de luxe, 2015 kovas

2 0 1 5 KOVAS

JAUSMAI PASIRUOŠĘ TAIKIAM SPROGIMUI vž de luxe

1

NICOLE KIDMAN’S CHOICE

AVAILABLE AT: ŽENEVA, GEDIMINO PR. 22, VILNIUS. TEL. +370 5 2127260

34

22 22 26 28 32 34 44

Prabangos simbolis iš mėgintuvėlio.

56

„Tyri“ laboratoriniai deimantai.

Skęstančio rojaus trauka.

Maldyvų paradoksas.

Menas ir technologijos – arčiau, nei atrodo.

Meninės raiškos metamorfozės.

Atostogos mieste.

JAM ir JAI.

Į vyno rūsį – su išskirtine rekomendacija.

Kai pažinčių ir pinigų neužtenka.

48 50 56

Neapolio siuvėjai – vėl mados viršūnėje.

Grožis išgelbės Italiją.

Vaikai ir prabanga.

Atsiverianti prabangos prekių niša.

Technogidas.

Nebūtini, bet trokštami malondaikčiai.

Ženevos superžvaigždės.

Automobilių parodos naujienos.

44 16 vž de luxe

32

53

NAU J I E NA

NAU J I E NA facebook.com/CremedelaCremeHauteParfumerie

ISSN 2029-0942

Sveiki,

pasaulyje neramu, kaip seniai bebuvo…

Bet prabangos bei grožio pramonė ir toliau kalba apie grožį ir meilę, tęsdama savo misiją – stebinti, džiuginti, jaudinti ir įkvėpti.

Todėl gręžiamės į šviesą laukdami gerų naujienų, akinančio minties ir atradimų proveržio ir naujo jausmų sprogimo.

Tokio, kaip sprogsta pumpuras – nešančio gyvybės stebuklą ir pavasarinį atsinaujinimą.

Gerų naujienų vis dar netrūksta. Viena jų – jau galime džiaugtis švariais, nesusijusiais su dramatiškomis istorijomis deimantais. Ar ne toks turėtų būti šis tyrumo, ištikimybės ir pagarbos simbolis?

O ginčą, kas yra tikra, galbūt galėtų laimėti mūsų pasirinkimas. Skaitykite apie tai straipsnyje „Prabangos simbolis iš mėgintuvėlio“.

Pasakojimas „Skęstančio rojaus trauka“ turbūt nustebins ir jus. Koks begalinis turi būti troškimas įsigyti rojaus kampelį žemėje, kad pasiryžtum pirkti salą, kuri netrukus atsidurs po vandeniu.

Paradoksalu, tačiau Maldyvai šiuo metu

Nr.1 (13) 2015 03 R E DA KC I J O S A D R E S A S

yra geidžiamiausias nekilnojamojo turto plėtotojų taškas.

Menas visada buvo mūsų pačių atspindys, todėl žvilgtelėkime, kaip keitėsi meno raiška kintant pasauliui. Pasakojame apie tai straipsnyje „Menas ir technologijos – arčiau, nei atrodo“. Sužinosite, kaip keičiantis technologijoms keičiasi ne tik meno raiška, bet ir pats meno apibrėžimas, jo keliamos problemos. O apsilankę didžiausiuose Europos meno ir technologijų festivaliuose patirsite ir atrasite sau daug naujo.

Kalbant apie technologijas pamaloninsime ir automobilių gerbėjus pristatome Ženevos parodos superžvaigždes. Kaip visuomet, „Technogide“ rasite stebinančių ir trokštamų malondaikčių.

Nedaug Lietuvoje yra žmonių, kuriems atsiveria garsiausių pasaulyje uždarų klubų durys. Kur ragaujami dieviškieji gėrimai ir kokiomis sąlygomis galima ten patekti, dalijasi mūsų pašnekovas straipsnyje „Į vyno rūsį – su išskirtine rekomendacija“.

Ir dar apie meilę, šįkart – vaikams.

Kartais besaikę, neadekvačią ir net beprotišką. Bet kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. „Vaikai ir prabanga“ pasakoja apie tai, kaip krizės metu prigesusi prabangių vaikiškų prekių rinka vėl kopia į aukštumas.

Taip pat spausdiname „Financial Times“ žurnalistės pasakojimą apie Neapolio siuvėjus. „Grožis išgelbės Italiją“ – vienu balsu tvirtina Italijos mados pasaulio atstovai. Ir panašu, kad ne tik Italijos, ne vienų Europos mados namų pavasarinė kolekcija skelbia meilę. Tikėkime – grožis ir meilė išgelbės pasaulį.

Malonaus skaitymo.

Aušra Barysienė, redaktorė

20 vž20 de luxe vž de luxe

J. Jasinskio 16A, LT-03163, Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 2526300, 2526380 Faksas +370 5 2526313

L eid ė ja

UAB „Verslo žinios“ G eneralinis direktori u s

Ugnius Jankauskas R edaktor ė

Aušra Barysienė ausra.barysiene@verslozinios.lt A u toriai

Deimantė Bulbenkaitė Paulius Čiulada Gintautas Degutis Renaldas Jakubauskas Agnė Kriščiukaitytė Beatričė Laurinavičienė Dina Sergijenko Aistė Paulina Virbickaitė F otografai

Vladimiras Ivanovas Judita Grigelytė D i z aineris

Vilmas Narečionis R eklama

Eglė Ostrauskaitė +370 5 252 6378 P ren u merata

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 V ir š elis

Class Editori, Italy S pa u st u v ė

„Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS

10 000 egz. © Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Nuo seniausių laikų deimantas yra tauriausius jausmus, tvirčiausią ištikimybę ir rimčiausius ketinimus simbolizuojantis akmuo.

prabangos / Dina Sergijenko /

simbolis iš mėgintuvėlio

K

aip minėtų jausmų, taip ir deimantų yra tikrų ir ne visai. Prie kurių priskirti laboratorijose augintus deimantus? Pastaruosius vadinti netikrais ryžtasi tik iškastinius brangakmenius pardavinėjantys verslo magnatai, kuriems išaugintų brangakmenių atsiradimas kelia nemenką galvos skausmą. Deimantų kasyklų valdytojai žino, kad jausmus brangiais juvelyriniais dirbiniais išreikšti panorę asmenys gali rinktis tarp iškastinio brangak­menio ir auginto laboratorijoje, o toks pasi-

22 vž de luxe

rinkimas turi labai konkrečią skaitinę išraišką. Deimantų, besiformavusių tūkstančius metų ir atkeliavusių iš kasyklų, karato kaina dažnai keliasdešimt ar kelis šimtus kartų didesnė nei užaugintų laboratorijose.

Savų argumentų turi ir vadinamųjų sintetinių deimantų pardavėjai. Anot jų, tokių brangiųjų akmenų auros neteršia jokie konfliktai ir nusikaltimai, dažnai susiję su deimantų kasybos bendrovėmis ar teritorijomis, kuriose deimantai išgaunami. Jie juokauja, kad laboratorijose užaugę deimantai – tyri.

Deimantų žinovai pabrėžia, kad laboratorijose atsiradę brangakmeniai fizine, chemine sudėtimi ir išvaizda nė kiek nesiskiria nuo randamų gamtoje deimantų, tad ir vieni, ir kiti yra neabejotinai tikri brangieji akmenys. D aniel A cker / „ B loomberg “ n u otr .

Dirbtiniais nevadina

Lisa Bissel, „Pure Grown Diamonds“, sintetinių deimantų tiekėjo ir juvelyrikos iš jų gamintojo, prezidentė ir vykdomoji vadovė, tyrinėdama šešis rožinius deimantus, tarsi saldainiai išdėliotus ant baltos staltiesės priešais ją, sako, kad šie – vos poros mėnesių amžiaus. Vienas iš jų, stambesnysis, šiek tiek vyresnis, galbūt pusmečio. „Jie dar tik kūdikiai“, – sako ji. „Pure Grown Diamonds“ bendrovė parduoda dirbtinius baltos, rožinės, geltonos ir šampano spal-

vos deimantus, kurie atkeliauja iš kelių skirtingų tiekėjų visame pasaulyje. Vienas jų – „Ila Technologies“, įsikūręs Singapūre. Deimantai, kuriais prekiauja „Pure Grown Diamonds“, yra optiškai, chemiškai ir fiziškai identiški natūraliems, iškastiniams deimantams.

Visgi nepaisant visų savybių, laboratorijose gimę deimantai kenčia dėl ilgalaikės įvaizdžio problemos.

Dauguma žmonių nesupranta, kas yra dirbtiniai deimantai, kuo jie skiriasi nuo iškastinių. Dirbtinius deimantus auginantys specialistai

Vertinant smulkiausius, nė karato nesveriančius deimantus, atskirti, kuris augęs laboratorijoje, kuris brendęs po žeme, praktiškai neįmanoma. D mitr y B eliakov/ „ B loomberg “ n u otr .

sako, kad žodį „sintetinis“ išgirdę žmonės žvelgdami į deimantą įsivaizduoja, kad tai – cirkonio gabalėlis arba netikras akmuo.

Vertingi akmenys iš mėgintuvėlių apibūdinami kaip „sukurti žmogaus“, „sukurti bendrovės“, „užauginti laboratorijoje“. Tačiau kalbėdami apie šiuos žmogaus kurtus brangakmenius pardavėjai vengia žodžių „dirbtinis“ ir „sintetinis“. Nes žmonių lūpose šie žodžiai dažnai turi neigiamą prasmę.

Atsargiai apie laboratorijų brangakmenius kalbama ir dėl jų kainos. Pavyzdžiui, mažiausi dirbtiniai rožinės spalvos deimantai, maždaug 1,2 karato dydžio, kainuoja nuo 8 133 Eur. Ryškiausi ir išraiškingiausi 1,3 karato dydžio rožiniai deimantai kainuoja apie 19 382 Eur. Iškastiniai rožiniai deimantai dėl savito atspalvio kainuoja mažiausiai 88 511 Eur už karatą, o kartais – gerokai daugiau.

Pavyzdžiui, Niujorko, „Christies“ juvelyrikos aukcione 5,5 karatų

dydžio ovalo formos ryškiai rožinis deimantas buvo parduotas už 8,5 mln. Eur, kitaip tariant, po maždaug 1,5 mln. Eur už karatą.

Tiesa, specialistai pastebi, kad ne tarp visų laboratorijose sukurtų ir iškastinių deimantų tokia ryški kainų riba. Tradiciniai skaidrūs bespalviai deimantai, užauginti laboratorijose, dažniausiai yra 20– 30 % pigesni lyginant su tokios pačios kokybės, dydžio ir atspalvio deimantais iš žemės gelmių. Nepaisant mažesnių kainų, laboratorijose auginti deimantai vis dar jaučia dizainerių, juvelyrų ir gamintojų dėmesio svyravimus.

Į prabangos rinką nesiveržia

„Sunkiausia deimantų auginimo verslo dalis – būti atviram ir kartoti ne kartą, o šimtus kartų, kad laboratorijoje gauti deimantai yra tokie pat tikri, tik sukurti ant žemės, o ne po ja, – šypteli p. Bissel.

– Negatyvumas, su kuriuo susiduria mūsų pramonė, atsiranda dėl to, kad žmonės bijo dalykų, kurie atrodo neįmanomi.“ Mokslininkai laboratorijose užauginti deimantus išmoko prieš beveik 60 metų, tačiau ši sritis menkai vystyta, mat juvelyrinių dirbinių pardavėjai atsuko nugarą sintetinių deimantų tiekėjams.

Viena priežasčių, kodėl prekeiviai brangenybėmis nenori leistis į kalbas su sintetinių deimantų pardavėjais, – šitaip jie jaučiasi atimantys rinkos dalį iš iškastinių brangak­menių. Išlaikyti aukso vidurį čia labai sunku.

Piką kalbos apie dirbtinius brangakmenius pasiekė praėjusių metų viduryje, kai birželį deimantų pramonės nariai susirinko į tradicinę juvelyrinių dirbinių mugę Las Vegase, JAV. Kanados dizainerė Reena Ahluwalia viešai pristatė savo papuošalų seriją „Nurture by Reena“ su skaidriais, gelsvais ir rožiniais laboratorijose užaugintais deimantais. Greta viename iš stendų Indijos „Kama Schachter“, prekiaujantis deimantais ir juvelyriniais dirbiniais, reklamavo ganėtinai pigius vestuvinius žiedus, pavadintus „Kama Rox“, kurių centriniais akmenimis pasirinkti briaunuoti laboratorijoje užauginti deimantai.

Tokie pasirodymai tapo signalu, kad brangakmenių pramonė pamažu susitaiko su laboratorijoje užaugintų deimantų egzistavimu.

Visgi konferencijų kambariuose ir mugės koridoriuose netrūko susirūpinusių dalyvių, kurie buvo nepatenkinti, jog greta iškastinių deimantų demonstruoti ir užauginti laboratorijose. Be to, savaitę

prieš šią mugę viena Izraelyje veikianti deimantų auginimo laboratorija paskelbė, kad rado nežymėtų dirbtinių brangakmenių tarp iškastinių deimantų. Žinia sukėlė paniką. Tik nedaugelis ryžosi garsiai pasvarstyti, kas nutiks, kai žmogaus rankų sukurtų deimantų kokybė bus tokia gera, kad jų nepavyks atskirti nuo atrastų žemės gelmėse brangakmenių.

Tiesa, šis klausimas pasigirsta kasmet nuo pat 1954-ųjų. Tuomet juvelyrinių dirbinių parodoje mokslininkai pagamino sintetinį deimantą aukšto slėgio ir aukštos temperatūros kameroje. Šitaip mokslininkai, neturėdami piktų kėslų, parodė, kas vyksta žemės gelmėse. Tačiau deimantų pramonės dalyviai metodą pavadino natūralios kilmės deimantų pabaigos pradžia.

Tomas Chathamas, Kalifornijos „Chatham Created Gems & Diamonds“ vykdomasis vadovas ir ilgametis laboratorijoje užaugintų deimantų šalininkas, tikina, kad tuomet deimantų pramonės nariai išties buvo išsigandę. „Turėjo praeiti laiko, kol visi suprato, kad visa tai tebuvo bandymas, neturėjęs padaryti jokios įtakos rinkai“, – sako p. Chathamas, anot kurio, viena priežasčių, kodėl vž de luxe

23

dirbtiniai deimantai taip ilgai netapo labiau matomi, buvo ta, kad niekas nenorėjo dalytis informacija, kita – esą metodas buvo nepigus, o rezultatai galėjo tapti maru natūraliems deimantams.

Iki šių dienų metodai, naudojami dirbtinių deimantų gamybai, patobulėjo tiek, kad atsirado gausybė bendrovių Indijoje, Kinijoje, NVS šalyse, kurių gaminami brangak­ meniai naudojami technologijų pramonėje. Sintetiniai deimantai dedami į puslaidininkius, naudojami nanotechnologijų srityje. Visgi kai kurie brangakmeniai patenka ir į prabangos rinką. Ponas Chathamas įsitikinęs, kad tai lemia didelė konkurencija tarp technologijų sektoriui pramoniniu būdu deimantus gaminančių bendrovių, šios esą priverstos žvalgytis, kur dar gali panaudoti turimą potencialą. „Mes kalbame apie 5 mlrd. karatų rinką, tai reiškia, kad bendrovių, gaminančių deimantus, labai daug. Bet jos kol kas neturi ambicijų dėl prekybos brangakmeniais. Technologijų pramonėje naudojami deimantai ganėtinai nedideli, be to, jie geltoni.

Visgi technologiškai nėra taip sunku deimantą paversti skaidriu ir dideliu“, – perspėja p. Chathamas.

Etiškas pasirinkimas

Laboratorijoje užaugintų deimantų šalininkai pabrėžia, kad tokie brangakmeniai – aplinkai draugiška alternatyva išgaunamiems iš kasyklų. Be to, nekyla jokių etinių problemų, susijusių su deimantų išgavimu, pavyzdžiui, karinių konfliktų zonose. Kai kurie dirbtinių deimantų pardavėjai jų pasirinkimą ir apibūdina kaip aplinkai draugišką, nesusijusį su konfliktais, etišką ir socialiai atsakingą. Šalininkai atkreipia dėmesį, kad laboratorijose gimstantys brangieji

24 vž de luxe

akmenys yra „2-ojo tipo“, tai reiškia, kad tokiuose akmenyse nėra azoto, elemento, suteikiančio deimantams lengvą gelsvą atspalvį, junginių. Vos 2 % natūralių deimantų visame pasaulyje yra „2-ojo tipo“. Tokie brangakmeniai ypač vertinami dėl jų skaidrumo, permatomumo, grynumo. Tad jei deimantas atpažįstamas kaip „1-ojo tipo“, iš karto aišku, kad tai natūralus gamtos sukurtas brangakmenis, koks laboratorijos mėgintuvėliuose atsirasti negali.

Visgi kalbant apie laboratorijoje augintų ir iškastinių deimantų atskyrimą, tikrasis iššūkis kyla bandant atpažinti ne didžiuosius, kelių karatų svorio brangakmenius.

Problemų gali kilti tuomet, jei tarp natūralių itin mažų deimantų „trupinių“ būtų įmaišyta tokio pat dydžio laboratorijoje augintų deimantų. Deimantų rinkos dalyviai pabrėžia, kad ši problema rimtesnė, nei atrodo, mat dauguma juvelyrų dirba būtent su smulkiaisiais, o ne stambiaisiais brangakmeniais.

Tarp sintetinių rožinės spalvos deimantų ir natūralių – didžiulė kainos praraja.

Skelbiama, kad kaina už karatą gali skirtis nuo keliasdešimties ir kelių šimtų kartų. R obert G il h ooly/ „ B loomberg “ n u otr .

Su smulkiais deimantais dirbantys juvelyrai atskirti natūralius brangakmenius nuo laboratorinių gali naudodami specialų aparatą, bet šis atsieina nepigiai: vienkartinis mokestis už jį siekia 48 681 Eur, o kasmet tenka susimokėti ir 8 851 Eur siekiantį garantinio aptarnavimo mokestį. Tokių įrenginių populiarumas ūgteli, kai brangakmenių rinkos dalyvių baimė neatskirti natūralių deimantų nuo laboratorinių ima didėti. Paskutinę tokią baimės bangą rinkos senbuviai pamena 2004–2005 m., kai visi tik ir kalbėjo apie dirbtinius brangakmenius bei baiminosi, kad šie pakeis prabangos sektorių negrįžtamai. Tačiau taip nenutiko.

Dirbtinis, bet tikras

Tiesa, vargu ar tokia pati ramybė vyraus prabėgus dar 10–15 m., kai

sparčiai augti pasirengusios Tolimųjų Rytų ir Indijos bendrovės pasisiūlys savais deimantais kompensuoti vis mažėjančią iškastinių brangenybių pasiūlą. Kol kas neaišku, ar mažėjant natūralių brangak­ menių rinkoje atsirastų niša sintetiniams deimantams, bet ekspertai primena perlų istoriją, kai XX amžiaus pradžioje išeikvojus natūralių perlų gavybos šaltinius jų vietą užėmė kultūriniai pramoniniu būdu auginami perlai. „Iškasamų deimantų visame pasaulyje ims mažėti. Tokia realybė.

Tai nutiks ne rytoj, tačiau jau šiandien matome didėjantį atotrūkį tarp gamybos ir paklausos. Taigi rinkoje atsiras didelė niša, ir kas galės ją užpildyti? Žmogaus pagaminti brangakmeniai“, – konstatuoja Benas Janowskis, brangak­ menių rinkos konsultacinės bendrovės „Janos Consultants“ įkūrėjas.

Kol kas jautriausias klausimas lieka kaina. Vieno požiūrio šalininkai pastebi, kad jei laboratorinių brangakmenių kainos ir toliau bus trečdaliu mažesnės nei iškastinių deimantų, klientai liks nepatenkinti, mat negaus tokios grąžos, kokios tikėjosi iš gamyklinio produkto. Antra vertus, pastebi kiti, krentančios kainos ir atvira visiems dalyviams rinka yra neišvengiama. „Tai užtruks 10–20 metų, tačiau anksčiau ar vėliau brangakmeniai pigs. Ir tuomet visi ims prakaituoti“, – juokauja p. Janowskis.

Apie tokią galimybę jau pagalvojo Izraelio deimantų pramonė, pradėjusi judėjimą „Natūralus yra tikras“. Tačiau laboratorinių deimantų gamybos lyderiai įsitikinę, jog tai ženklas, kad natūralių brangakmenių pardavėjai praranda tvirtas pozicijas ir žmonių sukurti brangieji akmenys netruks atrasti savo vietą po saule. „Esame ant 9 mlrd. Eur deimantų verslo krašto, – sako Neilas Koppelis, bendrovės „Renaissance Diamonds“ prezidentas. – Puristų, kovojančių už iškastinius deimantus, niekuomet netrūks. Kartu netrūks ir damų, demonstruojančių savo brangenybes. Ir tik jos pačios nuspręs, ar sakyti kam nors, kad deimantas yra iš žemės gelmių ar sukurtas laboratorijoje. Bet ir vienu, ir kitu atveju šis deimantas bus tikras.“● Ekspertai sako, kad dauguma natūraliai randamų deimantų, tokie kaip šie, išgauti Rusijos „Alrosos“deimantų kasykloje, jie yra 1-ojo tipo, o tokie mėgintuvėliuose gimti negali. A ndre y R u dakov/ „ B loomberg “ n u otr .

Jei jūsų akys užkliuvo už straipsnio apie Maldyvus, labai tikėtina, kad jame bus pasakojama apie rojų žemėje, vietą, kur svajoja nukeliauti visi įsimylėjėliai ar jaunavedžiai, taip pat apie akinančio baltumo šių salų smėlį ir turkio spalvos Indijos vandenyną. / Paulius Čiulada /

skęstančio trauka

I

r iš tiesų – Maldyvų salelės su savo vešlia augmenija, siūbuojančiomis palmėmis, nokstančiais kokosais ir pasakiško grožio paplūdimiais karaliauja geidžiamiausių atostogų vietų sąrašuose, nes jos neabejotinai yra unikalios, egzotiškos ir ne visiems lengvai prieinamos.

Tačiau pažvelkime į Maldyvus ne į kaip vieną geidžiamiausių atostogų vietų, o kaip į vieną šiuo metu karščiausių nekilnojamojo turto taškų pasaulyje. Paradoksas, tačiau į valstybę, kurios dėl globalinio atšilimo ir dėl to kylančio vandens lygio jau šio šimtmečio pabaigoje gali nebelikti, veržiasi daugelis nekilnojamojo turto plėtotojų. Jų tikslas – įsigyti vieną iš 1200 šiai valstybei priklausančių salelių ir joje įkurti prabangų uždarą kurortą.

Apie tai, kad idiliškos Maldyvų salos sulaukia vis daugiau dėmesio iš žinomų nekilnojamojo turto plėtotojų ir investuotojų, pastaruoju metu rašė didžiausi pasaulio finansų leidiniai ir vietos žiniask­laida.

gyvenančios Rusijos verslininkai, taip pat turtingi asmenys iš Rytų Europos, Pietryčių Azijos.

Pavyzdžiui, pernai gruodį p. O'Connoras Londone susitiko su vienu investicijomis Maldyvuose besidominčiu Rusijos milijardieriumi, kuris teigė Maldyvams jaučiantis nenugalimą aistrą ir šioje šalyje norintis išplėtoti išskirtinį viešbučio kompleksą, kuriam šalyje nebūtų lygių.

42 m. Čekijos milijardierius Jiris Smejcas dar pernai Maldyvuose atidarė „Velaa Private Island“ viešbučio kompleksą, kuriame išsinuomoti atskirą vilą kainuoja 30 tūkst. USD nakčiai. „Debutesq“ skaičiuoja, kad per paskutinius ketverius metus į naujai kuriamus viešbučių kompleksus Maldyvuose buvo investuota apie 1 mlrd. USD ir ši suma, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, gerokai ūgtelėjo. Kaip teigia nekilnojamojo turto brokeriai, nuosavą kurortą Maldyvuose labiausiai trokšta turėti nafta ar finansais užsiimantys verslo magnatai.

Iš Rytų

Kita pasaulinė nekilnojamojo turto brokerių bendrovė JLL skaičiuoja, kad per paskutinius trejus metus tarpininkavo šešiuose nekilnojamojo turto sandoriuose Maldyvuose, o jų bendra vertė perkopė 0,5 mlrd. USD. Pagrindiniai šios įmonės klientai buvo turtingi asmenys iš Azijos ir Artimųjų Rytų.

Alanas O'Connoras, prabangiu nekilnojamuoju turtu prekiaujančios bendrovės „Debutesq“ vadovas, pasakoja, kad paskutiniu metu sulaukia nemažai užklausų dėl galimybių įsigyti nekilnojamojo turto Maldyvuose. Įdomiausia, kad turtu čia neretai domisi ne geriausius laikus iš-

26 vž de luxe

Lengvai pasiekiama

„Investicijų atžvilgiu Maldyvai yra tikrai perspektyvus pasaulio kraštas, nes yra lengvai pasiekiamas iš Europos, Azijos ir Artimųjų Rytų“, – sako Nihatas Ercanas, JLL viceprezidentas.

Maldyvuose norinčius įsikurti nekilnojamojo turto plėtotojus jis perspėja, kad šalies valdžia laikosi „vieno viešbučio vienoje saloje“ politikos. „Kita vertus, tai tik padidina viešbučių pajamų potencialą, nes viešbučiai kuriasi toliau vieni nuo kitų, yra geografiškai izoliuoti, todėl turistai beveik neturi galimybių ieškoti pigesnių restoranų ar kitų paslaugų ir yra priversti už viską mokėti tiek, kiek viešbutis paprašys“, – sako p. Ercanas.

Pasiūla ribota

Iš 1200 Indijos vandenyne išsidėsčiusių salų tik 290 yra apgyvendintos. Taigi nekilnojamojo turto plėtotojams dar tikrai yra iš ko rinktis.

Tačiau maždaug milijonui per metus šią salą aplankančių turistų, kurie nori užsisakyti kambarį, namuką ant jūros ar atskirą vilą vienoje iš gausiausiai turistų lankomų pasaulio šalių, galimybės mažesnės. Pavyzdžiui, populiarioje viešbučių rezervacijos sistemoje „Agoda.com“ visame Maldyvų archipelage tesiūloma rinktis iš 205 viešbučių. Kitoje populiarioje viešbučių svetainėje „Booking. com“ pasirinkimo variantų yra per 300.

Tačiau ir vienu, ir kitu atveju reali pasiū-

ybė. škas. Maldyvų ra“mn u otr . nojamojo turto ta kil „ F eeimages ne ir t be , gų to ne tik atos Maldyvai – karštas

Viena iš dvi ejų susisieki mo priemo nių D aniel

la bus perpus mažesnė, jei viešbutį norėsite užsisakyti per turistinio sezono piką (sezonas trunka nuo gruodžio iki balandžio). O jei ieškote kambario, kuris būtų ne pigesnis nei 1000 USD už naktį, t. y. norite išskirtinės prabangos, kuria dažnai ir garsėja Maldyvų viešbučiai, teks tenkintis keturis kartus mažesne pasiūla.

Bet kuriuo atveju viešbučių pasiūla Maldyvuose gerokai atsilieka nuo kitų turistų pamėgtų vietų. Tarkime, Maljorkoje rinksitės net iš 940 viešbučių, o Tailando Puketo saloje pasiūla sudarys bent 1600 viešbučių. Tikėtina, kad dėl to gali būti kalta ir aplinkybė, jog turizmas Maldyvuose plėtojamas tik nuo 1972 metų.

Kaina už rojų žemėje

Maldyvų vyriausybė yra atvira užsienio investuotojams ir jiems gana lengvai išnuomoja salas, nes supranta, kad vien žvejyba šalies klestėjimo neužtikrinsi.

Paprastai salos ilgalaikės nuomos terminas siekia 50 metų su teise jį pratęsti iki 91 metų. Reikalaujama, kad investuotojas sukurtų saloje infrastruktūrą, būtiną turizmo verslui plėtoti.

Už kiek iš vyriausybės pavyks ilgalaikės nuomos pagrindu įsigyti salą, priklauso nuo salos dydžio ir atstumo iki tarptautinio sostinės Malės oro uosto. Pavyzdžiui, neapgyvendinta 5 hektarų ploto sala, esanti pusvalandis kelio lėktuvu nuo Malės, gali kainuoti 7–8 mln. USD, o dvigubai didesnę gali pavykti gauti už 12 mln. USD.

Pernai rugsėjį investuotojai turėjo galimybę iš vyriausybės įsigyti net 14 hektarų ploto Orivaru salą, esančią apie 160 kilometrų į šiaurę nuo sostinės. Už ją buvo prašoma 14 mln. USD. Tai buvo nenušlifuotas Maldyvų deimantas – viena iš 71os Noonu atolui priklausančios salos, iš kurių tik 14 yra apgyvendintos. Įsigijęs šią salą investuotojas automatiškai gavo teisę įrengti beveik 100 namelių ant vandens arba nedidelių uždarų vilų. Ir džiaugtis solidžia kaimynyste – šalia esančioje Minaavaru saloje įsikūrusiu prabangiu „Hilton“ poilsio kompleksu.

Tiesa, labai dažnai investuotojai įsigyja ne visiškai neapgyvendintą salą, o salą, kurioje iki šiol jau veikė viešbučio kompleksas, bet savininkai nusprendė jį parduoti. Tokią praktiką palaiko ir šalies valdžia, nes tokia tvarka jai palanki, kadangi padeda išsaugoti saloje sukurtas darbo vietas.

Rizikos netrūksta

Nors Maldyvai ir pulsuoja idiliška ramybe, šioje šalyje nekilnojamojo turto verslą norintys plėtoti verslininkai susiduria su tam tikrais išbandymais.

Pavyzdžiui, 2011–2012 m. šalį krėtė politiniai neramumai, kurių metu maištaujantys policininkai buvo užėmę valstybinę televiziją, o prezidentas atsistatydino.

Maldyvams taip pat nesvetimos vadinamosios vandens krizės. Neseniai šaly-

J . G ros h ong

Maldyvuose .

/ „ B loomberg

“ n u otr .

je buvo jaučiamas geriamojo vandens stygius, nes dėl gaisro buvo nutraukusi veiklą vandens gėlinimo gamykla sostinėje Malėje.

Bet turbūt didžiausiu rizikos veiksniu galima vadinti pasaulinį klimato atšilimą, dėl kurio jūros lygis iki 2100 metų turėtų pakilti nuo 10 iki 100 centimetrų, taigi vos ne visa šalis atsidurs po vandeniu, prognozuoja Pasaulio bankas. Maldyvai yra vidutiniškai 1,5 metro virš jūros lygio, arba žemiausiai iš visų valstybių pasaulyje, tad didžioji dalis šalies teritorijos bus apsemta. Šalies valdžia kiek tik gali kelia pasaulinio klimato atšilimo klausimą tarptautinėse konferencijose, o Maldyvų inžinieriai kartu su italų projektuotoju Michelle Puzzolante kuria plaukiojančių salų projektus. Tačiau vargu ar tai išgelbės šalį nuo paskendimo.

Vis dėlto tol, kol Maldyvus savo atostogoms rinksis tokie žmonės kaip aktorius Tomas Cruise‘sas ar dainininkė Fergie, o paskui juos trauks tūkstančiai žydro vandenyno ir balto it sniegas smėlio gerbėjų, Maldyvai vilios nekilnojamojo turto plėtotojus iš viso pasaulio ir prisitaikymo prie besikeičiančių aplinkybių klausimas bus išspręstas. O naudos galbūt turės ir daugiau nei 300 tūkst. vietos gyventojų, kuriems pagal valdžios sukurptą planą neteks kraustytis į Australiją. ● Parengta pagal C N B C ir kit u s u žsienio š altini u s .

vž de luxe

27

menas ir technologijos –

Viktor Delev šokio performansas “Anatta”, jungiantis interaktyvias technologijas ir performatyvų meną.

C h ristop h er S onnleitner / “A rs E lectronica” n u otr .

Technologijas šiandien dažniau minime kalbėdami apie skutimosi peiliukus nei apie meną. Pastarąjį įprastai siejame su forma (koloritu, kompozicija, bendra išvaizda) ir turiniu (siužetu, idėja). Bet tai dar ne viskas! /Aistė Paulina Virbickaitė /

V

isais laikais menininkai ir jų kuriami darbai buvo stipriai susiję su mokslo atradimais ir technologine pažanga, dažnai lemiančia ne tik turinį, bet ir meninę išraišką.

Tad šie žmonės turi vienu metu galvoti apie tai, ką jie nori pasakyti ar papasakoti, kaip tai atrodys ir kokiomis priemonėmis tai bus atlikta.

Ne toks jau lengvas darbas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Išgauti norimą spalvą

Jau prieš keliasdešimt tūkstančių metų gyvenęs žmogus laužė galvą,

28 vž de luxe

kaip pasiekti, kad tas nupieštas bizonas būtų kuo panašesnis į tikrą. Tam reikėjo trinti į miltelius daug rudo pigmento turinčią uolieną ir sugalvoti, kaip padaryti, kad užtepta ant sienos ji tučtuojau nenutrupėtų. Taip prasidėjo pigmentų mirkymas, kepinimas, jų maišymas su kitais atspalviais ir visa ta spalvų alchemija, trunkanti iki pat šių dienų.

Viduramžių miniatiūrų meistrams spalvą taip pat reikėjo pasigaminti: iš augalų, gyvūnų ar mineralų. Norėjosi ne tik visus nustebinti ryškiomis spalvomis ar

dar nematytais atspalviais, bet ir pasiekti, jog tos spalvos tolygiai skirstytųsi ant paviršiaus, tvirtai laikytųsi ir nebluktų.

Ir tik 1706 metais atsitiktinai buvo atrasta pirmoji sintetinė spalva – Prūsijos mėlyna. Susintetintas pigmentas ne tik papildė tekstilininkų bei tapytojų arsenalą nauju atspalviu, jis buvo dar ir gerokai pigesnis nei natūralūs, sunkiai išgaunami ir pagaminami pigmentai. Daugiau įvairesnių sintetinių pigmentų pasirodė XIX amžiuje, jie ir toliau buvo kuriami visą XX amžių.

„Ars Electronika“ centro fasadas. M artin Hieslmair / „ A rs E lectronica“ n u otr .

Sunku suskaičiuoti šiandien turimus vien mėlynos spalvos atspalvius: indigo, ultramarinas, dangaus mėlyna, Alisos mėlyna, azuritas, vaikiška mėlyna, vidurnakčio mėlyna, karališka mėlyna ar Egipto mėlyna – tai tik maža dalis atspalvių. O štai 1960 m. prancūzų menininkas Yves‘as Kleinas (1928–1962) sukūrė savo mėlyną, toji spalva taip ir vadinasi: IKB (International Klein Blue). Šiuo intensyviu mėlynu at­ spalviu jis tapė didžiulius mono­ chrominius paveikslus, dažė savo sukurtus objektus ar naudojo performansuose. Ši autorinė, menininko sukurta mėlyna tarsi tęsė pokalbį su šimtus metų kuo intensyvesnės mėlynos ieškojusiais praeities tapytojais, kartu ir su žiūrovais, kurie dažnai pamiršta, kiek žinių, amato ir intelekto pastangų kažkada kainavo kiekvienas naujas atspalvis. Kodėl menininkas pasirinko būtent mėlyną? Galbūt todėl, jog ši spalva ilgą laiką buvo pačia geidžiamiausia ir brangiausia – ultramarino pigmentas viduramžių Europoje vienu metu buvo brangesnis net už auksą...

Dažo struktūra gali lemti tapymo stilių

Ilgus šimtmečius vargta ne tik su spalvų pigmentais, bet ir su dažo struktūra. Štai ankstyvojo Renesanso meistrai tapė tempera – dažais, gaunamais spalvų pigmentus sumaišius su kiaušiniu. Ir šiandien kartais naudojama tempera – ja padengti paviršiai pasižymi skaidriomis, šaltokomis spalvomis. Tempera labai lėtai džiūsta, jos neužtepsi visiškai lygiai. Tik XVI amžiuje tapytojai ištobulino ir išmoko naudotis aliejiniais dažais – gaunamais tuos pačius pigmentus sumaišius su aliejumi. Juos lengva tepti, jie lengvai maišosi tarpusavyje, jais galima kurti subtiliausius šviesos at-

30 vž de luxe

spindžius ir smulkiausias detales.

Neturėdamas aliejinių dažų Leonardas da Vinčis nebūtų sukūręs sfumato technikos, o su ja – ir paslaptingos Monos Lizos šypsenos. O kai prekybininkai XIX a. pabaigoje sugalvojo aliejinius dažus sudėti į nedideles metalines tūbeles, tai bent iš dalies įkvėpė vieną populiariausių meninių stilių – impresionizmą. Juk dažus tūbelėse galima susimesti į kuprinę ir keliauti tapyti į gamtą. Juo labiau kad dažai jau buvo atpigę, jie buvo įperkami net ir pasisekimo neturintiems jauniems menininkams.

Tiek tempera, tiek aliejiniai dažai naudojami ir šiandien. Be to, XX amžiuje chemijos atradimai tapytojų priemones papildė dar vienais dažais – akriliniais. Šie sintetiniai dažai buvo sukurti XX a. viduryje, o specialiai menininkams pritaikyta akrilo emulsija pristatyta 1956 metais. Akrilas – itin paslankus, juo lengva siekti įvairių efektų, tapyti tiek akvarelę primenančiais plonais, tiek ir tirštais sluoksniais. Antra – jis džiūsta nepalyginamai greičiau nei aliejiniai dažai. Vienas dažniau vardijamų akrilinių dažų trūkumų yra tai, jog jie jautresni aplinkos sąlygų pokyčiams ir dar nėra išmėginti svarbiausiu išbandymu – laiku. Jei šiandien matome, kad gerai paruošti aliejiniai dažai gali išlaikyti spalvą šimtus metų, tai niekas nežino, kaip seksis ateityje akrilu nutapytiems paveikslams.

XX amžius – permainų laikas

Menininkai greitai reaguoja ne tik į cheminius pigmentų ir dažų patobulinimus. Tai puikiai iliustruoja XX amžiuje vykusios intensyvios permainos ne tik technologijų, pramonės, socialinio gyvenimo srityse, bet ir mene. Štai atsiradus revoliucingai priemonei – fotografijai, tapytojai kurį laiką įtariai ste-

Centro lankytojai klauso japonų pianistės Maki Namekawa atliekamų kūrinių. Čia muzika jungiama su kompiuterine animacija, taip siekiant transformuoti klasytojų patirtį ir potyrius. r u bra / „ A rs E lectronica“ n u otr .

bėjo, ar nenumarins ši naujiena tapybos. Tačiau supratę, jog dokumentinė ir meninė fotografija yra skirtingi žanrai, su įkarščiu ėmėsi fotografuoti ar bent periminėti fotografijos kompozicijos principus tapyboje. Tad nors pirmoji oficiali meninės fotografijos sąjunga Europoje buvo įkurta tik 1960 metais, iki tol jau buvo atlikta gausybė meninių eksperimentų bei sukurta įdomių kūrinių.

Toliau – kino ir televizijos pokyčiai. Pirmoji instaliacija, kurioje panaudota televizijos transliacija, buvo sukurta 1958 metais, netrukus pasirodė ir menininkų sukurtų videofilmų. Nuo kino filmų jie skiriasi tuo, kad čia nėra siužeto, samdomų profesionalių aktorių. Neapibrėžtas ir laikas – videofilmai gali trukti nuo kelių minučių iki keleto valandų. Menininkai juos kurdami eksperimentuoja ne tik su vaizdais, bet ir su technologija, ieško neįprastų, naujų sprendimų. Šiandien videomenas – labai įvairus. Tai ir labai elegantiškos, siužetinę liniją turinčios juostos ar tiesiog judantys

paveikslai, ar dokumentinius filmus primenantys meniniai tyrimai. Menininkai turi nepalyginamai daugiau laisvės nei filmų kūrėjai. Pavyzdžiui, jie dažnai eksperimentuoja į vieną jungdami kelis ar keletą kanalų arba kuria vientisą istoriją keliuose didžiuliuose ekranuose vienu metu. Šiuose eksperimentuose svarbu ne tik „ką“ padaryti, bet ir „kaip“, taigi yra svarbu ir technologiškai nauji (tegu ir ne visada pritaikomi praktiškai) sprendimai. Vienais atvejais videomenas eksponuojamas savarankiškai, užtamsintose galerijų ar muziejų salėse, kitais – judantys vaizdai tampa instaliacijos dalimi, juos lydi iš kitų medžiagų sukurti objektai, speciali aplinka.

Kompiuterinis ir internetinis menas

XX amžiaus pabaiga pažymėta skaitmeninio vaizdo ženklu, ne išimtis ir meno laukas. Menininkai blizgančiomis akimis puolė knebinėtis kompiuteriuose nuo pat jų atsiradimo pradžios, taip atsirado kompiuterinis menas. Menininkai programavo versdami pirmuosius kompiuterius piešti arba atkurti jau sukurtus garsių menininkų kūrinius, animuoti vaizdus ir panašiai.

Suprantama, tuo pat metu jie susi-

„Transmediale„ festivalyje. Pokalbis apie kritinį išmaniojo miesto koncepto aspektą – asmens ir jo kasdienio gyvenimo kontrolę. K at h arina T r ä g n u otr . , w w w. kate 3 0 0 0 g .t u mblr . com .

dūrė ir su visuomenės bei konservatyvesnių meno lauko dalyvių klausimu – ar programavimas gali būti laikomas menu?

Ne mažiau entuziastingai menininkai pasitiko ir internetą. Teigiama, kad 1995 metais apie 8 procentus interneto tinklalapių sudarė meniniai projektai. Stulbinanti proporcija. Bet laikui bėgant paaiškėjo, jog šis žanras – itin jautrus laikui, nes greitai sensta ir įrankiai, ir vizualika. Kurdami ir realizuodami savo projektus internete menininkai paprastai naudojasi „pasidaryk pats“ strategija, bet nuolat sekti ir suspėti su naujausiais įrankiais darosi vis sunkiau, tad ir šis žanras gan greitai prarado populiarumą.

Tačiau internetinio meno istorijoje galima rasti ir šiandien įdomių projektų.

Vienas jų – menininko Josho Ono kūrinys „Jie valdo“ (www.theyrule.net). Tinklalapyje sužymėtos 1000 galingiausių Amerikos korporacijų ir bendrovių, įtraukti visi šių bendrovių valdybų nariai. Rinkdamiesi mums įdomius objektus galime sudarinėti savo „žemėlapius“ ir stebėti, kaip viena su kita susijusios dvi ar kelios bendrovės bei konkretūs asmenys (pavyzdžiui, galime atrasti, kad vienas ir tas pats asmuo dalyvauja 5 ar 6 ben-

drovių valdyme). Pastebėję netikslumus vartotojai kviečiami juos taisyti. Projektas pradėjo veikti 2001 metais ir yra nuolat atnaujinamas iki šiol. Visiškai kitokį meninį projektą 2007 metais sugalvojo ir įvykdė Irake gimęs amerikiečių menininkas. Visą mėnesį 24 valandas per parą jis buvo galerijoje, kurią visą laiką galėjo stebėti interneto vartotojai. Ne tik stebėti – bendrauti internetinėmis kameromis ir net... šaudyti į menininką realiu laiku.

Tiesa, į menininką lėkė ne tikri, o geltoni dažasvydžio šoviniai. Uždaroje galerijos erdvėje menininkas gyveno – valgė, gėrė, miegojo, bendravo ir nuolat siekė išvengti šūvių. Šia akcija jis norėjo atkreipti dėmesį į Irake gyvenančių civilių žmonių kasdienio gyvenimo nuolatinę įtampą – menininko brolis taip pat žuvo nuo snaiperio kulkos.

Rezultatai? Į menininką šaudė 60 tūkst. žmonių iš 130 pasaulio šalių. Žinoma, žodį šaudė šiuo atveju reikėtų rašyti su kabutėmis, tačiau vis dėlto skaičius įspūdingas ir interneto vartotojams garbės nedaro.

Kas naujo vyksta šiandien?

Šiandien menininkų ir technologijų santykiai labai įvairūs. Vieni tapytojai imasi patys gaminti dažus, kiti savo paveikslams kurti ieško pačių

naujausių chemijos pramonės sprendimų. Vieni rankomis ant plokštės raižo vaizdus ir rankiniu presu spaudžia juos ant popieriaus, kiti tiria ir naudoja skaitmeninės spaudos galimybes. Ir viena, ir kita strategija randa savo gerbėjų ir vietą meno pasaulyje.

Atskira grupė menininkų domisi ir dirba kartu su mokslininkais, pasitelkdami pačias naujausias technologijas ar net mėgindami jas kurti. Jų darbų galima pamatyti parodose ar bienalėse, o norintieji išsamiau susipažinti su naujausiomis kryptimis važiuoja į Lincą (Austrija), kur kasmet vyksta garsus „Ars Electronica“ festivalis, arba į Berlyną (Vokietija), kur vyksta festivalis „Transmediale“.

Lince vyksta ne tik festivalis – šis miestas turi ir meną, technologijas bei visuomenę vienijantį muziejų.

O festivalis „Ars Electronica“ pradėtas rengti 1979 metais. Šiuo metu menininkus, mokslininkus ir technologus jungiantis renginys vyksta kasmet, praėjusiais metais jame dalyvavo 579 dalyvių ir 85 tūkst. žiūrovų. Garsus ir festivalio steigiamas prizas. Kadangi šių metų nugalėtojai dar nepaskelbti, pažiūrėkime, kas buvo apdovanoti praėjusiais, 2014, metais? Konkursas gavo 2700 dalyvių paraiškų iš 77 pasaulio šalių. „Būsimos idėjos“ prizą gavo komanda, kurianti prietaisus, leidžiančius neregiams lengviau orientuotis aplinkoje, – „pagerinta“ neregio lazda gali balsu pranešti autobuso ar metro linijos numerį, vibravimu perspėti apie kliūtį priešais ir panašiai, konkursui pristatytas jos koncepcinis modelis. O kompiuterinės animacijos/filmo kategorijoje laimėjęs projektas „Walking City“ („Einantis miestas“) – tai videoskulptūra, kurioje 3D žmogaus figūra juda įsi-

vaizduojamu miestu ir keičiasi priklausomai nuo aplinkinės architektūros. Visas prizines kategorijas bei visus nugalėtojus ir nominantus galima rasti festivalio tinklalapyje.

Berlyne vykstantis kasmetinis „Transmediale„ festivalis dedikuotas skaitmeninei kultūrai ir taip pat neatsiejamas nuo naujausių technologijų. Tarp gausybės šiais metais pristatytų projektų buvo ir menininkai, kurie konstruoja bei naudoja dronus mėgindami „išeiti iš savo kūno“ ir kurti tarsi astralinę projekciją (šiek tiek mistikos menams niekada netrukdė). Kita menininkė pristato pagal algoritmus sukurtą elektroninę muziką, dar kiti – instaliaciją, kuriai suprasti būtina prisijungti prie serverio asmeniniu kompiuteriu ar telefonu, ir dar daug kitų keistų, neįprastų projektų. Daugelio jų funkcionavimui ir keliamoms problemoms suprasti daug vertingesnis tiksliųjų mokslų nei humanitarinis diplomas.

Tokie projektai neišvengiamai kelia klausimų. Dažniausias jų: ar tai – menas? Tačiau XVI amžiuje suformuluotas europietiškasis me­ no apibrėžimas ir taisyklės nuolat blunka jau nuo XX amžiaus pradžios. Kas šiandien yra menas, kokia jo prasmė ir esmė, tiksliai atsakyti sunku. Menas gali būti visoks ir bet kur. Visai kaip ir šiandieninės technologijos. Gal net – kaip šiandieninis žmogus, kurio gyvenime atsiranda vis daugiau prietaisų, įrankių ir kitų technologinės pažangos vaisių.

Tad argi sąžininga iš visada smalsių ir nuolat naujų idėjų ieškančių menininkų reikalauti, jog jie ir šiandienos aplinkoje kurtų paveikslus, kaip tai darė žmonės, net nesvajoję apie elektrą, lėktuvus ar interneto ryšį? ● vž de luxe

31

akcentai jai

Bateliai „Dior”, 533 Eur

Rankinė “Prada”, 1503 Eur

atostogos mieste Ar įmanoma rasti ramybę niekada nemiegančiose betono džiunglėse? Tylą didmiesčio centre? Harmoniją šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tempe? Šiuos klausimus, kurdami pavasario sezono kolekcijas, sau kėlė garsiausi mados kūrėjai. Ir jų atsakymas – tinkamai nusiteikus tobulu fonu idiliškam poilsiui gali tapti net miesto aplinka.

Basutės „BurberryÒ, 695 Eur

Auskarai „MarniÒ, 219 Eur

Akiniai „DiorÒ, 269 Eur

/Deimantė Bulbenkaitė /

Rankinė „PradaÒ, 345 Eur

Rankinė „MarniÒ, 749 Eur

Akiniai „Tom FordÒ, 249 Eur

32 vž de luxe

Šalikas „Burberry ProrsumÒ, 365 Eur

jam

Diržas „Dolce & GabbanaÒ, 269 Eur

Batai „BurberryÒ, 375 Eur

Batai „Dolce & GabbanaÒ, 542 Eur

Sąsagos „Emporio ArmaniÒ, 105 Eur

Kuprinė „PradaÒ, 1028 Eur

akcentai

V

ietoje kostiumo – lininės kelnės ir marškiniai. Vietoje griežto kirpimo suknelės – lengvas šviesios palaidinės ir sijono derinys. Tokie pasirinkimai šį pavasarį bus skirti ne tolimai kelionei į egzotiškus kraštus, o šiltajam sezonui pasitikti mieste. Po tradiciškai tamsios žiemos į madingo žmogaus garderobą grįžta ne tik šviesesni atspalviai, bet ir modernia klasika tapęs marinistinis stilius, vienas kitas retro stiliaus akcentas.

Turbūt didžiausią dėmesį dizaineriai skyrė spalvų paletei bei aksesuarams. Tarp svarbiausių sezono atspalvių – atostogas, poilsį ir ramybę simbolizuojančios šviesi bei vadinamoji „navy“ mėlyna, smėlio, balta, kakavos. Prie jų kolekcijose derintos ne tik klasikinė juoda ar ryški raudona, bet ir subtilūs aukso, vario spalvos akcentai.

Sezono nuotaiką atskleidžiantys aksesuarai – laisvo, net sportinio stiliaus. Pavyzdžiui, pastaruosius keletą metų vyravusius sunkius odinius krepšius bei moteriškas rankines pakeitė paplūdimio kuprinės ir drobiniai maišai, metalu kaustytus batus – šviesios verstos odos lygiapadžiai, o derinius užbaigė lengvi perregimo audinio šalikai ir dideli šviesių rėmelių akiniai.

Moteriškos aprangos kolekcijose stipriausi buvo pavasariškai bohemiškas ir marinistinis įvaizdžiai. Pirmąjį pasirinko tokie mados namai kaip „Nina Ricci“, „Roberto Cavalli“, „Valentino“ ir „Oscar de la Renta“, savo modelius aprengę šviesių neutralių spalvų pavasariškomis suknelėmis. Jas puošė nėrinių, peltakio motyvais, siluetas priminė septintojo dešimtmečio mados leidinių nuotraukas bei filmus apie Prancūzijos Žydrąją pakrantę.

Antrąją kryptį pasirinkę mados kūrėjai daugiau dėmesio skyrė ne lengvam romantiškam siluetui, o marinistinei grafikai. Tai – stambiais bei smulkiais dryžiais dekoruoti laisvalaikio drabužių audiniai, įdomūs spalviniai kontrastai. Ši tema vyravo „Chanel“, „Topshop“, „DKNY“, „Dolce & Gabbana“ mados namų darbuose.

Jų modeliai ant podiumo dėvėjo ir plisuotas medvilnės sukneles, ir stilingus siaurėjančių kelnių bei marškinių derinius. Kai kuriuos drabužių komplektus užbaigė skrybėlės, sportinio stiliaus bateliai, pasiūti iš egzotiškų odų.

Panašias idėjas savo kolekcijoms taikė ir vyrišką madą kuriantys dizaineriai. Viena esminių sezono idėjų – baltos spalvos atsiradimas klasikiniame garderobe. Pavyzdžiui, mados namai „Burberry“ ir „Gucci“ savo klientams pasiūlė tobulai baltus marinistinio stiliaus kelnių kostiumus, o „Givenchy“ ir „Etro“ – baltos spalvos laisvalaikio aprangą, derinamą su tamsiais akcentais ar net dryžuotais jūreiviškais marškinėliais.

Kita neabejotinai svarbi kryptis – griežtus siluetus keičiantys lengvesni, minkštesni, patogesni. Klasikinį lietpaltį, sujuosiamą diržu, šį pavasarį pakeis platus ir ilgas, kaip iš „Maison Margiela“ kolekcijos, o sunkių vilnonių audinių kelnes ir švarką – tiesūs, laisvi neutralių spalvų deriniai. Jie daug dėmesio sulaukė ant „Bottega Veneta“, „Salvatore Ferragamo“, „Hermes“ podiumų.

Be abejo, madingam vyrui pavasarį svarbu turėti ir kelis įdomesnius ryškius akcentus. Tai gali būti tiek rankinę keičianti spalvota ar raštuota kuprinė, tiek madinga dryžuota kaklaskarė, tiek įdomesnis drobinis diržas. ●

Batai „Ermenegildo ZegnaÒ, 499 Eur

Šalikas „BurberryÒ, 250 Eur

Kepurė „Emporio ArmaniÒ, 84,90 Eur

Akiniai „Ermenegildo ZegnaÒ, 269 Eur

vž de luxe

33

"Salon" šampano namuose daromą gėrimą šampano ekspertai sutartinai vadina vienu geriausių.

S erge C h ap u is n u otr .

į vyno rūsį – su išskirtine rekomendacija Pavasarį prasideda didžiųjų vyno parodų sezonas. Diuseldorfe tik ką įvyko „ProWein“, kovo 22– 25 d. Veronoje vyksta „Vinitaly“, birželį Bordo – „Vinexpo“ ir t. t. Garsios vyninės jų metu rengia degustacijas, vakarėlius, priėmimus, į juos renkasi būreliai elegantiškai apsitaisiusių svečių – vieni pakviesti kaip profesionalai, kiti už bilietą susimoka patys. Kiaurus metus pasaulyje vyksta ir kitokių degustacijų, tokių, į kurias norint patekti reikia ir nemažai pinigų, ir turėti susikrovus jais neišmatuojamą žinių bagažą, – tai dar svarbiau. / Beatričė Laurinavičienė /

A

pie tokius ragavimus žurnalui „De Luxe“ pasakoja vyno kolekcininkas dr.

Rytis Jurkėnas, UAB „Kalba.Lt“ savininkas ir profesionalus karjeros konsultantas. Be šio verslo, p. Jurkėnas dalyvauja dar keliuose. Vienas jų – IT bendrovė „Optimalūs projektai“, kitas išaugo iš aistros vynui – jis yra Londone veikiančios įmonės „Clos & Cru“ steigėjas ir bendrasavininkis, sykiu su investicinio vyno patarėju Martynu Žemavičiumi (apie jį ir investicinius vynus „De Luxe“ rašė 2013 08 23 numeryje). „Clos & Cru“ įmonė individualiems klientams, o jų turi visame pasaulyje, siūlo retų, įdomių vynų, komplektuoja jiems vyno rūsius ir tenkina hedonistinius privačių klientų poreikius. „Jums patinka rožinis šampanas? Prašom – viso pasaulio rožiniai bus prie jūsų durų“, – žaismingai mosteli p. Jurkėnas. Jau be juokų priduria: „Žinoma, įmonė formuoja ir investicinius vyno portfelius, žmonės juos laiko saugyklose Didžiojoje Britanijoje“.

Jis yra iš tų, ko gero, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų lietuvių, kurie žino, jog investuoti į vyną verta taip pat kaip į tradicines finansines priemones – akcijas, obligacijas, depozitus ar žaliavas. Kaip investicinė prekė vynas kartu

34 vž de luxe

su meno kūriniais papuola į tą pačią turto klasę, mat ir vienas, ir kitas yra materialūs: kūrinio kainai kritus jį vis tiek turėsi. Lygiai taip pat su vynu – turi jį fiziškai. Blogiausiu atveju, jei kaina krito labai, su malonumu gali jį išgerti. Be to, priduria pašnekovas, vynas kaip investicija įdomus ir tuo, kad ribota jo pasiūla nuolat mažėja.

Sakykim, paskutiniai labai gero derliaus metai buvo 2010-ieji. Tais metais padaryto vyno išgeriama kasdien, ir niekada, jokiomis aplinkybėmis jo nepadaugės.

Klubas – ir Lietuvoje

Dr. Rytis Jurkėnas priklauso keliems privatiems vyno klubams. Vienas jų veikia Helsinkyje, kitas – JAV, abiejų jų nariai – vyno bičiuliai iš viso pasaulio.

Vienas tokių klubų yra ir Lietuvoje. Narystė jame nemokama, mat klubas jungia bičiulius, kuriuos vienija aistra vynui, kurie kolekcionuoja jį, turi apie jį labai gilių žinių. Šiame klube ragaujami vynai ir šampanai yra iš aukščiausios pasaulio vynų lygos. „Ir garsiausi ekspertai čia atskristų, jei mes juos pasikviestume“, – šypsosi p. Jurkėnas.

Ir atskrido. Prieš dvejus metus vykusioje degustacijoje dalyvavo Richardas Juhlinas, neabejotinai įtakingiausias šampano ekspertas pasaulyje. Vilniuje ragautas šampanas garsųjį švedą sužavėjo. "Tokios degustacijos kaip Lietuvoje – pasaulinio lygio", kai kurio šampano nebuvau gyvenime ragavęs", - stebėjosi jis. Šiemet tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios klubas surengė penkių degustacijų ciklą, jose ragavo tik 1990-ųjų, Nepriklausomybės atkūrimo metų, vynus. „1918 m. vyno dėl objektyvių priežasčių sunkiau ragauti“, – nusijuokia pašnekovas. Bet jis yra įsigijęs tris 1918 m. "Clos de Gamot Cahors" vyno butelius, atkimš juos po

SPRING/SUMMER 2015, MEXICO CITY, MEXICO .

Saltoniškiu, g. 9, Vilniaus ,,Panorama” Ozo g. 25, Vilniaus ,,Akropolis” Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kauno ,,Akropolis” Taikos pr. 61, Klaipedos ,,Akropolis”

„Pažinimo džiaugsmas ir atradimas svarbiau už patį gėrimą“, sako vyno kolekcininkas dr. Rytis Jurkėnas, UAB „Kalba.Lt“ savininkas ir profesionalus karjeros konsultantas, įmonės „Clos&Cru“ steigėjas ir bendrasavininkis. Jo rankose - ypatingai retas 4,5 l talpos „Bollinger“, 1945, butelis. Manoma, kad daugiau pasaulyje tokiu nėra. A smeninio arc h y vo n u otr .

kelerių metų, Vasario 16-osios šimtmečio proga.

Vyno ekspertai, kolekcininkai papasakotų ne vieną istoriją, kai didelius pinigus kainavęs vynas jį atkimšus pasirodo esąs nebetinkamas ragauti – perbrendęs ar su kamščio yda. Paklaustas, ar dreba rankos laikant seno vyno butelį, p.

Jurkėnas šypteli: dreba. Su bičiuliais jie mėgsta tokio paragauti, ypač – senesnio šampano. Jų įsigytų butelių sėkmės tikimybė gana aukšta – apie 60 %.

Nenusipirkti katės maiše jiems leidžia turima patirtis, žinomi tiekėjai, sukaupta informacija.

Tokius dalykus, kaip geri derliaus metai, klubo bičiuliai žino mintinai. „Aš pats, – sako p. Rytis, – žinau visus šampano metus nuo 1904-ųjų.

Vėlgi, žinojimo neužtenka, rizikos visada yra, užtat ir įsigijau tris 1918 m. butelius, tikiuosi, kad vienas iš jų bus geras.“

Helsinkio tradicijos

Klubas Helsinkyje turi beveik 50 narių, čia degustuojami vynai, apie kuriuos vyno pasaulyje daug kalbama, bet mažai kas yra jų ragavęs.

Stojimo į klubą mokestis nemažas, narystė ir degustacijos – mokamos. Tačiau tai, kad gali už jas susimokėti, dar nereiškia, kad galėsi jose dalyvauti, – klubo narys pirmiausiai vertinamas ne kaip kolekcininkas, o kaip vyno žinovas, šis pripažinimas kur kas svarbesnis.

Panašu, jog p. Jurkėnas iki gyvenimo pabaigos pelnė p. Juhlino pripažinimą: teko girdėti, kad būreliui šampano žinovų keliaujant po išskirti-

36 vž de luxe

nių šampano gamintojų namus jis vienintelis pasakydavo ragaujamo vyno derliaus metus, tuo nustebinęs patį ekspertą.

Pašnekovas šypteli: iš tiesų taip buvo. Vėlgi, priduria, ir su Juhlinu nepavyks išvažiuoti vien susimokėjus už „ekskursiją“. Kad patektum į jo rengiamas degustacijas, reikia labai rimtų rekomendacijų.

Profesinio pripažinimo p. Ryčiui nestinga – jis teisėjauja tarptautiniuose vyno turnyruose, yra „Decanter“ žurnalo šampano kategorijos teisėjas, šioje kategorijoje – pirmasis, pakviestas iš Rytų Europos.

Viena įsimintiniausių degustacijų Stokholme, kuri atvėrė vartus ir į Helsinkio klubą, pirmąja pasaulyje, greičiausiai ir paskutine, p. Jurkėnas vadina nedidelių, kultinių šampano namų „Salon“ degustaciją, kur buvo ragaujami visi nuo 1956 iki 2002 m. padaryti "Salon" šampanai – visi 19 derlių. Savo 50-mečio proga ją surengė vienas iš p. Jurkėno „šampano prietelių“, o „Salon“ gamintojai į ją atsivežė 1961 ir 1964 m. šampano.

1961-ųjų "Salon" šampanas buvo pirmasis iš kada nors p. Jurkėno ragautųjų, kuriam jis parašė 100 balų. „Tokia patirtis būna kartą gyvenime. Kainos to vyno – astronominės. 1961 m. derliaus vyno gamintojas savo rūsyje turėjo tik dvylika butelių, vieną atsivežė, iš jo buvo tik ką pašalintos mielės. Ar ta istorija dar gali pasikartoti?“, – retoriškai klausia pašnekovas. Ir neva klastingai šypteli: „Gamintojas dar turi vienuolika tų metų butelių, bet nei aš, nei jūs nesam Richardas Juhlinas. Nors ir jis to gėrimo ragavo pirmą kartą“.

Helsinkio klube tokie ir dar įspūdingesni ragavimai - tradiciniai. Kitąsyk jo nariai per dvi su puse dienos išragavo 115-ka 1961 m. derliaus vynų, vertinama, jog tie metai raudonajam vynui buvo geriausi per visą XX a.

Į kitą įsimintiną degustaciją, vadinamąjį bring your own vakarėlį, vyno bičiuliai iš visų kraštų atsivežė savo vynų, vienas už kitą geresnių. Tarp jų buvo „Chateau d'Yquem“, geriausio pasaulyje saldaus vyno gamintojo, 1831 m. vyno butelis, pirktas aukcione, tuo metu jis kainavo apie 200 000 Lt. Tokių dalykų parduodant, p. Rytis sako, net nėra matęs, bet štai – žmogus gali sau leisti jais dalytis.

Kitoje, mokamoje, degustacijoje „Century tasting“ buvo ragaujami geriausi XX a. vynai – kiekvienų mielų metų derliaus nuo 1900 iki 2000ųjų. Savo 50-mečio proga ją surengė žmogus, 25-erius metus kolekcionuojantis vyną, jos dalyviai buvo pakviesti atsinešti ir savo vynų. Ponas Jurkėnas nešėsi rožinį „Cristal“, 1989, ir „Bollinger Vieilles Vignes Francaises“, 1998, šampanus, kurie, jo galva, yra geriausi iš geriausių. „Tokio ragavimo pasaulyje lig tol niekada nebuvo ir greičiausiai nebus, tai istorinė patirtis“, – sako pašnekovas.

Aukščiausioji lyga – klubuose

Amerikiečių klubo steigėjas yra aukciono namų "Acker Merrall & Condit" savninkas Johnas Kaponas. Narystė jame nemokama, klubas atviresnis nei Helsinkyje, bet į jo renginius, sakykim, į „Domaine de la Romanee-Conti“ 20-ies vintažų degustaciją su ūkio vyndariu, taip pat turi būti pakviestas.

Pasak p. Jurkėno, labai stiprus klubas veikia Prancūzijoje, klubo sąrašuose jo pavardė taip pat yra; stiprius klubus turi danai, anglai, vokiečiai.

Ir tikrai – prestižiškiausi ragavimai vyksta vis dėlto klubuose. O svarbiausia, į juos renkasi žmonės, kurie supranta, apie ką šneka, – tai aukščiausioji lyga. Kitas dalykas, kai papuoli į tokį ratą, jis tarsi savaime plečiasi, atsiranda vis daugiau galimybių, kvietimų.

S erge C h ap u is n u otr .

Richardas Juhlinas, vadinamas autoritetingiausiu šampano žinovu pasaulyje, savo ruožtu, pripažįsta Ryčio Jurkėno profesionalumą. J u ditos G rigely t ė s n u otr .

Dabar p. Jurkėnas turi kvietimą į degustaciją Vokietijoje – joje 1870 m. derliaus „Chateau Latour“ ir 1898 m. „Chateau Margaux“ susikaus su 1947 m. „Chateau Cheval Blanc“. „Įsivaizduojat, apie kokius metus ir vynus kalbame?“ – klausia jis.

Su tais besiplečiančiais ratais randasi labai įdomių ragavimų. Vienas tokių vyko Suomijoje, ne Helsinkio klube, o privačiai, – aštuonias valandas buvo ragaujami visi pagamintieji kultiniai „Bollinger Vieilles Vignes Francaises" šampanai, visi 21 vintažas, pagaminti nuo 1969 iki 2004 m.

Lietuviai – p. Jurkėnas ir p. Žemavičius – prie šio ragavimo irgi svariai prisidėjo: p. Martynas rado du butelius, 1981 m. ir 1973 m. „Bollinger“, užpildžiusius ragaujamų vynų liniją. Vieno jų, 1979 m., ieškota pusantrų metų. Kai degustacijos organizatorius tų derliaus metų butelį aptiko aukcione, paskambino visiems dalyviams, kad šie supuolę neimtų „bidinti“, taip sukeldami gėrimo kainą. Išties, keli žmonės jau buvo užsiregistravę aukcione, p. Martynas taip pat, tačiau šampanas buvo nupirktas už gana gerą kainą.

Ko verta patirtis

Paklaustas, ką duoda tokių ragavimų patirtis, p.

Jurkėnas kiek pasvarsto. Paskiau sako, jog su senais vynais panašiai kaip su istorija: kai ją žinai, daug adekvačiau gali vertinti šių dienų įvykius.

Kai žinai vyno istoriją, gali įvertinti jo potencialą. „Esu tas „casual drinker“ (angl. kasdienis gėrėjas), todėl vertinu tai, kas yra čia ir dabar. O žinojimas išplečia, bet jokiu būdu neapriboja, – šypteli p. Rytis. Jis pasakoja neretai išgirstąs iš

draugų, esą eidami pas jį į svečius jie nebegali atsinešti vyno – neįtiks. „Ir nereikia įtikti. Jeigu tau tas vynas skanus, vadinasi, jis yra geras.“ „Tai kuris geras?“ „Tas, kuris tau skanus.“ Čia, aiškina pašnekovas, reikia kalbėti apie skirtingas kategorijas. Vienas dalykas, kai esi teisėjas, visiškai susifokusuoji į šampaną, lieka tik jis ir tu. Skaidai jį dalimis, vertini pagal visus kokybinius parametrus: kvapo, skonio, poskonių, jų intensyvumo ir t. t. Jis gali patikti labiau ar mažiau, bet kokybė nėra ginčytinas dalykas.

Kai bandau įrodinėti, jog skonio ir kvapo pojūčiai neobjektyvūs, p. Rytis perklausia: „Kokia jums gražesnė sofa – juoda ar raudona? A... jums labiau patinka raudona, o man – juoda, bet kokybė jų vienoda“. Kad būtų tikriau, jis prideda asmeninį pavyzdį: baltiesiems Ronos vynams, o jų yra labai aukštos kokybės, degustuodamas jis skiria ir 94, ir 95 balus, bet jam pačiam tie vynai nepatinka. O kokiam nors Burgundijos baltajam skiria 90 balų ir ragauja jį su didesniu malonumu. „Aišku, – bent vienu požiūriu sutinka p. Jurkėnas, – yra organoleptika, yra nosis, yra burna... Teisėjaujant tam pačiam „Decanter“ jaučiasi, kad amerikiečiams labiau patinka truputį saldesni vynai. Tame yra tam tikro grožio, nes teisėjauja ne vienas ekspertas, o keturi. Taigi variacijų yra, kalbant apie mano paties, - aš esu Juhlino mokinys.“

Pirmąsyk su garsiuoju švedu p. Rytis susitiko 2008 m., prieš tai ketverius metus jis „treniravosi su šampanu“. „Tikrai, – nusijuokia pašnekovas, – tai turėtų matytis veide. Bet kas nutinka? Nuo to momento, kai ragaudamas vyną pradedi jį spjaudyti užuot nurijęs, alkoholio suvartoji daug mažiau. Aišku, prie maisto vyno man reikia visada: turiu šampano prie avienos, turiu prie jūros gėrybių, mėgstu Burgundijos raudonuosius, „Pinot Noir“, itališkus „Nebbiolo“ – spektras platus. Bet – išgeriam su žmona po taurę, o kitas lieka. Kai pradedi degustuoti, turi sau atsakyti, ką čia veiki, ir tada išmoksti elgtis. Pažinimo džiaugsmas ir atradimas svarbiau už patį gėrimą.“ Grįžtame prie „treniruočių“. Klausiu, kiek kvapų ir skonių fiksuoja mūsų atmintis. Anot mokytojo Juhlino, šampanas ir aukščiausios klasės Burgundijos raudonieji išskiria iki 4 000 kvapų.

Ponas Rytis pasakoja, kad kažkada, darydamas asmeninį žodynėlį anglų kalba, vien šampano kvapams apibūdinti išsirašė 230 žodžių. Šiokių tokių keblumų buvo: tarkim, šampanas kvepia pelargonija. O kaip ji vadinasi angliškai? Ir priešingai, rasdavo angliškų žodžių, kokių nors mažai žinomų uogų pavadinimų, kurie jam nieko nesakė. Tada eidavo jų ieškoti, uostydavo, ragaudavo jas, kurdavo asociacijas. „Uoslė – treniruojamas dalykas. Yra apdovanotų, kaip Juhlinas, bet daugiau tokių aš nepažįstu. Visi kiti – gerai treniruoti. Aš treniruojuosi be perstojo. Žydi našlaitės, žibutės, gudobelės, einu ir uostau jas, jos turi specifinį kvapą. Vėlgi, vienas dalykas – užuosti kvapą šampane, kitas – turėti jam asociaciją, jį įvardyti. Čia nesibaigiantis tobulėjimas“, – kalba p. Rytis.

Apie snobizmą

Po tokio poetiško pasažo norisi provokacijos.

Pati savo ausimis netikiu, kai išgirstu save sakant, jog man tas pasaulis atrodo snobiškas. „Nesakyčiau taip. Vynas man – kaip meno kūrinys, kažkada domėjausi moderniu menu...“, – tarsteli p. Jurkėnas. Jis lenkia pirštus: kiek žmogus įdeda pastangų dirbdamas vynuogyne – juk kiekvieni metai skirtingi; paskui vyndarys prideda savo filosofijos, gyvenimo būdo, tradicijos; paskui yra terrua, ir tik paskui – tas skystis, kurį gauni taurėje. „Kalbu apie vyną, kainuojantį daugiau negu 10 Eur, ir atvežtą ne talpose laivais“, – sako pašnekovas. „Kodėl, – tęsia jis, – žmonės eina į muziejų, stovi prie paveikslo, kalba apie jį? Bet jie nusiperka vyno už 100 Eur, įsipila į taurę ir čia pat užkanda kotletu. O ten tiek darbo įdėta... Suprasti vyną nėra snobizmas. Snobizmas – tai „Armand de Brignac“ šampanas, visiškas „brendas“ su abejotinu turiniu. Pvz., „Moet & Chandon“, mano galva, yra puikus šampanas, jo vintažai nuostabūs ir ilgaamžiai. Esu ragavęs jo 1943 m. derliaus – meno kūrinys.

Snobizmas, kai perki dėl etiketės arba siekdamas pasirodyti, nes reikia gerti štai tokį vyną, arba statusas įpareigoja tokį gerti. Jeigu perki siekdamas įvertinti kūrinį, net jei šiuo metu nieko apie jį nesupranti, tai ne snobizmas, o noras pažinti.“ ● vž de luxe

37

Margaspalvio žoržeto suknelė, puošta efektingais kaspinais, SCHIAPARELLI HAUTE CUTURE. DIOR mados namų smokingas.

38 vž de luxe

Ilga suknelė be petnešėlių, permatoma ilga palaidinė su puoštais pakraščiais ir siuvinėtu diržu, CHANEL HAUTE COUTURE.

Aukštosios mados svajonė aistrų sūkuryje.

Tarp prabangaus silueto, ateljė tradicijos ir avangardinio eksperimento. vž de luxe

39

40 v탑 de luxe

Žavesio labirintas

Vakarinė juodų lakuotų nėrinių suknelė, ATELIER VERSACE. DIOR mados namų kelnės.

vž de luxe

41

Meilės naktis Vakarinė žalio šilko suknelė su korsetu, GAULTIER PARIS. DIOR mados namų smokingas.

42 vž de luxe

Rytietiškas gundymas Efektinga „Svarovskio bambukų“ apykaklė, šilko berankovė palaidinė, organzos kelnės, GIORGIO ARMANI.

Fotografas – Milan Vukmirovic.

Stilistė – Scarlett Viguel.

Fotografo asistentė – Audrey Sirach.

Stilisto asistentė – Vanessa Naudin.

Vizažistas –Tatsu Yamanaka.

Kirpėjas-stilistas – Evgeny Giniyatulin.

Class Editori, Italy

vž de luxe

43

ŽENEVOS

SUPER

G amintoj ų , „ N e w spress “ n u otra u kos

ŽVAIGŽDĖS

/ Renaldas Jakubauskas /

Ženevos automobilių paroda Šveicarijoje, kovo pradžioje pakvietusi mėgėjus jau 85-ą kartą, džiugino ne vien gausiomis šeimyninių ar darbinių „arkliukų“ premjeromis.

V

ienos svarbiausių pasaulyje automobilių parodos organizatoriai šiemet lankytojus masino susipažinti su daugiau nei 100 naujų modelių. Vieniems tai buvo tik europinis debiutas, kiti pirmą kartą pasirodė visam pasauliui. Dauguma jų bus prieinami vartotojams, tačiau parodos žvaigždėmis tapo superautomobiliais, hiperautomobiliais ar megautomobiliais vadinami eksponatai – tai išskirtine prabanga ir kartais sunkiai suvokiama galia alsuojantys superautomobiliai ar dar tik koncepciniai modeliai, nurodantys gamintojų ar pasaulio automobilių pramonės kryptį.

44 vž de luxe

Švediškas monstras

Daugeliui Švedijos automobilių pramonė asocijuojasi su „Volvo“, SAAB prekių ženklais, tačiau švedai jau kurį laiką gali didžiuotis ir „Koenigsegg Automotive AB“. 1994 m. įkurta bendrovė, 2000 m. pristačiusi pirmą savo serijinį modelį, nesiliauja stebinti išskirtiniais automobiliais, gerinančiais įvairius rekordus, ir priverčia sunerimti konkurentus. „Koenigsegg“, kuri siekia sukurti greičiausią serijinį automobilį, šiemet parodoje pristatė savo naujausią šedevrą – „Regera“ modelį. Pavadinimas neatsitiktinis, mat švediškas žodis „regera“ reiškia „valdyti“, „kara-

liauti“, o tai puikiai atitinka bendrovės tikslus.

Naujasis švedų hibridinis modelis iš tiesų užburia ir išvaizda, ir techniniais duomenimis. 5 l darbinio tūrio V8 variklio ir 3 elektros motorų bendras pajėgumas stulbinantis – 1 500 AG. Tad vos 1 628 kg sveriantis automobilis iki 400 km/val. įsibėgėja per kiek mažiau nei 20 sek. Maždaug 29 km galima nuvažiuoti naudojant vien elektros energiją (įkraunama iš tinklo), bet žinant, kokia galia slypi automobilio širdyje, vargu ar norėtųsi šiuo įspūdingu automobiliu važinėtis tingiai ir tyliai. Deja, automobiliu mėgausis ribotas skaičius asmenų,

Koncepcinis „Bentley EXP 10 Speed 6“ iliustruoja ateities viziją.

kas nelinkę atvirauti. Spėliojama, kad jo debiuto reikėtų laukti kitąmet.

450-ą pagamintą „Veyron“, pavadintą „La Finale“, kurį bendrovė ir parodė savo stende, įsigijo pirkėjas iš Artimųjų Rytų. Gamybos pradžioje automobilio kaina siekė 1,1 mln. Eur, o bėgant metams ir vis tobulinant modelį kaina tik augo.

Legendinių „Aston Martin“ gamintojai, senokai nepateikę naujovių, šiemet sportinių automobilių gerbėjų nenuvylė, Ženevoje jie pristatė savo naujausią kūrinį – „Vulcan“ modelį. Daugelis dabar naudoja hibridines technologijas, bet britai liko ištikimi tradiciniams sprendimams, jų 800 AG V12 7 l darbinio tūrio atmosferiniu varikliu apginkluotas superautomobilis sveria 1 350 kg. Kiek daugiau nei 2 mln. Eur kainuojantį automobilį galės įsigyti ne bet kuris turtingasis, nes gamintojai apsiribos dar labiau nei švedai – pasiūlys vos 24 egzempliorius.

„Aston Martin Vulcan“ pasaulio keliuose bus retas egzempliorius – bus pagaminti vos 24 automobiliai.

mat nuspręsta pagaminti vos 80 vnt.

Pirkėjas turi būti pasiryžęs sumokėti maždaug 1,7 mln. Eur. Bet potencialių savininkų gretos retėja, nes dalis automobilių parduota dar net nesulaukus oficialaus pristatymo Ženevoje. Švedai skaičiuoja pirmuosius pardavimus, o štai „Volkswagen“ grupei priklausantis „Bugatti“ Ženevoje nusprendė atsisveikinti su paskutiniuoju „Veyron“. Prieš dešimtmetį pristatytas prabangus ir sportiškas modelis kažkada buvo pripažintas greičiausiu (pasiektas 431,072 km/h greitis), o dabar jis turi vietą užleisti įpėdiniui, apie kurį gamintojai kol

Perkelia lenktynių patirtį

Skambias pergales prestižinėse žiedinės ištvermės lenktynėse „24 Heures du Mans“ skinanti „Audi“ šiemet į Ženevą atvežė septynias naujienas, tačiau superautomobilių gerbėjus labiausiai domino antros kartos „Audi R8“. Dabartinėje R8 šeimoje – 4 modeliai, tačiau išskirtinių automobilių gerbėjus vilioja ne „bazinis“ automobilis, kuris labiau pritaikytas važinėti įprasto eismo gatvėmis, o patobulintos šeimos versijos. Štai „R8 V10 plus“ su 5,2 l darbinio tūrio V10 formos FSI varikliu (galia padidinta iki 610 AG, kai baziniame – „tik“ 510 AG) iki 100 km/val. modeliui, 50 kg lengvesniam nei pirmtakui, leidžia įsibėgėti per 3,2 sek. Tai greičiausias serijinis „Audi“ automobilis.

Italų „Ferrari“ stendo pažiba – „Ferrari 458“ modelį keičiantis „Ferrari 488 GTB“. Naujojo kelių spartuolio ratus suka V8 formos 3,9 l darbinio tūrio benzininis variklis su turbina (670 AG), automobiliui

„Koenigsegg“ naujausias šedevras „Regera“ užburia 1 500 AG, o 400 km/val. greičio ribą pasiekia per mažiau nei 20 sek.

vž de luxe

45

Verslo ir politikos elitui – prabanga spinduliuojantis „Mercedes-Maybach Pullman“.

leidžiantis įsibėgėti iki 100 km/val. vos per 3 sek, o jau 200 km/val. automobilis švilps dar po 5,3 sek.

Jei nepatinka greitieji vokiečiai ar italai, alternatyvų yra. Kad ir garsios „Formulės 1“ bolidus gaminančios „McLaren“ produkcija, tinkanti ne tik lenktynių trasoms, bet ir tradiciniams keliams. Šiemet britai Ženevoje pristatė „McLaren 675 LT“, kuris komplektuojamas su „8 darbinio tūrio V8 benzininiu 675 AG varikliu. Šis superautomobilis iki 100 km/val. įsibėgės per 2,9 sek., o jo maksimalus greitis – 330 km/val. Visa tai už maždaug 370 000 Eur, o maksimalus savininkų skaičius – 500. „Porsche 911 GT3 RS“ – pigesnis saldainiukas, taip pat padovanosiantis sportinio važiavimo malonumą. Šis sportinis automobilis komplektuojamas su nauju 4,0 l darbinio tūrio V6 atmosferiniu benzininiu varikliu, kuris pasiekia 500 AG, o iki 100 km/val. tereikės 3,3 sek.

Komfortiška prabanga

Greitis užburia, tačiau pasaulio turtingieji toli gražu nesižavi vien automobilio generuojama galia, stulbinančiu pagreičiu, padangų cypimu – jiems būtinas išskirtinis kom-

46 vž de luxe

fortas. Tokių klientų Ženevoje mielai laukė „Mercedes-Benz“ stendas, kurio traukos centre – 6,5 m ilgio ištaigingas šešiavietis limuzinas „Mercedes-Maybach Pullman“.

Automobilio VIP zonoje, kurią nuo vairuotojo skiria stiklinė pertvara ir kuri prireikus užtamsinama, – keturios sėdimos vietos, atskirtos viena nuo kitos. Salonas suplanuotas taip, kad ant galinės sėdynių eilės (dešinioji jos pusė, žinoma, pati komfortiškiausia, nes skirta šeimininkui) įsitaisę keleiviai bendraus su priešais sėdinčiais ir veidu atsisukusiais svečiais. Nereikia abejoti, kad salone panaudotos aukščiausios kokybės medžiagos, o šeimininkas mėgausis įvairiausiais privalumais, pavyzdžiui, masažo funkcija, panorėjęs žvelgs į priešais įrengtą 18,5 colio televizorių. Pradinė šio limuzino kaina – 0,5 mln.

Eur. Tačiau verslo ir politikos elito noras turėti pagerintos komplektacijos automobilį, žinoma, gerokai kilstels kainą, juolab kad gamintojas siūlo įsigyti ir šarvuotą modelį.

tį regi gamintojai, jų dizaineriai.

Vienas įspūdingiausių šiųmetės Ženevos parodos eksponatų – sportiškasis kupė „Bentley EXP 10 Speed 6“. Šis dvivietis koncepcinis automobilis, anot bendrovės vadovų, puikiai išreiškia ateities „Bentley“ viziją, žvelgiant į jį matoma išorės dizaino evoliucija, nes būsimieji „Bentley“ bus sportiš-

kesni, žadins daugiau emocijų.

Vienas „Benley“ dizainerių atvirauja, kad vertindamas sportinius automobilius jis vadovaujasi paprasta logika – automobilis bus nenusisekęs, jei neįsimyli jo iš pirmo žvilgsnio. Žiniasklaidos ir lankytojų atsiliepimai liudijo, kad jei auditorija „Bentley“ vizijos dar ir neįsimylėjo, tai liko apkerėta. ●

Užuominos ateičiai

Parodoje galima išvysti ne tik naujausius modelius, kurie savo pirkėjų jau laukia, bet ir tokių, kurie tik parodo, kaip savo automobilių atei-

Antros kartos „Audi R8“ – greičiausias bendrovės serijinis automobilis.

neapolio siuvėjai – vėl mados viršūnėje Neapolio siuvėjų patirtis atveria iššūkius, kuriuos kelia grožis ir skurdas, rašo Rachel Sanderson („Financial Times“).

N

etoli Neapolio įlankos įsikūrusioje „Kiton“ ateljė generalinis direktorius Antonio de Matteisas pasakoja apie tai, kaip išgauti tą švelnios pečių linijos ir lengvai krintančio audinio efektą, kuriuo garsėja Neapolyje siūti švarkai. „Jei daigstymas ir siuvimas yra rankų darbo, audinys prisitaiko prie kūno formų. Švarkas išlaiko savo formą ilgiau, o laikui einant jo kokybė tik gerėja.“ Jis išverčia nebaigtą siūti pilko kašmyro švarką ir parodo tvarkingai sudaigstytą dvigubą siūlę. Pats jis dėvi tamsų kostiumą ir dryžuotą kaklaraištį.

Italija yra priešingybių šalis, o Neapolis ir jo siuvėjai tai patvirtina. Nors šiame Pietų Italijos mieste daug skurdo, nors kai kurios jo gatvės garsėja organizuotu nusikalstamumu, jo siuvėjus – kurių rankomis sukirpti ir susiūti švarkai dera prie šio didingo, lėtu ritmu gyvenančio miesto – pagaliau aplankė sėkmė.

Italijos politinis ir verslo elitas tiki, kad grožis,

48 vž de luxe

kurį galima rasti madoje, maiste, kultūroje ir turizme, išsaugos jų valstybę. Šios idėjos galimybes ir ribas atspindi Neapolio siuvėjų likimas. „Mes tapome Neapolio ambasadoriais pasaulyje“, – sako Massimilianas Attolinis, kurio įmonė „Cesare Attolini“ yra 1930-aisiais įkurtas šeimos verslas. Šiuo metu Attolinis ir Rubinaccis bendrauja su klientais Niujorke, Londone, Maskvoje ir Honkonge – kaip ir daugelis kitų siuvėjų, kurie vadovauja šeimos verslui (kaip ir „Kiton“). De Matteisas, kuris ką tik pristatė ypač prigludusį švarką ir kelnes Milano vyrų mados savaitėje, teigia, kad „Kiton“ švarkais domisi vis daugiau jaunų klientų. Tokio švarko kaina gali siekti net 50 tūkstančių eurų.

Praėjusiais metais šios įmonių grupės pardavė jų 6 % daugiau – iki 110 milijonų eurų, ir šiuo metu bendrovei priklauso 43 parduotuvės Europoje, Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose bei Azijoje.

Didžiulėse dirbtuvėse Arzano pramoniniame rajone 350 „Kiton“ siuvėjų, pasiskirsčiusių grupelėmis, karpo ir rankomis siuva apykakles, kišenes, atvartus bei kitas kostiumo dalis. Oras prisisunkęs drėgmės, nes tam, kad siuvant vilna išliktų šilta ir elastinga, naudojami garų lygintuvai. Sienas dengia „SSC Napoli“ futbolo klubo plakatai, taip pat Jėzaus Kristaus ir Padre Pio (Pietų Italijoje gyvenusio vienuolio, paskelbto šventuoju 2002 metais) atvaizdai. „Kiton“ įkūrėjo Ciro Paone sūnėnas de Matteisas, kuris yra penktos kartos tekstilininkas ir siūti pradėjo 1956-aisiais, sako, kad „Kiton“ pasiuva 85 švarkus per dieną – 20 tūkstančių švarkų per metus. Didelė įmonė pasiūtų 400 švarkų per dieną.

Paone duktė ir įmonės vicepirmininkė Maria Giovanna Paone sako, kad kasdienio gyvenimo išbandymai ir kliūtys, su kuriomis Neapolyje susiduria verslininkai, vietiniams siuvėjams suteikia pranašumą. „Sunkumai sutvirtina Neapolio

Maurizio Marinella demonstruoja rankomis siūtus gaminius savo parduotuvėje Neapolyje. V ittoriano R astelli / „ C orbis “ / „ A lloverpress “ n u otr .

„Kiton“ prezentacija šių metų vyrų mados savaitėje Londone. „ Fame “ / S G P/ „ A lloverpress “ n u otr .

gyventojų charakterį; jie yra apsukrūs, žino, kaip gauti tai, ko nori, nes gyvena žinodami, jog bet kurią dieną gyvenimas gali mesti naują iššūkį.“ Už miesto centro ribų esančiame Casalnuovo di Napoli rajone, pilname nedidelių yrančių pa­ statų, yra Cesare Attolinio dirbtuvės. Tai nedidelė ateljė, kurios darbuotojai taip pat didžiuojasi, kad visi jų kostiumai yra rankų darbo. Jos sandėlį pagyvina spalvingos audinių atraižos, o antrame aukšte 130 siuvėjų baltais chalatais (dauguma jų – vyrai) karpo medžiagą arba sėdi grupelėmis ir tyliai siuva. Vienas vyras prisimerkia, kad geriau įžiūrėtų plonytę siūlę, kuri švarko išvirkščiojoje pusėje pritvirtins Attolinio prekių ženklą. Pro langą atsiveria vaizdas į mašinų perdirbimo fabriką. „Prieš penkiasdešimt metų tai, kas kokybiška ir didinga, galėdavai rasti Neapolyje. Ir buvo daug siuvėjų, daugiau nei tūkstantis... Dabar mes turime išeiti į pasaulį“, – sako Attolinis, ku-

ris vadovauja verslui kartu su broliu Giuseppe.

Jis prideda, kad jei nori pradėti verslą Neapolyje, svarbu neišsišokti.

Pasiūti Attolinio kostiumą trunka apie 30 valandų, jo kaina parduotuvėje daugiau nei keturi tūkstančiai eurų. Jeigu pageidausite kostiumo iš vikunijų vilnos, jo kaina bus 50 tūkstančių eurų. „Brangiausias variantas nebūtinai yra pats elegantiškiausias“, – sako Attolinis.

Pažiūrėjus į užsakovų vardus, pridaigstytus prie nebaigtų siūti kostiumų, matyti, kad jiems nebus sunku susimokėti: Dmitrijus Medvedevas, Al Thani, Frankas Fertitta. Vasarą Attolinis ir jo brolis lanko Amerikos bendrovių vadovų jachtas Kapryje ar Sardinijoje. Per metus Attolinio įmonė pasiuva apie 11 tūkstančių kostiumų.

2013 metais parduota 12 procentų daugiau, tačiau paskui sumažėjo, nes dėl Rusijai įvestų sankcijų jos piliečiai perka mažiau.

Tačiau prabangos gaminių strategija pasiteisino: „Jei pasiuvi aukštesnės kokybės švarką, gali apsiginti nuo Kinijos pramonės: tu tampi kaip Ferraris. Patys turtingiausieji ne taip kenčia ekonominės krizės metu.“ Nei „Kiton“, nei „Attolini“ dirbtuvėse nepamatysite kompiuteriu valdomų įrenginių. Neapolio siuvėjų gaminiai yra vertinami tik tol, kol juos siuva patyrusios rankos. Neapolio nedarbingumo rodiklis yra apie 25 procentus – vienas aukščiausių Europoje, tačiau verslininkai sako, kad patyrusių amatininkų rasti sunku. Norintys tapti siuvėjais turi mokytis nuo 10 iki 15 metų. „Kažkada, – sako Attolinis, – mes klausinėjome visų mūsų siuvėjų, ar jie neturi sūnų, anūkų, pusbrolių, kurie norėtų mokytis jų amato.“ „Kiton“ iniciatyvos ėmėsi prieš dešimtmetį, kai įsteigė siuvimo mokyklą. Kasmet mokykla priima dvylika studentų, dauguma jų – vietos gyventojai. Iki šiol įmonė yra įdarbinusi 80 buvusių studentų, likusieji rado darbus kitose Neapolio bendrovėse. „Mes matėme čia gimstant tikrų talentų. Tai reiškia, kad mums pasisekė užtikrinti įmonės ateitį“, – sako de Matteisas.

Neapolio Rivjeroje galima rasti „Eugenio Marinella“, miesto garsiausią kaklaraiščių gamyklą ir parduotuvę, čia įsikūrusią prieš daugiau nei šimtą metų. Įkūrėjo anūkas Maurizio Marinella

džiaugiasi, kad dabar, kai rankų darbo gaminiai grįžo į madą, tradiciniais metodais dirbantiems vyriškų drabužių gamintojams vėl ėmė sektis.

Globalizacija niekada nepasiekė Neapolio, kur tradiciniai amatai ir su misura – gamyba pagal užsakymą – vis dar klesti. „Pasaulis iš naujo atranda tradicinius amatus, tačiau Neapolyje mes jų niekada nepamiršome.“ Palmėse apsodintoje aikštėje, kur prieš daug metų gimė Marinella, stovi du pastatai. Juose kaklaraiščius dabar gamina daugiau nei dvidešimt darbuotojų. Anksčiau jo klientai buvo italų kino kūrėjai ir politikai, o dabar dažniau sutinkami amerikiečiai, rusai ir anglai. „Marinella“ parduotuvių galima rasti Londone, Lugane, Milane, Tokijyje ir Honkonge, o prekiauta praėjusiais metais už 17 milijonų eurų.

Ar grožis gali išsaugoti Neapolį, ar, kaip kad politikai viliasi, jis išsaugos Italiją? Marinella atsako dviprasmiškai. „Neapolis yra sugriautas miestas – ir taip pat mano stiprybės, emocijų šaltinis“. Jo parduotuvė atidaroma 6.30 ryto. „Mes siūlome sfogliatelle [saldi bandelė] ir caffe mūsų klientams palepinti; kad parodytume jiems tą Neapolio pusę, kuri dirba, kuri keliasi anksti ir eina į darbą, kuri galvoja apie geriausius dalykus gyvenime. Tą Neapolio pusę, kuri yra už gėrį“, – sako jis.

Protingas pasirinkimas: ekrano žvaigždės

Klausimas, kaip Neapolis tapo Italijos kostiumų gamintojų sostine, yra sudėtingas ir kartais sukelia aršias diskusijas. Tačiau niekas neabejoja, kad Neapolis užvaldė šiuolaikinio vyro vaizduotę, iš dalies dėl giliai įsišaknijusių amatų tradicijų. „Attolini“ pagamino drabužius Oskaru apdovanotam filmui „Didis Grožis“, iš jų – geltoną ir raudoną švarkus, kuriuos dėvėjo aktorius Tonis Servillas. Neseniai naujame Paolo Sorrentino režisuotame filme įmonė aprengė aktorius Michaelą Cane‘ą ir Harvey Keitelį, – sako Massimilianas Attolinis.

Neapolio kostiumai yra žinomi ir socialiniuose tinkluose. Luca Rubinaccis, Neapolio siuvimo įmonės įkūrėjo anūkas, yra vienas žinomiausių vyrų gatvės mados tinklaraštininkų, dėmesį atkreipiantis elektrinės mėlynos spalvos kostiumais ir languotais paltais. ● vž de luxe

49

VAIKAI IR PRABANGA Vaikiška prabanga, kad ir kaip ją traktuotų gamintojai, pardavėjai bei paslaugų siūlytojai, dažniausiai ribojasi pačių vaikų poreikiais. Todėl nenuostabu, kad sėkme šiame sektoriuje džiaugiasi drabužių, aksesuarų, baldų, maisto, priežiūros, saugos priemonių bei visos kitos vaikiškos amunicijos, kuriai išvardyti nepakaktų žurnalo puslapių, gamintojai. /Agnė Kriščiukaitytė /

T

iesa ta, kad kas savaitę augant mamos pilvui atsiveria visai kitas suvokimo, poreikių bei vartosenos pasaulis, kurio tyrinėti vis noriau leidžiasi ir prabangūs prekių ženklai — žinoma, ne vien iš meilės jūsų vaikui.

Pirmą kartą apsilankiusi Vilniaus IKEA parduotuvėje pagalvojau: štai kur renkasi visos Lietuvos nėščiosios!

Dailūs pilvai lingavo tarp kvapnių žvakių eilių, kyšojo iš už stiklainių lentynos ir linko virš vaikiškos patalynės dėžių. Tačiau IKEA‘oje nerasi žydro kašmyro megztinio pusės metų pypliui ar aukso ir šilko apyrankės ilgai lauktai pirmagimei (pavyzdžiui, italų juvelyrės Carolinos Bucci 18 karatų apyrankės „Baby Girl Lucky“, 740 Eur).

Kaip tik tokiais suaugusiojo ausiai pažįstamais pavadinimais, žinomais prabangos prekių ženklais pažymėtas smulkmenas pareigingoms ir pasiturinčioms mamoms rekomenduoja tinklaraštis „Romy & the Bunnies“. Jį kuruoja Julia Restoin Roitfeld, kurios mo-

50 vž de luxe

Kad prabangos prekių vaikams poreikis auga, akivaizdžiai rodo tendencijos.

Pavyzdžiui, 2016-ųjų pavasarį kolekciją vaikams ketina pristatyti net impozantiškasis mados kaizeris Karlas Lagerfeldas. „ R e x feat u res “ n u otr .

tina — garsioji Carine Roitfeld, buvusi prancūziškojo „Vogue“, o dabar — visų „Harper‘s Bazaar“ leidinių grupės vyriausioji redaktorė. Julios dukters Romy garbei pavadintame tinklaraštyje būsimoms ir naujoms mamoms siūloma, kaip tausoti save, kuo lepinti naujagimį, kaip atgauti jėgas, grožį ir kūno formas. „Daug laiko praleidžiu mūsų namuose Hamptonuose, kur dažnai plaukioju uždarame baseine“, – laime švyti aukštuomenės dama Fabiola Beracasa. Ji pasakoja, į turtingųjų kurortą Atlanto vandenyno pakrantėje išsiruošusi tam, kad atsikratytų per nėštumą priaugtų papildomų kilogramų, ir kiekvienai rekomenduoja tokį režimą.

Seksas, miestas ir vežimėlis

Sveikas verslininko protas visada susipranta, kad pasiūla turi būti ten, kur yra paklausa, todėl ironijai čia ne vieta. „Romy & the Bunnies“ pirmtakų, o ir sekėjų, netrūksta, net jeigu ne visi jie gyvena Hamptonuose.

Ar galite įsivaizduoti, kad „Burberry“ dar 2002 metais

GAMTA BUNDA.

AR TU

PASIRUOŠĘS?

UŽ TE K S L AU K T I Ištrūk! Pasiruošk automobilį ir lėk už miesto! Nesvarbu, kur svajoji nukeliauti, dabar tai padaryti yra dar saugiau ir lengviau. Pristatome naująjį SUBARU OUTBACK su 4 nuolat varančiaisiais ratais, pasižymintį laukine jėga ir milžiniška erdve net didžiausiems jūsų nuotykiams.

Kaip žinia, OUTBACK standartiškai komplektuojamas su „EyeSight“ – viena geriausių pasaulyje pagalbinių vairavimo sistemų, taip pat automatinio stabdymo sistema „Auto Brake“, pastovaus greičio palaikymo įrenginiu ir kitomis naudingomis funkcijomis. Susipažinkite su naujuoju OUTBACK subaru.lt.

Kaina nuo 29 800 € N A U J O J O O U T B A C K P R E M J E R A L I E T U V O J E – KO V O 2 0 – 2 1 D .

Vidutinės degalų sąnaudos 6,1-7,0 l/100 km; vidutinė CO2 emisija 159-161 g/km.

3 METŲ NEMOKAMA TECHNINĖ PRIEŽIŪRA

Motinystės guru ir antrąja Martha Stewart vadinama Rosie Pope sako, kad klientėms, kurios už valandą konsultacijos atseikėja 500 USD, rūpi paprasti „mamiški“ dalykai: nuo miego režimo ir dieglių iki sekso po gimdymo ir sušių nėštumo metu. „ R e x feat u res “ n u otr .

pristatė ir vaikams tinkamus kvepalus „Baby Touch“. Tuomet vartotojai į produktą žvelgė kiek įtariai, daugelis su šypsniu lūpose klausinėjo, ar nuo šiol visi vaikai turės kvepėti citrusinių vaisių, vanilės, salstelėjusio rabarbaro ir gaivios mėtos kokteiliu.

Galėtume teigti, kad Londono prabangos ženklas vos išaušus XXI amžiui ėmėsi invazijos į dar neišnaudotą rinką – juk prisiminus pasaulinę bitlomaniją ir Twiggy kultą nesunku patikėti, kad britai turi puikią uoslę naujovėms. Tačiau Alanas Fieldsas, vienas iš knygos „Baby Bargains“ autorių, išsklaido pernelyg ankstyvas ir nepagrįstas prielaidas. „Prabangos prekių kūdikiams ir vaikams rinka JAV, o ir visame pasaulyje, atsirado maždaug 1990-aisiais, kai finansiškai prakutę vartotojai

52 vž de luxe

Tyrimų duomenimis, 43 procentai mažus vaikus auginančių Didžiosios Britanijos tėvų bent kartą savo atžalai drabužį pirko nusižiūrėję, ką dėvi princas George‘as. „ R e x feat u res “ n u otr .

ėmė niurzgėti, jog vaikams skirtų prekių parduotuvių lentynos nukrautos tomis pačiomis, atsibodusiomis ir nuobodžiomis prekėmis. Jie neskaičiuodami pinigų vos pasirodžiusias čiupdavo 500 USD kainavusias loveles ar 200 USD klodavo už „mobiliąsias aukles“. Kiek vėliau pagreitį įgavo prekyba internetu, ir tokie prekių ženklai kaip italų „Peg Perego“ išdrįso pasiūlyti vežimėlių po 800 USD“, – „Bloomberg Business“ tinklalapiui pasakoja autorius.

Ar pamenate tą „Sekso ir miesto“ seriją, kai Kerė, vilkėdama rožinę „Oscar De La Renta“ suknią, įžingsniavo į „McDonalds“ ir visiems lai-

kams ištrynė ribas tarp aukštosios mados ir kičo?

Tas pats serialas pasitarnavo prabangių vaikiškų prekių rinkai. „2002 m. rugpjūtį TV ekranuose su „Sekso ir miesto“ ketvertuku debiutavo olandų dizainerio ir gydytojo tandemo sukurtas „Bugaboo Frog“ vežimėlis, dėl kurio galvą pametė visos mažylius sūpuojančios niujorkietės. Staiga ėmė atrodyti, kad 700 USD atseikėti už vežimėlį – vieni juokai“, – prisimena finansų ekspertė Helaine Olen.

Specialistai neslepia, kad tiek JAV, tiek visame pasaulyje prabangių vaikiškų prekių rinka 2008 metais patyrė smūgį, tačiau šiuo metu vėl spar-

čiai atsigauna ir kyla į neregėtas aukštumas. „Žinoma, kalta ir ekonomika, tačiau augimą lemia kiti veiksniai, pavyzdžiui, mamų amžius.

Vis dažniau gimdyti ryžtasi vyresnės, keturiasdešimtmečio sulaukusios ir jį perkopusios moterys, kurios finansiškai gali sau daugiau leisti ir turi išlavintą skonį, – kiek netikėtai pakomentuoja H. Olen. – Lyginant su 1990-aisiais, vien JAV šiuo metu keturiasdešimtmetės gimdo tris kartus dažniau.“ Nejaugi tai reiškia, kad jos pasiduoda impulsui ir perka pusę tūkstančio kainuojančius drabužius, kuriuos sparčiai stypstantys pypliai išauga per dvi savaites? A. Fieldsas atvirauja: „Šiais laikais esame tarytum apsėsti minties, kad vaikus reikia auklėti ir auginti „teisingai“, ir tai mums kainuoja papildomai. Sakykime, norite, kad gamintojas garantuotų, jog vaikiški baldai, kėdutės ar vežimėliai nebuvo apdirbti jokiais kenksmingais chemikalais? Puiku, vežimėlis su tokia garantija jums kainuos trečdaliu daugiau“.

Mamos kopija

Vaikiškų prekių rinkoje vyksta išties keistų poslinkių. Pavyzdžiui, vienas stambiausių Didžiosios Britanijos šio sektoriaus prekybos tinklų „Mothercare“ uždarė apie trečdalį savo parduotuvių, o vaikams kuriančių dizainerių butikai klesti kaip niekad anksčiau – tiek ūkanotoje saloje, tiek Lietuvoje. Vienkartines ar serijines kolekcijas kūdikiams ir vaikams sėkmingai kuria „Gucci“, „Versace“, Stella McCartney ar „Lanvin“. Netrūksta burnojančių, kad dizainerių drabužiais rengiami vaikai virsta mažosiomis tėvų kopijomis ir patys dar nieko nesuvokdami įsitraukia į tuštybių mugę. Tačiau su tokiu požiūriu sutinka ne visi. „Visada yra pavojus, kad prabangą akcentuojantys prekių ženklai užgoš vaikišką žaismingumą. Bet mums svarbiausia, kad vaikų drabužiai patiktų vaikams. Manau, kad šiuo metu prabangos prekių vaikams rinka stiebiasi organiškai.

Užaugo moterų karta, kuri išmano madą ir nori ja dalytis su atžalomis, o dizaino namai tenkina jų poreikius ir, aišku, naudojasi galimybe gerai uždirbti“, – sako dizainerių drabužiais vaikams prekiaujančios interneto parduotuvės alexandalexa.com vadovas Alexas Theophanousas.

Asmeninė asistentė

Žavi britė Rosie Pope Niujorke gyvena nuo aštuoniolikos, augina keturis vaikus, skaito pa­ skaitas apie tai, kaip pasirengti vaikelio auginimui, prižiūri vaikams bei būsimoms mamoms skirtų prekių butiką Upper East Side rajone. Be to, prieš keletą metų ji pristatė pasauliui ir panikuojančioms būsimoms motinoms naują paslaugą, kurią vadina paprastai: asmeninė asistentė motinystės klausimais. Už valandą tokių konsultacijų pasiturinčios niujorkietės pasiruošusios jai mokėti 500 USD. Prieš keletą metų R. Pope net vedė laidą „Nėščia ir su kulniukais“ („Pregnant in Heels“) kuri visiems leido akies krašteliu žvilgtelėti, kokių konsultacijų nori R. Pope klientės. Moteris neslepia, kad dvejus metus gyvavusioje laidoje netrūko šou elementų ir ji toli gražu neatspindi R. Pope veiklos esmės.

Pavyzdžiui, laidoje amerikietės R. Pope samdė tam, kad ši nepriekaištingai įrengtame lofte rastų kampelį būsimajam kūdikiui ir įrengtų jį taip,

jog vaiko daiktai neardytų interjero dizainerių sukurtos harmonijos. Arba padėtų išrinkti berniukui tokį vardą, kuris užprogramuotų jį tapti politiku. Jei po keturiasdešimties metų išgirsite apie senatorių Boweną Asherį Jacobsą, žinosite, kad tai – motinystės ekspertės Rosie Pope nuopelnas. „Aš manau, kad visos moterys yra truputį pamišusios. Kai jos laukiasi, pamišimui nėra ribų, bet žinios ir pagalba visada praverčia“, – tikina verslininkė.

Moteris nesiginčija, jog panašios televizijos laidos, kaip ir įvairūs realybės šou, straipsniai apie žinomų žmonių šeimas ar netgi kasmetinės Niujorko, Londono ar Paryžiaus mados savaitės, kurių metu vykstančių šou pirmose eilėse aktoriai ir dainininkai įsitaiso su atžalomis, skatina vartotojus sekti bei mėgdžioti turtingųjų gyvenimo būdą.

George‘o fenomenas

Esame linkę kopijuoti garsiuosius ir sėkminguosius. Kažin ar švedų pora, naujagimį pavadinusi Oliveriu Google‘u tikisi, jog iš jo išaugs naujasis

Sergey‘us Brinas? Oliverio Google‘o pasiekimų po dvidešimties metų teks paieškoti „google“, o 2015-aisiais nereikia ilgai sukti galvos, kad suprastum, kas labiausiai įkvepia prabangių vaikiškų prekių bumą ir šios rinkos pokyčius. 2013 m. liepos 22 dieną gimęs Kembridžo princas George‘as vos parodytas pasauliui tapo prabangaus vaikiško gyvenimo būdo simboliu, o sulaukęs metų imtas vadinti įtakingiausiu pasaulio mažyliu ir stiliaus ikona. „Princas George‘as mūsų prekių ženklui tapo tikra palaima, – džiūgauja Londone kurianti dizainerė Rachel Riley, kurios neįmantrių, tačiau kokybiškų drabužėlių netrūksta princo Williamo ir Kembridžo hercogienės Catherine pirmagimio spintoje. – Esu britė, ir mano kurtiems gaminiams nėra geresnės reklamos.“ Maždaug prieš metus išruoštas į pirmąjį oficialų vizitą, Naujojoje Zelandijoje sosto įpėdinis pasirodė vilkėdamas Rachel Riley kurtus jūreiviškus šortus su petnešomis – juos pirkėjai iš parduotuvių Londone bei Niujorke iššlavė per dvi valandas, o per vėlai susigriebusieji keletą savaičių kantriai laukė papildymo.

Tačiau išnaudoti netikėtą sėkmę sugeba ne visi.

Londono „Early Days“ manufaktūra, gaminanti avalynę tik pradedantiems vaikščioti vaikams, George‘ui patrepsenus su jos gamintais bateliais sulaukė tokio pirkėjų antplūdžio, kad iš nuostabos trumpam visai nustojo prekiauti internetu. „Dabar jau vėl prekiaujame. Princas keletą kartų avėjo mūsų gaminamais bateliais. Be galo džiaugiamės tokia reklama. Užklausų sulaukiame iš viso pasaulio, ypač domisi amerikiečiai ir japonai“, – socialiniuose tinkluose giriasi įmonės vadovas Paulas Boltonas.

O specialistai džiaugiasi, kad mažasis įpėdinis keičia visos vaikų rūbų rinkos veidą ir greta visų vaivorykštės spalvų balerinų sijonėlių į vitrinas traukia berniukams skirtus drabužius.

Lepina savaip

Jei nusišypsojo laimė gimti prabangos prekių magnato šeimoje, dizainerių kurti drabužiai gali pasirodyti it vaikų žaidimas. Pavyzdžiui, Francois‘as Henrio Pinault‘o, „Kering“ korporacijos, valdančios prekių ženklus „Yves St. Laurent“, „Bottega Veneta“ ir „Gucci“, vadovo, ir aktorės Salmos Hayek atžalai Valentinai priklauso ne tik specialiai jai kuriama drabužių kolekcija, bet ir 12 mln. USD vertės nekilnojamojo turto Los Andžele. Be to, į aštuonmetei kaupiamą fondą kas mėnesį įmetama po 50 000 USD. „Google“ įkūrėjas Sergey’us Brinas į turtą žiūri filosofiškiau – 2009 metais gimusiam sūnui Benji jis nupirko teises į interneto svetainės adresą Benjibrin.com.

Pamiršę turtuolių pajamas ir nusileidę ant žemės amerikiečių ekonomistai suskaičiavo, kad 2012 metais gimęs kūdikis vidutiniškai per gyvenimą tėvams kainuos 241 080 USD, o šeima, kurios pajamos per metus sudaro daugiau kaip 105 000 USD, vaikui vidutiniškai išleis 399 780 USD. Galime lažintis, kad kašmyro megztinis į sumą neįskaičiuotas. ● Davido ir Victorios Bechkamų sūnus Romeo dar 2013 metais tapo vienu iš „Burberry“ veidų. Skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, už 2014 metų kalėdinę reklamą „From London with Love“ tuomet dvylikametis uždirbo 45 000 GBP. „ R e x feat u res “ n u otr .

vž de luxe

53

/Parengė Gintautas Degutis/

technogidas ch GAMINTOJŲ NUOTR.

Pavasaris – meilės ir atsinaujinimo metas.

Ta proga ir vėl dairomės į tikruosius – nebūtinus, bet stebinančius ir trokštamus – malondaikčius.

Pirmos klasės pramoga Jau rašėme apie „Oculus Rift“ virtualios realybės akinius. Dabar pristatome „Samsung Gear VR“. Jie kiek paprastesni ir pigesni už konkurentų „Oculus“ gaminį, mat „Samsung“ įrenginyje nėra ekrano, vietoj jo – išmanusis telefonas.

Tačiau niekuo kitu „Gear VR“ nuo „Oculus“ neatsilieka.

Nemarusis „Walkman“ Japonijos bendrovė „Sony“, 1979 m. išleidusi pirmąjį muzikos grotuvą „Walkman“, praktiškai sukūrė kišenėje nešiojamos muzikos rinką. O dabar, po gana ilgos pertraukos, į rinką ji leidžia naują grotuvą – „Walkman NW-ZX2“.

Dabar, kai beveik visi nešiojasi savo mėgstamą muziką telefonuose arba klausosi jos per „Spotify“ ar „Deezer“, įrenginys, kuris atrodo kaip išmanusis telefonas, tačiau tik groja muziką, skamba kaip ekscentriška idėja. „Sony“ sukūrė „iPod'ą“. „Sveikinam, „Sony“, – iš karto po bendrovės pristatymo savo „Twitter“ paskyroje komentavo Joshua Topolskis, „Bloomberg“ technologijų klausimais rašantis žurnalistas. „Sony“ audiofilų nenuvylė, naujojo „Walkman“ atkuriamas garsas – nuostabus. Kita vertus, ir įrenginio kaina atitinkama.

Kaina: nuo 1 200 USD (1 054 Eur).

Be to, jeigu šie akiniai tinkami linksminti Australijos skrydžių bendrovės „Qantas“ pirmos klasės keleivius, manome, kad juos verta bent jau išbandyti.

Kol kas programų ir vaizdo turinio, skirto virtualios realybės akiniams, sukurta nedaug, tačiau ši technologija sparčiai populiarėja, tad netrukus galima tikėtis proveržio.

Be „Oculus ir „Samsung“, šias technologijas taip pat vysto „Sony“ ir dar keletas bendrovių, tad tarp šios srities pramogų veikiausiai netrukus atsiras ir garsiausi Holivudo filmai.

Kaina: nuo 199,99 USD (174 Eur).

Besilankstantis televizorius Šiųmetėje buitinės elektronikos parodoje CES 2015 Pietų Korėjos bendrovė LG pristatė naująjį savo flagmaną – 77 colių (195,6 cm) įstrižainės lankstųjį televizorių, kuris vienu mygtuko paspaudimu gali transformuotis iš plokščio ekrano į lenktą ir atgal. Nebūtina, bet smagi funkcija, ypač jeigu televizorius stovi šviesiame kambaryje, į kurį tam tikru dienos metus nenumaldomai braunasi saulės spinduliai. Ji taip pat praverčia žiūrint filmus su didesne kompanija. Tokiai kompanijai kiek sunkiau žiūrėti televizorius su nuolatos išlenktais ekranais, nes jų žiūrėjimo kampas siauresnis nei plokščių.

LG tikina, kad jau šiemet šis televizorius atsiras parduotuvių lentynose. Kainos ir prekybos starto terminai konkrečiose valstybėse dar nepaskelbti. Bet portalo „Cnet“ apžvalgininkai prognozuoja, jog kaina veikiausiai bus didesnė negu 25 000 USD (21 200 Eur) – tiek kainuoja dabartinis LG 77 colių flagmanas.

Kaina: nuo 25 000 USD (21 200 Eur).

Biometriniai marškinėliai Panašu, kad dėvimosios technologijos jau tampa įprastu dalyku. Drabužių ir aksesuarų gamintoja „Ralph Lauren“ parodoje CES 2015 pristatė „Polo Tech“ – biometrinius marškinėlius, gebančius fiksuoti pulsą, širdies ritmą, kvėpavimą, streso lygį, sudegintas kalorijas ir judesį. Visi jutikliai – akselerometras, giroskopas, širdies ritmo ir pulso matuoklis – yra įsiūti į marškinėlius ir atsparūs vandeniui.

Trumpai tariant, šie marškinėliai tarsi apyrankė ir visi kiti sportui skirti išmanieji prietaisai viename. Tačiau jais kol kas nebus masiškai prekiaujama. Marškinėliai skirti profesionaliems tenisininkams. Juos aikštėje pirmą kartą bus galima pamatyti šių metų rugpjūtį–rugsėjį vyksiančiame „US Open“ turnyre. „Polo Tech“ marškinėlius dėvės kamuoliukus paduodantys vaikai. Prieš turnyrą su jais taip pat treniruosis tenisininkas Marcosas Gironas.

Kaina kol kas nenurodoma.

56 vž de luxe

Momentinės nuotraukos Grįžta momentines nuotraukas darantys „Polaroid“ fotoaparatai.

Na, gerai, jie niekur nebuvo išėję, tik buvo gerokai primiršti.

Apie „Polaroid“ prekių ženklą, kuris dažnai asocijuojasi su įvairiuose atrakcionuose ir Palangos Basanavičiaus gatvėje su egzotiniais gyvūnais fotografuotis siūlančiais asmenimis, nieko negirdėjome nuo 2007 m., kuomet pasirodė „iPhone“.

Asmenukių ir išnykstančių „Snapchat“ žinučių laikais momentinės nuotraukos fiziniu pavidalu atrodo ne vietoje. Tačiau „Polaroid“ tai nė motais. Bendrovė bando atgaivinti legendinį savo gaminį ir įsiūlyti jį tiems, kurie jau nepamena pirmųjų „Polaroid“ fotoaparatų. Greičiausiai dėl to naujasis „Polaroid Socialmatic“ fotoaparatas labai panašus į „Instagram“ logotipą ir geba ne tik spausdinti nuotraukas, bet ir jas automatiškai kelti į socialinius tinklus.

Kaina: 299,99 USD (264 Eur).

Išmanus ir stilingas Pagaliau elektronikos gamintojai suprato, kad dėvimi išmanieji prietaisai turi atrodyti stilingai, o ne kaip išprotėjusių mokslininkų žaisliukai iš ateities. Pietų Korėjos bendrovė LG gal ir nebuvo pirmoji tai supratusi – šis medalis atitenka jaunai įmonei „Pebble“, – bet į traukinį įšokti tikrai suspėjo.

Trečiasis LG laikrodis „Watch Urbane“ rinkoje pasirodys jau netrukus, veikiausiai panašiu metu kaip ir „Apple Watch“.

Beje, esami bendrovės išmanieji laikrodžiai „G Watch“ ir „G Watch R“ laikomi vienais geriausių rinkoje, tad galima tikėtis, kad vertas dėmesio bus ir naujausias bendrovės gaminys. Beje, apie jį žinoma visai nemažai. Pačios LG išplatintose nuotraukose puikuojasi gana patrauklaus klasikinio dizaino laikrodis su sidabrinės arba auksinės spalvos metaliniu rėmu ir odiniu dirželiu.

Iš pirmo žvilgsnio įrenginys labai panašus į prabangų prisukamą laikrodį.

Tačiau visos jo rodyklės – skaitmeninės, vaizduojamos ant 1,3 colių P-OLED ekrano su 320 x 320 taškų skiriamąja geba.

Laikrodyje taip pat sumontuotas 1,2 GHz taktinio dažnio „Qualcomm Snapdragon 400“ procesorius su 512 MB darbinės atminties (RAM DDR2), 4 GB vidinės atminties ir 410 miliampervalandžių (mAh) talpos baterija.

Kaina nenurodoma, bet spėjama, kad laikrodis kainuos ne mažiau kaip 300 USD (263 Eur).

Naujasis „Segway“ Vilniaus mero Artūro Zuoko pamėgtų riedžių „Segway“ gamintoja bendrovė „In Motion“ siūlo išbandyti šiemet pristatytą naujausią savo kūrinį – R2. Ši elektrinė transporto priemonė yra kiek pigesnė nei „Segway“ ir nenaudoja tokių įmantrių giroskopų sistemų, bet su R2 Silicio slėnyje ar bet kurioje kitoje technologijų entuziastų bendruomenėje atrodysite kaip vietinis.

Beje, šių metų CES parodoje pristatytas ir mažasis R2 kompanionas – vienratį primenanti elektrinė transporto priemonė V3, kurią galima nešioti tarsi lagaminą. Tiesa, V3 išvaizda kiek apgaulinga. Iš tikrųjų šis daiktas turi du ratus, sumontuotus vienas šalia kito.

Abi šios transporto priemonės veikia panašiu principu kaip „Segway“ – keičia kryptį ir juda į priekį reaguodamos į naudotojo svorio pasikeitimus.

Skirtumas tas, kad jos pigesnės, mažesnės ir lengvesnės už „Segway“.

Be to, R2 turi LED žibintus, skirtus naktiniams pasivažinėjimams. O 16,5 kg svoris ir nuimamos rankenos leidžia jį visada vežiotis bagažinėje.

Kaina: nuo 2 499 USD (2 191,8 Eur).

vž de luxe

57

Patefonai ir vinilai Dar viena, niekaip nemirštanti technologija – vinilinių plokštelių grotuvas ir, be abejo, pačios plokštelės. Ši Thomaso Edisono 1877 m. patentuota technologija tam tikruose visuomenės sluoksniuose sparčiai populiarėja pastaruosius keletą metų. O 2014-aisiais muzikos albumų, išleistų vinilinėse plokštelėse, pardavimai, palyginti su 2013 m., padidėjo 52 %, skaičiuoja rinkos tyrimų bendrovė „Nielsen“.

Aišku, dabartiniams patefonams būtini visi šiuolaikinių įrenginių privalumai, kaip antai USB ir „Bluetooth“ jungtys.

Jeigu ieškote įdomių šiuolaikinių muzikos įrenginių, turėtumėte užmesti akį į „Ion Audio“ įrangą – jūsų draugai hipsteriai neteks žado.

O jeigu esate tikro garso pasiilgęs melomanas, siūlome peržvelgti „Audio Technica“ arba „Technics“ asortimentą.

Kaina: nuo 100 USD (88 Eur).

Profesionalūs: nuo 300 USD (263 Eur).

technogidas Išmanusis tušinukas

Vandenilio galia „Mirai“ japonų kalba reiškia „ateitis“. Ir tai turbūt pats geriausias vardas šiai mašinai. „Toyota Mirai“ yra vandeniliu varomas automobilis, kuris visiškai neteršia aplinkos, atrodo kaip vidutinės klasės sedanas ir kainuoja daugiau negu legendinis „Chevrolet Corvette“. Šiame automobilyje montuojama „Toyota“ kuro elementų sistema (TFCS), apimanti kuro elementų ir hibridinę technologijas. „Toyota“ vietoje grynai elektrinių automobilių tokias technologijas pasirinko dėl nuvažiuojamo atstumo. „Mirai“ pakraunamas maždaug per 5 minutes ir gali nuvažiuoti apie 480 km atstumą.

Kuro elementų bloko maksimali galia siekia 114 kW. O nuo 0 iki 10 km/h automobilis įsibėgėja per 9 sekundes. Be to, kiekvienam pirkėjui „Toyota“ dovanoja vandenilio trejiems metams.

Mašinoje taip pat yra daugelis jau įprastų sistemų: savaime prisitaikanti pastovaus greičio palaikymo sistema bei patogumai, šildomas vairas.

Tačiau, kaip pasakytų „Aukščiausios pavaros“ vedėjas Jeremis Clarksonas, ji vis tiek kainuoja daugiau negu „Chevrolet Corvette“.

Kaip bebūtų, jeigu jums patiko „Prius“, būtinai turite išbandyti ir „Mirai“.

Kaina: 57 500–63 000 USD (50 000–55 300 Eur).

58 vž de luxe

Nepaisant to, kad gyvename skaitmeniniame amžiuje, kai tenka greitai užsirašyti kavinėje sugalvotą verslo idėją arba kliento telefono numerį, nėra nieko geriau už tušinuką ir popieriaus lapą. Aišku, dar geriau jeigu tas tušinukas yra pakankamai išmanus, kad galėtų mūsų keverzones paversti skaitmeniniu formatu ir perkelti į telefoną ar planšetę. Įdomu? Štai – „Livescribe“ išmanusis tušinukas. Tai nėra visiškai naujas prietaisas. Jis rinkoje yra jau daugiau nei metus. Tačiau šiemet pristatyta trečioji „Livescribe“ versija veikia ir su „Android“ įrenginiais. Anksčiau šį tušinuką galėjo naudoti tik „Apple“ įrenginių savininkai.

Kaina: nuo 149,95 USD (131 Eur).

A JOURNEY THROUGH TIME – WITH RIMOWA 1920 metai – modernių kelionių oro transportu ir Holivudo aukso amžiaus pradžia. 1919 metais Hugo Junkers pristatė pasauliui pirmą visiškai metalinį komercinį orlaivį. Jis buvo pagamintas iš specialaus orlaiviams skirto aliuminio lydinio, kurį 1906 metais išrado Alfred Wilm. 1950 metais RIMOWA pristatė lagaminą, pasižymintį išskirtiniu, lygiagrečių griovelių dizainu, pagamintą iš tokio pat aliuminio lydinio – tais laikais tai buvo lengviausias lagaminas visame pasaulyje. Tuo metu RIMOWA buvo šio sektoriaus pradininkė, inicijavusi lengvų lagaminų gamybos kryptį.

RIMOWA Store Lietuvoje: Vilnius

www.rimowa.com