MIE I M KON PERASTO VAD STA TORIŠ OVAS NTI KASI : NO S
POL IS
Nr. 10 · 2013 Kaina 14 Lt
Didžiausios istorijos dr amos iš arti
Romos imperija
Cezaris piratų nelaisvėje
Pikčiausia Romos neganda
1970
1894
Revoliucijos receptai
Kapitoną Alfredą Dreyfusą nekaltai nuteisė už tėvynės išdavimą ir ištrėmė iki gyvos galvos į atogrąžų salą. Šis teismo sprendimas vos nesukelė pilietinio karo Prancūzijoje.
Teroristų vadovėlis vis dar paklausus
Religija
S SAKRALINI LIETUVOS PAVELDAS
Atradimai sala Brazi šalia lija – Airijo s
Klaidingi žemėlapiai ISSN 2029-9745
Dreyfuso byla
M
ko iMpe ieSto nS rat vad ta oriš ov nt ka aS: ino SiS po liS Nr. 10 · 2013 Kaina 14 Lt
Didžiausi
1894
os istorij os
dr amos iš arti
Cezaris piratų
nelaisvėje
Pikčiausia Romos neganda
Sveiki,
12 52
Religija
šiame numeryje pristatome vieną garsiausių istorijoje bylų – Dreysufo bylą. Dreyfusas buvo gabus Prancūzijos artilerijos karininkas, jis padarė puikią karjerą ir buvo atsidavęs savo tėvynei pilietis. Deja, turėjo nedidelį „trūkumą“ – buvo žydas. Pasitaikius progai, kariuomenės vadovybė juo atsikratė. Iš pirmo žvilgsnio paprasta kriminalinė byla XIX a. pabaigoje Prancūzijoje sukėlė tikrą audrą žmonių protuose ir jausmuose. Apie šių įvykių padarinius, aktualius net mūsų laikais, skaitykite 24 puslapyje.
44
Atradimai
34
74
THE STATE HERMITAGE MUSEUM SCANPIX/BRIDGEMAN
Negavę dovanų, JAV indėnai 1763 m. sukilo prieš kolonistus britus.
sala Bra šalia zilija Airijos–
Klaidingi žemėlapiai
dreyfuso D byla
24
Naujienos Nauji radiniai, atradimai ir teorijos.
8
Klausk istorikų Specialistai atsako į jūsų klausimus.
12
Piratai kėlė grėsmę Romai Plėšikai kontroliavo Viduržemio jūrą.
20
Caras apmokestino barzdas Mokesčiams rinkti reikia vaizduotės.
22
Istorinis kadras Milžinas išleidžia dujas.
24
Teisingumas mirė! Teismo klaida suskaldo Prancūziją.
34
Kalifornija buvo sala Sudarant žemėlapius nepaisyta faktų.
42
100 metų iki Google Belgas norėjo sukaupti visą informaciją.
44
Seniausios Lietuvos bažnyčios Šventovės mena ir pagonybės laikus.
48
Arabai perdavė Europai stilių Ziryabas kūrė sezoninius drabužius.
52
Teroristų vadovėlis Knyga, netinkama vaikams ir idiotams.
54
JAV indėnų maištas Indėnų gentys pakilo į kovą su britais.
58
Pirmasis metras Naujuoju vienetu siekta pašalinti chaosą.
66
Bizantijos imperijos sostinė 1 000 metų kelionė po Konstantinopolį.
72
Drabužių pramonės revoliucija Užtrauktukas laimėjo kovą prieš sagas.
74
Istorinė apžvalga Alus – seniausias alkoholinis gėrimas.
76
Svarbūs istoriniai įvykiai Litas tampa nacionaline valiuta.
78
Top 5 Garsiausi istorijoje iliuzionistai.
80
Gyvasis istorijos liudininkas Ant Nagasakio numesta atominė bomba.
82
Testas Ką žinote apie pramonės magnatus?
VIRŠELIO NUOTRAUKOS: DEWORDE.BLOGSPOT.CO.UK, WAYNE SOUTHWELL & SCANPIX/AKG-IMAGES & SHUTTERSTOCK, SCALA, PER O. JØRGENSEN & POLFOTO/GRANGER
72
Prieš šimtą metų sukurtas užtrauktukas pakeitė drabužių pramonę.
54
paklausus.
SakraliniS lietuvoS paveldaS
1894 kapitoną alfred ą dreyfusą nekalt ai nuteisė už tėvynė s išdavimą ir ištrėm ė iki gyvos galvos į atogrąžų salą. šis teismo sprendimas vos nesukelė pilietinio karo prancūzijoje.
6
POLFOTO/CORBIS
20 psl.
Teroristų vadovėlis vis dar
Turinys 10 • 2013
Alus buvo atrastas per klaidą. Jį aukojo dievams, juo gydė ligas ir... draudė.
gyventojai sulaukia netikėtų mokesčių.
revoliucijos receptai
ISSN 2029-9745
Aleksandras Ikamas
Kai valdžia pritrūksta pinigų,
66
1970
POLFOTO/GRANGER
Istorija 10 • 2013
5
ROMOS IMPERIJA
Roma valdė pasaulį – tačiau tik sausumoje. Jūroje viešpatavo piratai. PER O. JØRGENSEN & POLFOTO/GRANGER
VIDURŽEMIO JŪRA • 75 M. PR. KR. Vakarinę Viduržemio jūros pakrantę valdo Romos imperija. Rytinėje VI pakrantėje, kur jokios DU RŽE galingos valstybės MIO JŪRA nėra, siautėja piratai – jie beveik nekliudomi stato tvirtoves ir iš jų puldinėja prekybinius laivus.
Pikčiausia Romos neganda Piratai ištisus šimtmečius šaipėsi iš Romos. Jie negailestingai plėšė prekybinius laivus Viduržemio jūroje ir ėmė į nelaisvę jų keleivius. Niekas negalėjo jaustis saugus – net Gajus Julijus Cezaris.
Cezaris išbuvo piratų nelaisvėje 38 dienas. Piratai jūros pakrantėse sudegino 400 miestų. Pompėjus sutramdė plėšikus per 3 mėnesius. Istorija 10 • 2013
13
KASDIENYBĖ
Mokesčiai
Mokesčiai už prašmatnias skrybėles, nenuskustas barzdas ir šlapimą. Kai mokesčių rinkėjui reikėdavo užkaišyti valstybės iždo skylę ar pakeisti žmonių įpročius, jis pasitelkdavo vaizduotę. PARENGĖ STINE GRYNBERG
Skrybėlės mokesčio dydis priklausė nuo skrybėlės kainos.
Už vengimą mokėti – kartuvės
Mokestis už skrybėlę 1784 m. Mokesčių ribos, kai turtuoliai į valstybės iždą moka didesnius mokesčius nei vargšai, nėra naujas išradimas. Daugiau kaip prieš 200 metų apmokestinę skrybėles, britų politikai siekė pakratyti turčių kišenes. Logika buvo tokia, kad pinigingi gyventojai turi daug prabangių skrybėlių, o vargšai jų turi nedaug arba visai neturi. Apmokestinti buvo ir skrybėlininkai, jie privalėjo skrybėlės viduje uždėti specialų antspaudą, o šis rodė, kad mokestis valstybei sumokėtas. Už antspaudo klastojimą grėsė mirties bausmė. Mokestis buvo taikomas tik vyriškoms skrybėlėms. 1811 m. jis buvo panaikintas.
AOP/GETTY IMAGES
Caras nemėgo barzdočių
Barzda – nereikalinga našta
Petras Didysis norėjo priversti rusų aukštuomenės vyrus skusti barzdas, kaip įprasta Europoje. Todėl ilgabarzdžiai rusai turėjo mokėti barzdos mokestį.
1705 m. Caras Petras I siekė paversti Rusiją šiuolaikiška Europos valstybe, tačiau jo pavaldiniai nenorėjo atsisakyti savo papročių. Carui labiausiai kliuvo ilgos barzdos, kokias tradiciškai buvo užsiauginę rusų aukštuomenės vyrai. Iš savo kelionių po Vakarų Europą Petras grįžo įsitikinęs, kad pagal tenykštę madą vyrų barzdos turi būti nuskustos. Reikėjo priversti rusus paimti skustuvus į rankas, ir Petras I nusprendė tai padaryti įvedęs mokestį. Nuo 1705 m. visi vyrai, išskyrus valstiečius ir dvasininkus, privalėjo teismui sumokėti 100 rublių per metus už teisę nešioti ilgą barzdą. Sumokėjęs skirtą sumą mokesčių mokėtojas turėjo nešioti savotišką medalį, įrodantį, kad jo barzda legali.
Vienoje medalio pusėje buvo iškaltas barzdos atvaizdas ir žodžiai „Pinigai paimti“, o kitoje pusėje buvo įspėjimas: „Barzda yra nereikalinga našta.“ Dvariškiams, valstybės pareigūnams ir kareiviams, kurie visi buvo tiesiogiai pavaldūs carui, buvo visiškai uždrausta nešioti barzdas. Caras asmeniškai nuskuto barzdas keliems valstybės vyrams ir įsakė jiems nuo šiol švariai skustis. Neklusniesiems už bausmę būdavo išpešiojami barzdos plaukai.
Šis medalis buvo įrodymas, kad jo savininkas sumokėjo mokestį už barzdą. THE STATE HERMITAGE MUSEUM SCANPIX/BRIDGEMAN
Pinigai nekvepia
Aliejų pirko iš faraono
Šlapimas buvo aukso kasykla
Maždaug 2500 m. pr. Kr. Senovės
AN
SCANPIX/AKG-IMAGES
SHUTTERSTOCK
BRIDGEM
Egiptiečiai maistinį aliejų buvo priversti pirkti iš faraono.
Imperatorius Vespasianas nepaisė gerų manierų, kai reikėjo papildyti valstybės iždą.
SCANPIX/
Maždaug 75 m. po Kr. Senovės Romoje šlapimas buvo laikomas vertinga žaliava, naudojama odai rauginti, togų vilnoniams audiniams balinti ar burnai skalauti. Romėnai negalėjo to paaiškinti, tačiau amoniakas valo ir balina dantis. Todėl kai kurie romėnai vertėsi šlapimo verslu: jie surinkdavo šlapimą iš miesto tualetų arba įveždavo jį iš Portugalijos, mat portugališkas šlapimas buvo laikytas ypač gera preke. Imperatorius Neronas sumanė iš to pasipelnyti ir apmokestino šlapimą, o jo pėdomis sekė įpėdinis Vespasianas. Vespasiano sūnus Titas protestavo dėl tokio pasibjaurėtino pajamų šaltinio, tačiau imperatorius į tai atsakė: „Pecunia non olet“ (Pinigai nekvepia). Italų ir prancūzų kalbose Vespasiano vardas yra amžiams susietas su šlapimu, šiose kalbose viešieji tualetai vadinami atitinkamai Vespasiani ir Vespasiennes.
egiptiečiai išrado kepimo aliejų ir mokesčius. Faraonai sugalvojo, kaip šiuos du dalykus susieti. Jie paskelbė monopolį prekiauti maistiniu aliejumi ir griežtai kontroliavo, kad šio įsakymo būtų laikomasi. Faraono paPelnas – skirti kontrolieriai lankydavosi geriems žmonių namuose ir tikrindavo, tikslams ar jie nevartoja kontrabandinio aliejaus, taip pat ar legaliai įsigytas aliejus nėra naudojamas kelis kartus, nes tai taip pat buvo draudžiama. Iš prekybos maistiniu aliejumi ir kitų mokesčių buvo finansuojami dideli statybos projektai, tokie kaip piramidės.
tualetas s viešasis Paryžiau Vespasienne. s vadinama
Sultonas grobė berniukus
Balkanų krikščionės motinos privalėjo atiduoti savo sūnus sultonui.
1383 m. Būti krikščionimi musulmoniškoje Osmanų imperijoje daug kainavo, ir mokėti reikėjo ne auksu. Kas ketverius ar penkerius metus sultono pasiuntiniai eidavo per užkariautas naujas Balkanų žemes ir grobdavo paauglius berniukus. Vadinamoji devširnė (kraujo mokestis) leido sultono tarnams paimti į valstybės tarnybą kas 40-ą krikščionių ar kitų ne turkų tautybių berniuką. Šie berniukai būdavo auklėjami musulmoniškai ir rengiami tarnauti elitiniuose – janyčarų – kariuomenės daliniuose arba valstybės administracijoje.
POLFOTO/GRANGER
Nugalėtieji – nugalėtojo vergai
Nors berniukai formaliai buvo sultono vergai, jie galėjo tapti aukštais valstybės pareigūnais. Todėl kai kurie tėvai net papirkdavo osmanų pasiuntinius, kad šie paimtų būtent jų sūnų. Devširnė gyvavo kelis amžius, tačiau XVII amžiuje buvo palaipsniui naikinama, kol visiškai išnyko.
DAUGIAU SKAITYKITE:
Sultonas Muradas I su pavergtomis tautomis elgėsi kaip tinkamas.
Samuel Blankson: A Brief History of Taxation, Blankson, 2007 taxworld.org/History/ TaxHistory.htm SCANPIX/AKG-IMAGES
Istorija 10 • 2013
21
KRIMINALINĖ ISTORIJA
Alfredas Dreyfusas yra darbštus ir protingas artilerijos kapitonas. Tačiau jis žydas, todėl yra nepageidaujamas karininkų draugijoje. POLFOTO & SCALA
PRANCŪZIJA • 1894
PARYŽIUS
PRANCŪZIJA
Prancūzijos politika patiria krizę. Vyriausybės viena po kitos išyra, politikų autoritetas gerokai sumenkęs. Tačiau gyventojų pasitikėjimas kariuomene – priešingai – labai išaugęs. Žmonės tikisi, kad ji apgins nuo didžiausios Prancūzijos Respublikos priešininkės – Vokietijos. Todėl ir ministrai, ir žiniasklaida yra linkę paklusti generolų valiai.
Nacionalistai siekė bet kokia kaina ginti kariuomenės garbę ir išvaryti žydus.
SOCIALISTAI palaikė Dreyfusą ir rėmė paprasto žmogaus kovą su sistema.
DREYFUSO BYLA
Teismo klaida sukiršino Prancūziją Skubotai priimtas teismo nuosprendis žydų kilmės kapitonui Alfredui Dreyfusui turėjo užbaigti nemalonią šnipinėjimo bylą. Tačiau nauji įrodymai atskleidžia, kad kapitonas yra nekaltas. Generolų bandymas gelbėti savo reputaciją supriešina prancūzus, ir šalis atsiduria ant pilietinio karo slenksčio. Istorija 10 • 2013
25
ATRADIMAI
s e n o m ž o n i d i a l Kartografai k
centras? o li u a s a p – lė ala? Jeruza s ti n a s e s o ij ir A ramanais p jo ė k ti u ia Brazilija – šalia b artografai la K ? je to ie v s o ik sudarytais jų u s d a k Japonija Amer i, ta stabą kelia o u N . is ta k fa u tikslą. s ė n o li e k ir religija neg o v a d kritai pasiek s p a s ė n o m ž žemėlapiais WAYN KOLL DIZAINAS
E SOUTHWELL
s i l a g i š a s ė r u a Ši a l a s a t ė l VAIZDUOTĖS o u – VAISIUS rakaitose buvo rtės kelių atas , ui Abejotinos ve vyzdži bumas žemes. Pa no ži ne ie ap a šom valdo papaso adatėlę m ko d ka a, m la. vo teigia magnetinė sa esanti uolėta e uj rš vi io ul sa
žinomas io Fortunata“ ne veikale „Invent , kurių teiįtikimų dalykų ne šė ra ap lis enuo ja, originalas pranciškonų vi rės ašigalį. De au Ši į je s nė lio ke rdas Mercatoriu gė pastebėjęs rtografas Gera ka as dų an om m ug fla ris sa neišliko, bet Dokumente, ku ikė santrauką. į rašoma štai al ig aš s 1577 m. pate rė au one, apie Ši nd Lo je ju sų žemynų ie vi uz iš Britų m sūkurys. Į jį a yr ų yn .. m že rių yksta Žemėje. kas: „Tarp ketu kasi ratu ir pran su uo nd a Va yr . , duryje atiteka vanduo , vandenyno vi aurės ašigalio ziškos mycū an pr Kiek žemiau Ši 33 a maždaug yr s ra et rim pe uola. Jos iai akmenys.“ vien magnetin antamai, nors lios, ją sudaro stavimas supr zi eg to į ne ag a visada rodo Tokio didelio m kompaso adat l dė ko o, ą in rm šk nt pi klaidingai paai mtasi ir sudara rašymu buvo re ir flamanus ria to ca er šiaurę. Šiuo ap M io žemėlapį al ig aš s lase. rė at . au m detalų Ši iaus 1606 Jodocaus Hond o af gr rto ka dų is aurės ašigal Žemėlapyje Ši magnetinių ip ka as . vaizduojam akmenų sala
1360 m.
34
Istorija
.COM
pr a m a na i
GEOGRAPHICUS
PARENGĖ BORIS
MILLET NATIONAL LIBRARY
AKLAS TIKĖJ IMAS
vietos s ė in it m – je tė Kaimynys inis fų fizinis ir relig
vės kartogra Daugeliui seno alio pusės. i to paties med dv vo bu is ul hgari pasa mudas al-Kas Mah tiurkų filologas
rbe
, kurį slinis. Da 1072 m. Darboaskalifui, buvo daugeliu atžvilgių mok-K ashgari
as Gogas ir Magog lnė Adomo viršuka
. Al ad paskyrė Bagd ulio žemėlapis sudary tas pasa ų rk mėlynai, jūras – tiu is es as up yra pirm o raudonai, ėj m žy stenpa s ne andi i. Nors filologas visas kalnų gr iestus – geltona e m ėj o i, rin lia nt ža Ce – jį regioną, ir vandenynus to, iai, savo gimtą Be sl . tik re ti nt dė ce in io sp gėsi viską at izdavo žemėlap va pa ulį, ta da rių s Turkijo minimas įvai Azijoje esančią agogo tautas, M ir ot an go , Go rią s itine nkoje, į ku jis pažymėjo m šukalnę Šri La as. e, ir Adomo vir os iu vary tas Adom šč iš tra vo en bu tų šv iš rojaus ės ėm od nu vo tyje pažymėtos mito, išpirkti sa rutulio pakraš ė, tin m alnė. gi o og jama filol t Adomo viršuk Centre vaizduo – Gogas ir Magogas, taip pa ės biblinės vietov SWAEN.COM
os Pirmas Japonijopoje žemėlapis Eur žemėėmus keliauti, Tyrinėtojams . o prie tikrovės lapiai priartėj
os, uždaros ir
ąjį tolim 1598 m. Pirmne nijos že žinomos Japo
BEVEIK TINK
AMAS
Korėja
ik Europoje beve itų vienuo portugalų jėzu žė ai br nu mėlapį s matematiira, pripažinta lis Luísas Teixe negu dauai fas. Priešing kas ir kartogra ių, šis ap ėl etinių žem guma kitų tuom žiniomis is ėm fin s geogra buvo paremta Tačiau mas naudoti. ir beveik tinka letas rimtų ėlapyje yra ke Teixeiros žem nijos kaivyzdžiui, Japo netikslumų, pa ta kaip uo izd rėja pava myninė šalis Ko buvo is ap ėl m uota beveik nt to, že Japonija pavaizd virto sala. sala. Nepaisa l pasiko ų, ja et rė m Ko t 55 i 16 tiksliai, be naudojamas ik apis. ponijos žemėl Ja s ni es sl tik rodė
Japonija
Historie 10 • 2013
35
44
Istorija 10 • 2013
3 M., KAUN 1323–192 Š. VILNIUS CKIO PRIE
Šv. Mik bažnyčia alojaus bažnyčia , ji pirmą y kartą pa ra seniausia išli ku minėta 1 387 me si tais.
Mena pagonybės laikus
Seniausia išlikusia Lietuvoje laikoma Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Nėra žinoma jos pastatymo data, bet 1387 m. dokumentuose ji minima kaip seniai stovinti, vadinasi, iškilusi dar pagoniškoje valstybėje. Manoma, kad kadaise pro ją ėjo pirklių kelias ir šioje bažnyčioje meldėsi vokiečių pirkliai. Vėliau, pasikeitus gatvių planui, nedidukė bažnytėlė atsidūrė miesto pakraštyje ir galbūt todėl išliko nedaug tepakitusi. Jos išorė ankstyvosios gotikos stiliaus – kresna, monumentali. Amžiams bėgant, bažnyčia ne kartą restauruota, buvo padidinti jos langai, XVIII šimtmetyje pristatyta varpinė ir zakristija. Interjere išliko žvaigždiniai skliautai, paremti piliorių. Skliautai – bene vienintelė interjero detalė, menanti gotikos laikus. 1987 m. Šv. Mikalojaus bažnyčioje iškilmingai paminėtos Lietuvos krikšto 500-osios metinės. VLADIMIRAS IVANOVAS
Nors oficialia Lietuvos krikšto data laikome 1387 metus, krikščioniškų maldos namų čia būta gerokai anksčiau. Pirmiausia – karaliaus Mindaugo katedra. Ji, tikėtina, stovėjo dabartinės Vilniaus katedros vietoje. Vėliau didysis kunigaikštis Gediminas savo laiške mini Vilniuje esančią krikščionių bažnyčią. Kunigaikščio Algirdo valdymo metais Vilniuje buvo pastatytos kelios stačiatikių cerkvės, mat abi Algirdo žmonos buvo stačiatikės. Šie statiniai neišliko, kaip ir daugelis kitų – nugriautų, perstatytų, sumodernintų. Kaip jie atrodė, galime spėti žvelgdami į seniausias išlikusias Lietuvos bažnyčias: netinkuotos, sutvirtintos kontraforsais, su smailių arkų angomis ir portalais, dažnai puoštos neįmantriu juodų plytų raštu. Daugiausia jų tebestovi miestuose: Vilniuje ir Kaune, nes būtent ten kūrėsi pirmosios vienuolijos, maldos namus statė valdovai, pirkliai ar didikai. Pirmosios bažnyčios tarnavo ne tik kaip maldos namai, ten rinkdavosi seimeliai, prie jų buvo steigiamos mokyklos, špitolės.
J. F. BOGU
PARENGĖ GINA VILIŪNĖ GINA VILŪNĖ, VITALIO BALČIŪNO MAKETAS
Seniausios Lietuvos bažnyčios
AS, 1923 M.
Sakralinis Lietuvos paveldas
Nuo 1901 iki 1939 m. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė Vilniuje bažnyčia, kurioje buvo meldžiamasi ir sakomi pamokslai lietuvių kalba.
Už išgelbėtą gyvybę atsidėkojo šventove Seniausioji Kauno bažnyčia, nors turinti Švč. Mergelės Ėmimo į dangų titulą, nuo seno vadinama Vytauto Didžiojo vardu. Legenda pasakoja, kad po pralaimėto Vorsklos mūšio stebuklingai išsigelbėjęs Vytautas pažadėjo jį globojusiai švč. Mergelei Marijai pastatydinti bažnyčią ir pažadą tesėjo. Taip atsirado ši šventovė. Jėzuitų istoriko Alberto Kojelavičiaus-Vijūko teigimu, ši bažnyčia pastatyta 1400 metais, tačiau tai patvirtinančių dokumentų neišliko. Vytautas Didysis skleidė Lietuvoje švč. Marijos Mergelės kultą – dauguma jo iniciatyva pastatytų bažnyčių skirtos Dievo Motinai. Valdovas galėjo
susipažinti su šiuo kultu būdamas Kryžiuočių ordine, kurio globėja buvo švč. Mergelė Marija. Seniausios šventovės dalys – presbiterija ir bokštas. Visas unikalios kompozicijos pastatas amžių eigoje buvo ne kartą restauruotas ir keistas, nes nuolat kentėjo ne tik nuo gaisrų, karų, bet ir nuo potvynių. Carinės Rusijos laikais bažnyčia buvo perstatyta į cerkvę. Pasakojama, kad 1853 m. pro Kauną važiavo Rusijos imperatorius Nikolajus I. Arkliais keldamasis per Nemuną netoli bažnyčios įlūžo ir vos nenuskendo. Išvydęs bažnyčią, nusprendė ją suremontuoti ir pašventinti savo globėjo
Mykolo garbei. Taip atsidėkojęs Dievui už išgebėtą gyvybę. Bažnyčia grąžinta katalikams tik XX a. pradžioje. Tuomet jos atstatymu ir puošyba rūpinosi kunigas Juozas TumasVaižgantas.
Presbiterija ir bokštas – seniausios Vytauto bažnyčios dalys.
Šalia Nemuno stovinti bažnyčia mena dviejų valdovų išgelbėtas gyvybes.
ALGIMANTAS BARZDŽIUS
Kita tiek pat originali ir sena Kauno šventovė – Šv. Mikalojaus bažnyčia. Ji išsiskiria tapybišku gotikiniu bokšteliu ir asimetrišku planu. Pirmą kartą kaip parapinė bažnyčia paminėta XV a. pabaigoje. XVII amžiuje prie bažnyčios įsikūrė
vienuolės benediktinės, seserys gyvena ten ir šiandien. Netoliese pastatytas vienuolynas XIX a. sujungtas su bažnyčia dengta galerija, o vakariniame gale atsirado priestatas, dėl jo bažnyčia prarado dalį savo archajiškos išvaizdos.
ALGIMANTAS BARZDŽIUS
Dorovės policija kišosi į vienuolių gyvenimą XIX a. carinė valdžia dažnai kišdavosi į vidinį vienuolynų gyvenimą, pavyzdžiui, dorovės policija vienuolyne apgyvendindavo dorovei nusižengusias moteris atlikti bausmės.
Šv. Mikalojaus bažnyčia Kaune – vienintelė Lietuvoje asimetriško plano gotikinė bažnyčia.
VLADIMIRAS IVANOVAS
ALGIMANTAS BARZDŽIUS
ALGIMANTAS BARZDŽIUS
TRADICIJOS
ISPANIJA • APIE 850 Ispanija ir Portugalija yra musulmoniška AndalūziISPANIJA jos (Al-Andalūz) provincija. ValKORDOBA dant liberaliajam emyrui Abd al-Rachmanui II, suklesti religija, o sostinė Kordoba tampa kultūros centru Vakarų Europoje.
Ziryabas garsėjo savo gražiu balsu. Sakoma, kad jis mintinai mokėjęs 10 tūkst. dainų. Šį jo portretą nutapė XIX a. dailininkas. LUDWIG DEUTSCH
Ziryabo palikimas tebegyvuoja Malonaus kvapo kūno priežiūros priemonės ir staltiese užtiestas stalas su taurėmis – tai iš Ziryabo perimtų tradicijų pavyzdžiai. Jo stilius iki šiol išlikęs Europoje.
48
Istorija 10 • 2013
Arabas perdavė europiečiams stilių PARENGĖ TOBIAS STENBÆK BRO
Ziryabo vardas šiandien pamirštas, tačiau jo įtaka mūsų kasdieniame gyvenime jaučiama iki šiol. Kai IX amžiuje šis arabų muzikantas atvyko į Kordobos rūmus, aukštuomenė netrukus ėmė laikytis jo nurodymų mados, maisto ir muzikos srityse.
K
artą Bagdado kalifas Harunas al-Rashidas pasikvietė savo rūmų muzikantą Ishaqą al-Mawsilį ir paklausė, ar jis tarp savo mokinių neturi tokio muzikanto, kuris pakankamai gerai grotų, kad galėtų įtikti valdovui. Al-Mawsilis iškart parekomendavo savo mokinį Ziryabą, kuris per trumpą laiką buvo mintinai išmokęs visus savo mokytojo kūrinius. Rūmų muzikantas tuo metu nė neįtarė, koks talentingas iš tiesų yra Ziryabas. Mokinys buvo pakviestas į kalifo sosto menę ir padainavo vieną savo mokytojo kūrinių. Baigęs dainuoti dainą, jis įsidrąsinęs pasakė valdovui, kad pats yra sukūręs kalifo vertų dainų. „Jei Jūsų Didenybė leistų, dabar padainuočiau Jums keletą dainų, kurių dar joks žmogus nėra girdėjęs“, – pasakė ambicingasis mokinys. Kalifas sutiko, ir jaunuolis pradėjo skambinti. Nuaidėjus paskutiniam liu-
tnios akordui, kalifas neslėpė susižavėjimo. Jis kreipėsi į rūmų muzikantą, kuris buvo ne mažiau apstulbęs nei jo valdovas. „Jei manyčiau, kad tu sąmoningai nuslėpei neįtikėtinus šio vyro gabumus, nubausčiau tave. Tačiau dabar mokyk jį toliau ir žinok, kad aš remsiu jo ugdymą“, – pasakė kalifas. Audiencija buvo baigta, tačiau, pasak šį pasakojimą užrašiusio XI a. Kordobos istoriko Ibn Hayyano, Ziryabas sukėlė rūmų muzikanto pavydą. Jis seniai žinojo, kad Ziryabas yra gabus, tačiau mokinys aiškiai nuslėpė turįs ypatingą talentą. Al-Mawsilis baiminosi, kad mokinys jį pranoks ir jis praras rūmų muzikanto vietą. Jiems išėjus iš rūmų, mokytojas atsigręžė į Ziryabą ir pasakė: „To, ką tu padarei, neatleisčiau net savo sūnui. Jei tavęs taip nemylėčiau, nedvejodamas nužudyčiau. Kad ir kokios būtų pasekmės.“
Kasdienis maudymasis ir sezoninis apdaras Kaskart maudydamiesi, valydamiesi dantis ar kvepindami pažastis dezodorantu, turėtume prisiminti Ziryabą, kuris buvo šiuolaikinės asmens higienos Europoje pradininkas. Ziryabas padarė įtaką viso kūno priežiūrai. Jis ragino Kordobos aukštuomenę maudytis ryte ir vakare, jo dėka vyrai įprato skustis. Prie emyro rūmų jis atidarė kosmetologijos ir grožio mokyklą, sukūrė naujų kvepalų bei kosmetikos produktų, tarp jų dantų pastą ir rutulinio dezodoranto prototipą.
Al-Mawsilis pasiūlė Ziryabui kapšą pinigų ir liepė nešdintis iš Bagdado, kitaip rūmų muzikantas grasino atsikratysiąs Ziryabo bet kokia kaina. Ziryabas paėmė pinigus ir iškeliavo iš sostinės ieškodamas naujo rėmėjo. Taip prasidėjo jo ilga kelionė per musulmoniškąjį pasaulį, galiausiai muzikantas pateko į emyro Abd al-Rachmano II rūmus Kordoboje. Ziryabas skleidė Europoje rafinuotus Bagdado rūmų papročius. Jo ištobulinti, šie papročiai ir tradicijos gyvuoja iki šiol.
Metus keliavo ieškodamas darbo Ziryabas, kurio tikras vardas buvo Abu al-Hasanas Ali ibn Nafi, gimė maždaug 789 m. ir veikiausiai buvo afrikiečių ar persų kilmės. Iš pradžių jis buvo vergas, bet vėliau tapo laisvas. Ziryabo šeima iš Šukuosena kartos į kartą tarnavo Abasidams, arabų
Švariai nuskustas veidas
Ziryabas taip pat radikaliai pakeitė šukuosenų madą. Iki tol buvo įprasta nešioti ilgus plaukus su sklastymu per vidurį, o Ziryabas išpopuliarino trumpų plaukų šukuoseną su lygiais kirpčiais ir apnuogintomis ausimis bei sprandu. Tačiau reikšmingiausias jo palikimas yra sezoninių drabužių madų tradicija. Jis nurodė Kordobos rūmų dvariškiams pavasarį vilkėti ryškiaspalvius lininius drabužius, o vasariniai apdarai turėję būti balti.
Kūno priežiūra ir sezoninė drabužių mada yra Ziryabo palikimo dalis, neišnykusi iki mūsų dienų. SHUTTERSTOCK
Dantų valymasis
Dezodorantas
Kasdienis maudymasis
Sezoniniai drabužiai
MERIKOS KELIONĖS ISTORIJA ATRADIMŲ
Pirmoji Paskutinis pergalė indėnų pergalė Livingstone’o šansas 2OO Po 12 metų nesėkmingo misionieriavimo
IV INGST L S
S
metų
E’A ON
DAVID A
1763 m. indėnai sukyla prieš naujuosius kolonistus britus, skalpuoja belaisvius ir kankina civilius. Britai duoda jiems atkirtį griebdamiesi apgaulės ir biologinio ginklo. Po karo Šiaurės Amerika negrįžtamai pasikeičia.
1763 m. prasidėjus karui beveik visos indėnų gentys pakilo į kovą su britais. POLFOTO/GRANGER
ŠIAURĖS AMERIKA • 1763
das Indėnų va
Pontiakas
Otavų genties indėnų vadui Pontiakui pavyksta suvienyti skirtingų genčių indėnus kovai prieš nekenčiamus britų kolonistus. SCANPIX/BRIDGEMAN
Davidas Livingstone’as tikėjosi tapti žymiu misionieriumi, tačiau išgarsėjo kaip keliautojas. BRIDGEMAN, SCANPIX/LEBRECHT & AOP/GETTY
54
Istorija 10 • 2013
Britai iš Šiaurės Amerikos išvarė prancūzų kariuoDETROITAS menę. Tačiau jų ŠIAURĖS AMERIKA santykiai su vietiniais indėnais labai įtempti, nes britai, priešingai nei ankstesnieji prancūzų kolonistai, nepamalonina indėnų genčių dovanomis.
PARENGĖ BJØRNAS ARNFREDAS BOJESENAS
Ž
iūrėdamas į pusnuogius indėnus, besivaikančius kamuolį priešais Mišilimakinako fortą britų kolonijoje, Šiaurės Amerikoje, kapitonas George’as Etheringtonas papurtė galvą. Tą 1763 m. birželio dieną kapitonas netikėjo jį pasiekusiais gandais apie indėnų sukilimą. Odžibvių ir saukų genčių indėnai buvo užsukę į svečius ir žaidė kamuoliu su savotiškomis ilgomis raketėmis. Tvirtovės vartai buvo tyčia palikti atviri, kad Etheringtonas ir dar 35 raudonšvarkiai galėtų prasiblaškyti žiūrėdami žaidimą. Įsisupusios į antklodes indėnų moterys taip pat sekė akimis, kaip vyrai žaidžia. Staiga vienas žaidėjas permetė kamuolį per forto palisadą. Etheringtonas įtemptai stebėjo abiejų komandų narius, kai su pakeltomis raketėmis jie įbėgo į fortą, rungtyniaudami, kuri komanda pirma pagriebs kamuolį. Tačiau kai indėnų moterys – kurios įlėkė į fortą paskui savo vyrus – nusimetė antklodes ir pasirodė esančios ginkluotos tomahaukais ir trumpomis ietimis, britų susižavėjimas greitai virto neviltimi. Netrukus Etheringtonas buvo pagrobtas, o fortas užimtas. 17 vyrų buvo nužudyta, likusieji paimti į nelaisvę. Pasinaudoję kamuoliu, indėnai užgrobė fortą, o svarbiausia – 50 tonų parako, reikalingo karui, kurio tikrumu Etheringtonas jau neabejojo.
Prancūzai buvo mėgstami Karas tarp britų ir indėnų ėmė bręsti 1760 metais, kai generolas Jeffery Amherstas per Septynerių metų karą užkariavo prancūzų kolonijas Šiaurės Amerikoje. Taip jis panaikino 200 metų egzistavusią Naujosios Prancūzijos koloniją ir kartu nutraukė draugiškus ryšius su indėnais.
Prancūzų kolonistų, skirtingai nei britų, Šiaurės Amerikoje buvo negausu, todėl jiems buvo gyvybiškai svarbu su indėnais palaikyti gerus santykius. Prancūzai pelnė indėnų palankumą dovanodami jiems tabako ir ginklų. Prancūzų ir indėnų draugystė buvo tokia tvirta, kad dauguma indėnų genčių Septynerių metų kare kovėsi prieš britus savo „brolių“ prancūzų pusėje. Generolas Amherstas bandė įvairiomis priemonėmis išsikovoti palankias pozicijas buvusioje prancūzų kolonijoje. Tačiau netrukus jis susidūrė su problemomis, ypač teritorijoje į pietus nuo dabartinės Kanados, prancūzų vadinamoje pays d’en haut (aukštutine šalimi). Čia gyvenusios kelios didelės indėnų gentys buvo labai nepatenkintos, kai daugybė britų kolonistų ėmė brautis į jų medžioklės teritoriją. Be to, generolo populiarumas tarp indėnų sumažėjo dar ir dėl to, kad jis atsisakė prancūzų papročio apdalyti indėnus dovanomis. Staiga daugelis indėnų genčių neteko gyvybiškai svarbios amunicijos, reikalingos medžioklei.
Indėnai puola Detroitą 1763 m. vasarį Prancūzija ir Didžioji Britanija pasirašė taikos sutartį. Tai sukėlė daugelio indėnų nepasitenkinimą. Tarp labiausiai nusivylusių indėnų buvo charizmatiškas ir sumanus otavų genties vadas Pontiakas, jis manė, kad indėnai turėtų tęsti karą vieni. Vasario pabaigoje jis sukvietė genčių vadus į pasitarimą netoli Detroito forto, ir dauguma indėnų nusprendė užpulti šią mažą naujakurių tvirtovę. Pontiakas žinojo, kad Jeffery Amherstas rimtai nežiūri į pays d’en haut gyvenančius indėnus. Iš 8 tūkstančių Amhersto vadovaujamų vyrų šioje teritorijoje buvo dislokuota tik 500. Indėnų vadas norėjo parodyti ge-
nerolui, kad tai klaida. Po keleto dienų Pontiakas ir 50 otavų genties karių Detroito forte įsitvirtinusiam majorui Henry Gladwinui pranešė apie savo apsilankymą. Jie sakė norį parodyti savo draugiškumą britams ir sušokti jiems ritualinį šokį. Majoras nedvejodamas juos priėmė. Kol indėnai šoko, grupelė karių galėjo nepastebėti apžiūrėti fortą ir įvertinti jo silpnąsias puses. Po šokio Pontiakas ir jo palydovai paliko fortą ir ėmė rengtis netikėtam puolimui. Pagal planą, Pontiakas po keleto dienų turėjo ateiti į fortą neva aptarti svarbių klausimų. Kartu su juo į fortą mažomis grupelėmis turėjo patekti 300 karių su paslėptais ginklais ir išsidėstyti strategiškai svarbiose vietose. Pontiakui davus ženklą, kariai turėjo mikliai apnuoginti ginklus ir pulti britus. Kai indėnai gegužės 7 dieną atėjo prie forto, britai buvo išdaviko perspėti apie planuojamą antpuolį. Kiekviename forto kampe budėjo ginkluoti sargybiniai, ir Pontiakui teko atsisakyti savo plano. Tačiau jis nepasidavė ir po keleto dienų su savo kariais vėl atėjo į Detroito
Generolas
Amhersta s
Jeffery Amherstas užsitraukė indėnų nemalonę ir turėjo kovoti su sukilusiomis indėnų gentimis. THE ART ARCHIVE & SCANPIX/AKG