Mano karjera, 2014 pavasaris

2014 PAVA SARI S

Sveiki, Turbūt visi žinote arba bent jau pajutote, kad šiais informacijos perkrovų laikais informacija sensta labai greitai. Pasaulis plėtojasi tokia sparta, kad net pamatinėmis atrodžiusios žinios per porą metų pasensta ir tampa juokingos – na maždaug kaip flogistono teorija po Antoine’o Lavoisier tyrinėjimų.

Nanotechnologijos, 3D spausdinimas, robotika, genomo dešifravimas, eksperimentiniai kvantiniai kompiuteriai – sritis, kuriose per pastaruosius metus ir net mėnesius vyko įspūdingų poslinkių, o kartais net proveržių, būtų galima ilgai vardyti. Ir tai, ką studentai išmoksta pirmame kurse, reikia po poros metų iš esmės pervertinti.

Tik tai nereiškia, kad mokytis nereikia. Atvirkščiai – tai reiškia, kad jaunoji karta turės iš esmės mokytis visą laiką. Šiais laikais nebeliko tokios ribos, kai gali pasakyti sau – va, dabar aš jau viską šioje srityje moku. Ir dažniausiai teks mokytis patiems, o ne trinti suolą kur nors universitete, – ir dažnai mokytis teks jau dirbant: prireiks išklausyti dar vieną kursą internete, gauti dar vieną kokių nors dar prieš trejetą metų neįsivaizduotų gebėjimų sertifikatą, išmokti dar kelias programavimo kalbas.

Galimybės mokytis ir tobulėti šiais laikais kiekvienam atsiveria tiesiog beribės.

Bet nėra taip, kad studijų metais negavote nieko vertingo. Gavote. Pirmiausia – sugebėjimą organizuotis, atsakingai žvelgti į savo žodžius ir darbus, planuoti, įgyvendinti projektus – gavote įgūdžių, gavote pamatą, ant kurio suklotus naujų žinių blokus neišvengiamai sugebėsite sudėlioti. Šiais laikais daug svarbesni įgūdžiai nei žinios. O ypač svarbūs – ilgalaikio ir vidutinio laiko planavimo įgūdžiai. Tai, kad paėmėte į rankas šį leidinį, – reiškia, kad planuojate.

Norėdami priminti kai kuriuos pamatinius įgūdžius, parengėme šitą leidinį – čia rasite ir bendresnių pasvarstymų, padėsiančių planuoti ir įgyvendinti karjerą, ir labai konkrečių patarimų, kaip elgtis įvairiose situacijose.

Viskas visuomet priklauso tik nuo jūsų. Svajokite, siekite neįmanomo – ir būtinai pasieksite visko, ko tik norėsite. Mūsų tikslas – bent truputėlį pagelbėti jums.

Skaitykite. Sėkmės.

Leidėjai

TURINYS 4 Kodėl moterys vadovės uždirba daugiau 6 Mokytis niekada nebūna per anksti 8 Programuotojų poreikio bumas tik prasideda 10 Orlaivių pilotai – tarp geidžiamiausiųjų, bet ne Lietuvoje 12 Už naudą atsakingos pačios įmonės 14 Mokymams auditorijos nebereikalingos 16 Gero darbuotojo vien už pinigus nenusipirksi 17 Kvalifikuotų darbuotojų lietuviai dairosi svetur 18 Ką reikia žinoti, siekiant tapti charizmatišku žmogumi 19 Karjera dosni ne visiems 20 Tik kaita yra pastovi 24 Kas uždirba daugiau – tiksliųjų mokslų ar vadybos absolventai 26 Netikęs toks vadovas, kuris vietoj „labas“ teiraujasi „kiek pardavei“ 28 Stresas daro didelę neigiamą įtaką 29 Emigrantai – geri verslo tarpininkai 30 Verslas - nei bailiams, nei tinginiams 31 Kriterijai, kuriais vertinamas lektoriaus profesionalumas 32 Sidro namų taisyklės – jau pasiteisino 34 Entuziastų reikalas 36 Aštri konkurencija verčia išsiskirti 37 Verslą galima sukurti ir iš vokiškų žodžių 38 Griauna profesinius mitus

MANO KARJERA Nr. 2(18) UAB „Verslo žinios“ J. Jasinskio g. 16 A, LT-01112 Vilnius, Lietuva

GENER ALINIS DIREKTORIUS Ugnius Jankauskas DIZ AINAS RZ idea

PRENUMER ATA Živilė Gudavičiūtė +370 5 2526408 Leidinio koordinatorė/praktikantė Gabrielė Pacevičiūtė

Tel.: +370 5 2526300, 2526380 Faks. +370 5 2526313

REKLAMA Eglė Ostrauskaitė Tel. (+370 5) 2526326

M A N O K A R J E R A 2 KPMG AUDITUOJAMAS TIR A Ž AS 20.000 ISSN 2029-5111

© Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

SPAUSTUVĖ „Spaudos kontūrai“

M A N O

K A R J E R A

3

KODĖL MOTERYS VADOVĖS

UŽDIRBA DAUGIAU Asta Šerėnaitė Aukščiausio lygio vadovės uždirba vidutiniškai 5% daugiau nei tas pačias pareigas užimantys vyrai, rodo konsultacijų bendrovės „Hay Group“ tyrimas. Verslininkai pabrėžia, kad atlyginimai visiems skiriami vadovaujantis bendrais rinkos dėsniais, o ne pagal lytį, bet pripažįsta, kad stiprios, į aukštumas prasimušusios vadovės kompetencijai ne kiekvienas vyras prilygtų.

Dienraštis „Verslo žinios“ kalbino verslo savininkus, kurių įmonėse aukščiausio lygio

pareigose dirba moterys. Dauguma jų pabrėžia, kad rinkdamiesi vadovą akcininkai menkiausią dėmesį skiria lyčiai – svarbiausia vadovo kompetencija, o moterys, anot jų, pasiekia puikių rezultatų. „Gal moterys geriau moka derėtis?“ – su šypsena galimą priežastį nurodo Darius Verbyla, AB „Naujoji Ringuva“ valdybos narys.

Jis kiek nustebęs dėl tokios tendencijos, mat viešojoje erdvėje paprastai diskutuojama priešingai, kad moterys pagal savo kompetenciją ir patirtį paprastai uždirba mažiau nei vyras. „Man pačiam niekad nekilo klausimas, kas geriau – moteris ar vyras. Manau, kad lytis iš esmės nesvarbi, svarbiausia – sugebėjimas, patirtis, ko tuo metu įmonei reikia, kokio žmogaus“, – sako p. Verbyla. Pasak jo, ir atlyginimai vadovams skiriami atsižvelgiant į kompetenciją, rinkos tendencijas, bendrovės galimybes, o ne pagal lytį.

Rolandas Vingilis, UAB „MG Valda“ valdybos pirmininkas, koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas, taip pat pabrėžia, kad vadovų atlyginimai dažniausiai priklauso nuo rezultatų, ir

4

M A N O

K A R J E R A

ASTA GR ABINS KĖ, BENDROVĖS „ AVIVA LIETUVA“ GENER ALINĖ DI REK TORĖ IR VALDYBOS PIRMININKĖ: „YR A PASAULYJE ATLIK TA NE VIENA STUDIJA , T YRIMAI RODO, K AD MOTERŲ VADOVAUJAMOS ĮMONĖS PASIEKIA GERESNIŲ REZULTATŲ. GALBŪT TAI TIESA .”

VLADIMIRO IVANOVO NUOTR.

nesvarbu, ar tuos rezultatus pasiekia vyras ar moteris. Tačiau jis pabrėžia, kad moterys buvo šiek tiek neįvertintos kaip vadovės, tad tos, kurios pasiekia aukštas pozicijas, neretai būna daug stipresnės, palyginti su kitais vadovais vyrais.

Svarbios savybės

„Jei atlyginimai įmonėje siejami su rezultatais, turbūt todėl jos ir pasiekia geresnių rezul-

tatų“, – konstatuoja Borisas Mazuchas, Kauno UAB „Galinta ir partneriai“ savininkas.

Jo įmonės administracijoje esą absoliuti dauguma darbuotojų yra moterys, ir tai ne atsitiktinumas. Pasak p. Mazucho, moterys yra kruopštesnės, preciziškesnės, labiau užsidega idėjomis.

Esą jei tikslas yra užkopti į kalną, tai viršūnę šturmuoja tikrai daugiau moterų nei vyrų. „Vyras gali sustoti ir pagalvoti, kam jam to reikia, o moteris tikslą pasiekia“, – sako pašnekovas.

Istoriškai namų ir židinio saugotojos moterys, pasak jo, yra ir lojalesnės. Šiais laikais, kai specialistai viliojami iš už kiekvieno kampo, stiprią vadovę moterį prisikalbinti pereiti į kitą įmonę kur kas sunkiau.

Ponas Vingilis taip pat vardija, kad moterys yra emocingesnės, nuoširdesnės, atviresnės, labiau linkusios perduoti užduotis, dalintis.

Tai dabar svarbu versle, padeda motyvuoti kolektyvą. Vyrai vadovai dažnai būna uždaresni, net autokratiški. „Apskritai moterys alkanesnės kalbant apie karjerą, išsilavinimą, kito pobūdžio darbus nei anksčiau dirbo. Lūžis vyksta visoje visuomenėje“, – sako jis.

Už įmonę dažniausiai būna atsakingas ne vienas žmogus, o komanda. Geriausia, anot p.

Vingilio, kai tą komandą sudaro tiek moterys, tiek vyrai.

Geresnei už visus „Yra pasaulyje atlikta ne viena studija, tyrimai rodo, kad moterų vadovaujamos įmonės pasiekia geresnių rezultatų. Galbūt tai tiesa“, – šypteli Asta Grabinskė, bendrovės „Aviva Lietuva“ generalinė direktorė ir valdybos pirmininkė.

Moterų vadovių atlyginimų statistiką, pasak jos, gali lemti ir tai, kad būtent jų rankose Lietuvoje sutelkta daug tarptautinio verslo, o čia ir atlyginimai statistiškai didesni. „Vietinis verslas yra dinamiškesnis, įkurtas ir įsuktas vyrų vadovų, čia moterims gali būti sunkiau, o didelėms Vakarų įmonėms turbūt reikia ramesnio, metodiškesnio, kantresnio požiūrio į verslą, tad nugali moteriškos savybės“, – svarsto vadovė.

Visgi vertinant galimybes pelnyti aukštas vadovaujamas pareigas, anot p. Grabinskės, tenka pripažinti, kad moterims jas pasiekti nėra lengva. „Kiek tenka kalbėtis su kitomis moterimis, dažna sako, kad siekiant karjeros tenka būti geresnei už visus vyrus aplinkui ir dar aiškiai matomai. Ypač svarbu žengti pirmą žingsnį, įgyti pasitikėjimo ir iš mergaitės, lakstančios su popieriukais, tapti rimtai vertinama specialiste“, – neslepia p. Grabinskė.

O ir pradėjus eiti vadovaujamas pareigas gali tekti atremti ne vieną šmaikštesnį komentarą ar nusistebėjimą. Tačiau su laiku pasitikėjimas savimi, pasak p. Grabinskės, didėja ir tokių replikų sumažėja.

Einant kitas pareigas – mažiau

Tai, kad aukščiausio lygio vadovės moterys Lietuvoje uždirba daugiau nei vyrai, – jau kelerius metus matoma tendencija. Užpernai, „Hay Group“ duomenimis, atlyginimų skirtumas buvo didesnis – apie 10%, šiemet – 5%.

TAI, K AD AUKŠ ČIAUSIO LYGIO VADOVĖS MOTERYS LIETUVOJE UŽDIRBA DAUGIAU NEI V YR AI, – JAU KELERIUS METUS MATO MA TENDENCIJA . „MAT TON“ NUOTR .

„Hay Group“ išnagrinėjo daugiau kaip 83.000 darbuotojų duomenis iš 280 Lietuvos įmonių.

Iš viso skaičiuojama, kad moterys sudaro apie 25% visų aukščiausio lygio vadovų. Daugiausia jų yra Lietuvoje greitai vartojamų prekių sektoriaus įmonėse (35% visų aukščiausio lygio vadovų), draudimo bendrovėse (38%), komunalinių paslaugų bendrovėse (29%) ir bankuose (23%). Mažiausiai – statybų pramonėje, pramonės mašinų gamyboje. „Nors moterų vadovių yra mažiau nei vyrų, tačiau tokią karjerą padariusios moterys sulaukia sėkmės savo darbe. Lyderystės tyrimai rodo, kad moterims dažniau pavyksta suderinti tiek vyrišką, tiek moterišką vadovavimo stilių“, – teigia Eligijus Kajieta, „Hay Group“ produktų ir paslaugų vadovas.

Tačiau kitų pareigybių vidutiniai vyrų atlyginimai vis dar didesni. Anot „Hay Group“, vyresnieji specialistai ir vidurinės grandies vadovai vyrai uždirba 6% daugiau nei moterys, specialistai – 9%, jaunesnieji specialistai ir darbininkų profesijos atstovai – 15%. „Jaunesniųjų specialistų ir darbininkų profesijų kategorijoje moterų algų atskirtį daugiausia lemia didelis mažmeninės prekybos sektoriuje dirbančių moterų skaičius. Šiame sektoriuje atlyginimai apskritai yra 15% žemesni nei kitose Lietuvos įmonėse“, – nurodo p. Kajieta.

M A N O

K A R J E R A

5

MOKYTIS NIEKADA NEBŪNA

PER ANKSTI Milda Tarcijonaitė

Kad mokytis niekada ne vėlu – žino visi, tačiau ar susimąstome, jog mokytis niekada ir ne per anksti. Tokį požiūrį puoselėja Renata Lazdin, įkūrusi kūdikių akademiją patiems mažiausiems.

Pratybos skirtos daugiausia vaikams iki 2 metų, kai kurias pamokas gali lankyti vaikai iki 7 metų. „Šiuo metu akademijoje jau užsiregistravo apie 150 tėvų. Stengiamės tėvus įpratinti lankytis nuolat, o ne retkarčiais. Juk vaiko ugdymas – ne laisvalaikio leidimas“, – sako pašnekovė.

4 kartų abonementas, priklausomai nuo pasirinktos programos, kainuoja nuo 140 iki 164 Lt.

„Norėjau sukurti tokį verslą, kad galėčiau nuolat būti su vaiku. Augindama savo vaiką domėjausi įvairiomis kūdikių lavinimo metodikomis, todėl įgytas žinias pritaikiau praktikoje. Juk tėvai paprastai lavinti vaikus pradeda darželyje, tačiau tai daryti reikėtų jau nuo gimimo“, – priežastis, kodėl ėmėsi motinystę sieti su verslu, atskleidžia p. Lazdin, kūdikių akademijos „Mažųjų valdos“, kurią valdo UAB „Tangramo grupė“, įkūrėja.

Didins paslaugų kiekį

Pelninga investicija

„Mažųjų valdos“ įsikūrusios Vilniuje, Smolensko gatvėje esančiame lofte. Čia mažieji gali dūkti žaidimų ir sporto kambaryje, dalyvauti rengiamose pamokose, mamos gali susitikti ir ramiai pasišnekučiuoti. „Vaiko ugdymas tam tinkamiausiu metu – lyg gera investicija. Jos grąža yra milžiniška. Tai tas pats, kas nusipirkti kvadratinį metrą gyvenamojo ploto Vilniaus senamiesčio širdyje už keliolika litų, o kai vaikas suauga – džiaugtis, kad jis vertas keliolikos tūkstančių“, – paralelę įžvelgia p. Lazdin.

Kūdikių akademijoje vaikai gali rinktis tris mokymo programas: muzikinio ugdymo, kurioje vaikai mokomi dainuoti lietuvių liaudies dainas, groti įvairiais instrumentais; anglų kalbos mokoma, pasitelkiant muziką; 7 intelektinių įgūdžių lavinimo programa suteikia tėvams praktinių žinių, kaip lavinti vaikus namuose.

6

M A N O

K A R J E R A

RENATA L A ZDIN, KŪDIKIŲ AK ADEMI JOS „MA ŽŲJŲ VALDOS“ ĮKŪRĖJA , PRI SIPA ŽĮSTA NORĖJU SI VERSL Ą DERINTI SU MOTINYSTE. INGOS JUODYTĖS NUOTR.

Kūdikių akademija duris atvėrė pernai gruodžio mėnesį. „Po atidarymo dalyvavome parodoje „Vaikų šalis“. Ten kelios dešimtys tėvų užsiregistravo į pirmąsias pamokas“, – pasakoja verslininkė.

Kalbant apie vaikų ugdymą, geriausia rekomendacija iš lūpų į lūpas. Pasak p. Lazdin, mamos daug laiko praleidžia naršydamos internete, todėl nenuostabu, kad daug tėvų apie kūdikių akademiją sužino iš socialinio tinklo „Facebook“. „Aplinkiniuose rajonuose į gyventojų pašto dėžutes platinome skrajutes su informacija apie naują lavinimo įstaigą. Toks rinkodaros būdas pasiteisino, nes tėvams aktualu žinoti, kokios vaikų ugdymo įstaigos veikia šalia namų. Tačiau turime ir tokių tėvų, kurie netingi lavintis atvažiuoti iš kito miesto galo“, – sako p. Lazdin.

Kalbėdama apie investicijas, kurių reikėjo, norint atidaryti kūdikių akademiją, pašnekovė skaičiuoja, kad daugiausia lėšų teko skirti patalpų įrengimui. „Reikėjo įsirengti loftą nuo pradžios iki pabaigos.

Be to, turėjome specifinių reikalavimų. Vaikams reikia specialios grindų dangos, baldų“, – vardija pašnekovė. Šiuo metu „Mažųjų valdose“ dirba trys darbuotojai, kai reikia daugiau pagalbos, ieškoma papildomų rankų. „Netrukus pasiūlysime ir daugiau pamokėlių. Pavyzdžiui, sportuoti galės ir mamos, ir vaikai. Be to, imamės leidybos. Leidžiame patiems mažiausiems skirtas ugdymo priemones. Pavyzdžiui, netrukus išleisime korteles su Lietuvos paukščiais, kad vaikai mokytųsi pažinti sparnuočius“, – planais dalijasi p.

Lazdin.

M A N O

K A R J E R A

7

PROGRAMUOTOJŲ POREIKIO BUMAS TIK PRASIDEDA

Gintautas Degutis

Oysteinas Moanas, apie 100 programuotojų Lietuvoje turinčios Norvegijos grupės „Visma“ vadovas, prognozuoja, kad netolimoje ateityje Lietuvoje kursis daugiau tarptautinių kompanijų centrų ir užsienio įmonių, ypač iš Šiaurės šalių, mat darbo jėgos kainos ten didžiulės, o gerų IT specialistų tenka ieškoti su žiburiu.

„NAMŲ RINKOJE SAMDOME TIEK , KIEK GALIME, BET L ABAI DIDELĘ DALĮ INŽINIERIŲ IR IT SPECIALISTŲ SUSI RENK A NAFTOS KOMPANIJOS“, — SAKO OYSTEINAS MOANAS, NORVEGI JOS GRUPĖS „VIS MA“ VADOVAS. J U D I T O S G R I G E LYTĖS NUOTR.

Pati „Visma“ prieš kiek daugiau nei metus atsisakė Indijos įmonių užsakomųjų paslaugų ir įkūrė bendrovę Lietuvoje, padidino ir komandas, dirbančias kitose šalyse. Anot bendrovės vadovo, namų rinkoje bendrovė jau išnaudojo beveik visus darbo jėgos išteklius, mat geriausius specialistus susirenka naftos bendrovės. O pervilioti darbuotojus iš naftininkų vargiai įmanoma, nes jų atlyginimų kartelė, anot paties p. Moano, užkelta iki padangių. Tuo metu Lietuva esą atitinka visus šiauriečių reikalavimus, todėl per ateinančius keletą metų galime sulaukti daugiau danų ir norvegų įmonių.

– Kaip „Vismai“ sekėsi 2013 m.?

– Pastebėjome, kad itin sparčiai populiarėja debesų kompiuterijos, o ypač programinės įrangos nuomos pagal poreikį paslaugos (angl.

Software as a service, SaaS). Šių paslaugų paklausa auga kelis kartus greičiau nei įprastų, į kompiuterius diegiamų programų paklausa.

Paskutinį metų ketvirtį mūsų pajamos iš „SaaS“ pasiekė 173 mln.

NOK (71,5 mln. Lt) ir buvo 24% didesnės nei paskutinį 2012 m. ketvirtį. „SaaS“ tendencijos lemia ir dabartines „Visma“ tyrimų ir plėtros bei įsigijimų strategijų kryptis. Kadangi auga minėtų paslaugų paklausa, šiemet planuojame baigti keletą su „SaaS“ susijusių įsigijimų.

Pirmiausia – Suomijoje. Pernai lapkritį ten įsigijome paslaugų ir mobiliųjų sprendimų prekybos sektoriui tiekėją „Information Factory“. Šiemet nupirkome į viešąjį sektorių susikoncentravusią konsultacijų bendrovę „Priorite Group“ ir „Finnvalli“ – verslo valdymo sistemų diegėją.

Vos prieš metus Lietuvoje teturėjome mažą padalinį, gal 13–15 žmonių. Dabar – 107. Iki šių metų pabaigos planuojame išsiplėsti iki 200 darbuotojų. Lietuva tampa mums vis svarbesnė. Juolab kad per metus įsitikinome, jog programuotojai čia labai sumanūs ir darbštūs. Darbo jėgos sąnaudos čia mažesnės nei Norvegijoje, kurioje labai dideli atlyginimai. Norvegijoje apskritai labai sunku rasti tinkamų žmonių.

– Kokios yra įvairių šalių darbo rinkų subtilybės?

– Kiekviena šalis yra skirtinga ir trumpai papasakoti sunku. Bet tam tikrų ypatybių yra. Norvegijos rinkos išskirtinumą, kaip minėjau, lemia naftos pramonė. Štai, pavyzdžiui, Suomijoje, kurioje

8

M A N O

K A R J E R A

irgi sparčiai plečiamės, rinka yra kur kas mažiau įtempta. Be to, kai buvo parduotas „Nokia“ mobiliųjų telefonų padalinys, šalyje atsirado daug gerų laisvų IT specialistų. Kai kurie jau įsteigė savo įmones, bet kiti yra laisvi. Suomijoje jau turime beveik 1.000 darbuotojų.

– Kokius projektus šiuo metu vykdote Lietuvoje?

– Vilniaus komanda dalyvauja keliuose dideliuose projektuose.

Pats didžiausias turbūt yra debesų kompiuterija paremtos sistemos Norvegijos mokykloms kūrimas (apie tai rašyta dienraštyje „Verslo žinios“, 2014.03.03 — aut. past.). Kitas labai svarbus projektas – tarptautinė darbo užmokesčio ir personalo valdymo sistema. Tai pirmas toks projektas Europoje. Darbo užmokesčio reguliavimas visose šalyse yra labai skirtingas, todėl darbo užmokesčio apskaičiavimo sistemos dabar yra tik nacionalinės, kuriamos pagal užsakymą. Mūsiškį variantą galima pritaikyti bet kuriai valstybei, nes diegiame galimybę lengvai keisti mokesčių tarifus ir visus kitus su darbo rinkos reguliavimu susijusius dalykus. Šią sistemą jau testuoja klientai Nyderlanduose. Netrukus bandomieji sistemos variantai startuos ir Švedijoje, Norvegijoje. Kitąmet pristatysime versiją, skirtą Suomijai, o 2016 m. – Danijai.

Taip pat nemažai dirbame su mažmeninės prekybos sprendimais, ypač Norvegijos ir Švedijos įmonėms. Pavyzdžiui, Norvegijoje 60% maisto prekių parduotuvių naudoja mūsų sistemą. Ir ne tik prekybos vietose. Taip pat ir tiekimo grandinės valdymui.

Anksčiau nemažai darbų atlikdavome Indijoje. Dažnai naudodavomės jų užsakomosiomis paslaugomis. Bet dabar grįžtame į Eu-

ropą ir Vilnius perima daug darbų. Su lietuvių programuotojais dirbti lengviau nei su indais. Pastarieji niekada nesako, kad kas nors negerai, nes bijo. Reikia išmokti jiems viską išaiškinti, nes jie nesupranta mūsų verslo kultūros. Be to, ten žmonės nemotyvuoti, nes gauna labai nedidelius atlyginimus – didžiąją dalį pasiima tarpininkai. Dėl to yra milžiniška darbuotojų kaita. O tam, kad įkurtume Indijoje savo įmonę ir galėtume patys rūpintis projektais ir žmonėmis, esame per maži.

– Ar vykdote kokius nors projektus užsakovams Lietuvoje? Gal dalyvaujate arba ketinate dalyvauti viešuosiuose konkursuose, juk nuo kitų metų, kaip tikimasi, kartu su euru, ir prasidėjus naujam 2014–2020 ES finansavimo laikotarpiui vėl padaugės valstybinių užsakymų.

– Kol kas ne, ir šiais metais nieko panašaus neplanuojame. Tačiau kai susipažinsime su rinka ir užaugsime iki planuojamų 300 darbuotojų, žvalgysimės galimybių ir Lietuvoje. Manau, galėsime pasiūlyti ir savo paslaugų, ir gatavų produktų, pavyzdžiui, minėtą darbo užmokesčio ir personalo valdymo sistemą galima bus pritaikyti ir Lietuvai.

– Kas „Visma“ grupę apskritai paskatino investuoti Lietuvoje?

– Girdėjome, kad čia yra gera vieta investuoti. Kita priežastis, kad Vilnius yra arti mūsų namų rinkos – Norvegijos ir Švedijos – tik pusantros valandos lėktuvu nuo Oslo. Be to, gavome labai naudingos pagalbos iš „Investuok Lietuvoje“. Ta agentūra tikrai naudinga įmonėms.

Iš tikrųjų Lietuvoje yra gana racionalus ir efektyvus viešasis sektorius. Tikriausiai skundžiatės juo, bet, žinokite, žmonės tai daro visame pasaulyje. Ir biurokratijos kitose šalyse yra gal net daugiau nei pas jus. Patikėkit, Šiaurės šalyse valstybinis aparatas ir biurokratija – du labai dideli dalykai.

Per 20 metų iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių daug žmonių išvyko į kitas šalis. Bet dabar situacija keičiasi, žmonės sugrįš. Manau, jau dabar emigracija po truputį lėtėja.

Lietuva domisi nemažai užsienio įmonių ir didelių tarptautinių verslų, nes čia darbo jėgos kaina yra mažesnė nei Šiaurės ir Vakarų Europoje. Be to, pas jus yra gana žemas įmonių pelno mokestis, tad turėti čia centrą ar padalinį yra efektyvu. Artimiausiu metu čia kursis daug verslų, atsiras gerai apmokamo darbo pasiūla, todėl dalis emigrantų grįš ir ekonomikos augimo tempas bus didesnis nei Vakarų Europoje.

– Minėjote, kad „Visma“ planuoja šiemet pasamdyti beveik 100 žmonių, o kitąmet – dar bent tiek. Tačiau vietos įmonės ir asociacijos vis pabrėžia, kad specialistų jau dabar trūksta. Iš kur imsite 200 naujų darbuotojų?

– Manau, kad populiarėjant ir vystantis IT verslams vis daugiau jaunimo rinksis informatikos studijas. Dabar tokias studijų kryptis kasmet baigia vidutiniškai po 1.000 jaunuolių. Bet šis skaičius didės. Be to, tikiu, kad netolimoje ateityje ne tik sulėtės emigracija iš Lietuvos, bet ir prasidės imigracija iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų buvusio sovietinio bloko šalių.

Daliai iš jų Lietuva tikriausiai bus tarpinė stotelė į Vakarų Europą, bet kai kurie liks čia.

Be to, įmonės juk ieško skirtingo lygių ir gebėjimų žmonių. Mums, pavyzdžiui, reikalingi aukšto lygio „.NET“, „Java“ ir SQL specialistai. Mes juk ne bankas, o programavimo įmonė.

„IŠ TIKRŲJŲ LIETUVOJE YR A GANA R ACIONALUS IR EFEK T Y VUS VIEŠASIS SEK TORIUS. TI KRIAUSIAI SKUN DŽIATĖS JUO, BET, ŽINOKITE, ŽMONĖS TAI DARO VISAME PASAULYJE“, — SAKO OYSTEINAS MOANAS „VISMA“ GRUPĖS VADOVAS.

Karjera

Oysteinas Moanas „Visma“ grupei vadovauja nuo 1997 m., kai tapo kontroliuojančiosios bendrovės „Visma“ ASA generaliniu direktoriumi. Jis taip pat yra „Visma“ grupės prezidentas. Jo vadovaujama kompanija išsiplėtė nuo 300 iki 5.500 darbuotojų.

Anksčiau p. Moanas įkūrė bendrovę „Cinet“ AS ir nuo 1986 m. ėjo jos viceprezidento, atsakingo už produktų plėtrą, pareigas. 1993–1997 m. jis dirbo šios įmonės generaliniu direktoriumi.

Jis taip pat vadovavo bendrovėms „Mefjorden“ ASA, „Getronics“, „Inmeta Crayon“ ASA, „Inmeta“ ASA „Norman“ ASA, „Confirmit“ ASA, „Confirmit Ltd“ ir „Exense“ ASA. Ponas Moanas Oslo universitete įgijo Informacinių technologijų bakalauro laipsnį, o vėliau – 1983 m. – ir informatikos magistro laipsnį.

Apie „Visma“

„Visma“ yra viena didžiausių IT ir verslo sprendimų kompanijų Šiaurės ir Vidurio Europoje. Kompanija įsteigta Norvegijoje, Osle. Ten yra ir pagrindinis grupės biuras.

Bendrovės apyvarta pernai siekė apie 2,6 mlrd. litų. Šiuo metu „Visma“ grupėje dirba per 5.600 žmonių.

Kompanija veikia Šiaurės šalyse, Nyderlanduose, JK, Airijoje, Rumunijoje, Ispanijoje ir Čekijos Respublikoje, Serbijoje ir Vokietijoje. Tačiau 95% visų pajamų gauna Šiaurės šalyse.

UAB „Visma Lietuva“ įkurta 2011 m. Ji teikia programavimo paslaugas „Visma“ grupės klientams Šiaurės šalyse.

„Visma“ grupės finansiniai rezultatai, mlrd. Lt 2012 m.

2013 m.

Pajamos

2,37

2,65

EBITDA

0,458

0,545

Pelnas prieš mokesčius

0,224

0,3

M A N O

K A R J E R A

ŠALTINIS: „VISMA“

9

LIETUVOJE AVI ALINIJOS PLEČIASI, TAČIAU ORL AIVIŲ PILOTAI RIKIUOJASI BEDARBIŲ EILĖSE.

2014 m. vasarį LR darbo biržoje buvo registruoti: 1 oro linijų transporto pilotas 1 pilotas bandytojas 2 komercinės aviacijos pilotai

VLADIMIRO IVANOVO NUOTR.

2013 m. vasario mėn. darbo biržoje buvo registruoti: 1 orlaivio vadas 2 orlaivio navigatorius 3 oro linijų transporto pilotai 1 pilotas bandytojas 4 komercinės aviacijos pilotai.

ORLAIVIŲ PILOTAI – TARP GEIDŽIAMIAUSIŲJŲ, BET NE LIETUVOJE

Sparčiai augant kelionių avialinijomis paklausai, Ramiojo vandenyno avialinijų atstovai teigia, kad jų investicijas į plėtrą stabdo tik orlaivių pilotų stygius.

Lietuvoje yra kitaip – avialinijos plečiasi, tačiau orlaivių pilotai rikiuojasi bedarbių eilėse. Samdyti užsieniečius oro linijoms apsimoka labiau.

Lietuvoje šiuo metu yra registruota 10 avialinijų: „Air Lituanica“ vykdo tiesioginius skrydžius, kitos – užsakomuosius.

Devynis „Airbus“ lėktuvus su įgula nuomojančios užsakomųjų skrydžių UAB „Avion Express“ didžiąją dalį darbuotojų sudaro užsieniečiai. Pernai įmonė įsigijo 4 papildomus lėktuvus, tačiau detalizuoti, kaip sekėsi ieškoti naujų įgulos narių, Vaidotas Brantas, įmonės atstovas, nubuvo linkęs: „Mes visada stengiamės pirmiausia ieškoti lietuvių specialistų. Tačiau kaip ir kitose srityse, Lietuvoje trūksta gerų specialistų su patirtimi“.

Didžiausios pagal pajamas ir lėktuvų skaičių avialinijos „Small Planet“ šiemet vasarą planuoja įdarbinti per 125 pilotų, iš jų – 22 „Airbus320” Vilniaus bazei (iš viso grupė turi 7 bazes: Paryžiuje, Lione, Londone, Mančesteryje, Vilniuje, Varšuvoje ir Katovicuose). Vilniuje įmonė planuoja įdarbinti tik 12 lietuvių pilotų, kitą dalį darbuotojų sudarys užsieniečiai. „Gerai parengtų pilotų Lietuvoje trūksta. Pagrindinė VGTU paruoštų specialistų problema – jų auklėtiniams dar reikalingi papildomi mokymai konkrečiam lėktuvo tipui, kurie yra labai brangūs. VGTU auklėtiniai būtų daug paklausesni rinkoje, jei gautų ir tam tikrų lėktuvų tipo mokymus“, – dėsto Karina Dajoraitė – Dirvonskienė, bendrovės administracijos ir personalo departamento vadovė.

Universitetinių studijų nepakanka

Evaldas Petkus, Aviakompanijos „DOT LT“ generalinis direktorius, sako, kad jų įmonėje darbuotojų skaičius jau keletą metų nesikeičia – įmonė samdo apie 40 orlaivių pilotų, iš kurių 35 – lietuviai. Pasak jo, po 2009 m. krizės oro transporto sektorius dar nėra atsitiesęs, dėl to ir orlaivių įgulos paklausa nėra tokia didelė, kokia buvo 2008 m.

Tačiau ir atsigavus rinkai, Lietuvoje ruoštų specialistų paklausa vargu ar augtų. „Priėmus į darbą lietuvį, dažniausiai jį tenka dar mokyti skraidyti reikiamu lėktuvo tipu ir suteikti to lėktuvo tipo kvalifikaciją. Tai kainuoja daugiau nei 100.000 Lt. Jei ieškosi darbuotojo užsienyje, grei-

10

M A N O

K A R J E R A

čiausiai rasi tinkamos kvalifikacijos, arba jis bus pasiruošęs pats sumokėti už savo mokslus“, – aiškina p. Petkus.

Įdarbinti per užsienio agentūrą – naudingiau

Lietuvos darbuotojų paklausą muša ir dideli mokesčiai. Mokesčių koeficientas Lietuvoje siekia 1,72, tad jei nori pilotui „į rankas“ mokėti 10.000 Lt, darbdavys turi atseikėti 17.200 Lt. „Įdarbinant per užsienio agentūrą išlošia visi, tik ne Lietuvos valstybė. Pilotai uždirba daugiau, aviakompanija sumoka mažiau, o agentūra pasiima savo komisinius. Daugumoje Europos šalių mokestinė bazė yra kur palankesnė nei Lietuvoje“, – dėsto specialistas. „DOT LT“ partnerių danų aviakompanijoje dirba 170 žmonių.

Pasak p. Petkaus, čia nėra sekretoriato ar personalo skyriaus, nes bendrovei nereikia pildyti krūvos Lietuvoje privalomų dokumentų, jų archyvuoti. „DOT LT“ biure Vilniuje dirba 90 žmonių, iš kurių du samdomi dokumentams tvarkyti. „Didžiulę naštą Lietuvos oro bendrovėms vyriausybė yra užkrovusi ir dėl darbuotojų atostogų. Pagal Lietuvos įstatymus skraidančiajam personalui turi būti suteikiama 58 dienos atostogų (vienintelė tokia šalis ES). Tačiau jei pilotą įdarbinsime tarkim Airijos įdarbinimo įmonėje, tad jo darbo santykiai yra grindžiami Airijos darbo teise ir atostogos jam skiriamos pagal airiškus įstatymus“, – subtilybes aiškina specialistas.

Dėl lėktuvų inžinierių – bėdų dar daugiau

Aviacijos inžinierius Lietuvoje ruošia Gedimino technikos universitetas ir KTU, tačiau skirtingai nei pilotams, jiems baigus universitetą ES licencijos nesuteikiamos. „Inžinierių su europine licencija ir reikiama kvalifikacija ieškome visoje Europoje. Jų kaina yra didžiulė, mokame apie 10.000 EUR per mėnesį, o kartais prašoma dar daugiau. Pasirinkimo neturime, kitaip lėktuvai kilti negalės“, – piktinasi p. Petkus.

M A N O

K A R J E R A

11

UŽ NAUDĄ

ATSAKINGOS PAČIOS ĮMONĖS

Rasa Dževeckytė Įmonės, besirenkančios mokymus, vis dažniau pageidauja kitokios mokymosi pateikimo formos, nestandartinio požiūrio, tęstinio mokymo, nukreipto į darbuotojų kompetencijas ir jų laipsĮ ŽI nišką įvairiapusį lavinimą. Būtent tokie NIASINVESTICIJA ATSIPERK A , JUK SAKOMA – K Ą mokymai atsiperka labiausiai.

IŠMOKSI, ANT PEČIŲ NENEŠIOSI.

„MAT TON“ NUOTR .

„Pastebėjome, jog daugiau į mokymus investuoja įmonės, kurių veikla yra susieta su prekyba, eksportu, tiesioginiu klientų aptarnavimu ir pardavimais. Anksčiau buvo manoma, kad mokymas aktualus ir lėšų jam gali skirti tik didelės, tarptautinės įmonės, tačiau paskutiniu metu pastebima tendencija, kad vis daugiau į darbuotojų ugdymą investuoja ir vidutinės įmonės“, – nurodo Gražina Didė, UAB „EVS Group“ vykdomoji direktorė. Ši įmonė save vadina mokymo brokeriais. Tai aliuzija į draudimo brokerius: tarpininkavimas suvedant klientą ir paslaugos teikėją – pirmiausia išsiaiškinama, ko užsakovui iš tikrųjų reikia, o paskui pagal tai atrenkami geriausiai šiuos poreikius atitinkantys lektoriai ar konsultacijų įmonės.

Dėmesys – „varikliukams“

Neretai įmonės vadovui sunku apsispręsti, kokio mokymo reikia. Vis dažniau įmonės darbuotojų ugdymo planas sudaromas po metinių pokalbių su darbuotojais. Taip yra nustatomi ne tik darbuotojo rezultatai ir padėtis įmonėje, bet ir apžvelgiama, kaip pasikeitė darbuotojo kompetencijos lygis, palyginti su praėjusių metų vertinimu. Kad darbuotojo rezultatai būtų geri, o kompetencijos lygis augtų, jam turi būti nustatyti ateinančių metų tikslai, o kad tikslai būtų pasiekti, reikia akcentuoti, ką ir kaip jis turės patobulinti savo darbinėje veikloje. „Paprastai daugiausia dėmesio vadovai skiria tiems darbuotojams arba skyriams, kurie yra pagrindinis įmonės „variklis“, nuo kurių priklauso pačių svarbiausių, prioritetinių įmonės procesų įgyvendinimas. Taip pat visada išlieka aktualus vadovų kompetencijų ugdymas. Įmonės, kurių biudžetas ribotas ir jos vidiniams mokymams lėšų neskiria, vis dažniau užsako koman-

12

M A N O

K A R J E R A

dos formavimo ir bendradarbiavimo skatinimo mokymus, taip suderindamos ir naudą, ir pramogą kartu“, – tendenciją apibrėžia pašnekovė.

Ji pataria, kad ieškant tinkamo mokymo vertėtų rinktis ne tik pagal asmenį – darbuotoją, bet ir atsižvelgti į skyriaus – padalinio ar visos organizacijos poreikius: juk paprastai rezultatai priklauso nuo to, kaip sekasi bendrauti ir bendradarbiauti, nes sąveika tarp skirtingų padalinių darbuotojų vis dažniau tampa vienu iš svarbiausių veiksnių. „Tad tikslinga būtų mokymuose suburti įvairių padalinių, departamentų ar skirtingas užduotis atliekančius asmenis, kad jie sustiprintų bendradarbiavimo įgūdžius, įsisavintų vykdomos ar kuriamos strategijos svarbą ir suprastų savo paties vaidmenį visos organizacijos lygmeniu“, – pataria specialistė.

Mažiau, bet geresnių

Kai kada mažesnių miestelių arba nuo sostinės labiau nutolusių regionų verslininkai pripažįsta, kad mokymuose dalyvautų dažniau, jei netektų važiuoti į didesnius miestus ar Vilnių.

Jolita Pundziuvienė, Klaipėdos Lyderystės ir psichologijos centro steigėja ir vadovė, teigia, kad mokymo ir konsultacijų poreikis sostinėje net 4 kartus didesnis nei Klaipėdoje. Be to, uostamiesčio įmonių vadovų, ieškančių galimybių tobulintis, akys dažnai krypsta į Vilnių. „Yra buvę, kad pakvietė mane vesti mokymų į sostinę.

Per perrauką vienos įmonės vadovas sako: „Va čia tai lygis!“ Netrukome išsiaiškinti, kad jis – irgi iš Vakarų Lietuvos. Kai sužinojo, kad aš pati iš Klaipėdos, ėmė sau priekaištauti, esą, ko reikėjo važiuoti į Vilnių, jei galėjo viską gauti pašonėje“, – yra sakiusi p. Pundziuvienė. (VŽ 2013 12 12) Vis dėlto p. Didė nemano, kad regionuose verslas nuskriaustas dėl mokymo pasirinkimo. „Nepriklausomai nuo įmonių geografinės padėties, galime drąsiai teigti, jog jos nejaučia mokymų teikėjų stygiaus. Dėl aršios konkurencijos dažnas mokymų

teikėjas dirba visoje Lietuvoje, neapsiriboja vien tik savo miestu arba regionu. O pačios įmonės, nustatydamos savo mokymosi lėšų krepšelį, vadovaujasi tuo, jog nori gauti mažesnį kiekį, bet efektyvesnių, kryptingesnių mokymų“, – aiškina „EVS Group“ vykdomoji direktorė.

Kaip atsirinkti naudingiausius mokymus?

*Pasaulyje yra daug metodų, pagal kuriuos vertinama mokymų nauda. Visi metodai savotiškai tinkami, nes vieno, visais atžvilgiais nepakeičiamo modelio tiesiog nėra. Vis dėlto tęstinės mokymo programos, kurios sudaromos metams ar dvejiems, visada atneša daugiau naudos nei vienkartiniai arba padriki seminarai be konkretaus plano ar ateities vizijos. *Dėliojant tęstinę mokymo programą, visada reikia stengtis parinkti mokymus taip, kad jie apimtų individualių kompetencijų ugdymą ir būtų skiriama laiko bendriniams mokymams, tokiems kaip strategijos modeliavimas, bendradarbiavimo įgūdžių stiprinimas, tai vienareikšmiškai svarbu kiekvienam įmonės darbuotojui, neišskiriant jo pareigų ir atsakomybės. *Mokymo tęstinumu ir išmoktų dalykų pritaikymu turi rūpintis pačios įmonės. Deja, dar ne visi vadovai tai suvokia. Čia vieta, kur dažniausiai suklumpa tiek stambios, tiek vidutinės įmonės. Neužtenka vien tik sumokėti už mokymą ir išleisti darbuotojus į seminarą. Konsultantai ar kiti išoriniai specialistai gali ištiesti pagalbos ranką, tačiau jie negali nuolat būti konkrečių žmonių darbo vietoje ir padėti jiems dirbti. *Mokymą ir darbuotojų kompetencijų ugdymą galima priskirti prie vienos iš motyvacinių priemonių. Tai nepiniginis motyvavimas, kuris turi tikslingą motyvą tiek asmeniniu, tiek įmonės požiūriu. Investicija į žinias atsiperka, juk sakoma – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

Komentarai

Arvydas Zaščiurinskas, UAB „Clean Solution“ direktorius: „Savo valytojams ir kiemsargiams rengiame vidinius mokymus, o štai administracijos darbuotojai ir pardavimo vadybininkai dalyvauja išoriniuose. Įsitikinau, kad mokymo nauda labai priklauso nuo lektorių. Sunku atsirinkti tinkamus mokymus.

Dažniausiai bandai išsiaiškinti per kolegas, kokius mokymus pasirinkti. Tačiau yra buvę tokių, kurie nelabai naudingi: gal darbuotojai dalyvauti juose ir turėjo motyvacijos, tačiau įmonei rezultatų neatnešė. O į mokymus juk būtent dėl geresnių rezultatų ir siunčiama.

Iš savo praktikos jau galiu pasakyti, kad ieškant mokytojų labai svarbu atkreipti dėmesį, į ką orientuojasi lektorius: jei teikiate paslaugas, mokymai apie tai, kaip parduoti produktą, nebus labai naudingi.“

GR A ŽINA DIDĖ, UAB „EVS GROUP“ V YKDOMOJI DIREKTORĖ: „TIKSLINGA MOK YMUOSE SU BURTI ĮVAIRIŲ PADALINIŲ, DEPARTAMENTŲ AR SKIRTIN GAS UŽDUOTIS ATLIEK ANČIUS DARBUOTOJUS.“ VLADIMIRO IVANOVO NUOTR.

Ramutė Meškelienė, UAB „Reavita“ direktorė: „Norint imtis pokyčių, reikia žinių. Informacijos, ką ir kaip galima daryti, internete apstu, knygų apie tai galybė prirašyta, įvairių mokymų ir seminarų taip pat siūloma ne ką mažiau. Nusprendžiau, kad naudingiausia būtų pasinaudoti mokymais, kuriuose galima gauti koncentruotos informacijos. Pasirodo, išsirinkti, kokių mokymų tau reikia ir pas kokį lektorių eiti – nėra toks paprastas dalykas. Deja, teko pripažinti, kad kai kurie mokymai buvo visai nenaudingi. Toks įspūdis, kad jie rengiami vien tam, kad organizatoriai užsidirbtų, o ne kad suteiktų žinių. Vis dėlto pavyko rasti tokių lektorių, kurie užvedė ant kelio, kokių pokyčių reikia imtis. Tam pasitarnavo rekomendacijos iš lūpų į lūpas. Į mokymus susirinko daug tokių verslininkų, kurių įmonės jau veikia keliolika ar net dvidešimt metų. Pasirodo, nesvarbu, kiek esi sukaupęs patirties, bet vieną sykį ateina ta diena, kai turi pradėti keistis. Nes tai, kas buvo veiksminga vakar, šiandien jau nebegalioja.“ Aušra Končiuvienė, UAB „Optikos pasaulis“ direktorė: „Pirmiausia pradėjome naudotis vidiniais mokymais, skirtais pardavėjams konsultantams bei optikos specialistams. Prieš keletą metų mokymo programą išplėtėme ir dabar mokymuose jau dalyvauja vadovai, administracijos darbuotojai, regionų vadovai. Dažniausiai renkamės pardavimų didinimo ir komandos formavimo mokymus. Neretai pati juose dalyvauju: kol kas nei mokymo kokybe, nei lektoriais nusivilti neteko, visada dalį naujų žinių pritaikau praktiškai. Įmonėje dirba 200 žmonių. Stengiamės įtraukti visus, neišskiriame nė vieno, kurių nekviestume pasitobulinti. Darbuotojams tai kelia motyvaciją, didina kompetenciją dirbant su klientais, skatina lojalumą, nes jie jaučiasi, kad įmonė jais rūpinasi.“

M A N O

K A R J E R A

13

MOKYMAMS AUDITORIJOS

NEBEREIKALINGOS Rasa Dževeckytė

Populiarėjantys nuotoliniai mokymai leidžia sutaupyti lėšų ir laiko. Vis dėlto išryškėja ir jų trūkumų: nesant gyvo akių kontakto su lektoriumi, sunkiau išlaikyti dėmesį, be to, ne kiekvienas darbuotojas prisiverčia savarankiškai mokytis. Tačiau tokį mokymo būdą praktikuojančios bendrovės teigia, kad pranašumų daugiau nei trūkumų.

Darbdaviams nelengva rasti tinkamą proporciją, kiek mokymų darbuotojams reikia. Jei jų bus per daug, žmonėms tai taps rutina, pernelyg dažnai teks atsitraukti nuo tiesioginio darbo. Be to, mokymai nėra pigūs. Jei mokymų apskritai nebus – darbuotojai negalės tobulėti, gauti naujų žinių. Tad prieš keletą metų pradėjusi formuotis nuotolinių mokymų pasiūla įgauna pagreitį. „Nuotoliniai mokymai yra pažangus tobulėjimo – tiek asmeninio, tiek profesinio – būdas. Nuotolinių mokymų sąvoka daug kam asocijuojasi su paprastais vaizdo įrašais, garso medžiaga ar net savarankišku internetu pateiktos medžiagos nagrinėjimu, tačiau kokybiški nuotoliniai mokymai turi daugiau dalių. Tai aiški, struktūruota informacija, pateikiama vaizdo formatu su greta rodomomis lektoriaus skaidrėmis, dažnai kartu pateikiama ir papildoma informacija, yra žinių patikrinimo testai.

Tokie mokymai gali būti ir transliuojami tiesiogiai, ir pateikiami kaip vaizdo įrašai“,– aiškina Augutis Kučinskas, nuotolinių mokymų projektų „egu.lt“ ir „VersloKursai.lt“ vadovas.

Taupo lėšas

Vienas esminių dalykų, kodėl įmonei pravartu naudoti nuotolinius mokymus – taip galima sutaupyti laiko ir lėšų. Vis dėlto neretai tai, kas naudinga įmonei, neatrodo naudinga ar bent jau nelabai patinka darbuotojams.

Paimkime trumpus, kelių valandų raštvedybos kursus biuro administratorėms. Tarkime, tokie kursai rengiami Vilniuje ir kainuoja 100 Lt. Administratorei Rūtai iš Mažeikių tokie mokymai reikalingi, nes tai tiesiogiai susiję su jos darbu, tačiau vien nuvažiuoti į sostinę kainuoja daugiau nei patys mokymai. Todėl įmonei būtų naudinga, jei administratorė Rūta šias žinias perimtų nuotoliniu būdu. Taip būtų sutaupytos kelionės sąnaudos ir įmonė neliktų be administratorės.

O darbuotojai neretai renkasi išvyką, kuri jiems yra savotiška pramoga, pabėgimas nuo kasdienės rutinos. Be to, tokiuose mokymuose dažnai vaišinama kava, užkandžiais ir pan., tai papildomai skatina, renkantis tarp nuotolinių ir auditorinių mokymų. „Nuotoliniai mokymai darbuotojo atžvilgiu taip pat turi pranašumų: jis turi galimybę pasirinkti individualų mokymosi tempą. Taip pat neretai pasitaiko, kad per įprastus mokymus didelėje auditorijoje žmonės nedrįsta pateikti klausimų, mokantis nuotoliniu būdu ši problema išnyksta“, – vardija p. Kučinskas.

14

M A N O

K A R J E R A

Lemia specifika

Paprastai nuotolinius mokymus labiau praktikuoja didelės įmonės, tačiau ekspertas pabrėžia, kad jų taikymas priklauso ne nuo įmonės dydžio, o nuo konkrečių pareigybių ir mokymų temos. Pavyzdžiui, įmonei, turinčiai klientų aptarnavimo vietas visoje Lietuvoje, nuotoliniai mokymai puikiai tinka mokyti, tarkime, kasininkus, pardavėjus, klientų aptarnavimo konsultantus, padavėjus ir pan. Tokiais atvejais paprastai parengiami individualūs, tik tos įmonės darbuotojams skirti mokymai. „Arba imkime pardavimo vadybininkams skirtus kursus. Smulkios ir vidutinės įmonės dažnai negali sau leisti užsakyti individualių vidinių mokymų, tad joms tiktų nuotoliniai. Be to, nemaža dalis tokių įmonių yra nutolusios nuo Vilniaus ar Kauno, o lektoriams neapsimoka važiuoti į mažesnius miestelius. Todėl miestelių verslininkai ir darbuotojai jaučia savotišką mokymų badą. Šiuo atveju taip pat tiktų nuotoliniai mokymai“, – tvirtina pašnekovas.

Nuotolinių mokymų skirtumai nuo įprastų · Nuotoliniai mokymai rengiami neprisirišant prie konkrečios vietos ir laiko. · Nuotoliniuose mokymuose pateikiama labiau koncentruota, susisteminta informacija. · Ką nors praklausęs ar nesupratęs žmogus turi galimybę atsukti ir pažiūrėti medžiagą iš naujo. · Žiūrėdamas vaizdo mokymų kursą žmogus turi galimybę pasirinkti priimtiną mokymosi tempą.

Nuotolinių mokymų nauda · Didesnis efektyvumas – dėl galimybės kelis kartus peržiūrėti medžiagą, pasitikrinti žinias. · Taupomas laikas – nereikia važiuoti ir mokymus. · Mažesnės sąnaudos – atkrinta kelionės išlaidos, taip pat taupomas mokymų dalyvių darbo laikas.

Nuotolinių mokymų trūkumai * Nėra gyvo akių kontakto. Vis dėlto daugeliui maloniau žiūrėti į lektorių auditorijoje nei kompiuterio ekrane. * Per netiesioginę mokymų transliaciją paprastai negalima tuoj pat iš lektoriaus gauti atsakymo į kilusį klausimą.

Tačiau tiesiogiai mokant tokia galimybė yra. * Individualūs trūkumai, priklausantys nuo mokymų organizatorių turimų techninių galimybių, pavyzdžiui, prastas garsinimas, per mažas apšvietimas, filmuojama iš

toli arba apskritai nefilmuojama – pateikiamas tik garsas, nepateikiama vaizdo iliustracijų ir papildomos medžiagos ir pan. ŠALTINIS: „EGU.LT“

Patirtis

Virginija Mikutaitė, „Lietuvos draudimo“ Personalo departamento direktorė: „Prieš trejus metus pradėjome naudoti virtualią darbuotojų mokymo erdvę – platformą „Learning zone“ / Mokymosi erdvė. Mūsų darbuotojai joje gali rasti daugiau nei 230 mokymosi kursų lietuvių kalba, apie 1.000 anglų kalba, daugiau nei 100 kursų rusų kalba, taip pat daugybę kitų galimybių. Darbuotojai prie šios svetainės jungtis gali iš bet kurio kompiuterio, kur yra internetas, bet kuriuo paros metu. Galima pasirinkti mokymus, ugdančius tai, ko kiekvienam labiausiai reikia: bendrąsias, vadybines, technines, tik tam tikrai veiklos sričiai reikalingas kompetencijas.

Mokymuisi „Learning Zone“ erdvėje kiekvienam darbuotojui skirta viena valanda per savaitę. Tuo ar kitu savo pasirinktu laiku galima individualiai mokytis pagal sudarytas programas, prisijungti prie el. mokymosi kursų, skaityti internete esančią profesinę literatūrą.

Pernai „Learning Zone“ erdvėje įmonės darbuotojai

AUGUTIS KU ČINSK AS, NUOTOLI NIŲ MOK YMŲ PRO JEK TŲ „EGU.LT“ IR „VERSLOKURSAI. LT“ VADOVAS: „NUOTOLINIAI MO K YMAI GALI BŪTI IR TIESIOGINIAI, IR PATEIKIAMI K AIP VAIZDO ĮR AŠAI.“ J U D I T O S G R I G E LYTĖS NUOTR.

baigė daugiau kaip 97.000 privalomų ir savanoriškų mokymų bei testų: vienas darbuotojas vidutiniškai baigė 90 mokymų, arba 7,5 mokymo per mėnesį.

Vienas iš nuotolinių mokymų pranašumų – nereikia vykti į mokymus, tad darbuotojai sutaupo laiko, o bendrovė – važiavimo, salės nuomos pinigus. Sutaupytas lėšas galima investuoti į mokymų turinį bei skirti papildomiems išoriniams mokymams. „Learning Zone“ erdvė taip pat naudojama tikrinti darbuotojų žinioms bei licencijavimo procesams (pardavimo, rizikos vertinimo ir žalų darbuotojams suteikiamos licencijos). Taigi dalis svetainėje esančių mokymų kai kurioms pareigybėms arba visiems darbuotojams yra privalomi. Juos išmokę darbuotojai laiko žinių tikrinimo testus. Taip užtikrinama, kad privalomus mokymus išėjo ir žinias įtvirtino visi darbuotojai, kuriems jie buvo skirti.

M A N O

K A R J E R A

15

GERO

DARBUOTOJO VIEN UŽ PINIGUS NENUSIPIRKSI Rasa Dževeckytė Sąnaudų mažinimo era baigiasi, vis daugiau įmonių pereina į pamatuotos rizikos etapą – taip dabartinę padėtį vertina personalo atrankos ir paieškos ekspertai. Darbdaviams, norintiems pasiekti dar geresnių rezultatų, teks ne tik didinti darbuotojams atlyginimus, bet ir ieškoti kitų būdų, kad specialistai neperbėgtų pas konkurentą.

Anksčiau darbo rinką metų pradžioje apimdavo sąstingis ir ji įsilinguodavo tik sausio pabaigoje, o šiemet aktyvumas kur kas didesnis nuo pat metų pradžios. Tai rodo, kad ekonomika atsigauna, įmonės gyvena optimistiškomis nuotaikomis, planuoja plėtrą, vadinasi, neapsieinama ir be naujų specialistų. „Kai kurie įmonių vadovai personalo atrankos projektus buvo suplanavę jau praėjusių metų pabaigoje, tačiau įtikinome, kad gruodį jų pradėti nereikia, nes tada potencialiems kandidatams daugiau rūpi šventės, kalėdinės atostogos ir panašiai. Todėl šie projektai pradedami šiemet“, – sako Valdas Grudė, vadybos konsultacijų ir mokymų įmonės „Primum Esse“ pardavimo vadovas ir partneris.

Jam pritaria ir kiti rinkos ekspertai. „Šie metai nepagailės teigiamų pokyčių, nes pastaruoju metu vis daugiau įmonių baigė sąnaudų efektyvinimo etapą ir imasi pamatuotos plėtros. Juk visi žinome, kad neįpildamas kuro į automobilio baką toli nenuvažiuosi. Todėl reikia motyvuoti darbuotojus, kad šie jaustųsi patenkinti darbu. O vien pinigais to nepadarysi“, – pabrėžia Šarūnas Dyburis, personalo paieškos UAB „AIMS International Lietuva“ vadovaujantysis partneris.

Algos kils

Kai kuriose įmonėse – ypač smulkiosiose – nėra sukurta motyvacinių sistemų ir darbuotojams už gerą darbą paprastai atsilyginama premijomis ar didesne kintamojo darbo užmokesčio dalimi. „Sunkmečiu daugelis įmonių perėjo prie pakankamai saugios atlyginimų sistemos, kai atlyginimas susiejamas su įmonės rezultatais. Tuomet darbuotojai nebuvo tuo labai patenkinti, nes nepasiekus rezultatų tekdavo pasitenkinti vien fiksuota algos dalimi, tačiau dabar, įmonėms atsitiesiant ir dirbant pelningai, šie kintamieji priedai pasidarė gana solidūs“, – nurodo p. Dyburis.

16

M A N O

K A R J E R A

K ARTAIS ATIDUMAS DARBUOTOJAMS, PAPR ASČIAUSIAS ŽMOGIŠKUMAS GALI BŪTI PRIEŽ ASTIS, K AD NET NEMOK AN TIS DIDŽIAUSIŲ ATLYGINIMŲ DARBDAV YS TAPTŲ GEIDŽIAMAS. „ M A T T O N “ N U O T R .

Jis neatmeta galimybės, kad kai kurios įmonės šiemet atlyginimus kels visiems darbuotojams – kaip kompensaciją, kad šie padėjo išgyventi sunkmetį susiverždami diržus. Vis dėlto labiausiai didesnės algos gali tikėtis tie, kurių rezultatai daugiausia papildė įmonės biudžetą. „Taigi atlyginimo didinimo žirklės bus gana plačios – jei vienam darbo atlygis bus didinamas simboliškai, kitiems jį pakels apčiuopiamai“, – sako p. Dyburis.

Vis dėlto kiti kalbinami personalo atrankos ekspertai nėra taip optimistiškai nusiteikę. Ponas Grudė įsitikinęs, kad laikai, kai atlyginimai kasmet keliami visiems įmonės darbuotojams „pagal nutylėjimą“, nebegrįš – finansiškai bus įvertinami tik geriausieji. O štai Karolis Blaževičius, personalo paieškos ir atrankos bendrovės „Indigroup“ vadovas, atkreipia dėmesį, kad daugelis darbdavių yra linkę kelti algas tiems, kurie patys to paprašo ir sugeba įrodyti, kad yra už ką. „Tokių atvejų, kai darbuotojai vis drąsiau eina derėtis su darbdaviu, daugėja. Priežasčių tam yra: darbdaviai, išmokę krizės pamokas, nėra linkę didinti išlaidų personalui, iš kitos pusės, darbuotojai mato, kad įmonės rezultatai gerėja, kad prie to prisidėjo ir jie, tad su vadovu derasi dėl algos pakėlimo“, – nurodo p. Blaževičius.

Svarbiausia – požiūris

Privilioti ir išlaikyti gerus specialistus galima ne vien atlyginimu. Žinoma, mokėti tokią algą, kad žmogus jaustųsi oriai, reikia, tačiau neretai papildomus šimtus ar net tūkstančius gali atstoti kiti veiksniai. Pavyzdžiui, vis daugiau žmonių kreipia dėmesį į darbo sąlygas: tarkime, gal toje įmonėje yra nemokamas maitinimas, o gal – lankstus darbo grafikas. Daugiau svorio įgauna ir vadovo asmenybė: koks jo vadovavimo stilius, kaip bendrauja su pavaldiniais, ar laikosi žodžio, galų gale kokia atmosfera vyrauja įmonėje. Tad kartais atidumas darbuotojams, paprasčiausias žmogiškumas gali būti priežastis, kad net nemokantis didžiausių atlyginimų darbdavys taptų geidžiamas. „Nesvarbu, ar įmonė didelė, ar maža, svarbiausia yra požiūris į žmogų. Gali būti net smulki įmonė, bet jei vadovas supranta, kad ne kas kitas, bet jos darbuotojai kuria vertę, ir sugeba tai jiems parodyti, tokia bendrovė dirbs sėkmingai“, – įsitikinęs „Primum Esse“ atstovas.

Tiek pat svarbu darbuotojų požiūris. Pavyzdžiui, vyrauja nuo-

monė, kad jaunuoliai turi labai daug lūkesčių, visko nori gauti tuoj pat, bet mainais nelabai yra linkę ką nors pasiūlyti – su tuo susidūrė ne vienos įmonės vadovas, bandantis specialistų išsiugdyti iš studentų ar absolventų. „Nesutikčiau su tuo. Yra daug perspektyvių jaunuolių, paprasčiausiai darbdaviai netinkamai juos atsirenka. Nes klystama, jei manoma, kad jauną žmogų nesudėtinga išsirinkti. Taip, galbūt toks darbuotojas yra pigesnis, tačiau jo atranka ne ką paprastesnė negu vadovo, nes įdarbinant žmogų be patirties – tiek darbo, tiek gyvenimiškosios – svarbu išsiaiškinti ne tiek jo gebėjimus, kiek požiūrį“, – nurodo „Indigroup“ vadovas.

Klaidos kainuoja

Svarbu ne tik nustatyti tinkamą atlygį, bet iš pat pradžių nepadaryti klaidų renkantis naują žmogų. Didesnėse įmonėse tam yra personalo specialistai, o smulkiosiose dažnai šį darbą atlieka įmonės vadovas. „Gerų specialistų rasti visada sunku. O neretai vadovai, neturintys didelės patirties atsirenkant darbuotojus, klaidingai įsivaizduoja, kad jei sulaukia kelių šimtų gyvenimo aprašymų, darbuotoją išsirinks nesunkiai. Sukviesti žmones pokalbio yra lengviausia, bet įvertinti jų kompetenciją reikia įrankių“, – atkreipia dėmesį p. Blaževičius.

Jei žmogus pasirenkamas netinkamai, įmonė nesulaukia rezultatų, kurių buvo tikimasi, darbuotojas greičiausiai taip pat jaučiasi negerai, tad po kelių mėnesių su juo tenka atsisveikinti ir vėl ieškoti žmogaus. O tai kainuoja ir laiko, ir pinigų. Todėl numanant įmonės plėtrą būtina kruopščiai apgalvoti, ar jums naujas žmogus iš tiesų būtinas, jei taip, kokius darbus jis turės daryti, kokios kompetencijos jam reikalingos planuojamiems rezultatams pasiekti ir kiek galime mokėti jam už darbą. Nes laikai, kai darbuotojai sutikdavo su bet kokiu pasiūlymu, kad tik turėtų darbą, jau baigia nueiti užmarštin.

Ar verta ieškant naujo žmogaus kliautis esamų darbuotojų rekomendacijomis Taip

Valdas Grudė, vadybos konsultacijų ir mokymų įmonės „Primum Esse“ pardavimo vadovas ir partneris: „Jei patikimas darbuotojas pasiūlo savo pažįstamą ar giminaitį, į tokias rekomendacijas atkreipti dėmesį verta. Jei pats darbuotojas yra geras pavyzdys, jis puikiai supranta, kokių žmonių įmonei reikia, tad bet ko nesiūlys, nes jausis atsakingas už savo rekomenduojamą žmogų. Žinoma, vien rinktis iš tokių rekomenduojamųjų būtų neprotinga, nes reikia išnaudoti visus šaltinius. Svarbu, kad siūlomas žmogus būtų kompetentingas ir įmonei naudingas, o ar jį pasiūlė esami darbuotojai, ar atrankos specialistai, ar kreipėsi pats – reikia vadovautis sveiku protu.“

Ne

Karolis Blaževičius, personalo paieškos ir atrankos bendrovės „Indigroup“ vadovas: „Į įmonę priimti draugus ar giminaičius – tiek savo, tiek darbuotojų – bloga tendencija. Nes kuo pažįstamas žmogus yra geresnis už tuos, kurių nepažįstate? Greičiausiai niekuo. Juk dabar yra laisva rinka, o ne karo padėtis, kad kam nors reikėtų ką nors rekomenduoti, būti už jį atsakingam. Jei pasirinksime pagal tokias rekomendacijas, galbūt kur kas geresnis kandidatas liks net pokalbio nepakviestas. Todėl reikia išnaudoti visus darbuotojų atrankos ir paieškos kanalus. Na, o jei labiausiai tinkamas kandidatas pasirodys žmogus, kurį rekomendavo iš dirbančiųjų, kodėl gi ne.“

KVALIFIKUOTŲ DARBUOTOJŲ LIETUVIAI DAIROSI SVETUR VŽ Šiais metais Lietuvos darbo birža jau priėmė 14 sprendimų dėl užsieniečio aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo atitikties Lietuvoje.

Aukštos profesinės kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečiai atvyko iš 4 šalių ir įdarbinti paslaugų bei pramonės sektoriuose inžinieriais, IT specialistais, pardavimo vadybininkais ir kt. Daugiausia tokių specialistų Lietuvoje dirba iš Baltarusijos – 8, Rusijos Federacijos – 3, Ukrainos – 2 ir iš Serbijos – 1.

2013 metais iš viso priimti 65 sprendimai dėl užsieniečio aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Pernai darbdaviai įregistravo 41 darbo sutartį, sudarytą su užsieniečiais, gavusiais mėlynąją kortelę. ES mėlynoji kortelė (EU Blue

Card) – tai leidimas teisėtai apsigyventi ir dirbti ES valstybės narės teritorijoje ir persikelti į kitą valstybę narę dirbti aukštos kvalifikacijos darbą.

Praėjusiais metais aukštos profesinės kvalifikacijos specialistai iš devynių šalių buvo įdarbinti paslaugų sektoriuje.

Daugiausia aukštos kvalifikacijos specialistų mūsų šalyje dirba iš Baltarusijos – 21, JAV – 18, Ukrainos – 9, Rusijos Federacijos – 8. Užsieniečiai Lietuvoje buvo įdarbinti paslaugų sektoriuje IT specialistais, mokytojais, gydytojais, inžinieriais, pardavimo vadybininkais, teisininkais, įstaigų vadovais, įstaigų vadovų pavaduotojais.

M A N O

K A R J E R A

17

KĄ REIKIA ŽINOTI, SIEKIANT TAPTI

CHARIZMATIŠKU ŽMOGUMI

VŽ

Vienas žymiausių NLP (neurolingvistinio programavimo) krypties psichologų Owenas Fitzpatrickas sako, kad indentitetas yra viena svarbiausių sėkmingo ir charizmatiško žmogaus mąstysenos dalių. Jis sudarytas iš to, kaip save matote, kaip apie save galvojate ir kaip save jaučiate. „Kai plečiate savo charizmą, labai svarbu nuolat kreipti dėmesį savo mintis apie save. Tai padės jums sustiprinti charakterį ir tapti tokiais žmonėmis, kokius norite, kad matytų pasaulis“, – rašo p. Fitzpatrick savo knygoje „Charizmos pranašumas. Žavaus ir įtikinamo bendravimo menas“. ir pradėjo lankyti užsienio kalbos kursus, didelės pažangos nedaro. Viena iš priežasčių ta, kad kai jiems pasitaiko galimybė sustiprinti savo įgūdžius ir su kuo nors ta kalba pakalbėti, jie to nedaro – kad netyčia nesuklystų. Jei norime ką nors išmokti, vienintelis kelias yra praktikuotis, klysti ir klaidas taisyti.

Įsivaizduokite, kad įeinate į kambarį ir jus pasitinka „jūs – tas „jūs“ jus pasveikina ir paspaudžia jums ranką. Įsivaizduokite, kad galite su savimi pasišnekučiuoti. O besišnekučiuodami įvertinkite, kokį sau darote įspūdį, kokie žmonės esate. Įsivaizduokite, kad galite su savimi nuoširdžiai išsikalbėti ir panagrinėti savo geruosius ir bloguosius bruožus, išanalizuoti savo įsitikinimus, vertybes ir įvykius, kurie padare jus tokiais žmonėmis, kokie esate šiandieną. Ši analizė yra nepaprastai vertinga. Pernelyg dažnai esame per arti savęs.

Realizuokite geriausiąją savęs versiją

Mokykitės iš nesėkmių

Labai svarbu suprasti, kad jūs visada esate gerokai daugiau negu tik jūsų pavieniai poelgiai. Pernelyg dažnai mes menkiname save aiškindami, neva tiesiog „tokie“ ar „anokie“ žmonės esame, nors iš tikrųjų taip elgiamės todėl, kad būname priėmę tam tikrą elgsenos modelį, įstrigę jame. Pavyzdžiui, kai mums kas nors nepasiseka, nepaprastai lengva išeitis yra tiesiog konstatuoti, jog tai „skirta ne mums“. Toks pareiškimas leidžia mums nieko nedaryti ir įsliūkinti atgal į savo tokią mielą, bet niūrią savigailos tvirtovę. Tačiau jei mums kas nors nepasiseka, turime mokytis, kad tokia nesėkmė nepasikartotų. Štai užsienio kalba. Pažįstu nemažai žmonių, kurie nors

L ABAI SVARBU SUPR ASTI, K AD JŪS VISADA ESATE GEROK AI DAUGIAU NEGU TIK JŪSŲ PAVIENIAI POELGIAI. „MAT TON“ NUOTR .

Charakterį ne kuriame, o veikiau atskleidžiame. Tikiu, kad charakterį, geriausias savo savybes, atskleisite tada, kai imsite kuo geriausiu būdu reaguoti į įvairias gyvenimo situacijas. Mes bandome suprasti, kas esame, tyrinėdami, ką darome, kuo tikime ir kaip atrodome kitiems.

Tai gana painu, mat įvairiuose kontekstuose bendraudami su įvairiais žmonėmis ir mes patys kas kartą būname kitokie. Pavyzdžiui, su motina ar tėvu jūs elgiatės kitaip negu su savo vyru ar žmona (bent jau aš nuoširdžiai manau, kad taip yra iš tikrųjų). Net kai keičiasi jūsų asmenybė ir elgesys, jūsų tikroji kokybė, geriausia jūsų versija, vertybės ir principai lieka nepakitę. Todėl stenkitės tą geriausią savo versiją realizuoti. Būkite geriausi tėvai, geriausios motinos, geriausi draugai ir mylimieji – geriausi, kokie tik galite būti.

Būkite tikrieji „Jūs“

Kuo dažniau atskleisite savo charakterį, tuo daugiau potencialo realizuosite. Tad stenkitės, kad jūsų charakteris (kas jūs esate iš tikrųjų – geriausia savo pačių versija) kuo labiau sutaptų su jūsų identitetu (kas tariatės esą). Tada pakeisite savo mąstyseną taip, kad ji jums duotų daugiausia naudos. Kartais žmonės netgi leidžiasi į dvasines keliones, pavyzdžiui, vyksta į Indiją, kad ten „rastų save“, suprastų, kas jie yra iš tikrųjų. Tačiau atsakymas į tą klausimą paprastas – iš tikrųjų jūs esate tas geriausias savo pačių variantas, kuris galbūt kol kas dar neatskleistas.

Tekste naudotos ištraukos iš Oweno Fitzpatricko knygos „Charizmos pranašumas. Žavaus ir įtikinamo bendravimo menas“.

18

M A N O

K A R J E R A

KARJERA

DOSNI NE VISIEMS

VŽ Karjeros lenktynėse visada bus nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų. Vieni daro tokią svaigią karjerą, kad nė patiems nesisapnavo, kiti taip ir lieka tose pačiose pozicijose, nors noro ir sugebėjimų kaip ir netrūksta. Todėl natūralu, kad kam nors iš kolegų pakilus karjeros laipteliu yra nusivylusiųjų ar net nepatenkintųjų.

Kai vienas iš komandas yra paskiriamas direktoriumi ir ima vadovauti savo kolegoms, nepasitenkinimas užprogramuotas. Ir juo daugiau darbuotojų turi sugebėjimų ir ambicijų užimti vadovo postą, tuo įtampa kolektyve didesnė. „Viena iš išeičių, kaip apmalšinti buvusių bendradarbių, vėliau tapusių konkurentais dėl vadovo kėdės, o dabar virtusių pavaldiniais, nepasitenkinimą – patikėti jiems svarbų projektą. Tuomet jie pasijaus įvertinti, be to, bus labiau užimti darbu, tad ir reikšti nepasitenkinimą turės mažiau galimybių ar net noro. Be to, taip pradėsite užsitarnauti pripažinimą kaip vadovas“, - pataria Vokietijos personalo specialistė Doris Brenner.

Naujasis vadovas turi įsisąmoninti, kad vadovauti įmonei yra ne tas pats, kas būti vienam iš darbuotojų. Dabar

LENK T YNĖSE DĖL POSTO VISUOMET BUS PR AL AIMĖJU SIŲJŲ. „MAT TON“ NUOTR .

jo atsakomybė – kurti bendrovės tikslus ir strategiją. Todėl patartina atsiriboti nuo savo buvusių funkcijų ir palikti jas pavaldiniams. Žinoma, naujasis vadovas visada turi padėti darbuotojams. Ir sukurti tokią atmosferą, kad kiekvienas iš buvusių komandos bendražygių žinotų, jog tokios pagalbos gali paprašyti ir sulaukti.

O patys darbuotojai, kurie pretendavo į vadovo postą, irgi turėtų susitaikyti su tuo, kad ne visi turėjo realių galimybių jį užimti. Praktika rodo, kad geriausias darbuotojas neretai būna prastas vadovas. Todėl prieš reiškiant nepasitenkinimą ar ką nors kaltinat dėl neteisingų postų dalybų reikėtų nepamiršti, kad vadovai renkami ne tik pagal tai, kiek jie sugebėjo uždirbti įmonei pelno, bet dažnai žiūrima, ar žmogus turi savybių ne tik savo sugebėjimais patikėti pats, bet ir tuo įtikinti kitus.

M A N O

K A R J E R A

19

RIMV YDAS BARTKUS: „ APKERPĖJĘS IDEALIZUO TAS ROMANTIZMAS NEBETINK A .“

TIK KAITA YRA

PASTOVI Ramunė Sakalauskaitė Rimvydas Bartkus, pasaulyje žinomas kaip Ray Bartkus, nuo 1991-ųjų gyvendamas Niujorke, jaučia Lietuvos įvykių pulsą. Jo kūryba itin įvairi – nuo 50 litų banknoto iki laikraščių „The New York Times“, „Boston Globe“, „The Los Angeles Times“, „The Wall Street Journal“, žurnalų „Harper’s Magazine“, „Business Week“, „Time“, „Newsweek“, Salmano Rushdie, Francio Fukuyamos ir Margaret Atwood knygų iliustracijų. Išmintimi ir dvasine ramybe dvelkia ne tik jo asmenybė, bet ir darbai.

Kaip ambasadorius 2012 m. vasarą esi dalyvavęs Lietuvoje vykusiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Atrodytų, Tau turėtų būti lengviau kalbėtis su jaunimu, nes pats turi sūnų. Ką, Tavo nuomone, svarbu ir būtina pasakyti jaunimui? Ir kaip pasikeitė Tavo požiūris į valstybę ir pilietį nuo tų laikų, kai prieš gerus dvidešimt metų išvykai į Ameriką, turėdamas bilietą į vieną pusę?

Manau, kad Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas paklojo pamatus abipusiškai naudingam išeivijos jaunimo ir Lietuvos politinių, verslo ir kultūros institucijų bendradarbiavimui. Išskirtinė šio jaunimo patirtis, sukaupta įvairių šalių mokyklose ir darbovietėse, užgrūdinta pasaulio skersvėjų, turėtų sudrumsti lietuvišką inerciją ir pagreitinti pažangos raidą. Mano nuomone, Lietuvos politikai turi sukurti mechanizmus, kaip įdiegti tą patirtį. Daugiau klausimų turėčiau valdininkams: kas konkrečiai daroma, kad Lietuva taptų patraukli ir išeivijos, ir Lietuvos jaunimui? Žinau, kad nedaug bus pasiekta abipusės meilės priesaikomis arba aiškinimusi, kas, kiek ir kam skolingas.

Santykis tarp piliečių ir valstybės istorijos tėkmėje kinta. Mes gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kai radikaliai peržiūrima daugelis socialinių sandorių. Visuomenėse, kuriose sukurta ekono-

20

M A N O

K A R J E R A

minė gerovė ir užtikrinamos individo laisvės, šeimos, giminės, tautos ir valstybės institucijos aižėja. Individo saviraiškai šios užuovėjos tampa nebereikalingos. Jos atliko ir vis dar atlieka tam tikrų grupių interesus apsaugančias funkcijas, tačiau žmonija ieško santykių efektyvesnių modelių.

Nors gyveni tautų ir kultūrų katile Niujorke, Tau rūpi Lietuva.

Taigi ką Tau reiškia tautybė ir pilietybė? Kas svarbu? Ko mes, gyvenantys Lietuvoje, nevertiname? Ką turėtume puoselėti ir kuo labiau džiaugtis?

Būtent – labiau džiaugtis! Daug keliaudamas po kur kas problemiškesnes šalis retai matau tiek daug susirūpinusių ir sudirgusių žmonių veidų! Atrodo, kad lietuviai tempia viso pasaulio naštą. Tačiau labai nedaug kas pasaulyje priklauso nuo nykštukinės Lietuvos ir nereikalingas įsijautimas į kankinio rūpintojėlio vaidmenį nuodija taip būtiną pozityvumą ir pasitikėjimą. Kartą mano kolega išeivis, pamatęs mane besišypsantį lietuviškame leidinyje išspausdintoje nuotraukoje, ironizavo: „Lietuvos publikai reikia pozuoti rūsčiam, kitaip nebūsi vertinamas...“ Viena labai reikšminga mano išvažiavimo iš Lietuvos priežastis buvo ta, kad norėjau gyventi skirtingų tautų, rasių ir pasaulėžiūrų įvairovių kryžkelėje, todėl neatsitiktinai pasirinkau Niu-

jorką. Šiame mieste, kaip jokiame kitame, galiu jausti pasaulio pulsą; pabrėžiu – pasaulio, nes dažnam lietuviui pasaulis baigiasi ties Europos pakraščiais.

Man labai džiugu lietuviškoje žiniasklaidoje skaityti apie verslininkę iš Etiopijos, kuri savo naująja tėvyne pasirinko Lietuvą, apie kinus, kuriančius verslą Lietuvoje. Tai yra geriausi pavyzdžiai, kad į Lietuvą žiūrima kaip į perspektyvią valstybę, ir tai ją stiprina.

Kokie lietuviškumo bruožai Tau padeda Amerikoje?

Norėčiau išgirsti, kokie yra tie išskirtiniai lietuviškumo bruožai! Esu tikras, kad visų tautybių žmonės turi daugiau panašumų nei skirtumų. Mūsų artimiausių kaimynų latvių, lenkų ar rusų skirtumai nuo lietuvių, taip mėgstami pabrėžti Lietuvoje, gerokai platesniame Niujorko kontekste yra nepastebimi.

Kiekvienam, persikeliančiam gyventi į Niujorką, labai praverstų kantrybė, užsispyrimas, pasitikėjimas savimi ir suvokimas, kad tik kaita yra pastovi.

Lietuvoje daugėja diskusijų apie nusivylimą valstybe, akademikai išleido knygą, pavadintą „Nerimas“. Priklausai tiems, kuriems rūpi tėvynė, valstybė, vertybės. Kaip vertini situaciją Lietuvoje? Kas Tau patinka, ką, jei galėtum, tėvynėje keistum?

Negaliu komentuoti neskaitytos knygos. Suprantu, kad Lietuvoje yra daug problemų, tačiau skaitydamas kai kurių Lietuvos akademikų samprotavimus apie šių dienų Lietuvą nejučia imu manyti, kad jie operuoja archajiškomis sąvokomis ir idealizuotais absoliutais. Beje, tai būdinga ne tik akademikams, bet ir politikams, daugelio valstybės ir verslo institucijų vadovams.

Ar tai todėl, kad visi jie, išsimokslinę ir subrendę uždarame sovietų lageryje, neturėdami jokios praktinės pasaulio patirties, labai neadekvačiai reaguoja į taip greitai kintantį pasaulį? Demokratijos saulėlydžio apraudojimas, popkultūros ir naujų technologijų baimė, kažkokių idealių lyderių laukimas man kvepia autoritarinės utopijos nostalgija. Trumpai sakant, mano supratimu, dar niekad moderniojoje istorijoje Lietuva neturėjo tokių palankių sąlygų vystytis, ir jeigu piliečiai nesugebės pasinaudoti suteikta proga, kaltinti galės tik save. Bendruomenę reikėtų stiprinti švietimu, užtikrinant individo teises ir laisves, reikėtų tobulinti įstatymų bazę, garantuoti vienodas verslo sąlygas, valstybės valdymo skaidrumą. Tam apkerpėjęs idealizuotas romantizmas netinka. Žiniasklaidoje tenka skaityti: „Padarėme didelę klaidą, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės pradėjo ieškoti kitos tėvynės.“ Kaip vertini emigraciją: tai teigiamas ar neigiamas reiškinys?

Migracija didės visame pasaulyje, tai neišvengiama: dėl technologijų pasaulis pasidarė mažesnis ir toliau trauksis. Gyvendami demokratinėje erdvėje žmonės

RIMV YDO BARTK AUS DARBAI. TI KINTIEJI. 2005 –2008 M. ALIEJUS, VEI DRODŽIAI, STALČIAI.

turi laisvę judėti kur tik jiems į galvą šauna. Niujorke sutinku daug japonų, prancūzų ar vokiečių, kurie čia atvažiavę dirba ar mokosi ir tikrai nelaiko savęs emigrantais. Galbūt kada nors jie sugrįš namo, o gal išvyks į kitą šalį.

Mano sūnus, užaugęs ir mokslus baigęs Niujorke, jau antri metai gyvena Pekine ir kol kas nežada sugrįžti.

Jis taip pat nežino, kiek ilgai ten gyvens. Niekas Niujorke jo nevadintų emigrantu, prieš išvykstant jam nereikėjo užsiregistruoti valstybės institucijose.

Niujorke sutinku ir haitiečių, kinų, rusų, kurie save laiko emigrantais ir į tėvynę turbūt negrįš. Aišku, kad visuomenės, sukūrusios pajėgią ekonomiką ir garantuojančios savo piliečių laisves, nepraranda savo žmonių, nors ir išvykusių, o autokratinės ir neturtingos juos praranda. Lietuva, būdama demokratinė valstybė, negali uždrausti savo piliečiams išvykti gyventi kitur, o kad tie piliečiai nenutrauktų ryšio su tėvyne, čia turi būti palanki politinė valia ir gerovę kurianti ekonomika. Startinės Lietuvos pozicijos prieš dvidešimt dvejus metus buvo niekinės ir reikia dar daug intensyviai dirbti, kad pasiektume išsivysčiusių pasaulio valstybių lygį Lietuvių išeivija yra sukaupusi didelį patyrimą ir jis gali atnešti milžiniškos naudos Lietuvai. Jeigu Lietuvos valstybė sugebės tuo patyrimu pasinaudoti, tai galėsim sakyti, kad emigracija pasitarnavo labai teigiamai.

Ką daryti, kad užsienyje užaugę ir ten mokslus baigę lietuviai norėtų grįžti į Lietuvą ir tai padarytų?

Lietuvai reikia parodyti iniciatyvą, kurti studentų tarptautinių mainų programas, suteikti lengvatų privatiems verslininkams įdarbinti išeivių, nebijoti patikėti jiems atsakingų užduočių. Dviračio išradinėti nereikia, užtenka panagrinėti kitų šalių programas, sukurtas pritraukti gabaus jaunimo. Daugelis išeivių įrodė, kad sugeba sėkmingai konkuruoti globaliose erdvėse, kurdami gerovę sau ir bendruomenei, kurioje gyvena. O Lietuva dar turi įrodyti, ar gali pakilti virš vienadienio politikavimo, ar gali atremti nūdienos jai metamus iššūkius, ar yra pribrendusi pasitelkti pažangiausią pasaulinę patirtį.

Esi vienas iš kelių sėkmingai pasaulyje kuriančių Lietuvos menininkų. Kokia Tavo sėkmės formulė: ga-

M A N O

K A R J E R A

21

Beje, dažnai tenka po Niujorko galerijas vedžioti viešnagėn atvykusius Lietuvos menininkus ir stebėtis, kaip labai kategoriškai ir emocingai jie vertina parodas. Tiek neigiamų emocijų sunkiai išspausi iš Niujorko menininko, pripratusio prie koncepcijų ir technikos įvairovės.

Ar žiūrint iš Niujorko Lietuva nėra meno provincija? Ar turime kuo nustebinti pasaulį? Jeigu turime, tai kuo?

Aš vengiu tokių etikečių kaip provincija. Tiek megapoliai, tiek kaimai turi savų pliusų ir talentingi kūrėjai juos išnaudotų. Lietuvoje gimsta menininkų ar menininkių, kurių kūryba pastebima pasaulio kontekste, tačiau dažniausiai be Lietuvos kultūros institucijų paramos. Tomis pavienėmis sėkmėmis reikėtų labai džiaugtis ir jas puoselėti. Kad tokios mažytės šalies kaip Lietuva menas pasaulyje būtų atpažįstamas būtent kaip Lietuvos menas, reikalinga nuosekli ir kryptinga kultūros populiarinimo politika, tik jos, man atrodo, nėra.

limybė atsirasti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, pažintys ar atkaklus ir kruopštus darbas?

Mielai pasinaudočiau visomis išvardytomis sėkmės dalimis, dar pridėčiau laimingą atsitiktinumą.

Teko girdėti menininkų diskusiją. Vieni teigė, kad menui svarbiausia naujos, tegul ir šokiruojančios ar net drastiškos, mintys, kiti tvirtino, kad menas tarsi terapija turi turėti kuriančios, gydančios energijos. Koks Tavo požiūris? Ar Tau svarbi menininko etika? Kokia meno ir kūrybos reikšmė ir prasmė?

Esu tikras, kad kiekvienas kūrėjas tik pats turi spręsti, ką ir kaip jis turi daryti. Žinau, kad pasirinkti keliai gali atnešti įdomių rezultatų. Sakykim, Andreso Serrano darbai būtų geri provokuojančio meno pavyzdžiai, o Jameso Turrello meną galima pavadinti terapiniu, tačiau abiejų menininkų patirtis man yra vertinga. Smagumas ir yra tas, kad menas gali būti visoks ir bet koks. Nemanau, kad etika turėtų labai slėgti menininką, tikrai mažiau nei mokytoją ar politiką. Etikos supratimas irgi keičiasi: kas buvo etiška praėjusiame šimtmetyje, neetiška šiandien ir atvirkščiai.

Savo darbais menininkai prisideda prie etikos sąvokos keitimo. Mano nuomone, menininkas yra savotiška antena, kuri jautriai gaudo aplinkos virpesius ir sustiprinusi juos išsiunčia kitiems klausytojams, o jie, jeigu bangų dažniai nepriimtini, gali užsikimšti ausis. Man menas yra savęs ir pasaulio pažinimas bei supratimas ir to supratimo komunikavimas.

22

M A N O

K A R J E R A

RIMV YDO BARTK AUS DARBAI. NAU JA PASAULIO T VARK A . 2008 M. DIDŽIAFORMATĖ FOTO GR AFINĖ SPAUDA , POPIERINIAI BAN KNOTAI.

Ar daug Lietuvoje meno žinovų, įperkančių Tavo darbus?

Lietuvoje yra bent keletas kolekcininkų ir esu labai jiems dėkingas už dėmesį ir įvairiapusę paramą.

Turiu pagrindo manyti, kad meno kolekcininkų gretos Lietuvoje didės.

Mano kūrinių turi gana įtakingi žmonės, tarp jų – garsus britų teisininkas Markas Stephenas, žurnalistas ir redaktorius Lionelas Barberis, Amerikoje gyvenantis Rusijos verslininkas Leonardas Blavatnikas. Lietuvoje tarsi nėra meno rinkos ir į meną nežiūrima kaip į investiciją, bet tas požiūris keisis.

Skaičiau, kad pora milijonų litų buvo investuota į pervertintas „Facebook“ akcijas. Investuotojams į mano darbus garantuoju, kad per keletą metų jų vertė pakils bent dvigubai.

Kiek kūryboje versliškumo ir kiek versle – meno?

Kadangi pats rengi savo parodas, verslo pradžiamokslį turėjai išeiti.

Maniau, kad šioje diskusijoje tašką padėjo praėjusio šimtmečio pradžios avangardininkai, teigę, kad viskas yra menas. Amerikoje baigus universitetą, pavyzdžiui, ekonomikos specializacijos, išduodamas diplomas „Master of art in economics“, pažodžiui išvertus tai reiškia „įvaldęs ekonomikos meną“. Pasaulyje, veikiančiame pagal ekonomikos dėsnius, verslo ir meno supriešinimas nepadeda nei menui, nei verslui.

Prieš keletą metų žavėjaisi Lietuvos moterimis, ant kurių pečių gula dauguma rūpesčių. Per tą laiką Seimo pirmininke, prezidente ir gynybos ministre tapo moterys. Ar galima sakyti, kad situacija pasikeitė į gera? Kokias naujas tendencijas matai Lietuvoje?

Labai sveikinu! Nieko negaliu pasakyti apie konkrečius individus ir kiek naudos atneš jų politinė veikla. Tačiau valstybes galima ir reikia vertinti ir pagal moterų, tautinių, seksualinių mažumų padėtį jose, o Lietuva pagirtinai artėja prie pažangių Vakarų Europos šalių ir tolsta nuo vis dar tokių netolerantiškų Rytų kaimynų kultūros įtakos.

Jau dvidešimt metų dirbi spaudoje – kuri ne tik knygų, bet ir laikraščių bei žurnalų iliustracijas, ne karikatūras. Pastaruoju metu spaudos tiražai mąžta. Kokią matai savo, kaip žiniasklaidos iliustruotojo, ateitį?

Atvirai kalbant, atsisakau iliustracijų ir vykdysiu tik savo projektus. Tai darysiu ne dėl sumažėjusių spaudos tiražų, bet dėl to, kad po tiek metų, praleistų žiniasklaidoje, prarandu intrigą ir pasigendu naujų iššūkių. „The New York Times“ pradėjau dirbti 1991 metais, kai leidinys buvo nespalvotas, gana plonas ir neišvaizdus, iliustracijos buvo mažutės ir labai literatūriškos. Labai greitai grafinis dizainas tapo svarbia spaudos dalimi, o iliustracijos – spalvotos ir konceptualiai ambicingos. Taigi, teko dirbti redaktorių iliustracijos aukso amžiuje.

Be to, tokioje greitai kintančioje ir atsinaujinančioje pramonėje, kurioje tiek redaktoriai, tiek iliustruotojai yra labai dažnai keičiami, pasiekiau visus ilgaamžiškumo rekordus: „The New York Times“ dirbau septyniolika metų, „The Wall Street Journal“ dirbu daugiau kaip dvidešimt. Nemanau, kad dar kas nors yra tiek išsilaikęs. Per pastaruosius dešimt metų spausdinti laikraščiai vėl susitraukė ir turinys persikėlė į virtualiąją erdvę. Turiu daug kitų sumanymų ir naujų galimybių juos įgyvendinti.

Matydama Tavo darbus žaviuosi neribota fantazija ir trykštančiomis idėjomis. Kūrybai pasitelki viską, apie ką galima pagalvoti ir kas niekuomet neateitų į galvą. Kalbu apie pagal Tavo sumanymą a. a. Tavo mamos numegztą švarų „Lietuvos rytą“, portretus juodos duonos kepale, iš senų apdegusių knygų suręstą namą, iš suskaldytų „Švyturio“ alaus butelių sukurtą instaliaciją. Maža to, kūryboje sugebi panaudoti savo dokumentus, vynu sulaistytus marškinius. Kai nėra teptuko (o gal nenori jo imti į rankas), pasitelki savo pirštų atspaudus. Ką jau kalbėti apie Tavo temas, kurioms aptarti prireiktų kelių puslapių. Taigi kaip ateina idėjos ir sumanymai kūryboje naudoti iš pažiūros nekūrybiškas priemones? Kas pamėtėja idėjų?

Dėkui už žavėjimąsi, kiti kritikuoja mane už nepastovumą, paviršutiniškumą ar avantiūrizmą.

Turbūt panašiai kaip mokslininkas atlieka eksperimentus, patvirtinančius ar paneigiančius jo susikurtą hipotezę, mano darbų ištakos slypi idėjoje,

ją tikrinu vizualiomis priemonėmis. Galutinio rezultato stilistikos dažnai net negaliu žinoti, ji tokia, kokią prieinu laikydamasis susikurtų eismo taisyklių. Unikalus estetinis dailininko stilius ar braižas man neįdomus. Mano supratimu, labai dažnai jis žaboja kūrybiškumą. Dailininkai, metų metais tiražuojantys tas pačias, kad ir labai sėkmingas, menines strategijas ar taktikas, manęs neįkvepia. Gal kartojimais gali pasiekti tobulybę, bet mane labiau žavi negalutinis potencialas. Idėjų gali pamėtėti laikraščio antraštė, dialogo nuotrupa, šešėlis ant sienos, žvilgsnis, kito menininko darbai ir t. t. Atlikimo priemones renkuosi tas, kurios ekonomiškiausiai tinka specifinei idėjai perteikti.

Ar jauti, kad menas gali daryti įtaką pasauliui ar net jį keisti?

Gerai prisimenu, kaip būdamas paauglys Vilniuje išėjau iš kino teatro, kuriame žiūrėjau Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį“. Viskas atrodė kitaip negu prieš įeinant į kino teatrą: žmonės, šviesa, kvapai.

Vėliau tas jausmas apėmė skaitant Roberto Pirsigo „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“ („Zen and the art of motorcycle maintenance“), 1989 metais pažiūrėjus Anselmo Kiefero parodą Niujorko moderniojo meno muziejuje. Be abejo, šie meno kūriniai pakeitė mane, kartu ir pasaulį.

UAB Altechna – aukštųjų technologijų kompanija, teikianti sprendimus mokslui ir pramonei fotonikos ir lazerinių tyrimų srityse nuo 1996 metų. Daugiau nei 50 aukštos kvalifikacijos specialistų užtikriną sklandų darbą su klientais daugiau, nei 40 šalių. Įmonės specializacija: • Lazerinės optikos komponentų gamyba ir prekyba Lietuvos bei užsienio rinkose; • Pasaulinių fotonikos prekės ženklų atstovavimas Lietuvoje ir Baltijos šalyse; • Femtosekundinio lazerinio mikrofabrikavimo R&D; • Lazerinių sistemų ir jų valdymo elektronikos projektavimas ir gamyba; • Metrologiniai tyrimai.

Daugiametė patirtis ir nuolatinis tobulėjimas užtikrina tvarų įmonės augimą ateityje, todėl visuomet ieškome ambicingų ir kvalifikuotų darbuotojų.

CV su motyvaciniu laišku siųsti: personnel@altechna.com.

Kontaktinis asmuo: Tomas Jankauskas tel. +370 5 273 5824

M A N O

K A R J E R A

23

KAS UŽDIRBA

DAUGIAU – TIKSLIŲJŲ MOKSLŲ

AR VADYBOS ABSOLVENTAI Dalius Simėnas

Kol nėra bendros duomenų bazės, kurioje atsispindėtų visų Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventų atlyginimų duomenys, aukštosios mokyklos pačios ėmėsi viešinti, kokią grąžą studentų investicijos į mokslus jiems gali duoti ateityje.

Rinkdamiesi, kur studijuoti, abiturientai atsižvelgia ir į savo pomėgius, gebėjimus, ir į profesijos paklausą rinkoje, taip pat atlyginimą, kurio potencialiai gali tikėtis.

Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnų asociacijos atlikto tyrimo duomenimis, KTU absolventų uždarbis yra 1,5 didesnis nei bendras Lietuvos atlyginimų vidurkis (2.305 Lt – 2013 m.).

DARBO RINKOS SĄLYGOS IR DARBO PERSPEK T Y VOS YR A TIKSLIŲJŲ IR INŽINERIJOS MOKS LŲ STUDENTŲ PU SĖJE. „MAT TON“ NUOTR .

KTU 2010–2012 m. baigusių absolventų pajamos, neatskaičius mokesčių, per mėnesį vidutiniškai siekia 3.040 Lt, o 36 % visų apklaustų KTU absolventų pareigos nuolat keliamos. 83% apklaustųjų savo karjeros tikslų siekia Lietuvoje.

Vadybos ir ekonomikos mokslų universitetas ISM skelbia, kad bakalauro studijų absolventų apklausa parodė, kad 47 % jų diplomus gavusiųjų atlyginimas yra didesnis nei 3.000 Lt jau atskaičiavus mokesčius. „Bendras visų VU TVM absolventų atlyginimo vidurkis atskaičius mokesčius yra 4.580,2 Lt“, – sako VU Tarptautinės verslo mokyklos Karjeros centro vadovė Danutė Butkienė.

Skaičiuoja, kiek sumoka mokesčių

Andrius Francas, UAB „Alliance for Recruitment“ (AfR) personalo paieškos ir atrankos įmonės Lietuvoje partneris, teigia, kad svarbiausias kriterijus vertinant absolventų uždarbį turėtų būti toks pat, koks yra Didžiojoje Britanijoje – skaičiuojama, kiek tam tikrą specialybę tam tikroje aukštojoje mokykloje įgijęs žmogus sumoka mokesčių. „Žinoma, nereikia rikiuoti visų į bendrą eilę – menininkus derėtų lyginti su menininkais, informatikus – su informatikais, tačiau tai – puikus rodiklis. Didžiojoje Britanijoje tikrinama, kiek uždirba universiteto absolventai po metų, po penkerių ir vėliau“, – teigia personalo atrankos specialistas.

VU TVM pernai pirmą kartą apklausė 1990–2013 m. universitete studijas baigusiųjų, kurių amžius svyravo nuo 22 iki daugiau kaip 46 metų. Pagal studijų metu įgytą specialybę dirba 68 % VU TVM absolventų. 22 % jų yra skyriaus vadovai, 18 % – vadybininkai, 13 % – verslo savininkai, 11 % – samdyti direktoriai.

KTU alumnų asociacijos internetinėje apklausoje dalyvavo beveik 1.000 respondentų, universitetą baigusių 1974–2013 metais. Beveik pusė apklaustųjų dirba

24

M A N O

K A R J E R A

pagal specialybę – 59 % privačiose ir 25 % – viešojo sektoriaus įmonėse.

ISM Karjeros centras absolventų karjeros tyrimus atlieka kasmet. Viešosios politikos ir vadybos instituto 2010 m. atliktas tyrimas parodė, kad ISM absolventai sėkmingiausiai įsidarbina pagal specialybę, palyginti su kitų Lietuvos universitetų atitinkamų programų absolventais.

Viena vertus, plika statistika jaunimą masina Lietuvoje rinktis vadybos mokslus, tačiau darbo rinkos sąlygos ir darbo perspektyvos yra tiksliųjų ir inžinerijos mokslų pusėje.

Vadybos specialistų, teisininkų šiandien Lietuvoje parengiama daugiau, nei jų reikia rinkoje, tačiau, pavyzdžiui, informacinių ir komunikacijos technologijų (ICT) sektorius šiuo metu yra sparčiausiai augantis pramonės sektorius pasaulyje. Net 35 % KTU, kaip stiprios IT specialistų kalvės, absolventų darbą susirado dar studijuodami.

Asociacijos „Infobalt“ atlikta studija rodo, kad Lietuvoje iki 2016 m. trūks maždaug 14.000 IRT specialistų. Per 2013-uosius metus VšĮ „Investuok Lietuvoje“ į ICT sektorių pritraukti užsienio investuotojai artimiausiu metu sukurs 740 naujų darbo vietų.

Duomenys naudingi darbdaviams

Pono Franco įsitikinimu, atlyginimo rodiklis yra labai svarbus ir universitetams planuojant studijų programas, ir valstybei siekiant numatyti, kokių reikia specialistų. „Pavyzdžiui, galime manyti, kad šalyje trūksta chemijos srities specialistų, juos rengti. Tačiau atlikti rinkos tyrimai gali parodyti priešingą situaciją, kad iš tikrųjų pagal specialybę jų dirba labai mažas procentas“, – svarsto AfR atstovas.

Ponia Butkienė sako, kad švietimo įstaigų absolventų atlyginimų duomenys yra naudingi ne tik būsimiems studentams ar jau baigusiems studijas, bet ir patiems darbdaviams. „Duomenys naudingi ir norint pasitikrinti, ar gaunamas atlyginimas yra konkurencingas, ar pakankamai mokama savo darbuotojams, taip pat – norint nustatyti tinkamą tam tikras pareigybes užimančių asmenų atlygio dydį“, – sako p. Butkienė.

Kita vertus, p. Francas atkreipia dėmesį, kad skirtingų universitetų pateiktų atlyginimų duomenų lyginti tiesiogiai negalima.

TVM rezultatų nelabai galima lyginti su KTU, nes ten absolventai yra 1990–2013 m. universitetines studijas baigę respondentai. KTU atveju paimtos konkrečiai 2011 m. baigusiųjų algos. „ISM dažnai būna antras išsilavinimas. Tad reikėtų lyginti su tais kuriems iš tikrųjų tai yra pirmasis išsilavinimas, dar amžiaus kriterijų įvesti, pvz., verslininkas kuris neturi išsilavinimo, ir atėjo į ISM arba

KTU gauti bakalauro laipsnio“, – tęsia personalo atrankos ekspertas.

Veidu į tikrovę

Vyriausybė pamažu pradeda atsižvelgti į darbdavių poreikius. 2014 m. numatoma didinti finansavimą fiziniams ir technologijos mokslams, ypač informacinių technologijų studijoms. Joms atiteks apie 40 % priėmimui į aukštąsias mokyklas skirtų lėšų, pernai teko 30 %. Daugiau lėšų taip pat numatoma skirti biomedicinos studijoms.

AfR atlikta analizė rodo, kad nors aukštosiose mokyklose finansuojamų vadybininkų dalis nuo 2009 m. iki 2011 m. sumažėjo beveik 6 kartus, nuo 3.500 – iki kiek daugiau nei 600, tačiau savo lėšomis studijuojančiųjų dalis išlieka stabili – apie 1.400.

Valstybės finansuojamų teisininkų taip pat sumažėjo, tačiau savo lėšomis teisės besimokančių studentų skaičius nuo 2006 m. iki 2011 m. pašoko nuo 100 iki 1.200. Į teisininkų rengimą vis dar metami dideli valstybės pinigai, nors perprodukcija yra didžiulė.

Pasak p. Franco, valstybė turi duoti signalą, kad tokių specialistų jau tikrai užtenka. Gal tai padės jauniems žmonėms suvokti, kad yra kitų specialybių, kurių Lietuvai reikia ir kurių žinių turėdami jie galės gauti darbą, ir ne tik Lietuvoje.

NETIKĘS TOKS VADOVAS, KURIS VIETOJ „LABAS“ TEIRAUJASI „KIEK PARDAVEI“ Rima Rutkauskaitė Visame pasaulyje iniciatyvių žmonių yra maždaug 6–7%, ir Lietuva ne išimtis. Tad norint užauginti naują vadybininkų kartą pradėti tai reikėtų dar mokykloje ir mokyti juos nuosekliai ir kantriai, aiškina Darius Rupšlaukis, konsultavimo ir mokymų UAB „Euroterma“ (DerybosLT) direktorius.

– Ne per seniausiai vienos užsienio kapitalo įmonės vadovas „Verslo žiniose“ pareiškė, kad Lietuvoje stinga ambicingų ir sėkmingai dirbančių pardavimo vadybininkų. Ar pritartumėte tokiai nuomonei?

Deja, taip. Gal čia kartų kaita kalta, kai pardavimo vadybininkai reikalauja didesnių garantijų, bet mainais darbdaviui nesirengia nieko pasiūlyti. Įsivaizduojama, kad jiems, nepaisant rezultatų, turėtų būti mokamas stabilus ir solidus atlyginimas. Ir vis sunkiau suvokiama, kad jei mažiau parduoda ir mažiau uždirba įmonė, mažiau uždirbti turėtų ir žmonės, atsakingi už pardavimus.

– O koks turėtų būti sėkmingai dirbantis, ambicingas pardavėjas?

Pirma – pasitikintis savimi ir siekiantis rezultato. Dažnai ambicingi žmonės neturi nusibrėžę ribos: šiandien pardavė daug, o ryt siekia parduoti dar daugiau.

Bet šiuo metu pakankamai daug jaunų žmonių yra sugadinti, kadangi mano, jog jeigu dirbi ne sau, o akcininkams, nėra ko itin stengtis. Nors nuo atlikto darbo priklauso ne tik akcininkų pelnas, bet ir jo paties darbo užmokestis, ateitis, gerovė. Manančiųjų, kad darbdavys yra išnaudotojas, taip pat, deja, apstu.

– Prieš keletą metų buvo garsiai trimituota, kad Lietuva – vadybininkų kraštas, kad juos rengia visos aukštesniosios ir aukštosios mokyklos, kad jiems nelieka nieko kito, kaip emigruoti. Nejaugi šioje minioje nėra deimančiukų?

Liūdniausia, kai nedarbas aukštas, bedarbių vadybinin-

26

M A N O

K A R J E R A

„PATS KL AUSIU SAVĘS, GAL TIE GERIAUSI IR AMBICIN GIAUSI IŠKELIAVO Į AIRIJĄ RINK TI PIEVAGRYBIŲ“, — SVARSTO DARIUS RUPŠL AUKIS, DERYBŲ IR PARDAVIMO KONSULTANTAS. J U D I T O S G R I G E LYTĖS NUOTR.

kų irgi pakankamai, o priimti į darbą nėr ko. Pats klausiu savęs, gal tie geriausi ir ambicingiausi iškeliavo į Airiją rinkti pievagrybių, kad tų deimančiukų likę vienetai.

– Galbūt gerų vadybininkų Lietuva nesugeba parengti?

Viliuosi, kad padėtis pasikeis keičiantis kartoms. Savęs motyvavimo, savęs pažinimo turėtų būti mokama jau mokykloje – suaugusiajam labai sunku išsiugdyti kai kurias savybes.

Būčiau neteisus sakydamas, kad Lietuvoje stinga ambicingų žmonių. Tačiau labai dažnai pasitikintys savimi ir ambicingi žmonės kuria savo verslą. Ir problema ta, kad tokių žmonių vis dar yra per mažai.

– Ar, Jūsų nuomone, įmonė pati galėtų išmokyti ir išugdyti puikiai dirbantį padavimo vadybininką?

Bėda, kad verslas į darbuotojų mokymą investuoja vis dar per menkai. Esu susidūręs su tokiais atvejais, kai vadybininkai konkuruoja tarpusavyje, jie vienas nuo kito slepia informaciją, o į tokį kolektyvą patekęs naujokas visko turi mokytis pats. Kur kas sėkmingiau dirba tos įmonės, kurios turi pardavimo vadybininkų komandą – tuomet, net jei kolektyve yra mažiau motyvuotas žmogus, kolegos jį paskatina.

Be to, akcininkai ar vadovai turi stebėti, kaip dirba pardavėjai, nes kad ir kokia būtų tobula motyvacinė sistema, ji ilgai neveikia, gal 2–3 metus, o tuomet pradeda slopti ir kartkartėmis reikia vis naujų priemonių, kad į tą laužą būtų pamėtėta malkų.

Spėju, kad šiuo metu mokymus pardavimo vadybininkams rengia gal 90% bendrovių – vienos jų moko savo jėgomis, o apie trečdalis samdo konsultantus iš šalies.

Beje, po paskutinių mokymų paklausiau, kiek išaugo pardavimai. Atsakymas buvo – dvigubai. Tai reiškia, kad arba nebuvo motyvacijos, arba kažkas buvo daroma ne taip. Jei pardavimas po mokymų ūgteli bent 5%, jau yra gerai.

– Kokia motyvacija Jums atrodo nauja ir patraukli?

Iš pradžių žmogų motyvuoja galimybė kilti karjeros laiptais, įgyti patirties, vėliau – finansinis paskatinimas.

Esu susidūręs su tokiu paskatinimu kaip kelionė pardavimo komandai metų pabaigoje.

Yra ir individualių vertinimų, kai, tarkim, viešbučių pardavimo vadybininkai skatinami kas savaitę ir premijuojami savaitgaliu viešbutyje kitame mieste. Tuomet, jei vieno kolektyvo nario pasiekimai mažesni, kiti jį spaudžia stengtis. Tokios priemonės gana sėkmingai veikia.

Svarbu ir tai, kaip įmonės vadovas sugeba bendrauti.

Dauguma vadovų dirbančiųjų nepažįsta. O juk tikras vadovas turi būti tėtis ir mama, kartais daugiau žinoti apie žmogų negu jo artimieji.

Netikęs toks vadovas, kuris vietoj „labas rytas“ teiraujasi, „kiek pardavei“. Toks klausimas net ir sėkmingiausiai dirbantį pardavėją gali išmušti iš vėžių. Emocinė motyvacija yra labai stipri.

– Sėkmingai dirbantys verslininkai supranta mokymų svarbą, tad Jūsų įmonės rengiami mokymai ir konsultacijos turėtų būti itin paklausūs?

Taip ir yra. Mokymai ir konsultacijos šiuo metu yra „ant bangos“. Nors vienu metu konsultacijas teikiančių įmonių veikė per 200, daug jų sužlugo, buvo uždarytos. Šiuo metu sėkmingai veikia apie 15–20 stambesnių konsultacinių įmonių ir visos jos turi darbo.

Investuojama ne tik į darbuotojus – vis daugiau vadovų patys nori mokytis.

Paprastai vadybininkams mokymai turėtų būti rengiami 2–3 kartus per metus. Kai kurios įmonės seminarams samdo skirtingas konsultacines įmones – taip įgaunama įvairesnės patirties.

Idealu, kai 2–3 mokymus apmoka įmonė ir vieną ar dukart per metus vadybininkas išleidžiamas į kursus už savo pinigus. Taip žmogus geriau supranta mokymų kainą. Deja, dar yra daug manančiųjų, kad patys viską žino ir viską moka.

– Teorija yra viena, pratiškai pritaikyti žinias sunkiau.

Ar būna prašymų ateiti į įmonę ir pasufleruoti, kas yra blogai?

Paprastai iš pradžių vyksta mokymai, o vėliau susėdame, analizuojame procesus, spragas. Pavyzdžiui, po Naujųjų sėdame kalbėtis su vienos bendrovės pardavimo skyriumi. Jie iš pradžių rezultatus vertino pagal užklausas: registravo paklausimus ir stebėjo, kaip su tais paklausimais dirbama. Ir paklausimų stebuklin-

gai pradėjo mažėti. Pasirodė, kad vadybininkai jų neregistruoja, o įregistruoja tuomet, kai parduoda prekę.

Jie buvo kritikuojami už tai, kad po 100.000 paklausimų buvo sudaryta vos 10 pardavimo sandorių. Todėl vadybininkai taip „susitvarkė“, kad užklausų teliko 12, o iš jų 10 virto sandoriais. Arba bėda, kai pardavimo vadybininkai realiai dirba administratoriais. Už juos dirba reklama, o jie tik kilnoja telefono ragelius ir registruoja pirkėjus. Juk būtina ieškoti ir kitų būdų.

Tarkim, skaityti „Verslo žinias“. Dirbdamas viešbutyje perskaičiau „Verslo žiniose“, kad vasarą atvyks į renginį 2.000 studentų. Klausiu vadybininko, ar perskaitė laikraštį, šis patikino, kad skaitė, bet nieko naudingo nerado. Parodžiau, kas rašoma apie studentus, bet jis iš anksto buvo įsitikinęs, kad jie gyvens bendrabučiuose. Tuomet susiradau renginio organizatorius ir pardaviau atvykstantiems studentams vietas trijuose Vilniaus viešbučiuose. Negalima vien sėdėti ir laukti.

– Ar norite pasakyti, kad žmonės, dirbdami vienoje vietoje, apkerpėjo ir juos reikėtų keisti?

Kai ateini į įmonę, kur pardavimo vadybininkai dirba ketverius ar penkerius metus ir jų rezultatai nėra blogi, nes dalį darbo už jus atlieka reklama, supranti, kad juos reikėtų keisti. Potencialas yra, bet juo nepasinaudojama, rezultatai geri, bet jie galėtų būti dar geresni.

Blogiausia, kad į tokį kolektyvą atėjęs naujokas sparčiai prisitaiko ir nemato prasmės stengtis. Tokių atvejų buvo ir tuomet rekomendavau pakeisti visą skyrių. Įmonei kai kada naudingiau rinktis naują komandą, investuoti į žmones, kurti naują motyvavimo sistemą.

– Jūs mokote ir derybų meno, ko žmonės siekia išmokti, lankydami tokius seminarus?

Tikslai įvairūs. Juk derybos vyksta nuolat ir visur. Šįryt derėjausi su savo vaikais, kurie pareiškė nenorintys keliauti į darželį. Derybos nepavyko, aš jas pralaimėjau – teko kelti balsą. Tiesiog kompromisui pritrūko laiko (juokiasi).

Paprastai derybų meno ateina mokytis tie, kurie stengiasi daugiau ir pelningiau parduoti.

Dosjė

Darius Rupšlaukis, derybų ir pardavimo konsultantas. Šiuo metu dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje, rengia seminarus derybų meno, klientų aptarnavimo, pardavimų organizavimo, konfliktų sprendimo, komandų formavimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir verslo etiketo temomis.

Konsultuoja viešbučius įrengimo, veiklos planavimo, organizavimo ir valdymo klausimais.

Yra stažavęsis klientų aptarnavimo klausimais Karlskronoje (Švedija), Maskvoje (Rusija), Briuselyje (Belgija), Stambule (Turkija). Prieš pradėdamas savarankišką veiklą vadovavo viešbučio „Baltpark“ pardavimų skyriui, o vėliau dirbo viešbučio „Europa City Vilnius“ direktoriumi.

M A N O

K A R J E R A

27

STRESAS DARO DIDELĘ NEIGIAMĄ ĮTAKĄ

VADOVAI PRIPA ŽĮSTA , K AD STRESAS YR A PROBLEMA .

J U D I T O S G R I G E LY T Ė S N U O T R .

Mirolanda Trakumaitė, „OVC Consulting“ vyresnioji konsultantė Streso apimti darbuotojai jaučiasi, lyg žemė iš po kojų slystų, tai nemažai kainuoja ir įmonei, nes krinta jų produktyvumas, įtampa persiima ir kolegos, pridaro klaidų, broko. Streso galima išvengti arba bent sumažinti neigiamus jo padarinius.

Streso sąnaudos JAV siekia 300 mlrd. USD per metus, Didžiojoje Britanijoje – 28 mlrd. GBP. Kiek kainuoja stresas Lietuvai, nėra žinoma. Tačiau organizacijos gali bandyti skaičiuoti, kokia yra jų darbuotojų patiriamo streso kaina. Ekspertai siūlo streso įtaką proporcijomis dėlioti taip: nelaimingiems atsitikimams darbe – 60%, darbuotojų kaitai – 40%, trumpalaikiam ar ilgalaikiam nedarbingumui – 30%, darbo dienos praleidimui – 19%. Prie šių sąnaudų reikėtų pridėti ir tai, kad kiekvienam darbuotojui stresas yra padidėjusi įtampa, bloga psichinė ar fizinė būsena, daugiau klaidų, lėtesnis darbo tempas, prastesni darbo rezultatai, sustiprėję žalingi įpročiai, ligos ir pan.

Patiria kas antras

Kaip dažnai ir dėl ko žmonės darbe patiria stresą? Baltijos tyrimų duomenimis, Lietuvoje stresą darbe patiria 45% apklaustųjų, iš jų 20% – dažnai, o 5% – nuolat. Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros duomenimis, 51% Europos Sąjungoje apklaustų darbuotojų teigia nuolat jaučiantys su darbu susijusį stresą. Gana ryškus skirtumas tarp nuolat darbe patiriančių stresą lietuvių ir kitų europiečių gali būti nulemtas to, kad lietuviai yra pakantesni arba atsparesni stresui, kita vertus, jie mažiau sugeba reflektuoti ir susivokti, kas jiems vyksta.

Dažniausiai minimi streso darbe šaltiniai – darbo krūvis, vadovų pagalbos stoka ir tai, kad nėra galimybės kontroliuoti darbo aplinkos. Lietuvos darbuotojai dar mini netinkamą darbo atlygį, o kiti europiečiai – su darbu susijusias patyčias ir emocinį smurtą.

Įvardykite šaltinius

Ką daryti, norint sumažinti stresą ir jo padarinius? Veiksmingiausias sprendimas – speciali konkrečiai organizacijai pritaikyta streso valdymo programa. Pagrindiniai tokios programos uždaviniai yra trys. * Streso šaltinių darbe mažinimas. Streso šaltinių organizacijoje sąrašas gali būti ilgas, tad svarbu įvertinti, kuriuos iš jų galima sumažinti. Pavyzdžiui, tokį streso šaltinį, kaip grįžtamojo ryšio trūkumas, sumažinti lengviau nei darbo krūvį. * Psichologiškai sveikos darbo aplinkos kūrimas ar stiprinimas. Užtikrinant psichologiškai sveiką darbo aplinką organizacijoje, svarbu

28

M A N O

K A R J E R A

didinti darbuotojų įsitraukimą, siekti, kad jie galėtų subalansuoti darbo ir asmeninius įsipareigojimus, sudaryti sąlygas darbuotojams profesiškai ir asmeniškai augti, užtikrinti darbuotojų pripažinimą, rūpintis žmonių saugumu ir sveikata. * Darbuotojų atsparumo stresui didinimas. Darbuotojų gebėjimą valdyti patiriamą įtampą galima didinti organizuojant specialias streso valdymo technikos pratybas. Atsparumą stresui stiprina ir seminarai, gilinantys darbuotojų savęs pažinimą, suteikiantys žinių apie žmogaus energijos šaltinius, stiprinantys rūpinimosi savimi ir optimalios energijos palaikymo bei atkūrimo įgūdžius.

Kiek realu tokias programas įgyvendinti Lietuvos organizacijose?

Organizacijų, kurios rūpinasi darbuotojais, tikrai yra. Be abejo, daug kas priklauso nuo vadovų. Vadovų nuomonę apie stresą atspindi Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros duomenys. ES 79% apklaustų vadovų mano, kad stresas yra problema, iš jų 49% – ypač tuo susirūpinę. Tarp Lietuvoje apklaustų vadovų 60% mano, kad stresas yra problema, bet rimtai ja susirūpinusių – tik 19%.

Todėl pravartu nepamiršti, kad savimi reikia mokėti pasirūpinti patiems.

Paprasti, bet veiksmingi stresą mažinantys būdai • Išmokite ne tik atsikelti, bet ir atsigulti laiku, kasdien tai darykite tą pačią valandą.

• Miegokite 7–8 val. Tyrimų duomenys rodo, kad nepakankamai miegojusio žmogaus smegenų būklė yra tokia pati, kaip po nedidelės smegenų traumos.

• Pusryčiaukite. Jei valgyti rytais nenorite, prisiminkite, kaip elgiatės viešbutyje, kai pusryčiai įskaičiuoti į kainą.

• Neieškokite vietos savo automobiliui prie biuro durų – dalį kelio į darbą ir iš darbo eikite pėstute.

• Dirbdami kas valandą pusantros darykite pertraukėles.

• Planuokite veiklą ir laiką taip, kad nereikėtų iki vėlumos užsibūti darbe.

• Kasdien skirkite laiko paprastiems, bet džiugiems dalykams. ŠALTINIS: „OVC CONSULTING“

EMIGRANTAI –

GERI VERSLO TARPININKAI Rasa Dževeckytė

Kol emigracija nuolat linksniuojama kaip viena didžiausių šalies problemų, kai kurios įmonės sugeba sėkmingai išnaudoti svetur gyvenančių lietuvių kontaktus. Tikėtina, jog užsienyje įsitvirtinę tautiečiai gali į Lietuvą netgi pritraukti naujų investuotojų. Įmonės, ieškančios užsakovų užsienyje, išnaudoja įvairiausius kanalus: dalyvauja parodose, kontaktų ieško verslo asociacijose, perka galimų užsakovų duomenis ir pan.

Vis dažniau pasirenkamas ir kitas būdas – pasitelkiami į užsienį išvažiavę gyventi pažįstami, kurie tampa savotiškais lietuviško verslo ambasadoriais.

Užsakymai per klientus

Danutė Janavičienė, MB „Greverida“ direktorė, įkūrė siuvimo įmonę. Nors siuvama dažniausiai pagal individualius užsakymus, tačiau neseniai verslą pradėjusi moteris jau turi ir užsakovų iš užsienio – šiuo metu venai švedų kompanijai siuvanti palaidines ir sukneles, dar prieš tai, bendradarbiaudama su viena pažįstama dizainere, siuvusi vakarinių suknelių liniją Didžiosios Britanijos užsakovams. „Užsakymų iš užsienio padėjo gauti ten gyvenantys mano klientai, jie mane rekomendavo vietiniams dizaineriams. Dirbti su dizaineriais ypač įdomu, nes reikia perkelti jų piešinius į erdvę. Jie irgi liko patenkinti bendradarbiavimu su mano įmone, tad neabejoju, kad užsakymų iš kitų šalių bus ir ateity“, – pasakoja pašnekovė. Į užsienį užsidirbti išvažiavo daug statybininkų. Būtent per juos užsakymų iš svečių šalių gavo Kauno UAB „Eurofortas“. „Daug statybininkų važiuoja į Skandinavijos šalis.

Kai kurie gerai nusimano, kas vyksta Lietuvos statybų rinkoje, kas kokias paslaugas ir prekes teikia. Būtent Švedijoje ir Norvegijoje dirbantys statybininkai savo darbdaviams rekomendavo mūsų įmonę. Šie rekomendacijomis susidomėjo, ir tai leido mums savo paslaugas

EMIGR ACIJĄ GALIMA PANAUDOTI VERSLO PLĖTR AI.

VLADIMIRO IVANOVO NUOTR.

teikti užsienio šalyse“, – sako Raimundas Tulas, įmonės direktorius.

Netolimoje ateityje bendrovė ketina pradėti darbus ir Vokietijoje, ten taip pat pertvarkomi daugiabučiai, o į šią šalį įžengti padėjo vieno iš partnerių rekomendacijos.

Įtikina darbdavius

Užsienyje gyvenantys lietuviai ne tik gali padėti mūsų šalies verslininkams rasti eksporto kelių – kai kurie jų gali tapti investuotojų, besižvalgančių, kur perkelti gamybą, šaukliais. „Neseniai aplankėme vieną gamyklą Švedijoje. Nustebome, kad ten dirba net 5 Tauragiškiai. Pasijutome tarsi namuose“, – pasakodamas šypsosi Darius Stankus, Tauragės industrinio parko verslo plėtros direktorius.

Pasirodo, vienas iš ten dirbančių tauragiškių yra padaręs karjerą ir tapęs gamybos vadovu. Maža to, jis bando įkalbėti savo darbdavį, kad jie dalį gamybos perkeltų į Lietuvą. „Tokie žmonės yra puikūs mūsų šalies ambasadoriai. Jie gerai moka vietos kalbą, supranta tos šalies mentalitetą, jau yra įgiję tarptautinės vadybos patirties. Jeigu jie grįžtų į gimtinę atsivesdami ir investuotoją, Lietuva daug laimėtų, nes ne tik turėtų puikių vadovų, bet padėtų kurti ir naujų darbo vietų“, – įsitikinęs p. Stankus.

Jis pabrėžia, kad ir patys Lietuvos verslininkai turėtų prisidėti, norėdami stiprinti bendradarbiavimą su emigrantais: tautiečiai, įsikūrę svetur, galėtų pasakoti, kokios galimybės yra įsidarbinti jų įmonėse, kokias naujas technologijas Lietuvos verslas išnaudoja, nes daugelis išeivių vis dar laikosi stereotipų, jog mūsų šalyje dirbama pasenusiais metodais.

M A N O

K A R J E R A

29

VERSLAS –

NEI BAILIAMS, NEI TINGINIAMS Matas Miknevičius „Šiandien, net ir pradėdamas naują verslą, investuočiau tik į tokius gaminius, kuriuos galima parduoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“, - pradedantiems ar naujų verslo nišų ieškantiems smulkiesiems verslininkams užuominą duoda Arvydas Avulis, nekilnojamojo turto (NT) bendrovės „Hanner“ vadovas.

Jis pastebi, kad nemaža dalis anksčiau buvusių itin sėkmingų verslų šiandien jau nebėra perspektyvūs ir net stambūs verslininkai pradeda dairytis naujų kelių užsidirbti.

–Bendraujate su pradedančiais ir smulkiais verslininkais, ieškote galimybių investuoti. Koks tokio verslininko portretas?

Jie labai uždari ir bijantys bet kokių pašalinių žmonių prisilietimo prie to, ką patys sukūrė. Daugelis pradedančių verslininkų norėtų, kad juos kas nors pastebėtų, kad investuotų, tačiau savo verslo laikosi įsikibę nagais. Daugeliu atveju naujokai jaučia baimę, kad iš jų verslą anksčiau ar vėliau kas nors atims.

Nebūna taip, kad investuotojas duoda pinigų ir nieko nenori iš to gauti. Tokiems jauniems verslininkams patarčiau nebijoti investicijų, o jei jau labai neramu, tai tegu pasidomi įvairiomis teisinėmis subtilybėmis, kaip nelikti be nieko. Šiandien yra daugybė teisinių būdų įsileisti investuotojus ir likti ramiam dėl šeimos verslo.

–Pradedantys verslininkai per kelerius metus sugeba sukurti kelias bendroves, vėliau jas uždarinėja, ieško naujų nišų. Ar iš tokio nepastovumo yra naudos?

Nė vienas mano pažįstamas, dabar jau gana stambus verslininkas, neužsiima tuo, nuo ko pradėjo.

Toks blaškymasis nėra nei geras, nei blogas dalykas, tai - natūralu. Aš savo verslo taip pat nepradėjau nuo nekilnojamojo turto. Pardavinėjau daugybę dalykų, stengiausi stebėti rinkos situaciją. Vienas prekes keitė kitos, investavau į visiškai skirtingus dalykus. Paieškų laikotarpį būtina išgyventi, kol atrandi tą nišą, kurioje geriausiai sekasi.

30

M A N O

K A R J E R A

„ JAUNIEMS VERSLININK AMS PATARČIAU NEBIJOTI INVESTICIJŲ, O JEI JAU L ABAI NER AMU, TAI TEGU PASIDOMI ĮVAIRIOMIS TEISINĖMIS SUBTILYBĖMIS, K AIP NELIK TI BE NIEKO“, — SAKO ARV YDAS AVULIS, „HANNER“ VADO VAS. VLADIRIMO IVANOVO NUOTR.

–Kur šiandien derėtų investuoti verslininkui, kad tas paieškų kelias būtų kuo trumpesnis? Į ką jūs pats investuotumėte?

Esu sakęs, kad verslininkui derėtų turėti atsarginį planą. Aš pats mąstau apie tokius gaminius, kurie perspektyvą turėtų ne tik vietos, bet ir užsienio rinkose. Nėra abejonės, kad norint didesnių garantijų dėl sėkmės derėtų galvoti apie eksportą.

Tą patį patarčiau ir pradedantiesiems. Jei žiūri į stambius verslininkus ir bandai juos kopijuoti, tai visai nereiškia, kad ir tu būsi sėkmingas. Pavyzdžiui, 2000-aisiais iš nekilnojamojo turto buvo galima uždirbti labai daug, visi sandoriai buvo labai pelningi. Tačiau šiandien padėtis jau visai kita.

–Apie investicijas, pradinį kapitalą versle kalbame kaip apie natūralų dalyką. Tačiau ką daryti tam, kuris kišenėje turi kokį 100.000 Lt ir nori atidaryti parduotuvėlę?

Daugelis verslų šiandien pradedami iš skolintų pinigų. Tačiau jei tik galite, tai neimkite paskolos ir pradėkite iš to, ką turite. Geriau pradėti nuo mažiau nei nepasisekus įklimpti į skolas. Be to, bankai šiandien labai sunkiai ryžtasi duoti paskolą pradedančiajam verslą. Siūlyčiau pirma pažiūrėti, ar prekyba sekasi, ar įmanoma uždirbti tiek, kad galėtumėte plėstis ir skolintis. Kai uždirbsite, priimsite sprendimą, būti vieniems ar su kuo nors jungtis.

–Verslą pradedantieji kalba apie būtinybę kuo greičiau užsiauginti savo įpėdinius, kurie nuo jų pečių nuimtų didžiulę naštą.

Neatrodo, kad jūs tokiais įpėdiniais rūpintumėtės.

Kad ir kokius gerus darbuotojus turėsite, kad ir kiek jie daug dirbs ir išmanys, naktimis vis tiek nemiegos ne jie, o jūs. Taip jau versle yra, kad didžiausią atsakomybę visuomet jaučia ne samdomas darbuotojas, o akcininkas. Kokius gerus darbuotojus beturėčiau, vis tiek aš dirbu daugiausia, dažniausiai priimu sprendimus, daugiausia klaidų padarau. Gerų samdomų vadovų Lietuvoje beveik neturime, todėl kiekvienas jų yra labai reikalingas ir vertas didelės algos. Kiekvienas verslininkas norėtų, kad jo samdytas vadovas dirbtų lyg sau, neskaičiuotų laiko. Bet galiu pasakyti dar kartą galvą dėl verslo vis tiek labiausiai skaudės tik jums pačiam.

–Ar teisingai supratau, kad į įmonę stengiatės priimti tik patyrusius darbuotojus?

Ne visai. Visai neseniai iš 300 studentų atsirinkome tik du, kurie mums tinka. Iš studento ar tik baigusio studijas darbuotojo gali užsiauginti ką tik nori, tačiau tai atima begalę laiko. Dabar stengiamės ieškoti tokių darbuotojų, kurie turi kelerių metų darbo patirties, tačiau dar nėra nuo jo pavargę, turi idėjų ir iniciatyvos.

–Šalies įmonės masiškai ima diegtis verslo valdymo sistemas. Ar tai iš tiesų tokia panacėja?

Aš labai džiaugiuosi, kad ir smulkieji pradėjo galvoti apie verslo efektyvinimą. Vienu metu dirbu ir su vakariečiais, ir su Rusijos rinkos verslininkais. Tuos skirtumus tarp efektyvaus verslo ir visiškos netvarkos puikiai matau. Savo įmonėje mes taip pat labai rūpinamės darbo efektyvumu. Tie pavyzdžiai, kai įsidiegę verslo valdymo sistemas žmonės sutaupo krūvas pinigų, atranda kelerius metus neparduotų prekių, daug pasako apie naudą. Tai tikrai nėra „išsidirbinėjimas“, tokios sistemos tikrai gali padėti ir mažoms įmonėms.

KRITERIJAI, KURIAIS VERTINAMAS LEKTORIAUS PROFESIONALUMAS Ramūnė Radienė

R AMŪNĖ R ADIENĖ, UAB „EUROSEGA“ DIREK TORĖ.

Kas yra lektoriaus profesionalumas? Kaip jį įvertinti ir apibrėžti, nes kiekvienas vedantis mokymus laiko save profesionalu. Keletas patarimų galbūt padės jums išsirinkti tikslingiausius mokymus ir labiausiai tinkantį lektorių.

Dažnai iš mokymų organizatorių girdime, kad mokymus ves lektorius profesionalas, tačiau ką ta sąvoka apibrėžia? Kadangi viena iš mūsų veiklos sričių yra atvirieji mokymai ir mes taip pat teigiame, kad dirbame su profesionalais, nusprendėme profesionalumą įvardyti, kad žodis, kurį vartojame, turėtų aiškius kriterijus. Manau, ne tik mes, bet ir daugelis įmonių vadovų gali laikytis šių kriterijų rinkdamiesi lektorių.

Kriterijai, kuriais vadovaujamės, vertindami lektoriaus profesionalumą: • Suaugusiųjų mokymo žinios ir patirtis. Tai pagrindinės žinios ir patirtis, reikalingi kiekvienam lektoriui, siekiančiam ugdyti suaugusiuosius.

• Puikus dalyko išmanymas. Lektorius privalo gerai išmanyti dėstomą sritį. Tai ne tik teorija, tačiau ir iš anksto paruoštos praktinės užduotys, be kurių šiais laikais neįmanomas geras mokymas.

• Patirtis. Tai vienas svarbiausių profesionalaus lektoriaus kriterijų, nes tik tas lektorius, kuris kiekvieną teoriją iliustruoja pavyzdžiais iš savo patirties, gali suteikti didžiausią naudą. Kai lektorius yra praktikas, mokymai rengiami daugiau patirties dalijimosi nei dėstymo principu. Dalyviams lengviau įsiminti

J U D I T O S G R I G E LYTĖS NUOTR

•

•

•

realų pavyzdį nei parodytą skaidrę su teoriniais teiginiais.

Verslo patirtis. Tai nebūtinai verslo kūrimo ar plėtros patirtis, tačiau lektorius turi suprasti pagrindinius verslo procesus.

Lektoriai ekspertai, kurie į mokymų/konsultacinį verslą yra atėję iš vadovaujamų pareigų verslo įmonėse, šiuos procesus išmano.

Sugebėjimas girdėti ir reaguoti į dalyvių poreikius. Šis kriterijus ypač svarbus per atviruosius mokymus, nes susirenka dalyvių iš skirtingų organizacijų ir jų poreikiai labai skirtingi.

Dažnai nutinka, kad programą reikia keisti per mokymus, nes ne visada įmanoma poreikius nustatyti iš anksto. Tik patyręs ir auditoriją girdintis lektorius sugeba keisti, papildyti dėstomą medžiagą.

Vadovavimasis verslo etikos principais. Tai tiesiog padorumas, sąžiningumas ir kiti iš pirmo žvilgsnio elementarūs elgesio bei prisistatymo principai, bet, kaip rodo praktika, ne visi juos supranta.

M A N O

K A R J E R A

31

SIDRO NAMŲ TAISYKLĖS – JAU PASITEISINO

„ ANKSČIAU PREKIAVOME ĮVAIRIAU SIAIS PAGARDAIS, UŽK ANDŽIAIS, PAGAMINTAIS NE IŠ OBUOLIŲ. TAČIAU DABAR JŲ ATSISAKĖME, NES IR PREK YBA JAIS BUVO VANGI, IR MŪSŲ AU TENTIŠKUMUI PAPILDOMŲ PLIUSŲ TI KR AI NEPRIDĖJO“, – APIE POK YČIUS PASAKOJA MANTAS URBONAS. K R I S T I N O S J A R M A LY T Ė S N U O T R .

Ramūnė Radienė Kai imiesi tokios veiklos, kurios dar niekas nėra išbandęs, rizikuoji gerokai daugiau, nes nežinia, kaip naujovė bus priimta. Tačiau ir galimybės atsiveria kur kas platesnės, nes gali sudominti pirkėjus ir paversti juos nuolatiniais klientais.

Vartotojas, ypač didmiesčiuose, šiais laikais yra gerokai išlepintas, todėl naujoves priima noriai. Vis dėlto ne visos verslo idėjos išgyvena bent vienerius metus.

Vilniuje veikianti kavinė-krautuvė „Sarkozy“, kurioje prekiaujama gėrimais ir užkandžiais iš obuolių, sunkiausius išbandymus, ko gero, jau įveikė ir antrus gy-

darbo rinkos naujienos

vavimo metus pasitinka turėdama gerokai aiškesnes perspektyvas.

Jau gali pilstyti

„Vilniuje pilna ir vyninių, ir aludžių, o tokios kavinės, kurioje būtų prekiaujama vien sidru ar kalvadosu, nėra

karjeros patarimai

mano karjera

darbo pasiūlymai

ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Kodėl įkūrėme tokią kavinę? Todėl, kad nenorėjome eiti jau numintais keliais, o siekėme pasiūlyti ką nors nematyta ir nauja. Manau, pataikėme į dešimtuką, nes tie, kurie užsuka pas mus, maloniai nustemba, o paskui grįžta dar ne sykį“, – taip prieš metus savo verslą pristatė Mantas Urbonas, „Sarkozy“ bendraturtis (apie tai rašė dienraštis „Verslo žinios“, 2013 03 25).

Vis dėlto tąsyk vyriškis dar nežinojo, kad posakis: „Jei priešui linki daug vargo, padovanok jam barą“ – ne iš piršto laužtas. Verslininkui teko nueiti kryžiaus kelius, kol gavo licenciją pilstyti bare alkoholius gėrimus – anksčiau galėjo juos pardavinėti tik buteliais išsinešti. „Kokių tik argumentų neteko išgirsti iš savivaldybės tarnautojų, esą mūsų bare per mažai ploto, kad čia būtų galima paragauti gėrimų, kuriais prekiaujame.

Arba – aplinkui ir taip didelė barų koncentracija, tad kam reikalingas dar vienas. Arba – sidras apskritai yra blogis. Ir mūsų argumentai, jog prekiaujame natūraliu sidru, kuris su tuo, kurio buteliais nustatytos parduotuvių lentynos, neturi nieko bendro, buvo niekam neįdomus“, – netolimos praeities sunkumus prisimena pašnekovas.

Tačiau užsispyrimas, nuolatinės diskusijos su savivaldybės atstovais, galų gale – vizitas pas merą leido pasiekti, kad baras gautų ilgalaikę licenciją prekiauti pilstomu alkoholiu. „Kartu su broliu, kuris irgi dalyvauja šiame versle, pasijutome lyg būtume ne licenciją nedideliam barui gavę, o atidarę suskystintųjų dujų terminalą – tiek reikėjo įveikti įvairiausių biurokratinių kliūčių“, – nusijuokia p. Urbonas.

Tačiau anksčiau verslininkui ne iki juokų būdavo, nes lankytojas, užsukęs į barą, tačiau pamatęs, kad čia negali paragauti gėrimų, neretai apsisukdavo ant kulno ir išeidavo. Ir kažin, ar kada besugrįš. „Tiesa, kartais gaudavome trumpalaikių licencijų prekiauti pilstomais gėrimais, tarkim, tokiuose renginiuose kaip „Tebūnie naktis“ ir pan. Tada atrodydavo dar keisčiau – sykį atėjęs lankytojas gali vietoje paragauti gėrimų, bet užsuka po kelių dienų, o mes sakome: „Atsiprašome, tačiau įpilti neturime teisės“, – sava patirtimi dalijasi sostinės verslininkas.

MANTAS URBO NAS, „SARKOZ Y“ BENDR ATURTIS: „L ANK Y TOJUS ČIA TR AUKIA NE TIK TAI, K AD ESAME SIAUROS SPECIALI Z ACIJOS BAR AS, O TOKIŲ PRODUK TŲ KITUR NEGAUSI, BET IR PATI APLIN K A , BETARPIŠK AS BENDR AVIMAS.“ VLADIMIRO IVANOVO NUOTR.

Viskas iš obuolių

Vis dėlto pašnekovas neslepia džiaugsmo, kad net dar neturėdami licencijos gėrimams pilstyti sugebėjo išsiauginti didžiulį būrį lojalių klientų. „Sarkozy“ bare pamatysi ir studentų, ir bankininkų, politikų, menininkų. „Mūsų lankytojus čia traukia ne tik tai, kad esame siauros specializacijos baras, o tokių produktų kitur negausi, bet ir pati aplinka, betarpiškas bendravimas. Pats per savaitę bent dieną stoviu už baro ir matau, kokia publika renkasi. Tarkim, inteligentiškas jaunimas. Iš pažiūros vaikinas atrodo visiškas studenčiokas, tačiau kai pradedi kalbėtis, pamatai, koks jis apsiskaitęs, kiek jau visko matęs keliaudamas po pasaulį – tiesiog gyvenimo gurmanas“, – pasakoja p. Urbonas. Šiuo metu „Sarkozy“ prekiaujama 60 rūšių gėrimais: sidru, kalvadosu, obuolių „samane“. Žinoma, yra ir nealkoholinių gėrimų – įvairiausių obuolių sulčių, limonado, arbatos. Užkandžiams siūlomas obuolių pyragas ir obuolių sūris. „Anksčiau prekiavome įvairiausiais pagardais, užkandžiais, pagamintais ne iš obuolių. Tačiau dabar jų atsisakėme, nes ir prekyba jais buvo vangi, ir mūsų autentiškumui papildomų pliusų tikrai nepridėjo“, – apie pokyčius pasakoja verslininkas. Įmonė pirmuosius metus baigė pelningai. Dabar, kai bare galima gėrimus ir pilstyti, tikimasi, kad pardavimai gerokai išaugs. Vis dėlto apie didesnį barą „Sarkozy“ įkūrėjai kol kas negalvoja, nes būtent jaukių, nedidukų užeigų, jų manymu, Vilniuje kaip tik ir trūksta.

Pirmųjų „Sarkozy“ veiklos metų pamokos • Pasirinkite specializuotus produktus, kurių kiti neturi.

• Jei susiduriate su biurokratiniais sunkumais, nenuleiskite rankų ir negailėkite laiko ir jėgų saviems tikslams pasiekti.

• Pamatę, kad prekyba kai kuriais produktais yra vangi, apsvarstykite, ar verta jais apskritai prekiauti.

• Būkite autentiški, sukurkite betarpišką bendravimą su lankytojais, jaukią aplinką.

• Mažiau nereiškia blogiau: kartais nedidelės baro patalpos kaip tik gali būti pranašumas, nes tokių vietų yra palyginti nedaug.

M A N O

K A R J E R A

33

ENTUZIASTŲ REIKALAS

Beatričė Laurinavičienė

Akylesnis praeivis Vilniaus senamiestyje nesunkiai pastebės iškabą akiai dar neįprastu pavadinimu „Barzdaskučiai“. Vilnius – ne kokia Roma, Lisabona, Dublinas ar Stambulas, kur dažname miesto kvartale veikia vyrų (ir tik vyrų) kirpykla, į kurią jie ateina ne tik nusikirpti ar nusiskusti barzdos. Tos kirpyklos – tai savotiški vyrų klubai. „Barzdaskučiai“ irgi pretenduoja tokiu tapti. Preciziškai apgalvotas interjeras, detalės, naudojama brangi kosmetika, teikiamos paslaugos sufleruoja, kad ne bet kokiu – o džentelmenų klubu.

Pirma istorija. Idėja

Idėja pradėti verslą Viliui Lėveriui ir Kazimierui Norkui, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tuomet pirmo kurso studentams, kilo iš... nuobodulio (ne ta, banaliąja žodžio prasme. Panašu, nuobodulį jiedu supranta kaip estetinę kategoriją). Studijos, pasakoja vaikinai, nebuvo pernelyg didelis iššūkis, taigi reikėjo susigalvoti kažkokią veiklą, kažkaip save realizuoti.

Sykį p. Vilius pamatė Artūro Zuoko įrašą feisbuke apie tai, kaip šis Italijoje skutosi pas barzdaskutį, jam tai baisiai patikę. Vilniaus meras apgailestavo, kad Vilniuje tokios vyrų kirpyklos išnykusios. „Perskaičiau, – sako p. Vilius, – ir pagalvojau, gerai, atgaivinsim.“ Taip du jaunuoliai, nieko neišmanantys apie kirpimą, nutarė atidaryti barzdų skutyklą, nes tokios nebuvo visoje Lietuvoje. „Dabar jau yra, – patikslina p. Kazimieras. – Kai pasirašėme patalpų nuomos sutartį, vos po kelių savaičių atsidarė kita. Nesame pirmieji, o vieni iš dviejų.“ Pradėjo nuo nieko. Pirmiausia iš Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) išsinuomojo patalpas. „Galvojom: du trys mėnesiai, viens du, ir viskas veikia“, – sako p. Kazimieras. Tačiau, kol atsidarė, užtruko beveik metus.

Antra istorija. Kėdė

Klasikinio vyrų klubo statusą (tinkamas aptarnavimas, kava, cigaras) kuriančioje kirpykloje dėmesį patraukia kėdė iš masyvios keramikos ir metalo. Anot p. Kazimiero, ji – labai ypatinga, prieš 103 m. pagaminta „Theo a Kochs“ gamykloje Čikagoje. Europoje tokių beveik nėra, o jei atsiranda, visi jas gaudo kaip pamišę. Vieną tokią kėdę prieš daugiau nei pusmetį jiedu nusipirko Amerikoje, tačiau ji lig šiol neatplaukė – kažkur pasimetė konteineriai. Laukdami užsakytosios prekės, jaunieji verslininkai nuvažiavo į Vokietiją ir nusipirko antrą to paties gamintojo kėdę iš vokiečio, kuris jau buvo parsiplukdęs ją iš Amerikos. Parsivežė, restauravo, susirado dokumentus, kad jai – tikrai 103 metai.

34

M A N O

K A R J E R A

PATIRTIES NETU RINT YS VERSLININ K AI PAT YS IŠBAN DĖ, K AIP VEIKIA VERSLO KŪRIMO MECHANIZMAS.

Trečia istorija. Meistras

Vėliau neišvengiamai kilo meistro klausimas. Anot p. Viliaus, kaip patirties neturintys verslininkai, jie patys norėjo išbandyti, kaip veikia verslo kūrimo mechanizmas, ir viską darė nuosekliai. Taigi – darbo skelbimų portaluose pranešė, kad vyrų kirpykla ieško kirpėjo-barzdaskučio. „Lygių galimybių įstatymas draudžia nurodyti ieškomo darbuotojo lytį, bet mes leidom suprasti, kad mums reikia vyro. Krūva moterų atsiliepė, o vyrai, būdavo, ateina: „Labas, man patinka barzdos, nemoku nei kirpt, nei skust, bet norėčiau dirbt pas jus.“ Patys ėjom per kirpyklas, pažįstamus, klausinėjom, gal kas žino meistrą, bet nieko neradom“, – pasakoja p. Vilius.

Galiausiai vaikinai sumanė barzdaskučio ieškoti užsienyje, Rytų šalyse, kuriose vyrų kirpyklų tradicijos

labai senos ir iki šiol gyvos. Kreipėsi į Turkijos ambasadą, jos darbuotojai rekomendavo turkų, kurie moka skusti, nori dirbti. Turkai priėmė kvietimą, atskrido į Vilnių, susitiko su jaunaisiais verslininkais.

Bet vėlgi, sako p. Vilius, per trumpą laiką sutvarkyti darbo vizų ne ES piliečiams neįmanoma.

Tada jiems šovė į galvą mintis ieškoti barzdaskučių...

Ruklos pabėgėlių centre. „Išsirikiavo vyrai, sakom: ieškom barzdaskučio. Ir – visi žingsnį į priekį, visi barzdaskučiai. Pasikvietėm iš jų vieną – juodaodį iš Eritrėjos, kuris esą ir kerpa, ir skuta, atsivežėm į Vilnių. Pasodinau į kėdę vieną draugą, Gediminą, nuėmiau jam akinius, žiūriu: žirkles mūsų kandidatas dar paėmė, bet šukų rankose nelaikęs. Kerpa klaikiai, o Gediminas šypsosi, nes be akinių nemato“, – pasakoja p. Kazimieras. Reiktų pridurti, kad jis pats Londone baigė barzdaskučių mokyklą – iš desperacijos, kad vis nesiseka rasti meistrą.

Galiausiai Ruklos centro darbuotojai rekomendavo Mahraną Karho, iš Sirijos pabėgusį kurdą, kuris jau buvo įsikūręs Kaune. „Per stebuklą jį radom. Jis turi patirties – amato išmokęs iš savo tėvo, Sirijoje dirbo kirpėju, barzdaskučiu. Mahranas parodė tokių dalykų, kokių nė susapnuot negalėtum, pvz., su ugnimi pašalinti gyvaplaukius ar paprasčiausiu siūlu, tiesia linija, išpešioti nepageidaujamus plaukus – brūkšt, brūkšt aplink antakius, smilkinius, skruostų viršuje“, – žavisi p. Vilius.

Verslo pamokos

Sukurti verslą „nuo idėjos iki rakto“ Viliui ir Kazimierui truko 11 mėnesių. „Šito verslo grožis ir durnumas tas ir yra, kad du vyrukai nusprendė imtis to, ko absoliučiai neišmano.

Iš pradžių – su naiviu požiūriu „griebsim ir padarysim“, o buvo visai kitaip“, – dėsto p. Kazimieras. Anot p. Viliaus, vėliau jie sužinojo, kad visas klaidas, kurias žalias verslininkas gali padaryti, jiedu ir padarė.

Pirmiausia – čiupo patalpas, nesvarbu, kad verslo pradžia dar nė nesišvietė. Tada išgirdo, kad komercinės veiklos jose vykdyti esą negalima, nes patalpos priklauso LTS, kultūros įstaigai. Tada jiedu patys pradėjo gilintis į amatą ir tapo amatininkais, o vėliau išsiaiškino, jog įstatymas vis dėlto nedraudžia barzdų skutyklos atidaryti kultūros paskirties patalpose. „Toks amatas Lietuvoje seniausiai išnykęs, bet įstatymuose šitas žodis dar yra“, – šypteli p. Vilius. Pasakoja, jog vėliau atėjusi eilė kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą (VSC) – dėl higienos paso: „Ne, sakė jie, barzdų skusti negalima – gresia hepatitai, ŽIV ir visa kita.“ Tuomet vaikinai nuskrido į Dubliną, kuriame tokių kirpyklų apstu. Parsivežė iš ten dezinfekavimo priemonių, parodė jas VSC tarnybai, bet skusti – ne, vis tiek negalima. Paskiau paaiškėjo, kad galima, bet reikia keisti peiliukus.

„BAR ZDASKU ČIŲ“ KOMANDA – ĮKŪRĖJAI VILIUS LĖVERIS IR K A ZIMIER AS NORKUS, VIDU RYJE – BAR ZDASKUČIŲ AMATO MEISTR AS P. MAHR ANAS.

Paskolą verslui pradėti jiedu gavo taip pat su nuotykiais.

„Iš pradžių ėjom į „Swedbank“ – labas, verslą darysim, barzdas skusim, pinigų norim... Visi didieji bankai pasakė „ne“. Perėjom mažuosius, kredito unijas, paskolas jaunimui... Galiausiai pinigų gavom. Prašėm 86.000 Lt, davė 35.000 Lt. Teko ieškoti investuotojų, verslo angelų... Tokios buvo mūsų verslo pamokos“, – ramiu tonu dėsto p.

Vilius. Priduria, kad kai neseniai skaitė paskaitą moksleiviams, norintiems pradėti verslą, abu susižvalgę suprato, kad ir patys nežino, iš kur tų pinigų atsirado – per metus viskas tarsi savaime susidėliojo. „Daryt reikia, bet kitaip. Pradėti nuo lėšų, meistro paieškų, tik tada įrengti patalpas. O mes tuščias pralaikėme gal tris mėnesius, jau nuostolis“, – vardija p. Kazimieras.

Anot jo, taip, kaip jie elgėsi, gali elgtis tik naivuoliai: „Čia ne verslas, iš kurio taptum milijonierius. Toks užsiėmimas – entuziastų reikalas, o jei kalbėtume apie pinigus, tai geriau Gariūnuose sėdėt.“

Gelbsti moterys

Stiklių gatvė – ne Gariūnai. Būti nuskustam ir nukirptam profesionalių p. Mahrano rankų vidutiniškai atsieitų apie 100 Lt – ne kiekvienas gali sau tai leisti. Pašnekovai sako manantys kitaip: gali nemažai, bet kai išgirsta, kad skutimas kainuoja 100 Lt ir trunka valandą, pamano: nesąmonė, galiu pats ryte per 5 min. nusiskusti už dyką.

Pono Viliaus manymu, vyrai gana inertiški, apsiprasti su naujovėmis jiems reikia laiko, todėl „Barzdaskučiams“ labai padėjo tai, kad pirmiausia jų teikiama paslauga susidomėjo moterys – jos perka dovanų kuponų, o juos gavę vyrai neturi kur dėtis ir ateina. Išbandę papasakoja savo draugams. „Klausiam klientų, iš kur jie apie mus sužino. Iš pradžių sakė: laikraštyje, feisbuke, gavo kuponą. Dabar dažnas sako, jog išgirdo iš čia jau buvusio draugo, brolio ar pažįstamo. Taip atsirado ir lojalių klientų“, – dėsto p. Vilius.

Tarsi pagal scenarijų, iš kėdės pakyla vyriškis, visas net švyti. Aiškiai girdėjęs mūsų pašnekesį sako dar niekada nėra buvęs TAIP nuskustas. „Įspūdinga, rekomenduosiu draugams. Įspūdingiausias buvo siūlas, bet neskaudėjo“, – šypsosi jis.

Patenkintas šypsosi ir p. Mahranas – lietuviškai meistras šiek tiek jau supranta.

M A N O

K A R J E R A

35

AŠTRI

KONKURENCIJA

VERČIA IŠSISKIRTI Rasa Dževeckytė

Elektroninių dovanų parduotuvių šiais laikais – lyg iš gausybės rago, todėl atrasti savo vietą po saule ne taip paprasta. Ypač tai sudėtinga naujiems rinkos dalyviams, tad šie ieško netikėčiausių būdų, kaip patraukti virtualaus pirkėjo dėmesį.

Stiprėjant gyventojų įpročiui prekes įsigyti internetu, didėja ir e. parduotuvių pasiūla. Parduodančių dovanas – ypač gausu. Šio sektoriaus senbuviai jau senokai suprato, kad norint išlaikyti nuolatinius klientus specializacija būtina, nes tada gali įsiklausyti į pirkėjų poreikius ir pasiūlyti kokybišką prekę. Taigi vieni specializuojasi siūlydami verslo dovanas, kiti turi platų dovanų vaikams pasirinkimą, treti savo išskirtinumu pasirenka tautinius motyvus, ketvirti – siūlo netikėčiausių dovanų laisvalaikiui.

Pavyzdžiui, UAB „Smile Group“ valdo e. parduotuvę „www.jauku.lt“, kurios didelę asortimento dalį sudaro originalūs medžio dirbiniai. Be to, įmonė siūlo ir reklamos sprendimų verslui – netradicinių formų dovanų, gaminių pagal užsakymą. Teikiamos ir graviravimo paslaugos, kliento logotipas perkeliamas ant medinių suvenyrų, gaminamos kanceliarijos prekės. Dmitrijus Juvko, įmonės vadovas, neslepia, kad vienu metu neišvengta klaidų: imta bendrauti su daug tiekėjų, per daug jų neatsirenkant. „Kilo pavojus tapti standartiniais perpardavinėtojais, kurie tik užsimeta maržą ir kala pinigus. Jaučiau, kad parduotuvei reikia išskirtinumo. Todėl ėmėme atidžiau bendrauti su tiekėjais ir pasilikome tik tuos, kurie patys tiki savo kuriamais produktais, įdeda į juos širdies. O tai iš karto persiduoda ir pirkėjams“, – pasakoja verslininkas.

Svarbu ir įteikimas

Rinkos naujokams kur kas sudėtingiau patraukti į save dėmesį. Todėl šalia parduodamos dovanos bandoma suteikti kiek įmanoma daugiau pridėtinės vertės. Tokį kelią pasirinko Pasvalyje dviejų moterų įkurta MB „Celeber“, valdanti prekės ženklą „Lempampuk“. Įmonė sukūrė platformą, kurioje lankytojai gali išsirinkti įvairių menininkų kurtas dovanas – atliekamas tarpininko vaidmuo tarp kūrėjo ir pirkėjo. „Šiais laikais rinka yra perpildyta, lūžta nuo pasiūlymų, tačiau labai sunku atrasti ką nors tikro ir vertingo, išskirtinę dovaną. Būtent tai mes savo klientams ir siūlome. Galime patarti, kokią dovaną konkrečiu atveju būtų galima dovanoti, pasirūpiname išskirtiniu jos įpakavimu, pristatymu, sukuriame sveikinimo žodžius. Galime net suorganizuot teatralizuotą dovanos įteikimą“, – dėsto Žana Rastonytė, įmonės vadovė ( apie bendrovę rašė dienraštis „Verslo žinios“, 2014 02 06).

36

M A N O

K A R J E R A

DONATAS K ADŽIULIS, MB „DONO ROX .LT“ ĮKŪRĖJAS: „ ŽMONIŲ NORĖJIMĄ K Ą NORS GAUTI NEMOK AMAI SĖKMIN GAI GALIMA PANAU DOTI VERSLE.“ J U D I T O S G R I G E LYTĖS NUOTR.

Dalija už dyką

Dar kitokį būdą sugalvojo Donatas Kadžiulis, MB „Donorox.lt“ įkūrėjas. Jis pasišovė e. parduotuvėje dovanas ne parduoti, bet dovanoti, o verslą išlaikyti iš reklamos. „Žmonėms nesvetimas noras ką nors gauti už dyka ar bent jau su didele nuolaida. Tai įrodo grupinių apsipirkimų portalų populiarumas. Aš nusprendžiau žengti dar toliau – mūsų parduotuvėje esantys daiktai dalinami dykai“, – aiškina pašnekovas. Įmonės verslo modelis toks: jie pasiūlo kur kas mažesnę nei įprastai reklamos kainą, kurios dalį internetinėje parduotuvėje norintys dalyvauti pardavėjai sumoka savo produkcija. Naršantieji internete, susidomėję kokia nors preke, turi užsiregistruoti. Visos prekės išdalijamos laimėtojus išrinkus burtų keliu arba tiems, kas šią e. parduotuvę rekomenduoja kuo daugiau draugų. „Pardavėjams toks bendradarbiavimo būdas yra įdomus, šiek tiek sudėtingiau įtikinti pirkėjus, kad šis modelis tikrai nėra sūris pelėkautuose. Tačiau tai, kad turime jau per 20.000 užsiregistravusių dalyvių, rodo, kad žmonių norėjimą ką nors gauti nemokamai sėkmingai galima panaudoti versle“, – tvirtina p. Kadžiulis.

VERSLĄ GALIMA SUKURTI IR IŠ VOKIŠKŲ ŽODŽIŲ Rasa Dževeckytė Net prisotintoje rinkoje galima išsiskirti: jei pasiūlysite kokybiškų paslaugų, klientai rekomenduos jus kitiems. O jei paslaugos bus dar ir specializuotos, tai pridės papildomo svorio įmonės profesionalumui.

Norintiesiems išmokti užsienio kalbą ar sustiprinti jos žinias pasirinkimas didelis, nes apstu įmonių, teikiančių tokias paslaugas. Paprastai užsienio kalbų mokyklos stengiasi pasiūlyti kuo daugiau įvairių kalbų. MB Vokiečių kalbos namai nuėjo kitu keliu – čia mokoma tik vokiečių kalbos. „Lietuvoje iki šiol nebuvo ir vis dar nėra kitos kalbų mokyklos, kuri užsiimtų tik vokiečių kalbos mokymais, ir niekuo daugiau. Mūsų rinka yra maža, tad žmonės bijo rizikos. Turbūt tai yra priežastis, kodėl yra daug įmonių, kurios stengiasi nepaleisti nė vienos progos ir tampa tokios, kurios daro „viską“. Tai labai neigiamai atsiliepia kokybei, o kai kokybė maža, belieka konkuruoti kaina.

Mūsų idėja – pasiūlyti Lietuvai kokybiškų mokymų. Kad einame teisingu keliu, patvirtina tai, jog besimokančiųjų skaičius nuolatos auga“, – pasakoja Jurgita Antanaitienė, Vokiečių kalbos namų įkūrėja.

Sulaukė palaikymo

Pašnekovė, prieš imdamasi nuosavo verslo, dirbo vienoje didžiausių kalbos mokyklų Vilniuje. „Dėstymo kelią pradėjau dar būdama visai „žalia“ dėstytoja, tačiau turėjau didžiulį norą ieškoti ir daryti šiek tiek kitaip. Kai ateini į auditoriją su teigiama emocija ir dėl to, kad to tikrai nori, o ne dėlto, kad reikia, auditorija tai jaučia ir įvertina. Kad šiandien esu ten, kur esu, esu dėkinga ir žmonėms, iš kurių galėjau mokytis, ir labiausiai savo vyrui už pagalbą ir palaikymą“, – sako p. Antanaitienė.

Taip pat imtis šios idėjos moterį paskatino tvirtas palaikymas iš Goethe instituto Lietuvoje, kuris yra vokiečių kalbos ir kultūros puoselėtojas visame pasaulyje. „Goethe institutas ir jo suteikiama informacija yra vienas iš būdų, kaip nuolatos galime kelti kvalifikaciją, da-

JURGITA ANTANAITIENĖ, MB VO KIEČIŲ K ALBOS NAMŲ ĮKŪRĖJA: „K AI SIŪL AI SPECI ALIZUOTAS PASL AU GAS, GALI KONCEN TRUOTIS Į JŲ KOK YBĘ.“ VLADIMIRO IVANOVO NUOTR.

lyvauti jo organizuojamuose renginiuose ir imtis bendrų projektų, kaip kad dabar, bendradarbiaudami su Goethe institutu, organizuojame mokymus paties mažiausiems mūsų „studentams“ – 5–8 m. vaikams, kurie kalbos mokosi su kiškiu Hansu natūraliu ir žaismingu būdu“, – aiškina pašnekovė.

Bendradarbiavimas su institutu Vokiečių kalbos namams leido išplėsti teikiamų paslaugų spektrą, dar labiau prisidėti prie vokiečių kalbos ir kultūros sklaidos bei populiarinimo Lietuvoje.

Sunkiausia pradžia

Kiekvienam verslui reikalingas žinomumas, kad žmonės ateitų patys pas tave. Ponia Antanaitienė pasakoja, kad vokiečių kalbos kursus reklamavo pačiais įvairiausiais būdais: informaciją dėjo svetainėje, platino lankstinukus, plakatus, bendradarbiavo su organizacijomis, kuriose yra potencialių klientų. „Sunku buvo rasti pirmųjų klientų, vėliau pradėjo sklisti reklama iš lūpų į lūpas. Mums ypač svarbu, kad kiekvienas mūsų studentas gautų pakankamai individualaus dėmesio, kiekviena jo sėkmė yra ir mūsų sėkmė. Šią prabangą galime sau leisti tik dėlto, kad mūsų specializacija – tik vokiečių kalba. Akivaizdu, kad mokymų dalyviai tai jaučia ir vertina“, – teigia pašnekovė.

Ji pripažįsta, kad nebuvo paprasta pirmaisiais mėnesiais susimokėti už nuomojamas patalpas, įsigyti būtino veiklai vykdyti inventoriaus ir mokomųjų bei metodinių priemonių. Tai ir dabar sudaro nemažą išlaidų dalį, kadangi įmonė domisi naujovėmis vokiečių, kaip užsienio kalbos, mokymo srityje, užsako specialius leidinius, taip pat moko iš naujausių mokymo priemonių. „Džiugina tai, kad kalbos mokomasi ne tik rengiantis studijoms ar darbui vokiškai kalbančiose šalyse, vis daugiau besikreipiančiųjų, mokydamiesi vokiečių kalbos, nori pagerinti savo įsidarbinimo galimybes Lietuvoje. Smagu ir tai, kad įvairaus amžiaus žmonės ryžtasi mokytis naujos kalbos ir tai daro noriai, suvokdami, jog kalbant pašnekovo gimtąja kalba, o ne ieškant tarpinės, jam atsivers daugiau galimybių ir padės greičiau pasiekti pašnekovą.

Ypač tai aktualu įmonėms, kurios investuoja į savo darbuotojų ar personalo mokymus“, – sako pašnekovė.

M A N O

K A R J E R A

37

GRIAUNA

PROFESINIUS MITUS

Milda Tarcijonaitė Profesiją lengviau pasirinkti, kai su ja susipažįsti realybėje.

Programa „Kam to reikia?!“ skatina įmones bendradarbiaujant su mokymo įstaigomis ne tik mokiniams papasakoti apie bendrovės veiklą, bet ir pristatyti trūkstamas, paklausias profesijas ir paskatinti moksleivius jas rinktis ateityje. Živilė Drėgvaitė, programos „Kam to reikia?!“ direktorė, paaiškina, kad bendrovės gali pasirinkti keletą formų, kaip prisistatyti mokiniams. „Įmonės darbuotojai mokykloje gali vesti pamoką ir pasidalinti patirtimi. Jei norima, moksleivius galima pasikviesti į bendrovę ir čia surengti ekskursiją, joje paaiškinama, kaip dirba įmonė, kokių specialistų trūksta. Dar vienas būdas iš arti pamatyti vieną ar kitą profesiją – pabūti darbuotojo šešėliu. Paprastai du mokiniai praleidžia su darbuotoju dieną ir iš arti pamato, ką jis veikia“, – p. Drėgvaitė pasakoja apie profesijų pristatymo būdus.

Sklaido iliuzijas

Projekte dalyvauja daugiau nei 200 įmonių. Direktorė pabrėžia, kad vienas iš svarbiausių projekto tikslų – išsklaidyti mokinių iliuzijas. „Kaip atrodo viena ar kita profesija, moksleiviai būna susidarę nuomonę iš filmų. Tenka išsklaidyti šias iliuzijas. Bendraudami su profesionalais, mokiniai išgirsta sėkmės istorijų, suvokia, kad sėkmė neaplanko, jei neįdedi nė trupučio pastangų.

Stengiamasi motyvuoti mokinius, kad viską reikia padaryti pačiam, o ne laukti, kad būtų atnešta ant lėkštutės“, – kalba programos direktorė.

38

M A N O

K A R J E R A

VIENAS IŠ PRO GR AMOS „K AM TO REIKIA?!“ TIKSLŲ – IŠSKL AIDY TI MOKI NIŲ ILIUZIJAS. „MAT TON“ NUOTR .

Domina algos

AB Vakarų laivų gamyklos įmonių grupė rengia ekskursijas įmonės teritorijoje ir jūrinių profesijų pristatymus mokymo įstaigose. „Projekto metu supažindiname su laivų statybos ir remonto pramone Lietuvoje. Daugeliui vaikų vis dar keista, kad Lietuvoje yra statomi aukštųjų technologijų laivai, žemsiurbės, keltai. Kai pristatome profesijas, daugelis vis dar nustemba sužinoję, kad įmonėje dirba ir kompiuterinių technologijų specialistų, ir ekonomistų, ir vadybininkų. Be to, esame įsteigę keletą stipendijų aukštųjų mokyklų studentams, tad ir šiame projekte stengiamės jas pristatyti ir paskatinti jaunimą rinktis jūrines specialybes“, – apie dalyvavimą projekte kalba Benjamina Plauškienė, Vakarų laivų gamyklos įmonių grupės personalo atrankų specialistė.

Moksleivių domėjimosi spektras itin platus: vieniems aktualus atlygis, gaunamas už darbą, kitiems – techniniai dalykai. „Ekskursijų metu mokiniai užduoda įvairių klausimų.

Abiturientus domina, kaip pakilti karjeros laiptais, kokios algos vyrauja įmonėje, kokios profesijos atstovai dirba įmonių grupėje. O pradinukams aktualūs visai kiti dalykai. Pavyzdžiui, kodėl įmonės teritorijoje yra paukščių plunksnų arba kiek kilometrų vamzdžių yra viename laive“, – pavyzdžių pateikia p. Plauškienė.

NUOSTABIAI ÁDOMU PAÞINTI PASAULÁ Iliustruotoji istorija Nr. 3 (19) • 201 4

NAUJA SERIJA

Nr. 3 · 2014 Kaina 14 Lt

Didžiau

1812

THz spin

ILIUSTRU

ą ir paudbą? s a j m sie Kas ominę bokokite 54 p. at kymo ieš

duliais

m

sios ist orij

Šiurpios Grimmų kiaurapiasakos Su ženklu at ysime

os dr am os

D

2

DI 8 psl.

EN A

iš arti

„S“

JAV pilieti ni

s karas

M OTASIS

Povandeninio karo pradžia

Atsa

OKSLAS

1

· 2014

917 Leninas ir bolševikai turėjo tūks tančius sekė Romos im dyti,Rusijoje. Tačiau Spalio jų pe ria ja ∞ro in t e k soci i a kslininkšyti A. Einsteinogyvyalbiistinei revoliucijai o m A S škai reikėjo NA ma vir pinigų. d ∞mano

8) Nr. 3 (7 GREIČIAU

Seniausi p a ka ibà a saulyje r io iã e r g nekdotai XVIII a.

Pa la i do g y v it i !

UŽ ŠVIE

2014 Nr. 3 .90 Lt Kaina 13

SĄ • MOL EKULIŲ DE TEKT

Baim

PE YVAI • SU RHEROJ AI • LAUM ŽIRGIS • DŽIUNG

ISSN 2029-9 745

ė s uk

austo

Europ

ą

LIŲ MIE RA STAS • TE HERCIN

LE INUI sumokėjo Vo kietijos

imperatoriu s

IAI SPIN DULIAI • PLASTI KAS VA

IS NEPRALE

NDENYN

is s grobuon is – tobula rg ži m u a L enynus alyti vand Metas išv i poliai agnetinia Saulės m tomis ie keičiasi v

UOSE •

w

M SAULĖS AGNE TI

ISSN 18

22-8003

NIAI PO LIAI

w w w.il

iustru

KITE

otasis

moksl

as.lt

ų Molekulivai detekty numo metų se se Milijonų ėjusiose fosilijo tos suakmen ai randa minkš nk mokslini medžiagos ės biologin

Užsakyti prenumeratą galite: www.vz.lt/prenumerata, prenumerata@verslozinios.lt, N O K A R J E R A tel. (8 5) 252 6330MirA (8 5) 252 6408.39

Mac su 5% nuolaida

Su studento pažymėjimu gauk 5% nuolaidą visiems Mac kompiuteriams.

Užsukite į ,,iDeal’’ salonus.

Jūsų ,,Apple’’ ekspertas iDeal salonai: Vilnius - PPC „Ozas“, Ozo g. 18 | PLC „Panorama“, Saltoniškių g. | M. K. Čiurlionio g. 19 | Kaunas - Karaliaus Mindaugo pr. 49 PC „Akropolis“ Kaunas

40

M A N O

K A R J E R A