skambės kiek primityviai, bet kad būtų paprasčiau, atskiriu sau teatrą į adekvatų ir neadekvatų. Adekvačiame teatre kūrėjai žino, kam ir ką jie kuria, kas pas juos ateina į spektaklius, jie ieško būdų, kaip bendrauti būtent su tais ateinančiais žmonėmis. Neadekvačiame teatre viskas yra painiau – kurdami vaikiškus spektaklius, režisieriai kažkodėl su pasimėgavimu visiems aiškina, kad

tai bus spektaklis kaip suaugusiesiems (dažniausiai tokių spektaklių vėliau nesupranta nei vaikai, nei suaugusieji), tokio teatro kūrėjai išsikelia sau įvairiausias šventas misijas išlaikyti senąsias, gilias psichologinio ar kokio nors kitokio teatro tradicijas, išgelbėti savo spektakliais visuomenę, nors patys jau seniai pamiršo, kas yra toji visuomenė ir kuo ji gyvena, o aktoriai persikūnija į hamletus, otelus ir makbetus, demonstruodami savo personažų aistras ir vemdami savo emocijomis, visai pamiršdami apie žiūrovus, partnerius ir netgi apie pačius save. Aišku, yra ir adekvačiai mąstančių, bet sąmoningai šlamštą dėl didesnio pelno kuriančių ciniškų teatro veikėjų, tačiau nematau prasmės kalbėti apie tokius reiškinius kaip „Domino“. Tai ne mano pasaulis ir, jei neišsikraustysiu iš proto, jis niekada taip ir netaps manuoju. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Sąvoka „Lietuvos teatras“ man yra per plati arba aš dar nesu toks išmintingas, kad galėčiau teigti, jog žinau, ką tiksliai jame reikėtų keisti, kaip tai daryti ir ką naudingo tai atneštų. Galbūt visų pirma reikėtų aiškiai duoti sau atsakymą, kad nors ir turime genialių teatro režisierių, vis dėlto mūsų teatras nėra

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

joks pasaulio drebintojas, tad mums yra ko mokytis ir Rytuose, ir Vakaruose. Galbūt reikėtų vieną dieną atsisakyti minties, kad teatras – tai kažkoks aukštasis menas, o aktoriai ir režisieriai – ypatingi žmonės. Galbūt tada mes visi pradėtume žiūrėti į teatrą ir į pasaulį plačiau bei paprasčiau. Mes daugiau mokytumės, daugiau stebėtume, daugiau dirbtume, daugiau augtume, galbūt lengviau atsisakytume etatų teatre, kurie nors ir ne kiekvieną, bet dažną aktorių ilgainiui paverčia tinginiu ir slunkiumi. Mes neriestume nosies, bet sąžiningai dirbtume ir kurtume žiūrovams, nes tada žiūrovas taptų mums dar svarbesnis (visomis prasmėmis) ir artimesnis. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Labai darbštūs, profesionalūs, techniški, atsakingi sau, kolegoms, dramaturgui ir režisieriui. Jie yra ne tik savo vaidmens kūrėjai, bet ir viso spektaklio atlikėjai, kuriems spektaklis yra svarbesnis už tai, kaip sėkmingai ir gražiai jie atrodys jame. Jie ieško tikros tiesos savo santykyje su žiūrovais ir pačiu teatru. Lietuvoje ryškiausi tokie mano sutikti aktoriai yra Paulius Markevičius ir Valentinas Novopolskis, o užsienyje – neseniai tragiškai žuvęs Kazimiras Liske. Jei nebūčiau aktorius... Tikrai neprapulčiau. Esu labai smalsus žmogus, tad mane domina daug dalykų šiame pasaulyje. Ir nors, ko gero, esu introvertas, man yra įdomūs žmonės, jų psichologija, jų veikimo logika, man įdomios skirtingos kultūros, religijos, pasaulėžiūros, filosofija. Man svarbu tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, tai, kuo gyvena žmonija šiandien. Taip pat aš mėgaujuosi rašydamas teatrui, mėgaujuosi būdamas su savo šeima, mėgaujuosi keliaudamas,

klausydamasis geros muzikos, bendraudamas su gamta. Tad, jei nebūčiau aktorius, tikriausiai būčiau geresnis vyras, nei esu dabar, tikriausiai daugiau rašyčiau, daugiau keliaučiau, daugiau stebėčiau, galbūt net gročiau savo sukurtoje eksperimentinio roko grupėje. O iš ko valgyčiau duoną? Jei pirmiau išvardyti dalykai neneštų man pelno, tikriausiai vis tiek ką nors sugalvočiau. Gana greitai mokausi, tad išmokčiau amato, kuris galbūt ir nepasiglemžtų visos mano sielos, bet leistų man kurį laiką gana laimingai pagyventi šioje žemėje.

Gabija Urniežiūtė

Studijas baigė: 2014 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Kurso vadovas: prof. Aidas Giniotis Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Nataša („Natašos svajonė“, rež. Eglė Kižaitė ir Ainis Storpirštis), Mara („Apreiškimas Marijai“, rež. Jonas Vaitkus), Džimas (Pamela Courson) („Sielos virtuvė“, rež. A. Storpirštis). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Studijų pradžioje požiūris buvo itin abstraktus ir romantiškas. Kuo toliau, tuo konkretesnis jis tampa. Svarbu, ar turiu pakankamai laiko sukurti vaidmeniui. Kokia vaidmens

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

idėja, kokios konkrečios priemonės padės ją išreikšti. Kiek užtruks susigalvotų priemonių įsisavinimas, pavyzdžiui, naujų įgūdžių lavinimas. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. Per pirmą Suzukio metodo paskaitą Vesta Grabštaitė pasakė: „Tik tu pats nusprendi, kokio lygio aktorius nori būti“. T. y., jeigu nori būti stiprus, dirbi stipriai, nori būti vidutinybe – dirbk vidutiniškai. Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Be abejo, kiekvienas jaunas aktorius yra individualus žmogus, todėl tikrai neverta kalbėti už visus. Man svarbiausia suteikti vidinei dvasiai kūną, namus. Džiaugiuosi turėdama galimybę kurti. Daug žmonių prisidėjo ir tebeprisideda, kad turėčiau tokią galimybę. Ačiū jiems. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Jaučiu, bet, tiesą pasakius, ne iš vyresnės kartos. Pastaroji labai palaiko jaunimą – laukia, ką šis pasiūlys, pagarbiai stebi, kas išsprogs iš tų pumpurų. Įtampą jaučiu iš kolegų, kurie vyresni, sakykim, maždaug dešimčia metų. Kažkodėl jie jau laidoja save ir su baime žegnojasi, kad ateina jaunesni ir jų laikas jau suskaičiuotas. Taip tampa beprotiškai ėdrūs ir aršūs. O mano nesėkmės tampa jų asmeniniais laimėjimais. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Klaidoje. Kai vaidini, groji, pieši. Net nesvarbu... ir padarai klaidą. Bet negali sustoti. Vyniojiesi, kaip

gali, ir staiga pasijunti toks gyvas! Pilnas baimės ir siaubo, bet taip pat stipraus džiaugsmo ir nuostabos – kas gi dabar bus? Į ką visa tai pavirs? Ir ta „čia ir dabar“ akimirka tokia tikra. Atrodo, viskas slysta iš rankų, bet tu taip stipriai stengiesi viską ištaisyti ir grįžti į pradžią, nors tai seniai nebeįmanoma. O juk vaidinamiems herojams taip dažniausiai ir būna. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Ateities. Man įdomu, kur link keliauja teatras. Nujaučiu, kad labai stipriai turėtų nusisukti nuo technologijų, nes jos taps labai įprastos ir nebekels jokio įspūdžio. O turėtų labai atsigręžti į vidinę žmogaus psichologiją, jo dvasią, pasaulio esmę. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Man nepriimtinų politinių ar šiaip žeidžiančių pažiūrų. Taip pat jeigu spektaklio kūrybinės grupės ansamblyje būtų žmonių, kurių gyvenime vengiu. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Panaikinti etatus; suklasifikuoti visus aktorius į griežtas kategorijas. Jeigu vaidini komercinėje produkcijoje – tu negali būti A klasės. Tačiau A klasei honorarai skirtųsi smarkiai. Padaryti, kad Lietuvos kultūros tarybai siūlomi projektai būtų anonimiški, t. y. nežinotum, koks teatras siūlo projektą, nei kokia konkreti komanda. Būtų vertinami ne vardai, o grynos idėjos kokybė ir įžvalgos.

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Ainis Storpirštis, Valentinas Masalskis, Saulius Bareikis, Benas Šarka. Jei nebūčiau aktorė, būčiau... Sportininkė. Dailininkė. Kino režisierė. Rašytoja. Mezgėja. Vertėja. Medikė. Gyvenime yra tiek įdomių dalykų... Oho!

Justina Vanžodytė

Studijas baigė: 2017 m. Klaipėdos universitete Kurso vadovai: Povilas Gaidys ir Regina Arbačiauskaitė Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Valytoja („Pašaliniams draudžiama“, rež. Oskaras Koršunovas), Marina („Juoda dėžutė“, rež. Darius Rabašauskas). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios kažkiek kito, žinoma, visų pirma todėl, kad

apskritai suvokimas ir požiūris į viską labai kinta šiuose metuose, ypač per tam tikrą patirtį. Keitėsi požiūris į vadinamąjį talentą. Anksčiau maniau, kad ši profesija tiesiog duotybė ir į tam tikrus aktorius žiūrėjau kaip į nepaprastai talentingus, labai žavėjausi... Dabar manau kitaip. Talentą visai kitaip suvokiu. Taip pat pasikeitė suvokimas, kad aktorių „padaro“ vienas mokytojas ar institucija, kurioje jis mokosi. Dabar manau, kad tavo mokytojai gali būti ir tie žmonės, kurie nėra tiesioginiai tavo vedliai, bet tu juos sutinki per jų kūrybą, per literatūrą, per jų stebėjimą, per domėjimąsi... Daug gyvenime kas gali tapti mokytojais, tačiau tam reikia pastangų. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. „Žiūrėk, kėdė – tobulas partneris. Kiek pastūmei, tiek nukrito.“ (V. Masalskis apie aktoriaus bendravimą su partneriu) Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Didesnis koncentravimasis į kitą, į aplinką, o ne į save, čia visų pirma sau sakau. Mėgavimąsi savimi sumažinti. Na, pasakyti, kas jaunam aktoriui reikalinga, galiu tik per tai, ką sau stengiuosi šiame etape priminti. Pirma, būti žmogiškam. Žmogiškumą šioje specialybėje

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

ypač vertinu, labai gerbiu tas asmenybes, kurios darbo procese išlieka žmogiškos ir stengiasi kovoti su nuovargiu ir nuotaikų kaitomis, kuo mažiau įtraukdamos į tai aplinkinius. Manau, kad ir mums, jauniems, to labai reikia. Antra, būti naudingam kitam, nebijoti dalytis. Pagaliau išoriškai, aktorine prasme, labai svarbu turėti energijos – jauni tuo ir įdomūs, savo energija (domėtis, nenusistovėti, išlaikyti smalsumą). Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Aš kol kas turėjau mažai susidūrimų su skirtingomis teatro kartomis, bet tiek, kiek susidūriau, ypač su vyresnio amžiaus menininkais, tai kaip tik buvo atviri žmonės, nebijantys patarti, sakyčiau, palaikantys, galbūt, priešingai, įtampa kartais juntama tarp tos pačios kartos menininkų. Asmeniškai aš tarp skirtingų kartų įtampos nejaučiu, tačiau kartais pasigendu dialogo. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Dalijimesi su atėjusiuoju. Skausmu ir džiaugsmu, emocijomis. Kad ne vienas toks esi. Mes taip, manau, ir vienatvę įveikti galime. Tame atpažinime,

kad ir man taip buvo, kad nieko tokio, kad ir man skauda, nes ir jam. Visu tuo šauksmu ir su visais. Aktorystė suteikia progą kalbėti, apie ką niekada nedrįsai ar negalėjai, ir, jei įvyksta pokalbis su žiūrovu, taip gali kilti klausimų. Iškyla klausimų ir žiūrovui, ir pačiam aktoriui. Jei tame atpažinimo momente esi kažkam naudingas, man tai kol kas suteikia prasmę. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Sunku pasakyti... Tikriausiai norėčiau atsidurti ispanų teatre, Lope de Vega, Pedro Calderonas... Jų pjesės apvertė visą matymą. Tai galbūt keliaučiau į baroką. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Atsisakyčiau vaidinti spektaklyje apie nieką. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Man Lietuvos teatre trūksta kolektyviškumo, norėtųsi ansamblio, kuriame aktoriai padėtų vienas kitam, skatintų kūrybą, turėtų bendrą požiūrį į

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

darbą, trūksta nuoširdumo. Nepatinka teatro požiūris į žodžių junginį „šeima ir teatras“. Taip pat labai trūksta vedlio, tikėjimo tuo, ką jis veda: ar tai būtų studentas, ar režisieriaus aktorius... Kai matai ar jauti, kad tavimi netiki, labai skaudus momentas, tada atsiranda ir nepasitikėjimas tarp kuriančiųjų, ir neužtikrintumas. Man, kai mokytojas tiki savo mokiniu, yra vertybė. Trūksta to. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Lietuvių aktoriai: Rasa Samuolytė, Inga Talušytė, Eglė Gabrėnaitė, Valentinas Masalskis. Užsienio aktoriai: Magdalena Cielecka, Konstantinas Chabenskis, Elizaveta Bojarskaja. Jei nebūčiau aktorė, būčiau... Sportininkė.

Mantas Zemleckas

Studijas baigė: 2016 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Kurso vadovas: prof. Aidas Giniotis

Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Mokytojas („Sapnas“, rež. Kamilė Gudmonaitė), Karalius Milo („Varnas“, rež. Aidas Giniotis), Polineikas („Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas), Timonas („Timonas“, rež. K. Gudmonaitė). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Į stojamuosius akademijoje atėjau įkvėptas Antonino Artaud knygos „Teatras ir jo antrininkas“. Tuo metu man atrodė, kad teatras privalo būti ritualinis vyksmas. Mano gyvenimo citata buvo minėtos knygos frazė: „Aktoriai turi būti kankiniai, kurie deginami siunčia ženklus nuo savo laužų.“ Nesupratau ir nemokėjau scenoje būti buitiškas, pernelyg realistiškas, kiekvienas mano etiudas būdavo persmelktas gyvos muzikos ir teatrališkumo, įvairiausių koncepcijų, o į teatrą žiūrėjau kaip į amžiną aukojimąsi dėl idėjų. Pamenu, pirmaisiais studijų metais, bekalbant apie požiūrį į teatrą, kurso vadovas Aidas Giniotis pasakė, kad teatrą suvokia kaip žaidimą. Man tai buvo nesuprantama ir kėlė pasipiktinimą – tik kaip žaidimą?! O kur aktoriaus misija, kur teatras kaip bažnyčia, kur ritualas, sąmonės perkeitimas ir transcendencija?! Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad jis buvo

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

teisus. Kai nebesureikšmini kiekvieno išėjimo į sceną kaip aukojimo ar susideginimo akto, nusimeti atsakomybės jausmą, kuris iš tikrųjų varžo ir neleidžia laisvai kurti scenoje, būti čia ir dabar, kitaip tariant, žaisti. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. „Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.“ Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Kūrybinė drąsa ir noras ta kūryba kažką pasakyti. Taip pat manau, kad jaunam aktoriui labai svarbu nustoti bandyti tapti aktoriumi. Užuot užsidarius siaurame teatro koridoriuje ir bandžius tapti kažkuo, reikėtų pamėginti pažinti savo aplinką: eiti į koncertus, parodas, skaityti įvairias knygas, keliauti, patirti, domėtis, kas vyksta pasaulyje, formuoti savo autentišką skonį ir poziciją. Taip lavinama vaizduotė, o ji, mano manymu, yra pagrindinis aktoriaus raumuo.

Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Kiek man asmeniškai teko dirbti su vyresniais kolegomis, jaučiau tik palaikymą, drąsinimą ir pagalbą. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu tose retose akimirkose, kai pavyksta visiškai užmiršti save ir kartu su žiūrovu ištirpti momente, likti tik čia ir dabar, kai garsas, mintis, vaizdas, emocija – viskas susilydo į vienį. Po tokių įvykusių spektaklių kartais ateina drąsesnis žiūrovas ir pasako, kad „man to labai reikėjo“ arba „mane kažkaip apvalė“. O aš visgi manau, kad pagrindinė bet kokio meno užduotis – būti paguoda ir padrąsinimu žmogui ištveriant gyvenimą. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti?

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Esant galimybei, norėčiau dalyvauti Eleusino misterijose. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Deja, bet per labai trumpą savo buvimo teatre laiką jau teko atsisakyti penkių vaidmenų. Ko gero, režisieriai už tai manęs nepagirs, bet tikiu, kad visuomet, užvėrus vienas duris, atsiveria kitos. Jei galėčiau, vaidmenų neatsisakyčiau, tačiau šiuo metu pagrindinė priežastis – laiko trūkumas. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Visų pirma norėčiau pakeisti tris dalykus savyje, susijusius su teatru: 1) atsikratyti įtampos prieš premjerinius spektaklius; 2) išmokti scenoje savęs nekritikuoti; 3) pasistengti priimti ir suprasti spektaklius, kurie neatitinka mano skonio ir suvokimo apie teatrą. Jeigu kada nors pavyktų tai padaryti, tuomet norėčiau pakeisti: 1) teatro bendruomenės konservatyvumą ir skepticizmą; 2) aktorių bei režisierių „chaltūrą“, neprofesionalumą ir savęs taupymą vaidinant „puse kojos“; 3) norėčiau, kad atsirastų paprastas, žmogiškas, kūrybiškas ryšys tarp teatro menininkų bei kritikų. Na, aišku, nebūčiau iki galo nuoširdus, jei nepasisakyčiau ir apie aktorių atlyginimus. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Dainius Kazlauskas, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Valentinas Masalskis...

Jei nebūčiau aktorius, būčiau... Tyrinėtojas, keliautojas, keistų muzikos instrumentų išradėjas, darželio auklėtojas, miško prižiūrėtojas.

Šarūnas Zenkevičius

Studijas baigė: 2014 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Kurso vadovai: Eimuntas Nekrošius, Silva Krivickienė, Vladas Bagdonas Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Hufšmitas („Bestuburiada“, rež. Giedrė Kriaučionytė), Pasiuntinys Tėbuose („Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas); kine – Donatas („Šerkšnas“, rež. Šarūnas Bartas). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Kiekviename darbe yra skirtingi režisierių reikalavimai ir darbo principai. Vieniems režisieriams svarbiausia aktoriaus tikslumas, kitiems svarbu vengti bet kokio teatrališkumo, dar kitiems svarbi aktoriaus laisvė, gebėjimas improvizuoti, neperžengiant personažo ribų.

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Tad nemanau, kad mano suvokimas apie profesiją iš esmės pasikeitė. Galbūt per tą laiką įgijau naujos patirties ir tapau lankstesnis įvairesniems darbo su vaidmeniu principams. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. „Ilgai šviečiant saulei, irgi apima depresija.“ (E. Nekrošius) Nežinau kodėl, bet įstrigo ilgam. Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Negaliu atsakyti už visus jaunus aktorius. Man regis, jaunam aktoriui svarbiausia išlikti savo profesijoje. Teatro realybė Lietuvoje sudėtinga – studijas pabaigusių jaunų aktorių yra gerokai daugiau negu konkrečių darbo vietų. Tad pradžia jiems dažnai būna sunki. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Įtampa dažniausiai susikuria tada, kai darbo procese tarp aktorių neįvyksta dialogas. Kai kažkuris

vienas ar keli stengiasi dominuoti ar primesti savo žaidimo taisykles. Tokiais atvejais susikuria nekūrybiška įtampa ir tai nė vienai pusei nėra naudinga. Mano kukliu pastebėjimu, patys geriausi aktoriai nelenkia į savo pusę ir nežarsto pastabų, priešingai, jie stengiasi atsispirti nuo partnerio (net jei jis jaunas, pradedantysis) ir vaidybinės situacijos. Tokiu atveju susikuria konstruktyvi ir kūrybiška įtampa, kuri dažniausiai ir veda procesą į priekį, augina vaidmenis. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Susidūrime su žiūrovais. Tik nesu tikras, ar tai prasmė, ar profesinis džiaugsmas. O gal abu dalykai viename. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Tiesą sakant, atsisakyčiau laiko mašinos. Šiuolaikinis teatras yra įvairus ir neturi aiškios krypties. Tai ir yra mūsų epochos veidas. Bent man taip atrodo.

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

Dauguma režisierių turi savo, savo pasiskolintą ar tiesiog pasiskolintą viziją apie tai, koks turėtų būti teatras dabar. Vieniems atrodo, kad žiūrovą vis dar reikia šokiruoti ar kalbėti aktualiomis, bet nemaloniomis temomis, kitiems atrodo, kad viso to žiūrovai jau atsikando ir reikia atsigręžti į amžinąsias vertybes – į klasiką, dar kitiems norisi ieškoti savo teatro kalbos, eksperimentuoti ir t. t. Tokioje įvairovėje aš, kaip aktorius, galiu ieškoti savo santykio su forma, turiniu ir šiandiena. Aš tikiu atskirais šiuolaikinių režisierių darbais, kurie, mano manymu, byloja patys už save. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Sunku pasakyti. Kol kas tokio spektaklio neturėjau. Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Gyvybiškai svarbus yra vienas dalykas. Turi vykti daugiau viešų atrankų į spektaklius. Mano galva, tai būtų abipusė nauda: ir jauniems aktoriams žengiant pirmuosius profesinius žingsnius, ir teatrui įleidžiant į spektaklius šviežio kraujo. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Valentinas Masalskis, Vytautas Šapranauskas, Marius Repšys, Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė.

Jei nebūčiau aktorius, būčiau... Gitaristas arba kino režisierius.

Donatas Želvys

Studijas baigė: 2015 m. Klaipėdos universitete Kurso vadovas: Valentinas Masalskis Vaidmenys, kuriuos galima pamatyti: Kontrabosistas („Kontrabosas“, rež. Valentinas Masalskis), Darius („Šauktiniai“, rež. Paulius Pinigis), Mokytojas („Pamoka“). Kaip keitėsi aktoriaus profesijos suvokimas nuo studijų pradžios iki dabar? Profesijos suvokimas keičiasi nuolat, būtų sunku įvardyti pagrindinius skirtumus. Manau, kad nuo studijų pradžios brendau ne tik kaip aktorius, bet ir kaip žmogus. Nes pradėjau mokytis aktorinio amato ne tik amžiaus, bet irr

suvokimo prasme būdamas vaikas. Prisipažinsiu, kad mane į šią profesiją atvedė paprasti vaikiški tikslai: būti žinomam, kad man plotų, pavydas kitiems atlikėjams. Tačiau laikui bėgant, dirbdamas kiekvieną dieną po 12 valandų, atsisakydamas laisvadienių, atsiribodamas nuo santykių bei artimų žmonių, supranti, kad egoistiniais tikslais šioje profesijoje neišliksi ir didžiulį džiaugsmą tau teikia visai kiti dalykai. Tai yra laisvė kalbėti tau rūpimais klausimais, kovojimas su neteisybe, žaidimas, esmės ir prasmės ieškojimas, nuoširdus atsidavimas, kūrimas ir gyvenimas ne dėl savęs, o dėl kitų. Šie dalykai man teikia didžiulį džiaugsmą bei meilę aktoriaus profesijai. Mokytojo frazė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. „Tie, kas galvoja, kad vaidinti yra lengva, tie nežino, kaip tai daryti. Tu esi teatras, tad, jeigu kažkas nepatinka dabartiniame teatre, tai tu jį ir keisk.“ Valentinas Masalskis pasakė man šią frazę, kai buvau nusivylęs teatru. Kas jaunam aktoriui šiandien yra svarbiausia? Jaunas aktorius – čia profesija? Nesvarbu, ar tu jaunas, ar senas aktorius. Skirtumas, ar tu profesionaliai žiūri į aktoriaus profesiją, ar mėgėjiškai, esi kūrėjas ar amatininkas. Svarbiausia, manau, kad apskritai aktoriui visada turi kažko trūkti, nes kai yra per mažai, tai ieškai. Reikia tikėti. Tikėjimas yra veiksmas, tad reikia tikėti neįmanomais dalykais ir

veikti tiek, kad neįmanoma taptų pasiekiama. Gal mano išsakyta mintis apie tikėjimą skamba banaliai, bet tikrai yra daug talentingų atlikėjų, kurie užsibrėžia per mažus tikslus ir juos pasiekę sustoja. Svarbu situaciją matyti pasauliniu mastu, o ne kaimo lygiu. Tad ir tikslas turi būti pasaulinis. Ar jaučiate įtampą – konstruktyvią arba ne – tarp skirtingų kartų teatro menininkų? Gal įtampa ir egzistuoja, tačiau aš jos nejaučiu. Turbūt todėl, kad aš jos neieškau. Dirbu savo darbą, gerbiu nusipelniusius menininkus už jų darbus. Tad nesižvalgau į tokius dalykus, nematau prasmės gaišti laiko ir ieškoti problemų. Didžiausią savo kūrybos prasmę įžvelgiu... Kai mano kūryba paliečia žmones. Kai gatvėje sutiktas žmogus paspaudžia ranką ir sako: „Aš naktį nemiegojau, ilgai galvojau apie spektaklį. Ačiū jums.“ Kai nors penkioms minutėms žmogus pagalvoja apie būtį, egzistavimą. Kai tavo darbas, kitam sukelia sveiką pavydą. Kai nors vienas iš salėje sėdinčių žmonių, grįžęs namo, bent valandą pabando pagyventi kitaip nei visada. Kai mano kūryba ką nors įkvepia. Jei laiko mašina galėtumėte keliauti per teatro istoriją, kokios epochos teatre norėtumėte atsidurti? Kas buvo, tas pražuvo. O kas išliko, tas yra amžina ir visiems gerai žinoma. Todėl norėčiau nukeliaut ne į praeitį, o į ateitį. Balys Sruoga rašė, kad kada nors ateityje atsiras tikras teatras. Tad aš irgi noriu tai

Nuotraukos parašas. Autorius. Data. Data. Autorius. Nuotraukos parašas. Pavadinimas

pamatyti. Matthew McConaughey „Oskarų“ ceremonijoje per padėkos kalbą sakė, kad kai jis buvo 15 metų, jo herojus buvo jis pats 25 metų, kai jam suėjo 25 metai, jo herojus jam tapo jis 36 metų ir t. t. Ir jis stengėsi, kad laikui bėgant kuo arčiau priartėtų prie savo įsivaizduojamo herojaus. Tad pavogsiu jo gražią mintį. Dabar man 25 metai, norėčiau pamatyti teatrą, kai man bus 36 metai. Kokiame spektaklyje atsisakytumėte vaidinti? Atsisakyčiau vaidinti ten, kur neįdomu, ten, kur nematyčiau prasmės, ten, kur komanda dirba tik individualistinėms paskatomis, ten, kur vyrauja amatas, o ne kūryba, ten, kur pinigai yra svarbiausia, ten, kur dėl populiarumo atsisakoma orumo, ten, kur viskas daroma tik siekiant apdovanojimo.

Trys dalykai, kuriuos norėčiau pakeisti Lietuvos teatre. Nenoriu išduoti. Mes įpratome skųstis ir daug kalbėti, o ne veikti. Reikia dirbti. Tad prižadu, kai būsiu 36 metų, aš jums pasakysiu, ką norėjau pakeisti. Ir galėsime padiskutuoti, ar man pavyko, ar ne. Aktoriai, kuriais žaviuosi, yra... Alas Pacino, Matthew McConaughey, Madsas Mikkelsenas, Kevinas Spacey. Nors jie visi yra kino aktoriai, tačiau ir teatre man artimesnė kino principais paremta vaidyba. Jei nebūčiau aktorius, būčiau... Šiuo metu 100 procentų esu ten, kur noriu ir turiu būti, tad galvoju tik apie šią profesiją. Neturiu kito pasirinkimo.

Gabrielė Labanauskaitė-Diena

Trečius metus iš eilės balandį vykusiame „Dramokratijos“ festivalyje šiemet buvo daug pirmų kartų: pirmą kartą būsimų dramų idėjas atrinko garbi komisija, kurią sudarė dramaturgas klasikas Saulius Šaltenis, teatrologė prof. Aušra Martišiūtė, poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir režisierius Jonas Vaitkus. Tada atrinktų idėjų autoriai dalyvavo pirmąkart rengiamose „Dramokratijos“ festivalio edukacinėse dirbtuvėse, kurias Goethe’s institute Lietuvoje vedė britų dramaturgas ir aktorius Chrisas Thorpe’as. Po šių dirbtuvių vyko įprastas „dramokratiškas“ procesas: režisieriai bei aktoriai registravosi prie anonimiškai paskelbtų dramų idėjų, taip burdamiesi į kūrybines komandas ir po kelių savaičių repeticijų viešai pristatė pasirinktų pjesių skaitymus. Taip šiemet gimė ir vakaro prieblandą išvydo pačiose netikėčiausiose Vilniaus vietose pristatyti kūriniai: Justo Tertelio „Legenda apie NAOU“, Živilės Zablackaitės „Mamos“ ir dramaturgijos debiutantų darbai: Ingridos Ragelskienės „Rūstytė“, Martyno Tiškaus „Vasara“, Jono Kuprio „Atostogų metai“ bei Jurgos Tumasonytės „Remontas“. Taip pat pirmą kartą galėjome pasidžiaugti anglišku skaitymu – iš Švedijos atvykusios dramaturgės Alexandros Loonin pjesės „I wanted to be Britney, Whitney and JLO“ pristatymu grožio salone. Po daugiau nei pusės metų „Dramokratijos“ festivalio organizavimo proceso, dirbtuvių, diskusijų, įkvėpusių kurti ir bendradarbiauti ne vieną aktorių, režisierių, teatrologą, kartais ir visai ne teatralą, sunku buvo išskirti vieną pjesę, kurią galėtume pristatyti „Teatro žurnalo“ skaitytojams. „Dramokratija“ pranoksta festivalio ribas ir konkursinės programos rėmus. Dar daugiau – „Dramokratija“ pavirto judėjimu, kurio kiekvienas narys yra svarbus, o pasirinkta

7 72

teatrinė kalba ne tik atspindi asmeninę stilistiką, skonį, tematiką, bet ir įsilieja į bendrą šiuolaikinės dramaturgijos skatinimo procesą, kuris niekados nėra tobulas ir baigtinis. Todėl nusprendėme patys demokratišku principu pristatyti pačių „Dramokratijos“ autorių atrinktą Indrės Bručkutės pjesę „Anoniminė Ša.lis“. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino dramaturgijos ketvirtakursė Bručkutė, kaip ir dauguma kitų dramaturgų, pjesę „Anoniminė Ša.lis“ specialiai kūrė šių metų festivalio temai „Čia ir dabar“. Kūrinys buvo pristatytas „Salione“, anksčiau „Suokalbio“ vardu garsėjusioje Rašytojų sąjungos kavinėje (skaitymą režisavo Augustas Gornatkevičius). Pati autorė atskleidžia: „Rašau dažniau, negu tvarkausi kambarius, bet rečiau, nei miegu. Šiuo metu dygsta trys protiniai dantys, todėl ir tekstai gimsta ironiškesni ir piktesni. Gal reikės išrauti.“ Pjesėje „Anoniminė Ša.lis“ nagrinėjama, ar bet kokia bendruomenė egzistuoja tik jos narių sutarimu. Vis dėlto „kokia ji turėtų būti, mums sunku susitarti. Ypač kai dalis mūsų slepiasi po skambiomis frazėmis, nuoskaudomis ar susikurtais įvaizdžiais. Diskusijos virtusios manifestais. Nuoširdūs pasakojimai – pasiteisinimais. Žmonės – skaičiais, sąvokomis ar nuotrupomis“. Taip teigia jau antrąsyk viešai pjesę pristatanti Bručkutė. Šį kartą negalime surengti diskusijų, kurios paprastai vyksta po kiekvienos „Dramokratijos“ festivalyje išgirstos pjesės skaitymo. Todėl į kai kuriuos klausimus teks atsakyti patiems skaitytojams. Arba susisiekti su mumis, klausti, prieštarauti, prisijungti prie šiuolaikinės dramaturgijos judėjimo. Kad mūsų nuomonės nebūtų tik statistiniai vienetai teatro skundų miške, o galimybė keisti ir keistis.