Verslo klasė, 2015 rugsėjis

2 0 15 RUG SĖ J I S

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

KAINA 4 90 Eur

SLAPTASIS RUSIJOS KARO TIKSLAS KAI AMATININKAS VIRSTA VADOVU NEAIŠKINK, KĄ TURIU DARYTI

9 771648 63702 6

redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 žurnalas leidžiamas nuo 2 0 0 0 metų REDAKCIJOS ADRE SAS

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 el . p. vklase @v z inios . lt LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“ GENERALINIS DIREKTORIUS

Nr. 9 (151)

Ugnius Jankauskas VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase

REDAKTORIUS

AURELIJUS KATKEVIČIUS ŽURNALISTĖ

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ N uolatiniai autoriai

Aušros barysienės Nuotr .

Sveiki, po šiokios tokios vasarinės pauzės mes ir vėl su jumis, mieli skaitytojai, susitinkame.

Vasara buvo visokia, ir vis tiek jos tokios visokios, be abejo, buvo per mažai. Ir grybų – kaip mums, lietuviams, – kol kas dar buvo gerokai per mažai.

Atėjęs ruduo žada ne tik pilnas gatves jaunų veidų, šiek tiek daugiau spūstyse išklausytų radijo laidų, bet ir atkutusį viešojo gyvenimo ritmą.

Vien „Verslo žinios“ šį rudenį kas mėnesį žada visus norinčius pakviesti į labiau specializuotas ar universalesnes konferencijas – čia aš begėdiškai noriu pareklamuoti spalio 14 d. vyksiančią, nuo šių metų jau tradicine vadintiną konferenciją „Verslas 2016“, kur įdomūs ir įtakingi pašnekovai pasidalys prognozėmis ir įžvalgomis apie mūsų gyvenimą ir darbą ateinančiais metais.

Ir Lietuva, ir pasaulis šį rudenį atrodo šiek tiek nurimę. Taip, žinoma, girdėti garsių diskusijų apie pabėgėlius ir emigrantus. Taip, šiokių tokių šiurpuliukų sukėlė Kinijos akcijų rinkų judesiai.

Niekur kol kas iš Ukrainos teritorijos nedingo ir atostogaujantys rusų kariškiai. Žinia, Graikija ir toliau apimta depresijos, ir dar kurį laiką bus.

Taip, „Islamo valstybė“ ir toliau lieka vėžinis barbariškumo auglys. Visas skaudžiausias žaizdas išvardijau? Tikrai ne. Bet šitos labiausiai aptariamos.

Vis dėlto sutikime – Kinijos traukuliai nesukėlė tokių padarinių kaip kad „Lehman Brothers“ bankrotas prieš septynetą metų. O ir krintančios naftos kainos kelia didžiulį nerimą, švelniai tariant, tik iš žaliavų rentos iki šiol gyvenusioms valstybėms, tokioms kaip Venesuela, Nigerija ar Rusija. Atrodo, per pastarąjį dešimtmetį daug kur atsirado gerokai platesnio vaizdo matymas, sugebėjimas įvertinti visą dabar vykstančių permainų mastą ir net (nagi leiskite man tuo tikėti) įgūdžių gyventi su jomis ir keistis kartu su pasauliu. Kai matai, kaip Jeruzalėje vykstančioje pirmojoje Pasaulio mokslo konferencijoje lietuviai studentai su kolegomis iš įvairių šalių rengia pranešimus, pavyzdžiui, apie trimačio kraujagyslių spausdinimo ypatybes, supranti, kad pasaulyje labai daug nepaprastai įdomių dalykų, kad viskas itin greitai keičiasi. Tik tiek, kad per mažai apie visa tai girdime, nes – tenka prisiimti kaltę – mes, žurnalistai, per mažai apie visa tai pasakojame. Personalizuota medicina, nauji įrenginių valdymo būdai, nauji energijos saugojimo būdai – visa tai čia pat, už mūsų durų.

Ateitis, mielieji, yra dabar.

Liudvikas Andriulis Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Ginta Gaivenytė Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Erikas Murinas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Aidas Puklevičius Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Karolis Vyšniauskas Mindaugas Voldemaras Justinas Žilinskas A utoriai

Mindaugas Kubilius Vladas Lašas Jaunius Petraitis Adomas Pūras Rimvydas Ragauskas Polina Tikunova F oto g rafai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z aineris

Vilmas Narečionis REKLAMA

Aida Butėnė +370 5 252 6329 P R E N U M E R ATa

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt KALBOS REDAKTORĖ

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ VIRŠELIS

VILMO NAREČIONIO L E I D I N YJ E PA N AU D O T O S AGENTŪRŲ

Ir apskritai – gyvenimas priklauso tiems, kurie moka juo džiaugtis.

O „Verslo klasėje“ šį rudenį ir toliau darysime tą patį, ką darome jau kelioliką metų, – pabandysime pasakoti įdomias istorijas apie svarbius dalykus protingiems žmonėms. Ne be šypsenos.

„BLOOMBERG“, „MATTON“, „REUTERS“ NUOTRAUKOS SPAUSTUVĖ

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

10 000 egz.

K I TA S N U M E R I S P R E N U M E R AT O R I A M S B U S P R I S TAT Y TA S I K I

2015 10 07

©

Skaitykite.

Aurelijus Katkevičius

PLATINTI ŠIO LEIDINIO TEKSTUS IR VAIZDO INFORMACIJĄ GALIMA TIK GAVUS RAŠTIŠKĄ REDAKCIJOS SUTIKIMĄ

2015 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

13

laisvalaikis

22

18

72

žmonės ir įžvalgos

22 | 3M visur ir visada

Williamas McKnightas visada laikėsi nuostatos „išklausyk kiekvieną idėją“.

26 | Karybos ekspertas Pavelas

Felgenhaueris: scenarijai gali būti baisūs

Rusija vis dar rengiasi karui dėl išteklių.

20

18

mėnesio komentaras

18 | Aurelijus Katkevičius: Rinkos ir paradai Kinija dar nėra antroji pasaulio supergalybė.

20 | Vladas Lašas: Vienaragis ant jūsų slenksčio Apie fondus, turinčius beveik neribotus išteklius.

14

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

26

2015 RUGSĖJIS

30 | Rojus Kipre: dabar arba niekada

Nikosija – vienintelė pasaulyje sostinė, kurią dalijasi dvi šalys.

34 | Trys smulkiojo verslininko skrybėlės Vadovo vaidmuo daugumai smulkiojo verslo savininkų labai nejaukus.

38 | Religijos pamokos Lietuvos prekių ženklams Tiek krikščionybė ar islamas, tiek pasauliniai ženklai griauna sienas ir buria žmones.

42 | Duris populizmui atvėrė tradicinės partijos

64

Populistai nėra kurianti jėga, jie nuolat kovoja „su kuo nors“.

46 tema

64 | Ko nežinojo fašistai ir kiti europiečiai

Ne itin didelio Ukrainos miesto labai spalvingas gyvenimas.

68 | Festivalis: muzikanto vargas Viena klaida, kurią daro muzikantai, derėdamiesi su renginių organizatoriais.

72 | Trys „Bentley“, apie kuriuos galima svajoti

Lietuviai mėgsta demonstruoti turimus prabangius automobilius.

76 | Paskutinė prezidento vakarienė Maži paukštukai Prancūzijoje, Lietuvoje ir Egipte.

80 | Tinklas: Pertekliaus ir idėjų festivalis

|

Kanus lanko visa komunikacijos industrija, ne tik reklamos.

82 | Kinas: Kryptis, kuri nedaug kam patiks

„Sangailės vasaroje“ lietuviškai nykių kadrų šiek tiek per daug.

84 | Technika: Tikrai tvirta planšetė „Getac F110“ – pavojingų profesijų atstovams.

86 | Muzika: Gėlių vaikai 2.0

Pavykęs „Garbanoto Bosisto“ debiutinis albumas.

Mokslas yra saugumo politikos dalis Požiūrio į mokslą iš Izraelio gali mokytis visas pasaulis.

52

visuomenė ir laisvalaikis

52 | Evangelija šiuolaikiniam

žmogui: kuo mažiau, tuo geriau

Ką savo enciklikoje sako popiežius Pranciškus?

56 | Padidink logotipą, o šiaip viskas gerai Visi Lietuvos Respublikos gyventojai gimsta išmanydami viską apie viską.

60 | Požiūris į meną – vis dar sovietinis?

Lietuviai į meną žiūri pernelyg įsitempę.

88

skiltys

88 | Ernestas Parulskis: Roboto mirtis Kas nužudė robotą futbolininką?

90 | Rolandas Rastauskas: Poeto Griuvėsio sugrįžimas (V) „Casino Syndical de Bonnevoie“ buvo sustojusio laiko buveinė.

92 | Aidas Puklevičius: Didysis tautiečių greitintuvas Palangoje galima keliauti ir erdve, ir laiku.

94 | Sigita Šimkutė: Ekshibicionizmas vulgaris Sunku vyrams – moterims būti ekshibicionistėmis gerokai lengviau.

96 | Jurga Vilpišauskaitė: Trys karvės medyje Ar jūs Europoje esate apipjaustytos? – klausia masajų moterys.

Žvilgsnis 2015-ųjų rugsėjį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2015 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

98 VERSLO KLASĖ

15

žmonės

>>

3M visur ir visada

Williamas McKnightas sugebėjo paversti 3M pelninga bendrove. „ Wiki p edios “ nuotr .

Yra pasaulyje bendrovių, kurių logotipo ant jų gaminamų produktų beveik ir neišvysi ar net neatkreipsi į jį dėmesio. Tačiau tokios įmonės yra arčiau jūsų, nei pajėgiate įsivaizduoti.

Pavyzdžiui, 3M.

Š

i viena didžiausių JAV pramonės bendrovių gamina 50 tūkst. pa­ vadinimų gaminių – biuro įrangą, grafines ir eksponavimo priemones, elektros ir komuni­ kacijos, maisto ir medicinos, darbo apsaugos ir transporto reikmenis. Mums pažįstamiausi jos gaminiai yra spalvotieji popierėliai „Postit“ ir „Scotch“ serijos lipnioji izoliacinė juoste­ lė. Tačiau vien įprastame biure galima rasti vi­ dutiniškai apie šimtą 3M bendrovės patentų ir gaminių. Jūsų aprangoje – bent penkiolika 3M sukurtų medžiagų (netgi pirmasis į Mėnulį nu­ keliavęs žmogus Neilas Armstrongas iš pra­ džių prie mūsų ištikimiausio palydovo pavir­ šiaus prisilietė bato padu, pagamintu 3M labo­ ratorijose). Bet kuriame odontologo kabinete jus apsups mažiausiai penkiasdešimt 3M gami­ nių ir medžiagų. O jei dirbate su respiratoriu­

22

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Vladimiro ivanovo (V Ž) nuotr .

mi, žinokite, pirmoji juos masiškai pradėjo ga­ minti 3M. Sakoma, kad kiekvienas didis verslas prasi­ deda nuo didžios idėjos. Manoma, kad bet kurį konkurentą užmojais ir sprendimais lenkianti idėja lengvai pritraukia kapitalo jai plėtoti, o mitrūs pardavėjai gaminamą produktą ar tei­ kiamą paslaugą paverčia rinkos lyderiais.

Tačiau kas atsitinka, jei idėja žlunga? Kas, jei vietoj užsakymų lavinos ir kvapą gniau­ žiančios apyvartos sąskaitoje lieka tik dulkės?

Kas, jei investuotojai nebeturi ko daugiau duoti? O produktas ar paslauga pasirodo be­ verčiai ir niekam nereikalingi?

Pradėjo nuo kalnakasybos Maždaug tai ir nutiko penkiems Minesotos valstijos verslininkams, – teisininkui Johnui

Sėkmingiausias visų laikų 3M produktas – lipnioji juostelė. 3 M nuotr .

W. McKnightas studijavo buhalteriją universitete ir į 3M pateko per klaidą.

žmonės

Rusija rengiasi karams dėl išteklių

Pavelas Felgengaueris: „Scenarijai gali tapti vienas už kitą baisesni.“ TA S S nuotr .

Karybos ekspertas pasakoja, kad Rusijos pastangas modernizuoti savo ginkluotąsias pajėgas lemia įsivaizduojama koncepcija, jog po 10–15 metų kils naujas pasaulinis karas arba net keli dideli regioniniai konfliktai siekiant užvaldyti iškastinius išteklius.

P

er tv stebėjusieji ukrainos krymo pusiasalio aneksijos procesą matė, kad pusiasalį užplūdę „žalieji žmoge­ liukai“ iš Rusijos kariuomenės (to niekas jau nebeslepia) net atrodo visai kitaip, nei buvo įprasta anksčiau: tai nebe tie apsisnargliavę, nelaimingiausi pasaulyje šauktiniai kareiviai, kurie tvarkė imperijos reikalus Rusijos Šiau­ rės Kaukaze ar vos prieš septynerius metus, kai kariavo kelių dienų karą su Gruzijos ka­ riuomene.

Santūrūs, modernia apranga, net ginklus laikantys ne taip, kaip buvo įprasta pagal Ru­ sijos armijos statutus pastarąjį šimtą metų.

Jais akivaizdžiai didžiavosi Rusijos preziden­ tas Vladimiras Putinas, tapęs „mandagių ža­ liųjų žmogeliukų“ krikštatėviu. O VK pakal­ binti Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų

26

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

RYTAS STASELIS

Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

kariai tvirtino įtarią, kad Rusijos kariuomenę konsultavo ir mokė instruktoriai iš Vakarų ša­ lių.

Rusija iki 2020 m. kariuomenės techniniam ir socialiniam pertvarkymui skirs astronomi­ nę – 20 trln. rublių (beveik 300 mlrd. eurų) – sumą, iš kurios bus finansuojamas armijos ginklavimas ir geresnė socialinė aplinka. Ga­ minami nauji tankai, lėktuvai, statomi laivai, kuriami poliarinei dislokacijai tinkami kari­ niai vienetai ir bazės Arktyje, militarizuojami Krymo ir Kaliningrado regionai.

Vienas žymiausių šiuolaikinių Rusijos kary­ bos ekspertų Pavelas Felgenhaueris, laikraš­ čio „Novaja Gazeta“ autorius ir „Jamestown Foundation“ analitikas, kalbasi su VK. Apta­ riame Rusijoje kylančias diskusijas dėl naujos karinės doktrinos, kiek yra grėsmės Baltijos

Kol Rusija įstrigusi Ukrainoje, kitur agresijos nebus.

įžvalgos

>>

Rojus Kipre: dabar arba niekada

Šiaurės Kipre Nikosija oficialiai vadinama Lefkoša, tačiau gatvėse dažniau išgirsi senąjį miesto pavadinimą.

A g nės K ri š č iukaitytės ( V Ž ) nuotr .

Pirmasis sakinys mano galvoje skambėjo taip: „Smėlio paplūdimiais ir saulės voniomis poilsiautojus viliojančio Kipro jau šimtmetį nepasidalija graikai ir turkai.“ Tačiau iš tiesų Afroditės salą vietiniai pasidalijo dar 1974-aisiais. O dabar ieško būdų, kaip vėl užpilti dvitautės salos žemėje ir gyventojų savimonėje žiojinčią skausmingą prarają.

V

aiskią liepos popietę Nikosija kepa kaitroje. Senamiesčio tarpduriuo­ se tingiai tįso šešėlio pavargusios ieškoti ka­ tės, turgelyje į maišus kaugėmis supilti pries­ koniai vilioja kvapais, o šalia riešutai skrunda net be orkaitės. Į gatveles pusę asortimento išliejusių parduotuvėlių prekiautojai neįky­ riai kviečia pasidairyti viduje: gal išsirinksi margaraščio audinio, ryškiaspalvių siūlų, smurfais išpieštą patalynės užvalkalų kom­ plektą ar bent vieną „Michael Kors“ rankinę už 20 eurų. Šias įdėmiau apžiūrinėjanti britų pora konstatuoja: „genuinely fake“, ir dar kurį laiką svarsto, ar tokią gėrybę konfiskuotų vos už kelių šimtų metrų Žaliosios linijos poste, kai atostogautojai iš Šiaurės Kipro turkų respubli­ kos (ŠKTR) pėdins į graikiškąją Nikosijos pusę, priklausančią Kipro Respublikai.

30

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

Agnė Kriščiukaitytė iš Šiaurės Kipro

„Güle güle“, – prie Žaliosios linijos posto turkiškai atsisveikina ant gatvės asfalto pa­ tupdytas ženklas, ir keletas graikiškai besi­ šnekučiuojančių vyriškių nukulniuoja pro pa­ sienio postą į tą Nikosijos dalį, kurios pastatų tądien nepuošia Šiaurės Kipro ir Turkijos vė­ liavėlės, iškabintos 41-ųjų Taikos ir laisvės dienos metinių proga.

Nuo Afroditės iki turistų Pietines Kipro Respublikos kurortų pakran­ tes lietuviai nugula kasmet, o atostogauti ŠKTR ryžtasi dar nedaugelis – dažniausiai dėl to, kad Ercano oro uoste gali leistis tik Turki­ jos oro linijų arba užsakomųjų skrydžių lėk­ tuvai. Turkija – vienintelė valstybė pasaulyje, teisiškai pripažįstanti Šiaurės Kipro turkų res­ publiką, kuri po 1974 m. saloje tarp turkų ir

Rojus egzistuoja tol, kol jį atranda žmogus.

įžvalgos

Trys smulkiojo verslininko skrybėlės

Smulkiojo verslo savininkui reikia apsispręsti – jis nori būti amatininku ar vis dėlto verslo sistemos savininku. J uditos Gri g elytės ( V Ž ) nuotr .

Šią vasarą teko nemažai bendrauti su smulkiojo verslo savininkais-vadovais.

Iš keleto jų išgirdau priekaištų, kad „Verslo klasės“ straipsniuose juos užmiršau, – nors ir įdomu skaityti apie milijoninius inovacinius projektus, norėtųsi prisiminti ir Jono iš Jonbaldos („Verslo klasė“, 2013 m. vasaris) problemas.

N

orisi išsiaiškinti, kaip ištrūkti iš to užburto rato, kai esi savo verslo įkaitas. Taigi atėjo laikas prisiminti smulkiuosius verslus. Tačiau šį kar­ tą pažvelgsiu į juos vertindamas ne procesus, bet personalijas.

Dauguma smulkiųjų verslininkų pradėjo verslą tikėdami, kad verslas suteikia laisvę.

Bet realybė neretai būna kitokia – vietoj lauk­ tos laimės tenka dirbti po 10–12 valandų per dieną ir be atostogų. Vienas mano draugas, smulkusis verslininkas, pajuokavo – verslas pagerino mano finansinę padėtį ne padidin­ damas pajamas, o sutrumpindamas laiką, per kurį tuos pinigus galiu išleisti. Kodėl taip nu­ tinka?

Jeigu užduosite šį klausimą tam pačiam smulkiajam verslininkui, tikėtina, kad išgirsi­ te atsakymą apie unikalias ir specifines pro­

34

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

blemas, su kuriomis jam tenka susidurti. Ko­ kios būna unikalios problemos? Tokios: • per mažai klientų ir maži pardavimai; • vėluojama vykdyti gautus užsakymus; • nekvalifikuoti darbuotojai; • mažėjanti rinkos dalis; • sunku, brangu išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus; • darbuotojai užsiima „saviveikla“ – tai yra daro ne tai, ko reikia; • trūksta pinigų investicijoms; • bankai neskolina arba skolina brangiai. Štai dėl visų šitų labai specifinių ir unikalių problemų įmonės savininkui ar vadovui ir tenka dirbti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.

Visų verslų (tiek didelių, tiek ir smulkių) tikslas tas pats.

įžvalgos

Religijos pamokos Lietuvos prekių ženklams

„Apple“ generalinio direktoriaus Timo Cooko sprendimas paskelbti apie savo homoseksualumą neatsitiktinis. „ R euters “ nuotr .

Su „Diesel“ drabužiais siejama ironija. B endrovės nuotr .

Populiaru sakyti, kad prekių ženklai turi mokėti save išreikšti vienu sakiniu. Dar geriau – vienu žodžiu, viena vertybe.

V

adovėliuose plojama „Gillette“ už sėkmingą vyriškumo vertybės monopolizavimą. „Disney“ prekių žen­ klui – už magiją ir svajones. Ploja ne visi. Ne­ ploja, pavyzdžiui, marksistai, kurie „vertybi­ nius“ prekių ženklus apibrėžia kaip religijos pakaitą – opijų nereligingoms masėms.

Lietuviški prekių ženklai opijaus beveik ne­ gamina. Iš „geriausio kokybės ir kainos santy­ kio“ gamintas rinkodaros opijus aukštai ne­ nuskraidins. Ne ko vertos ir tradicijos – griau­ čiais virtusi sąvoka, kuri seniai prarado po­ tenciją virpinti mūsų jusles ir vaizduotę. O kiek daug pinigų šiems griaučiams palaikyti vis dar skiria mūsų tradicionalistai sūrinin­ kai, mėsininkai, degtindariai ir aludariai.

Ir pralaimi. Nes jei ką nors tradicijos vis dar svaigina, vartotojų prielankumas vis tiek išsi­

38

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

Adomas Pūras, Jaunius Petraitis

barsto dėl tos paprastos aplinkybės, kad kon­ kurentas šią vertybę komunikuoja lygiai taip pat nuobodžiai. Dažniausiai rodo kokius nors javus ar trobesius. Vertybėms reikia gyvybės ir pilnesnio gyvenimo pažado.

Vertybių tironija Filosofas Alvydas Jokubaitis mūsų meto bū­ klę apibūdina kaip „vertybių tironiją“. Morali­ nės hierarchijos griūva, ir niekas nebeturi tei­ sės teigti, kad narsa, kantrybė ir ištikimybė yra svarbiau už madingą šukuoseną, kelionę į Šri Lanką ar aistrą amerikietiškoms imty­ nėms. Visa tai yra subjektyviai pasirenkamos ir lygiavertės vertybės, iš kurių konstruojame save ir savo socialinį paveikslą. Ir jokio teisėjo čia būti negali. Niekas neturi teisės vertybių ranguoti. O visų pretendentų į teisuolio vaid­

Mokslas ir liberalizmas išmušė religijai pagrindą iš po kojų.

įžvalgos

Duris populizmui atvėrė tradicinės partijos

Timas Haughtonas teigia, kad tradicinės partijos pritaiko savo programas atsižvelgdamos į antisisteminių partijų pažadus. V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

Iš Pandoros skrynios, kurioje knibždėte knibžda žmonijos nelaimių, paskutinę graikai išleido viltį.

Gal būtent ji ir yra visų baisiausia neganda.

N

e, ši istorija nėra nauja, savo pėdsakus Europoje ji įspaudusi jau labai seniai. Tai pasakojimas apie sunkmetį, baimę ir pasipiktinimą. Na, supra­ tote – tai istorija apie žmones ir jų lūkesčius.

Neišvengiamai norisi pradėti nuo Graiki­ jos. Finansinė krizė nuniokojo šalies ekono­ miką ir padarė ją visiškai priklausomą nuo tarptautinių kreditorių, kurie mainais į pini­ ginę paramą privertė veržtis diržus. Kaltinti graikai, žinoma, gali tik save ir prieš krizę valdžiusių šalies vyriausybių finansinį ne­ raštingumą, ne mažiau legendinį negu Pan­ doros smalsumas.

Ir vis dėlto neturėtume stebėtis, kad sun­k­ mečio nualinti gyventojai šių metų pradžioje patikėjo populistų pažadais ir valdžios vairą atidavė kraštutinei kairiajai partijai „Syriza“.

42

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

Rimvydas Ragauskas

J uditos Gri g elytės ( V Ž ) nuotr .

Geresnio gyvenimo viltį nešė Alexis Tsi­ pras, „Syrizos“ vedlys. Jis jau atsistatydinęs, tiesa, veikiausiai tik todėl, kad netrukus per pirmalaikius rinkimus vėl grįžtų. Ponas Tsi­ pras žadėjo sotesnį gyvenimą ir taupymo pa­ baigą prasiskolinusios valstybės gyvento­ jams. Jo pasiekimai – į ant kojų kylančią šalį grąžinta recesija, dar griežtesnės taupymo priemonės ir visų pažadų atsisakymas.

Tačiau šių laikų vilties nešėjų iškilimas tiek politinio spektro kairėje, tiek dešinėje anaip­ tol nėra tik Graikijai būdinga tendencija, tai veikiau senojoje Europoje šaknis įleidusi epi­ demija. Šio užkrato mastą puikiai iliustruoja 2014 m. Europos Parlamento rinkimų rezulta­ tai.

Privalome sekti paskui paikus pažadus da­ lijančią ir po Europą besiblaškančią viltį. Rei­

Integracija ir atvirumas vis dažniau pradedami vertinti kaip grėsmė.

Negevo dykumoje sodams vandens užtenka.

Aurelijus Katkevičius

A urelijaus K atkevi č iaus ( V Ž )

iš Izraelio

nuotr .

Aušros barysienės Nuotr .

Devintasis Izraelio valstybės prezidentas Shimonas Peresas per iškilmingą pirmosios Pasaulio mokslo konferencijos atidarymą sakė: mokslas yra svarbiau negu politika.

MOKSLAS

YRA

tema

SAUGUMO POLITIKOS DALIS

46

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

et dar svarbesnis man pasirodė kitas jo sakinys, ištartas toje pačioje kalboje, – nesilaikykite prisiminimų, stverkitės svajonių, nežiūrėkite į praeitį, eikite į ateitį. Ir tai kalba tau­ tos, kuri tik todėl ir išliko, kad visada, tūkstantmečius, buvo įsikibusi į prisiminimus, šalies, kuri atgimė iš dauge­ lio kartų atminties, visuomenės veikėjas. Kažkodėl į galvą ateina minčių apie Lietuvą ir raidę „w“. Įspūdingai skamba buvusio prezidento žodžiai. Ypač, kai girdi juos tariamus per pirmosios Pasaulio mokslo konfe­ rencijos, vykstančios Jeruzalės hebrajų universitete, atida­ rymą. Ir kai prisimeni, kad šis universitetas buvo įkurtas 1925 m. (ir šiemet minės devyniasdešimtmetį) – dviem dešimtmečiais anksčiau, negu įkurta Iz­ raelio valstybė. Tarp jo steigėjų buvo Albertas Einsteinas, Sigmundas Freu­ das, Martinas Buberis, Chaimas Weizmannas.

Sodai dykumoje Kitą dieną po atidarymo keliaujame į pietus nuo Jeruzalės – į Negevo dykumą. Joje pavažiavę apie 40 kilometrų pie­ čiau nuo Sde Bokero miestelio pasiekiame savotišką agro­ turizmo sodybą. Kelios didžiulės palapinės, keli namukai.

Ant vieno jų nedidukė juoda iškaba – „Alcohome“. Kažka­ da, gal prieš dvi kartas, į dykumą atsikėlė gyventi žydų iš Jemeno šeima. Dabar jie čia augina vynuoges, alyvme­ džius, slyvas, opuncijas. Kartais pagamina kokius pietus turistams. Daro vyną, verda uogienę, spaudžia aliejų. Šei­ moje yra atsikėlėlė iš Čekijos ar Slovakijos, – kas dabar ten atsirinks tuos egzotiškus tolimus kraštus, – tad jie išmoko gaminti slivovicą.

Prie kiekvieno medelio atvestas laistymo vamzdelis, me­ džiai žaliuoja, aplinkui dykuma ir vėjas neša dulkes. Prieš tai – Sde Bokere, Dykumos tyrimų institute (visas jo pava­ dinimas: Jacobo Blausteino dykumos tyrimų institutas) – viena vietinė sakė: „Šiandien vėsiau, tik keturiasdešimt.“ Instituto direktorius Borisas Zaltzmanas pasakoja apie ne­ seniai čia vykusį bendrą seminarą su Italijos vynuogių au­ gintojais. Dykumoje – puikios sąlygos vynuogėms, aiškina jis, nes joms reikalingas nemažas dienos ir nakties tempe­ ratūrų skirtumas. O vanduo? Čia pat netoli – Aškelone – ant Viduržemio jūros kranto yra didžiausia pasaulyje (330 000 kubinių metrų gėlo vandens per dieną) jūros vandens gėlinimo atvirkštinio osmoso gamy­ kla. „Vandens užtenka“, – paaiškina B. Zaltzmanas. Jis pats gyvena dykumoje nuo 1991-ųjų. Matematikas, kuris visada domėjosi membranomis (todėl ir čia – vandens gėlinimo procesuose membranos šiek tiek svarbios), į Negevą atva­ žiavo iš Novosibirsko.

Mano kūnas nenori tikėti, kad šioje vietoje gali būti kokios nors puikios sąlygos kam nors, nes jam tos sąlygos visai neatrodo puikios. Sde Bokeras yra pačiame Negevo dykumos viduryje, dykuma užima pietinę Izraelio dalį – tai yra apie 60 proc. šalies teritorijos, čia gyvena apie 10 proc. šalies gyventojų. Ben Guriono Ne­ gevo universiteto, įsikūrusio dykumos šiaurėje esančiame Beer Ševos mieste, vi­ ceprezidentas profesorius Danas Blumbergas sako: „Jeigu norite atgaivinti kurią nors teritoriją, geriausia ten steigti kokią nors akademinę instituciją – tai viena priežasčių, kodėl 1969 m. čia buvo įkurtas universitetas.“ B. Zaltzmanas pritartų.

1991 m. Sde Bokero miestelyje gyveno 400 žmonių ir buvo vienas vaikų darželis, dabar gyvena 2000 žmonių, vaikų darželių – devyni.

Važiuodamas per Negevo dykumą būtinai vienoje, kitoje, trečioje – ką ten, beveik kiekvienoje – degali­ nėje pamatysi stabtelėjusius žalius autobusus ir prie picerijų bei kavinių besiilsinčius Tsachalo – Izraelio gynybos pajėgų – karius. Kiekvienas sutiktas versli­ ninkas, mokslininkas, ligoninės direktorius, univer­ siteto studentė ar studentas su malonumu, jei tik in­ formacija neįslaptinta, pasisako, kur tarnavęs.

D. Blumbergas pabrėžia: Izraelio kariuomenė labai svarbi ne tik kaip gynėja, ne tik kaip socialinės inte­ gracijos elementas, bet ir kaip mokslo bei verslo eko­ sistemos dalis, taip pat šių dviejų sričių simbiozės skatintoja. Kiek vėliau tai patvirtina verslo rizikos ka­ pitalo fondo „Aleph“ partneris Edenas Shochatas (tarnavęs laivyno žvalgyboje), mielai prisistatantis kaip „serijinis entrepreneris“ (ir jau nepykite, bet gerokai neutra­ lesnio žodžio „verslininkas“ čia tik­rai nepakanka). Fondas valdo 140 mln. dolerių, o E. Shochatas entuziastingai pasakoja apie naują startuolį „Freightos“, kurį įkūrė keli laivyno žvalgybos karininkai.

Kai ilgai gaudai besistengiančius gerai slėptis, pavyzdžiui, Irano lai­ vus, vežančius kokias nors pavo­ jingas dovanėles į Viduržemio jū­ ros pakrantes netoli Izraelio, ga­ liausiai sukaupi didžiulį kiekį duo­ menų apie laivų judėjimą. Juos prasijojęs gali gauti ir įdomių duo­ menų apie rinką, pavyzdžiui, kiek, ko ir kur perka Kinija. O kartu gali ir gabenimą laivais padaryti daug patogesnį vartotojams – pabandy­ kite apsilankyti https://www. freightos.com/ 2006 m. chemijos Nobelio pre­ mijos laureatas ir konferencijos organizacinio komi­ teto pirmininkas Rogeris Kornbergas sako, kad mokslas yra saugumo politikos dalis. Gynybai Izrae­ lis 2014 m. išleido 5,2 proc. bendrojo vidaus pro­ dukto. Mokslo tyrimams 2014 m. valstybė skyrė 3,93 proc. bendrojo vidaus produkto (Pasaulio ban­ ko duomenys). Ir dažnai nelabai kas teatskirs, kur baigiasi gynybai skirti procentai, o kur prasideda mokslui.

2006 m. chemijos Nobelio premijos laureatas ir konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas Rogeris Kornbergas: „Mokslas yra saugumo politikos dalis.“ W S C I nuotr .

2015 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

47

visuomenė

>>

Evangelija šiuolaikiniam žmogui: kuo mažiau, tuo geriau

Paprastas Popiežiaus Pranciškaus enciklikos sąvadas: Meilė tau turi visko, jei nebijai neturėti nieko. „ R euters “ nuotr .

Kas gali būti svarbiau nei tiesiog „gerai būti“! Tai – pamatinis ir akivaizdžiausias žmogaus lūkestis. Pasirodo, šiais laikais tampa vis sunkiau „būti tiesiog“, „būti paprastai“ – tikrąja ir amžinąja, o kartu pačia saviausia žmogiškąja prasme.

G

odžios naivaus vartojimo bangos (pavyzdžiui, mada dėvėti su­ plėšytus moteriškus džinsus kaip išskirtinį apžavo būdą) vis įnirtingiau semia vartotojų kolonijas visame pasaulyje. Banga veja ban­ gą, mada keičia madą, tačiau širdį ir protą vis drasko amžinas nerimas: kaip būti gerai ir būti geriau už kitus?

Net popiežiaus Pranciškaus šypsena, ir toji tapo populiaria tendencija. Mat popiežiaus šypsena irgi masina amžinuoju išsipildymo pažadu. Neabejotinai į vieną gretą įsipaišo ir mielai besišypsantis Dalai Lama. Ir tūlas dva­ singas guru, ne už skatiką surenkantis mi­ nias. Mes visi trokštame geros naujienos apie savojo gėrio išsipildymą. Bet – kokio gėrio?

Kaip ieškoti savojo gėrio? Dažnai „gerosios naujienos“ troškimas įpainioja mus į rinkoda­

52

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

Mindaugas Kubilius

A smeninio arc h yvo nuotr .

rininkų sumaniai paspęstus spąstus ir supan­ čiotus ilgam įkalina vartotojų kolonijose, taip pat dvasingumo getuose.

Ką sako popiežius? Šį kartą pabandykime išklausyti „trendinio“ Pranciškaus. Kadangi šio popiežiaus moky­ mą remia civilizaciją sukūrusi kelių tūkstan­ čių metų išminties tradicija, galime įtarti, kad Pranciškaus šypsena yra daugiau nei rinkodara. Naujojoje popiežiaus enciklikoje „Laudato si“ skelbiama geroji naujiena skam­ ba lyg paradoksas ir vartotojų minioms at­ grasus iššūkis: geriau yra mažiau. Bet tam jis ir yra popiežius, ir Pranciškus: kad pasaulį kreiptų į gera. Ne šiaip į lūkesčių neapibrėž­ tumu muiliną „gera“, bet į Kūrėjo dovanoja­ mą Gėrį.

Popiežiaus „ekologija“ yra integrali, nes turi Tiesos apie žmogų pamatą.

visuomenė

Padidink logotipą, o šiaip viskas gerai

Kai kurie visų dalykų specialistai gerai žino, kaip autorius turi kadruoti nuotraukas.

A ndriaus U žkalnio nuotr .

Praėjus ketvirčiui amžiaus, regis, išsikvėpė ir kanopas užvertė lietuviška bacila, prie kurios jau seniai buvome pripratę. Tai kiekvieno specialisto kryžius: kad ir kur ką darytų, visada atsiras klientų, kurie nieko neišmano, bet čia pat paaiškins, kaip ir ką reikia atlikti. Mes manėme, kad jie su mumis amžiams, tačiau tai netiesa. Niekas negali sustabdyti pažangos.

N

eseniai socialiniame tinkle „facebook“ užblokavau vieną asmenį, kuris rašinėjo idiotiškus, zui­ kio smegenų ir Kapitono Akivaizdumo vertus komentarus prie visko, kur tik pasirodydavau aš arba mano artimieji (pamato nuotraukoje užsienietišką užrašą ir praneša komentare: „čia ispaniškai“). Asmuo yra iš Australijos, aš jį pažįstu labai seniai, jis pensininkas ir jo var­ das Gintautas (pavardė autoriui žinoma, o reiškiasi internete kitu vardu, nes bijo, kad piktadariai jo nesusektų, – bet čia jau visai kita istorija).

Užblokavau ne dėl to – man paskelbus vieną nuotrauką iš Italijos oro uosto, jis parašė, kad nuotrauką reikėtų kitaip kadruoti ir kad būtų matyti mažiau grindų, tada bus geriau, ir at­

56

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

ANDRIUS UŽKALNIS

mildos rūkaitės nuotr .

siuntė apdrožtą paveiksliuko variantą. Jau taip bus geriau. Tokių dalykų niekada neatlei­ džiu.

Klientas žino geriau Tai, kad klientas viską išmano geriau, žino dauguma paslaugų teikėjų, ypač dirbantys srityse, kurios susijusios su kūryba. Dizaine­ rių ir maketuotojų pasaulyje pamokymų tiek daug, kad klientų ištarti perlai tapo net ne le­ gendomis (nieko ten legendinio ar epinio nėra), o tiesiog darbo dalimi, kurią kiekvie­ nas specialistas privalo kliento kalboje greitai atpažinti, kad būtų morališkai pasiruošęs.

Klasika jau tapę pasiūlymai „viskas šiaip jau gerai, tik reikėtų logotipą padidinti“ ir misti­ nis kalbėjimas apie tai, kad „dar šiek tiek rei­

Tai, kad klientas viską išmano geriau, žino dauguma paslaugų teikėjų.

laisvalaikis Požiūris į meną – vis dar sovietinis?

>>

Lietuviai į meną žiūri pernelyg įsitempę. Tuo galima paaiškinti tiek mūsų abejingumą parodoms ir menui apskritai, tiek sunkiai suvokiamus vietos meno rinkos ypatumus. Nes menas – tai rimta.

J

is turi kelti katarsį ir sakyti ką nors labai labai svarbaus.

Kilstelėti sielą aukštyn, daryti pasaulį gražesnį ir panašiai. Nes tai – Menas. Iš di­ džiosios. Visa kita – ne menas, nesąmonė, fui. Kai girdžiu taip kalbantį suaugusį žmogų, matau vaiką, rašaluotais pirštu­ kais nedrąsiai atveriantį rūsčias muzie­ jaus duris.

Sovietmečio meno pamokos Sovietmečiu apie meną nebuvo priimta daug diskutuoti – juk plačioji visuomenė matė tik iš esmės tinkamą matyti, gerą meną. Mažiems ir dideliems kalta į galvą: menas yra didis. Ir tai suprantama, nes jis buvo viena ideologijos skleidimo priemonių. Į meną investuota ne­ gailint, menininkams teiktos įvairiausios pri­

60

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

1.

Vilniaus aukciono rezultatai rodo, kad Lietuvos kolekcininkai vis dar atiduoda pirmenybę tapybai.

D alios K avaliauskaitės nuotr .

2.

Juškaus galerijoje siūlomi riboto leidimo atspaudai – legalios ir ribotu tiražu spausdinamos muziejinių meno kūrinių kopijos.

M onikos Požerskytės nuotr .

3. Ant popieriaus

atspausto kūrinio neturėtų pasiekti tiesioginiai saulės spinduliai. Mikalojus Povilas Vilutis, Kryžius.

2002 m. Popierius, šilkografija.

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

A u š ros B arysienės nuotr .

vilegijos, šie gal patyliukais ir purkštaudavo, bet su esminėmis žaidimo taisyklėmis sutik­ davo. Didžioji dalis lietuvių meno ir šiandien kuriama atsakingai, stengiantis nesuklysti ir labai labai rimtai. Lygiai taip pat jis ir priima­ mas. Iš meno (kaip ir iš menininkų) tikimės ko nors daugiau, o to „daugiau“ neradę nusi­ viliame. Kartais – savimi, kartais – menu. „Visą gyvenimą tau nieko nedaviau, o tu vis prašai dar“, – 1969 m. ironizavo pernelyg su­ reikšmintą ir išaukštintą žiūrovo ir meninin­ ko santykį linksma menininkų porelė, žino­ ma kaip Gilbertas ir George’as. Deja, sovieti­ niame bloke apie tai, kad menas gali būti linksmas, kritiškas, keistas, gali patikti arba ne, kalbama nebuvo.

Ką dabar daryti su tuo beveik nepakeliamu dvasingumu, nežinia. Į parodą įžengusius

Didžioji dalis lietuvių meno ir šiandien kuriama atsakingai ir labai labai rimtai.

laisvalaikis

Ko nežinojo fašistai ir kiti europiečiai

1. Černihivo viešajame

transporte verda kitoks gyvenimas. Polinos T ikunovos nuotr .

2.

Europietis turistas Ukrainoje gali ir sutrikti.

Polinos T ikunovos nuotr .

Mano močiutė – Černobylio katastrofos likvidatorė, 45 metus dirbusi karo ligoninėje, – nenorėjo, kad publikuočiau šias, dar prieš nepaskelbtą karą parašytas istorijas.

T

ada niekas negalėjo ir pagalvoti, kad šie juokingi pasakojimai įgaus kitokį atspalvį.

Ko nežinojo fašistai Močiutė blogo nemoko. Tai tokia pati aksio­ ma, kaip ir tai, kad močiutės skaniausia na­ minė uogienė, o pasakos pačios įdomiau­ sios. Tai gali būti liaudies pasakos apie Alio­ nušką ir Ivanušką, bet gali būti ir politinės istorijos. Kokia šalis, tokie ir pasakojimai.

Tai istorija apie močiutę ir jos anūką Mak­ simutį. Maksimutis ką tik išmoko skaityti ir, būdamas stropus ir smalsus berniukas, stengėsi praktikuotis menkiausiai progai pasitaikius. Kaip ir tada – juodu su močiute ėjo į turgų, o Maksimutis praktikavosi. Mo­ čiutė jo klausdavo: „Maksimuti, o kas para­

64

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

Polina Tikunova

A u š ros B arysienės nuotr .

šyta ant to pastato sienos?“ Maksimutis at­ sakydavo: „Vais-ti-nė.“ Močiutė sakydavo: „Šaunuoliukas tu mano! O ten kas?“ Maksi­ mutis iš karto varydavo: „Par-duo-tu-vė.“ „Tu mano džiaugsmas!“ – susigraudendavo močiutė. Turguje Maksimučiu žavėdavosi, o močiutė didžiuodavosi – jos anūkas skaito!

PATS! Maksimutis irgi būdavo patenkintas, valgydamas pomidorą, kurį padovanojo teta pardavėja.

Maksimutis mėgo, kai jį girdavo, ir iš visų jėgų stengėsi pateisinti šaunuolio titulą. Ir štai juodu eina pro statybų aikštelę. Kur sta­ tybų aikštelė, ten ir tvora. O kur tvora, ten ir žinomas žodis, reiškiantis ir lytinį orga­ ną, ir paskirties vietą, ir vietą, kur yra atsa­ kymai į visus klausimus. Maksimutis sava­ rankiškai, be močiutės priminimo, garsiai

Tam, kas aiškins, kad moteriško solidarumo nebūna, bus išvirta ypatingos sriubos.

laisvalaikis

Festivalis: muzikanto vargas

Nekomercinis festivalis yra visiškas gėris. J uditos Gri g elytės ( V Ž ) nuotr .

Vaizdelis daugeliui bus pažįstamas, ypač po vasaros. Karšta diena, pilnas automobilis daiktų ir keleivių, įsitaisiusių ribotai patogiomis pozomis ant galinės sėdynės. Palapinės ir alkoholis – važiuojame į festivalį. Tačiau mes nekeliaujame į jį taip pat kaip jūs.

Mes važiuojame ten groti.

M

ūsų bagažinėje, be palapinių, miegmaišių ir kitų prabangos dalykų, – klavišiniai, gitaros, prie­ dai, mikrofonų stovai ir būgnų komplekto dalys.

Tačiau ne headlineriai mes, apie mus plaka­ tuose skelbia tomis mažomis raidytėmis pa­ skutinėje eilutėje, jei paskelbia išvis. Trans­ porto priemonė taip pat ne headlineris, o iš dieviškosios manos gyvas „VW Golf“ univer­ salas, purvinesnis už daugelį afrikinio maro kamuojamų kiaulių.

G., vairuojantis šį stebuklingą automobilį, tebėra hipis. Retas hipių filosofijos grynuolis, tiesą sakant. Tai paaiškina jo netautišką po­ žiūrį į automobilį ir jo švarą, pavyzdžiui, gali­ nis automobilio stiklas čia tik simbolinis. Jo tiesioginę paskirtį seniai pasiglemžė pusės piršto storumo purvo ir dulkių sluoksnis.

68

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

LEONAS VAITIEKUS LENOKAS

Netrukome įsitikinti praktiniais tokio po­ žiūrio padariniais. Susipakavome gėrimus į perpildytą bagažinę, pergrūdome saloną žmonių ir pajudėjome. Tačiau nešvelnus apsi­ sukimo manevras atbuline pavara staigiai baigėsi smūgiu į vienintelį medį visoje apy­ tuštėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Jo per nepermatomą stiklą nebūtų pastebėjęs niekas.

Išlipome apžiūrėti. Palaimintas tebūnie prie­ kabos kablys, kuris kiek sužalojo medį, tačiau padėjo automobiliui išvengti žalos. Todėl po po­ ros ar kiek daugiau kankinančių valandų per­ krautame automobilyje be oro kondicionieriaus karštą vasaros dieną mes, panašiai kaip visi kiti mirtingieji, atvykome prie festivalio vartų.

Mačiau jų daugiau, nei reikėtų bendram įspūdžiui susidaryti, todėl dabar atmintyje iš­

Jei padedate kam nors gauti pelno, turite teisę į to pelno dalį.

laisvalaikis

Trys „Bentley“, apie kuriuos galima svajoti „Kam rašyti apie automobilius, kurių savininkų skaičius Lietuvoje metų metus nekinta?“

1. Perkant daugiau nei

300 000 eurų kainuojantį „Bentley“ galima pamąstyti ir apie investiciją į nekilnojamąjį turtą.

V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

2. Santūri „Bentley

Flying Spur“ sedano išorė slepia prabangų vidų: už papildomą automobilio įrangą galima įsigyti kiek kuklesnį kito gamintojo modelį. V ladimiro I vanovo ( V Ž )

nuotr .

3.

Dviduris „Continental GT“ – sportiškiausias „Bentley“ turimas modelis. V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

T

okį klausimą uždavė nepažįstamasis, kai nuotraukų galerija su trimis skirtingais „Bentley“ modeliais pasirodė „Verslo žinių“ automobilių rubrikos feisbuko paskyroje ir pasigyriau, kad netrukus apie šių modelių bandymus papasakosiu plačiau. Šitaip mąstant, daugelis retų ir vienetams prieinamų dalykų galėtų tapti tabu. Kam ra­ šyti apie išskirtinio interjero būstą, praban­ gias medžiu dailintas ir auksinius čiaupus tu­ rinčias jachtas, privačius lėktuvus ar automo­ bilius, kuriuose įrengti šaldytuvai šampanui, o gamintojai siūlo papildomai užsisakyti tra­ piausio krištolo taures?

Atsakymas paprastas. Visi tekstai apie ypa­ tingus, įdomius ir vienetinius gaminius, poty­ rius rašomi tam, kad ir jūs, ir mes turėtume

72

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

DINA SERGIJENKO

juditos g ri g elytės ( V Ž ) N U OT R .

apie ką svajoti. Kad planuodami gyvenimą, išsikeldami tikslus ir brėždami būsimų įvykių gaires tarp tokių frazių kaip „būti geresniam“, „skirti daugiau dėmesio šeimai“ įtrauktume ir tokias kaip „uždirbti milijoną“ ar „nusipirk­ ti „Bentley“.

Pigesni, nei atrodo Į Lietuvą Rygoje įsikūrę „Bentley“ atstovai už­ suka bene dukart per metus. Šitaip jie negau­ siam lietuvių klientų būriui pristato turimas naujienas, leidžia išbandyti karščiausius mo­ delius, pasikalba apie jų jau turimus automo­ bilius.

Pardavimai, tiesa, taip žaibiškai neau­ ga ir skaičiuojami vienetais per metus. Pete­ ris Spredzis, „Bentley Rigos“ pardavimo va­

Bėda, kad žmonės mano, jog „Bentley“ – brangesni, nei yra iš tiesų.

laisvalaikis

Paskutinė prezidento vakarienė

1. perkūno oželiai.

I š U rbaino D ubois kny g os „ C uisine C lassi q ue “

2.

vieversiai bandelėse. I š U rbaino D ubois kny g os „ C uisine C lassi q ue “

3.

Prancūzijos prezidentas François Mitterrand’as gyvenimo pabaigoje sunkiai sirgo. Jausdamas, kaip jėgos gęsta sulig kiekviena diena nelygioje kovoje su vėžiu, jis nusprendė pasitikti mirtį toli nuo Eliziejaus rūmų Paryžiuje ir vietoj jų pasirinko nedidelį kaimelį Landų regione, netoli Bordo.

G

ydytojai, šnekėdami su jo draugais ir giminėmis, davė jam ne didesnį nei trisdešimties procentų šansą išgyventi iki gruodžio. Užsispyręs prancūzas ne tik kad išgyveno, bet ir su­ kvietė visus atvykti pas jį per Naujuosius metus, kur turėjo būti paruošta vakarienė trisdešimčiai žmonių. Visiems buvo išsiųs­ tas konkretus ir gana ilgas valgių, kurie bus patiekti tą vakarą, sąrašas. François pranešė draugams, kad po šios puotos nu­ sprendė daugiau nebevalgyti. Tai būsianti jo paskutinė vakarienė tikrąja to žodžio reikšme.

1995 m. gruodžio 31-osios vakarą prezi­ dentą pasodino į fotelį prie staliuko, atski­ rai nuo prie ilgo stalo susėdusių svečių. Sep­

76

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

GIEDRIUS VILPIŠAUSKAS

tyniasdešimt devynerių metų, vėžio iška­ muotas, jis atrodė labiau miręs nei gyvas, nuolat nugrimztantis į skausmą malšinan­ čių vaistų sukeltą snaudulį. Tačiau kai jam atnešė austrių, kurias mėgo visą gyvenimą, tarytum trumpam vėl tapęs senuoju savimi prezidentas ėmė siurbti jas vieną po kitos ir įveikė daugiau nei porą tuzinų. Po jų buvo patiekta fuagra pašteto ir traškios kaimiš­ kos duonos užkandžiui, ir François tai pasi­ mėgaudamas suvalgė, užsigerdamas sal­ džiu Sauternes vynu. Tada kaplūnas, iškep­ tas taip minkštai, kad mėsa beveik krito nuo kaulo, sultingas, lengvai kvepiantis rozmarinais ir alyvuogių aliejumi, kuriame kepė. Sulig kiekvienu patiekalu prezidentas pabusdavo iš snaudulio ir kažkokiu būdu at­

Maži paukščiukai ant iešmo. I š U rbaino D ubois kny g os „ C uisine C lassi q ue “

Pagal tradiciją valgant startą ant galvos uždedama didelė servetėlė.

Ernestas Parulskis

Vaivos A bromaitytės nuotr .

Roboto mirtis „Tuoj ruduo, ir vis dar vasara“, – linksmai pagalvojo Vanda, buvusi fabriko valgyklos vedėja, o dabar, išėjusi į pensiją, Verkių interjero ir dizaino muziejaus eksponatų saugotoja. Iki muziejaus atidarymo liko dvi valandos, ir Vanda ruošėsi jas praleisti ypač maloniai. nuo muziejaus terasos buvo matyti neris, saulė rytais čia švelniai ir nekaitriai šildė, ant baliustrados stovėjo puodelis ką tik užplikytos kavos. Taburetę Vanda pa­ statė tarpduryje, kad akies kraštu matytų veiksmą muziejaus viduje.

Gurkštelėjo kavos, išsitraukė telefoną ir spustelėjo programėlę paleidžiantį pa­ veiksliuką – į spalvotą rėmą įkomponuotus tris saldainius. Du iš jų buvo Vandos mėgs­ tamiausi – raudona aviečių ir oranžinė ana­ nasų skonio želė pupelės. Vien dėl paveiks­ liuko grožio Vanda prieš du mėnesius pra­ dėjo žaisti „Saldainių traiškymo sakmės“ žaidimą. Šiandien ji tikėjosi pradėti naują, 96-ą, žaidimo lygį. Saldainių traiškytoja ve­ teranės judesiu bakstelėjo į telefono ekra­ ną, perskaitė užduotį (per penkiolika ėji­ mų surinkti 15 000 taškų) ir tyliai aiktelėjo. Žiaurūs žaidimo scenaristai sukūrė naują grėsmę – kvadratinių morengų apsuptyje

88

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

nemaloniai pulsavo bombos su laikmačiu, rodančiu skaičių 15. „Bepročiai! Tai neįmanoma! Per penkio­ lika sekundžių iki sprogimo surinkti tokią galybę taškų?“ – supanikavo Vanda ir puo­ lė dėlioti kombinacijų – suvesti eilėn tris vienos spalvos želė pupeles. Suvedus sal­ dainiai išnyksta, žaidėjas gauna taškų, o nuo morengų, šokolado gabaliukų ir kitų klampių konditerinių gaminių atlaisvina­ ma sėkmingam žaidimui būtina erdvė. Vis­ kas ėjosi blogai, reikalingos spalvos kažkur prapuolė, ir Vanda suprato, kad 96-ame ly­ gyje teks likti ilgam.

– Kendi kraš saga? Kelintas lygis?

Strateginė tarpdurio pozicija nesuveikė. Įtempta situacija telefone neleido žvalgy­ tis, ir Vanda pražioplino pašonėje išdygusį muziejaus kuratorių Vaidą Padvaiską.

– Pirmą kartą atsirado bombos? – susido­ mėjęs paklausė Padvaiskas.

Neįžvelgusi klausimo formuluotėje pa­ šaipos, Vanda linktelėjo: – Aha, pirmą. Ir aš jų jau nekenčiu.

– Man kadaise tas pats buvo. Čia nereikia skubėti. Skaičiai rodo ne laiką, o ėjimus, galima pagalvoti. Vat lendantis šokoladas iki šiol mane baisiai erzina.

– Iki šiol? O jūs kuriame lygyje?

– Aš nebeskaičiuoju. Maždaug keturi šimtai kažkelintame. Jau turbūt kokie me­ tai, kai kiekvieną rytą sužaidžiu.

Abu draugiškai patylėjo.

– Beje, – nusprendė patirtimi pasidalyti Padvaiskas, – gal pastebėjot, kad žaidimas reaguoja į nesėkmes? Na, jei ilgai nepa­ vyksta įveikti lygmens, jis pradeda duoti vis daugiau tų gyvenimą palengvinančių daiktų – dryžuotų saldainių, spalvotų sal­ dainių...

– Tikrai? – nudžiugo Vanda. – Kaip robo­ tas? Arba dirbtinis intelektas?

Rolandas Rastauskas

R emi g ijaus T rei g io nuotr .

Poeto Griuvėsio sugrįžimas (V) 1.

Įgūdis viską kontroliuoti bent šimto metrų spinduliu neapleido ir ant tilto. „Vis dėlto, kur mes einam?“ – kreipiausi į merginą, kuri buvo ne tik pati blaiviausia, bet, kaip paaiškėjo juodukų bare, ir pati ištvermin­ giausia – ką tik savo gražiomis kojomis įvei­ kusi 765 kilometrus Šv. Jokūbo piligrimų ke­ lyje. Neklausiau, ar jos piligrimystė tebuvo tik nuotykis („Už Lietuvą, moterys!“), ar as­ meninis protestas prieš Europos Sąjungos biurokratus, ar kas nors neįvardijama. „O, – atsakė ji dusloku balsu, – ten yra ne koks snobų launžas su neonais, o kaimiško tipo kabokas, kur lankosi ne kokie išsipirdolinę hipsteriai, o darbininkai ir pagyvenę dar paeinantys senučiukai, kurių biudžetas ri­ botas, o pasėdėti smagiai norisi, ir vaišina­ mi jie dobra liuksemburgiška virtuve su Portugalijos prieskoniu, ir užsuka ten ištiki­ mieji, t. y. savas „egzistencialistų ratas“. „O! Egzistencialistų ratas!“ – sušukom sinchro­ niškai. Ir išties – „Bonnevoie Casino“, arba „Casino Syndical de Bonnevoie“, arba – neį­ tikimas akronimas! – FNCTTFEL (buvusi, o gal ir esama geležinkelininkų profsąjunga ar kas nors panašaus) buvo sustojusio laiko buveinė. Ji man išsyk priminė „Leningrado

90

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

kaubojų“ vietas Helsinkyje: tie patys švie­ sūs septintojo dešimtmečio (kur jūs, Mika ir Aki Kaurismäki!) baldeliai, biliardo stalai, kėgliai, banketų salės, viršuj, žinoma, prof­ sąjungos veikėjų kabinetai, nesveikai stora žalia kolona prie baro ir pagaliau mažytis žilas barmenas vešliais aukštyn žemyn besi­ kilnojančiais antakiais – tikra sumažinto Mi­ chelio Piccoli kopija. „Na, štai, Derekai, ir susitikome“, – blizgindamas bokalą ištarė prancūziškai. „Įsitaisei kazino“, – paerzinau seną krieną. „Nesvaik, Derekai, čia niekada nebuvo kazino. Čia sustingęs septintasis de­ šimtmetis. Mažai kas teužsuka. Išmiršta se­ noji gvardija. Jaunimas baidosi tos esteti­ kos. Buvo pasklidęs gandas, kad remontuos pastatą ir visa septintojo dešimtmečio aura bus išgarinta kaip kamparas. Bet, pats su­ pranti, kol viskas apsisuks, kol sutvarkys popierius, kol suderins finansavimą, dar trejetą metelių pagyvensim ramiai ir nė krislelis čia nepakis. Galiu pavaišint?“ Iš įpratimo apžvelgiau įėjimus ir išėjimus.

Kampe sėdėjo keli kandžiai su brendžiu. Ki­ toje pusėje – lietuvių trio. Ne, tik duetas.

Griuvėsis jau buvo prilipęs man prie nuga­ ros, tiksliau – akimis prie baro lentynų.

Prancūziškai, laimė, jis mokėjo penkis žo­ džius ir penkis šimtus dainininkų, rašytojų, režisierių ir aktorių pavardžių. „Klausyk, seni, ar tas žilas nykštukas tau nepanašus į Michelį Piccoli?“ Nusijuokiau, nes „tas nykš­ tukas“ po sekinančių Langlio štabo ir jo maskvietiškojo atitikmens vaikinų apklausų buvo kažkada įdaigintas į paprastam žmo­ gui nepasiekiamas barmeno padėjėjo parei­ gas rusų oligarchų jachtose. Jo informacija rusams padarė tiek žalos, kad užtikę jį čia jie tikrai būtų nepatikėję savo akimis ir už­ miršę apie dukart Nobelio premijos laurea­ tės Skłodowskos-Curie atrastą polonį kiše­ nėse. „Ponui šimtą kalvadoso, o mums po didelį alaus, – turėjau grąžinti Griuvėsį į vie­ tą. – Ar nebijai gyventi taip arti rusų viešna­ mių, „Mišeli“?“ – „Ne, Derekai. Tie bėgiai laiko mane atskyrę nuo jūsų pasaulio.“ – „Tačiau bėgiais atvyksta traukiniai, „Miše­ li“. O iš jų išlipa skrybėlėti ponai su viena ranka lietpalčio kišenėje.“ – „Jeigu išgyve­ nau futuristinės jachtos „The Maltese Fal­ con“ tarnų kajutėje, patikėk, išgyvensiu ir čia. Geriau pasakyk, ką veiki Liukse, Dere­ kai. Vėl valai ištaškytas smegenis nuo auto­ mobilių sėdynių? Ar gundai kokio europar­

Aidas Puklevičius

V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

Didysis tautiečių greitintuvas Jerome’o K. Jerome’o komedijoje „Trise valtimi neskaitant šuns“ yra toks pasažas, kuriame pasakojimo lyrinis herojus ima skaityti medicinos enciklopediją. Pradeda norėdamas išsiaiškinti šienligės simptomus, netyčia ima skaityti apie kitas ligas, baigia raide „Z“, suvokęs, kad serga absoliučiai visomis įmanomomis ligomis, išskyrus kelių uždegimą. tada ima filosofuoti, kad taptų tikru atradimu visiems medicinos fakultetams. Užuot lankę ligo­ nines ir apžiūrėję pacientus, studen­ tai galėtų tiesiog apeiti jį ratuku ir iš­ kart skuosti į egzaminus.

Nežinau, ar apie panašų idealiai standartinį statistinį žmogų svajoja sociologai, demografai ir politologai.

Tokį, kurį pasukiojus ant kušetės ar baro kėdės, iškart atsiskleistų visa apimantis mūsų šalies portretas. Taip pat negaliu pasigirti, kad tokį sukū­ riau ir dabar mielai išnuomočiau uni­ versitetams. Užtat galiu atsakingai pareikšti, kad radau vietą, kuri yra idealus visos Lietuvos pjūvis. Ir gana kompaktiškas.

92

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

Bet pradėsime nuosekliai. Ir pradė­ sime nuo to, kad į tautinį pajūrį regu­ liariai vykdavau tik tada, kai dar bu­ vau balsavimo teisės neturintis vai­ kas, visiškai priklausomas nuo tėvų gaunamų kelialapių. O kadangi jie buvo išduodami dažniausiai viena ir ta pačia kryptimi, atostogos su tėvais man atmintyje išsisaugojo kaip daž­ no lietaus, retų ledų porcijų ir dar re­ tesnių pramogų kaleidoskopas. Ki­ taip tariant, visa tai, kuo Palanga ga­ lėjo pasigirti gūdžiais brandaus so­ cializmo metais.

Galbūt tokių traumų suformuota mano pasąmonė išsiugdė atmetimo reakciją vos prakalbus apie jūrą ir va­ sarą. Ilgus metus ten vykdavau tik

tada, kai galėdavau bindzinėti tuščio­ mis gatvėmis skersai ir išilgai, nei bi­ jodamas kartą per valandą prava­ žiuojančio automobilio, nei kankin­ damasis dėl užimtų staliukų restora­ nuose, nei pagaliau kvaršindamas sau galvą dėl orų, nes, būkim atviri, atvažiavęs sausio mėnesį juk nesitiki nei maudynių, nei saulės vonių.

Tačiau taip nutiko, kad per vieną kalendorinę vasarą man teko ir per­ skaityti istorinį kolegos, šio žurnalo bendraautoriaus Andriaus Užkalnio, epą apie Palangą, ir tame mieste apsi­ lankyti, saugokdie, rugpjūčio savait­ galį.

Nors dariau tai, garbės žodis, ne antropologiniais tikslais, rezultatas

Sigita Šimkutė

V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

Ekshibicionizmas vulgaris Nenuobodaus gyvenimo. Ir galbūt nuotykių. To norėčiau palinkėti sau būsimo šešiasdešimtmečio proga. Jis, laimė, dar negreitai atsėlins, o tądien, tikrai žinau, man linkės visokių įprastų dalykų – sveikatos, kantrybės, ištvermės, jėgų. Kaip darbiniam arkliui, vis šleiviau savo vagą klampojančiam ir mėsos kombinatą naktimis sapnuojančiam. pati ne geresnė. savo mamai bet kokia panašia proga linkiu to paties – sveikatos, kantrybės, ištver­ mės, jėgų. Kur ten nuotykiai tokiame amžiuje. O, pasirodo, būna. Anądien mynė dviračiu iš darbo ir prasilenkė su tikrų tikriausiu ekshibicionistu.

Mūsų kaime. Kur visi vieni kitus pa­ žįsta. Kur iš karvašūdžio pažįsti kai­ myno karvę – ekshibicionistas!

Pasakoja mama, minu sau namo, pro šalį praburzgia nematytas švie­ siai mėlynas mikroautobusas. Įsuka į vienos sodybos keliuką, pavažiuoja, sustoja, vėl užsiveda, pavažiuoja ir

94

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

sustoja. Jau įtartina. O stumdomos mikroautobuso durys atsidaro, užsi­ daro, atsidaro, užsidaro... Šioje pasa­ kojimo vietoje įtampa pakyla virš šal­ dytuvo. Ir, kaip kokiame neregėtame sapne, važiuodama pro šalį mano mama, nepasukdama galvos, grynai periferiniu matymu regi, kad tas vy­ riškis sėdi Adomo kostiumu.

Mano mama turbūt dar ne tiek ma­ čiusi, juk pagimdė ir užaugino tris vaikus, bet netikėtas reginys visada yra netikėtas. Užgulusi dviračio vairą ji spaudžia kiek galėdama. Akimirks­ niu dingsta visi negalavimai, aukštas

kraujospūdis ir maudžiantys sąna­ riai. Pabėgo. Per tą skubėjimą užsi­ miršusi apmaigė vynuoges krepšyje, kuris maskatavosi ant dviračio vairo, užtat gavo naują neišsemiamų pokal­ bių su kolegėmis ir kitomis giminaitė­ mis temą.

Savotiškai saldu pagalvoti, kaip moteriškės susivienija ir apsiginkla­ vusios šluotomis bei šakėmis eina au­ klėti nedorėlio. Kaip tave žemelė ne­ šioja, velnio sėkla. Še tau, še tau, ne­ tikėli, ar dar taip darysi? Marš atgai­ lauti, trys ratai keliais aplink bažny­ čią.

Jurga Vilpišauskaitė J ur g os V il p i š auskaitės nuotr .

Trys karvės medyje atvykstu į ceremoniją. Penktą valandą ryto apipjaustytos dešimtmetės mergaitės ir šiek tiek vyresni berniukai lieka namuose kraujuoti ir kęsti skausmo, o gentis švenčia.

Vyrai šoka ir dainuoja rate, paeiliui įeidami į jo centrą ir iššokdami aukštai į viršų. Mažos mergaitės, susibūrusios į aukštų balsų cho­ rą, laikosi šalia jų. Tolumoje ilga eile dainuo­ damos eina vyresnės moterys, apsikarsčiu­ sios masyviais papuošalais ant kaklo ir ausų. Šalia tvoros sustatyti bidonai alkoholinių sorgo gėrimų, į medį užkelta 500 kilogramų pusžalės mėsos iš trijų karvių.

Ritmas veda į transą, masajai pritūpdami

Kampinio baro gatvė.

96

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

žingsniuoja ratu, į vidurį įeina vis kitas vyras ir, mojuodamas lazda, iššoka.

Stebėdama pasirodymus pajuntu, kaip kažkas stipriai suspaudžia man riešą. Plika nenusakomo amžiaus moteris žydru ap­ siaustu ima kratytis, spiegti ir dejuoti. Vyrai bando mane išvaduoti ir atlenkti jos delną, bet ji suspaudžia dar stipriau. Apsėstoji, kra­ toma vidinių jėgų, šaukia ir žvangina meta­ lu, kai draugės skuba nuo kaklo nuimti sun­ kius papuošalus ir išverti didelius lankus iš ausų. Vyrai vėl mėgina atlenkti jos pirštus. Šį kartą jiems pavyksta – moteris šaukdama nu­ striksi.

Ant riešo greitai spaudžiasi didelė mėlynė, o aš tuo pat metu jaučiu, kad kažkas liečia man plaukus. Pasuku galvą. Grupelė vyrų ty­ rinėja mano baltą sruogą ir paėmę ją į delnus fotografuoja savo mobiliaisiais telefonais.

Masajų moterys – Ar jūs Europoje esate apipjaustytos? – klau­ sia vietos moterys ir perspėja, kad to nepa­ dariusioms gims negyvi vaikai. O jų vyrai šypsosi, kad apipjaustytos moterys nejaučia geismo ir nevaikšto pas meilužius.

Meilužių gali turėti tik našlės, nes vėl ište­ kėti jos negali. Aštuonmetės mergaitės, te­

Pietūs.

žvilgsnis

Rugsėjo pabaigoje prasidėsianti 70-oji JT Generalinės asamblėjos sesija gali būti ir nenuobodi. „ A nadolu A jansi “ nuotr .

RUGSĖJĮ VERTA ATKREIPTI DĖMESĮ JT Generalinėje asamblėjoje gali būti įdomu

K

ai kurie seni detektyvai prasidėdavo tokiu sakiniu: „Niekas nepranašavo audros...“ Galbūt taip galės pradėti savo reportažus žurnalistai, rašysiantys apie Jungtinių Tautų Organizacijos Generali­ nės asamblėjos 70-ąją (eilinę, bet vis dėlto jubiliejinę) sesiją. Kol kas visa oficiali in­ formacija apie būsimąją asamblėją santū­ ri – oficiali ji tokia veikiausiai ir liks. Asam­ blėja turėtų pradėti darbą rugsėjo 15 d., rugsėjo 25 d. numatoma Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus kalba, bendros diskusijos prasidės rugsėjo 28 d. ir tęsis iki spalio 6-osios.

Bet po liepos 29 d. balsavimo JT Saugu­ mo Taryboje dėl tarptautinio tribunolo Malaizijos „Boeingo“ virš Donbaso numu­ šimui tirti sušaukimo, kai vienintelė Rusi­ ja pasinaudojo veto teise ir blokavo spren­ dimą, Generalinės asamblėjos sesijos gali būti ir ne tokios ramios. Antai Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavlo Klimki­ nas rugpjūčio pabaigoje sakė, kad jau ke­

98

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2015

turiasdešimt valstybių pritaria idėjai vie­ naip ar kitaip modifikuoti veto teisės nau­ dojimą Saugumo Taryboje, – sakykim, jei­ gu visa taryba „už“, viena šalis negali ve­ tuoti. Galimi ir kitokie variantai.

Kiekvienu atveju aišku, kad kalba apie vienokią ar kitokią teisinę instituciją „Boeingo“ numušimui tirti 70-ojoje asam­ blėjoje kils. Ar bus prieita iki diskusijų apie esmingesnę JT sprendimų priėmimo refor­ mą – nežinia. Labai nemažai šansų, kad bent jau prasidės rimtos diskusijos. Nei Malaizijos, nei Nyderlandų, nei Ukrainos, tai, žinoma, nepaguos, bet bent jau bus su­ purtyta gerokai apakmenėjusi institucija.

Asamblėja tikrai gali būti kur kas įdomes­ nė, negu atrodo iš oficialių anonsų.

Kitas neabejotinai dėmesio vertas rug­ sėjo įvykis – pirmalaikiai parlamento rin­ kimai Graikijoje. Jų numatyta data kol kas – rugsėjo 20-oji. Radikalių kairiųjų koalici­ jos „Syriza“ lyderis Aleksis Tsipras į rinki­ mus eina tikėdamasis sustiprinti savo po­ zicijas ir iš esmės pakartoti 2015 m. birže­ lio rezultatus.

Tai ir yra įdomiausia tuose rinkimuose (beje, Graikijoje parlamento rinkimuose dalyvauti registruotiems rinkėjams priva­ loma, nors jokių nuobaudų už nedalyvavi­ mą kol kas skirta nebuvo) – kiek A. Tsipras sugebės atsikratyti oponentų ir kiek aps­ kritai graikai vis dar linkę klausytis popu­ listų giesmių. Tai jau penktieji rinkimai per šešerius metus, ir dauguma apžvalgi­ ninkų mano, kad A. Tsiprui pavyks pakar­ toti sėkmės istoriją. Bet gali būti ir taip, kad formuojant vyriausybę jam jau bus leng­ viau susikalbėti su dabartine opozicija negu su buvusiais bendražygiais, dabar susibūrusiais į naują „Liaudies vienybės“ judėjimą (dabar šis judėjimas yra trečia pa­ gal dydį politinė grupė parlamente).

Na ir dar. Tikriausiai, kai paimsite į ran­ kas šį „Verslo klasės“ numerį, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Rygoje jau bus su­ žaidusi vienas ar dvejas rungtynes. Dau­ geliui Lietuvos žmonių Europos krepšinio čempionatas ir bus pats svarbiausias įvy­ kis. Palinkėkime sau kuo daugiau progų švęsti krepšininkų pergales.