padėjo formuoti požiūrį, kad ongą – ir visą Afriką – „atrado“ europieiai, taip paneigiama Afrikos istorija prieš joje pasirodant europie iams. eja, lankytojams nepateikiamas joks paaiškinimas apie tokių Afrikos įsivai davimų reikšmę, net jei ir videoekrane rodomi skirtingi istoriniai Afrikos žemėlapiai. roniška, kad gretimoje salėje, pavadintoje „ epre entacija“, bandoma pristatyti kolonijinio Afrikos vai davimo poveikį, ta iau neminimas mu iejaus vaidmuo įtvirtinant tam tikrus stereotipus apie ongą ir Afriką. isa dabartinė mu iejaus struktūra netiesiogiai perteikia ir kitą „kolonijinį“ Afrikos istorijos supratimą: esą ji prasidėjo tą akimirką, kai įsivėlė europie iai. Arba, kitaip tariant, Afrikos praeitis prieš vergų prekybą yra archeologijos ir trupu antropologijos teritorija, bet ne istorijos. ienintelė šios taisyklės išimtis mu iejuje yra erdvė, skirta ongo aralystei2, ta iau kitų gilesnių centrinės Afrikos visuomenių istorijų mu iejuje tiesiog nėra. Stendas prie „kolonijinės salės“ įėjimo lyg ir leidžia spėti, kad ia dėmesys skiriamas ir ongui, ir uandai su urundžiu – buvusioms elgijos mandatinėms teritorijoms. Ta iau pastarųjų ekspo icijoje beveik nėra, akcentuojamas išskirtinai tik ongas. Tai ir bendresnės mu iejaus problemos atkartojimas: nors pavadinimas „Afrikos mu iejus“ leidžia suprasti vienaip, iš tiesų mu iejus skirtas tik centrinei Afrikai, daugiausia – ongui. storinių ir ekologinių šio regiono ypatumų kontekste, taip pat turint omenyje apskritai didžiulę viso Afrikos žemyno įvairovę, toks pavadinimas problemiškas. Tekstas stende taip pat dviprasmis. Teigiama, jog kolonijinis periodas buvo „ganėtinai trumpas“, bet „lemiamas postkolonijinių visuomenių evoliucijai šiose trijose valstybėse ir jų supratimo formavimui elgijoje“. Ta iau pa ioje salėje tokios sąsajos nėra aiškios. avy džiui, stenduose minimas bendrininkaujant su valdžia verslo įmonių vykdytas ekonominis ongo išnaudojimas ir priverstinio darbo sistemos re ultatas – didžiulis
Pasaulio laiku: Viktorija Diawara – Malio viešnia okalbis su rašytoja ir režisierė Viktorija Prėskienytė Diawara. Su autore kalbamės apie neseniai pasirodžiusią apsakymų knygą „ ėgant į nežinią“, gyvenimo Malyje patir , malie ių kultūrą ir Lietuvą.
erdinand Reus nuotrauka
aukų skai ius. Ta iau neįvardijama nė viena įmonė, nors korporacija „ micore“ už sėkmę iš dalies skolinga būtent tokiam pirmtakės „ nion Mini re de aut atanga“ vykdytam išnaudojimui. Tai, kad daugybė pasaulio kompanijų dalį turtų susikrovė išnaudodamos kolonijas, yra „postkolonijinis“ tęstinumas, kurį lengvai buvo galima nurodyti – juk „ micore“ tikrai nėra vienintelė, turinti kolonijinių šaknų. inikai pagalvotų: tyla kažkaip susijusi su tuo, jog „ micore“ įrašyta mu iejaus partnerių sąraše. ėmesio tokiems tęstinumams stoka tampa dar mįslingesnė, kai pamatai, kad kitoje salėje nagrinėjamas „ šteklių paradoksas“ be jokios užuominos apie kolonijinį periodą. Toje pat informacinėje lentoje prie įėjimo į „kolonijinę salę“ pranešama: „Šiandien istorikai iš esmės sutaria dėl kolonijinės praeities rekonstrukcijos ir interpretacijos, 33
alis
ta iau viešosiose diskusijose tai išlieka labai prieštaringas periodas.“ Lankytojams taip ir nepaaiškinama, dėl ko konkre iai tie istorikai sutaria ir kas taip problemiška viešosiose diskusijose. Ar tuo mu iejus nori parodyti, kad jų ekspo icijos yra sankcionuota praeities versija „ olonijinės istorijos ir nepriklausomybės“ salė taip pat perteikia stereotipines idėjas apie postkolonijinį ongą. avy džiui, minimaliame laikotarpiui po dekoloni acijos skirtame stende daugiausia laikrašių straipsnių iškarpų kartu su pavy džiais iš uandos ir urundžio . Skyreliai pavadinti: „ – : laidinga pradžia“, „ 5– : erversmai ir diktatoriai“, „ – : ilietiniai karai“. tai jau siaubingai panašu į nostalgiškus viešuosius diskursus elgijoje, kurie brėžia aštrų kontrastą tarp chaotiško, karo niokojamo ongo ir taikios, ramios kolonijinės praeities.
