de luxe, 2016 05

2016 GEGUŽĖ

VASARIŠKA ABSTRAKCIJA MIESTO TEMA

THERE ARE EXCEPTIONS TO EVERY RULE.

PARDUOTUVÈ LAIMÈS TILTAS, GEDIMINO PR.3A VILNIUS TEL.+370 5 261 60 00 WWW.LAIMESTILTAS.COM

ROYAL OAK SELFWINDING IN STAINLESS STEEL AND PINK GOLD

L I F E

I S

A B O U T

M O M E N T S

C E L E B R AT I N G E L E G A N C E S I N C E 1 8 3 0

PROMESSE STEEL, 30 MM, QUARTZ 30 DIAMONDS www.baume-et-mercier.com

32

30

36

54

22 26 30

Milijonų vertos klaidos.

Pomėgis su investicine grąža.

Miesto kvapai ir jų legendos.

Renkamės kvepalus.

Seifas kaip brangus konjakas:

gali nepatikti skonis, bet nepaneigsi jo išskirtinumo.

32

Šlubas kurtas atspindi socialinį statusą.

Nepažinta Britanija.

26

36

Greitoji mada.

Kopijuoti verta tik geriausias idėjas.

52

16 vž de luxe

44

Priešpiečiai su Takashi Murakami.

48

Kai ateina laikas perleisti vadeles.

Tarp komercinės sėkmės ir kritikų pripažinimo.

Apie verslo kelionę iš kartos į kartą.

52

Superautomobilių pilotams – superlaikrodžiai.

„Formulės 1“ komandos pristato.

54 56

Karalystė už kiaušinį.

Faberžė juvelyrikos legendos.

Technogidas.

Laukiamiausi metų telefonai.

NAU J I E NA

facebook.com/CremedelaCremeHauteParfumerie

ISSN 2029-0942

Nr.2 (18) 2016 05

Sveiki, Vašingtonas nėra miestas, tai yra

Besidomintiems mada bus įdomu ne tik

abstrakcija, kažkada pasakė garsus britų

pasižvalgyti į tai, ką pateikia garsiausi

poetas Dylanas Thomas. Ir taip turbūt būtų

pasaulio mados namai, bet ir paskaityti

galima pasakyti apie kiekvieną didesnį

straipsnį apie tai, ką reiškia mados

miestą. Nes bet kuris miestas pirmiausia

kūrėjams ir vartotojams vadinamoji

yra jausmų visuma, o ne vien ekonominių,

„greitoji mada“. Pasakojimas „Miesto

socialinių ir kitokių struktūrų sistema. Be

kvapai ir jų legendos“ padės išsirinkti

to, tai yra vieta, vienijanti daugybę

flakoną miestui dedikuotų kvepalų. Niekad

skirtingų, kartais sunkiai nusakomų,

nemiegantis Niujorkas, išlaisvinantis

prieštaraujančių vienas kitam, eklektiškų

vaizduotę Paryžius, neleidžiantis

ar net paradoksalių reiškinių. Tai yra erdvė,

nuobodžiauti Rio de Žaneiras – kiekvienas

kurioje natūraliai atsiranda sąlygos

jų pasakoja savo istorijas ir kelia malonius

pažangai, ne veltui nuo seniausių laikų

prisiminimus.

miestas buvo vadinamas civilizacijos lopšiu.

R E DA KC I J O S A D R E S A S

Kadaise egzotiškai skambėję pasaulio miestų pavadinimai šiandien – įprasti ir

Šio numerio fotosesija, vykusi Milano

gerai pažįstami. Tarsi pasaulis būtų

dangoraižių fone, vasarai siūlo romantikos

sumažėjęs. Ir visai artimas mums jau tampa

ir avangardo prisotintą kolekciją, pavadintą

Londonas. Tačiau kiek reikia laiko, kad iš

„Miesto portretai“.

tikrųjų pažintum britus. Apie vieną nepažintą Didžiosios Britanijos pusę skaitykite straipsnyje „Šlubas kurtas atspindi socialinį statusą“.

Taip pat Jūsų dėmesiui siūlome straipsnius apie šeimos verslo ypatumus, piniginių

L eid ė ja

UAB „Verslo žinios“ G e n erali n is direktori u s

Ugnius Jankauskas R edaktor ė

Aušra Barysienė ausra.barysiene@verslozinios.lt A u toriai

Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė Deimantė Bulbenkaitė Agota Butvilaitė Paulius Čiulada Vaida Daiginaitė Gintautas Degutis Renaldas Jakubauskas Jolanta Malinauskienė Davidas Pillingas Dina Sergijenko F otografai

Vladimiras Ivanovas Judita Grigelytė D i z ai n eris

Vilmas Narečionis R eklama

kūrinius ir technikos šedevrus. Šias

Eglė Ostrauskaitė +370 5 252 6378

galvojant apie miestą kaip laisvės,

P re n u merata

energijos, tolerancijos, galimybių ir

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408

pažangos centrą. Pasakojimų temas

V iršelis

atrinkome laisvai ir sudėjome į savotišką abstrakciją ar koliažą, kurio dalis atradome tarsi klaidžiodami didelio miesto gatvėmis, kur už kiekvieno kampo gali tikėtis rasti kažką naujo.

20 vž de luxe

Tel. +370 5 2526300, 2526380 Faksas +370 5 2526313

banknotų kolekcionavimą, garsius meno skirtingas istorijas irgi būtų galima sujungti

E n rikos S am u lio n y t ė s n u otr .

J. Jasinskio 16A, LT-03163, Vilnius, Lietuva

Malonaus skaitymo.

Aušra Barysienė, redaktorė

Alessandro Dal Buoni/ Class Editori, Italy S pa u st u v ė

„Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS

10 000 egz. © Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

milijonų vertos klaidos

1 000 JAV dolerių banknotas, dėl nulių formų pramintas „Grand Watermelon“ (liet. – „Didysis arbūzas“), parduotas už beveik 3,3 mln. JAV dolerių.

Vis labiau įsigalint elektroniniams atsiskaitymams, populiarėjant virtualiai bitkoinų valiutai, įprastų popierinių banknotų, kurie dabar jau nėra paprasti popieriniai, prireikia vis rečiau. Atrodo, kad „šlamantys“ ilgainiui pasmerkti išnykti. Bet tikrai ne visi. Su klaidomis atspausdinti banknotai, kupiūros su įvairių serijų pirmaisiais numeriais, trumpai buvę arba iš viso nebuvę apyvartoje banknotai aistringų kolekcionierių bendruomenėje tampa itin vertingi. / Renaldas Jakubauskas /

T

iesa, popierinių pinigų kolekcininkai kol kas negali prilygti monetų kolekcinin­ kams. Bent jau pagal rekordus. Brangiausiai pasaulyje vertinama moneta, 1794 m. nu­ kaldintas sidabrinis JAV doleris, prieš kele­ tą metų aukcione parduota už 10 mln. JAV dolerių.

Brangiausias banknotas monetai pagal sumokė­

22 vž de luxe

tą kainą nusileidžia 3 kartus. 2014 m. aukcione už 1 000 JAV dolerių kupiūrą „Grand Watermelon“ (liet. „Didysis arbūzas“) anonimu panoręs išlik­ ti kolekcininkas sumokėjo 3,29 mln. JAV dolerių. „Šis banknotas yra JAV finansų istorijos sim­ bolis ir yra vienintelis žinomas banknotas priva­ čiose rankose, žinojome, kad kažkas nepapras­

Nacio n ali n io A merikos istorijos m u z ieja u s N u mi z matikos kolekcijos n u otr .

ta yra įmanoma, – po aukciono apie kainą sakė Dustinas Johnstonas, „Heritage Auctions“ at­ stovas. – Kolekcininkai žinojo, kad nedaug gali­ mybių jį vėl greitai įsigyti, tad atitinkamai ir siū­ lė statymus. Taigi mažas, gražus popieriaus ga­ balėlis yra vertingiausias pasaulyje ir savo legen­ doje atvėrė naują puslapį.“

Įdomu tai, kad tas pats banknotas 2006 m. bu­ vo parduotas gerokai pigiau – už 2,255 mln. JAV dolerių. O 1970 m. aukcione jis buvo parduotas vos už 11 000 JAV dolerių. Puiki investicija.

Kodėl brangiausia moneta vertingesnė už brangiausią banknotą, kodėl monetų kolekci­ onavimas populiaresnis už popierinių pinigų?

Vid­mantas Laurinavičius, Lietuvos banko Pinigų muziejaus vedėjas, pastebi, kad ir numizmatika, ir bonistika yra mėgstamos kolekcininkų kryp­ tys, bet veikiausiai kolekcionuojančiųjų mone­ tas yra daugiau vien dėl to, kad pirmieji popieri­ niai pinigai atsirado gerokai vėliau nei monetos. „Pastarosios jau rinktos iki banknotų atsiradi­ mo, renkant monetas yra didesnis kolekciona­ vimo krypties pasirinkimas – pagal šalis, meta­ lą, temas ir t. t., nuo seniausiųjų Kinijos, anti­ kinės Graikijos ar Romos (Lietuvoje – LDK) iki šiuolaikinių apyvartinių, kolekcinių ir proginių monetų“, – pastebi p. Laurinavičius.

Lemia atsitiktinumai Tokiems egzemplioriams kaip „Grand Water­ melon“ reikia itin didelių investicijų, bet pasau­ lyje rasime ne vieną kolekcininką, kuris juo tapo tik per atsitiktinumą, vėliau per užvaldžiusį žin­ geidumą ir kuris dabar turi įspūdingas bei ver­ tingas kolekcijas.

„Kolekcionavimas gali būti ne tik aistra, geras laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir puikus investavimo pasirinkimas, tik reikia nuolat kaupti žinias, domėtis tendencijomis, stebėti rinką“, – Vidmantas Laurinavičius, Lietuvos banko Pinigų muziejaus valdytojas. Valdimiro I va n ovo n u otr .

1938 m. į apyvartą taip ir neišleisto 10 litų banknoto, skirto Nepriklausomybės 20-mečiui, pavyzdys – vienas vertingiausių lietuviškų banknotų. L iet u vos ba n ko P i n ig ų m u z ieja u s n u otr .

Štai Rezwanas Razackas, Tarptautinės bank­ notų organizacijos (International Bank No­ te Society) Indijos skyriaus vadovas, vieną 1967 m. dieną šniukštinėjo po tėvo seifą ir jo dėme­ sį patraukė kažkas neįprasto, rašo BBC. Tai bu­ vo bank­ notų pluoštas su ženklu „negalioja“.

Tarp daugybės pinigų buvo keletas Indijos rezervo banko išleistų kupiūrų, ant kurių buvo antspaudas „Pakistano banknotas, atsiskaitymas negalimas“.

Mažam berniukui tapo smalsu, kodėl šie pinigai negalėjo būti teisėta mokėjimo priemonė.

Jam buvo įdomu, kaip Indijos banko banknotai galėjo būti Pakistano pinigais, ir tik vėliau suži­ nojo, kad Indijos bankas spausdino pinigus Pa­ kistanui tam tikrą laikotarpį po to, kai Britų In­ dija buvo padalyta į dvi valstybes.

Vėliau, viešėdamas pusseserės namuose, jis rado keletą Britų Indijos banknotų, šie tapo pir­ maisiais jo kolekcijoje ir įžiebė kolekcionavi­ mo aistrą visam gyvenimui. Netrukus jis prikibo

prie senelio, kad šis jam atiduotų tuos senuosius banknotus iš seifo. Matydamas anūko entuziaz­ mą šis lengvai atsisakė savo lobių.

Bėgant laikui R. Razacko meilė retiems bank­ notams tik augo, netrukus jis tapo tyrėju ir mokslininku. Dabar asmeninėje jo kolekcijoje visi Indijos popierinių pinigų egzemplioriai, iš­ leisti nuo 1812 m. rugsėjo 3 d. Dabartinė kolekci­ jos banknoto vertė svyruoja nuo 100 iki 50 000 JAV dolerių, o visos savo kolekcijos vertės p. Ra­ zackas nepanoro nurodyti.

Bet kolekcininkams nereikia sutelkti dėmesio tik į vienos šalies valiutą. Globalizacija, atsivė­ rusios galimybės keliauti ir priėjimas prie užsie­ nio valiutų rinkų kolekcininkams leidžia daug greičiau rasti trokštamas brangenybes. Gausu banknotų, kurie tampa istoriniais dėl politinių, saugumo, fiskalinių ir technologinių priežasčių.

Taigi klausimas, kurie iš jų yra vertingi ar bever­ čiai.

Be įvairių valdžios institucijų sprendimo nu­ traukti tam tikrų banknotų naudojimą arba su­ stabdyti didesnio nominalo išdavimą siekiant užkirsti kelią klastojimui, banknotai iš apyvar­ tos pašalinami dar ir dėl spausdinimo klaidų – neteisingo parašo, skaičių netikslumo, korektū­ ros, rašybos klaidų.

Tikrai reti ir istoriškai svarbūs banknotai yra labiausiai geidžiami, o jų rinkos vertė gerokai perkopia jų nominalią vertę.

Pavyzdžiui, kolekcininkai itin ieško JAV dole­ rių banknoto, ant kurio priekinės pusės 10 JAV dolerių, o antrojoje – 20 JAV dolerių. Pardavė­ jai skaičiuoja, kad toks banknotas gali kainuo­ ti nuo 20 000 iki 35 000 JAV dolerių, priklau­ somai nuo serijos ir paties banknoto būklės. Ap­ valios sumelės gali būti vertos ir Europos šalių, vėliau perėjusių prie euro, nacionalinės valiutos.

Retų ir geros kokybės banknotų rinka yra au­ ganti, sako Jaredas Stapletonas, „Toronto Coin Expo“ direktorius: „Nors pasaulio ekonomika yra netikrumo būsenoje, reti banknotai vis dar parduodami už aukščiausią kainą“.

Johnas Millenstedas, britų „Bonhams“ aukci­ ono atstovas, sako, kad rečiausi yra banknotų pavyzdžiai ar bandomosios kupiūros, kurios vė­ liau nebūtinai panaudojamos į apyvartą išleistų banknotų dizainui.

Kartais ir paprasčiausi banknotai gali tap­ ti labai vertinami kolekcininkų. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo laikų 1 svaro sterlingų banknotas su arabišku užspausdinimu ant an­

1954 m. Kanadoje į apyvartą išleisti nauji, saugesni banknotai, bet netrukus karalienės Elžbietos plaukuose įžvegtas velnio veidas. w orldba n k n otescoi n s . com n u otr .

vž de luxe

23

Tarp rečiausių ir brangiausių litų, anot mu­ ziejaus vedėjo, reikėtų paminėti 1924 m. lai­ dos 500 ir 1 000 litų banknotus, 1938 m. į apyvartą taip ir neišleisto 10 litų banknoto, skirto Nepriklausomybės 20-mečiui (su A. Smetonos portretu), pavyzdį, 1922 m. laidos banknotus. „Po Nepriklausomybės atkūrimo galima pa­ minėti 1991 m. laidos taip ir neišleistus į apy­ vartą 500 ir 1 000 litų banknotus, 1994 m.

100 litų banknotą, visų neišleistų į apyvartą banknotų kolekcininkams yra specialiai pa­ likta ir, Lietuvos bankui priėmus sprendimą, jų bus galima įsigyti banko kasose“, – pasakoja Pinigų muziejaus vedėjas.

Reikia domėtis

Kolekcininkai laukia, kada Lietuvos bankas nuspręs parduoti 1991 m. laidos į apvartą taip ir neišleistų 1 000 litų banknotų.

L iet u vos ba n ko P i n ig ų m u z ieja u s n u otr .

gliško teksto, naudotas britų kariuomenės Tur­ kijoje 1915 m., gali kainuoti apie 11 500 JAV do­ lerių.

Kolekcininkus vilioja ne tik gera būklė ar ri­ botas kaičius, bet ir banknotų keistenybės. Vie­ nas iš tokių pavyzdžių – Seišelių 50 rupijų bank­ notas, leistas į apyvartą 1968–1973 m. O susido­ mėjimo jis sulaukė vien todėl, kad šalia Didžio­ sios Britanijos karalienės esančiose palmėse tar­ si užšifruotas žodelis sex. Vieni tiki, kad tai tik atsitiktinumas, kiti – kad taip padaryta specia­ liai. Dėl to bus nuolat ginčijamasi, tačiau balandį aukcione už vieną tokią kupiūrą sumokėta 800 eurų. Dar brangiau kainuoja itin geros kokybės banknotai.

1986 m. 2 Kanados dolerių kupiūra – taip pat vertinamas banknotas, kuris viešame aukcione parduotas už beveik 10 000 JAV dolerių, nes ant jo sumaišyti oficialių asmenų parašai.

Išskirtiniai ir trokštami 1954 m. 2 Kanados do­ leriai – karalienės Elžbietos plaukuose įžvelgtas velnio portretas, tad juos imtasi keisti naujais, o šėtoniškuosius ėmė vertinti kolekcininkai.

Laukia banko sprendimo Ar pasaulyje populiarūs litų banknotai? V. Lau­ rinavičius sako, kad užsienio kolekcininkai litų banknotais mažai domisi, daugiausia dėmesio skiria jiems lietuviai arba lietuviškų šaknų tu­ rintys kolekcininkai. Bet yra susiformavęs tam tikras ratas stipresnių kolekcininkų ir tarp gy­ venančių Lietuvoje, ir tarp gyvenančių užsie­ nyje.

24 vž de luxe

Kolekcionavimo ir renkamų objektų tenden­ cijos panašios visame pasaulyje, nurodo jis, re­ čiausiais tampa su klaidomis atspausdinti bank­ notai, kupiūros su įvairių serijų pirmaisiais nu­ meriais, taip pat trumpai buvę apyvartoje bank­ notai, broko pakeitimui naudotų serijų bankno­ tai (for replacement) ir pan. Žinoma, specialiai banknotai su klaidomis į apyvartą neišleidžiami. Taip atsitinka, paaiš­ kina p. Laurinavičius, kai gamintojas ir banko darbuotojai, tikrinantys į apyvartą išleidžiamus banknotus, nepastebi broko ar klaidos.

Ar buvo kokių lietuviškų kupiūrų su klaido­ mis? Anot V. Laurinavičiaus, klaidų daro visi ga­ mintojai, tik vieni daugiau, kiti mažiau. „Banknotai praeina griežtą patikrą ir ką nors pastebėjus yra išimami ir sunaikinami, bet, kaip minėjau, kartais jie patenka į apyvartą ir kolek­ cininkų labai vertinami“, – pasakoja p. Laurina­ vičius.

Tampa investicija Pasak p. Laurinavičiaus, visų retų kolekciona­ vimo objektų vertė nuolat auga. Bet svarbu, kad didėja tokių banknotų vertė, kurie nebu­ vo apyvartoje, neapčiupinėti, nesulankstyti, saugomi specialiuose aplankuose. „Kolekcionavimas gali būti ne tik aistra, geras laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir puikus investavimo pasirinkimas, tik reikia nuolat kaupti žinias, domėtis tendencijomis, stebėti rinką“, – rekomenduoja V. Laurinavi­ čius.

Norint kolekcionuoti, rekomenduoja V. Lau­ rinavičius, daugiausia reikia pačiam ieško­ ti informacijos, pradedantieji patys ja dalija­ si, klausia įvairiuose interneto forumuose, seka vykstančius aukcionus, nagrinėja išleidžiamus katalogus, klausia patarimo daugiau pažengu­ sių, muziejų darbuotojų ir t. t.

Tai byloja ir asmeninė Razacko patirtis: „Ne­ buvo asmens, kurio nebūčiau paklausęs, ar jų spintose nėra senoviškų popierinių pinigų“.

Tiesa, nebūtinai kiekvienas kolekcininkams atsivers ir pasakos apie savo turimus turtus ar norą įsigyti vieną ar kitą banknotą – gal ir jūs panorėsite įsigyti tą patį, o kuo daugiau norin­ čiųjų, tuo ir kaina didesnė. Aukcionuose itin vertingus daiktus įsigiję kolekcininkai pagei­ dauja likti neįvardyti. Ir nebūtinai todėl, kad jie vieni nori turėti įspūdingus egzempliorius. Bet galime tik pasidžiaugti, kad ir įspūdingiausie­ ji pasiekia Lietuvą. „Dabar tarp kolekcininkų ir muziejininkų vyksta gražus dialogas, dažnai kolekcijos pri­ statomos muziejų parodose, leidžiami kata­ logai. Bet pasitaiko visko, yra ir mažiau noriai bendradarbiaujančių“, – pastebi p. Laurinavi­ čius.

Informacijos apie parduodamus piniginius vienetus gausu populiariuose skelbimų porta­ luose, tačiau norint pasidomėti retesnėmis ver­ tybėmis verta pašniukštinėti žinomus aukci­ onus, pasidomėti specializuotais valiutos par­ davėjais. Tarptautinės banknotų organizacijos atstovas rekomenduoja „Baldwin´s (JK), „Lyn Knight Currency Auctions“ (JAV), „Noble Nu­ mismatics“ (Australija).

Jei jau pavyko įsigyti norimą kupiūrą, nesvar­ bu, kokio ji amžiaus, retumo, jei banknotas bus pažeistas – suplyš, išbluks, apsitrins, – jis ne­ teks vertės. Todėl rekomenduojama juos laiky­ ti specialiuose aplankuose ir taip apsaugoti nuo drėgmės ir prisilietimo rankomis, iš jų dažnai neištraukinėti, nečiupinėti, kad nepatektų ne­ švarumų ar riebalų.

O p. Stapletonas perspėja nekartoti dažnai pasitaikančių naujokų klaidų: norėdami page­ rinti banknotų būklę neplaukite ar nebandyki­ te išlyginti, nemėginkite išnaikinti žymių, ne­ karpykite kraštų, nes taip pabloginsite jų būklę ir sumažinsite vertę.

Nors kolekcionavimas dažnai yra tik aistra, rimti kolekcininkai nori įsitikinti, kad įsigi­ jo banknotą už protingą kainą, įvertinti, ar už­ dirbtų pelno, kai ateis laikas parduoti. Gera ži­ nia ta, kad per paskutinį ketvirtį amžiaus vidu­ tinė šių investicijų grąža siekė 10 kartų, skai­ čiuoja specialistai. ●

PC EUROPA KONSTITUCIJOS PR.7A, VILNIUS WWW.PCEUROPA.LT

miesto kvapai ir jų

legendos Naktį kažkur tolumoje slypintį miestą pirmiausia išduoda žiburių sukuriama pašvaistė, matoma už keliasdešimties kilometrų ir pranešanti, kad artėjame prie didelio šviesos šaltinio. / Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė /

G

atvių apšvietimas, namai, pra­ moniniai ir kultūriniai objek­ tai, komunikacijų tinklai ir ju­ dėjimo vektoriai – tarsi tikras perpetuum mobile. Amžinai judantis, kintantis, kuriantis miestas tampa didinga teatro scena, išgryni­ nančia vyraujančias madas ir elgesio modelius. Miesto kvapai – šio teatro veikėjai, pasakojantys miesto legen­ das ir pristatantys jų herojus. Sugrįžu­ sieji atsiveža svetimų miestų kvapus, kuriais, rodos, kvepia net jų žodžiai ir judesiai. Taip miestas tampa itin įdo­ miu parfumerinių tyrimų objektu.

26 vž de luxe

Kuo kvepia miestas?

Jeigu reikėtų įvardyti visus didmies­ čius vienijantį kvapą, tai būtų pramo­ niniai kvapai, dulkės ir uoslę erzinan­ tis oras judriose gatvėse. Tokio kva­ po tiesioginę interpretaciją parfume­ rijoje galėjo sau leisti tik drąsios me­ nininkės Rei Kawakubo įkurti mados avangardistai „Comme des Garçons“, 1998 metais pasaulį šokiravę kūri­ niu „Odeur 53“, kuriame tilpo 53 iki tol parfumerijai negirdėti ingredien­ tai – įkaitusios elektros lemputės kva­ pas, deguonis, liepsna, klijai, smėlis ir kitos taisykles sulaužiusios fantazi­

Kaip ir kiekvieną sezoną šį pavasarį „Bond No 9“ pristatė dar vieną naują Niujorko kvapą. Jis pavadintas „Madison Avenue“ - žymiausios parduotuvių gatvės vardu. Tai – kvapas, kuris pažadina mados geną ir bloškia į stilingo apsipirkimo nirvaną, teigia gamintojai.

Brazilijos fotografo Flavio Veloso nuotrauka pristato „Olfactive Studio“ naujieną – „Still life in Rio“. „Still life“ reiškia ir fotografijos terminą, ir tiesiog taikų, ramų gyvenimą. Bendrovė kvepalams apibūdinti pasirinko antrą reikšmę, jo vizualizacijai panaudojusi saulėtą rytą, auksinį dangų ir nepakartojamoje šviesoje bundantį miestą. „ O lfactive S t u dio “ n u otr .

Nuo Berlyno iki Vilniaus

jos apraiškos. Uostant „Odeur 53“ mintys jais kvėpintis kyla nedau­ geliui, tačiau aromato sukuriamas įspūdis yra nesunkiai atpažįstamas asfalto žmonėms. Net ir žaluma di­ dmiesčiuose kvepia ne ūksmingais parkais, o miesto džiunglės anaip­ tol nereiškia neįžengiamų krūmy­ nų. 2015 metais pasirodęs „Olfacti­ ve Studio“ aromatas „Panorama“ itin taikliai pasišaipė iš šiuolaiki­ nių didmiesčių žalumos, pagrindi­ niu žaliu ingredientu pasirinkda­ mas vasabį (japoninį pipirkrienį).

Naujieji Moschino „Fresh Coutu­ re“, patalpinti į stiklų ploviklio for­ mos buteliuką, bene pirmą kartą moderniojoje parfumerijoje parai­ džiui įgyvendina „ką matai – tą ir gauni“ („what you see is what you get“) pažadą, kurio neišteisina net ir skambios reklamos. Šiuolaikinė civilizacija kvepia atvirai ir nuogai – be našlaičių ir rasotų pievų gun­ dančių paslapčių.

Romantizuotomis miestų kvapų įamžinimo idėjomis jau nieko ne­ benustebinsi: Paryžius, Roma, Niu­ jorkas ar Maskva – visi madingi did­ miesčiai turi savo vardo kvepalus, o tiksliau – ištisas lentynas kvepalų, kurių pavadinimai su šiais miestais susiję. Prieš keletą metų buvo pri­ statyti net ir didmiesčių oro uostais dvelkiantys kvepalai, tiesa, nesu­ laukę didelio populiarumo – paaiš­ kėjo, kad oro uosto kvapai nėra tie, kuriuos norisi ilgai prisiminti. Su miestais – kitokia istorija: miesto vardo ir kvapo akordais iššifruotos auros kvepaluose susipina patrio­ tizmas, nostalgija, akimirkos įspū­ džiai ir romantika, tiesa, kartais įsi­ vaizduojama. Teko lankytis Berlyne iškart po to, kai 2013 metais „Ser­ ge Lutens“ pristatė „Fille de Berlin“ („Berlyno dukters“) aromatą. Viso­ se „Serge Lutens“ produkcija pre­ kiaujančiose parduotuvėse buvo li­ kę tik reklaminiai stendai ir tuš­ čios lentynos – paklausa buvo di­ džiulė, todėl savuosius „La Fille de Berlin“ teko įsigyti jau Lietuvoje. Šiuos „Serge Lutens“ kvepalus ver­ ta iškelti ant pjedestalo kaip puikų miesto auros įamžinimo pavyzdį: kompozicijoje dominuojanti oksi­ duota rožė, išsiskirianti šalto me­ talo ar net kraujo kvapu, ir nostal­ giškos našlaitės – tarsi senojo mies­ to griuvėsiai tarp aliuminio ir sti­ klo dangoraižių, unikalios istorijos

„Vogue“ mados redaktorė ir konsultantė Anna Dello Russo demonstruoja naujuosius Moschino „Fresh Couture“.

M C vita n ovic / V ida P ress n u otr .

ženklai. „Berlyno dukrą“ pirko vi­ si – miestiečiai, turistai, dažnai net nepauostę aromato. „Acqua di Parma“, „Profumum Roma“, „I Profumi di Firenze“, „Carner Barcelona“, „Echt Köl­ nisch Wasser“ – ne tik prisimini­ mo apie Parmą, Romą, Florenciją ar Kelną pažadas ir nostalgijos už­ taisas, bet ir po šiais vardais slypin­ tys puikūs kvepalai. Itališkasis ele­ gantiškumas ir dolce vita stilius, vo­ kiškasis griežtumas ir santūrumas, svajonės apie keliones ir kasdieny­ bės rutinos nepažįstantį gyvenimo būdą – komercinė ir emocinė vizija įsigyti gerus prisiminimus bei ma­ lonias iliuzijas sukeliančio miesto atributą kvepalų forma, akivaizdu, visada bus aktualu. „Carner Barce­ lona“ „Rima XI“ – šiltas priesko­ ninių sausainių kvapas, sklindan­ tis ankstyvais rytais didmiesčių se­ namiesčiuose iš jaukius pusryčius žadančių kepyklėlių, tinkantis ne tik Barselonai, tačiau su Barselonos prisiminimais jis tampa dar mieles­ nis. Vienas įdomesnių pavyzdžių – šį pavasarį pasirodžiusi „Olfactive Studio“ naujiena „Still life in Rio“, sujungusi auksaspalvę fotografi­ ją, kurioje įamžintas Rio de Žanei­ ras nuo garsiosios Kristaus statulos, ir malonų aromatą su kokoso ir ro­ mo akordais.

Paryžiui galima skirti didžiąją teksto apie miesto parfumeriją da­ lį – juk stereotipiškai visas Paryžius

yra nesibaigiantis kvapnus prisimi­ nimas, mažų juodų suknelių, ko­ kybiškų kvepalų ir romantiškų pa­ simatymų sinonimas, o jam dedi­ kuotų kvepalų iš tiesų yra devynios galybės. Mano mėgstamiausias paryžietiškas aromatas – 1996 metais pristatytas „Guerlain“ „Champs Elysées“: saulėtos mimozos, alyvos ir pakalnutės, lydimos prieskonių ir medienos pritariamųjų balsų, opti­ mistinės jaunystės nuotaikos. Tie­ sa, apsilankius Paryžiuje optimiz­ mas apie saulėtus Eliziejaus lau­ kus ir romantiką paprastai gerokai koreguojasi, tačiau tai, kad turis­ tų srautai į šį miestą nenutrūksta, nepaisant pastarųjų teroristinių iš­ puolių, rodo romantiškosios svajo­ nės gyvybingumą, stipresnį už už­ sienio reikalų ministerijų perspėji­ mus.

Dar vienas kvepalų akordais aukštinamų miestų lyderis – Niu­ jorkas, kuris sparčiai vejasi Pary­ žių. Visam pasauliui po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios staiga tapęs ar­ timu miestas vis dažniau paveržia galimybių ir svajonių išsipildymo vietos titulą iš pasyviai romantiš­ kos ir tam tikrą nuobodulį kelian­ čios Prancūzijos sostinės. Nuo pir­ mųjų Franko Sinatros „New York, New York“ akordų, kuriuos atpa­ žįsta daugelis, iki filmų „Seksas ir miestas“, „Pusryčiai pas Tiffany“ ar „Amžinai stilingos“ Niujorkas jau­ dina vaizduotę, o garsiosios mies­ vž de luxe

27

to vietos, tokios kaip Manhata­ nas, Centrinis parkas ar Bruklinas, tampa atpažįstamos lietuvio ausiai kaip kokie Žirmūnai ar Žaliakalnis.

Pavyzdžiui, visi daugiau nei šim­ tas „Bond No 9“ aromatų yra de­ dikuoti šiam niekada nemiegan­ čiam didmiesčiui: gatvės, parkai, svarbūs Niujorko įvykiai – viskas užfiksuojama žvaigždės formos buteliukuose. „The Scent of Pea­ ce“ – taikos balandžiu paženklin­ ti „Bond No 9“ kvepalai, 2006 me­ tais sukurti Rugsėjo 11-osios atmi­ nimui, dvelkiantys citrusais ir uo­ gomis, kviečia piešti pasaulį švie­ siomis spalvomis.

Lietuvoje miestų kvapų iššifra­ vimas – „Kvapų namų“ ir olfakto­ rinio meno entuziastų nuopelnas.

2012 metais Kauno muziejuje buvo surengta paroda „Tvarūs ir netva­ rūs laikinojo ir nelaikinojo Kau­ no kvapai“, kurioje buvo prista­ tyti aromatai, įkvėpti tarpukario Kauno interjerų, pastatų, legen­ dinių vietų ir asmenybių. Šios pa­ rodos eksponatai tobulai papildy­ tų pastaraisiais metais Kaunui ga­ vus UNESCO dizaino miesto var­ dą išpopuliarėjusias architektūri­ nes ekskursijas po tarpukario mo­ dernizmo vietas – uosle suvokia­ mi kūriniai įtikinančiai atskleidė to meto autentiškumą, kvapus ir madas, tačiau, mano žiniomis, po parodos šių aromatų kelionė bai­ gėsi. Labiau pasisekė 2009 me­ tais kultūros sostinės programos ribose sukurtiems „Vilniaus kva­ pams“: senojo ir naujojo Vilniaus kvapus, Laimės Kiškūnės („Kvapų namai“) kūrinius, įkvėptus uoslės lavinimo ekspedicijų metu surink­ tų įspūdžių, šiandien galima įsigyti Valdovų rūmuose ir suvenyrų par­ duotuvėse.

Miestietiškos legendos Kiekvienas miestas, lyg kvėpuo­ jantis gyvas organizmas, su tar­ si venomis išraižytomis gatvėmis, širdį, smegenis bei skrandį malo­ ninančiais traukos centrais ir sku­ bančiais gyventojais, galiausiai su­ kuria savitą sistemą, diktuojančią tam tikras miestietiško elgesio tai­ sykles. Privilegija priklausyti mies­ tiečio luomui jau seniai nebėra tik registracijos adresas – ji lyg nema­ tomas antspaudas, skatinantis kur­ ti istorijas apie miesto gyventojus, jų įpročius ir tradicijas.

Prieš keletą metų itin išskirti­ niais atrodę žmonės, kurie kvėpi­ nasi „Editions de Parfums Frédéric Malle“ šedevru „Portrait of a La­ dy“, šiandien jau būtų priskirti di­ džiulei šio kvapo gerbėjų armi­ jai. Fenomenalios sėkmės pasau­ lyje sulaukęs D. Ropiono kūrinys yra vertas kiekvieno liaupsių skie­ mens, tačiau jo puikiojo kvapo do­

28 vž de luxe

tam, sąmoningai pasirenkame būti minios dalimi, uoslei, jautriausiam žmogaus pojūčiui, save pristatyda­ mi kaip eilinį kvepiančios unifor­ mos dėvėtoją.

Išgyventi mieste

„Nasomatto“ „Blamage“ (vok. „Gėda“) unikalus charakteris buvo kuriamas panaudojant klaidų projektavimo procesą. Keturi pagrindiniai ingredientai buvo pasirinkti aklai, užrištomis akimis.

Rezultatas rezonuojančiai svaiginantis ir sukeliantis priklausomybę.

minavimas visuose aukštuomenės susibūrimuose jau tampa mies­ to legenda, parfumerijos mėgėjų įvardijama vienu žodžiu – „Portre­ tas“. „Nasomatto“ „Black Afga­ no“, dar neseniai buvę madingiau­ sias juodas aksesuaras, kuriuo di­ džiavosi miesto madų diktatoriai, pabrėžiantys „aukščiausios koky­ bės hašišo“ aromato, įkvėpusio A. Gualtieri sukurti „Black Afgano“, istoriją, ir šiandien nėra tiesiog įtaigūs rytietiški kvepalai – jie yra legendos dalis, atvėrusios mies­ tiečiams populiariojo agarmedžio lobių skrynią, kurios nebenorima užverti.

Sunku išsaugoti savo individua­ lumą, kai esi miesto dalis. „Lanco­ me“ „La Vie est Belle“ ir „Giorgio Armani“ „Si“ – kvapai, kuriuos į miestiečių sąmonę sėkmingai įbru­ ko reklamos viešojo transporto sto­ telėse. Pasaulinės šlovės sulau­ kusios aktorės Julia Roberts ir Ca­

te Blanchett ištisus metus įvairiuo­ se informacijos kanaluose spindu­ liavo sėkmę, pasitikėjimą savimi ir svajonės išsipildymą, o saldūs vai­ sių, uogų ir gėlių aromatai yra len­ gvai suprantami visiems, nepri­ klausomai nuo intelektualinių am­ bicijų. Mineraliniais akordais pa­ ryškintų vetiverijos ir pačiulio de­ rinys „Hermes“ kvepaluose „Terre d‘Hermes“, tobulai taiklus iškilio­ jo parfumerininko Jean-Claude El­ lena šūvis į ofisų darbuotojų porei­ kių dešimtuką, galiausiai tapo tie­ siog tais „Hermes“ kvepalais vyrams. Šiuolaikinio gyvenimo greitis ir bū­ das verčia rinktis supaprastintus ir greitus sprendimus, todėl galiau­ siai kvepalus žmonės renkasi tar­ si dantų pastą prekybos centre pa­ gal vizualinio atpažįstamumo prin­ cipą. Paradoksalu – greta deklara­ cijų apie asmenybės unikalumą ir suvokimo, kad mieste tarsi teatro scenoje taip svarbu būti pastebė­

Išmaniojo pasaulio karių nuola­ tinė kova už būvį – šiuolaikinio miesto tradicijos dalis. Parfume­ rija šios kovos laimėti tikrai nepa­ dės – net ir persikvėpinimas agre­ syviais kvepalais suteikia tik lai­ kiną pranašumą ir, deja, labai ti­ kėtiną galvos skausmą sau pa­ čiam. Tačiau galima rasti kvepa­ lų, puikiai derančių su skubančio miesto ritmu, tačiau nesikėsinan­ čių į savitumą. Pavyzdžiui, „Byre­ do“ „Blanche“ – malonus ir jaukus švaros kvapas, primenantis me­ dvilninius marškinėlius, „Maison Francis Kurkdjian“ „Aqua Univer­ salis“ – visiems ir visada aktua­ lūs energizuojantys citrusai, „Her­ mes“ „Le Jardin de Monsieur Li“ – tradicinių kinų sodų su ramiu van­ dens telkiniu, jame atsispindinčių gėlių, akmenų ir bambukų aroma­ tinė interpretacija. Modernumu dvelkiantys „Nasomatto“ „Bla­ mage“ su neatskleidžiamos sudė­ ties paslaptimi ir „Byredo“ „Super Cedar“, žavintys gaivių medienos akordų idėja, – universalaus mies­ tietiško santūrumo atvejis. „Edi­ tions de Parfums Frédéric Malle“ kvepalai „Monsieur“ – odė praėju­ sių laikų džentelmenams, miestie­ tiškosios kultūros veikėjams, for­ mavusiems tinkamų manierų mo­ delius. B. Jovanovico elegantiškai suvaldyta didžiulė pačiulio dozė ir kostiumo su liemene dėvėtojų kaip tikslinės grupės įspūdis – duoklė nykstančių tradicijų saugotojams.

Ramunės Piekautaitės „Ramunė Piekautaitė“ – elegantiškai ir ro­ mantiškai miestietei, vertinančiai klasikinius šiltus gėlių aromatus, kurių iš amžinųjų vertybių sąrašo dar niekas neišbraukė.

Savo paties vaidmenį šiuolaiki­ nio miesto kvapų teatre šiandien itin paprasta suvokti per asmenu­ kės pavyzdį. Asmenukės, pakeitu­ sios pasaulio ir savęs paties suvoki­ mą, į pirmą planą ir paveikslo cen­ trą iškelia išmaniojo įrenginio savi­ ninką, visa kita palikdamos antra­ me plane. Sklindantis kvapas – taip pat asmenukė, suvokiama uosle: ja atsakoma į klausimą, kaip su savo kvepalais atrodai bendrame kon­ tekste. Miesto kvapai, judėjimo vektoriai, minios ir žmonės susilie­ ja į bendrą aromatinį paveikslą, ku­ riame sunkiausia – individualumo išsaugojimas. Geroji žinia – parfu­ merijoje individualumo išsaugoji­ mas yra itin paprastas: tereikia drą­ sos vadovautis savo nosimi ir galva renkantis kvepalus. ●

SEIFAS KAIP BRANGUS KONJAKAS:

/ Vaida Daiginaitė /

gali

G ami n tojo n u otra u kos

nepatikti skonis, bet nepaneigsi jo išskirtinumo

Nėra kitos saugojimo baldų firmos, kuri gamintų kažką panašaus į šį inžinierių ir dizainerių sukurtą mistišką kūrinį laikrodžiams laikyti ir saugoti. Tokio seifo sukūrimą įkvėpė NASA astronautų treniruotės, jame galima stebėti, kaip turtas sukasi 360 laipsnių kampu. Be paliovos judančios plieninės detalės neleis net pagalvoti apie galimybę prisiliesti prie svetimo daikto.

„D ttlling“ firmos seife vienas iš turtingiausių pasaulio žmonių Karlosas Slimas, kurio turtas vertinamas 78 milijardais dolerių, suguldo kava ir pipirais kvepiančius kubietiškus cigarus, o pokerio guru Erikas Seidelis juokauja, kad pirmas kartas su moterimi nebuvo toks jaudinantis kaip kompiuterinės pelės paspaudimas, kuris patvirtino pinigų pervedimą už vokiečių bendrovės šaltkalvių plieninį kūrinį.

N

esvarbu kas, dvidešimtmetis korėjietis, kuris pirmą milijoną užsidirbo kompiu­ terinių žaidimų varžybose, ar penkias­ dešimtmetis akcijų biržų ryklys iš Do­ minikos, paklausti, su kokiais žodžiais asocijuojasi firma „Döttlling“, abu nedvejodami atsakytų: su valdžia, prabanga ir kokybe.

saugumo ekspertai dirba toje pačioje dirbtuvė­ lėje, su tokiu pačiu entuziazmu kaip Ernestas Döttlingas, kuris patikėjo, kad vis dėlto gyven­ ti galima ir geriau.

Gero gyvenimo simbolis

Nuo ko viskas prasidėjo 1919 metai. Hiperinfliacija Veimaro respubliko­ je. Oras pritvinkęs skausmo, ryžto ir nežinios.

Vokiečiai tyliai laukia iki skausmo rašytojų ir istorikų nuvalkioto šviesaus rytojaus. Pokarinis pasaulis buvo negailestingas. Vienintelis chao­ so suvaldymo būdas – veikla. Tik noras veikti ir kurti galėjo ugdyti tuometinę dvasinę ir mate­ rialinę kultūrą. Paprastas darbo klasės atstovas Ernestas Döttlingas turėjo labai aiškią viziją – tapti geriausiu šaltkalviu Sindelfingene. Ar jam pavyko? Taip. Ernestas taip pat ruošė dirvą, ku­ rią Döttlingų giminės vyrai Vilis, Markas ir Volf­ gangas dirbo bemaž 80 metų. Derlius – prekių ženklas, kuris pasaulinėje rinkoje yra puikiai at­ pažįstamas kaip aukšto socialinio statuso sim­ bolis. „Döttlling“ seifai yra vertinami už išskir­ tinį dizainą, inovacijų bei klasikos sankirtą pro­ duktuose ir turto saugumo garantą. Šiandien, lygiai taip kaip ir prieš 97 metus, šaltkalviai ir

30 vž de luxe

Šiame seife yra specialiai paruoštos vietos ginklams, laikrodžiams, papuošalams ir cigarams. Griežtos linijos, titano lydinys ir subtilios apdailos detalės susilieja į vientisą vaizdą. Intergruotas oro sausintuvas išlaiko tinkamiausią drėgmės lygį ir saugo turtą nuo pelėsio.

Ar pirktumėte seifą, kainuojantį 400 tūkstančių eurų? Farsas, nesąmonė, tuštybė? Hedonizmo ideologijos šalininkai linktelėtų galvą – žmonės mėgo prabangą. Mėgsta ir dabar.

Tobulėjančios technologijos paspartino sau­ gojimo baldų pramonėje naudoti naujas me­ džiagas. Potencialūs seifų pirkėjai visada pir­ menybę teikė ilgaamžiškumui, saugumui ir di­ zainui. Norėdami atitikti šiuos kriterijus „Döttl­ ling” šeimos nariai seifams gaminti ir dabar naudoja tik brangią medieną, tauriuosius me­ talus, nepriekaištingai išdirbtą gyvulių ir lauki­ nių gyvūnų odą. Seifų modelių įvairovė yra di­ delė. Ieškantys išskirtinio produkto gali rink­ tis seifus iš 47 modelių. Nuo nešiojamų ar stali­ nių seifų laik­rodžiams gabenti ir laikyti iki sau­ gos kambarių, kuriuose galima sutalpinti šimtus kolekcinių ginklų eksponatų.

Savo kitoniškumu nuo kitų ypač išsiskiria le­ gendų serija. Šią seriją sudaro tik senoviniai, rankų darbo seifai, kurie šaltkalvių, dizainerių, inžinierių yra prikelti antrajam gyvenimui kaip

Tai unikalus olandų kalvystės meno pavyzdys, kuris atspindi 1885 metų Nyderlandų baldžių estetikos suvokimą. Viršutinis blizgus juodas lakas ir baltojo aukso dekoras kuria prabangos įspūdį. Šio modelio serija yra limituoto leidimo. Šiandien gali skristi visiškai nesijaudindamas, kad netikėtai iš bagažo dings roleksas. Mažas seifas savyje slepia neįtikėtiną jėgą. Tokį seifą sugadinti gali tik hidraulinis presas, kurio slėgimo jėga yra 40 tonų.

Privačioms meno kūrinių, tauriųjų gėrimų, ginklų kolekcijoms saugoti reikia didelės erdvės. „D ttlling“ savo klientams siūlo sprendimą – saugos kambarius. Kuriant išskirtinę ir saugią erdvę dalyvauja tik tos srities profesionalai.

modernūs istorinio meistriškumo paminklai.

Kolekcininkus vilioja faktas, kad namuose ga­ li stovėti seifas, kuris priklausė paskutiniam Vo­ kietijos imperijos kaizeriui Vilhelmui Antrajam, garsiausiam Prancūzijos karvedžiui ir imperato­ riui Napoleonui ar Florencijos kunigaikš­ čių dinastijos atstovams Medičiams. Visi legendinės serijos seifai yra panašūs vienu aspektu — skirti ne kiekvienam.

Technologijos „Döttlling“ seifų technologijos neturi kon­ kurentų pasaulyje. 100 metų patirtis lei­ do šiems vokiečių meistrams tapti toliau­ siai pažengusiais. Visi jų produktai atitinka aukščiausius saugumo reikalavimus. Savo klientūrą jie nuolat didina pateikdami to­ kių technologinių kabliukų kaip namų sei­ fe interguota apšvietimo sistema, kuri kin­ ta atsižvelgiant į ten padėtų daiktų medžiagų ypatybes. Tuo siekiama, kad kiekvienas lai­ komas daiktas atrodytų tobulai.

Po rafinuotu ir estetizuotu saugojimo bal­ dų stiliumi slepiasi preciziškas saugumo me­ chanizmas. Vagis turėtų atbaidyti tiesiogine to žodžio prasme kurtinanti aliarmo sistema, kuri ima veikti, jei seifas bandomas pajudinti iš savo vietos. Visgi jei turtas iš namų buvo pa­ vogtas, kiekvienas „Döttlling“ gamybos seifas leis tiksliai nustatyti jo buvimo vietą, nes turi įmontuotą GPS sistemą. Į patį seifą įsilaužti bū­ tų sunku. Gamyboje naudojami du pagrindiniai užraktų tipai. Mechaninės spynos, kurios atra­ kinamos teisingai įvedus 3 skaičių kombinaci­ ją, ir biometrinės, kurios prie turto leidžia pri­ siliesti tik nuskenavus seifo savininko pirštų at­ spaudus. Svarbu paminėti ir tai, kad prieš sei­ fo gamybą inžinieriai glaudžiai bendradarbiauja su klientu, norėdami pagaminti seifą pagal už­ sakovo poreikius. Nori violetinio apšvietimo, 4 užraktų, seifo prijungimo prie namų apsaugos

sistemos ir „depešų“ muzikos atidarius duris?

Viskas įmanoma.

Pabaigai „Bel Air“ modelis yra užsakovo saviraiškos produktas.Klientas pats pasirenka, iš kokių medžiagų bus pagamintas ir kaip dekoruotas jo seifas. Iš išorės aptrauktas rožine spalva dažyta krokodilo oda, o viduje dekoruotas rubinais? Ko tik pageidausite.

Fantastinis koloritas ir rinktinės gamybos me­ džiagos šį saugojimo baldų gamintoją nukelia į naują estetitinę platformą, kurioje šlovinama klasikos ir inovacijos dermė. „Döttlling“ sei­ fas yra kaip brangus konjakas. Tau gali būti ne­ priimtina jo kaina ir skonis, bet negali paneigti fakto, kad tai išskirtinis produktas. ● vž de luxe

31

šlubas kurtas atspindi socialinį

STATUSĄ Lietuvos bei Didžiosios Britanijos glaudūs ekonominiai ryšiai lėmė ir kultūrinius mainus. Emigrantams ir tiems, kurių verslo interesai priklauso nuo šių šalių santykių, apsikeitimas kultūriniu paveldu pažengė giliau nei Beatos tarptautiniai pyragai ar „Ryanair“ lėktuvais gabenami šakočiai. / Agota Butvilaitė /

D

idžiojoje Britanijoje lietuvių jau niekas nebeklausia, kur yra Lietuva, ir su Ru­ sija nepainioja. O mes ne tik kalbame angliškai, bet ir pažįstame britų muzi­ ką, literatūrą, net galime įvardyti britų kultūrinius ypatumus. Vieną iš jų mums pažin­ ti vis dar sunku – nepagyvenusiems Didžiojo­ je Britanijoje svetimšaliams yra sunku perpras­ ti britų socialinių klasių sistemą. Gal dėl to, kad ji taip skiriasi nuo daugumoje valstybių atpažįs­ tamų socialinių sluoksnių, kurių ribas apibrėžia finansai ir pragyvenimo lygis. Britų klasių siste­ ma – unikali ir giliai įsišaknijusi, kaip indų kas­ tos (nors čia panašumai turbūt ir baigiasi).

Kas yra kas Pagrindiniai britų klasių sistemos bruožai yra jos stabilumas ir nelankstumas. Per ilgą laiką ji išli­ ko beveik nepakitusi, o savo socialinei klasei bri­ tai priklauso nuo gimimo; pakeisti klasę yra labai sudėtinga, o kai kurių žmonių nuomone, ir vi­ sai neįmanoma. Vienas šios sistemos nelankstu­ mo pavyzdžių – buvęs ministras vicepirmininkas Johnas Prescottas. Nors vyriausybėje jis užėmė la­ bai svarbią poziciją, niekas jo nelaikė vidurinio­ sios klasės atstovu. Prescottas gimė dirbančiosios klasės šeimoje – prieš imdamasis politikos jis dir­ bo geležinkelio stoties budėtoju, o jo senelis bu­ vo angliakasys. Net kai jis pasiekė politinės karje­

32 vž de luxe

ros aukštumų, buvo laikomas dirbančiosios kla­ sės atstovu. Be abejo, klasė nėra iš tikrųjų įgim­ ta – tai yra socialinis reiškinys, kurį lemia ugdy­ mas ir aplinka. Jei klasės pagrindas nėra finansi­ nė sėkmė, tai jis susideda iš individo ekonominio, kultūrinio ir socialinio kapitalo. 2013 metais vy­ kusiuose Didžiosios Britanijos klasių tyrimuose („Great British Class Survey“) žmogaus klasė bu­ vo nustatoma taikant būtent šiuos tris kriterijus.

Tyrimų rezultatai išryškino visuomenėje sep­ tynias klases, tačiau tradiciškai Didžiojoje Bri­ tanijoje jos yra trys: dirbančioji klasė („wor­ king class“), vidurinioji klasė („middle class“) ir aukštoji klasė („upper class“). Šios kategori­ jos kartais dalijamos į smulkesnes, pavyzdžiui, žemesnioji-vidurinioji klasė, ir kartais pride­ damos naujos kategorijos, pavyzdžiui, žemiau­ sioji klasė, kuriai priskiriami asocialūs asmenys, gangsteriai ir nelegalūs imigrantai.

Terminas „dirbančioji klasė” yra apgaulingas.

Kartą pažįstamas lietuvis save pavadino dirban­ čiosios klasės didvyriu (angl. „working class he­ ro“), turbūt prisimindamas Johno Lennono ar grupės „Oasis“ dainą tuo pačiu pavadinimu. Kai paklausiau, ką jis turi galvoje, paaiškino: „Dir­ bu, tad priklausau dirbančiajai klasei“. Tai – dažnai pasitaikanti klaida. Dirbančioji klasė yra siejama su amatais ir fiziniu darbu, tačiau nebū­ tinai su pačia darbo idėja. Vidurinioji klasė irgi

Kurtų lenktynės – viena mėgiamiausių aristokratų sporto šakų. M atto n n u otr .

dirba, tik jos atstovai paprastai dirba darbą, ku­ riam yra būtinas aukštesnis išsilavinimas – dės­ tytojo, gydytojo, vadybininko. Ar statybininku dirbantis viduriniosios klasės atstovas perkla­ sifikuojamas į dirbančiąją klasę? Ne, ir čia glūdi esminis klasių skiriamasis bruožas.

Satyrinių laidų taikiklyje – kalba Didžiojoje Britanijoje sakoma, kad apie tave nuomonę susidaro tau vos pravėrus burną. Lie­ tuvoje mes skiriame tik regioninius akcentus, o Didžiojoje Britanijoje ir kiekviena socialinė klasė turi savo akcentą. Kartais juokaujama, kad dir­ bančiosios klasės atstovai kalba lyg burnoje lai­ kytų bulvę. Jie praleidžia kai kurias raides ar net skiemenis ir dažniausiai vartoja vienskiemenius žodžius. Viduriniosios klasės atstovai dažniau­ siai vartoja standartizuotą tartį (angl. „received pronounciation“, arba „RP“), kurios pavyzdį galima išgirsti įsijungus ketvirtą BBC radijo stotį („BBC Radio 4“). Aukštesniosios-viduriniosios klasės akcento pavyzdys – Hugho Granto vei­ kėjas Lietuvoje rodytame filme „Noting Hilas“.

Politikai stengiasi atsikratyti aukštesniosios klasės akcento ir išmokti šnekėti kaip viduri­ niosios klasės atstovai. Pavyzdžiui, vyriausybės kancleris George‘as Osbourne‘as turėjo privatų mokytoją, kuris jam padėjo pakeisti pretenzin­ gu laikomą kalbos stilių. Socialinių klasių šne­

ka skiriasi ne tik akcentu, bet ir žodynu. Pavyz­ džiui, Rytų Londono dirbančioji klasė garsėja ri­ mavimu pagrįstu slengu. Čia kartais galima iš­ girsti tokią frazę kaip „užmesti skerdiko kablį“ (angl. „to take a butcher‘s“). Jos reikšmė – už­ mesti akį. Frazė „butcher‘s hook“ (liet. „sker­ diko kablys“) rimuojasi su žodžiu „look“ (liet. „žvilgsnis, žiūrėti“). Aukštesniosios klasės šne­ ka yra labiausiai paplitusi tarp didikų. Kadangi karališkoji šeima bendrauja su visa šalimi (pa­ vyzdžiui, per kiekvienas Kalėdas karalienė krei­ piasi į tautą), šeimos nariai savo aukštesnio­ sios klasės akcentą „prislopina“. Aukštesniosios klasės akcentas šiuo metu nėra labai populiarus, taip kalbantys žmonės dažnai parodijuojami sa­ tyrinėse laidoe. Šis akcentas yra siejamas su Vik­ torijos laikų (XIX a.) vertybėmis.

Darbas – savo dalyvavimu papuošti renginį Gali kilti klausimas, kuo gi aukštesnioji klasė užsiima, jei su kitų klasių atstovais jai bendrauti nelabai tenka. Seniau aukštesniosios klasės at­ stovai užimdavo aukštas pozicijas įvairiose ben­ drovėse ir institucijose – bankininkystės, tei­ sės, medicinos ir panašiose profesinėse srityse.

Kai vidurinioji klasė išaugo, ji beveik monopo­ lizavo šias profesijas. Šiuo metu aukštesniosios klasės atstovai dažniausiai gyvena iš žemvaldys­ tės ir ne visi yra labai turtingi. Viduriniosiosaukštesniosios ir žemesniosios-aukštesniosios klasės atstovai kartais ir dirba: jie gali būti tei­ sėjais, konservatorių partijos politikais, aukšto rango kariuomenės pareigūnais. Tačiau net tada jų darbas dažniausiai tėra savo dalyvavimu pa­ puošti svarbius renginius.

Kiekviena klasė laisvalaikį leidžia savaip. Se­ nesniais laikais dirbančioji klasė rengdavo gai­ džių peštynes ir lošdavo kortomis. Potraukis lo­ šimams išliko – šios klasės atstovai yra vienin­

teliai lažybų punktų klientai. Neseniai per BBC transliuotą laidą labdaringos organizacijos dar­ buotoja kalbėjo apie žiojinčią prarają tarp dir­ bančiosios ir viduriniosios klasės pensininkų: „Tai yra skirtumas tarp bingo ir bridžo“. Bingo yra labai populiarus žaidimas tarp dirbančiosios klasės pensininkų, kurie lanko specialius šiam žaidimui skirtus lošimo namus. Tik vidurinio­ sios klasės pensininkai žaidžia bridžą. Šis skirtu­ mas iliustruoja visuomenėje egzistuojančią kla­ sių segregaciją. Žaidimus ir rungtynes, kurios anksčiau visus sutraukdavo į gatves, pakeitė televizorius. Tai – ne vien dirbančiosios klasės užsiėmimas. Vidu­ rinioji klasė irgi daug laiko praleidžia prie ekra­ no, bet jos atstovus į gatves išstumia kaltės jaus­ mas – jiems svarbu reguliariai pasisemti kultū­ ros ar bent jau pavaikščioti po muziejų su tam­ siais akiniais, slepiančiais pagirias. Pasak Pete­ rio Gammondo knygos „Bluffer‘s Guide to Bri­ tish Class“, viduriniosios klasės atstovų mėgsta­ miausias kompozitorius yra Čaikovskis arba bi­ tlas Paulas McCartney, mėgstamiausias rašytojas yra Dikensas (nors dažniausiai jie jo knygų nė­ ra skaitę), o mėgstamiausias tapytojas – Pikaso, nes jis yra vienintelis, kuris iš karto šauna į gal­ vą, o viena jo reprodukcijų kažkada kabėjo rū­ binėje. Dirbančiosios klasės atstovai kaltės dėl kultūros trūkumo nejaučia, jie ilsisi, kaip jiems patinka, o aukštesniosios klasės atstovai į mu­ ziejus ir meno galerijas eiti nemato prasmės – jie gali pasigrožėti meno kūriniais pasivaikščioję po savo ar draugų namus.

Nuo antikvarinių baldų iki pripučiamo baseino Aukštesniosios klasės namai iš tiesų primena muziejus – jie yra erdvūs ir pilni kinivarpų su­ ėstų baldų. Vidurinioji klasė irgi mėgsta anti­

kvarinius daiktus, tik šie paprastai būna res­ tauruoti. Šios klasės atstovams patinka geri ki­ limai, įstiklintos verandos ir sodininkystė. Prie namo esančiame sodelyje jie dažnai augina dar­ žoves. Dirbančiosios klasės atstovai dažniausiai naudoja sodą kaip gyvenamosios erdvės pratę­ simą: čia galima rasti pripučiamą baseiną vai­ kams, lempučių ir skulptūrėlių, grilį ir kele­ tą plastikinių kėdžių. Mano dirbančiosios klasės kaimynai, pavyzdžiui, turi įrėmintą šuns por­ tretą su užrašu: „Bruno. Nebegyvas, bet nepa­ mirštas“. Paklausus paaiškėjo, kad šuo irgi bu­ vo palaidotas sode – šalia baseinėlio su karpiais.

Kaip ir kitose šalyse, Didžiojoje Britanijoje namų dekoravimo įpročius pakeitė švedų „Ikea“ ir jos lengvai surenkami baldai. Šios bendrovės baldus ypač mėgsta žemesniosios-viduriniosios klasės atstovai.

Bilietas į futbolo rungtynes prilygsta pasiaukojimui Visos trys socialinės klasės domisi sportu, tačiau labiausiai – dirbančioji ir aukštesnioji. Dirban­ čiosios klasės religija – futbolas. Sezoninis bilie­ tas į „Premier“ lygos komandos rungtynes yra per brangus daugeliui viduriniosios klasės at­ stovų, bet dirbančiosios klasės vyrai (dažniau­ siai tai yra vyrai, moterys truputį gudresnės) net nedvejoja mokėdami už jį akiplėšiškas kainas.

Paaiškinimas tam yra paprastas – jei tavo tėtį se­ nelis vedėsi į rungtynes, o tavo tėtis vedėsi ta­ ve, tu savo sūnų irgi privalai vestis. Ir tai visada yra sūnus, o viduriniosios klasės atstovai į fut­ bolo rungtynes vedasi dukteris. Nežmoniškos bilietų kainos sudaro ir tam tikrą įtampą – fut­ bolas iš tikrųjų tampa labiau religija nei žaidimu, o bilieto pirkimas – pasiaukojimu. Dirbančiosios klasės vyrai dažnai buriasi į aistruolių grupeles, tarp jų labai tvirti ryšiai. Kai kurios jų į rungty­ nes ruošiasi kaip į karą ir už savo komandą yra pasiruošusios sulaužyti ne vieną nosį.

Aukščiausiosios klasės atstovai žiūrėti spor­ to ruošiasi ne kaip į bažnyčią, o kaip į valstybi­ nę šventę. Iš spintos yra ištraukiami švarkai nuo laiko pageltusiais atlapais ir einama stebėti kas­ metinio Vimbldono teniso turnyro, Askoto žirgų lenktynių, šunų lenktynių. Kiekviena šių progų turi savo atributus: Vimbldono turnyre tai yra šampanas ir braškės su grietinėle, Askoto žirgų lenktynėse – išmoningos skrybėlės. Nuolat ky­ la skandalai dėl šiuose renginiuose pasirodančių dirbančiosios klasės moterų, kurios vidurinio­ sios ir aukščiausiosios klasės atstovus šiurpina ekstravagantiškomis skrybėlėmis, giliomis iš­ kirptėmis ir nevaržoma elgsena. Gal dėl to aukš­ tesniosios klasės atstovai vis rečiau rodosi šiose šventėse ir vietoj jų renkasi medžioklę ar kitus privačius sporto renginius.

Pagal šeimininką ir šuo

Mančesterio stadione futbolo sirgalių emocijos liejasi laisvai.

D arre n S taples / R e u ters n u otr .

Aukštesniosios klasės atstovai dažnai patys au­ gina jų mėgiamose sporto šakose besirungian­ čius grynakraujus žirgus ir šunis. Vienas geriau­ siai atpažistamų šios klasės atributų – kurtas. Šie šunys yra auginami specialiai lenktynėms, ve­ džiojant lauke jie paprastai dėvi „švarkelį“ bei platų antkaklį – jie neatsparūs šalčiui ir jų ka­ klas trapus. Kai kurtai būna nebetinkami lenk­ tynėms, jie atiduodami į gyvūnų prieglaudas, iš kur juos gali pasiimti aukštesnio statuso besivai­ vž de luxe

33

Karališkosiose Askoto žirgų lenktynėse publika elgiasi daug santūriau. M att h e w C h ilds / R e u ters n u otr .

kantys viduriniosios klasės atstovai. Juos galima dažnai pamatyti išdidžiai vedžiojančius šlubus kurtus po miesto parką.

Viduriniosios klasės atstovų šunys papras­ tai yra tie, kuriuos galima pamatyti skalbimo miltelių reklamose. Jie paprastai yra gauruoti ir draugiški, moka atnešti teniso kamuoliuką. Dir­ bančioji klasė augina stafordšyro bulterjerus bei įvairius kovinius beveislius. Vien dirbančioji ir aukštesnioji klasės augina žemaūgius šunis. Dir­ bančiajai klasei patinka čiau čiau veislė, o aukš­ tesniajai – korgiai. Korgio statusas toks aukštas, kad 2007 metais menininkas Markas McGowa­ nas atliko performansą, kurio metu radijo etery­ je suvalgė korgį. Šis vegetaro poelgis buvo poli­ tinis protestas prieš karališkąją šeimą.

Aprangos kodas Po šnekėsenos pastebimiausias klasės atributas yra apranga. Seniau klases atskirti buvo papras­ ta – dirbančiosios klasės atstovai dėvėjo plokš­ čias medžiagines kepures, viduriniosios – kati­ liukus, o aukštesniosios – cilindrus ar karūnas. Šiais laikais katiliukai siejami su karikatūriniais bankininkais, o dauguma vyrų skrybėlių visai nenešioja. Aukštesnioji klasė paprastai rengia­ si nunešiotais tvirto audinio drabužiais. Tvidas ir oda vis dar populiarūs, o geri batai – būtini.

Progai pasitaikius iš spintos ištraukiami kandžių suėsti kostiumai ir iš mados išėjusios suknelės.

Vien šios klasės atstovės gali dėvėti tiarą ir neat­ rodyti juokingai.

Vidurinioji klasė nuolatos nervinasi dėl savo aprangos, nes ją į dvi puses plėšia mada ir sko­ nis. Kitaip nei kitos dvi klasės, viduriniosios klasės atstovai drabužius suskirsto pagal progą ir suderina spalvas, o aprangą kitai dienai dažnai išsirenka iš vakaro. Dirbančiosios klasės atsto­ vų apranga turi pabrėžti vilkėtojo lytį ir asmeny­ bę. Šios klasės atstovai nebijo, ką apie juos pa­

34 vž de luxe

galvos kiti, ir dažnai vilki drabužius, kurie kelia siaubą viduriniajai klasei – marškinius su pal­ mėmis, tamprios medžiagos sukneles, marški­ nėlius su užrašais (pvz., „Jokio vaikino – jokių problemų“) ir alaus daryklų logotipais.

Mityba lyg karo zona Mityba yra karo zona – kiekviena klasė valgo ki­ taip ir su panieka žiūri į kitų klasių atstovų val­ gymo įpročius. Tai sąlygojo ir prekybos centrų segregaciją: dirbančioji klasė apsipirkinėja „As­ da“ parduotuvėse, kurių savininkas yra ame­ rikiečių gigantas „Walmart“; vidurinioji klasė perka maistą „Waitrose“, kur galima gauti ne­ mokamą puodelį kavos bei pasiskolinti vyno taurių; aukščiausioji klasė apsipirkinėja „Self­ ridges“ ir „Harrods“, jeigu jie iš viso apsipirki­ nėja. Dirbančioji ir aukštesnioji klasės vartoja daugiausia mėsos, o vegetarai ir veganai papras­ tai priklauso viduriniajai klasei. Prieš keletą me­ tų garsus viduriniosios klasės kulinaras Hughas Fearnley-Whittingstallas sukėlė pasipiktini­ mo bangą pasakęs, kad neišgalintieji įpirkti viš­ tienos iš etiškų fermų turėtų jos valgyti mažiau.

Kadangi dirbančioji klasė paprastai turi mažiau­ sias pajamas ir tradiciškai vartoja daug mėsos, kulinaro pasisakymas buvo jų sutiktas su dide­ liu triukšmu.

Skirstymo sunkumai Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, egzistuoja keista tenden­ cija Didžiosios Britanijos gyventojus įsivaiz­ duoti kaip aukštesnės klasės atstovus. Vienas britas man yra pasakęs, kad „Neaišku, kodėl jie [amerikiečiai] galvoja, kad geriausias bri­ tiškų manierų pavyzdys yra žmogus, kuris el­ giasi lyg nespalvoto filmo veikėjas ir kalba lyg iškastruotas ponis“. Tačiau ne vien užsienie­ čiai vargsta bandydami perprasti britų klasių

sistemą. Didžiosios Britanijos vietovėse, iš­ gyvenusiose ne vieną imigracijos bangą, sen­ buviams sunku priskirti naujakurius vienai iš socialinių klasių. Pavyzdžiui, britams sunku perprasti lietuvius, nes mūsų šnekos variacijos yra tik regioninės, išsilavinimo lygis yra ga­ nėtinai neblogas, lyginant su britais, kur ne­ maža dirbančiosios klasės dalis turi raštingu­ mo problemų.

Straipsnio pradžioje užsiminiau, jog britų kla­ sių sistemos išskirtinis bruožas yra tai, kad pri­ klausymas klasei nėra tvirtai susijęs su žmogaus finansine padėtimi. Tai – ne visa tiesa. Viduri­ niosios ir aukštesniosios klasės britai nemėgs­ ta kalbėti apie pinigus – tai laikoma vulgarybe, ir bendravimas yra pilnas taisyklių bei niuan­ sų, kurie padeda to išvengti. Dainininkė Adelle priklauso dirbančiajai klasei nepaisant jos turto, viduriniosios klasės atstovas gali būti turtinges­ nis nei aukštesniosios klasės atstovas, taigi gali­ ma teigti, kad pats klasių sistemos egzistavimas yra tik būdas išvengti diskusijų apie nelygų tur­ to pasiskirstymą visuomenėje. Atidžiau pažvel­ gus, beveik visus klasių požymius bent iš dallies lemia pinigai. Tikėtina, kad visuomenė, kurioje kalbėti apie pinigus yra tabu, galėtų finansinio pranašumo ar trūkumo išraiškas interpretuoti kaip kultūrinius skirtumus. Kai ta idėja yra per­ duodama iš kartos į kartą, ji iš tiesų tampa kul­ tūros dalimi. Šias tris britų visuomenės dalis galima įsivaiz­ duoti kaip tris moteris. Viena turi tiek mažai, kad neturi ko prarasti ir didžiuojasi savo tiesmu­ kumu. Kita, labiau prasigyvenusi, bijo praras­ ti tai, ką turi, ir trokšta įgyti dar daugiau. Tre­ čioji turi visko, ko širdis trokšta, ir jai nusispjau­ ti, ką apie ją galvoja. Bet kiekviena jų slaptame stalčiuje turi fotografiją, į kurią kartais ilgesingai žvelgia. Nuotraukoje ji vis dar – didžiosios impe­ rijos pilietė. ●

Home is where your bed is Nėra nieko geresnio, kaip grįžus namo, prigulti į savo lovą.

Tą vienintelę, kurioje Jūsų miegas pats saldžiausias. Nesvarbu, ar būtumėte kasdien stresą patiriantis verslininkas, po pasaulį nuolat keliaujantis fotomodelis, ar tiesiog mama, auginanti vaikučius, pajusite, jog Hästens yra lova, dėl kurios verta grįžti namo.

Visos Hästens lovos yra rankų darbo, pagamintos pagal geriausias iš kartos į kartą perduodamas lovadirbystės tradicijas ir tik iš natūralių medžiagų – aukščiausios kokybės arklio ašutų, medvilnės, vilnos, lino.

Interviu su Elsa Hosk rasite hastens.com

Hästens store Vilnius RūdNINkų g. 16 VIlNIus +370 611 25600

greitoji mada Jeigu gimėte talentingu kūrėju, be mokesčių ir mirties, gyvenime neišvengsite ir dar vieno dalyko – jūsų darbas anksčiau ar vėliau bus nukopijuotas.

Ypač jei CV turite eilutę, nurodančią, kad jūs – sėkmingas mados kūrėjas. / Deimantė Bulbenkaitė /

K

itaip nei technologijų pra­ monė, kurioje konkuruo­ jama inovacijomis, mados pasaulis įkvėpimo ieško ne ateityje, o savo istorijoje.

Mados variklis yra nuolat besikar­ tojančios tendencijos, todėl kūrėjai, bandydami savaip interpretuoti jau matytas idėjas, sąmoningai ar nety­ čia kopijuoja.

Tai kol vieni žvelgia į mados isto­ rijos archyvus, kiti akis kreipia į ko­ legų kolekcijas. Taip, konfliktų ky­ la, teismus pasiekia ieškiniai, o in­ terneto portaluose mirga šypseną keliantys nuotraukų koliažai, kvie­ čiantys rasti penkis skirtumus tarp originalo ir jo kopijos. Kartais jų bū­ na tik vienas – įsiūta etiketė. Atro­ dytų, nieko ypatingo, bet ką daryti, kai žaidimų aikštelėje netikėtai pa­ sirodo trečias žaidėjas, pasirengęs uždirbti iš visko, ką pirmieji du su­ kūrė, išpopuliarino ir pavertė nau­ ja tendencija? Susipažinkite, tai – greitoji mada.

Pigiai ir šiandien!

Priešingai nei pirmieji du žaidėjai, kurie yra pasirengę kovoti už savo braižo autentiškumą ir mados na­ mų vardą, trečiasis rūpinasi ne kū­ ryba, o verslu. Jam rūpi, kaip sė­ kmingiausius žymių dizainerių kū­ rinius pritaikyti paprastiems mir­ tingiesiems, garantuoti žemą kai­ ną ir pagaminti bent kelias dešimtis tūkstančių kopijų. Nors viena konf­ likto pusė tai vadina agresyviu pla­ gijavimu ir bandymu pasipelnyti iš svetimų idėjų, didžiųjų pardavimo tinklų atstovai mieliau vartoja ter­ miną „demokratiška mada“. Atseit, jeigu „Dior“ pristatymo transliaci­ ją internetu gali stebėti kiekvienas, turintis prieigą prie interneto, ko­ dėl naujausios mados idėjos ir ten­ dencijos turėtų būti skirtos tik sau­ jelei išrinktųjų?

Dar prieš dešimtį metų šis klau­ simas nesulaukė daug dėmesio, o šiandien padėtis gerokai opesnė.

Madų pristatymai iš Niujorko, Lon­ dono, Milano ir Paryžiaus tiesiogiai transliuojami internetu, o kiekvie­ no ant podiumo demonstruoto dra­ bužio nuotraukos socialinius tinklus

36 vž de luxe

apskrieja akimirksniu. Pagal klasi­ kinę mados ciklo schemą nuo ko­ lekcijos parodymo iki jos pristaty­ mo į salonus paprastai praeina bent pusmetis – dizaineriai jį skiria ko­ lekcijai tobulinti, bendravimui su pardavimo tinklais, gamybai ir pri­ statymams. Kaip dirba greitosios mados bendrovės? Akylai stebėda­ mos tai, kas sulaukia dėmesio socia­ liniuose tinkluose, jos gali drabužio kopiją nuo eskizo į parduotuvių len­ tynas perkelti vos per dvi savaites. Žinoma, greitosios mados atstovų kokybė niekada neprilygs kruopš­ čiam rankų darbui, o audiniai nega­ rantuos, kad daiktą galėsite palik­ ti savo anūkams. Bet pigius, trum­ palaikius mados kaprizus atitinkan­ čius drabužius dabar perka jau ne tik viduriniosios klasės pirkėjai – grei­ tosios mados produkcijos nori ir tie, kurie vietoj kopijos pajėgūs įsigyti originalą. Bet to nedaro, nes norimo drabužio tektų laukti bent pusmetį, o kam mokėti keturženklę sumą už tai, kas jau morališkai paseno „Za­ ra“ ar „H & M“ lentynose?

Taigi greitoji mada iškraipė ne tik pirkėjų vartojimo įpročius, bet ir jų suvokimą apie prestižą. Pavyz­ džiui, prieš keletą metų mados na­ mų „Missoni“ kolekcijoje buvo pri­ statyti ilgi, tradiciniu zigzagų raš­ tu puošti megztiniai, kurių dizainą netrukus nugvelbė britų parduotu­ vių tinklas „Primark“. Kadangi abu drabužiai atrodė identiškai, paly­ ginimai internete pasirodė bene tą pačią akimirką, kai vos dešimtį sva­ rų kainavęs plagiatas išvydo dienos šviesą. Rezultatas? „Primark“ kli­ entai megztinį pirko kaip ir bet ku­ rį kitą modelį, o „Missoni“ pirkėjai originalą nusprendė ignoruoti, lyg pastarasis būtų užkrėstas raupais.

Apsisaugoti nelengva Deja, priešingai nei kiti meninin­ kai, mados kūrėjai autorinių teisių apsaugos klausimu lieka nuskriaus­ ti. Tarkime, portretas ar lipdinys ga­ li būti įvardijamas meno kūriniu ir Unikalus, dvelkiantis laisve „Missoni“ stilius traukia plagiatorių akį. Nuotraukoje – akimirka iš 2016–2017 žiemos kolekcijos pristatymo Milane. P i x elform u la / S I PA / S I PA n u otr .

jį automatiškai saugo įstatymas, o drabužis, rankinė ar batelis jau yra funkciją turintis daiktas, neatitin­ kantis kūrinio apibrėžimo. Išimtys taikomos nebent dizaino elemen­ tams, turintiems meninę vertę, – raštui, faktūrai, dekoratyviai de­ talei. Yra saugomas prekių ženklo logotipas, labai retai – visas daik­ to modelis, turintis išskirtinį ir len­ gvai atpažįstamą dizainą (pavyz­ džiui, „Hermes“ rankinė „Birkin“).

Taigi turbūt vienintelis efekty­ vus būdas apsaugoti savo kūrybą yra jos patentavimas. Šią strategi­ ją sėkmingiausiems modeliams tai­ ko tokie mados namai kaip „Celi­ ne“, „Jimmy Choo“, „Balenciaga“, taip pat populiarius sportinius ba­ telius gaminančios „Nike“ ir „Adi­ das“. Tiesa, patento patvirtinimas gali užtrukti iki poros metų, o pa­ čios procedūros kaina atsiperka re­ tai. Aklavietė? Ne visai.

Kai kurie dizaineriai, bandan­ tys savo idėjas apsaugoti nuo an­ trojo gimimo greitosios mados fa­ brike, imasi gan netradicinių me­ todų. Vienas efektyviausių – dra­ bužių gamybai taikyti sudėtingas technikas, kurioms reikia brangiai kainuojančio rankų darbo ir ku­ rios sumažina tikimybę, kad daik­ tas bus nukopijuotas. Šią strategi­ ją jau porą metų taiko ir populia­ ri graikų kilmės britų dizainerė Ma­ ry Katrantzou. Savo karjerą pradė­ jusi nuo gausiai kopijuotų 3D raš­ tų ir minimalistinių siluetų, šian­ dien savo kolekcijoms ji parenka tokius trapius audinius kaip gipiū­ ras ir visą drabužių dekoravimą at­ lieka rankomis.

Paradoksalu, kad kovoti su pla­ giatoriais padeda ir jiems darbą pa­ lengvinančios socialinės medijos.

Mat kai kurie mados namai vieto­ je ieškinių pirmiau bando griebtis viešumo – skelbia kopijų nuotrau­ kas ir apie tai informuoja ir savo, ir kopijuojančio ženklo klientus. Re­ tai kada po tokių kampanijų kopijos išimamos iš prekybos, bet panašūs poelgiai padeda šviesti vartotojus.

dėmesio sulaukusį modelį nukopi­ javo masinis gamintojas, suknelių buvo parduota per 80 tūkstančių.

Dabartinė situacija skaudžiau­ sia jauniems dizaineriams. Mat kai nuplagijuojamas garsių mados na­ mų kūrinys, kopiją perkantis kli­ entas dažniausiai jau būna jį ma­ tęs ir žino, kad 10 eurų kainuojantis kaklo papuošalas „pasiskolintas“ nuo „Chanel“ podiumo, o karpyti džinsai tėra pigesnė dabar madingų „Vetements“ versija. Kai greitosios mados kūrėjai nugvelbia mažiau ži­ nomo dizainerio idėją, klientas apie tai net nenutuokia. Situacija nebū­ tų tokia komplikuota, jeigu prade­ dantys kūrėjai nepradėtų savo kar­ jeros tik su vienu ar dviem sėkmin­ giausiais modeliais, nes dar netu­ ri išteklių plėtoti verslui. Ir juo la­ biau – teismo procesams, į kuriuos didiesiems veltis ne naujiena.

Kaip, pavyzdžiui, „Steve Mad­ den“ vadovams. Ši amerikiečių bendrovė žinoma dėl savo palygin­ ti nebrangios ir madingos avalynės – nuo stilingų aukštakulnių iki kas­ dienių batelių, atitinkančių nau­ jausias mados tendencijas. Tačiau ji garsi ir tuo, kad kasmet atsiduria bent kelių teismo procesų epicen­ tre, nes begėdiškai kopijuoja gar­ sių dizainerių populiariausius ba­ telius – nuo Alexanderio McQuee­ no aulinukų iki Christiano Loubou­ tino aukštakulnių. Bene garsiausias ir skandalingiausias „Steve Mad­ den“ bandymas pasiskolinti podiu­ „Steve Maden“ buvo atsakovė trijuose iš dešimties didžiausių teismų pasaulio aukštakulnių istorijoje. Tačiau tai nesutrukdė bendrovei pelnyti amerikiečių meilę. Nuotraukoje - „Steve Maden“ „Amerikos įvaizdžio apdovanojimų“ ceremonijoje. L o u d & C lear / S tella P ict u res n u otr .

Skatina pokyčius Įdomiausia tai, kad realaus nuosto­ lio, kurį patiria mados kūrėjai, su­ skaičiuoti beveik neįmanoma. Pir­ ma, visada neaišku, kiek kopi­ ją pirkusių klientų būtų nusprendę įsigyti originalą. Antra, originalo ir kopijos kainos dažniausiai skiriasi bent keliasdešimt kartų, tad skiria­ si ir tikslinė auditorija. Pavyzdžiui, kai 1996 metais dizaineris Narcisso Rodriguezas pasiuvo Carolyn Bas­ sette Kennedy vestuvinę suknelę, tokio paties rankų darbo modelio iš jo paprašė dar 45 klientės. Kai daug

Mary Katrantzou pristato savo 2016–2017 žiemos kolekciją Londone. Unikalios rankų darbo detalės ir apdaila sumažina autorės darbų kopijavimo tikimybę. P i x elform u la / S I PA / S I PA n u otr .

mo idėjas – tai „Balenciaga“ mados namų 2007 m. rudens kolekcijos vadinamųjų „lego“ batelių kopija, kurios lengvai įsimenamas dizai­ nas ir ryškios spalvos, matyt, pati­ ko ne tik mados elitui, bet ir įkvė­

pimo ieškantiems „Steve Madden“ dizaineriams.

Nors kopijavimo mados pramonė­ je išvengti neįmanoma, jis ne visuo­ met turi vien neigiamų padarinių.

Kai kurie greitosios mados atstovai, kadaise vien aklai kopijavę podiu­ mo hitus, pastaruoju metu stiprina savo pačių dizainerių komandas ir labiau stebi vyraujančias tendenci­ jas, o ne atskirus modelius. Ypatin­ go populiarumo sulaukia ir požiū­ ris „Kam kovoti, jeigu gali susidrau­ gauti“. Jį sėkmingiausiai populiari­ na švedų tinklas „H & M“, kuris nuo 2004 metų klientams siūlo išskirti­ nai pigias kolekcijas, sukurtas kartu su žymiais dizaineriais.

Itin greita didžiųjų tinklų reakci­ ja skatina pokyčius mados namuo­ se ir visoje pramonėje. Pavyzdžiui, „Burberry“ paskelbė, jog nuo ru­ dens atsisakys tradicinio pusme­ čių tvarkaraščio ir savo kolekcijos gamyba bei platinimu užsiims dar iki oficialaus jos pristatymo Londo­

no mados savaitės metu. Tai reiš­ kia, kad naujausi drabužiai parduo­ tuvėse pasirodys tą pačią dieną kaip ir ant podiumo, o kolekcijos neteks įprasto sezoniškumo. Dar nėra iki galo aišku, kaip pavyks planuoti gamybą ir užsakymus, bet vis dau­ giau mados namų pritaria „Burber­ ry“ sprendimui ir ketina imtis pa­ našių veiksmų. Patenkinti liks ir klientai, kurie pagaliau galės pa­ tinkantį drabužį įsigyti iškart, o ne keletą mėnesių laukti, kol lentyno­ se pasirodys naujienos, net jei jos – nebe tokios ir naujos.

Legendinė tvido kostiumėlio iko­ na Gabrielle Chanel yra pasakiusi, kad plagiatų kiekis yra vienas ge­ riausių būtų išmatuoti dizainerio sėkmę, nes vogti verta tik geriau­ sias idėjas. Nežinia, ką ji pasakytų sužinojusi, kad šiandien jos kūry­ bos atspindžių galima rasti visur.

Turbūt per daug nesupyktų – juk „Chanel kostiumėlis“ yra gyvas iki šių dienų. ● vž de luxe

37

ESTETINIAI EKSPERIMEN­ TAI POSTMODER­ NISTINIŲ MILANO DANGORAIŽIŲ FONE. NAUJAS ŽVILGSNIS Į ROMANTIKOS IR AVANGARDO DERINĮ.

Alessandro Dal Buoni nuotraukos Simona Melegari stilius Class Editori, Italy

38 vž de luxe

Kailiniai ir nėrinių suknelė, Saint Laurent, Hedi Slimane; šilko vualis, Prada; balerinos bateliai, Miu Miu. Kairiajame puslapyje: šilko suknelė ir vualis, Prada; auskarai, Delfina Delettrez.

Miesto portretai

vž de luxe

39

Padidinto dydžio švarkas, Dries Van Noten; suknelė su nėrinių apdaila, Celine; kaklo papuošalas, Miu Miu.

40 vž de luxe

Pagal laikrodžio rodyklę: paltas, Marco de Vincenzo; palaidinė ir šortai, Fendi; kaklo papuošalas, kojinės ir balerinos bateliai, Miu Miu. Sidabriniais blizgučiais puošta suknelė, MM6 Maison Margiela; marškinėliai, Marni; šilko šydas, Prada. Suknelė-tunika su nėriniais, Sacai; ištisinio kirpimo marškinėliai su šortais, N21; kaklo papuošalas, puskojinės ir balerinos bateliai, Miu Miu. Puošta blizgučiais liemenėlė, Gucci; šilko vualis, Prada; auskarai, Delfina Delettrez; džinsai, Levi’s 501. vž de luxe

41

Suknelė, Elisabetta Franchi; kelnės MSGM; auskarai, Delfina Delettrez; šilko vualis, Prada.

Dešiniajame puslapyje: juoda suknelė, Vionnet; marškiniai, Maison Martin Margiela@A.N.G.E.L.O. Padidinto dydžio vyriškos kelnės, Giorgio Armani; lankelis, kojinės ir baleto bateliai, Miu Miu.

42 vž de luxe

vž de luxe

43

priešpiečiai su takashi murakami

M

urakami man pasakoja apie šiuolai­ kinio meno atstovus, turėjusius įta­ kos jo karjerai. Jis mini Damieną Hirs­ tą ir Jeffą Koonsą, kurie kartu su Mu­ rakami žurnalistams ir kritikams yra „šventoji trejybė“. „Mano karta domėjosi kapi­ talizmo ir meno sąsaja. Jai apibūdinti tėra keli iš­ raiškos būdai, – sako Murakami, iš savo barzdelės traukdamas gabalą mėsainio bandelės. – Tad Je­ ffas Koonsas, Damienas Hirstas ir aš bandome su­ sieti meną, kuris iš tikrųjų neturi vertės, su kapi­ talizmu; mes bandome parodyti, kad menas gali būti laikomas vertingas.“ Aš energingai linksiu ir šypsausi. O iš tiesų galvoju: „Ką, po galais, jis turi galvoje?“. Šiuolaikiniai meninin­ kai dažnai savo kū­ rinių prasmę aiš­ kina sudėtingo­ mis teorijomis, lyg be intelek­ tualinio pa­ mato kolekci­ ninkai jų kūri­ nių neįvertin­ tų ir, dar svar­ biau, nepirktų. Ne išimtis ir Murakami, kuris yra dažnai vadi­ namas Japonijos Andy Warholu. Jis sukūrė ter­ miną superflat (liet. „super­ plokštuma“), kuriuo apibūdina­ mi jo dvimačiai, grafinį dizainą pri­ menantys darbai. Įkvėpimo meninin­ kas semiasi iš šiek tiek išprotėjusių manga (komiksų), anime (animacijos) ir fe­ tišistinių otaku subkultūros kūrinių. Jis šį paauglišką žanrą šlovina ir, tikėtina, parodijuoja – tipiški Murakami mo­ tyvai yra visomis vaivorykštės spal­ vomis nuspalvintos gėlės ir dantis šiepiantys monstrai.

44 vž de luxe

Svarstau, ar Takashi Murakami žodžiuose rasčiau daugiau prasmės, jei jis nebūtų į burną susikimšęs pusės mėsainio, o jo smakru nevarvėtų kažkoks žalias padažas. Man jį gana sunku suprasti – gal dėl pasenusių japonų kalbos žinių, o gal ir dėl man į kairę ausį tratančio vertimo į anglų kalbą. / Davidas Pillingas /

Kokias bekurtum teorijas, realybė yra tai, kad 53 metų menininkas sėkmingai panaikino ribą tarp „kasdienio“ ir „aukštojo“ meno, tarp komerci­ nės sėkmės ir kritikų pripažinimo. Jo darbai puo­ šia viską – nuo Louis‘o Vuitton‘o rankinių iki ma­ no kišenėje gulinčio „Frisk“ saldainių pakelio, ant kurio puikuojasi krūvos spalvingų kaukolių ir ku­ ris kainavo du svarus (apie 2,7 euro). 2008-aisiais, kai meno paklausa pasiekė ypatingas aukštumas, Murakami sukurta žmogaus dydžio stiklo pluoš­ to skulptūra „Mano vienišas kaubojus“ Niujor­ ko Sotheby’s aukcione buvo parduota už 15 mili­ jonų svarų. Jei Murakami tikslas buvo atrasti sąsa­ ją tarp meno ir kapitalizmo, „Mano vienišas kau­ bojus“, kuris vaizduoja geltonplaukį paauglį, ratu sukantį savo spermos čiurkšlę, turbūt buvo geras pasirinkimas.

Mes pietaujame erdviame jo meno fabrike, kuris yra įsi­ kūręs Tokijo priemies­ tyje. Norint pasiek­ ti šias dirbtuves iš miesto centro, ten­ ka keliauti dviem traukiniais ir taksi. Šioje pramoninio stiliaus aplinkoje – lifto durys nusilei­ džia vertikaliai, kaip

garaže – Murakami ir jo pameistrių komanda kuria meną, kuris bus siunčiamas į visus pasaulio kam­ pelius. Šiuo metu jų dėmesio centre yra „The 500 Arhats“ (liet. „500 arhatų“), pirmoji per 14 me­ tų menininko autorinė paroda Japonijoje. Parodo­ je, kuri spalio mėnesį bus atidaroma Tokijo „Mo­ ri Art“ muziejuje, bus eksponuojamas trijų me­ trų aukščio tapybos darbas. Bus galima pamatyti ir šimto metrų ilgio kūrinį, vaizduojantį 500 arha­ tų – nušvitimą pasiekusių budos pasekėjų. Meni­ ninko dirbtuvių sandėlyje guli šio darbo dalis – ant 25 metrų ilgio drobės spindinčiais akriliniais da­ žais yra nutapyta animacinių monstrų procesija.

Pasak Murakami, apylinkėje trūksta gerų res­ toranų, tad pietaujame dirbtuvėse. „Valgoma­ sis“, į kurį veda aidintys metaliniai laiptai, yra užlietas ryškia fluorescensine šviesa. Stovi keli darbo stalai, ant kurių sukrautas ką tik pristaty­ tas maistas ir gėrimai. Murakami, į uodegytę su­ rištais plaukais, elfo barza ir Kim Jong-il prime­ nančiu alaus pilvuku, palieka gana komišką, be­ veik šaržinį, įspūdį. Jis dėvi dažais išterliotus ro­ žinius marškinėlius ir laisvas rudas kelnes su pet­ nešomis.

Jis išsirenka vietinio greitojo maisto tinkle „Freshness Burger“ mėsainį ir stambiai pjaus­ tytas bulvytes. Taip pat paima mažą žalią bute­ liuką „San Pellegrino“ ir plastikinį butelį rožinio greipfrutų skonio gėrimo „Calpis“, kuris panašus

Takashi Murakami pozuoja prie savo kūrinio Teito modernaus meno galerijoje. Jis, kaip ir Jeffas Koonsas ir Damienas Hirstas, seniai atsakė į garsiąją Andy Warholo provokaciją, sakančią, kad geras verslas yra pats geriausias menas. L u ke M acgregor / R e u ters n u otr .

Takashi Murakami pozuoja prie savo kūrinio Teito modernaus meno galerijoje Londone. L u ke M ac G regor / R e u ters n u otr .

į jogurtą ir labai populiarus Japonijoje. „Šitas bus tirštas“, – jis prunkšteli garsiai skaitydamas pa­ kuotės informaciją. Aš pasirenku medinę bento dėžutę, kurioje yra bambuko, virtų krevečių, ant grotelių keptos vištienos, smulkiai pjaustyto om­ leto, drebučius primenančio konnyaku (gamina­ mo iš daržovių) ir ryžių. Atsigerti renkuosi plas­ tikinį buteliuką šaltos arbatos su pienu.

Murakami sudrimba stalo gale, o aš atsisėdu įs­ trižai jo. Mes abu įsitaisome ant biuro kėdžių su ratukais. Kai anksčiau vaikštinėjome po studiją, jis buvo atsipalaidavęs ir linksmas. Dabar jis su­ rimtėja, atsakydamas į klausimą užsimerkia, o jo atsakymai tampa ilgais postringavimais.

***

Klausiu, ar tiesa, kad „The 500 Arhats“ niūri te­ matika išaugo iš jo pamąstymų apie 2011 metų žemės drebėjimą ir cunamį, kuomet žuvo beveik 16 tūkstančių žmonių. Jis atsako, kad taip, že­ mės drebėjimas paskatino jį skirti daugiau laiko pasvarstymams apie visuomenę ir religiją, to­ dėl galiausiai jis „įtraukė istorijos aspektus į sa­ vo darbą“. Įkvėpimo jis sėmėsi iš Kano Kazuno­ bu, kuris irgi nutapė penkis šimtus Budos moki­ nių tuo metu, kai Japonija išgyveno gilią traumą.

Tai įvyko Edo laikotarpiu, kai mirčių skaičius buvo labai didelis, o feodalinę santvarką kei­ tė 1868-ųjų Meiji restoracijos skatinama sparti modernizacija.

Murakami trumpam išbėga ir grįžta nešinas ne­ dideliu trikoju, ant kurio jis pastato savo „iPho­ ne“ telefoną. Staiga suvokiu, kad mūsų pokal­ bio metu jis mane filmuoja. Galvodamas apie tai,

ką darau, lazdelėmis paimu šiek tiek marinuotų daržovių ir imu kramsnoti. „Šiuolaikinėje Japonijoje yra jaučiama daug nepasitenkinimo, tad žmonės ieško atsakymų praeityje, tarp Edo ir Meiji laikotarpių, kai Ka­ zunobu nutapė savo arhatus, – tęsia jis. – Kaip ir tais laikais, mes jaučiame pokyčių poreikį, bet iš tiesų nesikeičiame. Pokario laikotarpiu Japoni­ ja buvo nuslopinta, iš „jos buvo atimta galimy­ bė pačiai spręsti“. Murakami nuomone, Japoni­ ja yra Jungtinių Amerikos Valstijų „vasalė“, ku­ rios pilietinei visuomenei ir politiniam gyveni­ mui neleidžiama plėtotis. Be to, jam neramu dėl didelio valstybės įsiskolinimo. „Kad Japonija ga­ lėtų augti, pirmiausia mums reikia sumažinti sa­ vo deficitą iki nulio“, – viltingai sako jis.

Atsikandu švelnaus, į sojų varškę panašaus yuba ir kombu jūržolių. Abu yra stulbinančiai ska­ nūs. Nors tai pigus bento, kiekvienas užkandis yra kruopščiai atskirtas nuo kitų vyniojamuo­ ju popieriumi arba dėžutės pertvaromis, kad bū­ tų išsaugoti skirtingi skoniai. Murakami padėjėjas mums atneša garuojančios žaliosios arbatos. Da­ bar aš turiu du gėrimus, o jis turi tris.

Jei jis teisus, kad Japonijai sunku judėti į prie­ kį, tai ar šiuo metu ministro pirmininko pareigas einančio Shinzo Abe radikalumas nežada poky­ čių? Kad ir ką apie jį galvotum, Abe valdžia ėmėsi drąsių, kai kurių žmonių nuomone, neapgalvo­ tų veiksmų, siekdama išgelbėti ekonomiką nuo smukimo. Abe yra išreiškęs susirūpinimą spar­ čia Kinijos plėtra, ir šiuo metu jis stiprina Japo­ nijos karines pajėgas. 1947 metais Jungtinėms Amerikos Valstijoms prižiūrint buvo pasirašy­

ta Japonijos konstitucija, kuri leido vyrauti paci­ fistinėms nuotaikoms šalyje 70 metų. Murakami atsako, kad jei vyksta pokyčiai, jie yra pavojingi. „Abe vadovaujama valdžia atvers pragaro vartus, – sako jis, į pražiotą burną įsimesdamas bulvytę.

– Japonija gali išprotėti ir galime atsidurti tokio­ je pat siaubingoje situacijoje kaip Vokietijoje iš­ plitus nacizmui“.

Bandau daugiau sužinoti apie šią nerimą kelian­ čią prognozę, bet Murakami nepasakoja smul­ kiau, tad grįžtame prie meno temos. Ankstyvai­ siais 1970-aisiais, kai jam buvo aštuoneri ar de­ vyneri, mama pradėjo vedžioti jį į parodas. Mu­ rakami prisimena, kad jam įspūdį paliko Renu­ aras, Van Gogas ir ypač Goja. Po parodų mama reikalaudavo, kad vaikas rašytų kritines apžval­ gas. Mano pašnekovo balse jaučiasi kartėlis. „Ma­ no tėvai auklėjo labai griežtai, – sako jis trum­ pam prabildamas angliškai. – Aš to nekenčiu, bet tuo pačiu tuo truputį ir didžiuojuosi“. Gurkštelė­ jęs „Calpis“ jis man papasakoja, kad jo tėtis buvo taksi vairuotojas, kad taifūnų sezono metu Toki­ jo rajoną Sakashitą (pažodžiui „Žemyn nuo kal­ no“), kuriame jis gyveno, užtvindydavo vanduo. „Mūsų šeima buvo neturtinga, bet tėvai mums davė pinigų mokslams“.

Tokijo menų universitete Murakami studija­ vo nihonga – tradicinės japonų tapybos rūšį, o 1980-aisiais jis pradėjo tyrinėti otaku subkultūrą.

Jos įkvėpimo šaltinis – pamišimas dėl kompiute­ rinių žaidimų, manga, animacijų, cosplay (kos­ tiumų, persirenginėjimų) ir mokslinės fantasti­ kos. „Prieš dvidešimt metų šie žmonės buvo dis­ kriminuojami, – sako jis. – Tai nebuvo madin­ vž de luxe

45

Otaku subkultūra, iš kurios Murakami semiasi įkvėpimo, populiari ne tik Japonijoje. Nuotraukoje Niujorko kavinė su padavėjomis, persirengusiomis anime veikėjais. S h a n n o n S tapleto n / R e u ters n u otr .

ga, bet aš pasinėriau į šią subkultūrą. Jaučiau, kad prisijungdamas prie to, kas nėra vertinama, ga­ lėčiau sukurti kažką naujo“.

1990-ųjų viduryje Murakami persikraustė į Niujorką, ir kai kurie japonai jį apkaltino otaku kultūros išnaudojimu siekiant pelno. „Žmo­ nės sako: o, Takashi vagia iš mūsų kultūros pa­ veldo. Bet pagalvok, juk mūsų kultūros paveldas priklauso ir man, tiesa?“ Jis trumpam pranyksta ir vėl pasirodo, šįkart nešinas teriyaki vištienos mė­ sainiu.

***

Murakami man sako, kad šiais laikais otaku kul­ tūra yra nepaprastai populiari tarp viso pasau­ lio paauglių. Jo balse nuskamba pasididžiavimo gaida. Aš klausiu, ar tai iš tiesų yra gerai? Ar šios subkultūros motyvai – kartais mieli ir vaikiš­ ki, kartais pilni sekso ir smurto – nėra vystytis nustojusios, paauglystės etape įsitrigusios japo­ nų visuomenės, dėl kurios Murakami taip neri­ mauja, atspindys? Ir ar Japonijos vyrams nebūtų geriau išeiti iš savo kambarių ir susidurti su tikru pasauliu, įskaitant tikras moteris? Ar, jei tai bū­ tų pernelyg drastiška, bent jau būtų galima apie moteris galvoti kaip apie lygiavertes partneres, o ne kaip nepasiekiamus fantazijos kūrinius. Tai galėtų padėti išspręsti mažo gimstamumo, ku­ riuo Japonija garsėja, problemą.

Murakami su manimi nesutinka. Jis vėl užsi­ merkia. Autentiška japonų otaku kultūra, jis ga­ liausiai atsako, yra svarbi tuo, kad tai nėra kaž­ kokia Vakarų kultūros imitacija. Jis priduria, kad otaku į riajuu žmones (jis turi galvoje „tikrus“ žmones, kurie gyvena pilnaverčius gyvenimus tikrame pasaulyje) žiūri su panieka. Kai jo pa­ klausiu, kodėl japonai skiria tiek daug laiko por­

46 vž de luxe

nografijai ir, jei galime tikėti apklausomis, tiek mažai laiko skiria seksui, jis patenkintas atsa­ ko: „Mes tampame aseksualiais, nes pasiekėme aukštesnį evoliucijos lygį.“ „Man patinka fantazijų pasaulis, – tęsia Mu­ rakami, pridurdamas, kad jo ir jo žmonos san­ tykiai daugiausia vystosi per „FaceTime progra­ mą“, nes jie gyvena skirtinguose miestuose. – Per „iPhone“ telefoną viskas iš tiesų yra tikro­ viškiau, nes galime tai įrašyti, – sako jis. – Tai daug geriau nei tikras gyvenimas“. Mano pa­ šnekovo nuomone, žmonės Vakaruose perne­ lyg žavisi tikruoju pasauliu: „Vakariečiams rei­ kia narkotikų, kad galėtų išsiskirti dopaminas, – dalykiškai sako jis. – O mes tik žaidžiame kom­ piuterinius žaidimus ir nevartojame narkotikų.

Tad esame sveikesni“. Žvelgdamas į tuščią pa­ kelį nuo bulvyčių atsakau, kad suprantu, ką jis turi galvoje.

Murakami mėgaujasi otaku fantazijomis, ar tai būtų 15-metės mergaitės, ar moterys, dėvinčios laikros kostiumus. Pavyzdžiui, jo kūrinys „Miss ko2“ (tarti reikia „ko ko“), kuris 2003-iaisiais buvo parduotas už daugiau nei 500 tūkstan­ čių dolerių (apie 441 tūkst. eurų), yra šešių pė­ dų (1,8 metro) aukščio blondinė didelėmis krū­ timis ir kūną apnuoginančia namų tvarkytojos uniforma. „Jums tai gal atrodo gana keista ir ne­ suprantama, – jis teisus taip sakydamas, jis nu­ jaučia, kad man otaku kultūra atrodo ir keista, ir nesuprantama, – bet žvelgiant iš otaku perspek­ tyvos tai yra tiesiog normalu“.

Kai Murakami padėjėjas mums paduoda juo­ dos kavos, nusprendžiu giliau patyrinėti Japo­ nijos tamsiąją pusę. Po dešimtmečius trukusio tarptautinio spaudimo, 2014 metais, parlamen­ tas uždraudė vaikų pornografijos viešinimą. Va­

dovaujantis tuo, kad negalima riboti meninin­ kų vaizduotės, buvo nutarta, jog draudimas ne­ galios pieštiems paveikslėliams. Man įdomu, ką Murakami apie tai mano.

Jis pamini prieš kelerius metus išleistą komik­ sų knygą „Okusama wa Shougakusei“ („Mano žmona yra vidurinės mokyklos mokinė“). „Ta­ da ši komiksų knyga sulaukė didelio pasiprieši­ nimo, tuometinis Tokijo gubernatoriaus pava­ duotojas ją pasmerkė; jis pasakė, kad tokie da­ lykai gadina Japonijos reputaciją Vakaruose“.

Murakami atsakas buvo atkurti šį komiksą pa­ dedant Britney Spears ir 2010-aisiais ji pasirodė ant POP žurnalo viršelio vilkėdama tą pačią mo­ kinės uniformą. Jis sako: „Aš pagalvojau, kad jei garsenybė priims tai kaip meną, žmonės pradės į tai žiūrėti kitaip. Aš bandau išreikšti savo nuo­ monę per meną“.

Ne pirmą kartą mūsų pokalbis patenka į akli­ gatvį, tad keičiu temą. Šį kartą klausiu, ar Mu­ rakami darbai tikrai gali būti vadinami jo kūri­ niais, jei tokią didelę darbo dalį atlieka studi­ jos padėjėjai (nors turiu pripažinti, kad jie dir­ ba pagal jo brėžinius). „Gal pries dvidešimt me­ tų žmonės ir sakydavo tokius dalykus. Ar jie taip sakytų Tomui Cruise’ui?” – jis klausia turėda­ mas galvoje tai, kad pagrindinio aktoriaus įna­ šas į filmą nėra menkesnis dėl to, kad jis dirba su didele komanda. „Apie save galvoju kaip apie vyriausiąjį virė­ ją trijų žvaigždučių restorane, – sako jis keisda­ mas metaforą. – O mano studijoje dirbantys jau­ ni žmonės yra mano mokiniai“. Užbėgdamas ki­ tam mano klausimui už akių jis priduria, kad sa­ vo pameistrių neišnaudoja. „Kai kurie perdeda sakydami, kad aš juos išnaudoju, o moku jiems tik centus. Bet tai netiesa. Jie irgi turi svajonę vieną dieną tapti vyriausiasiais virėjais “.

Paprastai japonų valgomojo stalas tiesiog įkū­ nija eleganciją. Tačiau mūsiškis dabar yra ap­ krautas pietų liekanomis: mėsainių pakuotėmis, popieriniais puodeliais, plastikiniais buteliais… yra ir tuščia mano bento dėžutė. Baigdamas po­ kalbį paklausiu Murakami apie kai ką, ką jis pa­ minėjo senesniame interviu: kad žmonės paga­ liau supras jo meną tik praėjus šimtui metų nuo jo mirties. Aš pajuokauju, kad jam nereikės taip ilgai laukti. Juk galėtų savo kūrybos prasmę pa­ aiškinti man jau dabar?

Iš jo atsakymo aišku, kad jis jaučiasi nesupras­ tas, ypač Japonijoje, kur jo darbai nebuvo eks­ ponuojami jau daug metų. Kai paklausiu, kodėl, jis atsako: „Niekas man nepasiūlė. Aš nemėgs­ tu eksponuoti savo darbų Japonijoje, nes japonai nesupranta mano požiūrio“.

Murakami pamini Kitaoji Rosanjiną – kerami­ ką, tapytoją, kaligrafą ir restauratorių, kuris mi­ rė 1959 metais. Kaip ir mano pašnekovas, Ro­ sanjinas mėgo apie savo kūrinius kurti didingas teorijas – Murakami vadina tai „šurmuliu“. Jį ir­ gi ne visi suprato. „Kai jis buvo gyvas, žmonės sakydavo – tai yra imitacija, tai yra netikra“, – sako Murakami ir priduria, kad Rosanjiną iš ti­ krųjų įvertino tik po jo mirties. „Gal aš tiesiog stovėsiu už savo darbų ir nieko nesa­ kysiu“, – jis bando pasakyti, kad jo teorijos trukdo žmonėms suprasti jo darbus. „Gal tada žmonės mane su­ pras, – ištaria ilgesingai. – Viskas bus daug aiškiau, kai numirsiu“. ●

Laisvės al. 101 KAUNAS, Vokiečių g. 16 ir PC "Panorama" VILNIUS, PC "Akropolis" KLAIPĖDA www.patipati.lt

www.lisecharmel.com

kai ateina laikas perleisti vadeles Žodis „šeima“ pirmiausia asocijuojasi su antrąja gyvenimo puse, vaikais, kitais artimiausiais giminėmis, galų gale namų jaukumu. Taigi kai kalbame apie šeimą, pirmiausia turime galvoje asmenis, susijusius vienokiais ar kitokiais giminystės ryšiais. Tačiau šeimą jungia ne tik santuokos ar kraujo ryšys, bet ir kur kas materialesni dalykai, tokie kaip pinigai, verslas ar pragyvenimo šaltinis. Šįkart „De Luxe“ – apie šeimos verslą ir jo kelionę iš vienos kartos į kitą. / Paulius Čiulada /

J

AV įsikūrusi įmonė „Boston Consultancy Group“ laikoma viena prestižiškiausių vadybos konsultavimo įmonių pasau­ lyje. Tai šeimos valdoma įmo­ nė, o tokioje įmonėje šeimos na­ riams priklauso kontrolė ar toks akcijų paketas, su kuriuo galima daryti didelę įtaką bendrovės val­ dymui. Pavyzdžiui, paskirti gene­ ralinį direktorių ar valdybos pirmi­ ninką. Taip pat šeimos įmonei būti­ na sąlyga yra jau įvykęs ar planuo­ jamas teisių perdavimas iš vienos kartos į kitą, teigia „Boston Con­ sultancy Group“.

Paskaičiuota, kad Jungtinėse Vals­ tijose šeimos verslai sudaro trečda­ lį, Vokietijoje ar Prancūzijoje – 40% visų verslų, jei vertinsime stambes­ nes bendroves, t. y. tas, kurių me­ tinė apyvarta viršija 1 mlrd. USD. Statistika rodo, kad Vakarų Eu­ ropoje šeimos verslai sukuria 40– 50% visų privataus sektoriaus dar­ bo vietų.

48 vž de luxe

Net didžiausia, vertinant pagal pajamas, pasaulyje bendrovė – JAV prekybos tinklas „Wal-Mart Sto­ res“ – yra šeimos verslas. Įmonė yra įsileidusi privačių investuotojų, ta­ čiau didžiąją dalį akcijų vis dar val­ do Waltonų šeima, kuri, pagal leidi­ nį „Forbes“, yra turtingiausia šeima pasaulyje. Ir taip jau daugelį metų – Samas Waltonas verslą pradėjo dar 1945 m., o pirmoji „Wal-Mart“ par­ duotuvė duris atvėrė 1962 m.

Nors Lietuva gyvena dar tik 26-tuosius nepriklausomybės me­ tus, šeimos verslų taip pat netrūks­ ta. Kurį sektorių bepaimsime – prekybą, pramonę, paslaugas, – vi­ suose rasime šeimos verslo pavyz­ džių. Kai kurie specialistai teigia, kad maždaug pusė visų stambesnių įmonių Lietuvoje yra šeimos vers­ lai, o mažesnių įmonių segmente ši proporcija dar didesnė.

Beje, dar pernai DNB banko užsa­ kymu atliktas tyrimas parodė, kad kada nors sukurti nuosavą verslą

ir jį valdyti kartu su šeimos nariais svajoja 70% lietuvių. Kurti šeimos įmones skatina galimybė suderinti darbą ir karjerą, nepriklausyti nuo darbdavių, dirbti su artimaisiais, lengviau rasti sutarimą ir užtikrinti šeimos gerovę iš kartos į kartą.

Iššūkis trečiajai kartai „Tam, kad susikrautumėte turtą, rei­ kia labai daug drąsos, tiek pat atsar­ gumo ir dar sėkmės. Bet tuomet, kai turtas jau tavo rankose, reikia dar 10 kartų daugiau išmonės, kad jį išlai­ kytumėte“, – kartą yra pasakęs Nat­ hanas Mayeris Rothschildas, vienos įtakingiausių pasaulyje bankininkų šeimų – Rothschildų – atstovas.

Ir tikriausiai daugelis tam pritar­ tų, nes viena yra turtą sukaupti, o visai kas kita – išlaikyti, kad jis so­ tų gyvenimą užtikrintų dar ne vie­ nai kartai.

Tai iš esmės patvirtina leidinio „Forbes“ sudarytas 10-ies turtin­ giausių planetos žmonių sąrašas,

Valdžios paveldėjimo sistema Rotšildų giminėje nesiskiria nuo monarchijos, tai leidžia išlaikyti kapitalą šeimos rankose. Nuotraukoje - „Rothschilds Continuation Holdings“ galva Davidas Rothschildas su dukra.

A n n a C lopet/ C orbis

kuriame, be Kochų šeimos atstovų (jiems priklauso „Koch Industries“ konglomeratas), daugiau nerasime žmonių, kurie būtų praeityje garsių verslininkų palikuonys.

Nerasite jokių tyrimų, kurie pa­ tvirtintų, kad tarp šeimos sukaupto turto vertės ir to, kaip jos nariams sekasi valdyti finansus, yra koks nors ryšys. Tačiau rasite ne vieną istoriją apie tai, kaip vienos kar­ tos sukauptas turtas, patekęs į pa­ likuonių rankas, išgaravo it dūmas.

Statistika gana iškalbinga: vos 30% turto, sukaupto vienoje kar­ toje, sėkmingai perduodama antra­ jai kartai. Trečiąją kartą statistiškai pasiekia vos 12% pirmojoje sukaup­ to turto, o ketvirtą – mažiau nei 3%.

Ne veltui vos ne kiekvienoje kul­ tūroje rasite posakį apie tai, kad šeimos turtas dažniausiai iššvaisto­ mas jau trečioje kartoje. „Išlipus iš kaliošų atgal į juos lipama jau tre­ čioje kartoje“, – teigia britai. „Už­ dirbk tai, palik tai, sudegink tai“, –

per profesionalius fondų valdyto­ jus“, – sako p. Navickas.

Aktualu ir Lietuvoje

„Wal-Mart Stores“ šeimos nariai Jimas, Alice ir Robas Waltonai džiaugiasi gerais rezultatais akcininkų susitikime. R ick Wilki n g / R e u ters n u otr .

jiems antrina vokiečiai. „Arklides nuo žvaigždžių skiria tik trys kar­ tos“, – neatsilieka italai. „Nuo senų sandalų iki naujų sandalų – tik trys kartos“, – sako kinai.

Svarbu turėti planą Investicinį banką „Rothschild“ valdo jau septintos kartos palikuo­ nys. Neseniai Vilniuje apsilankęs šio banko Londono padalinio vado­ vas Johnas Brimacombe‘as patvir­ tina, kad savo sukurto verslo per­ leidimas atžaloms yra ilgas ir kom­ pleksinis procesas, kuriam reikia gerai pasiruošti. „Audito ir mokesčių konsultacijų bendrovės „PwC“ 2014 m. atliktas tyrimas rodo, kad planą, kaip vers­ las keliaus iš vienos kartos į kitą, turi vos 13% šeimos verslų. Pradėti ga­ lima nuo paprasčiausio suskaičiavi­ mo, inventorizacijos, kiek turto iš viso yra. Reikėtų atidžiai peržiūrė­ ti, kuris turtas yra duodantis paja­ mų, o kuris jas tik nuolat valgo, taip pat kuris turtas yra jūsų gyvenimo būdas, o kuris – tik pramoga. Svar­ bu žinoti, kuris turtas yra likvidus ir greitai paverčiamas pinigais, o kuris – ne“, – sako p. Brimacombe‘as.

Pasak jo, kuriant planą taip pat svarbu numatyti, kiek dar reikės skirti lėšų verslui palaikyti, susi­ kurti ir gerąjį, ir blogąjį scenarijus, įvertinti, kas gali nutikti ekonomi­ kos kilimo ar nuosmukio atvejais. „Galiausiai labai svarbu pristaty­ ti šeimai savo planus, kad jie žino­ tų, kaip bus vienu ar kitu atveju“, – teigia p. Brimacombe‘as.

Adomas Navickas, finansų pata­ rėjų įmonės „Porta Finance“ aso­ cijuotas partneris, dėsto, kad sė­ kmingas verslo perleidimas ateities kartoms yra bene didžiausias verslo judėjimo į priekį iššūkis. „O tyrimai rodo, kad tik labai maža dalis verslininkų apie tai pa­ galvoja laiku“, – teigia jis.

Pasak specialisto, planuojant verslo perleidimą svarbu pagal­

50 vž de luxe

voti, ar šeimos turtas nėra perne­ lyg sukoncentruotas viename se­ gmente, sektoriuje, geografinėje vietoje. „Verslą visiškai ar iš dalies paver­ čiant pinigais galima ne tik suma­ žinti koncentraciją, bet ir pasinau­

doti finansine grąža, kurią siūlo ki­ tos, potencialiai sparčiau už Lie­ tuvą per ateinančius 20 metų aug­ siančios rinkos, kurios nėra pasie­ kiamos vien tiktai eksportuojant prekes ar paslaugas iš Lietuvos. O gautus pinigus galima „įdarbinti“

ŠEIMOS VERSLO YPATUMAI Daugumai sąvoka „šeimos verslas” asocijuojasi su nišiniu, lokaliu verslu, familiariais santykiais ir iškylančiomis paveldėjimo problemomis. Nors tai iš dalies yra tiesa, tačiau šeimos verslo vaidmuo pasaulio ekonomikoje yra galingas. Žurnalas „Harvard Bussines Review“ rašo, kad šeimos verslo įmonės nepajėgia uždirbti tiek pelno, kaip tai gali padaryti išskaidytos nuosavybės ir struktūros bendrovės, bet užklupus krizėms iš šeimos valdomų įmonių sugebėjimo išlaikyti stabilumą gali pasimokyti ir pačių stambiausių pasaulio bendrovių vadovai.

Kuklumas geru ir blogu laiku. Kitaip nei kiti verslai, šeimos verslo įmonės neturi prabangių biurų ir vadovaujasi principu, kad „paprasčiausias būdas turėti pinigų – jų neišleisti“. Šeimos verslo įmonių stiprybė yra tai, kad įmonės pinigai suvokiami kaip šeimos finansai. Todėl įvykus finansiniam sukrėtimui šeimos įmonėms beveik nereikia mažinti išlaidų ir dėl to jos atrodo

*

stabilesnės už kitas bendroves.

Kapitalo * saugojimas. Šeimos valdomos įmonės turi paprastą taisyklę – neišleisti daugiau, nei uždirbama. Netgi investuodamos tokios įmonės atlieka griežtą atranką ir investuoja tik į garantuotos sėkmės projektus. Visuomet laikomasi bendrovės išlaidų limito.

Kuo mažiau * paskolų. Šeimos valdomose įmonėse skola asocijuojasi su pažeidžiamumu, rizika ir judėjimo laisvės suvaržymu. Todėl į banko paskolas šeimos verslas žiūri labai atsargiai vien dėl to, kad užklupus finansiniams sunkumams nereikėtų švaistyti energijos grąžinant skolas.

Mažesni įsigijimai. * Paprastai šeimos verslo įmonės vengia didelių įsigijimų, įsigyja tik panašios veiklos verslus ir taip vykdo neagresyvią geografinę plėtrą. Šeimos verslas labiau orientuojasi į natūralų bendrovės augimą.

Sugebėjimas * išskaidyti veiklą.

Veiklos išskaidymą

skatina noras išsaugoti šeimos gerovę, todėl šalia pagrindinės veiklos neretai užsiimama kokia nors nereikšminga veikla, kuri recesijos metais, kai pagrindinis verslas kraujuoja, padeda išlaikyti šeimos finansų stabilumą.

Kantrybė eksporto * rinkose. Daugelis žinomų pasaulinio lygio šeimos verslų, tokių kaip „Michelin“, LG, „Philips“ ir kt., sugebėjo išaugti todėl, kad buvo kantrūs pradėję eksportuoti savo prekes. Todėl šeimos verslas paprastai pasiekia įspūdingų pardavimų užsienyje be didelių finansinių investicijų.

Talentų * išsaugojimas. Šeimai priklausančių bendrovių vadovai labai vertina lojalius darbuotojus, kurie įmonėje dirba ilgą laiką.

Tokiais darbuotojais labiau pasitikima, jiems perduodamos sprendimo priėmimo teisės. Šios įmonės turi daug ką bendra su vadinamosiomis patikimomis organizacijomis, kuriose dominuoja kolektyvinė mąstysena ir veikia efektyvi komanda.

Verslo perleidimo savo vaikams ar pardavimo investuotojams iš išo­ rės klausimas aktualus ir Lietuvos verslininkams, teigia specialistai. „Vis daugiau šeimų Lietuvoje pa­ galvoja apie savo verslo pardavimą arba pasitraukimą iš jo perleidžiant vaikams. Šeimoms priklausančių verslų pardavimo sandorių dabar yra ge­ rokai daugiau nei prieš penkerius metus. Ar tai atsitiktinumas? Ma­ nau, kad ne, ir tam yra net kelios priežastys“, – pasakoja Irmantas Norkus, advokatų kontoros „Co­ balt“ vadovaujantysis partneris Lietuvoje.

Pirmoji tokio aktyvumo priežas­ tis, pasak jo, yra tai, kad verslas nepriklausomoje Lietuvoje jau gy­ vuoja daugiau nei 25 metus, tad tie žmonės, kurie verslą pradėjo prieš 20 metų, jau skaičiuoja 50–60 savo gyvenimo metus. „Antroji priežastis, manau, yra tai, kad ekonominės sąlygos verslui perleisti dabar palankios – ekono­ mika kyla, verslų vertės yra pakilu­ sios, tad metas pardavimui yra ne­ blogas“, – kalba p. Norkus.

Pasak jo, daugelis verslo pasau­ lio žmonių supranta, kad jei ateitų dar viena globalinė krizė, kito vers­ lo pardavimui palankaus momento reikėtų laukti 5–10 metų. „Tad žmonės, kuriems dabar yra 60–70 metų, tikriausiai nenori laukti dar vieno dešimtmečio. Na­ tūralu, kad apie atsitraukimą jie bent jau pamąsto“, – sako p. Nor­ kus.

Jo teigimu, Lietuvos verslininkai, planuodami verslo perleidimą sa­ vo sūnums ar dukroms, dažniausiai remiasi geriausia pasauline prak­ tika. Dažnai pasižiūrima į Švedi­ ją, Vokietiją, kur tokie sandoriai yra kasdienybė. „Lietuvoje, deja, dar neturime nusistovėjusios teismų praktikos, precedentų, kaip teismas pasielgė vienu ar kitu atveju, kai buvo už­ ginčytas verslo perleidimas ar pa­ našiai. Be to, vis dar negalime pasi­ girti stabilia teisine sistema ir nie­ kas nežino, ar toks verslo regulia­ vimas, koks yra dabar, išliks po 20 metų“, – kalba p. Norkus.

Teisininko teigimu, kartais pa­ mirštama, kad verslo perleidimas turėtų būti ne tik verslą perlei­ džiančio, bet ir jį perimančio žmo­ gaus rūpestis. „Kartą yra tekę girdėti labai gerą posakį. Tai, kad verslas perduoda­ mas man, dar nereiškia, kad iš sa­ vo tėčio aš gaunu dovanų. Tai reiš­ kia, kad aš skolinuosi verslą iš sa­ vo vaikų. Taigi visada turi galvoti, ką perduosi kitoms kartoms“, – sa­ ko p. Norkus. ●

superautomobilių

PILOTAMS –

„Hublot“ laikrodžio „MP-05 LaFerrari“ formos primena galingą automobilio motorą.

G ami n tojos n u otr .

superlaikrodžiai

Tribūnose gaudžia minia, skaičiuojamos paskutinės minutės, netrukus „Formulės 1“ buvę, būsimi ir esami čempionai sės į savo bolidus ir bus duotas startas dar vienerioms šio sezono „F-1“ lenktynėms. Skirtumas tik vienas: šiemet kone visi „Formulės“ pilotai prieš sėsdami į lenktyninį automobilį gali pasitikrinti, kiek valandų rodo ant jų riešų tiksintys prabangūs laikrodžiai, mat žinomiausios pasaulio laikrodžių gamintojos nusprendė „Formulės 1“ komandas pasitelkti savo prekių ženklui pristatyti. / Dina Sergijenko /

P

riežastį, kodėl tokios ben­ drovės, kaip „Rolex“, „Hu­ blot“ ar „Bell & Ross“, nu­ sprendė, kad automobilių sportas – puiki proga pade­ monstruoti prabangą ir vertybes, atspėti nesunku: brangus automo­ bilis ir kartais tiek pat kiek trans­ porto priemonė kainuojantis ak­ sesuaras ant riešo – tobulai deran­ tys atributai. Be to, ir automobiliai, ir laikrodžiai į priekį varomi kom­ pleksiškų sudėtingų mechanizmų.

Na, ir galiausiai – tokia partnerys­ tė nelieka be atsako ir dėmesio. „F1“ pilotai tarsi roko žvaigždės ma­ tomi visur, kur bepasisuktų. Taip pat pastebima ir tai, ką sportininkai dėvi, segi, renkasi. Tai priežastis, kodėl iš vienuolikos šių metų „For­ mulės 1“ komandų tik keturios ne­ sulaukė laikrodžių gamintojų pa­ siūlymų, o „Rolex“, bendrovė, tu­ rinti karūną savo logotipe, jau ke­ tverius metus iš eilės yra „Formulės 1“ rėmėja. Pastaroji šiemet panoro būti ir pirmųjų sezono varžybų pa­ grindine rėmėja.

„Hublot“ pažibos Viena ryškiausių komandų lenk­ tynių trasoje „Scuderia Ferrari“ turi keliolika detalių tiekėjų, rė­

52 vž de luxe

mėjų ir partnerių, tarp jų – pra­ bangieji „Hublot“. Šveicariškų laikrodžių gamintojai „Ferrari“ komanda – ne pirmoji partnerių sąraše. Bendrovė dirbo su krepši­ nio žvaigžde Kobe Bryantu, lai­ krodžiais puošiasi futbolo ko­ manda „Paris Saint-German“, „Hublot“ sąraše netgi futbolo le­ genda – brazilas Pelė.

Charizmatiškus sportininkus, tokius kaip Sebastianas Vettelis, nusisamdžiusi lenktynių koman­ da drauge su „Hublot“ sukūrė ne vieną ypatingą ir ribotos laidos laikrodžio modelį. Tiesa, šį sezo­ ną naujovių abi partnerės nepri­ stato, tačiau nėra abejonių, kad ir ankstesni laikrodžiai abejingų nepaliks. Iš 637 skirtingų detalių „Hublot“ surinko laikrodį, ku­ riam prireikė titano, anglies pluošto, o ant ciferblato raudoni akcentai simbolizuoja „Ferrari“.

Beje, kai kurios laikrodžių versi­ jos dengtos 18 karatų įprastu ir raudonu auksu. „Hublot“ pavyko sužibėti ir tada, kai tarptautinėje automobilių paro­ doje Ženevoje 2013 m. „Ferrari“ pristatė savo superautomobilį „LaFerrari“. Laikrodžių gamintoja prabėgus porai mėnesių pristatė

FelipeÕas Massa demonstruoja vardinį aksesuarą. G ami n tojos n u otr .

unikalų aksesuarą, turintį atspin­ dėti superautomobilio dvasią. Lai­ krodžio forma primena galingą au­ tomobilio motorą, titano korpusą puošia safyrai. „Ferrari“ išleido viso labo 499 „LaFerrari“ modelius, „Hublot“

ypatingų laikrodžių išleido dar ma­ žiau – vos 50. Kiek „MP-05 LaFer­ rari“ pavadintas aksesuaras kai­ nuoja, oficialiai niekas nesako, o neoficialiai skelbiama, kad už tokį laikrodį pirkėjai turėjo mokėti po maždaug 266 000 Eur. Žinoma,

perkant automobilį, kuris kainuoja 1,15 mln. eurų, tokia suma neatro­ do reikšminga.

Pakeitė kryptį ir komandą „TAG Heuer“ – dar viena Šveicarijos laikrodžių gamintoja, kone 30 metų bendradarbiavusi su „McLaren“ ko­ manda. „McLaren“ ir „TAG Heuer“ partnerystė baigėsi praėjusiais me­ tais, kai laikrodžių bendrovė nu­ sprendė 2016 m. sezone tapti „Red Bull Racing“ komandos rėmėja.

Laikrodžių gamintoją valdančios prabangos verslo grupės LVMH va­ dovas Jeanas Claude´as Biveris tiki­ na, kad tokių permainų priežastis – dinamiška „Red Bull“ komandos natūra. Be to, ši komanda atitinka laikrodžių bendrovės pasirinktos naujos rinkodaros strategijos kryp­ tį. Dėl šios priežasties „Renault“ gaminami varikliai ir patys auto­ mobiliai jau bus su „TAG Heuer“ prekių ženklu.

Kadangi ant partnerystės sutar­ ties dar, galima sakyti, nė nenu­ džiūvo rašalas, laikrodžio, dedi­ kuoto „Red Bull“ komandai, „TAG Heuer“ dar neišleido. Visgi aksesu­ arų, pavadintų „Formula 1“, ben­ drovė turi. Iš pirmo žvilgsnio šie laikrodžiai atrodo gana įprastai, ta­ čiau gamintoja juos sidabravo, nau­ dojo safyro kristalus, atsparus van­ deniui laikrodis gali saugiai panerti į 200 m gylį. Už šį laikrodį „TAG Heuer“ prašo sumokėti tik kelis tūkstančius eurų, tačiau kaina gali gerokai pasikeisti, kai laikrodžių gamintoja nuspręs išleisti specialiai „F-1“ komandai skirtą aksesuarą.

Remia dvi „McLaren“ po to, kai komandai nugarą atgręžė „TAG Heuer“, ne­ snaudė ir laiko veltui nešvaistė. „Formulės-1“ komanda pasirašė susitarimą su „Richard Mille“ lai­ krodžių gamintoja.

Komanda laikoma viena sėkmin­ giausių „Formulės 1“ istorijoje. Nuo 1966 metų, kai Bruce´as McLarenas debiutavo Monake, F-1 trasoje, ši komanda laimėjo daugiau didžiųjų prizų nei bet kuri kita – 182. Ko­ mandos pilotai Fernandas Alonsas ir Jensonas Buttonas yra tarp ge­ riausiai apmokamų lenktynininkų.

Tad pasirašant dešimties metų par­ tnerystės sutartį „Richard Mille“ laikrodžių bendrovei neturėjo kilti jokių dvejonių.

Tiesa, „Richard Mille“ šį sezoną užsimojo plačiai ir remia ne vienin­ telius „McLaren“. Ne vienas „For­ mulės 1“ gerbėjas nustebo išgirdęs, kad aksesuarų gamintoja nuspren­ dė remti ir visiškai naują komandą „Haas“. Žadama, kad netrukus pa­

sirodys šių metų sezonui koman­ doms ir sportininkams skirti laik­ rodžiai. Tačiau „McLaren“ ir „Haas“ komandos – ne vienintelės laikro­ džių gamintojos partnerės. „Ri­ chard Mille“ jau yra pagaminusi laikrodžius RM 056 ir RM 011, jie – „Formulės 1“ piloto iš Brazilijos Felipe´o Massos vardiniai aksesua­ rai. Vien tam, kad pagamintų šiam sportininkui skirto laikrodžio kor­ pusą, prireikė 1 000 darbo valandų, dar 430 valandų buvo praleista to­ bulinant korpusui reikalingus ele­ mentus, apie 350 valandų truko laikrodžio poliravimo darbai. Iš sa­ fyro, titano, plieno pagamintų F. Massai skirtų RM 056 laikrodžių – vos dešimt. Antrojo – RM 011 – modelio pagaminta 100 vienetų.

Už vieną iš dešimties safyro korpu­ są turintį RM 056, kalbama, tektų sumokėti apie 900 000 eurų.

Kalba apie aistrą „Mercedes AMG Petronas“ koman­ da spindi pastaruosius kelis sezo­ nus, o viena ryškiausių komandos žvaigždžių – Lewisas Hamiltonas.

Komanda giriama už lyderystę, už puikius konstruktorius, o į L. Ha­ miltoną dedama labai daug vilčių, mat jis jau įrodė, jog gali tapti pa­ saulio čempionu.

Pastaruosius kelerius metus ši „Formulės 1“ komanda bendradar­ biauja su „IWC Schaffhausen“ lai­ krodžių gamintoja iš Šveicarijos. „IWC Schaffhausen“ jau yra išlei­ dusi kelis ypatingus laikrodžius, pažyminčius bendradarbiavimą su „F-1“ komanda, netrukus, vasaros pradžioje, žadama pristatyti ir nau­ jausią. Visgi „Mercedes“ komandos gerbėjai ant riešo jau gali užsisegti ir Lewisui Hamiltonui, ir Nico Ros­ bergui skirtus laikrodžius. Patys sportininkai, žinoma, negali segėti „IWC Schaffhausen“ laikrodžių tuomet, kai vairuoja sportinius bo­ lidus, tačiau laikrodžiai pavaizduo­ ti ant jų pirštinių.

L. Hamiltonas, pasakodamas apie vardinį savo laikrodį, prisipažino,

Nico Rosbergas (dešinėje) švenčia pergalę Bahreine segėdamas „IWC Schaffhausen“ laikrodį. S ipapress / S ca n pi x n u otr .

kad visuomet norėjo turėti itin technišką, tikslų aksesuarą, atspin­ dintį „F-1“ komandai rūpimas ver­ tybes. „Laikrodis turi anglies pluoš­ to apdailą, spaudžiamus mygtukus, cirkonio oksido varžtelius. Be to, jaučiu silpnybę metalinėms apyran­ kėms, todėl pasirinkau apyrankę iš titano“, – sako pilotas, kurio vardi­ nių laikrodžių išleista vos 250.

Nico Rosbergas apie jam skirtą vardinį aksesuarą kalba emocingai, jis prisipažįsta norėjęs, kad laikro­ dis būtų ne tik techniškas, bet ir užsimintų apie aistrą. Vardinių lenktynininko laikrodžių „IWC Schaffhausen“ taip pat pagamino 250. Beje, geltonos rodyklės, ryš­ kiai matomos iš sidabro pagaminto ciferblato fone, ne kas kita kaip užuomina į N. Rosbergo ryškiai gel­ toną šalmą, kelerius metus buvusį lenktynininko skiriamuoju ženklu.

Pasirinko komandos spalvas Nuo šių metų „Formulės 1“ sezono pradžios bendro darbo susitarimą

„Oris“ logotipas puošia „Williams“ komandos bolido nosį.

Hasa n B ratic / S ipapress / S ca n pi x n u otr .

pasirašė ir dvi Prancūzijos bendro­ vės. „Renault Sport“ komanda ir laikrodžių gamintoja „Bell & Ross“ sukirto rankomis nepaisy­ damos fakto, kad „Renault“ turi­ mą „Formulės E“ komandą remia „Richard Mille“ laikrodžių ga­ mintoja.

Kurį laiką „Renault Sport“ F-1 pilotai nešiojo „Bell & Ross BR-X1 Carbone Forge“ laikrodžius, kai­ nuojančius apie 20 000 eurų, ta­ čiau balandžio viduryje laikrodžių gamintoja pristatė BRX1 RS16 mo­ delį, skirtą pabrėžti susitarimui.

RS16 žyma laikrodžio pavadinime rodo sportinio bolido, kuriuo šie­ met į priekį veržiasi „Renault Sport“ komanda, pavadinimą. „Renault Sport“ komandos dvasią atspindi ir juodos bei geltonos spalvų derinys, pasirinktas lai­ krodžio dizainui.

Gaminant sportininkams skir­ tus laikrodžius naudotas titanas, anglies pluoštas, lengvos ir tvirtos kompozitinės medžiagos, taip pat safyro kristalai, aliuminio detalės.

Kiek toks aksesuaras kainuoja, kol kas neatskleidžiama. „Williams Martini Racing“ ko­ mandos ir Šveicarijos laikrodžių gamintojos „Oris“ bendradarbia­ vimo istorija – viena iš ilgiausių, 14 metų jų bendradarbiavimo lydi galybė vardinių, vienetinių ir pro­ ginių laikrodžių. Šviežiausias „Oris“ darbas – laik­rodis „Williams Engine Date“, kainuojantis viso labo apie 1 200 eurų. „Oris“ logotipai puošia ir bolidų nosis, ir sportininkų šal­ mus. ● vž de luxe

53

karalystė už kiaušinį Kas sieja Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą II, Monako kunigaikštį Albertą, rusų oligarchą Viktorą Vekselbergą ir dar nedidelį ratą pasaulio pateptųjų? / Jolanta Vaitiekūnienė /

O

gi tai, jog jų kolekcijo­ se yra bent po vieną Faber­ žė kiaušinį. Būtų tiksliau žodį „bent“ pakeisti dale­ lyte „net“, mat kiekvienas toks juvelyrinis dirbinys kainuoja pasakiškus turtus. Juvelyro dirbtu­ vėse sukurtų kiaušinių vertę gal net labiau už brangias medžiagas kelia tobula technika ir originalumas.

Apie legendinius Faberžė kiau­ šinius yra daug kas girdėję, net jei nesidomi nei menais, nei juvelyri­ ka. Istorinės Velykų puošmenos yra tapusios ne tik Rusijos carų Roma­ novų dinastijos, bet ir apskritai di­ dybės, galios ir gerovės simboliais.

Legendinių kiaušinių kūrė­ jas Peteris Carlas Faberge gimė 1845-aisiais Sankt Peterburge, jo tėvas buvo vokietis, motina – da­ nė. Juvelyro profesiją, kaip ir juve­ lyrinių dirbinių įmonę, Karlas pa­ veldėjo iš tėvo. Juvelyrikos būsi­ moji garsenybė mokėsi ir gimtinė­ je, ir Vokietijoje. Karlas Faberžė bu­ vo ne tik talentingas juvelyras, bet ir sumanus vadybininkas: pavel­ dėjęs dirbtuves ir parduotuvę Sankt Peterburge jis įmonę išplėtė, įkū­

54 vž de luxe

rė jos padalinius Maskvoje, Kijeve, Odesoje bei Londone. Verslininkas gebėjo atsirinkti talentingus meis­ trus, tokių jis rado ir tarp papras­ tų valstiečių. Ilgainiui Faberžė pre­ kių ženklas tapo prestižinis, o iš­ galintieji įsigyti juo žymėtų dirbi­ nių tarsi gaudavo patvirtinimą, jog priklauso aukštuomenei. Per Spalio perversmą Lenino įsakymu Faber­ žė įmonė buvo nacionalizuota, ta­ čiau juvelyras bent jau išvengė žū­ ties. Jis emigravo į Vakarų Europą, galiausiai įsikūrė Šveicarijoje, šio­ je šalyje 1920 metais iškeliavo į ge­ resnį pasaulį.

Velykinis kiaušinis Faberžė muziejuje Sankt Peterburge.

Muziejų buvusios imperijos sostinėje atidarė Rusijos oligarchas Viktoras Vekselbergas. A le x ei D a n ic h ev/ R I A Novosti n u otr .

Subtili dovana Pirmąjį pavardę išgarsinusį kiaušinį meistras sukūrė 1885 metais impe­ ratoriaus Aleksandro III užsakymu.

Tai buvo velykinė dovana valdovo žmonai Marijai. Istorikai užsimena, jog ypatingai dovanai buvo ir dar viena proga – dvidešimtosios suža­ dėtuvių metinės. Juvelyro kūrinys imperatorienei turėjo priminti vai­ kystę, kai mažoji Marija žavėjosi in­ krustuotu kiaušiniu, kuris priklau­ sė jos tetai, Danijos princesei.

Vienas iš dingusių imperatoriškųjų kiaušinių buvo aptiktas pernai viename Jungtinių Amerikos Valstijų antikvariate.

Ha n do u t/ R e u ters n u otr .

įkurdino miniatiūrinį lokomotyvą, kuris traukė penkis auksinius va­ gonus. Beje, kaip ir tikrieji vagonai, jie buvo pažymėti užrašais „Pašto“, „Tik damoms“, „Nerūkantiems“.

Penkis vaikus auginusi Romanovų šeima buvo labai tikinti, todėl, kaip ir tikrovėje, vienas vagonas skirtas koplyčiai.

Varžėsi su cariene

Pirmasis, Faberžė vardą išgarsinęs „kiaušinis“, buvo sukurtas 1885 metais. R e x F eat u res n u otr .

Su šia idėja Aleksandras III ir krei­ pėsi į Karlą Faberžė. Gabus meistras valdovui į akį krito apžiūrinėjant Maskvoje surengtą Visos Rusijos parodą. Tiesa, joje juvelyras rodė ne originalius kūrinius, o Sankt Peter­ burgo Ermitažo muziejuje saugomų istorinių dirbinių kopijas. Net spe­ cialistai perfekcionisto darbus sun­ kiai skyrė nuo originalų.

Gavęs imperatoriaus užsakymą Karlas Faberžė sumanė vištos kiau­ šinio dydžio dirbinį, kurį ir pavadi­ no „Vištele“. Lukštą meistras pa­ dengė baltu emaliu, trynį pagami­ no iš aukso, dar jame paslėpė viš­ telę su miniatiūrine imperatoriaus karūnos kopija bei rubininį kiau­ šinio formos pakabutį. Dovana im­ peratoriaus rūmams taip patiko, jog užsakymų Velykoms sukurti ypa­ tingą kiaušinį Faberžė dirbtuvių meistrai sulaukdavo kasmet. Kei­ tėsi valdovai, bet ne tradicijos: po Aleksandro III mirties į imperato­ riaus sostą sėdęs jo sūnus Nikola­ jus II kasmet užsakydavo jau po du kiaušinius, vieną – motinai, kitą žmonai Aleksandrai.

Nevaržė fantazijos Kad Velykų simboliai kasmet pra­ džiugintų imperatoriškuosius už­ sakovus, Faberžė meistrų koman­ dai prireikdavo ir sugebėjimų, ir la­ kios vaizduotės. Kūrėjams buvo su­ teikta daug laisvės, dažnai net pats imperatorius nežinodavo, ko ti­ kėtis. Autoriui buvo keliama vie­ nintelė sąlyga – dirbinys turi nu­ stebinti. Suvenyrinius kiaušinius Faberžė dirbtuvių meistrai gamin­ davo iš aukso, sidabro ir brangiųjų akmenų, juos padengdavo emaliu ar įvairiais lakais. Atidaromų kiau­ šinių viduje jie įtaisydavo įvairiau­ sių siurprizų, tarkim, muzikinę dė­ žutę, mechaninę gulbę, vaikščio­ jantį drambliuką iš dramblio kau­ lo. Vienais metais kiaušinio vidu­ je damos atrado šeimos narių por­ tretus, kitais – mažytę caro rūmų kopiją. Tuomet, kai per visą Rusi­ ją, nuo Maskvos iki Vladivostoko, buvo baigta tiesti Transsibiro ma­ gistralė, juvelyrai kiaušinio viduje

Manoma, jog iš viso imperatoriaus šeimai Faberžė sukūrė 54 brangak­ meniais puoštus kiaušinius, o už nuopelnus jam buvo suteiktas Jo imperatoriškosios didenybės juve­ lyro titulas. Kiaušiniai buvo gami­ nami kasmet, išskyrus dvejų metų pertrauką 1904–1905-aisiais, kai vyko Rusijos ir Japonijos karas. Be­ je, du Faberžė kiaušiniai buvo pa­ daryti ir 1918-aisiais, bet dėl Rusi­ joje kilusios revoliucijos caro šei­ mos jie nebepasiekė.

Teigiama, jog iki mūsų dienų iš­ liko 46 imperatoriškieji kiaušiniai.

Keliolika ne tokių prašmatnių kaip valdovui, bet į juos panašių deko­ ratyvinių kiaušinių įmonė pagami­ no ir to meto turtuoliams, tokiems kaip Rotšildai (Rothschild) ar Ju­ supovai. Septynis kiaušinius užsa­ kė pramonininkas Alexanderis Kel­ chas , kurio žmona Barbara Baza­ nova Kelch siekė prilygti carienei.

Deja, vyro dosnumas santuokos neišgelbėjo, Barbara nuo sutuokti­ nio pabėgo į Prancūziją, nepamir­ šusi pasiimti visų dovanotų verty­ bių. Meno istorikų skaičiavimais, iš viso buvo sukurtas 71 Faberžė kiau­ šinis, iki dabar jų išliko 62. Tie­ sa, įvairiuose šaltiniuose skelbiami skaičiai apie šiuos juvelyrikos dir­ binius šiek tiek skiriasi.

Grįžkime prie istorijos: Lenino valdžios konfiskuoti Faberžė kiau­ šiniai, kaip ir kitos pagrobtos Ro­ manovų šeimos vertybės, iš Žie­ mos rūmų buvo pervežtos saugo­ ti į Kremlių. Įdomi detalė: apie 14 Faberžė kiaušinių, paskelbęs šūkį „Lobius keičiame į traktorius“, už­ sieniečiams pardavė vėlesnis šalies diktatorius Stalinas. Sunku patikė­ ti, kai kuriuos – vos už 400 dolerių.

Dauguma išlikusių Faberžė kiau­ šinių saugoma muziejuose ir priva­ čiose kolekcijose, yra prieinama vi­ suomenei. Dešimt tokių šedevrų yra Kremliaus Ginklų rūmų muziejaus rinkiniuose. Maždaug prieš dešimt­ metį rusų oligarchas Viktoras Vek­ selbergas iš amerikiečių kolekci­ ninkų Forbsų šeimos už 100 milijo­ nų dolerių nusipirko devynis kiau­ šinius, juos galima pamatyti Sankt Peterburge prieš kelerius metus du­ ris atvėrusiame Faberžė muziejuje.

Viltis – ieškančiųjų motina Lobių medžiotojai nepraranda vil­ ties rasti dingusias Faberžė legen­ das. Kai kam pasiseka: pernai vie­

Britanijos pergalei prie Trafalgaro atminti buvo pagaminta 50 kiaušinių, kuriuos sukūrė Karlo Faberžė anūkas Teo Faberžė. Nuotraukoje dirbinį demonstruoja kūrinio bendraautorė dizainerė Sara Faberžė. R e x F eat u res n u otr .

name Jungtinių Amerikos Valsti­ jų antikvariate aptiktas imperato­ riškasis kiaušinis. Ekspertų teigi­ mu, 1887 metais pagaminta rete­ nybė verta maždaug 33 milijonų dolerių. Praėjusį spalį apie tai, jog atrastas dingusiu laikytas Faberžė kiaušinis, kurį 1935-aisiais įsigi­ jo karalius Jurgis V (George V), pa­ skelbė Britų karališkosios kolekci­ jos fondas.

Faberžė prekių ženklo istorija su­ siklostė prieštaringai. 1924-aisiais garsiojo juvelyro sūnus Aleksan­ dras (Alexander) įsteigė prabangos prekių bendrovę Paryžiuje, pavel­ dėtojai ilgai nesutarė su Samueliu Rubinu, kuris 1937-aisiais Jungti­ nėse Amerikos Valstijose ėmė par­ davinėti šio prekių ženklo kvepa­ lus, o sumokėti Faberžė šeimai už vardo naudojimą sutiko tik po ke­ liolikos metų. Prabangaus prekių ženklo tai neapsaugojo, jį mėgino pasisavinti, kas netingėjo, tarp šių – skutimosi putų, skalbimo milte­ lių ir net tualeto valiklių gaminto­ jai bei prekeiviai. Žinomu vardu ne

kartą yra pasinaudoję ir kino bei televizijos filmų kūrėjai. Garsie­ ji kiaušiniai, be kita ko, vaizduo­ jami 1983-aisiais susuktoje Jame­ so Bondo serijos juostoje „Aštuon­ kojė“, romantiniame filme „Vagi­ šių meilė“ (1987 m.) su aktore Au­ drey Hepburn, seriale „Šeimos bi­ čas“ (2006 m.), taip pat animaci­ niame seriale „Simpsonai“ (2005 m.).

Prekių ženklas atgimė Faberžė prekių ženklo istorijos pa­ baiga – laiminga, šeima ir prekės vardas galiausiai susijungė. 2007 metais juvelyro proprovaikaitės, pasamdžiusios tarptautinius verslo konsultantus, atkūrė Faberžė ben­ drovę, kuri vėl gamina juvelyrinius dirbinius ir kitas prabangos prekes.

Vienas labiausiai vertinamų atgi­ musios bendrovės dirbinių buvo pernai sukurtas vienos Saudo Ara­ bijos šeimos užsakymu. Tai iš bal­ tojo ir geltonojo aukso pagamintas kiaušinis, inkrustuotas 3 305 dei­ mantais ir 139 perlais. ● vž de luxe

55

/Parengė Gintautas Degutis/

technogidas ch Šįkart Technogide – apie telefonus, be kurių šiuolaikiniame pasaulyje apsieiti sunku. Nelengva ir išsirinkti, juo labiau kad visi laukiamiausi metų telefonai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs. Tačiau kiekvienas turi išskirtinių savybių, kurios dažnai ir lemia vartotojų pasirinkimą.

Tikimės, kad Technogidas suteiks jums naudingos informacijos, o gal atrasite ir kažką nematyto. „Huawei P9“

„LG G5“

G i n ta u to D eg u č io ( V Ž ) n u otr .

Apie modulinius telefonus kalbama jau keletą metų, nuo to laiko, kai „Google“ prabilo apie savo projektą ARA. Tačiau iki šiol tokie telefonai egzistavo tik laboratorijose. LG pirmoji iš didžiųjų gamintojų sukūrė komercinį produktą. „LG G5“ iki ARA idėjos įgyvendinimo dar trūksta – jame turėtų būti galimybė keisti beveik visus komponentus, įskaitant lustus. Pietų Korėjos bendrovės naujajame telefone galima keisti tik garsiakalbius, bateriją ir fotoaparato kameros valdymo modulį. Bet idėja įdomi, juo labiau kad daugelis vartotojų nori ne tik vientiso ir tvirto metalinio korpuso, bet ir keičiamos baterijos, o šie du dalykai sunkiai suderinami.

Naujasis LG flagmanas turi 5,3 colio aukštos raiškos ekraną: 2560 x 1440 taškų. Jame sumontuotas „Qualcomm Snapdragon 820“ procesorius, 4 GB operatyviosios bei 32 GB pastoviosios atminties lustai.

Telefono baterijos talpa – 2800 mAh. Ji įmontuota taip, kad ją būtų galima išimti patraukus už apatinės telefono dalies.

LG flagmanas, kaip ir jo pagrindinis konkurentas iš „Samsung“, turi funkciją net ir neaktyvuotame ekrane rodyti laiką, pranešimus ir kitą pasirinktą informaciją. Šiame telefone taip pat sumontuotos 2 galinės kameros: 16 MP ir 8 MP. Jos leidžia matyti ryškų vaizdą plačiu, 135 laipsnių, kampu.

Beje, keičiamus garsiakalbius sukūrė Danijos garso aparatūros gamintoja „Bang and Olufsen“ (B & O).

Beje, LG šiam telefonui prikūrė ir įvairiausių aksesuarų. Tarp jų – virtualios realybės akiniai, 360 laipsnių kampu fotografuojanti kamera, ausinės ir kt.

G ami n tojo n u otr .

Balandį pristatyti „Huawei“ flagmanai „P9“ ir „P9 Plus“ išsiskiria telefonų fotoaparatų kameromis. Abiejose P9 versijose Kinijos bendrovė pritaikė įdomų dvigubų kamerų sprendimą. RGB kamera leidžia „pagauti“ daugiau spalvų, o vienspalvė gali fiksuoti daugiau detalių. Beje, abi kameros minimuose telefonuose – garsiosios „Leica“ gamybos.

Su panašiomis dvigubomis kameromis eksperimentuoja ir Pietų Korėjos LG, Kinijos „Lenovo“ bei Taivano HTC. Gamintojams tai gana patrauklu, nes dviem objektyvais, kurių vaizdus vėliau į vieną sudeda speciali programinė įranga, galima daryti gerokai kokybiškesnes nuotraukas, netobulinant pačių jutiklių.

Grįžtant prie „Huawei“, verta užsiminti, kad abiejuose telefonų modeliuose įdiegta ir „Hybrid Focus“ technologija, leidžianti vaizdą fokusuoti trimis būdais – lazeriu, pagal gylio apskaičiavimą ir kontrastą.

Telefonas gali automatiškai pasirinkti geriausią fokusavimo būdą.

Telefonų korpusai pagaminti iš stiklo ir aliuminio. „P9“ turi 5,2 colių 1080P raiškos ekraną, nemažą 3000 mAh talpos bateriją, jame įdiegtas „Kirin 955“ 2,5 Hz 64 bitų ARM procesorius. „P9 Plus“ – labai panašus, tik jame sumontuotas 5,5 colio ekranas ir dar didesnė – 3400 mAh – talpos baterija.

Abiejuose modeliuose įdiegta ir greito įkrovimo funkcija bei pirštų atspaudų skaitytuvai. „Huawei“, kaip ir kai kurie kiti Kinijos gamintojų telefonai, turi kiek neįprastą „Android“ įrenginiams ir „Apple“ gaminius primenančią vartotojo sąsają. Joje nėra vadinamojo programėlių stalčiaus, visos piktogramos išdėstomos ant pagrindinio ekrano.

Kaina: 32 GB talpos „P9“ – 599 Eur, 64 GB talpos – 649 Eur. „P9 Plus“ – 749 Eur.

56 vž de luxe

Kaina 699 Eur.

„Samsung Galaxy S7“

R ico D avid ( „ S ca n pi x “ / „ R e u ters “ / S I PA ) n u otr .

„Galaxy“ šeimos įrenginiai daug metų yra tarp perkamiausių telefonų pasaulyje. Tiesa, vasarį pristatyti „Galaxy S7“ ir „Galaxy S7 Edge“ (su šonuose lenktu ekranu) nebuvo didelė staigmena. „Samsung“, regis, laikosi dizaino evoliucijos, o ne revoliucijos kelio. Todėl iš pirmo žvilgsnio šie telefonai panašūs į ankstesnės – šeštos kartos „Galaxy“ įrenginius. Tačau beveik visos S7 modelių charakteristikos geresnės už pirmtako.

Abu S7 modeliai atsparūs vandeniui – jie atitinka IP 68 sertifikatą, taigi telefonai gali iki pusvalandžio pragulėti panardinti vandenyje, iki pusantro metro gylyje. „Galaxy S7“ ekranas – 5,1 colio įstrižainės, 2560×1440 taškų. „Galaxy S7 Edge“ ekranas kiek didesnis – 5,5 colio.

Abu telefonai turi ir vadinamąją visada įjungto ekrano funkciją, kuri leidžia pranešimus, praleistus skambučius ir kitą pasirinktą informaciją matyti neatrakinus telefono.

Bene įspūdingiausias dalykas – naujieji „Samsung“ telefonai aušinami skysčiu.

Septintos kartos „Galaxy S“ telefonai taip pat turi apie 20–30% talpesnes baterijas nei jų pirmtakai – „Galaxy S7“ baterija turi 3000 mAh, o „Galaxy S7 Edge“ – 3600 mAh. Tiesa, dėl naujų funkcijų ir galingesnio procesoriaus bei grafikos lusto vargu ar galima tikėtis, kad baterijos užteks bent 2 dienoms.

Abiejuose telefonuose sumontuoti 4 GB operatyviosios atminties (RAM) lustai. Neįprastą sprendimą „Samsung“ pritaikė savo flagmanų fotoaparatų kamerose – megapikselių skaičius jų jutikliuose, palyginti su pirmtakais, sumažėjo nuo 16 MP iki 12 MP, tačiau „Samsung“ teigia, kad dvigubi pikseliai sugers per 50% daugiau šviesos, todėl nuotraukos bus ryškesnės ir kokybiškesnės. „Samsung“, kaip ir LG, savo flagmanams taip pat sukūrė įvairių aksesuarų. Siūloma išbandyti akinius „Gear VR“ ir kamerą „Gear 360“.

Kaina: „Galaxy S7“ – 718 Eur, „Galaxy S7 Edge“ – 818 Eur.

„CAT S60“

G ami n tojo n u otr .

Šio telefono ypatybės – itin tvirtas korpusas ir termovizorius. Kaip ir visi CAT telefonai, jis yra atsparus vandeniui, dulkėms ir smūgiams. Be to, ir kitos techninės charakteristikos jau panašėja į tokias, kokias esame įpratę matyti flagmanuose (ankstesniuose modeliuose jos gerokai atsilikdavo): „S60“ modelyje sumontuotas 4,7 colio aukštos raiškos (HD) ekranas, kurį galima valdyti šlapiais pirštais, 32 GB pastoviosios atminties ir 3 GB operatyviosios, arba darbinės, atminties (RAM), 13 MP galinė kamera bei 5 MP priekinė. Procesorius – aštuonių branduolių „Snapdragon 617“, baterijos talpa – 3800 miliampervalandžių (mAh). Pastarasis skaičius, beje, įspūdingas. Tai bene viena talpiausių telefonų baterijų rinkoje. Konkurentų flagmanai turi vidutiniškai apie 3000 mAh baterijas. Didesnės įdėtos tik į kelis „Huawei“ bei kitų Kinijos gamintojų telefonus.

„Microsoft Lumia 950“ ir „Surface Phone“ „Windows“ operacinės sistemos gerbėjams yra gerų ir blogų žinių. Geroji: „Microsoft“, prognozuojama, išleis net tris taip laukiamus „Surface Phone“ modelius, kurie skirsis ir kainomis, ir techniniais duomenimis. Blogoji naujiena: tai nutiks ne anksčiau kaip 2017 m.

Be įprastos, jau minėtos kameros, ant galinio telefono dangtelio įmontuotas JAV bendrovės „FLIR Systems“ sukurtas termovizorius (infraraudonųjų spindulių kamera). „Šiandienos mobiliųjų technologijų rinkoje nelengva pasiūlyti kažką naujo, tad vertiname partnerystę su FLIR, kuri mums leido pasauliui pristatyti kažką tikrai nematyto ir naujo“, – sako Peteris Stephensas, bendrovės „Bullitt Group“ vadovas.

Vadinamosios šilumos kameros naudojamos daugelyje sričių, iš jų ir medžioklėje, apsaugos sektoriuje ir kariuomenėje.

Kaina 649 Eur.

Teigiama, kad „Surface Phone“ yra kuriamas bene sėkmingiausios „Microsoft“ produktų šeimos – planšetinių kompiuterių „Surface“ – pagrindu. „Microsoft“, aišku, šių gandų nekomentuoja. Tačiau informacija, nori to korporacijos ar nenori, kartais nuteka į internetą. Ir ji rodo, kad „Surface Phone“ projektas visgi vykdomas. „Microsoft“ netgi įsigijo domeną „surfacephone. com“.

Svarstote, kodėl „Surface Phone“ rinkoje toks laukiamas? Todėl, kad dabartiniai „Microsoft“ flagmanai „Lumia 950“ ir „Lumia 950 XL“ tiesiog yra nuobodūs, negražūs ir nefunkcionalūs, nes jiems labai trūksta programėlių.

Nesupraskit neteisingai, jų techniniai duomenys yra geri, nors ir neišskirtiniai.

Bet paėmus į rankas apima jausmas, kad telefonas kurtas be įkvėpimo. O „Surface Phone“, kaip teigiama, galės palaikyti x86 architektūros programas, t. y. tas, kurios įprastai diegiamos į „Windows“ OS turinčius asmeninius kompiuterius. Tai išspręstų bene didžiausią dabartinių „Microsoft“ flagmanų problemą – programėlių trūkumą. Mobiliesiems įrenginiams skirtos „Windows“ OS dalis rinkoje yra itin maža, todėl programų kūrėjai nelabai nori gaišti laiko kurdami šiai sistemai programėles. Kur kas daugiau populiarumo ir pajamų galima gauti iš „Apple“ ir „Android“ programėlių gamybos.

Būtent tokia ir buvo pirminė „Microsoft“ idėja – pagaminti kompiuterį, telpantį kišenėje. „Windows 10“ turėjo būti unifikuota – ir mobiliesiems įrenginiams, ir kompiuteriams tinkanti OS. Tam net išleistas „Continuum“ priedas, kuris leidžia prijungti „Windows“ telefoną prie bet kurio monitoriaus, klaviatūros bei pelės ir naudotis telefonu kaip kompiuteriu. Su „Lumia 950“ ir „Lumia 950 XL“ „Microsoft“ šio tikslo nepasiekė, todėl visos entuziastų viltys dedamos į „Surface“ padalinį, kuriam šį tikslą pasiekti pavyko, tiesa, ne su telefonais, o su planšetėmis.

Kaina nenurodoma.

„Sony Xperia Z5“

G i n ta u to D eg u č io ( V Ž ) n u otr .

Naujojo „Sony“ flagmano taip pat dar reikės palūkėti. Šių metų modelis veikiausiai pasirodys rudenį. Vasarį „Mobile World Congress“ parodoje „Sony“ pristatė naują, pigesnę „X“ seriją ir leido suprasti, kad ji pakeis Z modelius.

Tačiau parodoje pristatytų „Sony Xperia X“ ir „Sony Xperia XA“ techniniai duomenys neprilygsta anksčiau išleistam „Xperia Z5“, tad flagmanais jų vadinti negalima.

Iki naujo modelio pristatymo „Sony“ vėliavą neš „Xperia Z5 Premium“ – pats brangiausias ir prabangiausias iš „Z5“ šeimos, turintis 4K raiškos ekraną. Gali būti, kad pastarasis bus paskutinis iš Z serijos. Tad jei norite turėti gabalą

„Sony“ istorijos, iki rudens nelaukite. „Sony“ didžiuojasi trimis paskutiniuose Z šeimos modeliuose montuojamais dalykais: 5,5 colio įstrižainės 4K ekranu, greitu, mažu ir tiksliu pirštų atspaudų skaitytuvu, sumontuotu atrakinimo mygtukuose, bei telefonų kameromis. „Z5 Premium“ geba ne tik rodyti, bet ir filmuoti 4K raiškos vaizdo medžiagą. Taip pat jis idealiai tinka „Google Cardboard“ virtualios realybės įrenginiui (tai yra lęšiai, sudėti į kartoninį telefono laikiklį).

Visuose „Xperia Z5“ modeliuose įdiegti 23 megapikselių (MP) „Exmor RS“ judesio jutikliai ir „F2.0 G” objektyvai. „Sony“ taip pat pabrėžia itin didelį jų autofokusavimo greitį – 0,03 sekundės. Skaičiai įspūdingi, bet dirbtinėje parodų salių šviesoje, kurioje bandėme šiuos telefonus, „Z5“ kameros nė karto nesuveikė tobulai. „Z5“ šeimos modeliai, kaip ir ankstesnieji, yra atsparūs

drėgmei bei vandeniui. Įrenginių spalvų gamą sudaro balta, grafito juoda, auksinė ir ryškiai žalia. Beje, auksinės spalvos flagmanas turi atspindintį tarsi veidrodis galinį dangtelį. Nežinome, kodėl japonai tai padarė – anksčiau nė viename „Sony“ modelyje tokių dalykų nebuvo, dominuodavo klasikinės nepretenzingos spalvos ir stiklas, – bet atspindintis paviršius puikiai tinka asmenukėms, kurias norima padaryti su galingesne galine kamera. „Sony“ vartotojo sąsaja labai panaši į standartinę „Android“ OS. Džiugina sistemos stabilumas, greitis ir minimalizmas. Jeigu mėgstate švarią „Android“, „Xperia Z5“ jums tikriausiai patiks.

Apibendrinant galima teigti, kad „Xperia Z5“ – nuobodžiai geras telefonas. Jame nėra nieko itin gero ir nieko itin blogo.

Kaina 849 Eur.

vž de luxe

57

„Blackberry Priv“

V ladimiro I va n ovo ( V Ž ) n u otr .

Nuo „Blackberry Priv“, naujausio šios Kanados bendrovės telefono, pirmojo su „Android“ operacine sistema (OS), gali priklausyti „Blackberry“ telefonų gamybos padalinio likimas. Johnas Chenas, bendrovės generalinis direktorius, yra sakęs, kad greičiausiai uždarys minėtą padalinį, jei „Priv“ netaps populiarus.

Rinkoje mažai išmaniųjų įrenginių, kurių pavadinimas turi tokį svorį kaip „Blackberry“. Šie telefonai nuo seno tapatinami su verslininkais, politikais ir kitais svarbiais asmenimis. Naujausiasis bendrovės telefonas – tai bandymas sujungti legendinį prekių ženklą ir jo reprezentuojamą saugumą su populiariausia pasaulyje „Google Android“ ekosistema.

Lapkritį išleistas „Priv“ yra vienas iš nedaugelio telefonų rinkoje su išslenkančia fizine klaviatūra, paslėpta po ekranu. Be to, ją galima naudoti kaip jutiklinį kilimėlį, kad nereikėtų pirštu mojuoti virš ekrane skaitomo teksto. Smulkmena, bet labai maloni.

Geruoju minėtina ir „Blackberry“ virtuali klaviatūra lietuvių kalba. Žodžių spėjimo funkcija čia tokia gera, kad ją išties norisi naudoti – tai didelis pagyrimas, lyginant su paprastai kvailokomis telefonuose įdiegtomis tokiomis programomis.

Telefono baterijos gyvavimo laikas – apie pusantros dienos. „Priv“ korpusas – iš aukštos klasės medžiagų (nugarėlė pagaminta iš anglies pluošto), o ekranas – kiek lenktas iš kraštų, panašiai kaip ir „Samsung Galaxy edge“ modeliuose.

Tik šią idėją kanadiečiai įgyvendino geriau nei „Samsung“. „Galaxy S6 Edge“ lenktas ekranas buvo labiau dizaino elementas, prie kurio buvo priderintos funkcijos. „Priv“ ekrano kraštai veikia ir kaip sparčioji nuoroda į būtinuosius dalykus – kalendorių, užduotis, kontaktus. „Priv“ yra pirmasis „Blackberry“ telefonas su „Android“ OS. Bet jame išliko kelios svarbios „Blackberry“ programėlės. Pavyzdžiui, „Blackberry Hub“, į kurią sukrenta visos socialinių tinklų žinutės, skambučiai, SMS ir kita. Kanados bendrovė gerai padirbėjo ir dėl telefono saugumo. Kiekvienas „Blackberry“ įrenginys yra šifruojamas dar gamybos metu, dėl pažeidimų tikrinama visa operacinė sistema, šifruojami visi telefone saugomi duomenys, sustiprintas „Android“ sistemos kodas. Žodžiu, „Priv“ yra toks privatus, koks tik gali būti „Android“ įrenginys.

technogidas „iPhione 7“

Tai bene laukiamiausias metų telefonas. Kita vertus, kiekvienas „Apple“ įrenginys rinkoje labai laukiamas, o jų pristatymas tampa tikra švente bendrovės gerbėjams.

Akylai stebima ir visada nutekinama informacija apie naujus produktus. Šiuo metu pasaulis laukia naujausio „Apple“ flagmano „iPhone 7“. Jis, kaip prognozuojama, turėtų pasirodyti rugsėjį. Neseniai internete paskelbta dalis naujojo modelio techninių specifikacijų. Iš jų matyti, kad „iPhone 7“ bus ploniausias iš iki šiol pagamintų bendrovės telefonų.

Teigiama, kad „iPhone 7“ ir „7 Plus“ bus 6–6,5 mm storio. Palyginti, „iPhone 6s“ yra 7,1 mm storio, o „iPhone 6s Plus“ – 7,3 mm. Be to, naujasis modelis turėtų būti atsparus vandeniui. „Apple“ anksčiau yra gavusi nusiskundimų dėl kišenėse sulinkstančių telefonų, o „Samsung“ netgi paleido tai pašiepiančią reklamą su šūkiu: „Nusilenk prieš tuos, kurie yra verti“. Nesinori tikėti, kad „Apple“ lipa ant to paties grėblio. Tačiau informacijos, kaip bus sprendžiamas netvirto plonyčio korpuso klausimas, nėra.

Dar viena įdomi žinia – naujajame „Apple“ telefone, ko gero, neliks ausinių lizdo, tai rodo JAV patentų biurui registruoti pateikti dokumentai. Esą ausinių lizdas gali būti pakeistas „Apple“ patentuota „Lightning“ jungtimi arba belaidžių ausinių moduliu.

Bet kuriuo atveju „Apple“ tokios permainos gali būti finansiškai naudingos, nes įmonė valdo ir ausinių gamintoją „Beats“. Kitų gamintojų ausinėms veikiausiai prireiks papildomo „Apple“ adapterio.

Jei ši informacija pasitvirtintų, tai nebūtų pirmas kartas, kai „Apple“ atsisako rinkos standartų. Nepaisant visko, toks žingsnis bendrovei būtų tarsi lošimas kazino, mat 3,5 mm ausinių lizdas yra viena iš ilgiausiai naudojamų ir plačiausiai paplitusių jungčių pasaulyje. Jos atsisakymas gali reikšti, kad dalis vartotojų pasijus atstumti.

Kaina nenurodoma.

Erzinantis „Priv“ trūkumas – lėtas fotoaparato kameros fokusavimas.

Kaina 899 Eur.

„Google Nexus“ „Nexus“ – tai JAV bendrovės „Google“ kūrinys, kaip ir juose įdiegta „Android“ operacinė sistema (OS).

Tiesa, įrangos pati interneto milžinė negamina. Ji siunčia storas specifikacijų knygas į Pietų Korėjos, Taivano arba Kinijos gamyklas. Ten „Nexus“ įrenginiai surenkami nuo pat „Nexus“ programos pradžios – 2010 m.

Patį pirmąjį modelį pagamino HTC. Vėlesnius – „Samsung“, LG ir „Motorola“.

Pernai rudenį „Google“ pirmą kartą išleido du „Nexus“ modelius: vieną iš jų, didesnįjį, „6P“, pirmą kartą pagamino kinai – bendrovė „Huawei“.

Mažesnysis – „5X“ buvo patikėtas Pietų Korėjos LG. LG gaminto „Nexus 5X“ ekrano įstrižainė – 5,2 colio, o „Huawei Nexus 6P“ planšetofono ekranas – 5,7 colio.

Abiejuose įrenginiuose sumontuoti ir pirštų atspaudų skaitytuvai bei patobulintos fotoaparatų

58 vž de luxe

D amir S agolj ( „ S ca n pi x “ / „ R e u ters “ ) n u otr .

kameros. Abiejuose įdiegta naujausia „Android Marshmallow“ operacinė sistema (OS). „Nexus“vartotojo sąsaja švari ir paprasta, o „Android“ operacinė sistema veikia greičiau ir sklandžiau nei bet kuriame kitame įrenginyje.

Kitaip ir negali būti. Juk šiuose telefonuose įdiegta gryniausia „Android“ operacinė sistema, be jokių telefonų gamintojų papildomai diegiamų programų ir vartotojo sąsajos elementų. Tokia, kokią sumanė „Google“ inžinieriai. Dėl to visi saugumo ir OS atnaujinimai šiems telefonams rinkoje pasirodo pirmiausia. Beje, visa nauja „Google“ programinė įranga ir esamos įrangos atnaujinimai testuojami šiais įrenginiais. Tad galite būti tikri, kad viskas veiks taip, kaip turėtų. „Nexus“ telefonai skirti pademonstruoti „Android“ OS galimybes – jais išbandomos visos naujos OS funkcijos bei „Google“ programėlės, tokios kaip „YouTube“ arba žemėlapiai ir navigacija.

Google taip pat nori parodyti, kad aukščiausios klasės telefonų segmente yra alternatyva „Apple“ ir „Samsung“ įrenginiams.

Kaina: „X5“ – 399 Eur, „6P“ – 649 Eur.

BOSSA NOVA

WHEN STYLE BECOMES A STATEMENT.

RIMOWA Store in Lithuania: Vilnius Shopping Center “GO9” www.rimowa.com