Iliustruotoji istorija, 2015 10

30

Pardavimo meistras „Iliustruotoje istorijoje“ dažnai rašome apie asmenybes, palikusias ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje. Josiah Wedgwoodas buvo vienas iš jų. Keramikas iš Stafordšyro grafystės Vidurio Anglijoje tapo ne tik puikiu savo srities specialistu, įdiegusiu ne vieną naujovę į gamybos procesą ir sukūrusiu verslo imperiją, bet ir išradingu pardavimo meistru. Jo sukurtos prekių pristatymo ir pardavimo gudrybės naudojamos šiandieninėje rinkodaroje, viešuosiuose ryšiuose ir reklamoje. Kaip jam tai pavyko, skaitykite 44–51 puslapiuose.

KARINGI ŠKOTAI MacGregorų klanas nepakluso nei įsta­t y­mams, nei karaliui.

Bausmė buvo griežta.

Turinys 10 • 2015

14 Graikijos elito pramogos Exerior rerat a

getty images

34

10 Klauskite Atsakymai į skaitytojų klausimus.

64

STAMBIU PLANU Poliarininkai kasdien grumdavosi su šalčiu.

20 44

8 Naujienos Nauji radiniai, atradimai ir teorijos.

Aleksandras Ikamas

42

68

58

Išbandymas – neprarasti savitvardos.

20 Vikingų karo mašina

Penkiamečiai buvo rengiami kariauti.

28 Istorinis kadras

Didžiulis trimitas naujokų stovykloje.

30 Europa pokylių salėje

XVI a. šokis buvo ne pramoga.

34 Šiaurės Amerikos čiabuviai

44

21 klausimas ir atsakymas apie indėnus.

SUTRIUŠKINTI KONKURENTAI Puodžiaus Wedgwoodo sėkmę lėmė dailus logotipas, svarbūs klientai ir prekių pateikimas.

Bridgeman & Akg-images

42 Antarktidos tyrėjai

Norint įveikti šaltį, reikia ne tik kalorijų.

44 Geriausias puodžiaus triukas Rinkodara buvo išrasta XVIII amžiuje.

52 Užeigos Lietuvoje

Smuklės durys plačios įeiti...

56 Elektros kėdė

„Humaniškesnis“ mirties būdas?

58 Generolas Žukovas

Stalinui karo didvyrio nereikėjo.

64 Škotijos klanai

Įstatymai MacGregorams negaliojo.

Bomba sudrebino Franco režimą.

76 Istorinė apžvalga

Keisti nacių vadų polinkiai.

78 Dailės kūrinių paslaptys

Ką norėjo pasakyti Velázquezas?

14

GRAIKŲ TRADICIJA 400 metų graikai rengdavo simpoziumus, kuriuose gerdavo vyną iki sąmonės netekimo.

80 Gyvasis istorijos liudininkas JAV pilotas vejasi pirmąjį vokietį.

82 Testas

Kinijos istorija.

VIRŠELIO ILIUSTRACIJOS: BRIDGEMAN & AKG IMAGES / CLAUS LUNAU / HISTORIE

68 ETA, 1973 m.

akg images

Istorija 10 • 2015

3

Naujienos

Redaktorė: Trine Roslev

Povandeninės archeologijos specialistai iš jūros dugno iškėlė dvi Ispanijos armados patrankas.

Katalikų rožinis padarytas iš dramblio kaulo ir žalvario grandinėlės.

Department of arts, heritage and the gaeltacht

Mackinac historY sate parks

Prancūzijos kolonijoje rastas nesuiręs rožinis Archeologai rado 250 metų se­ numo rožinį buvu­ sioje prancūzų faktorijoje Michi­ limackinaco re­ gio­ne, Mičigano valstijoje. Ra­ dinys unika­ lus, nes anksčiau šioje vieto­ vėje nebuvo iškasta nė vieno nesuirusio rožinio.

Archeologai mėgins išsi­ aiškinti, kokią istoriją ga­ li papasakoti šis rožinis. jav |

Ant patrankų graviruotas šv. Matronos, Katalonijos globėjos, vardas.

Department of arts, heritage and the gaeltacht

Audra išplovė Ispanijos pabūklų Airija | Balandį audra išplovė Ispanijos ar­ma­dos pabūklų netoli šiaurinės Airijos kran­tų. Narai iš jūros jau iškėlė dvi patrankas.

Archeologai nustatė, kad šios patrankos pagamintos 1570 m., ir padarė išvadą, kad jos priklausė karo laivui „La Juliana“, statytam tais pačiais metais.

1588 m. šis Ispanijos armados laivas plaukė užkariauti Anglijos, tačiau kartu su kitais dviem Ispanijos karinio laivyno

laivais nuskendo šiaurinėje Airijos pakrantėje, netoli Slaigo grafystės.

Radę dvi patrankas jūrų archeologai sužinojo, kur yra kitos laivo nuolaužos, tad artimiausiu metu bendradarbiaudami su Airijos nacionaliniu muziejumi jie tikisi rasti laivo „La Juliana“ liekanas. „La Juliana“ plaukiojo tarp Ispanijos ir Italijos, vėliau tapo vienu iš 130 karinio jūrų laivyno laivų. Laivas svėrė 860 tonų, jame buvo 32 pabūklai, 325 kareiviai ir 70 įgulos narių.

XX a. vyrams pragaištingas

shutterstock

8

110 100 90 80 70 60 50

Nuo 1880 iki 1899 m. mirė 60 proc. dau­ giau 60-me­ čių vyrų nei moterų.

110 proc. vyrų daugiau nei moterų mirė sulaukę vos 60 metų.

50 metų

60 metų

80 metų

40 30 20 10

50 m. 60 m.

80 m.

1800–1879 m.

1880–1899 m.

1900–1919 m.

Gimimo metai

1920–1955 m.

ŠALTINIS – „PROCEEDINGS OF THE NATIONAL ACADEMY OF SCIENCES“

Pasaulis | Nuo XIX a. pabaigos ėmė labai skirtis vyrų ir moterų gyvenimo trukmė. Tokią išvadą priėjo Pietų Kalifornijos universiteto (JAV) gerontologai, ištyrę nuo 1800 iki 1955 m. gimusių žmonių duomenis. Anot mokslininkų, tokį didelį skirtumą ir ankstyvą vyrų mirtingumą lėmė tai, kad vyrai daugiau rūkė negu moterys, dažniau sirgo širdies ir krauja­ gyslių ligomis ir dėl netinkamo gyvenimo būdo buvo labiau nutukę.

Mirusių vyrų skaičius

% daugiau mirusių vyrų negu moterų

Hitleris slėpė alkoholį

Kapavietėje archeologai rado 11 užkeikimo akmenų. Jais naudodamiesi graikai prašydavo pomirtinio pasaulio dievybių pasirūpinti įkalintomis mirusiųjų vėlėmis.

3 įrodymas

Palaikus paremdavo akmenimis

Įkalindavo akmeniniuose karstuose

Graikai dėdavo sunkius akmenis ir keramikos dirbinius ant mirusiojo, kad šis negalėtų prisikelti iš kapo. d. Weiss

Du kapai įrodo, kad graikai laidodavo mirusiuosius taip, kad šie negalėtų prisikelti iš kapo. Tokių kapų rasta nekropolyje Sicilijoje.

Užkeikimai skirti dievams

2 įrodymas

Kartais palaikai buvo laidojami sunkiuose akmeniniuose karstuose – šitaip graikai užsitikrindavo, kad negyvėliams nepavyks išsiveržti į laisvę.

D. Weiss & Regional museum of kamarina

Graikai įkalindavo negyvėlius

1 įrodymas

Vokietija | Rytų Vokietijoje esančios Saksonijos restorano savininkas rūsyje rado paslėpto konjako, šampano ir sūrių. Anot ekspertų, atsargos priklausė Adolfui Hitleriui, čia jis jas slėpė nuo Sąjungininkų oro antskrydžių.

Senovės graikai bijojo mirusiųjų Nekropolyje Sicilijoje archeologai rado beveik 3 000 griaučių.

C.L. Sulosky weaver, regional museum of kamarina

Graikai manė, kad kai kurie mirusieji naktį gali atgyti ir palikti kapą, idant baustų gyvuosius. Toks reiškinys – įkyri negyvėlių baimė – vadinamas nekrofobija. Graikų kultūroje ši baimė egzistuoja nuo ankstyvojo akmens amžiaus iki pat šių dienų.

Sicilija | Prietarų įrodymai

Senovės graikai bijojo negyvėlių Nuo XX a. pabaigos kapai Sicilijoje archeologams kėlė daug klausimų, kol pagaliau mokslininkams pavyko į juos atsakyti.

G

Ar graikai bijojo tik sirgusi

ų mirusiųjų?

Ne, ne tik ligonių. Paprastai jie mirusiųjų, kurie mirdavo ko bijojo tų nors nespėję padar yti, ir tų, kurie nebuvo tink t. y. laikantis tam laikotarpiu amai palaidoti, i būdingų ritualų.

Kaip šie radiniai keičia mū graikų santykį su antgam sų žinias apie tinėmis jėgomis?

Kamarinos archeologiniai rad koks buvo graikų santykis su iniai parodo, jėgomis. Jie taip pat atskle antgamtinėmis idž įdomius graikų laidojimo trad ia retus, bet icijų aspektus.

Koks bus kitas jūsų žingsn is?

Tyrimus Kamarinoje baigiau.

Dabar ketinu rašyti knygą, kurioje daugia usia dėmesio skirsiu graikų visuomenės paribia žemesniąsias klases ir neg ms, įskaitant raikų kilmės etni­nes grupes.

Historie 15 • 2015

ssions Photography

„Viename kape rastos sunkios amfo­ ros tikriausiai buvo naudojamos kapui užremti, kad kūnas neprisikeltų iš miru­ siųjų“, – rašo ji internetiniame žurnale „Popular Archaeology“ publikuotame straipsnyje.

Griaučiai buvo rasti XX a. devintaja­ me dešimtmetyje Passo Marinaro nek­ ropolyje, esančiame šalia senovinio Kamarinos polio pietryčių Sicilijoje, kurį graikai kolonizavo 598 m. pr. Kr. Kapuose rasti 2 905 griaučiai.

Carrie Sulosky Weaver

Archeologė Pitsburgo universitetas, JAV

Breanna Morbito / Expre

raikai laidojo mirusiuosius norėdami būti tikri, kad šie negalės prisikelti.

Tokia išvada padaryta ištyrus du Sicilijo­ je esančius kapus.

Ant 2 500 metų senumo griaučių už­ dėtos sunkios amforos ir penki dideli akmenys. Prie kapų rasta daug užkeiki­ mo akmenų.

Pastaruosius ketverius metus kapus tirianti archeologė Carrie Sulosky Weaver nustatė, kad sunkūs akmenys ir amforos įrodo, jog senovės graikai bijojo mirusiųjų.

3 klausimai...

9

Senovės graikija

ės v u t r e g š i ų k i Gra

, s a s Sek r i i a m i r ė g a j i f o s o l i f vo ės graikai bu v o n e s tų e m 400 no girtuokliai. io g re s Daugiau negu ro jū mio i kiausi Vidurže iš lv a tg k liai ir filosofa ū o u tr u rt n tu s u m iu osius simpoz us, Per vadinamu isdavo žaidim a ž , e n y v s iu č rūpes skandindavo agindavosi m s ir i s o v a d š mu is. su prostitutėm

14

Istorija 10 • 2015

Išgertuvių dalyviai gulėjo ant gultų ir mėgavosi svaigiuoju vynu.

Lessing images

Graikai buvo už saikingą gėrimą, tačiau toli gražu ne visi taip elgėsi.

Niels-Peter Granzow Busch

akg images

N

ė vienas iš garsiausių senovės išgertuvių – Agatono simpoziumo – svečių iš tiesų nenorėjo gerti. Ne todėl, kad buvo blaivininkai, o todėl, kad beveik visi jautė sunkias pagirias po vakarykščio simpoziumo.

Puota vyko Atėnuose 416 m. pr. Kr., mat poetas tragikas Agatonas (apie 448–400 m. pr. Kr.) norėjo atšvęsti savo pergalę tragedijų konkurse ir pakvietė miesto poetus, komedijų rašytojus bei filosofus į savo namuose surengtą simpoziumą. Į puotą buvo pakviesti filosofas

Sokratas ir jo mokinys Platonas, šis vėliau aprašė susibūrimą veikale „Puota“.

Kai buvo atnešta vyno, keli svečiai draugiškai paprašė, kad būtų geriama saikingai. „Teisybę kalbi, Pausanijau, visais būdais reikia ieškoti saiko geriant.

Ir aš esu vienas iš per daug vakar išsimaudžiusiųjų vyne“, – prisipažino komedijų rašytojas Aristofanas (apie 445– 386 m. pr. Kr.).

Vyrai sutarė pokylyje ne nusigerti, o gerti tiek, kad būtų malonu. Net pasamdyta linksmintoja fleitininkė buvo išsiųsta. Svečiai nusprendė, kad reikėtų rėžti liaupses meilės dievui Erotui.

Graikija • 700 m. pr. Kr. VIII a. pr. Kr. dabartinės – Graikų įtakos zona Graikijos teritorijoje susikuria autonominiai miestai-valstybės – poliai. Gyventojų skaičius auga, ir graiGraikija kai pradeda kolonizuoti Viduržemio jūros regioną.

Kartu su kolonistais plinta ir simpoziumų – ritualizuotų elito puotų – tradicija.

Istorija 10 • 2015

15

vikingų epocha

Europa • 790–1050 Nepasotinamas valdžios ir turto troškimas skandinavus verčia leistis į žygius, plėšiEuropa kauti ir užkariauti žemių.

Krikščioniškoji Europa nėra pasirengusi atsilaikyti prieš vikingų puolimą ir gudrią jų taktiką.

Vikingai – Šiaurės

spartiečiai Į kitas šalis plėšti ir žudyti vikingai plaukdavo ne spontaniškai, staiga ištroškę kraujo. Pergales lėmė ilgametės pratybos, klastingos karinės gudrybės ir kruopščiai planuojama puolimo strategija. Tačiau vikingų kariauna pakrikdavo, kai krisdavo vadas.

20

Istorija 10 • 2015

Žvėriškas įniršis buvo svarbi vikingų karinės strategijos dalis.

Per O. jørgensen / historie, Art Archive / picture desk & Bridgeman

Gyvenimas rūmuose

Renesanso epochoje politika buvo menas, praktikuojamas šokant. Valdovai lemiamus sprendimus priimdavo pokylių salėse, o ambicingiems jaunuoliams mokėti elegantiškų šokio žingsnių buvo svarbiau už išsilavinimą.

Europa buvo valdoma iš šokių salių

Henrikas III

Europa • XVI a.

Paryžius

Prancūzija

30

Įsivyrauja Renesansas, ir Europa sparčiai keičiasi.

Suklesti menas ir mokslas, karalius ir didikai kovoja dėl valdžios, o Reformacija suskaldo krikščionis.

Istorija 10 • 2015

1581 m. užsakęs savo portretą Prancūzijos karalius Henrikas III pageidavo, kad dailininkas jį nutapytų žiūrintį šokius. bridgeman

Karalius įžvelgė galimybę Prancūzijos monarchų šokio manija prasidėjo nuo Pranciškaus I, atėjusio į sostą 1515 metais. Per 1515–1516 m. žygį į Italiją popiežius Leonas X (1513–1521 m.) kasnakt linksmino karalių prašmatniais maskaradais ir padarė jam didelį įspūdį.

Nuo to laiko Pranciškus taip susižavėjo šokiais, kad kone kasdien reikalavo pokylių bei muzikos. Prancūzijos karaliaus rūmų gyvenimas buvo toks spalvingas ir pompastiškas, kad net patys italai stebėjosi: buvo ir susižavėję, ir pasipiktinę. „Šiuose rūmuose galvojama tik kaip kiaurą dieną linksmintis rengiant šventes ir nepaprastai gražius maskaradus, kaskart vis kitokius“, – laiške namiškiams rašė didikas Giovan-Battista da Gambara.

Prancūzų kostiumai italams taip pat darė didelį įspūdį. „Visur tik šilkas ir auksas!“ Tačiau Battista nesuprato,

kad ši šokio karštinė reiškia kur kas dau- Šokis buvo ne pramoga giau nei linksmybes. Pranciškus įgijo di- Šokis tapo rimtu dalyku, Europos aukšdelį autoritetą demonstruodamas savo tuomenė, sekdama Prancūzijos pavyzturtą ir neatsilikdamas nuo naujausios džiu, taip pat aistringai trypė, kol batai mados. Be to, ekstravagantiškais poky- nuplyšdavo. Net rūstūs karvedžiai ir paliais jis galėjo sutelkmaldūs vyskupai tu„Šiuose rūmuose ti aplink save ir konrėjo išmokti elgtis troliuoti didikus. galvojama tik kaip kiaurą pokyliuose, jei nenoAudringuoju Rerėjo būti užmiršti, dieną linksmintis...“ atė­jus metui dalyti nesanso laikotarpiu, Ambasadorius Giovan-Battista da Gambara, įtakingas pareigas. O kai aukštuomenė su 1539 m. svarbiausia šiems šosavo senosiomis privilegijomis tapo kliuviniu, o Martino kėjams buvo ne malonumas suktis ant Luthe­rio 1517 m. pradėta Reformacija parketo, o poreikis pasirodyti. Gražiai suskaldė vieningus Vakarų krikščionis ir šokti dvaro kultūroje, kai siekta išsiskirsupriešino tikinčiuosius – katalikus su ti ir laimėti monarcho palankumą, buvo protestantais, karaliui žūtbūt reikėjo su- savireklama. „Šokis turi lemiamą reikšmę bet kutvirtinti savo valdžią.

Absoliutinės monarchijos laikas dar riam kilmingajam, – teigė italų šokių nebuvo atėjęs, taigi tokiam karaliui kaip mokytojas. – Jei žmogus negeba šokti, Pranciškus reikėjo rasti būdų, kaip susi- tai yra rimtas trūkumas, ir jį reikia ištaigrąžinti įtaką politiniame gyvenime. Šo- syti. Žiūrovai gali įvertinti kiekvieno šokio manija tam labai tiko, ji leido pri- kančiojo eleganciją, grožį ir tinkamas traukti didikus į rūmus ir nukreipti jų manieras.“ Idealas buvo žengti lengvai, nerūpesdėmesį nuo politikos. Galingi kunigaikščiai ir grafai varžėsi tarpusavyje, kas ge- tingai ir pernelyg nedemonstruojant sariau atliks elegantiškus šokio žingsne- vo gebėjimų. Įtakingos rūmų ponios palius, ir neturėjo laiko kovoti tarpusavyje šiepdavo kiekvieną, kuris pervertindavo dėl žemės ar titulų, nemaištavo. Tai lei- savo sugebėjimus ar siekdavo dėmesio pernelyg į akis krintančiais „zuikio do karaliui ramiai gyventi.

Šokių mokytojas duodavo toną XVI a. į Europos dvarus veržėsi Milano Cesare Negri šokių mokyklos mokiniai. Jaunųjų talentų laukė didelė ateitis.

M

ilano šokių mokyklos mokytojas Cesare Negri (apie 1535 – apie 1605 m.) garsėjo kaip nepaprastai savi­ mi patenkintas žmogus. Tačiau milanie­ tis pagrįstai galėjo didžiuotis savo laimė­ jimais. 1554 m. jo įsteigta šokių mokyk­ la rengė geriausius Europos šokėjus.

Europos princai ir princesės, kai turė­ davo išmokti šokti, kreipdavosi į mokyto­

ją Cesare. Pavyzdžiui, net trys geriausi jaunieji šokėjai buvo pakviesti į Pran­ cūziją ir jiems buvo patikėta mokyti Kotrynos Mediči sūnus, kad šie, atėjus metui užimti sostą, mokėtų šokti voltą ir galjardą.

Cesare ne tik rengė geriausius šo­ kėjus, bet ir rašė vadovėlius, dirbo choreografu Milano didikams.

an

a. į Prancūzijos karaliaus rūmus atvykusiems užsienio šalių valdovams ar įgaliotiesiems ambasadoriams dažnai tekdavo ilgai laukti, kol monarchas paskirs audienciją. „Jo didenybė šoka ir negali priimti svečių“, – dažnai pranešdavo valdovo liokajai. Kad ir kokį svarbų reikalą svečias turėdavo išdėstyti karaliui, jis neretai būdavo verčiamas laukti, kol šokančiam karaliui paskaus kojas. Net žinia apie karo paskelbimą ar maro protrūkį nesukliudydavo mokytis naujausių itališko šokio žingsnių.

Renesanso epochoje šokių karštinė iš Italijos išplito po visą Europą, ir visose šalyse, nuo Ispanijos iki Lenkijos, italų šokio meistrai dvaruose rasdavo susidomėjusios publikos. Tačiau niekur šokių aistra nebuvo tokia didelė kaip Prancūzijoje – jos karalius buvo kone apsėstas šokio manijos. Didelę dienos dalį jis skirdavo planuodamas prašmatnius pokylius su šokiais bei muzika ir repetuodamas šokius.

1602 m. Cesare Negri išleido traktatą, kuriame aprašė įvairius šokius ir jų atlikimo techniką.

bridgem

therese boisen haas

XVI

Raudono 21 mitas apie indėnus Indėnai plaukuose nešiodavo plunksnas, sakydavo „hau“ ir kariaudavo su kolonistais jodami ratu aplink jų vežimus. Kiekvienas iš mūsų šį tą žino apie vietinius Amerikos gyventojus, tačiau paprastai šios žinios gaunamos iš vesternų ir prasimanytų istorijų.

Tačiau ir neįtikimiausios istorijos dažnai būna pagrįstos tikrais faktais.

Claus Sonne

1 Iš kur jie kilę?

Sibiras

Šiaurės Amerika Aliaska

Kinija Trečdalis indėnų genofondo yra europietiškos kilmės.

Tokia išvada padaryta atlikus naujausius DNR tyrimus.

A

34

Istorija 10 • 2015

ta, 100 procentų azijietiški. Trečdalis jų genofondo buvo kilęs iš Europos.

Mokslininkai nežino, ar šios dvi indėnų protėvių grupės susiliejo jau atkeliavusios į Ameriką, ar dar prieš tai. Į šį klausimą bus atsakyta papildomai ištyrus DNR.

Pirmieji amerikiečiai veikiausiai apsigyveno palei Vakarų pakrantę, mat prieš 14–17 tūkst. metų kitą Šiaurės Amerikos žemyno dalį dengė ledynai.

claus lunau / historie

nkstesnėmis indėnų kilmės teorijomis 2014 m. suabejojo danų evoliucinės biologijos profesoriaus Eske Willerslevo vadovaujama grupė. DNR tyrimai atskleidė, kad prieš 14–17 tūkst. metų Amerikoje gyvenusių žmonių genai nebuvo, kaip anksčiau many-

Apsigyveno Vakarų pakrantėje

džiai

Sėdintis Jautis gavo šį vardą, nes jautis siejamas su drąsa ir užsispyrimu. bridgeman

2 Kas pavadino indėnus raudonodžiais?

Kalbininkai mano, kad žodį „raudonodis“ sugal­ vojo patys indėnai. Kai europiečiai pradėjo kolo­ nizuoti, indėnų gentims prireikė sąvokos visiems vietos amerikiečiams pavadinti. Žodis „rau­ donodis“ pirmą kartą pavartotas 1769 m. indė­ nų vado laiške britų kari­ ninkui. Baltųjų lūpose ši sąvoka įgijo neigiamą konotaciją XIX amžiuje.

s reli k ys E s i Lo as s Juodtovintisis Elnia rklys A S jant o Pamišęs j a l K as o utis tiak u n Š o P s is Ja tasi t Grei Sėdin e Veid s u is Liet uvis o is Debes m Ž i i n s o oj don Geraudona Rau R

3

Kaip indėnų vadai gaudavo vardus?

Suaugę indėnai dažnai pasikeisdavo vardą. Atlikęs didelį žygdarbį ar po ypatingo įvykio, suteikusio indėnui naują statusą gentyje, indėnas dažnai gaudavo naują vardą.

Sėdintis Jautis (apie 1831–1890 m.). Vaikystėje būsimojo sijų genčių vado vardas buvo Šokinėjantis Barsukas. Būdamas keturiolikos jis parodė didelę drąsą kovodamas su krou indėnais, ir jo tėvas perleido jam savo vardą Sėdintis Jautis, o pats pasivadino Šokinėjančiu Jaučiu.

Geronimo (apie 1829–1909 m.). Šiam apačių indėnui tėvai buvo davę vardą Tas,

Kuris Žiovauja. Geronimo jis buvo pervadintas kariaujant su meksikiečių kareiviais, kurie, pasakojama, meldė, kad juos išgelbėtų šv. Jeronimas. Gali būti ir taip, kad vardas Geronimo atsirado meksikiečiams bandant ištarti apačių indėno vardą.

Pamišęs Arklys (apie 1840–1877 m.). Šio indėno vaikystės vardas buvo Tarp

Medžių. Kaip ir Sėdintis Jautis, šis sijų jaunuolis perėmė tėvo vardą, kai įrodė savo narsą.

Manoma, kad jis buvo trečias savo giminėje, pasivadinęs vardu Jo Arklys Yra Pamišęs.

Angliškai šis indėnas buvo vadinamas Crazy Horse (Pamišęs Arklys).

35

Kasdienybė

Puodžius išra pigiausių par gudrybių Logotipas, prekių rodymas, ypatingas dėmesys svarbiausiems klientams – šios naujovės lėmė puodžiui Josiah Wedgwoodui sėkmę. Viešais pristatymais ir reklamos kampa­ni­ jomis jis nepaprastai išpopuliarino savo keramikos dirbinius, o konkurentai liko be darbo.

Didžioji Britanija • XVIII a.

Didžioji Britanija Trentas Londonas

XVIII a. Europoje prabangiuose namuose labai paklausus yra porcelianas. Manoma, kad prancūzai, olandai ir vokiečiai gamina puikiausią porcelianą, bet jaunas anglų puodžius sukuria planą, kaip tai pakeisti.

Josiah Wedgwoodas, eksperi­ mentuodamas su naujais gamybos būdais ir veiksmin­ gomis pardavimo gudrybėmis, kruopščiai viską rašydavosi.

AKG Images, John Flaxman, Getty Images & Bridgeman

44

Istorija 10 • 2015

do davimo

Didieji karvedžiai

Perg

Žukovas persekiojo Hitlerio kariuomenę iki pat Berlyno, o jame virš Reichstago Raudonosios armijos kareiviai iškėlė savo vėliavą.

AOP / Getty & Polfoto / corbis

Ištikimasis generolas laimėjo Sovietų Sąjungai karą

alės Maršalas Georgijus Žukovas buvo geriausias

Else christensen

Josifo Stalino generolas. Jo vadovaujami Raudonosios armijos kariai pasiekė daug pergalių – nuo Mongolijos rytuose iki Berlyno vakaruose, – kurios jam pelnė didvyrio vardą.

Tačiau stojo taika ir Stalinui populiaraus karo didvyrio nebereikėjo.

R

Ką tik baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Tūkstantmetė Reicho imperija subyrėjo, o JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga švenčia pergalę. Maskvoje už Kremliaus sienų Josifas Stalinas įtvirtino absoliučią valdžią milžiniškoje savo imperijoje.

Krytis iš valdžios viršūnės buvo stai­ gus, didelis ir negailestingas, tačiau politi­ niai žaidimai visada buvo Žukovo karje­ ros dalis. Jis gimė 1896 m. gruodžio 1 die­ ną nedideliame Strelkovkos kaime, esan­ čiame už maždaug 110 kilometrų į piet­ vakarius nuo Maskvos. Tėvas Konstanti­ nas buvo batsiuvys ir retai pajėgdavo iš­ maitinti šeimą. Nepriteklius vertė motiną Ustiniją – tvirtą ir stiprią moterį – imtis žemės ūkio darbų, kad vyras, sūnus Geor­gijus ir dukra Marija nebadautų.

Nors šeima jautė nepriteklių, Žukovas trejus metus lankė parapinę mokyklą – vienais metais ilgiau, nei buvo įprasta tarp paprastų žmonių. Vėliau šeima pasinaudo­ jo ryšiais ir įtaisė jį mokytis Maskvoje, mat motinos brolis ten dirbo kailiadirbiu.

1908 m. dvylikametis berniukas pirmą

Sovietų Sąjunga Maskva

kar­tą įsėdo į traukinį, važiuojantį į Mask­ vą, ir prasidėjo naujas Žukovo gyvenimas.

Tuo metu Rusijos liaudis ėmė bruzdė­ ti. Šalį valdė imperatorius Nikolajus II ir būrelis elito atstovų, o didžioji gyventojų dalis vargo. Nuskurdę valstiečiai ir besi­ vystančios pramonės darbininkai pradė­ jo reikšti nepasitenkinimą. Likus tre­ jiems metams iki Žukovo kelionės į Maskvą, 1905 m. sausio 22 dieną, dar­ bininkai su žmonomis ir vaikais surengė taikias eitynes į Žiemos rūmus, impera­ toriaus rezidenciją Sankt Peterburge.

Darbininkai norėjo imperatoriui įteikti peticiją su reikalavimais pagerinti darbo sąlygas ir įgyvendinti politines reformas.

Demonstracija baigėsi tragiškai: caro ka­ reiviai ėmė šaudyti ir nužudė beveik tūkstantį protestuotojų.

Scanpix / Voller Ernst / AKG

audonojoje aikštėje laikrodis išmuša dešimtą valandą ir ant balto terskų veislės eržilo išjo­ ja Sovietų Sąjungos maršalas Georgijus Žukovas. Visiems frontams atstovaujantys kareiviai ir karininkai aukštai iškėlę rankas sveikina kariuo­ menės didvyrį. Ant tribūnos, įrengtos virš Lenino mauzoliejaus, stovi ginkluo­ tųjų pajėgų vyriausiasis vadas Josifas Stalinas ir meiliu švelniu žvilgsniu lydi mylimiausią generolą. Susižavėjimo ir pagarbos banga užlieja nedidelio ūgio, pasitempusį ir tvardytis besistengiantį vyrą, dėvintį nepriekaištingą uniformą ir segintį garbingiausius medalius. Prieš du mėnesius, 1945 m. balandžio 30 die­ ną, jo vadovaujama kariuomenė užėmė Berlyną. Atrodė, Žukovas neliečiamas.

Birželio 24 dienos pergalės paradas yra Žukovo karjeros viršūnė. Sovietų Są­ jungos pergalė prieš Vokietiją – daugiau­ sia jo nuopelnas. Būdamas puikus strate­ gas, pasižymintis geležine valia ir negin­ čijamu autoritetu, jis ne tik sustabdė Vo­ kietijos ir jos sąjungininkių veržimąsi Rytų fronte, bet ir privertė jas trauktis.

Sovietų Sąjunga • 1945

Karo didvyris ištrintas iš istorijos Nebuvo abejonių, kad Žukovas gaus svarbų postą galingos valstybės – Sovie­ tų Sąjungos – vadovybėje. Tačiau įvy­ kiai pasisuko kitaip. Nepraėjus nė me­ tams po parado Raudonojoje aikštėje, Stalinas išsiuntė generolą į tolimą kari­ nę apygardą, ištrynė jo pavardę iš isto­ rijos knygų ir uždažė jo veidą oficialio­ se nuotraukose.

1945 m. garbės paradas Maskvos Raudonojoje aikštėje buvo Žukovo karjeros viršūnė.

Netrukus jis pateko į Stalino nemalonę.

Istorija 10 • 2015

59

Škotijos istorija

MacGregorų klanas buvo vadinamas Rūko vaikais. Niekas taip nemokėjo nepastebimai judėti po Škotijos aukštikalnes, kaip šis klanas. bridgeman

MacGregorų nebuvo galima sustabdyti

Škotijos klanas 175 metus buvo už įstatymo ribų Galvijų vagys, brakonieriai ir žudikai. Nesutramdomi Škotijos klanai neleido karaliams ramiai miegoti. MacGregorų klanas buvo visų baisiausias ir sulaukė bausmės: buvo uždrausta minėti klano vardą, tačiau teisėsauga nesugebėjo susidoroti su atšiauriose aukštikalnėse siautėjančiu klanu.

Esben Mønster-Kjær

K

MacGregorų istorija būtų nesiskyrusi eletą dienų prieš Kalėdas 1602 m. raudančių moterų nuo kitų aukštikalnių klanų istorijos, jei­ būrys žygiavo į Sterlingo gu šis klanas nebūtų stojęs skersai kelio miestą, esantį Vidurio Ško­ galingam varžovui.

Stipresni gretimi klanai pradėjo verž­ tijoje. Rankose žmonos gniaužė krauju suteptus marškinius – tis į MacGregorų teritoriją, ir klano va­ MacGregorų klano žiaurumo įrodymą. dams teko rinktis: pasiduoti arba nuolat Prieš dvi savaites galvažudžiai užpuo­ kautis. Išdidūs vyrai norėjo kautis. XVI a. lė Glen Finlo slėnį, esantį už 50 kilomet­ pradžioje klanas neteko geriausių žemių rų nuo Sterlingo. 45 namai buvo sude­ ir stengėsi išgyventi nederlinguose vir­ ginti, du vyrai nužudyti, gerokai daugiau žynuose tarp atstumtųjų ir paskelbtųjų – sužeista. Slėnio gyventojų laukė sunki už įstatymo ribų. Bežemiams teko vogti žiema, nes plėšikai MacGregorai pagro­ iš kaimynų, tad MacGregorai pagarsėjo bė daugiau kaip tūkstantį karvių, arklių, kaip nepataisomų vagių gauja. Ant kara­ avių, ožkų ir dingo neįžengiamose Škoti­ liaus stalo gulė vienas skundas po kito.

Kai skundų krūva pernelyg išaugo, kara­ jos aukštikalnėse.

Liūdną moterų procesiją Sterlinge lius nusprendė susidoroti su klanu ir iš­ matė karalius Jokūbas VI, nes atvyko į siuntė gerai ginkluotą baudžiamąją eks­ miestą švęsti Kalėdų. Išvydęs kruvinus pediciją. marškinius karštakošis karalius įsiuto.

Tačiau tokios ekspedicijos retai būda­ Daugelį metų jis vo sėkmingos, stengiasi įvesti tvar­ nes budrūs Mac­ ką susiskaldžiusioje Gregorai mokėjo Škotijoje. Tačiau ne­ dingti be pėdsakų laukinėse aukšti­ civilizuoti Šiaurėje gyvenantys kalnie­ kalnėse. Ne vel­ čiai jo pastangų ne­ tui klanas dar bu­ paiso. Jie ir toliau vo vadinamas Rū­ savavaliauja, o visus ko vaikais. Bejė­ Škotijos karalius Jokūbas VI, 1603 m. pranoksta MacGre­ gis teisinis apara­ gorų klanas. Pažeisti įstatymą klano va­ tas visomis išgalėmis stengėsi ignoruoti nuolat bėdų keliantį klaną, kol šis, pažei­ dui buvo didelis džiaugsmas.

100 metų Škotijos karalius vargino dinėdamas įstatymus, nuėjo per toli. vis­ nuolatiniai skundai apie nepakenčiamus kas pasikeitė, kai 1567 m. į Škotijos sos­ MacGregorus, tad Jokūbas VI nusprendė tą sėdo Jokūbas VI. tam padaryti galą. Jis paskelbė visus Mac­Gregorus už įstatymo ribų. „Ugnimi Klanas buvo įspėtas paskutinį kartą ir kardu“ turi būti persekiojami ne tik Škotijos karalius Jokūbas buvo šiuolaiki­ Glen Finlo nusikaltėliai, bet ir moterys, nis renesansinis valdovas, apsėstas tvar­ vaikai bei senoliai.

„MacGregorų vardas turi išnykti. Visi, kurie nuo šiol vadinsis MacGregorais, turės mirti.“

Škotija • 1600 Škotijos karalius neturi galios nuoŠkotija savose valdose.

Loch Lomondas Jis valdo tik žemumose, kur žmonės kalba angliškai ir paklūsta karalystės įstatymams. Šiaurėje, aukštikalnėse, geilų kalba kalbantys klanai jį ignoruoja. Jie vagia, kovoja ir paklūsta tik savo vadams.

kos ir kontrolės, nepasižymintis atlaidu­ mu. Pavaldinius, kurie neatitiko valdovo civilizacijos sampratos, karalius griebėsi naikinti. Supykęs dėl vieno incidento 1589 m. karalius nusprendė, kad Mac­ Gregorų klanas turi išnykti.

Viskas prasidėjo, kai eigulys pagavo ir nubaudė du brakonieriaujančius Mac­ Gregorus – abiem nupjovė ausis. Netru­ kus liūdnai pagarsėjusio klano vyrai ap­ lankė jo seserį ir pareikalavo maisto bei gėrimų. Svetinga moteris – kaip visi aukštikalnių gyventojai – davė nekvies­ tiems svečiams duonos ir sūrio. Tačiau, užuot vaišinęsi, jie ištraukė nukirstą ei­ gulio galvą ir liepė paklaikusiai moteriai ją valgyti.

Apie kerštą sužinojo karaliaus parei­ gūnai, nes šiedu brakonieriai medžiojo karaliaus miške. Supykęs Jokūbas VI nu­ sprendė nubausti visą klaną: nuo šiol vi­ sus MacGregorus buvo leidžiama žudyti be teismo. bridgeman

Įstatymai MacGregorams negaliojo Kalniečių MacGregorų klano šūkis – „Mano kraujas – karališkas“. Istorija, ku­ ria klanas didžiavosi, kildina klano vadą iš Gregoro, Škotiją suvienijusio karaliaus Keneto Makalpino (valdė 844–859 m.) brolio. Turėdami tokius garbingus protė­ vius jie manė esantys aukščiau už tokius mažmožius kaip įstatymai ir nuosavybės teisė.

Tradiciškai MacGregorai gyveno į šiaurę nuo Lomondo ežero, kurio grožį apdainavo ne viena poetų karta. Čia aukštikalnių kalvose ir pelkynuose gyve­ nantis klanas vertėsi gyvulininkyste ir šiek tiek dirbo nederlingą žemę, o links­ minosi vogdamas galvijus, atiminėdamas žemę ir kaudamasis. Tokios vyriškos pra­ mogos buvo įmanomos atokiose vietovė­ se, kurių nepasiekdavo karaliaus valia.

Klanams galvijai buvo aukso vertės. Kiekvieną rudenį ilgaplaukės aukštikalnių karvės buvo ginamos į žemumų turgus ir mainomos į grūdus, įrankius bei kitus būtiniausius reikmenis.

Istorija 10 • 2015

65

Pavojinga misija

Bomba Franco režimui Kasper Schlie

Tunelis, 75 kg sprogmenų ir beprotiškas planas. Pogrindinė baskų karinė ir politinė organizacija ETA 1973 m. suplanavo drąsiausią savo operaciją – susidoroti su Ispanijos premjeru, Franco įpėdiniu.

68

D

urininkas ištiesia raktą naujajam nuomininkui ir draugiškai patapšnoja šiam per petį, kai jiedu stovi Madrido Claudio Coello gatvėje 104-ojo namo laiptinėje. „Jeigu ko nors prireiks, šūktelkite“, – sako jis nekalbiam vyrui, šį darganotą rytą dėvinčiam elegantišką kostiumą.

Ikeriu prisistatantis nuomininkas mandagiai šypteli, nusileidžia į išnuomotą patalpą rūsyje ir uždaro duris. Įsitikinęs, kad laiptinėje nieko nėra, nusiplėšia dirbtinius ūsus ir įsikiša suklastotą tapatybės kortelę į kišenę. Ikeris apžiūri nedidelę, dvidešimt keturių kvadratinių metrų ploto, rūsio

Istorija 10 • 2015

patalpą: lova, mažytis langelis, pro kurį atsiveria vaizdas į vienpusio eismo gatvę ir priešais esančią bažnyčią. Kambarys puikiai tinka tikslui. Drebančiomis rankomis iš už kelnių juosmens išsitraukia pistoletą „Luger“, jį užtaiso ir laukia.

Tą patį vakarą, 22.20 valandą, Ikeris išgirsta, kaip durininkas eina į savo kambarį. Netrukus pasirodys naktinis sargas, perimsiantis durininko pareigas. Ikeris turi veikti nedelsdamas. Basas jis nusliūkina prie pagrindinių durų, tyliai įleidžia tris vyrus ir palydi juos į rūsio patalpą. Vienas iš atvykėlių išsitraukia juodą žymeklį ir ant galinės rūsio sienos nubrėžia 60 centimetrų skersmens apskritimą. Vy-

1973 m. gruodžio 20 d. galingas sprogimas sudrebino ne tik Madridą, bet ir Franco režimą. getty images

rai nusišypso. 1973 m. gruodžio 3 diena. Po devynis mėnesius trukusių parengiamųjų darbų pagaliau galima pradėti „Operaciją Trolis“.

Keturi rūsyje esantys vyrai yra baskų pogrindinės išsivadavimo armijos ETA nariai. Organizacija siekia Baskijos nepriklausomybės ir daugiau nei dešimtmetį kaunasi su diktatoriumi Francisco Franco. Iki šiol dėl radikalių kairiųjų organizacijos ETA vykdomų pagrobimų ir žmogžudysčių baskų gyvenimas tik blogėjo.

Dabar ETA vadovybė nusprendė susidoroti su režimo vadovybe. Juodą darbą pavesta atlikti keturiems vyrams – būriui „Txikia“. Neįmanoma susidoroti su senstančiu

Trumpa apžvalga Priešistorė. Kai admirolas Luisas Carrero Blanco Ispanija paskiriamas diktatoriaus Francisco Franco įpėdiMadridas niu, pogrindinė baskų armija ETA imasi veiksmų.

Veiksmas. Keturi ETA nariai atvyksta į Ispanijos diktatoriaus tvirtovę Madridą ir įveikę visus sunkumus 1973 m. gruodžio 20 d. susprogdina Blanco.

Padariniai. Blanco mirtis sukrečia režimą. Kai 1975 m. miršta Franco, prasideda demokratinės permainos.

Istorija 10 • 2015

69