Verslo klasė, 2016 vasaris by Verslo žinios, UAB

2 0 16 VA SA RI S

V. PUTINO METAMORFOZĖ:

NUO IŠRINKTOJO IKI ATSTUMTOJO EKONOMIKA NIEKADA NEBEBUS TOKIA, KOKIA BUVO IRANO IR SAUDO ARABIJOS KAKTOMUŠA IŠMANIOS LIETUVOS IŠMANŪS ATRADIMAI N A U J A

SAUSIS IR VASARIS: APIE TAI KALBA PASAULIS

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

KAINA 4 90 Eur

redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 ž u r nalas l e idžiamas nuo 2000 metų RE D A K C I J O S A D RE S A S

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 e l . p. vklas e @v z ini o s . lt LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“

Nr. 2 (156)

GE N ER A L I N I S D I RE K TOR I U S

Ugnius Jankauskas V YR I A U S I A S I S RE D A K TOR I U S

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase RE D A K TOR I U S

AURELIJUS KATKEVIČIUS Ž UR N A L I S TĖ

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ

Aušros barysienė s Nuotr .

sveiki, pasiilgau jūsų visų. tikiuosi, ir jūs pasiilgote žurnalo. Šitame numeryje pamatysite šiokių tokių naujienų. O svarbiausia, į ką norėčiau atkreipti dėmesį, – šiemet pradėtas VŽ projektas „Išmani Lietuva“. Jo publikacijų jau yra vz.lt, VŽ laikraštyje, projektą pristatau ir šiame VK numeryje. Pakartosiu (niekada man nenusibos to kartoti) – šiais laikais idėjos yra pats svarbiausias strateginis išteklius. Ir dar – aš tiesiog ilgiuosi Lietuvoje pažangos kulto (ypač, kai klausausi kokio nors tarologo pezėjimų ir raudų apie skiepų žalą). Iš kur visas tas tamsumas lenda? Sąmokslo teorijų mėgėjų pasaulyje pilna. Aš jas seniai tyrinėju, kolekcionuoju, klasifikuoju. Kartais šaipausi. Bet Lietuvoje vis dėlto dar yra papildomas aspektas. Čia dar neišmirė mano karta, ir dar šiek tiek vyresnių už mane žmonių karta. Tų, kuriuos kažkada čia rašydamas įvardijau kaip „išmirkusius sovietinėje baloje“. Kuo buvo apspinduliuotos mūsų smegenys tais laikais? Na, maždaug tokiu mintijimo deriniu: valstybei į tave nusispjauti, tu jai nieko neskolingas, bet ji privalo tavimi rūpintis. Dar kartą. Sistemai nusispjauti į žmogų, žmogui nusispjauti į sistemą, jis jai nieko neskolingas, bet sistema privalo pasirūpinti žmogumi. Bet jis sistemą niekina. Bet ji privalo juo rūpintis.

N u o la t iniai a u t o r iai

Painoka? Ne, čia tik sveiko proto ir logikos turintiems painoka. Tiems užkrėstiems jokių prieštaravimų čia nėra. Kasdien matome: „aš nebalsuosiu, nes valdžioj vagei – valdžioj vagei, todėl nėr už ką balsuoti – valdžioj vagei, bet jie privalo man duoti pinigų (pasirūpinti mano sveikata, uždrausti kokius nors kitus, sutaisyti stogą).“ Ir jokių vidinių prieštaravimų. Pažiūrėkite į apklausas, Seimo reitingus.

Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Ginta Gaivenytė Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Erikas Murinas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Aidas Puklevičius Rimvydas Ragauskas Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Karolis Vyšniauskas Mindaugas Voldemaras Justinas Žilinskas

Atsakomybės – pirmiausia už savo veiksmus, žodžius ir mintis – stoka, tampanti žiauriu infantilizmu (nesvarbu, kad infantilas neretai būna šešiasdešimtmetis ir žiauriai įsižeistų taip pavadintas), – štai tas apšvitinimas, kurį mes atsivilkome iš sovietinių laikų.

A u t o r iai

Bet ne tik – ir šiais laikais vis dar pasiseka infantilų vienur kitur išsiugdyti.

Gražina Sviderskytė Martinas Wolfas F o t o g r afai

Neseniai Vokietijos bulvarinis, todėl itin populiarus „Bild“ atliko tyrimą, kuris parodė, kad 92 procentai kraštutinių kairiųjų gyvena pas mamas. Manau, jeigu būtų patyrinėję kraštutinius dešiniuosius, pamatytų tuos pačius skaičius. Ir tik tuomet, kai ateina laikas pačiam pasirūpinti savimi ir savo šeima, radikalizmas, fanatizmas ir sąmokslo teorijos paprastai gerokai prasisklaido.

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z ain e r is

Vilmas Narečionis RE K L A M A

Aida Butėnė +370 5 252 6329 PRE N U M ER A Ta

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt K A L BO S RE D A K TORĖ

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ V I RŠE L I S

VILMO NAREČIONIO

Kartais neviltis apima, kai apie tuos infantilius verkšlentojus galvoji. Bet tada greitai prasklaidai ją, tari sau: „Na, juk tėvynainiai, tegul bamba, kad tik netrukdytų tiems, kurie dirba ir kuria.“ O mes jau VK pasistengsime papasakoti būtent apie tuos dirbančius ir kuriančius, o ne verkiančius ir cypiančius. Ir apie tai, kas įdomu dirbantiems ir kuriantiems.

L E I D I N Y J E P A N A U D OTO S A GE N T Ū R Ų

„BLOOMBERG“, „MATTON“, „REUTERS“, „SCANPIX“ NUOTRAUKOS S P A U S TU V Ė

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

10 000 K I T A S N U M ER I S PRE N U M ER A TOR I A M S BU S PR I S T A TYT A S I K I

2016 03 12

Ačiū, kad skaitote.

Aurelijus Katkevičius

2016 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

apie ką kalba pasaulis

14 | Svarbiausios sausio politikos, mokslo, verslo ir kultūros temos

žmonės ir įžvalgos

22 | SEB – iš daugelio vienas Švedų banką išgelbėjo karalius.

26 | Istorinio teisingumo pravirkdytas Leninas Eva Clarita Pettai: „Istorija nėra tik juoda ir balta.“

30 | Homo economicus epocha baigiasi Profesorius Dennis Snoweris: „Žmogus nėra nei racionalus, nei savanaudis.“

mėnesio komentaras

20 | Aurelijus Katkevičius: Žudikas, pedofilas, vagis

Vladimiras Putinas oficialiai tampa nusikaltėliu.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

2016 VASARIS

34 | Kuklaus vadovo era

Praėjo tie laikai, kai įmonės sėkmę galėjo garantuoti vienas žmogus.

58 | Kas supyko ant Tarptautinio Baudžiamojo Teismo?

Ne kiekvienas karo nusikaltėlis gali sudominti TBT.

38 | Ekonomikos

nevykėliai kyla prieš elitą

Elitas nebespėja rasti atsakymų į iššūkius.

40 | Iranas ir Saudo Arabija lenkia rankas Arabų pavasaris regiono režimų lyderius paskatino gilinti religinio identiteto griovį.

44 | Išmanios Lietuvos atradimas

46 tema Mokslas ir idėjos dabar yra strateginiai ištekliai.

58 62 | Automobilių parkui reikia naujų spalvų „Renault“ pristato „Talisman“.

66 | Karališkojo kiškio detektyvas Senųjų kulinarinių receptų nagrinėjimas dažnai primena detektyvą.

70 | Jis neišėjo, jis tik pasislėpė spintoje

Nafta nebebus strateginis išteklius

Savo mirtį Davidas Bowie pavertė meno kūriniu.

72 | Per gerai vertinamas plagiatas.

Taip, taip, čia apie naująjį „Žvaigždžių karų“ filmą.

JAV skalūnų naftos bendrovės į rinką atnešė lankstumą.

skiltys

74 | Ernestas Parulskis: Fontanas

visuomenė ir laisvalaikis

Fontanai patys savaime yra dekoratyvūs, jų nereikia papildomai puošti.

76 | Aidas Puklevičius: Odontologinė dovanoto arklio inspekcija Metas pradėti ruoštis Kalėdoms.

78 | Sigita Šimkutė: Konferencijų meniu Kaip viskas būtų pasisukę, jei lifte būčiau ištarusi „ne“?

80 | Jurga Vilpišauskaitė:

Pasivaikščiojimas Madride ir Niujorke

Manhatane įsilieju į pėsčiųjų minią, ir mūsų tempas spartėja.

52 | „Oskarų“ belaukiant: istorijos ir žemės

Žvilgsnis

Mirę ir gyvi indėnai Holivude ir kitur.

2016-ųjų vasarį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

dalybos, kiti globalūs žaidimai (I)

2016 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

82 VERSLO KLASĖ

KALBA PASAULIS

Požiūris į pabėgėlius griežtėja. „ R e u t e r s “ n u o t r .

Pabėgėliai

Požiūris į imigrantus Europoje pamažu griežtėja po smurto protrūkių Vokietijoje, Austrijoje ir Suomijoje. Švedija po to, kai buvo nužudyta socialinė darbuotoja, ketina išsiųsti iš šalies 80 000 imigrantų. Danijos valdžia nusprendė konfiskuoti

pabėgėlių turimus vertingus daiktus ir pinigus, kai turto vertė viršija 1340 eurų. Norvegija grąžina atgal per Rusiją atkeliavusius imigrantus. Briuselyje suintensyvėjo kalbos apie Šengeno zonos veikimo nutraukimą dvejiems metams.

Lenkija

Europos Komisija pradėjo tyrimą, kiek naujosios dešiniosios Lenkijos vyriausybės veiksmai atitinka teisinės valstybės principus. Gerokai pablogėjo Vokietijos ir Lenkijos santykiai (net pasirodė peticija, reikalaujanti riboti Vokietijos verslo investicijas Lenkijoje). Daugiausia kritikos sulaukta dėl Konstitucinio teismo įgaliojimų ribojimo. Bet Lenkijos vyriausybė ketina riboti ir prokuratūros veiklą. Daug kritikos sulaukia ir valdžios kišimasis į žiniasklaidos veiklą. Kredito reitingų agentūra „Standard & Poor’s“ gana netikėtai sumažino Lenkijos reitingą. Lenkijos naująją vyriausybę, anot apklausų, dabar remia 36 proc. lenkų. „Reuters“ nuotr.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

JAV

Sausį JAV prezidentas Barackas Obama parlamente perskaitė savo paskutinį metinį pranešimą – „State of the Union“. Žinoma, kalba buvo labiau ataskaitinė – kas nuveikta per metus ir apskritai per dvi kadencijas. Bet vienas kalbos aspektas buvo nukreiptas į ateitį. Kaip kitas demokratų prezidentas – Johnas F. Kennedy – kitados paskelbė tikslą išlaipinti žmogų Mėnulyje, taip B. Obama nubrėžė naują didį Amerikos tikslą – sukurti vaistus nuo vėžio. Beje, pačioje kalboje tiesiogiai brėžiama paralelė su J. F. Kennedy. Naujasis tikslas angliškai pavadintas „moonshot“. Barckas Obama kviečia Ameriką sukurti vaistus nuo vėžio. „ R e u t e r s “ n u o t r .

Verslas

Pasaulio bankas prognozuoja 2016-iesiems ne tik žemas naftos kainas. Jo analitikų teigimu, metalų kainos turėtų kristi 10 proc. (2015 m. jos krito 21 proc.) daugiausia dėl pasiūlos augimo. Banko vertinimu, žemės ūkio produktų kainos (beveik visose atskirose grupėse) turėtų smukti 1,4 procento.

Iranas

Po to, kai buvo atšauktos 37 metus galiojusios sankcijos, Irano prezidentas Hassanas Rouhani pradėjo intensyvius vizitus po Europos šalis. Iranas – ne tik potencialiai vienas didžiausių naftos eksportuotojų, bet ir daugybę metų ekonominių santykių su Vakarų pasauliu neturėjusi didžiulė rinka – 80 mln. gyventojų. Tai rinka, kuriai reikia visko. Italijoje ir Prancūzijoje Irano prezidentas pasirašė daugybę sutarčių, kurių vertė – dešimtys milijardų dolerių. Teherano akcijų rinka į visas šias naujienas sureagavo rimtu šuoliu. 2016 m., anot Pasaulio banko, turėtų kristi visų žaliavų kainos. „ R e u t e r s “ n u o t r .

Iranas džiugiai atveria savo rinką. „ R e u t e r s “ n u o t r .

2016 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

žmonės

SEB – iš daugelio vienas Kad ir kokį požiūrį į švediškus bankus puoselėtų lietuviai, tenka pripažinti, jog pasaulio finansų ar bankininkystės istorijoje švedai buvo neabejotini pionieriai ir išradėjai.

1. Theodoras

Mannheimeris turėjo tik vieną aistrą – kalti pinigus. „ Wiki p e di o s “ n u o t r .

Didžiosios depresijos metais žlugus „degtukų karaliui“ Ivarui Kreugeriui, „Skandinaviska“ buvo ties bankroto riba. „ Wiki p e di o s “ n u o t r .

André Oscaras Wallenbergas – privačiosios bankininkystės Švedijoje pradininkas. „ Wiki p e di o s “ n u o t r .

r net ne dėl stokholmo sindromo, atsiradusio po įkaitų dramos Stokholmo banke. Pirmasis pasaulyje valstybinis centrinis bankas Švedijoje atsirado dar 1668 m. ir lig šiol tebesivadina „Sveriges Riksbank“. Dar anksčiau nei jis šioje šalyje pasirodė ir pirmieji Europoje popieriniai banknotai: 1656 m. Johano Palmstrucho įsteigtas privatus „Stockholms Banco“ 1661 m. pradėjo leisti „kredito pažymėjimus“, kuriuos buvo galima iškeisti į juose nurodytą sidabrinių monetų kiekį. J. Palmstrucho leidžiami banknotai (seniausi išlikę yra 1666 m. pavyzdžio) buvo spausdinami kaip įspūdingais piešiniais išmarginti lapeliai su originaliais aštuoniais parašais ranka, ir visuomenė jais pasitikėjo, noriai keitė savo monetas į popierių (tiesa, ne-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Vladimiro ivanovo (V Ž) nuotr .

trukus paaiškėjo, kad J. Palmstruchas išleido daugiau banknotų, nei turėjo monetų, ir 1667 m. Kalėdas jis jau šventė kalėjime, laukdamas mirties bausmės). Pirmas pasaulyje bankas, pradėjęs samdyti moteris dar XIX a. viduryje, taip pat buvo švediškas, o jo pavadinimo santrumpa mums pažįstama – SEB.

Savo laiku savo vietoje Švedija ne visada buvo tokia klestinti šalis kaip dabar. Net ir po paskutiniojo pralaimėto karo XVIII a. pradžioje tapusi neutralia valstybe visiems laikams, ji neįgijo savaiminių paskatų sėkmingai ekonomikos plėtrai. Iki XIX a. vidurio Švedija buvo paprasta agrarinė valstybė su tipiškomis to meto problemomis – badu ir epidemijomis, primityviu maistu ir neišplėtotu kelių tinklu, nešvara ir skurdu.

Švedija ne visada buvo tokia klestinti šalis kaip dabar.

žmonės

Istorinio teisingumo pravirkdytas Leninas

„Dar vienas svarbus elementas, lemiantis Lietuvos aktyvumą, – partizanų pasipriešinimas čia truko ilgiausiai“, – sako daktarė Eva Carlita Pettai. V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

„Būk atsargus! Tavo ateitis sugriaus praeitį.“ Miloradas Pavičius

odėl pasirinkote būtent buvusio kgb kalėjimo vilniuje nuotrauką iliustruoti knygos viršeliui? Ir kodėl tokią, kurioje į pastatą tebespokso Lenino skulptūra?“ – juokaudamas pradedu pokalbį su dr. Eva Clarita Pettai, Estijoje dirbančia vokiečių akademike, savo karjerą paskyrusia istorinės atminties ir teisingumo klausimų tyrinėjimui. „Dažnai keliamas klausimas – kaip gyventi su praeitimi? Taigi logiška, kad tai sena nuotrauka, kur šis pastatas tebėra KGB būstinė“, – mano mestą iššūkį nesunkiai atremia E. C. Pettai. Beje, 1941–1944 m., kai Lietuva buvo okupuota nacistinės Vokietijos, čia buvo slaptosios policijos (gestapo) būstinė ir kalėjimas. Vėliau Lietuvą vėl okupavus Sovietų Sąjungai jame įsikūrė jau pastarosios jėgos struktūros.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

Rimvydas Ragauskas

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Pastatas iš tiesų ypatingas – tai kartu ir istorinės neteisybės simbolis, ir – atgavus laisvę – istorinio teisingumo kalvė. Mat tuoj po to, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, čia pradėjo kurtis institucijos, kurios, kaip teigia E. C. Pettai, „puikiai atspindi visus pereinamojo laikotarpio teisingumo etapus ir sritis“. Gedimino prospekte priešais Lukiškių aikštę stovinčiame pastate įkurdinti Vilniaus apygardos ir Apeliacinis teismai, Genocido aukų muziejus, Lietuvos ypatingasis archyvas, kuriame saugomi buvusio KGB archyvo dokumentai, čia dirbo ir Liustracijos komisija. Įsivaizduokite, kokį vaizdą kuriantis šioms įstaigoms būtų priverstas stebėti Vladimiras Iljičius Leninas, jeigu 1991 m. jo skulptūra nebūtų buvusi nukelta nuo pjedestalo ir ištrenkta į istorijos kapinyną. Taip, taip, Leninas ir

Rusifikacijos problema tapo viena kertinių šių dviejų šalių išsilaisvinimo judėjimuose.

žmonės

Homo economicus epocha baigiasi

„Kylio universiteto profesorius Dennis Snoweris: „Jeigu sugebėjome gerokai pakelti raštingumo lygį, turėtume sugebėti išmokyti ir atjautos.“ K y li o u niv e r si t e to nuotr.

Dennis Snoweris – Kylio universiteto ekonomikos profesorius ir Globalaus ekonomikos simpoziumo direktorius – Lietuvoje viešėjo, norėdamas įvertinti, kokios būtų galimybės šalyje surengti vieną simpoziumo renginių.

Š 30

Aurelijus Katkevičius

Aušros barysienė s Nuotr .

is tarptautinis ekonomikos ir ne tik forumas, į kurį susirenka garsūs įvairių sričių mokslininkai, verslininkai, politikai, kiti autoritetingi visuomenės veikėjai, nuo 2008-ųjų vienais metais vyksta Vokietijoje, kitais – kurioje nors užsienio šalyje. Antai 2014 m. jis buvo surengtas Malaizijoje, 2016 m. spalį vyks Stambule, Turkijoje. Galbūt kada nors bus organizuojamas ir Lietuvoje.

geras pavyzdys, finansų krizė – dar vienas. Vienintelis būdas išspręsti šias problemas – padaryti viską, kad žmonės bendradarbiautų peržengdami nacionalines sienas ir kultūrines ribas. Tai labai sunku pasiekti. Jeigu norime išsaugoti materialinę gerovę ateityje, žmonės turi išmokti vieną fokusą – tai yra bendradarbiauti su tais, kuriuos anksčiau laikė svetimais. Ir tai, manau, yra didžiausias iššūkis, laukiantis mūsų ateityje.

Bendradarbiavimas paprastai yra vienas svarbiausių žodžių jūsų pasisakymuose, jūs labai dažnai jį vartojate. Tai jūsų filosofijos ašis? Aš sakyčiau taip: pasaulis vis labiau globalėja, gausėja materialinių gėrybių, bet problemos taip pat tampa globalios – klimato kaita yra

Jūs receptų kol kas neturite? Ne. Neturiu. Buvo daug pasiūlymų, taip pat iškeltų ir Globaliame ekonomikos simpoziume. Per praėjusius tris keturis šimtmečius pasaulis pasiekė didžiulę materialinę pažangą, žinių pažangą, visa tai daugiausia lėmė mūsų pastangos pagerinti raštingumą. Tai darė

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

Vienas Globalaus ekonomikos simpoziumo pasiūlymų yra kurti proto lavybos institucijas.

įžvalgos

Kuklaus vadovo era

Jeigu lyderis išeina pasivaikščioti, o paskui jį niekas neseka, vadinasi, jis visai ne lyderis, o tik žmogus, išėjęs pasivaikščioti. „ M at t o n “ n u o t r .

Tyrimų duomenimis, 71 proc. vadovų sutinka, kad žmogiškieji ištekliai yra svarbiausi kuriant prekių ženklų ir įmonių pridėtinę vertę, tačiau dauguma vis dar pamiršta į žmogiškuosius išteklius įtraukti save.

laidingai manoma, kad asmeninį prekių ženklą apsimoka kurti tik tiems asmenims, kurie nori išgarsėti, pasipuikuoti savo turtais ar laimėjimais žurnalų viršeliuose, kuriems patinka nesibaigiančios fotosesijos namuose prie židinio ar mėgstamiausiame slidinėjimo kurorte ir kartą per savaitę smagu pakalbėti radijo ar televizijos laidose apie viską – nuo šalies ekonomikos iki veiksmingų dietų ar veislinių šunų parodų. Rinkoje, kurioje itin svarbūs asmeniniai pasiūlymai, personalizuotas dėmesys ir specialiai konkrečiam vartotojui pritaikytas produkto arba paslaugos variantas leidžia parduoti ir pritraukti geriau nei logotipai ar šūkiai.

Ar charizma nebeveikia? Daugybę metų įmonių vadovai buvo patrau-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

Agnė Kriščiukaitytė

kliausi ir patikimiausi atstovaujamo prekių ženklo ar ženklų grupės advokatai. Ilgą laiką abejonių nekėlusį teiginį, kad paties vadovo pridėtinę vertę geriausiai kuria jo charizma ir gebėjimas išsiskirti iš minios, palengva nukarūnavo keletas skirtingų vadovo lyderio apibrėžimų. Žinoma, yra tokių, kurie buvimą sėkmingu lyderiu geba derinti su charizmatiškos personos amplua. Jie yra puikiai išmokę taisyklę, kad prekių ženklo žinomumą skatina apie jį ištransliuotų žinučių visuma (teigiama, kad žmogus prekių ženklą atsimena tik tada, kai apie jį išgirsta ne mažiau kaip 5–7 žinutes). Richardas Bransonas vis dar yra geriau už savo prekių ženklą žinomas prekių ženklo ambasadorius, o Michaelo O’Leary akibrokštai (pavyzdžiui, „Ryanair“ ėmus skraidyti į Romą, jis persirengė popiežiumi) tinkamai at-

Bosas sako žmonėms, ką daryti, o lyderis nukreipia juos tinkama kryptimi.

įžvalgos

Ekonomikos nevykėliai kyla prieš elitą

Elitas dažnai neįvertina, kad pilietybė yra svarbus daugybės žmonių turtas. „ R e u t e r s “ n u o t r .

Nevykėliai irgi balsuoja. Tokia yra demokratija – ir tai teisinga. Jeigu jie pasijunta pakankamai apgauti ir pažeminti, jie balsuoja už Donaldą Trumpą, Respublikonų partijos galimą kandidatą į Jungtinių Valstijų prezidentus, Marine Le Pen, Nacionalinio fronto vadovę, Prancūzijoje arba Nigelą Farage’ą iš Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos.

ra žmonių, ypač darbininkų klasėje, sugundomų sirenų giesmės tų politikų, kurie derina kraštutinės dešinės natyvizmą, kraštutinės kairės etatizmą ir abiejų autoritariškumą. O pirmiausia jie atmeta elitą, dominuojantį jų šalių ekonominiame ir kultūriniame gyvenime, t. y. tuos, kurie sausio 23 d. rinkosi Davoso pasaulio ekonomikos forume. Galimi padariniai gąsdina. Elitas turi rasti protingus atsakymus. O tai padaryti gali būti jau per vėlu. Dešiniojo sparno elito ilgalaikiai projektai buvo žemas ribinių mokesčių lygis, liberali imigracija, globalizacija, brangių „pašalpų programų“ mažinimas, darbo rinkos reguliavimo mažinimas, vertės akcininkams maksimizavimas. Kairiojo sparno elito projektai buvo liberali imigracija (ir vėl), daugiakultū-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

Martinas Wolfas

Demokratija reiškia visų piliečių valdžią. riškumas, sekuliarizmas, įvairovė, laisvas aborto pasirinkimas, rasinė ir lyties lygybė. Libertarai apima abiejų pusių elito temas – todėl jie ir yra tokia menka mažuma. Laikui bėgant, elitai atitrūko nuo savo sekėjų tėvynėse, nuo jų rūpesčių ir suformavo pasaulinį superelitą. Nesunku pamatyti, kodėl paprasti žmonės, ypač vietiniai, jaučiasi atstumti. Jie – nevykėliai, bent jau santykinai – jie negauna savo teisingos pasiekimų dalies. Jie jaučiasi išnaudojami ir užgauliojami. Po finansų krizės ir lėto gyvenimo standartų atsigavimo jie vertina elitą kaip nekompetentingą ir plėšrų. Nuostabą kelia ne tai, kad daugelis yra supykę, bet tai, kad tiek daug kol kas nepyksta. Pasaulio banke dirbęs Branko Milanovićius parodė, kad tik dvi grupės skirstant pasaulines pajamas nepatyrė jokio realių pajamų pa-

įžvalgos

Iranas ir Saudo Arabija lenkia rankas

Karalius Salmanas Saudo Arabijos karalystę valdo dar tik metus. „Reuters“ nuotr.

Saudo Arabijoje vyrauja jausmas, kad Vakarų santykių su istoriniu konkurentu Iranu atšilimas vyksta karalystę nustumiant į šoną.

ymus vidurinių rytų specialistas, teksaso a&m universiteto profesorius gregory gause’as daugybę kartų yra įspėjęs, kad suprasti Saudo Arabijos motyvus yra nemenkas iššūkis. „Tie, kurie žino situaciją, nekalba, o tie, kurie kalba, iš tiesų nenutuokia, kas vyksta“, – konstatuoja profesorius. Dėl Irano galioja tokia pat taisyklė. Vis dėlto dabartinės įtampos tarp dviejų regiono galių pėdsakų turėtume pradėti ieškoti prieš penkerius metus buvusioje padėtyje. Būtent tada Tunise prasidėjo Arabų pavasariu pakrikštyta revoliucijų banga. Tai iki šiol yra vienintelė valstybė, kurioje protestų ir revoliucijų bangai pavyko patiesti trapų demokratijos pagrindą. „Freedom House“ 2015 m. įvardijo Tunisą kaip „laisvą“ šalį. Ji tokia vienintelė visame regione.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

Rimvydas Ragauskas

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Kitur demokratijos vasara taip ir neatėjo. Sirijoje kilo katastrofiškas pilietinis karas, Libija ir Jemenas – taip pat žlugusios valstybės, jose liepsnoja vidinių konfliktų židiniai. Egipte ir Bahreine priespaudos galbūt daugiau negu kada nors anksčiau. Įsiplieskę nauji įtampos laužai, pavyzdžiui, Sirijoje ir Jemene, tapo konkurencijos arenomis, kuriose du istoriniai regiono varžovai – Saudo Arabija ir Iranas – užėmė skirtingas barikadų puses. Abi šios šalys išnaudoja ir mobilizavimo religinio identiteto pagrindu priemones ir taip gilina per pastarąjį dešimtmetį įrėžtą priešiškumą tarp šiitų ir sunitų bendruomenių.

Diplomatinis ledynmetis Per regioną vilnijančių revoliucijų sąmyšyje Saudo Arabijos gatvėse rinkosi daugiausia šii-

Saudo Arabijos užsienio ir vidaus politika per pastaruosius kelerius metus tapo agresyvesnė.

įžvalgos

IŠMANI IŠMANI LIETUVA LIETUVA IŠMANŪS SPRENDIMAI IŠMANŪS SPRENDIMAI

INOVATYVUS VERSLAS

IŠMANUS MOKSLAS

IŠMANI VISUOMENĖ

IŠMANI VISUOMENĖ PMS

PMS

CMYK

Išmanios Lietuvos atradimas CMYK

#be1e2d

200 c

C 15 PMS M 100 Y 90 K 10

#be1e2d

HEX 200 c

HEX

#204064 PMS

654 c CMYK

#204064

654 c

C 100 M 85 Y 46 K 11

VŽ su partneriais (pirmiausia banku „Swedbank“) 2016 m. sausį pradėjo ilgalaikį projektą „Išmani Lietuva“.

tai pažvelkime į paprastutę lentelę – kaip kito trijų didžiausių pasaulio bendrovių vieta pagal rinkos vertę pastaruosius 10 metų. Pažiūrėkime – 2005–2010 m. pirmose pozicijose pramonė ir naftos pramonė: „General Electric“, „Exxon Mobil“ ir „Petrochina“. „Microsoft“, „Apple Inc.“ – trečioje vietoje. O jau nuo 2010 m. pirmauja tiktai „Apple“, 2015 m. į antra vietą ateina „Alphabet Inc.“ (tai buvusi „Google“). Visame trejetuke lieka tik technologijų bendrovės. Dingsta net ir finansų paslaugų gigantė „Citygroup Inc.“. Dar įdomiau – jeigu pažiūrėtume į panašią, tik jau 20 didžiausių pasaulio bendrovių lentelę, matytume tokias tendencijas – farmacijos, didmeninės prekybos, chemijos, naftos ir dujų milžinės (pavyzdžiui, „Gazprom“ ar Ki-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

C 15 M 100 Y 90 K 10 CMYK

C 100 M 85 Y 46 K 11

Aurelijus Katkevičius

Aušros barysienė s Nuotr .

nijos naftos gigantė „Petrochina“) smunka vis žemiau, kol galiausiai visai pradingsta, o tarp brangiausių pasaulio bendrovių atsiranda tokie vardai kaip „Facebook“ ar „Amazon. com“. Tai puiki iliustracija tiems teiginiams, kuriuos bent keletą metų kartoja ne vienas analitikas ar šiaip mąstytojas – vertės ir turto svoris pasislinko iš gamybos į kūrybos lauką. Puikiai visi suprantame, kad yra atvejų, kai gamybos nuo kūrybos neatskirsi, o kai kuriais atvejais gamybos proceso organizavimas yra pati tikriausia kūryba, bet ir šitos išnašos vis tiek realybės nepakeis. Nebe produktas, o idėja, sprendimas yra šių laikų didžiausias kapitalas. Nebe angaras su staklėmis, o smegenys. Ką ir kalbėti apie tai, kad gelmių ištekliai, nors dar tebėra ir ilgai tebe-

Vertės ir turto svoris pasislinko iš gamybos į kūrybos lauką.

Išmanios Lietuvos atradimas

inf. Trys didžiausios pasaulio bendrovės pagal rinkos kapitalizaciją 2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

2013

2014

2015

GENERAL ELECTRIC

EXXON MOBIL

PETROCHINA

EXXON MOBIL

PETROCHINA

APPLE INC

EXXON MOBIL

GENERAL ELECTRIC

EXXON MOBIL

PETROCHINA

EXXON MOBIL

ALPHABET INC

MICROSOFT

CITIGROUP INC

MICROSOFT

GENERAL ELECTRIC

MICROSOFT

APPLE INC

PETROCHINA

MICROSOFT

ALPHABET INC

MICROSOFT

Šalt inis : z e r o h e d g e . c o m

bus svarbūs, toli gražu nebėra strateginiai. Mokslas ir idėjos dabar yra strateginiai ištekliai. Gamtos išteklių renta gal ir leis kai kam šiek tiek gyvuoti, bet žmonijos ateitis – nebe čia. O juk mes norime būti ne su gyvuojančiais, o su tais, einančiais į priekį. Ar nenorime? Visa tai gali nuskambėti banaliai, bet dėl to, kad kurį nors teiginį apkaltiname banalumu, jis nenustoja būti teisingas. Dar įdomiau tai, kad net ir tradiciškai technologiškai inovatyvios bendrovės – farmacijos įmonės ar, pavyzdžiui, IBM – rikiuotėje slenka žemyn. Tai verčia labai rimtai susimąstyti, kad šiais laikais jau ir patentai bei techninės inovacijos nebūtinai laiduoja pačias aukščiausias vietas vertingiausių įmonių rikiuotėje. Laiduoja kas nors kita – pamąstę atrastume, kad tai pirmiausia įmonės, idėjos ar produkto suburtas gerbėjų ir vartotojų tinklas. Sakykime, tai, kad „Apple“ interneto paslaugomis naudojasi jau apie vieną milijardą žmonių, yra neabejotinai didžiulė įmonės vertės dalis. Bet apie tinklą kaip vertės pamatą turėsime dar daug progų pakalbėti artimesnėje ir tolimesnėje ateityje – ypač spausdindami naujojo VŽ projekto (tikėdamiesi, be abejo, kad, laikui bėgant, jis taps tradicinis) „Išmani Lietuva“ istorijas – ir portale vz.lt, ir dienraštyje VŽ, ir VK. „Išmani Lietuva“ yra būtent apie tai – apie Lietuvoje atsirandančius ir jau paaugusius šiuolaikinės valstybės, modernios visuomenės ir pažangiausio verslus daigus. Mes jaučiame, kad pažanga vis dar sulaukia per mažai dėmesio. Norėtume, kad labiausiai aptarinėjamos naujienos šalyje būtų ne apie tai, kur kas į kokią stotelę kokiu automobiliu įvažiavo, bet kaip lietuviai prisideda prie savavaldžių automobilių kūrimo. Svajonė būtų sukurti Lietuvoje tikrą pažangos kultą – kad žmonės gatvėje pažintų ir inžinierius, mokslininkus, išradėjus, technologus, o ne

tik dainininkų konkursų finalininkus. Kad televizijų studijose apie žmonijos ateitį kalbėtų ne būrėjai, astrologai ir keistų energijų valdytojai, bet antropologai, futurologai ir dirbtinio intelekto kūrėjai. Iš esmės norime to paties, apie ką kitados „Pragiedruliuose“ svajojo Vaižgantas ir apie ką iki šiol giedame liepos 6-ąją, kartodami Vinco Kudirkos užrašytus žodžius „tamsumas prašalina...“ Visiškai aišku, kad tai gal kiek vaikiška ir tikrai idealistiška svajonė. Bet. Bet jeigu net nepabandysime pradėti, niekada niekur ir nenueisime. „Tūkstančio li kelionė prasideda nuo mažo žingsnio“, – prieš daug daug metų sakė kinų mąstytojas Laodzi. Aiškiai suvokiame, kad Lietuvoje nėra visiška dykra, kad yra daug apie inovacijas, mokslo ir verslo bendradarbiavimą, apie naujus kasdienio gyvenimo sprendimus pasakojančių, bet vis dėlto manome, kad to niekada nebus per mažai. Pasakojimai su „Išmanios Lietuvos“ rubrika vz.lt ir laikraštyje VŽ visus šiuos metus skils į keturias dalis: „Išmani visuomenė“, „Išmanūs sprendimai“, „Inovatyvus verslas“ ir „Išmanus mokslas“. „Išmanios visuomenės“ dalyje pasakosime (ir jau pasakojame) apie technologinius (o kartais ir organizacinius ar vadybos) sprendimus, padedančius žmonėms bendrauti su valstybinėmis ar visuomeninėmis organizacijomis, pašalinančiomis biurokratines kliūtis, sutrumpinančiomis procedūras, – viskas, kas mus priartina prie efektyviai veikiančios e. valstybės, prie pilietinės visuomenės, prie visiško mums svarbių ir mūsų gyvenimą liečiančių duomenų atvirumo, priklauso šitam skyreliui. „Išmanūs sprendimai“ bus skirti vis labiau besiplečiančiai dalijimosi ekonomikai ir – tegul ir labai paprastiems – sprendimams, palengvinantiems mūsų kasdienybę ir buitį. „Inovatyvaus verslo“ dalyje pasakosime apie įmones ir verslininkus, sugebančius

laiku pastebėti ir greitai įkūnyti tai, ką pasiūlo mokslas. Na, o „Išmaniame moksle“ bus pasakojimai apie tai, ką mokslas gali pasiūlyti verslui ir visuomenei. Norėtume, kad mokslininkų darbai būtų gerokai pastebimesni, kad jie būtų aptariami bei vertinami ir, žinoma, daug plačiau ir sparčiau įgyvendinami. Palyginti su tuo, kas buvo prieš kokius penketą metų, Lietuvoje padėtis dabar tikrai pagerėjo, ir jau galima įmatyti mokslininkų pastangas pranešti apie save ir savo veiklą visuomenei, bet, mūsų manymu, to vis dar per maža. Reikia ne patentų duomenų bazių, ilgų ir nuobodžių paraiškų aprašymų ar įgyvendintų projektų taip pat ilgų ir nuobodžių ataskaitų – trūksta gyvų pasakojimų apie gyvus žmones, darančius tai, kas jiems beprotiškai įdomu. Ir todėl, tikėtina, tai gali būti įdomu ir dar kam nors. Neketiname pavaduoti valstybinių institucijų, kurių planuose įrašyta „paspartinti mokslo ir verslo tarpusavio komunikaciją ir idėjų apykaitą“, tik norime, kad visi šie įdomūs, šiuolaikiški, svarbūs dalykai bent šiek tiek nusipurtytų biurokratinę naujakalbę ir sulauktų jiems tikrai seniai priklausančių istorijų. VK pabandysime apibendrinti per mėnesį papasakotas istorijas, pasitelkti kontekstus, pateikti šiek tiek gilesnių įžvalgų. Metų gale projektą užbaigsime ir papasakotų istorijų herojus vienaip ar kitaip įvertinsime „Išmanios Lietuvos“ projekto baigiamajame renginyje. Didžiausia svajonė – padaryti taip, kad po viso šito mūsų, mūsų istorijų herojų ir skaitytojų bendro smegenų šturmo maratono atsirastų naujų labai konkrečių verslo ir mokslo bendradarbiavimo formų bei priemonių, kad dialogas pačiais įvairiausiais lygiais tik intensyvėtų. Kaip mėgsta sakyti įvairūs personažai televizorių ekranuose – „likite su mumis visus metus“.

2016 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

tema

AF N TA NEBEBUS STRATEGINIS IŠTEKLIUS

Aurelijus Katkevičius

Pirmiausia – pora kurioziškų naujienų iš dabar beveik neaprėpiamo žinių apie naftą srauto. JAV bendrovė „Flint Hills Resources“ už tai, kad įsigytų Šiaurės Dakotos itin prastos kokybės žalios naftos barelį, pareikalavo 0,5 dolerio mokesčio iš tiekėjų. Norvegijoje standartinė 4,5 kg lašiša kainuoja tiek pat kiek naftos barelis.

Aušros barysienė s Nuotr .

risimenu, prieš dešimtmetį ginčijomės su jaunesniu kolega apie vadinamąjį „peak oil“ – visišką naftos išteklių planetoje išsekimą. Tada ta tema buvo labai madinga. Nebuvo tuomet dar jokios kalbos apie skalūnus, nebuvo „Teslos“, dar niekas garsiai nekalbėjo apie vandenilinius degalų elementus. Kolega sakė, kad tai rimta problema. Aš mojau ranka ir sakiau kaip koks Šveikas, jog dar niekada taip nebuvo, kad žmonija nesugalvotų išeičių. Naftos kainą stebiu nuo 1995 m. ir neatsimenu tokių laikų, kad rimtas kipišas Artimuosiuose Rytuose jos nekeltų. Dar prieš keletą metų užtekdavo kelių „Hamas“ į Izraelio teritoriją paleistų raketų, ir naftos kaina pradėdavo kopti aukštyn. Dabar tuose kraštuose deginamos didžiausių naftos eksportuotojų ambasados, nutraukiami diplomatiniai santykiai, ką ir kalbėti apie tiesioginius karo veiksmus Sirijoje, Irake ir Libijoje (pastarosios dvi, jeigu ten stotų ramesni laikai, kuo puikiausiai dar gali paauginti naftos gavybą), o ekrano kampe nuolat mirksintis biržos grafikas rodo – naftos kaina juda žemyn. Kartais atsigauna, kiek ūgteli ir paskui vėl smunka.

Kas dabar bus? Sausio mėnesio Pasaulio banko prognozėje 2016-iesiems teigiama, kad „Brent“ rūšies nafta kainuos 37 dolerius už barelį. Analogiškoje praėjusių metų spalio prognozėje buvo numatoma 51 dolerio už barelį kaina. Apskritai, kainų prognozės svyruoja itin plačiame diapazone. „Statoil“ atstovas

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

VŽ logistikos ir transporto konferencijoje kalbėjo apie 80 dolerių už barelį, didžiausi JAV bankai jau prabilo apie 15 ir 10 dolerių. JAV energetikos informacijos agentūra (EIA) 2016 m. sausio 12 d. pristatė šių metų energetikos apžvalgą. Ji prognozuoja „Brent“ kainą 40 dolerių už barelį 2016 m. ir 50 dolerių 2017-aisiais. Amerikietiška WTI nafta, anot agentūros, bus 2 doleriais pigesnė 2016 m. ir 3 doleriais – 2017-aisiais. Žemų kainų laukiama, nes pasiūla vis dar viršija paklausą ir vis daugiau naftos yra saugyklose. EIA teigia, kad 2015 m. saugyklų užpildymas pranoko 1,9 mln. barelių per dieną, ir tai jau antri metai, kai nafta tik kaupiama. Agentūra tikisi, kad šios žaliavos atsargos augs po 0,7 mln. barelių per dieną 2016 m., bet 2017 m. naftos rinka pasieks pusiausvyrą. Vienas Saudo Arabijos naftos ministerijos pareigūnas sakė, kad, Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) vertinimu, naftos perteklius pasaulio rinkoje yra 2 mln. barelių per dieną. Bet tie patys saudoarabai ne taip seniai pareiškė, jog mažinti gavybos, kad kiltų kaina, neketina, nes svarbiausias jų

tikslas – neprarasti rinkos dalies, ypač kai į ją ateina Iranas, pasirengęs prekiauti ir po 15, ir po 5 dolerius. Naftos gavybos milžinė „ExxonMobil“ sausį pristatė ilgalaikę energetikos plėtros prognozę – laukiama, kad iki 2040 m. pirminių energijos išteklių paklausa paūgės 25 procentus. Nors pastaraisiais metais visi, kas netingi, kalba apie angliavandenilių eros pabaigą, bendrovės prognozė gana konservatyvi. Anot jos, 2040 m. nafta bei gamtinės dujos ir toliau sudarys apie 60 proc. pasaulio energijos išteklių pasiūlos, atsinaujinantiems ištekliams ir branduolinei energetikai teks 25 procentai. Dar daugiau – nafta liks pagrindinis energijos šaltinis (trečdalis visų išteklių), gamtinės dujos bus antroje vietoje.

Irano veiksnys Didžioji metų pradžios naujiena – Iranui atšauktos sankcijos, jis gali pradėti eksportuoti naftą. Prieš 37 Dar niekada taip nebuvo, kad konfliktai Artimuosiuose Rytuose nestumtų naftos kainų aukštyn. „ R e u t e r s “ n u o t r .

2016 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

visuomenė

„Oskarų“ belaukiant:

istorijos ir žemės dalybos, kiti globalūs žaidimai (I)

Leonardo DiCaprio „Hju Glaso legendoje“ – didžiavyris. f o x m o vi e s . c o m nuotr.

1934-ųjų „Oskarų“ ceremoniją vedė tuo metu daugiausia uždirbantis ir žinomiausias Holivudo aktorius Willas Rogersas. Grynakraujis čerokis. „ Wiki p e di o s “ n u o t r .

JAV kino meno ir mokslo akademijos 88-ųjų apdovanojimų nominacijos patiektos su riebiais intrigos spirgais: ar penktąkart „Oskarui“ nominuotas Leonardo DiCaprio pagaliau jį gaus, ar ne? Kritikai spinduliuoja pozityvumą. Gal šlovės šuoras sausį buvo tik aperityvas?

olivudo užsienio spaudos asociacija geriausiu 2015ųjų filmu išrinko epinį trilerį apie išgyvenimą Naujuosiuose Vakaruose „Hju Glaso legenda“ (angl. „The Revenant“), geriausiu režisieriumi – šios juostos režisierių Alejandro Gonzálezą Iñárritu, geriausiu aktoriumi – L. DiCaprio, joje suvaidinusį medžiotoją, prekiautoją kailiais Hju Glasą. Aktorius gavo: 1) trečią savo karjeroje „Auksinį gaublį“; 2) išskirtines ovacijas, kurias ceremonijos dalyviai sukėlė atsistoję; 3) „ir visą internetą“, kaip priduria apžvalgininkai. L. DiCaprio – nebe meilutis seilius, prieš 19 metų rijęs savo paties skreplius Jameso Camerono „Titanike“. Jis – didžiavyris: laukinėj girioj grūmėsi su loke. Kaip žvėris jį talžė, pjovė, dras-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

Gražina Sviderskytė

A sm e nini o a r c h y v o n u o t r .

kė, mindė jo marmūzę į kraują ir purvą, paprastai paaiškintų specialiųjų efektų burtininkai. Bet jiems ilgus liežuvius tada nupjautų A. G. Iñárritu, o tai būtų tikras siaubas. Tad burtininkai (ir beprotiškai fantastiško realizmo pritrenktas scenarijaus autorius Markas L. Smi thas) tyli. O jų tylėjimas – jėga! Užburti įtikime, kad L. DiCaprio klykdamas dryska gabalais (ekranų nušvitintieji epizode regi lokės plėšomą ir prievartaujamą vyrą). Prilimpam užpakaliais prie krėslų pustrečios valandos, kol kvėpuojanti gyva maita (L. DiCaprio) nušliaužia kelis šimtus mylių per upes bei plynes ir atkeršija. Ne lokės padermei (mat jos kailis Uolinių kalnų sniegynuose klipatai gelbsti gyvybę), o baltajam niekšui, kuris suvarė geležtę Hju Glaso ir indėnės (meilios ir dailios,

Indėnų padėtis istoriškai kebli tuo, kad jie nori būti be problemų.

brutaliai nužudytos) sūnui į pilvą. Ši žmogysta, Džonas Ficdžeraldas (vaidina Thomas Hardy), net anglakalbius siutina gyvuliškai, neartikuliuotai marmaliuodamas sau po nosimi; jis šlykščiai meluoja, papjauna jaunuolį, apiplėšia, į žemę įkasa leisgyvį Glasą ir įrodo esąs plėšresnis už bet kokį žvėrį, tad teisingumo labui pabaigoje išmėsinėjamas itin smulkiai. Glasas laimi dvikovą švokšdamas, kad „kerštas – Dievo rankose“. Niekšą pribaigia paunių genčių šeimos arikarių genties vyrai. Hju Glasą jie palieka su skalpu. Herojus niekaip nesugeba numirti: baisiai sumaitotas (šįkart – žmogaus), visų apleistas, vėl kabinasi nagais į kalvą. Mes priblokšti. Pasišlykštėję. Virškiname A. G. Iñárritu kraujo ir purvo pasaką, įkvėptą tikrų įvykių.

Tikroji Hugh Glasso (ca. 1783 m. Filadelfijoje, Pensilvanijoje – 1833 m., prie Jeloustouno upės, Misūryje) istorija teberankiojama po šapelį: pavyzdžiui, Vajomingo „Mountain Man“ muziejaus sukurtame tinklalapyje hughglass.org. Duomenų nedaug, detalės nežinomos. Tad įstabūs filmo epizodai – sužeistojo nakvynė kritusio arklio viduriuose, kiaurai perpjautos gerklės „gydymasis“ degiu tepalu, kita išlikimo meistrystė – nenurašyti iš pono Glasso Curriculum Vitae. Šaltiniuose aprašyta kova su loke ir sprintas šliaužte per dykrą – meniškai interpretuoti. Tikrovės krislus krapštytume ilgai, ilgai...

Apie indėnus Tačiau šįkart mus labiau domina ne užpraėjusio šimtmečio, o šviežesni įvykiai. Ne pats filmas, o reiškiniai, besitęsiantys prieš jį ir po jo. L. DiCaprio, Uolinių kalnų demonas angelo veidu, delne suspaudžia „Auksinį gaublį“ ir prabyla. Sudrebina Holivudą ir pasaulį, toli perspjauna įprastus auksinių žvaigždžių bei žiburiukų „vau, oi, ak!“ ir laimi showbizo portaluose visus clickus, kai oriai

baigia kalbą pasidalydamas laimėtą gaublį (ne auksą; auksas – kita, teoriškai tikėtina dalijimosi pakopa) su pasaulio čiabuviais (indigenous people of the world): „Turime pripažinti jūsų istoriją ir turime ginti jūsų žemes nuo korporatyvinių interesų.“ Vėl salė pratisai, audringai ploja. Pamanykit! Spėjau, nebeplos. Bet ploja. Sustok, akimirka... Juk tai – pažanga. Nesvarbu, kad L. DiCaprio interviu yra sakęs, jog pripažintinos jų istorijos nėra, nes nebuvo kam jos rašyti (Aš sakyčiau, kad jų istorija nyko ir buvo naikinama sparčiau, nei kas nors spėjo rašyti, o jų žemė bėra ašara Dievo aky; bet kam įdomu, ką sakyčiau? Tyliu.). Svarbiau už neaiškią jų istoriją yra tai, kad čia ir dabar prieš pasaulinę auditoriją čiabuvius užstojo gyvas žmogus. Mat paprastai čiabuvių teises proklamuoja numirėliai su plunksnomis ant galvų ir plevenančiais kutais. 1934-ųjų „Oskarų“ ceremoniją vedė normalus gyvasis (kaip L. DiCaprio) – tuo metu daugiausia uždirbantis ir žinomiausias Holivudo aktorius Willas Rogersas. Grynakraujis čerokis! Bet jis neišsišoko su rūpesčiu dėl

2016 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

visuomenė

Kas supyko ant Tarptautinio Baudžiamojo Teismo?

Haga – ne tik Nyderlandų, bet ir tarptautinio teisingumo sostinė. TBT n u o t r .

Tik tada, kai baigėsi Šaltasis karas, pasaulio bendruomenė pagaliau galėjo grįžti prie minties, kilusios dar tarp dviejų pasaulinių karų: reikia tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT).

ai yra – tarptautinės institucijos, skirtos sunkiausių nusikaltimų vykdytojams, sumanytojams, organizatoriams, įkvėpėjams teisti. Kad kiekvienas, duodantis įsakymą sušaudyti belaisvius, sudeginti kaimą, išprievartauti moteris, žinotų, jog atpildas vis tiek ateis, net jeigu jis dabar – pasaulio ar kokio Lugandono valdovas.

Visi keliai vedė į Romą Kad TBT svajonė taptų kūnu, prireikė beveik viso amžiaus. Pasirengimas buvo ilgas – prasidėjo jis nuo – tradiciškai – mokslininkų siūlymų ir įtikinėjimų, kad tokio teismo reikia, vieno kito politinio palaikymo, aktyvios Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės ko-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

Justinas Žilinskas

Vladimiro Ivanovo (V Ž) nuotr .

misijos, parengusios statuto projektą, veiklos... Tačiau viskas turėjo spręstis Romoje, nes ten 1998 m. vyko tarptautinė konferencija, į kurią susirinko diduma pasaulio valstybių, nusprendusių pamėginti sukurti šią instituciją. Čia labai svarbu atsiminti vieną tarptautinės teisės ypatybę: tai yra lygiųjų teisė, vadinasi, nesvarbu, valstybė didelė ar maža, nesvarbu, ją valdo sužvėrėjęs ar nusmurgęs diktatorius ar demokratiškai išrinkti asmenys, – formaliai visos valstybės yra lygiateisės. Kitaip tariant, TBT negalėjo būti nutupdomas valstybėms ant galvos (kaip kad nutiko su Jugoslavijos tribunolu, žinoma, dėl to, kad tai buvo didžiausias ginkluotas konfliktas po Antrojo pasaulinio karo Europoje,

Viena nelaimingiausių dabartinės Afrikos valstybių – Sudanas.

Kas supyko ant Tarptautinio Baudžiamojo Teismo?

be to, neapykanta buvusioje Jugoslavijoje neleido tikėtis nors kiek padoresnio teisingumo) kieno nors kito valia nei jų pačių. Tad TBT buvo sumanytas kaip sutartinė institucija: mes susitariame ir jį įsteigiame. Pakliūsime kada nors į teismą patys? Ką gi, tokia jau lemtis, matyt, nusipelnėme. Tad derybos Romoje buvo ir ilgos, ir labai sudėtingos. Kaipgi kitaip, jeigu Romos statutas – didžiulė tarptautinė sutartis (128 straipsniai!), o jos turinys – tarsi tarptautinės baudžiamosios teisės ir tarptautinio baudžiamojo proceso kodeksas. Vis dėlto, net ir kilus didžiausių nesutarimų (o čia labiausiai triukšmavo didieji, pirmiausia – JAV), konferencijos dalyviai

žvelgė viena kryptimi. Visi žemynai – taip pat ir Afrika, kur konfliktai, pilietiniai karai ir kitokia velniava niekaip nesibaigia. Sutartis buvo suderinta. Romos statutas įsigaliojo 2001 m., o pats TBT veiklą pradėjo 2003-iaisiais.

Sudėtingas mechanizmas, saugikliai, įtampos Ar kiekvienas karo nusikaltėlis gali patekti į TBT globą? Ne. Kaip jau minėjau, šis teismas sukurtas valstybių susitarimu, ir jis turi tam tikras ribas. Pirmoji riba – jurisdikcija: teismas gali teisti tik tuos asmenis, kurie yra susitariančių valstybių piliečiai arba padarė nusikaltimus susitariančios valstybės teritorijoje.

Dar yra vadinamieji Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos kreipimaisi, kurie irgi leidžia veikti teismui. Taip pat valstybė, kuri nėra Romos statuto (t. y. teismo) narė, gali specialiu pareiškimu pateikti teismui nagrinėti situaciją (taip padarė Ukraina dėl Dangiškosios šimtinės sušaudymo Maidane). TBT apribotas laiko: jis gali teisti tik asmenis, kurie nusikalto po to, kai įsigaliojo Romos statutas, taip pat – tik sulaukusius 18 metų (manoma, jog jaunesnis asmuo negali suvokti, kad jis daro ne bet kokį, o tarptautinį nusikaltimą (t. y. genocido nusikaltimą, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmogiškumui. O už agresiją gali būti atsakingi tik aukščiausi jos vykdytojai.). Ir tai dar ne viskas: pagal tarptautinę teisę už savo piliečius

2016 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Automobilių parkui reikia naujų spalvų Kada pastarąjį kartą vartydami automobilių bukletus ir rinkdami naują automobilį savo įmonei pagalvojote apie „Renault“? Neraukite kaktos, nevartykite akių.

„Renault“ įsitikinęs, kad naujas modelis įtiks verslo segmentui. G A M I N TO J O N UOTR .

Norint prikibti, galima sakyti, kad „Talisman“ kėbulo linijos atkartoja vieną ar kitą konkurentų sprendimą, tačiau „Renault“ iš tiesų pavyko sukurti ryškų ir nenuobodų automobilį. G A M I N TO J O N UOTR .

rancūzai dar prieš gerą pusmetį verslo segmentui, ieškančiam patogių, taupių, neblogai atrodančių ir, svarbiausia, naujų automobilių, beveik neturėjo ko pasiūlyti. „Laguna“, „Fluence“, „Megane“ – visi šie modeliai buvo senstelėję, o konkurentų katalogų puslapiai – papildyti naujienomis. Tiesa, vieną naujieną prancūzai turėjo. Pasipuikavęs dailiomis nuotraukomis, sukurpęs ne vieną reklamos kampaniją, „Renault“ išleido šeimyninį vienatūrį „Espace“. Šis atspindėjo viską, kuo didžiavosi iš naujo savo ženklą pristatyti panoręs „Renault“: pagerėjusi surinkimo kokybė, prabangios medžiagos, intuityvi vartotojo sąsaja, absoliučiai naujas prietaisų skydelių išdėstymas ir gausybė kūrybingų šeimyniškų detalių – milžiniški

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

DINA SERGIJENKO

j u di t o s g r i g e ly t ė s ( V Ž ) N UOTR .

stalčiai, dėklės vandens buteliams, nosinaitėms, elektra žemyn nulenkiamos penkios sėdynės iš septynių ir dar gyvas galas visko. Tačiau šeimyninis vienatūris ir verslas? Naują „Renault Espace“ su manimi bandęs Almontas Kybartas, bendrovės „EMP Recycling“ direktorius, vardijo tokius variantus kaip „jeigu įmonės darbuotojams tenka dažnai važinėti kartu“, „jeigu darbui reikalingas vienatūris“ ir pan., tačiau galiausiai nusprendė, kad „Espace“ – skirtas šeimai. Verslui skirtą modelį „Renault“ išrideno tik praėjusių metų pabaigoje ir pavadino „Talisman“, taip įpareigodamas verslo klasės sedaną atnešti bendrovei sėkmę. Na, žinoma, pavadinimas dar atspindėjo ir „Renault Lagunos“, kurią pakeitė „Talisman“, istoriją. Anas modelis patiko ne vienam, tačiau, deja, nebu-

„Talisman“ misija – atnešti sėkmę ir padėti atsikąsti dalį „Passat“ rinkos.

vo itin sėkmingas – savo dienas jis baigė palydėtas ne vieno vairuotojo prakeiksmu (greičiausiai tyliai „Laguną“ keiksnojo ir gamintojo atstovai, kas kartą skaitydami piktą laišką ar matydami atsiliepimą interneto platybėse). Tad „Talisman“ misija – tapti laimę nešančiu simboliu. Ir padėti atsikąsti dalį „Volkswagen Passat“ segmento.

Turėjo progą Patikėti „Renault“ planais buvo nelengva. Ypač dėl „Passat“ segmento. Skeptiškai nusiteikusi į pirmą pasimatymą su „Talisman“ keliavau ne aš viena – daugelis kolegų iš viso pasaulio gūžčiojo pečiais vertindami Prancūzijos automobilių gamintojo galimybes. Juk iš tiesų – kad ir kokį gerą automobilį su-

kurtum, tam, kad perspjautum nuobodoką, kiek pabodusį, tačiau vis dar paminėti vertų priekaištų neturintį vokišką modelį, reikia ne šiaip naujienos. Reikia sprogimo. Tokiu sprogimu galėjo būti, pavyzdžiui, „Volkswagen“ taršos skandalas, iš kėdžių išvertęs ne tik daugelį Vokietijos automobilių koncerno padalinių galvų, bet ir įkišęs pagalį į ratus didžiausiam Europos automobilių gamintojui – pardavimai sulėtėjo, o kai kurios bendrovės atsižadėjo VW ženkliukais pažymėto automobilių parko. Atėjo metas, nusprendė jie, pasižvalgyti ir gamintojų, kurių gamyklos toliau nei Vokietijos sienos, „lentynose“. Tačiau su „Volkswagen“ krize automobilių pramonę užliejo visuomenės nepasitikė-

jimo cunamis. Drauge su juo prasidėjo raganų, tai yra – dyzelių, medžioklė. Visi ėmė skaičiuoti, kiek kuris dyzelinu varomas automobilis iš tiesų teršia, ir netruko paaiškėti, kad kai kurie metų metus kartojo, jog tarša didesnė, nei rašoma popierėliuose, bet niekas jais netikėjo, o galiausiai pasirodė – suodžiais susitepę visi. Dar daugiau – po kelių mėnesių tylos į „Renault“ biurą pasibeldė kontrolieriai, nusprendę pasidomėti, kaip gyvena automobilių gamintojas, kuriam itin sekasi pardavinėti dyzelinius automobilius. „Renault“ pripažino padarytas klaidas, paaiškino, kur šuo pakastas, pažadėjo viską ištaisyti, tačiau šiandien dar sunku pasakyti, kokią įtaką pardavimams turės antraštės

2016 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Karališkojo kiškio detektyvas Gali pasirodyti keista, tačiau kulinarija, o ypač receptų istorijos tyrinėjimas dažnai nedaug skiriasi nuo detektyvo. Po ilgesnio tyrimo ima aiškėti, kas ką iš ko nusižiūrėjo, šiek tiek pakoregavo ar apskritai nušvilpė, tiesiog pridėjęs savo vardą. Ir visai nesvarbu, tai nutiko prieš metus ar prieš šimtą metų: žmonės ir jų elgesys, kitaip nei kulinarijos menas, šimtmečiams bėgant ne itin keičiasi.

isi juk nori būti tuo pačiu svarbiausiu asmeniu, turinčiu vienintelį teisingą „tikro“ patiekalo receptą, kuriuo mielai pasidalys su kitais mainais į kokią nors smulkmeną, na, kad ir į užkėlimą ant pjedestalo bei garbinimą. Prieš keletą metų viešėdamas Prancūzijos pietuose, Nicoje, pavargęs nuo gulinėjimo paplūdimiuose, užsukau į nedidelį antikvarinį knygynėlį, kur mano dėmesį patraukė garsaus „Michelin“ žvaigždučių kolekcionieriaus, kulinaro Paulio Bocuse’o knyga „Turgaus virtuvė“, išleista dar prieš man gimstant. Patraukė ne tuo, kad ji kuo nors ypatinga ir skiriasi nuo kitų kulinarijos knygų, ir ne tuo, kad viršelio nuotraukoje buvo mesjė Paulis – guvus virtuvės šefas, o ne tas devyniasdešimtmetis senukas, kartą per dieną pen-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

GIEDRIUS VILPIŠAUSKAS

kiolikai minučių pasirodantis savo restorane Lione nusifotografuoti su svečiais.

Žvėris puode Knygoje mano akis užkliuvo už vienos nuotraukos, kur ant staliuko išblizgintame variniame inde priešais senovinį paveikslą buvo pateiktas labai keistas patiekalas: puode gulėjo pailgas žvėris, visas padengtas rudu blizgančiu padažu, grėsmingai iššiepęs dantis. Užrašas bylojo, kad tai – garsusis „Karališkasis kiškis“, kurį P. Bocuse’as surado archyvuose ir kartu su savo komanda atkūrė. To pakako, kad knygą nusipirkčiau. Na gerai, ten buvo ir kitų įdomių receptų, tokių kaip Bresė višta, troškinta su trumais ir madera sandariai užrištoje kiaulės pūslėje, bet dabar ne apie tai.

1. Kiškis ant iešmo. I š J u l e s ’ i o G o u ff é kn y g o s „ L iv r e d e k u isin e “, 1 8 6 7 m

Dar vienas karališkasis kiškis. I š U r b ain o D u b o is kn y g o s „ Éc o l e d e s c u isini e r e s “, 1871 m.

Kiškis pagal senatoriaus Aristide’o Couteaux receptą. N u o t r a u ka i š 1 9 7 2 m . Pa u li o B o c u s e ’ o „ L a c u isin e d u ma r c h é “.

Nejaugi Prancūzijos karaliams išties buvo taip blogai, kad kiškius jiems reikėdavo troškinti tol, kol šiuos bus galima valgyti šaukštu?

laisvalaikis

JIS NEIŠĖJO, JIS TIK PASISLĖPĖ SPINTOJE Kai prieš beveik dešimtmetį pirmą kartą aplankiau Londoną, labiau už Didįjį Beną, Teito galeriją ar Šerloko Holmso Beikerio gatvę norėjau pamatyti tikrą muzikos įrašų parduotuvę.

įbėgome į pirmą pasitaikiu -

didžiausią įrašų parduotuvę šiame muzikos mieste. Pirštais nardžiau per roko skyriuje sudėtas kompaktines plokšteles ir norėjau kiekvieno jų: „Bloc Party“, „Foals“, „Kaiser Chiefs“ – tai buvo jaunos grupės, kurių tuo metu klausėsi Didžioji Britanija ir kurias mėgti Lietuvoje buvo statuso ženklas. Draugės akis užkliuvo už neįprasto viršelio: tamsiame skersgasią hmv,

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

tvyje stovi vaikinas šviesiais plaukais. Atrodo kaip kadras iš komikso vaikams apie superherojų. Ant viršelio užrašyta: „David Bowie“ – „Ziggy Stardust“. „Ar šitas geras?“ – paklausė. „Nemanau, čia toks senas rokeris“, – atsakiau, prisiminęs tuos kelis D. Bowie hitus, kuriuos žinojau. Nes nieko daugiau iš jo kūrybos ir nebuvau girdėjęs – tuo metu rūpėjo tik tai, kas nauja ir madinga. Bet tada priėjo mūsų gidu

buvęs vietinis draugas, muzikos mylėtojas, kaip ir visi Londone. „Čia vienas geriausių albumų, kada nors išleistų Didžiojoje Britanijoje. Pasiimk, tikrai verta“, – pasakė jis, ir aš suklusau. Jei britas tau rekomenduoja

DAVIDAS Bowie paliko be galo daug – išleido šitiek albumų, nusifilmavo filmuose, sukūrė dešimtis į istoriją įėjusių vaizdo klipų. „ R e u t e r s “ nuotr.

laisvalaikis

PER GERAI VERTINAMAS PLAGIATAS Nostalgija yra kraupiai galingas jausmas, net tvirtus žmones paverčiantis jausmingomis ir subjektyviomis asmenybėmis. Sumaišykite šį jausmą su popkultūros poveikiu ir prieš akis išvysite argumentų nepriimantį, griežtą nuomonę turintį gerbėją. personažų , muzikos , filmų ,

kartais duoda keistų rezultatų. Vieną akimirką pažįsti išsilavinusį, logiškai mąstantį, mandagų žmogų, o kitą jis pasiruošęs tave sutrinti su žemėmis ir nutraukti bet kokius santykius. Aš, žinoma, šiek tiek juokauju. Tačiau prieš mėnesį žiūrėdamas visą „Žvaigždžių karų“ („Star Wars“) šešių dalių istoriją negalėjau atsistebėti, kokį stiprų poveikį mūsų gyvenimui turi popkultūros elementai. Nesugalvoju kitos beveik 40 metų populiarumo neprarandančios filmų serijos, kuri ne tik daug davė mūsų populiariojo kino suvokimui, bet ir padarė milžinišką įtaką scenarijams, režisūrai bei filmų rinkodarai. „Žvaigždžių karai“ yra tobulas rinkodaros ir popkultūros pavyzdys: kažkada buvusios įspūdingos, o dabar aktualumą ir kokybinį pranašumą praradusios juostos iki šių laikų yra gerbiamos, garbinamos ir laikomos geriausiomis savo kategorijoje. Už ką? Juk visi suprantame, kad tai iki absurdo subjektyvu. Per pastaruosius dešimtmečius buvo pastatyta gerokai kokybiškesnių ir įspūdingesnių filmų, šviesmečiais lenkiančių „Žvaigždžių karus“ vizualiniu grožiu ir siužeto stiprumu. Čia įsikiša nostalgija. Vieniems tai – pirmoji išsinuomota vaizdo kasetė, kitiems – vienas pirmųjų užsienio filmų išsivadavus iš sovietų gniaužtų. Tretiems tai – pirmasis pasimatymas kine su dabartine žmona. Ketvirtiems – gražiausia vaikystės pasaka ekrane, paskatinusi domėtis visata ir tapti fiziku, astronomu ar net NASA inžinieriumi (tikra istorija!). Labai gerai suprantu nostalgijos galią. Per peržiūras sunkiausia buvo atsispirti jos įtakai. Suprantu, kodėl kai kuriems žmonėms šie filmai bus geriausi jų gyvenime. Prieš tokius gerbėjus turiu strateginį pranašumą – „Žvaigždžių karai“ manęs niekada taip ir neįtraukė, todėl galiu juos vertinti nešališkai ir, deja, griežtai. Taip, šiandien įžeisiu jūsų religinius jausmus. paveikslų sudievinimas

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

Iki šiol filmus buvau matęs padrikai, ne visus. Prieš mėnesį pirmą kartą gyvenime pažiūrėjau visas šešias dalis nuosekliai. Pagal vis labiau populiarėjančią Mačetės tvarką (gūglinkite „Machete Order“ – IV, V, II, III, VI, I epizodai). Kad ir kaip būtų liūdna, iki šiol mistiškai ir gerbtinai atrodę filmai nesužibėjo niekuo ypatingu. Viskas juose buvo labiau blogai negu gerai. Siužetas skylėtas kaip Žygaičių kaimo biudžetas. Dar blogiau, kad pasakojimas neįtikėtinai nuobodus – kaip pigi muilo opera televizijoje. Varganai gyvenantis jaunuolis (arba nelaisvėje gyvenantis berniukas), gelbėtojas karys, itin juokingų galių turintis blogiukas, neaiškių manierų princesė, absurdiškas dviveidis politikas, svaidantis žaibus iš rankų. Visur gyvenantys mikroorganizmai, kuriuos valdyti gali tik keli išskirtiniai žmonės, o pagrindinis jų – mažas senas žalias trolis. Visa tai apipinama neaiškios kilmės multimilijardiniais politiniais judėjimais, statančiais milžiniškus laivus, kosmi-

nes stotis-planetas, kurių ne tik kad niekas nepastebi, bet netgi beveik nieko prieš jas nesiima, kai šios ima veikti agresyviai. O mirtiniems jų ginklams sunaikinti tereikia vieno mažo laivelio ir nedidelės bombos – sunaikina dažniausiai vienas paprastas visatos pilietis. Pamėginkite įsivaizduoti, kad „Žvaigždžių karai“ niekada nebuvo sukurti ir tokia istorija statoma šiais laikais. Visi pirštais užbadytų. Įsivaizduokite mano neviltį, kai tiek garbinamas kino kūrinys pagal pastarųjų 20-ies metų standartus staiga pasirodo esantis visiška vidutinybė. Ir ją dar reikia ištverti penkiolika su puse valandų.

Gražūs tikri sprogimai ir puikūs efektai nė kiek neatpirko nuspėjamo siužeto kvailumo. Atrodė, kad Kailo Reno kardas bus juokingiausias naujojo filmo elementas. Pasirodo, buvo dar juokingesnių. s ta r w a r s . c o m nuotr.

Ernestas Parulskis

Vaiv o s A b r o mai t y t ė s n u o t r .

Fontanas Dariau viską, kad į Druskininkus atvažiuočiau su šviesa, iki paskaitos likus bent dviem valandoms. Kad spėčiau ne tik kavos išgerti, bet ir, sakykim, Nemuno krantine pasivaikščioti ar net pavažinėti keltuvais. kelionei skyriau tris valandas, degalų prisipyliau ir sanatorijos adresą į navigaciją suvedžiau išvakarėse. Planą sužlugdė feisbuke pamatytas filmukas apie katastrofas lenkiant. Aš, žinoma, suvokiau – ten buvo sumontuoti efektingiausių avarijų kadrai iš viso pasaulio, nufilmuoti nuo tada, kai mašinose atsirado vaizdo registratoriai, bet susitvardyti nepajėgiau ir išdrįsau lenkti tik kartą, kai penkiasdešimt kilometrų prieš nosį makalavęsis autobusas sustojo Valkininkų stotelėje. Galiausiai į paskaitą beveik pavėlavau. Konferencijų ir seminarų organizatoriai mums, akademiniams klounams, skiria popietines renginių valandas, kai klausytojams jau reikia šiek tiek atsipalaiduoti nuo profesinio susikaupimo, bet vis tiek gauti šiokios tokios naudos. Ir tik tuomet nerti į

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

vakarinio užkandžiavimo, gurkšnojimo ir bendravimo džiaugsmus. Man ši pavakario pozicija irgi tinka, ypač kai dirbti tenka Vilniuje: pusantros valandos aiškinimo, dvidešimt skaidrių, du šimtai eurų sąskaitoje ir septintą jau sėdžiu namie. Formulė galioja ir tolimesnėms išvykoms – viskas tas pats, tik sąskaita padidėja labiau ir atsiranda kvaziatostogų jausmas su jūra ir pusryčiais viešbutyje. Na, o į Druskininkus mane pakvietė pirmą kartą, sau palankiausios logistikos dar nesusidėliojau ir va – važiuoju patamsy beveik nežinomame mieste, vykdau melancholiškus navigacijos balso nurodymus ir suprantu, kad kelionė atgal bus dar sunkesnė. Yra, žinoma, ir teigiamų dalykų. Mano prekė toms ribinėms – tarp darbo ir pramogos – valandoms tinka idealiai. Paskaita apie meno

rinką ir meno kainų formavimąsi lengvai pritaikoma bet kuriai auditorijai. Pavyzdžiui, ateinu pas teisininkus ir šalia bazinių dalykų papasakoju kelias anekdotines istorijas apie autoriaus teisių paradoksus. Ir dar pasiūlau išspręsti kokią užduotį – kam priklauso kompiuterio monitoriaus momentinis vaizdas, kurį padarė kompiuterio savininkas, stebėdamas svetimos internetinės kameros transliaciją? Ar ką nors panašiai. Arba – IT žmonės. Jiems pateikiu skaitmeninio meno kainodaros subtilybes. Finansininkams – kaip paklausos ir pasiūlos elastingumas neveikia meno rinkoje. Verslininkams skiriu subtilų akcentą apie meno investicijas, be abejo. Temos dėliojasi lengvai, klausytojai juokiasi ten, kur reikia, klausimai – nesudėtingi. Todėl galiu pernelyg nesijaudindamas atvažiuoti prieš pat paskaitos pradžią.

Aidas Puklevičius

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Odontologinė dovanoto arklio inspekcija Šias eilutes geriausia būtų buvę parašyti prieš kokius porą mėnesių, kai visose kapitalizmo citadelėse niekas nesvarstė kitų metų investicinių planų. Ir premijų paskirstymo nesvarstė, ir valdybos narių kaitos. Ir netgi to, ar finansų departamento galva miega su pardavimų departamento galvos žmona. vietoj to vadybininkai ir valstybininkai svarstė, ką artėjančių sezoninių švenčių proga padovanoti partneriams, kolegoms ir netgi konkurentams. („Sezoninių“ čia pasakyta sąmoningai, primenant, kad mūsų verslas globalus, prekiaujame ir su budistais, ir su ugnies garbintojais, kuriems, žinia, istorija, nutikusi Betliejaus tvartelyje, yra visiškai vienodai). Tačiau, kadangi iš savo patirties žinau, jog toks vėlyvas dovanų pla-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

navimas dažniausiai įvaro žmones į ceitnotą, paskui į cugcvangą, o po to į visišką kūrybinį stabą, rašau jau dabar, prasidėjus naujiems finansiniams metams, kad dovanas suplanuotumėte ir užsakytumėte gerokai į priekį. O paskui visą kalendorių švilpautumėt atsipūtę ir aptarinėtumėt minėtas finansų ir pardavimų departamento šeimynines peripetijas. Taigi, mieli dovanų davėjai ir dovanų gavėjai, koks dovanos tiks-

las? Idealiame pasaulyje dovana gavėjui turėtų sukelti katarsį, praturtinti jo patirtį, praplėsti horizontą, išpildyti troškimus, o svarbiausia – pripildyti jį nežmoniško dėkingumo papliūpų dovanotojui. Ne tokiame idealiame, koks mūsų pasaulis dažniausiai ir būna, dovana turi nuraminti dovanotoją – va, atlikau pareigą, dedame varnelę, o kad ta dovana nelabai kūrybinga ir išmoninga – tai kam dabar lengva?

Sigita Šimkutė

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Konferencijų meniu Jie manęs nepažįsta. Nebent tas akiniuotis septintoje eilėje prie lango. Oro uoste praeidamas pro šalį mestelėjo tokį reikšmingą žvilgsnį, tarsi skaitytų „Verslo klasę“. Visiems kitiems esu keleivė, sėdinti 10A. Atsainiai pasitaisau kardigano skvernus, pakedenu plaukus ir atsiverčiu salone dalijamą „Financial Times“. Tai daro tik tokie kaip aš – susireikšminę ir gerai mokantys anglų kalbą. įdomu, ko visi šie žmonės, kuriuos likimas pasodino į vieną lėktuvą, skrenda į Vieną? Kostiumuoti ir su madingais lagaminais tikriausiai verslo reikalais, arba Austrijos sostinė jiems tėra tarpinė stotelė. Prasčiau apsirengę arba itin išsičiustę, bet su prie aprangos nederančiais lagaminais turbūt bus meno turistai arba mokytojai. Jų pakilūs veidai spindi, tarsi ekskursija prasidėtų jau oro uoste. Nesvarbu. Manęs ten laukia. Įdomu, kokį automobilį atsiųs šįkart. Kartą vietoj naujo blizgančio „Mercedes“ sedano su pasitempusiu vairuotoju atsiuntė vienatūrį, kurį vairavo apšepęs ir kiek pavargusio veido vyriškis. Ant užpakalinės automobilio sėdynės tupėjo nutrinta vaikiška saugos kėdutė. Bet tai buvo Vengrija, sausio pabaiga, todėl jiems atleidžiama. Svarbiausia – viešbutis. Su žėrinčiais šviestuvais fojė, paslaugiu, bet neįkyriu personalu, geru maisto pasirinkimu ir jusles budinančio kvapo vonios priemonių buteliukais. Jie nežino, kas esu, todėl galiu įžengti kaip svarbi persona, maloniu, bet reikliu balsu paklausti apie „Wi-Fi“ kambaryje. 5 eurai pa-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

rai? Žinoma, žinoma. Tokie svarbūs asmenys nemokamo interneto neieško ir fojė su nešiojamuoju kompiuteriu nesėdi. Man patinka, kai viešbučio kambaryje televizorius pasitinka pasisveikinimo užrašu, kuriame įterptas mano vardas. Jaučiuosi svarbi, net jei šiam veiksmui atlikti administratorei tereikėjo du kartus paspausti pelės klavišą. Dar labiau patinka, kai grįžusi vakare į kambarį randu nakčiai paklotą lovą, ant spintelės pastatytą buteliuką vandens ir ranka užrašytą rytojaus orų prognozę. Tik +12 laipsnių – o kaip šildo savimeilę! Ir jie – konferencijos dalyviai – manęs nepažįsta. Jie žino mano vardą, matėmės jau keletą sykių, bet tai nereiškia, kad jie ką nors nutuokia. Vokietis pastarąjį kartą bandė padaryti įspūdį demonstruodamas geografijos žinias ir pagyrė, kad Tartu yra labai gražus Lietuvos miestas, per televizorių rodė. Vieninteliai ukrainiečiai skersai išilgai išmaišė Europą, nes kas kartą gavę vizą į konferenciją naudojasi proga pakeliauti. Vienais metais jie automobiliu keliavo į Maltą. Į Maltą! Automobiliu! Paskutinius kilometrus, kaip suprantu, plaukė keltu, bet kratymąsi iki Itali-

jos bato smaigalio gali atlaikyti tik slaviški kiaušiniai. Konferencijų salėje sėduosi prie balto stalo, ant kurio tvarkingai kiekvienai vietai padėta po elegantišką bloknotą ir blizgantį tušinuką, stiklinę ir du buteliukus vandens. Šiandien apsivilkau naują suknelę ir įsisegiau prie jos puikiai derančius auskarus. Jie manęs nepažįsta – kažkada mama man nupirkdavo naujus džinsus ir jų turėdavo užtekti visiems mokslo metams. Rugsėjo 1-oji man visada reiškė naujus džinsus. Per kavos pertraukėlę būtinai paragausiu tų mažučių užkandukų su rausva ikrų užtepėle ir peršviečiamais citrinų griežinėliais. Į lėkštutę drąsiai krausiu migdolinius pyragaičius, vieno kąsnio sumuštinukus ir krevečių vėrinukus su daržovių gabaliukais ant iešmelio. Jie manęs nepažįsta – studijų metais bendrabutyje virdavau makaronus ir valgydavau juos su pomidorų padažu bei fermentiniu sūriu. Vakare, kai galvos jau bus susuktos senos statistikos ir naujų įžvalgų, kai bus paskaudę delnai nuo plojimo, ak, kokie mes šaunuoliai, puikiai padirbėjome, mus sukiš į auto-

Jurga Vilpišauskaitė J u r g o s V il p i š a u skai t ė s n u o t r .

Pasivaikščiojimas Madride ir Niujorke keliauju fuencarral gatve nuo glorieta de quevedo. Lauko kavinėje vaikas, įsikandęs cigaretę, demonstruojasi tėčiui. Mažas žmogus prie kino teatro kaip visada groja ir tampo už siūlo Čaplino lėlę. Praeinu didelį pliušinį meškiną, pasodintą ant šaligatvio, žiūrintį į televizorių. Madrido gatvėse nuo lapkričio atsiranda vaikiškų sėdimųjų vėžimėlių. Juose guli raudonai aprengti lėlių kūnai ir pasislėpę tupi Kalėdų Seniai, iškišę virkaujančias galvas. Paverkę išlenda baltai nugrimuotais veidais, nykštukų kepurėmis ir treninginiais kostiumais parūkyti šalia savo darbo vietos. Pasuku į kairę. A Tomar Por Copas bare dirba septyniasdešimtmetė Marija. Užsimaukšlinusi ant galvos beretę, ji gamina kokteilius ir šoka su klientais. Po vidurnak-

Bruklino padangė.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

čio Marija uždaro baro duris ir viduje toliau visi lieka gurkšnoti ir rūkyti. Dešinėje – Las Nieves baras. Jo pavadinimas išliko dar nuo tų laikų, kai vasaromis į Madridą užveždavo sniego kokteiliams ir granitoms. Jame dirba senukas Jesus ir kiti nykštukai. Jis ramiai nuo stalo nubraukia tarakoną. Priešais sėdi japonas ir keturias valandas nepertraukiamai šnekėdamas telefonu geria alų. Pabaigęs pokalbį, atsistoja ir išeina. Prieinu Bilbao metro stotelę, ispaniškai vadinamą burna (boca). Šalia jos – veidrodinių sienų ir įkvėpimo jose ieškojusių menininkų kavinė Café Comercial. Čia caffe sospeso gėrė ir negalintys už ją susimokėti. Po 128 metų kavinę uždarė. – No puede ser! Hombre! No puede

ser!Increíble! – tas pačias frazes vis kartoja ir 60 metų čia pradirbę padavėjai, ir klientai, ateidavę pusryčių Pan Tomate su Churros, ir šalia laikraščius parduodantis Rafa. Suku į kairę, prieinu San Bernardo. Friend’s bare, nukabinėtame senovinėmis Madrido nuotraukomis, dirba kinė ir jos dukra. Jos kas kartą gavusios užsakymą kaip tikros ispanės surinka: – En vaso o en taza? – klausdamos lankytojų, kavą jiems pilti į puodelį ar stiklinę. Netoliese pakistanietis parduoda vaisius ir visuomet turi „Pergalės“ saldainių. Iš kur jie, niekas nežino, bet, padovanojęs dėžutę, traukia ant stalo kitą. Leidžiuosi link Sol. Bare Casa Labra nuo 1860-ųjų vynas pilstomas į miniatiūrines taureles ir patiekiamas su menkių kroketais.

Čiuožimo arena Manhatane.

žvilgsnis

Visus rinkimus vasarį nustelbs naujojo FIFA prezidento vietoj atsistatydinusio Seppo Blatterio rinkimai. „ R e u t e r s “ n u o t r .

VASARĮ VERTA ATKREIPTI DĖMESĮ FIFA, lėktuvas ir Miunchenas

radėsime nuo rinkimų, bet ne nuo politikos. Nors futbolas, ko gero, milijardams pasaulio žmonių yra daug svarbiau nei politika. Vasario 26 d. Ciuriche, Šveicarijoje, vyks neeilinis FIFA kongresas, kuriame turėtų būti išrinktas atsistatydinusio Se ppo Blatterio įpėdinis. Kaip vieni realiausių pretendentų minimi Jordanijos princas Ali al Husseinas (jis varžėsi su S. Bla tteriu praėjusiuose rinkimuose), Bahreino atstovas Salmanas Bin Ibrahimas al Khalifa, prancūzas Jérôme’as Champagne, Pietų Afrikos verslininkas Tokyo Sexwale ir Italijos bei Šveicarijos pilietis Gianni Infantino, UEFA generalinis sekretorius. Iš įdomesnių rinkimų (jau politikoje) vasarį (26 d.) mūsų laukia parlamento rinkimai dabar itin aptarinėjamame Irane.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2016

Irano parlamente yra 290 vietų, iš jų į 285 vietas renkama, 5 vietos rezervuotos pagrindinėms religinėms mažumoms – zoroastristams, žydams, asirų, chaldėjų krikščionims ir armėnams. Irano politikoje nuolat vyksta kova tarp vadinamųjų fundamentalistų ir reformistų. Dabartinis Irano prezidentas Hassanas Rouhani pagal pažiūras yra artimesnis reformistams. Sankcijų pašalinimas gali sustiprinti jų pozicijas. O va šveicarai, kaip yra pratę, vasario 28 d. eis balsuoti referendumuose. Įdomiausio jų – dėl garantuotų minimalių pajamų – data kol kas nenustatyta. Šitame referendume, kuris vyks vasarį, iš keturių klausimų įdomiausias „Dėl efektyvaus užsieniečių nusikaltėlių deportavimo“ – kaip suprantame, šitas klausimas susijęs su griežtėjančia imigracijos politika. Vasarį daug kas pasaulyje laukia Nyderlandų prokurorų išvadų dėl 2014 m. liepą

Ukrainoje numušto Malaizijos lėktuvo. 2015 m. tyrėjai paskelbė savo išvadas dėl techninių katastrofos aspektų – buvo įrodyta, kad lėktuvas tikrai numuštas raketa. Dabar turėtų nuskambėti atsakingų už šį nusikaltimą pavardės. Tiesa, nors išvadas žadama skelbti vasarį, gali būti visaip – jau pasigirdo kalbų apie tyrimo pratęsimą. Vasarį bus dar pora svarbių įvykių – Miunchene daugiau kaip 450 labai aukšto lygio sprendimų priėmėjų rinksis į Miuncheno saugumo konferenciją, vykstančią jau penkis dešimtmečius. Konferencija vyks vasario 12–14 dienomis. O vasario 18 ir 19 d. Briuselyje renkasi Donaldo Tusko vadovaujama Europos Komisija. Jos oficialioje darbotvarkėje du klausimai – imigracija, jau priimtų sprendimų dėl jos įgyvendinimas ir Jungtinės Karalystės referendumas bei jos pasiūlytos Europos Sąjungos reformos.