Verslo klasė, 2016 kovas

2 0 16 KOVA S

PRABANGA: RADIKALUS POSŪKIS NUO DAIKTŲ PRIE PATIRČIŲ PREKYBOS CENTRŲ ATEITIS – SUKURTI POREIKĮ

Mano KONKURENTAS –

ro bo

tas KLIENTAI NĖRA KVAILI. TAI JŪS BEVILTIŠKAI ATSILIKOTE

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

KAINA 4 90 Eur

laisvalaikis

10

20

apie ką kalba pasaulis

10 | Svarbiausios vasario politikos,

82

žmonės ir įžvalgos

20 | Vito Di Bari: Esame naujos eros priešaušryje

mokslo, verslo ir kultūros temos

Vizija Lietuvai – ateities technologijų laboratorija.

24 | Hasanas Serkanas Binyaras: Tikslas – tapti mados diktuotoja

Turkijos skrydžių bendrovė virš rizikingų zonų neskraido.

28 | Andersas Aslundas: Dveji metai po Maidano – tarp proveržio ir prarajos

10

18

Aivaro Abromavičiaus atsistatydinimas sukėlė politinę krizę Ukrainoje.

mėnesio komentaras

18 | Mykolas Katkus:

Rinkimai – didžiausias šou

Donaldas Trumpas atskėlė trečdalį Respublikonų partijos.

6

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

28

2016 KOVAS

32 | Panirti į prabangą

Pagrindinis akcentas – ne prekių ženklui, o unikaliai vartotojo patirčiai.

76 | Varvantis auksas.

Medaus medžioklė Kenijoje

Vis daugiau Kenijos ūkininkų įsitraukia į bitininkystę.

36 | Negalvok, ko trūksta, kurk poreikius pats Lietuvoje iki šiol neatsirado nė vieno į viziją orientuoto prekybos centro.

40 | Kai atima verslo vamzdį

Permainos laukia ir bankų, ir universitetų.

44 | JAV kariuomenė: robotų karai JAV gynybos sekretorius Ashtonas Carteris: „Turime būti pasirengę pažangiam priešui.“

50 | Švyturiai ir kiti Lietuvos judintojai

54 tema

Algimantas Markauskas: „Universitetai tik atranda vadybą.“

76 82 Žingsnis po žingsnio aukštyn su „Kia Optima“ Korėjiečiai į pageidavimus atsižvelgė.

88 | Kur dėti kiaušinių baltymus Galima pasigaminti morengų.

92 | Muzika: Leiskite jums pagroti hiphopo Kendrickas Lamaras – nominuotas ir apdovanotas.

94 | Kinas: Bažnyčios pamatai vėl braška

„Sensacija“ – vidutiniškas, bet gausiai apdovanotas filmas.

96 | Technika: Beveik kompiuteris: „Microsoft Lumia 950XL“

Iš dizaino neatrodo, kad šis telefonas – įmonės flagmanas.

Ši pramonės revoliucija pakeis viską Pasaulyje garsiai prabilta apie ketvirtąją pramonės revoliuciją.

62

visuomenė ir laisvalaikis

62 | „Oskarų“ belaukiant: istorijos ir žemės dalybos, kiti globalūs žaidimai (II)

98

skiltys

98 | Ernestas Parulskis: Didelis žaidimas

Žaidimai yra neįgyvendinto noro kolekcionuoti patenkinimas.

100 | Aidas Puklevičius: Pirmojo įspūdžio magija

Niekada neskaitykite patarimų knygų.

102 | Sigita Šimkutė: Veronika ir ponas Linkedinas Iš mūsų ketverto labiausiai su vyrais nesisekė Veronikai.

Civilizacijos, apie kurias Vakarai nežino nieko.

104 | Jurga Vilpišauskaitė:

68 | Emigrantų ruošimas – šalies sėkmės požymis

Danguje skraido pulkai afrikinių marabu.

Džindžos miesto garsai

Emigracija gali būti ir sugebėjimo rasti naujų galimybių požymis.

72 | Utenos aklagatvis XXI a.

Lietuvos rajonų centrai miršta ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl nesugebėjimo ištrūkti iš mitų.

106

Žvilgsnis 2016-ųjų kovą verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

7

KALBA PASAULIS

Hierarchų susitikimas

Vasario 12 d. Kuboje, Havanos oro uoste, susitiko popiežius Pranciškus ir Stačiatikių bažnyčios Maskvos patriarchato patriarchas Kirilas. Kuba buvo pasirinkta turbūt todėl, kad ji yra vienodai toli nuo Maskvos ir Romos. Ir nuo Stambulo, kuriame reziduoja likusios Stačiatikių bažnyčios lyderis – Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus.

Anot Vatikano ir patriarchato atstovų, susitikimas buvo rengiamas 20

metų. Tokio susitikimo nebuvo nuo 1054 m., kai popiežius Leonas IX ir Konstantinopolio patriarchas Michailas Kerularijus vienas kitą atskyrė nuo Bažnyčios. Abu hierarchai teigė, kad dviejų valandų pokalbis buvo itin vaisingas. Priimta bendra deklaracija. Žinoma, juodu buvo ir kritikuojami.

Patriarchas – Rusijoje dėl bendravimo su „prakeiktais eretikais“, popiežius – Vakaruose ir Ukrainoje dėl labai atsargios pozicijos Rusijos agresijos Ukrainoje atžvilgiu.

Popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimas rengtas 20 metų. „ R e u t e r s “ n u o t r .

10

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

Miunchenas ir saugumas

Gravitacijos bangos

Vokietijoje, Miunchene, 52-ą kartą vyko tradicinė saugumo konferencija. Padėtis Sirijoje ir Ukrainoje, „Islamo valstybė“ – šios temos šiemet, be abejo, buvo svarbiausios. Garsiausiai nuskambėjęs ir labiausiai aptarinėjamas pasaulyje, ko gero, buvo Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo pasisakymas: „Mes iš esmės nuslydome į naujojo šaltojo karo laikus.“ Prieš devynerius metus – 2007 m. – toje pačioje konferencijoje Vladimiras Putinas pasakė labai agresyvią kalbą, kuri ir laikoma Rusijos politikos griežtėjimo Vakarų atžvilgiu pradžia.

Lazerinių interferometrų gravitacinių bangų observatorijos (LIGO) fizikai pranešė, kad sugebėjo aptikti prieš šimtą metų Alberto Ensteino numatytas gravitacines bangas arba erdvėlaikio ribulius. Buvo užfiksuotas dviejų susijungiančių juodųjų skylių signalas. Atstumas iki signalo šaltinio – 1,3 mlrd. šviesmečių. Nors A. Einsteinas ir numatė gravitacines bangas, jis pats netikėjo juodųjų skylių buvimu. Atradimas svarbus tuo, kad žmonija įgijo iš esmės naują informacijos apie kosmosą gavimo būdą.

Labiausiai aptariamas buvo Dmitrijaus Medvedevo pasisakymas Miuncheno konferencijoje. „ R e u t e r s “ n u o t r .

Daktaras Kipas Thorne’as pranešė apie aptiktas gravitacines bangas. „ R e u t e r s “ nuotr.

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

11

žmonės

>>

Žmonės yra geresni, nei mano

„Po penkerių– dešimties metų iš esmės keisis gamyba, paskirstymas, logistika“, – pasakoja italų futurologas Vito Di Bari. V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

„Jeigu italui suriši rankas, jis nesugebės ištarti nė žodžio“, – prisimenu seną vertėjų priežodį žiūrėdamas į inovacijų futurologą Vito Di Bari, viešintį Lietuvoje vieno renginio proga. Šešiasdešimtmetis italas mostaguoja, iliustruodamas savo teiginius stveriasi ant stalelio padėtų puodukų ar šaukštelių.

B

et pokalbis įtrau­ kia, ir po kelių minučių aš jau visas pa­ niręs į pašnekesį, mostai nė kiek netrukdo.

Tik padeda.

Jūs, be abejo, esate girdėjęs fantasto Ar­ thuro C. Clarke’o teiginį, kad kiekviena pa­ kankamai ištobulinta technologija yra ne­ atskiriama nuo magijos. Ar sutiktumėte?

Sakykime. Bet esmė ne technologijos. Esmė visada žmonės. Magija yra tai, kaip naudojame technologiją, kaip mes patys galime iš esmės pakeisti – net nesveikai pakeisti, kaip mėgo sakyti Steve’as Jobsas, – savo gyvenimus.

Technologija pati savaime yra tiktai įrankis.

Nuo gyvūnų mes skiriamės tuo, kad mokame naudoti įrankius. Jie svarbūs, bet įrankiai yra tik įrankiai. Daug svarbiau tai, ką mes darome

20

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

Aurelijus Katkevičius

Aušros barysienė s Nuotr .

su jais. Pavyzdžiui, šitas telefonas. Galima jį naudoti ir nekeičiant gyvenimo būdo – kaip tradicinį telefoną. Darykite tiesiog taip, kaip elgtumėtės turėdami laidinį telefoną, – būkite namuose tam tikru skambučiams skirtu laiku. Įrankis nekeičia jūsų gyvenimo. Bet štai nauja technologija – ir tau nebebūtina būti biure, gali dirbti kaime. Ir tai jau yra magija. Tai, kaip visi šitie dalykai padeda mums pakeisti gyvenimą, ir yra magija. Taigi, kas yra magija – technologijos ar mūsų sąmonė, sugebėjimas būti atviro proto, nuolat keistis?

Ne kartą sakėte, kad turėsime perkurti realybę. Kaip?

Esame naujos eros priešaušryje. Žmonės to dar nesuvokia. Mokslas nutolęs, yra šioks toks atstumas tarp laboratorijos ir gatvės. Be

Žmonės turi labiau pasikliauti savimi.

Kas norės mašinos, kuri negali pati parkuotis? Kas norės vaistų spintelės, kuri neperspėja, kad jau laikas gerti vienus ar kitus vaistus?

Ir kas tada nutiks? Kalbant apie ekonomiką – žmonės atsisakys senųjų ir pirks naujos kartos daiktus. Bus naujas ekonomikos šuolis.

Kai garą pakeitė elektra, reikėjo iš naujo sukurti visus daiktus. Kodėl turiu skalbti su skalbimo lenta, jeigu yra skalbimo mašina? Ir kas tuomet nutinka su skalbimo lenta?

to, kai atsiranda kas nors naujo, visi iš karto daug kalba apie tai, bet tuomet technologija dar nebūna parengta gyvenimui. Taigi mes laukiame, laukiame, laukiame ir palengva linkstame pamiršti. O paskui technologija ateina į gyvenimą, ir mes vėl nustembame.

Mums atrodo, kad technologijos keičiasi labai sparčiai. Iš tikrųjų tai nevyksta taip greitai.

Mes esame tokios eros pradžioje, kurią aš vadinu smartifikacija. Tai reiškia, kad viskas, ką turime, gali būti sujungta – puodukas, šaukštelis. Pavyzdžiui, australų vyno gamintojai laimi konkurencinę kovą su mūsų vyno gamintojais, bet – Dievas mato – mūsų vynas geresnis. Kodėl jie laimi? Nes jie sukūrė išmanųjį butelį. Parduotuvėje pirkėjas, naudodamasis telefonu, gali per-

skaityti tai, kas yra ant butelio, – jis gauna informacijos apie regioną, derlių, patarimų, kaip derinti vyną su maistu, kaip jį patiekti. Japonijoje kiekvienas turi išmanųjį telefoną – ir ką jie daro? Jie perka australų vyną. Gaminti gerą vyną neužtenka, turi galvoti apie tai, ko dar, kokios dar informacijos norės pirkėjas.

Reikia padėti japonams suprasti kultūrą, kuri nėra jų, – jų kultūra yra sakės, o ne vyno. Aš irgi, jeigu pirkčiau sakės, norėčiau tokios, kuri mane moko, kaip ja džiaugtis.

Nes viskas tampa patirtimi.

Ir kai visi objektai gali būti išmanūs, kai jie pradės statistiškai suprasti, ko mes norime, kai atsiras prisitaikančios technologijos, kas tuomet norės turėti senesnius modelius?

O jeigu dar pagalvotume apie 3D spaus­ dinimą?

3D spausdinimas yra eksperimentinės stadijos, kol kas spausdinami prototipai. Tai labai ankstyva stadija. Tai, kad žmonės piešia urvuose, nereiškia, kad jau tuoj atsiras Michelangelo. Dabar smalsuoliai, menininkai naudoja technologijas, kuria prototipus, žaidžia su galimybėmis. Pažiūrėkime į galimą scenarijų po penkerių ar dešimties metų. Kas bus? Mes neisime pirkti kai kurių daiktų, mes juos spausdinsime.

Tai keičia visą mažmeninę prekybą, paskirstymą, logistiką. Logistikos grandinė dingsta. Su „iTunes“ ir S. Jobsu tas pats nutiko muzikos industrijai. Mes pripratome prie naujo nepaprastai greito būdo gauti muzikos ir jos klausytis. Aš sakau – mūsų karta – jūs ir aš – pripratome prie naujos technologijos.

Bet kita karta jau gims su šita technologija, jie nežinos kitokios. Po penkerių ar dešimties metų bus taip, kad sukursime naujus objektus, o žmonės juos parsisiųs, taip, kaip yra su programėlėmis. Kada pastarąjį kartą pirkote automobilinę navigaciją? Dabar jūs turite „Google Maps“. Kam jums dar vienas gabaliukas plastiko? Jį reikia pagaminti, jis kainuoja.

Dabar pagalvokite – mes galėsime namuose pasigaminti, sakykime, mažų daiktų, pavyzdžiui, puoduką. Didesnius daiktus spausdins parduotuvės. Visa logistika – atsivežti juos iš parduotuvės. Grįžkime prie namuose spausdinamų daiktų savybių – jie turi būti maži ir nereikalauti daug ir įvairių žaliavų.

Mes negalėsime nusipirkti visų rūšių pasaulio žaliavų, jų turės būti vos kelios – keramikos, stiklo, metalo, plastiko. Tai drastiškai pakeis gamybos pasaulį, kaip ir logistikos, skirstymo. Matote, kiek daug permainų dėl 3D spausdinimo. Taigi tai nėra vaikų žaislas.

O tada nutiks du dalykai – vienos įmonės žinos, kad taip bus, pasikinkys bangą ir bus

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

21

žmonės

Hasanas Serkanas Binyaras:

tikslas – tapti mados diktuotoja

„Turkish AirlinEs“ atstovybės Lietuvoje vadovas Hasanas Serkanas Binyaras: „Manau, kad visoms trims Baltijos šalims būtų optimalu turėti vieną bendrą oro linijų bendrovę.“ J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) nuotr.

Komercinės aviacijos rinkoje yra keistas paradoksas: beveik kiekvienas jos dalyvis – oro uostai, lėktuvų ir variklių gamintojai, kelionių agentūros, logistikos ir antžeminio aptarnavimo bendrovės – šiais laikais mėgaujasi nemažu pelnu. Beveik kiekvienas...

N

es didžiausia rin­ kos ironija ta, kad įmonės, nuo kurių visa tai priklauso, kurios faktiškai perveža keleivius arba krovinius, pati svarbiausia grandis visoje verslo horizontalėje, t. y. oro linijų bendrovės, nuolat kovoja dėl išlikimo ir bent jau finansinių galų suvedimo.

Mes, lietuviai, turime daug karčios patirties dėl šio paradokso. Bankrutavusi privatizuota valstybinė bendrovė „Lietuvos avialinijos“, du žlugę bandymai kurti naujas privačias oro linijų įmones. Ir kodėl? Rodos, ir Darius su Girėnu puikavosi ant litų banknotų, ir aviacija kaip sportas mums nesvetima, ir aviacijos specialistų nors vežimu vežk, ir aviacijos plėtros strategijų prikurta už šimtus milijonų eurų, ir pačioje Lietuvoje latvių oro linijų bendrovė sėkmingai veikia... Kodėl lietuvišką komercinę aviaci-

24

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Vladimiro ivanovo (V Ž) nuotr .

ją persekioja tokia bloga karma? Šį klausimą skubu užduoti kiekvienam, bent kiek pažįstančiam Lietuvos rinką, ir ypač sėkmingai veikiančios skrydžių įmonės darbuotojui – „Turkish Airlines“ atstovybės Vilniuje vadovui Hasanui Serkanui Binyarui (38 metų). Tad kodėl Lietuvai nelemta turėti savo komercinio oro vežėjo, o Latvija tokį turi? „Visų komercinių lietuviškų oro linijų bendrovių verslo modelis buvo pagrįstas pervežimu iš taško A į tašką B, – teigia H. S. Binyaras. – Manau, tai buvo ir tebėra pirma nesėkmės priežastis. Šiais laikais įmanoma išgyventi tik su skrydžių tinklu, pagrįstu tranzitinio centro (angl. „hub-and-spoke“) sistema – keleivių pervežimu per vieną centrą į kitus miestus. „Air Baltic“ gali išsilaikyti šioje rinkoje, nes Ryga tapo kad ir nedideliu, bet vis dėlto tranzitiniu

Nėra gėdinga neturėti nacionalinio vežėjo.

tikslas – tapti mados diktuotoja

centru. Be to, Vilniaus geografinė padėtis, aviacijos terminais kalbant, jo „gravitacinis laukas“ yra kur kas mažesnis nei Rygos, ir tai gali būti antra priežastis, dėl ko lietuviškai aviacijai buvo sunkiau pritraukti keleivių.“ „Bet nėra gėdinga neturėti nacionalinio vežėjo, – H. S. Binyaras puola guosti manęs, paraudusio iš gėdos ir sielvarto, – aviacijos rinka labai konkurencinga, ir bankrotas joje yra kasdienybė. Kas nežino garsiosios Richardo Bransono, įmonės „Virgin Atlantic“ įkūrėjo, frazės: „Jei nori komercinėje aviacijoje tapti milijonieriumi, iš pradžių turi būti milijardierius.“ Aš dar pridurčiau, kad norintys patekti į aviacijos rinką patiria nuostolių net nepradėję savo operacijų. Tad ir Lietuvai nėra ko išgyventi, kol rinkoje yra

nemažai žaidėjų, tenkinančių keleivių poreikius. O ir šiaip manau, kad visoms trims Baltijos šalims būtų optimalu turėti vieną bendrą oro linijų įmonę.“ „Turkish Airlines“ atstovybės vadovas H. S. Binyaras gimė ir augo Izmiro mieste, vakarinėje Turkijos dalyje. 1999 m. ten baigė universitetą, įgijo inžinieriaus diplomą.

Po studijų išvykęs į Angliją patobulinti anglų kalbos žinių, Birmingame įsidarbino kelionių organizavimo agentūroje, rengiančioje keliones į Turkiją bei šiaurinę Kipro dalį, – ten praleido ištisus dešimt metų dirbdamas buhalterijoje, rezervacijų, IT ir komercijos skyriuose. 2009 m. „Turkish Airlines“ pasiūlė H. S. Binyarui dirbti Birmingame atidaromame įmonės skyriuje. Pradėjęs

karjerą kaip rinkodaros vadybininkas, prieš trejus metus H. S. Binyaras baigė vadovų kursus ir buvo paskirtas vadovauti atstovybei Vilniuje. Čia jis gyvena su savo šeima, čia gimė ir jo dukra. „Turkish Airlines“, jau beveik trejus metus skraidanti ir į Vilnių, yra daugiausia pasaulio šalių – 113 – pasiekianti oro linijų bendrovė ir planuoja skraidyti į dar daugiau. Ar tokia skrydžių geografijos plėtra nekelia pavojaus pavirsti kolosu molinėmis kojomis?

Jei pernelyg išsiplečiama, taip, be abejo, tačiau mes tokie nesijaučiame. Mūsų tinklo plėtrą pirmiausia lemia geografinės priežas-

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

25

žmonės

Dveji metai po Maidano – tarp proveržio ir prarajos

Švedų ekonomistas Andersas Aslundas: „ES jau pavėlavo. Ir tai gėda.“ „ R I A N o v o s t i “/ „ S can p i x “ n u o t r .

Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas per Maidano įkarštį dienoraštyje rašė: „Dievo pamiršta šalis. Virš jos – dūmai. Po dūmais vyksta valdžios derybos. Banditai ir revoliucionieriai.

Revoliucionieriai ateityje dar gali tapti banditais. Banditai jau vargu ar eis į revoliucionierius.“

D

veji metai po to, kai tuometis šalies prezidentas viktoras janukovyčius spruko į Maskvą ir netrukus jo vilose pradėti rasti auksiniai batonai, bet susigaudyti painiuose šalies politiniuose koridoriuose, kuriuose susipina senieji oligarchiniai ir naujųjų geradarių interesai, ne lengviau negu kadaise.

Aivaro Abromavičiaus, Ukrainos ekonomikos plėtros ministro ir vieno veržliausių reformatorių, atsistatydinimas vasario pradžioje sukėlė politinę krizę šalyje ir bedė pirštu į pilkųjų kardinolų pastangas reformas paversti karikatūra.

Klestinti korupcija ir nebaudžiamumo atmosfera, dveji itin gilios recesijos metai, Krymo aneksija ir Maskvos kurstomas karas šalies rytuose vis dar palieka atvirą klausimą – ar

28

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

Rimvydas Ragauskas

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

revoliucijos romantikai sudaužytomis širdimis galiausiai netaps radikalais.

Vis dėlto tuos dvejus metus, nepaisydama pasipriešinimo, Ukraina bandė stumtis reformų keliu. „Esminis klausimas – ar matysime reformų įtvirtinimą“, – mintimis su VK skaitytojais dalijasi Andersas Aslundas, švedų ekonomistas ir vienas žymiausių Ukrainos ekspertų, kuris be skrupulų kritikuoja tiek kovą su korupcija šalyje, tiek ES neveiksnumą bendradarbiaujant su Ukraina.

Pone Aslundai, į Ukrainos reikalus esate įsitraukęs nuo pat Maidano revoliucijos.

Kaip vertinate per dvejus metus nueitą kelią reformuojant šalį. Ko matome daugiau – struktūrinių reformų ar pokyčių imitavimo?

TVF balsas Ukrainoje labai svarbus.

Dveji metai po Maidano – tarp proveržio ir prarajos

inf.

Anderso Aslundo dosjė Žymus švedų ekonomistas, vienas svarbiausių ekspertų, nagrinėjančių Ukrainos problemas. 2015 m. balandį pasirodė jo knyga „Ukraine: What Went Wrong and How to Fix It“ (angl. „Ukraina.

Kas buvo ne taip ir kaip tai pataisyti“).

JAV analitikos centro „Atlantic Council“ vyriausiasis mokslo darbuotojas. Prieš tai dirbo daugybėje prestižinių analitikos centrų, įskaitant „Peterson Institute for International Economics“ (2006–2015 m.), „Carnegie Endowment for International Peace“ (1994–2005 m.).

Ekonomikos klausimais patarinėjo kelioms vyriausybėms, įskaitant Rusijos (1991– 1994 m.) ir Ukrainos (1994–1997 m.). Dirbo Švedijos diplomatu Kuveite, Šveicarijoje, Lenkijoje, Rusijoje.

Oksfordo universiteto ekonomikos mokslų daktaras. 13 knygų, daugybės straipsnių prestižiniuose leidiniuose autorius.

Dėsto Džordžtauno (JAV) universitete.

Pastaruosius porą metų matėme radikaliausias reformas šalies istorijoje. Dėl to ir stebime pasipriešinimą, bet to ir reikėjo tikėtis.

Ukraina perėjo tris reformų periodus. 1994– 1995 m. įvykdyta makroekonominė stabilizacija. 2000 m. vyko dereguliacijos ir privatizacijos procesai, leidę ekonomikai pradėti sparčiai augti.

Dabartiniu periodu stebime labai svarias reformas. Tradiciškai labiausiai korumpuota sritis buvo energetikos sektorius. Pernai dujų ir elektros kainos namų ūkiams buvo pakeltos iki keturių kartų. Šiuo metu jos maždaug atitinka rinkos lygį.

Tai labai svarbus laimėjimas, leidęs valstybei sutaupyti apie 7 proc. BVP, kurie kitu atveju būtų įrašyti į biudžeto deficitą.

Pereita prie laisvai svyruojančio šalies valiutos grivinos kurso, šis žingsnis padėjo panaikinti einamosios sąskaitos deficitą.

Ukrainai pavyko padidinti užsienio valiutos atsargas nuo 5 mlrd. dolerių prieš metus iki 13,4 mlrd. dolerių dabar.

Matome bankų sektoriaus valymąsi – 65 šalies bankai iš 180 buvo uždaryti. Iš principo šios įstaigos buvo tiesiog nusikalstamumo židiniai. Įvedama elektroninė viešųjų pirkimų sistema. Vyriausybės skaičiavimu, dėl efektyvesnių ir ne tokių korumpuotų pirkimų valstybės išlaidos gali sumažėti suma, kuri prilygsta maždaug 2 proc. BVP. Vyksta dereguliacija, nors, žinoma, dar lieka daug darbo. Atsisakyta daugiau negu

15 tūkst. sovietinio stiliaus techninių standartų. Šalis pajėgė sumažinti išlaidas 10 proc. BVP. Stebina tai, kad nebuvo jokių protestų šiuo klausimu.

Vis dėlto nuo 2015 m. liepos matėme ministrų reformatorių atsistatydinimo bangą, paskutiniuoju tapo A. Abromavičius. Kaip tai paaiškintumėte? Žmogus, kuriam tenka visa atsakomybė, yra Ihoris Kononenka (ne kartą korupcija kaltintas Rados narys ir Porošenkos bloko pirmininko pavaduotojas, šiuo metu suspendavęs pareigas partijoje. A. Abromavičius įvardijo, kad jis darė spaudimą skirti tam tikrus žmones į konkrečius postus – VK.).

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

29

įžvalgos

>>

Panirti į prabangą Prabangos rinkoje pastaruoju metu netrūksta sujudimo, ir toli gražu ne visi pokyčiai vertinami teigiamai. Tačiau naujų tendencijų triukšme ryškiausia viena kryptis: prabangos sinonimu ilgai buvę išskirtiniai, kokybiški, rankų darbo produktai traukiasi iš dėmesio centro ir sostą užleidžia unikalioms patirtims.

E

kspertai sutaria, kad bene daugiausia naudos ir teigia­ mos įtakos vartotojams pastaruoju metu daro jau kurį laiką naudojama ir neabejotinai pasiteisinanti praktika kurti išskirtines prekių ženklų istorijas ir aplinką, kur pagrindinis akcentas atitektų ne siūlomam prekių ženklui, o unikaliai, suasmenintai vartotojo patirčiai.

Įtraukianti patirtis Vienos nakties teatralizuotas šou – taip gana netiksliai galima apibūdinti unikalų eksperimentą „The Life RX“, kurį vėlyvą ir darganotą žiemos vakarą surengė automobilių gamintoja „Lexus“, pristatydama naujausią savo gvardijos narį miesto visureigį „Lexus RX“. Prie Tomo Dixono projektuoto viešbučio „Mondrian“ nusidriekė raudonasis kilimas, kuris ir

32

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

Agnė Kriščiukaitytė

tapo scena kiekvienam iš šimto į renginį sukviestų svečių. Įtraukianti teatrinė patirtis pagal „Lexus“ komandos iš anksto iki smulkmenų apgalvotą, tačiau, žinoma, nesurepetuotą scenarijų kiekvienam svečiui leido kurti individualų personažą – naujausios „Lexus RX“ televizijos reklamos žvaigždę. Šiam dalyvio kuriamam personažui teko keliauti į keturiolika specialiai renginiui paruoštų spektaklio „aikštelių“: pasivaikščioti po lazerių nušviestus banko požemius, ropoti per didžiulę garso kolonėlę, kurios dizainą įkvėpė Vudstoko garso inžinieriaus Marko Levinsono akustinė sistema, „Lexus RX“ automobiliu sprukti nuo persekiojančių paparacų ar mėginti susidoroti su įkyriais gerbėjais. Renginyje dalyvavęs tikrasis reklamos veidas britų aktorius Jude’as Law, kuris kiekvieną naujai iškeptą personažą pasveikino ant raudonojo kilimo,

Anot specialistų, didžiausias prabangos sektoriaus pokytis – vartotojų noras įgyti ne daiktą, o patirtį.

Nuotraukoje – akimirka iš „Lexus“ įtraukiančios teatralizuotos patirties renginio „The Life RX“. „Le xus“ nuotr.

Dar niekada nebuvo paprasčiau apsipirkti internetu ar telefonu.

įžvalgos

Negalvok, ko trūksta, kurk poreikius pats

Išsivysčiusiuose kraštuose paslaugų sektorius augina miestus ir valstybes.

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) nuotr.

Gyvename krašte, kuris, nepaisant vidaus rinkos dinamikos, varomas labiau vidinių poreiki ų nei galimybių. Pastarųjų atsiranda kopijuojant pasaulines tendencijas, tačiau ne jų esmę ir mechaniką, o išvaizdą.

P

oreikius formuoja ne pa­ stangos išsiskirti, bet būtinybė tenkin­ ti akivaizdžią paklausą. Daugeliu atvejų taip pasinaudojama praeities verslo galimybėmis, nes sukurti patrauklią aplinką ateičiai užtrunka. Pasaulis masiškai investuoja į pažangą. Labai norėtųsi, kad taip būtų ir Lietuvoje.

Atrodytų suprantama, kad inovacijas skatina gebėjimas išnaudoti potencialią energiją.

Tačiau, užvedus kalbą apie miestų augimą ir nekilnojamojo turto plėtrą, greitai išryškėja investuotojų pasirenkamų strategijų įvairovė nuo augti „kaip dievas duos“ arba pastatyti pigiau ir parduoti iki strategiškai įgyvendinti vizijas ir užmojus. Tai pagrindinis skirtumas tarp investuotojų elgsenos pavyzdžių mūsų krašte ir tų, kurių fantazijos neriboja mažos rinkos sąlygos.

36

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

Laurynas Mituzas

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Didieji nekilnojamojo turto investuotojai Vakaruose investuoja ne į projektus, bet į rinkos dalį, kur reikia pasirūpinti ne tik kvadratiniais metrais, bet ir brangių poreikių formavimu. Tam reikia suvokti rinką plačiau ir nesitikėti, kad konkurentus pavyks įveikti žemesnėmis kainomis. Aplinkybė itin svarbi mūsų krašte, kur sunku kalbėti apie masto ekonomiką dėl labai riboto gyventojų skaičiaus, mažo tankumo, didelio jautrumo kainoms ir savotiško mados supratimo.

Kitaip nei būsto arba biurų atveju, kur paklausa ir pasiūla lemia daug, prekybiniai ir prekybos varomi visuomeniniai objektai paklūsta kitiems dėsniams. Nekilnojamojo turto plėtotojai, pasikinkę prekybos ir komunikacijos išmanymą, investuoja į vartojimo rinką.

Pastatai yra verti tiek, kiek gali pritraukti dis-

Lietuvos prekybos centrų plėtra užplaukė ant seklumos.

įžvalgos

Kai atima verslo vamzdį

Interneto atsiradimas leidžia paprastiems keliautojams pasiekti visą informaciją, kurią anksčiau turėjo tik agentūros. J u di t o s G r i g e ly t ė s (VŽ) nuotr.

Visai neseniai viename socialinių tinklų teko dalyvauti diskusijoje apie keliones. Viskas prasidėjo nuo pasidalyto straipsnio apie tai, kaip jas planuotis ir organizuotis pačiam, be kelionių agentų pagalbos.

K

adangi tenka daug keliauti, pasidalijau patirtimi, kad beveik viską pats užsisakau internetu.

Mano mintys labai greitai sulaukė vienos kelionių agentūros vadovės reakcijos. Nors visą diskusiją dar galima rasti socialiniame tinkle, vis dėlto vadovės pavardė ir įmonės pavadinimas tegu lieka neatskleisti. Ji rašė: „Apendicitą irgi patys išsioperuosit ar gydytojus kviesim? Pats gali ir nusikirpti ir vaikus išmokinti, kam tie mokytojai ir mokyklos??“ (Tekstas netaisytas.)

Pamėginęs paprieštarauti, jog ne klientas kaltas dėl to, kad nemato paslaugų teikėjo vertės, sulaukiau emocingo atsakymo: „Vokiečiams ar prancūzams, pvz., atrodo normalu kreiptis į agentūrą, kai reikia bilietų ar viešbučio. Lietuviams ne, nes viską patys moka. Čia greičiau gyvenimo būdo, mentali-

40

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimi r o I van ovo ( V Ž ) n u ot r .

teto, ubagų filosofijos (aš jiems nemokėsiu), savirealizacijos stokos, noro būti ekspertu įvairiose srityse (pvz., visi lietuviai viską žino apie automobilius ir tik kvaili vokiečiai juos perka naujus salonuose, nes permoka).“ Oi, pasirodo, jei nesinaudoji kelionių agentų paslaugomis kaip koks prancūzas ar vokietis, tiesiog esi ubagų filosofijos atstovas. Nors man ir suprantamas pyktis, kai tavęs nevertina, aš ir toliau keliones dažniausiai organizuojuosi pats, be agentūros pagalbos.

Dirbdamas su įvairių įmonių darbuotojais ir vadovais neretai išgirstu skundų, kokie klientai nedėkingi ir nevertina teikiamų paslaugų, nenori už jas mokėti ir pan. Juk mes (kurios nors įmonės darbuotojai) labai stengiamės, investavome, ruošėme, dirbome. O tie dundukai klientai nevertina, ir viskas. Tokioms nuotaikoms pasiduoda ne tik smulkio-

Internetas atėmė iš klasikinės žiniasklaidos įmonių to vamzdžio kontrolę.

Kai atima verslo vamzdį

jo verslo atstovai. Praėjusią vasarą socialinėje žiniasklaidoje nuskambėjęs šurmulys po „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio pasiūlymo klientams patiems steigtis banką tapo chrestomatiniu prastos korporatyvinės komunikacijos pavyzdžiu. Apie klientus, kurie per kvaili naujovėms, jau rašiau VK 2015 m., o dabar pažiūrėkime į klientus, kurie nebevertina tradicinių paslaugų. Kodėl taip nutinka, kad klientai ima ir pabėga ne pas tiesioginius konkurentus, o visai į kitą segmentą?

Verslai sėdi „ant vamzdžio“ Taip jau istoriškai susiklostė, kad nemažai verslų, vaizdžiai sakant, „sėdi ant vamzdžio“, t. y. valdo kokį nors objektyvų irba subjektyvų apribojimą. Prie subjektyvių ap-

ribojimų priskirčiau įvairiausias licencijuojamas veiklas, kai apribojimas sukuriamas dirbtinai – suteikiant keletui išskirtinių įmonių teisę verstis tam tikra veikla (pavyzdžiui, naftos išgavimas). Netgi teisė atstovauti kuriam nors pasauliniam gamintojui apibrėžtoje teritorijoje ir ten tiekti to gamintojo prekes irgi yra subjektyvus apribojimas.

Kai kurie apribojimai susidaro dėl objektyvių priežasčių – tais gūdžiais ikiinternetiniais laikais informacijos judėjimas ir sklaida buvo apribojimas. Informacijos surinkimas reikalavo laiko, pastangų, finansinių išlaidų, kalbos mokėjimo. Toks apribojimas sudarė sąlygas gyvuoti visai tarpininkų-agentų verslo sričiai.

Tarpininkai-agentai apvažiuodavo tolimos šalies įmones gamintojas arba prekybininkes, susirinkdavo informaciją apie pro-

duktus, kainas ir sėdėjo ant „informacinio vamzdžio“. To „informacinio vamzdžio“ valdymas ir buvo esminė tarpininkų vertė klientams. Tačiau atsiradus internetui informacijos sklaida tapo pigi, greita ir paprasta. „Informacinio vamzdžio“ nebeliko. Žinoma, tai neįvyko greitai, bet per pastaruosius 10 metų prekybos tarpininkų veikla smarkiai pasikeitė, o nepasikeitę paprasčiausiai turėjo pasitraukti.

Kitas verslas, kuris irgi ilgai „sėdėjo ant vamzdžio“, – tai žiniasklaida. Anksčiau informacijai platinti reikėjo labai sudėtingos infrastruktūros – tai ne tik didelis informacijos rinkimo (korespondentų) tinklas, bet ir informacijos apdorojimo (redakcijos), paruošimo platinti (spaustuvės) bei sklaidos (prenumeratoriai ir pardavimai) tinklas.

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

41

įžvalgos

JAV kariuomenė: robotų karai

„Turime būti pasirengę pažangiam priešui“, – sako JAV gynybos sekretorius Ashtonas Carteris.

Gynybos biudžetas bus patikrintas ne tik pagal tai, kiek išleidžiama, bet ir kam atitenka lėšos. Kai kas Pentagone teigia, kad daugiausia turi būti skiriama technologijai, pajėgsiančiai pasipriešinti Kinijai ar Rusijai.

K

ai istorikai ra­ šys apie technologines inovacijas pirmojoje šio amžiaus pusėje, jie tikriausiai atkreips ypatingą dėmesį į JAV laivyno droną, vadinamą X-47B, kuris dar žinomas kaip „Salty Dog“ – sūrus šuo.

Prieš dvejus metus autonominis dronas įsirašė į aviacijos istoriją, kai nusileido ant lėktuvnešio denio pats, t. y. be nuotoliniu būdu jį valdančio piloto pagalbos. 2015 m. nepilotuojamas lėktuvas dar kai ką atliko pirmąkart – prisipildė degalų ore. Tai didelis žingsnis atskleidžiant pusiau autonominių dronų potencialą bombarduoti taikinius dideliais atstumais.

Pentagono vadovybei tokios inovacijos kaip X-47B yra esminis naujosios karinių technologijų bangos elementas – tos bangos,

44

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

Geoffas Dyeris

kuri, kaip tikisi pareigūnai, padės išlaikyti JAV pranašumą prieš Kiniją ir Rusiją, kuri smarkiai investuodama per pastaruosius metus atotrūkį sumažino. „Mes turime būti pasirengę pažangiam priešui“, – 2016 m. sausio kalboje sakė JAV gynybos sekretorius Ashtonas Carteris.

A. Carteriui, prisipažįstančiam, kad žavisi technologijomis, atėjo tiesos akimirka. Prieš metus tapęs gynybos sekretoriumi jis įsipa­ reigojo įvykdyti Pentagono mąstymo apie savo ateitį revoliuciją.

2017-ųjų Pentagono biudžetas gali parodyti, ar jam pradeda sektis, ar jį ant žemės nuleido giluminiai departamento interesai, biurokratinė inercija ir kasdieniai poreikiai.

Pastaruosius dvejus metus Pentagonas matė, kaip daugelį pasiūlymų apkarpyti išlaidas

JAV karinės technologijos pranašumas pradeda nykti.

JAV kariuomenė: robotų karai

ginklų, išmokų ir bazių srityse atmetė Kongresas, dažnai dėl įvairių lobistų įtakos. „Dabar pamatysime, ar jis sugebėjo savo kalbas paversti tikrove, – sako Shawnas Brimley, buvęs Baltųjų rūmų ir Pentagono pareigūnas, šiuo metu dirbantis Naujojo Amerikos saugumo centre. – Kol kas man įspūdžio nedaro.“ A. Carteris pasinaudojo praėjusios savaitės kalba norėdamas pamėginti parodyti, kad jo planai įgauna pagreitį, kai paskelbė, jog antrus metus iš eilės Pentagono tyrimų biudžetas augs. 2017 m. jis sieks 71,4 mlrd. JAV dolerių, kai visos gynybai numatomos išlaidos bus 582,7 mlrd. dolerių.

Mažiau „batų ant žemės“ Amerikos gynybos vadovai turi susidoroti su dviguba realybe. Daugumą jų dienų suėda kova su „Islamo valstybe“ – užsitęsusi ilga kelionė: vienas ir tas pats tiltas, dulkėtas kelias, vienas užminuotas namas vienu metu.

Bet po penkiolikos metų alinančio konflikto Viduriniuose Rytuose Pentagonas intensyviai ruošiasi naujai erai, kurią A. Carteris apibrėžia kaip „didžiųjų galių varžybas“. Baigęs viduramžių istorijos ir teorinės fizikos mokslus, A. Carteris bando atgaivinti JAV gynybos aparatą ir priversti jį galvoti apie būsimąjį technologinį konfliktą su Kinija ar Rusija. Tiktai iš naujo įtvirtinant

Amerikos technologinį pranašumą, teigia jis, atgrasymas gali būti išlaikomas. „JAV kariuomenė ateinančiais metais kariaus visiškai kitaip, negu tai buvo daroma Irake ar Afganistane, ir kitaip, nei pasaulis prisimena“, – sakė jis.

Pentagonas vadina naująjį požiūrį trečiosios pakopos strategija – po Antrojo pasaulinio karo jau buvo du technologiniai pakilimai.

Pirmasis buvo didžiulės investicijos į branduolinę ginkluotę šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kad būtų atsvertos įprastinės sovietų pajėgos. Po to, kai sovietai išplėtojo savo branduolinį arsenalą, aštuntajame dešimtmetyje JAV turėjo ieškoti kitų pranašumų. Pentagonas investavo į technologijas, kad užtikrintų JAV pirmavimą ateityje, įskaitant nematomus lėktuvus, valdomąsias raketas ir globalinę padėties nustatymo sistemą. Šių karinių inovacijų vienas rezultatų buvo internetas.

Bet per prabėgusį dešimtmetį Kinija ir Rusija rado būdų ištrinti šiuos pranašumus.

Anot JAV pareigūnų, didžiulės Pekino investicijos į įvairių rūšių raketas potencialiai suteikė galimybę įveikti Amerikos bazių gynybą Azijoje ir galėtų sukelti grėsmę lėktuvnešiams regione. Sudėtingos Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistemos leido jai sukurti tai, ką generolas Philipas Breedlove’as, NATO karinių pajėgų vadas, vadina nepasiekiamumo burbulais Sirijoje, kuriuos būtų sunku įveikti JAV pajėgoms. „Nėra jokių abejonių, JAV karinės technologijos pranašumas pradeda nykti“, – sako Robertas Workas, gynybos sekretoriaus pavaduotojas.

Kinijos oficialios gynybos išlaidos – 144,2 mlrd. JAV dolerių – tebesiekia tik ketvirtį JAV išlaidų, bet pastaruosius du dešimtmečius jos augo dviženkliais skaičiais, tad ekspertai tiki, jog jos valdomųjų ir priešlaivinių raketų arsenalas bei priešpalydoviniai ginklai yra tikras iššūkis JAV Ramiojo vandenyno vakaruose.

Pagrindinis naujosios strategijos tikslas yra atrasti ginklus ir technologijas, kurie laiduotų, kad JAV pajėgos „galėtų kovoti savais būdais“, kaip sako vienas pareigūnas – išvengti daugiasluoksnės raketinės gynybos, kurią gali sukurti ir Kinija, ir Rusija, apsaugoti bazes nuo valdomųjų raketų ir pajėgti naudoti lėktuvnešių laivynus daug didesniu atstumu nuo priešo.

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

45

IŠMANI IŠMANI IŠMANI LIETUVA LIETUVA LIETUVA IŠMANŪS SPRENDIMAI

INOVATYVUS VERSLAS

IŠMANUS MOKSLAS

IŠMANI VISUOMENĖ

VERSLAS IŠMANŪS SPRENDIMAI MOKSLAS VISUOM INOVATYVUS VERSLAS IŠMANUS IŠMANŪS SPRENDIMAI INOVATYVUS IŠMANUS MOKSLAS IŠMANI IŠMANI VIS Aurelijus Katkevičius

PMS

PMS

CMYK

PMS

CMYK CMYK

Švyturiai ir kiti Lietuvos judintojai

#be1e2d

200 c

HEX

PMS

#204064

654 c

C M Y K

CMYK C M Y K

Prieš mėnesį VŽ pradėjo „Išmanios Lietuvos“ projektą. Per tą laiką portale vz.lt ir laikraštyje papasakojome apie (neperdedant) kelias dešimtis įmonių, organizacijų, mokslo ir švietimo įstaigų ir atskirų žmonių, smagiai kuriančių šiuolaikišką ir pažangią Lietuvą. Arba, kaip sako šiame žurnale kalbinamas italų futurologas Vito Di Bari: „ateities technologijų laboratoriją“.

M

ūsų žurnalistų pokalbiai su istorijų herojais pamažu nusėda archyvuose, pradingsta iš dėmesio lauko (kiek dar jų nuguls tuose užkaboriuose projektui kaip reikiant įsibėgėjus). Deja. O juk šitų šviesiausių ir pažangiausių Lietuvos žmonių mintys tikrai vertos, kad į jas vis būtų atkreipiamas dėmesys. Žurnalas skaitytojų regos lauke išlieka gerokai ilgiau nei laikraštis, ką ir kalbėti apie nuolat pro šalį slenkančią portalo naujienų juostą.

Todėl čia pabandysime sudėti dėmesio ar bent priminimo vertus VŽ pasakojamų istorijų herojų pasisakymus.

50

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

Vilniaus universitetas taps investuotoju Vilniaus universitetas pradėjo kurti neliečiamo kapitalo fondą. Jo grąža bus reinvestuojama arba panaudojama universiteto projektams finansuoti.

Artūras Žukauskas, aukštosios mokyklos rektorius, kalba, kad fondas bus įkurtas kovo 3 d. ir pradžioje turėtų sudaryti apie 1 mln. eurų. Minimali suma, kurią galima paaukoti fondui, siekia beveik 300 000 eurų. „Lietuvos verslininkai pradeda suvokti, kaip ir tarpukariu JAV, kad valstybė nėra pajėgi užtikrinti žmonių išsilavinimo koky-

15 100 90 10

100 85 46 11

#be1e2d

200 c #be1e2d

HEX

PMS HEX

#204064

bės. JAV verslas įdėjo šimtus milijonų dolerių, ir šiandien pelno nesiekiančios korporacijos naudoja neliečiamo kapitalo palūkanas universitetams išlaikyti“, – pasakoja A. Žukauskas.

Nuo „Apple“ – prie staklių VšĮ „Šviesos kūgiai“ valdomos erdvės „Technarium“ pradininkas Tomas Bekeris: „Daugiausia padaro tie, kurie ateina iš entuziazmo. Čia yra buvę žmonių, turinčių konkrečių projektų, bet kai su jais pakalbi apie techninę sritį, jų užsidegimas labai greitai užgęsta, nes jie ateina ne dėl proce-

C M Y 200 c K

654 c #204064

15 100 90 10

CMYK PMS C M Y 654 c K

100 85 46 11

LIETUVA IŠMANŪS SPRENDIMAI

INOVATYVUS VERSLAS

IŠMANUS MOKSLAS

IŠMANI VISUOMENĖ

PMS

CMYK

#be1e2d

200 c

HEX

PMS

#204064

654 c

C 15 M 100 Y 90 K 10 CMYK C M Y K

100 85 46 11

UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ generalinis direktorius Algimantas Markauskas: „Iš esmės universitetai tik dabar atranda vadybą.“ V ladimi r o I van o v o (VŽ) nuotr.

„Nextury Ventures“ fondo pirmininkas Ilja Laursas: „Didelės įmonės su inovacijomis dažnai tiesiog nesuderinamos.“ V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) nuotr.

Žinių ekonomikos forumas šiemet inovacijų švyturiu išrinko Nacionalinės kosmoso asociacijos valdybos pirmininką Vidmantą Tomkų. J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) nuotr.

Anot Vilniaus universiteto rektoriaus Artūro Žukausko, Lietuvos verslininkai pradeda suprasti, kad jiems patiems naudinga prisidėti prie švietimo kokybės gerinimo. J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) n u o t r .

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

51

tema

Terminas „Industrie 4.0“ atsirado Vokietijoje. „Reuters“ nuotr.

Aurelijus Katkevičius

ŠI PRAMONĖS REVOLIUCIJA PAKEIS VISKĄ

Aušros barysienė s Nuotr .

Pačią nykiausią profesiją gal prieš dešimtį metų mačiau „Stumbro“ gamykloje. Ji vadinosi vizualinės kokybės kontrolierius – žmogus visą pamainą sėdi prie konvejerio, kuriuo be paliovos juda buteliai, ir žiūri, ar juose nėra kokių nors pašalinių objektų.

54

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

55

visuomenė

>>

„Oskarų“ belaukiant:

istorijos ir žemės dalybos, kiti globalūs žaidimai (II)

Charlesas C. Mannas dvitomyje teigia paprastą dalyką: po Vakarų ir Rytų žemynų gyventojų kontakto prasidėjo „Colombo mainai“. „ Wiki p e di o s “ nuotr.

Alejandro Gonzálezo-Iñárritu režisuota „Hju Glaso legenda“ (angl. „The Revenant“), žadanti pagaliau Leonardo DiCaprio atnešti išsvajotąjį pirmąjį „Oskarą“, kol kas skina kitus apdovanojimus.

Britų akademijos filmų apdovanojimuose (BAFTA) juosta gavo net keturis prizus – už geriausią filmą, geriausią režisieriaus, operatoriaus ir pagrindinio aktoriaus darbą. ( T ę sin y s . P r adžia – V K , 2 0 1 6 m . vasa r is )

F

ilmas – apie tuos laikus, kai apie indėnus dar niekas kino juostų nesuko. Ir yra puiki proga prisiminti tuos žmones ir aptarti jų padėtį dabar. „Daugybėje indėnus vaizduojančių paveikslų bent kai kas, gal netyčia, atspindėta tikroviškai. O štai šis – tobula nesąmonė, jame viskas ne taip“, – rodo pranešimo skaidres ir apie savo seną mokyklinį istorijos vadovėlį šmaikštauja amerikiečių žurnalistas Charlesas C. Mannas (anglų ainis iš Masačusetso neprisistato visu antru vardu, inicialą „C“ teigia rašąs senelio garbei). Žymus autorius paskaitose pokštauja, bet jam tai sekasi prasčiau nei Thomui Kingui.

Tekstuose (antai ir naujausiame „National Geographic“ straipsnyje apie pasaulinę gamti-

62

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

Gražina Sviderskytė

A sm e nini o a r ch y v o n u o t r .

nio kaučiuko rinką ir ekosistemų perversmų brandinamą pramonės krizę) jis nieku gyvu nemini Th. Kingo aprašytos Mirusio Indėno rūšies ir apskritai apsieina be juokų. Jis – ne šoumenas, ne grožinės literatūros, o žurnalistinių tyrimų meistras. Prestižinių žurnalų, tarp jų –„Science“, korespondentas. Daugybės apdovanojimų, tarp jų – Amerikos fizikos instituto premijos, laureatas. Daugiau nei dešimties knygų autorius ir bendraautoris. Jis irgi neišvengiamai sukluso, kai L. DiCaprio „Auksinių gaublių“ ceremonijoje paragino pasaulį gerbti čiabuvių istoriją ir ginti neteisėtai eksploatuojamas jų žemes.

Ch. C. Mannas pelnė tarptautinį pripažinimą dviem nacionaliniais bestseleriais, kurie plačiai žinomi kaip „1491“ ir „1493“ („1491:

7,3 milijardo planetos gyventojų dabar gyvena sočiau, glaudžiau nei kada nors anksčiau.

New Revelations of the Americas Before Columbus“ (antras pataisytas leidimas, 2011 m., Niujorkas: „Vintage Books“, 553 p.); „1493: Uncovering the New World Columbus Created“ (2012 m., Niujorkas: „Vintage Books“, 720 p.). Adaptuoti leidimai jaunimui: „Before Columbus: The Americas of 1491“ (2009 m.), „1493: from Columbus’s Voyage to Globalization“ (2015 m.)

Iš datų aišku, kad jis rašo apie Ameriką bei Naująjį pasaulį prieš Cristoforo Colombo 1492-aisiais pradėtas ekspedicijas ir po jų. Tema tokia pat „nauja“ kaip Naujieji laikai. Tokioms knygoms spausdinti jau iškirsti miškų miškai. Bet dar vienos giraitės buvo verta Ch. C. Manno erudicija (bibliografijos sąrašas – 60 puslapių), kontaktai

(kas puslapį – laboratorijose ir auditorijose kalbintų tyrėjų, ekspedicijose sutiktų pašnekovų citatos), keliolika metų trukę žurnalistiniai tyrinėjimai ir mąstymą provokuojanti mokslo komunikacija.

Kitokie indėnai Ch. C. Mannas atidengia neregėtą panoramą laike ir erdvėje. Joje Th. Kingo Miręs Indėnas atrodytų lyg ufonautas, joje nėra nieko į jį panašaus. Tai – ne laukinė gamta, ne pirmapradis Edeno sodas, kuriame straksi nuogaliai, apsikaišę plunksnomis ir kruvinais tomahaukais. Tai – judrios gyvenvietės, šimtatūkstantiniai miestai, didžiulės šventyklos, keliaaukščiai rūmai, platūs dirbami laukai, terasos, užtvankos, kanalai, deginami ir so-

dinami miškai, tūkstantmečius kildavusios ir žlugdavusios kultūros ir civilizacijos. Ar pažįstate tokią prieškolumbinę Ameriką?

Ch. C. Mannas laikosi geležinės žurnalistikos taisyklės ir leidžia skeptikams subjauroti idilę: pasak jų, tai – miražas; mitą apie laukinę dykrą keičia mitas apie tenykštės civilizacijos aukštumas. Tačiau daugiau argumentų plūsta iš priešingos mokslininkų stovyklos. Vaizdas išlieka ryškus. Stulbinamai atsiveria senų indėnų visuomenių galingai paveikta, net dirbtinai sukurta aplinka. Po C. Colombo ji staigiai išnyko („Per kelias kartas nei užkariautojai, nei užkariautieji nebežinojo, kad toks pasaulis egzistavo“; „1491“, p. 31). Ir vis dėlto iš jos tebesidriekia šiandienės pasaulinės permainos.

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

63

visuomenė

Emigrantų ruošimas – šalies sėkmės požymis

Airija pagal piliečių, gyvenančių užsienyje, skaičių pirmauja pasaulyje.

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) nuotr.

Palaiminti tyraširdžiai – jie regės Dievą. Taip kalbėjo vienas barzdotas ir ilgaplaukis neformalas prieš porą tūkstančių metų, Artimuosiuose Rytuose propagavęs kitokį etinį ir vertybinį mokymą, skirtingą nei dominuojantis.

J

jis buvo skaudžiai nubaus­ tas tuomečio isteblišmento. Tą istoriją jau žinote.

Kai kalbėjo apie „tyraširdžius“, Kristus greičiausiai turėjo galvoje tuos, kurių protas ir emocijos nesuterštos išankstinio nusistatymo ir prietarų. Kodėl tik jie gali regėti Dievą?

Mat kitų regėjimas užterštas, užgriozdintas, kaip koks avarinis išėjimas netvarkingoje įmonėje, iš kurios darbuotojai per gaisrą negali normaliai išeiti, nes ūkvedys sugalvojo, kad pati geriausia vieta seniems spausdintuvams ir kopijavimo aparatams sudėti yra tas atsarginis koridoriukas, vedantis į lauką iš administracinių patalpų.

Kai regėjimo laukas pilnas pašalinių daiktų ir kai išankstinės nuostatos riogso kaip skau-

68

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

ANDRIUS UŽKALNIS

mild o s r ūkai t ė s n u o t r .

duliai sąmonėje (tokie patys, kaip marinuotų posovietinių biurokratų ir į juos panašių buhalterių įsitikinimas, kad piliečio raštas niekada negali būti pažyma ir kad oficialiame rašte negali būti kreipinio, o turi būti didžiosiomis raidėmis parašyta P A R E I Š K I M A S arba P R A Š Y M A S, nes mat paties turinio negana, – nėra labiau nepajudinamo įsitikinimo pasaulyje nei tų asmenų akmeninė nuostata, kad tai yra vienintelis būdas rašyti oficialius raštus), Dievo negalima matyti. Jo arba nepastebės, arba nepažins, arba jis bus ko nors užstotas.

Dievas šiuo atveju yra tiesa arba viena iš tiesų (ne veltui tas pats J. Kristus sakė „aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ – žiū, kaip sunerimote, kai parašiau „J. Kristus“, o juk jūs vieni kitų pavardes rašote su vardo trumpiniu, ir

Švietimo sistema prasta – gyventojai emigruoja.

Emigrantų ruošimas – šalies sėkmės požymis

inf. Šalies piliečių, gyvenančių už jos ribų, dalis, proc.

AIRIJA NAUJOJI ZELANDIJA PORTUGALIJA MEKSIKA LIUKSEMBURGAS ISLANDIJA LIETUVA LENKIJA ŠVEICARIJA JUNGTINĖ KARALYSTĖ GRAIKIJA SUOMIJA SLOVĖNIJA AUSTRIJA OLANDIJA DANIJA VOKIETIJA BELGIJA TURKIJA ITALIJA ČEKIJA KANADA NORVEGIJA KOLUMBIJA ŠVEDIJA

17,5 14,1 14 12,2 12,1 11,7 10 9,1 7,4 6,8 6,6 5,7 5,6 5,5 4,9 4,6 4,5 4,5 4,4 4,3 4,1 3,9 3,5 3,3 3,2

Šalt inis : „ F o r b e s “

nieko tokio, ir manote, kad tai normalu, nors tai nėra normalu; tai sovietinis keistas ir nepaaiškinamas ženklų taupymas, galbūt atėjęs iš tų laikų, kai kiekvieną švininę raidelę reikėjo rankomis įstatyti į specialius rėmus, ir vardo trumpinimas iki raidės buvo vienintelis racionalizavimas, net Vladimirą Leniną trumpindavo iki V. Lenino, nes šventumo kredito jam neužteko). Ir kai esame ne tyraširdžiai, tiesos nematome. Šiandien siūlau jums pagalvoti apie vieną keistą tiesą, mano tiesą, bet jūs pažiūrėkite, gal ir jums ji tiks.

Nuostabių šalių klubas – emigrantų gamyklos Kai kalbama apie emigraciją, ją ginančių turbūt yra nelabai daugiau nei ginančių on-

kologinius susirgimus, prievartą ir smurtą namų aplinkoje, vaikų pornografiją arba Kanados dainininko J. Bieberio kūrybą (štai jūsų ir nesuerzino ta pati J raidė su tašku; be to, nežinojote, kad Bieberis yra iš Kanados, nes manėte, kad visos Šiaurės Amerikos blogybės ateina iš JAV).

Emigracija laikoma ne tik skauduliu pačiu savaime, bet ir šalies blogo gyvenimo ir idio­tiško administravimo simptomu. Na, labai panašiu simptomu į išskirtinį didžiųjų pasaulio žiniasklaidos organizacijų dėmesį kuriam nors regionui arba nedideliai šaliai: jei BBC ar CNN turi savo specialistų (arba net ištisų skyrių), užsiimančių vien Sirija, Ruanda arba Somaliu, tai yra požymis, kad šalyje kas nors labai labai negerai. Žinau, ką

kalbu: Didžiosios Britanijos nacionalinio transliuotojo monitoringo tarnyboje kelerius metus vadovavau Irano skyriui, kuriam dėmesio ir pinigų buvo skiriama daugiau negu pagal gyventojų skaičių dešimt kartų didesnėms teritorijoms. Čia kaip kaimo chuliganas, alkoholikas ir mušeika: kuo daugiau socialinių darbuotojų priskirta, tuo problema, matyt, rimtesnė.

Emigracija vertinama taip pat. Nemoka tvarkytis valdžia – gyventojai emigruoja. Vyriausybė korumpuota, lėta, neefektyvi – gyventojai emigruoja. Švietimo sistema prasta – gyventojai emigruoja. Ateities perspektyvos menkos – gyventojai emigruoja. Taip vertinant, labai greitai priežastis imama painioti su padariniais, požymis laikomas priežastimi, ir miesto mitai bei legendos tampa „visiems suprantamomis taisyklėmis“, dar pridedant ką nors panašaus į „kiekvienam mažų mažiausiai protaujančiam žmogui turėtų būti aišku, kad...“, o tada turime maž-

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

69

visuomenė

Utenos aklagatvis XXI amžiuje „Ir tuomet dirbome Lietuvai“, – sako daugelio gyvų senjorų išmintis. Per pokario dešimtmetį laimėję jau slaptąjį karą prieš nepriklausomą valstybę tarybiniai nugalėtojai ėmė kurti naują šalį ir jos istoriją.

1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbas buvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996-aisiais. „ Wiki p e di o s “ n u o t r .

Gyventojų Utenoje pradėjo gausėti septintajame dešimtmetyje, kai naujų darbo rankų prireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967 m.), Utenos mėsos kombinatui (1975 m.), Utenos pieno kombinatui (1977 m.), Utenos vaisvandenių gamyklai (1977 m.) ir kt.

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Š

eštąjį XX a. dešimtmetį pradėtas formuoti rajonų centrų tin­ klas turėjo tapti naujos tarybinės liaudies stuburu. Ir šiandien Lietuvos provincija išties pjauna šių pastangų derlių – rajonų centrai miršta ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl nesugebėjimo ištrūkti iš tarybinių mitų sukurtų mąstymo kalėjimų.

Tarybų Sąjungai išsivadavus iš Stalino kulto liko klausimas, kaip turėtų plėtotis tarybinė visuomenė. Intensyvi ūkio industria­ lizacija vertė ieškoti naujų sąjunginių ir respublikinių teritorijų planavimo sprendimų.

Ne tik Tarybų Lietuvai reikėjo atsakyti į klausimą, kurias pramonės šakas tikslinga plėtoti, kaip išdėstyti naujas įmones. Kartu reikėjo efektyviai išnaudoti nacionalizuo-

72

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

LIUTAURAS ULEVIČIUS

A sm e nini o a r ch y v o n u o t r .

tus ar dar per karą užgrobtus gamybinius pajėgumus.

LTSR šiuos darbus dar 1958 m. pradėjo Kauno politechnikos instituto Statybos komiteto Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas (SAMTI), Žemės ūkio statybų projektavimo institutas (Žemprojektas). Esminis jų darbų rezultatas – Vieningos apgyvendinimo sistemos Lietuvos teritorijoje schema plėtotei iki 1980 m. Ją 1964 m. pristatė Kazys Šešelgis, tuomečio VISI Miestų planavimo katedros vedėjas.

Schema paremta skirtingo lygio teritorinių vienetų, kurių centrai tolygiai išdėstyti LTSR teritorijoje ir atlieka nustatytas ūkines funkcijas, sąveika. Ši miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo koncepcija leido intensy-

Tarybinė Utena buvo tik biurokratinio teritorijų planavimo rezultatas.

Utenos aklagatvis XXI amžiuje

vų Lietuvos urbanizacijos tarpsnį (1970– 1990 m.) pakreipti racionalia linkme – stabdė didžiųjų miestų augimą, buvo išvengta periferinių rajonų depopuliacijos. Tarybinės santvarkos metu taip buvo optimizuojamas urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymas, sukurtas gana patogus socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklas.

„Naujieji“ tarybiniai mitai Naujoji teritorijų planavimo koncepcija lėmė iš esmės naujų miestų suformavimą.

Vienas tokių tarybinio laikotarpio „kūrinių“ – Utena. Iki tol, kai buvo patvirtinta K. Šešelgio schema, Utena buvo eilinis tarpukario valsčiaus centras, kuriame 1939 m. gyveno vos 6,3 tūkst. žmonių. Jau per pir-

mus tris karo mėnesius vokiečiams ir jų vadovaujamiems lietuviams išžudžius beveik 5 tūkst. žydų bendruomenę, miestas sunyko, ir net per 1959 m. surašymą čia registruota vos 7,2 tūkst. uteniškių. Gyventojų labiau pradėjo gausėti septintajame dešimt­ metyje, kai naujų darbo rankų prireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967 m.), Utenos mėsos kombinatui (1975 m.), Utenos pieno kombinatui (1977 m.), Utenos vaisvandenių gamyklai (1977 m.) ir kt. Gyventojų pikas pasiektas 1989 m., kai čia gyveno beveik 35 tūkst. gyventojų.

Tokia tarybinė Utena buvo tik biurokratinio teritorijų planavimo rezultatas, kai gyventojai sutelkti dirbti planinės ekonomikos įmonėse. Žinoma, tam reikėjo ir tinkamos

„tarybinės idėjos“, o Komunistų partijos propagandos specialistai šią užduotį vykdė gana uoliai. Kaip ir daugeliui kitų rajonų, 1969 m.

LTSR CK suteikė Utenos rajonui herbą – arklio pasagą su aštuonkampe žvaigžde.

Arklys neva turėjo simbolizuoti tarybinių žmonių valstietišką kilmę ir uteniškių meilę šiems gyvūnams. Istorija paimta neatsitiktinai – Rytų Aukštaitijoje ant užšalusių ežerų išties buvo populiarios žirgų lenktynės. Jos vykdavo ir Svėdasuose ant gretimo Alaušo ežero, ir Sudeikiuose ant didžiojo Alaušo ir, žinoma, ant Sartų ežero šalia Dusetų. Tarybinės Utenos Rašės hipodrome pirmosios žirgų lenktynės surengtos dar 1955-aisiais.

Tačiau tarybinis herbas buvo sukurtas kreivarankių autorių – nereikia būti liaudies

2016 KOVAS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

73

laisvalaikis

>>

Varvantis auksas.

Medaus medžioklė Kenijoje

Aukštai kabančius avilius pasiekti nelengva, ypač su deglu ir tabaluojančiu kibiru.

B e r t o s Tilman tai t ė s n u o t r .

„Tai – mano bankas“, – sako 53-ejų Agnes Cheptepkeny, ranka mostelėdama į du savo kambarius skardiniame namelyje, nuo grindų iki lubų prikrautus medaus kibirų. „Kai tik turiu pinigų, perku medų – taip aš taupau, o, prireikus grynųjų, galiu parduoti kibirą ar du“, – pasakoja moteris, už vieną kibirą gaunanti apie 80 eurų.

J

i gyvena marigato mieste­ lyje, lūžių slėnyje, baringo apygardo­ je. Tai – tugenų, Ilchamus ir pokotų genčių, kurios garsėja bitininkyste ir geros kokybės medumi, namai. A. Cheptepkeny, viena tugenų genties žmonių, medaus verslu užsiima jau daugelį metų.

Kenija nėra labai garsi savo medumi. Daugiausia jo Afrikoje prikopinėjama Etiopijoje ir Tanzanijoje. Tačiau Kenijos gamtos sąlygos tokios pat kaip minėtose šalyse, taigi potencialo sėkmingai bitininkystei ir medaus eksportui čia tikrai yra. Bet viską apsunkina lėtas moderniųjų technologijų taikymas, žinių trūkumas, mažas jaunosios kartos susidomėjimas šia veik­la, bites žudantys parazitai, žemės ūkyje naudojami pesticidai, klimato kaita, neorganizuota rinka ir neišplėtota infrastruktūra.

76

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

Berta Tilmantaitė iš Kenijos

Naktinė medžioklė

Leidžiantis saulei Philipas Kipyertoras (41 metų) susirenka visus medui kopti reikalingus įrankius – kibirą su ilga virve, į ryšulį surištus medžio pagaliukus, degtukus ir peilį.

Josephas Kipkoshoni (70 metų) užrakina savo skardinę trobelę, į būdeles suvaro vištas ir susirinkęs įrankius prisijungia prie P. Kipyertoro.

Kad laikas kopinėti, vyrai žino, kai aplink avilį iš abiejų jo pusių skraido bitės, lyg kabodamos aplinkui. Tai reiškia, kad avilys pilnas ir galima jį ištuštinti.

Pirmiausia atėję į už miesto esantį sodą, kuriame kabo jų aviliai, P. Kipyertoras ir J. Kipkoshoni užkuria nedidelį laužą. Jam įsidegus, į ugnį įkiša pagaliukų ryšulį. Kai šis užsiliepsnoja, P. Kipyertoras jį užgesina ir

Daliai miestelio gyventojų medus yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

laisvalaikis

Žingsnis po žingsnio aukštyn su „Kia Optima“

Išleidę naują modelį korėjiečiai apsiribojo kosmetiniais išvaizdos pataisymais – pakoregavo priekines groteles, rūko žibintus, padailino formas. G A M I N TO J O N UOTR .

Vesdamas mane prie atnaujintos „Kia Optimos“ pardavimų specialistas tikina, kad „šis modelis tik vadinamas atnaujintu, o iš tiesų tai – visiškai naujas automobilis“. Aš, prisimindama, kokia nemiela man buvo ankstesnė „Optima“, tyliai viliuosi, kad lyg žirniai beriamos pagyros slepia bent dalį tiesos.

K

ai pirmą kartą sėdau prie „Optimos“ vairo prieš kele­ rius metus, 1,7 l darbinio tūrio turbodyzelinį variklį ir 6 laipsnių automatinę pavarų dėžę turintis modelis man pasirodė neišbaigtas – tarsi visi jo mazgai dirbtų nepriklausomai vienas nuo kito. Iš pažiūros atrodė – ko daugiau reikia: ratai, vairas, pavarų svirtis – viskas vietoje, o jausmas vairuojant prilygo prėsko kepsnio valgymui: skrandis pilnas, tačiau džiaugsmo jokio. Štai „Optimos“ brolis „Hyundai i40“, gamintas naudojant tą pačią platformą ir tuos pačius komponentus, paliko kur kas geresnį įspūdį ir tuomet svarstykles vienareikšmiškai nusvėrė savo naudai.

Išgirdo vairuotojus Išvaizdos pokyčiai žvelgiant į vos prieš kelias

82

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

DINA SERGIJENKO

j u di t o s g r i g e ly t ė s ( V Ž ) N UOTR .

savaites Lietuvoje pirmą kartą parodytą „Optimos“ modelį kone nepastebimi. Kitokios priekinės grotelės, rūko žibintai, dailesnės kėbulo linijos, išraiškingesni galiniai žibintai.

Ir tiek.

Didžiausių pokyčių reikia ieškoti viduje.

Pirmiausia „Kia“ pasirūpino kėbulo standumu. Kuriant šį naudota daugybė itin stipraus plieno, tad kėbulas yra 50 proc. standesnis. Šiek tiek išaugo ir automobilio proporcijos: šis 10 mm ilgesnis (10 mm padidėjo ir atstumas tarp ašių, gamintojas tikina, kad dėl to patogiau keleiviams, sėdintiems gale). Be to, „Optima“ tapo 25 mm platesnė ir dar 10 mm aukštesnė.

Pietų Korėjos automobilių gamintojas išduoda, kad ankstesniame modelyje klientus labiausiai erzino pernelyg aiškiai girdi-

Didžiausių pokyčių reikia ieškoti viduje.

laisvalaikis

Kur dėti kiaušinių baltymus

Į sausainį galima įdėti ne tik uogienės, bet ir uogų. „ M at t o n “ nuotr.

Jeigu mėgstate eksperimentuoti virtuvėje, išbandyti naujus receptus, jeigu jums nesvetimas pyragų kepimas ir konditerija apskritai, garantuoju, esate susidūrę su šia problema: receptui reikia dviejų, penkių, o jeigu tai tradicinė Velykų boba – ir dvidešimties kiaušinių trynių. Trynius sunaudojote, pyragas pavyko kuo puikiausias. O štai ką daryti su likusiais baltymais?

Ž

inoma, galima kep­ ti omletą vien iš baltymų. Baisiai skanu nebus, nes didžioji kiaušinio skonio dalis yra būtent trynys. Negi tiesiog išpilti lauk? Na ne, maisto mėtyti negalima. Tad ką tada?

Iš baltymų galima pasigaminti morengų.

Greičiausiai girdėjote, kas tai: tokie oriniai, beveik nieko nesveriantys pyragaičiai, kurie prakandus lengvai trekšteli ir burnoje staiga išnyksta, palikę tik cukraus ir vanilės prieskonį. Kartais jie dar vadinami prancūzišku žodžiu – pyragaičiai „bezė“, ir šis pavadinimas jiems puikiai tinka. Juk „baiser“ prancūziškai – tai bučinys.

Pirmą kartą orinukų paragavau dar vaikystėje, kai jais pavaišino draugo mama. Iš pradžių maniau, kad tai zefyrai, panašios spalvos ir formos, tačiau absoliučiai kitokios teks-

88

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

GIEDRIUS VILPIŠAUSKAS

tūros pyragėliai. Puikiai atsimenu savo nustebimą, kai suvokiau, kad ką tik prakąstas pyragėlis burnoje staiga dingo, kitaip nei parduotuviniai zefyrai, kuriuos tiek tais laikais, tiek ir dabar reikia kramtyti sąžiningai.

Kai paklausiau, iš ko šie keisti sausainiai gaminami, draugo mama tik ranka numojo. Tai labai lengva, tik baltymai ir cukrus, tarė ji man. Išplaki, sumaišai ir iškepi. Tada dar neįtariau, kad šis paprastas, iš trijų žodžių susidedantis receptas slepia daugybę niuansų.

Išplaki...

Kaip naudotis rankiniu plakikliu, aš, dvylikos metų vaikas, tada jau mokėjau. Tačiau staigmena manęs laukė jau bandant atlikti pirmąjį veiksmą – išplakti baltymus. Iš pradžių jie suputojo, kaip ir tikėjausi, tačiau kuo ilgiau

Vienam baltymui reikia dviejų šaukštų cukraus, ne mažiau.

Ernestas Parulskis

Vaiv o s A b r o mai t y t ė s n u o t r .

Didelis žaidimas Kai kompiuteris pradėjo kaisti, aš, žinoma, atsukau kelis varžtus, bet šitame „Lenovo“ ventiliatorių slėpė dar kelios plokštės. Jų draskyti nesiryžau ir paskambinau Vaikui. savo kompiuterių meistrą gavau prieš dvidešimt metų. Per miglą prisimenu, kad jis į mano kontorą atėjo su keista rekomendacija, gauta lyg iš bendraklasio, o gal – iš pamiršto armijos draugo. Aš tą akimirką suirzęs kovojau su nespausdinančiu spausdintuvu, pakviečiau paauglį prisėsti ir sutvarkyti kvailą aparatą. Tas užduotį įvykdė per kelias sekundes ir sėdėjo toje kėdėje dešimt metų. Anuomet vyko totali buitinė kompiuterizacija, įrenginiai, atsiradę ant sutrikusių inteligentų stalų, spyriodavosi dažnai. Kai man paskambino bičiulis ir paprašė padėti atgaivinti užgesusį monitorių, pasakiau, kad atsiųsiu

98

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

tokį vaiką, jis viską sutvarkys, bet jam teks sumokėti.

Taip jis ir liko „Vaikas“. Pradžioje klausimo „ar Vaikas laisvas?“ sulaukdavau aš, vėliau Vaikas savo klientų sąrašą ir jų aptarnavimo logistiką pradėjo organizuoti savarankiškai, bet, privalau pabrėžti, mano ir kontoros reikalai jam visuomet buvo prioritetiniai. Kai verslas natūraliai baigėsi, mes išsibėgiojome, bet neišsiskyrėme, tik aš, netekęs darbdavio statuso, persikėliau į kliento kategoriją.

Per du dešimtmečius Vaikas užsiaugino žandus, du kartus išsiskyrė, sukūrė namų meistrų tinklą „Jurgelis“, bet pa-

gal mano iškvietimą tebeatvažiuodavo pats. Vaikas mikliai atsuko man jau matytus varžtus, ištraukė pavojingąsias plokštes ir išpūtė dulkes.

– Na, gal dar bendrą profilaktiką padarom? Nemokamai, – tradiciškai pasiūlė, ir aš kaip visuomet sutikau.

Vaikas susiuntė atnaujinimus, instaliavo naujesnę antivirusinę programą ir įlindo į plėtinių saugyklą. Kažkada netyčia bakstelėjau ant itin kenksmingo tinklalapio nuorodos, ir mano buvusiam bendradarbiui teko gerokai pavargti, kol grąžino kompiuterį į normalią būseną.

Tai buvo gera pamoka, bet Vaikas iki šiol nepasitiki mano naršymo įgūdžiais ir

Aidas Puklevičius

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Pirmojo įspūdžio magija Vienas mano mėgstamiausių scenaristų yra Stevenas Moffatas. Jo plunksnai (greičiau nešiojamajam kompiuteriui „airMac“) priklauso tokios mažiau žinomos situacijų komedijos kaip „Joking Apart“ bei „Coupling“ ir daug labiau žinomi eterio gigantai „Dr. Who“ ir „Sherlock“. Apie pastaruosius nekalbėsime, nors Beikerio gatvės 221B numeryje irgi galime rasti apsčiai išminties tiek verslui, tiek kasdienybei. pakalbėsime apie vieną situa­ ciją iš „coupling“, kurioje Džefas, stebėtinai nervingas ir baikštus sociopatas, turi dalyvauti darbo pokalbyje. Per pokalbį jį arba paaukštins, arba paliks tame pačiame beviltiškame liūne, kuriame jis žvejoja skaičius balansuose ir dūsauja.

Aukštesnės vietos jis baisiai nori, tačiau pokalbio bijo dar labiau. Pamažu vyrą ima graužti visiška paranoja, kaip jis susimaus atsakydamas į paprastą klausimą, o kadangi yra didžiai seksualiai susirūpinęs, pačiu netinkamiausiu metu leptels „gakta“ arba „šlaunys“ ir taip am-

100

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

žiams palaidos savo karjeros perspektyvas.

Jis graužiasi tol, kol kažkokiame interneto užkaboryje randa garantuotą patarimą – tiesiog reikia įsivaizduoti pokalbio dalyvius nuogus.

Taip ir savo patamsių demonus nuraminsi, ir pasijusi pranašesnis už tave klausinėjančius viršininkus.

Mat tu matai jų spuogus mažiau eksponuojamose organizmo vietose, o jie ne. Taip įgyji pasitikėjimo, kuris būtinas tokiame atsakingame pokalbyje, kiekvieną klausimą priimi su pranašia šypsena, atsakymus formuluoji tvirtai ir be apeliacijų.

Garbės žodis, šis patarimas nėra pats beprotiškiausias, kokių yra tekę skaityti įvairiausiuose verslo saviauklos vadovėliuose. Raštingi ir klastingi žmonės netruko pajusti tą panišką baimę, kurią jaučia kinkadrebiai CV siuntėjai, ir ėmė tuntais štampuoti jiems patarimus, kurie padės ne tik įveikti intervofobijas, bet ir iškart užkariauti būsimo darbdavio ranką ir širdį.

Kadangi tokių knygų tiražai kosminiai, o pirmąjį interviu pereina tik­rai ne visi juos išpirkę, užsiveisia abejonės kirminas – kažkur čia galai nesueina. Arba knygose ne taip ra-

Sigita Šimkutė

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Veronika ir Ponas Linkedinas Iš mūsų ketverto labiausiai su vyrais nesisekė Veronikai. Kol mes tuokėmės ir skyrėmės ir vėl tuokėmės, ji blaškėsi kaip virpantis epušės lapas, tai puldama pirmam sutiktam mėlynakiui į glėbį, tai siųsdama visą vyrų padermę pragaran. mano akimis, veronika niekaip nega­ lėjo ištrūkti iš to paauglystės momento, kai dūsaujama dėl tų, kurie net nežino, kad tu egzistuoji, ir nepastebima iš tikro tave dievinančių akių.

Jai patiko aukšti ir raumeningi, ypač jautė silpnybę su baltų marškinių rankogaliais kontrastuojančioms vyriškoms, plaukais apžėlusioms rankoms. O dėl jos pačios – apvaliomis šlaunimis ir gana striuku liemeniu, siūbuojančiu putnią krūtinę, – iš proto kraustėsi visi pašto ir siuntų kurjeriai, raudonbarzdis Vycka, atvežantis į biurą geriamojo vandens, ir net pagrindinis pastato apsauginis su nutrintu užrašu „Apsauga“ ant nugaros, todėl dažnai jį vadindavome tiesiog Aga. Direktorius ir pardavimų skyriaus vadovas žinojo, kad, norint prispausti į susitikimą atvykusį žemesnio rango partnerį, išpešti iš jo geresnę kainą ar duoti į kailį, kodėl blogai pardavinėja ar leidžia nesuderintas akcijas ir taip kelia šaršalą tarp kitų partnerių, kavos atnešti turi Veronika. Šiai įžengus į susitikimų kambarį, sušlamėdavo iki tol nervingai rankose gniaužti dokumentai, ir paprastus vadybininkus išmušdavo prakaitas. Drebančiomis rankomis jie keldavo atneštą kavos puodelį prie lūpų ir godžiai siurbdavo ne-

102

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

jausdami nei burną plikinančio karščio, nei po stalu bekylančios erekcijos.

Tačiau Veronikos stotas veikė ne visus. Kažkodėl ji nepatiko nei valdybos nariams, nei įmonę kreditavusio banko atstovui. Pas LSŽ – Labai Svarbius Žmones – Veronikos nesiųsdavo, kavą tekdavo atnešti kuriai nors mūsų.

Mes, sužieduotosios, jau nebeturėjome tos paslaptingos galios, todėl opiuose verslo susitikimuose nekeldavome sumaišties.

Visos bobos žinojome – Veronikai reikia vyro. Kartais galėdavai pajusti, kokiu neišsipildymu, gausybės vienišų naktų užaugintu geiduliu alsuodavo jos kūnas. Jai žengiant pilku kilimu išklotu koridoriumi, galėdavai matyti, kaip aplink virpa oras, – tai buvo visa deginantis ugnies kamuolys, todėl dažnas ugnies gesintuvas nesulaukdavo įprasto priešgaisrinės apsaugos patikrinimo.

Iš pradžių bandėme užsiimti fizika ir chemija. Siuntinėjome Veronikai į nagus kandidatus, galimus pakedenti. Lifte sutiktas Marius iš logistikos įmonės trečiame aukšte, mažakalbis akiniuotis, rodos, programuotojas, iš devinto, biuro kavinukėje sumedžiotas Igoris, ketvirtadieniais valgantis cepelinus, Jonas, Jonas du ir net Jonas Ilgasis (kadangi Veronikai reikėjo vyro horizontaliems žaidimams,

jų ūgį dažnai traktuodavome kaip ilgį) – visi jie buvo suvesti su geidulingąja, tačiau pernelyg išrankia mūsų biuro deive.

Siūlymus perkelti pažinčių paiešką į virtua­lią erdvę Veronika kategoriškai atmesdavo. Nors ir nebuvo labai pažangi technologijų klausimu, ji registruodavosi į visus įmanomus su verslu, karjera ar išsilavinimu susijusius interneto tinklalapius, todėl jai rodėsi pernelyg nepadoru sukurti paskyrą kokioje nors pažinčių svetainėje: išgalvotu vardu keista registruotis, o tikrojo gadinti nesinori.

Kartą Veronika, mirksėdama verslo socialiniame tinkle „LinkedIn“, gana ekspresyviai atsiduso: „Nepažįstu, bet norėčiau pažinoti.“ Mes klausiamai pakėlėme akis. Ką? Veronika sukdama garbaną ant smiliaus patikslino: puslapyje jos klausia, ar ji pažįstanti tokį ir anokį, „LinkedIn“ siūlo nesnausti ir plėsti turimus kontaktus. Sofija, rafinuočiausia iš mūsų, krenkštelėjo, kad nepažįstamų asmenų, su kuriais nesieja jokie dalykiniai ar, tebūnie, familiarūs santykiai, į kontaktus įtraukti negalima. Štai čia ir užvirė diskusija, jog verslo socialinis tinklas nėra koks feisbukas, kad negalėtum kontaktuose turėti savo srities atstovų, su kuriais gali dalytis patirtimi ir įžvalgomis

Jurga Vilpišauskaitė J u r g o s V il p i š a u skai t ė s n u o t r .

Džindžos miesto garsai džindžos mieste aušta rytas. Rūksta deginama žolė ir palmių lapai. Mekena ožkos, gieda gaidžiai, mūkia karvės, svirpia žiogai.

Laukuose laksto beždžionės. Jos įsikimba į liauną medžio šaką, supasi uodega į priekį ir krenta kaip kamuoliai ant namų stogų.

Danguje skraido pulkai afrikinių marabu.

Vakare juos pakeis šimtai šikšnosparnių ir ryškią šviesą skleidžiančių vabzdžių.

Prieš mišias.

104

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS KOVAS 2016

Nuo palmės nukrinta sunkus kokosas. Šalia prašliaužia kumščio dydžio sraigė.

Prie langų susirenka mažos varlės. Jos leidžia čaižius garsus, jų geltoni kaklai išsipučia.

Bažnyčioje prasideda mišios, ant suolų sėdasi gražiausias savo sukneles vilkinčios ugandietės. Po pusvalandžio su visais kartu jos giedos gospelą.

Pro praviras kirpyklos duris matyti moteris, pasidėjusi ant kelių pusę nukirptų plaukų. Likę, suvelti ant galvos, tuoj bus įpinti į šimtus smulkių kasų.

Siuvėja gatvėje atsisėda prie siuvamosios mašinos ir įveria juodą siūlą. Baltą mažą suknelę užkiša už adatos. Šalimais prie kavinės vyras pešioja vištą.

Aplinkui jį sukiojasi nuogi vaikai.