Iliustruotoji istorija, 2013 m. balandis

*MJVTUSVPUPKJ JTUPSJKB /S t

sin Stokh dro ol ma mo s

Nr. 4 ¡ 2013 Kaina 14 Lt

DidĹžiausios istorijos dr amos iĹĄ arti

1941 m.

HITLERIO „TIGRAS“ Legendinis tankas LiteratĹŤra

Drakula ir FrankenĹĄteinas gimÄ—Ä— tÄ… paÄ?iÄ… naktÄŻ 1876 m.

Kova dÄ— ddÄ—l Lincolno palaikĹł XIV a.

1848 m.

Arbatos istorija

BritĹł ĹĄnipas pavog pavogÄ— kinĹł arbatÄ… ISSN 2029-9745

KryĹžiuoÄ?iĹł

VakarĹł Europos diduomenÄ— VokieÄ?iĹł ordino kvietimu paskutinÄ—je pagoniĹĄkoje Ĺžemyno valstybÄ—je ieĹĄko nuotykiĹł ir ĹĄlovÄ—s

karo turistai Lietuvoje

Hitlerjugendas ULLSTEIN BILD &AOP/GETTY IMAGES

T ISSOT – O FFICIAL W ATCH P ARTNER OF J UNGFRAU R AILWAYS

Septyni genialūs vyrai sumokėjo

SHUTTERSTOCK

Experience more at www.t-touch.com

nauja serija

TACTILE TECHNOLOGY

JUNGFRAUBAHN EXCLUSIVE COLLECTION Touch the screen to get the ultimate sports watch experience with 15 functions including meteo, altitude difference meter and compass.

IN TOUCH WITH YOUR TIME

3454m meteo

altimeter

compass

sin Stok dro ho ma lmo s

Nr. 4 ¡ 2013 Kaina 14 Lt

DidĹžiausi

1941 m.

os istorij os

dr amos iĹĄ arti

HITLERIO „Legendini „TIG TIGR IGRA RAS AAS“ S““ s tankas LiteratĹŤra

12

Karo turistai

Drakula ir FrankenĹĄteinas gimÄ—

44

tÄ… paÄ?iÄ… naktÄŻ

62

XIV a. vieninteliams Senajame Ĺžemyne uĹžsilikusiems pagonims teko ne kartÄ… akis ÄŻ akÄŻ susidurti su karo turistais. Tai – VokieÄ?iĹł ordino kvietimu iĹĄ VakarĹł Europos ÄŻ LietuvÄ… vykÄ™ riteriai. Jie primena ĹĄiĹł laikĹł turtuolius, kurie nuotykiĹł dvasios genami traukia ÄŻ Afrikos savanÄ… medĹžioti laukiniĹł ĹžvÄ—riĹł. ViduramĹžiĹł karo turistams Lietuva buvo kone idealus medĹžioklÄ—s plotas: gyvĹł „trofÄ—jĹłâ€œ kiek nori, apribojimĹł jokiĹł. Adrenalinas, nuotykiai, mirtinas pavojus garantuoti. PlaÄ?iau – 34 puslapyje.

Aleksandras Ikamas

20

1876 m.

Kova dÄ—l Lincolno palaikĹł 1848 m.

54

Arbatos

istorija BritĹł ĹĄnipas pavogÄ— kinĹł arbatÄ… ISSN 2029-9745

XIV a.

KryĹžiuoÄ?iĹł

„karo turistai“ Lietuvoje

VakarĹł Europos diduomenÄ— VokieÄ?

Ordino kvietim iĹł u paskutinÄ—je pagon Ĺžemyno valstyb iĹĄkoje Ä—je nuotykiĹł ir ĹĄlovÄ—s ieĹĄko

34

7XULQ\V ä 6

Naujienos Nauji radiniai, atradimai ir teorijos.

8

Klausk istorikĹł Specialistai atsako ÄŻ jĹŤsĹł klausimus.

Hitlerio superginklas

78 Kas buvo viduramĹžiĹł riterijos paĹžiba – Sidas Kampeadoras, RiÄ?ardas I LiĹŤtaĹĄirdis ar Salachas ad Dinas?

Tankas „Tiger“ buvo pats sau prieĹĄas.

Lincolno palaikĹł drama

SukÄ?iai uĹžsigvieĹĄÄ— mirusio prezidento.

Newcomeno garo maĹĄina

„Ďdarbintas“ garas pakeitÄ— pasaulÄŻ.

PamirĹĄti virtuvÄ—s didvyriai

Karalius SaulÄ— iĹĄrado virtuvÄ—s peilÄŻ.

SHUTTERSTOCK

32

Ĺ aldytuv as iĹĄrasta alui laiky s ti, atidarytu vas atsir o tik po 83 ado metĹł.

CORBIS

KryĹžiuoÄ?iĹł karo turistai

PramogĹł paieĹĄkos pagoniĹł Lietuvoje.

44

ÄŽkaitĹł drama Stokholme Aukos gina savo pagrobÄ—jus.

AustrijÄ… valdÄ— silpnaprotis

Lengva valdyti, bet sunku pasiraĹĄyti.

54

Drakula ir FrankenĹĄteinas

24 Pirmoji pasaulyje praktiĹĄkai veikianti garo maĹĄina buvo kuriama deĹĄimt metĹł rĹŤsyje.

Dvi pabaisos gimÄ— tÄ… paÄ?iÄ… naktÄŻ.

66

Kova iki paskutinio vyro SvetimĹĄaliĹł legionas pelno pagarbÄ….

BRIDGEMAN & SHUTTERSTOCK

66 SvetimĹĄaliĹł legionas pelno geriausiojo pasaulyje karinio junginio vardÄ….

74

Istorinė apŞvalga Etruskai – didi tauta be valstybės.

76

SvarbĹŤs istoriniai ÄŻvykiai KrepĹĄinio gimtadienis Lietuvoje.

78

Top 10 Garsiausi viduramĹžiĹł riteriai.

Gyvasis istorijos liudininkas Kazys PakĹĄtas prie Viktorijos krioklio.

Testas

BausmÄ—s ir kankinimai.

POLFOTO/TOPFOTO

Istorija 4 r 2013

VIRĹ ELIO NUOTRAUKOS: SCANPIX, POLFOTO, LIBRARY OF CONGRESS, SHUTTERSTOCK, CHRONIQUES DE FRANCE (1350 M.)

Arbatos istorija PramonÄ—s ĹĄnipas pavagia kinĹł arbatĹžoliĹł.

5

Naujienos TRUMPAI

Kotrynos de Mediči monograma

Masinė kapavietė

Shakespeare’o teatras

PERU 30 km į pietus nuo Limos archeologai atkasė masinę kapavietę Pačakamako mieste.

Maždaug 1000 metų senumo kapavietė yra ant didelės šventyklos griuvėsių. Kapavietėje yra daugiau kaip 70 žmonių palaikų, dauguma jų balzamuoti.

ANGLIJA Hjuveto gatvėje, į rytus nuo Londono finansų centro, kasinėjimo darbus atliekantys darbininkai aptiko pirmojo Shakespeare’o teatro liekanas. Teatras buvo atidarytas 1577 m., jo scenoje įvyko „Romeo ir Džiuljetos“ premjera.

Smeigtukas rastas tualete PRANCŪZIJA Mokslininkai nustebo Fontenblo rūmuose netoli Paryžiaus radę 500 metų senumo plaukų smeigtuką. 9 cm ilgio smeigtukas priklausė karalienei Kotrynai de Mediči. Jis rastas atliekant kasinėjimus rūmų tualetuose. Mokslininkai įtaria, kad plaukų smeigtuką buvo pavogusi viena iš karalienės tarnaičių, o vėliau jį pametė tualete.

POLFOTO

120 METRŲ PO VANDENIU

Nustatyta Europos Atlantidos vieta B

ritų mokslininkai, pasitelkę Šiaurės jūroje dirbančių naftos bendrovių duomenis, nustatė dingusios Dogerlando karalystės, kuri maždaug 7000 m. pr. Kr. driekėsi nuo Britanijos iki Danijos, vietą. Šv. Andriaus universiteto mokslininko Richardo Bateso, vieno iš projektų vadovų, teigimu, jūros dugno tyrimai rodo, kad kadaise šioje teritorijoje augo didžiuliai miškai, driekėsi plačios pievos, tekėjo gilios upės. „Iki pakylant vandens lygiui Dogerlandas buvo svarbi Europos sritis“, – pažymėjo Richardas Batesas BBC. Mokslininkai šimtus metų žinojo, kad Šiaurės jūros dugne glūdi žemės masyvas, kuris kadaise buvo sausuma.

Tačiau tik pradėję bendradarbiauti su naftos bendrovėmis ir gavę Šiaurės jūros dugno

matavimų duomenis atkūrė išnykusios žemės vaizdą.

Mokslininkų teigimu, Dogerlande gyveno daugybė gyvūnų rūšių, tarp jų ir dabar išnykę mamutai.

Tikėtina, kad šioje teritorijoje gyveno ir tūkstančiai žmonių – medžiotojų ir rinkėjų.

Tokią prielaidą pagrindžia radiniai: iečių antgaliai ir įvairūs įrankiai.

Dogerlandas egzistavo maždaug nuo 20 000 iki 7000 m. pr. Kr., t. y. iki tol, kol dėl tirpstančių arkties ledynų pradėjo kilti vandens lygis. Galop buvo likusi tik viena nuostabaus grožio sala. Ji buvo toje vietoje, kur dabar yra Dogerio sekluma. Paskutinę salą taip pat pasiglemžė jūra.

UNIVERSITY OF ST. ANDREWS

Šiaurės jūroje rastas didžiulis plotas, 7000 m. pr. Kr. tai buvo sausuma, kurioje gyveno tūkstančiai žmonių.

Mokslininkams prireikė 15 metų nustatyti, kurioje vietoje buvo didžiuliai sausumos plotai, dabar paskendę Šiaurės jūroje.

Dogerlandas prieš 10 000 metų Dabartinė sausumos teritorija

Prieš 10 000 metų Dogerlando plotas buvo didžiausias. Praėjus 3000 metų didžioji sausumos dalis atsidūrė po vandeniu.

DOGERLANDAS AIRIJA ANGLIJA Šia

Dogerio sekluma ra jū ės ur

OLANDIJA BELGIJA

PRANCŪZIJA

6

Istorija 4 r 2013

Šiaurės jūros dugne mokslininkai rado suakmenėjusių mamuto liekanų.

UNIVERSITY OF ST. ANDREWS & SHUTTERSTOCK

Parengė Niels-Peter Granzow Busch

Kinų radinys pakeitė istoriją

Hitlerio štabo būstinė taps turistų lankoma vieta

KINIJA Dziangsi provincijoje oloje mokslininkai rado 20 000 metų senumo molinio puodo liekanų. Puodo šukės yra 2 000 metų senesnės už visus ankstesnius radinius, o tai perša išvadą, kad žmonės pradėjo gaminti keramikos dirbinius daug anksčiau, negu manyta. Dar visai neseniai mokslininkai manė, kad keramika atsirado kartu su žemdirbyste, tačiau šios šukės byloja, kad ir medžiotojai jau naudojosi keramikos dirbiniais maistui ruošti.

LENKIJA Lenkijos valdžios atstovai planuoja garsųjį Hitlerio „Vilko guolį“ paversti turistų traukos centru. „Vilko guolis“ yra tankiame miške Šiaurės Rytų Lenkijoje.

Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo karinis Hitlerio štabas.

SCANPIX/AFP

Žydai kaltina bankus už panaikintas sąskaitas ŠVEICARIJA Du žydai iškėlė bylą dviem didiesiems Šveicarijos bankams už tai, kad šie, jų nuomone, sistemingai sunaikino dokumentus, susijusius su žydų sąskaitomis, atidarytomis prieš Antrąjį pasaulinį karą. Pasak ieškovo 59 metų M. Katzo, bankai „Credit Suisse“ ir UBS daugelį metų atsisakydavo išmokėti apie 4 mln. litų sumą, kurią jo mama įmokėjo į banką 1938 metais.

Kai pasibaigus karui ji atėjo pasiimti pinigų, bankai nieko nenorėjo girdėti apie jos banko sąskaitas ir ją išvijo.

Ekspertų skaičiavimais, 1933–1945 m. iš viso žydai

0,8

atidarė 60 tūkst. sąskaitų Šveicarijos bankuose, tikėdamiesi, kad neutralioje šalyje pinigai liks saugūs. Ieškovų advokato Rolando Rotho teigimu, bankai daugelį dokumentų, susijusių su sąskaitomis, tiesiog sunaikino. Buvęs UBS banko apsaugos darbuotojas 1997 m. papasakojo, kaip banko vadovybė naikino dokumentus, susijusius su mirusių banko klientų, kurių paveldėtojų nepavyko rasti, sąskaitomis. R. Rothas mano, kad Šveicarijos bankai paveldėtojams skolingi sumą, šiandien atitinkančią 16,5 mlrd. litų. Abu bankai atmeta advokato skundus.

mlrd. litų reikalauja du ieškovai žydai iš dviejų bankų ir Šveicarijos valstybės.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą sąskaitas Šveicarijos bankuose atsidarė tūkstančiai pasiturinčių žydų.

Daugelį jų vėliau nužudė naciai.

GETTY IMAGES

Romos auksakaliai ir stiklapūčiai senovėje gamino populiariausius papuošalus.

BRIDGEMAN

Manoma, kad mažučiai romėnų stiklo karoliukai buvo vėrinio dalis.

SCANPIX/AFP

Romėnų papuošalai buvo gabenami 10 000 km JAPONIJA Romėnų prekės buvo gabenamos toli. Apie tai byloja kape Japonijoje rasti V a. Romoje pagaminti trys maži stiklo karoliukai.

Karoliukai 5 mm skersmens su skylute per vidurį. Tyrimai parodė, kad karoliukuose yra sodos, kurią romėnai naudojo lydymo procese kelis šimtmečius po Kristaus gimimo.

Gaminant karoliukus buvo

naudojama stiklo sluoksniavimo su aukso dulkėmis technika. „Tai seniausi Japonijoje rasti daugiasluoksniai stiklo dirbiniai“, – teigia Tomomi Tamura, Japonijos Nara nacionalinio tyrimų instituto darbuotojas.

Mokslininkas tikisi, kad tolesni tyrimai padės išsiaiškinti, kaip romėnų dirbiniai pasiekdavo Japoniją, nutolusią 10 000 kilometrų.

Istorija 4 r 2013

7

Klauskite istorikų Kokia buvo oficiali nacistinės Vokietijos vėliava?

1933 m., iškart po Hitlerio atėjimo į valdžią, nacių vyriausybė atsisakė juodos, raudonos ir geltonos trispalvės – nacionalinės šalies vėliavos nuo tada, kai Vokietijos imperija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą.

Naciams tokia vėliava buvo

KAS BUVO...

Machine Gun Kelly?

ALL OVER PRESS/GETTY

Amerikietis George’as („Machine Gun“) Kulkosvaidis 1933 m. buvo nuteistas iki gyvos galvos už naftos magnato pagrobimą.

Tačiau kartu su juo Alkatraze uždaryti kaliniai netrukus sužinojo, kad jis nebuvo toks žiaurus, kaip šnekama.

Iš tiesų dėl tokios Kelly reputacijos kalčiausia jo žmona, kuri visiems gyrėsi, kad jos vyras – pavojingiausias JAV nusikaltėlis. Iki pat mirties 1954 m. švelnusis gangsteris buvo pravardžiuojamas „Pop-Gun Kelly“ (Kelly – Orinis Pistoletas).

8

„Machine Gun Kelly“ kalėjime buvo pašiepiamas.

Istorija 4 r 2013

žeminantis simbolis, susijęs su pralaimėjimu ir demokratija, kuri buvo įvesta tuo metu.

Todėl partijos vėliava tapo nacionaline greta imperijos vėliavos.

Imperijos vėliavos reikalavo Vokietijos reichsprezidentas Paulis von Hindenburgas,

nenorėjęs jos atsisakyti.

1934 m. Hindenburgas mirė, ir po metų – rugsėjo 15 dieną – nacių partijos vėliava tapo vienintele nacionaline vėliava.

Vėliava simbolizavo Vokietijos atgimimą ir tautos arijišką grynumą.

1933–1935

1933–1945 Iki 1935 m. nacistinė Vokietija turėjo dvi oficialias vėliavas.

Kada atsirado šiuolaikinė policija?

Kaip vadinosi pirmoji šiuolaikinė policija?

1667 m. Liudvikas XIV (Karalius Saulė) įsakė grupei vyrų patruliuoti Paryžiaus gatvėse.

Taip atsirado pirmoji policija.

Karaliui nepatiko, kad Bažnyčia ir diduomenė ilgą laiką interpretavo įstatymus savo, o ne karaliaus naudai ir gerovei, todėl policijos pajėgos turėjo tam užkirsti kelią. Naujosios tarnybos vadovas buvo vadinamas „Lieutenant Général de Police“ (policijos generaliniu leitenantu), o jo užduotis buvo „užtikrinti visuomenės ir privačių asmenų taiką ir ramybę“. Karalius buvo patenkintas policijos veikla, todėl 1699 m. policijos sistema buvo sukurta visoje Prancūzijoje.

Tačiau tik 1715 m. Paryžiaus policininkai buvo apvilkti mėlynomis uniformomis, tokios skiria juos iki šiol. Jiems vieninteliams taip pat buvo leidžiama nešiotis ginklą miesto gatvėse.

Prancūzijos policija parodė pavyzdį kitoms šalims.

1682 m. Clausas Raschas tapo pirmuoju Kopenhagos policijos viršininku. Britams taip pat patiko ši idėja. Rašytojas Henry Fieldingas pirmasis 1749 m. įsteigė garsiąją iš

valstybės iždo išlaikomą „Bow Street Runners“ (Lenktosios gatvės bėgikų) tarnybą, ją sudarė 8 pareigūnai. Jie sėkmingai patruliavo Londono gatvėse, o po 20 metų tvarkai ir teisingumui užtikrinti jau buvo pasamdyta 50 vyrų.

Prancūzijoje policija buvo įsteigta 1667 m., o britų „Bow Street Runners“ (nuotraukoje) atsirado tik 1749 metais.

BRIDGEMAN

Redaktorius: Jeppe Nybye

Ar romėnų betonas buvo geresnis už šiuolaikinį?

Kodėl romėnų betonas buvo toks patvarus?

Beveik 2 000 metų išstovėjo tokie pastatai kaip Panteonas ir Koliziejus, nors nebuvo prižiūrimi ir remontuojami. Jų ilgaamžiškumą lėmė romėnų naudotas betonas. Šiuolaikiniai betoniniai pastatai paprastai pradeda irti maždaug po 20 metų.

Romėnai į betono mišinį dėdavo ypatingos medžiagos – vulkaninių pelenų, nuo kurių betonas buvo toks patvarus.

Kai romėnai maždaug 150 m. pr. Kr. pradėjo gaminti betoną, naudojo įvairių ugnikalnių pelenus. Tačiau netrukus suprato, kad

tinkamiausi vadinamieji „Pozzolane Rosse“ pelenai iš Albano kalnų, esančių už 20 km į pietus nuo Romos. Įmaišius šių pelenų, gaunama labai tvirta ir patvari medžiaga.

Mokslininkai ištyrė betoną, kurio sudėtyje yra „Pozzolane Rosse“, ir padarė išvadą, kad betonas neyra dėl išskirtinio mineralų mišinio.

Kai romėnai statydavo betoninius statinius prie jūros, pavyzdžiui, uostus, nedėdavo „Pozzolane Rosse“, nes jūros vandens druska ardo šią medžiagą. Vietoj jos romėnai naudojo vulkaninius Neapolio įlankos pelenus. Vadinamieji „Pulvis Puteolanus“ pelenai

saugojo nuo sūraus vandens.

Tonas šių ypatingų pelenų romėnai vežė į Viduržemio jūros regiono šalis ir naudojo uostų statybai. Mokslininkai rado „Pulvis Puteolanus“ liekanų Egipto, Turkijos ir Izraelio pastatuose.

476 m. žlugus Romos imperijai, betono receptas buvo pamirštas.

Tik 1756 m. anglų inžinierius Johnas Smeatonas, statydamas švyturį Devono grafystėje, išrado šiuolaikinį betoną.

KLAUSIM LAIMĖTO AS JAS

lika ksencijaus bazi 1700 ME TAI Ma

118–126 m. pr. Kr. imperatorius Hadrianas naudojo betoną, kai buvo statoma Panteono šventykla, skirta visų dievų garbei.

312 m. baigta statyti bažnyčia buvo sunaikinta per žemės drebėjimą. Išliko tik betoniniai skliautai.

ALL OVER PRESS/GETTY

BRIDGEMAN

nteonas 1900 ME TAI Pa

as ntojo Angelo tilt 1875 ME TAI Šve Tiltas buvo perstatytas naujaisiais amžiais, bet 134 m. pastatytas betoninis pagrindas vis dar laiko Šventojo Angelo tiltą.

SHUTTTERSTOCK

Kas pirmasis žuvo eismo įvykyje?

Britų mokslininkė Mary Ward įėjo į istoriją, nes buvo pirmoji, žuvusi eismo įvykyje. Jei būtų galėjusi rinktis, ji verčiau būtų norėjusi, kad ją prisimintų už nuopelnus gamtos mokslų, astronomijos ir mikroskopijos srityse.

1869 m. rugpjūčio 31 d. kartu su šeima ji važiavo Airijos mieste Parsonstaune pusbrolių sukonstruotu garu varomu eksperimentiniu automobiliu. Tačiau staigia-

me posūkyje garinis automobilis pakrypo, ir Mary Ward iš jo iškrito. Nors automobilio greitis nebuvo didesnis nei 6,5 km/h, vienas ratas prispaudė vos 42-ejų sulaukusią moterį, ir miestelio gydytojams nepavyko išgelbėti jos gyvybės.

Prisiekusieji pareiškė, kad moters žūtis buvo nelaimingas atsitikimas, ir nė vienas iš keturių likusių gyvųjų nebuvo kaltinamas dėl jos mirties.

Kas yra Damasko kardas?

Britų mokslininkė Mary Ward labiausiai išgarsėjo dėl savo mirties.

Iki pat XVIII a. Damasko kardas buvo žinomas dėl stiprių ir aštrių plieninių ašmenų.

Damasko miesto Sirijoje meistrai indiško plieno kardus gamino nuo IV amžiaus. Šaltiniai teigia, kad kardo ašmenys galėjo perkirsti šautuvo vamzdį arba perpjauti ant ašmenų nukritusį plauką.

Istorija 4 r 2013

9

Klauskite istorikų Kodėl neonaciai reiškia pagarbą Karoliui XII? Kasmet lapkričio 30 dieną – per karaliaus Karolio XII mirties metines – švedų neonaciai rengia eitynes jo garbei.

Karalius 1718 m. buvo nužudytas mūšyje (mirtinai pašautas, sklido gandai, kad savų) per Šiaurės karą.

Po šio karo Švedija liovėsi buvusi viena iš galingiausių valstybių, o jėgų pusiausvyra pakrypo į Rusijos pusę. XX a. 4-ame dešimtmetyje Švedijos naciai ėmė garbinti karalių.

Kaip Hitleris kovėsi su grėsmingais bolševikais,

panašiai ir Karolis XII kovojo su rusais. Švedų naciai manė, kad karalius buvo jų vietinis Hitleris.

Neonaciams Karolis XII – sektinas pavyzdys. Pusę savo gyvenimo jis praleido mūšio lauke – buvo kareivis.

Jis visada dėvėjo uniformą, trumpai kirposi plaukus, valgė ir gyveno spartietiškai.

Be to, savo vyrams rodė pavyzdį kovine dvasia ir fizine ištverme. Vis dėlto paradoksalu, kad neonaciai idealizuoja Karolį XII, nes jo valdoma Švedija neteko didelių teritorijų.

Karolis XII

Lapkričio 30 dieną švedų neonaciai žygiuoja Karolio XII garbei.

RESEARCH & ULLSTEIN

Kas yra bambukinė uždanga?

Kada pirmą kartą paminėta bambukinė uždanga? Šaltojo karo metais Europą skyrė geležinė uždanga, o Pietryčių Aziją skyrė vadinamoji bambukinė uždanga.

Sąvoką imta vartoti XX a.

6-ajame dešimtmetyje, ji reiškė ribą tarp komunistinių šalių ir JAV sąjungininkių.

Priešingai nei Europoje, kurioje geležinės uždangos riba nesislinko nė per milimetrą, bambukinės uždangos ribos nuolat kito. Pavyzdžiui, 1961 m. kilus ideologiniams nesutarimams tarp Kinijos ir

Sovietų Sąjungos, skilo ir komunistinis blokas. Šiaurės Vietnamas nusprendė paremti Sovietų Sąjungą ginče dėl sienų su kaimynine Kinija, o Šiaurės Korėja nusprendė nepalaikyti nei vienos, nei kitos pusės. Be to, tuo metu subyrėjo daug buvusių JAV sąjungininkių režimų. Po ilgai trukusio pilietinio karo 1975 m. Laoso komunistai nuvertė karalių Sisavangą Vatthaną, o tais pačiais metais Pol Potas perėmė valdžią Kambodžoje ir sukūrė komunistinį teroro režimą.

Revoliucijos kėlė dar didesnį

sąmyšį, nes Kambodža tapo Kinijos sąjungininke, o Laosas – Sovietų Sąjungos.

Galop, kai antroje XX a.

8-ojo dešimtmečio pusėje

JAV ir Kinija pradėjo plėtoti draugiškus santykius, Pietvakarių Azijos valstybių nebeskyrė aklina bambukinė uždanga.

Bambukinė uždanga skyrė Aziją Iki XX a. 8-ojo dešimtmečio ribą, skiriančią komunistines šalis ir JAV sąjungininkes, politikai vadino bambukine uždanga.

Bambukinė uždanga Šiaurės Korėja

Bambukinė uždanga Kinija

Pietų Korėja

Bambukinė uždanga Pakistanas

Butanas Nep ala s Indija

Laosas Šiaurės Vietnamas

Bangladešas Birma

Pietų Vietnamas Tailandas

Siena tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos buvo labiausiai saugoma bambukinės uždangos vieta.

GETTY IMAGES

Komunistinės šalys JAV sąjungininkės

Kas sukūrė sąvoką „viduramžiai“?

XV amžiuje italų renesanso istorikas Leonardo Bruni laikotarpį, kuris tęsėsi nuo antikos iki jo laikų, pavadino viduramžiais. Tokiu pavadinimu jis norėjo parodyti, kad nuo Romos imperijos žlugimo Europoje vyravo suirutės ir neramumų kupinas laikotarpis, o jo laikais šie tamsieji amžiai baigėsi. Renesanso epochoje – jos pavadinimas reiškia atgimimą – mokslininkai vėl atrado užmirštas antikines žinias.

Pats Leonardo Bruni išvertė Aristotelio, Platono, Demosteno, Plutarcho ir kitų senovės graikų autorių veikalų į lotynų kalbą.

Ilgą laiką mokslininkai atsisakė skirstyti istoriją į tris Bruni pasiūlytus laikotarpius. Artimesnis buvo

Bažnyčios skelbtas istorijos „Historia Universalis“ – trijų ja, Bruni istorijos skirstyskirstymas pagal šešis bibli- tomų veikalą, kurį sudarė mas į tris laikotarpius visuonius įvykius – nuo Tvano iki antikos, viduramžių ir naujųtinai prigijo.

Abraomo gimimo. Toks jų laikų istoriskirstymas reiškė, kad tuometinis žmogus, Bažnyčios požiūriu, gyveno šeštame laikotarpyje – tarp Jėzaus gimimo ir Paskutinio teismo dienos.

Tik XVIII amžiuje, kai vokietis ChrisSHUTTERSTOCK tophas CellaŠiuolaikiniai istorikai nebevadina viduramžių tamsiaisiais amžiais, rius išleido nes, pvz., viduramžių vienuoliai kūrė originalias knygas.

NEPAMIRŠTAMOS KELIONĖS LAIKU Prenumeruokite žurnalą „Iliustruotoji istorija“ dabar ir gaukite dovanų žurnalą „Pasakojimai apie istoriją. Verslo klasė“, kuriame profesionalaus Lietuvos istoriko G. Kulikausko straipsniai apie Lietuvos ir pasaulio istorijos įdomybes. www.vz.lt/istorija, prenumerata@vz.lt, tel. (8 5) 252 6330, 252 6408

Pašė aviac lę pradininkijoais Nr. 3 · 2013 Kaina 14 Lt

Didžia

1944

j au D a b a i s t o ir L i e t r uv ri p us j a i s k i o s l a p r ti ia i

Britas prasiskverb į Osvencimąė 118

Panteonas

yra didžiulis saulės laikrod is XVII a.

usios i storij

iš arti

Hitleris ka re, 1914

VAKARŲ fronto

VĖPLA

buvo prasta s

Ven

os dr am os

Nauji tyrim ai atskle kareivis, ne siveržęs į pri idžia, kad Hitleris ešakinę fro nto liniją.

AMERIKOS ISTORIJA

Lincolno grobimas S

ukčius Terence’as Mullenas ketina sutrupinti Abrahamo Lincolno sarkofago dangtį kirviu, kai staiga išgirsta: „Palauk.“ Tai jo bendras Lewisas C. Sweglesas. „Jeigu nukelsime dangtį, ar galėsime ji vėl uždėti taip, kad niekas nesužinotų, kad karsto jame nėra?“ – klausia jis.

T. Mullenas nuleidžia kirvį. Vėlų 1876 m. lapkričio 7-osios vakarą jis kartu su L. C. Sweglesu ir Jacku Hughesu Ilinojuje, Springfilde, kapinėse mėgina pavogti A. Lincolno palaikus.

Visi trys vyrai – Čikagos sukčių gaujos nariai. Praėjus vienuolikai metų po prezidento A. Lincolno nužudymo, jie nusprendė pavogti mirusiojo palaikus ir pareikalauti, kad būtų sumokėta 200 tūkst. JAV dolerių išpirka ir iš kalėjimo paleistas jų gaujos vadas.

T. Mullenas mano, kad nesuniokoti sarkofago dangčio – gera mintis. Palikę dangtį sveiką, jie galėtų toli nubėgti, kol kas nors pastebės, kad palaikai pavogti.

Tik jie nenutuokia, kad apie jų kėslus jau žinoma. Informatorius jau įspėjo Slaptąją tarnybą apie trijulės planą.

Federalinė policija dar prieš vienuolika metų buvo įsteigta kovoti su sukčiavimu ir klastotėmis. Šį vakarą ir sukčiai, ir policija susitinka Oukridžo kapinėse prie A. Lincolno palaikų.

Vagis yra informatorius 1875 m. spalį Benjaminas Boydas, vienas didžiausių Čikagos banknotų klišių gamintojų, nubaudžiamas dešimčiai metų kalėjimo. Įkalinus B. Boydą, JAV vidurio vakaruose veikiančius pinigų

POLFOTO/CORBIS

PARENGĖ MICHELLE SKOV

Praėjus vienuolikai metų po prezidento Abrahamo Lincolno nužudymo, trys sukčiai norėjo pavogti jo kūną ir pareikalauti 200 000 JAV dolerių išpirkos. Tačiau informatorius atskleidė šį planą, ir Slaptoji tarnyba nusikaltėlių laukė kapinėse.

1865 m. balandžio 14 d. Johnas Wilkesas Boothas nušovė prezidentą Fordo teatre, Vašingtone. Konfederatas Boothas buvo prieš vergovės panaikinimą.

20

Istorija 4 r 2013

padirbinėtojus ištinka krizė, tad ištikimas B. Boydo platintojas Čikagoje airis Jamesas Didysis Jimas Kennally nusprendžia ištraukti kolegą iš kalėjimo.

Todėl 1876 m. liepos pradžioje jis aplanko du senus bendrus – Terence’ą Mulleną ir Jacką Hughesą. Apleistoje T. Mulleno aludėje, Čikagoje, Didysis Jimas papasakoja dviem piktadariams apie puikų planą.

A. Lincolno kūno dingimas tikrai pritrauks dėmesį. XIX a. aštuntame dešimtmetyje prezidentas kankinys jau yra legenda, tvirtai įaugusi į tautos atmintį.

A. Lincolnas vedė tautą į pilietinį karą, jis garsėjo kaip ambicingas politikas, gebėjęs puikiai valdyti ir išlaisvinęs pietinių valstijų vergus. Valdžia neturės kitos išeities, kaip tik kuo greičiau bet kokia kaina susigrąžinti palaikus.

T. Hughesą ir J. Mulleną užvaldo mintis apie 200 tūkst. JAV dolerių – o ką jau kalbėti apie pagarbą, kurią pelnys išlaisvinę visų sukčių mėgstamą graverį. Mintis, kad reikės pavogti palaikus, jiems nekelia pasišlykštėjimo.

XIX šimtmetyje kapų plėšimai JAV yra įprastas nusikaltimas. Sparčiai plėtojant medicinos mokslą, lavonai turi ypač didelę paklausą tarp medikų, kuriems kūnų reikia anatominiams tyrimams.

Didysis Jimas išeina iš aludės manydamas, kad Hughesas ir Mullenas gali įgyvendinti planą vieni. Klysta. Jiems trūksta patirties. Todėl apie planą jie papasakoja garsiam kapų plėšikui Lewisui C. Sweglesui.

Tačiau Hughesas su Mullenu nežino, kad Sweglesas – Slaptosios tarnybos informatorius. Jis papasakoja apie nusi-

palaikų kaltėlių ketinimus vyriausiajam Čikagos apygardos policijos vadui Patrickui Tyrrellui, ir šis nedelsdamas ima kurti planą, kaip netikėtai juos sulaikyti.

Tuo metu Hughesas, Mullenas ir Sweglesas nusprendžia veikti rinkimų dieną – lapkričio 7-ąją. Visi Springfildo gyventojai bus netoli rinkimų apylinkių, kapinės bus tuščios, judriose gatvėse nedaug kas atkreips dėmesį į tris nepažįstamus vyrus.

250 kg sveriantis karstas su palaikais Rinkimų dienos, lapkričio 7-osios, vakarą Mullenas, Hughesas ir Sweglesas peršoka per Oukridžo kapinių tvorą.

Patamsyje nusėlina iki mauzoliejaus, susiranda metalines laidojimo rūsio duris. Nuo kapo su prezidento palaikais juos skiria viena kabamoji spyna.

Spyna tvirta. Metalo pjūklo ašmenys greitai subyra, tad suirzusiems Mullenui ir Hughesui tenka pakaitomis zulinti spyną dilde, o Sweglesas laiko žibintą. Sukčiai pusę valandos lieja prakaitą, galop spyna pasiduoda.

Tyliame rūsyje Sweglesas užkiša laužtuvą už marmurinio sarkofago dangčio ir sudaužo sandarinimo gipsą.

Trys sukčiai nukelia dangtį ir atremia jį į kapo sieną.

Marmurinio sarkofago viduje jie randa raudoną dvisluoksnį švino ir kedro karstą.

Nuėmę apsauginį skydelį, plėšikai bando iškelti Lincolno karstą ir padėti jį ant laidojimo rūsio grindų. Tačiau 250 kilogramų sveriantis karstas yra beveik nepajudinamas.

Steveno Spielbergo filme „Linkolnas“ britų aktorius Danielis Day-Lewisas vaidina legendinį prezidentą, padėjusį išlaisvinti vergus ir suvienyti JAV. TWENTIETH CENTURY FOX & GETTY IMAGES

JAV r 1876 Europos bedarbiai imigrantai ir JAV pilietiČIKAGA ILLINOJUS nio karo veteranai SPRINGFILDAS plūdo į didžiuosius JAV miestus, JAV kuriuose tarpo nusikalstamumas.

Pagrindinė naujai įsteigtos Slaptosios tarnybos užduotis buvo kovoti su klastotėmis ir apgavystėmis.

Istorija 4 r 2013

21

AMERIKOS ISTORIJA

Sweglesas pasisiūlo atvaryti arklius, o Hughesui ir Mullenui pataria likti laidojimo rūsyje. Sukčiai buvo pasisamdę vežiką, šis turėjo laukti prie kapinių vartų ir išvežti prezidento palaikus. Keturi vyrai ir du arkliai turėtų iškelti sunkųjį karstą.

Tačiau policijos informatorius Sweglesas neina, kur žadėjęs. Jis tyliai nutipena taku, vedančiu mauzoliejaus

memorialinės salės link, ir praveria duris. Viduje laukia Patrickas Tyrrellas ir jo vyrai. Pats laikas Slaptajai tarnybai įsikišti.

Agentai be batų P. Tyrellas kapinėse jau buvo praleidęs keletą valandų. Kartu su juo buvo Slaptosios tarnybos agentai Hay ir McGinnas, Čikagos miesto policijos vadas

Duobkasys paslėpė Lincolną po malkų krūva Prezidento karstas buvo perkeliamas daugiau nei 10 kartų, kol galiausiai Robertas Lincolnas pareikalavo, kad jo tėvas būtų kuo geriau saugomas.

B

andymas pavogti balzamuotus Abrahamo Lincolno palaikus parodė, kad jo kapas nesaugus. Mauzoliejų sąjungos pirmininkas Johnas T. Stuartas kartu su duobkasiu Johnu Poweriu nusprendė, kad karstą reikia slapčia perkelti iš marmurinio sarkofago į mauzoliejaus rūsį. Tačiau kai rūsyje ėmė kilti gruntiniai vandenys, J. Poweriui teko paslėpti karstą su A. Lincolno palaikais purvino rūsio kampe, po senų malkų krūva. Čia prezidento kūnas išbuvo daugiau nei dvejus metus.

Visuomenė nepastebėjo šių netradicinių būdų, kuriais buvo siekiama apsaugoti A. Lincolno palaikus. Niekas taip pat nepastebėjo, kad J. Poweris 1878 m. pasamdė porą jaunų vyrukų duobei aukštesnėje rūsio vietoje iškasti, kad karsto negadintų vanduo. Niekas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad organizacija „Lincolno garbės sargyba“ po 10 metų karstą su palaikais įce-

1901 m. Lincolno karstas buvo nuleistas į kapavietę, kurioje karstą saugo plienas ir betonas.

LIBRARY OF CONGRESS

22

Istorija 4 r 2013

mentavo po katakombos grindimis.

Kadangi mauzoliejų apgadino gruntiniai vandenys, 1901 m. jis buvo renovuojamas. Prezidento sūnus Robertas Lincolnas pareikalavo, kad jo tėvo palaikai būtų saugomi kuo geriau. Be to, vyriausybė nutarė įsitikinti, kad karste gulintis vyras – tikrai Abrahamas Lincolnas.

Tuo metu raudonas kedro karstas po A. Lincolno mirties jau buvo perkeltas daugiau nei dešimt kartų.

Karste gulintis kūnas kiek sudžiūvo, dažai šiek tiek nusilupo, tačiau niekas neabejojo, kad tai – mirusio prezidento Abrahamo Lincolno palaikai. Dėl balzamavimo ir dažų saviti jo veido bruožai puikiai išliko.

Nuo 1901 m. A. Lincolno ir jo žmonos Mary palaikai yra laikomi 3 m gylyje, po mauzoliejaus grindimis, užrakinti plieno karstuose, ant kurių užlietos kelios tonos betono.

Washburnas, kapinių duobkasys ir smalsus dienraščio „Chicago Daily Trubune“ žurnalistas. Šaltą lapkričio vakarą susirinkusieji norėjo patekti į šildomą mauzoliejaus memorialinę salę. „Nusiaukite batus“, – įsakė policijos vadas Washburnas, baimindamasis, kad plėšikai už sienos išgirs, kaip jie eina marmurinėmis laidojimo rūsio grindimis.

Tamsoje basi vyrai laukia nejudėdami. Tylą nutraukia Sweglesas, praverdamas memorialinės salės duris ir duodamas signalą įsiveržti.

Patrickas Tyrrellas nedelsia. Energingas vyras išbėga į šaltį net užmiršęs apsiauti batus. Operacijos vadovas skuba taku laidojimo rūsio durų link.

Netrukus už jo pasigirsta pistoleto šūvis. Šūvį paleido susinervinęs ir puolęs į paniką agentas Hay. Nakties tyloje šūvis skamba it patrankos trenksmas.

Tyrrellui bėgant Lincolno kapo link, baimę keičia susierzinimas. Plėšikų nepavyks užklupti netikėtai.

Velnias ant stogo Išgirdę agento Hay šūvį, Hughesas su Mullenu sprunka iš laidojimo rūsio. Patamsy jiedu bėga per kapines ir praneria pro rytinius vartus. Tyrrellas nespėja jų pamatyti. „Pasiduokite!“ – sušunka jis, pribėgęs prie atdarų laidojimo rūsio durų.

Bet atsakymo neišgirsta. Tyrrellas uždega degtuką ir įeina į vidų. Kiek pasišvietęs pamato, kad sukčių laidojimo rūsyje nebėra. Girdi tik savo paties žingsnius.

Tačiau nusikaltėlių palikti įkalčiai – akivaizdūs. Ant grindų guli kirvis, sulūžęs metalo pjūklas, nupjauta spyna ir žibintuvas. Marmurinis sarkofago dangtis stovi atremtas į sieną, prie pagrindo buvęs skydas – nupjautas, o karstas ištrauktas iš sarkofago maždaug 30 centimetrų.

Hughesas su Mullenu neturėtų būti toli.

Patrickas Tyrrellas išbėga į lauką ir

ULE GARDNER SO

1960 m. JAV žurnale „Popular Science Magazine“ buvo išspausdinti komiksai, pasakojantys apie apgavikus, bandžiusius pavogti A. Lincolno palaikus.

stengiasi ką nors įžvelgti tamsoje. Prie kapinių kolonų išnyra žmogaus siluetas.

Tyrrellas šauna. Vyras prieblandoje pasislepia už kolonos ir šauna atgal. Tyrrellas dar kartą paleidžia kulką. Vyras nesiliauja – bėgdamas laiptais aukštyn iššauna dar du kartus. „Čia velniai, viršuje!“ – surinka Tyrrellas su palengvėjimu, supratęs, kad nusikaltėliai nepaspruks. Tačiau išgirdęs balsą, šešėlis išeina iš slaptavietės ir paklausia: „Tyrrellai, dėl Dievo, ar čia tu?“ Nusiminęs Tyrrellas atpažįsta agento McGinno balsą.

Vakaras visai nenusisekęs. Lincolno sarkofagas išniokotas, nusikaltėliai – pasprukę, o du agentai vos nenušovė vienas kito. Guodžia tik tai, kad prezidento palaikai saugūs.

Nevykęs pokštas

Palaidotas betone Patrickas Tyrrellas nedvejoja. Tą patį vakarą, 22.30 val., agentai McGinnas ir Simmonsas nueina į Mulleno aludę.

Hughesas miega krėsle, o Mullenas nusišypso nepažįstamiesiems. Agentai užsisako du alaus. Įprastu judesiu Mullenas pasilenkia prie baro ir, rankoje laikydamas du bokalus, atsuka alaus statinės čiaupą.

Tą pačią akimirką McGinnas nukreipia revolverį į juodus žvilgančius barmeno plaukus. „Mullenai, dabar nuo manęs nepabėgsi“, – taria jis neslėpdamas džiugesio.

Tuo tarpu agentas Simmonsas išsitraukia pistoletą ir dideliais žingsniais prieina prie Hugheso, kuris dar beveik miega krėsle, todėl ne visai supranta, kas vyksta aplinkui. „Eikš su manim, jaunikaiti“, – įsako Simmonsas, laikydamas pistoletą prie pat Hugheso veido. Hughesas staigiai atsistoja. „Kas tu?“ – klausia jis atsitokėjęs. Pro duris įžengia Patrickas Tyrrellas, ir atsakymas paaiškėja.

Per apklausą teisme Hughesas su Mullenu riečia graudžias istorijas, girdi jiedu – korumpuotų Slaptosios tarnybos agentų nekaltos aukos.

Tačiau prisiekusieji jais netiki. Laidojimo rūsyje rasti įkalčiai ir liudininkų parodymai neginčijami. Po aštuonių mėnesių abu nusikaltėliai nubaudžiami vienerių metų laisvės atėmimo bausme už bandymą pavogti Abrahamo Lincolno palaikus. Bausmė aiškiai per maža, todėl 1878 m. Ilinojaus valstija bausmę už kapų plėšimus padidina nuo 1 iki 10 metų kalėjimo. Po šios sėkmingos operacijos Slaptajai tarnybai taip pat pavedama saugoti JAV prezidentą ir kitus valstybės vadovus.

Pasikėsinimo sumanytojas Jamesas Didysis Jimas Kennally lieka nenubaustas. Tačiau Slaptoji tarnyba nepalieka jo ramybėje ir, surinkusi pakankamai įrodymų, pasodina jį dvejiems metams už klastotes.

Springfilde dar 25 metus tvyro baimė, kad geriau organizuotiems nusikaltėliams gali pavykti įgyvendinti Jacko Hugheso ir Terrence'o Mulleno planą.

Nuogąstavimai išnyksta tik 1901 m., kai Abrahamas Lincolnas perlaidojamas naujame trijų metrų gylio kape, o kapas užliejamas betonu.

DAUGIAU SKAITYKITE: Suzanne M. Schultz: Body Snatching, Mcfarland & Co., 1992 William C. Harris: Lincoln's Last Months, Belknap Press, 2004 Thomas J. Craughwell: Stealing Lincoln’s Body, Belknap Press, 2007 http://goo.gl/nLXz2

Stevenas Spielbergas prikelia A. Lincolną 2012 m. lapkričio mėn. pasirodė Steveno Spielbergo istorinė drama apie Abrahamą Lincolną. Filmo kūrėjas vaizduoja JAV pilietinį karą ir pasakoja apie vergovės panaikinimą, pilietinio karo pabaigą ir 1865 m. įvykdytą A. Lincolno žmogžudystę. Filme A. Lincolną vaidina Danielis Day-Lewisas (2013 m. vasarį jis gavo „Oskarą“ kaip geriausias aktorius), Josephas Gordon-Levittas vaidina vyriausią prezidento sūnų Robertą Lincolną, Tommy Lee Jonesas – respublikonų lyderį Thaddeusą Stevensą, o Sally Field – prezidento žmoną Mary.

TWENTIETH CENTURY FOX & SHUTTERSTOCK

Kitą rytą „Chicago Daily Tribune“ žurnalistas dienraštyje aprašo nesėkmingą vagystę ir Abrahamo Lincolno palaikų išniekinimą.

Tuo metu JAV laikraščiuose dominuoja rinkimų rietenos. Tik keli iš jų skiria po menką skiltį neįtikimam pranešimui apie tai, kad sukčiai mėgino pavogti mirusio prezidento palaikus.

Prireikia dviejų savaičių, kol Ilinojaus laikraščiuose atsiranda išsamesnių straipsnių, bet ir tuomet įvykis daugeliui atrodo pagražintas. Čikagos „Inter Ocean“ redaktorius pareiškia, kad bandymas pavogti Lincolno palaikus tėra „nevykęs pokštas“, o „Swegleso parodymai skatiko neverti“. Respublikonų dienraštis „Daily Journal“ taip pat nepatiki istorija ir piktai kaltina Springfildo demokratus, kad šie, linksmindamiesi rinkimų vakarą, subjaurojo Abrahamo Lincolno kapą.

Bandymu pavogti prezidento kaulus mažai kas tiki, vyriausybei nepavyksta įrodyti visuomenei, kad tai – tiesa.

Dauguma laikraščių mano, kad naujoji Slaptoji tarnyba išgalvojo istoriją reklamuodama save. Tačiau Slaptajai tarnybai neilgai teko nerimauti dėl savo reputacijos. Lapkričio 10–ąją Sweglesas informavo Tyrrellą, kad Hughesas ir

Mullenas grįžo į Čikagą.

TECHNIKA

Thomas Newcomenas išrado pirmąją praktiškai pritaikomą garo mašiną, o Jamesas Wattas (iliustracijoje) ją patobulino.

BRIDGEMAN & SHUTTERSTOCK

%*%Â*0+* #3*5"/*+" r Pa grin d in ė D. Brita n ijo s ūkio ša ka te b ėra že mės ūkis, o p ra mo n ėje d a u gia u sia D. BRITANIJA n a u d o ja ma ga lvijų ir LONDONAS d a rb in in kų fizin ė jėga .

Sva rb ia u sia e ksp o rto p re kė yra te kstilė, ta čia u ji ga min a ma tūksta n čių va lstie čių mo te rų n a mu o se , o n e te kstilės fa b riku o se .

PRIE Š 300 ME

TŲ

Atkaklus kalvis įdarbino garus Kai XVIII a. pradžioje kalvis Thomas Newcomenas ėmėsi konstruoti garo mašiną, vienas garsus mokslininkas patarė jam verčiau negaišti laiko tokiems niekams. Laimė, Newcomenas į šias pastabas nekreipė dėmesio ir 1712 m. sukūrė pirmąją istorijoje praktiškai pritaikomą garo mašiną. Šis išradimas pakeitė pasaulį iš esmės.

Istorija 4 r 2013

25

PARENGĖ ELSE CHRISTENSEN

TECHNIKA

rši kritika, kurios sulaukė garo mašinos konst r u k tor ius T homa s Newcomenas, būtų atvėsinusi daugumos išradėjų įkarštį. Juolab kad ją išsakė vienas didžiausių autoritetų gamtos mokslų srityje Robertas Hooke’as. Tačiau Newcomenas nepabūgo kritikos. Jis toliau atkakliai triūsė prie savo išradimo ir 1712 m. – po dešimties metų darbo – pademonstravo pirmąją istorijoje praktiškai veikiančią garo mašiną. Šios mašinos paskirtis buvo pumpuoti gruntinį vandenį iš anglių šachtos, tačiau netrukus paaiškėjo, kad ją galima pritaikyti daug plačiau.

Per trumpą laiką garo mašina pakeitė iš pradžių Britanijos visuomenę, o vėliau – ir visą pasaulį. Pramonės perversmą atnešusios mašinos – audimo staklės, garvežiai ir okeaniniai garlaiviai – buvo pagrįstos Newcomeno išradimu.

A

Garo mašiną statė rūsyje Newcomeno atsisakymas klausyti Hooke’o patarimo galėjo atrodyti kiek arogantiškas. Hooke’as buvo vienas garsiausių to meto anglų mokslininkų. Jis buvo baigęs prestižinį Oksfordo universitetą, tyrinėjo mažus gyvūnus, aprašė ląsteles, patobulino mikroskopą, iškėlė hipotezę, kad šviesos bangos yra skersinės, ir ginčijosi su Newtonu dėl to, katras iš jų pirmasis atrado visuotinės traukos dėsnį.

Newcomenas, priešingai, neturėjo

ŠILTAS ORAS „Ką jūs sakote!? Kad galite priversti laivą plaukti prieš vėją ir srovę, užkūręs po deniu laužą? Prašyčiau man atleisti, aš neturiu laiko klausytis tokių niekų!“ Napoleono Bonaparto žodžiai pirmojo garlaivio išradėjui Robertui Fultonui.

jokio universitetinio išsilavinimo. Jis gimė 1664 m. Dartmute, pietinėje Anglijos pakrantėje, jo tėvas vertėsi laivų statyba. Newcomenų šeima priklausė prie aukštesniosios vidurinės klasės ir veikiausiai buvo gana pasiturinti, kad galėtų leisti savo gabų ir technika besidomintį sūnų Thomą į mokslus. Tačiau tam sutrukdė šeimos tikėjimas.

Newcomenai buvo baptistai, o Anglijos universitetai studijuoti priimdavo tik valstybinės anglikonų bažnyčios narius. Taigi jaunajam Thomui visam laikui buvo užkirstas kelias siekti profesinės karjeros. Užuot studijavęs, jaunuolis pradėjo mokytis kalvystės. Versdamasis kalvio amatu jis galėjo pritaikyti BRIDGEMAN

Į gilias šachtas plūstantis gruntinis vanduo nuolat trikdė anglių gavybą, o šachtų darbininkai plušėjo sunkiomis, gyvybei pavojingomis sąlygomis.

26

Istorija 4 r 2013

savo praktinius ir techninius gebėjimus.

Kalviaudamas Newcomenas dažnai lankydavosi vietinėse anglių kasyklose, tiekė joms įrankius ir kitus kaldintus dirbinius. Jis matė, kaip šachtas užliejantis vanduo dažnai kelia pavojų šachtininkų gyvybei ir sutrikdo anglies gavybą. Tuo metu šachtos buvo kasomos vis gilesnės, o į jas plūstantis gruntinis vanduo nuolat pridarydavo rūpesčių. Arklių ar vandens malūnų varomi siurbliai dažnai nepajėgdavo išpumpuoti gausiai plūstančio vandens.

Studijuodamas mokslinius žurnalus ir susirašinėdamas su garsiais fizikais Newcomenas sužinojo, kad daugelis mokslininkų Europoje eksperimentuoja su garu kaip arklių ir vandens jėgos pakaitalu. Anglų karo inžinierius ir išradėjas Thomas Savery 1698 m. buvo patentavęs garo mašiną, skirtą naudoti šachtose. Šios garo mašinos konstrukcija buvo paprasta. Metalinis cilindras pripildomas garų iš katilo. Tada cilindras iš išorės apipilamas šaltu vandeniu, kad garai kondensuotųsi ir virstų vandeniu, kurio tūris gerokai mažesnis nei garų. Taip sukuriamas vakuumas, jis reikalingas vandeniui iš šachtos siurbti.

Tačiau ši mašina nepajėgė siurbti vandens iš didesnio nei 10 metrų gylio, todėl visiškai netiko naudoti giliose šachtose. Newcomenas nusprendė sukonstruoti geresnį siurblį.

Pinigų jis neturėjo, tačiau šį kartą priklausymas prie religinės mažumos išėjo jam į naudą. Johnas Flavelas, vietinis presbiterionų kunigas, taip pat kreivai žiūrintis į anglikonų bažnyčią, nusprendė padėti likimo broliams ir sutiko paskolinti Newcomenui pinigų, kad šis įgyvendintų išradimą.

Darbas truko dešimtį metų. Visą tą laiką Newcomenas praleido užsidaręs rūsyje ir ten, padedamas draugo Johno Calley (vėliau šis tapo jo verslo partneriu), atkakliai dirbo siekdamas atskleisti garo paslaptis.

Johnas Calley buvo santechnikas ir labai pravertė Newcomeno rūsio dirbtuvėse. Jose buvo lituojama, kalama ir veržiama varžtais, kol siurblys pamažu įgavo pavidalą.

Savimi pasitikintis Newcomenas atmetė Hooke’o patarimą ir įtaisė savo garo mašinoje stūmoklį. Iš katilo kylantys garai stumdavo stūmoklį cilindru aukštyn. Garus atvėsinus šaltu vandeniu, susidarydavo vakuumas, jis

Newcomeno garo maĹĄina Siurblys per valandÄ… galÄ—jo iĹĄsiurbti 39 312 litrĹł vandens. JÄ—ga buvo sukuriama didĹžiajame siurblio cilindre, jame suspausti garai ir vakuumas pakaitomis vertÄ— stĹŤmoklÄŻ judÄ—ti aukĹĄtyn arba Ĺžemyn.

6

JESPER Ă˜STERGAARD & SCANPIX

Cilindre sukuriama jÄ—ga

7

StĹŤmoklis judina svirtÄŻ

aukĹĄtyn Ĺžemyn ir perduoda jÄ—gÄ… ĹĄachtĹł siurbliui.

3 IĹĄ katilo kylantys garai per ventilÄŻ surenkami cilindro apaÄ?ioje.

4 SuslÄ—gti garai pakelia stĹŤmoklÄŻ aukĹĄtyn.

5 ÄŽ cilindrÄ… ÄŻĹĄvirkĹĄÄ?iamas ĹĄaltas vanduo kondensuoja garus, jie virsta vandeniu, o ĹĄio tĹŤris kur kas maĹžesnis. SusidarÄ™s vakuumas traukia stĹŤmoklÄŻ Ĺžemyn.

6 StĹŤmoklio judÄ—jimo energija perduodama pavaros svirÄ?iai.

4

PasiĹžiĹŤrÄ—kite, kaip veikia garo maĹĄina r IUUQ XFCMBC PQFO BD VL OFXDPNFO

5 3

Kondensavęsis vanduo

Vandens rezervuaras

1

8

Ĺ achtĹł siurblys

atlieka 12 ciklĹł per minutÄ™, o vienu ciklu pakelia 54,6 litro vandens.

Ventilis Vandens cisterna

Ventilis Vandens rezervuaro siurblys siurbia gruntinÄŻ

9

vandenÄŻ iĹĄ ĹĄachtos ÄŻ garo maĹĄinos vandens rezervuarÄ…, tuomet vanduo vÄ—l panaudojamas. Taip uĹžbaigiamas ciklas.

Katile vanduo

paĹĄildomas ir virsta garais. SlÄ—gis katile yra Ĺžemas, tik 0,07–0,14 bar, nes varinis katilas su ĹĄvino dangÄ?iu esant aukĹĄtesniam slÄ—giui sprogtĹł. 0,14 bar slÄ—gis atitinka 1,4 m aukĹĄÄ?io vandens stulpo slÄ—gÄŻ.

Cilindras

Ventilio valdymo mechanizmas Vandens tiekimas

2

VamzdĹžiais

garai keliauja ÄŻ cilindrÄ….

Krosnis

Istorija 4 r 2013

27

SCANPIX & WW2 AIRCRAFT NET

TECHNIKA

Išstudijavęs Thomo Newcomeno mašiną, Jamesas Wattas įtaisė joje trauklę, ji suka ratą. Tai labai pagerino garo mašinos naudojimo galimybes.

traukdavo stūmoklį cilindru žemyn, o nauji garai jį vėl stumdavo aukštyn.

Taip mašina veikė ir galėjo judinti pavaros svirtį, įtaisytą mašinos viršuje. Pavaros svirtis savo ruožtu varė siurblį, kuris pumpavo vandenį iš šachtos.

Teoriškai viskas veikė, tačiau Newcomenui iškilo vienas keblumas. Garams atvėsinti reikėdavo pernelyg daug laiko, todėl siurblys buvo nuolat stabdomas.

Nors Newcomenas, kaip ir Savery, purkšdavo šaltą vandenį tiesiai ant cilindro, problemos tai neišsprendė.

Avarija padėjo rasti išeitį Kiek pasvarstęs, Newcomenas pabandė išspręsti problemą įrengdamas švino rezervuarą šaltam vandeniui laikyti. Šis rezervuaras turėjo gaubti cilindrą iš viršaus. Tačiau ir ši idėja buvo pasmerkta žlugti, nes netikėtai įvyko avarija.

Mat eksperimentuojant cilindras prarado sandarumą. Newcomenas jį sulitavo alavu, tačiau alavas nuo karštų garų išsilydė, ir šaltas vanduo subėgo tiesiai į cilindrą. Garai akimirksniu kondensavosi, ir slėgis nukrito taip smarkiai, kad stūmoklis pramušė cilindro dugną ir sudaužė katilo dangtį.

Matant švilpiančią ir karštą vandenį purškiančią mašiną, Newcomenui šovė į galvą geniali mintis. Niekas iki šiol nebandė purkšti vandens tiesiai į cilindrą, o kaip tik tai buvo stulbinamai veiksminga.

Newcomenas išsprendė problemą.

Purškiant vandenį tiesiai į cilindrą, jo mašina galėjo veikti nesustodama.

Garo mašina buvo sumontuota Konigry anglies šachtose, ir angliakasiai, o ir

28

Istorija 4 r 2013

šachtos savininkas galėjo lengviau atsikvėpti. Pasitelkus Newcomeno išradimą, iš šachtos per dieną buvo išsiurbiama 22 tūkst. litrų vandens, ir ji buvo visiškai sausa. Naujasis išradimas sukėlė visuotinį susidomėjimą ir netrukus tapo labai paklausus. „Išradimas, leidžiantis išsiurbti vandenį naudojant ugnies jėgą, dabar yra visiškai ištobulintas. Šitaip visos šachtos gali būti nusausintos, o vanduo išsiurbiamas iš bet kokio gylio nepalyginti lengviau ir su kur kas mažesnėmis sąnaudomis nei anksčiau“, – rašė „London Gazette“.

Besidomintiems pirkėjams laikraštis siūlė apsilankyti kavinėje „Sword Blade“, kurioje Thomas Newcomenas priimdavo klientus kiekvieną trečiadienį.

Prekyba ėjo kaip iš pypkės, ir po trejų metų daugiau kaip šimtas Newcomeno siurblių siurbė vandenį Anglijos šachtose.

namos energijos buvo panaudojamas pagal paskirtį – vandeniui iš šachtos siurbti. Šios didelės sąnaudos netrukus ėmė nepatikti kasyklų savininkams.

Daugelis iš jų atsisakė garo siurblių ir grįžo prie senų, nors ir neefektyvių, sprendimų – arklių ar vandens jėga varomų siurblių.

Tačiau jaunas škotas įrankių meistras Jamesas Wattas, kurio Glazgo universitetas paprašė pataisyti nedidelį Newcomeno garo mašinos modelį, buvo įsitikinęs, kad garo mašinos energijos nuostolius galima sumažinti. Wattas niekada nebuvo matęs normalaus dydžio garo mašinos, tačiau tyrinėdamas jos modelį jis padarė išvadą, kad mašina sueikvoja daug daugiau anglių nei būtina. Netrukus jis išsiaiškino,

Jamesas Wattas patobulino garo mašiną Vėliau Newcomeno garo mašina buvo patobulinta: jos gamybai imtos naudoti kokybiškesnės medžiagos, pataisyti matmenys. Cilindras buvo gaminamas ne iš brangaus vario ir žalvario, o iš plieno, be to, jis buvo padidintas, kad būtų galingesnis. Inžinierius Johnas Smeatonas patobulino šalto vandens įpurškimą.

Nors pažangos ir pasiekta, Newcomeno garo mašina turėjo vieną trūkumą: ji eikvodavo labai daug kuro – kūrikai turėdavo į krosnį po katilu per dieną primesti daugiau kaip pusę tonos anglių. Tik vienas procentas visos pagami-

ŠILTAS ORAS „Traukiniui neįmanoma važiuoti dideliu greičiu.

Keleiviai negalėtų kvėpuoti ir mirtų dėl deguonies stygiaus.“ Profesorius Dionysius Lardneris, knygos apie garo mašiną autorius.

Susidaręs vakuumas taip stipriai laikė pusrutulius sukibusius, kad net du arklių kinkiniai nepajėgė jų atskirti.

2

Garu varomos audimo staklės parodė išeitį Jameso Watto idėja atsirado pačiu laiku.

Anglijoje vyko dideli pokyčiai, tad garo jėgos poreikis buvo didžiulis.

Laimėjusi Septynmetį karą (1756– 1763), D. Britanija galutinai aplenkė Prancūziją ir tapo galingiausia karine ir ekonomine supervalstybe pasaulyje.

Užjūrio kolonijos ir prekyba atnešė jai didelius turtus – tai nesunkiai galėjo konstatuoti Jamesas Wattas vaikštinėdamas po Glazgo uostą. Didžiuliai prekybiniai laivai, ką tik perplaukę Atlantą, Klaido upe gabeno prekes: tabaką, medvilnę ir cukrų.

Tuo metu D. Britanijos eksportas pasiekė ligi šiol neregėtą mastą. Tarp eksportuojamų prekių aiškiai pirmavo tekstilė. Britai nuo senų laikų buvo plačiai išvystę vilnonių audinių gamybą iš daugybės šalyje auginamų avių vilnos, tačiau XVIII a. pradžioje importuojama medvilnė išstūmė vilną.

Medvilnė buvo karšiama, verpiama ir audžiama namuose, o audiniai parduodami vietiniams pirkliams. Neturtingoms šeimoms šis verslas buvo svarbus papildomų pajamų šaltinis.

MCM EUROPE

kad problema kyla dėl šalto vandens įpurškimo į cilindrą. Šaltas vanduo atvėsindavo ne tik garus, bet ir patį cilindrą – jį nuolat reikėdavo įkaitinti, o tam būdavo sunaudojama daug anglių. Wattas ryžtingai ėmėsi tobulinti Newcomeno išradimą, siekdamas sukurti garo mašiną, kuri būtų „ne tik pigi, bet ir gera“.

Ištisus mėnesius jis eksperimentavo su įvairiomis medžiagomis: žalvariu, plienu, sėmenų aliejuje išmirkyta ir krosnyje išdžiovinta mediena, net kartonu, sumaišytu su mėšlu. Tačiau problemos išspręsti nepavyko. Šilumos nuostoliai vis tiek buvo per dideli.

Wattas toliau laužė galvą, kol kartą – vaikščiodamas po gimtojo miesto parką – staiga sugalvojo sprendimą: garai turi būti iš cilindro surenkami kitoje talpykloje ir ten atvėsinami. Taip cilindras neatvės ir nereikės jo vėl įkaitinti. Talpykla, vadinama kondensatoriumi, bus sujungta su cilindru, todėl vakuumo efektas išliks.

1769 m. sausio mėn. James Wattas didžiuodamasis keliavo į Londoną. Jis norėjo galutinai įrodyti, kad išsprendė problemą, – patentuoti „metodą, leidžiantį sumažinti garo ir kuro sąnaudas ugnies mašinose“.

Otto von Guericke sudėjo du pusrutulius į rutulį ir iš jo visiškai išsiurbė orą.

1

1650 metų pasirengimo Ištisus šimtmečius mokslo dogma – vėliau paaiškėjo, jog ji buvo klaidinga, – kliudė sukurti garo mašiną.

K

ai Newcomenas pradėjo savo eksperimentus, mintis, kad garą galima panaudoti kaip varomąją jėgą, tuo metu nebuvo nauja. Jau 60 m. po Kr. graikų matematikas Heronas Aleksandrietis aprašė mechanizmą, varomą įkaitintu arba suslėgtu oru ir garu. Šis mechanizmas buvo sudarytas iš tuščiavidurio rutulio, kurio abiejose pusėse buvo įtaisyti du antgaliai, nusukti į priešingas puses. Įtaisas buvo uždėtas ant ašies ir dviem vamzdeliais sujungtas su vandens talpykla. Vandeniui užvirus, garai vamzdeliais patekdavo į rutulį ir išeidavo laukan per antgalius. Garo slėgis vertė rutulį suktis.

Herono mechanizmas labai pralinksmino Aleksandrijos mokslininkus, tačiau jis taip ir nebuvo pritaikytas praktiškai. Mat garo mašinai sukurti nepakako vien garo slėgio. Lemiamą reikšmę garo mašinos veikimui turi vakuumas – o senovės mokslininkai vakuumo nepripažino.

Graikų mąstytojas Aristotelis, laikomas visų mokslų tėvu, neigė beorės erdvės egzistavimą. Niekas nedrįso pasipriešinti jo autoritetui. Aristotelis

neatliko jokių eksperimentų, tad jo išvada buvo pagrįsta vien teorinėmis prielaidomis ir formaliąja logika.

Tik XVII amžiuje, kai teorizuotą antikos požiūrį į mokslą pamažu pakeitė eksperimentinis požiūris, pradėti rimti vakuumo tyrimai. Tačiau prieštaringas jo vertinimas išliko.

Kai 1644 m. italų matematikas ir fizikas Evangelista Torricelli atliko stebėjimus ir aprašė vakuumą stikliniame inde su gyvsidabriu, jis sulaukė tokios aršios kolegų ir Bažnyčios kritikos, kad nedelsdamas pakeitė savo tyrimų objektą.

Po trejų metų vokiečių fizikas Otto von Guericke neginčijamai įrodė vakuumo egzistavimą. Jis išsiurbė visą orą iš dviejų hermetiškai sujungtų tuščiavidurių pusrutulių. Dėl pusrutulių viduje susidariusio vakuumo juos gaubiančio oro slėgis spaudė juos vieną prie kito. Pusrutulių atskirti nepajėgė net juos į skirtingas puses traukę du arklių kinkiniai. Šis eksperimentas daugelį pralinksmino, tačiau praktiškai vakuumą pritaikė tik Newcomenas.

Istorija 4 r 2013

29

TECHNIKA

SHUTTERSTOCK

Anglimis kūrenamas garo mašinas imta naudoti daugelyje ūkio šakų visame pasaulyje.

Garo technologijos raidos datos 1712 Thomas Newcomenas išranda garo mašiną vandeniui iš Konigry šachtų Anglijoje pumpuoti.

1807 Amerikiečių išradėjas Robertas Fultonas garlaiviu „Clermont“ nuplaukia iš Niujorko į Olbanį.

1769 Škotų išradėjas Jamesas Wattas patentuoja efektyvesnį garo mašinos modelį.

1808 Richardas Trevithickas Londone parodo garvežio prototipą.

1783 Jamesas Wattas sukonstruoja garo mašiną, kuri gali stūmoklio judėjimą aukštyn žemyn paversti sukamuoju judesiu.

Patobulintoji garo mašina gali sukti ratą, tai paspartina pramonės perversmą.

Technologiniai laimėjimai, kaip antai „skraidanti šaudyklė“, audimo staklės, kuriomis vienas audėjas galėjo išausti platų audinį, padidino audimo našumą.

1769 m. Richardo Arkwrighto patentuotos automatinės verpimo staklės leido išplėsti gamybą, tačiau jų varomoji jėga nebuvo dar labai efektyvi.

Arkwrighto verpimo staklės pagal patentą buvo varomos arkliais, tačiau netrukus pritaikytos vandens varomajai jėgai. Tekstilės gamybą dabar perėmė kelis šimtus darbininkų turintys fabrikai, tačiau jie turėjo būti statomi prie upės, kad vanduo suktų didelius, panašius į malūno, ratus ir verstų verpimo stakles verpti.

Rasti tinkamų vietų fabrikams statyti buvo keblu, be to, jų savininkai buvo priversti išbarstyti fabrikus didelėje teritorijoje, o tai kėlė nepatogumų. Pačiam Arkwrightui priklausantys fabrikai buvo išsibarstę nuo Mančesterio vidurio Anglijoje iki Glazgo Škotijoje.

Netrukus visas šias problemas išsprendė garo mašina.

Newcomeno garo mašinos pavaros svirtis galėjo judėti tik aukštyn ir že-

30

Istorija 4 r 2013

1829 George’as Stephensonas Liverpulio ir Mančesterio geležinkeliui sukonstruoja garvežį „Rocket“.

1859 Prancūzijoje pagamintas pirmasis garu varomas volas, jis labai palengvino kelių tiesimą. Britanijoje toks volas naudotas iki XX a. 8-ojo dešimtmečio.

myn. To pakako giluminiam siurbliui, tačiau tokia pavaros svirtis negalėjo sukti automatinių verpimo staklių. Iš pradžių fabrikų savininkai šią problemą sprendė naudodami garo mašiną siurbti vandeniui iš tvenkinio ir pilti ant vandens ratų, kurie varė verpimo stakles.

ŠILTAS ORAS „Ateityje žmonės galės keliauti garu varomais vagonais beveik tokiu pat greičiu, kokiu skrenda paukščiai – 25–30 km/h.“ Oliveris Evansas, amerikiečių išradėjas.

Tačiau Jamesas Wattas rado geresnį sprendimą – garo mašinoje jis įtaisė trauklę, kuri galėjo sukti ratą. Šis išradimas labai išplėtė garo mašinos naudojimo sritį.

Tekstilės gamybai skirtos medvilnės importas smarkiai išsiplėtė – nuo 5 mln. svarų 1781 m. iki 31 mln. svarų 1790 metais. Netrukus visoje šalyje sparčiai augančiuose pramonės miestuose ūžė, garavo ir švilpė garo mašinos, iš kaminų kilo juodi dūmai, o verpimo staklės spėriai verpė didelius kiekius medvilninių siūlų.

Iki 1800 m. Wattas ir jo verslo partneris Boultonas iš viso pagamino 496 garo mašinas. Iš jų 164 varė siurblius, 308 varė fabrikų įrenginius, o likusios 24 judino dumples plieno fabrikuose.

Garas sujungė pasaulį Šachtų siurbliai ir verpimo staklės buvo tik pradžia. Garo mašinos paplito daugelyje šalių ir pramonės šakų. Netrukus jos buvo įdiegtos Karibų jūros regiono cukraus malūnuose, Europos grūdų malūnuose ir Amerikos vario šachtose.

Gausėjo plieno liejyklų. Jos naudojo garo mašinų varomas dumples ir tiekė žaliavą įvairių pramonės įrenginių gamybai. Įdiegus garo technologijas ir išaugus prekių gamybai, labai padidėjo transporto poreikis. Fabrikus reikėjo aprūpinti žaliavomis, pavyzdžiui, anglimis ir medvilne, o pagamintas prekes reikėjo nugabenti platintojams ir klientams. Iki šiol transporto poreikius tenkino upėmis plaukioję laivai ir primityvūs, arklių varomi geležinkeliai. Dabar tam pasitelktas garas.

Anglų išradėjas Richardas Trevithickas padidino garo mašinos slėgį ir pastatė pirmąjį garvežį. Vėliau šį išradimą patobulino ir išpopuliarino anglų inžinierius George’as Stephensonas, kuris profesinę kvalifikaciją įgijo dirbdamas su garo mašinomis – taip pat ir Newcomeno anglių kasyklose. Stephensono dėka buvo nutiesta pirmasis keleivinis geležinkelis nuo Liverpulio iki Mančesterio ir sukonstruotas pirmasis veikiantis garvežys „The Rocket“.

Geležinkeliai pakeitė laivybą kanalais ir netrukus išplito ne tik Britų salose, bet ir visame Europos žemyne. Pamažu geležinkelius imta tiesti ir kitose pasaulio šalyse.

Industrializuotame pasaulyje išaugo komunikacijos poreikis. Paštą ir keleivius reikėjo gabenti per vandenynus.

BLACK COUNTRY MUSEUM

Anglijos muziejuje „Black Country Living Museum“ stovi tiksli Thomo Newcomeno garo mašinos kopija.

Senieji burlaiviai, kurie plaukdavo per Atlanto vandenyną keletą savaičių, jau netenkino naujų poreikių.

1807 m., kai Hadsono upe buvo paleistas Roberto Fultono garo mašinos

varomas laivas „Clermont“, plaukęs daugiau kaip 8 km/h greičiu, prasidėjo garlaivių era. 1838 m. garlaivis „Sirius“, varomas vien garu, pirmasis perplaukė Atlantą – kelionė iš Airijos miesto Korko į Niujorko uostą tęsėsi 18 dienų. Po 100 metų garlaivis „Queen Mary“ perskrodė Atlanto vandenyną per 3 dienas, 21 valandą ir 48 minutes. Šiuolaikinis industrializuotas ir globalizuotas pasaulis virto tikrove.

Tuo metu Thomas Newcomenas jau buvo seniai pamirštas. Tiesa, viena šio anglų išradėjo sukurta garo mašina veikė iki pat 1913 metų. Ji buvo naudojama vandeniui į Koventrio kanalą pumpuoti, tačiau jos autorių mažai kas beprisiminė.

Prekybą Newcomeno garo mašinomis paskutiniais išradėjo gyvenimo metais perėmė bendrovė ilgu pavadinimu:

„Išradimo, leidžiančio pumpuoti vandenį naudojant ugnį, savininkai“.

Pats Newcomenas neišgarsėjo ir mirė iš esmės niekam nežinomas. 1729 m. jis buvo palaidotas Bunhill Fields kapinėse Šiaurės Londone, tačiau jo kapas neišliko. Per savo gyvenimą Newcomenas nebuvo pagerbtas, jo atminimui nebuvo pastatytas joks paminklas.

Newcomeno gimtajame mieste Dartmute ir šiandien tebestovi viena iš jo sukurtų garo mašinų, primindama apie jos autorių ir jo reikšmę. Ši mašina iki šiol puikiai veikia.

DAUGIAU SKAITYKITE: William Rosen: The most powerfull Idea in the World. A Story of Steam, Industry and Invention, Random House, 2010 Richard L. Hills: Power from Steam, Cambridge University Press, 1989 Jenny Uglow: The Lunar Men. The Friends who made the Future, Faber & Faber, 2002 www.animatedengines.com/newcomen.shtml

SCANPIX/AKG-IMAGES & BRIDGEMAN

Mančesteryje ištisus metus dangų temdė juodi anglių dūmai.

Vidaus migracija Garo mašinos stulbinamai greitai pakeitė Angliją.

Kaimo vietovės ištuštėjo, išaugo daug naujų didmiesčių. šradus garo mašiną, buvo pastatyta ne tik fabrikų, traukinių ir laivų, bet susikūrė ir šiuolaikinis didmiestis. Mat nauji garo fabrikai daugybę žmonių paskatino persikelti iš kaimo į miestą.

XIX šimtmetyje maži Didžiosios Britanijos miesteliai, kaip antai Mančesteris, Glazgas, Šefildas ir Niukaslas, virto didmiesčiais.

1800 m. Mančesteryje gyveno 10 tūkst. žmonių, o po 53 metų, per kuriuos mieste buvo atidaryti 108 nauji tekstilės fabrikai, gyventojų skaičius išaugo iki 186 tūkstančių.

Gyvenimo sąlygos didmiesčiuose buvo pasibaisėtinos. Darbininkai gyveno mažuose, perpildytuose

I

būstuose, neturėdami elementarių sanitarinių sąlygų. Žmones kamavo ligos, skurdas ir neviltis, dauguma savo vargą skandino alkoholyje, laiką leisdavo daugybėje mažų užeigų, kurių buvo gausu didmiesčių gatvėse. Tačiau labiausiai į akis krintantis dalykas buvo aplinkos užterštumas. „Miestas skendi juoduose dūmuose.

Saulė atrodo kaip blausus diskas be spindulių. Skubrūs žingsniai, įrenginių ūžimas, garo mašinų švilpimas ir ritmingas šaudyklių bildesys yra vieninteliai garsai, netylantys šiose tamsiose gatvelėse“, – 1835 m. apie Mančesterį rašė prancūzų istorikas Alexis de Tocqueville’is.

KASDIENYBĖ

Virtuvės įrankiai Pirmajame šaldytuve buvo laikomas alus, indaplovės išradėja niekada neplovė indų, o konservų dėžutės 83 metus buvo atidaromos plaktuku ir kalteliu.

Susipažinkite su nuostabia virtuvės įrankių istorija.

1887

JITTERBUZZ

PARENGĖ MORTEN THOMSEN

Lengvai užsidegantis skrudintuvas

Josephine Cochrane, (1839–1913), JAV turtuolio dukra ir garlaivio išradėjo anūkė, pati indų neplaudavo.

Tačiau jai įkyrėjo, kad tarnaitės plaudamos daužo brangų jos porcelianą. 1887 m. ji pradėjo konstruoti mašiną: indai, sukrauti variniame katile ant stovo, nuplaunami šiltu muiluotu vandeniu, purškiamu iš apačios.

1893 m. pasaulinėje parodoje Čikagoje J. Cochrane už šią plovyklę laimėjo prizą už geriausią mechaninę konstrukciją. Išradimas greitai išpopuliarėjo.

1893

Šaldytuvas sukurtas alui

1876

Po Carlo von Linde's išradimo nebereikėjo gerti drungno alaus.

32

Istorija 4 r 2013

Vėlavo 83 metus

CORBIS/ULLSTEIN BILD

Prieš atsirandant šaldytuvams, alaus daryklos alų šaldydavo ledo luitais, ypač daug jų reikėjo vasarą. Norėta ko nors, kas galėtų atšaldyti alų bet kuriuo metų laiku. Vokiečių inžinierius Carlas von Linde (1842–1934) išrado metodą, kaip skystas dujas panaudoti šaldymui. Pirmoji jo sukurta šaldymo kamera 1876 m. buvo sumontuota alaus darykloje Miunchene. Tokių kamerų užsakė ir kitos alaus daryklos, tačiau buitinius šaldytuvus imta gaminti tik XX a. 3–iajame dešimtmetyje.

PRIVATFOTO

Šeimininkei nusibodo šukės

Pirmąjį duonos skrudintuvą sugalvojo škotas Alanas MacMastersas (1865–1927), o į rinką išleido britų įmonė, prekiaujanti šildytuvais. Skrudintuvas buvo pavadintas „Eclipse“, jis veikė panašiai kaip šildytuvas: kaistant geležiniam laidui. Didelės sėkmės nesulaukė, nes geležiniai laidai kėlė rimtą gaisro pavojų. Be to, dar nedaugelis gyventojų turėjo elektrą.

Pirmieji duonos skrudintuvai kėlė gaisro pavojų, jie išpopuliarėjo tik 1920-aisiais.

Turtuolio dukrai J. Cochrane nusibodo sudaužyti porceliano indai.

Konservų dėžutė buvo išrasta 1772 m. Tai buvo labai pažangus išradimas, tačiau dėžutes tekdavo atidaryti plaktuku ir kalteliu. Šią bėdą 1855 m. išsprendė anglas Robertas Yatesas, gaminęs chirurginius instrumentus. Jis sugalvojo konservų atidarytuvą – lenktą peiliuką su rankena. Per Antrąjį pasaulinį karą JAV kareiviai pradėjo naudoti konservų atidarytuvą, kurio konstrukcija žinoma iki šių dienų. Atidarytuvas vadintas John Wayne, nes šis aktorius mokomajame filme rodė, kaip juo naudotis.

s XVII amžiu

Su šakute į svečius

Viduramžių Europoje iš esmės vienintelis naudojamas stalo įrankis buvo peilis, juo maistą ir pjaustydavo, ir pasmeigdavo. XVII a. Europos dvaruose išpopuliarėjo šakutė. Svečiai atvykdami pietų atsinešdavo ir dėžutę su savo stalo įrankiais. Gana greitai pasirodė ir peilis buku galu. Kaip teigiama, jį sugalvojo Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, kad prie stalo niekas nebeįsipjautų. XIX a. stalo įrankiai atpigo, jais ėmė naudotis visi žmonės.

Baldžius išrado peilį sūriui Norvegas baldų gamintojas Thoras Bjørklundas (1889– 1975) nemėgo storai pjaustyto sūrio. XX a. 3-ajame dešimtmetyje jis ėmė eksperimentuoti, kaip plonai supjaustyti sūrį ir jo nesutrupinti. Jam kilo idėja panaudoti medžio obliavimo technologiją ir pritaikyti ją sūriui pjaustyti. 1925 m.

T. Bjørklundas patentavo savo išradimą, o po dvejų metų pradėjo gamybą. Greitai sūrio peilis paplito visame pasaulyje.

Liudvikas XIV norėjo, kad visi stalo peiliai būtų bukais galais.

SHUTTERSTOCK

Pirmoje krosnyje kepė mamutą Krosnys egzistuoja beveik taip seniai, kaip ir žmonės, o viryklė Europoje paplito XVIII amžiuje.

P

irmosios krosnys atsirado Rytų ir Vidurio Europoje prieš maždaug 32 tūkst. metų. Pirmoji krosnis buvo paprasčiausia duobė, į kurią buvo pripilama žarijų, sudedama į lapus suvyniotos mėsos, pvz., mamuto, ir užpilama žeme. Maistas buvo ruošiamas ant atviros ugnies iki pat XVIII a., kol paplito prancūzų architek-

to François Cuvilliés (1695–1768) sukurta viryklė. Ji buvo sumūryta iš plytų ir uždengta plokščiu geležiniu dangčiu. XIX a. 4-ajame dešimtmetyje anglų išradėjas Jamesas Sharpas pradėjo masinę dujų viryklių gamybą, o 1851 m. buvo sukurta viryklė, kurioje temperatūra reguliuojama termostatu.

1925

OPPLANDSARK

IVET

T. Bjørklundo peilis sūriui pjaustyti sulaukė didelės sėkmės.

Paprasta idėja gerokai palengvino atidaryti konservų dėžutes.

MILITARYGEAR

1855

r. Kr. 30 000 m. p XX a. namų šeimininkės galėjo išsirinkti net viryklės spalvą.

POLFOTO

VIDURAMŽIŲ LIETUVA

Šlovės besivaikiusiai Vakarų Europos diduomenei Vokiečių ordinas XIV a. ėmėsi rengti savotiškas karines ekskursijas į paskutinę pagonišką žemyno valstybę – Lietuvą. Su vedliais, vaišėmis, pagonių medžiokle, įšventinimais į riterius ir kitomis safario tipo pramogomis.

34

Istorija 4 r 2013

MINIATIŪROS IŠ WELTENCHRONIK DES RUDOLF VON EMS,1320 M. IR 1338 M. „ROMANCE OF ALEXANDER“, ANGLIJA, BODLEIAN LIBRARY

Į Lietuvą – gerai pasiruošę Paprasčiausias būdas sužinoti kelią – paklausti vietinių.

pinę ir suvienodinę, iš pranešimų sudarė šimto kelių į Lietuvą rinkinį.

Pagaminus daugybę jo kopijų (nuorašų), rinkiniai išdalinti kryžiuočių karo vadams, kad šie žygiuose jais naudotųsi tarytum žemėlapiais. Tam tikra prasme tai buvo pirmieji „turistiniai atlasai“ leidę, kad ir labai apytiksliai, orientuotis atvykėliams Lietuvoje.

Minėti žvalgai aprašė didesnę dalį Užnemunės ir Dzūkijos, taip pat – Žemaitijos ir Aukštaitijos pietinius pasienius. Jų pranešimuose dažnai pirmą sykį istoriniuose šaltiniuose minimos daugelis Lietuvos vietovių ir gyvenviečių. Tiesa, daugelis objektų nurodyti gana apytiksliai, juos sunku identifikuoti, nes vandens telkinių ir gyvenviečių pavadinimai pasikeitė, išnyko arba žvalgų buvo užrašyti labai netiksliai, iš klausos.

Kelionė į Prūsiją, pasirengus su kalaviju rankoje ginti krikščionybę, tapo tradicinio riteriško gyvenimo būdo patvirtinimu.

Istorija 4 r 2013

35

MINIATIŪRA IŠ PRANCŪZIJOS ŠV. ŽENEVJEVOS BIBLIOTEKOJE SAUGOMO RANKRAŠČIO, 1370 M.

okiečių ordino slaptajame archyve Karaliaučiuje XIX a. viduryje rasti kryžiuočių žvalgų pranešimai vadinami „Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymais“, arba „Die Litauischen Wegeberichte“ (vok. k.). Žvalgai, dažniausiai prūsų kilmės, juos surašė apie 1382–1402 m., jie nurodė Lietuvos kelius ir ordinui patogiausias puolimo kryptis. Pranešimuose minimos pilys ir gyvenvietės, nupasakojamos kliūtys – upės, miškai, pelkės. Patariama, kaip jas įveikti: kur aptikti brastas, darytis lieptus per upelius, apsinakvoti, rasti pašaro žirgams. Ten pat buvo nurodoma, kur žygio metu užnugaryje saugu palikti maisto atsargas grįžtančiai kariuomenei.

Perspėjama, nuo kurios vietos žygeiviams jau reikia paruošti ginklus, kur teks valytis kelią per mišką ir užtvaras.

Tokie pranešimai iš kryžiuočių pasienio pilių suplaukdavo į Karaliaučių, ordino maršalo (karo ministro) būstinę. Čia, juos sutrum-

MINIATIŪRA IŠ „QUESTE DEL SAINT GRAAL“, 1380 M., MILANAS

V

Daugelis Vakarų Europos valdovų laikė šventa pareiga bent po keletą kartų nužygiuoti į Prūsiją.

R

etas viduramžių riteris, trūk- Lietuvą buvo tapusi sena tradicija. Pasak dingesnių herojų. Tokių kaip, esą, 32 telėjęs vieną kitą taurę vyno, istoriko Rimvydo Petrausko, ši giminė žiemas ir 3 vasaras Prūsijoje ir Livonijosusilaikydavo neėmęs lenkti turėjo „savo gretose tris kryžininkų kar- je praleidęs Kelno riteris Rutgeris Raitpirštų, skaičiuodamas kraš- tas paeiliui“. Tačiau žygių gausa visus už zas. Tačiau eiliniam riteriui (ar pretentus, kokiuose teko ginti Kris- juostos, matyt, būtų užsikišę vokiečių dentui į tokius) per akis buvo ir vieno taus vėliavą. „Į Prūsiją, Lietuvą, totorių Juelicho-Gelderno hercogai Vilhelmas II karto pamatyti virš galvos pilką pagoniškraštą, jūra į Turkiją /.../ su džiaugsmu (tėvas) ir Vilhelmas III (sūnus), kiekvie- kos Žemaitijos dangų. vykau ir savo pinigų tam negailėjau“, – nas Prūsijoje lankėsi po septynis kartus.

Skaičius įspūdingas, žinant, kad net Madingas karas XIV a. rašė austras Oswaldas von Wolfanatiškiausiems avantiūristams kokie Kad ir kaip būtų, iki XIV a. tokie jungtikensteinas.

Jam atitarė tuo pat metu gyvenęs anglų trys žygiai į pagonių žemes buvo labai niai ordino ir jų svečių žygiai, tarytum poetas Geoffrey Chauceris, pasakodamas garbingas skaičius. Žinoma, heroldų pa- stichinė nelaimė, į prūsų ir lietuvių žeapie pagarbos vertą tautietį, kuris „Dažnai sakojimuose pasitaikydavo ir dar įspū- mes vykdavo kartkartėmis. už stalo Prūsijoj puotavo; / Ir LieTačiau nuo minėto amžiaus tuvoj, ir Rusijoj kariavo / Ilgiau tarp kraštų, kuriuose kalaviju panei uolūs riteriai kiti“. mojuoti tapo privalu kiekvienam Galima tik įsivaizduoti, ką gatikram Vakarų Europos riteriui, lėjo austrams ir anglams papasavis dažniau ėmė skambėti ir Liekoti kai kurie čekų didžiūnai, kutuvos vardas. XIII a. pabaigoje Arrių dvaruose, anot istoriko Alvytimuosiuose Rytuose žlugus pado Nikžentaičio, kabojo ištisos skutinėms kryžiuočių tvirtovėms, protėvių, pasižymėjusių dar koten keliauti tapo... pernelyg pavovose su prūsais, paveikslų galerijinga, o ir, matyt, beprasmiška. jos. Juk būtent čekų karalius Tuo įsitikino ir didelis Vokiečių Otakaras II dar 1255 m. padėjo ordino gerbėjas, amerikiečių istoVokiečių ordinui nukariauti gaurikas Williamas Urbanas: „Žygiai siausią ir turtingiausią prūsų į Žemaitiją tapo populiarūs praėgentį sembus. Kitas čekų valdojus dvidešimčiai metų nuo Švenvas Jonas Liuksemburgietis pratosios žemės netekties.“ tęsė šią misiją XIV a. kartu su sūBe to, žygiai prieš paskutinius numi, būsimu Šv. Romos impeEuropos pagonis buvo gerokai rijos imperatoriumi Karoliu IV. pigesni, o įgytos garbės, titulų ir Kita vertus, ir anglai turėjo sielos išganymo kiekis ne ką maXIV a. į pagonišką Lietuvą noriai žygiavę prancūzų, anglų, škokuo atsikirsti – pavyzdžiui, War- tų, čekų, vengrų, lenkų ir net italų riteriai šitaip susitelkdavo žesnis. Juk dar popiežius Alekwickų šeimai žygiai į Prūsiją ir su vieno luomo ir vertybių vėliava. sandras IV 1255 m., ragindamas MINIATIŪRA IŠ „CHRONIQUES DE FRANCE OU DE ST DENIS“, 1380–1400 M., BRITISH LIBRARY

VILMO NAREČIONIO DIZAINAS, AUTORIUS GEDIMINAS KULIKAUSKAS

Čekų karalius Otakaras II padėjo kryžiuočiams nukariauti sembus.

MINIATIŪRA IŠ „WELTENCHRONIK DES RUDOLF VON EMS“, 1320 M.

JANO GOTHO PIEŠINYS, VIKIPEDIJA

VIDURAMŽIŲ LIETUVA

36

Istorija 4 r 2013

Garbės stalas

Šv. Romos imperatorius Karolis IV jaunystėje su tėvu dalyvavo karo žygiuose į Lietuvą.

kilti į žygį prieš netikėlius jotvingius ir lietuvius, užtikrino „Krikščionims, kurie užsivilkę kryžiaus ženklą nutars patraukti prieš minėtus pagonis, tokį pat nuodėmių atleidimą, kuris yra duodamas tiems, kurie traukia į pagalbą Šventajai žemei“.

Tad ilgainiui Lietuva tapo žinoma kaip Vakarų Europos diduomenės iškrovos vieta, tarytum koks populiarus kurortas ar rezervatas, į kurį lyg į savotišką čempionatą ar tarptautinę pagonių medžioklę iš visų Europos kraštų Prūsijoje susirinkdavo patyrę randuoti kariai. Kad eiliniu karo žygiu dar sykį patvirtintų savo statusą.

Na, o beūsiams kilmingiems jaunuoliams tai buvo puiki proga ir vieta būti įšventintiems į riterius. „Nėra abejonės, kad kelionė į Prūsiją, kova su lietuviais XIV a. priklausė standartiniam riteriško gyvenimo būdo patvirtinimui“, – rašo Hartmutas Boockmannas, garsus vokiečių viduramžių istorijos specialistas. Jis išskyrė tris tarptautinės riterijos žygių į Lietuvą priežastis: reprezentacija, diduomenės sportas, pagonių medžioklė.

O, pasak W. Urbano, į Lietuvą noriai žygiavę prancūzų, anglų, škotų, čekų, vengrų, lenkų ir net italų riteriai šitaip susitelkdavo su vieno luomo ir vertybių vėliava. Juos vienijo jausmas, kad čia susirenka iškiliausi Vakarų Europos gynėjai.

Išties, kuo ne į kryžiaus žygių olimpiadą susirinkę sportininkai?

itaip – mensa honoris (lot. k.), arba Ehrentisch (vok. k.), – vadinta Vokiečių ordino apie XIV a. vidurį sumanyta tradicija pagerbti žygyje pasižymėjusius riterius iškilminga puota.

Pastaroji vykdavo ordino sostinėje Marienburge ar kurioje kitoje pilyje, bet galėjo būti surengta ir tiesiog (sėkmingai) pasibaigusio mūšio lauke.

1377 m. „stalas“ austrų riteriams buvo surengtas nuniokotose Ariogalos–Raseinių apylinkėse, iškart po mūšio su žemaičiais. Marburgiečio kronikoje minima, kad 1391 m. garbės stalas vyko kryžiuočių anksčiau sunaikintos Kauno pilies griuvėsiuose: „Magistras liepė paruošti garbės stalą, ir sėdi su ginklais valgydami ir gerdami, ir magistras juos pavaišino gražiausiai.“ Taip, matyt, norėta pasipuikuoti prieš svečius ordino laimėjimais.

Pagonių žemėse tokie „stalai“ vykdavo neišleidžiant iš rankų ginklų, tai puotos dalyviams dar smarkiau kutendavo nervus.

Prieš puotą dažnai į riterius įšventindavo keletą ar keliasdešimt svečių – jaunuolių. Kaip preteksto juos pakelti į riterius užtekdavo menkiausio karinio kontakto su pagonimis.

Kandidatus į garbės stalą iš pasižymėjusių riterių atrinkdavo ordino heroldai. Prie stalo svečius sodindavo pagal rangą, tačiau naudoti ne apskriti, kaip legendinio karaliaus Artūro, o pailgos formos stalai.

Tokie kariniai pokyliai buvo vienas iš ordino sumanytų būdų suvienyti su kokia nors bendra idėja iš visos Europos susirinkusius riterius.

Tai nebuvo kažkas labai naujo – šitaip Zigmantas Liuksemburgietis kovai su Osmanais įkūrė vadinamąjį Drakono ordiną.

Anglijoje iki šių dienų išliko maždaug tuo pat metu (1348 m.) įkurtas Keliaraiščio ordinas.

Tebeegzistuoja ir XV a. Burgundijos hercogo Pilypo III įkurtas Aukso vilnos ordinas.

MINIATIŪRA IŠ „GRANDES CHRONIQUES DE FRANCE DE CHARLES V“, 1375–1380 M.

THEODERICHO VON PRAGO PAVEIKSLAS, APIE 1370 M., VIKIPEDIJA

Š

Už garbės stalo puotauja prancūzų riteriai, priklausę Žvaigždės ordinui, kurį 1351 m. įkūrė Prancūzijos karalius Jonas II Gerasis.

Karinio turizmo mašina Pasak W. Urbano, maždaug nuo 1316ųjų ordino karių gretose ėmė daugėti iš vokiečių kraštų magistro Karolio fon Tryro parsikviestų vad. Reino piligrimų.

Nuo to laiko atėjūnų tik daugėjo.

Jau seniai tarytum kokie šarvuoti geniai smulkiais smūgiais į lietuvišką Nemuno pakrančių pilių (Veliuoną, Pieštvę, Kauną)

gynybinę sistemą kalenę kryžiuočiai trynė rankas. Ordinas pagaliau gavo progą sutelkti keleriopai gausesnes jėgas, kad sutrupintų lietuvišką panemunių skydą.

Todėl vokiečiai netruko mikliai išnaudoti riteriško gyvenimo standartu tapusią madą žygiuoti į Prūsiją prieš Lietuvą. Ir noriai ėmėsi gaivinti blėstančią kryžiaus žygių dvasią, mesdami nemažas lėšas į Istorija 4 r 2013

37

VIDURAMŽIŲ LIETUVA

Garsus riteris mirė nelaisvėje atvykęs į Prūsiją 1393 m. sausį eanas II Le Maingre’as drauge su olandų Gelderno (1366–1421), dar vadintas kunigaikščiu Vilhelmu I dalyvaMaršalu Busiko (Boucicault). vo ordino organizuotame žygyje Vienas garsiausių prancūzų prieš Gardino pilį. Šimtamečio karo riterių. NuolaPo trejų metų drauge tinis ordino rengtų žygių prieš Lietuvą dalyvis. su kitais pora tūkstančių prancūzų Pirmą sykį atvyriterių kovėsi su kęs padėti kryturkais Nikopolio žiuočiams mūšyje. Krikš1382 m., kovėsi čionys buvo jų gretose iki sutriuškinti, 1384 metų.

Maršalas BusiTaip pat grūko pakliuvo mėsi Šimtameturkams į nelaisčio karo mūšiuovę, bet netrukus se su anglais, o buvo išpirktas. pertraukų metu Vėlesniais medalyvaudavo riterių tais jis klajojo po turnyruose. Ypač Neatsiradus galinčių išpirkpietų Europą, čia išgarsėjo 1389 m. ti, vienas garsiausių riterių Normandijoje vyku- Maršalas Busiko savo die- padėjo Bizantijos siame riterių turnyre nas baigė anglų nelaisvėje. imperijai kautis su osmanais, nugalėjęs visus genujiečiams – su Venecija. savo priešininkus. Tačiau tais Atsinaujinus karui su Anglija grįpat metais kryžiaus žygyje į žo į Prancūziją ir vadovavo pranTunisą pateko priešininkams į cūzų kariuomenės avangardui rankas. Iš nelaisvės buvo iš1415 m. spalį vykusiame mūšyje pirktas 1391 m. ir iškart nuskusu anglais ties Aženkūru. Prancūbėjo padėti Kryžiuočių ordinui zai čia patyrė triuškinamą pralaikovoti su pagonimis. mėjimą, Maršalas Busiko, kaip Grįžęs tapo Prancūzijos mardaugelis kitų, pakliuvo į nelaisvę. šalu – vienu iš vyriausiųjų šaŠįkart niekas jo nebeišpirko ir lies kariuomenės vadų. Šias garsusis riteris mirė kaip belaispareigas jis gebėjo derinti su vis Anglijoje 1421 metais. potraukiu į nuotykius. Tad vėl

XIX A. PAVEIKSLO FRAGMENTAS

XVII A. RAIŽINYS IŠ CHRISTOPHO HARTKNOCHO ALBUMO

J

Kryžiuočių ordino magistras Karolis von Tryras 1313 m. pastatė Kristmemelio pilį.

Žygeivius į pagonių žemes vedė „gidai“, turėję net savotiškus turistinius atlasus, sudarytus ordino žvalgų, vokiškai vadinamus „Wegebericht“. Kad atvykėliai pernelyg nevargintų kojų, žygiams naudotas ir laivynas, juo kryžiuočiai pasiekdavo Kauno apylinkes, o XIV a. pabaigoje bent dalis – ir Vilnių. Netrūko ir heroldų, populiarinančių riterių žygdarbius laukiniuose pagonių kraštuose. 1329 m. Joną Liuksemburgietį atlydėjo prancūzų poetas Guillaume’as de Machaut, o 1377 m. austrų kunigaikščio Albrechto kovas aprašė poetas Peteris Suchenwirtas.

Gyvi trofėjai pompastiškų žygių rengimą, riteriškas ceremonijas. Kad tik jų dalyviai iš jų parsineštų namolio kuo geresnių įspūdžių apie įspūdingas pergales prieš pagonis. O ordinas jau kitą žiemą ar vasarą (tradicinis „svečiams“ organizuotų žygių laikas) sulauktų dar gausesnio kryžininkų būrio.

Masalo pritraukti karingiems ir pinigingiems garbėtroškoms iš Vakarų Europos Vokiečių ordino strategai buvo sugalvoję nemažai. Jų rengiamos karinės ekskursijos į paskutinę pagonišką žemyno valstybę buvo, anot istoriko R. Pe-

38

Istorija 4 r 2013

trausko, tarytum „savotiškas į svetimą kraštą išplėstas riterių turnyras“. Su visais reikiamais riteriškų ritualų atributais – jaunuolių įšventinimu į riterius, turnyrais, vad. garbės stalu, kovomis ir apdovanojimais. Taip pat – Vakarų Europoje nematytų žvėrių medžioklėmis.

Buvo stengiamasi apgalvoti visas smulkmenas, pvz., Karaliaučiaus (kur prieš žygį paprastai susiburdavo riteriai) katedroje buvo eksponuojami ankstesnių kryžininkų palikti skydai, vėliavos, heraldiniai ženklai.

Žinoma, atvykėliams svarbu buvo pasipuikuoti ne tik žygdarbiais, bet ir trofėjais: kad egzotiškose dvarų kolekcijose, greta turkų, juodaodžių, su livrėjomis niūriai mindžikuotų ir lietuvių belaisvių.

Tad 1393 m. Gardino pilį užėmęs jau minėtas riteris čempionas Gelderno hercogas Vilhelmas III namolio parsivedė keliolika pagonių belaisvių, šie jam patarnavo dar ir XV a. pradžioje. Eiliniai riteriai tenkindavosi mažu – tame pat žygyje dalyvavęs fryzas Rynkas Bokema parsivedė porą lietuvių jaunuolių.

1363 m. Veliuoną atakavęs Blua grafas Žanas po sėkmingo pilies antpuolio į

MINIATIŪRA IŠ BELGŲ „BOOK OF HOURS“, 1390 M., BRITISH LIBRARY

MINIATIŪRA IŠ „HISTORIA BELLI TROIANI SOLUTO SERMONE SCRIPTA“, 1390 M., AUSTRIJA

XIII a. pabaigoje Artimuosiuose Rytuose žlugus paskutinėms kryžiuočių tvirtovėms Vakarų Europos riteriai ėmė dairytis naujų kraštų.

dvarą parsivedė lietuvį belaisvį. Šis grafui patarnavo vilkėdamas raudonos ir žalios spalvų livrėja, o vadintas tiesiog Veliuoniškiu.

Iš išlikusių 1394-ųjų Vilniaus apsiaustyje dalyvavusio anglų Derbio grafo Henriko sąskaitų matyti, kad nuobodžiaujantis anglas, be vaško ir riešutų, už markę nusipirko ir du vaikus.

Dvikovos su pagonimis Neišvengiama tokių žygių dalis buvo ir dvikovos. Nors pagonys oficialiai nebuvo pripažįstami lygiaverčiais priešininkais, riteriai svečiai nepraleisdavo progos jų iškviesti į dvikovą. Čekų didikas Plichtas 1317 m. dvikovoje ties Veliuona įveikęs lietuvį. O 1329 m. dvikovoje grūmėsi net du valdovai – garsusis Jonas Liuksemburgietis ir mūsiškis Margiris.

Kryžiuočiai, žinoma, visaip stengdavosi išmušti mintis apie tokias dvikovas svečiams iš galvos. Jų supratimu, net dvikovos su lenkais, kurie buvo krikščionys (tačiau susitepę sąjunga su pagonimis lietuviais), reiškė žemą lygį. 1392 m. prancūzų riteriai ties Vilniumi, anot Vygando Marburgiečio kronikos: „... norėjo rungtis dvikovoje su lenkais iš ginklų ir žirgų, bet magistras, gero norėdamas, nutraukė, o maršalas Werneris von Tetingeris pasakė, kad tai niekam nesuteiks šlovės, kas su jais rungsis, nes tai tikėjimo priešai.“

Kare kaip kare Į kryžiaus žygius pakovoti Lietuvoje susiruošusiems atėjūnų riteriams tekdavo susidurti ir su pavojais. Deja, kristi nuo mūsų protėvių rankos grėsė ne taip dažnai kaip norėtųsi, nors tokie atvejai kronikose minimi. Pasak W. Urbano, eili-

niams kryžininkams bent XIV a. pradžioje nemažas laimėjimas atrodė nuostolių santykis 1:4, mat gyrėsi, kad viename mūšyje paklojo 200 pagonių, patys tepraradę gal 50 vyrų.

Kilmingų riterių žūdavo gerokai mažiau. 1363 m. šturmuojant Veliuoną galvą padėjo anglų riteris Geoffrey Skropas (palaidotas Karaliaučiaus katedroje).

1385 m. rugsėjį Neryje nuskendo Kacenelnbogeno grafas Wilhelmas II, o 1394 m. rugpjūtį Nemuno pakrantėje žuvo 25-metis Derbio grafo palydovas riteris Jonas iš Liutamo.

Tačiau riteriai krisdavo ir kitaip. 1391 m. vasarą Karaliaučiuje, padiskutavę religiniais klausimais, tarpusavyje susikovė anglai ir škotai. Laimėjo anglai, o per susirėmimą nudėtas Škotijos karaliaus žentas, lordas Williamas Douglasas ir du jo tarnai.

1392 m. sausį vokiečiai ir anglai susikovė dėl garbės žygyje joti su Šv. Jurgio vėliava. Tie konfliktai dėl vėliavų tarp vokiečių ir anglų riterių kildavo daugelyje žygių. Vokiečiai visad tvirtino turį pirmumo teisę į Šv. Jurgio vėliavą, savo ruožtu anglai atsakydavo tuo pačiu. Kruvino mūšio vos išvengta 1364 m., kai į Gardiną su Šv. Jurgio vėliava žygiavusius anglus mėgino užpulti įniršę vokiečių riteriai.

1392 m. viskas vyko panašiai: vos vokietis Rupertas Schokendorfas išskleidė Šv. Jurgio audeklą, anglas Henry Persy atsakydamas iškėlė anglišką „Šv. Jurgį“.

Neaišku, ar per šį susidūrimą kas nors žuvo, tačiau vaidingieji anglai tais pat metais vis dėlto nukovė vieną vokiečių riterį su tarnu. Anot H. Boockamnno, galiausiai neapsikentę kryžiuočiai anglams tiesiai šviesiai pareiškė tokių sve-

Dėl pirmumo nešti Šv. Jurgio vardu pavadintą vėliavą nuožmiai varžėsi anglų ir vokiečių riteriai.

čių ne itin pageidaujantys, tad nuo 1394 m. „joks anglų riteris nedalyvavo žygiuose į Lietuvą“.

Ligos ir išpirkos Ne menkesnis pavojus nei kristi nuo pagonių ar bendražygių rankos buvo ir ligos. Grėsmę taip pat kėlė krikščioniškų jausmų stokoję lenkų ir Pamario didikai, kurie vogčiomis mėgindavo suimti tai vieną, tai kitą riterį, kad paskui paleistų tik už gerą išpirką. Tai buvo įprastas viduramžių Europos didikų būdas pasipelnyti, tereikia prisiminti Ričardo I Liūtaširdžio įkalinimą. Tokio likimo, beje, vos išvengė ir Jonas Liuksemburgietis, po 1345 m. žygio į Lietuvą grįžęs namo. Jo sūnų Karolį V lenkai sulaikė Kališe, kad išspaustų paskutinį pfenigą, bet šiam pavyko išsivaduoti gudrumu.

Kad ir kokie tykotų pavojai, Vakarų Europos riteriai (ar ketinę jais tapti) plūdo į Prūsiją. Istoriko Wernerio Paravicini žiniomis, vien XIV a. antroje pusėje ordinas dėl tokių pastiprinimų į LDK teritoriją surengė apie 100 žygių.

Lietuvą užgriuvo tikras stručių plunksnomis linguojančių (tradicinis riterių šalmų papuošalas) riterių tvanas.

Kiekvienas kilmingesnis su savimi atsivesdavo keliolikos, keliasdešimties, o žymiausieji – ir kelių šimtų karių palydą.

Istorija 4 r 2013

39

MINIATIŪRA IŠ „ROMANCE OF ALEXANDER“, APIE 1338 M., ANGLIJA, BODLEIAN LIBRARY

PIEŠINYS IŠ G. BRAUNO IR F. HOGENBERGO „CIVITATES ORBIS TERRARUM“, 1575 M., VIKIPEDIJA

VIDURAMŽIŲ LIETUVA

1393 m. Gelderno hercogas užėmė Gardino pilį.

Tad ordinui netruko atsipirkti visos išlaidos riteriškoms ceremonijoms.

karaliaus milžinišką sumą – 600 guldenų. O išvydęs, kad Liudvikas I pyksta, olandas pasityčiodamas čia pat išdalino išloštą sumą visiems susirinkusiems.

Sugadinta šventė

Magistras išprotėjo

Tarp daugelio ordino surengtų tarptautinės riterijos žygių į Lietuvą išsiskiria įvykęs 1345 m. sausį. Jis tapo geru pavyzdžiu, kaip iš pažiūros lyg ir lengvai organizuojamus žygius galėjo sužlugdyti tokie niekniekiai kaip subjurę orai. Ar žmonių klasta.

Pradžioje atrodė, kad tai bus tikras išskirtinis žygis, bene skambiausias ordino istorijoje. Mat, anot Vygando Marburgiečio, vien kilmingųjų į Karaliaučių prisirinko apie 200. Tarp jų buvo ir šaunusis čekų valdovas Jonas Liuksemburgietis, Vengrijos karalius Liudvikas I, Olandijos grafas Vilhelmas IV, Burbonų kunigaikštis Petras I, Holšteino grafas Henrikas, Niurnbergo burgrafas Albertas I. „Jokioje Europos vietoje tomis dienomis nebuvo susirinkęs toks žymių žmonių sambūris“, – žavisi net šiuolaikinis istorikas W. Urbanas.

Visa ši šarvuota atėjūnų armada taikėsi pagaliau pramušti gerą skylę panemunių skyde – sudoroti medines Veliuonos ir Pieštvės pilis.

Tačiau nesisekė nuo pat pradžių – prasidėjo atlydys. Tad dar sausį Karaliaučiuje susirinkę šimtai riterių, laukdami šalčių, nuobodžiavo žaisdami kauliukais. Bažnyčia tokį užsiėmimą griežtai smerkė, tačiau nuodėmei pasidavė net olandų grafas Vilhelmas, išlošęs iš vengrų

Galų gale pašalus vasario 10-ąją didžiulė kryžiuočių kariuomenė pajudėjo į Lietuvą.

Tačiau per tą laiką krašto gynyba pasirūpinę didieji kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis genialiai apžaidė priešus. Paskleidę gandus, jog tuoj tuoj puls Sembą (dėl to kryžiuočių magistras su visais svečiais nukurnėjo atgalios ginti savo valdų), lietuviai iš tikrųjų smogė visai kita kryptimi – Livonijai – ir ten, anot kronikos, „pridarė daug graudaus“. Čekų ir vengrų karalių nusivylimui nebuvo ribų: jie apipylė kryžiuočių magistrą Ludolfą Koenigą tokia paniekinančių priekaištų lavina, jog šiam „susigraužus aptemo protas“. Anot Vygando Marburgiečio, magistras „ėmė nusikalbėti ir nusilpo jam protas“, o galiausiai Koenigas net skustuvu nužudė jo prižiūrėti pristatytą tarną. Vietoje nelaimingojo Ludolfo ordino magistro pareigos atiteko Heinrichui Dusemeriui.

Nors atvykėliai verždavosi į dvikovas su pagonimis, kryžiuočiai visokiais būdais stengėsi tam sutrukdyti.

ILIUSTRACIJA IŠ 1383 M. „WELTCHRONIK“, VOKIETIJA, WÜRTTEMBERGISCHE LANDESBIBLIOTHEK

Panemunių skydas skyla Vis dėlto tai buvo laikina lietuvių sėkmė, antroje XIV a. pusėje vis labiau ryškėjo ordino pranašumas.

1362 m. kovą didžiulė kryžiuočių kariuomenė, vedama bene gabiausio ordino magistro Winricho von Kniprode’s, sustiprinta Vokietijos, Anglijos ir Italijos riteriais, laivais atplaukė iki mūrinės Kauno pilies. Šios įgula gynėsi iki paskutinio žmogaus: krito beveik visi iš kelių šimtų karių, į nelaisvę pateko pilies gynybai vadovavęs kunigaikščio Kęstučio sūnus Vaidotas, tačiau kryžiuočiai po mėnesį trukusios apgulties tvirtovę paėmė.

Po metų suliepsnojo ir kitos lietuvių pilys Nemuno pakrantėje, pvz., Pieštvė, Veliuona. Užimant šias tvirtoves dalyvavo dideli prancūzų ir anglų riterių būriai.

Ordinas triumfavo: po 80-ies nuožmių kovų metų jiems pagaliau pavyko pralaužti lietuvių Nemuno pilių gynybinę sistemą. Tai buvo smūgis, nuo kurio LDK vos neparklupo.

Kryžiuočiai, iki tol dažniausiai siaubę tik panemunes ir Žemaitiją, jau degino ir vidurio Lietuvos kaimus. 1365 m. vokiečių riteriai bandė užimti Vilniaus pilis, sunaikino Kernavę ir Maišiagalą. Ordinui pagaliau pavyko perkelti karą iš pasienio į Lietuvos teritorijos, maitinančios kraštą

Ne vienas riteris paguldė galvą kovodamas su pagonimis lietuviais.

40

Istorija 4 r 2013

PIEŠINYS IŠ 1405 M. GHASTOPN PHOEBUS „BOOK OF THE HUNT“

G. KULIKAUSKAS

Veliuonos piliakalnis – daugelio kryžiuočių ir lietuvių nuožmių mūšių vieta.

Būtina riteriško ritualo dalis žygiuose į Lietuvą buvo medžioklė.

Su Kasa nori tapti riteriu

Ordino puolimuose dalyvaudavo ir samdyti arbaletininkai.

VIDURAMŽIŲ PIEŠINYS

1377 m. rudenį Austrijos kunigaikštis Albrechtas III (Su Kasa), nemažas plevėsa ir didelis riteriškų nuotykių mėgėjas, irgi atvyko pakovoti Lietuvoje. Iš kunigaikštį lydėjusio poeto Peterio Suchenwirto aprašymų matyti, kad vidurio Lietuvoje kryžiuočiai stipresnio pasipriešinimo nebesulaukdavo.

Beje, pravardę Su Kasa kunigaikštukas gavo ne todėl, kad pats nešiojo nemažą kasą, o todėl, kad nuolat tiesiogine to žodžio prasme it kokią auksinę grandinę ant krūtinės tampėsi su savim vienos damos kasą. Ji plaukus nusikirpo ir padovanojo jaunajam karžygiui kaip savo palankumo ženklą, o tasai poelgiu tiek susižavėjo, kad, kaip rašoma, net įkūrė Kasos vardo riterių broliją.

Jaunojo austrų kunigaikščio žygio tikslas buvo įprastas – tapti riteriu.

Pelnyti šį titulą buvo palyginti nesunku, tereikėjo menkiausio „kovinio kontakto“ su pagonimis, o Kryžiuočių ordino magistras Winrichas von Kniprode kunigaikštį užtikrino, jog tokių „kontaktų“ netrūks. Iš viso, anot kryžiuočių kronikos, per Nemuną niokoti pagonių žemių persikėlė 62 riteriai ir 2 000 karių. Įdomu, kad ir pasiekę Lietuvą kryžiuočiai dar visą parą nesutiko nė gyvos dvasios: jau beveik šimtą metų tarp ordino ir LDK trukęs karas pavertė panemunes tikra dykra.

Tad atvykėliams iki artimiausios gyvenvietės teko brautis per tokias pelkes, kokių, kaip stebėjosi poetas, net Vengrijoje neaptiksi.

Svečias iš ūkanotojo Albiono

V

ienas kilmingiausių anglų karo turistų, atvykusių padėti ordinui, buvo Anglijos karalius ir Derbio grafas Henrikas IV (1367– 1413).

Dalyvavo 1390 m. ordino žygyje į Vilnių. Su savimi atsivedė apie 200 anglų lankininkų, šie, anot Jono iš Posilgės kronikos, labai prisidėjo užimant Kreivąją Vilniaus pilį.

1399 m., pasinaudojęs Anglijos karaliaus Ričardo II žygiu į Airiją, Henrikas netikėtai užėmė Londoną ir tapo valdovu. Laimėti pergalę jam, beje, padėjo kitas riteris – karštakošis, irgi nuolatinis žygių į Lietuvą dalyvis Henry Persy-Karštieji Pentinai, su tėvu perėjęs į maištininko pusę.

Išlaikyti sostą buvo kur kas sunkiau nei užimti. Jam visą gy-

XVI A. PAB.–XVII A. PR., VIKIPEDIJA

kariais ir produktais, gilumą. Vėlesniais dešimtmečiais kryžiuočių pranašumas tik dar labiau ryškėjo.

Anglijos karalius Henrikas IV jaunystėje su kryžiuočiais dalyvavo Vilniaus antpuolyje 1390 metais.

venimą teko tramdyti didikų, velsiečių, škotų, o gyvenimo pabaigoje – net savo sūnaus Henriko V maištus. Žuvo 1403 m. liepą kruviname Šrousberio mūšyje.

Istorija 4 r 2013

41

VIDURAMŽIŲ LIETUVA

Arbaletininkai apšaudo tvirtovę.

O

rdinui į pagalbą tramdyti pagonių atvykstantis Vakarų Europos riterių elitas drauge atsivesdavo ir profesionaliausių to meto karių. Šitaip 1390 m. kryžiuočių žygyje į Vilnių dalyvavusio Derbio grafo Henriko (būsimo Anglijos karaliaus Henriko IV) palydoje tarp 200 karių buvo „daug gerų lankininkų ir jie nužudė gausybę vyrų“. LDK sostinės gynėjams tąkart teko susidurti ir su bene geriausią viduramžių Europos šaulių reputaciją turėjusiais anglų lankininkais. Pastariesiems kliuvo, anot Jono iš Posilgės kronikos: „... kai viskas pasibaigė..., jie buvo praradę daugiausia 30 vyrų, kurie

žuvo arba buvo nušauti.“ Po ketverių metų Vilniaus pilis padegamosiomis strėlėmis jau apšaudė paslaptingieji Genewelio šauliai. Yra nuomonių, kad tai galėjo būti iš Ženevos kilę kariai. Bet dauguma tyrinėtojų teigia, kad taip Vygando Marburgiečio kronikoje vadinti geriausių to meto Europos arbaletininkų samdinių reputaciją turėję Genujos šauliai.

Tai patvirtina ir archeologų duomenys: kasinėjant Vilniaus Žemutinėje pilyje rasti šeši arbaleto padegamųjų strėlių antgaliai, nesiskiriantys nuo naudotųjų Vakarų Europoje genujiečių arbaletininkų.

Tiesa, genujiečių įvaizdis kiek nukentėjo Šimtamečio karo mūšiuose ties Kresi (1346 m.) ir Puatjė (1356 m.), nes ten šiuos arbaletininkus gerokai pranoko minėtieji anglų lankininkai. Bet ir „antra vieta“ viduramžių Europos šaulių reitinge – tikrai įspūdingas pasiekimas. Tad ordinas ilgai derėjosi su Burgundijos kunigaikščiu Pilypu Narsiuoju, prašydamas kovoti su pagonimis atsiųsti šių šaulių. Ir 1394 m. Vilniaus apsiaustyje jau dalyvavo apie 150–200 genujiečių, jie susirėmimuose kovėsi ne tik arbaletais, bet ir parakiniais ginklais, bombardomis.

MINIATIŪRA IŠ XIV A. VID. PRANCŪZŲ METRAŠČIO „CHRONIQUES DE FRANCE OU DE ST DENIS“

Kryžiuočių antpuoliai Bet jau kitą dieną (tai buvo 1377 m. rugsėjo 4-oji) garbės ištroškę atvykėlių riteriai, užgriuvo vieną žemaičių kaimą. Kaip rašė poetas: „Ten buvo jau Žemaitija; / Svečiai vos peržengė ribas, / Tuojau užtiko vestuves. / Tai nekviesti svečiai atvyko! / Po šokio su pagonim liko / Lig šešiasdešimt negyvų; / Paraudo kaimas nuo liepsnų.“

42

Istorija 4 r 2013

Tuoj po šių skerdynių Albrechtas ir dar 74 kariai buvo įšventinti į riterius. O kryžiuočių būriai pasklido po kraštą (manoma, kad tai buvo Paštuvos žemė – tikriausiai dabartinio Vilkijos miestelio apylinkės), niokodami bei žudydami. „Pagavom moterų, vaikų / Dvarams tai bus naujų vergų!“ – džiūgavo Suchenwirtas.

Trečią antpuolio dieną kryžiuočiai pasuko „linksmintis“ į Žemaitijos gilumą,

XVI A. PAVEIKSLAS, VIKIPEDIJA

Samdyti geriausi šauliai

1377 m. rudenį vidurio Lietuvą siaubė kryžiuočiams talkinti atskubėjusio austrų kunigaikščio Albrechto III pajėgos.

Ariogalos, Raseinių apylinkes, o ten: „Kryžiuočiai vaikščiojo linksmi, / Pagonys slapstės bėgdami / Į krūmus, pelkes ir miškus.“ Panašu, kad tokių užpuolimų baigtį labai lemdavo netikėtumas, bet jei tik mūsų protėviai spėdavo susitelkti, jie kaip reikiant išmaldavo kryžiuočiams dantis. Šitaip vos porą metų prieš aprašomą antpuolį, 1375 m. liepą, kai į Žemaitiją įsiveržė Ragainės komtūro Gerhardo Balde’s būrys (300 karių), kryžiuočiams teko susidurti su žemaičiais, anot kronikos, pasiruošusiais kovai. Tiesa, vokiečiai dar spėjo gerai pasišvaistyti Kaltinėnuose, ten jie, savo pačių žodžiais, „naikino plėšdami, žudydami vyrus, moteris, vaikus“.

Viskas baigėsi kaip žinomame Maironio eilėraštyje – miške vokiečius netikėtai apsupus pagonims: „... be daugelio kilmingųjų, buvo myriop nukirstas 21 kryžiuotis. Vieną [ordino] brolį stabmeldžiai pririšo prie medžio ir subadytą jų trumpomis ietimis, nuo daugelio žaizdų nebegyvą paaukojo dievams.“ Bet 1377 m. rudenį triumfavo užpuolikai, Raseinių ir Ariogalos apylinkes siaubę dar kelias dienas. Kol galų gale įkarštis atvėso, prasidėjo rudeniniai lietūs ir pramogauti svečiam krašte tapo nebemalonu, nes „gest ėmė maistas ir šarvai. / Ir pylė tris dienas, naktis, / Žmonėms, arkliams tai pražūtis“.

Kryžiuočiai grįžo prie Nemuno, ten kunigaikštis su kitais didžiūnais sėdo į

laivus ir jais sėkmingai pasiekė Karaliaučių. Peteris Suchenwirtas po žygio į Lietuvą tapo sėsliu miestiečiu – iš prisiplėšto grobio nusipirko Vienoje namą.

Žygiai į Vilnių

XVII A. RAIŽINYS IŠ CHRISTOPHO HARTKNOCHO ALBUMO

Kryžiuočių svečių vaidmuo dar labiau išryškėjo ordino kariuomenei XIV a. pa-

Ludolfas Koenigas, Vokiečių ordino magistras, 1345 m. organizavęs bene skambiausiai turėjusį nuaidėti tarptautinės riterijos žygį į Lietuvą. Žygiui patyrus visišką fiasko, o LDK kariuomenei nusiaubus ordino valdas, Ludolfas, neatlaikęs svečių ir savų riterių priekaištų, išprotėjo.

1340 M. PIEŠINYS IŠ „CODEX MANESSSE“

VIKIPEDIJA

PIEŠINYS IŠ XV A. PRADŽIOS VOKIŠKO RANKRAŠČIO „KRIEGSTECHNIK“

XIV a. pabaigoje karštligiškai mėgindami užimti LDK sostinę Vilnių ordino kariuomenė gausiai naudojo ir bombardas.

Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis drauge su broliu Algirdu 1345 m. pergudravo į didžiulį žygį Karaliaučiuje susirinkusius Europos riterius.

baigoje puolant LDK sostinę. Per 1390 m. rudens puolimą, kai kryžiuočių pusėje kovėsi ir didysis kunigaikštis Vytautas, buvo sudeginta Vilniaus Kreivoji pilis, tačiau per penkias savaites trukusius mūšius kryžiuočiai taip ir nepaėmė likusių pilių. Ko gero, garsiausias svečias tame žygyje buvo anglų Derbio grafas Henrikas. Pastarasis šturmuoti Vilniaus atsivedė ne tik garsiuosius anglų lankininkus, bet ir kitų karybos specialistų. Kunigaikščio 1390 m. sąskaitų knygose minima apie išmokas įvairiems inžinieriams ir „minuotojams, dirbantiems tam tikroje apgulos mašinoje prie Vilniaus“.

Tačiau pats didžiausias kryžiuočių žygis į Vilnių surengtas 1394 metais. Ordino sąjungininkai čia buvo vokiečių, prancūzų ir burgundų riteriai, Genujos arbaletininkai samdiniai. Vilniaus pilys gausiai apšaudytos iš bombardų ir kitų šaunamųjų ginklų, lietuviai priešams atsakė tuo pačiu.

1394 m. Vilniaus puolimas buvo paskutinis ordino žygis į Lietuvą, kuriame dalyvavo tiek užsienio riterių. Tiesą sakant, keista, jog išvis dalyvavo – juk popiežius Urbonas VI dar 1388 m. pripažino Lietuvos krikštą. Tad ir su lankininkais 1390 m. Vilniaus pilis šturmavęs Henrikas, formaliai žiūrint, atakavo bendratikius.

Vienas dažniausių ir geidžiamiausių karo grobių buvo galvijai.

Pabaigos pradžia Vis dėlto jau 1392 m. ėmė ryškėti, kad vad. karinio turizmo mašinos dantračiuose grikši smėlis.

Tų metų vasarą anglų riteris Henry Persy (1364–1403), dėl ūmaus būdo pramintas Karštuoju Pentinu, žmogus garbingas ir kilmingas, trečiąsyk atvyko padėti ordinui kovoti su pagonimis. Tačiau prieš pat išžygiuodamas Persy ūmai pareiškė, kad nesikaus su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, kurį pažįsta kaip gerą krikščionį. Ir apstulbusių kryžiuočių akyse su savo kariais išvyko namolio. Panašiai 1352 m. pasielgė kitas anglas – Derbio grafas Henrikas, tačiau šis atsisakė dalyvauti žygyje, sužinojęs, kad ruošiamasi pulti krikščionis lenkus.

Tai buvo pabaigos pradžia, ideologiniai ordino karo su pagonimis pamatai ėmė skeldėti, nors galutinai suguro tik dėl Žalgirio mūšio.

Ir jau 1414 m. po Europą keliavęs Burgundijos didikas Ghillebert’as de Lannoy be didesnių skrupulų užsuko pasisvečiuoti ir į Vilnių. Čionykštes pilis vos prieš 20 metų, 1394-aisiais, aršiai atakavo Burgundijos hercogo siųsti arbaletininkai.

DAUGIAU SKAITYKITE: Hartmut Boockmann, Vokiečių Ordinas: dvylika jo istorijos skyrių, Vilnius: Aidai, 2003 n William Urban, Teutonic Knights: A Military History, London : Greenhill Books, 2003 n Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius: Vaga, 1999 n Peter Suchenwirt, Žygis į Lietuvą, Karys, Brooklyn, 1977 n www.ldkistorija.lt n

Istorija 4 r 2013

43

KRIMINALINĖ ISTORIJA

b n b s e ! ｡ u j b 7!qbs｡!Cl

Stokholmo 

Priešistorė. Po nepavykusio bandymo išlaisvinti iš kalėjimo stambaus nusikaltėlio Clarko Olofssono Janne Olssonas Stokholmo banke „Kreditbanken“ paima keturis įkaitus ir reikalauja paleisti C. Olofssoną.

Vyksmas. Policija apsupa banką ir derasi su Janne. Tuo metu įkaitai suartėja su pagrobėju ir ima jausti jam simpatiją. Galop policija prileidžia į banką ašarinių dujų.

Padariniai. Niekas nenukenčia nuo policijos veiksmų. Keletą savaičių po įkaitų dramos aukos vis dar palaiko Olofssoną ir Janne, gina juos.

NORMALMO AIKŠTĖ

STOKHOLMAS

PARLAMENTAS Istorija 4 r 2013

SENAMIESTIS

PARENGĖ MICHAEL LARSEN

TRUMPA APŽVALGA

„Vakarėlis prasidėjo“ 32 metų beveik dviejų metrų ūgio raumeningas vyras apsimauna plonas, juodas laidotuvių pirštines. Giliai įkvėpęs, jis išeina iš mažo tualeto laikraščių kioske, kuriame pasislėpęs persirengė.

1973 m. rugpjūčio 23-ioji, kelios minutės po dešimtos valandos ryto. Liko mažiau nei trys savaitės iki Švedijos parlamento rinkimų, o Švedijos karalius Gustavas VI Adolfas guli mirties patale. Tačiau netrukus prasidėsią įvykiai privers Švediją visiškai pamiršti merdintį karalių ir artėjančius rinkimus.

Janas Erikas Olssonas, pravarde Janne, išsitepęs rudu kremu, užsidėjęs juodą peruką, tamsius saulės akinius ir prisiklijavęs netikrus ūsus, eina prie Švedijos banko „Kreditbanken“, esančio Stokholmo centre, Normalmo aikštės ir Hamngatano gatvės sankirtoje. Po švarku jis slepia koviniais šoviniais užtaisytą automatą. Apkabos su 36 kulkomis nematyti, tačiau ginklo vamzdis kyšo pro švarko atlapą.

Kino teatre jis neseniai matė filmą „The Ge-

Snaiperiai ir daugybė žiniasklaidos atstovų buvo apsupę „Kreditbanken“ banką Normalmo aikštėje.

SCANPIX

Stokholmo banko „Kreditbanken“ apiplėšimas 1973 m. virsta įkaitų drama. Du nusikaltėliai paima įkaitais keturis jaunus banko darbuotojus ir laiko juos uždarytus banko seife. Įkaitai kenčia badą ir troškulį, o jų gyvybei nuolat gresia pavojus, tačiau jie pripranta prie plėšikų ir ima priešintis policijai.

sindromas taway“ su Steve’u McQueenu, ir dabar kupinas šio filmo įspūdžių atsistoja į eilę prie pagrindinio langelio už trijų keturių žmonių. Filme „The Getaway“ plėšikai yra didvyriai. Niekas nepažįsta Janne's, ir niekas nežino jo plano.

Toks ir yra jo sumanymas. Nusikaltimas yra ir kruopščiai suplanuotas, ir visiškai beprotiškas.

Planas yra paimti kelis įkaitus ir pareikalauti didelės išpirkos. O tada mesti kozirį. Paskutinį reikalavimą. Susijaudinęs, tačiau nesinervindamas Janne išsitraukia po švarku slėptą automatą. Iššovęs į lubas penkis šešis šūvius, jis sušunka angliškai: „Vakarėlis prasidėjo. Visi ant grindų.“

Švilpiančios kulkos Išgirdę automato salvę ir kulkų švilpimą palubėje, dauguma klientų puola gelbėtis. Janne greitai nubėga už langelio ir įsako atsistoti keturiems banko darbuotojams, kurie drebėdami guli ant žemės, – trims jaunoms moterims ir vienam vyriškiui. Nusikaltėlis visiškai atsitikti-

ELISABETH OLDGREN

BL A LUND BIRGIT T

AD

SVENAS SÄFSTRÖMAS

nai pasirinko šiuos žmones. Šis atsitiktinumas negrįžtamai pakeis trijų iš jų gyvenimą, juos daugelį metų kamuos košmarai, kupini šūvių, mirties ir čaižių pneumatinio grąžto garsų.

Policijos patrulis dirsteli pro stiklines į Hamngatano gatvę išeinančias duris, ir Janne ryžtingai paleidžia į jas keletą šūvių. Pareigūnas skubiai pasislepia. Įkaitui vyrui Janne liepia iš krepšio išimti virvę ir surišti moteris. Didelio seno banko pastato su marmurinėmis kolonomis viduryje kyla laiptai, palikdami šešėlyje atkampiausias banko kertes. Laiptai veda į administracijos patalpas antrame aukšte. Pagrindinio langelio

KRIS TIN EHNM

ARK

Blbjubj Šie keturi jauni švedai buvo atsitiktinai pasirinkti „Kreditbanken“ banko darbuotojai.

POLFOTO/CORBIS

Istorija 4 r 2013

45

KRIMINALINĖ ISTORIJA

Stokholmo sindromą atrado švedų psichiatras Po įkaitų dramos Nilsas Bejerotas pirmas pavartojo šią sąvoką, apibūdinančią aukų empatiją nusikaltėlių atžvilgiu. ąvoką „Stokholmo sindromas“ pirmasis aprašė švedų policijos gydytojas ir psichiatras Nilsas Bejerotas. Jis bendravo su įkaitais ir jų pagrobėju ne tik per įkaitų dramą „Kreditbanken“, bet ir po jos. Stokholmo sindromu vadinama absurdiška situacija, kai aukos, veikiamos psichologinės savigynos mechanizmo, emociškai suartėja su pagrobėjais.

Stokholmo įkaitų dramos aukos vėliau dar kelias savaites tebejautė nusikaltėliams simpatiją, o Kristin Ehnmark ir po trisdešimt metų vis dar palaikė ryšį su C. Olofssonu.

Kai po įkaitų dramos Stokholme praėjus pusmečiui teroristų grupuotė „Symbionese Liberation Army“ pagrobė turtuolių šeimos įpėdinę Patty

MEDIA.MADEMAN.COM/CHICKIPEDIA

S

gemarą Warpefeltą, kuris, išdygęs lyg iš po žemių, nutaiko į Janne 7,65 mm „Walther“ pistoletą. Janne jo nebūtų pastebėjęs. Bankas turi du įėjimus. O administracijos patalpose antrame aukšte nemažas policijos dalinys jau rengia valdymo štabą. I. Warpefeltas tyliai nulipa žemyn didžiaisiais laiptais. Janne atsisuka į jį. „Ar tu švedų policininkas?“ – paklausia Janne angliškai ir nelaukdamas atsakymo po kelių sekundžių paleidžia du šūvius. Pirmasis šūvis įspėjamasis. Antrasis pataiko I. Warpefeltui į ranką. Kulka sudrasko raumenis ir gyslas.

Skausmas priverčia pareigūną pabėgti laiptais į viršų.

Tie, kurie anksčiau abejojo pagrobėjo žodžiais, dabar abejonių nebeturi.

Įkaitas vyras pabėga Patty Hearst padėjo pagrobėjams apiplėšti banką.

Hearst, šis psichologinis reiškinys buvo pripažintas tarptautiniu mastu. P. Hearst buvo amerikiečių spaudos magnato Williamo Randolpho Hearsto anūkė. Ji ne tik jautė simpatiją pagrobėjams, bet galop net perėjo į jų pusę ir su automatu rankose dalyvavo apiplėšiant banką San Fransiske.

kairėje Janne pamato didelį seifą – 40 m² dydžio patalpą, kurioje įrengta šimtai mažų seifų banko klientų turtui saugoti.

Seifas yra pastato kampe. Jame nėra langų, o patekti į patalpą galima tik pro dvigubas masyvias seifo duris. Prisidengdamas moterimis Janne apsižvalgo. Vienas kitas banko darbuotojas dar slepiasi po stalais erdvėje už pagrindinio langelio. Jei policija šturmuos banką, rizikuos nužudyti nekaltus žmones. Pirmasis veiksmas, susiejantis įkaitus su jų pagrobėju, jau atliktas.

Janne manevras pasinaudoti moterimis kaip priedanga yra ciniškas, tačiau logiškas.

Viena iš jų Elisabeth Oldgren staiga garsiai surinka – ji pamatė kriminalinį inspektorių In-

„Ramiai, – taria Janne įkaitams. – Jums nieko neatsitiks.“ Jis greitosiomis apžvelgia seifą, kuriame pasislėpė kartu su moterimis: 23 metų tamsiaplauke Kristin Ehnmark, 31 metų Birgitta Lundblad ir Elisabeth Oldgren, kuriai ką tik sukako 21-eri. Pailgos formos seifas padalintas į tris patalpas. Jose stovi paprasti baldai: kėdės, stalai ir pulpitai. Janne išklausinėja moterų, kokį darbą jos dirba banke, pro kur galima įeiti ir išeiti iš pastato ir iš kurios pusės policija galėtų šturmuoti seifą.

Tada jis liepia vyriškiui įkaitui atvesti beginklį policijos pareigūną iš administracijos patalpų viršuje. Apie 11.30 val. ant laiptų pasirodo kovos su narkotikais skyriaus 32-ejų metų kriminalinis inspektorius Morganas Rylanderis. Tačiau M. Rylanderis neturi įgaliojimų vesti derybas, todėl Janne atsisako išdėstyti reikalavimus.

Tuo metu jis supranta, kad įkaitas negrįš. Dabar jam liko tik moterys.

Elisabeth ir Birgittai pakaitomis leidžiama nueiti į tualetą. Nė viena nepabėga, nors lengvai galėtų tai padaryti. Jos nenori palikti bėdoje kitų. Moterys mato, kad pistoletais ginkluoti policininkai vienas labiau už kitą trokšta sučiupti Janne, šis paprašo 1,5 mln. kronų išpirkos. Vėliau jis padidina sumą iki trijų milijonų ir reikalauja, kad M. Rylanderis pakviestų viršininką, turintį įgaliojimų derėtis. Galop Janne pateikia paskutinį reikalavimą. Jis meta tokį kozirį, kuris SCANPIX

Garsiausias Švedijos nusikaltėlis Clarkas Olofssonas pirmąkart atsidūrė už grotų būdamas šešiolikos metų ir greitai tapo daugelio švedų dievaičiu ir laisvės didvyriu. Ypač po įkaitų dramos „Kreditbanken“ banke šis liūdnai pagarsėjęs nusikaltėlis ėmė kelti visuotinį susižavėjimą. Net Švedijos intelektualai jautė simpatiją šiam maištininkui. Tačiau ilgainiui C. Olofssonas

46

Istorija 4 r 2013

įsivėlė į narkotikų prekybą, ir susižavėjimas juo pamažu išblėso. Jis vis giliau klimpo į nusikalstamą veiklą, o 2009 m. už narkotikų platinimą buvo nuteistas kalėti devynerius metus. 64-erių banko plėšikas ir narkotikų magnatas, šiandien besivadinantis Danielio Demuyncko vardu, didžiąją gyvenimo dalį praleido už grotų.

Clarkas Olofssonas buvo dažnas svečias Švedijos kalėjimuose.

sudrebino visą Švediją ir iš esmės pakeitė situaciją: pareikalauja paleisti iš kalėjimo liūdnai pagarsėjusį gangsterį Clarką Olofssoną ir atvesti jį į banką „Kreditbanken“.

Gangsteris atvežamas į banką Lauke visiška sumaištis. Švedijos televizija buvo iš anksto pasiruošusi transliuoti papildomas laidas, susijusias su kritine karaliaus būkle. Dabar viso pasaulio žiniasklaida nukreipia dėmesį į aikštę priešais banką „Kreditbanken“. Čia zuja policija, reporteriai ir smalsuoliai. Ant namų stogų įsitaiso pirmieji snaiperiai. Didžiojoje banko patalpoje vaikštinėja pistoletais ginkluoti, neperšaunamąsias liemenes vilkintys policijos pareigūnai.

Janne buvo visiškai tikras, kad išeis iš banko jau tą patį vakarą – su išpirka, įkaitais ir savo dievaičiu C. Olofssonu, todėl policijos agresyvumas jį nustebina. Prieš metus panaši įkaitų drama baigėsi tuo, kad trijų kroatų teroristų reikalavimai buvo patenkinti. Jie buvo užgrobę lėktuvą ir išsireikalavo paleisti į laisvę šešis įkalintus kraštiečius mainais už lėktuvo keleivius. Tačiau Janne apsirinka. Tokia padėtis negali pasikartoti likus vos trims savaitėms iki rinkimų.

Ministro pirmininko Olofo Palme's populiarumo reitingai žemi. Dvidešimt šalių rengia tiesiogines transliacijas iš Normalmo aikštės, net JAV transliuoja įvykius per palydovą, tad O. Palme dabar nieku gyvu negali prarasti kontrolės.

Kad išvengtų katastrofos, jis ir vyriausybė pasirenka agresyvią strategiją. C. Olofssonas turi būti atvestas prie banko, tačiau jokiu būdu neįleistas vidun. Tuo metu policijos vadovybė pareiškia, kad nustatė pagrobėjo asmenybę – tai Kajus Robertas Hanssonas, artimas C. Olofssono draugas, kuris kiek anksčiau tais pačiais metais padėjo jam apiplėšti banką. Į pavakarę C. Olofssonas atvežamas prie banko „Kreditbanken“. Pakeliui jam pažadamas bausmės laiko sutrumpinimas, galbūt net amnestija, jei padės policijai ir įtikins K. R. Hanssoną pasiduoti. Tačiau, priešingai, nei buvo susitarta, C. Olofssonas perduodamas pagrobėjui niekam nežinant, kaip ir kodėl. Nemaloni padėtis dar pablogėja, nes dabar banke su įkaitais yra ne vienas, o du pavojingi nusikaltėliai.

nei kalbėdamas su policija, nei su įkaitais.

C. Olofssonas turi savo tikslų. Tačiau jis, kaip policija ir O. Palme, yra keblioje padėtyje. Anksčiau ar vėliau policija vis vien supras, kad juo negalima pasikliauti. Todėl žiniasklaidai ir policijai Clarkas bando sudaryti įspūdį, kad Janne yra aršus, pamišęs nusikaltėlis, galintis padaryti bet ką. Todėl jie turį nešdintis. Greitai. Su pinigais. Nusikaltėliai pareikalauja policijos parūpinti jiems automobilį pabėgimui ir pareiškia pasiimsią kartu abi jaunesniąsias moteris.

Janne ir C. Olofssonas slepiasi seife. Netoli seifo durų stovi telefonas. Jie užbarikaduoja vidines seifo duris dviem sunkiomis dokumentų spintomis. Sėdėdamas fotelyje prie pravirų išorinių seifo durų, Janne nenuleidžia nuo įkaitų akių, o C. Olofssonas tuo metu budi banko patalpoje prie langelių.

Vaikštinėdamas jis randa labai išsigandusį banko darbuotoją, kuris ištūnojo pasislėpęs keletą valandų. Janne šaltakraujiškai įteikia 25-erių Svenui Säfströmui automatą ir nukreipia vamzdį sau į krūtinę. Dvejodamas Svenas

Nusikaltėliai įkaitams ant kaklo užnėrė kilpas, kad šie pasismaugtų, jei policija į banko seifą prileistų dujų.

Fotografuota pro vieną iš angų, policijos išgręžtų patalpos lubose.

SCANPIX

Clarkas Olofssonas

Viskas paruošta šturmui Jaunosios moterys žvelgia į Clarką Olofssoną siaubo ir susižavėjimo kupinais žvilgsniais. Šis 26 metų recidyvistas yra garsus, visoje Švedijoje žinomas Clarkas. Jis ramus ir atidus, žavingas ir iškalbus. C. Olofssonas be maskuotės, beginklis, jis nuramina aukas sakydamas, kad nėra pavojingas, tik jos turinčios būti atsargios.

C. Olofssonas atpažįstą Janne, buvusį kameros draugą, kuris prieš keletą savaičių slapta įnešęs sprogmenų bandė išlaisvinti jį iš Kalmaro kalėjimo. Jis nė karto nepavadina Janne vardu – Istorija 4 r 2013

KRIMINALINĖ ISTORIJA

uždeda pirštą ant gaiduko, tačiau nepaspaudžia. Šitaip jis pripažįsta Janne viršenybę.

C. Olofssonas pasirūpina, kad aukos paskambintų namo ir nuramintų artimuosius. Jis taip pat palaiko ryšį su policija. Maždaug 18.30 val. jis pastebi keletą policininkų, patyliukais nusėlinusių nuo laiptų į banko patalpą. Jis perspėja Janne, ir šis iššauna tris šūvius. Viena kulka atšoka, ir laiptai paskęsta betono dulkių debesyje.

C. Olofssonas suvokia, kad visų čia esančiųjų gyvybei gresia pavojus. Įkaitų, policininkų – ir jo paties.

19.40 val. policija priešais banko duris POLFOTO/CORBIS

Mitai apie įkaitų dramą Praėjus keleriems metams po apiplėšimo sklandė gandai, kad Janne ir Olofssonas turėjo naudos iš banke praleistų dienų.

Ar Olofssonas pasipelnė?

Kai valdžia nusprendė Clarką Olofssoną į TIESA įleisti banką, tai buvo tas pats, kas paprašyti lapės pasaugoti žąsis. Sklando gandai, kad jis neatsispyrė pagundai. Nei Olofssono, nei Janne's išangė po įkaitų dramos nebuvo apžiūrėta, tad Olofssonas išnešė iš banko 40 tūkst. Švedijos kronų, kurias buvo ten susigrūdęs. Vėliau jis nepasidalino, kaip buvo žadėjęs, grobiu su Janne, ir sėbrai susipyko. Jau per pačią įkaitų dramą žmonės spėliojo, kiek viskas buvo suplanuota. Buvo manoma, kad plėšikai iš anksto buvo išsinuomoję seifų, kad galėtų juose paslėpti pinigus, o vėliau ketino juos atsiimti kartu su bendrininkais. Buvusi įkaitė Kristin Ehnmark šiandien aiškiai užsimena, kad Olofssonas supakavo krūvą pinigų į vokus ir padėjo juos banke prie išsiųsti skirtos korespondencijos. Šis teiginys niekada nebuvo iki galo ištirtas.

Ar Olofas Palme pasakė Kristin: „Turėtum džiaugtis, kad gali mirti eidama savo pareigas“?

Kristin Ehnmark ir Janne iki šiol tvirtina, kad ministras pirmininkas Olofas Palme telefonu pasakė šią frazę reaguodamas į Kristin baimę, kad ją nušaus policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba

NEŽINOMA

48

Istorija 4 r 2013

Hamngatano gatvėje pastato mėlyną „Ford Mustang“ automobilį. Atrodo, kad Janne ir Olofssonas gali pasprukti. Tačiau automobilyje sumontuota sekimo įranga. Visur budi pasirengę snaiperiai, paruošti sraigtasparniai. Policija neketina leisti nusikaltėliams pabėgti. Jiems galima pasitraukti, tačiau be įkaitų. Janne ir Olofssonas žino, ką tai reiškia – policija juos nudės, kai bandys pasprukti.

O. Palme ir jo vyriausybė iš krizių valdymo štabo virto kompromisų nepripažįstančia karine vyriausybe. Janne supranta, kad jam nepavyks išeiti iš banko taip greitai, kaip tikėjosi. „The Getaway“ yra ir liks filmas. Visi esantieji banke, net įkaitai, jaučia, kad policija juos apgavo. Iš pradžių policija patenkino Janne reikalavimus, o dabar neleidžia kartu pasiimti moterų. Sužlugdytas pasitikėjimas suartina aukas ir pagrobėjus.

 Įkaitai bijo policijos

Olofas Palme derybose nuolaidų nusikaltėliams nedarė.

SÄPO įrašė šį pokalbį, kai kurie mano, kad pusė šio įrašo buvo ištrinta. Pats O. Palme neigė šiuos žodžius.

Ar Janne banko seife turėjo lytinių santykių su kuria nors iš aukų?

EŽINOMA

N

Janne teigia, kad viena iš moterų penktadienio naktį leido jam atsigulti už jos ir ją apkabinti. Jis labai vaizdžiai pasakoja apie lytinį aktą, jo žodžiais, moterį seksualiai jaudino tokios neįprastos aplinkybės. Pati moteris teigia, kad kai Janne panoro kai ko daugiau, nei laikyti ją glėbyje, ji atstūmusi Janne ir liepusi „pačiam pasitenkinti“.

„Kodėl mūsų nepaleidžiate?“ – telefonu klausia Kristin Ehnmark policijos ir vyriausybės atstovų. Ragelyje tyla. Ar jos gyvybė visiškai nieko neverta?

Elisabeth Oldgren puola isteriškai raudoti, kad praleido vėžių puotą. Birgitta Lundblad taip pat verkia. Ji galvoja apie namuose paliktus du vaikus. Ašaros ir neviltis kaitaliojasi su pakilios nuotaikos, juoko ir pokalbių akimirkomis, jos suartina ir suvienija draugiją. „Mudvi norime važiuoti kartu, – telefonu Švedijos radijui sako K. Ehnmark. – Aš nė trupučio nebijau Clarko ir kito vaikino. Aš bijau policijos.“ E. Oldgren televizijos programai „Aktuellt“ išdėsto pagrobėjo reikalavimus: gauti du revolverius ir pasiimti dvi merginas. „Paskui mus paleis nežinomoje vietoje gyvas ir sveikas, jei tik policija nesiims jokių veiksmų.

Aš iš tiesų tuo tikiu“, – aiškina ji.

Penktadienio rytą Janne patvirtina policijos ir visuomenės įtarimus, kad yra pamišėlis. Policijos gydytojas ir psichiatras Nilsas Bejerotas į banką pasiunčia įtariamojo banko plėšiko Kajaus Roberto Hanssono septyniolikmetį brolį, kad šis įtikintų Kajų pasiduoti. N. Bejerotui užtikrinama, kad nieko blogo nenutiks, tačiau kai jaunuolis įeina į banką, Janne į jį paleidžia du šūvius šaukdamas: „Nekalbėk tų sumautų nesąmonių apie „mammi“ ar „mutti“. Čia nėra jokio Kajaus! Eik namo!“ N. Bejerotas sukrėstas. Jis pasiuntė mirti nekaltą paauglį. Tačiau jis taip pat pamato Janne silpnybę, kurią galbūt būtų galima išnaudoti.

Plėšikas jau keletą kartų šovė į žmones – tačiau ne tam, kad juos nužudytų.

Keista, tačiau atrodo, kad su pagrobėju Janne ir policija racionaliausiai ir normaliausiai elgiasi garsusis nusikaltėlis Clarkas Olofssonas. Įpratęs

būti dėmesio centre, jis siekia pagrindinio vaidmens – pasitelkęs iškalbos dovaną, jis bendrauja su žurnalistais ir net išreiškia pasipiktinimą, kad policija rizikuoja nekaltų moterų gyvybe.

Janne snūduriuoja atsirėmęs į seifo duris, jo budrumą palaiko tik kofeino tabletės. C. Olofssonas užsiėmęs įvairiais dalykais. Jis išima ir degina stebėjimo kamerų juostas ir derasi su policija. Per radiją transliuojamas Kristin ir ministro pirmininko pokalbis telefonu, mergina maldauja ką nors daryti. Tačiau O. Palme lieka nepalaužiamas.

Vakare Normalmo aikštėje nugriaudėja duslus sprogimas. Tai Janne „Kreditbanken“ susprogdino bombą, kad priverstų jį gerbti. Tačiau policijos viršininkas Kurtas Lindrothas, kuris iš viso policijos inspektorių ir kriminalinės policijos komisarų būrio paskirtas atsakingas už šią operaciją, nesileidžia į derybas. Jausdamas didžiulį spaudimą, jis nenukrypsta nuo vyriausybės pasirinktos taktikos.

Vakare Janne nusimeta maskuotę, ir įkaitai pamato, kaip jis atrodo iš tikrųjų. Raumeningas vyras pliktelėjęs, su ūsais ir žandenomis. Jis atrodo žiaurus ir nenuspėjamas, tačiau taip pat patrauklus, jautrus ir rūpestingas. Aukas nuramina tai, kad jis bent jau nėra arabų fanatikas teroristas. Po nesėkmės su Kajaus Roberto Hanssono broliu policija žino, kad tai nėra Kajus. Jie taip pat supranta, kad jų tarpininkas C. Olofssonas tai seniai žinojo, tačiau nieko nesakė.

 Užtrenkiamos seifo durys Ankstų šeštadienio rytą įkaitai ima rėkti: „Liaukitės, liaukitės, liaukitės!“ Girgždančių seifo durų garsas pažadina ir snaudžiantį Janne. Alkanos ir užsimiegojusios ant kojų pašoka Kristin, Elisabeth ir Birgitta. Janne ant grindų išdėlioja tarsi mažus šokoladinės tešlos gabalėlius plastikinius sprogmenis. Joms nieku gyvu negalima ant jų užlipti. Sprogmenys sujungti juoda padegamąja virvele. Kažkas iš išorės stumia seifo duris. Janne įsitikinęs, kad juos puola. „Jei nesiliausite, susprogdinsiu sprogmenis“, – subliauna Janne. Tačiau besibraunantieji, regis, nežada atsiprašinėti. Įkaitas Svenas

Säfströmas yra įsitikinęs, kad tarpas tarp dvigubų masyvių seifo durų taip pat užminuotas ir kad policijai įsiveržus visi, esantys arčiau seifo durų, išlėks į orą. Kyla panika. Įkaitai iš visų jėgų stumia vidines duris, kad tik sulaikytų policiją. Staiga viskas nutyla. Niekas nebebando įsilaužti. Janne supranta kodėl: policija visai nenorėjo įsilaužti, tik užtrenkti išorines seifo duris, kurias galima atidaryti tik iš išorės. Jie užrakinti.

Ir Janne, ir Clarkas suvokia, kad žaidimas pralaimėtas.

Jie turėjo šansą pasprukti automobiliu. Tačiau juo nepasinaudojo. Janne nuspėja kitą policijos ėjimą – dujas. Jį apima siaubas, kad policija paleis dujų. Jis prasitaria įkaitams, kad pirmiau nušaus juos, tada nušaus Olofssoną ir nusišaus pats. „Nenoriu matyti, kaip jūs kenčiate“, – priduria jis. Prasideda nepakeliamas laukimas.

C. Olofssonas nežino, ką daryti. Telefonu negalima susisiekti su išoriniu pasauliu. Jokių interviu. Jokių galimybių daryti spaudimą valdžiai.

Moterys patiki, kad policija iš tiesų nusprendė paaukoti jų gyvybę ir telaukia tinkamos progos pradėti neišvengiamas žudynes. Nusikaltėliai bando atkurti normalų gyvenimą, jie įveda seife tvarką. Vidurinė patalpa paverčiama valgomuoju. Šiukšlių dėžės šoninėse patalpose atlieka tualetų funkciją. Ventiliacija patalpoje veikia, tačiau bjaurus dvokas vis tiek greitai pasklinda.

Kai į Normalmo aikštę suvažiavo gausios Švedijos policijos pajėgos, jauki kavinių aplinka virto sustiprintos kovinės parengties zona.

SCANPIX

Policijos pareigūnai šliaužė šaligatviu banko link saugodamiesi Janne's Olssono kulkų.

SCANPIX

Istorija 4 r 2013

KRIMINALINĖ ISTORIJA

Tik laimingas atsitiktinumas lėmė, kad policijos operacija nesibaigė katastrofa. CS ašarinės dujos, kurių policija prileido į banko seifą, prastai sklaidėsi, jų dozė taip pat buvo netinkama. Įkaitų drama baigėsi laimingai tik todėl, kad Janne greitai pasidavė. Nuotraukoje – du pareigūnai išveda jį iš banko.

ALL OVER PRESS

Policija kitapus seifo durų nežino, ką daryti. Ji neturi dujų, kurios būtų ir nepavojingos gyvybei, ir greitai veikiančios. N. Bejeroto atlikta nusikaltėlio motyvų ir reagavimo modelių analizė leidžia manyti, kad recidyvistas Janne nenori skriausti įkaitų ir apskritai nenori daryti nieko, kas jam nenaudinga. N. Bejeroto vertinimu, juo daugiau praeis laiko, tuo plėšikui bus sunkiau nužudyti įkaitus.

Nežinoma, kaip Janne reaguos, apimtas nevilties. Po ilgų diskusijų vyriausybė šeštadienį priešpiet nusprendžia, kad vienintelė galimybė yra paleisti dujų.

Tuo metu C. Olofssonas, naudodamasis vidine banko telefono linija, susisiekia su valdymo štabu viršuje ir pareikalauja maisto bei gėrimo.

Policija turinti atidaryti duris, tada viena iš moterų su kilpa ant kaklo paimsianti valgį ir gėrimus. Tačiau viskas veltui. Jie nieko negauna.

Moterys nori pasikalbėti su savo viršininkais.

C. Olofssonas žino, kad joms to neleis. Daugiau niekam neleidžiama su jais kalbėtis, išskyrus policiją. O policija tiesiog tempia laiką. Nori išsekinti pagrobėjus.

Janne buvo pasislėpęs keletą kriaušių, vėlai vakare padalija jas po lygiai, kad visi šiek tiek užkąstų. Jis norėjo tapti didžiu gangsteriu – vy-

ru, apie kurį visi kalbėtų. Šis jo noras išsipildė.

 Pragręžiamos betoninės lubos Sekmadienio vakarą, 22.08 val., policija pneumatiniu grąžtu ima gręžti seifo lubas. Gręžimo tikslas dvejopas: išgręžti skylę, kad per ją būtų galima prileisti dujų, ir pragarišku garsu palaužti Janne psichiką.

Dingsta elektra, nes grąžtas nutraukia elektros laidus. Dienos šviesos lempos seifo palubėje užgęsta. Viskas paskęsta tamsoje. Švedijos saugumo policija klausosi garsų ir balsų pro seifo ventiliacinėje sistemoje įtaisytus mikrofonus.

Garsai bloga lemiantys: moterys klykia, įspūdis toks, tarsi jos būtų prievartaujamos. Tačiau policija nesiliauja gręžusi.

Netrukus įkaitas Svenas pastebi mažą plastikinę žarną – gastroskopą, skirtą stebėti, kas dedasi viduje. Janne įsiunta. Jis įsitikinęs, kad pro šią žarną į seifą bus paleista dujų. Intensyvios derybos telefonu su kriminaliniu inspektoriumi Bengtu Olofu Lövenlo neduoda rezultatų. Janne pagrasina susprogdinsiąs grąžtą, kai jis prasiskverbs į seifą. Moterys maldauja pasigailėjimo. „Kodėl taip kankini moteris?“ – klausia B. O. Lövenlo. „Tai tu mus kankini“, – atsiliepia viena iš seife uždarytų moterų. Kita rauda: „Liaukitės, liaukitės!“ Kai grąžtas prasiskverbia pro betonines lubas, Janne įvykdo pažadą. Jis susprogdina užtaisus. Didelis gabalas betono atšoka nuo lubų ir su trenksmu krinta ant grindų. Janne jau buvo spėjęs pasirūpinti įkaitų saugumu: uždengė juos kilimu ir liepė išsižioti, kad nesprogtų ausų būgneliai.

Sprogimas apgadina grąžtą. Tačiau netrukus policija gauna naują. Jie išgręžia keletą skylių, kad dujos greičiau pasklistų.

 Įkaitus grasinama pakarti Pirmadienio naktis. Trečią valandą nakties žurnalistai vaikštinėja po cigarečių nuorūkų primėtytą aikštę priešais „Kreditbanken“. Jie apspinta policijos viršininką Kurtą Lindrothą, pražilęs ir mirtinai pavargęs, jis papasakoja, kad policija atidėjo gręžimą iki 14 valandos. Taip nuspręsta dėl to, kad Janne išrikiavo įkaitus į eilę seifo viduje, užnėręs kilpą kiekvienam ant kaklo. „Jei į patalpą prileisime dujų, šie jauni žmonės bus pakarti“, – paaiškina policijos viršininkas.

Valandų valandas banke tvyro tyla. Janne gavo laiko. Jis primygtinai reikalauja, kad

50

Istorija 4 r 2013

 Dujos ėda kūną Jie žino, kad netrukus viskas baigsis. Janne taip pat. Tačiau jis nelinkęs pasiduoti be kovos. Jis liepia moterims atsigulti ant žemės po grąžtais ir maldauti pasigailėjimo. Tačiau tai nepadeda. Janne apžiūri vieną iš skylių lubose, nusitaiko į ją ir iššauna tris šūvius. Netrukus jie išgirsta per radiją, kad buvo sužeistas policininkas.

Kai paleidžiama dujų, Janne guli ant stalo ir ilsisi. Įkaitui Svenui atrodo, kad dujos sklinda jam tiesiai į veidą, ir jis susigūžia. Birgitta krinta į vandenį ant grindų ir užsimeta ant galvos kilimą. Ją apima jausmas, tarsi veidas imtų trauktis.

Jai graužia akis, bėga nosis. Ji tuoj vems. Janne atsikelia ir bando priversti moteris užsimauti ant kaklo virves, tačiau niekas neklauso. Visi lieka gulėti ant purvu pažliugusių grindų. „Mes pasiduodame“, – choru šaukia jie.

Kai policija atidaro seifo duris, Janne neabejoja, kad jie jį nušaus. Todėl Janne sako, kad moterys pageidauja, jog jis ir Olofssonas išeitų pirmieji. Birgitta pro durų plyšį tai patvirtina. „Taip, mes leidžiame jiems išeiti pirmiems, nes Janne mums buvo labai geras“, – paaiškina ji.

Kai antradienio vakarą 21.40 val. kiaurai permirkusiais marškiniais ir surakintomis rankomis Janne išvedamas, jį pasitinka didžiulio žurnalistų būrio paniekos šūksniai, skalija policijos šunys, akina fotoaparatų blykstės. Kitą rytą laikraščio „Kvällsposten“ pirmajame puslapyje pasiro-

ALL OVER PRESS

bent vienas iš įkaitų nuolat stovėtų su kilpa ant kaklo. Iš pradžių virvės buvo surištos laisvai, tačiau pamažu mazgai užsiveržia, nes baimindamiesi, kad policija šturmuos seifą, visi priversti atsitraukti į seifo gilumą. Tamsu. Tik Janne turi šviečiantį žibintuvėlį. Grindys šlapios nuo grąžto aušinimo skysčio. Nuo lubų byra tinkas ir betono dulkės. Visi pavargę ir alkani. Galop pro vieną iš skylių lubose jie gauna maisto ir gėrimo, higieninių įklotų, vatos, tualetinio popieriaus ir cigarečių. Žavusis C. Olofssonas linksmina įkaitus, pasakodamas anekdotus ir apiplėšimų istorijas.

Juoką keičia rimtis ir atvirkščiai. Visiems aišku, kad viskas baigta. Tačiau jie kategoriškai atmeta policijos pasiūlymą pasiduoti geruoju. Gręžimas atnaujinamas. Janne radijas transliuoja muziką ir žinias. Tačiau jie vis tiek praranda laiko nuovoką. Nesupranta, ar dabar rytas, ar vakaras. Visi kalba apie juos, tačiau niekas nesikalba su jais. Jie šnabždasi, laukia, bando miegoti, aušinimo skysčiui lašant pro skyles lubose. Janne sako, kad jam turbūt teks pašauti Sveną į koją, kad policiją pamatytų, jog nejuokauja. Moterims atrodo, kad tai puiki mintis. Kristin pritaria: „Tai juk nėra taip pavojinga, tik šūvis į koją.“

Janne Olssonas

Kristin Ehnmark Ingemaras Warpefeltas

Praėjus šešeriems metams po įkaitų dramos trys pagrindiniai jos dalyviai dalyvavo televizijos laidoje „Kvällsöppet“.

Gavo gerbėjų laiškų Nors ir padarė nusikaltimą, Janne susilaukė didžiulės visuomenės simpatijos, o vieną gerbėją jis net vedė.

J

anas Erikas Olssonas, pravarde Janne, buvo nuteistas kalėti 10 metų. Teoriškai jis turėjo sėdėti visą bausmės laiką be galimybės pateikti malonės prašymą. Tačiau 1980 m. Janne išėjo į laisvę, nes dėl gero elgesio bausmė buvo sumažinta 3 metais. Kalėjime jis gaudavo krūvas gerbėjų laiškų.

Vieną iš jam rašiusių gerbėjų jis vedė ir susilaukė dviejų vaikų. Šiuo metu Janne gyvena Tailande ir smerkia savo nusikaltimus.

Įkaitų drama paveikė visus jos dalyvius. Elisabeth Oldgren nenorėjo, kad visą gyvenimą būtų tapatinama su įkaite, ir metė darbą banke. Iš darbo išėjo ir Kristin Ehnmark. Birgittą Lundblad vargino lėtinis nuovargis, jos savijauta pagerėjo tik tuomet, kai 1974 m. ji aplankė Clarką Olofssoną kalėjime ir pasikalbėjo apie įvykius. Ji kartu su Svenu Säfströmu toliau dirbo „Kreditbanken“ banke, vėliau jis pavadintas „Nordea“.

do milžiniška antraštė: „DABAR JIS TURI MIRTI“, o O. Palme patikina policijos viršininką K. Lindrothą, kad jei Janne arba Olofssonas mirtų, niekas nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Aikštėje priešais banką tvyro linčo teismo atmosfera. Olofssonas banke jau gavo smūgį į pilvą, o kai išeina laukan, ryžtingai parverčiamas ant žemės. „Nemuškite jo, nemuškite jo!“ – šaukia Kristin.

Ji pirmoji iš įkaitų išeina iš banko ir paguldoma ant neštuvų, kaip ir Svenas, Elisabeth ir Birgitta.

Tuo metu policininkai vedžioja Janne po aikštę priešais spragsinčius fotoaparatus. Jis visai nesijaučia kaip Steve’as McQueenas filme „The Getaway“. Dujos ėda kūną. Jam atrodo, kad jis tuoj sudegs. „Nušaukite tą šėtoną!“ – sušunka vienas žiūrovas.

Janne mato, kad policijos pareigūnai norėtų tai padaryti. Ir Janne juos supranta. Dėl jo visa Švedija šešias paras sėdėjo kaip ant adatų, be to, jis sužeidė du pareigūnus. Jam telieka džiaugtis, kad tebėra gyvas.

DAUGIAU SKAITYKITE: Janne Olsson: Stockholmssyndromet – en självbiografi, Telegram Bokforlag, 2009 ● Per Svensson & Håkan Lindhé: Dramat på Norrmalmstorget 23 till 28 augusti 1973, Bonnier Fakta, 2003

●

●

www.nilsbejerot.se

Istorija 4 r 2013

51

MONARCHAI

Austrijos soste sėdėjo kvailys PARENGĖ MORTEN THOMSEN

Ferdinandas nebuvo nei gabus, nei protingas – jis vos sugebėjo išlaikyti puodelį, labai mėgo sėdėti šiukšlių kibire ir jame ridinėtis. Tačiau jis vis dėlto 13 metų valdė galingą Austrijos imperiją.

N

uotaka Marija Ona buvo išbalusi, jos balsas drebėjo, o kai dvidešimt septynerių metų Sardinijos princesė pažvelgė į jaunikį – trisdešimt septynerių Ferdinandą, – negalėjo sulaikyti ašarų.

Ferdinandas buvo vyriausias karališkosios Habsburgų šeimos sūnus ir turtingos Austrijos imperijos įpėdinis. Tai

AUSTRIJOS IMPERIJA · 1831

Ferdinandas I sirgo galvos smegenų vandene, todėl buvo ypatingos išvaizdos.

Austrijos imperiją iš tiesų valdė Vokietijoje gimęs Austrijos kancleris Klemensas von MetterniAUSTRIJOS IMPERIJA chas, kuris buvo tvirtas liberalizmo priešininkas. Jis karine jėga malšino vengrų siekius atsiskirti nuo Austrijos.

1848 m. prasidėjo revoliucija ir Ferdinandas I perdavė sostą Pranciškui Juozapui I, šis karaliavo 68 metus.

MUSEO DEL RISORGIMENTO

būtų buvusi gera partija, jeigu nebūtų sirgęs lėtinėmis genetinėmis ligomis – hidrocefalija (galvos smegenų vandenė), rachitu (pakitusi kaulų forma), epilepsija ir protiniu atsilikimu. Jo kakta buvo plokščia, galva – per didelė, o veidas – neproporcingai mažas. Be to, iš Habsburgų jis paveldėjo atvipusią lūpą ir didžiulę nosį. Rankos ir kojos buvo trumpos, net puodelį jis sunkiai nulaikydavo.

Net jaunikio tėvas, Austrijos imperatorius Pranciškus, per vestuves sušnibždėjo: „Dieve, pasigailėk.“

Sūnus liūdino tėvą Ferdinandas gimė 1793 m. balandžio 19 d. ir buvo pirmasis imperatoriaus Pranciškaus I sūnus ir didelės imperijos, nusidriekusios per Šiaurės Italiją, Bohemiją, Kroatiją ir Vengriją, paveldėtojas. Netrukus paaiškėjo, kad Ferdinandas – kaip ir daugelis karališkosios Habsburgų šeimos atstovų – dėl kraujomaišos serga genetine liga. Norėdamas

Visai šeimai būdinga kraujomaiša Habsburgų dinastiją kamavo apsigimimai, protinis atsilikimas ir kitos ligos, nes daugelį šimtmečių tuokėsi artimi giminaičiai.

Imperatorius Pranciškus I su antrąja žmona Marija Terese susilaukė 12 vaikų. Jo vyresnioji duktė Marija Liudvika 1810 m. buvo ištekinta už Napoleono Bonaparto sutvirtinant sąjungą su galingąja Prancūzija. Kitiems vaikams likimas nebuvo toks dosnus: penki mi-

52

Istorija 4 r 2013

rė vaikystėje, jaunesnioji sesuo Marija Karolina, kaip ir Ferdinandas, sirgo epilepsija ir labai dažnai alpdavo, todėl negalėjo atlikti princesės priedermių. Ji buvo ištekinta, bet mirė baisiose kančiose sulaukusi vos 31 metų.

Vienintelis išgyvenęs Ferdinando brolis buvo Pranciškus Karlas – mažas, draugiškas ir besišypsantis žmogelis.

Nebuvo silpnaprotis, tačiau protiniais gabumais toli gražu nepasižymėjo.

Labiausiai nepasisekė Ferdinando jaunesniajai seseriai Marijai Onai – ji niekada nesirodydavo viešumoje, nes buvo laikoma visiška kvaiša. Be to, jos veidas buvo taip deformuotas, kad didžiąją gyvenimo dalį ji buvo užrakinta Vienos rūmų kambaryje, kad karališka-

pataisyti berniuko trūkumus ir suteikti išsilavinimą, reikalingą būsimam valdovui, imperatorius samdė vieną mokytoją po kito. Tačiau visos pastangos veltui: žinios berniukui nelindo į galvą.

Imperatorius Pranciškus dažnai susigraudindavo matydamas, kaip pagalbininkai velka berniuką pilies koridoriais, o šis tesugeba lementi vis tuos pačius žodžius.

Dažni epilepsijos priepuoliai Niekas nesitikėjo, kad neįgalus Ferdinandas susilauks įpėdinių, tačiau tinkamos nuotakos vis tiek buvo ieškoma.

Pasirinkta Sicilijos princesė Marija Ona. 1831 m. vasario 27 d. Vienoje iškeltos vestuvės. Prieš jas Ferdinando dėdės instruktavo, kas turi įvykti pirmąją vestuvių naktį, tačiau vos pora liko viena Ferdinandą ištiko penki epilepsijos priepuoliai, ir formaliai santuoka nebuvo konsumuota. Marija Ona nuolat sergančiam vyrui buvo veikiau ne žmona, o slaugė. Vieną 1832 m. gruodžio naktį Ferdinandą ištiko net 20 epilepsijos priepuolių, tokių stiprių, kad gydytojai buvo praradę viltį. Tačiau jis stebuklingai atsigavo, tiesa, vėliau sunkiai kalbėjo ir neprigirdėjo.

Ferdinandas tampa imperatoriumi 1835 m. imperatorius Pranciškus rimtai susirgo. Pasikvietęs Ferdinandą prie mirties patalo, imperatorius tarė sūnui: „Valdyk ir nieko nekeisk.“ Mirus tėvui Ferdinandas formaliai perėmė sostą, bet iš tiesų imperiją valdė kanclerio ir užsienio reikalų ministro Klemenso von Matternicho vadovaujamas Valstybės susirinkimas (patarėjų taryba). Regis, imperatorius Ferdinandas neprieštaravo, kad kiti valdytų jo impe-

riją. Jis sakė: „Lengva valdyti, bet sunku pasirašyti.“ Daugiausia laiko Ferdinandas skyrė pomėgiams. Išmoko groti pianinu ir trimitu, bet labiausiai mėgo rengti muzikos dėžučių, kurių turėjo nemažą kolekciją, koncertus. Ferdinandas ypač domėjosi heraldika, per keletą metų surinko maždaug 5 000 skydų. Kai medžioklėje buvo nušautas erelis, Ferdinandas pareiškė, kad šis paukštis negali būti erelis, nes turi tik vieną galvą. Habsburgų šeimos skyde vaizduojamas erelis buvo dvigalvis.

Ferdinandas dažnai stovėdavo prie lango ir valandų valandas stebėdavo praeivius, tačiau mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo sėdėti šiukšlių kibire ir jame ridinėtis. Jis nebuvo labai protingas, tačiau buvo draugiškas ir netrukus buvo pramintas geraširdžiu. Karališkojo dvaro rūmuose jis garsėjo trumpais, bet netikėtais pareiškimais. Kai kartą virėjas pasakė, kad negali pagaminti virtinių su abrikosais, nes dabar ne abrikosų sezonas, Ferdinandas pareiškė: „Aš esu imperatorius ir pageidauju virtinių!“

Atsisakė kraujo praliejimo Už rūmų sienų kilo liaudies nepasitenkinimas. Valstybės susirinkimui nesutariant, kokių reformų reikia šaliai, o Ferdinandui nesugebant pareikšti savo valios, visos reformos buvo įšaldytos. Taigi šalį apėmė sąstingis, o XIX a. penktame dešimtmetyje ištiko ekonominė krizė.

1848 m. ekonominis nuosmukis paskatino maištą. Kai Ferdinandas išgirdo, kad jo valdiniai maištauja, nustebęs paklausė: „O jie tam turi teisę?“ Karališkojo dvaro rūmų patarėjai pasiūlė malšinti sukilimą ginklu, bet Ferdi-

Marija Ona per vestuves verkė, bet santuoka su Ferdinandu I buvo sėkminga.

nandas tam nepritarė ir pareiškė: „Čia aš imperatorius, ar ne?“ Kai sukilimas apėmė Vengriją, Bohemiją ir Šiaurės Italiją, princas Metternichas pabėgo iš šalies. Maištautojai sukilo ne prieš imperatorių, o prieš Valstybės susirinkimą, vis dėlto imperatoriškajai šeimai teko bėgti iš šalies ir skubiai ieškoti išeities.

1848 m. gruodį šeima įtikino Ferdinandą pasirašyti paskutinį dokumentą ir imperatoriaus sostą perleisti Ferdinando sūnėnui Pranciškui Juozapui I. Šis valdė Austrijos imperiją 68 metus. Ferdinandas kartu su žmona Marija Ona persikėlė į rūmus Prahoje, čia jis gyveno ramų gyvenimą visą laiką skirdamas pomėgiams. Mirė 1875-aisiais, būdamas 82 metų.

DAUGIAU SKAITYKITE: A.J.P. Tayler: The Habsburg Monarchy 1809-1918, Penguin Books, 1990

●

●

www.madmonarchist.blogspot.dk

ARTNET

jai šeimai neužtrauktų gėdos.

Imperatorius Ferdinandas ir jo broliai bei seserys buvo neįgalūs todėl, kad daugelį šimtmečių princai ir princesės tuokėsi su Ispanijos ir kitų katalikiškų Europos monarchų giminėmis.

Buvo žinoma, kad tuokiantis artimiems giminaičiams palikuonys gali gimti nesveiki ir išsigimę, tačiau santuokos vis tiek būdavo sudaromos siekiant išlaikyti katalikiškas monarchijas.

Sveikatos sutrikimai buvo laikomi mažesne blogybe nei karališkųjų rūmų nesantaika.

Pranciškus I

Marija Teresė Marija Karolina

Ferdinandas

Galvos smegenų vandenė, epilepsija, protiškai atsilikęs.

Juozapas Pranciškus

Sirgo epilepsija, mirė 31-erių.

Marija Leopoldina Marija Klementina

Marija Liudvika

Mirė būdamas 8-erių.

Pranciškus I susilaukė 12 vaikų. Penki mirė vaikystėje, trys sirgo paveldimosiomis ligomis.

Istorija 4 r 2013

53

KOLONIJŲ ISTORIJA

ROBERTAS FORTUNE’AS, prieš atvykdamas į Kinijos arbatos plantacijas vogti arbatos krūmelių, persirengė šilko chalatu ir prisiklijavo plaukų kaselę.

AOP/GTTY IMAGES & BRIDGEMAN

54

Istorija 4 r 2013

Neįkainojama vagystė Karalienės Viktorijos imperija negalėjo gyventi be arbatos, tačiau dėl šio gyventojų pomėgio šaliai iškilo žlugimo grėsmė. Britai nusprendžia į Kiniją nusiųsti šnipą pavogti vertingiausios kinų eksporto prekės.

KINIJA · 1848 Kiniją valdo despotiškas imperatorius Daoguangas, siekiantis apsaugoti savo šalį nuo užsienio įtakos. Tačiau karas, maištas ir tarp gyventojų paplitęs opijaus vartojimas susilpnina jo valdžią.

KINIJA ŠANCHAJUS

Istorija 4 r 2013

55

N

edidelėje kiniškoje valtyje sėdi vyras, jo skruostais ritasi kraujo lašeliai – Robertas Fortune’as nė kiek nepanašus į žmogų, kuris greitai taps Didžiajai Britanijai vienu labiausiai nusipelniusių asmenų.

Po keturių mėnesių kelionės jūra jis pagaliau atvyko į Kiniją, Šanchajų. Šią šiltą 1848 m. rugsėjo dieną britą, bandantį pakeisti savo asmenybę, kamuoja skausmas. Škotų botanikas Robertas Fortune’as turi būti visiškai panašus į kiną – išvaizda, drabužiais, kalba ir manieromis. Paprastas juodadarbis kinas skuto jį aprūdijusiu skustuvu, o Fortune’as vos tvėrė iš Britai bandė su kinais atsiskaityti opijumi. Daugiau kaip milijonas Kinijos gyventojų skausmo. tapo narkomanais, o kinų imperatorius buvo priverstas paskelbti karą. „Įtariu, kad buvau pirmas jo kada nors skustas žmogus, ir būtų labai žiau- gėlė“. Viskas daroma dėl to, kad galėtų Opijus – užmokestis už arbatą ru norėti, kad nebūčiau paskutinis jo kli- įvykdyti Britanijos Ost Indijos bendro- Pirmas kiniškos arbatos krovinys Angliją entas“, – apie savo potyrius vėliau rašė vės, vienos didžiausių Britanijos preky- pasiekė 1657 metais. Iš pradžių arbata Robertas Fortune’as. bos kompanijų, pavestą pavojingą už- priimta skeptiškai, tačiau vienas įžvalgus Nuo kaklo iki pat juosmens jam taba- duotį – pavogti brangiausią Kinijos lobį kavos namų savininkas vardu Thomas luoja juodų plaukų kasa. Dar prieš kelias – arbatą, kurią anglai mėgsta labiausiai Garway pasistengė, kad naujas gėrimas dienas šie plaukai krito ant kinų valstie- iš visų gėrimų pasaulyje. sulauktų pasisekimo. 1658 m. Londono čio pečių, o dabar įpinti į Roberto plauKinija yra uždara šalis, užsieniečiams laikraščiuose jis išspausdino reklamą ir kus kaip būtino pokyčio dalis. draudžiama keliauti į šalies gilumą. For- joje išgyrė teigiamas arbatos savybes, dar Britai suplanavo, kad apsimetęs man- tune’o tikslas – pramoninis šnipinėji- pareiškė, kad arbata didina potenciją. darinu, t. y. Kinijos pareigūnu, Fortu- mas, tad jo kelionė bus ypač pavojinga. „It could make the body active and ne’as galės patekti į atokias vietoves ir Arbatos gamybos procesas Kinijoje yra lusty („Ji galėtų pažadinti ir sustiprinti šnipinėti. Be neįprastos šuvalstybės paslaptis. Jei užsie- kūną“)“, – teigė Garway. kuosenos, Fortune’as turės nietis mėgintų sužinoti, Reklamos kampanija buvo paveiki. priprasti dėvėti šiugždantį kaip gaminama arbata, ir Džentelmenai, anksčiau lankydavęsi šilkinį chalatą su ilgomis būtų sučiuptas, jam bū- Londono kavinėse, vis dažniau ėmė pra1717 Thomas rankovėmis, kad šios patų skirta mirties baus- šyti arbatos. Arbata dar labiau išpopuliaTwiningas atidaro slėptų jo tikro sodininko mė už šnipinėjimą. Ne- rėjo, kai Karolis II 1662 m. vedė prisiepirmąją savo arbatinę Anglijoje. Ilgainiui arbata rankas. paisydamas pavojų For- kusią arbatos mėgėją Portugalijos princetampa populiariausiu Jam teks valgyti pagaliutune’as sutiko rizi- sę Kotryną. gėrimu Britų salose ir kais, kalbėti kiniškai ir vakuoti gyvybe ir pasiAukštuomenė pasekė pirmosios imnurungia kavą bei alų. dintis kinišku vardu Sing aukoti Didžiosios Bri- perijos damos pavyzdžiu, prašmatniuose Wa, reiškiančiu „šviečianti tanijos labui. salonuose iš brangių porceliano indų vis

SCANPIX/AKG-IMAGES

Lapelių įkrito į valdovo puodą Arbatai – žolelių nuovirui – jau keli tūkstančiai metų. Pasak legendos, gėrimą atsitiktinai atrado kinų valdovas Šenongas. Maždaug prieš 4 800 metų valdovas sėdėjo medžio paunksnėje, ir keli medžio lapeliai įkrito į verdamą vandenį. Iš pradžių valdovas norėjo vandenį išpilti, bet persigalvojo, nes užuodė dangišką kvapą.

Tai, kad būtent Šenongas atrado arbatą, nebuvo atsitiktinumas.

Legendos byloja, kad valdovas buvo

56

Istorija 4 r 2013

smalsus ir išradingas. Jis ne tik savo žmonėms sukūrė žemdirbystės įrankių, bet ir tyrinėjo vaistinius augalus. Šenongas atliko įvairių bandymų su savo organizmu ir atrado 365 vaistinius augalus.

Tyrimo aistra lėmė jo likimą.

Kartą jis suvalgė geltoną kažkokios piktžolės žiedą. Valdovas nespėjo išgerti priešnuodžio (arbatos) ir apsinuodijęs mirė. Kinijoje jis vadinamas medicinos imperatoriumi.

SCANPIX/AKG-IMAGES

PARENGĖ STINE OVERBYE

KOLONIJŲ ISTORIJA

Manoma, kad arbatą atrado Šenongas.

Pirmieji tikri įrodymai apie arbatos gėrimą minimi 780 m. pr. Kr.

dažniau buvo geriama arbata. Aukštuomenės arbatos gėrimo madą perėmė ir kiti visuomenės sluoksniai. Ūkininkai ir darbininkai taip pat ėmė mėgautis arbata. XVIII a. viduryje arbata aplenkė alų, dar neseniai populiariausią britų gėrimą.

Būti britu ir gerti arbatą tapo sinonimais. XVIII–XIX a. sandūroje kiekvienas britas, ir didelis, ir mažas, suvartodavo maždaug penkis kilogramus arbatos per metus.

Turtinga ir įtakinga Britanijos Ost Indijos bendrovė anksti pastebėjo, kad iš prekybos arbata galima gerai pasipelnyti. Bendrovė ilgus metus aršiai konkuravo su olandų prekybininkais, o XVII a. pabaigoje britai išsikovojo arbatos importo iš Kinijos monopolį. Pasaulinė arbatos prekyba susitelkė Londone. Pasirodė, kad ir Ost Indijos bendrovei, ir šalies valdovams arbata yra geriausias verslas, sukuriantis dešimtadalį šalies bendrojo vidaus produkto.

Ost Indijos bendrovė susidūrė tik su viena problema – kinai už arbatą reikalavo mokėti sidabru. Dėl arbatos importo sparčiai mažėjant sidabro atsargų, šaliai ėmė grėsti žlugimas. Todėl XVIII a. pabaigoje britams kilo mintis mokėti labai netradicine valiuta – opijumi, auginamu kolonijoje Indijoje.

Kinų imperatorius gana greitai suprato, kad kvaišalai jo imperijos gyventojus gali pražudyti ir paversti narkomanais.

Per kelerius metus daugiau kaip milijonas Kinijos gyventojų tapo priklausomi nuo opijaus. Kai 1839 m. Kinija pabandė uždrausti importą, kilo opijaus karas su Britanija. Kinai karą pralaimėjo ir 1842 m. rugpjūtį buvo priversti pasirašyti Nankingo sutartį, ji atvėrė prekybai su užsienio šalimis penkis uostus.

„Chelsea Physic Garden“ botanikos sode Charlesas Grey buvo Londone sulaukia ypaDidžiosios Britanijos tingo lankytojo. Jo sveministras pirmininkas.

Svečius jis vaišindavo čias – profesorius Johypatinga arbata, kurios nas Forbesas Boyjam sumaišydavo arbatos le’as, vienas garpardavėjas. Arbata buvo siausių pasaulio botapavadinta „Earl Grey“. nikų ir Ost Indijos bendrovės konsultantas. Profesorius norėtų sužinoti, ar Fortune’as Viliojantis pasiūlymas ryžtųsi kelionei į Kiniją parvežti arbatos. paskatina sutikti 35-erių Robertas Fortune’as 1848 m. Žinoma, už labai dosnų atlygį, suskumgegužės 7 d. triūsdamas apie augalus ba patikinti profesorius. 500 svarų

kas turėjo puikiai tikti arbatos krūmeliams. Britams trūko vienintelio dalyko – arbatos sodinukų. Tuomet Ost Indijos bendrovė sumanė drąsų planą. Pagrindinį vaidmenį jame turės atlikti botanikas Robertas Fortune’as.

1830

Dėl arbatos britai prarado JAV kolonijas JAV netapo arbatos mėgėjų tauta. Priežasčių tikriausiai reikėtų ieškoti konflikte, įvykusiame prieš 240 metų.

D

idžiosios Britanijos parlamentas 1773 m. suteikė britų Ost Indijos bendrovei monopolinę teisę be muitų įvežti arbatą į Šiaurės Ameriką. Šis britų žingsnis sukėlė didžiulį kolonistų pasipiktinimą.

Kolonistai mėgo arbatą, tačiau protestuodami ėmė ją boikotuoti ir vietoj jos gerti iš vietos žolelių paruoštą Labradoro arbatą. Nesantaika dar labiau įsiplieskė, kai į Bostono uostą įplaukė keturi britų laivai su arbatos kroviniu.

Kilo protesto akcija, vėliau ji buvo pavadinta „Bostono arbatėle“.

1773 m. gruodžio 16-osios vidurnaktį kolonistai persirengė indėnais, įsigavo į uoste stovinčius Ost Indijos laivus ir sumetė į vandenį 342 arbatos dėžes.

Užsirūstinusi britų administracija uždarė uostą ir apribojo kolonijų savivaldą. Tai sukėlė dar didesnę pasipiktinimo bangą. Konfliktas davė pradžią nepriklausomybės karui (1775–1783), per jį 13 JAV kolonijų atsiskyrė nuo Britanijos.

Persirengę indėnais kolonistai įsibrovė į laivus ir išmetė brangią anglišką arbatą į vandenyną.

BRIDGEMAN

Randasi drąsus planas Po šios gana lengvos pergalės Ost Indijos bendrovė galėjo džiūgauti. Britai ir toliau už arbatą galėjo mokėti opijumi ir lengviau patekti į Kiniją. Tačiau konfliktas parodė, kad prekybos modelis yra trapus. Arbatos tiekimas galėjo bet kada nutrūkti – pavyzdžiui, kilus indų opijaus augintojų maištui ar pasišiaušus galingiems kinų didikams, kurie ir toliau prieštaravo prekybai opijumi.

Ost Indijos bendrovė siekė arbatos prekybos visiškos kontrolės. Be to, britai sugalvojo, kur būtų galima auginti arbatą. Himalajų kalnų šlaituose, jų kolonijoje Indijoje, klimato sąlygos buvo labai panašios į Kinijos – oras vėsus, žemė derlinga, o kalnų viršūnes gaubiantis rūIstorija 4 r 2013

57

KOLONIJŲ ISTORIJA

Žaliojoje arbatoje pilna dažų Vyras, gerokai didesnio nei vidutinio ūgio, apvaliomis akimis ir atsikišusia nosimi, Kinijoje būtinai trauks smalsius žvilgsnius. Tačiau Fortune’as tikisi, kad apsivilkęs mandarino drabužiais jis galės nepastebėtas keliauti po šalį.

Jei kas nors paklaustų, iš kur jis atvyko, vyras turi paruošęs atsakymą. Nors jo kinų kalba dar labai skurdi, vieną saki-

Į Rusiją arbata atkeliavo XVI amžiuje.

Kelis šimtmečius šiuo išskirtiniu gėrimu galėjo mėgautis tik aukštuomenė. Arbata buvo gabenama arkliais ir kupranugariais iš Kinijos 15 tūkst. kilometrų.

Karavanai pristatė ir tibetietišką arbatos virdulį samovarą. Nuo XVIII a.

Rusijoje įsigalėjo tradicija arbatą virti samovare. Užplikoma labai stipri arbata, rusiškai vadinama zavarka, arba plikiniu, ir laikoma specialiame arbatinyje. Prieš geriant arbatą plikinys praskiedžiamas karštu vandeniu iš samovaro.

Rusiškas samovaras sudarytas iš metalinio katiliuko ir nedidelės anglių krosnelės.

58

Istorija 4 r 2013

SHUTTERSTOCK

Samovare arbata – visai dienai

BRIDGEMAN

metinė alga būtų penkis kartus didesnė už Fortune’o atlyginimą botanikos sode.

Fortune’as kadaise lankėsi Kinijoje, tačiau apie arbatą žinojo tik tiek, kad žalioji ir juodoji arbatos rūšys išgaunamos iš to paties augalo. Fortune’as sutinka su pasiūlymu ir 1848 m. gegužę atsisveikina su žmona ir dviem mažais vaikais.

Fortune’o darbdavė, Ost Indijos bendrovė, išsamiai išdėstė užduotį: „Surinkti geriausių rūšių arbatos augalų ir sėklų, tinkamų eksportuoti į Indiją. Be to, Jūsų pareiga pasinaudoti kiekviena pasitaikiusia proga rinkti informaciją apie tai, kaip patys kinai augina ir gamina arbatą.“

Arbatos pramonė Kinijoje buvo plačiai išplėtota, kai britų šnipas keliavo po šalį mėgindamas sužinoti arbatininkystės amato subtilybes.

nį Fortune’as išmoko pasakyti be klaidų: Kinas atvirai atsako: „Nes anglai to no„Wo hui gaosu tamen, wo shi wais- ri.“ Prižiūrėtojas paaiškina, kad anglai lahengren cong changcheng geng yuan de yi xie shengdi lai de.“ („Esu kinas iš to- biau mėgsta arbatą, kurios spalva žalia, limos provincijos kitoje Didžiosios sie- ir pasiruošę mokėti daug daugiau už tokius arbatos lapelius, kurie gėrimą padanos pusėje.“) Jis tikisi, kad toks paaiškinimas padės ro žalią, nei už tuos, kurie beveik nepaišvengti kitų klausimų. Kai pagaliau keičia gėrimo spalvos. „Nieko nuostabaus, kad kinai laiko 1848 m. spalį po ilgos kelionės Jangdzės upe britas pasiekia pirmą arbatos fabri- vakariečius barbarais“, – nusiminęs ką, su palengvėjimu padaro išvadą, kad svarsto Fortune’as. mandarino apranga padeda.

Prie arbatos fabriko vartų vertėjas Arbatmedžių kalnas Wangas jį pristato kaip Sing Wa ir fabri- Dabar jam telieka aplankyti tas vietas, ko prižiūrėtojui paaiškina, kad jo ben- kur auginama geriausia Kinijos arbata. dražygis persikėlė per aukštus kalnus Vertėjas Wangas jam žada padėti. norėdamas pasižiūrėti, kaip gaminama Ištisos Wango šeimos kartos augino ypatingoji žalioji arbata. arbatą Anhujaus provincijoje Rytų Kini„Prašome jūsų leisti apsilankyti“, – joje. 1848 m. lapkritį Fortune’as pasiemandagiai prašo Wangas. kia gimtąsias Wango vietas. Arbatos kvaFortune’ui sunku patikėti savo sė- pą jis užuodžia iš tolo. Visą savaitę nuo kme, kai inspektorius be jokių abejonių ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro Fortuištiesia rankas ir pakviečia juodu vidun. ne’as sunkiai dirba rinkdamas augalus, Šnipui šis fabrikas panašus į rojų žemė- Wangas vyresnysis it šešėlis nuolat stebi je. Kieme būrys darbininkų ruošiasi ant jo darbą. pintų demblių sukloti ką tik nuskintus Wangas vyresnysis nepasitiki užsiearbatos lapelius džiovinimui, kiti saulėje niečiu, tačiau nusileidžia, kai anglas į kiišdžiovintus lapelius garina didžiulėje šenę jam vis įmeta žvangančių monetų. skardoje virš atviros ugnies, šone sėdi 1849 m. sausį Robertas Fortune’as penki vyrai ir apdoroja išgarintus lapus – grįžta į Šanchajų ir nedelsdamas išsiunFortune’ui atrodo tarsi jie minkytų tešlą. čia telegramą Ost Indijos bendrovei: Jis dairosi aplinkui ir stengiasi viską įsi- „Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad dėmėti. gavau daug sėklų ir augalų, jie pasieks Kai arbatos fabriko apžiūIndiją, tuo nė kiek neabejora artėja prie pabaigos, Forju.“ tune’as pamato, kad vyrų, Fortune’as imasi pa1841 kurie paskutiniai liečia arkuoti pavogtas vertyPasak legendos, vieną pobatą, pirštai mėlyni. Labai reibes.

Arbatmedžius pietę Be dfordo kunigaikš nustebęs Fortune’as sukia paruošti ilgai keliotienė s to paprašė prie arba pranta, kad kinai į išdžionei laivu. Paskutiniaduonos ir pyrago. 17 valandą kambarinė atnešė vintus lapelius prideda mėme kelionės etape arbato lynos ir geltonos spalvos danuo Kalkutos iki His su lengvais užkandžiais žų. Per savo vertėją jis pamalajų krovinys bus – tai pirmoji istorijoje popiečio arbatėlė. klausia, kodėl jie taip daro. gabenamas barža ir

Arbatos gamybos paslaptys Škotų botanikas Robertas Fortune’as daugiau kaip dvejus metus keliavo po Kiniją ir slapta gilinosi į arbatos gamybos paslaptis. Jo įgytos žinios buvo pritaikytos Indijoje ir Ceilone.

1.Sodinami krūmeliai: arbatos

2.Arbatos plantacijos ilgainiui tampa kelis

3. Krūmeliai genėjami, kad visi būtų

amžius gali siekti iki 140 metų.

tūkstančius žmonių vienijančiomis bendruomenėmis.

panašaus aukščio ir tankio.

4. Derlius nuimamas pavasarį du kartus, o vasarą nuskinami pumpurai ir du viršutiniai lapai.

6. Sukimas: lapeliai suplėšomi, kad išskirtų syvų ir fermentų, suteikiančių arbatai kvapą.

5. Pirmas džiovinimas: lapeliai netenka 70 proc. drėgmės.

7. Fermentavimas: deguonis suteikia arbatai skonio ir spalvos.

9. Rūšiavimas: skuteliai pagal dydį surūšiuojami sietais.

Didžiausi lapeliai skaniausiai kvepia ir yra brangiausi.

8. Džiovinama krosnyje 20 min., šiluma sustabdo oksidaciją ir sustiprina arbatos skonį.

10.Vėdinama prieš fasuojant.

11. Svėrimas ir pakavimas: patikimi darbuotojai arbatą sveria, o staliai gamina standartines arbatos dėžes.

12. Išvykimas: plantacijos dažniausiai būna įkurtos kalnuose.

13. Traukiniais dėžės atvežamos į pajūrį, o ten

Pirmą daugelio kilometrų ruožą arbata dėžėse gabenama jaučiais.

jau laukia krovininiai laivai iš Europos.

Plakatas apie arbatos auginimą ir gamybą Ceilone 1888 m. buvo išspausdintas britų laikraštyje.

POLFOTO/GRANGER

KOLONIJŲ ISTORIJA

je, ir 10 tūkst. surinktų jaučių traukiamu vežimu.

1903 sėklų turėtų sėkmingai Fortune’as supranta, kad JAV pirklys Thomas Sullipasiekti Indijos plantaaugalus reikia supakuoti lai g vanas arbatos mė ciją. bai rūpestingai, nes jiems nius sudėjo į mažus kelionėje teks patirti įvaišilkinius maišelius.

Klientai nesuprato, kam riausių sunkumų – sūraus Viskas prarasta jie ski rti, ir įmetė į verdantį vandens purslus, liūčių seRobertas Fortune’as vandenį. Šitaip atsirado zoną, sausrą, duobėtus kesavo šnipinėjimo veiarbatos maišeliai. lius. klą padalino į du etapus.

Laimė, jis sugalvoja geniaPirmajame etape jis tyrinėjo lų išradimą – miniatiūrinį šiltnamį, vadi- žaliąją arbatą. 1849 m. britas vėl nukenamą wardian case.. Jei tik krovinys per liauja į Kinijos gilumą – šį kartą į Wuyi visą kelionę bus uždarytas, 13 tūkst. jau- kalnus Fudziano provincijoje, kur auginų krūmelių, kuriuos jis pavogė Kinijo- nama geriausių rūšių juodoji arbata. For-

Prūsijos karalius uždraudė „nuodus iš Kinijos“ Prūsijos provincijoje Fryzijoje arbata tapo tokiu populiariu gėrimu, kad Frydrichas II Didysis uždraudė jos importą.

A

rbata labai išpopuliarėjo Olandijoje. Tam padėjo ir gydytojas Cornelius Bontekoe: 1679 m. jis gyventojams patarė gausiai gerti arbatos, pageidautina net iki 200 puodelių per dieną. Šių laikų istorikai įtaria, kad olandų Ost Indijos bendrovė sumokėjo Bontekoe už arbatos vartojimo skatinimą – anuomet gyventojai jo žodžiais tikėjo neabejodami. Gausus arbatos vartojimas paplito už Olandijos sienų, ypač Prūsijai tuo metu priklausiusioje Fryzijoje.

Fryzai taip pamėgo arbatą, kad Šiaurės Vokietijos aludžių savininkai ėmė nuogąstauti dėl savo verslo ir pasiskundė karaliui. Frydrichas II Didysis atsižvelgė į skundus. 1777 m. gegužės 20 d. jis išleido draudimą prekiauti arbata ir pavadino ją „nuodais iš Kinijos“.

Vis dėlto draudimas didelio poveikio nepadarė. Fryzai pradėjo arbatą gabenti kontrabanda iš Olandijos,

Fryzijos uostas Emdenas tapo arbatos kontrabandos centru.

SCANPIX/AKG-IMAGES

arbatos vartojimas nė kiek nesumažėjo. Manoma, arbata pamėgta ir dėl to, kad Fryzijoje buvo daug pelkynų, o arbata nustelbdavo nemalonų vandens prieskonį.

Dar ir šiandien Šiaurės Vakarų Vokietijos gyventojai išsiskiria tuo, kad geria daug arbatos. Jie sudaro tik kelis procentus bendro šalies gyventojų skaičiaus, o suvartoja ketvirtadalį visų importuojamų arbatžolių.

tune’as nusiteikęs pakiliai. Jis mano, kad jo žygis pavyko ir toliau bus dar sėkmingesnis. Ankstesnė baimė, kad bus sugautas, išnyko. Jo kinų kalbos žodynas praturtėjo, o valgydamas lazdelėmis jis gali net žongliruoti.

Deja, Fortune’as nežino, kad krovinį su pavogtais augalais ištiko katastrofa. Vidury kelio tarp Kalkutos ir Himalajų kažkoks itin uolus Ost Indijos bendrovės tarnautojas, vedinas kuo geriausių ketinimų, atidarė miniatiūrinius šiltnamius ir palaistė krūmelius. Kai krovinys pasiekia kalnus, paaiškėja, kad didesnė jo dalis supuvo. Tas pats atsitiko ir su sėklomis.

Nenujausdamas, kad jo visų metų darbas nuėjęs veltui, Robertas Fortune’as iškeliauja barža, o paskui palankinu į Wuyi kalnus, kurių viršūnės remia dangų, o aplink gamta tokia, kad užgniaužia kvapą. Kalnų šlaituose tarsi vėduoklės formos žibintai mirguliuoja arbatos lapeliai, o tarp metro aukščio krūmelių kyšo arbatos rinkėjai su didelėmis pintinėmis ant nugarų.

Fortune’as pastebi, kad rinkėjai labai rūpestingai nuskina tik augalų pumpurus. Kiekvienas iš jų per dieną sunkiai dirbdamas surenka net iki 30 tūkst. pumpurų – tiek reikia pagaminti penkiems kilogramams arbatos.

Fortune’as gauna brangiausią dovaną

Didžiausia britų svajonė – gauti Da Hong Pao arbatos, laikomos visų geriausia, brangiausia ir didžiausią paklausą turinčia arbatos rūšimi. Šios arbatos kilogramas kainuoja daugiau nei kilogramas aukso, o auga ji tik keliose, griežtai budistų vienuolių sergimose plantacijose. Didesnio trofėjaus nebūtų, tačiau bandyti pavogti krūmelį ar bent sėklą būtų beprotybė. Šiai kelionei jis pasisamdo naują vertėją ir tarną vardu Sing Hoo. Fortune’ui nė mintis nekilo, kad Sing Hoo galėtų jam šiomis aplinkybėmis kuo nors padėti, nes per visą kelionę naujasis tarnas elgėsi nutrūktgalviškai, kelis kartus vos neatskleidė savo šeimininko tapatybės. Tačiau dabar jo nenuspėjamas elgesys tampa privalumu. Sing Hoo vyriausiajam vienuoliui įtikinamai papasakoja, kad jo šeimininkas yra labai gerbiamas FRYDRICHAS II DIDYSIS turtuolis iš Prūsijos karalius nesuprato, kodėl Šiaurės Vokietijoje gyvenantys Centrinės

pavaldiniai taip mėgsta gerti arbatą.

SCANPIX/AKG-IMAGES

BRIDGEMAN

XIX a. Londono arbatos salonai išpopuliarino arbatos gėrimą. Ypač populiaru tapo prie arbatos patiekti lengvų užkandžių. Taip atsirado popiečio arbatėlės.

Azijos, kad jis turi daugybę žmonų, yra didžiojo chano, Mongolų imperijos įkūrėjo Čingischano palikuonis ir geras kinų imperatoriaus draugas.

Išsigandęs vienuolis krinta Fortune’ui po kojomis ir norėdamas išreikšti pagarbą kakta paliečia žemę. Fortune’as pasijunta labai nejaukiai ir bando senam žmogui padėti atsistoti. Tuomet įvyksta stebuklas – vienuolis užsienietį palaiko ypač garbingu svečiu, kuriam tinka tik tai, kas geriausia, ir ištiesia jam dovaną – Da Hong Pao arbatos krūmelį, brangiausią augalą visoje Kinijoje. „Aš beveik skraidžiau iš laimės“, – apie šią stebuklingą akimirką pasakojo Robertas Fortune’as.

Liūdna žinia iš Indijos

vo darbą. Jei Dievas jam padės ir niekas šiltnamių neatidarinės, nebandys laistyti, sėklos pakeliui turėtų sudygti. O kai krovinys atkeliaus į Himalajus, daigai ims augti visu greičiu.

Prieš pakraudamas brangųjį krovinį Fortune’as ilgai eksperimentuoja, ieško geriausio būdo, kaip supakuoti augalus. Šį kartą viskas turi pavykti. Visa plano sėkmė priklauso nuo to, ar pavyks saugiai nugabenti krovinį. Po kelių bandymų Fortune’ui pavyksta sukurti tobulą modelį. Šiltnamiuose jis sudeda kelis sluoksnius: apačioje priemolį, paskui sėklas, tada dirvožemį ir augalus. Be to, jis pasamdo į Himalajus kartu keliauti aštuonis arbatos auginimo ir gamybos specialistus, kurie turės užtikrinti, kad arbata bus auginama pagal visas šio meno taisykles.

1849 m. rudenį Robertas Fortune’as grįžta atgal į Šanchajų su krepšiu ir šiltnamiu, prikrautu geriausių rūšių arbatos Arbatos plano sėkmė krūmelių ir sėklų. Jo laukia užantspau- 1851 m. pavasarį Robertas Fortune’as duotas vokas iš Indijos. Fortune’as ne- atvyksta į Himalajus. Po dvejų su puse kantraudamas perlaužia antspaudą ir pramoninio šnipinėjimo metų jis galės puola skaityti. Akys bėgioja laiško eilutė- įvertinti savo indėlį ir pamatyti pasodinmis, o širdis sprogsta iš apmaudo. Jis su- tus arbatos krūmelius. Pirmajai siuntai pranta, kad nusiųsti augalai žuvo ir visas pražuvus, Fortune’as vėliau išsiuntė jo metų darbas nuėjo niekais. kontrabanda iš Kinijos dar tūkstančius Laimė, botanikas yra optimistas iš pri- arbatmedžių ir sėklų. gimties. Jis nė sekundės nesuabejoja, Himalajuose planas pavyko sėkminkad augalų iš Kinijos perkėgiau, nei Fortune’as tikėjosi. limas į Indiją yra įmanoVisur aplinkui kalnų šlaimas, ir iškart ima kurti nautuose žaliuoja sodrūs arŠiandien jus planus, kaip arbatos batmedžiai. Kiek aprėapie 90 proc. arbatos yra krūmeliai ir sėklos galėtų pia akys, matyti arbatos užauginama Azijoje. geros būklės pasiekti Indiplantacijos, kuriose auDidžiausia arbatos eksją. Jam į galvą šauna mintis, ga jo pavogti augalai. portuotoja yra Kinija. Po jos rikiuojasi kad, užuot sėklas dėjus į Šiaurės Indijos Hii n Indija, Ke ja, Šri maišelius, jas galima pasėti malajų šlaitai, regis, Lanka, Turkija, Vietnamas jo išrastuose šiltnamiuose laukė arbatmedžių, , Iranas, Indonezija, Argentina, Japonija. ir leisti gamtai nuveikti satad pastangos užauginti

Liptono idėja verta milijardų Škotas Thomas Liptonas sulaukė didžiulės sėkmės, kai 1888 m. savo bakalėjos parduotuvių tinkle ėmė pardavinėti arbatą.

Iki tol arbata buvo pardavinėjama nesufasuota, o pirkėjai negalėjo žinoti, ar pardavėjas pasvėrė teisingai. Liptonui kilo idėja suberti arbatžoles į ryškias, spalvotas dėžutes. Pirkėjai galėjo rinktis tarp pakuočių, sveriančių vieną svarą, pusę svaro ar ketvirtį svaro.

Arbatą jis pardavinėjo su šūkiu „Direct from the tea gardens to the teapot“ („Tiesiai iš arbatos plantacijos į jūsų arbatinuką“), ir jam puikiai sekėsi. Jis nusipirko Indijoje arbatos plantacijų ir šviežią arbatą siuntė į Britaniją. Liptonas tapo didžiausiu arbatos gamintoju pasaulyje.

Pirkėjai žavėjosi spalvotomis Liptono pakuotėmis. Šiuo metu bendrovę valdo koncernas „Unilever“.

geriausią kada nors Anglijoje ragautą arbatą nenueis veltui.

Roberto Fortune’o vagystė neįkainojama. Jis užtikrino arbatos tiekimą ir Indijos bei Ceilono (dabartinė Šri Lanka) kolonijas pavertė vienomis didžiausių pasaulio arbatos gamintojų.

Britai iki šiol išlieka arbatą viena labiausiai mėgstančių tautų pasaulyje, vienas britas kasmet vidutiniškai suvartoja 1,9 kg arbatžolių, arba išgeria maždaug 800 puodelių.

DAUGIAU SKAITYKITE: Sarah Rose: For All the Tea in China – How England Stole the World's Favorite Drink and Changed History, Penguin Books, 2011 Jane Pettigrew: A Social History of Tea, National Trust, 2001 Christian Hincheldey: The – Fra blad til kop, Gyldendal, 2009 www.tea.co.uk

Istorija 4 r 2013

61

LITERATŪRA

Tą pačią naktį pasaulį išvydo dvi pabaisos LA DRAKU TEINAS NŠ E K N A R F

SUMBAVA · 1815

INDONEZIJA TAMBORA

1815 m. Indonezijos Sumbavos saloje išsiveržė Tamboros ugnikalnis, nelaimė nusinešė apie 80 tūkst. žmonių gyvybių. Į stratosferą pakilo 40 km aukščio pelenų debesis, jame buvo 200 mln. tonų sieros dioksido. Jis neleido į žemę prasiskverbti saulės spinduliams.

Visoje žemėje kilo klimato anomalijų, o 1816-ieji buvo pavadinti metais be vasaros.

Drakulos – kraupaus aristokrato vampyro – prototipas buvo sukurtas dar ir šiandien tebestovinčioje vasarvietėje „Villa Diodati“ Šveicarijoje maždaug prieš 200 metų.

SCANPIX/AKG-IMAGES

62

Istorija 4 r 2013

PARENGĖ JESPER ROVSNING

Ugnikalnio išsiveržimas, klimato anomalijos, taip pat dviejų garsių anglų poetų – Byrono ir Shelley – ir jų dviejų draugų varžybos 1816 m. paskatina literatūros sensaciją.

Gimsta du nemirtingi klasikinės siaubo literatūros kūriniai.

T

63

PEOPLE QUIZ

Istorija 4 r 2013

DEVIANT ART

okios prastos vasaros dar nėra buvę. Indonezijoje išsiveržė ugnikalnis. Tai buvo didžiausias mūsų laikų išsiveržimas, jis sukėlė klimato anomalijų visame pasaulyje. Šveicarijoje oras irgi neįprastai atvėso.

Kaip tyčia, tą vidurvasarį keturi jauni anglai nuobodžiauja leisdami atostogas prie Ženevos ežero. Paprastai ramus ir idiliškas Ženevos ežeras dabar priminė audringą jūrą – bangų keteros putoja, virš jų trankosi griaustinis, o tarp kalnų blyksi žaibai.

Minėtas anglų ketvertas – tai garsūs poetai lordas Byronas ir Percy Shelley, Byrono asmeninis gydytojas Johnas Polidori ir Shelley mylimoji Mary Wollstonecraft. Kadangi oras blogas, jiems tenka tūnoti viduje.

Vieną audringą vakarą lordas Byronas pasiūlo kiekvienam parašyti po siaubo istoriją. Nei Byronui, nei Shelley nepavyksta sukurti nieko ypatingo. TaNAS LORDAS BYRO čiau Mary ir Johnas parašo kai ką, kas šiandien laikoma siaubo literatūros klasika. Istorijai apie Frankenšteiną Mary įkvėpimo sėmėsi iš savo naktinio košmaro. O daktaras parašė pirmą anglišką istoriją apie vamY PERCY SHELLE pyrus. Ji vėliau tapo romano apie DrakuIr Byronas, ir Shelley lą pagrindu. buvo pagarsėję storžieFrankenšteinas ir viai, opijaus rūkaliai, raukunigaikštis vampydonojo vyno mėgėjai ir ras – tą pačią naktį, romantiški svajotojai. toje pačioje viloje gimę veikėjai – susiję su milžiniško ugnikalnio išsiveržimu Indonezijoje. Tai viena dramatiškiausių akimirkų literatūros istorijoje.

Ugnikalnio išsiveržimas buvo palanki aplinkybė siaubo istorijoms rastis.

Pasaulis patiria vieną gamtos katastrofą po kitos: milžiniškas potvynis užliejo Kiniją, o Indijoje – baisi sausra. Airija dėl menko derliaus kenčia badą. Anglijoje ir Prancūzijoje kyla riaušės dėl maisto produktų stygiaus, o Amerikoje liepos mėnesį iškrinta sniegas.

Taip nesėkmingai susiklostė, kad kaip tik tuo metu lordas Byronas kartu su

THE GRANGER COL

MARY EVANS

LITERATŪRA

BRIDGEMAN

BLOOMSBURY BYTES

Pirmasis – Drakulos prototipas Taigi dėl audrų ir blogo oro keturi draugai ištisas savaites leidžia viduje.

Ilgas valandas sėdėdami vasarvietėje prie židinio, jie diskutuoja apie įvairiausius keistus mokslo eksperimentus. Ypač visus domina Erasmusas Darwinas – Charleso Darwino senelis. Kalba sukasi apie tai, kaip veikdamas elektros srove jis priversdavo susitraukti negyvo gyvūno raumenis. Šios diskusijos turėjo didelę reikšmę vėlesnėms siaubo istorijoms.

Netikėtai draugai susidomi knygomis apie vaiduoklius ir ima jas vienas kitam garsiai skaityti. Baugią atmosferą dar labiau paskatina tai, DORI k a d v i s i k e t u r i JO H N AS POLI gurkšnoja raudonąjį vyną ir rūko opijų.

Viena istorijų Shelley sukelia haliucinacijų. Jam atrodo, kad Mary krūtų speneliai virto demono akimis ir šios spokso tiesiai į jį. Shelley rėkdamas iš siaubo išbėga iš kambario.

MARY W. Vieną šiurpų, tamsų ir nejaukų vaJ. Polidori ir M. Wollstokarą Byronas savo necraft buvo tik pradedraugams pasiūlo dantieji rašytojai, tačiau varžybas: kuris iš jų varžybose jie nugalėjo parašys fantastišByroną ir Shelley. kiausią ir šiurpiausią istoriją.

Literatūros tyrinėtojai neabejoja, kad Byronas turėjo galvoje varžybas tarp jo ir Shelley. Jam nė į galvą nešovė, kad gydytojas arba jaunoji Mary galėtų juos nurungti. Tačiau poetai turėjo pripažinti savo pralaimėjimą.

64

Istorija 4 r 2013

LECTION

savo draugu Percy Shelley net visai vasarai prie Ženevos ežero išsinuomojo vasarvietę „Villa Diodati“.

Iš pradžių jie planavo nuostabiame kalnų krašte semtis įkvėpimo ir kiek atitrūkti nuo skandalų, lydėjusių juos Anglijoje. Shelley prieš dvejus metus įsimylėjo tuo metu šešiolikmetę Mary Wollstonecraft ir dėl jos paliko savo besilaukiančią žmoną. Šiuo poelgiu jis sukėlė nemažą visuomenės pasipiktinimą. Dar didesnis skandalas kilo, kai Byronas susipažino su Mary įsesere Claire Clairmont ir ši pastojo.

Christopheris Lee su specialiais Drakulos dantimis 1968–1970 m. nusifilmavo trijuose filmuose.

Britų aktorius Borisas Karloffas išgarsėjo 1931 m. suvaidinęs „Frankenšteine“.

Vampyras tapo Drakula

„Frankenšteinas“ išgarsėjo

Johno Polidori knygos „Vampyras“ („The Vampyre“), išleistos 1819 m., autorystė iš pradžių klaidingai buvo priskirta lordui Byronui. Tai paskatino susidomėjimą knyga. Nors vėliau pats Byronas paneigė ją parašęs, susidomėjimas kūriniu apie vampyrą nenuslūgo. Buvo leidžiamas vienas tiražas po kito.

Atsirado visiškai naujas literatūros žanras – vampyrų romanas.

Beveik visuotinai pripažįstama, kad romano „Drakula“ autoriui Bramui Stokeriui itin didelę įtaką padarė Johnas Polidoris. Net tokie žinomi rašytojai kaip Edgaras Allanas Poe ir Alexandre’as Dumas pradėjo rašyti istorijas apie vampyrus.

Nors kritikai neslėpė skepticizmo, skaitytojai susižavėjo 1818 m. išleistu romanu „Frankenšteinas“. Knyga greitai išversta į prancūzų ir kitas kalbas, pagal ją pastatytas teatro spektaklis, o leidėjai spausdino vieną tiražą po kito.

Vėliau ir kritikai pripažino kūrinį, o XX a. pradžioje „Frankenšteiną“ net imta vadinti pirmuoju mokslinės fantastikos grožiniu kūriniu.

1910 m. pagal knygą „Frankenšteinas“ pastatytas nebylusis filmas tuo pačiu pavadinimu.

Tačiau garsiausiu filmu apie monstrą laikoma po 21 metų pasirodžiusi romano ekranizacija.

Kitas tris birželio dienas draugai praleido pasinėrę į darbą – kiekvienas iš jų norėjo sukurti geriausią istoriją. Visus nustebino daktaras Johnas Polidori, pirmasis parašęs pasakojimą apie vampyrą.

Jo istorija buvo labai originali. Nors įvairūs pasakojimai apie vampyrus Rytų Europos pasakose ir tautosakoje egzistavo jau seniai, „Vampyras“ buvo pirmasis angliškas kūrinys apie vampyrus. Be to, Polidori personažas vampyras buvo didikas, aukų ieškantis tarp aristokratų.

88 puslapių apsakymas po trejų metų buvo išleistas Londone ir tapo tikra

sensacija. Literatūros kritikai neabejoja – lordas Ruthvenas, taip Polidori pavadino savo personažą, yra Drakulos prototipas. Jei nebūtų buvę apsakymo „Vampyras“, Bramas Stokeris tikriausiai niekada nebūtų parašęs romano apie Transilvanijos grafą.

„Frankenšteinas“ – košmaro vizija Mary labai stengėsi, tačiau jai daug sunkiau nei kitiems sekėsi kurti savo siaubo istoriją. „Aš visai nusikamavau galvodama, kokiu pasakojimu galėčiau pranokti mūsų įkvėpėjus“, – po daugelio metų rašė ji.

„Pasakojimas turėjo būti toks, kad skaitytojas imtų bijoti savo šešėlio, kad kraujas stingtų gyslose, o širdis imtų plakti tankiau.“ Tačiau tai padaryti buvo nelengva. „Ar jau sugalvojai istoriją? Klausdavo manęs draugai kiekvieną rytą, ir kaskart man tekdavo atsakyti – ne.“ Tačiau vieną vakarą, kai Mary guli lovoje ir bando užmigti, prieš jos akis staiga iškyla košmariška vizija. Žemai, virš Ženevos ežero, kabo mėnulio pilnatis, o blankūs spinduliai prasiskverbia pro užuolaidas ir apšviečia keistą sceną. „Aš mačiau išblyškusį pragaro menų studentą, palinkusį prie kažkokio savo kūrinio. Išvystu šlykštų žmogaus pavidalą. Iš pradžių, veikiama kažkokio įtaiso, žmogysta pradeda rodyti gyvybės ženklus, paskui ima negrabiai judėti“, – vėliau prisiminė mergina. „Mane tai be galo išgąsdino – juk žmogui nevalia lygintis ir rungtyniauti su Kūrėju“.

Tyrinėtojai ilgus metus svarstė, kiek tiesos yra dramatiškuose Mary Wollstonecraft pasakojimuose apie romano kūrimą. O gal tai tik prasimanymai?

Į klausimą 2011 m. atsakė Teksaso universiteto astrofizikas Donaldas Olsonas. Jis iškėlė hipotezę, jog atsakymas yra susijęs su ryškia mėnesiena, kuri švietė per Mary Wollstonecraft langą.

Mokslininkas nustato Frankenšteino gimimo dieną Taikydama pažangią kompiuterio programą Olsono mokslininkų grupė atkūrė vaizdą, kaip atrodė naktinis dangus virš Šveicarijos 1816 m. birželį. Jie nustatė, kada virš Ženevos ežero buvo patekėjusi pilnatis.

Mokslininkas aplankė ir šiandien išlikusią „Villa Diodati“. Stovėdamas prie lango buvusiame Mary miegamajame, jis pastebėjo, kad vaizdą į ežerą šiek tiek užstoja kalva. Išmatavęs kalvos šlaito kampą, jis tiksliai nustatė laiką, kada mėnulio pilnatis apšvietė Mary langą.

Rezultatas įrodė, kad Mary pasakojimas visiškai atitinka tiesą. Olsonas pateikė tikslų laiką, kada pasaulyje gimė Frankenšteinas. Tai įvyko birželio 16ąją, tarp 2 ir 3 valandos nakties.

Kai „Villa Diodati“ išaušta 1816 m.

birželio 16-osios rytas, Mary pagaliau papasakoja draugams siaubo istoriją.

Jos mylimasis Shelley taip nustemba ir susižavi pasakojimu, kad įtikina ją tuojau pat imtis darbo ir idėją paversti tikru romanu.

Kai po dvejų metų knyga anonimiškai publikuojama Londone, skaitytojai ja labai susidomi, tačiau literatūros kritikai žiūri į romaną nepalankiai. Kai po kelerių metų paaiškėja, kad knygą parašė moteris, kritikų vertinimai dar pablogėja.

Daugeliui žmonių kyla tas pats klausimas, kurį uždavė sau Mary Wollstonecraft: „Kaip man, tada dar tik jaunai mergaitei, galėjo kilti tokia siaubinga ir keista idėja?“ Atsakyti į tai, bent iš dalies, gali Indonezijos ugnikalnis Tambora.

DAUGIAU SKAITYKITE: John Polidori m.fl.: The Vampyre and other Tales of the Macabre, Oxford World Classics, 2008 ● Anne K. Mellor: Mary Shelley: Her Life, her Fiction, her Monsters, Routledge, 1990 ● Mount Tambora, Alphascript Publishing, 2007 ●

●

www.online-literature.com/shelley_mary/

ŽIŪRĖKITE: Filmą „Frankenšteinas“ (1931 m.): ● http://goo.gl/lCesB Filmą „Nosferatu“ (1922 m.): ● http://goo.gl/Y0d3

Paskutinės laimės valandos Vasara prie Ženevos ežero keturiems draugams tapo lemtingu gyvenimo posūkiu. Ir Byronas, ir Shelley mirė labai jauni.

K

eturi draugai 1816 m. vasarą maloniai leido laiką vasarvietėje „Villa Diodati“. Jie užsiėmė įvairia menine veikla, įdomiai diskutavo arba tiesiog mėgavosi draugija.

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad du didieji poetai ir moteris, būsima įžymi rašytoja, tąkart patyrė paskutines laimingas valandas savo gyvenime.

Lordas Byronas į Angliją daugiau niekada negrįžo. Išvykęs iš Šveicarijos, jis tęsė kelionę po Europą, nuolat įsiveldavo į skandalus su ištekėjusiomis moterimis. Dar tais pačiais metais viena iš jo nelaimingų meilužių bandė nusižudyti šokdama į kanalą Venecijoje. 1823 m. jis išvyko padėti graikams išsivadavimo iš turkų kovoje, tačiau susirgo ir 1824 m. balandį mirė taip ir nedalyvavęs nė viename mūšyje. Jam buvo 36-eri.

Percy Shelley vedė Mary 1816 m.

gruodžio 30 d., tačiau jų laimę aptemdė tragedija – prieš kelias savaites Londono Haid Parko Serpentino ežere nusiskandino pirmoji Shelley žmona.

Percy ir Mary kelerius metus gyveno Italijoje. Ten Percy ir pats nuskendo 1822 m., kai prie Ligūrijos krantų kilus audrai apsivertė jo laivelis. Jam buvo tik 29-eri.

Mary Shelley sulaukė 53 metų, tačiau jos gyvenimas nebuvo laimingas. Trys iš keturių jos ir Percy vaikų mirė dar visai maži. Po kiekvieno vaiko mirties Mary apimdavo gili ir ilga depresija.

Po Percy mirties su vieninteliu gyvu likusiu sūnumi moteris grįžo atgal į Angliją. Ji redagavo ir išleido vyro paliktus eilėraščius. Mary parašė ir keletą romanų, tačiau nė vienas jų nesulaukė tokio pasisekimo kaip „Frankenšteinas“.

Mary ir Percy Shelley santykius aptemdė nelaimės šešėlis, nes palikta pirmoji Percy žmona pasirinko savižudybę.

SCANPIX/AKG-IMAGES

GARSUS MŪŠIS

Šiandien Prancūzijos svetimšalių legionas laikomas vienu geriausių karinių junginių pasaulyje, tačiau iki 1863 m. šį korpusą sudarė vien Paryžiaus gatvėse sučiupti valkataujantys užsieniečiai. Tais metais 65 bebaimiai legionieriai stojo į mūšį su 2 000 gerai ginkluotų meksikiečių.

Legionas laimi garbę Prieš

15et0ų m

Kai legionieriams baigiasi amunicija, leitenantas Maudet pasiunčia savo paskutinius keturis vyrus į savižudišką durtuvų mūšį.

Karininkas žūsta nuo kulkų spiečiaus.

POLFOTO/TOPFOTO

PARENGĖ BORIS KOLL

P

rancūzų kariuomenėje tarnaujantiems užsieniečiams dažniausiai tenka sunkiausios užduotys. 1831 m. įkūrus svetimšalių legioną, legionieriai buvo pasiųsti tarnauti nuošaliame Šiaurės Afrikos forte. Tame krašte kiekvieno, patekusio į vietinių genčių kovotojų rankas, laukė žiauri mirtis. Žuvusio legionieriaus niekas nepasigenda – toli gražu. Mat šis karinis junginys buvo sudarytas siekiant pašalinti iš Paryžiaus gatvių nusivylusius revoliucionierius ir kitus tvarkos drumstėjus užsieniečius. Svarbiausia svetimšalių kareivių užduotis yra žūti mūšyje toli nuo Prancūzijos, kad nereikėtų galvų padėti prancūzams.

Nedaug yra vietų, tinkamesnių mirti negarbinga mirtimi, už Meksikos pakrantės lygumų „karštinės kelią“. Svetimšalių legionui patikėta saugoti šį prancūzų kariuomenės, apgulusios Pueblos miestą krašto gilumoje, aprūpinimo kelią. Vietovėje knibžda nuodingų gyvačių ir partizanų, tačiau didžiausią grėsmę kelia gelto-

noji karštinė. Ši mirtina atogrąžų liga siaučia visoje Karibų jūros pakrantėje, jos aukomis tapo didelė dalis atvykėlių europiečių. „Karštinės kelią“ legionui pavesta saugoti neatsitiktinai. „Aš verčiau palikčiau užsieniečius, o ne prancūzus krašte, kuriame galima pasigauti daugiau ligų nei įgyti garbės“, – pareiškė prancūzų kariuomenės Meksikoje vyriausiasis vadas.

Daugelis legionierių jau serga, o jų vadas pulkininkas Pierre’as Jeanningros yra priverstas paskirstyti likusiuosius, kad visas strategiškai svarbus kelias būtų apsaugotas. 1863 m. balandžio 29 d. pavakarę jauna indėnė perduoda jam svarbią žinią: 2 000 meksikiečių ketina iš pasalų užpulti prancūzų karinę gurguolę. Tačiau jis nebeturi rezervo.

Gurguolė keliauja iš pakrantės į Pueblą ir gabena miestą apsiautusiai prancūzų kariuomenei atsargų ir patrankų miestui apšaudyti, taip pat karo iždą su trimis milijonais frankų auksu.

P. Jeanningros iš pradžių ketino išsiųsti

TRUMPA APŽVALGA Priešistorė. Prancūzijos imperatorius Napoleonas III siekia JAV kontroliuoti Meksiką. Prancūzijos kariuomenė išsilaipina Verakruse ir žygiuoja sostinės Meksiko link, o svetimšalių M legionas lieka pakrantėje saugoti karinės gurguolės.

E Vyksmas. Kai 1863 m. balandį trečioji legiono kuopa leidžiasi K S I K A ginti prancūzų karinės gurguolės, prie Kamerono kaimo ji sutinka gausias meksikiečių pajėgas. Nors legionierių tėra 65, MEKSIKAS VERAKRUSAS o meksikiečių – 2 000, legionieriai atsisako pasiduoti.

KAMERONAS Padariniai. Visa atkaklioji kuopa žūsta, tačiau išgelbsti gurguolę. Svetimšalių legionas pelno geriausio pasaulyje karinio junginio vardą.

Istorija 4 r 2013

67

GARSUS MŪŠIS

Vykdydama agresyvią politiką, 1863 m. Prancūzija išsiunčia svetimšalių legioną per Atlantą į Meksiką.

1821 m. Meksika nusimetė ispanų kolonistų jungą, ir nuo to laiko padėtis šalyje buvo nestabili.

Konservatyvūs žemvaldžiai kovojo su liberalais, kuriuos rėmė neturtingi kaimiečiai ir indėnai. Po ketverius metus trukusio pilietinio karo valdžia Meksikoje atiteko liberalių pažiūrų prezidentui Benito Juárezui. Kadangi šalis buvo nualinta karo, Juárezas 1861 m. laikinai atidėjo užsienio skolų mokėjimą, tačiau kreditorės D. Britanija, Ispanija ir Prancūzija, atsakydamos į tai, užėmė Verakruso uostą.

Ispanija ir D. Britanija netrukus atskleidė, kad Napoleono III planas yra ne tik pamokyti Juárezą.

Imperatorius siekė kontroliuoti Meksiką, turinčią gausius sidabro išteklius. Napoleonas III taip pat

svajojo pasinaudoti šia šalimi kaip atsvara JAV, kurių didėjanti įtaka kėlė nerimą. Britai ir ispanai atsitraukė, o Prancūzijos kariuomenė pradėjo karą su Meksika.

Juárezo pajėgos, remiamos gyventojų, priešinosi. Tik po sudėtingos karinės operacijos, kurią vykdydamas svetimšalių legionas dalyvavo mūšyje prie Kamerono, prancūzams pavyko užimti Meksiko miestą. Čia prancūzai skyrė Austrijos erchercogą Maksimilianą I Meksikos imperatoriumi ir Prancūzijos vasalu.

Tačiau Juárezas atsisakė pasiduoti, jį rėmė JAV. 1866 m. Napoleonui III įgriso nuolatinės nesėkmės Meksikoje. Jis įsakė savo kariuomenei atsitraukti ir paliko Maksimilianą I likimo valiai. Austrų erchercogo valdžia žlugo, o 1867 m. birželio 19 d. imperatorius Maksimilianas I buvo sušaudytas.

POLFOTO/CORBIS

Prancūzija siekė dominuoti Meksikoje

Jaunesnysis Austrijos imperatoriaus brolis tapo Meksikos imperatoriumi.

moterį atgal, kad ji perduotų gurguolei įsakymą likti Soledado mieste, kuriame buvo prancūzų karinė bazė. Tačiau pasiuntinė gali patekti priešams į nagus dar nespėjusi perduoti įsakymo.

Pulkininko adjutantas, mūšiuose užgrūdintas kapitonas Jeanas Danjou, pasisiūlo vesti trečiąją kuopą pasitikti gurguolės. Jeanningros priima pasiūlymą. Danjou savanoriškai leidžiasi į paskutinę savo gyvenime užduotį.

Vyrai lieka be rytinės kavos Legiono trečiojoje kuopoje tėra 62 vyrai – maždaug pusė tiek, kiek turėtų. Tai margas būrys samdinių iš visos Europos. Jauniausiam karei-

68

Istorija 4 r 2013

viui septyniolika, o vyriausias perkopęs penktąją dešimtį.

Visi kuopos karininkai serga, tačiau Danjou pasisiūlo padėti du leitenantai iš kitų dalinių.

Jeanas Vilainas ir Clement’as Maudet yra užgrūdinti kareiviai, tarnybą pradėję nuo eilinių ir vėliau paaukštinti. Šie trys karininkai pasirūpina, kad ant mulų būtų sukrautos atsargos, ir išdalija po šešiasdešimt šovinių kiekvienam kareiviui. Tada kuopa išžygiuoja, ji pasirengusi eiti visą naktį.

Rytą Danjou vyrai pasiekia ištuštėjusį Kamerono kaimą. Gyvenvietėje tėra apleista hasjenda, tuščias viešbutis ir kelios molinės indėnų trobelės. Kapitonas nusprendžia, kad vyrai nusipelnė poilsio, liepia užkurti laužą ir užkaisti vandens rytinei kavai.

Arbatiniai pripilami vandens iš kareivių gertuvių, nes jas bus galima vėl pripildyti greta esančiuose tvenkiniuose. Kavos kvapas jau pradeda sklisti, kai vienas sargybinis perspėja tolumoje kelyje pamatęs dulkių debesį.

Danjou pakelia žiūronus. Jis įžvelgia raitelius meksikiečių uniformomis. „Prie ginklų! – šaukia jis. – Tai priešas!“ Atviroje vietovėje trečioji kuopa būtų greitai nugalėta, todėl Danjou veda savo vyrus į kaimą, esantį už 300 metrų. Gertuvės lieka nepripiltos.

Meksikiečiai puola Meksikiečių raiteliai dingsta iš akiračio. Tačiau legionieriams pasiekus kaimelio pakraštį, pasigirsta šūvis, ir kulka pataiko vokiečių tautybės legionieriui Hansui Kurzui į koją.

Legionieriai apžiūri kaimą, tačiau priešo nepastebi. Danjou nusprendžia žygiuoti toliau.

Sužeistasis Kurzas eina kartu, prilaikomas dviejų draugų.

Tik išėję iš Kamerono, prancūzai pamato didelį meksikiečių kavalerijos būrį, išsidėsčiusį ant kalvos viršūnės. Danjou iškart įsako savo vyrams sudaryti karė – išsirikiuoti keturkampiu. Tokią mūšio rikiuotę pėstininkai taiko kavalerijos atakoms atremti.

Legionieriai puola rikiuotis, kilus sumaiščiai atsiriša ir pabėga mulai, o su jais dingsta visos atsargos. Dabar legionieriai neturi nei maisto, nei gėrimo.

Tada prasideda puolimas. Meksikiečiai šaukdami šuoliuoja kalvos šlaitu ir puola mažas prancūzų pajėgas. Danjou įsako savo vyrams palūkėti ir nešaudyti. Priešas greitai artėja, ir legionieriai varsto neramiais žvilgsniais savo šaltakraujį vadą. Kai priešą nuo jų skiria 50 metrų, tik tuomet pasigirsta komanda – iš tokio atstumo kareiviai dažniausiai pataiko. „Šauk!“ Šūvių salvė pargriauna žirgus ir raitelius ant žemės, kyla panika, ir puolimas žlunga. Legionieriai vėl ramiai užtaiso savo muškietas, o meksikiečiai atsitraukia pergrupuoti savo

praretėjusių gretų. Netrukus raiteliai vėl bando pulti, tačiau ir vėl nesėkmingai.

Danjou žino, kad jo mažoji kuopa atviroje vietoje ilgai neišsilaikys. Todėl jis įsako dangstantis už kaktusų atsitraukti ir grįžti į Kameroną. 16 legionierių atsilieka nuo kuopos, nes kai kurie velka sužeistus draugus. Meksikiečiai pamato atsilikusiuosius ir apsupa juos. Daugelį legionierių sužeidžia kulkos ir kardų kirčiai, galiausiai visi 16 paimami į nelaisvę.

35-erių metų etų kapitonas Jeanas Danjou anjou buvo karo Alžyre, Kryme ryme ir Italijoje veteranas. s. 1853 m. per nelaimingą gą atsitikimą jis neteko rankos. ankos.

POLFOTO/ROGER VIOLLET

Legionieriai ieško priedangos Tuo metu Danjou su likusiais kuopos kariais pasiekia apleistąją hasjendą. Dvarą jo savininkai neblogai įtvirtino, kad apsigintų nuo klajojančių plėšikų ir indėnų. Ansamblį sudaro dviaukštis pagrindinis pastatas ir keturkampis, akmenine siena apjuostas kiemas.

Abeji vartai hasjendos sienoje išlaužti, todėl legionieriai juos užbarikaduoja viskuo, ką randa kieme. Taip pat jie užtveria plačią skylę pietinėje sienoje.

Danjou pastato kareivius prie šių trijų barikadų ir su keliais kareiviais užima vieną kambarį pirmame pagrindinio pastato aukšte. Tačiau durys į kitas patalpas užrakintos, o už jų slypi nemaloni staigmena. Pasirodo, saujelė meksikiečių pirmiau už juos pasiekė hasjendą ir pasislėpė už storų medinių durų. Legionieriai turi nuolat šaudyti į langus, kad priverstų viduje esančius priešus slėptis.

Tuo metu meksikiečių kavaleristai žiedu apjuosia hasjendą. Kol kas jų tėra apie 400 vyrų,

tačiau dar 400 kavaleristų ir 1 200 pėstininkų yra už aštuonių kilometrų ir tyko prancūzų gurguolės. Kai pasiuntinys apie susidūrimą su prancūzų legionieriais praneša vyriausiajam meksikiečių kariuomenės vadui, pulkininkui Francisco de Paulai Milánui, šis pasiunčia visas pajėgas į Kameroną. Netrukus jėgų santykis bus 40 prieš vieną.

Dar nespėjus atžygiuoti meksikiečių pėstininkams, Danjou supranta, kad padėtis beviltiška. Jo kuopa bus nugalėta daug anksčiau, nei pulkininkas Jeanningros jos pasiges. Tačiau kuo ilgiau legionieriams pavyks sulaikyti priešą, tuo didesnė tikimybė, kad gurguolė sužinos apie priekyje tykantį pavojų.

2

2

Legionieriai žuvo gindami 450 m

Legionieriai išvejami iš pirmo aukšto

Nedidelis nušiuręs dvaras turėjo lemiamą reikšmę prancūzų kariuomenės įžygiavimui į Meksiko miestą. Jame įsitvirtinę legionieriai gynėsi devynias valandas. iekas, išskyrus vietinius gyventojus, niekada nebūtų išgirdęs apie Kameroną ir jame esančią nedidelę hasjendą, jei 1863 m. čia nebūtų atsitiktinai susidūrusios prancūzų legionierių ir meksikiečių pajėgos.

Apjuosta trijų metrų aukščio akmenine siena hasjenda buvo panaši į stiprią tvirtovę. Tačiau joje nebuvo šulinio, be to, beveik visos pagrindi-

nio pastato durys buvo užbarikaduotos. Pasiekusi hasjendą anksčiau už legionierius, saujelė meksikiečių įsitvirtino pastate, tad legionieriai tegalėjo užimti kampinį kambarį šiaurės vakarų pusėje. Meksikiečiai iš antro aukšto galėjo puikiai matyti kiemą, todėl legionieriai buvo priversti nuolat šaudyti į langus, kad apsigintų nuo hasjendoje įsitvirtinusių priešų.

Reikėjo užtikrinti aprūpinimą

Meksikas

Hasjenda Vartai

Vartai

Kad prancūzų pajėgos galėtų įžygiuoti į Meksiko miestą, jos turėjo užimti Pueblą. Kol prancūzų kariuomenė buvo apgulusi miestą, svetimšalių legionui buvo pavesta saugoti kariuomenės aprūpinimo kelią iš Verakruso.

Meksikos įlanka

3

Meksikiečiai užima antrą aukštą ir didžiąją dalį pirmo aukšto.

Įsitvirtinę legionieriai

1

Žūsta kapitonas Danjou

Kiekvienus vartus saugo po aštuonetą legionierių

Sandėliai

N

Grupelė prie sandėlių sudaro rezervą

Paskutinė legionierių ataka

1863 m. balandį meksikiečiai mėgina blokuoti prancūzų Verakrusas kariuomenės aprūpinimą į Pueblą.

Arklidės Leitenantas Maudet vadovauja ant arklidės stogo įsitvirtinusiems legionieriams

Puebla Kameronas 0

10

20 m

Legionieriai gina barikadą

Skylė mūrinėje sienoje

GARSUS MŪŠIS

Kol kas viskas ramu. Hasjendą apsupę meksikiečiai žino, kad prancūzų kuopa negali pasprukti, todėl delsia pradėti šturmą, kol atvyks pastiprinimas.

Be meksikiečių, Danjou vyrai turi dar vieną priešą – troškulį. Nors dar ankstyvas rytas, karštis sparčiai stiprėja. Legionieriai jau pasigedo vandens, kurį auštant supylė į kavos virdulius.

Apsiaustųjų gėrimo ištekliai tėra vienas butelis vyno, kurį Danjou tarnas pasiėmė kartu su asmenine manta. Kapitonas atkemša butelį ir apeina visus gynybos postus, kad kiekvienas legionierius galėtų bent gurkštelėti.

Danjou kaunasi iki mirties

Legionieriai įsitvirtina tik viename hasjendos pagrindinio pastato kambaryje. Čia gynybai asmeniškai vadovauja kapitonas Danjou.

POLFOTO/TOPFOTO

Kol apsiaustieji legionieriai geria vyną, atvyksta meksikiečių pulkininkas Milánas su kavalerijos pastiprinimu. Jis pasiunčia balta skarele mojuojantį karininką derėtis dėl taikos. „Jūsų nedaug. Mes nenorime beprasmiškų žudynių. Jums būtų geriau sudėti ginklus. Mes užtikriname, kad liksite gyvi“, – šaukia karininkas legionierių seržantui Morzycki, užsiropštusiam ant hasjendos pastato stogo.

Sargybinis perduoda meksikiečių žinią kieme esančiam Danjou. „Atsakyk, kad mes turime kulkų. Nepasiduosime, kol jie neišžudys mūsų visų ligi vieno“, – ryžtingai atsako prancūzų kapitonas.

Meksikiečių karininkas apsisuka ir grįžta pas saviškius. Iškart pasigirsta kelių šimtų kavaleristų karabinų salvė, o legionieriai iš hasjendos

taip pat atsako ugnimi.

Legionierių užimtame vieninteliame pagrindinio pastato kambaryje Danjou pakėlęs ranką prisiekia kautis jusqu‘a la mort – iki mirties.

Tada jis paprašo savo vyrų pakartoti priesaiką.

Kapitoną Danjou neišvengiama mirtis užklumpa netrukus. Jis keletą kartų pereina per atvirą kiemą, drąsindamas postuose esančius vyrus. Žengia ramiai, nors aplink švilpia kulkos ir keletas legionierių jau sužeista. Šiek tiek po vienuoliktos valandos įvyksta tai, kas neišvengiama: Danjou krinta pakirstas iš pagrindinio pastato paleistos kulkos.

Du legionieriai išbėgę nutempia kapitoną į priedangą. Jie pamato, kad jis mirtinai sužeistas. Kulka peršovė jam krūtinę, iš žaizdos plūsta kraujas. Danjou kūną tampo traukuliai, jis miršta taip ir neatgavęs sąmonės.

Vadovavimą perima vos 151 cm ūgio leitenantas Vilainas, ir mūšis tęsiasi. Kapitono mirtis nepalaužia likusių kuopos kareivių ryžto kautis iki paskutinio atodūsio. „Likę du karininkai ėjo nuo posto prie posto ir įsakinėjo mums ramiai ir be baimės, drąsindami mus savo žodžiais“, – vėliau pasakojo kapralas Evariste’as Bergas; šis iš Reunjono salos Indijos vandenyne kilęs puskarininkis mūšyje liko gyvas.

„Už Prancūziją ir trečiąją kuopą!“ Meksikiečiai anapus hasjendos sienų nuolatos šaudo į tris prancūzų barikadas. Tuo metu kavaleristai pradeda griauti pagrindinio pastato sieną, kad galėtų atsiųsti pastiprinimą.

Darbas vyksta lėtai, nes siena stora, tačiau maždaug tuo metu, kai miršta Danjou, jiems pavyksta pramušti skylę. Patekę į vidų, meksikiečiai ima šaudyti į kambario, kuriame įsitvirtinę legionieriai, lubas ir duris.

Iš pagrindiniame pastate buvusių legionierių į kiemą pasitraukia tik penki likę gyvi kareiviai. Vyresnysis seržantas Tonelis pašaunamas tarpduryje. Mirtinai sužeistas jis šaukia kitiems: „Nepasiduokit, berniukai.

Courage! (Drąsos!) Už Prancūziją ir trečiąją kuopą! Girdėjote įsakymą – iki mirties!“ Dabar meksikiečiai kontroliuoja abu hasjendos aukštus ir gali aiškiai matyti legionierius, ginančius abejus vartus.

Nors padėtis yra beviltiška, legionierių kuopa toliau kaunasi. Niekas nenori sulaužyti

Kepė

Danjou duotos priesaikos.

Ateina vidurdienis, ir negailestingai svilinant saulei legionieriai pajunta dehidratacijos požymius. Jiems svaigsta galva, mirga akyse, liežuvis atrodo išdžiūvęs ir ištinęs.

Dabar vienintelis legionierių pranašumas yra jų taiklios rankos ir pasiaukojanti dvasia.

Taupydami šovinius, kareiviai šauna tik tada, kai yra tikri, jog pataikys. „Priešo šūviai beveik visada būdavo mirtini.

Padėtis buvo labai pavojinga“, – vėliau rašė meksikiečių kapitonas Sebastianas Camposas.

Kareiviai vilkėjo margas uniformas Svetimšalių legiono aprangai turėjo įtakos Alžyre praleisti 32 metai. 1863 m. uniforma buvo europietiškos kariškos mados ir arabiškų drabužių derinys.

Šturmas nepavyksta Meksikiečių pėstininkai galop atvyksta į Kameroną ir prisijungia prie kavaleristų, kurie jau kaunasi kelias valandas. Iš savo sargybos posto ant stogo lenkų kilmės seržantas Morzycki mato grupelę priešo karininkų. Vienas iš jų, vyriausiasis meksikiečių kariuomenės vadas pulkininkas Francisco de Paula Milánas, nusprendžia pasiųsti dar vieną delegaciją ir paraginti legionierius pasiduoti. „Merde!“ („Šūdo!“) – nepritariamai sušunka Morzycki. Kai seržantas nulipa žemyn ir raportuoja apie pokalbį su meksikiečiais, leitenantas Vilainas jį pagiria. „Gerai padarei, – sako Vilainas. – Mes nepasiduosime.“ Po akimirkos meksikiečiai pradeda hasjendos šturmą. Šaukdami jie puola pirmyn, o legionieriai paleidžia į juos taiklią salvę. Gindamiesi legionieriai vėl žaibiškai užtaiso ginklus ir iššauna. Puolantieji pakrinka, nes kulkų pakirsti krinta trys karininkai, du iš jų mirtinai sužeisti, ir daug eilinių. Meksikiečiai atsitraukia.

Kurį laiką meksikiečiai nebedrįsta priartėti prie mirtį sėjančių legionierių. Jie tik be atvangos šaudo į priešą iš visų pusių. Apie 14.30 val.

Vilainas krinta nuo kulkos, kuri pataiko jam tiesiai į tarpuakį. Leitenantas Maudet lieka vienintelis gyvas prancūzų karininkas.

Užuot surengę dar vieną frontaliąją ataką, meksikiečiai griebiasi naujos taktikos. Numetę ant sienos keletą liepsnojančių šakų, jie padega pašiūrę. Netrukus kieme pasklinda tiršti dūmai. Jie taip graužia troškulio kamuojamiems legionieriams gerkles, kad šie vos gali kvėpuoti. Tačiau atsilaiko, o po pusantros valandos ugnis pati užgęsta.

Lieka tik 13 legionierių, vis dar pajėgių kautis, tačiau beveik nebeturinčių šovinių. Jie perkrato žuvusių draugų kuprines, ieškodami šovinių, kad galėtų dar nors kiek atsilaikyti.

Milánui trūksta kantrybė Apie penktą valandą vakaro mūšis artėja į pabaigą. Meksikiečiai apšaudo hasjendą kulkų spiečiais, o legionieriai tegali atsakyti pavieniais šūviais. Staiga šaudymas paliauja, pulkininkas Milánas įsako savo kareiviams atsitrauk-

Epoletai

Muškieta Su graižtviniu vamzdžiu ir smailiomis kulkomis standartinė prancūzų pėstininkų muškieta buvo toliašaudė ir taikli. Dėl didelio kalibro auka būdavo smarkiai sužalojama.

Pavadinimas 1857 m. „Mutzig“ modelis Tipas pro vamzdį užtaisoma muškieta Kalibras 17,8 mm Ilgis 142,1 cm Svoris 4,25 kg

Pūstos kelnės

ti. Jo kantrybė išseko, jis sušaukia visus kareivius ir ima juos rūsčiai barti: „Koks pažeminimas! Negalite įveikti šių prancūzų, kurie jau veikiausiai visiškai išsekę! Kokia bus gėda, kai Meksikos vyriausybė pareikš jums priekaištą, kad esate nieko verti! Tučtuojau sumuškite šią saujelę vyrų, juk jie jau beveik negyvi. Atėjo metas.“ Pulkininkas teisus. Paskutiniai gyvi likę kuopos kareiviai beveik nebeturi kuo atremti priešų atakos. Vienuose vartuose tarp žuvusių draugų kūnų stovi tik vienas kapralas Bergas.

Jis jau paleido paskutinį šovinį ir yra pasirengęs muškieta daužyti puolantį priešą.

Už hasjendos sienų rikiuojasi meksikiečiai, sugėdinti rūsčios pulkininko kalbos, baimindamiesi bausmės, jei nenugalės. Šį kartą jie priartėja prie hasjendos beveik nepatirdami nuostolių.

Istorija 4 r 2013

71

GARSUS MŪŠIS

20 legionierių sugrįžo namo Meksikiečiai mokėjo didžiulę kainą už aršias kautynes prie Kamerono. Maždaug 90 jų žuvo ir daugiau kaip 300 buvo sužeista.

Iš 65 legionierių 23 žuvo, dar 12 mirė nuo žaizdų. 10 vyrų, kurių dauguma buvo sužeisti, buvo paimti į nelaisvę ir dingo be žinios.

Niekas nežino, ar jie buvo nužudyti, ar mirė nuo žaizdų ir ligų.

Dar 20 į nelaisvę patekusių legionierių 1863 m. vasarą buvo išmainyti į meksikiečių karinin-

kus, kuriuos prancūzai buvo paėmę į nelaisvę. Išgyvenę legionieriai saviškių buvo priimti kaip didvyriai ir dosniai apdalyti medaliais ir paaukštinimais.

Tarp grįžusių didvyrių buvo kapralas Évariste’as Bergas. Netrukus jis buvo paaukštintas į leitenantus, tačiau neilgai džiaugėsi suteikta garbe. 1864 m. birželio 11 d. Bergas buvo sužeistas dvikovoje su kitu karininku ir netrukus mirė Pueblos karo ligoninėje.

Vartuose Bergas iškelia savo muškietą, gindamasis buože nuo priešų. Tačiau meksikiečiai jį greitai įveikia ir įžengia į hasjendos kiemą.

Penki vyrai pakyla į ataką

1956 m. svetimšalių legiono delegacija nuvyko į Meksiką aplankyti Kamerono mūšio vietos.

Tuo metu hasjenda buvo apgriuvusi.

POLFOTO/ROGER VIOLLET

72

Istorija 4 r 2013

Paskutiniai kapitono Danjou legionieriai buvo radę priedangą hasjendos arklidėse. Tai Maudet, kapralas Maine’as ir trys eiliniai: Catteau, Wenselis ir Constantine’as. Kiekvienas iš jų turi po vieną šovinį, tačiau Maudet nesileidžia į kompromisus. „Užtaisykite ginklus. Visi iššausite pagal mano komandą, o tada eisime į durtuvų ataką.

Paskui mane! – įsako jis ir tyliai priduria, – sudie, berniukai.“ „Šauk!“ – po akimirkos pasigirsta paskutinis įsakymas. Legionieriai iššauna po paskutinį šūvį ir išbėga į kiemą. Čia jų desperatišką ataką iškart sustabdo kulkų kruša. Catteau iššoka priešais Maudet, kad apsaugotų leitenantą, ir eilinio kūną suvarpo devyniolika kulkų. Ši auka Maudet neišgelbsti, tik pasmerkia ilgai agonijai. Kulka jam perveria klubą ir šlaunį, jis kankinasi dar aštuonias dienas, kol išleidžia pasku-

tinį kvapą. Legionierius Wenselis taip pat krinta pašautas į petį, tačiau iškart vėl pašoka. Neįtikima, tačiau jis, Maine’as ir Constantine’as vis dar gyvi. Šie trys legionieriai stovi suakmenėję, atkišę į priekį durtuvus, kai juos apsupa šimtai meksikiečių kareivių.

Daugelis meksikiečių trokšta atkeršyti už visus šiandien patirtus nuostolius ir yra nusiteikę nužudyti paskutinius tris vyrus. Tačiau į priekį iššoka pulkininkas ir išsitraukęs kardą liepia savo vyrams atsitraukti. Tada atsisukęs kreipiasi į legionierius: „O jūs, messieurs, ar pasiduosite?“ „Mes pasiduosime, jei jūs pasirūpinsite mūsų sužeistaisiais ir leisite pasilikti savo ekipuotę ir ginklus. Ir paskutinė sąlyga: mes pasiduosime, jei jūs paliudysite, kad mes iki galo atlikome savo pareigą“, – atsako kapralas Maine’as.

Reikalavimas pasilaikyti ginklus yra negirdėtas. Apskritai pulkininkas apstulbęs, kad ši trijulė drįsta kelti sąlygas, kai į juos iš visų pusių nukreipti meksikiečių ginklai. Tačiau jam padaro įspūdį šiomis beviltiškomis aplinkybėmis parodyta drąsa. „Tokiems vyrams kaip jūs negaliu atsakyti“, – kiek pasvarstęs pareiškia pulkininkas. Devynias valandas trukęs Kamerono mūšis pagaliau baigiasi.

Meksikiečiai apiplėšia žuvusiuosius Po mūšio apleistoji hasjenda panaši į pragaro prieangį. Nedideliame plote žuvo arba sužeista daugiau kaip 400 kareivių. Vartuose guli krūva vienas ant kito suverstų žuvusiųjų palaikų. Svilinant karščiui kai kurie kūnai išpampo ir ėmė dvokti. Visur guli ir iš skausmo dejuoja sužeistieji.

Meksikiečiai laikosi duoto žodžio. Visi sužeistieji tuoj pat pagirdomi vandeniu ir nugabenami į paskubomis įrengtą karo lauko ligoninę, joje karo gydytojai suteikia pagalbą visiems nepriklausomai nuo uniformos. Kai kurie meksikiečių kareiviai nepatenkinti, kad neturi

Istorinė apžvalga 750 M. PR. KR.

Etruskų pasaulis

12 miestų federacija Etrūrija 750 m. pr. Kr. Federacijos branduolys buvo dabartinė Toskana

Arecijus Volateros Pupluna

Kortona Peruzija Kluzijus

ika Viduržemio jūra

74

Istorija 4 r 2013

Volsinijai Vulcai Tarkvinija Vejai Cerė

Etruskų federacijos miestai

Adrijos jūra

Roma

600–510 M. PR. KR.

CMI TRAVELLER

Tauta be valstybės

Volteros mieste Toskanoje puikiai išlikę etruskų miesto vartai.

Etruskai niekada nebuvo sukūrę vienos bendros valstybės, jie gyveno savarankiškuose miestuose valstybėse. Dvylika svarbiausių miestų sudarė federaciją, kurios pagrindas iš esmės buvo tik religinis.

Miestų atstovai kasmet rinkdavosi į Žemės deivės Voltumnos (Veltos) šventyklą prie Orvjeto ir ten rinkdavo vyriausiąjį žynį. Dėl nenoro vienytis etruskai kaip tauta buvo pažeidžiami išorės priešų ir už tai teko sumokėti – karine galia jie nusileido graikams ir romėnams.

474–300 M. PR. KR.

Romėnai nukariavo etruskus

THE DESCRAT CHRONICLES

Mokslininkai sugaišo ne vienus metus, kol įminė etruskų tautos kilmės paslaptį. Nuo kaimynų italikų etruskai skyrėsi tuo, kad kalbėjo ne indoeuropiečių kalba. Archeologiniai radiniai byloja apie akivaizdžią Artimųjų Rytų įtaką. Todėl dauguma tikėjo senovės graikų istoriko Herodoto teiginiu, kad etruskai atkeliavo iš Turkijos. Vis dėlto archeologams galop pavyko įrodyti, kad etruskai kilę iš geležies amžiaus Vilanovos kultūros Italijoje. Jie buvo pirmieji gyventojai dabartinėje Toskanoje tarp Arno upės šiaurėje ir Tibro pietuose.

Kors

PARENGĖ HANNE THOMASEN

Vetulonija

Etruskų ekspansija, 750–500 m. pr. Kr.

474 m. pr. Kr. lemiamame jūrų mūšyje etruskai pralaimėjo graikams ir neteko vakarinės Viduržemio jūros pakrantės. Iš sausumos pusės, naudodamiesi etruskų negebėjimu susivienyti prieš išorės priešus, juos spaudė romėnai. 396 m. pr. Kr. romėnai užėmė pirmąjį miestą – Vejus. Vėliau etruskų miestai pasidavė vienas po kito, galop III a. pradžioje Romos imperija užgrobė visą etruskų teritoriją.

Antkapio piešinys iš Tarkvinijų vaizduoja romėnų karo belaisvio egzekuciją.

700 M. PR. KR.

616 M. PR. KR.

Etruskų karaliai tapo turtuoliais

Romos karaliumi tapo etruskas

Ieškodami metalų finikiečių pirkliai plaukdavo į Etrūriją, kurioje buvo gausu geležies. Trokštamos žaliavos finikiečiai įsigydavo mainais į prabangias prekes, pvz., dramblio kaulą. Prekybą valdę etruskų karaliai netrukus praturtėjo. Graikų amatininkai keldavosi į Etrūriją jiems dirbti ir taip perduodavo etruskams naujų žinių ir technologijų – todėl valstiečių bendruomenės tapdavo miesto bendruomenėmis, turinčiomis savų įtvirtinimų, vandentiekį ir t. t.

Etruskų karalių kapuose buvo gausu įrankių, sidabro ir aukso.

616 m. pr. Kr. etruskas Lucijus Tarkvinijus Senasis persikėlė į Romą, padarė stulbinamą karinę karjerą ir galop tapo Romos karaliumi. Jis buvo pirmasis iš keturių etruskų karalių, valdžiusių Romą iki 509 m. pr. Kr., kai romėnai sukilo ir įvedė respubliką.

Valdant etruskų karaliams Romoje buvo pastatytas Didysis cirkas ir įrengta kanalizacijos sistema.

Lucijus Tarkvinijus Senasis Romoje karaliavo beveik 40 metų.

WORDPRESS

FRANSITE

500 M. PR. KR.

Prie stalo su mirusiaisiais Etruskų visuomenės pagrindas buvo šeima. Net mirę protėviai likdavo aktyvi šeimos gyvenimo dalis: jie būdavo garbinami kaip dievai – giminės globėjai, o jų garbei kasmet būdavo rengiamos puotos prie kapo ar net pačioje laidojimo kameroje.

Etruskai valgydavo gulomis – šį paprotį vėliau perėmė romėnai.

100–50 M. PR. KR.

Etruskai tapo romėnais Valdant romėnams, etruskai pamažu prarado kultūrinį išskirtinumą, kalbą ir perėmė romėnišką gyvenimo būdą.

Tačiau tam tikra etruskų religijos dalis ir kai kurie jų papročiai romėnų kultūroje išliko gyvi. Pavyzdžiui, romėnai iš etruskų perėmė gladiatorių kovas ir žynių ateities spėjimą. Romėnų dvasininkai per apeigas giedodavo etruskų kalba, tikriausiai patys nesuprasdami prasmės.

Etruskų ir romėnų aukštuomenės susiliejo. Ryšiai užsimezgė jau tada, kai

romėnai puolė etruskus, siekdami juos užkariauti. Nemažai aristokratų šeimų su romėnais sudarydavo sąjungas arba kyšiais papirkdavo romėnų generolus, kad užėmę miestą jų neliestų. Ne viena iškili etruskų šeima persikėlė į Romą ir įsijungė į senatorių luomą.

Imperatorius Klaudijus buvo vienas iš paskutinių, mokėjęs etruskų kalbą. 50 m. po Kr. jis parašė veikalą apie etruskų istoriją, tikriausiai norėdamas pagerbti uošvę, kuri buvo kilusi iš etruskų karalių giminės.

1916 m. archeologai kadaise turtingo etruskų miesto Velo griuvėsiuose rado 175 cm aukščio dievo Apolono skulptūrą.

POLFOTO

Franco meluoja

AKTYVISTO MIRTIS

1579 m. balandžio 1 d.

Steponas Batoras įsteigia Vilniaus universitetą – vieną seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų. Šiame jėzuitų universitete buvo du fakultetai – Teologijos ir Filosofijos.

1968 m. balandžio 4 d.

Memfyje, Tenesio valstijoje, snaiperis nušauna amerikiečių kovotoją už žmogaus teises Martiną Lutherį Kingą, kuris atvyko į Memfį paremti streikuojančių sanitarų. Kingo žūtis paskatina didelius rasinius neramumus JAV.

TAMBOROS UGNIKALNIS

ŽMOGUS KOSMOSE

OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS

ELEKTRA LIETUVOJE

1815 m. balandžio 10 d.

Sumbavos saloje Indonezijoje įvyksta vienas pražūtingiausių istorijoje ugnikalnio išsiveržimų – 4300 m aukščio Tamboros ugnikalnis palaidoja maždaug 10–12 tūkst. žmonių.

Dar apie 60–80 tūkst. žūva nuo cunamių ir bado.

1961 m. balandžio 12 d. Į kosmosą pakyla pirmasis žmogus – rusų kosmonautas Jurijus Gagarinas per 108 min. apskrieja Žemę erdvėlaiviu „Vostok-1“. Skrydžio metu J. Gagarinas atliko paprastus eksperimentus: valgė, gėrė, pieštuku žymėjo pastebėjimus.

1896 m. balandžio 15 d. Atėnuose baigiasi dešimt dienų trukusios I šiuolaikinės olimpinės žaidynės. Žaidynių nugalėtojams įteikti apdovanojimai: pirmą vietą užėmusiems sidabro medaliai, antrą vietą – bronzos. Trečią vietą laimėję liko be apdovanojimų.

1892 m. balandžio 17 d. Rietave, Bogdano Oginskio dvare, pradėjo veikti elektrinė, ji įžiebė pirmąsias Lietuvoje elektros lemputes. Elektrinėje buvo 69,5 m2 kaitinamojo paviršiaus garo katilas, garo variklis ir 110 V įtampos elektros srovės generatorius.

Budos gimtadienis

PIRMASIS LAIKRAŠTIS

KREPŠINIO GIMTADIENIS

GENOCIDO PRADŽIA

1760 m. balandžio 19 d.

Išeina pirmasis Lietuvos periodinis leidinys – laikraštis lenkų kalba „Kurjer Litewski“ (Lietuvos kurjeris). Kartą per savaitę 4 puslapių laikraštis spausdino žinias apie Lietuvos, Lenkijos bei kitų šalių politinį ir visuomeninį gyvenimą.

1922 m. balandžio 23 d.

Kaune sužaistos pirmosios oficialios krepšinio rungtynės tarp Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos ir Kauno miesto rinktinės. Rungtynes 8:6 laimėjo LFLS ekipa. Vienu geriausių varžybų žaidėjų pripažintas lakūnas Steponas Darius.

1915 d. balandžio 24 d. Turkų valdžia Stambule suima daugiau kaip 250 armėnų intelektualų ir vietinių lyderių.

Taip prasideda armėnų tautos genocidas, per aštuonerius metus apie 1,2–1,5 mln. armėnų nužudomi arba miršta tremtyje.

SIEMENSO IŠRADIMAS

DNR molekulė įgyja formą

563 m. pr. Kr. balandžio 8 d.

Pietų Nepale gimė budizmo pradininkas Siddhartha Gautama, žinomas Budos – Apšviestojo – vardu. Taip mano budistai, kasmet balandžio pradžioje minintys jo gimimo dieną. Anksčiau buvo manyta, kad Buda gimė 800 m. pr. Kr. Tačiau XX a. pradžioje istorikai, studijuodami senovinius rankraščius, nustatė, kad Buda tikriausiai gimė 563 m. pr. Kr.

Nėra tiksliai žinoma, kad Buda gimė.

POLFOTO

1882 m. balandžio 29 d.

Ernstas Werneris von Siemensas Berlyno publikai pademonstruoja naują transporto priemonę – „Elektromote“, šiuolaikinių troleibusų prototipą. 540 m ilgio eksperimentinė pirmojo troleibuso linija veikė kelias savaites.

FIURERIO MIRTIS 1945 m. balandžio 30 d.

Fiurerbunkeryje Berlyne nusišauna Adolfas Hitleris.

Kartu su juo nusižudo ir žmona Eva Braun. Vykdant paskutinę Hitlerio valią, jų palaikai iš bunkerio išnešami į Reicho kanceliarijos sodą ir čia sudeginami.

1939 m. balandžio 1 d. Generolas Francisco Franco pasiskelbia Francisco Franco ispanų pilietinio karo laimėtoju ir, padėjęs savo kalaviją ant bažnyčios altoriaus, prisiekia niekada nesigriebti smurto. Per kitus 4 metus jo teroro režimas nužudo apie 200 tūkst. ispanų.

1953 m. balandžio 25 d. Du mokslininkai, amerikietis Jamesas Watsonas ir anglas Francis Crickas, žurnale „Nature“ pirmą kartą aprašo DNR molekulės struktūrą. Po 9 metų F. Crickui ir J. Watsonui už šį atradimą buvo įteikta Nobelio medicinos premija. Ją gavo ir fizikas iš Naujosios Zelandijos Maurice’as Wilkinsas, kurio atlikta analizė patvirtino F. Cricko ir J. Watsono teoriją.

DNR molekulės struktūros atradėjai buvo pagerbti Nobelio premija.

POLFOTO/CORBIS

VILNIAUS UNIVERSITETAS

POLFOTO/THE GRANGER COLLECTION

TAI ĮVYKO BALANDŽIO MĖNESĮ

Svarbūs istorijos įvykiai

Top 10 | Geriausi riteriai istorijoje 1

NUME

RIS

Williamas Marshalas Geoffroi de Charny [apie 1300–1356]

Riterio atžala tapo galingu Anglijos žmogumi

Amžininkų buvo vadinamas tobulu riteriu, parašė tris veikalus apie riterystę. Žuvo mūšyje prie Puatjė, Prancūzijos karaliaus vėliava „Oriflamme“ pateko į priešo rankas.

2

Nė vienas riteris negali prilygti Williamui Marshalui. Jis laimėjo 500 riterių turnyrų, išgelbėjo karalienę ir nugalėjo patį Ričardą I Liūtaširdį.

Eduardas Juodasis princas

3

Salachas ad Dinas

[1138–1193] Musulmonų karvedys, kurį jo priešai krikščionys vadino širdies riteriu.

Nors pasižymėjo visomis riterių savybėmis, niekada nebuvo įšventintas į riterius.

4

Ričardas I Liūtaširdis

[1157–1199] Anglijos karalius pagarsėjo kaip drąsus riteris, pats dalyvaudavęs visuose mūšiuose.

Ričardas buvo labai išdidus, todėl jo nemėgo kiti Europos riteriai.

5

Jeanas II Le Maingre’as

[1366–1421] Išgarsėjo turnyruose, išdalijo visus savo pinigus, kad galėtų gyventi neturte.

Prancūzų maršalas kovojo Šimtamečiame kare su anglais, pakliuvo į nelaisvę ir ten mirė.

6

Sidas Kampeadoras

[1043–1099] Kastilų karvedys, kilęs iš prastuomenės. Jis karaliaus vardu nukariavo Valensijos miestą.

Klastingas persimetėlis, kovojo tai musulmonų, tai krikščionių pusėje.

7

Markgrafas Rolandas

[?–778] Pasitikėjimą pelnęs Karolio Didžiojo riteris, poemos „Rolando giesmė“ veikėjas.

Herojinėje poemoje išaukštinti Rolando žygiai, tačiau istorikai apie juos nieko nežino.

8

Jacques’as de Molay

[1244–1314] Prancūzas tapo žymiojo tamplierių ordino didžiuoju magistru.

Jis ir kiti tamplierių riteriai buvo apkaltinti erezijomis ir 1314 m. sudeginti ant laužo.

9

Ulrichas von Liechtensteinas

10

[1200–1275] Vokiečių riteris, išgarsėjęs pergalėmis daugybėje riterių turnyrų.

Nors labai gerai kovėsi riterių turnyruose, tikrame mūšio lauke niekada nepasižymėjo.

SHUTTERSTOCK, GORDON NAPIER, BRIDGEMAN, ARCHIMATTH, BIBLIOTEQUE NATIONALE DE FRANCE, ILLUSTRIERTE LITERATURGESCHICHTE

PARENĖ TOBIAS STENBÆK BRO

[1330–1376] Vadovavo anglų kariuomenei ir Šimtamečio karo pradžioje laimėdavo pergalę po pergalės.

Niekino žemesnius luomus, jis atsakingas už kelias masines žudynes.

W

illiamui Marshalui buvo tik penkeri, kai jis pirmą kartą akis į akį susidūrė su mirtimi. Tai buvo 1152 metai, Angliją draskė vidiniai karai.

Mažąjį Williamą Anglijos karalius Steponas I Blua paėmė įkaitu. Karalius norėjo garantijos, kad Williamo tėvas Johnas Fitzgilbertas pasiduotų ir atiduotų pilį. Tėvas sutiko tai padaryti, tačiau paskutinę akimirką persigalvojo ir atsisakė atidaryti vartus. Įsiutęs karalius pagrasino nužudysiąs vaiką ir įsakė Williamą nuvesti prie greitosiomis suręstų kartuvių. Tačiau Fitzgilbertas buvo neperkalbamas. „Daryk, kaip sau nori. Aš turiu kūjį su priekalu ir nusikalsiu daugiau ir geresnių sūnų!“ – sušuko jis paniekinamai.

Williamo laimei, Steponas I Blua nedrįso berniuko nužudyti. Jis buvo grąžintas tėvui, kuris, matyt, nebrangino sūnaus. Fitzgilbertas negalėjo žinoti, kad būtent šis sūnus taps geriausiu viduramžių riteriu.

Pradžia Williamas buvo jauniausias iš keturių sūnų, todėl neturėjo jokių vilčių paveldėti tėvo titulo ar turto. Kai jam sukako trylika, tėvas išsiuntė jaunuolį į Normandiją pas motinos

pusbrolį Williamą de Tancarville'į. Septynerius metus Williamas tarnavo pas dėdę ginklanešiu. Dėdė išmokė vaikiną visko, ką turi mokėti riteris.

Greitai jaunuolis meistriškumu pralenkė visus kitus ginklanešius. Sulaukęs dvidešimties Williamas buvo įšventintas į riterius.

Ką tik įšventintas riteris buvo toks neturtingas, kad neįstengė nusipirkti net žirgo. Todėl įsigijo asilą ir išjojo dalyvauti riterių turnyruose Europoje. Turnyruose riteriai galėjo užsidirbti pinigų parduodami nugalėtų priešininkų ginkluotę.

Išgelbėta karalienė Jau pirmame turnyre Williamas laimėjo žirgą. Tačiau kai atėjo laikas atsiimti prizą, vaikinas buvo kažkur dingęs.

Galiausiai keli riteriai jį aptiko pas vietinį kalvį. Vaikino galva buvo padėta ant priekalo. Pasirodo, šalmas per kovą buvo taip sulankstytas, kad jo nebuvo įmanoma nuimti. Šis nuotykis neišgąsdino Williamo, jis iškart pasišovė dalyvauti naujuose riterių turnyruose ir greitai tapo geriausiu Europos riterių turnyrų kovotoju.

Lemtingas Williamo gyvenimo posūkis įvyko 1168 m., kai jis kartu su dėde lydėjo Anglijos karalienę Eleonorą

Kiekviename numeryje žurnalas „Iliustruotoji istorija“ pristato geriausius, didžiausius, blogiausius arba mažiausius įvairiose kategorijose.

WILLIAMAS MARSHALAS

Williamas Marshalas dalyvavo daugybėje riterių turnyrų, kuriuose riteriai būrys prieš būrį arba vyras prieš vyrą kovojo dėl garbės ir pripažinimo.

BRIDGEMAN

Akvitanietę per Prancūziją.

Karalienė su palyda pateko į pasalą. Williamo dėdė buvo nužudytas. Nugabenęs karalienę į saugią vietą ir įsitikinęs, kad jai niekas negresia, Williamas grįžo atgal ir vienas nukovė šešis priešų riterius.

Galop pats buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę.

Karalienė nepamiršo drąsaus riterio ir pati asmeniškai įsakė pavaldiniams sumokėti išpirką už jo laisvę. Kai Williamas grįžo atgal į Angliją, Henrikas II Plantagenetas žmonos

Pranašumai Riterių turnyruose nugalėjo daugiau kaip 500 riterių.

■ Buvo ištikimas keturių Anglijos karalių patarėjas ir gynėjas.

■ Ginti neturtingus gyventojus nuo užpuolikų laikė garbe.

■ Vienintelis, kuris kovoje nugalėjo Ričardą I Liūtaširdį.

■

gelbėtoją paskyrė vyriausio sūnaus gynėju ir mokytoju.

Trylika metų Williamas buvo ištikimiausias jaunojo princo draugas, kol karaliaus sūnus mirė nuo dizenterijos.

Įveiktas princas Ričardas I Liūtaširdis Po princo mirties Williamas ėmė tarnauti Henrikui II. Karalius įsivėlė į atvirą konfliktą su sūnumi Ričardu I Liūtaširdžiu, gyvenusiu Prancūzijoje.

Kai 1189 m. Ričardas sužinojo, kad tėvas priartėjo prie Prancūzijos miesto Šinono, jis išjojo su nedideliu būriu vyrų norėdamas paimti karalių į nelaisvę. Skubėdamas Ri-

Tr ū k u m

ai

■ Dveju s metus ko vojo Šventojo je žemėje, ta čiau jo in dėlis buvo ned idelis, nie kas apie tai n erašė.

■ Buvo kaltinam as, kad užme zgė roma ną su karalia us Henrik o Plantage neto marč II ia Margarita Prancūze .

čardas pamiršo ginklą ir staiga atsidūrė prieš geriausią Henriko II riterį ir gynėją Williamą Marshalą.

Kai priešais Ričardą išjojo Williamas, princas susizgribo neturįs ginklo ir sušuko: „Dėl Dievo, nežudyk manęs, Marshalai! Aš beginklis.“ Williamas nugalėjo Ričardą – ietimi nudūrė jo žirgą. Karalius buvo išgelbėtas.

Williamas Marshalas mirė 1219 m. ir buvo palaidotas Londono Šventyklos bažnyčioje, jo kapą ten galima pamatyti ir šiuo metu.

BRIDGEMAN

Ištikimai tarnavo Anglijos karaliams Kai 1189 m. Henrikas II mirė, Ričardas I Liūtaširdis tapo Anglijos karaliumi. Pamatęs Williamą naujasis karalius apkaltino riterį, kad šis bandė jį nužudyti. „Jei būčiau to norėjęs, būčiau perdūręs tavo kūną, kaip perdūriau tavo žirgą“, – atkirto Williamas.

Ričardui patiko riterio drąsa. Karalius paskyrė jį į savo palydą. Valdant Ričardui Williamas tapo labai galingu žmogumi. 1194 m. jis buvo paskirtas maršalu, atsa-

kingu už visą karalystės kariuomenę.

1199 m. Ričardui I Liūtaširdžiui mirus, Williamas ir toliau, iki pat mirties 1219 m., tarnavo Anglijos karaliams. Jis mirė būdamas 72 metų.

Gulėdamas mirties patale, jis pareikalavo, kad visi jo žemiški turtai būtų išdalinti Anglijos vargšams. Paskui Williamas Marshalas atsisveikino su šeima. „Nebegaliu likti su jumis ilgiau. Nebegaliu apsiginti nuo mirties“, – tokie žodžiai skambėjo iš lūpų žmogaus, nugalėjusio visus kelyje sutiktus priešus.

Istorija 4 r 2013

79

Istorijos liudininkas

| Tarp Zambijos ir Zimbabvės, 1930 metai

1930 m. geografas Kazys Pakštas leidžiasi į pusmečio trukmės žygį aplink Afriką.

Keliaudamas Pietų Afrikoje po Zambezės upės baseiną aplanko Viktorijos krioklį. Šio vandens milžino galybė ir grožis palieka keliautojui neišdildomą įspūdį.

Zambezi krioklių grožis

‚‚

PIRMAS

BALTAS

ŽMOGUS , pasiekęs Zambezi krioklius, buvo misijonierius Livingstonas¹ 1855 m. Keliaudamas vidurine Zambezi tėkme jis dažnai girdėdavo negrus minint „Mosi-ao-tu-nya“; tai reiškia „Dūmai, kurie girdisi“.

Saulėtą ir vaiskią dieną prisiartinus prie jų per 50 km neprityrusio keleivio akis pamato tolumoje, tartum baltų dūmų debesį, o dar labiau prie jų besiartindamas ir sustojęs per 20 km nuo krioklių, ramiai klausydamasis, keleivis pradeda girdėti keistą ūžimą, šniokštimą. Tai tikrai dūmai, kurie girdimi, bet dūmai vandeniniai. Zambezi vanduo staigiai, nesulaikomai krisdamas 130 metrų gilumo bedugnėn², atsimušęs į kietas bazalto uolas, subyra į mikroskopiškai mažytes dulkeles, kurios vėjo pagautos kyla iš bedugnės aukštyn į padebesius ir paskiau lėtai leidžiasi vėl žemyn smulkučio lietaus pavidalu.

torijos krioklių. Daug dailininkų juos piešė. Bet niekas neįstengė atvaizduoti jų grožio didingumą. Buvau kai ką apie juos skaitęs, matęs jų fotografijas, savaip juos vaizdavęsis dar prieš savo atvykimą į žavinčius Zambezi paupius. Bet visa tai pasirodė labai tolima nuo parbloškiančios tikrovės.

Į

PAVAKARĘ atvykęs šion vieton, skubiai įgabenęs savo daiktus vienintelio viešbučio kambarin ir kiek apsitvarkęs, saulei besileidžiant skubinaus pamatyti šį retą reginį, rodos, pirmojo čion atvykusio lietuvio akimis. O tos akys jau gerokai išlepintos puikiausiais Žemės-Motinos vaizdais: ledinėmis Alpių viršūnėmis, lazuriniais Rivieros pajūriais, ramiai tvaskančiais Suomijos ežerais, didinga Niagara, Yelowstono geizeriais, masyviškais Kordiljerais, Rio de Janeiro nepalyginamais peizažo įvairumais ir švelnučiais, jaukiais, kažkokiais šeimyniškais Aukštaičių ežeriukais, upeliais, pievelėmis, pagiriais ir kalneliais, kurių harmoninga visuma taip švelniai kutena lietuvio sielą ir verčia jį dainuoti ar pasinerti intymiškų svajonių liūliuojančiose gelmėse.

DAUGELIS

GARSIŲ POETŲ ir rašytojų bandė savo vaizduotės gabumus prie Vik-

O ZAMBEZI!.. Egzotiškų Angolos ir

Kazys Pakštas (1893–1960) – lietuvių geografas, 1925–1939 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, dėstė įvairias geografijos mokslų disciplinas. 1930–1931 m. per pusmetį apkeliavo aplink Afriką, jis įveikė daugiau kaip 42 000 kilometrų. Kelionės metu aplankytų šalių klimatą, gamtą, gyventojus, jų buitį ir papročius aprašė knygoje „Aplink Afriką“.

VYTAUTO DIDŽIOJO MIRTIES 500 METŲ SUKAKTUVĖMS PAMINĖTI ALBUMAS, 1430-1930.– KAUNAS, 1933

80

Istorija 4 r 2013

Kongo reginių privargintos akys ir atbukinti pastabumo jausmai, kurie gerte gėrė, rekordavo per du mėnesiu kasdien naujus reiškinius, buvo jau bepradedą atsisakinėti nuo įkyrėjusių pareigų ir skęsti indifirentiškon ramybėn. Atšipę akys, dulkių prisigėrę plaučiai, kelionės ir chinino nuslopintas organizmas, visas mano asmuo nebuvo linkęs į naujus egzaltacinius ir smarkius elanus. Šitokios „man vis tiek pat“ nuotaikos apvožtas, bet kažin kokio įdomumo stumiamas, prietemoje prisiartinau prie „dūmų, kurie girdimi“ ir pajutau, kad iš viršaus ir iš apačios švelniai purkščia vandeninių dulkelių lietus.

Aukštyn pažvelgus – baltas vandens debesys. Žemai, bedugnėje – verda, kunkuliuoja, griaustiniu griaudžia, šniokščia ir ūžia nepaprastos galybės vandens stichija, mesdama iš bedugnės gelmių sutrupintą vandenį į aukštąsias dangaus erdves. Šios valandėlės savo jausmų niekaip nesugebėsiu analizuoti, nes buvau visiškai parblokštas, sutriuškintas, tartum nugrūstas titaniškų verpetų jėgos į bedugnės gelmes ir ten sumaltas į dulkeles ir pabertas aukštuose dangaus skliautuose su smulkučiais Zambezi vandens trupinėliais.

Laimingas mano šešėlis pasuko dešinėn ir įžengė į Lietaus Girią, taip pramintą dėl nuolat krintančių vandens dulkių.

Slinkau per šią nepaprastą girią, amžiais mirkstančią vis naujame vandeny, bet niekad jame nepasineriančią, visuomet skaidriai žalią. Saulelė nusileido, ją pakei-

Šiuose puslapiuose skaitote originalius autentiškus istorinius pasakojimus.

Tekstas gali būti sutrumpintas.

i

Kazys Pa kš

tas įsmeigė Lie tuvos vėl iavą į Vik tor ijo s kriok lio ska rdį.

Kazys Pakštas buvo pirmasis lietuvis, mokslo tikslais leidęsis į kelionę aplink Afrikos žemyną ir išsamiai jį aprašęs.

tė mėnulis, ir jo išblyškusi šviesa rodė kelią namo vieninteliam šešėliui, slenkančiam pro amžiais pavargusius ir sugulusius medžius, per lijanomis ir didelėmis kerpėmis apaugusį mišką, tamsų, rūstų, baisų, bet viliojantį. Visai pamiršęs bet kurią baimę ar atsargumą, nepaisydamas netikėtų pasimatymų su laukiniais šių nepažįstamų girių keturkojais gyventojais ar piktais ropliais, nirvaniškoje ekstazėje žengiau paslaptingoje prietemoje prie krioklių baisiosios bedugnės, tai vėl nuo jos nutoldamas, kai gaudavau už apikaklės vėsaus vandens dubenį.

Paklusnus pavergtos sielos jausmui liežuvis pats vienas ilgą laiką garsiai kartojo keliomis kalbomis įvairius jausmažodžius: Viešpatie, gražumėlis begalinis, didingumas, majestotingumas, nuostabu, žavinga; tremendous, powerfull, magnificent, mighty, stupendous; sublime, superbe, incomparable, ravissant, miraculeux! Ir ilga dar litanija panašių žodžių netvarkingai, savaimingai ir nesulaikomai veržėsi iš mano lūpų...

Bet kas iš tų žodžių? Nei vienas jų, nei

visi drauge nepareikš viso nusistebėjimo ir jausmų galingumo, kuriuos sukelia šis nuostabus Dievulio gamtos kūrinys. Lūpos, liežuvis tarė galingus žodžius, o giliai alsuojanti krūtinė teikė žodžių garsams dejuojamą, maldingą, nužemintą intonaciją. Braidžiojau migloje mirkstančioje tamsioje girioje, vandens ošimo apkurtintas, dejuodamas, kaip sužeistas riteris, nors nieko neskaudėjo, o tik gera, gera...

Daug gražių dalykų yra sukūrusi žmogaus dvasia pasauly. Bet kas tie visi kūriniai prieš tą didingą, nepakartojamą, neatvaizduojamą Dievulio kūrinį, kurį sukūrė Dievo minties užsuktas gamtos laikrodis! Nesu poetas, nei rašytojas, neturiu pakankamai turtingo žodžių sandėlio, kad bandyčiau jais piešti ar atvaizduoti šį dievišką kūrinį, kurs grožio, maldos ir pietizmo sparnais perkelia mano sielą į iki šiol nepajustas erdves ir nesuprastas dimensijas.

Kas yra šis nuostabus kūrinys? Man rodosi, kad tai bus BESIELĖS GAMTOS AMŽINASIS HIMNAS AUKŠČIAUSIAJAM VISATOS KŪRĖJUI, BEGALINIAM BERIBIO GROŽIO ŠALTINIUI.

Nei muzika, nei paveikslai, nei poezija,

ar drama nesupurtė taip giliai mano sielos, kaip Zambezi krioklių didingumas šėlstamai augančioje tropikų augalijoj. Visa mano dvasinė struktūra buvo išvartoliota, jos sąsparos atpalaiduotos ir naujai perdėtos. Dvasiškai elektrizuotoje sieloje buvo jaučiama daug aiškiau negu bet kada, kaip artinasi ir glaudžiai jungiasi estetinis ir etinis pasauliai. Stebuklingai gražiame Dievo kūriny įžvelgtas, tartum, Jo veido atspindžio atspindys grožybės pirštu rodo žmogui dorybės takus ir skatina kilti aukštyn, grožėtis dorumo priemonėmis.

‚‚

1. Davidas Livingstone’as (1813–1873) – škotų misionierius ir Afrikos geografijos tyrinėtojas. Krioklį pavadino Britanijos karalienės Viktorijos garbei.

2. Krioklys krenta iš 108,3 m aukščio ir yra apytiksliai 1,7 km pločio. Laikomas didžiausiu kriokliu pasaulyje.

Liudininko pasakojimas ir iliustracijos „Iliustratajai istorijai“ paimti iš knygos: Kazys Pakštas. Aplink Afriką.

D. 1: Nuo Kauno iki Kapštato. Kaunas : Spaudos fondas, 1936

Istorijos testas

PASITIKRINK ŽINIAS

Bausmės ir kankinimai

Už kiekvieną teisingą atsakymą skiriamas vienas taškas. Teisingi atsakymai pateikti puslapio pabaigoje. Sudėję gautus taškus, įvertinkite savo žinias.

Prancūzų gydytojo Josepho Guillotino varvandeniu po laivo kiliu Olandijos 1468 m. Kazimiero teisynas leido vagį 1 das 2 Tempimas 3 kankinti, yra neatsiejamas nuo giljotinos. laivyne kadaise buvo oficialiai pripažinta kad jis prisipažintų. Nuo kokio Kodėl?

bausmė. Kada ji panaikinta?

amžiaus leista bausti už vagystę?

a) Jis pasisakė prieš mirties bausmę b) Jis išrado giljotiną c) Jam nukirto galvą

a) 1653 m. b) 1753 m. c) 1853 m.

a) Nuo 7 metų amžiaus b) Nuo 10 metų amžiaus c) Nuo 14 metų amžiaus

Anglijoje girtuoklius anksčiau bausdavo 4 „girtuoklio apsiaustu“. Ką tai reiškė?

Kokia tauta sugalvojo nukryžiavimo 5 bausmę?

tikslu XVI–XVIII a. Lietuvoje ir kitose 6 Kokiu šalyse žmogus būdavo statomas prie

a) Vaikščiojimą romu dvokiančiu apsiaustu b) Reikėdavo siūti apsiaustus visam miestui c) Jiems užmaudavo ant galvos alaus statinę

a) Romėnai b) Persai c) Graikai

a) Kad jam paskaustų nugara b) Kad jis mirtų nuo troškulio c) Kad kiti galėtų iš jo pasityčioti

gėdos stulpo?

kalėjimų sistema buvo sukurta bausme būdavo baudžiami piratai mieste Olandijoje vis dar 7 Šiuolaikinė 8 Kokia 9 Deventerio Anglijoje. Kada?

XVII–XVIII a., jeigu jie apgaudavo kitus jūrų galima pamatyti neįprastą egzekucijų plėšikus?

reikmenį. Kokį?

a) XVII a. b) XVIII a. c) XIX a.

a) Tempimu vandeniu po laivo kiliu b) Rankos nukirtimu c) Išlaipinimu negyvenamoje saloje

a) Kubilą pinigų padirbinėtojams virti b) Auksinį budelio kirvį kilmingiesiems c) Dėžę, kurioje traiškydavo žudikus

Didžioji Britanija liovėsi trėmusi 10 Kada nusikaltėlius į Australiją?

ką 1588 m. III Lietuvos Statutas Kokią bausmę galėjo užsitraukti 11 Užnumatė užsiuvimo odiniame maiše kartu 12 karštakošės temperamentingos moterys su gyvuliais ir įmetimo į upę bausmę?

Škotijoje XVIII amžiuje?

a) 1868 m. b) 1898 m. c) 1928 m.

a) Už bažnyčios apiplėšimą b) Už tėvo ar motinos nužudymą c) Už vaiko nužudymą

a) Joms išpjaudavo liežuvį b) Joms išdegindavo žymę c) Panardindavo į vandenį pririštas prie kėdės

pat XIX a. Britanijoje aristokratai, 13 Ikinubausti pakorimo bausme, galėdavo

m. sausio 28 d. Lietuvoje mirties Kokia bausmė laukė už neištikimybę 14 1937 bausmės įvykdymas sušaudant buvo pa- 15 XVII a. Šiaurės Amerikoje?

sulaukti ypatingos malonės. Kokios?

keistas... Kuo?

a) Virvė būdavo ne kanapinė, o šilkinė b) Kartuves papuošdavo raudonu aksomu c) Po kartuvėmis padėdavo pagalvių

a) Pakorimu b) Dujų kamera c) Mirties bausmė buvo panaikinta

Koks kepinys? Trys užuominos...

Garsiausias šio įrenginio egzempliorius pirmą kartą parodytas 1802 m. Niurnberge.

Teisingas atsakymas:

3 taškai

Tai dėžė su viduje įtaisytais spygliais. Į ją uždarydavo nuteistąjį.

ĮVERTINKITE SAVO ŽINIAS: 1 a, 2 c, 3 a, 4 c, 5 b, 6 c, 7 c, 8 c, 9 a, 10 a, 11 b, 12 c, 13 a, 14 b, 15 c. KOKS ĮRENGINYS: Geležinė mergelė, arba Niurnbergo mergelė. MŪSŲ VERTINIMAS: 0–5 taškai: bausmės ir kankinimai greičiausiai nėra jūsų stiprioji pusė. 6–10 taškų: yra kur tobulėti.

11–15 taškų: jums puikiai sekasi. 16–18 taškų: esate šios srities specialistas.

82

Šis kankinimo įrenginys greičiausiai niekada nebuvo naudojamas.

a) Dvidešimt lazdos smūgių b) 10 auksinių bauda c) Ant krūtinės išdeginama raidė A

Kitas numeris prenumeratorius pasieks iki gegužės 15 d. „Iliustruotoji istorija“ yra tarptautinis žurnalas, leidžiamas Danijoje, Estijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Slovėnijoje. Straipsnius leidiniui rašo istorikai ir mokslo populiarinimo žurnalistai.

Hitlerjugendas Nacistinės Vokietijos jaunuoliai turi būti kieti kaip šikšna ir tvirti kaip Kruppo plienas, nusprendė Adolfas Hitleris. Todėl jis privertė milijonus berniukų stoti į hitlerjugendą – organizaciją, kuri rengė jaunuolius karui ir praplaudavo jiems smegenis.

ULLSTEIN BILD &AOP/GETTY IMAGES

BRIDGEMAN & CLAUS LUNAU

Ispanų lobio medžioklė Kokosų salos: naujos technologijos pasitelkiamos XIX a. pradžios aukso paieškoms.

LEIDĖJAS UAB „VERSLO ŽINIOS“ G  U J V  R B R A I M V BČŪ R EĖ OĖ +370 5 252 6326 P ŽĖ GČŪĖ +370 5 252 6408 VĖ „OKAS L S“ S D LĖ SĖ UAB „ Ū” T 12 200 .

K     Ė 15 .

B facebook.com/ IliustruotojiIstorija P · www.IliustruotojiIstorija.lt · tel. +370 5 252 6330, 252 6408 · prenumerata@verslozinios.lt Taip pat žurnalą galite prenumeruoti SMS žinute numeriu 1679 įrašę:

MYSENDOFF

Išradėjai, mirę darbe

as būdu valdom Nuotoliniu nis skenuoja ar p sraigtas teritoriją.

IST V PĖ P  Išsiuntę žinutę, Jūs tampate nuolatiniu žurnalo „Iliustruotoji istorija“ prenumeratoriumi ir sumokate 15 Lt už pirmąjį numerį.

Toliau prenumeratos mokestis nuskaičiuojamas automatiškai kas mėnesį.

Septyni genialūs vyrai sumokėjo gyvybe už savo išradimus.

nauja serija

– 4000 metų istorija Praeityje kiekvienai galingai kariuomenei buvo gyvybiškai reikalinga informacija, kurią priešo užnugaryje rinko slapti agentai. Skaitykite apie slaptąsias tarnybas ir dramatiškiausias akimirkas šnipinėjimo istorijoje.

SHUTTERSTOCK

Šnipai

Jūs bet kada galite atsisakyti prenumeratos išsiųsdami SMS žinutę numeriu 1679 su raktažodžiu UNIST. Prenumeratos nutraukimo kaina 0,30 Lt. © „Iliustruotoji istorija“ Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdinę medžiagą galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. „Iliustruotoji istorija“ is published under license agreement with Bonnier Publications A/S © Copyright Bonnier Publications A/S, Copenhagen, Denmark.

ISSN 2029-9745

*MJVTUSVPUPKJ JTUPSJKB /S t

sin Stokh dro ol ma mo s

Nr. 4 ¡ 2013 Kaina 14 Lt

DidĹžiausios istorijos dr amos iĹĄ arti

1941 m.

HITLERIO „TIGRAS“ Legendinis tankas LiteratĹŤra

Drakula ir FrankenĹĄteinas gimÄ— tÄ… paÄ?iÄ… naktÄŻ 1876 m.

Kova dÄ—l Lincolno palaikĹł XIV a.

1848 m.

Arbatos istorija

BritĹł ĹĄnipas pavogÄ— kinĹł arbatÄ… ISSN 2029-9745

KryĹžiuoÄ?iĹł

VakarĹł Europos diduomenÄ— VokieÄ?iĹł ordino kvietimu paskutinÄ—je pagoniĹĄkoje Ĺžemyno valstybÄ—je ieĹĄko nuotykiĹł ir ĹĄlovÄ—s

karo turistai Lietuvoje