Viktorija Diawara – Malio viešnia

padėjo formuot požiūrį, kad ongą – ir visą Afriką – „atrado“ europie- ࣂiai, taip paneigiama Afrikos istorija prieš joje pasirodant europieࣂiams. eja, lankytojams nepateikiamas joks paaiškinimas apie tokių Afrikos įsivaiŒdavimų reikšmę, net jei ir videoekrane rodomi skirtngi istoriniai Afrikos žemėlapiai. roniška, kad gretmoje salėje, pavadintoje „!epreŒentacija“, bandoma pristatyt kolonijinio Afrikos vaiŒdavimo poveikį, taࣂiau neminimas muŒiejaus vaidmuo įtvirtnant tam tkrus stereotpus apie ongą ir Afriką.

(isa dabartnė muŒiejaus struktūra netesiogiai perteikia ir kitą „kolonijinį“ Afrikos istorijos supratmą: esą ji prasidėjo tą akimirką, kai įsivėlė europieࣂiai. Arba, kitaip tariant, Afrikos praeits prieš vergų prekybą yra archeologijos Őir trupu€ antropologijoső teritorija, bet ne istorijos. (ienintelė šios taisyklės išimts muŒiejuje yra erdvė, skirta ongo aralystei 2 , taࣂiau kitų gilesnių Őcentrinėső Afrikos visuomenių istorijų muŒiejuje tesiog nėra.

Stendas prie „kolonijinės salės“ įėjimo lyg ir leidžia spėt, kad ࣂia dėmesys skiriamas ir ongui, ir !uandai su urundžiu – buvusioms elgijos mandatnėms teritorijoms. Taࣂiau pastarųjų ekspoŒicijoje beveik nėra, akcentuojamas išskirtnai tk ongas. Tai ir bendresnės muŒiejaus problemos atkartojimas: nors pavadinimas „Afrikos muŒiejus“ leidžia suprast vienaip, iš tesų muŒiejus skirtas tk centrinei Afrikai, daugiausia – ongui. storinių ir ekologinių šio regiono ypatumų kontekste, taip pat turint omenyje apskritai didžiulę viso Afrikos žemyno įvairovę, toks pavadinimas problemiškas. Tekstas stende taip pat dviprasmis. Teigiama, jog kolonijinis periodas buvo „ganėtnai trumpas“, bet „lemiamas postkolonijinių visuomenių evoliucijai šiose trijose valstybėse ir jų supratmo formavimui elgijoje“. Taࣂiau paࣂioje salėje tokios sąsajos nėra aiškios. avyŒdžiui, stenduose minimas bendrininkaujant su valdžia verslo įmonių vykdytas ekonominis ongo išnaudojimas ir Őpriverstnioő darbo sistemos reŒultatas – didžiulis

Pasaulio laiku: Viktorija Diawara – Malio viešnia

okalbis su rašytoja ir režisierė Viktorija Prėskienytė Diawara. Su autore kalbamės apie neseniai pasirodžiusią apsakymų knygą „ėgant į nežinią“, gyvenimo Malyje patr€, malieࣂių kultūrą ir Lietuvą.

aukų skaiࣂius. Taࣂiau neįvardijama nė viena įmonė, nors korporacija „&micore“ ƒ už sėkmę iš dalies skolinga būtent tokiam pirmtakės „&nion Mini࣏re de aut atanga“ vykdytam išnaudojimui. Tai, kad daugybė pasaulio kompanijų dalį turtų susikrovė išnaudodamos kolonijas, yra „postkolonijinis“ tęstnumas, kurį lengvai buvo galima nurodyt – juk „&micore“ tkrai nėra vienintelė, turint kolonijinių šaknų. inikai pagalvotų: tyla kažkaip susijusi su tuo, jog „&micore“ įrašyta muŒiejaus partnerių sąraše. ėmesio tokiems tęstnumams stoka tampa dar mįslingesnė, kai pamatai, kad kitoje salėje nagrinėjamas „šteklių paradoksas“ be jokios užuominos apie kolonijinį periodą.

Toje pat informacinėje lentoje prie įėjimo į „kolonijinę salę“ pranešama: „Šiandien istorikai iš esmės sutaria dėl kolonijinės praeites rekonstrukcijos ir interpretacijos,

erdinand Reus nuotraukaĶ alis

taࣂiau viešosiose diskusijose tai išlieka labai prieštaringas periodas.“ Lankytojams taip ir nepaaiškinama, dėl ko konkreࣂiai te istorikai sutaria ir kas taip problemiška viešosiose diskusijose. Ar tuo muŒiejus nori parodyt, kad jų ekspoŒicijos yra sankcionuota praeites versijaĵ „olonijinės istorijos ir nepriklausomybės“ salė taip pat perteikia stereotpines idėjas apie postkolonijinį ongą. avyŒdžiui, minimaliame laikotarpiui po dekoloniŒacijos skirtame stende daugiausia laikraš- ࣂių straipsnių iškarpų Őkartu su pavyŒdžiais iš !uandos ir urundžioő. Skyreliai pavadint: „ƐƖѵƏ–ƐƖѵƓ: laidinga pradžia“, „ƐƖѵ5–ƐƖƕƖ: erversmai ir diktatoriai“, „ƐƖƖƏ–ƐƖƖƖ: ilietniai karai“.  tai jau siaubingai panašu į nostalgiškus viešuosius diskursus elgijoje, kurie brėžia aštrų kontrastą tarp chaotško, karo niokojamo ongo ir taikios, ramios kolonijinės praeites.