9 minute read
Ką laukinių gyvūnų medžioklė Afrikoje sako apie mus?
Giedrė Steikūnaitė. 15min.lt/2019 05 25
1eseniai tinklalapyje, skelbiančiame agroverslo naujienas, pasirodÛs rašinys apie lietuvių medžioklės 1amibijoje įspūdžius, iliustruotas besišypsančių vyrų su šautuvais ir šalia gulinčių jų nužudytų gyvūnų nuotraukomis, sukėlė pasipiktinimą. 7am priežasčių yra ne viena, daug jų įvardyta skaitytojų paliktuose komentaruose. 7ačiau minint tarptautinÛ Afrikos dieną gegužės d. ir Lietuvoje šiuo metu jau kelintus metus iš eilės vykstant renginių ciklui „Afrikos dienos“, verta pasigilinti ir į platesnius šios istorijos aspektus: kaip ir kodėl kuriamas realybės neatitinkantis Afrikos naratyvas? Kaip jo išvengti?
Advertisement
Ego ir pinigai
Trofėjų medžioklė – tai veikla, kurios tkslas yra turėt gyvūno kūno dalį Őgalvą, ragus, odą, letenaső arba jį visą Őkaip iškamšąő. okiu tksluĵ Tokios atostogos nesusiję su būtnybe išgyvent, nes žudoma ne maistui, o dėl smagumo. Tad galima spėt, kad jos vyksta savo ego patenkinimui ar įrėmintai nuotraukai su lavonu. Juk medžioklė, o dar užsienyje, yra brangus užsiėmimas: pavydžiui, „teisė“ „legaliai“ nužudyt liūtą ietų Afrikos !espublikoje gali atsieit apie Ɠ5 tūkst. eurų. Tai prioritetų klausimas: juk už tek galima visą gyvenimą maitnts restoranuose – arba pamaitnt kitus. Tokios medžioklės karts nuo karto sukelia pasipiktnimo laviną ir pasauliniu mastu. Štai 2ƏƐ2 m., spanijai skęstant ekonominėje kriėje, vyriausybei vykdant „diržų veržimosi“
ĿScanpiļńA nuotrĸńedऒioklė A=rikofe
politką ir maždaug ketvirtadaliui gyventojų registruojants darbo biržoje, jos karalius Juanas arlosas buvo išaiškintas otsvanoje medžiojants dramblius. Laikrašࣂiuose mirgėjo nuotrauka iš ankstesnio monarcho safario, kurioje jis su šautuvu rankose šypsosi prie negyvo dramblio. Šio straublys persuktas ir atremtas į medį. Taࣂiau spanijos žmonės pyko ne tk dėl to, kad karalius vietoj diržo
veržimosi arogantškai keliauja medžiot į užsienį, bet ir todėl, kad jis buvo tarptautnės gamtos išsaugojimo organiacijos „)orld )ildlife und“ Ő)) ő spanijos skyriaus garbės preidentas. o petcija jam atsistatydint iš šių pareigų pasirašė beveik ƐƏƏ tūkst. gyventojų. Monarchas vėliau už savo veiksmus atsiprašė, taࣂiau drambliui tai jau nebuvo svarbu. odėl sudaiktname gyvąjį pasaulį ir ant visko užkabiname kainos etketęĵ „Man regis, iš vienos pusės tai susiję su egoimu ir savo valdžios demonstravimu, iš kitos – su pinigais. aug pinigų. rekyba tek gyvūnais, tek jų kūno dalimis Ő„trofėjais“ő yra masinis tnklas, – sako nevyriausybinės organiacijos „(ystomojo bendradarbiavimo plaorma“ politkos ir advokacijos ekspertė Justna aluinaitė. – visa kitaĵ Narve įkalintas orangutangas – šiaip, dėl grožio. Narkotnėmis medžiagomis apsvaigint liūtai ir tgrai privaࣂiose „atrakcijose“ turistams, drambliai ištrauktomis iltmis, gorilos nukapotomis letenomisĻ odėl tai daromeĵ Nes galime. Nes nebežinome, kur ir kaip būt „dar daugiau, dar geriau, dar įdomiau“. ad galėtume pasigirt, kaip turiningai praleidome laisvalaikį.“
ĿScanpiļńA nuotrĸńedऒioklė A=rikofe
Bet juk medžioklė padeda Afrikai išbristi iš skurdo?
Ne. irmiausia, skurdas neatsiranda iš niekur: jis yra sukuriamas netolygiai paskirstant esamus resursus. r nors skurdo įvairiuose pasaulio kraštuose, įskaitant Lietuvą bei Afrikos regionus, konkreࣂios aplinkybės yra įvairios, laukinių gyvūnų medžiojimas prie jo mažinimo niekaip neprisideda.
2ƏƐƒ m. grupės ekonomistų parengtoje ataskaitoje „2ƏƏ milijonų dolerių klausimas: iek iš tkrųjų trofėjų medžioklė padeda Afrikos bendruomenėmsĵ“ įrodoma, kad beveik nei kiek: žmonėms, gyvenantems „medžioklės plotų“ teritorijose, vidutniškai attenka vos ƒ proc. iš medžioklės gautų pajamų. ur dingsta likusi dalisĵ ažkiek nusėda politkų kišenėse už išduotus leidimus medžiot, taࣂiau didžioji dalis attenka medžioklių organiatoriams ir medžioklės plotų savininkams. šie dažnu atveju yra balteji užsienieࣂiai, besipelnantys iš Afrikos gamtos turtų. Štai liūdnai pagarsėjusiu straipsnio pradžioje minėtu lungės medžiotojų Namibijoje atveju, lietuviai už „teisę“ paleist šūvius į gepardus ir antlopes susimokėjo sutuoktniams iš Austrijos ir jų „trofėjų“ medžioklės verslui Namibijoje „kamapu“. epardo gyvybė jų tnklalapyje įkainota 2,5 tūkst. eurų. itas medžiotojų argumentas – esą pajamos iš liūtų, dramblių ar antlopių žudymo padeda Cnansuot šių ir kitų rūšių išsaugojimo projektus Afrikoje – taip pat tėra mažų mažiausiai perdėtas. okia dalis milijonų dolerių, sumokėtų už „teisę“ nužudyt gyvūną, ypaࣂ retą, iš tesų attenka gamtos išsaugojimui, atkūrimui ir saugomų teritorijų priežiūrai, dažnai yra retorinis klausimas. et pavojų
yra ir daugiau: žmogaus kišimasis į sudėtngais tarpusavio ryšiais susietą gyvūnų ir augalų ekosistemą dažnai turi ne tk akivaidžiai neigiamų, bet ir visai nenuspėjamų pasekmių. „Medžiotojai nesielgia kaip natūralūs plėšrūnai, – sako umaniškosios draugijos vice preidentas Je@rey lockenas. – Jie taikosi į didžiausius gyvūnus – su ilgiausiomis iltmis, karࣂiais ir ragais.“ Todėl, pavydžiui, liūtų bandos vado nužudymas iškraipo visą socialinę jos sąrangą ir kovoje dėl dominuojanࣂios poicijos žūsta jauni patnai, jaunikliai ir juos bandanࣂios apsaugot patelės. rieš šimtą metų Afrikos žemyne gyveno apie ƐƏ mln. dramblių, šiandien jų belikę, įvairiais skaiࣂiavimais, vos virš ƓƒƏ tūkst. iologų duomenimis, tarp ƐƖƕƏ ir 2ƏƏ5 m. saugomose žemyno teritorijose didžiųjų žinduolių sumažėjo ѵƏ proc. „ai gyvūnas labiausiai vertnamas kaip negyvas trofėjus, jo rūšies dienos suskaiࣂiuotos“, – sako J. lockenas. teiginys „udau, nes myliu ir noriu išsaugot“, anot jo, yra tesiog moralinis paklydimas. artais skundžiamasi, kad laukiniai gyvūnai užpuola naminius – avis, vištas, karves, ir taip pridaro nuostolių ūkininkams. Tiesa, paprastai tokiose diskusijose apie natūralių gyvūnų buveinių naikinimą – jiems tesiog nebėra kur dėts ir ką valgyt – neužsimenama. Taࣂiau, pavydžiui, Jungtnių (alstjų umaniškosios draugijos duomenimis, nors dėl susirgimų, oro sąlygų ir vagysࣂių JA( ūkininkai praranda devynis kartus daugiau galvijų nei dėl visų laukinių grobuonių kartų sudėjus, tk nedidelė jų dalis pasirenka nemirtnus metodus savo bandoms apsaugot. JA( ࣂia minimos neatsitktnai: didžioji dalis „trofėjų“ medžiotojų Afrikoje yra JA( pilieࣂiai. er dešimtme į šalį įvežta Ɛ,2ѵ mln. laukinių gyvūnų „trofėjų“, o iš viso trofėjais laikoma Ɛ 2ƏƏ gyvūnų rūšių, įskaitant ir vadinamąjį „ idįjį Afrikos penketuką“: liūtus, dramblius, leopardus, raganosius ir buivolus. arnų vystymąsi, etšką turimą ir skurdo mažinimą tyrinėjant
ĿScanpiļńA nuotrĸńedऒioklė A=rikofe
ueenslando universiteto prof. Muchaondida Mkono atliko studiją, pavadintą „Neo-kolonialimas ir godumas: kaip socialinėje žiniasklaidoje trofėjų medžioklę vertna afrikieࣂiai“. Autorės teigimu, tarp paࣂios Afrikos gyventojų dominuoja požiūris, trofėjų medžioklę vertnants kaip vieną iš neo-kolonialimo elementų. Juk turtngi vakarieࣂiai, išnaudojantys Afrikos išteklius, nėra naujas fenomenas Őkaip ir vakarie- ࣂiai, kuriems Afrikos gyvūnas atrodo svarbesnis už Afrikos žmogųő – tuo paremta visa ilga uropos kolonialimo istorija. ritkos dėl bendrininkavimo apvaginėjant žemyną tyrime sulaukia ir vietos valdžia bei politkai, kurie, siekdami pasipildyt savo kišenes, leidžia toms vagystėms vykt legaliai. enija yra vienintelė valstybė Afrikoje, uždraudusi „trofėjų“ medžioklę savo teritorijoje. Ji tai padarė dar ƐƖƕƕ m. otsvana, kurioje tokia veikla buvo uždrausta 2ƏƐƓ m. siekiant išsaugot gyvūniją, ką tk atšaukė penkerius metus galiojusį draudimą medžiot dramblius. Šalyje gyvena didžiausia pasaulyje dramblių populiacija, o dabartnė vyriausybė siekia išvyniot raudoną kilimą turtngiems turistams su ginklais jos mažint. „(isiškai aišku, kad teigiamas vyriausybių požiūris į sportnę ir trofėjų medžioklę kelia pavojų Afrikos gyvūnams ir gamtai“, – sako anos aktyvistė ridget oakye. (iena iš alternatyvų medžioklei – darniai vykdomas turimas. Štai foto-safariuose džiaugsmo turistui teikia gyvo, o ne nušauto gyvūno nuotrauka. Tą patvirtna ir vietos bendruomenės: otsvanos Mababe kaimo gyventojai pastebėjo, kad ištsus metus vykstanࣂios fotograCjos stovyklos jiems atneša daugiau naudos, nei seoninė medžioklė. Taࣂiau iš tesų skurdą panaikint gali tk jo priežasts, o ne simptomus attnkantys veiksmai, tokie kaip reparacijos už kolonialimą, sąžininga prekyba ir bendradarbiavimas partnerystės, o ne „gelbėjimo“ pagrindu.
Kaip Afriką vaizduoja žiniasklaida?
Atsakomybę turi prisiimt ir žiniasklaida, kuriant ir palaikant Afrikos kaip „egotško“, „laukinio“ krašto, kurį galima išnaudot ir vartot savo užgaidoms, įvaidį. Tokie naratyvai ne tk paslepia realybės įvairovę ir kompleksiškumą, bet ir peni įsisenėjusius rasistnius požiūrius bei užkerta kelią galios perskirstymui, be kurio (akarai ir toliau be skrupulų išnaudos Afrikos resursus.
„Tikiu, kad ne visi manome, jog Afrika yra vienalyts safario ir eg- otkos rojus su badaujanࣂiais pusnuogiais vaikais pašonėje, – sako J. aluinaitė. – Taࣂiau didžioji dalis informacijos apie Afrikos žemyną Lietuvos žiniasklaidoje apsiriboja žinutėmis apie katastrofas arba naujas „atradimų“, „egotkos“ keliones ir „gelbėjimo“ misijas. et juk būdami sąmoningi ** a. pilieࣂiai ir turėdami visas prieigas prie technologijų galime paieškot ir rast žymiai daugiau.“ avydžiui, susipažint su žemyno miestų kultūra, socialiniais ir politniais judėjimais ar sužinot apie Lietuvos ir Nigerijos T profesionalų bendradarbiavimą. r, žinoma, kritškai įvertnt stereotpinio mąstymo ribotumą – o tai padaryt lengviausia atsukus veidrodį į save. „aip jauࣂiamės, kai Lietuvoje pirmąkart apsilankęs užsieniets mus suvokia tk buvusio !ytų bloko, medinių trobų ir grybų šventės (arėnoje konteksteĵ Ak, te turistai, ką jie išmano – purtome galvas. et ar save pastatome į tą paࣂią poicijąĵ Ar kada teko T mekos Lagoso ar Adis Abebos gyventojams pasakot, kad Afrika – tai safarisĵ inoma, žmonės mandagūs. šklausys. et supraskime: savo žinių ir socialinio kapitalo indėlį formuojame patys.“
Šokiai aplink laužus
olonialimas teisinasi teiginiu, esą vakarieࣂiai – tai žmogiškumo, civiliacijos ir teisingo gyvenimo būdo pradininkai, advokatai ir pranašai, kurių misija yra „civiliuot“ likusį „barbarų“ pasaulį nusavinant jo gamtnius išteklius Őnuo na[os ir deimantų iki dirbamos žemės bei atogrąžų miškųő. Tarsi pasaulis su visa savo įvairove egistuotų tk tam, kad vakarieࣂiai galėtų jį išnaudodami statyts savo miestus, bankus ir industrijas. Taࣂiau kainą už tai sumoka kit. Štai Namibijoje ** a. pr. vokieࣂiai įkūrė pirmąsias koncentracijos stovyklas – pusę amžiaus prieš tai, kai jos pradėjo veikt uropoje. „inių trūkumas apie koloniacijos procesus ir įsigyvenęs struktūrinis rasimas, pasireiškiants vakarieࣂių nešamu „teisingu žodžiu“, yra žymiai
patogesnė mąstymo krypts nei realių pasiekimų ir nesėkmių įvertnimas bei moralinis ir intelektualinis suvokimas, kad ir be mūsų žmonės gyveno, kūrė, gyvens ir kurs, – sako J. aluinaitė. – inoma, Afrikos žemyno šalys – kaip ir visos kitos –turi daug ir didelių iššūkių, bet kartu ir daug nuostabių pasiekimų. r su, ir be mūsų pagalbos. Susipažinkime, pažinkime, dalinkimės, mokykimės ir mąstykime, kaip ir ką galime kartu nuveikt bendro gėrio vardan, kaip galime panaudot savo turimas laisves ir galimybes.“ Tai galioja ne tk šautuvais, bet ir fotoaparatais apsiginklavusiems turistams, kuriems Afrika – tai egotka. „Sakote, ten gražu ir skirtngaĵ inoma, tuo pasaulis ir nuostabus. Sakote, Afrikoje jus pamatę vaikai sveikinasi ir mojuojaĵ Tikiuosi, taip daro ir pas mus. Sakote, ten žmonės į jus žiūri kaip į „baltąjį“ĵ Na taip, ir mes į juos žiūrime kaip į „juodąjį“, – sako J. aluinaitė. Ji sako nebepateisinant pasakymų apie „laukinę Afriką“, „norą padėt ir mokyt“, „pilnas džiaugsmo vaikų akis mus išvydus“ ir kitus panašius, net ir ne iš piktos valios pateiktus teiginius. „Manau, kad, augdami stpriai konkurencingoje visuomenėje, kur nuolatos norime visko daugiau, tesiog banaliai ir dėl asmeninių silpnybių norime pasijust geresni, pranašesni, vertngesni. Nesvarbu, kur ir prieš ką, – sako ji. – aug vartojame, taࣂiau tuo pat metu susimenkiname, esą nieko pakeist negalime. Liūdime matydami kertamus miškus, bet perkame produktus su palmių aliejumi, kuriam išgaut ndoneijoje kertami atogrąžų miškai, iš namų išvejamos ištsos bendruomenės, naikinama gamta. Stebimės, kodėl prie „oca olos“ gamyklų vandens telkiniai tapo taip užteršt, kad nebeliko švaraus vandens – ta- ࣂiau kavinėje užsisakome šio gėrimo.
Linkiu mums visiems daugiau supratmo ir kritnio mąstymo. Juk draugams iš užsienio mūsų aiuko turgus ir mediniai nameliai – tokia pat egotka, gėlių vainikai ir šokiai aplink laužus – „laukiniškumas“. Supraskime, džiaukimės ir vertnkime, o ne mokėkime pinigus už turimo kaimelių išnaudojimą ar savo ego patenkinimą.“
