Renovuojant Afrikos muziejų

Giedrė Steikūnaitė. literaturairmenas.lt/2019 06 28

Kai  m. %riuselyje vyko pasaulinė paroda, %elgijos karalius Leopoldas ,, sumanė pademonstruoti savo „civilizuojančią misiją“, kurią išsijuosÛs vykdė savavališkai pasiskirtoje milžiniškoje Kongo upės baseino teritorijoje. 7ervurene šalia %riuselio jis pastatė rūmus, kur eksponavo savo grobį – kultūrinius objektus, kimštus gyvūnus, „žmonių zoologijos sode“ patalpintus žmones vertė rodyti aikčiojantiems europiečiams, kaip „primityviai“ jie gyvena. 2bjektus ekspozicijai iš Kongo į %elgiją vežė misionieriai, tyrinėtojai ir kareiviai – neatsiklausÛ vietinių, ką šie mano apie tokį plėšikavimą.

ai ƐѶƖƕ m. riuselyje vyko pasaulinė paroda, elgijos karalius Leopoldas  sumanė pademonstruot savo „civiliŒuojanࣂią misiją“, kurią išsijuosęs vykdė savavališkai pasiskirtoje milžiniškoje ongo upės baseino teritorijoje. Tervurene šalia riuselio jis pastatė rūmus, kur eksponavo savo grobį – kultūrinius objektus, kimštus gyvūnus, „žmonių Œoologijos sode“ patalpintus žmones vertė rodyt aikࣂiojantems europieࣂiams, kaip „primityviai“ jie gyvena. bjektus ekspoŒicijai iš ongo į elgiją vežė misionieriai, tyrinėtojai ir kareiviai – neatsiklausę vietnių, ką šie mano apie tokį plėšikavimą. Neoklasikinės architektūros pastatas Tervurene yra arališkasis centrinės Afrikos muŒiejus, arba tesiog Afrikos muŒiejus. o daugiau nei ѵ5 mln. eurų kainavusios, 5 metus trukusios renovacijos praėjusią žiemą jis vėl atvėrė duris. aug pastangų įdėta į jo prekinio ženklo keitmo kampaniją, deklaruojant siekį dekoloniŒuots. Taࣂiau didžioji dalis ekspoŒicijų net ir praėjus Ɛ2Ə metų ta pat, pakoreguotas tk objektų išdėstymas.  ir pats pastatas liko kaip buvęs, su baltųjų viršenybę demonstruojanࣂiomis statulomis – jų išimt neleidžia architektūrinio paveldo įstatymai. Tiesa, tai bandyta kiek atsvert šiuolaikinių ongo menininkų darbais, taࣂiau ar jie liks nuolatnėje ekspoŒicijoje, neaišku. !enovuoto muŒiejaus atdaryme turėjęs dalyvaut dabartnis elgijos karalius hilippeĽas neatvyko. Spekuliacijos, kad galbūt jis pasinaudos proga bent oCcialiai atsiprašyt už elgijos kolonijinius nusikaltmus, nepasitvirtno. ࢒inoma, „civiliŒuojant baltojo žmogaus misija“ Afrikoje, kaip ir kituose kraštuose, iš tkrųjų buvo plėšimas, vergovė, išnaudojimas, žudymas ir, galų gale, pasipelnymas iš visų šių veiksmų. olonialiŒmas elgijai sukrovė turtus, už kuriuos gyvybe sumokėjo kit – ongo atveju aukų skaiࣂius siekia milijonus. Taࣂiau belgai nelabai žino savo kolonijinės istorijos, ji pamažu dingsta iš mokyklinių vadovėlių. e to, kyla ir objektų grąžinimo klausimas. Su rasiŒmu elgijoje kovojanࣂios organiŒacijos „amko-ran“ vadovė Mireille-Tsheusi !obert sako, kad šis muŒiejus – tai „mano protėvių kapinės“, ir priduria, kad „dekoloni- Œacija neįmanoma be resttucijos“. Jos organiŒacija elgijos valdžios pareikalavo grąžint visus muŒiejaus objektus ten, iš kur jie buvo jėga paimt. rancūŒija jau žada tai padarysiant. Tad ką tokiame kontekste iš tesų reiškia dekoloniŒacijaĵ Spausdiname ištraukas iš portale „Afrika yra šalis“ Ő„Africa s A ountry“ő publikuotos diskusijos.

MuŒiejus privalo pakeist naratyvą. Tarp jo sienų ir už jų naudojamas naratyvas turi būt toks pat – viešas ir realiai įgyvendinamas. ekoloniŒuot – tai lygiaverࣂiais laikyt juodaodžius žmones Őiš Afrikos kilusiuosiuső ir vertnt jų nuomones muŒiejaus kryptes klausimu. MuŒiejaus, pastatyto jų protėvių krauju, prakaitu ir ašaromis. MuŒiejaus direktorius teigia, kad per renovaciją dėtos pastangos įtraukt Afrikos ņ ongo diasporos balsus. Taࣂiau to neužtenka. šklausyt ir atmest diasporos nuomones, kai jos netnka rėmėjams, buvusiems kolonijiniams elitams ar galimiems investuotojams nėra „dekoloniŒacija“. Ši įtampa išlieka paࣂiame naujojo muŒiejaus problematkos centre. Nors jis pakeitė naratyvą ir dabar viešai smerkia „tą rasistnę sistemą – koloniŒaciją“, vis dėlto atrodo, kad muŒiejui svarbu ne suteikt žinių Afrikos kilmės žmonėms apie jų istoriją, o informuot baltuosius apie Afriką ir tuos „darbus“, kuriuos nuveikė balteji kolonistai. MuŒiejus sudaro įspūdį, kad Afrikos diasporos istoriją ir kultūrą įtraukė atsargiai, stengdamasis negadint nuotaikos kolonijinių pastangų dalyviams –t. y. baltesiems kolonistams. MuŒiejaus direktorius panašiai reaguoja į kritkų, daugiausia jaunų juodaodžių žmonių, pastabas apie tai, jog muŒiejuje beveik nėra Afrikos kilmės darbuotojų, ar komentarus apie vogto meno grąžinimą. ritka ne visad laukiama, o direktorius šį kritšką diasporos segmentą vadina nedėkingu. Nes diaspora turi būt patenkinta nedideliais pokyࣂiais ir džiaugts, kad į jų nuomones bent kažkokiu būdu atsižvelgta. Toks diskursas ne tk žeidžia – jis yra paternalistnis. Nors muŒiejaus vadovai teigia vertnantys kritką – ir direktorius, ir už veiklą atsakingas direktorius keletą kartų akcentavo, kad muŒiejus tk platesnio dialogo pradžia, – tuo pat metu tokie menininkai kaip Luntumbue ir

Vis dėlto atrodo, kad muziejui svarbu ne suteikti žinių Afrikos kilmės žmonėms apie jų istoriją, o informuoti baltuosius apie Afriką ir tuos „darbus“, kuriuos nuveikė baltieji kolonistai.

Nsengiyumva Ɛ vis dar vaiŒduojami kaip aktyvistai, per daug radikalūs bendradarbiaut. Tai akivaiŒdus retorinis įrankis diskredituot kritką Őbaltosioső viešosios nuomonės akyse.

2ƏƏƒ m. įsteigtas M!A – patariamasis Afrikos asociacijų komitetas, kuris turi patart muŒiejui renovacijos klausimais. asiūlyta suburt Afrikos kilmės kritkų grupę – „Šešeto grupę“, – kurios nariai kiekvienas prisidėtų savo speciali- Œuotomis žiniomis. Štai Anne )etsi Mpoma yra meno istorikė, Ayoko Mensah – Afrikos menų ir kultūrų ekspertė. Taࣂiau keletu atvejų į jų žinias neatsižvelgta: pirmiausia ir svarbiausia, jos laikomos diasporos atstovėmis, ne tesiog ekspertėmis. „Šešeto grupė“ įsteigta įsibėgėjus renovacijai ir tai rodo, jog iš jos narių tkėtasi vien pritarimo jau priimtems sprendimams, o ne naujų idėjų siūlymo. andymai atmest engiamųjų reiškiamą kritką yra nuolat naudojamas triukas rasinės neteisybės istorijoje, padedants išvengt revoliucijos siekioĸ vietoj to žingsnelis po žingsnelio vykdoma evoliucija, kuri negadina nuotaikos engėjui, esanࣂiam galios ir privilegijos poŒicijoje. MuŒiejus negali iš tkrųjų dekoloniŒuots, jei diasporos nuomonė net nesvarstoma.  tai, jog engėjas pats sprendžia, kada šie procesai turi vykt, tk dar vienas įrodymas, kad muŒiejus išlieka kolonijine insttucija. iaspora bus patenkinta tk revoliucija.

Kolonijiniai tęstinumai: įtampa ir galimybės Ƴ Gillian at_ys

elgijos kolonijinei praeiࣂiai muŒiejuje skirta viena salė – „olonijinė istorija ir nepriklausomybė“. ad tai viena mažesnių erdvių, abejotnas pasirinkimas, ypaࣂ turint omenyje kolonijinio tęstnumo egŒistavimą muŒiejuje ir tai, jog belgai afroainiai gaivina aršius debatus apie elgijos Őkolonijinęő praei€ centrinėje Afrikoje: kritkuoja žinių apie ją ribotumą ir reikalauja pripažint, kaip kolonijinė praeits formuoja ir veikia dabar€. Šioje srityje aktyviai veikia judėjimas „ollectf M࣐moire olonial“. aip ir kitur muŒiejuje, „kolonijinės istorijos“ salė nesugeba įtkinamai paaiškint ryšių tarp kolonijinės praeites ir dabartes, ir tk paviršutniškai atkreipia dėmesį į paࣂios istaigos vaidmenį formuojant idėjas apie Őcentrinęő Afriką. Šioje salėje dominuoja gigantška tapyba ant sienos, vaiŒduojant „esminius geograCnius atradimus“ Őpranc. ߪ1o†vertes ߪo]rap_it†es ondamentaleső. Tokie vaiŒdai