Verslo klasė, 2015 11 by Verslo žinios, UAB

redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 ž u r nalas l e idžiamas nuo 2000 metų RE D A K C I J O S A D RE S A S

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 e l . p. vklas e @v z ini o s . lt LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“ GE N ER A L I N I S D I RE K TOR I U S

Nr. 11 (153)

Ugnius Jankauskas V YR I A U S I A S I S RE D A K TOR I U S

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase RE D A K TOR I U S

AURELIJUS KATKEVIČIUS

naujienų juostas – dar niekada Baltijos šalyse nebuvo tiek pirminių akcijų platinimų. Ne, jie vis tiek verkia. Tautinis charakteris? Apsauginė baudžiavos ir sovietiniais metais įkalta reakcija? Galbūt. Aušros barysienė s Nuotr .

sveiki, man kartais gaila skaitytojų ir žiūrovų. Kartais atrodo, kad jau metas jiems kaip tiems katinėliams iš pasakos bėgti ir rėkti: „Dangus griūva.“ Baisu baisu. Visur pilna pabėgėlių (kurių nė vienos šeimos, norinčios važiuoti Lietuvon, nerandame), visur teroras, mėsa sukelia vėžį. Žodžiu – viskas taip blogai, kad blogiau būti negali. Ir visi verkia kaip blogai. Verkia visa Lietuva – nuo Gargždų iki Šalčininkų, nuo Žagarės iki Kapčiamiesčio. Verkia televizijoje, verkia portalų komentaruose, skambina į radijus ir skundžiasi, keikia. Nesvarbu, kokia pokalbio tema – apie užrašus ant autobusų, apie socialinius modelius, tarptautinę padėtį ar energetiką. Pilna šalis specialistų, ant smūgio identifikuojančių: kad ir ką kas nors kur nors darytų – viskas yra blogai, ir mums visiems šakės. Aš vis dar kikenu, aiškinu, šaipausi, rašau, bet jau pradedu pavargti. Ir rodyk jiems skaičius nerodęs, numoja ranka ir sako tą priekvailį priežodį apie melą ir statistiką. Kai prieš daugiau nei dešimtmetį pirkome sodybą, aplinkiniuose kaimuose buvo gal du traktoriai. Dabar važiuojame – kiekviename kieme po traktorių, kai kur stovi du. Vejapjovių pardavėjas man pasakoja, kad tiek, kiek anksčiau pirkdavo stumdomų vejapjovių, dabar nuperka traktoriukų. Būsto kainos kyla. Užmetu akį į

Kol kas dar nieko tokio, bet tuoj tuoj ateis laikas (o man vis labiau atrodo, kad jis jau atėjo), kai šitos raudos ir plaukų rovimasis pradės ir kiekvienam mūsų, ir visai šaliai trukdyti judėti į priekį. Gal todėl pravartu įsiklausyti į profesoriaus Marty Linsky, kurį kalbinu šiame „Verslo klasės“ numeryje, žodžius – kai ką reikia mokėti laiku ir padoriai palaidoti.

Ž UR N A L I S TĖ

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ N u o la t iniai a u t o r iai

Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Ginta Gaivenytė Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Erikas Murinas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Aidas Puklevičius Rimvydas Ragauskas Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Karolis Vyšniauskas Mindaugas Voldemaras Justinas ŽilinskaS A u t o r iai

Paulius Čiulada Gintautas Degutis Egidijus Jurgelionis Vladas Lašas Egidijus Papečkys Johnas Reedas Gražina Sviderskytė Darius Šilas Adomas Trakšelis

Dar akis užkliuvo už patyrusio žurnalisto Matvejaus Ganapolskio (dabar jis dirba Kijive, prieš porą metų buvo radijo „Echo Moskvy“ laidų vedėjas) žodžių: „Juokinga, kai tuomet, kai į Europą puolė 300 000 sirų pabėgėlių, televizorius tyčiojosi iš Vakarų, atsiet anie patiria „humanitarinę katastrofą“. Na ne, humanitarinė katastrofa – tai tuomet, kai važiuoja ne pas jus. Dėl to, kad jūs niekam nereikalingi ir neįdomūs.“ Skaitau naujienas: šiemet per devynis mėnesius ketvirtis milijono Rusijos piliečių užsiregistravo gauti JAV žaliąją kortą, tai šaliai skirta kvota – keturi tūkstančiai.

F o t o g r afai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z ain e r is

Vilmas Narečionis RE K L A M A

Aida Butėnė +370 5 252 6329 PRE N U M ER A Ta

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt K A L BO S RE D A K TORĖ

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ V I RŠE L I S

VILMO NAREČIONIO L E I D I N Y J E P A N A U D OTO S A GE N T Ū R Ų

„BLOOMBERG“, „MATTON“, „REUTERS“, „SCANPIX“ NUOTRAUKOS

Pagalvokime – kur iš tikrųjų yra humanitarinė katastrofa: ten, kur žmonės veržiasi, ar ten, iš kur jie sprunka.

S P A U S TU V Ė

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

Ir va čia jau šiek tiek liūdnoka, kad į Lietuvą kažkaip niekas itin neskuba.

10 000 egz. K I T A S N U M ER I S PRE N U M ER A TOR I A M S BU S PR I S T A TYT A S I K I

2015 12 04

Žurnalas jūsų. Skaitykite. Aurelijus Katkevičius

PLATINTI ŠIO LEIDINIO TEKSTUS IR VAIZDO INFORMACIJĄ GALIMA TIK GAVUS RAŠTIŠKĄ REDAKCIJOS SUTIKIMĄ

2015 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

žmonės ir įžvalgos

20 | Skaitmeninės Europos šauklys Andrusas Ansipas: „Barjerai bus griaunami.“

mėnesio komentaras

16 | Darius Šilas: Sveiki atvykę į Donaldo (ir tų kitų) šou! Nemažai politikos specialistų sako, kad D. Trumpas netrukus turėtų sudegti.

18 | Vladas Lašas: Povandeninis laivas – per 24 valandas

Tokių žmonių – „marsiečių“, „povandeninių laivų kūrėjų“ – mums reikia Lietuvoje.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

24 | Žmogiškoji „Humanos“ prigimtis

„Humaną“ įkūrė nepaprastai spalvinga asmenybė – danas Mogensas Amdi Petersenas.

28 | Lyderis turi būti ir duobkasys

Lyderystės konsultantas Marty Linsky: „Lyderystė yra ardomoji veikla.“

2015 LAPKRITIS

32 | Kur slypi didžiausia šiuolaikinių verslo IT sistemų nauda IT sistemas įsidiegusios, bet veiklos taisyklių nepakeitusios įmonės naudos negavo.

36 | Visuotinė „uberizacija“

82 | Dar girdimi utopijos balsai

Už ką Svetlana Aleksijevič gavo Nobelio literatūros premiją.

88 | Neegzistuojančių sostų karai

Pastarasis dešimtmetis – ne tik „iPhone“, bet ir serialų.

Naujoji dalijimosi ekonomikos banga griauna pasaulines įstatymų bazes.

40 | Eksperimentai su rase

Dažnai žmonės apie rasizmą kalba visai ne tai, ką galvoja.

44 | V. Putinas laimi dar vieną mūšį ir toliau pralaimi karą

Pradinis Rusijai naudingas etapas rieda į pabaigą.

tema

92 | Kelionė po du Portugalijos simbolius Jaukusis Portas ir imperinė Lisabona.

98 | Tai, ko „Mercedes“ gerbėjai seniai laukė Įsėdęs į „GLE Coupe“ jautiesi tarsi plauktum.

104 | Apie siaubą virtuvėje

Širdys, kepenys, smegenys ir kiti pamiršti malonumai.

108 | Kinas: Ne tikėjimas, o mokslas mus ten nuskraidins Gerą kiną reikia žiūrėti kino salėje, todėl paskubėkite ir nueikite į „Marsietį“.

110 | Muzika: Nemirtingas

Jei Žemėje įvyktų atominis karas, išgyventų tik tarakonai ir Keithas (Keefas) Richardsas.

112 | Technika: „Sony Xperia Z5“ –

Pabėgėliai: problema, bet ne katastrofa Dar vienas iššūkis Europai.

visuomenė ir laisvalaikis

58 | Kalbos tvarkytojai prie Smetonos (II)

paprastas, bet ne prastas

Keista, bet „Xperia Z5“ yra vienas greičiausiai išsikraunančių telefonų.

114

skiltys

114 | Ernestas Parulskis: Slyvos šokolade Ekspedicija į Suvalkus nepavyko. Neatsipirko dėl pinigų ir pakenkė moraliai.

116 | Aidas Puklevičius: Tobulas gaminys ieško tobulo pirkėjo

Atlietuvinti siekta ne tik surusintus miestų pavadinimus, bet ir „slaviškomis uodegomis“ apaugusias lietuviškas pavardes.

Nes niekas kitas taip netraukia vartotojo kaip nemokamos gėrybės.

66 | Felikso Vaitkaus fenomenas: svaigi

118 | Sigita Šimkutė: Tarnybinė meilė

1935 m. rugsėjo 22 d. F. Vaitkus po daugiau nei 22 valandų skrydžio priverstinai leidosi Airijoje.

120 | Jurga Vilpišauskaitė:

legenda, sprangi „realpolitik“ (II)

72 | Dovanotas laikas

(šalyje nebėra vietos senukams)

Valytojos žino, kad ne visi tarnybiniai romanai pasmerkiami žlugti.

Malta para ir jos valandos

Ganis nesupranta, kodėl Maltos barai ištuštėjo.

Šiais laikais šešiasdešimtmetis yra naujasis 40 metų jubiliejus.

76 | 8200 dalinys: Izraelio kibernetinio šnipinėjimo agentūra

Slapta organizacija renka gabiausius šalies jaunuolius.

Žvilgsnis 2015-ųjų lapkritį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2015 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

122 VERSLO KLASĖ

žmonės

Skaitmeninės Europos šauklys

„Bendra skaitmeninė rinka Europoje kol kas neegzistuoja“, – sako Europos Komisijos vicepirmininkas Andrusas Ansipas. V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Andrusas Ansipas (59 metų), Europos Komisijos (EK) vicepirmininkas, su kuriuo pasikalbėti susėdome po Antano Guogos organizuotos IT konferencijos „Switch“, regis, tikrai tiki bendros skaitmeninės rinkos idėja.

rba yra labai gerai išmokęs tekstą. Nenustebčiau, juk apie bendrą Europos Sąjungos (ES) skaitmeninę rinką jis kalbėjo visą dieną prieš interviu – skaitė netrumpą pranešimą minėtoje konferencijoje, bendravo su žurnalistais ir dar davė interviu Andriui Tapinui. Aš tikriausiai buvau jau koks trečias žurnalistas, su kuriuos susitiko buvęs Estijos ministras pirmininkas. Kad ir kaip būtų, A. Ansipas dabar atsakingas būtent už bendrą ES skaitmeninę rinką. Savo daržą jis pažįsta gerai ir apie būtinas permainas kalba aistringai. Anot jo, tik 7 proc. mažų ir vidutinių Europos įmonių parduoda savo prekes ar paslaugas užsienyje. Dėl to kasmet ES praranda kalną pinigų. „Sugebėjome sukurti bendrą rinką ES fizine prasme. Keturios pamatinės Bendrijos

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Gintautas Degutis

Vladimiro ivanovo (V Ž) nuotr .

laisvės: laisvas žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas – kasdienybė. Be to jau neįsivaizduojame Europos. Tačiau tokia pati bendra skaitmeninė rinka neegzistuoja. Tarp valstybių narių yra skaitmeninių kliūčių, ir jos toliau kuriamos. O kol nesuformuota bendra skaitmeninė rinka, per metus negauname 415 mlrd. eurų pajamų“, – beria A. Ansipas ir priduria, kad kasmet ši suma auga, todėl turėtume paskubėti. Regis, EK žiūri į tai labai rimtai – pirmuosius teisės aktus, susijusius su turiniu ir jo mobilumu, planuojama pateikti jau šiais metais. Kaip paaiškintumėte vartotojams ir smulkiajam verslui, kas yra ir kaip turi veikti bendra skaitmeninė rinka? Bendra skaitmeninė rinka paremta trimis ko-

68 proc. filmų mėgėjų ES naudojasi nelegaliais siuntimosi šaltiniais.

žmonės

Žmogiškoji „Humanos“ prigimtis

1965 m. M. A. Petersenas su septyniais draugais Odensės mieste įkūrė pirmąją komuną. „ Wiki p e di o s “ n u o t r .

Nors daugelis prekybą dėvėtais drabužiais suvokia kaip labai elementarų verslą, būtina neužmiršti, kad kai kurie tokios prekybos tinklai pirmiausia yra labdaros organizacijos.

tokie kaip pats didžiau sias pasaulyje – „humana“, kurios parduotuvės jau seniai tapusios įprasta Lietuvos miestų peizažo dalimi. Oficialiuose organizacijos „Humana“ tinklalapiuose galima rasti gausybę informacijos apie humanitarinės paramos, sveikatos apsaugos, infrastruktūros plėtros projektus trečiojo pasaulio šalyse, kvietimus prisijungti prie savanorių programų. Visko tose interneto svetainėse galima rasti. Tik štai pačios organizacijos istorija tuose tinklalapiuose ar net „Wikipedioje“ nušviečiama labai jau šykščiai arba išvis neminima. Ir tikrai niekur juose nerasite šios organizacijos įkūrėjo pavardės. Nors jis buvo. Gana spalvinga asmenybė paprasta skandinaviška pavarde – Mogensas Amdi Petersenas.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Vladimiro ivanovo (V Ž) nuotr .

M. A. Petersenas gimė 1939 m. Danijoje, Odensės mieste, gimnazijos direktoriaus šeimoje, jau porą šimtų metų siekiančioje pedagogų dinastijoje. Šeimos tradicijos savaime nulėmė ir M. A. Peterseno ateitį – 1957 m. baigęs vidurinę mokyklą jis iškart įstojo į Haderslevo mokytojų koledžą. Tačiau savo karjeros pradžią jam buvo lemta pasitikti bene dinamiškiausiu žmonijos istorijos laikotarpiu – XX a. septintajame dešimtmetyje. Šaltasis karas ir žmogus kosmose, grandioziniai ekonominiai ir socialiniai eksperimentai Kinijoje, „The Beatles“ ir „Rolling Stones“, Paryžiaus studentų revoliucija, LSD haliucinacijos ir psichodelinė muzika, Vietnamo karas, Afrikos dekolonizacija, pilietinių teisių judėjimas JAV, Kuba ir Che Guevara – tik spėk rinktis savo aistrą.

Šiuo metu M. A. Petersenas slapstosi ir yra oficialiai ieškomas.

žmonės

Lyderis turi būti ir duobkasys Marty Linsky, „Cambridge Leadership Associates“ vienas įkūrėjų, jau 25 metus dėsto Harvardo universitete. Jis yra parašęs arba bendradarbiavęs rašant 10 knygų. Per metus nubėga bent jau 9 maratonus.

ar jis konsultuoja verslininkus, politikus, visuomeninin kus – pasakoja apie adaptyviąją, arba prisitaikančiąją, lyderystę. Va apie tai ir kalbamės. Lyderystė – populiari tema dabar. Ir visi kalba ne tiek apie lyderystę, kiek apie jos stoką. Taip yra ir čia – Lietuvoje, taip yra ir Jungtinėse Valstijose. Kur yra lyderiai? Kur yra autoritetai? Kuo ypatingas, kuo kitoks būtent jūsų požiūris į lyderystę? Nėra tokio reiškinio kaip lyderis. Lyderystė yra veikla, elgesys. Tai neturi nieko bendra su einamomis pareigomis. Lyderystė nepriklauso nuo pozicijos. Lyderiu gali tapti bet kas bet kokioje pozicijoje organizacijoje arba net ir už jos ribų.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Aurelijus Katkevičius

Aušros barysienė s Nuotr .

Taigi tai labiau psichologinis negu struktūrinis dalykas? Tai visai nėra struktūrinis dalykas. Tai, kur jūs esate organizacijoje – ir formaliai, ir neformaliai, yra svarbu nustatant, kaip reikėtų būti lyderiu, bet mano patirtis rodo, kad žmonės, einantys svarbias pareigas, nebūna lyderiai. Ne tik dabar. Niekuomet istorijoje. Kadangi lyderystė yra rizikingas darbas, nesunkiai galima patekti į bėdą, o jeigu jūs einate rimtas pareigas, gaunate didelę algą, visu tuo rizikuoti nenorėsite. Iš mano patirties – žmonės, kuriuos laikome tikraislyderiais, pavyzdžiui, Mahatma Gandhis, Martinas Lutheris Kingas, Nelsonas Mandela, pradėdami veiklą iš tikrųjų nėjo jokių rimtesnių pareigų. Aš netgi manau, kad vienas pastebimiausių lyderio

„Jums niekada nepavyks, jeigu nebūsite optimistas ir negalvosite, kad galite pakeisti pasaulį“, – sako profesorius Marty Linsky. H a r va r d o u niv e r si t e t o nuotr.

Labai svarbu nesiimti permainų, kai esi vienas.

Lyderis turi būti ir duobkasys

nės turi šiokių tokių pranašumų, bet visko galima išmokti. Pamatiniai lyderystės įgūdžiai gali būti išmokti. Ir kokie jie yra? Aš galvojau apie tai taip: ne tiek svarbu, kokie įgūdžiai, svarbiau, kokios apimties įgūdžių rinkinį jūs turite. Lyderystės iššūkis, mano manymu, yra sugebėjimas suvokti padėtį ir pasinaudoti tais įrankiais, kurie efektyviai veiks toje situacijoje. Didžioji mano darbo su žmonėmis dalis – padėti jiems praplėsti jų įrankių rinkinį. Lyderystės ribojimus patys sukuriame. Nes mes jaučiamės tam tikromis aplinkybėmis patogiai. Visi man sako: „Toks aš esu. Jūs turite priimti mane tokį, koks aš esu.“ Aš manau, kad tai juokinga, tai tingėjimas. Nes jie sako tik: taip aš jaučiuosi patogiai. O aš sakau: na gerai, bet jeigu jūs veiksite taip, kaip veikiate, jūs nieko nepakeisite. Todėl turite pradėti būti kitokie, pradėti būti, pavyzdžiui, autokratiški, o gal kaip tik – konsensuso kūrėjai. Jūs turite išmokti kalbėti garsiai ir kalbėti tyliai. Jūs turite pradėti būti geras klausytojas ir geras kalbėtojas. Kuo didesnis jūsų įrankių rinkinys, kuo įvairesniais būdais galite būti pasaulyje, tuo efektyvesnis lyderis būsite. Kas yra kitaip verslo pasaulyje – ten dar reikia būti geru vadybininku. Kad būtumėte geras vadybininkas, turite būti nuspėjamas ir nuoseklus. Kad būtumėte lyderis, jūs turite būti nenuspėjamas ir nenuoseklus. Tai visai skirtingos veik los. Jos prieštarauja viena kitai, todėl niekas nebūna lyderiu visą laiką. veiksmų buvo tuomet, kai N. Mandela atsisakė antrą kartą siekti prezidento posto. Atsisakyti savo pareigų – būtent tai ir buvo aktyvi lyderystė. Jis suprato, kad Pietų Afrikos žmonės neturi pernelyg priklausyti nuo jo. Mes kalbame apie visas lyderystės rūšis – pradedant politika ir baigiant orkestro dirigentu, ar ne? Taip. Lyderystė neturi nieko bendra nei su aukštomis pareigomis, nei su buvimu viešajame gyvenime. Galimybių būti lyderiu mums pasitaiko kiekvienam kiekvieną dieną. Jų atsiranda prie šeimos vakarienės stalo arba kai jūs atliekate savo kaip žurnalo redaktoriaus vaidmenį.

O gal tai paveldima? Gal to neįmanoma išmokyti? Lyderystė – tai įgūdžiai. Jų galima išmokti. Jeigu jūs gražus – toks kaip jūs, pavyzdžiui, galite turėti pranašumą prieš seną pliką žmogų kaip aš. Yra vaikų, kuriuos trejų metų paleidi į baseiną, ir jie pradeda plaukti. Duodi jiems kamuolį, ir jie jį spiria. Bet mano ir mano vaikų patirtis rodo, kad tie, kurie būna gabiausi maži, visai nebūtinai būna geriausi žaidėjai komandoje, kai jiems sukanka penkiolika. Nes kiti vaikai per tą laiką įgijo įgūdžių. Tas pats galioja ir lyderystei. Tų įgūdžių galima išmokti. Kai kuriems žmonėms tai sunkiau, yra šiokių tokių ribojimų, pavyzdžiui, aš niekada nebūsiu geras krepšininkas. Kai kurie žmo-

Tai yra lyderystė – rizikinga, blogai mokama veikla. Tad kodėl kas nors turėtų norėti būti lyderiu? Būtent. Vienintelė priežastis imtis tokios rizikos yra kas nors, kas iš tikrųjų jums rūpi. Yra koks nors atotrūkis tarp jūsų, jūsų šeimos, bendruomenės, organizacijos lūkesčių ir dabartinės tikrovės. O jūs norite tą atotrūkį panaikinti. Ir taip – lyderystės dalis kartais yra būtent mažinti lūkesčius. Iš tikrųjų tai viena priežasčių, kodėl politikai dažnai susiduria su tokiomis problemomis, – jie yra žmonių lūkesčių pumpavimo versle, paskui jie žmones nuvilia. Aš visą laiką dirbu su žmonėmis, kurių darbo dalis yra mažinti kitų lūkesčius.

2015 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Kur slypi didžiausia šiuolaikinių verslo IT sistemų nauda Spalio mėnesio „Verslo klasėje“ rašiau apie informacinių sistemų naudojimą versle. Deja, ta istorija nėra vien apie sėkmę. Netgi dažniau apie nesėkmes.

odėl vienas nuos abiausių (gal net pats nuostabiausias) verst lo gerinimo išradimų dažniau tampa jam problema, nei duoda naudos? Prisiminkime naudos kriterijus – svarbiausias IT sistemos naudos kriterijus išlieka jos įtaka įmonės pelningumui. Sėkmingas IT sistemos diegimas turi leisti bendrovei padidinti pardavimų apimtį ir pelningumą, sumažinti veiklos išlaidas bei atsargas (trumpalaikės investicijos) irba ilgalaikes investicijas. Trumpai sakant – IT sistemos projektas, kaip bet koks kitas įmonės investicinis projektas, turi užtikrinti garantuotą ir greitą investicinę grąžą. Siekiant užtikrinti teigiamą IT sistemų įtaką verslui, būtina laikytis proceso, kurį dr. Eliyahu Goldrattas pavadino šešiais būtinais ir pakankamais technologijos klausimais: kokia yra naujos technologijos galia? Kokį da-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimi r o I van ovo ( V Ž ) n u ot r .

bartinį barjerą jūsų naujoji technologija pašalina arba gerokai sumažina? Kokios taisyklės, procedūros, matavimai, elgsena ar įpročiai padėjo prisitaikyti prie ribojimo? Kokios taisyklės ar elgesys turi būti pakeisti, kad nauja technologija teiktų naudą? Kaip naujoji technologija turi būti pristatyta, kad užtikrintų minėtus elgesio pokyčius nesukeldama jiems pasipriešinimo? Kaip idėją kapitalizuoti kuriant ir vystant verslą? Mes jau nustatėme, kad pagrindinė pirmosios verslo IT sistemos – MRP (angl. Material Requirements Planning, materialinių poreikių planavimas) – technologinė galia – tai MRP technologijos sugebėjimas atlikti daug priklausomų skaičiavimų greitai ir teisingai. Taip pat nustatėme, kad iki šios sistemos atsiradimo įmonės gyvavo, tačiau reikalingą medžiagų poreikį skaičiuodavo

1. Be IT įrankio

labai sunku surinkti visą aktualią informaciją apie projekto pažangą.

J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) nuotr.

IT sistemos sulaužo daug organizacijos valdymo barjerų, tačiau laužant juos reikia keisti ir taisykles. V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Diegiant IT sistemas, svarbu nustatyti, kokio tikslumo informacija reikalinga.

1 retai, o į pasikeitusią paklausą ilgai delsdavo reaguoti. Atrodo gana akivaizdu, kad norint gauti naudos iš naujosios technologijos neužtenka tik atleisti dalį skaičiuotojų (planavimo skyriaus darbuotojų), reikia pakeisti ir nusistovėjusius veiklos įpročius, dažniau planuoti. Tačiau pakeisti per dešimtmečius nusistovėjusius įpročius ir nerašytas taisykles nėra taip paprasta. Nors jau praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio technologijos pašalino esminę ilgo planavimo priežastį, ir dabar dažnai galima sutikti gamybos įmonių, kurios sudaro mėnesinius ar net ketvirtinius gamybos planus. Štai todėl daugelis MRP sistemas įsidiegusių, bet savo veiklos taisyklių nepakeitusių įmonių didelės naudos negavo.

Nauja sistemų karta

MRP sistemos jau seniai tapo istorija, jas pakeitė naujesnės ir pažangesnės technologijos – į sceną išėjo ERP – Enterprise Resource Planning – įmonės išteklių planavimo sistemos. Tiesą sakant, ERP vertimas į lietuvių kalbą nėra visiškai tikslus. Lietuviškai ERP vadinama VVS – verslo valdymo sistema, o juk išteklių planavimas ir verslo valdymas nėra visiškai tapatūs (nors ir susiję) dalykai. Bet palikime kalbos subtilybes ir grįžkime prie ERP sistemos. „Forbes“ žurnalo duomenimis, pasaulinė ERP rinka viršija 25 mlrd. JAV dolerių per metus. Jei organizacijos investuoja tiek pinigų, vadinasi, tai duoda naudos? Visgi paprasta internetinė paieška pateikia šimtus tūkstančių rezultatų apie ERP sistemų diegėjų ir klientų santykių de-

rinimą teismuose. Nors rinka išsiplėtė, technologijos patobulėjo, sėkmingų diegimo atvejų procentas neišaugo. Įvertinkime ERP technologiją pagal jau minėtus klausimus. Kokia yra ERP technologijos galia? Kitaip nei MRP technologija, naujoji ERP technologija gali daugiau nei tik sparčiai skaičiuoti. Kai užduodu šį klausimą dabartinių ERP sistemų pardavėjams, jie ilgai ir daug pasakoja apie sistemos pranašumus bei funkcionalumą, tačiau retai kada įvardija pagrindinę ERP technologijos galią. Todėl tenka pripažinti, kad dažnai ERP sistemų pardavėjai nelabai supranta, kokį įrankį savo klientams parduoda. Pagrindinė XXI a. pradžioje sukurtų IT sistemų galia – sugebėjimas surinkti, apdoroti, saugoti ir greitai pateikti didelį kiekį įvairių duomenų bei informacijos. Kad geriau suprastumėte, įsivaizduokite, kad naudojame ankstesniąją technologiją – popierių (t. y. popierinius žiniaraščius, registracijos žurnalus, apskaitos dokumentus ir pan.). Kiek reikėtų patalpų tokiam informacijos kiekiui saugoti? O kaip greitai rastume reikalingus duomenis (pavyzdžiui, konkretaus kliento 2014 m. užsakymus)? Patobulėjimas, palyginti su ankstesniąja technologija, labai ryškus. Bet kaip jau matėme MRP atveju, technologijos galia neužtikrina jos naudingumo. Kokį dabartinį barjerą jūsų naujoji ERP technologija pašalina arba gerokai sumažina? Atsakydami į pirmąjį klausimą ERP pardavėjai pasakoja daug, nors ir nelabai teisingai, o po šio klausimo vietoj atsakymo sulaukiu nejaukios tylos. Nes atsakymas nėra labai paprastas. Tikrai neapsimetinėsiu, kad atsaky-

2015 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Visuotinė „uberizacija“

Dalytis apsimoka – „Tesla“ vos už 35 JAV dolerius per valandą. A d o m o T r ak š e li o n u o t r .

„EatWith“ įkūrėjas Guy Michlinas. „ Eat Wi t h “ n u o t r .

Naujoji dalijimosi ekonomikos banga griauna pasaulines įstatymų bazes ir nusistovėjusias moralines nuostatas. Technologijos padeda šalinti tarpininkus, o žmonės įgyja galimybių verslauti ir monetizuoti laisvą laiką bei turtą.

elios savaitės, praleistos pasaulio technologijų šir dyje – Silicio slėnyje, paliko neišdildomą įspūdį ir negrįžtamai pakeitė ateities suvokimą. Kelionės tikslas – ištirti pažangiausius dalijimosi ekonomikos rinkos dalyvius ir pritaikyti įgytas žinias kuriant mobiliąją programėlę, kurią naudojantys keliautojai galės gauti autentiškos patirties ir realiuoju laiku sulaukti patarimų iš vietos gyventojų.

„AirBnB“ – didžiausias pasaulio viešbutis Be abejo, nakvynės San Fransiske ieškojau per „AirBnB“ platformą. „AirBnB“ – ko gero, labiausiai Lietuvoje žinomas dalijimosi ekonomikos vaisius. Platformoje vien Vilniaus mieste yra daugiau kaip 800 registruotų privačių apsistojimo vietų nuomai. Šios bendro-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Adomas Trakšelis

A SMENINIO ARCHY VO nuotr .

vės atėjimas į Lietuvos rinką, kitaip nei daugumoje pasaulio šalių, vyko sklandžiai ir be didelio spaudos dėmesio. Daugumoje kitų valstybių įstatymų reglamentuotajai prilygino „AirBnB“ nelegaliems viešbučiams, nemokantiems mokesčių ir nesilaikantiems nustatytų saugos ir higienos normų. Nors šis didžiausias pasaulyje viešbutis buvo vienas pirmųjų projektų, išjudinusių dalijimosi ekonomikos reiškinį pasaulio mastu, daugelis kritikų tikruoju proveržiu laiko stulbinamą pervežimų paslaugą teikiančios bendrovės „Uber“ pastarųjų metų sėkmę.

Vartotojai nori, miestų valdžios – ne 2014 m. pabaigoje „Uber“ bendrovės vertė siekė 40 mlrd. JAV dolerių. Preliminariais duomenimis, šiemet ši suma gali pakilti (o kai

Nuo šių metų gegužės „Uber“ paslauga jau prieinama Taline.

Visuotinė „uberizacija“

inf. „Uber“ statistika Valstybės: 58 Miestai: daugiau kaip 300 Vairuotojai: daugiau kaip 160 000 Kelionių kasdien: daugiau kaip 1 000 000

kuriais vertinimais – jau pasiekė) net iki 50 mlrd. JAV dolerių. Ne mažiau įspūdingi yra ir spaudos dėmesį pritraukiantys kovų už naujas rinkas faktai ir nuolatiniai taksi vairuotojų streikai. Šių metų birželį Paryžiuje vyko vienas didžiausių streikų prieš „UberPop“ paslaugas. Taksistai vartė ir degino „Uber“ ženklu pažymėtus automobilius. Tokia kontroversija – puiki nemokama reklama. Prancūzijoje paslaugos buvo uždraustos nuo 2014 m. gruodžio iki 2015 m. kovo. Vokietijos teismas uždraudė „UberPop“ paslaugas visoje šalyje. Tas pats atsitiko ir Briuselyje bei Nyderlanduose. Pietų Korėjoje bendrovės darbuotojai buvo asmeniškai apkaltinti įstatymų pažeidimu. Vis dėlto atrodo, kad agresyvi „Uber“ strategija užimti miestą ir tik vėliau aiškintis dėl pa-

darinių veikia. Žmonės, išbandę šią paslaugą, dažniausiai nelieka abejingi. Faktai kalba patys už save – šios įmonės plėtra iš esmės griauna nusistovėjusias normas ir verčia valstybes prisitaikyti keičiant įstatymų bazes. Ar turėsime „Uber“ Lietuvoje? Šiuo metu Vilniuje jau veikia bendrovės atstovybė, tačiau ji orientuota į techninį Europos miestų palaikymą. Lietuvoje taksi darbas griežtai reglamentuotas, tad norintys pavežti pakeleivius sulauktų dėmesio iš teisėsaugos ir Mokesčių inspekcijos. Nuo šių metų gegužės „Uber“ paslauga jau prieinama Taline.

Visko „uberizacija“ Dalijimosi ekonomika įgijo naują išraišką – tai visko „uberizacija“. Startuoliai, tarsi su-

sitarę, puolė ieškoti naujų „Uber“ sėkmės formulės pritaikymo galimybių: skalbimo paslaugos, eksperto konsultacija, gydytojas į namus, gėlės, maistas ir gėrimai. Net medicininė marihuana. Fantazijai nėra ribų... Labai svarbus aspektas – paslaugos teikiamos realiuoju laiku. Geidžiamas rezultatas pasiekiamas vos per kelias minutes, vieno mygtuko paspaudimu. Pavyzdžiui, iš neseniai paslaugas pradėjusio teikti startuolio „Sprig“ sveiko ir jau paruošto maisto gali užsisakyti dviem mygtukų paspaudimais, pristatymas iki durų vos per 10–15 minučių! Vidutinė patiekalo kaina apie 15 JAV dolerių. Nenuostabu, kad ši paslauga įgauna didžiulį pagreitį San Fransiske. Pačiam ne kartą teko ragauti, iki šiol nesuvokiu, kaip jiems tai pavyksta. Vieną kar-

2015 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Eksperimentai su rase 1968 m. balandžio 4 d., ketvirtadienį, buvo nužudytas Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis. Jane Elliott, trečios klasės mokytoja iš Raisvilio Ajovos valstijoje, suprato, kad reikės apie tai papasakoti mokiniams. Tačiau penktadienį atsistojusi prieš klasę ji nesugebėjo rasti tinkamų žodžių. Todėl, užuot dėsčiusi tiesas ir interpretacijas, mokytoja sugalvojo eksperimentą.

isus klasės mokinius j. ell iott suskirstė pagal akių spalvą: vienoje grupelėje susėdo tie, kurių akys buvo rudos, į kitą grupelę susibūrė mėlynakiai (taip pat žaliaakiai ir pilkaakiai). Tą dieną mėlynakiams buvo pasakyta, kad nuo šiol jie bus viršesni už savo klasės draugus ir gaus papildomų privilegijų, pavyzdžiui, penkiomis minutėmis ilgesnę pertrauką tarp pamokų, daugiau maisto per pietus. Per pamokas ši privilegijuota grupė sėdėjo klasės priekyje ir turėjo teisę keliauti į naujai atidarytą sporto salę. Mėlynakiai galėjo žaisti tik su kitais mėlynakiais ir turėjo ignoruoti rudaakius klasės draugus. J. Elliott dažnai barė rudaakius, kai šie suklysdavo ar nepaisydavo naujai nustatytų taisyklių. Iš pradžių ši mažuma, kuri privalėjo nešioti rudas apykakles, kad juos leng

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Agnė Kriščiukaitytė

viau atskirtų, priešinosi, nenorėjo tikėti, kad mėlynakiai yra pranašesni, tačiau mokytoja nepasidavė. Ji sumelavo, esą melaninas, kuris lemia mėlyną akių spalvą, yra atsakingas ir už aukštesnį žmogaus intelektą bei gebėjimą greičiau mokytis. Ir greitai rudaakių noras maištauti prieš naująjį režimą ir neteisybę išblėso. Mokytoja stebėjo, kaip privilegijuotųjų būrelio nariai su kiekviena pamoka tampa vis labiau arogantiški, pasipūtę ir vis blogiau elgiasi su rudaakiais klasės draugais. Įdomu, kad mėlynakiai trečiokėliai staiga ėmė geriau mokytis, greičiau atlikdavo matematikos ir skaitymo užduotis, taip pat įveikdavo pratimus, kurie anksčiau jiems atrodė pernelyg sudėtingi. Nuskriaustoji klasės dalis taip pat pasikeitė: jiems sunkiau sekėsi susi-

Juodaodė manekenė Winnie Harlow, kurios odą yra išmarginusi baltmė, sako, kad jos sėkmė mados pasaulyje galėtų įkvėpti skirtingų rasių žmones vertinti skirtumus, užuot juos pasitelkus neapykantai. M a r k o Blinch o ( „ R e u t e r s “ / „ S can p i x “ ) n u o t r .

Rasizmas praeities relikvija yra tik tiems, kurie su juo nesusiduria.

Eksperimentai su rase

nėra vien balti apsiaustai ir degantys kryžiai. „Per aštuoniolika veiklos metų sužinojau, kad diskriminacijos poveikis visame pasaulyje yra toks pat. Vienodų rezultatų sulaukiu ir Berlyne, ir Olandijoje, ir Australijoje. Mane liūdina tik viena: kad 1968-ųjų balandį Raisvilio mokykloje atlikto eksperimento rezultatai nė kiek nesiskiria nuo tų, kokius gavau, pavyzdžiui, 2002 m. atlikusi eksperimentą Škotijoje. Iki šiol JAV ir visame pasaulyje tvyro tikėjimas, kad baltaodžiai yra pranašesni. Nuolat girdime, kad JAV kova su rasizmu jau sėkmingai baigta, tačiau šitie žodžiai sklinda iš baltaodžių lūpų. Mes linkę manyti, kad tai, kas nutinka ne mums, iš viso nenutinka, – tvirtina J. Elliott. – Vis dažniau savo paskaitose išgirstu, kad šiais laikais kaip tik diskriminuojami baltaodžiai vyrai. Tada aš paprašau atsistoti kiekvieną baltaodį – vyrą ar moterį, kuris norėtų, kad su juo visą likusį gyvenimą būtų elgiamasi, į jį žiūrima ir apie jį kalbama taip, kaip statistinė visuomenė elgiasi, žiūri ir kalba apie kitos rasės žmones. Tada sėdžiu ir laukiu visiškoje tyloje, kurią drumsčia tik kitų rasių žmonės, norėdami apsidairyti ir pamatyti, kiek baltaodžių atsistojo.“

Nekalti žodeliai

kaupti, jie darėsi nuolankūs ir nedrąsūs, o per pertraukas nebendraudavo net tie rudaakiai mokiniai, kurie anksčiau buvo klasės siela. Atėjus pirmadieniui, J. Elliott sukeitė grupes vietomis ir pastebėjo, kad rudaakiai, nors patys su mėlynakiais elgiasi švelniau, vis tiek ūmai pasijautė už juos geresni. Po pamokų, kai eksperimentas klasėje baigėsi, mokytoja paaiškino, kad dabar mokiniai supras, kaip jaučiasi tamsiaodis Amerikoje arba, jos žodžiais tariant, ką reiškia vieną dieną vaikščioti su mokasinais. Vėliau J. Elliott pradėjo apie savo metodą kalbėti viešai, taikyti jį įvairioms dalyvių grupėms visame pasaulyje ir pasakoti apie prietarų anatomiją.

Visuomenės veidrodis

„Šitam potyriui neįmanoma pasiruošti. Buvau mėlynakių komandos narys, tačiau iki šiol negaliu pamiršti, kokią gėdą, nerimą, bejėgišką neapykantą jaučiau J. Elliott, kai ji pradėjo žeminti, pajuokti rudaakius eksperimento dalyvius. Tris ketvirtadalius eksperimentui skirto laiko ji elgėsi kaip pati pikčiausia, žiauriausia, veidmainiškiausia šlykštynė, kurią ši Žemė yra nešiojusi. Tačiau savo darbu ir pamokomis ji yra pavyzdys mums visiems“, – rašė neseniai eksperimente dalyvavęs „Stuttgarter Zeitung“ žurnalistas. Pasak pačios J. Elliott, kuri, beje, yra baltaodė, didžiausia problema yra tai, jog baltaodžiai nesupranta, kad rasizmas

1968 m. sausio 1-ąją Niujorkas pasitiko snieguotomis gatvėmis. Tos dienos laikraščiai rašė: „Pasaulis moja „adieu“ smurto kupiniems praėjusiems metams“. Po keturių mėnesių 39-erių M. L. Kingas mirė pakirstas kulkos, ir J. Elliott atliko eksperimentą klasėje. Tais pačiais metais Alabamos gubernatorius George’as Wallace’as, kandidatuodamas į prezidentus, politinėje reklamoje iš televizorių ekranų netrukdomas plyšavo apie segregacijos idėjas. Vėliau jis sakė: „Žinot, bandžiau kalbėti apie tai, kas man rūpėjo, – tvarkingi keliai, aprūpintos mokyklos, tačiau niekas nesiklausė. O kai prabilau apie nigerius, rinkėjai pas mane ėmė plūsti būriais.“ Rasistinės reklamos daugybę metų naudojamos ne tik kaip politikų triukas išvilioti balsą, bet ir kaip lakmuso popierėlis, parodantis tikrąjį visuomenės veidą. Pavyzdžiui, juk nieko bloga negalima pasakyti apie dėdulę Beną, nuo 1946-ųjų kviečiantį paskanauti ryžių ir padažų. Pasakojama, kad sukurti „Uncle Ben’s“ prekių ženklo apipavidalinimą – švelnaus veido juodaodį, pasiri-

2015 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Rusijos lėktuvai Sirijoje pusiausvyros nesugriovė, tik davė laikiną taktinį pranašumą vyriausybininkų pajėgoms. „RIA NOVOSTI“ nuotr.

V. Putinas laimi dar vieną mūšį ir toliau pralaimi karą

Dar vienas V. Putino laimėjimas, kuris perspektyvoje nieko gera nežada. „ R I A N O V O S T I “ n u o t r .

Prieš dvejus metus, 2013 m. rugsėjo 1 d., sėdėjau Žinių radijuje ir kalbėjausi su Skirmantu Malinausku. Apie Siriją, žinoma. Tuo metu visi laukė, KADA ir KAIP JAV smogs Sirijai.

eigu kas nors ankstų rytą ir klausėsi mūsų pokalbio apie tai, kad Barackas Obama tapo savo neatsargiai pasakytų žodžių įkaitu ir karo veikiausiai nebus, tikriausiai pasukiojo pirštą ties smilkiniu. Gal net perjungė kanalą. Tų pačių metų spalį VK debiutavau straipsniu „Ant didelio karo slenksčio“. Tada jau buvo aišku, kad karinės akcijos galimybė negrįžtamai tirpsta, o Rusija tampa vienu iš kertinių JAV išėjimo iš Sirijos krizės veiksnių. Teko pripažinti, kad daugiausia dividendų susirinko Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tai itin retas atvejis, kai kurios nors šalies vadovui pavyko surinkti vienodai gerą rėmėjų derlių ir šalyje, ir tarptautinėje erdvėje. Ir visi, išskyrus Sirijos sukilėlius, liko patenkinti. Konstatavau, kad tokia krizės Sirijoje

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Egidijus Papečkys

Rusijai naudingas etapas rieda į pabaigą. pabaiga gali atidaryti jau pravertas duris naujiems santykiams su Iranu. Istorinis susitarimas su Iranu pasirašytas. Tačiau to, kas nutiko vėliau, negalėjo prognozuoti nė vienas analitikas, nė vienos šalies žvalgyba, nė vieno prezidento patarėjų komanda. Maidanas, Rusijos agresija, „Krymnaš“, nepaskelbtas karas Rytų Ukrainoje, grėsmė Baltijos šalims ir – pirmą kartą istorijoje – nuolat dislokuoti JAV daliniai Baltijos šalyse ir kitose nelaimę būti Rusijos pasienyje patiriančiose valstybėse. Tuo metu sparčiai kaito padėtis Irake ir Sirijoje. „Islamo valstybė“ nusirito kaip ugnis, palikdama sritis su išdegintais paskutiniais Vakarų pėdsakais. JAV negalėjo palikti griūvančios Irako valdžios ir organizavo NATO oro kampaniją prieš „Islamo valstybę“. Pamažu visa tai virto rutina.

V. Putinas laimi dar vieną mūšį ir toliau pralaimi karą

do sau atskristi kada nori ir tarsi savo kieme daryti ką nori. Anksčiau abiejų šalių naikintuvai ne kartą buvo susirėmę ore. Ir rezultatai sirų nedžiugino. Šiuolaikiniai naikintuvai laimi tada, kai yra aprūpinami duomenimis ir centralizuotai valdomi. Izraelio aviacija labai vykusiai išnaudodavo sirų radarų trūkumus, reljefo ypatumus ir galingas elektroninių trukdžių priemones. Sirų lakūnai būdavo užklumpami situacijose, kai apakinti jų radarai neaprūpindavo informacija valdymo postų. Izraelio lėktuvai, efektyviai pasinaudodami specialiais radiolokacinio stebėjimo lėktuvais E-2 „Hawkeye“, sėkmingai atakuodavo iš toli arba iš pasalų, vedami valdymo posto priartėdavo su išjungtais radarais ir juos įsijungdavo tik prieš pat užpuldami aklus kaip kačiukai sirus. MiG-31 galėjo pakeisti situaciją ir leisti atakuoti Izraelio ar kitos šalies lėktuvus iš toli. Tokia galimybė labiau teorinė, nes MiG-31 yra vienas iš nedaugelio sovietinių / rusiškų naikintuvų, kurie niekada nebuvo išbandyti mūšyje. Be to, šie naikintuvai nebegaminami, o jų skaičius gana ribotas.

Rusų meška įsibrovė į Siriją

2015 m. vasaros pabaigoje pasirodė pranešimų apie tai, kad Sirijos prezidento Basharo al Assado pajėgos visiškai išsekusios, jos kontroliuoja tik nedidelę šalies teritoriją. Kaip informacijos patikimumo garantas buvo minimi Izraelio šaltiniai. Tai atrodė gana įtikinamai. Netrukus buvo suskaičiuoti didėjantys pervežimai jūra į Siriją. Izraelio portalas „Debkafile“ paskelbė kelis netikėtus pranešimus apie galimą Rusijos kariuomenės įsikišimą. Bene labiausiai šokiruojantis pasirodė tas, kuriame buvo pranešta apie 4 Rusijos lėktuvų MiG-31 nusileidimą Latakijos oro uoste Sirijoje. Informacijos apie MiG31 Sirijoje nepakartojo tik tie, kurie rašė apie maistą arba sodininkystę. Iššifruoti šį signalą buvo nepaprastai sudėtinga.

2007 m., dar neprasidėjus pilietiniam karui, sirai vedė derybas dėl tokių naikintuvų įsigijimo. Nors dabar dauguma kovinių lėktuvų vadinami naikintuvais ir naikintuvais-bombonešiais, didelė jų dalis kovoti ore su priešo naikintuvais neturi galimybės. Jie skirti žemės taikiniams atakuoti. MiG-31 yra specializuotas naikintuvas, sukurtas Sovietų Sąjungos oro erdvės gynybai. Pagal sumanymą šie naikintuvai turėjo savo galingu radaru aptikti tolimus taikinius ir juos sunaikinti didelio nuotolio raketomis, nesiveldami į artimą kovą. Pagrindiniais jų taikiniais turėjo tapti branduolinio ginklo nešėjai – strateginiai bombonešiai ir raketos. Sirija ieškojo naikintuvų, galinčių padėti išspręsti nuolatinį galvos skausmą – nebaudžiamus Izraelio aviacijos reidus. Šis kaimynas lei-

Ir tada atsitiko TAI. Sirijoje ėmė ir atsirado Rusijos Federacijos oro ir kosminių pajėgų ekspedicinis dalinys. Gana didelis – 28 koviniai lėktuvai ir 15 kovinių sraigtasparnių. Vėliau šis skaičius padidėjo iki daugiau nei 50. Šiek tiek erzinančiai, kaip įprasta šių dienų žiniasklaidai, imta ieškoti analogijos su Rytų Ukraina – neva Rusija apsimeta nepasiuntusi savo pajėgų į Siriją. Tik rusai apie savo atvykimą pranešė beveik iš karto, vos tik pastatę koją ant smėlio. Pirmiausia buvo „nutekintos“ nuotraukos. Jose buvo aiškiai matomi lėktuvų numeriai, o tai leido per kelias minutes nustatyti konkrečius aviacijos dalinius, iš kurių orlaiviai buvo permesti į Siriją. Truputėlį nustebino pati ekspedicinių pajėgų sudėtis. Ji tokia... na, tokia rusiška. Užuot atsiuntę vieną dvylikos naujų Su-34 eskadrilę, čia permetė dvi eskadriles modernizuotų, bet senų bombonešių Su-24 ir atakos lėktuvų Su-25. Veikiausiai todėl, jog „senukai“ daug kartų įrodė, kad gali patikimai veikti tokiomis sąlygomis kaip Sirijoje. Be to, čia yra jiems naudoti skirta infrastruktūra, tad juos lengva prižiūrėti. Nauji Su-34 gali susidurti su nenumatytomis problemomis arba parodyti nelauktą kaprizą svetimame klimate, o tai visiškai nepageidaujama. Keletą Su-34 čia atgabeno išbandyti kovi-

2015 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

tema

Po bolševikų perversmo Rusijoje į Europą iš jos pasitraukė apie 3 mln. žmonių. Ir nieko labai baisaus nenutiko – Europa juos asimiliavo. Pakeliui į Austriją – prie plento netoli Budapešto. „Reuters“ nuotr.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

DVI VALANDOS SU IŠVARYTAISIAIS IŠ ROJAUS Egidijus Jurgelionis

Sausakimšoje Vienos traukinių stoties laukimo salėje pirmyn atgal vaikštinėja susijaudinęs siras ir bando su kažkuo susisiekti. Akivaizdu, kad dėl prasto ryšio susikalbėti nepavyksta.

ervingai padeda ragelį ir bando iš naujo. Ant jo raudonų marškinėlių geltonomis raidėmis parašyta: „Life begins after dream“ (angl. „Gyvenimas prasideda po sapno“). Prisimenu kažkada skaitęs hipotezę, kad biblinis rojus turėjo būti Sirijoje. Buvusio rojaus gyventojų Vienos traukinių stotyje tądien buvo ne vienas šimtas. Nežinau, kada ir kaip baigėsi jų sapnai, tačiau, akivaizdu, jie jau kuris laikas gyveno. Vieni jų – praradę dievų pasitikėjimą, išvaryti iš rojaus ir keliaujantys į Europą ieškoti geresnio gyvenimo. Kitų pasitikėjimą, matyt, prarado dievai – atsibodo laukti, kol šie teiksis apdovanoti už dorą gyvenimą, nusprendė jį sau pasidovanoti patys. Vienos traukinių stotis yra viena paskutinių stotelių prieš patenkant į gyvenimą, tokį, kokį jie įsivaizduoja, – Vokietiją. Kodėl pasirinkau būtent paskutinę stotelę (arba vieną paskutinių)? Juk daug paprasčiau ieškoti dramos ir išgyvenimų ten, kur sprogdinamos valtys, plėšomi asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, ar Balkanų traukiniuose ir Vengrijos patvoriuose. Nes patvoriuose elgiamasi kitaip. Tvora kelia nepasitenkinimą, įtampą, baimę, agresiją. Ji atriboja iš sapno pabudusį keliautoją nuo gyvenimo ir panardina jį į košmarą, kuriame tavo šeima vis dar kur nors skurdžioje pabėgėlių stovykloje. Tvora yra Garliava. Tvora yra pirmųjų prekybos centrų atidarymas Lietuvoje. Tvora yra nedidukės riaušės, kai Kauno „Žalgiris“ 1999 m. į Uteną atvežė Eurolygos trofėjų, o minia panoro jį pačiupinėti. Žmogus prie tvoros nesugeba savyje išlaikyti civilizacijos. Todėl norėjau pamatyti tuos monstrus, kurie šiukšlina, apgaudinėja ir vagia, ten, kur juos savo gniaužtuose jau laikė pati civilizacija. Tiesa, kai kam nepavyksta atlaikyti pačios civilizacijos. Kaip ir daugelis pabėgėlių, Vienos traukinių stotyje sėdėjau ant žemės, atsirėmęs į sieną. Palei kojas susijaudinęs prabėga maždaug penkiasdešimties metų pabėgėlis, iš nevilties klumpa ant kelių ir kažką sušukęs arabiškai ima verkti, daužyti grindis. Prišoka bent dešimtis jo likimo draugų, pakelia ir nusiveda į šalį. Vyras apsirengęs tokiais tvarkingais ir madingais drabužiais, kokių aš savo spintoje neturiu. Tik vėliau kalbėdamasis su kitais keliautojais sužinau, kad tai buvęs universiteto profesorius.

Pasiruošę Europai

Po pirmųjų reportažų iš pabėgėlių stovyklos Lietuvoje suskubta piktintis, kad jokie jie ne vargšai, juk turi net mobiliuosius telefonus. Taip, turi ir net labai neblogus. O kodėl turėtų neturėti? Traukinių stotyje vaikštančių pabėgėlių beveik neįmanoma atskirti nuo jau kuris laikas Europoje gyvenančių turkų ar imigrantų iš kitų šalių. Pabėgėliai vyrai, kurių, beje, didžioji dauguma, nenešioja hidžabo ar kitokių kultūrinę tapatybę nusakančių atributų. Prieš daugumą jų atrodžiau kaip vargeta. Beje, kai sakiau, kad beveik neįmanoma atskirti, galvoje turėjau batus. Daugelio stotyje apsistojusių žmonių batai – purvini, smėlėti. Kai kurie keliauninkai rugsėjo viduryje į Europą atvažiavo su šlepetėmis. Bet kokiu atveju reto apavas dera su tvarkinga, absoliučiai europietiška apranga. Slampinėdamas geležinkelio stotyje pastebiu paauglį berniuką neregėtai liūdnomis akimis. Apsuka vieną ratą aplink laiptų angą, paskui antrą. Prieinu ir imu kalbinti. Pokalbis nesimezga, nes jis kalba tik arabiškai. Kaip ir daugelis kitų, su kuriais bandžiau šnekėtis, jis gėdijasi, kad nemoka angliškai. Aš gėdijuosi, kad nemoku arabiškai. Netrukus šauna geniali mintis: išsitraukęs išmanųjį telefoną prisijungiu prie savanorių sukurto belaidžio interneto tinklo „refugee_free_wifi“ (įsitikinu, kad Maslow piramidė XXI a. išties pasikeitė) ir lendu į „Google Translate“. „Ar jūs norite valgyti?“ – rašau laukelyje, galvodamas, kuris sumuštinių kioskelis

2015 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

visuomenė

>> Lenkišką „bruką“ ilgainiui spaudos puslapiuose pakeitė lietuviškasis „grindinys“. Grindinių grindėjas Averjanas Ivanovas su sūnumi Artemijumi. 1930 m. Pan e v ė ži o k r a š t o t y r o s muziejus

Kalbos tvarkytojai prie Smetonos (II) Tarpukario lietuviai buvo rimtai užsimoję išravėti kalbos piktžoles: barbarizmus, skolinius ir svetimybes.

Poeto Teofilio Tilvyčio satyriniuose tarpukario eilėraščiuose ypač ryškiai matyti kalbos prisotinimas svetimybėmis. M ai r o ni o li e t u vių li t e r at ū r o s m u z i e ja u s f o t o g r afija

( T ę sin y s . P r adžia – „V e r sl o klas ė “, 2 0 1 5 m . s p ali o n u m e r is )

artais galbūt be reikalo užsipuldavo ir niekuo dėtus tarptautinius terminus. Atlietuvinti siekta ne tik surusintus miestų pavadinimus, bet ir „slaviškomis uodegomis“ apaugusias senas lietuviškas pavardes.

Krembliai ir bastučiai: kova su barbarizmais Be bendros rašybos, tarpukario Lietuvoje buvo ir daugiau karštų kalbos problemų. Bene aktualiausia jų – svetimų kalbų skoliniai, barbarizmai, kurie mirgėjo tų dienų spaudoje, skambėjo gatvėse. To meto kalbos „prisotinimą“ svetimybėmis gerai iliustruoja šis 1930 m. Teofilio Tilvyčio satyrinis eilėraštis apie kiną, spausdintas „Dienoje“:

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

GEDIMINAS KULIKAUSKAS

Nadojelo mne kvartira – Icke, gei so mnoju... Taip pieluoja žmona vyrą lipdama ant kojų. Moteris artistais domis, taip ir šnekučiuoja. Koks jis tiesus, koks įdomus; o kaip jis bučiuoja! Pažiūrėk, ką jisai daro! „Kak on deržit nogu“!.. Tai kino artistėm gera... Nemogu, jei bogu... Tad taisyklingos kalbos kariai turėjo gražaus darbo, guidami svetimybes ir grąžindami vietoj jų senuosius lietuvių žodžius ar galvodami naujadarus. Daugelis senajai kartai įprastų barbarizmų ilgainiui buvo negrįžta-

Kartais pakaito atsiradimą lemdavo atsitiktinumas.

visuomenė

Felikso Vaitkaus fenomenas:

svaigi legenda, sprangi „realpolitik“ (II) Po Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tragedijos praėjus keturiems mėnesiams, prasidėjo jau kita istorija: 1933 m. lapkritį tų pačių Čikagos „Naujienų“ vyriausiasis redaktorius Pijus Grigaitis nutarė paremti lietuvių kilmės JAV lakūno Josepho R. Jameso (Juozo Janušausko) iniciatyvą pakartoti ir sėkmingai užbaigti „Lituanicos“ skrydį ir tam tikslui subūrė pelno nesiekiančią korporaciją ALTASS.

1. 1935 m. rugsėjo 8 d.

JAV pasiuntinio Kaune C. Porterio Kuykendallio konfidencialus pranešimas JAV valstybės sekretoriui apie F. Vaitkaus atvykimą į Kauną. J AV naci o nalinis a r ch y vas , t o lia u J V N A

2. F. Vaitkus (dėvi JAV

oro pajėgų karininko uniformą) su vienturčiu sūnumi Phillipu (Phillip Anthony Waitkus) Antrojo pasaulinio karo metais.

LAM

Naujos „Lituanicos II“ istorijos ir herojaus portreto detalės ( T ę sin y s . P r adžia – „V e r sl o klas ė “, 2 0 1 5 m . s p ali o n u m e r is )

ki „Lituanicos II“ starto dar buvo beveik dveji metai! ALTASS reklamuodama J. R. Jameso žygį apdairiai telkė politinius oponentus ir planavo didesnį, lankstesnį, realesnį biudžetą. Kaip ir S. Darius, ALTASS rinko aukas rengdama lietuvių aviacijos šventes. Jose, be kita ko, akrobatinius skrydžius demonstravo jaunas JAV oro pajėgų atsargos leitenantas F. Vaitkus. Po pusmečio pelningos veiklos, 1934-ųjų kovą, ALTASS nupirko kur kas geresnį už „Bellancą“ lėktuvą „Lockheed Vega“, dairėsi pažangesnės įrangos (pavyzdžiui, radijo kompaso – kryptį į radijo stotį rodančio imtuvo, apie kokį S. Darius su S. Girėnu galėjo tik svajoti), o pritrūkus lėšų nesididžiavo prašyti Lietuvos paramos (gavo kelis tūkstančius dolerių iš biudžetinės organizacijos, Lietu-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Gražina Sviderskytė

A sm e nini o a r ch y v o n u o t r .

vos aeroklubo; toliau – LAK). ALTASS mokėjo J. R. Jamesui 100 dolerių per mėnesį (Lietuvoje ši suma, 600 litų, prilygo žemesnės klasės valdininko algai) ir dar primokėdavo, kad nepatirtų išlaidų dalyvaudamas reklaminiuose renginiuose. 1934 m. gegužę J. R. Jamesas ėmė spausti dėl geresnio atlygio ir reikalauti naujausio technikos klyksmo – roboto piloto asistento (angl. robot pilot assistant, gana primityvus autopiloto pirmtakas, su kuriuo JAV civiliai asai skraidė nuo 1933-iųjų), be kurio esą joks lakūnas negalįs tiksliai skristi dvi paras. ALTASS nesutiko, gražiuoju atsisveikino ir iškart tomis pačiomis sąlygomis pasamdė F. Vaitkų. Naująjį herojų palaikė, jo skrydžiu rūpinosi ne tik Anthony S. Vaivada ir visa ALTASS, bet ir stiprus užnugaris – versli Brotzų šeima, į ku-

Dabar lietuviams tenka priminti, kas tas F. Vaitkus, kuo jis ypatingas.

visuomenė

8200 dalinys: Izraelio kibernetinio šnipinėjimo agentūra

8200 – elitinis Izraelio žvalgybos dalinys. „ S can p i x “ n u o t r .

Izraelio aukštųjų technologijų prikimštos saugumo sistemos šerdyje įsikūrusios karinės žvalgybos pajėgos, vadinamos 8200 daliniu. Ši slapta organizacija renka gabiausius šalies jaunuolius, kurių daugelis šiuolaikiškiausius įsilaužimo į kompiuterius ir šnipinėjimo įgūdžius vėliau panaudoja klestinčioje Izraelio kibernetinio saugumo pramonėje ir kitose srityse.

aitrią popietę universitetą primenančiame mokslo parke Beer Ševoje, esančioje Pietų Izraelyje, turėjau progos stebėti, kaip guvių moksliukų paauglių grupė pristato savo mokyklos baigiamuosius darbus. Tėvai ir uniformuoti kariuomenės atstovai sukiojosi po belangę, nešiojamaisiais kompiuteriais, telefono aparatais ir kitais prietaisais apkrautų stalų pilną patalpą. Tvyrojo jaudinantis šurmulys ir aitrus triūso prakaito kvapas. Taip atrodė neseniai vykusios Magšimim (galėtume versti kaip „įgūdžių įtvirtinimas“) – trejus metus trukusios popamokinės programos, skirtos 16–18 metų jaunuoliams, pasižymintiems ypatingais kompiuterių kodavimo ir įsilaužimo į juos gebėjimais, – užbaigi-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Johnas Reedas

mo iškilmės. Magšimim – tai potencialių naujokų 8200 daliniui, legendinei Izraelio kariuomenės aukštųjų technologijų šnipinėjimo agentūrai, kurią žvalgybos analitikai laiko viena grėsmingiausių techninės žvalgybos organizacijų pasaulyje, kalvė. 8200, Izraelyje paprastai vadinamas šmone mataim („aštuoni du šimtai“), yra JAV nacionalinio saugumo agentūros (NSA) atitikmuo. Tai didžiausias karinis dalinys visose Izraelio karinėse pajėgose. Kartu 8200 yra ir elitinė institucija, kurioje įgytus neprilygstamus kompiuterinio įsilaužimo ir techninio šnipinėjimo įgūdžius karinę tarnybą baigę jaunuoliai gali panaudoti taikesniems tikslams Izraelyje, Silicio slėnyje ar Bostono aukštųjų technologijų kūrimo cen-

Patekti į Magšimim programą jau savaime yra pasiekimas.

8200 dalinys

truose. 2009 m. išleistos knygos „Idėjų šalis“ („Start-up Nation“), kurioje pasakojama apie startuolių auginimo kultūrą, autoriai apibūdino 8200 ir kitus elitinius dalinius kaip „izraelietišką Harvardo, Prinstono ir Jeilio atitikmenį“. Lydimas Izraelio kariuomenės atstovės, klausausi, kaip paaugliai pristato savo projektus. Didesnė jų dalis vaikinai, tačiau yra ir merginų – 8200 durys atviros abiejų lyčių atstovams. Devyniolikmetis Omeras sukūrė įsilaužimo į kompiuterius prietaisą – USB raktą, kuris nuskaito informaciją iš vieno kompiuterio ir perkelia į kitą. „Nors iš pažiūros atrodo, kad tai tiesiog klaviatūros programa, su šiuo raktu galite įsilaužti į bet kurios pasaulio organizacijos duomenis, –

pasakoja man Omeras. – O čia galite pažiūrėti, kaip tai veikia.“

Ieškoma gabiausių Patekti į Magšimim programą jau savaime yra pasiekimas. Ši Izraelio valstybės ir Raši fondo, privačios organizacijos, siekiančios paremti sunkesnėmis sąlygomis gyvenančius jaunuolius, finansuojama programa žvalgosi gabių jaunuolių ne tokiose pasiturinčiose Izraelio šiaurėje ir pietuose. Norintys privalo internete užpildyti anketą. Paskui laukia dar nemažai sunkių testų, kuriais siekiama patikrinti kandidatų programavimo, užsienio kalbų ir nestandartinio mąstymo gebėjimus. (Kita programa, Gvahim, reiškianti „pasiekę aukštumų“, yra nusitai-

kiusi į centriniame Izraelyje, kur pajamos ir galimybės didesnės, gyvenančius vaikus.) Iš 1400 praėjusiais metais paraiškas pateikusių vaikų buvo priimta 500; šiais metais kreipėsi jau daugiau kaip 2000. Uri Rotemas, vienas programos instruktorių, atskleidė: „Mokykla šiems vaikams gali atrodyti nuobodi, ne vienas jų ten mokosi prastai, tačiau čia jie gali atsiskleisti, pas mus jiems nepaprastai patinka.“ Magšimim dar nėra bilietas į 8200 dalinį, tačiau nemažai programos mokinių atlikti privalomosios karo tarnybos (treji metai vaikinams ir dveji metai merginoms) keliauja būtent ten. Daugelis žino, kad patekus į Magšimim laukia visai kitoks tolesnis gyvenimas. „Sklinda tokie gandai, tačiau vadovai niekada mums nesakė, kad programa susijusi su 8200, – teigia Talis, aukštas ir nuoširdus vaikinas iš Metaro, nedidelio, 10 tūkst. gyventojų turinčio, miestelio į šiaurę nuo Beer Ševos. – Vienuoliktos klasės pabaigoje mums pranešė, kad sulauksime kvietimų į pokalbį iš tam tikrų vietų (armijos skyrių, IDF).“ Jei Izraelio aukštųjų technologijų saugumo sistema turi pulsuojančią širdį (įsivaizduokite du iš dalies susikertančius apskritimus diagramoje, kur „šaunu“ susilieja su „baugu“), tai yra 8200 dalinys. Tikrai mažai yra šalių, kur kariuomenė taip artimai bendradarbiauja su akademine visuomene ir verslu ir kur visos trys pusės iš to gauna tiek naudos. Praėjusiais metais Izraelio kompiuterinio saugumo priemonių, skirtų bendrovėms, bankams ir vyriausybėms nuo augančio įsilaužėlių, sukčių ir duomenų vagių pasaulio apsaugoti, eksportas viršijo 6 mlrd. JAV dolerių ir pirmą kartą pralenkė ginkluotės eksporto apimtį. Šiandien Izraelis, turintis vos 8 mln. gyventojų, yra užėmęs apie 10 proc. pasaulio kibernetinio saugumo produktų rinkos. Po tokių rezonansinių įsilaužimų kaip į „Target“ ar „Sony“ kompiuterius, po kurių bendrovių vadovams neretai net tenka atsistatydinti, ši rinka sparčiai auga. Izraelis su savo veržlia startuoliška bendrovių kultūra jau dabar yra tapęs viena patraukliausių šalių investuoti rizikos kapitalą. Smėlėtoje Negevo dykumos žemėje, už kelių kilometrų nuo tos vietos, kur stebėjau programos baigimo iškilmes, kyla naujas „pažangiųjų technologijų parkas“. Jis bus skirtas reikiamoms grandims sujungti ir in-

2015 LAPKRITIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Dar girdimi utopijos balsai

Šių metų Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič tiesiog užrašo žmonių pasakojimus. Ull o s M o n tan / „ W r i t e r Pic t u r e s “ nuotr.

Dažname fantastikos kūrinyje pasitaiko toks herojaus išbandymas – jis turi pereiti per vietą, kur girdi balsus. Šnabždančius, rėkiančius, raudančius, klykiančius.

ie balsai – artimųjų, pa žįstamų, nepažįstamų, kenčiančių ir mirštančių. Herojai tuose kūriniuose, kad ir pavojingai priartėdavo prie išprotėjimo ribos, balsų teritoriją vis dėlto galiausiai įveikdavo. Šių metų Nobelio literatūros premijos laureatė – Ukrainoje gimusi rusiškai rašanti baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič (g. 1948 m.) (dėl persekiojimų 2000 m. išvykusi iš Baltarusijos ir paskui gyvenusi Paryžiuje, Geteborge ir Berlyne) – visas savo knygas neformaliai jungia į visumą, kurią vadina „Utopijos balsai“. Kritikų straipsniuose dar mačiau visą jos kūrybą vadinant „Utopijos šalies balsai“, „Didžiosios Utopijos kronika“. Ji buvo pasiūlyta gauti Nobelio premiją jau trečią kartą. Gal ir gerai, kad gavo ją ne per-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Aurelijus Katkevičius

Aušros barysienė s Nuotr .

nai, – tuomet šnekos apie apdovanojimo politizavimą būtų dar daugiau. Nobelio premijos komisija žengė visai įdomų žingsnį – atkreipė dėmesį į fakto literatūrą, į publicistiką, o ne į grožinę literatūrą kaip dažniausiai iki šiol. Aš senokai panašaus žingsnio laukiau – pasaulio negrožinėje, dokumentinėje prozoje dabar vyksta labai daug įdomaus ir, beje, būtent šios rūšies kūriniai pastaruoju metu dažnokai tampa bestseleriais. Tai savotiška proza. Autorės požiūris gali būti matomas nebent iš to, kad viso ciklo pavadinime yra žodis „utopija“. Patys tekstai – tiesiog užrašyti pokalbiai su žmonėmis. Su daugybe jų – ir paprastų, ir ne tokių paprastų (kiekvienas mūsų esame gana paprastas ir kartu kiekvienam užtenka sudėtingumo). Laureatę pažįstantys kolegos sako, kad kiek

Svetlana Aleksijevič buvo pasiūlyta gauti Nobelio premiją jau trečią kartą.

laisvalaikis

Neegzistuojančių sostų karai Rodytųsi – pasaulyje tiek problemų... Mankurtai iš ISIS naikina antikinį paveldą Sirijoje, Rusija ir toliau kursto karo prieš Ukrainą žarijas, pabėgėliai užplūdę Europos Sąjungą, o dar Jazzu iškeikė dviratininkus...

et ne, keliolika mili jonų šitos vargšės kenčiančios planetos gyventojų staiga prilimpa prie ekranų ir sulaikę kvapą stebi, kaip bjaurybės Sero Aliserio Torno peilis sminga į liauną kilniojo Džono Snou kūną. Ir internetai pampsta nuo pasipiktinimų, priesaikų nebežiūrėti, prakeikimų, memų, ironijos... Kroatijoje, Islandijoje, Airijoje važinėja kameros, laksto suplukę grimuotojai, raudonomis akimis į ekranus žvelgia specialiųjų efektų programuotojai, dirbantys prie naujo „Sostų karų“ (originalus pavadinimas – „Sostų žaidimas“, „Game of Thrones“) sezono. Taip, pasaulis neabejotinai geba išprotėti, bet dar galima suprasti, kai išprotėjama dėl aukso, na, dėl moters (kas gi pamirš Eleną?), bet šįsyk – dėl kažkokio serialo?.. Kodėl jį žiū-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

„Sostų žaidimo“ parodoje Londone lankėsi ir karalienė Elžbieta II. „ R e u t e r s “ n u o t r . Autoriai turi savo mylimų personažų – toks G. R. R. Martinui turbūt yra Tirionas Lanisteris – Kvazimodas su Stepheno Hawkingo intelektu. w in t e r isc o min g . n e t n u o t r .

Justinas Žilinskas

Vladimiro Ivanovo (V Ž) nuotr .

ri net tie, kuriems fantastika – greičiau nesąmonė nei žanras, kodėl jis aptarinėjamas netgi solidžiausių leidinių straipsniuose, o su kiekv ienu sezonu į niekada nebuvusius personažus įsikūnija vis garsesni ekrano vardai? Kaip sako vienas garbus žmogus (ir tai sakau be jokios ironijos) – pasikalbėkim.

Dėdulė su dviem R Šlovingas serialo kelias prasidėjo nuo romano „Sostų žaidimas“, kurį George’as Raymondas Richardas Martinas parašė dar tolimais 1996-aisiais. Knygai sekėsi tikrai neblogai: ją pirko, ji gavo apdovanojimų, prasidėjo tęsiniai, kurie iš planuotų trijų virto septyniais, du iš jų iki šiol dar nesukurti. Ir, pikčiausia, niekas nežino, kada jie bus parašyti ir ar šiuo metu 68-erių George’as dar spės tai padaryti.

Pasaulis neabejotinai geba išprotėti.

laisvalaikis

Kelionė po du Portugalijos simbolius Jei jau atostogauti Europoje, tai tame taške, kuris būtų vienas iš labiausiai nutolusių nuo Lietuvos.

r visai kitoks, nei išvažinė ta rytų europa, nuobodžiai tvarkinga vakarų europa, per brangi atsipalaiduoti Skandinavija ar tautiečių „darboviete“ tapusios britų salos. Tokius norus ir kriterijus atitiko Portugalija, kurioje šią vasarą teko atostogauti nei daug, nei mažai – aštuonias dienas. Tiek dienų tikrai nepakako visiems švelniu klimatu, auksiniais paplūdimiais, vynu ar UNESCO saugomais senamiesčiais garsėjančios Portugalijos užkaboriams išnaršyti, tačiau užteko bent kelioms šių gėrybių pamatyti ir pajusti, kuo kvėpuoja šalis. Turint tiek laiko, būtų nuodėmė bandyti apkeliauti visą šalį, nes tai tebūtų lėkimas ir pliusiukų dėliojimas lankytinų objektų sąraše, o juk atostogos skirtos ne tam. Todėl nu-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Paulius Čiulada

Žymusis Lello knygynas – vienas gražiausių pasaulyje. Portas. Pa u lia u s Č i u lad o s nuotr.

sprendėme išnaršyti pusę krašto – nuo Portugalijos veidu vadinamo Porto miesto iki imperine dvasia alsuojančios sostinės Lisabonos. Atostogų rojumi tituluojamą ir pietuose esantį Algarvės regioną palikome ateičiai – tingiai poilsinei kelionei, kai žydro vandenyno ir paplūdimių trauka bus didesnė nei noras susipažinti su šalimi.

Plytelių miestas Daug kas sakytų, kad Lietuvos susisiekimas su Portugalija nėra geras – tiesioginių skrydžių neturime. Visgi vargu ar maždaug penkių valandų skrydį su persėdimu kuriame nors Europos didmiesčių galime vadinti prastu susisiekimu. Ir tai tikrai nebrangu – tokį bilietą, planuojant kelionę iš anksto, galima įsigyti vos už kiek daugiau nei 100 eurų asmeniui.

Portas – neoficiali Šiaurės Portugalijos sostinė.

laisvalaikis

Tai, ko „Mercedes“ gerbėjai seniai laukė Kai pirmą kartą po internetą pasklido naujo „Mercedes-Benz“ visureigio „GLE Coupe“ nuotraukos, antraštėse sumirgėjo verdiktas: aptakus kupė formų BMW X6 šiame segmente – nebe vienas.

eturis varan čiuosius ratus turintis „mercedes“ mo delis buvo išnarstytas po varžtelį, aptarta kiekviena linija, o ginčai, kiek daug Štutgarto (Vokietija) „Daimler“ koncernas nusižiūrėjo nuo Miuncheno (Vokietija) BMW koncerno, įgavo aštrų prieskonį. Teisybės dėlei verta pasakyti, kad kupė kėbulo linijas ant savo visureigių ėmė paišyti ne vienas gamintojas, tačiau niekas neišdrįso įkelti kojos į teritoriją, kurioje šešerius metus karaliavo X6. Žinoma, galbūt ne visi gamintojai taip smarkiai norėjo atsipjauti kąsnį X6 auditorijos, kitiems galbūt neįtiko tai, kad X6 modelis, kad ir koks būtų populiarus, yra nišinis. Tad nebūdami tikri, kaip seksis konkuruoti su stipriu varžovu, į gamybą nesiveržė niekas. Išskyrus „Mercedes“.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

DINA SERGIJENKO

j u di t o s g r i g e ly t ė s ( V Ž ) N UOTR .

Įžūlus „Daimler“ koncerno elgesys buvo įvertintas. Rinkos ekspertai ėmė skaičiuoti, kad šiemet abu gamintojai gaus dalytis rinka ir parduotų visureigių skaičius bus itin panašus. Ženklo atstovai Lietuvoje taip pat sakosi pajutę klientų susidomėjimą, demonstraciniais modeliais potencialūs pirkėjai važinėja nuolat, parduotų automobilių skaičius taip pat auga.

Pervadino visus „GLE Coupe“ vardas automobilių gamoje atsirado po to, kai koncernas priėmė sprendimą kiek pakeisti sistemą, kaip vadinami vienokie ar kitokie modeliai. Kitaip tariant, visi vokiečių gaminami visureigiai pavadinimuose turi raides GL, o trečioji raidė nurodo modelio dydį. GL raidėmis atiduodama pagarba žymiajai „Mercedes“ G klasei.

„GLE Coupe“ linijos ne tokios aštrios – jos minkštesnės, nuosaikesnės, tad ir visureigis atrodo kiek apvalainas. Gamin t o j o nuotr.

Žvelgiant į „GLE Coupe“ iš šono norisi pasitikrinti, kuris modelis iš tiesų prieš akis. Gamin t o j o n u o t r .

Po raidėmis GLE užšifruotas ML modelio, tapusio GLE ir „GLE Coupe“ pagrindu, vardas.

Ernestas Parulskis

Vaiv o s A b r o mai t y t ė s n u o t r .

Slyvos šokolade Ekspedicija į Suvalkus nepavyko. Neatsipirko dėl pinigų ir pakenkė moraliai. Pinigus, tiesa, dar reikia suskaičiuoti – gal koks vienas kitas euras ir prisidėjo, bet noro skaičiuoti balansą nebuvo. vandos vyras nuo šeštadienio popie tės, kai išvažiavo iš „Kauflando“, paskutinės maršruto parduotuvės, vaikšto baisiausiai įsižeidęs – dėl gryno nieko, kai pagalvoji. Stovėjimo aikštelėje vyresnieji Markevičiai atrado į jų automobilį atremtą apšiurusį dviratį. Šalia jo susikaupęs rūkė jo šeimininkas, irgi neblizgantis. Markevičius valdingai, bet mandagiai paklausė: „Czy to pański welosyped?“ Dviratininkas netikėtai metė žemėn cigaretę, pašaipiai pamėgdžiojo intonaciją – „Mój, mój welosyped“, greitosiomis pasakė kelis rusiškus keiksmažodžius, skirtus tuteišiams iš Vilniaus, ir nuvažiavo. Markevičius, šešiasdešimt metų išgyvenęs Juodšiliuose, jaunystę ir brandą praleidęs su Lenkijos radijo pirmąja programa, buvo įsitikinęs, kad lenkiškai šneka puikiai ir tuteišizmo jo kalboje nėra. Markevičiaus dviratininko tirada visiškai nesutrikdė, labiausiai erzinosi dėl savo užmaršumo:

114

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

– Ir juk žinau, kad „rower“, o dabar, kaip koks baltarusis, – „welosyped“. Net sukirčiavau taisyklingai. – Tu ir esi baltarusis, – priminė vyrui Vanda. – Negali atsisakyti šaknų. Ir kaimynai tavęs nesuprastų. Pirmadienį į darbą Verkių dizaino ir interjero muziejuje Vanda atsinešė vieną Suvalkų trofėjų, saldainių dėžutę „Śliwka w czekoladzie“. Muziejaus eksponatų prižiūrėtojos, kurioms Vanda vadovauja, turi tradiciją grįžusios iš atostogų ar šiaip kelionių pasiūlyti bendradarbėms egzotiškų skanėstų. Vanda iki šiol negali pamiršti savo baisiausios skonio patirties, kai sukramtė juodą suomišką guminuką. Prižiūrėtojų kambaryje buvo tuščia. Moterys pradės rinktis po pusvalandžio. Vanda pakrapštė saldainių dėžutės apvalkalą. Plėvelė netikėtai lengvai įplyšo. Vanda ją nuėmė ir išmetė. Dangtelis atsidarė savaime. „Vienas nieko nereiškia“, – nusprendė ir įsi-

metė į burną. Kai į kambarį energingai įkaukšėjo geriausia Vandos draugė ir neoficiali pavaduotoja Nijolė, ant kartoninio dugno buvo likusios kelios slyvos šokolade, kurių vadinti vaišėmis nebevertėjo, tad Vanda ryžtingai uždarė stalčių, paslėpdama saldainius nuo nusivylusių žvilgsnių. „Juo labiau kad aš Suvalkuose dirbau“, – nutarė Vanda. Nijolė numetė rankinuką ant stalo, žiojosi pasisveikinti su drauge ir griausmingai nusičiaudėjo. Vanda pagraibė po saldainių dėžutę. Užčiuopė likusias penkias ar šešias šokoladines slyvas ir išsitraukė dar vieną. Šiek tiek nustebusi įsidėjo ją į burną ir susimąstė. Atsidarė durys. Nijolė numetė rankinuką ant stalo, bandė pasisveikinti, bet nesuspėjo – čiaudulys nutraukė pradėtą žodį. Vanda ištraukė ranką iš saldainių dėžutės ir įsmeigė žvilgsnį į duris. Po minutės pasigirdo aukštakulnių stuksenimas. Vanda laiko nešvaistė: – Nijole, aš turiu, ne..., jaučiu. Vienu žo-

Aidas Puklevičius

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Tobulas gaminys ieško tobulo pirkėjo Apie ką galvoja tūlas meistras, pirmą kartą į varstotą grūsdamas lapuočio pliauską, iš kurios rasis dar negirdėta ir nematyta, bet ūkiui didžiai praversianti detalė? Žinoma, jis galvoja apie idealų vartotoją. jam labai norisi, kad šitą deta lę įsigytų giedrai ir optimistiškai nusiteikęs žmogus. Toks, kuris naudosis ja tinkamai įvertindamas meistro gebėjimus ir entuziazmą. Jau paėmęs į rankas ryškią pakuotę, jis ilgai džiaugsis atspalvių harmonija, vykusiai parinktais šriftais ir nesikeiks paskutiniais žodžiais ieškodamas, bet taip ir nerasdamas, kaip tą pakuotę įveikti. Ypač jeigu detalė paslėpta po tais ypatingais plastiko gaubtais, kurių nei nagais suplėšysi, nei žirklėmis įveiksi, nei, pagaliau, kirviu sukaposi. Tokiais plastiko

116

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

gaubtais būtų galima saugoti „Moną Lizą“ Luvre, jais nuo teroristų ginti prezidentus, o nuo meteoroidų – planetą, tačiau iš bėdos jie tinka ir gaminiui apsaugoti nuo smalsaus pirkėjo rankų. Meistras tikisi, kad galų gale išpakavęs pirkinį laimingas vartotojas neskubės savo atšipusiais nagais mesti instrukcijos kur nors toliau. Ir nesunaudos jos pakuroms, katės kraikui ar langų termoizoliacijai. Taip, meistras žino, kad dažnas vartotojas nemėgsta skaityti instrukcijų, tačiau jis tikisi, kad šis atvejis bus kitoks. Ir

kad, prieš čiupdamas detalę ir paleisdamas ją į apyvartą, žmogus su derama pagarba spausdintam žodžiui atsivers lietuviškai, bulgariškai ir slovėniškai surašytą naudojimo vadovą. Nes prie jo pats meistras su nesavanaudiškiausiais šeimos nariais praleido ilgus rudens vakarus, galvodamas, kokie perspėjimai bus aktualūs ieškant, kaip geriausia panaudoti jo gaminį. Žinoma, šitam lūkesčiui nebus lemta išsipildyti. Vartotojas, net jei neturi židinio, katino ar kiauro lango, vis tiek sugalvos, kaip kitaip panaudoti

Sigita Šimkutė

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Tarnybinė meilė Pravažiuojant pro vieną verslo centrą šmėkšteli vaizdelis: ant stalo sėdi mergina, atsilošusi, rankomis už nugaros atsirėmusi į stalviršį. Virš jos palinkęs kostiumuotas vyras. Bučiuojasi taip, tarsi aplinkinis pasaulis neegzistuotų. Akimirksniu kraujas siūbteli man į skruostus – kažin ar dar kas nors, be manęs, pastebėjo šią sceną? valytojos žino geriau. Visais laikais, esant bet kuriai ekonominei ar politinei situacijai, organizacijos vidinę temperatūrą geriausiai jaučia mitybos piramidės žemiausios grandies atstovai – valytojos, kiemsargiai ir kiti smulkūs organizmai. Nes tik jie mato, kada kas ateina, su kuo išeina, ką atsineša ir išsineša, su kokiu paltu ar pėdkelnėmis, kokiu automobiliu atvažiuoja, kieno ranką spaudžia savo kišenėje. Mato, žino, jaučia. Krutina ūselius ir gudriai žybčioja akutėmis. Šitiems patarnautojams žarstomi trupiniai, nors jų kišenėse barška visrakčiai. Su jais, ypač su valytojomis, nenoriai sveikinamasi, tarsi būtų nemalonu pripažinti, kad ne jos įsiveržia į tavo erdvę su šlapiu skuduru, o tu joms trukdai išplauti grindis, tai yra tinkamai atlikti savo darbą. Negana to, ateini purvinais batais ir sutrypi jų triūsą. Todėl visi laikosi atokiau nuo valytojų ir sargų. Teko girdėti istoriją, kad vienos įmonės vadovai išspyrė entuziastingą darbuotoją, nes tas pradėjo šniukštinėti pas kontoros ūkvedį ir vairuotoją, kaip iš tikrųjų sekasi jo darbovietei. Kam patiktų įtarūs tipai, kurie

118

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

aklai netiki kiekviena tavo prezentacijos su begale kylančių skaičiukų skaidre? Didelės korporacijos nori, kad jų darbuotojai išpažintų vienatinę Verslo Bažnyčią – tik jas pačias ir nieko daugiau. Netikinčių savo direktoriumi ir jo negarbinančių niekam nereikia. Pavojingi tie nelojalūs: įsileisk tokį paršą, dar į valdybos kėdę užsiropš. Nelengva sėdėti valdžios olimpe: kuo aukščiau kyli, tuo skaudžiau žemyn kristi. Sėdi ant tos kėdės, užpakaliu balansuoji, o pavaldiniai iš apačios dėbčioja, dantis šiepia, laukia maitvanagiai, kada žemėn šniosies. Gal todėl tiek mažai vadovaujamus postus užimančių moterų – kuriai norėtųsi, kad po sijonu žvilgčiotų. Bet vis tiek nužiūrės... Pastebės pro marškinių tarpusagius švysčiojančią odą ir liemenėlės kaspinėlį tarp krūtų. Kritiškai įvertins dėvimų kelnaičių formą, prasimušančią pro kelnes ar sijoną. Ir užfiksuos kiekvieną neatsargų pasilenkimą – tiek iš priekio, tiek iš užpakalio. Bet valytojos... Valytojos žino geriau. Jei kabinete užgeso šviesa, tačiau niekas pro duris neišėjo, jei visi kabinetai užrakinti, o po langais vis dar stovi generalinio automo-

bilis, vadinasi, nereikia lįsti pro durų skylutę. Sėdėk ir tylėk. Apsimesk, kad nematai, kantriai šluoste blizgink fikuso lapelį. Tylomis išnešk šiukšles, nematydama nei tuščio vyno butelio, nei krūvos sugniaužytų vienkartinių servetėlių. Nuvalyk stalą su keistų fraktalų atspaudais ir praverk langą, kad išsivėdintų prakaitas, sumišęs su moteriškais kvepalais. Šiukštu suklysti. Pradilę pėdkelnių keliukai nebūtinai reiškia, kad mažoji biuro šarman ilgai klūpėjo ant šiurkščios kiliminės dangos. Galimas daiktas, šarman neatidžiai vilkosi pėdkelnes šįryt, o jų pakinkliai nusitrynė į odines visureigio sėdynes. Balzgana dėmė ant generalinio kostiumo kelnių nebūtinai yra tai, ką jūs dabar pagalvojote. Tai galėjo būti visai kitos kilmės skystis. Arba šarman nevykusiai spjovė generaliniam į veidą ir seilė nutiško nepasiekusi tikslo, antraip, ko šioji išzvimbė iš biuro paraudusiomis akutėmis. Valytoja teškendama šlapiu skuduru ne kartą pagalvojo, kad būdama šarman motina tuo pačiu grindų skuduru nuvalytų jai ryškų makiažą, gerai ištrinktų lako pri-

Jurga Vilpišauskaitė J u r g o s V il p i š a u skai t ė s n u o t r .

Malta para ir jos valandos džordžas į savo barą amanda šv.tomo gatvėje ateina kaip visada – ketvirtą po pietų. Karštame puode iš namų atsineša vištos krūtinėlę, kepsnį ir ryžių su pomidorų padažu. Netrukus pavalgęs pietus iš namų grįžta Martinas. Jis išplauna nešvarias stiklines ir įsipila pigiausio alaus Skol. Apie šeštą užeina bibliotekininkas Naidželas. Jis dar pernai buvo Florianos miesto, esančio arčiausiai sostinės, meru. Kaip paprastai, Naidželas paprašo baltojo vyno. – Orraijt, – paklausia vieni kitų, ar viskas gerai. – Orraijt, – visi atsako, kad viskas gerai, nors Naidželo kažkada pažadėta vakarienė čia sėdintiems, jei jis taps meru, ir nebuvo pataisyta. Duris lėtai praveria Ganis, neseniai pradėjęs vaikščioti su lazda. Jam jau beveik devyniasdešimt metų, bet jis prisimena, kaip dir-

Mario ir Amanda.

120

bo pasiuntiniu ir nešdavo karalienei Elžbietai laiškus du kartus per dieną. Ji gyveno Maltoje 1949–1951 m., kai jos vyras Velso princas Philipas dirbo laivyne. – Ji man sakydavo „labas rytas“ ir „laba diena“, – svajingai kartoja Ganis, nešdavęs ir Elžbietos laiškus jos tėvams. Jis prisėda prie stalo. Visi čia turi savo vietas. Ganis nesupranta, kodėl Maltoje barai ištuštėjo. Anksčiau visi po darbo rinkdavosi į barą. Žmonos jiems paruošdavo valgyti ir sudėdavo išsinešti. Jie grįždavo namo, pasiimdavo maistą ir išeidavo, kad vaikai netrukdytų jiems pailsėti. Prieš 50 metų, kai čia gyveno britų kariai, Florianoje buvo septyni, o dabar tik pustrečio tūkstančio gyventojų. Ganis prisimena karą ir dieną, kai bomba nukrito ant kino teatro

Šv. Publijaus bažnyčia.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Regent cinema. Tuo metu filmą „The North West Mounted Police“ žiūrėjo 41 žmogus. Ganis namuose turi tris televizorius, nes nemoka perjungti kanalų. Vienas rodo nacionalinę televiziją, antras – futbolą, trečias – partijos naujienas. Savo virtuvėje jis nuo ryto gamina troškintą triušį arba aštuonkojį vyne, o atėjęs į Amandą dar ilgai kalba apie britiškus receptus su gravy padažais. Kartais Ganis pavalgydina namuose negaminantį Džiovanį. Po karo jo tėvas dainininkas Gaetanas išgarsėjo itališkas ir angliškas melodijas uždainavęs maltietiškai. Iki tol visi manė, kad maltietiškai dainos skamba šiurkščiai, bet nuomonę pakeitė Gaetano sukurti žodžiai apie išdykusius vaikus ir gyvenimą Valetoje britų imperijos laikais. Pavalgęs Džiovanis atsistoja prie baro išspręsti Times of Malta dienraščio pabaigoje esančio sudoku.

Balkonai-tualetai.

Lėta Maltos gatvė.

žvilgsnis

Svarbiausias lapkričio kultūros įvykis – naujojo Džeimso Bondo filmo premjera. „ R e u t e r s “ n u o t r .

LAPKRITĮ VERTA ATKREIPTI DĖMESĮ Ar pavyks atvėsinti planetą

apkritį rinkimų kalendoriuje – gana egzotiškos šalys. Iš tikrųjų būtų keista tikėtis, kad kam nors Lietuvoje galėtų būti įdomu ar svarbu, kas bus išrinktas į Mianmaro, Gibraltaro ar Burkina Faso parlamentus. Kiek įdomesni gali būti rinkimai į Azerbaidžano ar Padniestrės parlamentus, bet juk tuose kraštuose nelabai yra politikos, tad ir domėtis ne itin tenka. Įdomūs gali būti parlamento rinkimai Kroatijoje – vis dėlto tai Europos Sąjungos šalis. Kol kas apklausose ir valdantieji socialdemokratai, ir opozicija vertinami apylygiai, bet opozicijos, Kroatijos demokratinės sąjungos, reitingų dinamika gražesnė. Na ir nepamirškime viena akimi dairytis į prezidentines lenktynes už Atlanto – pirminiai rinkimai abiejose didžiosiose partijose tęsiasi, rengiami nauji debatai. Kol kas aiškūs du dalykai: demokratų pusėje Hillary Clinton labai greitai stiprina savo pozicijas, o respublikonų pusėje Donaldas Trumpas, atrodo, pamažu pradeda dingti iš viršūnių.

122

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS LAPKRITIS 2015

Ko gera, pats svarbiausias pasaulinio masto įvykis mūsų laukia mėnesio pabaigoje, lapkričio 30 d., Paryžiuje. Ten vyks Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija. Anot organizacinio komiteto, šios konferencijos tikslas – pirmąkart per 20 metų derybų – pasiekti įpareigojantį ir visuotinį susitarimą dėl klimato. Kai kurie sako, kad popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato si“ buvo paskelbta norint paveikti ir konferencijos nuotaikas. Dideliu žingsniu pirmyn laikoma tai, kad pirmąkart didžiausios teršėjos – Kinija, Brazilija, Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos ir Indija – prieš konferenciją pasidalijo savo anglies dioksido išmetimo mažinimo planais. Iš viso 150 tautų įsipareigojo mažinti išmetimą. Tikslas – pasiekti 2 laipsnių Celsijaus augimą. Teigiama, kad tuomet sulėtėtų dykumėjimas, ledynų tirpimas. Be kita ko, didžiulių žmonių masių kraustymasis susijęs ir su tuo, kad kai kuriuose Afrikos ir Azijos regionuose klimatas žemdirbystei darosi ne toks tinkamas. Bet juk tokie pa-

tys tikslai iš esmės kelti ir pasirašant 1997 m. Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kiote protokolą. Taigi jau beveik dvidešimt metų intensyviai bandoma susitarti dėl klimato kaitos, bet daugybė veiksnių – nuo ekonominių iki socialinių – vis nutolina tokį susitarimą. Ir kažin ar Paryžiuje galima tikėtis rimtesnio proveržio. Bet vis dėlto tikėkimės. O kultūros (nes masinė kultūra kartais yra gerokai svarbesnė nei vadinamoji elitinė) pasaulyje neabejotinai svarbiausias šio lapkričio įvykis (Lietuvoje, kai kur kitur tai jau praeitis) – naujo, dvidešimt ketvirtojo, bondiados filmo „Spektras“ (taip vadinasi tarptautinė nusikaltėlių organizacija, paminėta jau pačiuose pirmuosiuose Bondo filmuose) premjera. Jį gali pranokti nebent tik septintojo „Žvaigždžių karų“ filmo premjera, bet apie tai rašysime, dairydamiesi į gruodį. Tačiau paminėjome tuodu filmus ne šiaip – jie abu yra šiuolaikiniai epai, svarbūs šiuolaikinės mitologijos elementai. Tad eikite žiūrėti filmo apie superagento nuotykius.