Verslo klasė, 2014 birželis

20 14 BIR ŽEL IS

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

KAINA 15 90 Lt

„MARKS & SPENCER“ LITVAKAS PRADĖJO TURGUJE LENKŲ REFORMATORIUS LESZEKAS BALCEROWICZIUS: PUTINAS NIEKO NESUKŪRĖ KITAS TAUTŲ MŪŠIS – ARKTYJE SKANDINAVIŠKA PASAULINĖS UTOPIJOS REALYBĖ DĖMESIO: PRASIDĖJO SAVIMYLŲ EPOCHA

Baltijos grybų karalius Kęstutis Juščius:

siekiu neįmanoma

redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 žurnalas leidžiamas nuo 2 0 0 0 metų REDAKCIJOS ADRE SAS

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 el . p. vklase @v z inios . lt

Nr. 6 (136)

LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“ GENERALINIS DIREKTORIUS

Ugnius Jankauskas VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase REDAKTORIUS

AURELIJUS KATKEVIČIUS ŽURNALISTĖ

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ

Aušros barysienės Nuotr .

Sveiki, va, tik ką visur buvo labai gražu stebėti žalios spalvos atspalvius gamtoje – beržai vienokie, blindės kitokios, ąžuolai beveik visai dar pilki, kaip ir bukai, o dabar jau – vientisa, intensyvi, gili žalia spalva. Rudeniop visa

tai nusidažys geltonos ir raudonos atspalviais. Ir taip kasmet. Gimsta, auga ir miršta. Kitados mūsų protėviai buvo labai jautrūs šiam atgimstančios ir numirštančios gamtos ciklui, užtai ir švęsdavo kalendorines šventes – Jonines, Kalėdas, kad pažymėtų tam tikrus svarbius taškus.

Mes ne tokie jautrūs – mūsų, šiuolaikinių žmonių, bent jau priklausančių Vakarų civilizacijai, laikas labiau tiesinis nei ciklinis. Mes lyg strėlės iš praeities nukreipti tik į ateitį. Mums svarbus ne kelias, o tikslas. Ir būtent todėl net kalendorinės šventės mums ne tokios šventiškos kaip mūsų protėviams, jos mus vargina. Mes gyvename ne su gamtos ciklu, kaip jie, bet tarsi virš jo, įveikdami jį. Tai turbūt nėra blogai – pažanga mums daug padovanojo, kad ir, pavyzdžiui, dvigubai ilgesnę gyvenimo trukmę nei mūsų protėvių.

Ir vis dėlto kartais pravartu pamatyti ne tik tikslą, bet ir kelią, ir pakeles, ir apylinkes, ir tą pačią žalumos atspalvių kaitą.

Leisdami „Verslo klasę“ tai ir norime jums pasiūlyti – užfiksuotas akimirkas, apylinkes, pakeles, niuansus ir atspalvius. Norime, kad matytumėte ne tik tai, kas ten kur nors toli, bet ir tai, kas yra čia ir dabar. Bent šiek tiek pagalvotumėte apie amžiną kaitą, apie ciklą.

Kiekvienas mūsų žurnalo straipsnis kvies jus ramiai pasikalbėti apie dalykus, kurių, lėkdami tikslo link, galbūt nepastebėjote.

Patikėkite, verta.

Tuomet gal pamatysime ir suvoksime kai ką daugiau – kad ir tai, jog ne tik gamtoje viskas gimsta, auga, vysta ir miršta. Panašiai būna ir su technologijomis, ideologijomis, politiniais judėjimais, valstybėmis, imperijomis ir civilizacijomis. Bet iki šiol dar niekada nebuvo, kad tai, ką žmonės nuoširdžiai kūrė, pradingtų visai be pėdsako, – visada kas nors išlieka. Ir dar – tai, kas pasirodo esą negyvybinga, kenksminga žmonijai kaip bendram organizmui, galiausiai numiršta ir nutrupa.

Tai dar viena mano amžino optimizmo priežastis – tereikia tiesiog kurti ir tikėti tuo, ką darai. Ir viskas mums, tai yra žmonijai, bus gerai.

Apie tai pasakoja ne vienas straipsnis, spausdinamas šiame ir kituose žurnalo numeriuose.

Tad tiesiog imkite ir skaitykite.

O kaip ten su mūsų nerimu dėl visokių karų?

Atrodo, vis dėlto žmonija po truputį protingėja.

Bent jau didžioji jos dalis.

N uolatiniai autoriai

Liudvikas Andriulis Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Mindaugas Voldemaras Justinas Žilinskas A utoriai

Kazys Bubelis Justinas Gapšys Mykolas Katkus F oto g rafai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z aineris

Vilmas Narečionis REKLAMA

Aida Butėnė +370 5 252 6329 P R E N U M E R ATa

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt KALBOS REDAKTORĖ

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ VIRŠELIS

VLADIMIRO IVANOVO NUOTR. L E I D I N YJ E PA N AU D O T O S AGENTŪRŲ

„BLOOMBERG“, „MATTON“, „REUTERS“ NUOTRAUKOS SPAU S T UVĖ

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

10 400 egz.

K I TA S N U M E R I S P R E N U M E R AT O R I A M S B U S P R I S TAT Y TA S I K I

Aurelijus Katkevičius

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

2014 07 04

© PLATINTI ŠIO LEIDINIO TEKSTUS IR VAIZDO INFORMACIJĄ GALIMA TIK GAVUS RAŠTIŠKĄ REDAKCIJOS SUTIKIMĄ

VERSLO KLASĖ

7

visuomenė

16

12

žmonės ir įžvalgos

16 | „Marks & Spencer“ gimė turguje Michaelas Marksas pradėjo nuo penso.

20 | Laisva rinka yra svarbesnė už ES fondų pinigus Leszekas Balcerowiczius: Rusijos žmonėms reikia parodyti, kad Vladimiras Putinas jiems per daug kainuoja.

26 | Beprotiška mintis

Kęstutis Juščius: laiko klaidoms lieka vis mažiau.

12

mėnesio komentaras

12 | Aurelijus Katkevičius: Eilinės Ukrainos pergalės Šalies prezidentu jau pirmame ture tapo Petro Porošenka.

8

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

16

64

2014 BIRŽELIS

30 | Kaita yra amžina

Dažna Lietuvos įmonė vis dar yra paauglystės stadijos.

36 | Maža rinka: lengvi

trofėjai mažose dėžutėse

Verslas dažnai eina mažiausios rizikos ir kukliausios fantazijos keliu.

40 | Esame čia ne tam, kad uždirbtume pelno Tikslo rodikliai turi būti ne tik matuojami, bet ir viešai skelbiami.

44 | Raumeningą medžiotoją

vaikosi akiniuoti apskaitininkai

Patirties taikyti sankcijas turintis Vašingtonas gali pasiekti reikšmingų rezultatų.

68

48 | Politinė Arkties ekosistema

52

Rusija Arkties regione elgiasi agresyviausiai.

tema

68 | Žaliųjų žmogeliukų mitas

Vladimiro Putino žalieji žmogeliukai atvyko paslapčia, bet įprastomis transporto priemonėmis.

72 | Talino senamiesčio mozaika Estų sostinė turi gerą aurą.

76 | Amžinas bendražygis

Jojant žirgu pasaulis atrodo visai kitoks.

80 | Treji metai bėgikas

Bėgikas įsižeis, jei augantį bėgimo populiarumą pavadinsi mada.

84 | Universalus kelių karalius

Naujos kartos „Range Rover Sport“ į salonus atriedėjo po plastinės operacijos.

90 | Kaip atsikratyti kečupo Kepant mėsą svarbiausia – mėsa.

94 | Tinklas: Pasiklydimo troškulys Nauji įspūdžiai sukuria naujų neuronų jungčių.

96 | Kinas: Kam kokybė, kai norisi pinigų Trys nuvylusios pavasario premjeros.

98 | Technika: Pats sau transliuotojas Savo televizijos programą nesunku suformuoti.

SKANDINAVIJA: KAI NEĮMANOMA ĮMANOMA Pasitikėjimas valdžios institucijomis – didžiausias Šiaurės šalių kapitalas.

58

visuomenė ir laisvalaikis

58 | Latviai – mūsų mažieji braliukai? Į šiaurę nuo mūsų yra tikra Europos šalis, turinti intriguojančią, įdomią istoriją.

64 | Apie tave

Kad ir kaip smarkiai skuosi aplink pasaulį, galų gale atsidursi ten pat.

100

skiltys

100 | Ernestas Parulskis: 1978. Maždaug Buda Mumijus – irgi nieko toks verslas.

102 | Rolandas Rastauskas: Gurkšnelinė (pabaiga) Kodėl rašytojai paprastai slankioja po vieną?

104 | Jurga Vilpišauskaitė: Pekinas ir kinas „Aš kantonietė – mes valgome viską, kas juda“, – sako bendrakeleivė.

Žvilgsnis 2014-ųjų birželį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2014 BIRŽELIS

106

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

9

žmonės

>>

„Marks & Spencer“ gimė turguje „Marksas ir Spenceris nugalėjo Marxą ir Engelsą“, – ši garsi Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher frazė, ištarta griūvant Berlyno sienai, geriau nei kas kitas apibūdina laisvosios rinkos ir sveiko proto pergalę prieš proletariato diktatūrą.

A

teities idealios visuomenės vizija – gal ir geras dalykas, tačiau gyventi reikia šiandien

– teigiama, kad per savaitę „Marks & Spencer“ parduotuves aplanko 21 milijonas žmonių (šiokią tokią dalelę tame skaičiuje sudarome ir mes Vilniuje). 2012 m. „Marks & Spencer“ apyvarta siekė 10 milijardų svarų, ji yra laikoma viena geriausių darbdavių Didžiojoje Britanijoje ir garsėja kaip geros kokybės už prieinamą kainą vieta.

Tokia, kokią ją ir norėjo matyti jos įkūrėjas.

Marksas Įvairios tautos jį vadino savaip. Rusams jis buvo Michailas, lenkai jį šaukė Michalu, žydai – Mikele. Vėliau Anglijoje jis tapo Michaelu. Tačiau visais laikais jo pavardė buvo tokia, kaip matome ir šiandien – Marksas.

16

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Su kitu Marxu – Karlu – jis neturėjo beveik nieko bendra, nebent tik tai, kad abu buvo žydai. Mikelė Marksas gimė dabartinėje Baltarusijoje, Slonimo miestelyje (piečiausiame buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio forposte), keliaujančio prekeivio ir „žydiškos mamos“ (kaip tais laikais buvo vadinamos žydų namų šeimininkės) šeimoje.

Beje, jo gimimo metai nėra tiksliai žinomi.

Didžiosios Britanijos imigraciniuose dokumentuose minimi 1859-ieji, o santuokos liudijime įrašyti net dveji – 1863-ieji ir 1864-ieji…

Mažai žinoma ir apie jo gyvenimo pradžią.

Michaelas Marksas nemėgo kalbėti apie savo vaikystę, bet akivaizdu, kad ji nebuvo lengva.

Jis sirgo rachitu, buvo rauplių išmargintu veidu, žemas, čiuplus, tylus ir lėtas. Gyvenimas jo nelepino ir ateitis nežadėjo nieko gero,

Michaelo Markso prekybos principas buvo paprastas – viskas po pensą. „ Wiki p edia“ nuotr .

Michaelas Marksas (kairėje) ir Thomas Spenceris garsiąją bendrovę įkūrė 1894 metais. „ Wiki p edia“ nuotr .

1875 m.

Londone atidaryta pirmoji universalinė parduotuvė.

16 „Marks & Spencer“ gimė turguje

ypač žydui, gyvenančiam „sėslumo zonoje“, kaip buvo vadinama teritorija, kurioje žydams buvo leista gyventi XIX a. Rusijos imperijoje, t. y. Lietuvoje ir Lenkijoje, Vakarų Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Ypač kai stojo gūdūs 1881-ieji – narodovolcai Peterburge nužudė Rusijos carą Aleksandrą II, o rusų liaudies įniršis krito ant žydų galvos – pradėti žydų pogromai.

Tūkstančiai Rusijos žydų liko be pastogės, kiti tūkstančiai, susikrovę negausią savo mantą (žydai visada žinojo, kad tikras turtas yra nešiojamas – tai žinios ir informacija), bėgdami nuo pogromų emigravo iš Rusijos. Bet kur – į JAV, Angliją, Palestiną, kurią žydų tautinio atgimimo aktyvistai vadino Sionu. Nėra žinoma, kas nutiko

20 Laisva rinka yra svarbesnė už ES fondų pinigus

Marksų šeimai, bet žinoma, kad Mikelė Marksas su broliu Ephraimu iš Slonimo atvyko į Vilnių, kurį jis vadino „Wilna“. Kad išgyventų, jiems teko pardavinėti savo daiktus kažkuriame Vilniaus turguje turint aiškų tikslą: 1884 m. broliai Marksai su emigrantų minia pėsčiomis išvyksta į Kenigsbergą ir ten sėda į laivą, vykstantį į Halo uostą Anglijoje.

Imigranto kelias XIX a. pabaigoje Anglija, galingiausia pasaulio imperinė ir pramoninė valstybė, kaip ir šiais laikais, buvo ne vieno emigranto svajonė. 1870–1900 m. Anglijos gyventojų pajamos išaugo vidutiniškai 70 procentų, sparčiai didėjo vidurinė klasė. Pramoninė

26 Beprotiška mintis revoliucija keitė Didžiosios Britanijos miestų veidą – tais laikais atsirado ištisinės juostos vienodų namų, priglaudusių gausėjančias proletariato gretas. Tais laikais formavosi ir nauja prekybos infrastruktūra. Stacionarios parduotuvės keitė keliaujančius prekeivius, muges ir miestų turgus. 1875 m. Londone atidaryta pirmoji universalinė parduotuvė, suteikusi galimybę paprastiems gyventojams ne tik padoriai apsirengti, bet savo apranga ir aksesuarais pamėgdžioti aukštuomenės gyvenimą. 1880–1900 m. tokių universalinių parduotuvių skaičius Anglijoje išaugo septynis kartus. Tokia aplinka šaukte šaukėsi M. Markso.

1881 m. pabaigoje Michaelas Marksas (taip jis pasivadino imigravęs į Britaniją) apsigyveno Šiaurės Anglijos mieste Lydse. Pirmoji stotelė – tekstilės kompanija „Barran“, priimanti žydų imigrantus, nemokančius anglų kalbos. Beje, šis trūkumas persekiojo rusiškai ir jidiš kalbantį Michaelą visą likusį gyvenimą, anglų kalbos jis tinkamai taip ir neišmoko, net tapęs seru Michaelu Marksu.

M. Marksas nestovėjo prie audimo staklių, jam teko „Barran“ audinių išnešiotojo dalia (brolis tapo rabinu gretimame Mančesteryje). Kiek vėliau jis išėjo iš bendrovės ir tapo keliaujančiu pardavėju, ir tai jam sekėsi kur kas geriau. Gal tai buvo prekeivio genai, o gal tiesiog „idiše genome“ („žydiška siela“)?

Užsikabinęs ant kaklo didelį medinį padėklą, ant kurio buvo sukrauti siūlai ir adatos, saldainiai ir žaislai, muilas ir kiti niekučiai, M. Marksas leidosi į kelionę po Lydso darbininkų priemiesčius. Mokėdamas, beje, angliškai tik pasisveikinti, padėkoti ir atsisveikinti. Anglų kalbos trūkumą kompensavo šypsena, draugiškumas ir užrašas, kabantis ant padėklo „Neklausk kainos – tai tiesiog vienas pensas“. Šis M. Markso sugalvotas užrašas buvo paremtas paprasta logika: smulkią monetą pensą žmogus galėjo rasti bet kada, o jo parduodami niekučiai visada keitėsi priklausomai nuo to, ko reikėjo žmonėms (vienu metu jis pardavinėjo net vinis ir alaus bokalus).

Vienas iš jo tiekėjų prakutęs bakalėjos sandėlio savininkas Isaacas Jowittas Dewhirstas supažindino M. Marksą su savo buhalteriu Thomu Spenceriu, kurio žmona geranoriškai ir nemokamai mokė būsimąjį magnatą anglų kalbos. Kaip pasirodė ateityje, už gera visada atlyginama geru.

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

17

žmonės

Laisva rinka yra svarbesnė už ES fondų pinigus

Leszekas Balcerowiczius: „Didžiausia kapitalistinės visuomenės grėsmė yra ji pati.“ V ladimiro I vanovo nuotr .

Profesorius Leszekas Balcerowiczius nuo 2008-ųjų „Verslo klasėje“ tapo krizės metraštininku. Šį kartą interviu vyko Vilniuje, kaistant Rusijos provokuojamo maišto Ukrainoje audroms ir Lietuvos narystės euro zonoje išvakarėse.

D

ėl „holiday inn“ darbuotojų supratingumo ir paslaugumo viešbučio sauna 7 aukšte vienai valandai tapo „meeting room“,

kuriame kartu su Varšuvos ekonomikos mokyklos profesoriumi L. Balcerowicziumi gavome progą pasislėpti nuo Lietuvos laisvosios rinkos instituto organizuotos konferencijos „Kas laukia Europos ekonomikos po Europos Parlamento rinkimų?“ šurmulio.

Kalbėjomės apie Europą, Baltijos šalis, Lietuvą ir Lenkiją. Ir, žinoma, apie tai, kodėl neįprastai daug viešai skelbiamų savo komentarų L. Balcerowiczius ėmė skirti tarptautinės politikos, Rusijos ir Ukrainos santykių problemoms. „Todėl, kad esu ne grynas ekonomistas, o politinis ekonomistas, – šypteli 1989–1991 m. Len-

20

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

RYTAS STASELIS

kijos ekonominių reformų tėvas ir iškart surimtėja. – Todėl, kad įvykiai Ukrainoje yra ne tik šios šalies reikalas. Tai viso pasaulio reikalas. Todėl, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą kelia labai didelę riziką visam pasauliui. Ir ši rizika didės, jeigu pasaulio reakcija į šiuos įvykius bus pernelyg silpna. Silpna reakcija kuria iliuziją, kad agresyvi Vladimiro Putino doktrina yra remiama arba jai tiesiog neprieštaraujama. Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė prisidėjo, kad praėjusiame amžiuje Ukrainai būtų suteiktos teritorinio vientisumo ir saugumo garantijos mainais už branduolinio ginklo atsisakymą. Rusija siekia parodyti, kad tos garantijos nieko nevertos. Jeigu tuo patikės daugiau šalių, kurios gyvuoja priefrončių zonose, be abejonės, įvairiuose pasaulio regio-

Rusijos žmonėms reikia parodyti, kad V. Putinas valdžioje jiems per daug kainuoja.

Laisva rinka yra svarbesnė už ES fondų pinigus

nuose bus ginklavimosi varžymų sprogimas. Kol kas Vakarų sankcijos Rusijai yra labai silpnos.“

dų yra nemažai. Rusijos žmonėms reikia parodyti, kad V. Putinas valdžioje jiems per daug kainuoja.

O ką Vakarai turi daryti? Ta proga JAV prezidentas Barackas Obama vienoje auditorijoje retoriškai klausė: ar turėčiau į Ukrainą įvesti Amerikos kariuomenę?

Amerika ir vieningoji Europa yra maždaug 20 kartų galingesnis globalios ekonomikos segmentas už Rusiją. 72 procentai rusų eksporto į Vakarus yra žaliavos, už jas jie gauna apie pusę nacionalinio biudžeto pajamų. Rusijoje iki V. Putino agresijos Kryme ir visoje Ukrainoje vyravo sąstingis ir grėsė ūkio recesija. Taigi įtikinimo meto-

Ar Rusijos kleptokratija gali mesti karinį iššūkį Vakarams?

Padėtis verčia vertinti įvairiausią riziką.

Man atrodo, kad vangios Vakarų reakcijos į agresiją prieš Ukrainą rizika kainuos daugiau nei tada, jeigu toji reakcija būtų griežtesnė. Vakaruose daug verslininkų, kurie siekia daryti verslą su V. Putinu ar artimais jo draugais. Būtent jie kalba, kad pernelyg stiprios sankcijos gali sukelti karą arba atsiliepti žmonėms. Manau, tai geresniu atveju yra sentimentalumas, paprastesniu – tiesiog noras išsaugoti verslą. Tai rodo, kad jiems ir

panašiai galvojantiems politikams nepakanka istorinės atminties ir analizės: Neville'is Chemberlainas ir Edouard'as Dalladier trisdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais taip pat sakė norintys išvengti karo ir iškilmingai važiavo į Miuncheną. Šiandien Ukrainos laukia neapsakomai sunkus transformacijos kelias, reformų procesas. Kaip manote, ar Ukraina, kaip visuomenė ir valstybė, sugebės jį pradėti ir užbaigti? Lenkija 1989-aisiais, Lietuva 1991-aisiais stojo į reformų kelią siekdamos pakelti savo ūkį ir išsivaduoti iš komunistinės sistemos. Idealai mums padėjo susiveržti diržus ir ištverti netekimus tada, kai ro-

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

21

žmonės

Beprotiška mintis

Kęstutis Juščius: „Besikeičiančiame pasaulyje laiko klaidoms lieka vis mažiau.“ V ladimiro I vanovo nuotr .

Kęstutis Juščius pirmą kartą pievagrybių paragavo tada, kai pats jų užsiaugino. Iki tol apie vadinamuosius šampinjonus buvo tik skaitęs. Šiandien didžiausios pievagrybių augintojos šalyje „Baltic Champs“ savininkas pasakoja apie laikus, kai Lietuvoje jie buvo prabangos prekė.

T

MARTYNAS TOVAROVAS

Svarbiausia – įsigilinti į detales.

uo metu, kai dešimtojo jonieriai?“ Pievagrybiai brangūs – mergina dešimtmečio pradžioje k. juščius pridūrė, kad jos šeima jų nusiperka tik per sugalvojo auginti pievagrybius, re- šventes. K. Juščius sako, kad tada kilogramas tas kuris apie juos žinojo. Kadangi nežinojo, nebuvo ir didžiulio poreikio – visoje Lietuvoje buvo užauginama tik apie 300 kilogramų per dieną. „Dabar užauginama apie 40 000 kilogramų“, – palygina K. Juščius. Kitas dalykas – kaina, tada šie grybai buvo dvigubai brangesni nei dabar, o atlyginimai mažesni.

K. Juščius prisimena, kaip prieš 20 metų studijuodamas Vilniaus universitete atsiveždavo į bendrabutį po 5 kilogramus pievagrybių ir kepdavo juos su bulvėmis. Vieną kartą su kambario draugais kepė grybus, į virtuvę įėjo vilnietė mergina, pamatė, ką vaikinai ruošiasi valgyti, išplėtė akis ir pasakė: „Negi jūs mili-

26

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

kainavo apie 14–15 litų.

Auginti grybus sunku K. Juščius yra šiaulietis, tačiau jaučia ypatingą prieraišumą Vilniui. Vienas dalykas – čia praėjo geriausi jo gyvenimo metai – studijų metai, kai ne tik mokėsi, bet ir kūrė savo grybų įmonę. Kitas – Vilnius smarkiai prisidėjo prie jo asmenybės formavimosi ir tobulėjimo.

Verslininkas sako, kad sostinė visada išsiskyrė, ji visada buvo laisvesnis miestas – ir prieš 20 metų ir dabar kitoks negu likusi Lietuva.

Netgi grįžęs į gimtinę toliau kurti verslo jautė, kad atsivežė vilnietiškos dvasios. Taip jau

Beprotiška mintis

sutapo, kad ir pasikalbėti susitikome viename sostinės senamiesčio viešbučių.

Verslininko gyvenime dabar nemažai pokyčių. Šiemet jo įmonė tapo pagrindine vienos didžiausių žemės ūkio įmonių „Agrowill Group“ akcininke – K. Juščius nusprendė išsikelti naują iššūkį, pabandyti auginti ekologišką maistą ir dar tapti vienos srities ekspertu. Į Vilnių jis atvyko neatsitiktinai – susitikimai, renkama „Agrowill Group“ valdyba. Tik trečią vizito dieną K. Juščiui pavyko rasti laiko ankstyvam rytmečio pokalbiui. Prieš tai vakare susiskambinome, persimetėme keliais sakiniais ir jau kitą rytą perėjęs bundantį Vilniaus centrą atsidūriau Bernardinų gatvėje, jaukaus viešbučio pusryčių salėje. Beveik 8 valandos

ryto. Laukiu žmogaus, kuris dažnai įvardijamas kaip ūkininkas.

Pamatęs K. Juščių nepagalvotum, kad jis yra grybų auginimo įmonės savininkas, veikiau kokios IT įmonės direktorius arba programuotojas. Į salę įžengęs jaunatviškas 40 metų vyriškis dėvėjo languotą švarką, šviesiai gelsvas kelnes, akis paryškino akiniai storais rėmeliais. Ir itin energingas. Šią gegužę suėjo lygiai 20 metų, kai jis užaugino savo pirmuosius pievagrybius. K. Juščius minėjo, kad kažkada jį apsėdo mintis auginti grybus ir nepaleido. Atrodo, dabar jo norai ir siekiai tik išaugo. „Baltic Champs“ savininko kelias link sėk­mės buvo ilgas, nelengvas ir pareikalavo daug atkaklumo bei žinių. Laukinio kapita-

lizmo Lietuvoje verslo ėmėsi visi, kas tik galėjo, ir, kaip sako K. Juščius, keistai buvo žiūrima į tuos, kurie to nedarė. Idėja auginti grybus kilo, kai jam buvo 16 metų ir jis perskaitė laikraštyje straipsnį apie tai. Pasidomėjęs ir supratęs, kad pievagrybius galima auginti bemaž iš nieko ir pigiai, jis užsikabino ir nusprendė imtis šio verslo. K. Juščius skaitė daug knygų apie tai, net važiavo į Lenkiją susitikti su ūkininku, kad šis išmokytų jį auginti pievagrybius. „Jis kalbėjo tik lenkiškai, tiesa?“ – klausiu. „Ir aš dabar laisvai kalbu lenkiškai“, – tvirtai atsako K. Juščius ir priduria tiesiog neturėjęs kito pasirinkimo – reikėjo išmokti kalbą, kad įgytų žinių.

1993-ieji. Jaunas, bet jau verslininko patirties turintis 19-metis K. Juščius nusipirko 12 hektarų žemės ir pradėjo auginti pievagrybius. Pradžioje verslas nesisekė, nes auginti juos, pasirodo, ne taip jau lengva. Grybų auginimas – labai subtili veikla, jos niuansų, anot K. Juščiaus, kompiuteriu neišmatuosi. Čia svarbus netgi toks dalykas kaip šiaudų, ant kurių auga grybai, minkštumas tam tikrų procesų metu. „Nėra taip, kad pasėjau grybų, įrengiau technologiją ir viskas veikia“, – pasakoja „Baltic Champs“ savininkas. Taigi, kol įvaldė specifinę technologiją, pirmus penketą metų iš grybų verslo turėjo nuostolių.

Jis užsimena, kad ribota informacija buvo vienas pagrindinių trukdžių kuriant verslą, todėl ir teko važiuoti mokytis auginti grybus pas lenkų ūkininką arba eiti ieškoti informacijos į Martyno Mažvydo biblioteką, o joje irgi nieko nebuvo – vien sovietinės techninės knygos. Dabar atvirkščiai – informacijos daug, žmogus gali patikrinti savo idėjas. „Nereikia 10 metų dirbti, klysti, kai gali skirti tris valandas ir atsisėdęs perskaityti straipsnį, kaip Amerikoje ar dar kur nors darė tyrimus“, – įsitikinęs K. Juščius.

Nutraukiu savo pašnekovą, klausiu, o gal klysti gerai? Juk sakoma, kad tai augina storą odą, daro mus stipresnius. K. Juščius atsako, kad tada viskam neužteks laiko, ir ironiškai klausia, kam bus reikalingas tas senas raguotis, užsiauginęs storą odą? Toks žmogus darydamas klaidų iššvaisto geriausius savo gyvenimo metus odai auginti ir paskui sako: „Dabar jau žinau, kaip daryti.“ Bet kai jau žinosi, kaip daryti, pasaulis bus pasikeitęs. Kol išmoksi, pasaulis dar toliau nueis. Anot jo, reikia žiūrėti į tai, kas bus, o

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

27

įžvalgos

>>

Kaita yra amžina „Pokyčių reikia imtis tada, kai jų dar nereikia“, – neapsiplunksnavusius verslininkus mokė legendinis lyderis Jackas Welchas. Apie pokyčius kaip verslo kasdienybę ir būtinybę kalbamės su jų valdymo konsultante Lina Mieliauskiene, „Implement Inscape“ partnere, tarptautinio ekspertų tinko „Implement Consulting Group“ nare.

30

Kaita yra amžina

„Lietuvos vadovai garsėja kaip novatoriški, kupini entuziazmo, veržlūs, tačiau turime pripažinti, kad dažna mūsų šalies įmonė vis dar yra paauglystės stadijos, kai polėkio – gausiai, o patirties, išminties ir nuoseklumo – mažai“, – mano valdymo konsultantė Lina Mieliauskienė, „Implement Inscape“ partnerė, tarptautinio ekspertų tinko „Implement Consulting Group“ narė. „ I m p lement I nsca p e “ nuotr .

P

apasakokite, kaip dirbate su pokyčių išgyvenančiomis įmonėmis.

Kiekvienas žmogus, organizacija, tauta visada išgyvena tam tikrą nuolatinės kaitos stadiją. Jeigu atrodo, jog nieko nevyksta, tikėtina, kad tai komforto stadija. Komfortas galimas net esant mažesnėms sąnaudoms – kaip sakoma lietuviškoje patarlėje, šuo ir kariamas pripranta. Darbuotojai galvoja: „Aš viską žinau, savo darbus padarau ir daugiau jų nenoriu. Aš esu sėkmingas. Viskas rieda savaime, kaip dviratis nuo kalno.“ Esant šiai stadijai, vadovai dažniausiai sako, kad jų įmonėje viskas gerai, nereikia nei mokymų, nei konsultacijų, bendrovė stabiliai auga, juda į priekį.

Organizacijai šioje stadijoje siūlome neatsipalaiduoti, nes bet koks komfortas galiausiai išsigimsta: darbuotojai netenka kompetenci-

30

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ

jos, prarandamas pranašumas, o vadovams vis dar atrodo, kad jie yra rinkos lyderiai.

Esant komforto stadijai, vadovams siūlome galvoti apie iššūkį, naują kryptį, paslaugas, plėtoti organizacijos kultūrą. Po komforto, įvykus planuotiems ar neplanuotiems pasikeitimams, stoja neigimo fazė. Didžioji dalis darbuotojų priešinasi pokyčiams, nes komforto zonoje jiems buvo gera ir patogu. Neigimo stadija yra pati neefektyviausia ir neturint tinkamų priemonių gali užtrukti labai ilgai.

Viziją pamatome perėję į eksperimentavimo stadiją. Pradedame bandyti, tiesa, ne visada sėkmingai, spiriamės į priekį, patiriame malonumą dėl to, ką darome, pradedame žiūrėti į ateitį. Tai – lyg pavasaris, kai jau kalasi žolė. Ką tuomet daryti? Reikia raškyti

Aukščiausio lygio vadovai nėra pakankamai motyvuoti įgyvendinti permainų.

36 Maža rinka: lengvi trofėjai mažose dėžutėse

40 Esame čia ne tam, kad

uždirbtume pelno

44 Raumeningą medžiotoją vaikosi

akiniuoti apskaitininkai

48

Politinė Arkties ekosistema

drodį ir matai tik tai, kad jis tau visai netinka. Dar viena pokyčių valdymo klaida – išteklių trūkumas ir blogas planavimas.

Tiesa, vadovai dažnai būna keliais žingsniais priekyje, tačiau problemų atsiranda tada, kai jie nesugeba to perteikti, paskleisti žinios apie teigiamas ir neigiamas permainų puses, ką nors slepia, nutyli. Tai ir yra penktoji klaida – netinkama komunikacija.

Ar galima palyginti Lietuvos įmonių kaitos valdymo praktiką su pasauline?

Lietuvoje su kai kuriomis problemomis vadovai susiduria tik dabar, o mūsų kolegos Vakarų Europoje ar JAV jau seniai yra radę šių problemų sprendimus. Mūsų šalies vadovai garsėja kaip novatoriški, kupini entuziazmo, veržlūs, tačiau turime pripažinti, kad dažna Lietuvos įmonė vis dar yra paauglystės stadijos, kai polėkio – gausiai, o patirties, išminties ir nuoseklumo – mažai.

Todėl labai svarbu suvokti, kad įmonės sėk­mę lemia ne tik vadovo asmeninės savybės, tiksli misija ar vizija, finansiniai srautai, bet ir labai aiškus suvokimas, jog į bet kokį pokyčių procesą turi būti įtraukti visi iki vieno. Mūsų tinklas aštuoniose pasaulio šalyse dirba su daugybe vadovų. Galiu pasidalyti keliomis „Implement Consulting Group“ atlikto tyrimo išvadomis:

pokyčių vaisius, analizuoti, kas padaryta gerai, ko dar trūksta, kad iš eksperimentavimo fazės kuo greičiau pereitume į priėmimo fazę. Svarbiausia yra ne gaivališkai plevėsuoti paskui šias stadijas, o iš anksto planuoti, kaip sklandžiai pereisime į kitą etapą.

Kokias didžiausias vadovų, o galbūt kolektyvų klaidas, susijusias su pokyčiais ir jų valdymu, pastebite?

Pasaulinio tyrimų tinklo „Prosci“ duomenimis, dažniausiai pasitaiko penkios pokyčių valdymo klaidos. Pirmoji – aukščiausio lygio vadovai nėra pakankamai motyvuoti įgyvendinti permainų. Būna, vadovas imasi pokyčių, tada pamato, kad ne viskas

vyksta taip, kaip numatyta, ar paskęsta kasdieniuose darbuose ir paleidžia vadžias.

Mūsų patirtis tai patvirtina: daugybė darbuotojų sako, kad įmonėje viskas priklauso nuo „galvos“. Jei aukščiausioji grandis nežino, kokį šokį šoka, visi kiti padaliniai gali net iš vietos nepajudėti. Antroji klaida – per maža vidurinės grandies vadovų parama. Mokymuose šie specialistai dažnai teigia: jei mano vadovas būtų motyvuotas, aš tikrai daug daugiau padaryčiau. Trečiasis kliuvinys – permainoms besipriešinantys darbuotojai. Dažniausiai mėgstame tuos pokyčius, kuriuos inicijuojame patys, tarkime, atostogas ar komandiruotę. O jei kas kitas primeta permainas, imame nervin­tis – kai kostiumą ne pats pasisiuvi, žiūri į vei-

· vadovai vangiai inicijuoja pokyčius; · vadovai dažniausiai yra nusivylę pokyčių rezultatais; · vadovai supranta pokytį kaip linijinį, struktūrinį procesą ir atlieka veiksmus masiškai – jei susirinkimas, tai visiems, jei asmeniniai pokalbiai – su visais iš eilės, jei mokymai – taip pat visiems; · vadovai jau žino daug įvairių teorijų, bet nepritaiko jų iki galo; · vykstant pokyčiams (valdant krizę), noriai dalyvauja tik maža dalis visos organizacijos; · tie vadovai, kurie išmano pokyčių valdymą, pasaulyje yra labiausiai vertinami.

Ar daug įmonėms kainuoja nemokėjimas valdyti pokyčių?

Dideliam vėjui pažaboti, šiuo atveju – permainoms suvaldyti, reikia ne tik noro, bet ir skėčio, užuovėjos, laiko, kantrybės, žinių. Būna, kad įmonė investuoja į pokyčius

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

31

įžvalgos

Maža rinka: lengvi trofėjai mažose dėžutėse

Platus gėlių pasirinkimas, rinkis kokią tik nori, ypač jei nori baltos arba geltonos.

A ndriaus U žkalnio nuotr .

Kadangi daug ir sėkmingai (o ką jau kalbėti – ir protingai) rašau apie restoranus Lietuvoje, manęs dažnai klausia, kur nueiti pavalgyti, prašo patarti, ką nauja išbandyti.

Paprastai nuo tokio klausimo nusvyra rankos ir pradeda makaluotis: na, kaip galiu jums iš akių atspėti, ko jums dabar norisi?

T

uomet bandau siaurinti užduotį – sakau: norite ko nors labiau tradicinio ar labiau egzotinio, ar pigiau, ar įspūdingiau?

Ir tada suprantu, kad žmonės nori būti nustebinti, tačiau tas nustebimas neturi būti stiprus. Labiausiai vartotojai trokšta to, kas dabar madinga, bet ne ten, kur visi jau yra valgę. Mat ką nors radus anksčiau nei dauguma draugų, galima trumpam tapti madų diktatoriumi ir šiokiu tokiu žinovu. Kad ir siaurame būryje, vis tiek tavimi remsis kaip autoritetu.

Iš šito man atsirado svarstymų apie valgymo madas, kurios yra vieša paslaptis, tik apie jas retas kuris susimąsto. Ir dar yra jų priežastys, apie kurias galvojama dar mažiau.

Ritualas apsimoka Čia ne tik apie tai, kad Lietuvoje stabiliausias

36

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

ANDRIUS UŽKALNIS

O tto K ylmalos nuotr .

maitinimo verslo sektorius yra ritualinių paslaugų. Už Vilniaus, Palangos, Druskininkų, Nidos ir retkarčiais Kauno ribų (apie Kauną tuojau parašysiu atskirai) valgoma ne namie beveik visuomet tik šeimos sukūrimo, naujų žmonių atėjimo į gyvenimą (krikštynos) ir išėjimo į geresnį pasaulį proga (šermenys, keturnedėliai ir mirties metinės, taip pat mokyklos išleistuvės, šios nuo šermenų skiriasi tik tuo, kad nebūna velionio portreto ant staliuko salės kampe).

Lietuvoje reguliarių valgytojų ne namie rinka tokia maža, kad sėkmingai iš restoranų verslo galima gyventi tik pataikius į madą.

Nišos vartotojų, žmonių, turinčių savitą skonį ir retų pomėgių, taip nedaug, kad juos patenkinti nebankrutuodami tegali vienetai.

Kadangi vartotojai dažniausiai patys nežino, ko nori, madas sukuria gamintojai. Lietuvoje pasiūla neina paskui paklausą.

Vartotojai dažniausiai patys nežino, ko nori, tad madas sukuria gamintojai.

Maža rinka: lengvi trofėjai mažose dėžutėse

Pasiūla mūsų šalyje eina paskui jau veikiančią sėkmingą to paties pobūdžio pasiūlą: kai pradėjo rastis vyninių, jas ėmė atidaryti visi, kas netingi, ir ne todėl, kad manė, jog to reikia vartotojams, o todėl, kad kiti štai padarė ir jų salės pilnos.

Kaip ir kiekvienos mados atveju, beždžioniavimas netrunka nužudyti kiekvieną kategoriją: rinkoje prasideda grūstis ir laimi ne geriausi, o siūlantys žemiausią kainą bei daugiausia nuolaidų. Jie ne tik nuleidžia kliento lūkesčių kartelę, bet ir numeta ją ant žemės ir dar sutrypia.

Geras vienos pirmųjų maisto madų laisvoje Lietuvoje pavyzdžių – lietuviško maisto restoranai. Jų pradžia buvo tokie sėkmingi pasirodymai kaip „Marceliukės klėtis“ ar „Ritos smuklė“ Vilniuje, kur

mėgstamiausi patiekalai iš tarybinės praeities buvo paruošiami iš geresnių produktų, juos nešiojančios padavėjos nebedraskė akių, o užgerti buvo galima alumi civilizuotoje aplinkoje, o ne „Tauro rago“ tipo vien vyrams skirtose masinėse girdyklose.

Maža to, spragilų ant sienų ir lino staltiesių buvo pakankamai, kad sukurtų tautinės egzotikos pojūtį, ir į šiuos restoranus pradėta vesti ne tik saviškius, bet ir svečius iš Vakarų šalių bei Rusijos – pastariesiems labai norėjosi kuo greičiau įbristi į pagražintą savo vaikystės svajonę apie kitokią Pribaltiką, kuri yra pusiau Olandija iš flamandų paveikslų, pusiau Anglija iš filmų apie Šerloką Holmsą, tačiau pasiekiama, kitaip nei Roterdamas ir Londonas.

Kiti rinkos žaidėjai, vieną akį pakėlę nuo karbonado „Linksmoji raganaitė“, „Velnio suktinio“ (iš vištienos su konservuotais abrikosais ir neįkandamo ananaso skiltele), salotų „Gaidelis“ ir tvirčiausio nacionalinės virtuvės ramsčio – pikantiškų salotų, netruko pastebėti, kad agrarinės romantikos užeigoms sekasi, ir tada prasidėjo visuotinis veržimasis, pasibaigęs tuo, ką turime šiandien: karpomais kuponais ir cepelinais, kurių porcija kainuoja taip mažai, kad atnešti tuščią lėkštę, peilį bei šakutę ir padėti ant stalo turbūt kainuotų kiek pigiau.

Lygiai tas pats atsitiko ir su pica. Dar tarybiniais laikais nekaltai prasikalę daigai pasirodė labai sėkmingi (žmonėms patiko, jų išalkusiems išperoms – taip pat; o gal kaip tik suaugusiesiems labiausiai patiko tai, kad galima ateiti su vaikais ir šie vieną kartą žinos, ko nori, bei nereikės derėtis su mažaisiais teroristais), ir rinką geležiniais kumščiais užspaudė keli tinklai, konkuruojantys vienas su kitu mažiausia kaina bei atveriantys vis naujus kulinarinio blankumo horizontus, pagardintus idiotiškais picų pavadinimais („Skanioji“, „Gardžioji“, „Sočioji“, „Kunigaikščių“, „Šventinė“ – tai vis silpnaprotiška tarybinių laikų trauka, kai visus pavadinimus reikėjo rašyti su kabutėmis ir dar būtinai sugalvoti tokius, kad jie absoliučiai nieko nesakytų apie patį patiekalą).

Picerijų tinklai, tiesą sakant, padarė ir gerą darbą: jie ilgainiui pasamdė visas blogiausias padavėjas šalyje, todėl kiti restoranai, kad ir norėdami, nebegalėjo gauti paties blogiausio personalo, nes jis visas jau įdarbintas picerijose. Ir mėsainių barams, ir kinų maisto restoranams, ir vyninėms teko samdyti geresnius žmones.

Kategorijos nužudymas Ypatingas atvejis, kuriam turi būti pritaikyti įstatymai, buvo brutalus vyno genocidas, kurį įvykdė ne kas kitas, bet vyninės. Joms reikia tribunolo, kokio nors „Rislingo proceso“, kad jų savininkai būtų nuteisti, viešai paniekinti ir kitiems nebekiltų pagundos.

Pasivadinusios vyninėmis ir kreidutėmis prirašiusios šypsniukų bei vyno pavadinimų ant iškabintų mokyklinių lentų, šios pragaro gūžtos išmokė ištisą jaunimo kartą gerti absoliučiai bet ką ir tikėtis butelio vyno – ant stalo su trimis taurėmis – už dvidešimt litų.

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

37

įžvalgos

Esame čia ne tam, kad uždirbtume pelno (arba ką matuoti viešajame sektoriuje) Pasakyk, kaip mane vertinsi (matuosi), ir pasakysiu, kaip aš elgsiuosi.

Dr. Eliyahu M. Goldrattas

Gegužės „Verslo klasėje“ rašiau apie tris viešojo sektoriaus mitus. Nagrinėdamas viešojo sektoriaus tikslus ir jų neaiškumą, užsiminiau, kad viešojo sektoriaus rodiklių tema labai plati, tad dėl gerb. redaktoriaus nustatyto straipsnio dydžio griežto apribojimo detalesnį rodiklių nagrinėjimą teks atidėti geresniems laikams.

I

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimiro I vanovo nuotr .

r tie geresni laikai atė- zultatų.“ Kad ir kokį politinį stogą tas vadovas jo – gerb. redaktorius nusprendė turėtų, ilgai neišsilaikytų savo poste. Visos suteikė progą išplėtoti šią temą. organizacijos sukurtos tam, kad siektų kokių

Todėl, gerbiamieji skaitytojai, jei neturėjote progos ar laiko paskaityti ankstesnį straipsnį, primygtinai rekomenduočiau tai padaryti, nes šis straipsnis labai susijęs su ankstesniu.

Kaip minėjau anksčiau, viešojo sektoriaus vadovai, įrodinėdami savo organizacijų unikalumą ir skirtumą, palyginti su verslo įmonių, meta paskutinį kozirį: „Mes čia ne tam, kad uždirbtume pelno.“ Jie egzistuoja ne dėl pinigų ir todėl visokie lynai (LEAN), sigmos (Six Sigma) ar tokai (TOC – Theory of Constraints) jų organizacijoms netinka. Bet tai ne tiesa. Pamėginkime įsivaizduoti bet kurios viešojo sektoriaus organizacijos biudžeto svarstymą, per kurį jos vadovas griežtai pareikštų: „Mes čia ne tam, kad pasiektume re-

40

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

nors tikslų. Štai verslo tikslas – uždirbti pinigų dabar ir ateityje. Tas tikslas vadinamas pelnu ir matuojamas piniginiais vienetais.

Viešojo sektoriaus organizacijos irgi turi savo tikslą ir jis turi būti matuojamas.

Skaitinis vertinimas – rodikliai – atlieka labai svarbų vaidmenį organizacijos gyvenime.

Gera rodiklių sistema suteikia vadovams, darbuotojams ir kitoms suinteresuotoms šalims informacijos apie organizacijos būklę. Rodikliai atskleidžia, kaip organizacijai sekasi siekti nustatytų tikslų ir kaip pasikeitė organizacijos sugebėjimai siekti tikslų, palyginti su ankstesniu periodu. Rodiklių svarbą pabrėžia daugelis vadybos ekspertų. Štai visuotinės kokybės vadybos pradininkui W. Edwardsui Demin-

Nustatant tikslo rodiklius svarbu nepasirinkti jų per daug.

Esame čia ne tam, kad uždirbtume pelno

Turėdami sukuriamos pridėtinės vertės dydį ir darbo vietų skaičių galime įvertinti vidutinį darbo vietos efektyvumą.

J uditos Gri g elytės nuotr .

toks konsultantas teigė, kad, jų manymu, optimalus rodiklių skaičius – 15. Tačiau juk dauguma žmonių nesugeba atsiminti dešimties Dievo įsakymų, o 15 rodiklių nė nemėgins. Tad kam diegti rodiklius, į kuriuos žmonės, kuriuos vertinsime, nekreips dėmesio.

Tikslo rodiklių turi būti nedaug. O kai tikslo rodiklis ne tik matuojamas, bet ir viešai skelbiamas, parodoma, kas svarbiausia organizacijos (šalies) vadovybei, į ką turi būti nukreiptos visos gerinimo pastangos.

Kokie turėtų būti viešojo sektoriaus rodikliai ?

gui priskiriama frazė, kad negalima pagerinti to, ko nematuoji. Versle niekas neabejoja rodiklių svarba.

Tačiau ne verslo sektoriuje rodikliams vis dar nėra skiriama pakankamai dėmesio. Vienas turtingiausių pasaulio filantropų Billas Gatesas savo labdaros fondo laiške 2013 m. (https://www.youtube.com/ watch?v=380sy5_ZQzo) rašė: „Pastaraisiais metais nuolat susidurdavau su rodiklių svarba gerinant žmonijos gyvenimo sąlygas.

Galima pasiekti nuostabią pažangą, jei nustatote aiškų tikslą ir randate rodiklį, kuris užtikrins pažangą siekiant numatyto tikslo <...> Tai gali atrodyti visiškai elementaru, tačiau man labai keista, kaip dažnai tai nėra daroma ir kaip sunku tai padaryti tinkamai.“

Labai svarbu, kad rodiklis užtikrintų pažangą siekiant numatyto tikslo. O pažanga galima tik tada, kai pastangos siekti tikslo ne išbarstomos, bet sukoncentruojamos viena kryptimi. Nesutelkus pastangų situacija taps panaši į garsiąją Ivano Krylovo pasakėčią apie gulbę, vėžį ir lydeką, o pažangos nebus. Nustatant tikslo rodiklius svarbu nepadaryti dažnos klaidos ir nepasirinkti jų per daug. Tikslo rodiklių turi būti nedaug. Darbe man tenka bendrauti su įvairiomis organizacijomis tobulinant ir keičiant jų rodiklių sistemas. Verslo sektoriuje dabar populiaru diegti subalansuotų rodiklių sistemą (Balanced Score Card). Ši sistema nebloga, tačiau neretai ją diegiantys konsultantai perlenkia lazdą ir nustato per daug rodiklių. Štai per vieną konferenciją

Pradėkime nuo bendrųjų Lietuvos ekonomikos tikslo rodiklių. Kodėl pradėsiu būtent nuo jos? Dėl keleto priežasčių: 1. Gerai veikianti šalies ekonomika yra būtina sąlyga sprendžiant daugelį šalies problemų. Juk nemažai dabartinių problemų susijusios su vargana ekonomika ir mažomis biudžeto pajamomis.

2. Ekonomika man yra artimesnė ir suprantamesnė sritis nei kitos (pvz., švietimas ar kultūra).

3. Apie šiuos rodiklius kalbu ir rašau jau senokai, tačiau padėtis nelabai keičiasi.

Galbūt straipsnis tokiame solidžiame žurnale atkreips svarbių asmenų dėmesį ir situacija ims keistis.

Sukurta pridėtinė vertė Tikriausiai nieko nenustebinsiu sakydamas, kad ekonomikos tikslas yra užauginti kuo didesnį ekonominį derlių (t. y. sukurti kuo daugiau pridėtinės vertės), kurį vėliau galėtume perdalyti. Galbūt esantys valdžioje turėtų dar kartą aiškiai pasakyti, kad nebūna teisingo ar teisingesnio perdalijimo, kol dalijamas pyragas labai mažas. Didelis pyragas taip pat nebus teisingai padalytas, nes vis tiek bus iš ko nors atimta ir atiduota

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

41

įžvalgos

Raumeningą medžiotoją vaikosi akiniuoti apskaitininkai

Sankcijų žiedu artimą Vladimiro Putino aplinką spaudžiantys Vakarai neišdrįso paliesti Aleksejaus Milerio, „Gazprom“ vykdomojo direktoriaus.

A leksandro Zemlia č enkos ( „ B L O O M B E R G “ ) nuotr .

Nuo imperinių ambicijų kvaitulio laukais pasileidusį Vladimirą Putiną Vakarai bando suturėti čiupdami už kapšo. Pinigų kapšo.

XXI a. finansinių gijų painuma verčia pamiršti XIX a. primenančias kovų barikadas.

P

rieš beveik ketverius metus tuometis rusijos premjeras v. putinas atliko dar vieną pamėgtą

mačo vaidmenį ir leidosi į 2000 kilometrų kelionę po Sibirą geltonu kaip kanarėlė automobiliu „Lada Kalina“. Žygis mažyčiu hečbeku turėjo parodyti Rusijos automobilių pramonės galimybes ir padidinti V. Putino populiarumą ruošiantis atsiimti prezidento postą.

Prieš leisdamasis žygin jis žadėjo, kad žmonės, pasirinkę komfortišką ir patikimą „Kaliną“, nesigailės.

Tačiau kanarėlės geltonis pasidengė pakelės dulkėmis, kai netoli maršruto vakarietiškais visureigiais važinėję bekelės entuziastai nufilmavo šį žygį. „O, Vovka važiuoja. Sveiki, Vladimirai Vladimirovičiau“, – šiurkščiai bendrams šau-

44

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

JUSTINAS GAPŠYS

kia ir komentuoja pakelėje filmuojantis operatorius. Tačiau, V. Putinui su „Lada“ ir gausia palyda romiai prariedėjus pro susirinkusiuosius, jų aikčiojimą iš susidomėjimo pakeitė berniškas žvengimas, kai palydos gale pasirodė dar viena identiška „Kalina“. „Taigi čia atsarginė mašina, cha cha cha“, – juokėsi vyrai, kuriems už nugarų stovėjo dėvėti „Mitsubishi“ ir „Toyotos“ visureigiai. Žvengimas perėjo į pratisą kriokimą, kai diskretiškai tolimu atstumu iš paskos nuvažiavo trečioji „Kalina“ – ant automobilvežio. „Sulūžo“, – griaudėjo susirinkusieji.

Balandžio pabaigoje Dūmai pristatydamas metinę vyriausybės veiklos ataskaitą dabartinis Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas teigė, kad šią kanarėlę išperėjęs Rusijos ūkis pajėgus išsilaikyti savomis jėgomis, nors ir patiria Vakarų sankcijas. Jei už tolima praeiti-

45 proc. rusų įsigyjamų prekių užsienietiškos.

Raumeningą medžiotoją vaikosi akiniuoti apskaitininkai

inf.

1 lentelė

Technologijos, kurių importui taikomos mokesčių lengvatos Dujų turbinos ir dujų pumpavimo agregatai Laivų garo katilai Dyzeliniai laivų varikliai Jūrų laivai Laivai vilkikai Karo laivai Siurbliai (rankiniai, degalų, tepaliniai) civilinei aviacijai Kompresoriai ir turbokompresoriai civilinei aviacijai Medicininiai, chirurginiai ir laboratoriniai sterilizatoriai Medicinos pramonės įranga Pakavimo įranga Konvejerinės svarstyklės Konteinerių kranai Įranga sūriui, makaronams, sidrui, alui gaminti, arbatai, kavai perdirbti ir kt.

Automatinės siuvimo mašinos Odos apdirbimo įranga Metalurgijoje naudojami konverteriai Vamzdžių valcavimo staklės Š A LT I N I S : „ I P S . P R AV O . G O V. R U “

mi bei popieriaus skiaute tapusio Budapešto susitarimo nesilaikymą ir neapykantos Rytų Ukrainoje kurstymą Vakarai toliau didins sankcijas, D. Medvedevas žadėjo, kad vyriausybė ateis į pagalbą vietos gamintojams ir taip sumažins priklausomybę nuo importo iš Vakarų. „Ribojimų įvedimas primityvus ir nieko neduoda. Bet jei daug mūsų Vakarų partnerių juos pasirinks, neturėsime kitos išeities.

Susitvarkysime patys ir ilguoju laikotarpiu laimėsime. Turime tam reikalingų ištek­ lių“, – dėstė D. Medvedevas.

Ne ką tegamina Tačiau internete kur kas daugiau vaizdo įrašų, kuriuose oligarchų atžalos nardo Rusijos greitkeliais virkdydamos vokiškus

ar japoniškus sportinius automobilius, o ne „Ladą Kaliną“. „The Economist“ skaičiavimais, 45 proc. rusų įsigyjamų prekių užsienietiškos. V. Putinas anksčiau yra pavadinęs gėda tai, kad per 40 proc. maisto produktų ir daugiau kaip pusė medikamentų įvežama iš užsienio. D. Medvedevo minimi reikalingi ištekliai, geriau pasidomėjus, turi vakarietiškų sudedamųjų dalių ir yra sukurti vakarietiškomis technologijomis.

Pastaruosius porą dešimtmečių vyravusi BRICS šalių ekstazė ginė didesnės investicinės grąžos norinčius investuotojus į Rusiją ir jie diegė ten pažangias technologijas. Tą pačią „Kaliną“ gaminantis koncernas „AvtoVaz“ bando progresuoti tik naudodamasis „Renault-Nissan“ koncer-

no investicijomis. „The Economist“ atkreipia dėmesį, kad dauguma Rusijos pramonės įmonių, tokių kaip „Sukhoi“ – valstybės kontroliuojama orlaivių gamintoja, labai priklausomos nuo vakarietiškų technologijų ir įrangos importo. „Sukhoi“ gaminamo keleivinio lėktuvo „Superjet“ rusiška dvasia pasižymi tuo, kad pagrindinės jo dalys atsivežtos iš Amerikos ir Europos tiekėjų.

Pagal 2009 m. Rusijos vyriausybės priimtą potvarkį buvo sudarytas sąrašas (nuo tada jis vis pildomas) įrenginių, kurių analogai negaminami Rusijoje ir kuriuos įvežant į šalį netaikomas pridėtinės vertės mokestis. 1 lentelėje išvardyta tik dalis įrenginių, iškalbingai iliustruojančių Rusijos pramonės savarankiškumą.

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

45

įžvalgos

Politinė Arkties ekosistema Kartą per dieną maršrutu Sankt Peterburgas– Murmanskas išvykstantis lokomotyvas masina tūkstančius Piterio gyventojų. Nors maršrutas, vinguriuojantis tarp šimtų ežerų ir kertantis antra tiek pušyno raistų, neapsakomo grožio, varginanti 28 valandų kelionė lyg ir turėtų atbaidyti laimės ieškotojus. Tik ne šį kartą.

N

VAIDOTAS ŠERNIUS IŠ RUSIJOS

I nes S chulik nuotr .

eseniai mano bi- tūkst. dolerių per mėnesį ir po kelerių metų čiulis timūras, turintis garsiąją grįžti į gimtąjį Dagestaną ar Pskovo sritį. Kibrežnevo pavardę, išsiruošė namo į tiems, tokiems kaip Timūras, tai galimybė

gimtąjį kraštą – Murmanską. „Pasiilgau tikrųjų baltųjų naktų, pasiilgau poliarinės nakties“, – pasakojo Timūras. Aštuoneri Sankt Peterburge praleisti metai neatšaldė jo jausmų didžiausiam pasaulio užpoliarės miestui. „Baltosios naktys Piteryje baltos tik Vakarų Europos ar Rytų Azijos turistui. Atvažiuok pas mus į Murmanską, va, ten pamatysi, ką reiškia baltosios naktys“, – jau aštuoneri metai Sankt Peterburge, tačiau Timūras neabejodamas taria „pas mus Murmanske“. Jo širdis visuomet buvo Murmanske.

Milijardinės „Rosneft“, „Gazprom“ ar kitų įmonių investicijos Arktyje sužadino tūkstančių Rusijos Federacijos gyventojų vaizduotę. Vieniems tai galimybė užsidirbti 5–8

48

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

grįžti namo į Murmanską. Vien Rusijos planuojamos daugiau nei 60 mlrd. USD investicijos Arktyje įgyvendins ne vieną didesnę ar mažesnę svajonę.

Kaistanti Arktis Pastaruoju metu Arktis yra geriausias pavyzdys, kaip klimato pokyčiai keičia geopolitines sroves ir kuria naujus karštuosius taškus. Šiauriausia Žemės dalis, dėl atšiaurių klimato sąlygų ilgą laiką buvusi sunkiai pasiekiama ir mažai pažįstama, metai po metų tampa interesų susikirtimo epicentru. Dabar vasarą ledo plotas, dengiantis Arkties vandenyną, yra dvigubai mažesnis, nei buvo 1999-ųjų vasarą. Šylantis klimatas atveria naujų jūrų kelių bei leidžia

1. Kanadiečiai

nemėgsta, kai kas nors kėsinasi į jų Arktį. „ B loomber g “ nuotr .

2.

Pastaruoju metu Arktis yra geriausias pavyzdys, kaip klimato pokyčiai keičia geopolitines sroves ir kuria naujus karštuosius taškus.

3.

Arkties taryboje Rusijai kiek nejauku.

Nuolatinės narės nėra labai draugiškos valstybės Kremliaus režimui. Ypač prisimenant Ukrainos kontekstą.

Arkties vandenyno dugne gali būti iki 25 procentų visų dar neatrastų pasaulio naftos ir dujų atsargų.

Politinė Arkties ekosistema

RUSIJA

SUOMIJA

ŠVEDIJA NORVEGIJA

ARKTIES VANDENYNAS

GR JAV

RAMUSIS VANDENYNAS

EN

LA

N

K ANADA

D

ISL ANDIJA

IJ

A

ATLANTO VANDENYNAS

1

ieškoti naujų, kaip manoma, milžiniškų energijos (ir ne tik) išteklių telkinių: anot įvairių šaltinių, Arkties vandenyno dugne gali būti iki 25 procentų visų dar neatrastų pasaulio naftos ir dujų atsargų. Tai naujos galimybės šiaurinėms šalims (ir ne tik) ir kartu iššūkis tarptautinei bendruomenei – kaip išspręsti ir sureguliuoti valstybių interesus Arkties regione. Tad kyla natūralus klausimas, ar besikeičiančios aplinkybės paskatins tarptautinį bendradarbiavimą, ar, atvirkščiai, įlies žibalo į pavojingas Arkties dalybas. Kaip atskleidžia pastarųjų metų ir mėnesių įvykiai tarptautinių santykių arenoje, labiau tikėtinas antras variantas ir nuožmios varžytuvės dėl Arkties. Šiuo metu tarptautiniai santykiai Arktyje paremti 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės

2

teisėmis eksploatuoti bei tyrinėti žemyninį šelfą ir naudoti gyvuosius išteklius iki minėtos ribos. Būtina pridurti, kad žemyninis šelfas gali būti praplėstas iki 350 jūrmylių (648 km), jeigu įrodoma (pagrindžiama geologiniais tyrimais), jog jis driekiasi už 200 jūrmylių ribos. Naudodamosi šia teise Arkties šalys siekia praplėsti savo ribas šiauryn. Būtent tai ir kelia didžiausius ginčus.

Rusija turi ganėtinai išplėtotą infrastruktūrą Arkties regione ir elgiasi agresyviausiai.

2007 m. vyko Rusijos mokslinė ekspedicija „Arktika 2007“. Tuomet šios šalies mokslų akademijos povandeninis laivas „Mir“ pasiekė daugiau nei 4 km gylį ir ties Šiaurės ašigaliu į jūros dugną nuleido Rusijos vėliavą. Šiuo gestu norėta parodyti, kad povandeninis Lomono3 sovo kalnagūbris yra Rusijos dalis – todėl Arkkonvencija. Su šios konvencijos principais su- tis yra rusų. Šis poelgis sukėlė diskusijų audrą. tinka sieną su Arktimi turinčios keturios ša- Tuometis Kanados užsienio reikalų ministras lys iš penkių: tai Rusija, Norvegija, Danija Peteris MacKay svaidėsi žaibais: „Dabar ne (Grenlandija), Kanada. Nors JAV kol kas XV amžius, negali keliauti po pasaulį ir kelti nėra ratifikavusios šios konvencijos, de facto vėliavų bet kur, turi būti laikomasi tarptautikitos šalys pripažįsta Vašingtono pozicijas re- nės teisės bei tarpusavio susitarimų normų.“ Būtent Kanada ir Rusija yra dvi didžiausios gione.

Svarbiausia ir sunkiausia problema Arkties konkurentės dėl Arkties. Nors šių šalių išskirregione yra nustatyti teritorines ribas. Pagal tinės ekonominės zonos nesikerta ir nesiriboja, Jūrų teisės konvencijos koncepciją kiekviena įtampos tai nemažina. Likusio Arkties trejetuiš penkių pretendenčių į Arkties gamtos tur- ko – Norvegijos, Danijos (Grenlandijos) ir tus turi teisę į išskirtinę ekonominę zoną, JAV – galimybės pakovoti dėl vietos po saule kuri driekiasi 200 jūrmylių (370 km) nuo menkesnės. Bent jau kol kas.

Norvegija dėl Svalbardo salų lyg ir turėtų pakrantės bazinių linijų (pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją įprastine bazine nemažų pretenzijų į didesnį Arkties kąsnį, talinija laikoma didžiausio atoslūgio linija išil- čiau Oslą stabdo garsioji, o kartu ir painioji gai kranto). Kitaip tariant, kiekviena pa- Špicbergeno sutartis (1920 m.), leidžianti krantės valstybė gali naudotis suverenumo Svalbardo salose vykdyti ekonominę veiklą

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

49

tema

AURELIJUS KATKEVIČIUS

SKANDINAVIJA: KAI NEĮMANOMA ĮMANOMA 52

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

Skandinavijos šalys praėjusiame amžiuje suktelėjo dešiniau. V ladimiro I vanovo nuotr .

– Neužtrenk, aš neturiu raktų, – šaukė mano žmonai kolega Holgeris. Veiksmas vyko prieš dvidešimt metų mažame Ringės miestelyje Danijos Fiuno saloje. irbau tuomet Fiuno pramonės tarybos atstovu Lietuvoje ir vasarą stažavau Danijoje. Pirmąkart po to, kai griuvo geležinės sienos, teko ilgesnį laiką pagyventi (o ne pabūti kelių dienų ar poros savaičių komandiruotėje) tame baisiame ir pūvančiame (tik tai vos prieš penketą metų kas vakarą girdėdavome iš televizorių) kapitalizme.

Ir gatvėse paliktos krūvos (tiesiogine prasme) niekaip niekur neprirakintų dviračių, ir nerakinamas Holgerio namas darė įspūdį. Kaip ir Ringės gyventojų referendumas dėl to, į kokią tarą – stiklinę ar plastikinę – pilstyti alų būsimame armonikierių festivalyje. Kaip ir tai, kad salos sostinėje Odensėje visi puikiai pažinojo visus tris ten elgetaujančius žmones.

Viršininkas Karlas ilgai man, tik ką buvusiam sovietikui, aiškino, kad jie gauna visas pašalpas, o elgetauti – tiesiog jų pačių pasirinktas gyvenimo būdas.

Laimingiausių sąrašuose Pažiūrėkite, kokius norite, „-iausių“ šalių sąrašus – laimingiausių, daugiausia bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam žmogui sukuriančių, tų, kur geriausia gyventi, inovatyviausių, pažangiausių – ir būtinai pirmajame dešimtuke pamatysite mūsų šiaurinius kaimynus iš anapus Baltijos ir šiek tiek labiau į šiaurę. Vikingų kraštai – Danija, Norvegija, Švedija, Suomija, kartais Islandija, dabar labai sparčiai atsigaunanti po neseniai siautėjusios bankų krizės, – neišvengiamai tokiuose geriausiųjų sąrašuose būna.

Apsidairykime, kiek aplinkui mus skandinaviškų prekių ženklų. Palikime ramybėje visokių veikėjų dėl ne visai suprantamų priežasčių pakeiksnojamus skandinavų bankus ir apsidairykime – nuo „Fiskars“ iki „Husqvarnos“, nuo „Carlsberg“ iki „Tuborg“, nuo „Electrolux“ iki „Bang and Olufsen“. Pernai Lietuva dar praturtėjo H&M ir IKEA.

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

53

visuomenė

>>

XIX a. Ryga lietuviams buvo lyg šiuolaikinis Londonas. J uditos Gri g elytės nuotr .

1. Vienas didelis

Latvijos pliusas matomas jau žemėlapyje – labai ilga jūros pakrantė.

R yto S taselio nuotr .

2.

Imperatorės favoritas Kuršo baronas Ernstas Bironas faktiškai dešimt metų valdė Rusijos imperiją. „ Wiki p edios “ nuotr .

3.

Latviai – mūsų mažieji braliukai?

Latviai – vieninteliai mūsų broliai. O mes šiek tiek menkinamai mėgstame pavadinti juos braliukais. Galbūt pakeisite savo nuostatas, kai perskaitysite šį straipsnį iki galo.

S

58

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

M alinauskienės nuotr .

4. Kai kurie britai

mano, kad plėšikas Peteris Tapytojas ir latvis revoliucionierius Jėkabas Petersas – tas pats asmuo. „ Wiki p edios “

nuotr .

Palyginti su latviais, lietuviai – Baltijos gruzinai.

REGIMANTAS DIMA

užinosite, kokia įdo- nodi. Tokie pat iškritę iš medžio ir be normami latvijos istorija, kokių žygių yra laus humoro jausmo. Per daug mėgstantys atlikę latviai, ir gal pagalvosite, kad ver- atostogauti ir nieko neveikti. Dar pas juos lie-

ta atsisakyti tų juos menkinančių autoritetų.

Ir nebepasakoti anekdotų, kad smauglys latviškai – „džiunglių šniūrs“. Štai jauna lietuvė, dirbanti su latviais IT sferoje, kalba apie juos taip: „...Man jie nėr braliukai, tai lyg niekada nematytas dėdė, apie kurį giminė nešneka. Jie ir estai man vie-

Liepoja su Niujorku buvo susieta reguliariais laivybos maršrutais dar carinės Rusijos laikais. J olantos

vos internetinės galimybės.“ Prasta nuomonė.

Garsus aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas yra Latvijos žinovas. Mat jo žmona latvė, o jis, pavyzdžiui, kaimynų filme vaidino patį Latvijos prezidentą Karlį Ulmanį.

Tad jo mintys apie latvius tokios: „Pasak mano žmonos, latvis vyras yra išgąsdintas lie-

58

Latviai – mūsų mažieji braliukai?

64

Apie tave

68 Žaliųjų žmogeliukų mitas

1 2

3

tuvis. Rimčiau kalbant apie nuotaiką, mentalitetą – labai giminingos mūsų tautos. Latviai gal tik kiek lėtesnių apsukų. Palyginti su jais, lietuviai – Baltijos gruzinai.“ O Balio Sruogos nuomonės apie šiaurinius kaimynus iš „Dievų miško“ geriau išvis padoriame žurnale nepriminsiu.

Apie mus ten irgi apyblogė nuomonė, atseit lietuvis – tai toks neaišku ko pasipūtęs beveik latvis, kurio valstybės žemės kažkada buvo iki Juodosios jūros. Dar – daug lietuvių kunigaikščių valdė Rusioje. Ir beveik kiekvienas tų lietuvių po pirmojo bokalo alaus tą pačią istoriją apie žemes iki Juodosios jūros pasakoja. Na, ir kas?

Mano asmeninė latviška patirtis tokia.

Kadaise dirbau vienoje bendrovėje atstovu

Latvijai. Per kelias skirtingas braliukų įmones eksportavau lietuvišką alų į Latviją kaip gaminį nuo Dauguvos krantų. Gerai atsimenu, kaip be didesnio vargo kepdavau it bandeles latviškas etiketes be jokių latvių kalbininkų ir dizainerių indėlio, tiek jau buvau ištobulėjęs dirbti toje rinkoje. Kaip dabar pamenu – tik pakeičiu gyvūną etiketėje, ir visa kūryba. „Vilka gaišais“ („Vilko šviesusis“), „Vilka tumšais“ („Vilko tamsusis“), „Laču gaišais“ („Lokių šviesusis“), „Laču tumšais“ („Lokių tamsusis“) ir taip toliau, ir taip toliau...

Bet kartą užėjau pas vieną alaus didmenininką prie Rygos pasikalbėti apie gyvenimą ir prekybą turėdamas nedidelę viltį – o gal ir šitą užkabinsiu. Tas žmogelis pasirodė

4

esąs savo šalies patriotas, išdidžiai parodė į vieną kampą, štai kiek turime mes savo tamsiojo latviško. Žiūriu – man iki skausmo pažįstamos etiketės. Parodo į kitą kampą, kur puikus šviesus latviškas alus, – vėl man neblogai pažįstamos „Vilka gaišais“ etiketės.

Nebaigiau tada to pokalbio rezultatyviai. Žmogaus patriotizmas mane sustabdė. Juk visi žinome – didžiavimasis savo šalies alumi yra vienas iš trijų dramblių, laikančių Žemę. Pasaulis ant to laikosi. Neatskleidžiau didmenininkui tų etikečių štampavimo paslapčių. Ir iki šiol šiek tiek nesmagu prieš latvius. Apgaudinėjau juos.

Mea culpa, mea maxima culpa. Esu kaltas, esu labai kaltas.

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

59

visuomenė

Apie tave

Kiek Lietuvos medžių išvardytumėte? O prekių ženklų?

„Realybė yra konstruktas.

Tu esi tai, kas manai esąs.“

J uditos Gri g elytės nuotr .

Psyche Roxas-Mendoza

I

šsami ataskaita, kurią šią savaitę paskelbė tyrėjai iš šiaurės karolinos universiteto, patvirtino vyraujančią

nuomonę, kad tu esi svarbiausias ir įdomiausias asmuo, šiuo metu gyvenantis žemėje. 220 puslapių ataskaitoje, paremtoje šešerius metus trukusių tyrimų, kurie kruopščiai nagrinėjo tūkstančius tavo veiksmų bei pokalbių valandų, rezultatais, teigiama, kad tavo idėjos ir nuomonės gerokai pranoksta kitų 7,1 milijardo žmonių šioje planetoje idėjas bei nuomones ir esme, ir turinio gilumu, ir bendra reikšme pasauliui. „Mūsų tyrimai pateikia akivaizdžių ir stulbinamų įrodymų, kad tu esi ne tik pats įstabiausias žmonių rasės atstovas, bet ir pats svarbiausias, toli pranokęs visus kitus“, – kalbėjo pagrindinis studijos autorius Samuelis Lermanas. Jis teigia, kad tu toli pranokai ir visas kitas asmenybes, eg-

64

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

VIDAS JANKAUSKAS

A smeninio A R C H Y V O nuotr .

zistavusias žmonijos istorijoje: „Yra statistiškai svarbus atotrūkis tarp tavęs ir likusios žmonijos, kai kalbame apie tavo nuovoką, žavesį, inteligenciją, kūrybingumą ir sugebėjimą viską pastebėti. Iš tikrųjų atradome, kad dinamiška tavo asmenybės prigimtis yra neišmatuojamai vertinga visuomenei.“ „Mūsų tyrimai taip pat patvirtina, kad visa ko – tiek politikos, tiek pramogų pasaulio, tiek socialiniais, tiek religijos klausimais – tavo kompetencija ir įžvalgos yra labiausiai vertintinos“, – tęsė S. Lermanas ir pridūrė, kad tavo įžvalgos apskritai triumfuoja prieš galybę besivaržančių nuostatų, kurias siūlo likusi žmonijos dalis. „Tu – jei trumpai – esi vienintelis žmogus, kuris yra svarbus. Visi kiti – mes – esame tiesiog nebesvarbūs.“ onion.com Kaip smagu pradėti taip: apie tave.

Tu esi vienintelis žmogus, kuris yra svarbus.

Apie tave

Gal kiek hiperbolizuotai, bet… juk ir tiesos daug pasakyta. Ar ne? It kokiame savaitgalio horoskope. Pavyzdžiui, „avinams“.

Pirmaujame Beje, būtent šioje srityje – pasakų – Lietuva ėmė ir nušluostė nosis visiems. Ar žinojai, kad čia kuriami horoskopai net eksportuojami? Didelės ir mažos astrologinės pasakos „apie tave“ yra rimtas verslas: štai Visagine įsikūrusi viena UAB, vadinanti save „lietuvių įmone“, be kitų interneto paslaugų, jau daug metų teikia horoskopus „stambiems ir vidutiniškiems“ (tekstas netaisytas) klientams: „Delfi“ (lt, lv, ir ee), „Teo“, „Chebra. lt“ ir kitiems. Pirmaujanti pasakų industrijos bendrovė savo svetainėje giriasi pasieku-

si milijono eurų apyvartą 2008-aisiais, įdarbinusi 29 specialistus ir biure įrengusi baseiną su auksinėmis žuvelėmis, tiksliau, didžiulėmis žuvimis, panašiomis į japoniškus karosus.

Džiugina ir tai, kad Visagino įmonė vietoj atominės energijos gali pateikti horoskopus didmena – ir tau – tereikia pasirašyti paprastą partnerystės sutartį. Galėsi savo tinklaraštyje ar net įmonės svetainėje siūlyti ne tik astrologines pranašystes, bet ir daug daugiau: trijų rūšių sapnininkus, chiromantinius aiškinimus, Taro kortų išdėliojimus ir t. t.

Potencialas akivaizdus – pavyzdžiui, jei parduodi padangas, savo e. parduotuvėje gali įdiegti ir horoskopų papildinį. Perskai-

tys koks avinas ar vandenis „apie save“, kad „jų laukia problemos kelyje“, – kaipmat brangesnes padangas užsisakys. Įdiegęs sapnininką, irgi didinsi pardavimus. Potencialus klientas susapnavo arklį? „Pirksi padangas šiandien, žmogau.“ Susapnavo žirkles, padėtas ant laidinio telefono? „Nepaisai pavojų – tavo padangos pavojingai sudilusios, bet tu to nematai.“ Paprasta.

Bet ne apie tai kalba. Kalba – apie tave.

Tavo potencialą. Todėl labai džiugu, kad tekstas tave sudomino ir skaitai jau čia. Šauniai pasirinkai.

Tai dar kartą patvirtina, kad esi normalus, natūraliai smalsus, besidomintis ir lengvai sudominamas individas. Turi potencialą.

Mano tekstai nėra itin populiarūs, madingi ar pripažinti. O gal ir yra. Bet juk įdomu, kai kalbama apie tave? Žinau.

Jei būtų priešingai, niekam nerūpėtų nei horoskopai, nei būrėjai, nei pranašai, nebūtų ką pačiam veikti nei feisbuke, nei linkedine, nesidomėtum, kiek „patinka“ gavo įprastas „būsenos atnaujinimas“ ar kaktuso nuotrauka ant palangės, o gudrūs pardavėjai niekados nebesikreiptų į tave vardu jau elektroninio pašto „temos“ eilutėje.

Apskritai nebeegzistuotų nei „individualūs pasiūlymai“, nei VIP paslaugos, nei visas suasmeninimas, net grožio salonai, juo labiau kosmetikos pramonė, griūtų ekonomika ir smuktų BVP – tą pačią sekundę, kai imtum ir neberūpėtum pats sau. Kam tau tada naujas, geresnis automobilis? Ar naujausio modelio telefonas? Matai.

Todėl taip ir pavadinau – „apie tave“. Tikėjausi, kad sudomins. Kaip koks horoskopas, tau. Soriukas, jei įtari čia klastą.

Tekstas apie tave. Kaip ir bet kurį didžiausios pasaulio ekonomikos – ES – individą, kurį taip stipriai veikia ekonomikos, mokslo, technikos, socialinė, eurointegracijos bei daugiabučių renovacijos pažanga, – kad net ta archetipinė lapė, kuri pasakėčioje liaupsėmis išsikovojo sūrį iš giedoti susiruošusios varnos, liktų it musę kandusi, jei ant šakos su sūriu tupėtų ne paukštis, o tu.

Ir Narcizas iš kitos sakmės, įsimylėjęs savo atvaizdą vandenyje, šiandien nebesiskandintų.

Greičiausiai mėgautųsi savimi feisbuke, ir tiek.

Tu lapei nebeišsižiotum.

Anokia čia naujiena – puikiai žinai, kad net jei (dar) nesi kažin kur geriausias – esi geresnis. Nei vidutinis.

Tai tvirtina ir jau klasika tapęs „iliuzinio

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

65

visuomenė

Žaliųjų žmogeliukų mitas

Dalis žmogeliukų Kryme nešiojosi ir standartinius Rusijos kariuomenės AK-74M. „ R euters “ nuotr .

Vieną eilinę dieną ką tik revoliuciją laimėjusioje Ukrainoje, Kryme, pasirodė žalieji žmogeliukai.

Ne, jie nenusileido iš dangaus sidabru spindinčiose skraidančiose lėkštėse.

Ž

alieji žmogeliukai atvyko paslapčia, bet įprastomis transporto priemonėmis. Jie atrodė

kaip padoriau aprengti rusų kariai, buvo ginkluoti rusiškais ginklais, kalbėjo rusiškai ir važinėjo automobiliais su rusiškais numeriais.

Netrukus ir patys pasipasakojo, esą jie – Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariai, nors tai ilgai neigė visas Rusijos valdžios bei diplomatijos elitas ir gynybos ministras. Žiniasklaida negalėjo atsistebėti jų apranga, ginklais ir kita ekipuote.

Iš pradžių žaliuosius žmogeliukus į svarbiausius Ukrainos kariuomenės objektus, aerodromus ir kitas svarbias infrastruktūros vietas Kryme išvežiojo paprastais kariniais sunkvežimiais, priklausančiais Kryme dislokuotiems Rusijos karinio jūrų laivyno daliniams. Tik vėliau čia pasirodė lengvai šarvuotų visureigių

68

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

KAZYS BUBELIS

„Tigr“, kaipmat prikausčiusių viso pasaulio žiniasklaidos ir įvairialypės „Youtube“ bendruomenės dėmesį.

Pačiuose pirmuose vaizdo įrašuose matyti, kaip žalieji žmogeliukai profesionaliai, tačiau kiek nervingai (tai nenuostabu) bėga užimamo pastato koridoriais, nešini kalnu šaudmenų dėžių. Kaip, beje, elgtųsi bet kurios kitos šalies specialiosios pajėgos, vykdydamos kovinę užduotį svetimoje teritorijoje, kur nesitikima sulaukti įnirtingo pasipriešinimo. Krymo keliais, tarsi be tikslo, klaidžiojo Rusijos karinio jūrų laivyno šarvuotieji transporteriai BTR-80, į juos ir nukrypo visas dėmesys. Šarvuočiai pasivažinėjo ir grįžo. Visi lengviau atsikvėpė, nes tuo metu visiškai pagrįstai manė, kad tai tebuvo menkas nevykęs mėginimas „paspausti“ naująją Kijevo vyriausybę.

Sulig kiekviena diena žaliųjų žmogeliukų ramybė didėjo.

Žaliųjų žmogeliukų mitas

Apdainuotieji Ryte žalieji žmogeliukai jau ramiai vaikščiojo aplink užimtus objektus. Netrukus prie jų susibūrė prorusiškai nusiteikę vietos gyventojai ir sudarė dar vieną ne visada matomą apsaugos žiedą. Bet geriausia jų apsauga buvo priklausomybė Rusijos ginkluotosioms pajėgoms. Mat niekas nenorėjo išprovokuoti atviro, didelio masto ginkluoto Rusijos įsikišimo. Sulig kiekviena diena žaliųjų žmogeliukų ramybė didėjo. Šalia nebuvo jokio natūralaus priešininko, nebuvo priešiškai nusiteikusių civilių, tad „marsiečiams“ nebuvo ką stumdyti ir į ką šaudyti. Taip gimė „mandagių žmonių“ mitas. Kompleksų kamuojama Rusijos visuomenė rado savo didvyrius. Juo-

kinga, bet apie juos tuoj pat sukūrė dainų, pavyzdžiui (vertimas pažodinis): „Jie ateina, kada reikia, su kulkosvaidžiu ant peties, jiems atlygis vienas – taika ir ramybė šaly.

Labai mandagūs žmonės kalba delikačiai – mes truputį čia pabūsim, broli, nesirūpink daugiau.“ Kokia sovietinių laikų retorika! Ką ten dainos, netrukus pasirodė ir himnas: „Yra žmonių mandagiu žvilgsniu – mandagiai žiūri, mandagiai prašo.

Paprastai stovi jie mandagiai šalia ir ginklus mandagiai nešioja.

Viskas bus gerai, viskas bus puikiai,

senelių pergalės mus priekin veda.

Gyvenk, šalie, mandagūs žmonės tavo garbę ir šlovę sergi.“ Daug kam Rusijoje ašarą išspaudžiantys žodžiai. Tiesa, visiškai neaišku, kam reikia ateiti „su kulkosvaidžiu ant peties“ į svetimą valstybę, kad būtų „taika ir ramybė šaly“. Svetimoje šalyje. Ir būtinai su ginklais.

Beje, visas pasaulis susidomėjo žaliųjų žmogeliukų ginkluote. Vieni įrodinėjo, kad tokių „super“ ginklų turtingas tik rusų specnazas, kiti gynė, jog šių „super“ ginklų galima įsigyti bet kur. Čia pasakos ir baigėsi. Pagrindinis žmogeliukų ginklas – kalašnikovo automatai. Šis automatinis ginklas tikrai nusipelnė pasaulinės šlovės. Galima lažintis, kad tai žinomiausias ginklas pasaulyje. Tačiau ar šiandien jis atitinka specialiųjų pajėgų iškeltus reikalavimus? Atsakymas nevienareikšmiškas, tačiau greičiau „ne“ nei „taip“. Tai, kad kalašnikovas – „šimtosios serijos“, juodas ir labiau futuristinis, kovines ginklo savybes pagerina labai nesmarkiai. Beveik kiekvienas žaliųjų žmogeliukų automatas aprūpintas naujovišku taikikliu arba po vamzdžiu tvirtinamu granatsvaidžiu.

Kai kurie – ir vienu, ir kitu.

O kurgi naujieji Rusijos kariuomenės automatiniai šautuvai AN-94? Sako, jie skirti tik elitinėms pajėgoms. Kryme jų taip ir neišvydome. O juk pasirodytų nors vienas, ir visas žiniasklaidos priemones bei internetą užpildytų jo nuotraukos. Žiūrėk, dar koks nors diktatorius partiją ir įsigytų. Tokios pasaulinės reklamos kampanijos Rusijos karinės pramonės kompleksas įpirkti nepajėgus. Tad kodėl nėra? Todėl, kad dar kartą nepavyko peržengti kalašnikovo slenksčio? Beje, dalis žmogeliukų nešiojosi ir senesnius standartinius Rusijos kariuomenėje AK-74M. Beveik 70 metų – nė žingsnio pirmyn, tik patrepsėjimas su pritūpimais.

Kitas ginklas jau ypatingesnis. 9 mm VSS „sraigtasriegis“ (VSS „Vintorez“) sukonstruotas būtent specialiosioms pajėgoms. Kompaktiškas, su integruotu duslintuvu, atrodo ergonomiškas. Duslintuvus, ypač integruotus, turintys ginklai specialiesiems daliniams labai reikalingi, tačiau jais visiškai perginkluoti specialiųjų pajėgų nesiryžta niekas. Pernelyg daug trūkumų. Bene silpniausia VSS vieta – specialiai jam sukurtas šovinys. Geras, bet retas. Be to, siekiant sustiprinti vienas savybes, labai specializuotas, nukentėjo kitos, „kasdienio vartojimo“, savybės. Šiek tiek primena 1896 m. pistoletą su pridedama buože-dėklu „Mauser“ – gražu, neįprasta, bet brangu ir

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

69

laisvalaikis

>>

Talino senamiesčio mozaika

72 Talino senamiesčio mozaika

Kadriorgo rūmus caras Petras I padovanojo žmonai.

E lės Pranaitytės nuotr .

Talino senamiestis anksti rytą – mieguistas, bet daug žadantis.

E lės Pranaitytės nuotr .

Kaip latviai nesidrovi pavadinti mus broliukais (o mes – juos), taip suomiai, saugiai per atstumą žvelgdami į estus, meiliai jiems taria: „Mūsų keistieji pusbroliai.“ Vieni iš estų nedorai šaiposi, kiti siūlo kopijuoti visas jų reformas.

Ką turi ta mažytė Baltijos valstybė, kad jos pavadinimas nuolat linksniuojamas?

A

ELĖ PRANAITYTĖ

tsakymo ge- kiemsargiai ginkluojasi prieš sniegą kastuvais, riausia ieškoti jos sostinėje. Pirmą kaip pasirodo pirmi užsimiegoję kavinių dar-

kartą rašytiniuose šaltiniuose Taliną paminėjo arabų geografas al Idrisi dar 1154 metais. Talinas patenka į kasmečius kalėdinių mugių dešimtukus ir juose užima tikrai ne paskutinę vietą. Taip prasidėjo ir mano pažintis su šiuo miestu – apsimuturiavusi iki nosies galo, tamsią gruodžio naktį važiavau pustuščiu autobusu, o ankstų rytą jis mus išpurtė tylioje ir tamsioje autobusų stotyje kažkur Taline. Pirma mintis išlipus buvo: „Ir ką aš čia veikiu, kai visi normalūs žmonės dar miega?“ Bet tada įvyko tai, ko kitaip nei magija nepavadinsi.

Ankstų rytą visas tylus įmigęs Talino senamiestis buvo mano vienos. Tiesiog nepakartojamas jausmas buvo stebėti bundantį miestą – matyti, kaip gęsta naktiniai žibintai, kaip

72

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

buotojai, o netrukus – ir pirmieji turistai.

Vaikščiojau apsnigtomis gatvėmis ir stebėjau, kaip ta absoliuti vien tik man priklausanti tyla pamažu pavirto vis garsėjančiu didelio miesto gaudesiu. Miesto, kuris tau tinka, pasak angliškos patarlės, kaip pirštinė.

Talinas mėgstantiems skaniai pavalgyti Karštu vynu pakvipusi Kalėdų mugė vyksta Rotušės aikštėje, čia šiltuoju metų laiku lauko kavinės kviečia miesto svečius pasidėti iliustruotus gidus ant baltų staltiesių. Siūlau neaplenkti rotušės pastate įsikūrusio „III Dragon“. Čia galima paragauti skanių traškios mielinės tešlos pyragaičių su kopūstais arba paskanauti

Daug kam būna atradimas, kad Estijoje pradėti vartoti pirmieji marcipanai Europoje.

76

Amžinas bendražygis

80 Treji metai bėgikas

84

Universalus kelių karalius

90 Kaip atsikratyti kečupo

94 Tinklas.

Kinas. Technika

Piritos vienuolyno griuvėsiai – šiandien tik šlovingas dienas menantys griaučiai. E lės Pranaitytės nuotr .

to, kas valgiaraštyje įvardijama kaip briedienos sriuba. Prisipažįstu, šio patiekalo iki šiol taip ir nepasiryžau išbandyti, bet dėl jų pyragėlių verta net iš kito miesto galo pėsčiomis ateiti. Vyrai turistai, neišsigąskite, jeigu padavėjos bus apimtos viduramžių dvasios ir jums paprašius peilio tik kilstelės antakius, įsirems rankomis į nelieknas strėnas bei paklaus, kas per vyras esate, kad po miestą be peilio ar durklo vaikštote.

Daug kam būna atradimas, kad Estijoje pradėti vartoti pirmieji marcipanai Europoje.

Rašytiniuose šaltiniuose šie saldėsiai minimi 1422 m. kartu su Taline veikusia vaistine, o Liubeke šis gardumynas pirmą kartą paminėtas 180 metų vėliau. Tačiau aršius konkurentus vienija tai, kad abiejuose miestuose

marcipano gamyba dideliu mastu prasidėjo 1806 m. Taigi, nors estiško marcipano pakilimo laikotarpis sutampa su vokiškojo paplitimu, akivaizdu, kad viešuosius ryšius geriau išnaudojo vokiečiai, – tai patvirtins senamiestyje įsikūrusio nedidelio marcipanų muziejaus darbuotojai. Pirmieji marcipanai Estijoje buvo parduodami medicininiais tikslais, šalia tokių prekių kaip patys vaistai, rašalas, vynas, pypkės, tabakas, lošimo kortos ir parakas. Viduramžių gydytojai marcipanų skyrė peršalusiems pacientams ir tiems, kurie kentė nuo liūdesio. Nė kiek neabejoju, kad liūdesio simuliantų atsirasdavo, nes pagrindiniai to meto vaistai buvo tokie, kaip degintas ežys, rupūžės oda, šuns taukai ar pakaruoklio kraujas. Geriausias komplimentas

šiam saldumynui pasakytas paties Tomo Akviniečio, jis teigė, kad marcipanus tinka valgyti net per pasninką.

Greta marcipanų muziejaus esanti kavinė, tituluojanti save seniausia Taline, pritraukia lankytojų judančia arbatos puodelių karusele vitrinoje, prie jos moterys turistės prisimena, kokių servizų turėjusios jų močiutės. Puodelių karuselės stebėjimas kiek užtrunka, todėl suprantama, kad dailiąją lytį lydintys tarpusavyje nepažįstami vyrai pradeda solidarizuotis ir eina ieškoti alaus. Talinas ypatingas tuo, kad jame yra devynios galybės kavinių, kurių jaukumas jokiu matu neišmatuojamas, o noras išbandyti valgiaraštį gali pareikalauti nešiotis sulankstomą antrą skrandį. Patogiai įsitaisius su puodeliu kvapnios arbatos ir marcipano gabalėliu, torto trikampėliu ar didele pusrytine porcija kiaušinienės smagu neskubant stebėti pasaulį.

Talinas fortifikacijų gerbėjams

Vaikštant palei Talino gynybinę sieną (ją nurungia tik, pasak mano sutiktos estės gidės, Didžioji kinų siena), galima aplankyti kelis bokštus. Vienas jų vadinamas „Kiek in de Kok“ („Žvilgsnis į virtuvę“). Legenda pasakoja, kad seniai seniai šiame bokšte sargybą ėjo vienas toks kareivis. Kadangi iš darbo vietos puikiai matė savo namų virtuvę, kareivis sugalvojo, kaip jam pasirodė, labai gudrų planą. Grįžęs namo pasiūlė žmonai: jeigu jis atspės, kas paruošta vakarienei, tąnakt jinai bus jam meilesnė nei įprastai. Moteriškė tuoj sumojo, kad nepra-

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

73

laisvalaikis

Amžinas bendražygis

Devyni iš dešimties klientų į žirgyną ateina griežtai įsitikinę, kad moka joti.

V ladimiro I vanovo nuotr .

Prieš kelias savaites pirmą kartą sutikau blondinę, vardu Tėja. Gavau pasisveikinti ir su jos sese. Ji, jei gerai pamenu, vardu Puga ir yra ne mažiau daili nei Tėja. Gal netgi labiau blondinė.

Susitikau ir su jų tėvu, tokiu pat blondinu, kiek daugiau nei dviejų su puse metro ūgio milžinu.

Nesistebėkite, kad susitikimai vyko žirgyne – kur daugiau šiais laikais gausi pasisveikinti su kumele ar žirgu?..

P

radėkime nuo pradžių.

Galbūt ir jūs kada nors esate gavę dovaną, kurios visai nenorėjote ar beveik nelaikote dovana. „Akropolio“ dovanų čekį. Degtinės butelį. Ką nors panašaus. Brangioji gavo kvietimą pajodinėti. Dviem. Ne, nieko perdėm erotiško – „Perkūno žirgų“ žirgyne, prie Trakų.

Mes vilniečiai (na, gerai, aš vilnietis, ji prisiplakusi), nė vienas nevairuojame automobilio (nes kam?). Nemačiau, kas ir kokia proga dovanojo, bet esu tikras, brangioji išlaužė nuostabią dirbtinio susižavėjimo šypseną.

Lažinuosi, kad ir jūs esate gavę tokių dovanų. Jos praguli voke, kuriame buvo dovanotos, mėnesių mėnesius, o tais gokartais taip ir lieka niekas nepasivažinėjęs. Šiai dovanai grėsė panašus likimas, bet keista likimo užgaida mudu išginė iš miesto – kibinų, prie ežero ir,

76

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

LEONAS VAITIEKUS LENOKAS

taip jau susiklostė, pajodinėti. Buvome suplanavę ir daugiau, bet tokia pat keista likimo užgaida mus greitai tarsi su rimbu parvarė prie darbų.

Gyvulys, griovęs ir gynęs civilizacijas Iš Vilniaus nusigauti į Trakus nekainuoja beveik nieko. Šešis litus į vieną pusę patogiu traukiniu palyginti patogiais laikais. Maloniu oru pusdienį pasitrynus pilyje ar apie pilį visai nesunku persiimti romantiška nostalgija seniai praėjusiems laikams. Ne tiems, kada pilis buvo rekonstruota, o tikrai tauriems Kęstučio ir Vytauto, priešo Jogailos ir turbūt labai sūnumi nusivylusio tėvo Algirdo laikams. Jis, esu tikras, laukė Jogailos prie ilgo stalo su protėviais, bet anas perbėgo

Žirgas istoriškai yra ypatingas gyvulys.

Amžinas bendražygis

jama be balno ir balnakilpių. Šie atsirado apie 700 m. pr. Kr. ir plito ne taip sparčiai, kaip galėtume pagalvoti. Gajaus Julijaus Cezario „Galų karo užrašuose“ aprašytoji romėnų kavalerija, pavyzdžiui, balnakilpių neturėjo.

Balnakilpė buvo išradimas, kuris žirgą pavertė civilizacijas griaunančia ir jas ginančia jėga. Atjoję į balnakilpes įsispyrę barbarai iš Rytų palaužė Romos imperiją. Vėliau Karolio Martelio kariauna ant žirgų užkrovė sunkiai ginkluotus raitelius, sustabdė į Europą besiveržiantį islamą ir taip nubrėžė pradinius senajame žemyne tūkstantmetį gyvavusio gyvenimo būdo, vėliau pavadinto viduramžiais, bruožus. Vakarų civilizaciją tuo metu rimtai išgąsdino tik Čingischano mongolai, atūžę iš žirgų gimtinės – Rytų stepių. Jie taip sėkmingai trypė Europos kariuomenes, kad tos kelios jų pergalės tapo centriniais tautų savimonės elementais.

Tai buvo žirgo aukso amžius. Jo vaidmenį kare vėliau perėmė paraku ginkluoti pėstininkai, o dar vėliau arkliai teturėjo tempti pabūklus. Vienas dramatiškiausių Antrojo pasaulinio karo skyrių yra lenkų ir vokiečių kavalerijų susidūrimas – pastarųjų kavaleriją jau sudarė tankai. Visi žinome, kaip tai baigėsi. Žirgų šen bei ten vis dar pasirodo – Lietuvos kariuomenės daliniai neseniai susigrąžino dragūnų, husarų, ulonų pavadinimus. Lietuvos karo akademijoje besimokantys kariūnai prieš išmokdami vadovauti žmonėms dabar turi pirma išmokti valdyti žirgą. Kanopos pėdsako lengvai neatsikratysime. Žirgas istoriškai yra ypatingas gyvulys.

Masinanti pasaulio perspektyva iš balno į lenkų tikėjimą – taip išsisuko ir po mirties negavo nuo tėvo lupti.

Būdamas tokios nuotaikos gali netyčia prisėsti kavinėje „Bona“, visai ant ežero kranto, su vaizdu į pilį. Gali ten pavalgyti stebuklingai neskanaus maisto ir paskui eiti į kibinų kioską pakeliui, nes žirgai nelauks. Na, gerai, lauks, bet jų trenerė turbūt ne.

Suprantu, kad nėra ko daug tikėtis, kai darai dalykus pirmą kartą. Mano vaizduotėje plakėsi tik knyginės žinios apie žirgus karyboje ir vienas kitas purvo arenoje ratu jojančių raitelių vaizdinys. Prisiminiau ir vieno universiteto dėstytojo pastabą, kai mokėmės apie kolektyvizaciją ir per ją nacio­nalizuotus arklius bei žirgus.

– Įsivaizduokite, – sakė jis, – kas nutiktų, jei šiandien iš visų Lietuvos jaunikaičių atimtų automobilius.

Taip buvo apibūdinta kolektyvizacijos laikotarpio nuotaika. Maždaug tiek žinojau apie žirgus, žirgų turizmą, žirgų sportą. Esu tikras, dalis jūsų, bent jau tie, kurie kaip aš yra asfalto vaikai, žinote tiek pat.

Tačiau jei geriau pagalvotume, žirgas buvo viena pagrindinių transporto priemonių didžiąją dalį žmonijos istorijos. Arklys priklauso pirmajai prijaukintų gyvūnų kartai, su šunimi, karve, asilu ir keliais kitais. Žmogus jį prisijaukino Eurazijos stepėse maždaug prieš 6500– 6000 metų ir nuo to laiko iš visų jėgų stengėsi su juo nesiskirti. Įkinkytas į karietą arklys buvo palyginti anksti, tačiau stebėtinai ilgai buvo jo-

Mūsų krašte žirgininkystė buvo jei ne dar svarbesnė, tai bent jau ne mažiau svarbi. Turime liudijimų, kad senovės prūsų gentys turtą dalydavosi lenktyniaudamos žirgais – tas, kas jodavo greičiausiai, gaudavo didžiausią velionio turto dalį. O jie buvo baltai, ko gera, panašūs į mus. Mūsų krašte žirgai užsiliko ir karyboje – naujieji laikai žirgus jau buvo išprašę į gurguolę, o Rytų Europos stepėse vis dar karaliavo raiteliai. Be to, turime ir savo žirgų veislę. Žemaitukus.

Apie šią veislę, žinoma, nieko nežinojau. Bet man apie ją labai maloniai papasakojo žemaitukų savininkė, „Perkūno žirgų“ asociacijos prezidentė, žirgų trenerė Laima Martinavičienė. Žemaitukai yra dviejų tipų. Klasikiniai, senojo tipo, ir sunkieji (stambieji). Būras,

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

77

laisvalaikis

Treji metai bėgikas

Bostono maratone žiūrovai ploja ne bėgikams, o trasai. „ R euters “ nuotr .

„Manęs dažnai klausia, apie ką galvoju, kai bėgu. Neturiu supratimo“, – rašė bėgikas ir rašytojas Haruki Murakami.

Ir aš neturiu. Bet pabandysiu papasakoti, ką galvoju apie bėgimą, kai nebėgu.

P

MYKOLAS KATKUS

V L A D I M I R O I VA N O V O nuotr .

irma

Žmonės mėgsta klasifikuoti. Jei jau pradedi bėgti maratonus, vadinasi, esi labai valingas, sako sutiktas nepažįstamasis (ar nepažįstamoji). Tai glosto širdį: kas nenori būti valingas, gražus ir protingas? Tačiau toje pačioje širdyje jauti, kad svarbiausia priežastis, kodėl bėgiojame, yra malonumas, kurį mums bėgiojimas suteikia. Ir tas malonumas turi daug vardų.

Lengvas krosas ankstyvą rytą, kai miestas kyla iš snaudulio, o ankstyviems parko paukščiams akompanuoja ne mažiau ankstyvos mašinos. Bėgimas ištuštėjusiu Vingio parku vidudienį pralenkiant vien baugščius biurų įsimylėjėlius ir iš pamokų pasprukusius moksleivius.

Griežtos treniruotės su minia sportininkų stadione po sunkios darbo dienos. Išsliūkinimas pabėgioti užmigdžius vaikus po dešimtos valandos neapšviestais takeliais, kartu su vakari-

80

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

niais gyvūnų vedžiotojais, užkietėjusiais žvejais ir slaptais meilužiais.

Gera bėgti iškritus pirmajam sniegui, kai sukaustyto miesto tylą skrodžia vien ritmingas batų girgždėjimas. Gera bėgti tamsiomis gatvėmis per stingdantį šaltį, kai nuo judėjimo sušyli tik po mažiausiai penkių kilometrų ir jautiesi visas pirmykštis pirmykštis. Gera pasileisti svetimu miestu, užsidėjus ausinuką, smalsiai stebint kitokius žmones ir mėginant suvokti kitokius jų papročius. Gera perlėkti per senamiestį savaitgalį ir susimojuoti su pažįstamais parūkyti išėjusiais barų lankytojais. Gera bėgti vėsiame medžių pavėsyje karštą vasarą ir gera iškęsti rudens audras – ir nustebti, kad jos visai nestabdo.

Ir nepaprastai gera grįžti namo, žinant, kad šiandien jau šis tas nuveikta, jaučiantis gyvam.

Gera sukirsti kiek sotesnę vakarienę, nei šiaip

Niekas nebėgiotų, jei nebūtų malonu.

Treji metai bėgikas

leistų kūno formos. Gera po sunkios treniruotės pajusti atkuriamojo kokteilio saldumą ir lovos minkštumą. Gera eksperto tonu pasidalyti patirtimi su kitais bėgikais ir jau suvis smagu apie bėgimą papasakoti tiems, kurie dar nėra bėgioję. Ir labai gera miegoti jaučiant, kad nervingam savo gyvenimui suteikei bent šiek tiek pusiausvyros. Šaltą žiemos vakarą dažnas rūkalius irgi prisiverčia keltis iš lovos, apsirengti ir išeiti į stingdantį šaltį dėl kelių abejotinos nirvanos minučių. Niekas nebėgiotų, jei nebūtų malonu.

Antra Verslininkai mėgsta remti maratonus. Ne tik dėl to, kad jie pritraukia daug dalyvių, žiūrovų ar reklamos. Dar svarbiau yra lai-

kas – bėgikai maratonus bėga ne valandomis. Norėdamas rimtai pasirengti maratonui bėgikas juo gyvena bent penkis mėnesius – galvoja apie jį kasdien keldamasis, išbėgdamas ir valgydamas.

Siekdamas apibendrinti tas patirtis stengiuosi prieš kiekvieną maratoną jas apgalvoti, o štai prieš praėjusių metų Bostoną parašiau rašinėlį. „Didieji maratonai apie save kalba skirtingai. New York Marathon bėga žvaigždės.

Londonas išsiskiria daugiausia aistringai palaikančių žiūrovų. BMW Berlyno maratonas yra lygus ir greitas it „Formulės-1“ trasa. Berlyno greitis mane ir nuskraidino į Bostono maratoną, apie kurį vietiniai sako – World Famous Boston Marathon.

O jei maratonas garsus pasaulyje, vadinasi, pirmiausia jis garsus pačiame Bostone.

Dar niekur nemačiau, kad maratono dalyvius kur nors taip gerbtų, kaip šiame dėl sporto išprotėjusiame mieste. Tvarkinguose priemiesčiuose man pypino ir mojavo pravažiuojančios mašinos, nedidelėse parduotuvėse plojo ir linkėjo sėkmės airiai ir italai, o vietos lietuviai surengė sutiktuvių vakarėlį. Tačiau ta pagarba keista, netikėta – į mus čia žiūri kaip į karo didvyrius. Arba greičiau – rekrūtus, išskrendančius išsilaipinti Normandijoje ar Irake Patriotų dieną.

Man atrodo, kad taip yra todėl, jog visi čia gyvenantys žino, koks gražus ir kartu žiaurus yra tas kelias nuo Hopkintono per Ašlį, Niutoną ir Brukliną iki Boylstono gatvės.

Kaip sako daugiametis Bostono nugalėtojas Bostono Billas, čia tau tik atrodo, kad varžaisi su kitais bėgikais. Bostone tu varžaisi su trasa. Seniausia maratono trasa pasaulyje.

Bėgi pėdomis tų, kurie šimtą septyniolika kartų jau bėgo per nedidelius Naujosios Anglijos miestukus, išsilaikė nepagreitinę klastingus pirmuosius dešimtį kilometrų ir sėkmingai užkopė į keturis kalnus prieš maratono pabaigą.

Tai jai ploja žiūrovai, ne man. O kartu ploja ir tiems šimto septyniolikos maratonų dalyviams. Aš plojimų sulauksiu tik finišavęs. Ir kai ryt pajudėsiu iš Hopkintono miestuko, bėgsiu tam, kad kai po šimto metų bostoniečiai pagarbiai tapšnos per petį pirmąsyk čia atvykusiam bėgikui, jie tapšnos ir man.“ Aš nubėgau Bostoną, savo pirmąjį maratoną, ir per jį įveikiau mistinę ribą – nubėgau greičiau nei per tris valandas. Atsibučiavau su lankytojų zonoje (taip, toje pačioje, kur netrukus sprogimų buvo traukomos rankos ir kojos) laukiančia žmona bei draugais ir išvažiavau ilsėtis į ramų priemiestį.

Po dar keliolikos minučių nuaidėjo bombos, amžiams pavertusios Bostono maratoną teroro simboliu. Piktinausi, baisėjausi ir komentavau kolegoms iš bene visų Lietuvos žiniasklaidos kanalų.

Tačiau man Bostonas pirmiausia primins, kaip dūžtančiomis porcelianinėmis kojomis leidžiuosi link senamiesčio ir kas kilometrą meldžiuosi vis už kitą šeimos narį.

Trečia Bėgikas įsižeis, jei augantį bėgimo populiarumą pavadinsi mada. Madinga gali būtų ką nors apsivilkti ar nueiti į Bernardinų sodą.

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

81

laisvalaikis

Universalus kelių karalius „Kiek kainuoja šitas modelis?“ – paklausiau vadybininko, lipdama į automobilį, kurio salone, kur pažvelgsi, odą keitė medis, medį – oda.

T

ik 390 000 litų“, – atsakė jis, atsisveikino ir paliko mane vieną su automobilio rakteliais rankoje. Taip prasidėjo pažintis su kelių karaliumi pravardžiuojamu „Range Rover Sport“.

Žaliūkas iš sporto salės Masyvus visureigis „Land Rover“ gaminamas palyginti neilgai. Prieš dešimtmetį, 2004-aisiais, gamintojas Šiaurės Amerikoje vykusioje parodoje pristatė dvejų durų, gana nedidelį atstumą tarp ašių turinčio, žemėjančių linijų visureigio koncepciją. Ją britai pavadino „Range Stormer“. Verta jiems padėkoti, kad po metų pasirodęs kone nepakitęs serijinės versijos visureigis buvo pavadintas paprastai – „Range Rover Sport“. Automobilių pasaulyje užtenka ir „Volkswagen“ meteorologinių reiškinių „Passat“, „Bora“ ir „Scirocco“.

84

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

DINA SERGIJENKO

J uditos Gri g elytės nuotr .

Mažesnis, trumpesnis, siauresnis nei didysis brolis „Range Rover“ sulaukė pripažinimo. 5 m ilgio ir 2 m pločio milžinas „Range Rover“ dėl savo dydžio labiausiai tiko tikrinti, ar gilios pelkės ir ar aukšti kalnai, o sportiškąjį broliuką į garažus įsileido ir miestiečiai.

Prabėgus ketveriems metams, 2009-aisiais, „Land Rover“ šį modelį šiek tiek atnaujino ir pakartojo. Tiesa, atnaujino kosmetiškai: potencialūs pirkėjai buvo džiuginami naujais priekiniais ir galiniais žibintais, radiatoriaus grotelėmis, buferiais ir tuo, kad salone bent perpus praretėjo valdymo mygtukų miškas. Su atnaujintu modeliu debiutavo ir trys varikliai, vienas jų – monstro dvasią „Range Rover Sport“ pažadinantis 5 l darbinio tūrio V8 benzininis, matytas kai kuriuose „Jaguar“ modeliuose.

Pirmoji „Range Rover Sport“ karta buvo panaši į netašytą, formos nepraradusį atsargos karininką, o antroji primena sporto salės durų neuždarantį plačiapetį žaliūką.

R O B ER TO P U M PA LOV I Č I AU S NUOTR.

Didesnio nei vidutinio ūgio keleiviai visu pakaušiu jaus, kaip arti stogas.

Universalus kelių karalius

Galiausiai pernai buvo išleistas naujos kartos „Range Rover Sport“. Automobilis į salonus atriedėjo tarsi po nemenkos plastinės operacijos. Anksčiau buvęs griežtas ir kampuotas, kažkuo panašus į vis dar formos nepraradusį atsargos karininką, dabar automobilis labiau primena pečiuitą treniruoklių salėje sunkiausius svorius kilnojantį boksininką. Automobilio formos sušvelnintos, stogo linija padaryta nuožulnesnė, priekinė dalis supanašėjo su moteriškiausio „Land Rover“ gaminio – visureigio „Evoque“, tačiau po išorine elegancija, rodos, matai plieninius raumenis ir kaimenes arklių, pasiruošusių susitelkti į kiekvieną akceleratoriaus spustelėjimą.

Prabangą kuria smulkmenos „Range Rover Sport“ interjero kūrėjai galėtų kiekvienam automobilių gamintojui parodyti, kas yra tikra prabanga. Pigaus plastiko, paprastai net geresniuose modeliuose slepiamo ten, kur žmogaus akis retai teužkliūva, šiame automobilyje nėra. Apdailos detalės pagamintos iš itin minkšto plastiko arba odos ir medžio. Pavyzdžiui, mano vairuoto „Sport“ interjeras buvo sukurtas derinant šviesią ir tamsią odą su metalo ir medžio intarpais. „Land Rover“ sėkmingai tęsia salono mygtukų mažinimo „akciją“, pradėtą dar 2009-aisiais. Naujajam „Range Rover Sport“ valdyti reikalingi klavišai skrupulin-

gai išdėlioti būtent ten, kur jų reikia, ir jų gerokai mažiau nei 2009 m. modelyje.

Nedaug mygtukų palikta ir ant vairo, šis, beje, palyginti su ankstesniu modeliu, tapo gerokai grakštesnis. Daugelį fizinių mygtukų, žinoma, pakeitė jutiklinis informacinis multimedijos ekranas. Čia „Land Rover“ derėtų padirbėti, nes automobilio valdymo ir informacijos sistema gana paini. Pavyzdžiui, kaip įjungti ant priekinių sėdynių galvų atlošų įtaisytus ekranus sėdintiems gale, teko atrasti spaudant kone viską iš eilės jutikliniame prietaisų skydelio ekrane (žinoma, automobilio pirkėjas visuomet gali perskaityti enciklopedijos tomo storumo vartotojo vadovą).

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

85

laisvalaikis

Kaip atsikratyti kečupo

Jeigu mėsa neskani, marinuoti ją galima visaip, vis viena rezultatas bus neskani mėsa, tik kepta ir su prieskoniais.

V ladimiro I vanovo nuotr .

Turbūt nieko nenustebinsiu sakydamas, kad savo noru įprastą šiokiadienio maistą gamina nedaug vyrų. Dažniausiai ši rutina paliekama švelniosios lyties atstovėms, įpratusioms rūpintis kasdienine duona ir sviestu prie jos.

O

GIEDRIUS VILPIŠAUSKAS

Liesa mėsa skonio ypač daug neturi.

jeigu tam gaminimui kus užkandai, duoti jums vos keletą naudinreikia ugnies ir dūmų, mėsos, šnypš- gų patarimų, ir kečupo suvartojimas prie jūsų čiančios nuo karšto metalo prisilietimo, aštriai išgaląstų iešmų? Taip, dažniausiai imtis tokio proceso vyrų ilgai kviesti nereikia.

Karštis, dūmai, ugnies liežuviai, pavojus jeigu nenusideginti, tai bent jau apsvilti labai tonizuojamai veikia vyriškąjį ego. Tačiau, sakykite man, kodėl taip dažnai šie „iešmo ir žioruojančių anglių virtuozai“ ant stalo patiekia ne kulinarinį šedevrą, ne sultingą ir iš proto savo kvapais varantį šašlyką, o pernelyg suskrudusius, sudžiūvusius mėsos gabaliukus, kuriuos be kečupo valgyti būtų tiesiog per sprangu?

Juk tai nėra taip sudėtinga, tikrai. Leiskite man, mieli bičiuliai, kol jūsų moterys pjausto agurkus salotoms ir darže skina svogūnų laiš-

90

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

pagamintos mėsos sumažės iki minimumo.

Svarbiausia – mėsa Manęs dažnai klausia: Giedriau, atskleisk paslaptį, koks ten buvo šašlyko marinatas, kad mėsa išėjo tokia minkštutė ir sultinga? Kokie prieskoniai, kokios žolelės? Ir kai atsakau, kad svarbiausia čia visai ne prieskoniai ir jau tikrai ne marinatas, toliau niekas neklauso. Taip taip, žinoma, sako jie, kulinarai savo paslapčių tikrai niekada neišduos, nėra ko toliau kamantinėti. O juk iš tikrųjų visi prieskoniai ir kitkas – tai tik priedas, tik švelnus kvepalų dvelksmas, sklindantis nuo dailios merginos kaklo, tasai paskutinis potėpis, po kurio paveikslas

Kaip atsikratyti kečupo

lieka tobulas. Esmė – pati mėsa. Jeigu ji savaime neskani, kvepinkite ir marinuokite ją, kiek tik norite, vis viena rezultatas bus neskani mėsa, tik kepta ir su prieskoniais. Nesvarbu, iš kokios mėsos – avienos, jautienos ar kiaulienos – ruošiatės kepti šašlyką, reikia bent truputėlį pamąstyti dar ją renkantis.

Kas daro mėsą kietą? Sausgyslės, plėvės, visi jungiamieji audiniai joje. Ilgai termiškai apdorojant, troškiniui tinkančioje mėsoje, tarkim, jaučio karkos, uodegos ar kaklo mėsoje, esančios sausgyslės ir plėvės tirpsta, kietas kolagenas jose po truputį virsta minkšta želatina, ir mes gauname minkštutę mėsą, kuriai valgyti užtenka šakutės, nereikia nė peilio. Tačiau taip nutiks tik valandą ar kelias troškinus ant lėtos ugnies. O kiek ir kaip

kepsime šašlykus? Daugiausia 15–20 minučių ir dargi didelėje temperatūroje. Spės mėsa suminkštėti? Taigi, kad ne. Išsirinkite jauno gyvulio mėsą, išsirinkite minkščiausias dalis, ir didesnę dalį darbo jau būsite nuveikę.

Antra – skonis. Galbūt ką nors nustebinsiu, tačiau liesa mėsa skonio ypač daug neturi. Jai būtina nors šiek tiek riebalų, kurie kepant įsigertų ir prisotintų mėsą tais taip gerai atpažįstamais aromatais. Būtent dėl to pats geriausias jautienos kepsnys tas, kurio mėsoje yra daug riebalinių sluoksnelių, o pati mėsa atrodo tartum iš marmuro. Be abejonės, šašlykas iš kiaulienos išpjovos, jeigu tik jo neperdžiovinsite kepdami, bus minkštutėlis, tačiau skoniu sprandinei tikrai nusileis. Jeigu gaminate iš kumpio – geriau rinkitės užpa-

kalinę jo dalį, ji ir šiek tiek minkštesnė, ir riebesnė. Žinoma, daug lengviau bus rinktis, jeigu pirksite turguje iš mėsininko, kuris jus pažįsta ir galės jums patarti. Toli gražu ne visi pardavėjai bandys jums įkišti tai, ką jiems būtina šiandien parduoti. Susiraskite jį, tą vienintelį. Tai tikrai to verta. Tinkamai išsirinkę mėsą jūs jau būsite atlikę tris ketvirtadalius darbo.

Trečia – marinatas. Jo reikės tik tada, jeigu mėsa nėra pati minkščiausia, tarkim, kiek vyresnio gyvulio ar ne iš pačios minkščiausios jo vietos. Nereikia marinuoti nugarinės ar išpjovos, labai jūsų prašau. O štai tai pačiai kiaulienos sprandinei, kurioje yra truputis jungiamojo audinio, šiek tiek rūgštelės nepakenktų. Būtent rūgštelės. Reikalas tas, kad tiek troškinant, tiek marinuojant mėsoje vyksta labai panašus procesas – tirpsta kolagenas. Pirmu atveju veikia temperatūra, antruoju – kolageną tirpdo rūgštis. Jeigu rūgštis bus pernelyg stipri arba ji veiks per ilgai, mėsos jungiamasis audinys ištirps tiek, kad mėsa pavirs kažkuo, kas valgant velsis burnoje, kaip vata. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad rūgštis veikia sąlyčio vietoje, mėsos paviršiuje. Jeigu šašlykai bus supjaustyti labai stambiai, paviršius gali suminkštėti net per daug, tačiau viduje gabalai liks kieti.

Ar reikia marinuoti, pajusite pjaustydami pačią mėsą. Juk atskirsite, kai peilis eina lengvai, beveik be pastangų, beveik niekur nekliūdamas? Negadinkite tokios mėsos marinatais. O kietesnei mėsai pirmiausia išrinkite rūgštį. Man labiausiai patinka citrina, ji ir ne tokia stipri kaip actas, ir turi papildomą „bonusą“ – jos žievelė suteikia labai malonų aromatą. Dar geriau išeina su žaliosiomis citrinomis. Kitaip, nei daug kur rašo, actas marinatui irgi puikiausiai tinka, tik reikia marinuoti arba labai trumpai, arba smarkiai jį atskiesti, kad mėsa nespėtų perdžiūti. Daug kas dar iš tarybinių laikų atsinešė receptų, pagal kuriuos mėsa marinuojama su majonezu. Kažkada tai turėjo prasmę, majonezas anksčiau būdavo kur kas rūgštesnis, tačiau dabar toks marinavimas tinka nebent tiems, kurie ilgisi tų senųjų laikų ir to paties kepto majonezo skonio. Tai daugiau prastos mėsos skonio maskavimas nei gerinimas.

Taigi, grįžkime prie mūsų kiaulienos sprandinukės, kurią jau supjaustėme maždaug 3–4 cm dydžio kubeliais. Kilogramui mėsos reikės vienos citrinos, supjaustytos griežinėliais, ir maždaug tiek pat pusžie-

2014 BIRŽELIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

91

laisvalaikis

tinklas

PASIKLYDIMO TROŠKULYS

TOMAS RAMANAUSKAS

Nedidelės pažintinės kelionės automobiliu po Sardiniją neįsivaizdavau be navigacijos įrangos. Juk italai prisispagetinę serpantinų, priraizgę keistų kelių ir sekmadienį popiet juos atmestinai suženklinę su viltimi, kad žmogus pats atsirinks, kuria iš dviejų antonimiškų kelio nuorodų jam geriau pasitikėti. tai nėra ideali vieta navi -

guoti pačiam , be pagalbos, ypač kai trumpa atostogų savaitė tiksi kaip priekaištas aprėpti kuo daugiau nemokamo grožio, išguldyto per amžių amžius, akims nuraminti, parduotai sielai atsišviežinti. Italijoje navigacija – gyvybiška.

Italijoje navigacija – mirtina netikėlė.

Jei klausai, ką robotabalsė ledi sako, turi pasiryžti pakęsti jos dažną abejingą užsikirtimą, lydimą frazės „recalculating“, kai automobilis, lekiantis greitkeliu 120 km/val. greičiu, nukreipiamas į aplinkkelį, besibaigiantį netikėčiau nei paskutinė „Sopranų“ serija. Į kairę, į dešinę, plyta. „Recalculating“. Tačiau pirmieji neurotiniai priepuoliai, dar atsiduodantys ambicingo miestiečio nervingumo prakaitu, pamažu nyksta ir užleidžia vietą suvokimui, kad pasiklydimai tampa žaviausia, fotografiškiausia kelionės dalimi. Dalimi, kurią tikrai prisimeni ir kuri tave užklumpa, nustebina. Pasiklydimas yra nuostabus dalykas. Keisti užkampiai, svetimi kiemai, gyvatės ant kelio, keliai, kurie buvo pamiršti ir ištrinti iš žemėlapių, bet išsaugoję reljefą, – visa atsiveria savo abrazyviniu grožiu.

Mes naviguojame per pasaulį palydovinių akių laikais, kai pasiklysti beveik neįmanoma, kai dingęs lėktuvas sukelia šoką ne dėl to, kad veikiausiai žuvo šimtai žmonių, o dėl to, jog jo niekas neranda. Šiais laikais! Neranda! Kiekvienas mūsų su išmaniuoju esame beveik nepaklaidinami, nesupainiojami. GPS yra vienas svarbiausių išradimų per gausybę metų – jo nuopelnams vardyti reiktų atskiro susėdimo (be GPS turbūt ir išmaniųjų taip nefetišizuotume). Tačiau mes jau po truputį save pažįstame, tik duok progą ir imame parazituoti. Sumaišome būtinybę su įpročiu. Ir aklai sekdami „Google Maps“ taškeliu pavirstame nuožmiai vadeliojamu kinkiniu, pusbukiu šunimi, kuris bėga paskui šeimininko kojas ir niekada nepakelia galvos. Yra posakis: „Kai pirštas rodo į dangų, tik kvailys žiūri į pirštą.“ Pirštas mums rodomas ekranuose.

94

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

Pasiklydimas, kaip ir kiti nepatogūs dalykai, yra būtinas mūsų vidinei ekosistemai. May Abdalla, dokumentinius filmus kuriančio dueto „Anagram“ narė, pasakoja, kad mes nuolat elgiamės, lyg būtume paskelbę džihadą pasiklydimui – kiek išradimų skiriama apsisaugoti nuo šventvagiško pasiklydimo. Retai išsiskiriame su GPS papildytais išmaniaisiais, taigi, retai išsiskiriame su Visa Matančia Akimi. Dar metaforiškiau – ar tik dėl technologinio superiškumo netampame dievu? Na, žinot, tuo, kuris viską mato, kaip mokė katekizmas. Nes pro kameros filtrą mes matome visą Žemę, sugrūstą į nedidelį išmaniojo ekraną ne prasčiau nei Trejybė.

Kūrėja mini neurologijos mokslo nuorodą į tai, kad neatrastų žemių, nesuplanuotų vietų lankymas sukuria unikalų poveikį smegenims – sensorinis jautrumas stiprėja ir mes įgyjame galimybę kurti naujus takus smegenyse.

Jai pritaria ne vienas praregėjęs: žinodami maršrutus, mes apstumiame savo dėmesingumą.

Efektas panašus į šimtą kartų pereitos gatvės, atrodo, matomos visuomet vienodai. Tačiau pasiimk parankėn svečią iš kito miesto ar šalies ir imsi matyti dalykus, kurių pats kasdien nepastebėdavai: liūto galvą ant fasado, keistos spalvos lango rėmą ar poetišką grafitį.

Pasiklydimas yra apsisaugojimas nuo savanoriško aklumo. Suprantama, tai tik siaura – poilsinė, pažintinė – panauda, nesakau, kad nuo šiol visi turistai visuose miestuose turėtų pasiklysti. Juk niekam nelinkime atsidurti Karoliniškėse sutemus ar sutikti vokiečių pensininkų madingame klube. Tačiau pasiklydimas įtempia, taigi, pajautrina.

Tik ką minėta Abdalla ir jos „Anagram“ kolegė Amy Rose ėmėsi įdomaus projekto aktualizuoti šią temą. Jos naudoja „iBeacon“ technologiją („Apple“ nuosavybė), sukurtą vietos nustatymo tikslumui patalpose maksimalizuoti ir įgyvendinančią tai, ką Steveno Spielbergo filmas „Minority Report“ žadėjo prieš daugiau

nei dešimt metų, – įėjus į tam tikrą erdvę „iBea­con“ siunčia signalą, tarkime, reklamos stendui ir šis pradeda rodyti tik jums skirtą skutimosi kremo ar taip reikalingų atostogų reklamą. O gal „užuodusi“ jūsų telefoną sistema pateikia sportbačių nuolaidos pasiūlymą kaip tik tuo metu, kai einate pro parduotuvę.

Galimybės beribės ir būtent tuo žaidžiama didžiuliame aklinai tamsiame sandėlyje, prigrūstame jutiminių patyrimų, projekte-filme „Door In The Dark“ („Durys tamsoje“).

Užrištomis akimis vaikščiojantys dalyviai išgyvena bevaizdžiame pasaulyje padedami likusių juslių – skonio, kvapo, lytėjimo, garso. Jie dalyvauja įvairiose disorientacijos istorijose – nuo alpinisto susidūrimo su mirtimi iki išprotėjusio architekto klaidžiojimo po Londoną.

Nieko nematančioms projekto aukoms „iBeacon“ perduoda informaciją apie pavojus, kliūtis, kryptis. Tai absoliutus atsidavimas veid­ mainiškai svetingam technologijos glėbiui. Ir kartu bandymas savo kelionėje pajausti, patirti daugiau.

Programėlių kūrėjai pabandė tai paversti verslu ir sulipdyti keletą panašių sprendimų – „Drift“ siūlo pasimesti kasdieniuose maršrutuose ir pateikia instrukcijas, kur netikėtai pasukti, ką keista nufotografuoti. Megapoliui sukurta „Wanderous“ pageidavimą kur nors nukeliauti papildo ypatingesne gatve, parku, atrakcija ir akcentuoja kelionę, o ne jos tikslą. Kelionių žurnalistas Mattas Grossas pradėjo specialią skiltį „New York Times“, taip ir pavadintą „Getting Lost“, čia jis aprašo, kaip keliauja po pasaulį nukrypdamas nuo populiarių maršrutų.

Mes bijome pasiklysti, tačiau kartu to norime. Kai pasaulyje beveik visos pagrindinės gatvės gražinasi „Starbucks“, „McDonald’s“, „Subway“ makiažu, geidžiame vietų, kurios kvepėtų autentika. Tačiau tam reikia, kad technologija suklystų. „Recalculating“ – toks saldus žodis kelyje, kai neskubi. Ir nuotykių slaptažodis.

laisvalaikis

kinas

KAM TA KOKYBĖ, KAI NORISI PINIGŲ

MYKOLAS PLESKAS

Šį pavasarį Holivudas išleido labai lauktų filmų su puikiomis siužeto idėjomis. Kaip galima buvo tikėtis, įvyko blogiausias scenarijus: visi lauktieji filmai nė kiek neprilygo pirminėms idėjoms ir žvėriškai nuvylė. Iki pykčio. pirmasis suerzinęs šedev -

– „300: imperijos gimimas“ („300: Rise of an Empire“). Jo pirmtakas, „300“, turėjo trūkumų: siužeto klaidų, nelogiško elgesio. Tačiau sukėlė vizualinį katarsį, kaip ir Franko Millerio komiksas, pagal kurį filmas buvo sukurtas.

Tęsinyje, režisuotame nepatyrusio kino naujoko, nieko panašaus nerandama. Nuo pigių siaubo filmų niekuo nesiskiriančios tykštančio kraujo scenos, kvailas personažų elgesys, siužeto klišės. Nieko gražaus, tik nesugebėjimas išdėstyti gan paprastos istorijos.

Vėliau pasirodė ilgai lauktas „Nojaus laivas“ („Noah“). Dėl ko filmo laukė religingi žmonės – aišku. Kino mėgėjai filmo laukė dėl to, kad jį statė Darrenas Aronofsky – režisierius, savo kūrinių kolekcijoje turintis nuostabių filmų, apie kuriuos universitetuose dėstomos paskaitos. Bet dabar viskas nutiko atvirkščiai.

Kiekvienas blaiviai mąstantis tikintysis ar skeptikas supranta, kad pasaulio tvano istorija, kaip ir dauguma istorijų Senajame Testamente, yra absurdas. Todėl sunku suprasti, kaip iš absurdo galima padaryti dvigubai didesnę nesąmonę, su kuria palygintos Biblijos istorijos atrodo dar visai logiški pasakojimai. Šis filmas – dar vienas skausmingas įrodymas, kad pinigai gerus režisierius sugadina. Gavęs biudžetą, didesnį nei visų 9 ankstesnių jo filmų kartu sudėjus, D. Aronofsky pagamino bevertį kičą, skaudžiai apgailėtiną muilo operą su juokingais vaizdo elementais.

Kai kolega pajuokavo, kad tai – „Biblija su transformeriais“, praleidau pro ausis ir nusijuokiau. Kai pradėjau žiūrėti, juokai baigėsi.

Buvo taip graudu, kad net transformeriai atrodė ne blogiausias filmo elementas – tik kaip nebloga šio seno mito interpretacija.

Vaizduojant tarp Dievo įsakymo ir žmogišras

96

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

Russellas Crowe šiame filme nedainavo, tik bergždžiai šūkavo ir kėlė nereikalingą dramą. „ noahmovie . co . uk “ nuotr .

kų jausmų pasimetusį personažą, tikrai reikia kažkokios trinties, neužtikrintumo. Bet tas nuolatinis stenėjimas dėl bet kokio žingsnio! Lyg tikra Dievo siųsta kančia.

Liūdniausia, kad scenaristai ir režisierius neišnaudojo puikios pasakos galimybių: mirštančio pasaulio istorijų, fantastiškojo laivo pasakojimų ar tiesiog galingojo Dievo įsikišimo į žemiškus reikalus. Vietoj to filmo komanda pasirinko šabloniškas ir visiems filmams pritaikomas istorijas – nenugalimas, piktas blogiukas, meilė kūdikėliams ir 30 minučių nuobodūs pykčiai tarp šeimos narių. Dėl Nojaus meilės, tai juk fantastinis filmas!

Paskutinis liūdinantis pavasario atvejis: „Viešpatavimas“ („Transcendence“). Filmo idėja tiesiog geniali: istorija apie (ne)dirbtinį intelektą, darantį stebuklus mokslo ir sveikatos srityje. Pasakojimas apie perkeltą į elektroniką žmogaus sąmonę, kuri galingų kompiuterių padedama išplėtė žmogaus proto ribas.

Anksčiau „Oskarą“ už kinematografiją laimėjęs Wally Pfisteris iš tokios istorijos pagamino lyg ir užkabinančią, bet ilgainiui nuobodulį keliančią Romeo ir Džuljetos istoriją. Ją vainikuoja biudžeto apribota kovos scena pigiai suręstose miestelio dekoracijose su prastai vaidinančiais statistais. Skubiai ir paviršutiniškai brandinama filmo idėja ir personažų asmenybės. Sunku pamiršti ir neaiškių anarchistų teatrališką pasirodymą bei klonų muilo operą su Johnny Deppu. Kodėl įdomaus filmo nepavertus vidutiniška gėrio ir blogio bei tiesiog meilės istorija? Juk niekam neįdomios tos filosofijos ir rimtesnis požiūris į personažus bei filmo siužetą. Žinau, kad tai nesikeis, nes tai – Holivudas. Pasitelkę savo sociologinius bei psichologinius tyrimus ir atradę žiūrovus labiausiai viliojančių scenų receptus, jie kepa „visiems patinkančius“ scenarijus. Šiuo atveju liūdna, kad net keli daug potencialo turėję filmai vienas po kito pasirodė esantys tik vidutiniški ir pramoginiai. Reikia tikėtis, kad šiemet dar sulauksime ko nors geresnio.

A utoriaus tinklara š tis : k l e c k a s . l t/ b l o g

1P0ar0ul/skEisr: n19es7t8a. s Maždaug B

u da

Ernestas Parulskis Vaivos A bromaitytės nuotr .

ž

1978.

Ma daug uda

B

Prie pašto ženklų prekystalio šaižiai, kaip vaikai ir temoka, šnabždėjosi trys mokiniai. „Žiūrėk, mongol šūdan“, – išgirdo tramdomą juoką Evka. jei būtų norėjęs, gal ir būtų paaiškinęs, kad tarti reikia ne „šūdan“,

bet „šuudan“, o tai mongoliškai reiškia „pašto tarnyba“. Šitą ir dar keliolika žodžių Evka išmoko 20-osios atskirosios žvalgybos brigados 642-ojo atskirojo žvalgybos bataliono tankų kuopos kareivinių sandėliuke, kur praleido dvejus puikius metus dirbdamas, kaip pats save vadino, kaptenarmusu. Sunkiai pasiekiamą pareigybę gavo dėl vienintelio aukštojo tarp kuopos kareivių ir arogantiško humanizmo – būtinos sandėlininko savybės. Dalinys stovėjo Mongolijos viduryje, Arbai-Chere miestelyje, kurio aikštę puošė legendinio žirgo Arbai-Chere skulptūra.

Ne arklys gavo miesto, o miestas – arklio vardą. Biblioteka dalinyje buvo gera, o keisti kariuomenės tiekimo keliai į ją užnešė rete-

100

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

nybių, net Jelenos Zavadskajos „Rytų Vakaruose“ tomą. Aišku, Arbai-Chere (juoką irgi keldavęs pavadinimas) turguje šio to egzotiškesnio nusipirkdavo, o stepė savaime traukė filosofuoti. Budistu Evka, žinoma, netapo, bet, grįžęs į Vilnių ir pradėjęs darbą Kuro aparatūros gamykloje, netikėtai pamatė, kad gauta patirtis, jam visiškai to nenorint, sukūrė gana naudingą Rytų žinovo ir mistiko aureolę.

Ir visiškai logiškai būtent Evkai skyriaus vedėjas pirmajam parodė iš Maskvos atsivežtus teigiamų ir neigiamų dienų prognozės lapus. „Visiems metams sudarė. Duodi savo gimimo datą, kuo tikslesnę, geriausia – iki minučių, ir bičai skaičiavimo centre pagal Tibeto technologijas visiems metams padaro grafiką. Štai šią savaitę, matai, kreivė kyla,

vadinasi, diena bus nebloga, o rytoj – dar geresnė“, – džiaugėsi sutvarkytu gyvenimu vedėjas.

– Kiek kainavo? – dalykiškai pasiteiravo Evka. Sužinojęs, kad maskviečiai ima 10 rublių, drąsiai pareiškė, jog jo pažįstami Skaičiavimo mašinų gamykloje turi tokią pačią programą ir dar geresnę, nes prognozuoja ne metams, bet mėnesiui, todėl yra tikslesnė, o ima tik du rublius. Baigiantis darbui Evka turėjo keturiolikos žmonių užsakymus ir teliko užduotį paaiškinti Dobkevičiui, bendrakursiui iš „Sigmos“ skaičiavimo centro.

– Dobke, viskas paprasta. Atsitiktiniu intervalu ant bet kurios mėnesinės kalendorinės formos sumeti sinusoidės grafiką, lapo viršuje parašai kliento duomenis, pavadinimą, tarkim, ėėė, „Tibeto pozityvių dienų

Rolandas Rastauskas R aimondos K olu p ailaitės nuotr .

Gurkšnelinė (pabaiga)

1.

Kodėl rašytojai paprastai slankioja po vieną?

Ogi todėl, kad antraip it kokie fotografai nepasidalytų regėjimo lauke nušvitusiu objektu: nuo katedros ligi lūpdažių ant kavos puoduko, nuo dangoraižio ligi pastipusios varnos ant estiško asfalto. Kartą su iškilia lietuvių eseiste, atrodytų, visai netyčia atsidūrėm priešais verkiantį bronzinį vyrą Malmės paupy ir abu išsyk supratom, kad nepasidalysim stovylo ašaromis. Visada išeis nelyginis skaičius. „Tu turbūt aprašysi jį, Rorikai“, – atsargiu balsu nežiūrėdama pašnekovui į akis tarstelėjo eseistė. „Be abejo“, – be pauzės atsakiau atimdamas iš kolegės siužetą. „Raudantis vyras neabejotinai tavo tema“, – įgėlė pavymui kolegė. Dabar, prie miniatiūrinio baro Gento gurkšnelinėje „`t Dreupelkot“, stovėjau vienas vienužis ir stebėjau, kaip nenutrūkstamu srautu ima plūsti trauktinių partijos šauktiniai. Studentiško amžiaus ragautojai atnašavo saldžiui ir tirščiui, o pasipūtę ir išsikvepinę „tečiai“ ir „mamkos“ apglėbę abiem delnais nusinešda-

102

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

vo po puokštę sklidinų stikliukų. Įdomiausia, kad visi žinojo, ko atėję, kai kurie, matyt, gerai atliko namų darbus dar savo Tekse ar Oregone. Rimtų čiabuvių nebuvo matyti, tik vienas raudonveidis svyravo mano dešinėje it sulėtėjusi švytuoklė. Jis turėdavo vis pasitraukti į šoną, nes tuoj už nugaros vėrėsi antros gurkšnelinės durys – žmonės ėjo kiaurai. Arba, kaip parašytų tėtušis Hemas, baras priminė metro vagoną: žmonės įlipdavo ir išlipdavo. Antros durys vedė į tamsų koridorių, vedantį dar toliau, o pačiam koridoriaus gale – į nedidelį džiazo klubą, jame, staiga prisiminiau, vakar klausėmės dėstytojų ir jų mokinių džemo. Sausakimšoje salytėje stovėjo stirtos įspūdingos aparatūros, bet džiazu kažkodėl nedvelkė ir netvilkė. Kaip gaila, kad niekas nepašnabždėjo į ausį, netruktelėjo už rankovės, neįspyrė į užpakalį – juk už kelių žingsnių Polas pilstė galbūt geriausius gėrimus Gente.

Tą neužtaikymo per Marytės plaukelį jausmą esu nesyk patyręs savo keistai fra-

gmentuotam gyvenime: „O, reikėjo tik pereit į kitą gatvės pusę IR...“, „Žinai, reikėjo tik iškentėt tas dvi valandas IR...“, „Jūs be reikalo nusiplovėt, chebra, – antroj daly prasidėjo tokie dalykai, KAD...“ arba: „Kai visi beveik išsivaikščiojo, jis pasikvietė likusius pas save, ir tada prasidėjo toks pandemoniumas, KAD...“ Tame „Marytės plaukelyje“ esama gaižaus sadomazo, patiriamo iš per plauką išvengtos rizikos atsidurti aiškius kontūrus ir numatomas pasekmes praradusiuose „pasauliuose“. Kažkada juos vadindavome plotais, chatomis (nepainioti su chatais), trasomis. „Išeiti į trasą“ – pamenate? Skambinti iš telefono būdelės paryčiais mylimosios gimdytojams: „Karas, renkitės ir slinkit Rasų link!“ Ten, kur prasideda nuotykiai, sprendimus už tave padaro kiti – tai jie, demoniški 25-ojo kadro režisieriai, paleidžia vis svaigesniu greičiu besisukančią improvizacijos likimu karuselę.

O tiksliau – tarsi vienu spragtelėjimu inicijuoja vargais negalais iš tuščiavidurių domino

Jurga Vilpišauskaitė J ur g os V il p i š auskaitės nuotr .

Pekinas ir kinas

Skaičių žodžiai

Vardai

Apgyvendinta 14-ame aukšte po kurio laiko supratau, kad 13-o ten ir nėra.

Tryliktą numerį kinai praleido tik dėl užsienietiškų prietarų. Jiems patiems pavojingesnis atrodo skaičius 4. Viskas, kas su juo susiję, skamba panašiai į mirtį. Kai kuriuose viešbučiuose nebūna ketvertų. Ir todėl kartais dvigubai aukštesnis pastatas turi perpus mažiau aukštų. Bet šis ne toks. Šiame aš gyvenau aukšte, kuris skambėjo panašiai į mirtį. O kinai turbūt stengėsi sutilpti į 8-ąjį.

Velykų dieną viešbutyje atsirado narvas, išklotas dirbtine žole. Kad į vidų nepūstų vėjas, tarpai užklijuoti lipnia juosta. Aptvare cypsi viščiukai ir krebžda triušiai.

– Jei jau kalbam, kas skaniau, žiurkė man patinka labiau nei šuo, – sako kinė ir nusijuokia. – Šuo kietas. Lervos irgi labai gardžios. Aš kantonietė – mes valgom viską, kas juda.

Važiuojame taksi, šviečia saulė. Kad pasislėptų nuo spindulių, kinė norėtų išskleisti skėtį, bet jo niekas neturi. Priekyje sėdintis

Laisvalaikis parke.

104

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

draugas supratingai paskolina savo megztinį.

Kinė drabužiu uždengia automobilio langą.

Draugas prisistato Donny. Jis sako, kad jo angliškas vardas skamba panašiai kaip tikrasis kiniškas. O kinė susigalvojo pasivadinti Linette. Jos žiniomis, prancūziškai tai reiškia „graži“. Kinai mėgsta išsirinkti po vakarietišką vardą. Kai atsibosta vienas, pasikeičia į labiau patinkantį. Bet savo draugų angliškų vardų nežino ir nesupranta, į ką kreipiuosi.

Privažiuojame 798 gamyklų rajoną, kur įsikūrusios madingos menininkų galerijos.

Pekino jogurtas.

žvilgsnis

Birželį Brazilijoje – tautinio sporto šventė. „ R euters “ nuotr .

BIRŽELĮ VERTA ATKREIPTI DĖMESĮ Brazilijoje – svarbiausias pasaulio įvykis

P

agaliau pagaliau galime paskutiniame žurnalo puslapyje svarstyti ne apie karus – šaltuosius ir karštuosius, ne apie neramumus, rinkimus ir demonstracijas, o apie iš tikrųjų pačius svarbiausius pasaulyje dalykus. Apie tai, kas rūpi daugumai šios planetos žmonių. Gausite arba nusipirksite žurnalą, ir maždaug po savaitės Brazilijoje prasidės Pasaulio futbolo čempionatas. Praėjusį – 2010 m. Pietų Afrikoje – stebėjo daugiau kaip 3 milijardai žmonių. Finale tuomet per pridėtą laiką ispanai įveikė amžinai antrus olandus 1:0 ir tapo pasaulio čempionais. Ir vieni, ir kiti žais ir Brazilijoje – netgi labai anksti, nes burtai Nyderlandus ir Ispaniją sumetė į vieną grupę – B. Susitiks šios komandos jau antrąją čempionato dieną – birželio 13-ąją – pačiose pirmose grupės rungtynėse. Be jų, šioje grupėje dar žais Čilė ir Australija. A grupėje – šeimininkai

106

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS BIRŽELIS 2014

brazilai. Neatrodo, kad jie turės problemų, nes, be jų, grupėje dar yra Kroatija, Meksika, Kamerūnas. Įdomi E grupė, čia susitiks Italija, Anglija ir Urugvajus (dar – Kosta Rika). Ir grupė G, joje yra ne tik Vokietija bei Portugalija, bet ir Pietų Afrikoje staigmenų sugebėjusios pateikti Ganos ir JAV komandos.

Grupėje H žaidžianti Rusija greičiausiai pavojingiausia varžove laiko Belgiją, o ne toje pačioje grupėje esančią Pietų Korėją ar Alžyrą. Bet dalykas tas, kad pastaruosius keletą čempionatų apie akivaizdžius favoritus kalbėti labai sunku. Visų žaidimo lygis kyla, vis įdomesnės atrodo Afrikos komandos, vis vienodėja Pietų Amerikos komandų lygis – jau seniai čia Brazilija ir Argentina nesijaučia vienvaldėmis valdovėmis. Todėl dar kartą pakartokime banalybę, kad kamuolys apvalus, ir kartu su vienu kitu milijardu Žemės gyventojų prilipkime mėnesiui prie ekrano – futbolo aikštė vis dėlto lieka pats svarbiausias mū-

šio laukas mūsų planetoje ir tai, ko gero, yra gera naujiena. Gaila, kad į finalą nepateko ukrainiečių futbolininkai, ir vargu ar ten teks išgirsti Ukrainoje itin populiarią Charkivo „Metalisto“ sirgalių skanduotę: „Putin – [necenzūriška].“ Na, ne tik futbolu vis dėlto bus gyvas pasaulis birželį. Bus ir šiek tiek politikos.

Mūsų laukia keleri nacionaliniai rinkimai, galintys būti visai įdomūs, o kai kuriose šalyse net ir savotiškai lūžiniai. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į konfliktų apimtas teritorijas (birželį kažkodėl rinkimai beveik vien tokiose) – Sirijoje birželio 3 d. bus renkamas prezidentas, Pietų Osetijoje birželio 8 d. – parlamentas, Libijoje birželio 25 d. – parlamentas. Be to Afganistane birželio 14 d. vyks antras prezidento rinkimų turas.

Visi šie rinkimai verti atidesnio stebėtojų dėmesio. Ypač svarbūs Sirijos, Libijos ir Afganistano rinkimai. Pastarieji bus pirmas atvejis, kai valdžia šalyje perduodama demokratiškai.