de luxe, 2017 03

2 0 17 KOVAS

Į LAISVĘ

AUDEMARSPIGUET.COM

TO BREAK THE RULES, YOU MUST FIRST MASTER THEM.

THE VALLÉE DE JOUX. FOR MILLENNIA A HARSH, UNYIELDING ENVIRONMENT; AND SINCE 1875 THE HOME OF AUDEMARS PIGUET, IN THE VILLAGE OF LE BRASSUS. THE EARLY WATCHMAKERS WERE SHAPED HERE, IN AWE OF THE FORCE OF NATURE YET DRIVEN TO MASTER ITS MYSTERIES THROUGH THE COMPLEX MECHANICS OF THEIR CRAFT. STILL TODAY THIS PIONEERING SPIRIT INSPIRES US TO CONSTANTLY CHALLENGE THE CONVENTIONS OF FINE WATCHMAKING.

ROYAL OAK CHRONOGRAPH IN YELLOW GOLD

VILNIUS: GEDIMINO PR.

48

32 36

50 36 38 42 48 50

Vaikyste kvepiantis pavasaris.

JAI ir JAM.

18

Gėlės, moterys ir parfumerija.

Arba likimus keičiantys kvepalai.

22

Priešpiečiai su Marina Abramovič.

Labai neįprasta gyvenimo istorija.

22

32

Įveikti Kalnų kalną.

Kai nėra nieko neįmanomo.

Ne vien auksas.

Brangiųjų metalų pasaulyje.

Tarp Šiaurės elnių su „Porsche“.

Pamokos ant pavasarinio ledo.

Pasaulio barų keistenybės.

Smalsiems ir persisotinusiems.

Technogidas.

Priemonės skaitmeninei detoksikacijai.

32 12

facebook.com/CremedelaCremeHauteParfumerie

ISSN 2029-0942

Nr.1 (21) 2017 03 R E DA KC I J O S A D R E S A S

J. Jasinskio 16A, LT-03163, Vilnius, Lietuva pirmajame šių metų numeryje pristatome

iššūkių ir potyrių laisvalaikiui. Kalbame

jauno lietuvių menininko Vaido Maco

apie tai šio numerio straipsniuose.

projektą, kviečiantį nutraukti pačių susikurtus raiščius ir atrasti tikrąjį save. Ir, kaip jau įprasta, kūrybinė fotosesija padiktuoja viso žurnalo nuotaiką.

O ir pavasaris sustiprina mūsų laisvės troškimą, besistiebiančiu į laisvę daigeliu ar orą virpinančiu vyturiu pranešdamas, kad

Rimtas iššūkis, pavyzdžiui, kopimas į ekspedicijos dalyvę ir truputį pavydime jai.

Juk būtent tokiame žygyje į kalnus atsisijoja ir nubyra viskas, kas yra nereikšminga ir neturi prasmės. Galingas laisvės gurkšnis. Žinome, kad ir laisvė turi ribas. Gal jas

„kokonų“ ir atgręžti veidus į vėją.

brėžia atsakomybė? Interviu su garsiausia

Keletą pasiūlymų savo skaitytojams turime ir mes. Koks būtų geriausiai jus

pasaulyje performansų kūrėja Marina Abramovič privers susimąstyti, kur yra jūsų ribos, gal net padės praplėsti jas.

atskleidžiantis gėlių aromatas, į kuriuos

Ar prisimenate, kaip laisvai kvėpavome

brangiuosius metalus vertėtų šiandien

vaikystėje? Šio pavasario–vasaros sezono

investuoti, kas ir kur galėtų pažadėti naujų

mada jums primins apie tai. Dizainerių idėjos kviečia trumpam sugrįžti į vaikystę – ant podiumų karaliauja išsilaisvinimo, naujų potyrių temos, žaidimo elementai.

G eneralinis direktori u s

Ugnius Jankauskas R edaktor ė

Aušra Barysienė ausra.barysiene@verslozinios.lt A u toriai

Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė Deimantė Bulbenkaitė Agota Butvilaitė Paulius Čiulada Jan Dalley Emilija Gaivenytė Greta Jankaitytė Dina Sergijenko F otografai

Vladimiras Ivanovas Judita Grigelytė D i z aineris

ar paties sau primestų apribojimų, bet ir

Vilmas Narečionis

nuo žalojančios priklausomybės. Mūsų

R eklama

„Technogidas“ siūlo jums visą rinkinį

Eglė Ostrauskaitė +370 5 252 6378

skirtos tiems, kas sunkiai atsiplėšia nuo telefonų ar kompiuterių ekranų. Tokių vis daugėja. „Bet man to neužtenka, – pasakė drugys H.

P ren u merata

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 V iršelis

Vaidas Macas/Enrika Samulionytė

K. Anderseno pasakoje, – man reikalinga

S pa u st u v ė

dar saulė, laisvė ir nors maža gėlytė!“

„Spaudos kontūrai“

Nepražiopsokite pavasario.

Malonaus skaitymo.

Aušra Barysienė,

16 vž de luxe

UAB „Verslo žinios“

Bet išsilaisvinti norėtųsi ne tik nuo aplinkos

priemonių skaitmeninei detoksikacijai. Jos

E nrikos S am u lion y t ė s n u otr .

L eid ė ja

Materhorno viršukalnę. Kalbiname tokios

jau galime išsivynioti iš savo žieminių

Laisvė visada reiškė galimybę rinktis.

Tel. +370 5 2526300 Faksas +370 5 2526313

redaktorė

TIRAŽAS

10 000 egz. © Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Nuo Marijos Magdalietės, brangiuoju nardų aliejumi pagarbiai ištepusios kojas Išganytojui, Egipto karalienės Kleopatros, kurios kvepalų aromatą buvo galima užuosti iš tolo, iki šiandieninės miestietės, kasdien pasikvėpinančios paskubomis per daugelį metų automatiniu judesiu – visas šias moteris vienija intymus ritualas, kurio metu augalų aromatai pražysta ant moters odos. / Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė /

moterys ir parfumerija

2016 metų pabaigoje Paryžiuje atidarytame parfumerijos muziejuje rožėms dėmesio netrūksta. I sa H arsin / S I PA n u otr .

18 vž de luxe

M

oteris graži kaip pražydusi gėlė“ – rodos, banalus posakis, tačiau tai, kad jis populiarus jau keletą tūkstantmečių įvairiose civilizacijose, leidžia teigti, kad su banalumo verdiktu gerokai paskubėta. Gėlių aromatas yra laikomas maloniu visame pasaulyje, joks kitas kvapas negali tuo pasigirti, ir tai nepriklauso nuo šalies ar kultūros.

Akivaizdu, dažniausiai būtent gėlėmis dvelkia likimus keičiantys kvepalai ir moterų istorijos.

Našlaitės ir apelsinmedžio žiedai Kotryna di Mediči – viena labiausiai parfumerijai nusipelniusių karalienių, XVI amžiuje Europoje išpopuliarinusi iškvėpintas odines pirštines ir, pasak įvairių istorinių šaltinių, nuodais prisotintas pirštines bei juvelyrinius dirbinius. René le Florentinas, jos asmeninis parfumerininkas, buvo atsakingas už valdovės pirštinių iškvėpinimą apelsinmedžio žiedais arba našlaitėmis. Pirštinės buvo kvėpinamos pirmiausia tam, kad nustelbtų nemalonų odinių gaminių kvapą: oda buvo minkštinama gyvūnų šlapimu ir ekskrementais, o aštrus gyvūninės kilmės dvokas išlikdavo ypač ilgai.

Tarp kilmingųjų išpopuliarėjus iškvėpintoms pirštinėms labai pamėgtos švelnia, trapia gėlių pudra dvelkiančios kvapiosios našlaitės ir giedro dangaus asociacijas keliantys sodraus aromato apelsinmedžio žiedai, ir tai lėmė Graso kaip parfumerijos sostinės iškilimą.

Grakščiu liūdesiu dvelkiančios kvapiosios našlaitės parfumerijoje dažniausiai naudojamos romantiškiems, nostalgiškiems kvepalams, tokiems kaip XX amžiaus pradžioje sukurtiems Guerlain „Après L'Ondée“, iliustruojantiems po lietaus nušvitusios giedros kvapą, ar Balenciaga „Balenciaga Paris“, buteliuke slepiantiems šiltos balandžio popietės su pirmaisiais našlaičių žiedais aromatą. Tuo tarpu Tom Ford „Violet Blonde“ – itin moderni našlaičių ir vilkdalgių dueto versija, artimesnė tikslingam Kotrynos di Mediči kvepiančių pirštinių panaudojimui nei nostalgijos idėjai. Apskritai našlaitės, lietuvių kalba rašomuose tekstuose dėl autorių botanikos bei parfumerijos neišmanymo dažnai tampančios žibuoklėmis, yra amžinai populiarus parfumerijos ingredientas – kaip ir romantiška moteris, be kurios žlugtų ne tik kino pramonė, bet ir proginių suknelių imperijos. Tiesa, moderniojoje parfumerijoje našlaitėmis paprastai dvelkia ne violetinės Parmos našlaitės, prisidėjusios prie Graso iškilimo, bet jonono arba metiljonono molekulės, tobulai atkartojančios kvapiųjų našlaičių kvapą.

Apelsinmedžio žiedai – tradicinis laimingos santuokos, nekaltybės ir vaisingumo simbolis, kurio motyvais siuvinėjami Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nuotakų apdarai. Paradoksalu, tačiau apelsinmedžio žiedų aromatas niekaip neprimena nekalto nuotakos naivumo – jis

sodrus, svaiginantis, nesunkiai galintis sukelti galvos skausmą, šiek tiek erotiškas bei animalistinis, tipinis jausmingos moters kvepalų pasirinkimas. Houbigant „Orangers en Fleurs“ bei Serge Lutens „Fleurs d‘Oranger“ – vieni gražiausių apelsinmedžio žiedų atvejų parfumerijoje, šiuose kvepaluose apelsinmedžio žiedų kvapas atskleidžiamas ne mažiau galingų jazminaičio bei tuberozos akordais.

Intelektualieji vilkdalgiai Vilkdalgis – graikų vaivorykštės deivės Iridės garbei pavadinta gėlė, kuri pastaruoju metu tapo itin populiaria aromato idėja bei intelektualių karjeros moterų parfumerijos arsenalo dalimi. Kardą primenantys vilkdalgių lapai ilgus amžius buvo siejami su vyriškumu – Japonijoje ir dabar gegužės 5 dieną yra švenčiama „Berniukų šventė“, kurioje vilkdalgis yra vienas svarbiausių šventės atributų. Įžymioji lelija „Fleur de lis“, Prancūzijos karališkasis simbolis, tikėtina, taip pat yra kilusi ne iš lelijos, o iš laukinio vilkdalgio: apie tai jau daug metų aktyviai diskutuoja istorikai ir jie tokios hipotezės neatmeta. Lietuvoje ši gėlė simboliškai tarsi priskirta vilkams – išstypęs geltonžiedis vilko dalgis, šienaujantis pakrantes gegužės– birželio mėnesiais. Šiuose kvepaluose nėra jokio jausmingumo, jokio seksualumo ar moteriškumo – tai tik tikras galios atributas, elegantiškai švelninamas vanile.

Parfumerijoje vilkdalgiai gali pražysti pačiomis įvairiausiomis spalvomis – nuo sunkaus, drėgno virtas morkas ar pelenų pudra nubarstytą odą primenančio akordo iki minkštos zomšos. Tai vienas brangiausių augalinės kilmės kvepalų ingredientų: kad vilkdalgio šaknys taptų kokybiška

parfumerine medžiaga, prireikia mažiausiai šešerių metų ciklo nuo pasodinimo iki šaknies subrandinimo, taigi dabartinis vilkdalgių populiarumas gali būti siejamas su praeityje geru vilkdalgių derliumi – kelerių metų ciklo rezultatu.

Trys itin skirtingi vilkdalgiai, atsiskleidžiantys skirtingomis nuotaikomis – Aedes de Venustas „Iris Nazarena“, Hermes „Hiris“ bei Prada „Infusion d‘Iris“. 2007 metais pristatyti Prada „Infusion d‘Iris“, kuriuose vilkdalgiai derinami su saldžiais citrusais, šventagaršvėmis ir mediena, greitai tapo privalomaisiais aukšto rango vadovių kvepalais: santūrūs, elegantiški, transliuojantys profesinės kompetencijos žinią. Praėjus dešimtmečiui po „Infusion d‘Iris“ sukūrimo jų aktualumas tikrai nemažėja – kvepalų, kuriuos būtų galima pavadinti solidžiais darbiniais, armijos taip ir neatsirado.

Hermes „Hiris“ – vienas pirmųjų vilkdalgį išaukštinančių aromatų, parfumerinės poezijos talento Olivia Giacobetti 1999 metų šedevras. Sukūrimo laikotarpiu vilkdalgis tikrai nebuvo toks populiarus kaip dabar, todėl daugelis žmonių, pauostę ryškiaspalvio „Hiris“ buteliuko turinį, gerokai nustebdavo, savo nuostabą virtomis morkomis pavadindavo. Tačiau O. Giacobetti kūrybos braižo subtilumas ir gebėjimas emocijas perteikti kvapais galiausiai nugalėjo – vilkdalgis tapo ne tik populiarus, bet ir madingas.

Neįmanoma rašyti apie vilkdalgius nepaminėjus Aedes de Venustas „Iris Nazarena“. Kalnuose netoli Nazareto augantys laukiniai Iris Bismarckiana vilkdalgiai tapo įkvėpimo šaltiniu Ralfo Schwiegerio kurtam aromatui, pelniusiam daugelį svarbiausių parfumerijos apdovanojimų.

Drėgnas, duslus, sviestą ar riebią odą primenantis

vilkdalgis, apjuostas smilkalų dūmais ir prieskonių akordais, – nepaprastas kūrinys, šalia kurio kiti modernūs vilkdalgių aromatai nublanksta.

(Ne)mėgstami gvazdikai Nuomonė, kad šiais laikais tik bepročiai gali kvėpintis gvazdikų aromatais, Lietuvoje turi didelį pritariamųjų balsų chorą. Tiesą sakant, ne tik Lietuvoje – gėlių parduotuvėse perkami gvazdikai dažniausiai apskritai yra bekvapiai: tikslingai buvo išvestos bekvapių ir bedvasių gėlių veislės, siekiant apsaugoti jautrias klientų nosis nuo įnoringojo gėlės aromato. Eugenolis, pagrindinis gvazdikų bei gvazdikėlių kvapo komponentas ir antiseptikas, atpažįstamas praeities stomatologijos kabinetų prisiminimuose, ir politizuotas nuosprendis gvazdikui kaip ritualinei gėlei nuteisia šią nepaprasto grožio ir aromato gėlę laipsniškam išnykimui.

Tuo metu, kol gvazdikais kvėpinasi tik bepročiai, klasikinėje parfumerijoje galima atrasti ne vieną puikų gvazdiko atvejį. 1948 metais išleisti Nina Ricci „L‘Air du Temps“, baltais balandžiais dekoruotu kamšteliu ir džiaugsmingu aromatu tapę Antrojo pasaulinio karo pabaigos parfumerijoje simboliu, yra vieni perkamiausių kvepalų pasaulyje ir šiandien, nors jų kompozicijoje dominuoja būtent gvazdikas ir prieskoniai, tiesa, aldehidų ir santūrių gėlių kontekste. Caron „Poivre“ – 1954 metais pasirodžiusi Michelio Morsetti parfumerinė deklaracija – akimirksniu nustelbė to laikotarpio lyriškus gėlinius kvapus ugnimi spjaudančio drakono įspūdžiu: meistriškai subalansuoti gvazdikas, gvazdikėliai, pipirai ir nediskutuotinas elegantiškumas. Tai tik pora įspūdingų pavyzdžių – jeigu kvepaluose nebūtų gvazdikų, milžiniška parfumerijos istorijos knygos dalis liktų tuščia.

Pažįstami ir nepažįstami narcizai Pasakymas, kad kuo geriau pažįsti augalą, tuo mažiau vertini jo aromatą, yra apie lietuvius ir narcizus. Pavasariais gausiai žydinti gėlė, be kurios sunkiai įsivaizduojami Lietuvos kiemai, parfumerijos mėgėjams dažnai sukelia išankstinį neigiamą nusistatymą, kurį įvardyčiau kaip „per mažai prabangos“ – ypač, jeigu jokio parfumerinio narcizo jie nėra uostę. Iš tiesų, narcizas nenusileidžia vilkdalgiams pagal parfumerinės žaliavos kainą, o jo akordas yra itin dažna geidulingais ar kūniškais vadinamų kvepalų sudėties dalis, tačiau ne atvirumu šokiruojančių animalistiniais akordais prisotintų kvepalų, o divoms, primadonoms ir kinematografijos žvaigždėms kuriamų aromatų. 1911 metais pasirodęs Caron „Narcisse Noir“, kuriame narcizas pražysta apelsinmedžio žiedų ir rožės fone, tapo Gloria’i Swanson sėkmę nešančiais kvepalais kino klasikai priskiriamame „Saulėlydžio bulvare“, o legendinis baleto impresarijus Sergejus Diagilevas „Narcisse Noir“ iškvėpindavo pagrindinius vaidmenis atliekančius baleto šokėjus įtaigesniam įspūdžiui.

Guerlain aromate „Vol de Nuit“, pagerbiančiame Antuano de Sent-Egziuperi romaną „Naktinis skridimas“, tačiau neatsitiktinai pasirodžiusiame aviacijos pionierių, tokių kaip Amelia Ear2016 metais pasirodę „Parfums Quartana“ į kvepalų buteliukus uždarė nuodingiausias žmonijos istorijoje gėles. G amintoj ų n u otr .

vž de luxe

19

hart, šlovės laikotarpiu, narcizas derinamas su citrusiniais vaisiais bei sodria žaluma dvelkiančia galbanine ferula.

Moderniojoje parfumerijoje bene gražiausias narcizo atvejis – Maison Francis Kurkdjian „Lumiere Noir“, kurie genialiojo kvapų meistro buvo sukurti kaip asmeniniai kvepalai vienai įspūdingiausių Prancūzijos moterų Catherine Deneuve.

Daugelį kartų pastarųjų metų parfumerijoje matytą rožės ir pačiulio duetą narcizas paverčia tikru aristokratiškos moters papuošalu. Į narcizais dvelkiančius kvepalus išties verta atkreipti didelį dėmesį be išankstinio nusistatymo – jie sukuria nepaprastą įspūdį.

Nepranoktieji „Diorissimo“

Dominique Ropionas su visa pagarba „Fracas“ ryžosi atskleisti dar neregėtus augalinius tuberozos atspalvius Editions de Parfums Frédéric Malle aromate „Carnal Flower“, tuberozą paversdamas ne prabangiu kailiniu boa, o įtaigia žaluma dvelkiančia gėle su simfonijos harmonijos tikslumu suderintais netikėtais akordais. „Carnal Flower“ atpažįsti iš tolo – įsimintinas įspūdis.

Ryški tuberoza moters mėgstamuose kvepaluose – visada drąsus pareiškimas, sąmoningas ar nesąmoningas dėmesio į save atkreipimas, nes ignoruoti šios baltos gėlės kvapą ir pačiam, ir aplinkiniams sunku. Gyvosios legendos pasakoja, kad moteris, kuri kvėpinasi „Carnal Flower“, yra pasiryžusi keisti savo likimą – įtaigioji gėlė yra ištikima palaikymo komanda ir ryžto šaltinis.

Penktajame–šeštajaRožės karūnavimas me praėjusio amžiaus dešimtmetyje daugelis Eu1911 metais bene garsiausias ropos ir Amerikos moteto meto Paryžiaus dizainerų ant savo tualetinio staris Paulas Poiret įkūrė rožės lelio turėjo tuos pačius beženklu pažymėtą parfumeprotiško populiarumo kverijos bendrovę „Parfums de Pranokti E. Roudnitskos „Diorissimo“ palus, vėliau tapusius svar- pakalnučių nepavyko niekam.

Rosine“, pavadintą jo dukbiu jų atžalų, pasukusių į ters vardu. Romantiški roparfumeriją, vaikystės prisiminimu. Dior „Dio- žėmis dvelkiantys „Parfums de Rosine“ aromarissimo“, 1956 metais moderniosios parfumerijos tai, tapę pirmaisiais su dizaineriu siejamais kvatėvu tituluojamo Edmondo Roudnitska kūrinys, pais parfumerijos istorijoje, tapo populiariu baiiki šiol nepranokta pavasariu dvelkiančių pakal- giamuoju damos, dėvinčios Paulo Poiret kurnučių puokštė: gaivus, lengvas ir tuo pačiu gana tus drabužius, įvaizdžio akcentu ir nustatė nauintensyvus kvapas. Rafinuotos ir disciplinuotos jos tendencijos gaires – rinktis to paties dizaineponios, kurių jausmingumas atsiskleisdavo ne- rio rūbus ir kvepalus kaip išbaigtą stiliaus visubent Christiano Dioro suknelių klostėse, atrado mą. Po dešimties metų ambicingoji Coco Chanel, elegantišką bundančios gamtos įkvėptą aromatą svarstant jos vardo kvepalų idėją, vėliau tapusią ir dažnai jos pasirinkdavo būtent jį kaip savo kve- legendiniais „Chanel Nr. 5“, parfumerininkui Erpiantį parašą visam gyvenimui. nestui Beaux pareiškė: „Ką tik nori, tik jokių roPranokti E. Roudnitskos „Diorissimo“ pakal- žių“, leisdama suprasti, kad Paulo Poiret rožėmis nučių nepavyko niekam, tačiau, pavyzdžiui, By- jos vizijos tikrai nedvelkia. redo „Inflorescense“ pakalnutės modernioms Rožė parfumerijoje yra pačią prieštaringiaunosims paprastai atrodo kur kas priimtinesnės sią reputaciją ir keisčiausią istoriją turinti gėdėl jų derinio su frezijomis ir magnolijomis, iš- lė. Garbinta Senovės Romoje, Europoje pamiršta saugančiomis pavasario pojūtį ir sušvelninančio- Ankstyvųjų Viduramžių laikotarpiu, susigrąžinta iš rožių distiliavimą ištobulinusio Islamo pamis tą legendinį rafinuotumą. saulio ir žaibiškai į populiarumo viršūnes užkoLikimus keičiančios tuberozos pusi naujaisiais laikais rožė yra nediskutuotinai Apie tuberozas, legendines baltas gėles, galima pati svarbiausia gėlė parfumerijos istorijoje. Jeirašyti ištisus tikrų istorijų tomus, nes jokia kita gė- gu nebūtų rožės, šiuolaikinės parfumerijos eglė neužaugino moterims pasitikėjimo savimi kaip zistavimas būtų sunkiai įsivaizduojamas – akisvaiginanti tuberoza. Ji, dažnai parfumerijoje lai- vaizdu, kad jeigu nebūtų rožės, ją reikėtų sukoma moters simboliu, išsiskiria ypač intoksikuo- galvoti: rožės aptinkamos daugelio aromatų sujančiu aromatu, kurį arba dievini, arba neapken- dėtyse, rožės įsitvirtinusios bendrojoje Europos ti. Robert Piguet „Fracas“ – 1948 metais gimusi sąmonėje kaip gražios merginos simbolis, rožės odė tuberozai, tapusi visų tuberozų aromatų kū- yra tai, į ką parfumerijos parduotuvėse demonsrėjų siekiamybe: visomis įmanomomis ir neįma- tratyviai reaguojama: „bobučių kvapas“, tačiau nomomis baltomis gėlėmis pabrėžta „Fracas“ tu- galiausiai vis tiek nusiperki rožės aromato kveberoza išsiskiria kreminės tekstūros pojūčiu ir ap- palus, nes tarsi Marija Antuanetė neatsispiri šios gaubia tarsi minkštas kailinis boa prabangią vaka- gėlės kerams. rinę suknelę. Iš tiesų, po Robert Piguet „Fracas“ Marija Antuanetė, garsioji Prancūzijos karaliebuvo galima ir nebekurti kitų tuberozų aromatų – nė, savo ryškiame gyvenime aistringai mėgo du etalonas nepranoktas ir šiandien, tačiau genialusis dalykus – kvepalus ir rožes. Iki šiol pasakojamos G amintoj ų n u otr .

20 vž de luxe

istorijos apie karalienės kvepalų buteliukus, kuriuos ji įsiuvo į savo korsetą keliaudama į giljotiną, kad lemtingąją akimirką ji tinkamai kvepėtų. Rožynai ir naujos rožių veislės buvo dar viena Marijos Antuanetės aistra, o portretas, kuriame ji vaizduojama su rože rankoje, vadinamasis „À la rose“, tapo mėgstamiausiu jos portretu. Maison Francis Kurkdjian „À la rose“ – Francis Kurkdjiano nusilenkimas rožių karalienei, dvelkiantis malonia rasoto rožyno gaiva: citrusiniai vaisiai, rožės, magnolijos ir našlaitės sukuria aromatą, patinkantį net ir tiems, kurie paprastai skelbia abejingumą rožės kvapui. Šveicarijoje kuriančio Andy Tauer kūryba įdomi ne tik įprastų parfumerinių tradicijų nepaisymu, bet ir savitomis rožių interpretacijomis. A. Tauerio rožės yra tarsi prigirdytos saldžiu aldehidiniu šampanu, tręštos avietėmis ir prieskoniais, kol pražydo netikėtomis sodriomis spalvomis. Tauer Perfumes „Une Rose Vermeille“ – pasakos su laiminga pabaiga verta rožė, išpuošta našlaitėmis, avietėmis ir saldžiais prieskoniais, niekaip netelpanti į griežtus parfumerinio protokolo, reikalaujančio santūrumo ir adekvatumo aplinkai, rėmus. Pasakos veikėjai – tinka tobulai.

Pastarojo dešimtmečio rožių rožė – Editions de Parfums Frédéric Malle „Portrait of a Lady“, kurios populiarumas nuo inauguracijos 2010 metais vis auga. Jau minėtasis iškilusis Dominique Ropion per dvejus aromato kūrimo metus sukūrė didingą himną grožiui – ne tik rožės ar moters grožiui, bet grožiui parfumerijoje apskritai, nustatydamas naują meistriškumo lygmenį. Rodos, nieko nematyto – rožė, pačiulis, avietės, cinamonas, tačiau tokios didžiulės rožės dozės vienuose kvepaluose parfumerijoje nebuvo jau seniai arba apskritai dar nebuvo. Šiai rožei suvaldyti prireikė molekulinės pačiulio distiliacijos ir legenda tapusio kūrėjo perfekcionizmo. Džiuginantis „Portrait of a Lady“ poveikis – rožes pamėgo daugelis tų, kurie anksčiau raukė nosis, šią karališką gėlę banalia vadinę, o šio puikaus aromato populiarumas lavina kvepalų mėgėjų nosis ir skonį.

Epilogas 1555 metais išleistoje seniausioje žinomoje parfumerijos knygoje prancūzų kalba „Les Secrets de Maistre Alexys de Piedmontais“ aptinkamas nepaprastas receptas, pavadintas „Kaip paversti moterį amžinai gražia“. Amžinam moters grožiui prireiks jauno varniuko, iškelto iš lizdo, jį teks keturiasdešimt dienų maitinti kietai virtais kiaušiniais, tada varniuką reikia nužudyti ir distiliuoti su mirtos lapais, talku bei migdolų aliejumi. 2016 metais pasirodę „Parfums Quartana“ į kvepalų buteliukus uždarė nuodingiausias žmonijos istorijoje gėles, pavertę jas didelio dėmesio vertais aromatais, pritaikytais XXI amžiaus nosims ir mintims be magijos ir virtų kiaušinių keturiasdešimt dienų iš eilės, bet su tinkama intrigos ir paslapties doze. Palikime magiją ir prietarus nuošalyje: mums, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonėms, pasisekė: kai norisi pokyčių, nereikia jokių burtažodžių – galima pradėti nuo naujų ar seniai pamirštų kvepalų išbandymo. Tai, kokios gėlės prabils iš vieno ar kito kvepalų buteliuko, – ne gėlės, o jūsų vidinio pasaulio poreikių aidas. ●

Marina Abramovič ir norvegas meno kolekcionierius Christianas Ringnesas kviečia Oslo gyventojus susirinkti ir šaukti. Performansas vyko Ekebergo parke, kur Edvardas Munchas atrado motyvą savo garsiajam „Šauksmui“. O le B erg - R u sten /

Belgradas, septintojo dešimtmečio pradžia.

Jauna moteris palieka erdv ų butą, kuriame ji gyvena su motina. /Jan Dalley /

N T B S canpi x n u otr .

priešpiečiai su garsiausia pasaulyje performansų kūrėja

marina abramovič 22 vž de luxe

J

i vyksta ten, kur renkasi šio miesto alternatyvaus meno išpažinėjai, ir ten kuria savo performansus. Ten ji jau gerai žinoma. Moteris daro tai, kas jai patinka, – pjausto savo kūną, valandų valandas kenčia skausmą, save degina ir dusina, siūlo nepažįstamiems žmonėms ją pažeminti, išbando ir peržengia savo ištvermės ribas. Nedidelėje auditorijoje pasigirsta plojimai, žiūrovai lieka sužavėti. Tada sunerimusi, kad nespės grįžti laiku, ji skuba namo. Jei nespės, jos motina ją muš tol, kol vėl liesis kraujas. Šiai moteriai – 29-eri metai.

Nuo tokių pasakojimų Marinos Abramovič autobiografinėje knygoje „Walk Through Walls: A Memoir“ darosi truputį nejauku laukti mūsų sutartų priešpiečių. Keletą dienų buvau įsitraukusi į labai neįprastą gyvenimo istoriją, kurios veikėja, kurdama ne materija, o laiku pagrįstą meną, kankina save sunkiai įsivaizduojama gausa fizinių ir psichologinių išbandymų. Ir net kai ši moteris nenusirenginėja ir nesinaudoja peiliais, ji gali šiurpinti: garsaus 2010 metais atlikto performanso metu menininkė tiesiog sėdėjo ant kėdės, o atsitiktiniai stebėtojai buvo

kviečiami atsisėsti priešais ir tyloje žiūrėti į jos nejudančias akis. Tris mėnesius trukusios parodos „Dalyvaujant menininkui“ (angl. „The Artist is Present“) metu eilėse stovėjo apie 750 tūkst. žmonių – kai kurie jų laukė visą parą. Daugelis šios akistatos intensyvumo neatlaikė ir pravirko.

Tu esi profesionalė, griežtai pasakiau sau įeidama į japonų restoraną „En“ Hadsono gatvėje. Tu esi suaugęs žmogus. Tu neverksi.

Tačiau viskas yra ne taip, kaip įsivaizdavau. Ramų, saulėtą šeštadienį įsitaisau prie lango priešais moterį, kurios bruožus – lygų veidą su iškilia nosimi, veriančias akis, ilgus juodus plaukus, ryškiai raudoną burną virš paprasto juodo megztinio – atpažįstu iš jos performansų. Pajuntu, kad mane nuginkluoja šiltas jos bendravimas, kuris visai neprimena kraupios filmuotos medžiagos. „Privalai šito paragauti, – sako ji iš karto, stumdama manęs link dubenėlį šiltos, minkštos sojų varškės. – Ją čia gamina rytais ir ji yra nuostabi“.

Taip ir yra. Lyg valgyčiau debesį. Nuostabus maistas, pagamintas iš kvapnaus oro. Marina geria levandų

arbatą (ji keistai taria žodį „levandų“), tad kai paslaugus padavėjas atsistoja prie mūsų staliuko, sakau, kad norėčiau to paties. Man ši arbata atrodo šlykšti, lyg gerčiau vandenyje ištirpdytą muilą, ir po vieno gurkšnelio aš pastumiu puodelį į šoną. ★★★ Po trumpo pašnekesio mes imame vartyti valgiaraštį. „Užsakyk man ką nors, – sakau, – aš valgau viską“ (mintyse padarau išimtį levandų arbatai). Tačiau kai ji paklausia: „Mėsos ar žuvies?“, mano kūnas nueina pagaugais. Staiga prisimenu tą vienintelį kartą, kai esu mačiusi Abramovič gyvai – tai buvo Venecijos menų bienalėje 1997-aisiais, kai pasirodymo metu (tuomet ji laimėjo Auksinį Liūtą) ji sėdėjo troškiame rūsyje ant didelės krūvos kruvinų, dvokiančių, kirmėlėmis aplipusių karvės kaulų. Menininkė bandė nušveisti šiuos kaulus šepečiu, darydama tai ištisas valandas, diena po dienos. Ši užduotis buvo pasisakymas prieš žiaurų karą, vykstantį jos tėvynėje, taip pat ir asmeninis ištvermės išbandymas. Stebėtojai liko pusiau užhipnotizuoti, pusiau pasišlykštėję, ir mes visi veržė-

mės į gryną orą. „Norėčiau žuvies“, – sakau. Negaliu prisiminti nė vieno žiauraus jos performanso, kuriame būtų dalyvavusi žuvis, nors turbūt toks buvo. Bet kokiu atveju tikiuosi, kad ji išrinks juodąją menkę.

Ją ir užsako, ir mes šnekučiuojamės apie maistą kaip pora namų šeimininkių. Ir kaip dera savo figūra besirūpinančioms vidutinio amžiaus moterims, mes užsisakome porą dubenėlių miso sriubos – kodėl gi ne? – ir vieną porciją ryžių, kurios tikrai užteks abiems. Ji yra dažna šio restorano lankytoja (jis yra netoli jos namų), todėl kartu su menke mums atneša dovanų įspūdingą Aburi upėtakio patiekalą. Menkė yra tokia gardi, kaip ir tikėjausi, bet nedideli gabaliukai riebaus jūros upėtakio tirpsta burnoje, ir subtilus čili pipiro bei česnako skonis dera prie priešais mane sėdinčios svarios asmenybės. Tyliai pagalvoju, kad šitame restorane ją tikrai pažįsta. „Dabar, kai man jau beveik 70 metų – 70!, – ji sako, – aš tiesiog noriu būti juokinga. Pasakoti anekdotus. Mano gimtojoje šalyje visi anekdotai yra apie išgyvenimą. Juodasis humoras“. Ji man vieną papasakoja.

Jis pokvailis ir labai juokingas.

Spaudos konferencijoje, skirtoje pirmosios parodos Skandinavijoje atidarymui. H eiko J u nge n u otr .

vž de luxe

23

Jaučiuosi, lyg man dvejintųsi akyse arba lyg žiūrėčiau filmą užsidėjusi pigius 3D akinius. Priešais mane sėdinti šilta ir intriguojanti moteris kalba su manimi lyg mes būtume geros draugės; tuo metu mano galvoje atgyja jos knygos skyrius, kur ji pasakoja apie vieną iš savo performansų – jo metu ji žaidžia vieną slaviško žaidimo variantą, kur reikia išskėsti pirštus ant stalo ir tarp jų smaigstyti peilį, greičiau ir greičiau.

Kiekvieną kartą susižalojęs turi išgerti, o kuo labiau apgirsti, tuo dažniau susmeigi sau į ranką peilį. Dar ekstremalesnė Abramovič versija yra įamžinta krauju nutaškytuose popieriaus lapuose ir garso įrašuose, kuriuose ji dejuoja iš skausmo. Ši patirtis menininkei atvėrė akis: „Pajutau visišką laisvę – supratau, kad mano kūno pajėgumas yra beribis. Kad skausmas yra nesvarbus, kad viskas yra nesvarbu. Tas jausmas mane apsvaigino. Tą momentą supratau, kad radau savo terpę. Joks tapybos darbas ar kūrinys man negalėjo suteikti to jausmo, ir aš žinojau, kad turėsiu šio jausmo ieškoti – vėl, ir vėl, ir vėl“.

Joks psichiatras negalėtų geriau apibūdinti mazochizmo. Tačiau staiga priešais mane saulėkaitoje sėdinti plepi ir draugiška Abramovič klausia: „Gal suvalgom ko nors saldaus? Jie čia daro nuostabią panna cotta“.

Dusliu balsu, stipriu akcentu ji tęsia: „Kai man sueis 70 metų, norėsiu džiaugtis kiekviena diena, lyg tai būtų dovana iš dangaus. Gyvenimas dažnai buvo sunkus, nors ir išmokau tiek daug“.

Pasakau, kad ji buvo sau labai reikli. Man nereikia aiškinti, kad turiu galvoje jos pavojingus, kontraversiškus kūrinius, kuriems sukurti reikėjo peržengti visas ištvermės ir drausmės ribas. Taip pat jos tikėjimą, kad šios rūšies menas gali nugalėti fizinius poreikius ir šitaip peržengti laiko ribas. „Papasakok man apie valią“, – prašau.

Staiga surimtėjusi ji greitai išberia: „Atsiverti naujai patirčiai ir save suprasti yra labai svarbu. Šitaip galima atrasti save iš naujo. Taip pat norėjau įkvėpti kitus, pasakyti: „Žinai, jei aš galiu tai padaryti, tai ir tu gali – tu esi savo likimo kūrėjas“. Ypač norėjau tai pasakyti moterims, kad jos nustotų save kaltinti – mes tai darome taip gerai. Mums reikia liautis būti aukomis“. Aš atsakau, kad tiesmukas ir atviras knygos stilius (ją už menininkę parašė amerikietis Jamesas Kaplanas) įkvėps jaunesnes moteris. Bet kritikų recenzijos mano pašnekovę aiškiai įskaudino. „Prieš keletą dienų aš atsikėliau ir „Guardian“ laikraštyje perskaičiau, kad mano knyga yra labai atvira ir nepaprasta. Tada perskaičiau „New

24 vž de luxe

Meno mugės Majami Byče (Miami Beach), Floridoje, metu Marina kvietė lankytojus atsigulti, užsidėjus ausines atsiriboti nuo išorinio triukšmo ir tiesiog pailsėti. „Juk mes visi tokie pavargę nuo viso šito“, – aiškino ji. B enjamin L o z ovsk y/ B FA / R E X n u otr .

York Times“ apžvalgą, kuri buvo visiškai kitokia. O Dieve, ar ją skaitei?

Tas žurnalistas pasakė, kad aš buvau trenkta, mazochistė – visiškai netikra ir pretenzinga. Mano gyvenime man visada buvo per karšta ar per šalta, bet niekada – per vidurį, ir šie du straipsniai visiškai tai atspindi.

Stengiausi būti atvira savo knygoje, nes manau, kad yra labai svarbu nejausti pykčio, neteisti kitų – tiesiog žiūrėti į praeitį ir sakyti: taip, aš viską atsimenu ir tokia buvo mano patirtis. Prieš penkerius metus man tai būtų buvusi per sunki užduotis, nes mano antrasis vyras sudaužė man širdį ir aš turėjau su tuo susitaikyti, tačiau dabar atėjo tinkamas metas papasakoti savo istoriją.“ Abramovič santuokos su italų menininku Paolo Canevari pabaiga buvo dar viena liūdna akimirka jos gyvenimo istorijoje. Paminėjusi savo buvusį vyrą ji apsiniaukia. Dabar ji liko viena – ji atvirai pripažįsta, kad pasirinko darbą vietoj motinystės ir tris kartus pasidarė abortą – ir ji mąsto apie vienišą ateitį. „Žinai, šis mano gyvenimo etapas yra paskutinis ir turiu būti jam pasirengusi. Apie mirtį galvoju kiekvieną dieną nuo tada, kai man suėjo 17 metų. Tai leidžia man suprasti, kas iš tikrųjų yra svarbu, ir gyventi dabartyje.“ ★★★ Mūsų pokalbį pertraukia mums atnešta nepaprastai saldi, kaštonais puošta panna cotta. Akivaizdu, kad mano pašnekovė labai mėgsta saldumynus. Tai manęs nestebina, nes

prisimenu, kaip viename performanse ji sidabriniu šaukštu suvalgė kilogramą medaus. Per šį dvi valandas trukusį pasirodymą ji taip pat nuoga gulėjo ant kryžiaus, padaryto iš ledo gabalų, ir skutimosi peiliuku sau ant pilvo išpjaustė pentagramą.

Labai noriu paklausti apie jos pilvą ir randus, kaip ir kitus kankinimus, kuriuos ji yra ištvėrusi. Bet nuotaika tokiems klausimams yra netinkama, todėl sakau: „Tavo labai gera oda“. Tai yra tiesa – jos veidas atrodo dešimtimis metų jaunesnis, nei yra iš tikrųjų. „Niekada negėriau alkoholio, – atsako ji, – ir narkotikai man niekada nebuvo įdomūs. Turėjau kitokių…“ „...ekstremalių pojūčių?“ – Užbaigiu jos sakinį.

Ji nusišypso ir pradeda man pasakoti apie mėnesį trunkantį atsiskyrimą nuo pasaulio, kai ji keliauja į Indiją ir dienų dienas badauja. Į tokią kelionę ji vyksta vieną ar du kartus per metus. Aš prisimenu, kad studentai, kurie susirenka į Abramovič metodo kursus, prieš imdamiesi darbo privalo penkias dienas badauti. Vis dar laižydama savo skaniosios panna cotta likučius klausiu: ar ši užduotis nėra jiems per sunki? Pirmą kartą per mūsų pokalbį ji nuveria mane triuškinančiu žvilgsniu. „Tai iš tiesų nėra sunku.“ Ir tada atsako paprastai: „Prie to pripranti“.

Abramovič sukuria įspūdį žmogus, kurio niekada nepalieka bėdos ir kontraversiškos pažiūros. Neseniai ji skausmingai pralaimėjo vie-

šą teismo bylą dėl honoraro, kurią iškėlė jos buvęs meilužis ir bendradarbis – vokiečių menininkas Ulay.

Su juo Abramovič dalijosi darbu ir gyvenimu daugiau nei dešimtmetį. Prieš prezidento rinkimus įvyko dar vienas skandalas: ją užsipuolė dėl to, kad ji organizavo „dvasinius pietus“, į kuriuos atvyko ir artimas Hillary Clinton bendradarbis.

Visa tai baigėsi tokiomis antraštėmis kaip „Clinton ir jos svita yra siejami su satanistų apeigomis“, o pati menininkė buvo užsipulta tokiais žodžiais, kurie iš kojų išverstų daugelį mirtingųjų. Ji man paduoda savo telefoną, kad paskaityčiau keletą siaubingų žinučių, kurių ji sulaukė po šių straipsnių. „Aš esu įpratusi prie užgauliojimų, – sako ji, – bet Dieve, tai nesiliauja jau 24 valandas, tai paplito visur – aš esu ragana...

Aš gaminu šėtoniškus patiekalus, aš dariausi abortus ir taip toliau... Šie žmonės… Aš tokia laiminga, kad šį vakarą išvykstu.“ „Ir praleisi rinkimus?“ – Klausiu. „O taip, – ji atsako. – Ar gali patikėti, kad 50 milijonų žmonių jau balsavo už Trumpą? Šioje šalyje yra įsišaknijęs rasizmas, labai giliai įsišaknijęs.“ Nors Abramovič užaugo serbų šeimoje, kur ji nejautė nepritekliaus ir galėjo keliauti, nuo pat jaunystės komunistiniame Belgrade jos kūryba buvo gana politiška. Nors dėl darbo ir Ulay ji daug metų gyveno Amsterdame, paskutinį dešimtmetį jos namai buvo Niujorke. Čia jai patinka turtingas meno pasaulis, tai patvirtina ir netikėtas pasiūlymas nueiti į Ai Weiwei parodą, kurią ką tik pradėjo eksponuoti netoliese. „Girdėjau, kad jis daro kai ką, kas yra labai panašu į tai, ką norėjau daryti aš“, – sako ji ir jos balse pasigirsta konkurencijos gaida.

Mielai sutinku eiti kartu, mes susitinkame su jos kolega Lindsay ir važiuojame taksi, kikendamos kaip trejetas mokinukių ir besidalydamos spaudai netinkančiais juokeliais apie išgalvotus šėtoniškus pietus. Suprantu, kad tai yra jos atsipalaidavimo ir gynybos taktika.

Po parodos mes stovime gatvėje prie meno galerijos, ir Abramovič mane šiltai apkabina atsisveikindama. Ją atpažinęs praeivis apdovanojamas 1000 kilovatų šypsena, kai jis tiesiog pasako: „Ačiū jums už jūsų darbą“.

Po ateinančiais metais numatytų svarbių parodų Stokholme, Šanchajuje ir Dohoje turbūt bus daug tūkstančių žmonių, kurie taip jausis. Abramovič man neatskleidžia, ką yra paruošusi. Kadangi tai jos 70-asis gimtadienis, manau, kad ji gal ir nebepjaustys sau pilvo, bet pamatysime kažką nepamirštamo. ●

26 vž de luxe

vž de luxe

27

28 vž de luxe

vž de luxe

29

30 vž de luxe

vž de luxe

31

Saugiai nusileisti yra ne mažiau svarbu ir visai ne lengviau.

N u otra u ka iš Ž . B ra z ien ė s arch y vo .

a n KLŲ įveikti

kalną

Tirštas rūkas akina, o šaltis rakina visą kūną. Nuo viršukalnės nematyti nei dangaus, nei žemės, nei vos už pusmetrio įkalto Materhorno aukščiausią vietą (4 478 m) žyminčio kryžiaus. Ten, viršuje, niekas nelaukia, niekas užlipusiems neploja ir jų nefotografuoja. Stovi vienas ant kalno ir verki.

Ne, ne dėl to, kad liksi be nuotraukos. /Emilija Gaivenytė /

Š

i viršūnė buvo labai sena mano svajonė. Pirmą kartą prie šio kalno priartėjau prieš dvidešimt metų. Jutau, kad neužlipsiu. Bandžiau dar kelis kartus po to – vis išgąsdindavo oras. Pagaliau užlipusi apsipyliau ašaromis“, – prisimena alpinistė Živilė Bazienė. Prieš ketverius metus ji į šį žygį leidosi su savo vyru, pernai sniego lavinoje žuvusiu žymiu Lietuvos alpinistu Artūru Baziu, ir dar su keliais draugais.

32 vž de luxe

Kol kompanija dar tik kraunasi kuprines kopimui, viename populiariausių Italijos Alpių kurortų – Červinijoje (Cervinia) – gyvenimas verda įprasta rutina. Žiemą – kas nuomoja snieglentes, kas mokosi čiuožti slidėmis, o kam pakanka gerti kakavą su plakta grietinėle lauko kavinėje mėgaujantis saule ir didingu gamtos grožiu. Vasarą – vieni bėgioja kalnų takais, kiti ruošia maistą turistams. Taip jau surėdyta: kažkam didžiausias iššūkis

Prieš dvejus metus saulės energija kraunami žibintai nušvietė kelią į Materhorno viršūnę. Taip buvo prisiminti pirmieji žmonės, 1865 metais užkopę į šį kalną.

D enis B alibo u se / R e u ters n u otr .

nenugriuvus nulipti nuo keltuvo, o kažkam kirba savom kojom ir rankom ropštis aukštyn. Ir žvelgia jie tik ten, į toli, slėnio gale kyšančią Materhorno viršukalnę – Kalnų kalną. Nors ir ne aukščiausią Europoje, tačiau, be abejo, patį elegantiškiausią.

Rizikuoti saugiai Tokie keliautojai, pasirodo, anaiptol ne retas reiškinys. Būna dienų, kai informacinį centrą užplūsta kone šimtas bendraminčių, pasiruošusių įveikti kalną. Darbuotojams telieka linkčioti galvą – kur dėsiesi: tegul lipa, jei oras leis. Tiesą sakant, tik šios stichijos pritarimo ir reikia. O jį gauti sunku. Štai p.

Bazienei nei pirmą, nei antrą kartą į jį pakilti taip ir nepavyko. Per šalta, per atšiauru, o rūkas toks tirštas, jog sunku ką nors įžiūrėti.

Tiesa, net jei prognozės žada saulę bei giedrą dangų, dienos eigoje oras veikiausiai subjurs. Toks tas

kalnų būdas. Neperprantama didybė, kviečianti rizikuoti. „Rizikuoti saugiai“, – šypteli p. Bazienė. Jos ir trijų komandos draugų, kaip ir daugelio kitų alpinistų, žygis prasideda 3 600 m aukštyje, ant keteros įrengtoje bazėje. Tai nedidelis namukas, kuriame keliautojai sunkiai sutelpa. Paprastiems mirtingiesiems jis sunkiai pasiekiamas – iki čia reikia užkopti, virvėmis prisitraukti ir patekus į vidų susirangyti trumpam poilsiui. Apie 2–3 val. alpinistai ima bruzdėti. Metas pradėti maršrutą. „Namelį palikome apie 5 val., o viršūnėje jau buvome 10 val. Užkopėme labai greitai. Žinoma, laikas, per kurį galima pasiekti viršūnę, priklauso nuo individualaus fizinio pasirengimo. Tikslas turėtų būti grįžti, kol dar šviesu“, – pasakoja p.

Bazienė. Kalnas tądien buvo tuščias, lyg būtų privatus. Visas – tik keturiems lietuviams, kuriuos taip baudė šaltis, jog net panorėjus iš

gertuvės gurkštelėti vandens iš pradžių būtų reikėję jį atšildyti. 15 val. alpinistai jau buvo saugioje teritorijoje.

Materhorno viršukalnę galima pasiekti iš skirtingų jo pusių. Kopti reikia tam tikrais maršrutais, lygiai taip, kaip ir pėstiesiems vaikščioti šaligatviais ar automobiliu važiuoti keliais, o ne laukais. Maršrutai pažymėti taškais, nutiesta virvė, kuria reikia sekti. Alpinistams pasiekus viršukalnę džiaugtis galima, bet rezervuotai. Anokie čia prietarai: užkopti yra dar tik pusė darbo.

Ne mažiau svarbu saugiai nulipti, tačiau nuovargis ima kaustyti raumenis, o ir oras greitai keičiasi.

Daugiausia nelaimingų atsitikimų nutinka būtent leidžiantis.

Tragedija ir triumfas Maršrutas, iš Červinijos vedantis viršukalnės link, yra sudėtingesnis nei Šveicarijos kelias, kuriuo alpinistai ropščiasi į Materhorną iš Cer-

mos (Zermatt) kurorto. Šis neabejotinai yra populiariausias šalies slidinėjimo centras ir laipiotojų traukos objektas. Kai kuriuos čia vilioja puikūs penkių žvaigždučių viešbučiai ir kazino, tačiau kiekvieną vasarą maždaug 3 000 žmonių mėgina įveikti Materhorną.

Lipdami būtent iš čia 1865-aisiais anglų alpinistai Edwardas Whymperis, trys jo kelionės draugai iš Britanijos ir trys gidai tapo pirmaisiais žmonėmis, užkopusiais į šį kalną.

Tiesa, jiems nepavyko sėkmingai nusileisti – vienas krisdamas paskui save nusitempė tris kitus vyrus.

Nuo to laiko čia ėmė plūsti turistai.

Būti pirmuoju šiais laikais nebepavyks niekam, tačiau būti dešimttūkstantuoju kur kas lengviau.

Kelias išmindžiotas, naujienų portalai prikimšti keliautojų prisiminimų bei patarimų, galima pasisamdyti gidą, kuris maršrutą į kalną žino galbūt geriau nei kelią namo. Įprastai alpinistai, kopiantys iš Cervž de luxe

33

Ten, viršuje, niekas nelaukia, niekas užlipusiems neploja ir jų nefotografuoja. N u otra u ka iš Ž . B ra z ien ė s arch y vo .

mos, prieš lemiamą žygį apsistoja kurioje nors aktyvaus turizmo bazėje, lygiai taip kaip ir tie, kurie kopia iš Červinijos. Populiauriausia – 3 200 m aukštyje įtvirtinta „Hörnli hut“, nakvynę joje galima užsisakyti internetu.

Nuo tada, kai p. Whymperis pasiekė Materhorną, trasoje žuvo daugiau nei 500 žmonių. O kiek dar jų buvo pakibę kalne nebežinodami, ko griebtis, praradę kontrolę po kojomis ir sugniuždyti baimės ar nuovargio. Jų rankos drebėjo, širdys be paliovos daužėsi ir plaučiai, rodėsi, degė. Nesuskaičiuojama, kiek kartų sraigtasparniai turėjo gelbėti Materhorne įstrigusius ir nei pirmyn, nei atgal pajudėti nebegalinčius keliautojus. „Sako – nuvažiuosiu, užlipsiu.

Lengvai neužlipsi, nieko neapgausi. Kalnams reikia ruoštis, ir jokios avantiūros čia negali būti“, – pasakoja p. Bazienė, tačiau pripažįsta, kad žmogus, netoleruojantis rizikos, lipti nesugebės.

Pradžių pradžiai Kita vertus, nieko nėra neįmanomo. Tik štai keletas priminimų. Kopimo prieš savaitę nesuplanuosi.

Fiziškai sustiprėti per tiek laiko taip pat nepavyks. Drąsos negana. Ir žinoti, kuo skiriasi alpinizmo katės nuo Siamo kačių, pravartu.

Sakoma, kad iki kiekvieno kalno reikia priaugti. Ne ūgiu, o ištverme.

Patartina bėgioti, plaukioti, daryti prisitraukimus ar kitaip fiziškai tvirtėti. Svarbu įvertinti, ar maršrutas nebus per sudėtingas, ar turima pakankamai laipiojimo patir-

34 vž de luxe

ties. Materhornas – ne pradedantiesiems. Reikia pradėti iš toliau.

Lietuvoje veikia alpinizmo mokyklos, kuriose galima išmokti pagrindinių taisyklių, suprasti, kaip naudotis karabinais, apraišais, kaip taisyklingai užrišti mazgus, elgtis su virve. Tokie įgūdžiai, pasak p.

Bazienės, būtini – į veidą pučiant šaltam vėjui, ledėjant rankoms ir žvelgiant į bedugnę mokytis bus gerokai sunkiau.

Alpinistinė kelionė nėra savaitgalio išvyka. Kalnuose reikia aklimatizuotis – pripratinti organizmą prie naujų aplinkos sąlygų, skirtingų deguonies kiekių. Įprastai Červinijoje ar Cermoje apsistoję alpinistai tam skiria maždaug savaitę.

Ruošiantis svarbu bandyti vis aukščiau pakilti į kalną, reikia vartoti vitamino C, aspirino kraujui skystinti, gerti daug vandens. Cermos kurortas yra 1 600 m aukštyje, todėl patartina bent vieną naktį pernakvoti 3 000 m aukštyje prieš keliantis į bazę, nuo kurios pradedamas maršrutas. Taip aukštai Šveicarijoje galima rasti viešbutį „Gornergrat Kulm“. Nepripratus prie naujų sąlygų gali darytis silpna, skaudėti galvą.

Ją kvaršinti reikėtų ir dėl to, ar esate psichologiškai pasiruošęs.

Kalnuose, kad ir su šimtu žmonių aplink, esi vienas. Vienam reikia kęsti šaltį, nešti kuprinę, nepasiduoti. „Yra tekę keturias paras miegoti ant sniego ir tiek pat laiko nesiprausti – ir išgyvenau. Norint lipti į kalnus reikia sugebėti prisitaikyti prie nepatogumų“, – tikina p.

Bazienė.

Sieja ne tik virvė Į nepažįstamą kalną rekomenduojama vykti su gidu. Geriausia – vietiniu, kuris maršrutą išmanytų skersai išilgai. Kad ir koks profesionalus jis būtų, su juo reikia pabendrauti bent savaitę. Kai kurie gidai net nelydi į kalną, jei prieš tai kliento nebuvo išbandę.

Jei nesutampa biolaukai su muziejaus gidu – iš muziejaus galima tiesiog išeiti. Iš Materhorno tiesiog išeiti nepavyks. Į kalną lipama susirišus virve po du arba tris. Gidui pravartu žinoti, kokios jo kliento fizinės galimybės, kiek yra matęs ir patyręs. Klišinis pasakymas „nesutapo charakteriai“ kalnuose gali skaudžiai atsiliepti. Čia iš tiesų gali nesutapti charakteriai, o įtemptuose ruožuose – net visai išsiskirti. Sunku įveikti trasą, jei alpinistus sieja tik virvė, o ne tarpusavio supratimas.

Cermos alpinizmo centro tinklalapyje nurodyta, kad vietinio gido paslaugos kainuoja maždaug 1 140 Eur. Nakvynė aštuonviečiame kambaryje „Hörnli hut“ bazėje vienai nakčiai atsieina apie 140 Eur. Rekomenduojama kuo anksčiau užsisakyti nakvynę – įprastai vietų kaip mat nelieka. Nauji užsakymai bus priimami nuo birželio 1-osios.

Yra bendrovių, kurios organizuoja savaitinius kursus, kurių metu stengiamasi aklimatizuotis, treniruojamasi ir paskui kopiama į Materhorną. Tokių kursų kaina gali siekti 3 300 Eur. Pasak p. Bazienės, pravartu sekti ir lietuvių agentūrų, organizuojančių aktyvaus poilsio išvykas, pasiū-

lymus, nors pripažįsta, kad tokių komercinių kelionių į kalnus pasitaiko nedažnai.

Ant pečių (ne)nešiosi Kad ir kaip norėtųsi prieš vykstant į kalnus kuprinėje sutalpinti visus megztinius, šildytuvą, antklodę ir pagalvę, daiktus teks rinktis reikliai. Juk viską teks nešiotis ant savo pečių. Kiekviena ekspedicija turi savo sąrašą daiktų, be kurių į žygį leistis nereikėtų. „Jei lipama lengvesniu keliu, užtenka kuprinės, batų ir rūbų nuo lietaus, vėjo ar šalčio, sudėtingose trasose neišvengiamai reikia specialios įrangos“, – aiškina p. Bazienė.

Tai ir apraišai, ir kilpos, ir karabinai, ir batai vienokie, ir batai kitokie, „katės“, ledo ir uolų kabliai.

Visko pirkti nebūtina. Kiekviename kurorte, iš kurio galima kopti į Materhorną, alpinistams siūloma išsinuomoti reikalingos įrangos. Žinoma, tai veikiausiai reikalinga tik tuo atveju, jei alpinizmu nesusirgote dar prieš keliasdešimt metų.

Jei vis dėlto taip nutikę – tereikia daiktus iš spintos sukrauti į kuprinę ir pasitikrinti, ar nepametėte kurios nors pirštinės. Be jos – nė iš vietos.

O kai daiktai sukrauti – reikia tik saugiai užlipti, saugiai nulipti ir išsidrėbus ant gulto, šildantis saulėje, dar kartą pažvelgti į ten, slėnio gale kyšantį Materhorną. Tobulos formos kūrinį, nenuspėjamą ir laukinį. Kalnų kalną. Grįžus namo niekas neplos ir niekas neduos medalio. Ir visai nesvarbu – jūs jau nugalėtojas. ●

Rankinė „Burberry“, 1695 Eur

L aimono J anka u sko n u otr .

akcentai jai

vaikyste kvepiantis pavasaris Kaklo papuošalas „Marni“, 600 Eur

Ko labiausiai pasiilgsta mada, kai pasaulį drebina nestabili politinė padėtis, kai mados namai blaškosi rinkdamiesi naujus dizainerius, o tendencijos ir vartotojų įpročiai kinta greičiau nei turinys socialiniuose tinkluose? Paprastumo. Idėjų, kurios padeda pamiršti aplinkui tvyrantį chaosą bei leidžia trumpam sugrįžti į... vaikystę. / Deimantė Bulbenkaitė / Auskarai „Marni“, 230 Eur

Rankinė „Prada“, 1250 Eur

Akiniai „Dior“, 570 Eur

Batai „Prada“, 420 Eur

Galvajuostė „Gucci“, 270 Eur

36 vž de luxe

Šalikas „Burberry“, 250 Eur

Nereikėtų stebėtis, kad pagrindiniais sezono raktažodžiais kritikų apžvalgose tapo „viltis“, „optimizmas“ ir „ateitis“: vyrų pavasario–vasaros sezono madų savaitė vyko 2016-ųjų vasarą, o moterų – rudenį, kai pasaulis kalbėjo apie JAV prezidento rinkimus ir nestabilią politinę situaciją Europoje. Mada nebėga nuo realybės – ji tiesiog tampa užuovėja nerimo laikais ir kuria scenarijų, kuriuo norėtųsi tikėti.

Moteriškos mados svarbiausia tema šį pavasarį tampa pozityvus mergaitiškumas: kolekcijose griežtus siluetus ir fatališkos moters įvaizdį pakeitė šviesios spalvos, natūralūs audiniai, mergaitiškus drabužius primenančios formos. Supraskite – lengvos languotos suknelės, žemakul-

niai bateliai, elegantiškos nedidelės rankinės ir pastelinių spalvų spektras. Tokį įvaizdį pasiūlė „Blumarine“, „Fendi“ mados namai.

Antra moteriškos mados tema – gan netikėtas rožinės spalvos sugrįžimas. Nors paskutiniu metu rožinė spalva po truputį rodėsi dizainerių kolekcijose bei įvairių dizaino sričių apžvalgose, tokios gausybės rožinių atspalvių tikrai nebuvo galima tikėtis. Pavyzdžiui, „Bottega Veneta“ mados namai pastelinę rožinę pritaikė devintojo dešimtmečio stilistikai, „Celine“ ir „Givenchy“ – modernioms minimalistinėms suknelėms, o „Gucci“ mados namai pasistengė, jog rožinės netrūktų ne tik pačioje kolekcijoje, bet ir ant podiumo, šis svečius nustebino neonine rožine spalva.

Jeigu vis dar sunku įsivaizduoti, kaip prisijaukinti rožinę spalvą ar vaikystės tematiką, rekomenduojame pradėti ne nuo ryškių drabužių, o nuo pavasario nuotaikas atitinkančių aksesuarų – gėlėmis puoštų rankinių ir šilko skarų, įspūdingų gamtos motyvais puoštų vėrinių ir auskarų, rožinių sandalų. Tokie akcentai ne tik puikiai pagyvina klasikinį pavasario garderobą, bet ir suteikia jam modernumo, neatrodo naiviai ar banaliai.

Vyriškos mados kolekcijos grįžimas į jaunystę buvo kiek kitoks – dizaineriai savo kolekcijas dedikavo kelionėms, nuotykiams, vaikystėje mėgtiems drąsiems herojams.

Įdomu, kad ši tema sužavėjo net tokius mados namus kaip „Prada“ ar „Moncler“ – jų modeliai vilkėjo ryškiaspalves neperpučiamas striukes, nešėsi dideles patogias kuprines, segėjo kelioninius laikrodžius, o žvilgsnius slėpė po didelėmis kepurėmis.

Nemažai dėmesio teko ir nostalgijos temai, kurią atskleidė mados namai „MSGM“, „Vetements“, „Burberry“, „OffWhite“ – šiose kolekcijose buvo gausu devintojo ir dešimtojo dešimtmečių detalių, ryškesnių spalvų. Kolekcijoms ironišką atspalvį suteikė sportinė stilistika – turbūt įsivaizduojate didelius ir patogius sportinius kostiumus, spalvų blokus, patogius užtrauktukus ir žinomus logotipus dešinėje drabužio pusėje ties krūtine. Dizaineriai šį mados palikimą interpretavo naujai, pritaikė modernius audinius, senus sportbačius pakeitė stilinga avalyne.

Kolekcijas puikiai papildė ir aksesuarai, kurie ne tik pasižymėjo funkcionalumu (kuprinės, šalikai, daug skyrių turintys krepšiai, elektroniniai laikrodžiai), bet ir suteikė deriniams papildomų faktūrų, spalvų. Pavyzdžiui, avalynę dengė įdomiai išdirbta ir dažyta drobė, laikrodžių apyrankės buvo pagamintos iš faktūruotos odos, o krepšius dengė spalvoti tinkleliai, prie jų buvo segami įvairūs pakabukai bei kelionių prisiminimus demonstruojantys akcentai. ●

akcentai jam

K

lysite manydami, jog savo sumanymus mados kūrėjai bandė vynioti į saldžią ir minkštą cukraus vatą. Nieko panašaus – ant podiumų naivumo nebuvo, vaikystę simbolizavo išsilaisvinimo, naujų potyrių temos, žaidimo elementai. Niujorko, Londono, Milano ir Paryžiaus kolekcijos stebino ryškiomis spalvomis, įdomiomis, su kelionėmis susijusiomis temomis, įspūdingai dekoruotais podiumais. Net pristatymų garso takeliai sufleravo, jog šio sezono nuotaika lengvesnė, skatinanti drabužį matyti ne kaip šarvą, o kaip kvietimą atrasti ir bendrauti.

Akiniai „ Emporio Armani“, 195 Eur Laikrodis „Hugo Boss“, 299 Eur Piniginė „Emporio Armani“, 239 Eur

Kepurė „Emporio Armani“, 89,90 Eur Šalikas „Gucci“, 360 Eur

Kuprinė „Burberry“, 1650 Eur

Kišeninė skarelė „Gucci“, 110 Eur

Batai „ Burberry“, 525 Eur

Batai „Gucci“, 460 Eur

Pakabukas „ Burberry“, 125 Eur

vž de luxe

37

ne vien auksas

Kai kalba pasisuka apie brangiuosius metalus, daugelio žmonių mintyse iš karto sutviska auksas. Šis brangusis metalas dažnai laikomas investavimo, vertės išsaugojimo, apsisaugojimo nuo pinigų nuvertėjimo ar saugumo simboliu. Ne veltui auksas neretai įvardijamas ir kaip viena iš pasaulio valiutų. /Paulius Čiuladas/

T

ačiau iš tiesų auksas yra tik vienas iš daugelio brangiųjų metalų. Toli gražu ne pats brangiausias, ne pats rečiausias ir tikrai ne pats perspektyviausias. Pasinerkime į brangiųjų metalų pasaulį ir pasižiūrėkime – gal jame atrasite kitą savo favoritą, kurį įsitrauksite į savo investicijų portfelį.

Prisideda prie ekologijos Straipsnį apie „kitus“ norėtųsi pradėti nuo paladžio. Šio tauriojo metalo pavadinimas dar šių metų pradžioje nenulipo nuo naujienų portalų antraščių, kai vos per dvi prekybos sesijas biržoje jo kaina šoktelėjo įspūdingais 8%.

Paladis vien per praėjusius metus pabrango 20%, tuo pranokdamas auksą, kuris brango 8%, ir platiną, kuri brango vos 1%.

Susipažinkite – paladis yra retas sidabriškai baltos spalvos metalas, priklausantis platinos grupės metalams. Kaip ir platina, paladis labai atsparus oksidacijai bei korozijai. Šį metalą dar 1803 m. atrado Williamas Hyde‘as Wollastonas ir 1804 m. pavadino asteroido Paladės (atrasto 1802 m.) garbei.

Skaičiuojama, kad 15% viso į rinką patenkančio paladžio pasaulyje

38 vž de luxe

sunaudojama juvelyrikai, vos 2% – investiciniams tikslams, o didžiausią dalį – daugiau nei 80% –pramonei.

Būtent tai, kad šį metalą itin aktyviai naudoja pramonė, daro jį vienu perspektyviausių brangiųjų metalų.

Kitaip nei kiti brangieji metalai, kurie itin jautriai reaguoja į centrinių bankų politikos pokyčius pasaulyje, paladžio kaina tiesiogiai priklauso nuo pasaulio pramonės būklės, o ypač – nuo automobilių

Platina – investicijai tinkamas metalas, tačiau dėl patikimumo bei ilgaamžiškumo ji puikiai tinka ir papuošalų apvadams, apsodams.

M ichael D alder / R e u ters / S canpi x n u otr .

sektoriaus. Paladis gana plačiai naudojamas automobilių katalizatorių gamybai. Dėl savo savybių šis metalas padeda mažinti teršalų išmetimą į aplinką.

Automobilių gamintojai pastaraisiais metais skelbia apie puikius automobilių pardavimo rezultatus ir augančią automobilių paklausą, o tai reiškia, kad paladžio paklausa, kartu ir kaina, auga kaip ant mielių. Žinoma, didelės reikšmės tam turi griežtėjantys aplinkosaugos standartai, verčiantys gamintojus ieš-

koti kuo efektyvesnių teršalų išmetimo į aplinką mažinimo būdų.

Juvelyrikoje paladis naudojamas jau nuo 1939 m., labai dažnai – kaip alternatyva platinai. Dėl savo natūraliai balto atspalvio jis dar vadinamas baltuoju auksu. Papuošalų gamintojams patrauklu tai, kad dėl balto atspalvio paladžio papuošalų nereikia papildomai dengti rodžio sluoksniu. Juvelyrikoje paladis dažniausiai būna 500 ar 950 prabos.

Jei paladį nuspręsite įsigyti kaip investiciją, pati mažiausia (1 Trojos uncijos, 31,10 g svorio) investicinio paladžio plytelė kainuos kiek daugiau nei 700 Eur.

Priklausomas nuo pramonės Mažesniuoju aukso broliuku vadinamas sidabras – visiems puikiai žinomas metalas, tačiau ar tikrai apie jį žinote viską, ką turėtumėte?

Pradėkime nuo to, kad tai – baltas, lankstus ir minkštas metalas.

Sidabras santykinai pigesnis už auksą ir jis išsiskiria tuo, kad didžiąją dalį paklausos jam sukuria pramonė (palygimui, aukso atveju pramonė sukuria 15% paklausos).

Iš sidabro gaminama nemaža dalis investicinių monetų. E dgar S u / R e u ters / S canpi x n u otr .

atsiskaitymas už paslaugas dalimis Kiekvienas iš mūsų planuojame savo išlaidas, tad neretai didesnius pirkinius esame linkę atidėti. Tačiau jei gražiais šypsenos pokyčiais norite džiaugtis jau dabar, o atsiskaityti būtų patogiau ateityje, galite pasinaudoti Jums patogesne išsimokėjimo galimybe: galiojančiu sveikatos draudimu; išsimokėjimas pasinaudojant MEDlizingo paslauga; išsimokėjimas be palūkanų bendradarbiaujant su klinika.

paslaugos Dantų implantacija Estetinis plombavimas Protezavimas dantų laminatėmis Protezavimas Chirurginės procedūros Minkštųjų audinių plastika Periodontologija Endodontinis gydymas Profesionali burnos higiena Ortodontija Dantų balinimas Estetinės veido injekcijos Konsultavimas

Adresas: Kalvarijų g. 272A, 08339 Vilnius Mobilus telefonas: +370 611 55512

Šypsenos galia Pamatote ją iš tolo. Tas kelias sekundes stebite negalėdami atitraukti nuo jos akių, – elegantiška suknelė laisvai plazda vėjyje, brangūs papuošalai žaidžia saulės spinduliuose, tik bateliai... seni ir nudriskę. Šypsena – tai mūsų aksesuaras, kuris, kaip ir tie bateliai, gali viską sugadinti arba pridėti daugiau vertės nei brangūs papuošalai.

Dar 1872 metais Čarlzas Darvinas kalbėjo apie vadinamąjį šypsenos efektą - kuo daugiau žmogus šypsosi, tuo daugiau pozityvių emocijų jis sukelia. Teigiamos emocijos sukuria draugiškesnę bei laisvesnę atmosferą, sustiprina pasitikėjimo jausmą. Besišypsančiam žmogui durys atsiveria lengviau, o visi tikslo link vedantys keliai tampa trumpesni.

Kyla klausimas – kodėl tada tik retas mūsų tuo pasinaudoja? Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad 30 procentų respondentų, vyresnių nei 35 metai, nemato prasmės dažnai šypsotis, o net 70 procentų teigia, kad paprasčiausiai nedrįsta to daryti. Priežastis - negražūs ar nesveiki dantys.

Pasak Tarptautinio implantologijos centro MIR gydytojų, daugelį pacientų nuo gražių permainų atitolina nepagrįsta baimė ir išankstinės nuostatos. Vieni nerimauja dėl galimo ilgo ir sudėtingo gydymo, kiti - dėl išlaidų, o treti tiesiog drovisi susidariusios situacijos. Tačiau delsdami problemų neišsprendžiame, tik padidiname jas. Juolab kad šiandien rezultatu pacientas gali džiaugtis vos po vienos savaitės intensyvaus gydymo.

Kaip teigia MIR klinikos burnos chirurgas Soheil Bechara, pacientui sunkiausias pirmas žingsnis – pasiryžti pokyčiams ir užsirašyti į konsultaciją. Po jos daugelis pajunta palengvėjimą ir įsitikina, kad tai, kas atrodė sunkiai įgyvendinama, iš tiesų yra ranka pasiekiama. Kiekvieną problemą galima išspręsti keliais skirtingais būdais, pasirinkus laiko bei kainos atžvilgiu priimtiniausią variantą.

Jei pacientui reikalingos tik estetinės procedūros, pavyzdžiui, plombavimas, mini protezavimas (laminatės) ar protezavimas, visas gydymas gali būti atliktas vos per 1-2 savaites. O jei defektai nedideli, - išspręsti problemą galima ir per 1vizitą.

Jei gydymo plane numatytos chirurginės procedūros, tokios kaip dantų implantacija, kaulo augmentacija ar sinuso dugno pakėlimas, bendras gydymo laikotarpis bus kiek ilgesnis, tačiau estetiniu rezultatu pacientas galės džiaugtis vos po 1 savaitės. Pirmojo vizito metu įgyvendinama visa chirurginė dalis: pašalinami nereikalingi dantys, atliekama kaulo augmentacija, įsriegiamas reikiamas implantų skaičius. Po savaitės pašalinami siūlai ir pritvirtinami laikini vainikėliai, kurie implantų prigijimo laikotarpiu atrodys lyg savi dantys. Po 2-3 mėnesių, prigijus įsriegtiems implantams, laikini vainikėliai bus pakeisti tvirtais ir natūraliai atrodančiais nuolatiniais dantimis.

Dauguma iš mūsų kartojame vieną esminę klaidą – šypsomės ne tikslui pasiekti, o pasiektam tikslui įprasminti. O gal visgi vertėtų pabandyti atvirkščiai?

Telefonas: +370 5 2195971 Elektroninis paštas: info@mirklinika.lt

Tinklalapis: www.mirklinika.lt Facebook: MIR Tarptautinis Implantologijos Centras

Investuodami į paladį ar pirkdami iš šio metalo pagamintus papuošalus išlošti iš jo vertės augimo galite dėl plataus metalo panaudojimo automobilių pramonėje. Pavel L isits y n / S p u tnik / S canpi x n u otr .

Sidabras geriausiai iš metalų praleidžia elektros srovę, todėl daugelyje elektrinių įrenginių, nuo kompiuterių iki kosminių raketų, rasite sidabrinių kontaktų. Sidabras, ypač anksčiau, buvo nepakeičiamas fotografijoje, nes fotojuostelės ir fotopopierius būna padengtas želatinos ir sidabro halogenidų emulsijos sluoksniu.

Pastaraisiais metais, ypač nuo praėjusios finansų krizės pabaigos, sidabrą vis dažniau atranda investuotojai, jie nuperka apie ketvirtadalį viso į rinką pateikiamo sidabro.

Kadangi sidabras labai plačiai naudojamas pramonėje, jis laikomas pasaulio pramonės būklės indikatoriumi. Kai pasaulio pramonė auga, didėja ir sidabro paklausa bei kainos, jo vertė išlieka ekonomikos augimo ir pinigų nuvertėjimo laikais. Ir jis mažiau nei auksas priklausomas nuo investuotojų nuotaikų, nes kur kas plačiau naudojamas.

Anksčiau sidabras buvo naudojamas monetoms kaldinti, o dabar dėl išaugusios jo vertės iš sidabro kaldinamos tik proginės ir investicinės monetos.

Jei manote, kad sidabras tinkamas ne tik puoštis, bet ir investuoti, mat jo kaina kils toliau atsigaunant pasaulio pramonei, tai pačią mažiausią (1 Trojos uncijos) investicinio sidabro plytelę galite įsigyti vos už kiek daugiau nei 50 Eur.

Pinga, bet...

Dar viena aukščiausiosios metalų lygos žaidėja – platina. Šį grynuolių

40 vž de luxe

klasės mineralą lengva kalti, bet kartu jis ir nepaprastai stiprus. Šis sidabriškai baltas metalas nesioksiduoja, nereaguoja su rūgštimis ir yra labai švarus, todėl puikiai tinka alergiškiems žmonėms.

Platina yra itin populiari žaliava pramonėje (pramonė suvartoja 60% į rinką pateikiamos platinos), tačiau labai svarbi ir juvelyrikos industrijai, kuri suvartoja apie 35% į rinką patenkančios platinos. Platina patikima ir ilgaamžė, todėl puikiai tinka papuošalų apvadams, apsodams.

Kaip ir paladis, platina plačiai naudojama kaip vienas iš sudėtinių elementų automobilių katalizatorių gamyboje. Be platinos neįsivaizduojama ir kai kurių indų, chirurginių instrumentų, elektrodų bei kontaktų gamyba. Iš platinos ir jos lydinių gaminami atsparūs korozijai ir cheminiams reagentams indai, aparatūra, daromi elektrodai ir kontaktai, varžiniai termometrai ir termoporos, chirurginiai instrumentai, filjerės. Platina naudojama kaip katalizatorius gaminant sieros ir azoto rūgštį, angliavandenius, vandenilį, hidrinant riebalus, sintetinant vaistus. Iš platinos bei iridžio lydinio gaminami metro ir kilogramo etalonai.

Tiesa, pastarojo laikotarpio platinos kainos grafikas neatrodo įkvepiančiai, bet, ko gero, neilgam. O priežastis labai paprasta – galimas platinos stygius.

Po to, kai per pastaruosius penkerius metus platinos kaina smuko apie 40%, Pietų Afrikos Respubli-

ka, kuri pasauliui tiekia apie 70% platinos, gerokai sumažino investicijas į šią pramonės sritį. Tai buvo padaryta siekiant bet kokia kaina išsilaikyti versle platinos gavybos įmonėms. Tai reiškia, kad platinos tiekimas gerokai sumažės. Ekspertai skambina pavojaus varpais, tikindami, kad iki 2030 m. platinos gavyba Pietų Afrikoje sumažės dvigubai.

Savo ruožtu investuotojų ir gamintojų laikomos platinos atsargos taip pat tirpsta. Visa tai gali lemti, kad netrukus pamatysime staigų platinos kainų lipimą aukštyn.

Jei norite dabar investuoti į platiną, mažiausias (10 gramų) rinkoje siūlomas investicinės platinos luitas jums kainuos kiek mažiau nei 400 Eur. Kaip ir kitų brangiųjų metalų atveju, investicijai verta rinktis tik aukščiausios (999) prabos investicinę platiną.

Kelios esminės taisyklės Kurį brangųjį metalą bepasirinktumėte, jis gali puikiai apsaugoti nuo pinigų nuvertėjimo neramiais laikais. Kita vertus, kaip ir bet kokia investicija, brangieji metalai garantijų neduoda. Tad tam, kad stipriai nepraloštumėte, verta laikytis kelių pagrindinių investavimo taisyklių.

Visų pirma geriausia atskirti, ar brangųjį metalą arba jo gaminį perkate kaip investiciją, ar kaip papuošalą. Pastaruoju atveju tai gali būti akiai ir širdžiai maloni investicija, tik turite suvokti, kad mokate ne tik už metalo svorį, bet taip pat padengiate ir papuošalo sukūrimo,

gamybos, reklamos ir visas kitas susijusias išlaidas.

Pirkdami investavimui skirtus brangiųjų metalų luitus ar monetas visuomet rinkitės tik žinomų įmonių produkciją firminėse pakuotėse. Luito svorį (paprastai jis sudaro nuo 1 g iki 1 kg) pasirinkite pagal savo kišenę, tačiau atminkite, kad paprastai brangusis metalas yra investicija, į kurią patariama investuoti bent 5-eriems, ar net 7–10 metų, tad pasiruoškite lėšas įšaldyti ilgam. Ir į šią investicinę priemonę niekuomet nenukreipkite daugiau nei 10–20% visų savo šeimos pinigų.

Rinkdamiesi nepamirškite ir prabos. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, naudojama metrinė prabų nustatymo sistema. Pagal šią sistemą aukso praba parodo lydinio, iš kurio pagamintas gaminys, vertingumą ir santykinį tauriųjų metalų kiekį lydinio masės tūkstantyje dalių, t. y. parodo, kiek tauriojo metalo yra 1 kg lydinio. Sidabras dažniausiai būna 800, 830, 925 ir 999, platina – 950 ir 995,5, paladis – 500, 850 ir 995,5 prabos.

Paskutinieji skaičiai visais trim atvejais rodo, kad metalo gaminys skirtas investavimui.

Jungtinėje Karalystėje, JAV, Šveicarijoje ir kai kuriose kitose valstybėse žymima karatinė praba, tad nenustebkite, kad kai kur tauriojo metalo kiekis vieno kilogramo lydinyje matuojamas karatais. Vienas karatas lygus 0,2 g grynojo tauriojo metalo.

Abiem atvejais papuošalams praba yra įspaudžiama ant vidinės jų pusės. Visgi jei papuošalas yra itin smulkus ir baiminamasi, kad jį prabuojant gali būti pažeista išorinė pusė, praba gali būti įspaudžiama ir ant plombos.

Jei pasirinkote investicines monetas, jų kaina gali augti ne tik dėl metalo brangimo, bet ir dėl laikui bėgant įgyjamos numizmatinės vertės, taigi būtina tuo nuolat domėtis. Investuojant į investicines monetas specialistai pataria rinktis vieną konkrečią tematiką – konkrečios šalies istorinius įvykius, valdovus, Rytų kalendoriaus ženklus ir pan.

Kasmet yra išleidžiamos vis naujų tematikų monetos ar papildomos jau esamos kolekcijos. Monetų skaičius visada būna ribotas, o kaina paprastai didesnė, nei nominalo kaina nurodyta monetoje.

Galiausiai nepamirškite, kad investiciniu metalu prekiaujančios įmonės gyvena iš skirtumo tarp metalo pirkimo ir pardavimo kainos, todėl perkant auksą verta atsiminti, kad jo supirkimo kaina bus mažesnė nei pardavimo. O kuo retesnį ir mažiau paklausų metalą pasirinksite, tuo šis skirtumas tarp kainų gali būti didesnis. ●

G amintojo n u otra u kos

/ Dina Sergijenko /

TARP ŠIAURĖS ELNIŲ SU

„PORSCHE“ Akliną tamsą už nedidelio propelerinio lėktuvėlio lango nušviečia oro uosto žiburiai ir keleiviai sukrunta žvalgytis. Per garsiakalbius pilotas praneša, kad tuojau leisimės Kitilėje – viename iš dviejų labiausiai į Šiaurę nutolusių Suomijos oro uostų.

M

ano ir visų, sėdinčių sausakimšame lėktuve, tikslas – Levis, nedidelis slidinėjimo kurortas Suomijoje. Orlaivis pilnas, mat slidinėjimo sezonas Laplandijoje, Levyje, prasideda vasariui persivertus į antrą pusę ir tęsiasi kone iki gegužės. Apie tai man papasakojo žilstelėjęs suomis, turintis verslo reikalų Lietuvoje, ir drauge su manimi skridęs iki Helsinkio. Išgirdęs, kad skrendu į Levį, praėjusiais metais pripažintą vienu iš geriausių Suomijos slidinėjimo kurortų, jis pastebėjo, kad prasidėjus slidinėjimo sezonui kainos čia šoka aukštyn mažiausiai dukart.

Tiesa, anot jo, tai taip pat normalu, kaip vasarą į aukštybes pakilusios kainos Palangoje: Levio

42 vž de luxe

gyventojai per du–tris mėnesius turi užsidirbti tiek, kad lėšų pakaktų iki kito sezono.

Lengvai čiuožtelėjęs lėktuvas ima riedėti nusileidimo taku. Abipus jo sustumti kalnai puraus sniego, o aplink, kiek akys užmato, balti laukai.

Netrukus vokietis fotografuojasi prie lėktuvo tarp sniego kalnų ir šaukia „Levis, Levis“, matau, kaip prie bagažo atsiėmimo juostos išsirikiavę keleiviai vienas po kito čiumpa pailgus maišus, kuriuose saugiai supakuotos slidės.

Mano kelionės tikslas kitoks – ne kuo greičiau stoti ant slidžių, o lankyti „Porsche“ vairavimo žiemą mokymus.

Sportinių automobilių gamintojas kasmet šiuos mokymus organizuoja dviejose pasaulio

„Porsche Panamera“ – vienas labiausiai nustebinusių modelių, itin klusnių trasoje.

Vienas unikaliausių „Porsche“ gaminių – superautomobilis „918 Spyder“ – taip pat atgabentas į Laplandiją. Tiesa, tai ne vienas serijinių modelių, o prototipas. Į Laplandiją „Porsche“ atsigabeno 140 įvairių automobilių, kad apsisaugotų nuo galimų netikėtumų.

– sako Arturas Jakubczakas, „Porsche“ pardavimų vadovas Lenkijoje.

Ir pagrindo netikėti jo žodžiais neturiu. Dar neprasidėjus vasariui tikrinau „Porsche“ žiemos mokymų grafiką, jau tada absoliučiai visos vietos kelis mėnesius į priekį buvo užimtos.

Dirba porą mėnesių

vietose: Suomijos šiaurėje, Laplandijoje, ir Kanadoje. Mokymai, kurie, neslėpsiu, drauge yra ir pramoga, daliai klientų siūlomi kaip priedas prie sportinių ypač brangių „Porsche“ modelių, tačiau panoręs paslidinėti ant sniego ir ledo su prabangos segmento automobiliais tokius mokymus gali įsigyti kiekvienas. Žinoma, jei tik spės pakliūti tarp tų mirtingųjų, kurie, sumokėję maždaug 5 000 Eur, kelias dienas gyvena ten, kur giedrą naktį matyti Šiaurės pašvaistė. Pasirodo, kad vos paskelbiamos mokymų datos vietos užimamos taip greitai, kad kai kurių šalių „Porsche“ atstovams tenka vienaip ar kitaip normuoti. „Mokymai tokie populiarūs, jog turėjome įvesti taisyklę, kad tas pats žmogus negali dalyvauti daugiau nei dvejuose mokymuose iš eilės“,

Nuo Kitilės oro uosto iki Levio – maždaug 15 minučių kelio automobiliu. „Porsche“ atstovas, tvirtai laikydamas ryškiai raudono „Cayenne“ vairą, pasakoja, kad didžiausią nuostabą jam, čia atvykusiam prieš mėnesį, kėlė faktas, kad niekas neskuba perjungti tolimųjų žibintų kelyje tamsiu paros metu. Laukiama tol, kol vienas kito link artėjančių automobilių šviesų spinduliai susikirs ir bus įsitikinta, kad šalikelėje nėra jokių laukinių gyvūnų. Pastarųjų, beje, tikina vietiniai, pamatyti galima kiekviename kelyje, už kiekvienos eglės.

Keliai čia puikūs, nors ir snieguoti. Apie druskos barstymą nėra net kalbos, mat čia sninga per daug, per gausiai, nuolatos tvyro šaltukas ir tokia priemonė nepadėtų. Pačiose sudėtingiausiose vietose paberta smulkios skaldos akmenėlių, tačiau ir jų dauguma – pėstiesiems skirtuose takuose, mat automobilių vairuotojai čia nesibodi žieminių padangų su dygliais.

Išgirdęs mano pastabą apie sniego gausą „Por­ sche“ atstovas tik nusijuokia. Pasirodo, šiemet Levyje snigo kaip niekada mažai, todėl tai, ką matau, – neįprastai menkas sniego kiekis, tad „Porsche“ teko kaip reikiant paplušėti, kol įrengė mokymams tinkamas sniego ir ledo trasas.

Mokymams skirtas vietas „Porsche“ įrenginėti pradeda dar lapkritį, kai ima kristi pirmasis sniegas ir spausti šaltis. Formuojami labirintus primenantys takai, didesni ir mažesni žiedai.

Dirbama kelis mėnesius, pakaitomis kasamas sniegas ir pilamas vanduo, kad būtų suformuota maždaug 25 cm storio daugiau ar mažiau lygi sniego ir ledo danga, ant kurios profesionalių instruktorių komanda moko išnaudoti „Por­ sche“ automobilių privalumus. Sausį, jei neiškyla nenumatytų sunkumų, trasos jau būna baigtos ir pradedami mokymai.

Tarp trasų, suskirstytų į Šiaurinę, Pietinę bei dar kelias papildomas, įrengti keli automobilių parkai, kuriuose išrikiuota dešimtys automobilių. Kol vieni naudojami, kiti laukia – galbūt kuris nors suges, galbūt reikės pakeisti. Iš viso, skaičiuoja „Porsche“, į Laplandiją jiems teko atsivežti apie 140 įvairių modelių. Visai netoli ir restoranas, kuriame šiltas maistas laukia per visą dieną gryname ore sušalusių automobilių bandytojų.

Tarp „Porsche“ rekomendacijų, atsiųstų dar prieš mokymus, patarimas keliautojams į Laplandiją – pasiimti šiltų drabužių, batų, lūpų balzamą. Mat, tikina mokymų organizatoriai, Laplandijos šaltis gali nepatikti išlepintiems šiltesnio klimato. Visgi atkeliavus į Šiaurę iš Lietuvos šaltis atrodo ne toks baisus kaip, pavyzdžiui, instruktoriams iš Vokietijos. „Pas mus Vokietijoje šią žiemą sniego nebuvo.

Iškrito valandai, jau tryniau rankas, bet tada viskas ištirpo. O mano kolega čia atkeliavo iš Malaizijos ir sniegą mato antrą kartą gyvenime“, – vž de luxe

43

Laplandijoje „Porsche“ įrengė kelias mokymams skirtas trasas su 25 cm storio sniego ir ledo sluoksniais.

juokauja Joergas Wiese'as, „Porsche“ vairavimo akademijos instruktorius, skaičiuodamas savo būsimus mokinius.

Nepaisant to, kad Vokietijoje nesninga, atsidžiaugti sniegu, ledu ir kitais žiemos malonumais „Porsche“ personalas turi laiko į valias.

Daugeliui jų Laplandijoje (arba Kanadoje) tenka praleisti maždaug du mėnesius, per kuriuos kas kelias dienas keičiasi besimokančiųjų grupės.

Matyt, nieko nuostabaus, kad „ Hotel Levi Panorama“ viešbutis, kurio kieme puikuojasi apšviestas „Porsche“ užrašas, laisvų kambarių neturi kelis mėnesius į priekį.

Lieka pėdsakų

Grupės, kuriose mokomės vairuoti, labai nedidelės. Viso labo aštuoni žmonės, sėdantys po du į keturis automobilius. Vokiečiai tradiciškai labai griežti: negalima lenkti priekyje važiuojančio instruktoriaus automobilio, privaloma klausytis instrukcijų, skambančių per raciją, o jeigu kažkuris iš esančių grupėje suklydo ir, pavyzdžiui, įstrigo sniege, sustoti ir palaukti, kol problema bus išspręsta, būtina visiems.

Pasitikėjimo savimi įpučia mokymų organizatorių žodžiai, kad klaidos atveju sudaužius kažkurį iš „Porsche“ sutartyje numatytą 10 000 Eur sumą sumokėti tektų ne man – sąskaitą apmokėtų jie. Tiesa, verta pabrėžti, kad trasoje galimybių patekti į rimtą avariją yra tik tuo atveju, jeigu nebus klausoma instruktorių, kitokiais būdais – niekaip. Žinoma, tai, kad parengtos trasos yra visiškai saugios, nereiškia, kad ant 140 „Porsche“ nelieka jokių pėdsakų. Vaikščiodama tarp „911 Carrera S“, „Carrera 4S“, „Cayman“, „Panamera“ modelių matau, kad kone visų galiniuose buferiuose trūksta atšvaitų, daug kur nebelikę priekinių grotelių, o per trumpas pertraukėles pagalbiniai darbuotojai laksto tarp automobilių ir medinėmis mentelėmis krapšto visuose tarpuose įstrigusį sniegą. Ir tai – ne vienintelės problemos. Pavyzdžiui, sėdus prie „Porsche 911 GT3 RS“ vairo ir atkeliavus iki mokymų trasos prietaisų skydelyje pasirodo šauktukas – paaiškėja, kad sportinio automobilio variklis perkaito, tad teks kiek luktelėti.

Mokymus „Porsche“ instruktoriai pradėjo nuo galiniais ratais varomo „911 Carrera S“ modelio. „Nepamirškite išjungti stabilumo kontrolės sistemų“, – nuskambėjo instruktorių priminimas radijo stotelėse, ir pajudėjome į mokymų trasą.

44 vž de luxe

Pirmoji tekusi užduotis – du, didesnio ir mažesnio skersmens, apskritimai, kuriuos turėjome pasistengti apvažiuoti ne įprastu būdu, o slysdami automobiliu taip, kad priekis būtų kuo arčiau vidinio apskritimo krašto. „Spurgos!“ – šūkteli greta manęs sėdintis p. Jakubczakas, tapęs mano bendrakeleiviu, ir jis yra visiškai teisus – spurgomis (angl. donnuts) tokius pratimus vadina šonaslydininkai (angl. drifters).

Visgi toks slydimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvas. Radijo stotelėje girdžiu instruktoriaus raginimą važiuoti agresyviau, mat kiek besistengčiau,iš pradžių „ 911“ lyg įkaltas tvarkingai sukasi ratu ir neslysta. Galiausiai pakeičiu automatinės pavarų dėžės veikimą į mechaninį, „spiriu“ į akceleratorių ir pajuntu, kad galinė dalis ima slysti. Išlaikyti slydimą taip pat nėra lengva, mat vos atleidžiu akceleratorių tuoj sportinis modelis pradeda važiuoti tiesiai. Dar sunkiau slysti šonu mažesnio skersmens apskritime – čia dažniau pasiseka apsisukti aplink savo ašį, nei bent pusę apskritimo apvažiuoti šonu. „Nieko nuostabaus, – sako instruktorius. – Kai varantieji ratai tik du ir galiniai, turi labai gerai jausti automobilio balansą ir tai, kada turėtum šiek tiek atleisti akceleratorių, o kada spausti jį stipriau, kad išlaikytum nuolatinį slydimą.“

Naudoja prototipą

Po gero pusvalandžio iš pradžių apskritimuose, vėliau – slalomo trasoje keičiame automobilius. Iš du varančiuosius ratus turinčio persėdame į varomus visais keturiais „911 Carrera

Pasiekus „Porsche“ mokymų bazę trumpam užgniaužia kvapą: tvarkingomis eilėmis išrikiuoti „Porsche“ laukia būsimų mokinių.

4S“. Ir šįkart prieš nosį – žiedinė trasa su gausybe posūkių. Čia, perspėja instruktorius, reikia nepamiršti dirbti ir vairu, ne tik akceleratoriumi, mat vairo pasukimas lemia, ar automobilis trasoje išsitiesins, ar toliau slys šonu.

Svarbu ir pradėjus slysti nepasukti vairo per daug, mat tokiu atveju „911“ tiesiog apsisuks aplink savo ašį.

Visgi keturiais ratais varomas „911“ absoliučiai kitoks nei varomas dviem. Automobilis klusniai slysta visuose posūkiuose, noriai greitėja ir pati nė nepajuntu, kaip važiuoju vis greičiau ir greičiau, o instruktorius, man važiuojant pro šalį, vis kilsteli į viršų nykštį. Linksmybes sustabdo tik radijo stotelėje pasigirdęs šaukinys „Spin, spin, spin“ (sukamės, sukamės, sukamės – red.).

Visiems esantiems trasoje tai reiškia, kad reikia spausti stabdžius ir laukti signalo, leisiančio judėti toliau. Situacija, panašu, rimtesnė, mat netrukus per raciją traškėdamas pasigirsta dar vienas šaukinys: „We need „Cayenne“ (mums reikia „Cayenne“ – red.). Tai reiškia, kad kažkuris ekipažas įsmigo klampiame sniege ir savarankiškai nebeišsikapsto, tad jį ištraukti turi visureigis „Cayenne“.

Kai sėdame į pernai metų pabaigoje pristatytą antros kartos „Panamera Turbo“ modelį, visų veidai išduoda, kad didelių linksmybių čia nesitikima. Prabangus sunkus sedanas, nors ir itin galingas, neatrodo tinkamas pasivažinėjimui šonu gana siauroje sniego ir ledo trasoje.

Visgi pirmi keli posūkiai – ir lūpų kampučiai kyla aukštyn. Pasirodo, keturis varančiuosius ratus turintis ir daugiau už „911“ sveriantis automobilis, apginkluotas galingu varikliu, yra tiesiog idealus slydimui šonu. „Panamera Turbo“ klusniai įveikia posūkį po posūkio, slysta šonu tiesiose atkarpose ir, vos vairuotojas nusprendžia, kad gana, ima važiuoti tiesiai. Svarbiausia, pastebi drauge važiuojantis kolega, kad „Panamera“ atleidžia daugelį vairuotojo klaidų. „Juo važiuoti lengva dėl to, kad variklis priekyje bei visi ratai varomi. Tad norint pradėti slysti galima elgtis kur kas švelniau, užtenka koja paliesti stabdį, ir automobilis jau slysta“, – man aiškina p. Wiese‘as, stebėdamas, kaip grakščiai ant sniego važiuoja keturios „Panameros“.

Kur kas sunkiau valdyti itin brangius sportinius „911 GT3 RS“ modelius. Šie jau gamykloje parengiami automobilių sportui, vietoje galinės sėdynių eilės čia – sportiniai lankai, salone gausu anglies pluošto elementų, o variklis gaudžia taip, kad sunku girdėti savo mintis. Automobilis aštrus lyg čili pipiras ir reaguoja į kiekvieną vairuotojo judesį žaibiškai. Tad nieko keisto, kad slysti juo – sudėtinga. Bet pastebiu, kad nors „GT3 RS“ varomas galiniais ratais, vairuoti jį lengviau nei galinius varančiuosius turintį „911 Carrera S“. Tiesa, tikrai ne dėl to, kad sportinį modelį suvaldyti paprasčiau: dėkoti čia reikėtų instruktorių patarimams ir išlavėjusiems įgūdžiams.

Vyšnia ant torto tampa pasimatymas su ralio legenda Walteriu Roehrlu. Šis sėda prie „911 Turbo“ vairo ir, grakščiai slysdamas šonu, pasakoja, kad norint tinkamai valdyti automobilį, labai svarbu naudoti visus tris jo valdymui turimus elementus: stabdžius, vairą ir akceleratorių.

® Registruotas Melitta Group prekės ženklas

NAUJIENA Melitta® automatiniai kavos aparatai – tai unikali galimybė, atverianti visiškai naują kavos malonumo pasaulį.

Melitta® kavos aparatų ieškokite didžiuosiuose buitinės technikos prekybos centruose ir internetinėse parduotuvėse. Įgaliotasis atstovas Baltijos šalyse – UAB „Arte Domestica“, tel. (8 5) 205 8883, www.artedomestica.eu.

www.melitta.lt

„GT3 RS“ – aštrus lyg čili pipiras ir reikalauja maksimalaus susikaupimo, mat neatleidžia nė vienos vairuotojo klaidos.

„Dažniausia bėda, dėl kurios automobilis nebesuvaldomas, pernelyg intensyvus darbas vairu. Jį sukti reikia, tačiau tikslas – sukti kiek įmanoma mažiau“, – aiškina p. Roerhlas, atrodo, mažuoju piršteliu valdydamas „911 Turbo“.

Keleivio vietoje tenka įsitaisyti ir legendiniame „918 Spyder“, prie kurio vairo – Jukkas Huonkavuoris, „Porsche“ instruktorius ir profesionalus automobilių sporto meistras. Jo valdomas sportinis superautomobilis aštriai tarsi skalpelis įveikia kiekvieną posūkį, grakščiai įslysta ir išslysta iš jų ir sparčiai bėgėjasi toliau.

Nieko panašaus į p. Roehrlo vairavimą – suomių sportininkas triukšmingas, agresyvus ir veržlus.

Pats p. Huonkavuoris iš mano pastabos tik pasijuokia. Pasirodo, jis gimęs ir augęs už poros šimtų kilometrų esančiame Rovaniemio miestelyje, tad sniegas, ledas, tamsžaliai miškai ir šiauriniai vėjai jam – puikiai įvaldyta namų stichija.

Išaiškėja ir „918“ modelio paslaptis. Pastarieji buvo išparduoti net neprasidėjus normaliai gamybai, be to, jų buvo pagaminta labai nedaug.

Visgi Suomijos sniegynuose vaikomas ne vienas iš serijinės gamybos modelių, o prototipas. „Tai absoliučiai veikiantis modelis. Ir kadangi jo gamyba buvo labai brangi, o automobilis veikia, būtų kvaila jį tiesiog išmesti ar pastatyti. „Porsche“ nori jį naudoti“, – pabrėžia Annette Luetkenhaus, „Porsche“ viešųjų ryšių vadovė Centrinei ir Rytų Europai.

Vakarienė – pas samius

Atsiskraidinę kelias dešimtis žurnalistų į Laplandiją „Porsche“ nepraleidžia progos pademonstruoti regiono ypatybių. Egzotiškai vakarienei svečius jie kviečia į samių – vietinių Laplandijos gyventojų – palapinę, suręstą iš aukštų medžio karčių. Pastaroji, žinoma, modernizuota ir gerokai didesnė nei kad tikrosios, statytos klajoklių, o nedidukų Šiaurės elnių kailiai nebedengia jos išorės – jais dekoruotos sienos viduje. Visgi prieš užeinant į vidų esame perspėjami, kad viduje – atviras ugniakuras ir yra dūmų, todėl jei nenorime, kad dūmais prakviptų drabužiai, būtų protingiausia striukes palikti autobuse.

46 vž de luxe

Palapinėje tamsoka, tad tenka luktelėti, kol akys prisitaikys. Ant sienų iškabinti elnių kailiai, ragai, nuotraukos, vaizduojančios samių gyvenimą. Aukštos lubos padabintos ant balkių kybančiomis laukinių paukščių iškamšomis. Pačiame viduryje plieskia ugnis, čia pat gaminamas maistas. Ant stalo – įvairiausios vietinės gėrybės. Ragaujame spanguolių gėrimo, į lėkštes galima įsikrauti elnio kepenėlių, liežuvio, šonkauliukų, įsikrėsti elnienos troškinio. Pagardams – grybų ir uogų padažai, nedidelės bulvytės ir žieminės daržovės. Nenorintiems mėsos – greta ugnies, ant medžio plokštės, ugniakuro kaitroje lėtai kepa laukinė lašiša, tirpte tirpstanti burnoje.

Mums besigardžiuojant maistu pasirodo samis, apsirėdęs tradiciniais drabužiais, ir, mušdamas nedideli į būgną, ima dainuoti medžioklės dainą samių kalba. Pastarąją kalbą, beje, moka viso labo 1 000 samių visame pasaulyje. Daugelis šią senovinę kalbą pamiršę, mat nebesilaiko senovinių tradicijų, kadaise lydėjusių klajoklius samius.

Desertui patiekiamas tradicinis laplandiškas pieno sūris. Pastarasis iš rūgusio pieno kepamas kelias valandas, kol tampa toks, kad duriant sūrį dantų krapštuku jis cypteli. Tuomet iš saldžios grietinėlės keptuvėje gaminamas padažas, kuriame sūris kiek pašildomas, kol suminkštėja ir ištęžta, į lėkštę greta jo įkrečiamas šaukštas tekšių, gausiai derančių visoje Suomijoje geltonų uogų, uogienės ir – desertas baigtas. Paprasti produktai sukuria magišką derinį, tad neverta stebėtis, kad kai kurie paprašo dar vienos šio patiekalo porcijos.

Pramogauti į gamtą

Dažnai „Porsche“ svečiai, atkeliavę į mokymus, užtrunka kiek ilgiau, mat nusprendžia pasimėgauti žiemiškais vaizdais ir pramogomis. Dalis neabejotinai leidžiasi į slidinėjimo trasas, mat jos matomos jau pro viešbučio langus. Kita dalis nusprendžia Laplandiją patyrinėti sniegomobiliais. Pastaruosius paskutinei dienai Laplandijoje pasirenkame ir mes.

Sniegomobiliai Laplandijos sniegynuose įprasti kaip ir Lietuvoje automobiliai. Miškuose jų ke-

liai kertasi su slidinėjimo trasomis, visur gausu ženklų, raginančių apsižvalgyti, nurodančių, kieno pirmenybė, lėkdamas visiškai plynu lauku netikėtai atrandi žiedinę sankryžą ir t. t. Be to, sniegomobilių vairuotojai yra stebimi policijos pareigūnų ir baudžiami už greičio viršijimą bei kitus nusižengimus lygiai taip kaip ir automobilių vairuotojai. Tiesa, nustatytų baudų dydžių nėra, mat Suomijoje viršijus greitį tenka susimokėti proporcingai pagal tai, kokio dydžio atlyginimas prasižengėliui mokamas.

Sniegomobilio nuoma visai dienai Laplandijoje, Levyje, kainuoja apie 200 Eur. Į šią sumą įeina ir aprangos, tinkamos pasivažinėjimui atšiauriomis sąlygomis, nuoma. Šalmas – privaloma detalė, kaip ir kumštinės pirštinės, nepaisant fakto, kad sniegomobilio rankenos, netgi akceleratoriaus svirtis, šildomos.

Suomiai pasakoja, kad važiuojant svarbu žvalgytis, mat kelyje gali pasitaikyti visko: laukinių gyvūnų, žmonių, slidininkų, profesionalių sportininkų, važiuojančių sniegomobiliais.

Svarbu įsiminti ir pagrindinius komunikacijai skirtus ženklus. Pavyzdžiui, per alkūnę sulenkta kairė ranka, kilnojama aukštyn žemyn (tarsi kažką trauktumėte už virvės) reiškia, kad metas judėti. Kai kairė ranka per alkūnę ištiesta horizontaliai ir ja mojuojama, verta sulėtinti ir gerai apsižvalgyti, mat toks ženklas reiškia „dėmesio“.

Vietiniai rekomenduoja išsirengus į pasivažinėjimą sniegomobiliais į pagalbą pasitelkti profesionalius gidus. Jie, žinoma, kainuoja papildomai, tačiau drauge padeda nepaklysti, išsikapstyti iš, rodos, neįveikiamų sniego pusnių (kur, kaip tikina jie, daugelis savarankiškų keliautojų bando tai daryti ne vieną valandą) ir gelbsti iš eismo įvykių, kurie, kaip paaiškėja, yra ganėtinai dažni. „Vien vakar dieną turėjome tris rimtus eismo įvykius, po kurių sniegomobiliai liko suniokoti.

Tačiau visuomet galioja taisyklė – nesielk kaip idiotas, ir nieko blogo nenutiks“, – šypteli gidas.

Standartinis sniegomobilis gali važiuoti iki 80–90 km/val. greičiu. Visgi ne visuose Laplandijos miškuose toks greitis leistinas, daug kur negalima viršyti, pvz., 50 km/val. Kai kur greičiau važiuoti sunku ir dėl kelio sąlygų, mat vos įžiūrimas takas per baltą lauką, susiliejantį su horizontu, yra itin nelygus, ir sniegomobilis nuolatos šokčioja. Kažkuriuo metu įsibėgėjusi pradedu džiaugtis, kad veidą dengia kaukė, o akis – šalmas, mat vėjas labai žvarbus.

Numatyto maršruto pusiaukelėje sustojame poilsiui viduryje nieko ir užgesiname sniegomobilių variklius. Už mūsų ir priešais mus – sniegomobilių pėdsakų išvagotas kelias, o aplink, kiek pažvelgsi, storu sniego patalu nuklotos pievos, apsnigti miškai. Kiekvieną daiktą padengę nedideli ledo kristalėliai ir įdėmiai įsiklausęs išgirsti tik savo kvėpavimą – tvyro visiška tyla. Gidas išsitraukia termosą ir pasiūlo puodelį karštos saldžios arbatos iš tekšių uogienės – savotiškas unikalios kelionės pabaigos akcentas.

Dar po valandėlės, vos spėjusi nulipti nuo sniegomobilio, riaumojančiu „911 Turbo“ jau esu vežama į Kitilės oro uostą, iš kur pakilęs nedidelis orlaivis po 20 minučių skrydžio nusileidžia šiauriausiame Suomijos oro uoste Ivale, o iš ten, mums nė neišlipus, kyla Helsinkio link. ●

pasaulio barų

keistenybės Sakramento (JAV) mieste esančiame „Dive Bar“ 12-os metrų akvariume plaukioja ir flirtuoja su lankytojais gyvos undinės. „ D ive B ar “ n u otr .

N

ors tai darnus ir laiko išbandytas derinys, jis irgi gali pabosti. Tuomet barų ir klubų vadybininkai bando įdiegti naujovių, ir jei šios pastangos neduoda rezultatų, tai bent jau žadina persisotinusių lankytojų smalsumą. Apžvelgsime keletą įdomesnių sprendimų įvairiose pasaulio vietose. Užsukite keliaudami, ypač jei naktinėjimas tradicinėse vietose jums jau atsibodo.

Netikėta aplinka Pietų Afrikoje yra didžiausias pasaulyje baobabo medis, kurio amžius yra daugiau nei 1700 metų. Kai baobabui sueina tūkstantis metų, jo kamiene atsiranda ir ima plėstis kiaurymė, kol jis tampa tuščiaviduris. Šiame milžiniškame „saulės šalies“ baobabo kamiene susidarė puikūs urvai, tad 1980-aisiais čia buvo įkurtas baras su vyno rūsiu. Šiame kamiene esančiose ertmėse vienu metu gali linksmintis iki 60 žmonių, o bare vienu metu gali mėgautis gėrimu 15 lankytojų. Viduje nekaršta, natūraliose medžio kiaurymėse – maloni 22 laipsnių temperatūra. Ši vieta turi visus įprastus baro atributus: patogias vietas sėdėti, alų iš statinių, muzikos įrangą.

Maloniai šilta ir Islandijos bare, įsikūrusiame Mėlynojoje lagūnoje. Čia galima mėgautis kokteiliu besimaudant mineraliniuose vandenyse, kurių natūrali temperatūra yra

48 vž de luxe

Naktinį gyvenimą dažniausiai suprantame kaip žmonių, svaigalų ir muzikos derinį tamsiuoju paros metu. / Agota Butvilaitė / apie 37 laipsnius Celsijaus. Jei nesate patyręs plaukikas, galite rinktis šaldytus sulčių gėrimus, tačiau baras siūlo visko – nuo alaus iki ispaniškų vynų. Nepaprastai gražiam lagūnos vandeniui mėlyną spalvą suteikia mineralai ir dumbliai. Aišku, besimaudantys svečiai pinigų su savimi nesinešioja – darbuotojai gėrimus į sąskaitą įskaičiuoja pamojavus specialiai tam skirta apyranke.

Apyrankė taip pat prižiūri, kad nepadaugintumėte – ji leidžia užsisakyti ne daugiau kaip du gėrimus. Šveicarų menininkas H. R. Gigeris yra geriausiai žinomas dėl „Ateivio“ filmui kurtų efektų, už kuriuos buvo apdovanotas Oskaru. Gimtojoje šalyje esančioje Griujero (Gruye-

res) vietovėje jis įkūrė muziejų, kuriame galima pamatyti jo siurrealistinių darbų. Jų tematika – žmogaus ir roboto sintezė. Šiame muziejuje yra ir nepaprastas baras, kurio apdaila sukuria įspūdį, tarsi būtum prieš­ istorinio banginio pilve. Stalai padaryti iš kaulų, o dideli stuburkauliai dengia senovinės pilies lubas. Tačiau netikėtumo efektas nėra kuriamas vien priešistore – hieroglifais išraižytos grindys ir keistos kėdės primena fantastinę ateities civilizaciją.

O vienas ukrainietis, norėjęs pakliūti į pasaulio Gineso rekordų knygą, savo tėvynėje pastatė milžinišką pušies medienos karstą, kuriame įsikūrė baras-restoranas. Viduje taip niūru, kaip ir galima įsivaiz-

duoti: stovi mažesni karstai, groja laidotuvių muzika, o kampe stovi išrikiuoti buteliai alaus „gedulingai vakarienei“. Darbuotojai dėvi juodus drabužius, ant stalų stovi laidotuvių vainikai ir žvakės. „Amžinybės“ baras yra tinkama vieta, jei kada nors norėsite „mirtinai prisigerti“. Beje, savininkas į rekordų knygą vis dėlto pateko – „Amžinybė“ dar tebėra didžiausias karstas pasaulyje.

Kitoks klientų aptarnavimas Puikių gėrimų neužtenka – aptarnavimas irgi turi būti nepriekaištingas. Japonų restorane ir sakės bare „Kayabukiya Tavern“ jus aptarnaus makakos. Beždžionės, aprengtos šortais ir marškiniais, klientams atneša alaus ar karštą rankšluostį ir priima sojų pupeles vietoj arbatpinigių. Dėl griežtų gyvūnų apsaugos įstatymų makakoms leidžiama dirbti tik dvi valandas per dieną, o aplinką tikrina gyvūnų gerovę užtikrinantys inspektoriai. Pasak savininko, jis beždžionių specialiai nedresiravo: šios amato išmoko stebėdamos jo darbą. Tačiau kai kurių klientų nuomone, beždžionės atrodo nelaimingos ir yra verčiamos atlikti cirko triukus.

Jei manote, kad tai neetiška, turėtumėte pamatyti Filipinuose įsiGriujero muziejaus bare, kurio siurrealistinį interjerą sukūrė šveicarų menininkas H. R. Gigeris. J offet E mman u el / S I PA n u otr .

kūrusį „Hobito Olos“ barą, kuriame dirba tik mažo ūgio aptarnaujantis personalas. Tačiau istorija turi ir kitą pusę. Restoraną įkūrė amerikietis Jimas Turneris, vėliau jis atidavė jį darbuotojams. 1970-aisiais, kai „Hobito Ola“ atvėrė savo apvalias duris, šalyje nebuvo jokių įstatymų, ginančių neįgaliuosius, ir, pasak buvusio savininko, jis bandė sukurti darbo vietų žmonėms, kuriems išgyventi buvo labai sunku.

Baras yra dekoruotas „Žiedų valdovo“ tematika, o lankytojai gali užsisakyti importinio alaus ar „Liepsnojančio Frodo“.

Dangaus ir naktinio gyvenimo sankirta Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidarė ne vienas klubas, skirtas krikščionių bendruomenių linksmybėms. Tokie klubai kaip „Club for Jesus“ (Merilando valstija) ar „Club Jesus“ (Florida) stengiasi kurti aplinką, kurioje galima šokti nepatiriant priekabiavimo ir gerti nealkoholinius gėrimus. Kai kuriuose šių klubų kokteilių pavadinimai atspindi religinę tematiką: galima užsisakyti „Nekaltosios Mergelės“, „Išganymo“, ar „Tikėjimo“. Ne visi krikščionių bendruomenės nariai mano, kad tai yra gera idėja. Kai kurie jų teigia, kad naktiniai klubai – netgi tokia nekalta jų atmaina – yra šėtono išmislas.

Paryžiuje įsikūręs „Le Leche Vin“ vyno rūsys ir bistro irgi mėgaujasi religine atributika. Čia sienos nukabinėtos šventųjų portretais bei kryželiais, o jūs galite mėgautis taure (ar visu buteliu) vyno klausydamiesi džiazo ar hiphopo. Vienas internetinių komentarų „Le Leche Vin“ apibūdina kaip „Bar spirituellement pornographique“ („pornografiško dvasingumo baras“), nes religinė tematika yra tik priedanga – tualetuose sienos nudabintos pornografiniais vaizdais. Jei tai skamba bauginančiai, naudinga žinoti, kad kai kurie mano, jog didžiausia baro

Maloniai šilta Islandijos bare, įsikūrusiame Mėlynojoje lagūnoje. „ B l u e L agoon “ n u otr .

puošmena yra ne paveikslėliai, o šilta, beveik šeimyninė atmosfera.

Jei kurių ir nedomina krikščioniškos linksmybės, tai šios religijos išpažinėjų gali prireikti sunkią valandą (maždaug apie 3-ią ryto). Londone dirbantys „klubų angelai“ renkasi pasilinksminimo vietose ir stengiasi padėti per daug išgėrusiems naktinių klubų lankytojams. Jie vedasi padauginusį jaunimą į jiems skirtą klubo dalį, valo per skruostus tekantį makiažą, išklauso, o prireikus arčiau paslenka kibirėlį. Jie teigia, kad savo religinių pažiūrų per prievartą nesiūlo – ant jų marškinėlių atspausti žodžiai: „Beje, mes esame krikščionys. Paklausk, papasakosiu daugiau“. Šiuos „angelus“ galima sutikti „Tiger Tiger“ klube Kroidono (Croydon) rajone ir kitose Londono pasilinksminimo vietose.

Perrašyta istorija Sakoma, kad Viktorijos laikų Londoną valdė masonų ložė. Dabar šios slaptos organizacijos būstinėje galima švęsti XIX a. stiliumi. Čia esančiame kokteilių bare „The Escapologist“ galite gauti privatų kampą ir įsitaisyti ant mėlynos odos minkštasuolių su savo sąmokslininkais – jūsų žodžiai liks tarp šių keturių sie-

nų. Baro priešistorės herojus – baronas Von Tookas, kuris mėgo vakarėlius ir įsiveldavo į įvairius nuotykius.

Kai galiausiai buvo nutarta jį pakarti, baronas paprašė leidimo paskutinį kartą išgerti žinomoje Londono smuklėje. Iš ten pabėgęs jis kurį laiką slapstėsi ir bendravo su tokiomis garsenybėmis kaip Tesla, Dickensas ir Disraelis.

Dar daugiau keistenybių Barselonoje įsikūrusiame „Dow Jones Bar“ kabo ekranai, kuriuose mirga gėrimų kainos, lyg akcijų kainos vertybinių popierių biržoje.

Principas paprastas: dešimčiai airių nusipirkus po pintą „Guiness“ jo kaina staiga pašoka. Tačiau jei niekas neužsisakė „Mojito“ jau keletą valandų, kokteilio kaina krenta.

Lankytojai laukia palankiausio meto įsigyti norimo gėrimo, o karts nuo karto simuliuojamas masinis rinkos nuvertėjimas: tada visi lankytojai puola prie baro, nes bet kurį gėrimą galima įsigyti vos už porą eurų.

Gėrimų biržos veiklą galima stebėti gyvai baro internetiniame puslapyje: http://dowjonesbar.com/ Mėgstantys povandeninį pasaulį turėtų apsilankyti Amerikoje, Sakramento mieste esančiame „Dive Bar“. Pavadinimas yra apgaulin-

gas ir dviprasmis („Dive Bar“ Amerikoje yra tai, ką lietuviškai turbūt vadintume „skyle“, tačiau „to dive“ reiškia „nerti“). Čia vyrauja klasika – akmeninės sienos, medienos apdaila, kandeliabrai ir atpalaiduojanti ramybė. Virš baro esančiame 12os metrų akvariume plaukioja gyvos žuvys ir... undinės. Jos (ir jie!) flirtuoja su baro lankytojais, šukuojasi plaukus ar tiesiog nardo – kiekviena nauja undinė pirmiasia išmoksta šokdama į vandenį atlikti tą atpažįstamą pliaukštelėjimą uodega.

Nebijantiems sušlapti patiktų ir „Das Klo“ baras Berlyne, kuris save vadina „geriausiu ir vieninteliu miesto tualeto baru“. Baro pavadinimas išvertus ir reiškia „tualetą“. Įeinant jus apipurkš vandeniu, o viduje patirsite tikrų keistenybių – pro šalį šmėkščios iguanos ar jums į veidą dideliu greičiu lėks plaktukas. Kėdės čia juda ir vartosi, o jūs galite sėdėti arba ant klozeto, arba ant karsto. Baras jus nutrenks elektra, tualete jus pasitiks meška, o alų gersite iš indų, į kuriuos ligoninėse renkamas šlapimas. Jei tikitės malonaus aptarnavimo – nusivilsite. Baro darbuotojai krės jums pokštus, prie jūsų kabinėsis ir ant jūsų rėks. Tačiau savo apsilankymo tikrai nepamiršite.

Ir pabaigai – Brukline esantis baras „Booby Trap“ siūlo po nemokamą gėrimą vyrams, kurie nusikirps ilgus plaukus. Baro savininkų taikinys – vyrai, kurie plaukus nešioja susisukę į kuodelį. Prieš keletą metų tai buvo šukuosena, iš kurios buvo juokiamasi, tačiau vėliau ji paplito, ir „Booby Trap“ mano, kad jų misija yra jos atsikratyti. Baro savininkė yra pasakiusi: „Nemanau, kad vyrų kuodeliai atrodo gerai, matau jų per daug ir noriu padėti žmonėms atrasti naują stilių“. Norintieji pasinaudoti „Booby Trap“ pasiūlymu turi kuodelį nusikirpti bare ir leisti įvykį įamžinti filmuotoje medžiagoje. Pasiryžę pasikeitimui bus apdovanoti buteliu alaus. ●

Baobabo kamieno ertmėse erdvu. Čia vienu metu gali linksmintis iki 60 žmonių. S plash N e w s n u otr .

vž de luxe

49

/Parengė Greta Jankaitytė/

technogidas ch

priemonės skaitmeninei detoksikacijai

Detoksikacijos iššūkis Mėgstate iššūkius ir turite telefoną su * „Android“ operacine sistema? „Digital Detox Challenge“ programėlė – kaip tik jums. Skaitmeninė detoksikacija su šia programėle tampa žaidimu ir tikru savęs išbandymu. Ją galite naudoti kartu su draugais ar šeima ir varžytis, kuris ilgiau išbus be telefono.

Amerikiečiai daugiau nei 10 valandų per dieną spokso į įvairaus dydžio ekranus. O lietuviai dar prieš plačiai išpopuliarėjant išmaniesiems telefonams, 2012 m., vidutiniškai internete jau praleisdavo apie 8 valandas per dieną.

Programėlė meta vartotojams antiskaitmenizacijos iššūkius ir po to leidžia palyginti savo pasirodymą su kitų vartotojų bendroje rezultatų lentelėje.

Taip pat vartotojai naudodami „Digital Detox Challenge“ gali sukurti baltąjį programėlių sąrašą, į kurį įtrauktomis programomis bus galima naudotis. Kitas programėles „Digital Detox Challenge“ užblokuoja.

Ž

monės staiga pradeda atsikvošėti ir suprasti, kad jie tapo priklausomi ir nepajėgia atsiplėšti nuo aparatų, pakelti galvos ir pamatyti, kaip jų nevirtualus gyvenimas bėga pro šalį.

Pasveikti trokštančių ekranoholikų gretose atsirado nauja sąvoka – skaitmeninė detoksikacija. Jeigu jūs taip pat jaučiate šios terapijos poreikį, pirmiausia siūlome kliautis liaudies išmintimi – kuo susirgai, tuo ir gydykis. Pristatome programėles ir prietaisus, kurie leis išsilaisvinti nuo ekranų be būtinybės juos sudaužyti. ●

Kaina: nemokamai.

Ieškoti: „Play Store“ tinklalapyje.

Antisocialumo įrankis Tiems, kurie didžiąją laiko dalį sėdėdami prie kompiuterio praleidžiate pavydžiai * stebėdami tobulas savo „draugų“ vakarienių ir atostogų nuotraukas socialiniuose tinkluose, į pagalbą skuba „Anti-Social“. Kompiuterinės programos veikimo principas (ir dizainas) – labai elementarus.

Jis tiesiog leidžia pasirinktam laiko tarpui užblokuoti tam tikrus tinklalapius. Tad iš tikro tinka ne tik socialiniams tinklams, bet ir, pavyzdžiui, nuo apsipirkinėjimo internetu manijos. Įrankis šaunus tuo, kad, kitaip nei daugelis panašių programų, užblokavus tinklalapį neleidžia jo įjungti atgal.

Programa – ne už dyką. Tačiau jeigu jums įrankis nepatiks, per 60 dienų galite susigrąžinti pinigus.

Kaina: 15 USD. http://antisocial.80pct .com/

Išgelbėtas laikas Norint įveikti savo priešą pirmiausia reikia jį gerai pažinti. Tai padės * padaryti programėlė „Rescue Time“. Ją galima įsidiegti kompiuteryje, planšetėje ar išmaniajame telefone. Įdiegę galite kuriam laikui apie ją pamiršti ir toliau naudotis savo įrenginiais kaip įprasta.

Tuo tarpu programėlė seka jus ir fiksuoja, kiek laiko kokiuose tinklalapiuose, socialiniuose tinkluose praleidžiate, kokiomis programėlėmis dažniausiai naudojatės. Dienos pabaigoje gaunate grafiškai pavaizduotą jūsų dienos ataskaitą.

Susipažinę su savo įpročiais galite imtis veiksmų – programėlėje nusistatyti savo blogų įpročių mažinimo tikslus. Pavyzdžiui, „Rescue Time“ jus įspės, kai viršijote savo numatytą laiką feisbuke.

Kaina: pradinė versija – nemokamai, įmantresnė – 9 USD per mėn. www.rescuetime.com

50 vž de luxe

Laisvė Ne visiems mobiliųjų įrenginių vartotojams gali tikti minėtos programos, nes jos veikia * arba kompiuteriuose, arba tik „Android“ operacinėje sistemoje. Užtat grafiškai patraukli „Freedom“ programa tinka „iOS“ išmaniųjų įrenginių bei „Mac“ ir „Windows“ kompiuterių vartotojams.

Išmanūs papuošalai Tikriausiai erzina, kai vakarojant su draugais ar * šeima į malonų pasibuvimą vis įsiterpia blykčiojantys

Su „Freedom“ galima užblokuoti tinklalapius ir programėles arba visą internetą nuo 1 minutės iki 8 valandų. Įveikti blokadą anksčiau nustatyto laiko nėra paprasta – reikia iš naujo perjungti kompiuterį. Programos kūrėjai giriasi, kad „Freedom“ naudojasi visi – nuo rašytojų iki programuotojų.

Kaina: nuo 2,42 USD per mėn. https://freedom.to/#section-tour

ant stalo gulinčių telefonų ekranai. Dažniausiai tai įvairūs nesvarbūs pranešimai iš socialinių tinklų ar kokių programėlių. Norisi išjungti telefonus ir paslėpti juos, bet tuo pačiu baiminamasi, kad tokiu būdu praleisime svarbų skambutį ar žinutę iš artimųjų.

Bendrovė „Ringly“ siūlo elegantišką sprendimą – išmaniąją juvelyriką. Šie atrodo kaip įprasti papuošalai, tačiau iš tiesų jie savyje slepia skaitmenines technologijas. Panašiai kaip sveikatingumo apyrankės, papuošalai gali būti sujungti su išmaniuoju telefonu. Galite nustatyti, kada norite, kad jus jūsų išmanusis žiedas įspėtų švelniai nušvisdamas ar suvibruodamas. Pavyzdžiui, galima nustatyti, kad jis sumirgėtų tik tada, kai jums kas nors skambina.

Be kita ko, „Ringly“ siūlomi žiedai bei apyrankės skaičiuoja jūsų žingsnius bei sudegintas kalorijas.

Kaina: nuo 195 iki 265 USD.

www.ringly.com

Netelefonas Šiek tiek atsitraukus ir iš šono pažvelgus į * visuomenėje siaučiančią išmaniųjų telefonų maniją, gali būti kiek juokinga. Naujų telefonų pristatymai tampa renginiais, kuriuos tiesiogiai stebi milijonai pasaulio žmonių. Vėliau tie patys žmonės stovi valandas eilėse, kad patys pirmieji galėtų savo rankomis sugriebti tą stačiakampio formos, dažniausiai juodą, prietaisą. O jį įsigiję nesugeba jo paleisti iš rankų.

Iš šio reiškinio atsirado bendrovė „NoPhone“. Ji didžiuojasi savo sukurtu mažiausiai pažangiu pasaulyje telefonu. Jis neturi ekrano, neturi baterijos, yra visiškai atsparus įkritimui į klozetą. Turi 0 megapikselių, 0 GB talpos, 0% telefono.

Nostaligiškas kvailas telefonas Tiems, kurie netiki, kad juos gali išgelbėti programėlė, yra radikalesnių * sprendimų – atsisakyti išmaniojo telefono ir įsigyti jo antonimą – kvailą telefoną.

Prisimenate ikoniškąjį „Nokia 3310“? Nespalvotas, be interneto, be vaizdo kameros, neišsikrauna keturias dienas. Vienintelis dalykas, kuo šis telefonas galėdavo „užkabinti“ ilgesniam laikui, – gyvatėlės žaidimas.

Išsiilgusiems telefono, kuris atlieka savo pradines funkcijas – skambina, siunčia SMS, na ir dar turi žadintuvą, – buvusi Suomijos telefonų gamintojų komanda turi ką pasiūlyti. Bendrovė „HMD Technology“, suburta iš buvusių „Nokia“ darbuotojų ir turinti leidimą naudoti žymųjį prekių ženklą, kuria paprastuosius telefonus.

Pavyzdžiui, „Nokia 105“. Juo ne tik nepanaršysite 4G, jis net neveikia 3G tinkle. Telefonas didžiuojasi 1,4 colio įstrižainės ekranu, FM radiju bei turi 2(!) žaidimus. Ir dar žibintuvėlį! Telefono baterija gali ištempti iki 35 dienų.

Kaina: nuo 25 Eur. https://www.nokia.com/en_int/ phones/nokia-105

Taip, teisingai, tai tiesiog stačiakampis juodas plastiko gabalėlis, menantis įprasto išmaniojo telefono formą. Negalintiems paleisti iš rankų savo telefono „NoPhone“ yra puikus pakaitalas ir tam tikra terapija.

Kaina: 10 USD. https://www.thenophone.com/

Šeimos kontrolė Priklausomybė – persiduodanti liga. Būna, tėvai sunkiai pakelia galvas nuo * ekranų, bet jiems dar baisiau, kai taip elgiasi ir jų atžalos. Kita vertus, sukontroliuoti visas šeimoje esančias planšetes, telefonus ir kompiuterius – nemenkas žygdarbis.

Ypač turint galvoje, kad technologijos – tai ta sritis, kur vaikai lengvai pergudrauja tėvus.

Laimei, tėvai turi galią pirkti daiktus ir gali įsigyti „Circle“ – interneto ir jo turinio centralizuoto valdymo prietaisą. Baltas kvadrato formos įrenginys gali prižiūrėti ir stebėti visus prietaisus, kurie jungiami prie interneto. Vadinasi, ne tik kompiuterius ir telefonus, bet ir žaidimo konsoles.

Prietaisas leidžia tėvams atlikti Didžiojo Brolio vaidmenį. Programėlėje galima stebėti, kiek kuris vaikas (ar tėvas) praleidžia internete, galima filtruoti netinkamą turinį, nustatyti, kada kiekvieną vakarą baigiasi vaikams naršymui skirtas laikas.

Kaina: 99 USD. https://meetcircle.com/circle/

vž de luxe

51