Verslo klasė, 2014 vasara

2 0 14 VA SA RA

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

2014 -ųjų

CEO Raimundas Petrauskas, UAB „Schmitz Cargobull Baltic“:

panevėžietis, metęs iššūkį krizei UŽ KĄ TIEK MOKAMA VADOVUI SAVININKAS NE VISADA GERIAU LIETUVOS

EKONOMIKOS LYDERĖ – PRAMONĖ

KAINA 15 90 Lt

(4,60 Eur)

redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 žurnalas leidžiamas nuo 2 0 0 0 metų REDAKCIJOS ADRE SAS

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 el . p. vklase @v z inios . lt

Nr. 7–8 (137–138)

LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“ GENERALINIS DIREKTORIUS

Ugnius Jankauskas VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase REDAKTORIUS

AURELIJUS KATKEVIČIUS ŽURNALISTĖ

Aušros barysienės Nuotr .

Sveiki, jau ketvirtus metus rašau pratarmę žurnalui, kurio didžioji dalis skirta Lietuvos verslo lyderiams: jo gale rasite didžiausių šalies įmonių pagal pardavimus tūkstantuką, o pradžioje – pašnekesių su „Metų CEO“ rinkimų finalininkais.

Ir kasmet leisdamas šį numerį džiaugiuosi, nors vis sunkiau rasti naujų žodžių, – apie derlių, vidurvasarį, ilgiausią dieną ir pan. jau rašyta. Bet teks ieškoti, nes Metų CEO veikiausiai bus renkamas dar daug metų, o didžiausias Lietuvos bendroves „Verslo žinios“ rikiuoja jau devynioliktą kartą.

O džiaugiuosi dėl to, kad metų vadovo rinkimai – proga pasivažinėti po Lietuvą, pasišnekėti su pačioms geriausioms šalies įmonėms vadovaujančiais žmonėmis.

Kol sėdi prie kompiuterio Vilniuje ir vis skaitai, skaitai, skaitai pačius įvairiausius tekstus, bandai bent kiek įveikti didžiulį informacijos srautą (profesija tokia, o ir pareigos), kartais pradeda atrodyti, kad aplinkui vien visokios „susprogdintos seksualumo bombos“, chemtreilų

medžiotojai, iliuminatų kėslų atskleidėjai ir masoniškosios geopolitikos žinovai, o normalus likai pats vienas. Na, geriausiu atveju, dar keli „Verslo klasės“ autoriai ir šiaip pažįstami socialiniuose tinkluose.

Ne, brangieji, pasirodo, pilna Lietuva darbščių, patikimų, judrių, noriai besimokančių ir paprastai šmaikščių žmonių. Nežinau, kodėl taip yra, bet man dar neteko sutikti aukšto lygio vadovo, visiškai neturinčio humoro jausmo. Šitą koreliaciją mokslininkai turėtų kada nors patyrinėti.

Kai kas nors radijuje dūsauja, kokia suniokota Lietuvos pramonė, iš pradžių norisi kaukti iš pykčio, nes, va, tik ką buvau įmonėje, kuri visiškai nesunaikinta, kur dirba gerbiami Europoje žmonės. Važiuoju pro kitų gamyklų, logistikos centrų, biurų pastatus. Kur jūs, po galais, matote tą baisų sunaikinimą? Žmonės (bent jau nemažai jų) natūraliai linkę kurti, ką nors veikti. Tik nedaugelis pasitenkina vegetavimu. Ir kuriančių Lietuvoje tikrai nemažai.

Paskui pyktis man praeina, prisimenu pokalbius su už save jau jaunesniais ir labai daug pasiekusiais vadovais ir suprantu, kad viskas mūsų šalyje bus gerai. Niekur nesidėsime. O kiek dar yra man nežinomų lyderių?

Kita gera naujiena – nauja vadovų karta gerokai sumažėjusiame visuotinių ryšių pasaulyje jaučiasi kaip žuvys vandenyje, neturi jokių kompleksų ir puikiai veikia net itin konkurencingoje aplinkoje.

Beje, dažnas mūsų kalbintas vadovas natūraliai prataria: „Noriu, kad Lietuva ir jos žmonėmis būtų galima didžiuotis.“ Be jokio patoso. Ir lygiai taip pat natūraliai jais patiki.

Skaitykite.

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ N uolatiniai autoriai

Liudvikas Andriulis Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Mindaugas Voldemaras Justinas Žilinskas A utoriai

Ginta Gaivenytė Jolita Mažeikienė Lukas Rekevičius Rūta Slušnytė F oto g rafai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z aineris

Vilmas Narečionis REKLAMA

Aida Butėnė +370 5 252 6329 P R E N U M E R ATa

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt KALBOS REDAKTORĖ

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ VIRŠELIS

JUDITOS GRIGELYTĖS NUOTR. L E I D I N YJ E PA N AU D O T O S AGENTŪRŲ

„BLOOMBERG“, „MATTON“, „REUTERS“ NUOTRAUKOS SPAU S T UVĖ

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

11 000 egz.

K I TA S N U M E R I S P R E N U M E R AT O R I A M S B U S P R I S TAT Y TA S I K I

Aurelijus Katkevičius

2014 VASARA

VERSLO ŽINIOS

2014 09 10

© PLATINTI ŠIO LEIDINIO TEKSTUS IR VAIZDO INFORMACIJĄ GALIMA TIK GAVUS RAŠTIŠKĄ REDAKCIJOS SUTIKIMĄ

VERSLO KLASĖ

3

laisvalaikis

20

18

76

36 lyderiai

20 | Vadovai lenkiasi komandoms Metų CEO buvo renkamas iš 673 kandidatų.

22 | Kultūra be baimės Raimundas Petrauskas: svarbu sukurti tobulėjimo atmosferą.

26 | Tikėtis neįtikimų dalykų Rokas Masiulis: sudėtingiausia – suvaldyti daug procesų vienu metu.

28 | Mintys apie darbą nepaleidžia

18

mėnesio komentaras

18 | Aurelijus Katkevičius:

Karštų taškų daugėja Pasaulio dėmesį prikaustė susirėmimai Irake.

14

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

Gintautas Galvanauskas: vadovas turi matyti visumą.

30 | Pirmas arba miręs Rolandas Viršilas: kad ir ką darytum, pirmiausia bandyk.

32 | Tikėti daugiau, nei reikia

Gintaras Bertašius: svarbiausia – optimizmas.

34 | Tomas – kūrėjas

Europos Metų CEO išrinktas „Airbus Group“ vadovas Tomas Endersas.

36

žmonės ir įžvalgos

36 | Johnas Hertzas išnuomos automobilį Amerikos taksistai tarpukaryje buvo smarkūs vyrai.

42 | Vietoj savininko – samdomas vadovas

Samdomam žmogui turi būti aišku, ko iš jo tikimasi.

2014 VASARA

46 | Bosas: kodėl jam taip daug moka

Reti įgūdžiai sunkiai įgaunami.

50 | Norus išpildantis sandoris

56 tema Rusijos ir Kinijos žaidime laimės pastaroji.

64 76 | Šventos karvės ir neaiškus ilgesys Kurių galų žmonės keliauja ten, kur gatvėse pilna karvių ir elgetų?

80 | Pasaka apie porą kairių rankų Aviamodeliai užaugo ir tapo dronais.

84 | Ikona „Porsche 911“ ne vienam – svajonių mašina.

88 | Lašas vasaros krištolo taurėje Užpiltinėje išsaugotas vasaros uogų aromatas.

92 | Tinklas: Nepavejami išradimai Mums nereikia visko taip greitai ir taip daug.

Milijardus neša ne aitvarai Paprastas reguliavimas – verslumo trąša.

64

visuomenė ir laisvalaikis

64 | Maisto šmugelis smetoninėje Lietuvoje (I)

94 | Kinas: Kai norisi lengvos pornografijos Larsas von Trieras gaudo žiūrovus ant paprastų kabliukų.

96 | Technika: Pro sukąstus dantis Depiliatorių gamintojai turėtų atrasti būdą šalinti plaukus be skausmo.

98

skiltys

98 | Ernestas Parulskis: 1980.

Gipsinis marmuras

Gebėjimas iš gipso padaryti marmurą praverčia.

Prieš gerus 80 metų Vokietija mėgino užtvenkti lietuviškos dešros šmugelio potvynį.

68 | Tarp griovimo ir konservavimo Kai daiktas vien senas arba gražus, dar nereiškia, kad vertingas.

72 | Berlyno istorijos apie istoriją ir žmones Berlyno bienalėje dažnos socialinės temos.

101

101 | Eksportuotojus lenkia statybininkai

2014 VASARA

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

15

lyderiai

Kultūra be baimės „Schmitz Cargobull Baltic“ ceche tarp į stelažus sukrautų detalių ir surinkimo linijos – salelė su stendais, kuriuose sukabinti pranešimai apie pastebėtus trūkumus ar kokių nors eilinių smulkių varžytuvių nugalėtojus.

T

en pat stovi keli stalai su šaškių lentomis. Šiemet „Verslo žinių“ organizuotame tradiciniame konkurse metų vadovu išrinkto įmonės generalinio direktoriaus Raimundo Petrausko klausiu – kodėl ne šachmatų? „Darbo pertraukėlės po dešimt minučių, – šypsosi direktorius, – šachmatams gali ir neužtekti.“ Panevėžyje, Pramonės gatvėje esančios gamyklos kieme, – „Volvo“, MAN, „Mercedes“ vilkikai. Čia jiems gaminamos priekabos, puspriekabės, šaldytuvai. Jeigu važiuojant kur Austrijos kalnų keliu erzina prieš akis jau gerą pusvalandį slenkantis priekabos galas su logotipu „Schmitz“, labai tikėtina, kad ši priekaba pagaminta Panevėžyje.

22

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

AURELIJUS KATKEVIČIUS

Antrame aukšte – erdvė be jokių pertvarų, čia sėdi ir pardavėjai, ir inžinieriai. „Taip, – pasakoja R. Petrauskas ir pakviečia į posėdžių kambarį, – bendra erdvė, o ne kabinetai yra sąmoningas sprendimas. Šitaip galima greičiau apsikeisti nuomonėmis, susišūkauti, pasidalyti idėjomis.“ Kai kas sako, kad Lietuvoje neliko inžinierių. Ar tai mitas?

Manau, kad nėra juoda ir balta. Prieš penkiolika metų visi ėjo į Gariūnus, tad galbūt tie, kurie galėjo būti inžinieriai, jais ir netapo. Bet yra daug gabių žmonių. Nesakyčiau, kad viskas išmirė, yra organizacijų, kurios suprato, jog ne vien raumenis, bet ir protą reikia parduoti. Protu sukuriama daugiau

„Darbuotojas ceche gali aštuonias valandas praleisti ir įdomiai“, – tiki Raimundas Petrauskas, „Schmitz Cargobull Baltic“ generalinis direktorius. J uditos Gri g elytės nuotr .

Lyderis turi turėti viziją, matyti, kur esi šiandien ir kur nori nueiti.

Kultūra be baimės

vertės. O kad inžinierių parengiama mažiau, tiesa.

Visuose interviu labai daug kalbate apie komandą – apie idėjų generavimą, atsakomybės paskirstymą. Bet komanda pati neatsiranda, ji sukuriama – koks čia yra vadovo vaidmuo?

Mes irgi ne per dieną atsiradome – šiemet 25 metai, kai Panevėžyje gaminamos transporto priemonės. O vadovo vaidmuo skirtingu metu vis kitoks: anksčiau reikėjo pasiraičius rankoves eiti į cechą ir ten ką nors daryti, o augant komandai – ir kompetencijos, ir kiekybės požiūriu – vadovui atsiranda kitokių užduočių. Mokytojas

vienokių uždavinių gali duoti pirmokams ir visai kitokių dešimtokams. Taip ir pas mus – dabar šnekame apie visai kitą lygį.

Tuoj kalbėsime su akcininkais Vokietijoje – tai nauji projektai, apimantys visą Europą, ir čia vadovo vaidmuo visai kitoks negu toje pradinėje stadijoje, kai viską reikia tiesiog įsukti.

Teko matyti daugybę atvejų, kai susiduria investuotojo atnešama ir senoji įmonės kultūra. Jūs atėjęs iš esmės radote bankroto padėtį – organizmas miręs ir reikia ką nors kurti naujoje vietoje. Ar tai padeda, kai galima pradėti nuo nulio?

Pamenu tuos laikus, kai buvau gerokai jaunesnis, kai buvo ta bankroto byla, ir prisimenu pokalbį su žmonėmis. Tik vienas darbuotojas tuomet pasitraukė. Bandžiau jiems tiesiog parodyti, pasakyti, kad tikiu ateitimi. Tada į mūsų komandą pradėjo eiti naujų, jaunų žmonių. Vokiečiai net klausė: o kur tie patyrę? Tada sakiau: o kurios patirties jums reikia – ar tų senesnių laikų, kai iniciatyva nebuvo skatinama? Šiandien galiu pasidžiaugti, kad dauguma mūsų komandos narių yra jaunesni negu 29 metų. Džiaugiuosi, kad jie yra čia. O kultūra – mes kuriame ją patys, nesame kokie atsilikę, neturime nevisavertiškumo kompleksų. Kai mūsų darbuotojai nuva-

2014 VASARA

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

23

lyderiai

AURELIJUS KATKEVIČIUS

Tikėtis neįtikimų dalykų Tik tada, kai jau atsisveikinome, „Klaipėdos naftos“ vadovas Rokas Masiulis užsiminė, kad po kelių dienų į uostamiestį atvažiuoja vieno Anglijos uosto atstovų. jie taip pat svarsto statyti su- Kiek visa tai truko? skystintų gamtinių dujų (sgd) Atėjau čia dirbti 2010 m. gegužę. Bet tuoterminalą ir nori pažiūrėti, ko galima met dar buvo tik bendros gairės. O 2010 m.

išmokti iš lietuvių. „Beje, – sako R. Masiulis, – kai galvoju apie ateitį, apie tai, kas bus po to, kai gruodžio 3 d. terminalas pradės veikti, manau, kad Klaipėda galėtų ir turėtų tapti savotišku suskystintųjų dujų terminalų statybos bei verslo kompetencijos centru. Galėtų atsirasti ir tam reikalingų mokymo programų universitete.“ Kad SGD terminalas pradės veikti, kaip buvo numatyta, 2014 m. gruodžio 3 d., R. Masiulis nė kiek neabejoja. „Planuojame pristatyti terminalą – veikiausiai tuomet, kai laivas atplauks, tai yra likus maždaug mėnesiui iki darbo pradžios“, – pasakoja „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius.

Ar 2013-ieji buvo lengviausi gyvenime?

Kaip pažiūrėsi, kartais turi asmeninių problemų ir tada būna nelengva, bet darbiniu požiūriu praėję metai buvo sunkiausi. Pernai ir šiemet tikrai buvo ką veikti.

Tai juk neaprėpiamas projektas – logistika, energetika, finansai. Kaip tokį suvaldyti?

Man gyvenime pasisekė su žmonėmis – „Klaipėdos naftoje“ tie, kuriems buvo pavesta įgyvendinti šį projektą, viršijo lūkesčius.

26

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

liepą Vyriausybė priėmė sprendimą, kad iki 2014 m. gruodžio terminalas turi būti pastatytas.

Ketveri metai iki darbo pradžios – gana striukas laikas.

Labai. Mes pradėjome trejais metais vėliau negu lenkai ir, atrodo, baigsime anksčiau. Šiame projekte mums pasisekė, kad daug kur pasiteisino rizika, – mes nevykdėme jo standartiškai, kaip turi būti įgyvendinami tokie projektai. Pavyzdžiui, poveikio aplinkai vertinimas. Jį atlikęs žinai, kokia technologija gali būti tinkama, kokią pasirinkti. Daroma rizikos analizė, nustatoma, ar per tokį atstumą nuo kitų objektų – gyvenviečių ir panašiai – galima statyti terminalą. Ir tada priimi techninius sprendimus, pagal poveikio aplinkai vertinimą nusprendi, kokias technologijas gali taikyti. Pas mus viskas vyko vienu metu. Reikėjo laviruoti kaip žonglieriui, nes jeigu padarai klaidą, viskas žlunga.

Dėl to techniniai sprendimai turėjo būti absoliučiai tikslūs, kitaip, jeigu būtų buvę kokių nors netikslumų, būtų reikėję grįžti į pradžią. Mums pavyko, nes labai tiksliai dirbo technikai, gamtosaugininkai.

Kuo ypatingas šis projektas?

Sudėtingiausia – suvaldyti tiek daug proce-

„Svarbiausias vadovo bruožas – kantrybė“, – sako „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis. A l g imanto K alvai č io nuotr .

sų vienu metu. Be to, reikėjo parengti visą ekonominę, teisinę, reguliavimo aplinką, viešąją nuomonę.

Ar šitas projektas kaip nors pakeitė jūsų charakterį?

Užgrūdino. Pirmoji reakcija į neteisingus kaltinimus tikrai skausminga. Paskui pradedi suvokti, kad tai normalu, kad net melas gali gyventi savo gyvenimą, – pasakyta netiesa pradeda gyventi sau. Galvojau, kiek žmonių per mūsų istoriją buvo neteisingai apkaltinti, diskredituoti ir taip nugyveno.

Pagaunu save: gal ir aš turiu būti atsargesnis, kai ką nors sakau apie kitą žmogų, nes galbūt mano žodžiai paveiks jo gyvenimą.

Sakyčiau, sunkiausia patirti neteisybę. Paskui supranti, kad taip yra, nurimsti. Pradedi gyventi realybėje, nusiimi rožinius akinius, kuriuos turėjai ateidamas iš privataus verslo, – šiame daugiau racionalumo, mažiau žiniasklaidos dėmesio. Visa tai užgrūdina, tampi stipresnis, tada ir visur kitur ramiau reaguoji.

Bet ar tai neveda į abejingumą?

Ne, veikiau atsiranda profesionalus požiūris: na, gerai, apjuodino, dabar reikia po truputį aiškinti, pateikti kontrargumentų. Gal ir liks dalis manan-

lyderiai

MARTYNAS TOVAROVAS

Mintys apie darbą nepaleidžia Šiandien Gintautas Galvanauskas apsivilko sportinį kostiumą, sėdo ant dviračio ir 20 kilometrų mynė į savo darbovietę. Atvažiavo, užbėgo į 8 aukštą. Nusiprausė.

Apsivilko kostiumą ir pradėjo darbo dieną. kai paklausiau, kaip grįš namo, jaunesnis. Kuria ramaus ir savimi pasitiatsakė, kad lygiai taip pat. „Dans- kinčio žmogaus įspūdį – kalba maloniu,

ke Bank“ filialo Lietuvoje generalinis direktorius G. Galvanauskas tikina, kad kai tik gali, visada keliauja į darbą dviračiu.

Deja, ne visuomet leidžia grafikas, tačiau jeigu galėtų, važinėtų tik šia transporto priemone. Jis nesinaudoja ir liftais – kiekvieną rytą lipa į 8 aukštą, kur yra jo kabinetas. Vyras parodo į šalimais esantį stiklinį „Hanner“ pastatą ir sako, kad anksčiau dirbo ten, reikėdavo lipti į 14 aukštą.

Pro langą „Danske“ bankas. Mane palydėjo į vieną susitikimų kambarių. „Kavos, arbatos?“ – klausia. Kavos, sakau. Prieš ateidamas išgėriau 3 puodelius, galvojau, kad dar vieno mažiausiai reikia, bet pasakau nevalingai.

Iš karto atkreipiu dėmesį į langą – vos užėjus atsiveria nuostabus Vilniaus panoramos vaizdas. Bankas įsikūręs vietoje, kuri, mano manymu, kada nors bus vadinama kokiu nors verslo ir technologijų slėniu.

Na, gal kaip nors originaliau. Čia sparčiai viskas kinta – sovietinius blokus ir Šnipiškių medieną keičia stiklas. Gal kada išaugs ir tikras dangoraižis. „Kaip vaizdas? – kažkas paklausia. Atsisuku. Įeina G. Galvanauskas. Be švarko, tiesus, sportiškai sudėtas, vidutinio ūgio.

57 metų, tačiau atrodo maždaug dešimčia

28

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

šiek tiek prikimusiu balsu. Prieš kelias valandas skambino, sakė, jeigu bus geras oras – galėsime išeiti į terasą. Šiandien oras permainingas, kartais šviečia saulė, kartais trumpai nulyja, pučia vėjas. Tikras birželis.

Likome, kur esame, nėjome į terasą. G. Galvanauskas sako, kad kartais pagauna save stebintį pro langą.

Ateities bankas G. Galvanauskas „Danske Bank“ vadovauja tryliktus metus. Prieš tai dirbo dar keliuose bankuose. O dar anksčiau daug ką veikė Kauno technologijos universitete (KTU), teko net dėstytojauti. Tame pačiame universitete studijavo matematiką, vėliau finansų vadybą. Dabar yra KTU tarybos narys. 1995 m. pradėjo dirbti Lietuvos banke. Čia jam buvo patikėta misija paspartinti tarptautinių bankininkystės standartų diegimą Lietuvoje. G. Galvanauskas yra žmogus, kuris matė, kaip mūsų šalyje keitėsi bankų kultūra, – buvo tame verpete.

Anot jo, per maždaug 20 metų įvyko esminių pokyčių. Prisimindamas bankų veiklos pradžią jis sako, kad anksčiau „labiau klientai ėjo į banką nei bankai pas klientus“. Žmonės buvo nedrąsūs, paprastai vienintelis jų poreikis buvo turėti banko sąskaitą ir kortelę. Apskritai tai, kas anksčiau buvo

„Vadovas turi būti pasirengęs ir matyti visumą“, – sako Gintautas Galvanauskas. J uditos Gri g elytės nuotr .

sudėtinga, dabar paprasčiau. G. Galvanauskas svarsto, kad kažkada galbūt buvo įsivaizduojama, jog bankas yra didžiulis pastatas su prabangiomis durimis, kone tvirtovė, kurioje pinigai laikomi didžiuliuose seifuose. Visai kaip kokiame ketvirtojo dešimtmečio kine. Dabar visa tai liko tokiuose filmuose kaip „Visuomenės priešai“, kur Čikagos gangsteriai, tarp jų ir pasižymėjęs lietuvis Alvinas Karpis, plėšia milžiniškus seifus.

G. Galvanauskas sako, jog požiūris, kad bankas tik teikia paskolą, iš esmės nešiuolaikiškas. Anot jo, bankas dabar yra veikiau finansinių žinių centras, tapo patarėju, – sakykime, jeigu taupai, turi tikslų, svajonių, bankas gali patarti, kaip tai padaryti geriausiai, efektyviausiai. Konsultanto vaidmuo, anot direktoriaus, ypač svarbus. Šiuo metu „Danske Bank“ diegia technologiją, kuri leis bendrauti su klientais per atstumą. Kaip? Pavyzdžiui, atsikeli ryte, geri kavą, nusprendi, kad reikia pasikonsultuoti su bankininku, tada įsijungi kompiuterį ir naudodamas internetinę kamerą kalbi, nagrinėji brėžinius, schemas ir pan. G. Galvanauskas įsitikinęs, kad ateities bankui, kaip ir visam gyvenimui, įtaką darys

lyderiai

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ

Pirmas arba miręs Rolandas Viršilas, UAB „Švyturys-Utenos alus“ generalinis direktorius, netrukus švęsiantis dešimties metų jubiliejų įmonės vadovo kėdėje, sako, kad dirbti didžiausioje Lietuvoje alaus darykloje taip pat įdomu buvo ir pirmą dieną, ir dešimtąją, ir šiandien.

Kieno vizitinių kortelių būtume aptikę Rolando Viršilo stalčiuose prieš jam tampant „Švyturio-Utenos alaus“ generaliniu direktoriumi?

Vilniaus universitete baigiau tai, ką ir norėjau, – matematiką, mano specializacija buvo vaizdų analizė. Vėliau dvejus metus teko tarnauti tarybinėje armijoje. Dauguma 1986-ųjų laidos ne visai savo noru iškeliavome dirbti karininkais. Tada grįžęs pagal paskyrimą dirbau „Sigmoje“. Buvau vienas tų, kurie kompiuterių eros pradžioje kūrė pirmąjį lietuvišką kopijavimo aparatą.

Kai supratau, kad toks darbas man ne itin įdomus, perėjau į Vidaus reikalų ministeriją, – su Lietuvos mokslininkais teko kurti pirštų atspaudų identifikavimo sistemą. O kai Lietuvoje buvo steigiama „Minolta“, mane pakvietė prisijungti prie naujos kompanijos. Jauną žmogų dažnai motyvuoja finansai, todėl sutikau ir šioje bendrovėje dirbau 12 metų. Pradėjau nuo žemiausio laiptelio, buvau vadybininku, paskui tapau logistikos direktoriumi, dar vėliau – jauniausiu generaliniu direktoriumi visoje „Minoltos“ bendrovių šeimoje. Kai visi keliai pasidarė žinomi ir vėl pasijutau nuobodžiaująs, susiviliojau galimybe žengti iš B2B sektoriaus ir sutikau vadovauti dabartinei „Kalnapilio-Tauro grupei“. Tuo metu įmonė nebuvo geriausios būklės, reikėjo restruktūrizacijos, daug ką keisti, motyvuoti darbuotojus ir man tai pasirodė įdomu.

30

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

O paskui pakvietė konkurentai?

Maždaug po metų UAB „Švyturys-Utenos alus“, galima sakyti, pasiūlė didesnį iššūkį. Žinoma, pereinant dirbti konkurentui, kilo tam tikrų nesklandumų, tačiau aš įžvelgiau vien pliusus, norėjau vadovauti stambesnei, žinomesnių prekės ženklų valdančiai bendrovei.

Kas padarė daugiausia įtakos jūsų vadovavimo stiliui?

Sakyčiau, armija. Nėra, ką pasakoti, buvo ten ir blogų dalykų, tačiau armija suformavo mane kaip asmenybę, tvirtą charakterį.

Universitete, be pagrindinės, mus rengė ir karinei specialybei, dieną per savaitę klausydavome paskaitų apie ryšių perdavimo techniką. Žinoma, mes, lietuviai, sėdėdavome auditorijos gale, lošdavome pokerį ir principingai nesimokėme. Tačiau tada atsitiko štai kas: per vieną dieną tapau karininku, gavau trisdešimties kareivių būrį, daug įrangos, technikos ir turėjau užtikrinti, kad mano vienetas dirbtų. Staiga suvokiau, kad nieko nesuprantu. Kareiviams mažai kas rūpėjo, kiti karininkai buvo užsiėmę savo darbais, mėnesį ar du miegojau tiesiog automatizavimo stotyje ant grindų ir, sugedus technikai, o tai nutikdavo dažnai, taisiau, kaip mokėjau. Buvo labai sunku, vėliau pasidarė lengviau. Tai ir tapo mano gyvenimo mokykla: išmokau, kad gausi tiek, kiek pasidarysi pats, kad negali priklausyti nuo kitų.

„Visur turi būti aiški pradžia ir aiškus finišas, juk negali bėgti amžinai“, – vadovavimo filosofiją nusako Rolandas Viršilas, UAB „Švyturys-Utenos alus“ generalinis direktorius.

V ladimiro I vanovo nuotr .

Dar už teigiamą įtaką turėčiau padėkoti šeimai, ji man įskiepijo teisingumo jausmą.

Kas versle praverčia labiau – kūrybiškumas ar analitinis, matematinis protas?

Mane visada vežė matematika, nors matematiku ne tiek daug ir dirbau: treji ketveri metai, ir pasaulis ėmė verstis aukštyn kojomis. Matyt, natūralu, kad dauguma pajudėjome į savus ar samdomus verslus. Tiesą sakant, jei suskaičiuotume sėkmingai dirbančius mano kartos verslininkus, pamatytume, kad dauguma jų yra matematikai arba fizikai. Tikslieji mokslai, manau, yra visa ko pagrindas, tačiau nereikia pamiršti, kad labai didelę dalį rimtosios matematikos sudaro kūryba.

Kokios savybės jums labiausiai padeda vadovauti?

Ar yra tekę susitikime ar susirinkime klausytis žmogaus, kuris šneka, šneka, šneka, tačiau paklausęs negali vienu sakiniu apibendrinti, kas buvo pasakyta, nes dažniausiai nepasakoma nieko? Mano galva, tai yra blogiausias vadovavimo pavyzdys. Visi įmonėje žino, kad neskaitau ilgesnių kaip penkios eilutės elektroninių laiškų. Visur

lyderiai

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ

Tikėti daugiau, nei reikia Gintaras Bertašius, AB Vilkyškių pieninės generalinis direktorius, daugiau kaip prieš 20 metų surizikavo ir senos sūrinės griuvėsiuose įkūrė įmonę. dabar, anot vadovo, azarto vers- neturėti automobilio, kelnių, batų, bet vallo medžioklės plotuose mažiau, gyti norės visada. Vadovaudamiesi tokia tačiau optimizmo ir tobulėti įkvepiančių pokyčių – su kaupu.

Esate iš Vilkyškių. Ar visada žinojote, kad su šiuo miesteliu susiesite gyvenimą?

Kelias į pieno pramonę nebuvo toks tiesus, kaip gali atrodytų iš pirmo žvilgsnio.

Vilkyškiuose baigęs mokyklą įstojau į tuometį Leningrado kino inžinerijos institutą ir įgijau kino aparatūros specialisto išsilavinimą. Po studijų Vilniuje dirbau „Lietuvos kinui“ priklausančioje Kino remonto gamybinėje įmonėje. Teko vadovauti žmonėms, šalies kino teatruose montuojantiems ir derinantiems aparatūrą. Vėliau laimėjau konkursą ir tapau Šilutės kino direkcijos direktoriumi. Rajone tuomet dirbo maždaug 80 žmonių, daugiau kaip dvidešimtyje salių rodydavo filmus. Taip ir dirbau, kol rajone gyvavo kinas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daug kas keitėsi, ne vienam teko sau atsakyti, ko toliau imtis gyvenime: ieškoti darbo pagal profesiją, o gal išmėginti kitokią veiklą?

Ir jūs nusprendėte rizikuoti?

Prieš 21 metus su pienu ir jo perdirbimo verslu neturėjau nieko bendra, bet niekada nežinai, kur pasuks gyvenimas. Įvairių projektų visada turėjau, tačiau mane seniai žavėjo gamyba. Suvokiau, kad žmogus gali

32

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

filosofija su keletu bendraminčių sumanėme imtis pieno perdirbimo verslo.

Dabartinis Vilkyškių pieninės pastatas iškilo 1934 m. Čia veikė sūrinė, vėliau ji buvo uždaryta, ir prieš dvidešimt metų testovėjo apleisti griuvėsiai – plikos sienos, jokių langų. 1993 m., kai buvo išparduodami tarybiniai ūkiai, aukcione pasiūlė įsigyti ir šiuos pastatus. Susidomėjau, o apsispręsti padėjo Manfredas Wiegratzas, jis, būdamas 14-os, išvažiavo iš Vilkyškių ir visą gyvenimą dirbo pienininkystės srityje Rytų Vokietijoje. Jis norėjo kaip nors padėti vietiniams, todėl noriai mums patarė, kur Vokietijoje galima nebrangiai įsigyti naudotos pieno perdirbimo įrangos.

Nerti į visiškai naują sritį – azartiško žmogaus sprendimas? Žinoma, verslas visada yra azartas. Sunku ginčytis, kad motyvuoja ir pinigai, ypač kol uždirbi pirmąjį milijoną. O paskui išsigrynina kiti prioritetai: tampa labai svarbu, ką darai, su kuo darai ir kaip.

Kokios savybės praverčia vadovaujant?

Viena pagrindinių visus sėkmingai dirbančius vadovus siejančių savybių yra optimizmas. Manau, kartais turi tikėti net daugiau, nei reikia, nes kitaip nebus rezultatų.

Taip pat svarbu įsivaizduoti, kas yra už kampo, mokėti modeliuoti visas įmanomas situacijas. Tai nėra vien nuojauta – ja nesu

„Viena svarbiausių sėkmingai dirbančius vadovus siejančių savybių yra optimizmas“, – sako Gintaras Bertašius, AB Vilkyškių pieninės generalinis direktorius. V ladimiro I vanovo nuotr .

linkęs aklai pasikliauti, kiekvieną nuojautą reikia kelis kartus pamatuoti, ypač valdant didelį verslą.

Kokią svarbiausią verslo pamoką esate išmokęs?

Suvaldyti krizę. 2002 m. su finansų srautų krize grūmėmės beveik metus, tačiau pamoką išmokome, todėl 2009 m. situaciją suvaldėme triskart greičiau. Ko išmokome?

Kalbėtis su partneriais, argumentuotai įrodinėti, kas laukia rinkoje, prašyti ir tikėtis partnerių, tiekėjų, drbuotojų pasitikėjimo.

Tikiu, kad išeitį galima rasti iš kiekvienos padėties, o krizinės situacijos yra didžiausias išbandymas būtent vadovams. Tuomet neturi teisės klysti, privalai šaudyti tik į dešimtuką ir dauguma vadovų, taip pat mano komanda susitvarkė sėkmingai.

Koks, jūsų nuomone, svarbiausias lyderio bruožas?

Lyderystė pirmiausia yra atsakomybė – atsakingai dėliojami verslo procesai, atsakomybė darbuotojams ir akcininkams. Man vienodai svarbus ir tas akcininkas, kuris turi kelis procentus akcijų, ir tas, kuris į vieną akciją investavo visus savo sunkiai uždirbtus pinigus.

žmonės

>>

Johnas Hertzas išnuomos automobilį

Johno Hertzo gyvenimas galėtų būti nuotykių filmo scenarijaus pagrindas. „ Wiki p edios “ nuotr .

Didžiausia pasaulyje automobilių nuomos bendrovė „Hertz“ 145 valstybėse per metus išnuomoja 30 mln. automobilių.

B

e geltono „hertz“ bendrovės logotipo neįsivaizduojamas

joks padoresnis oro uostas ar miesto centras.

Kaip sunku ir įsivaizduoti JAV miestų taksi automobilį ne geltoną.

Geltoną spalvą išpopuliarino veiklus žmogus vardu Johnas Hertzas.

Žurnalistas ir boksininkas Johnas Danielis Hertzas (1879–1961 m.) savo netrumpą gyvenimą praleido labai aktyviai – jo energija buvo beribė, interesų apstu.

Jis gimė kaip Sandoras Herzas Vrūtkų žydų kaimelyje Austrijos-Vengrijos imperijoje (dabartinėje Slovakijoje). Kai jam buvo penkeri, šeima emigravo į JAV, į jas būsimasis verslo magnatas įžengė jau kaip Johnas Hertzas.

36

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Naujai iškepti Hertzai apsistojo skurdžiame Čikagos rajone, vertėsi sunkiai (šeimoje buvo šeši vaikai) – tėvai rinko metalo laužą ir gatvėse pardavinėjo įrankius. Johnas lankė mokyklą tik iki penktos klasės ir jau sulaukęs dešimties prekiavo laikraščiais gatvėse, kad padėtų šeimai. Nevengė ir pavagiliauti, už tai gavo taip nuo tėvo lupti, kad net pabėgo iš namų, – jam buvo vos dvylika metų (su tėvais J. Hertzas susitaikė tik XX a.).

Augti paaugliui to meto Čikagos gatvėse nebuvo lengva, bet neabejotinai įdomu. Pradinį kapitalą J. Hertzas įgijo pardavęs savo mokyklinius vadovėlius. Jis vėl prekiavo laikraščiais, vėliau vadeliojo krovininį furgoną už šešis dolerius per savaitę ir būtent gatvėse suvokė savo pirmąjį talentą – iš nuolatinių muštynių jis beveik visada išeidavo kaip nu-

Pradinį kapitalą Johnas Hertzas įgijo pardavęs savo mokyklinius vadovėlius.

36 Johnas Hertzas išnuomos automobilį

galėtojas. Natūralu, kad vakarus pradėjo leisti bokso treniruočių salėse.

Tose salėse užsimezgė ir jo draugystė su daugeliu tuomečių sporto žvaigždžių, o iš to J. Hertzas pradėjo „daryti pinigą“ – ėmė teikti žurnalistams informaciją apie būsimas varžybas ir atletų būklę. Už kiekvieną žinutę gaudavo ketvirtį dolerio, vėliau jas pradėjo rašyti ir pats. Jam tai sekėsi, ir greitai iš esmės bemokslis vaikinas tapo „Chigaco Record“ laikraščio sporto reporteriu, o netrukus pakilo ir į sporto redaktoriaus pavaduotojus, tačiau laikraščiui bankrutavus 1901 m. darbą prarado. Dabar jam buvo aišku, kad galima ne tik stebėti sporto varžybas ar apie jas rašyti, bet ir pačiam jose dalyvauti. Čikagos bokso ringuose pasirodė naujas kovotojas, pasi-

vadinęs Danu Donnelly, – šią legendinio XIX a. airių boksininko pavardę J. Hertzas pasirinko, kad išvengtų antisemitų kliūčių siekdamas profesionalo karjeros.

Jo tikroji tautybė nepatiko ir būsimiems uošviams – olandų palikuonims, kurių duk­rą Fanny J. Hertzas ėmė merginti. Iš vaikino, praleidžiančio daugiau laiko Čikagos hipodrome nei bibliotekoje ar už prekystalio, sunku tikėtis pastovaus ir dorybingo šeimos vyro. Tačiau to meto žydams, nuolat persekiojamiems panašių įtarimų ir aplinkinių nepasitikėjimo, buvo būdinga ypatinga savybė – bet kokia kaina įrodyti pasauliui savo tikrąją vertę. 1903 m. tą pačią merginą vedęs J. Hertzas pasirodė esąs idealus vyras, su ja pragyveno net 58 metus ir

susilaukė trijų vaikų (jo vyriausioji duktė vėliau ištekėjo už „Saks Fifth Avenue“ parduotuvių tinklo paveldėtojo Julieno Sakso).

Smūgiai į galvą bokso ringe nenumalšino energijos imtis naujų iššūkių – netrukus J. Hertzas tapo savo vaikystės draugo, Čikagos bokso čempiono plunksnos svorio kategorijoje Benny Yangerio, vadybininku. Ligi tol nė vienos kovos nepralaimėjęs B. Yangeris uždirbdavo apie 10 tūkst. dolerių per metus, tačiau naujojo sumanaus vadybininko dėka per dvejus metus jo pajamos padidėjo iki 73 tūkstančių. O ir pats J. Hertzas tapo reikšminga figūra bokso verslo pasaulyje. Jis toliau rašė apžvalgas ir komentarus į „Chicago Tribune“ laikraštį, o jo sporto redaktorius Harvey Woodruffas vėliau netgi tapo pir-

2014 VASARA

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

37

įžvalgos

>>

Vietoj savininko – samdomas vadovas Įvairūs Lietuvos verslo įmonių tyrimai ir „Verslo žinių“ TOP 1000 statistika byloja, kad trims ketvirtadaliams įmonių vadovauja jų akcininkai. Jeigu veiklos pagreitį pasiekusių bendrovių nepaliks jų savininkai, jos pasmerktos balansuoti ant žlugimo ribos. Kaip tam užkirsti kelią?

L

ietuviško verslo istorija skaičiuoja vos ketvirtį amžiaus

ir kol kas turi tik du etapus – nuo Nepriklausomybės pradžios iki Rusijos krizės, ir nuo jos iki šių dienų. Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, iki 2000-ųjų, didelės išmonės, kaip plėtoti verslą, nereikėjo, dauguma bendrovių kapitalą krovė vadovaudamosi labai paprasta strategija: „Pigiai perku, brangiai parduodu.“ Tam visiškai užteko geros intuicijos ir triūso.

Tikrasis verslo valdymas ir vadyba į Lietuvos bendroves atėjo tada, kai didžioji rinka užsidarė, o norint išlikti prireikė ieškoti ne tokių lengvų uždarbio būdų. Taigi, remiantis šiuolaikiniais vadybos metodais, Lietuvos bendrovės valdomos tik vos gerą dešimtmetį.

Nesenai tyrimą atlikusi VšĮ „Versli Lietuva“ mūsų šalies bendrovių vadybą dar labiau ap-

42

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

JOLITA MAŽEIKIENĖ

V ladimiro I vanovo nuotr .

nuogino: 10 proc. įmonių atitinka vidutinius tarptautinius vadybos standartus, 53 proc. – minimalius, o 37 proc. neatitinka net minimalių standartų.

Patekę į spąstus Remiantis Adizeso pokyčių valdymo metodologija, kurią taiko Jungtinėse Valstijose įsikūręs ir daugelyje pasaulio šalių verslo konsultavimo padalinių turintis Adizeso institutas, kiekviena organizacija pereina ikivedybinę, kūdikystės, plėtros (angl. go-go), paauglystės, klestėjimo, stabilumo, aristokratijos, ankstyvosios biurokratijos, biurokratijos ir mirties stadijas.

Iki tam tikro etapo organizacijai gerai vadovauti gali tik ją sukūręs asmuo, bet ateina laikas, kai ji pranoksta savo kūrėją, ir tada

Dr. Virginijus Kundrotas, Adizeso instituto Vakarų Europai ir Baltijos šalims viceprezidentas: „Verslo savininkas įmonei sėkmingai vadovauti gali iki paauglystės etapo.“ ROBERTO MISIUKONIO NUOTR .

Iki tam tikro etapo organizacijai gerai vadovauti gali tik ją sukūręs asmuo.

42

Vietoj savininko – samdomas vadovas

vienintelis būdas toliau augti – savininko atsitraukimas. Dar pavasarį ISM Magistrų klubo surengtoje konferencijoje „Savininko ir samdomo vadovo dilema“ tai akcentavo dr. Virginijus Kundrotas, Adizeso instituto Vakarų Europai ir Baltijos šalims viceprezidentas. „Organizacija atsiranda tada, kai gerą verslo idėją turintis žmogus prisiima riziką ir įkuria juridinį vienetą. Organizacijos kūdikystės etapas – tai rizikos prisiėmimas.

Tikrieji entrepreneriai yra tie, kurie turi idėjų ir sugeba jas įgyvendinti. Kurti bendrovę – rimtas pasiryžimas. Kūdikystės etapas sudėtingas tuo, kad bet kokie pokyčiai yra labai reikšmingi. Jeigu kas nors atsitiko, pavyzdžiui, pabėgo svarbus klientas, orga-

46 Bosas: kodėl jam taip daug moka

nizaciją gali ištikti ankstyvoji mirtis. Tokių atvejų būna labai daug. Tie, kurie sugebėjo išlaviruoti per šį etapą, dažniausiai patys dirbo įvairius darbus neskaičiuodami valandų. Išgyvenusi kūdikystę organizacija pereina į plėtros, vadinamąjį go-go, etapą.

Iki tol uždirbtas pelnas ir vis didėjančios pajamos leidžia greitai augti. Šiuo etapu savininkas vis dar labai daug dirba pats, yra charizmatiška ir stipri asmenybė. Jis nėra blogas vadovas ir kol kas yra pats geriausias augančios organizacijos lyderis, tačiau pamažu jam pradeda stigti vadybos žinių, atsiranda labai daug prioritetų, prasideda pirmosios bėdos ir krizės. Tai gali trukti 7–10 metų. Diskomfortas pradeda stumti į kitą – paauglystės – etapą, ateina metas intuity-

50 Norus išpildantis sandoris vią vadybą keisti profesionaliomis žiniomis“, – dėsto V. Kundrotas.

Kaip įprastame, taip ir organizacijos gyvenime paauglystė reikalauja visai kitokio bendravimo ir elgsenos. „Tai, kas veikė, pirmiausia – vadovavimo stilius, tampa neveiksminga. Keičiasi mąstymas iš „daugiau yra geriau“ į „geriau yra daugiau“. Nustojama galvoti vien apie pajamas ir įplaukas, pradedama kalbėti apie sistemas, sąnaudas, prioritetų valdymą, ieškoma būdų, kaip padaryti geriau, turėti daugiau pelno su mažiau <<<pajamų. Organizacija turi gimti iš naujo. Pirmiausia turi įvykti lyderystės pokyčių. Vadovui, kuris iki šiol buvo labai stiprus, dabar reikia visai kitokių savybių, jis turi dėlioti sistemas, elgtis ramiau, tiksliau, efektyviau.

Ateina laikas pradėti perduoti funkcijas. Jeigu esamas vadovas negali pasikeisti, jis tampa netinkamas“, – pabrėžia V. Kundrotas.

Anot jo, verslo savininkas sėkmingai įmonei gali vadovauti iki paauglystės etapo ir, jeigu pats neauga su verslu, tiek jis, tiek verslas pradeda balansuoti ant išlikimo ribos. „Tuo metu savo sukurtam verslui tebevadovaujantys žmonės dažnai sako, kad yra gerai taip, kaip yra, kad jiems daugiau nieko nereikia. Bet iš tikrųjų tai reiškia, kad tik jie patys gali viską suvaldyti. Savininkus kamuoja baimė prarasti kontrolę ir dėl to nepavyksta perduoti valdymo“, – sako V. Kundrotas.

Tuomet organizacija patenka į steigėjo spąstus, pradeda senti ir miršta su savo kūrėju.

V. Kundroto teigimu, jeigu savininkas ir toliau nori vadovauti bendrovei, turi pradėti domėtis, kas joje vyksta, apibrėžti jos viziją ir pagrindinius tikslus.

Kad pavyktų perduoti vadovavimą samdomam darbuotojui, V. Kundrotas rekomenduoja tai daryti palengva: „Pradžioje siūlome pakeisti ne vadovą, o suburti direktorių komitetą, kuris perimtų tam tikras buvusio vadovo funkcijas. Šio komiteto susirinkimų darbotvarkę savininkas turi teisę peržiūrėti prieš 48 valandas iki susirinkimo pradžios ir reaguoti į ją. Jeigu komitetas nepriima vienbalsio sprendimo, klausimą turi išspręsti savininkas. Jeigu sprendimas pri­ imamas vienbalsiai, savininkas per 48 valandas gali jį vetuoti. Veikiant tokiam modeliui tas, kuriam priklauso verslas, jaučiasi saugesnis, nepraranda visiškos kontrolės, bet leidžia organizacijai toliau augti.“

2014 VASARA

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

43

įžvalgos

Bosas: kodėl jam taip daug moka Viena didžiųjų verslo paslapčių (žiūrint iš „paprasto žmogaus“ varpinės arba net ne varpinės, nes retas kuris paprastas žmogus turi savo maldos namus su varpine, – sakykim taip: žvelgiant iš daugiabučio namo balkono) yra samdytų vadovų atlyginimo problema.

Š

iuo metu tai aktualu toliau pažengusio kapitalizmo šalyse, nes keturi penkta-

daliai lietuvių nelabai supranta, kuo skiriasi privataus verslo direktorius nuo savininko, ir nežino, kuo jie apskritai gali skirtis.

Valstybinė įmonė – kitas reikalas: ten kapitalas nėra privatus, vadinasi, nepriklauso niekam, vadinasi, ten direktorius paprasčiausiai atsakingas už parceliavimą, vogimą ir užsakymų skirstymą giminaičiams, draugams ir tiems, kas moka jam tam tikrą atriedą.

Kokie būna bosai Lietuvoje skirtumas tarp verslo savininko ir akcininkų samdyto direktoriaus menkai suprantamas, nes bendrasis gyventojų sąmoningumas ir verslo veiklos suvokimas tebėra likęs tvirtai prikaltas prie bendrojo gaspadoriaus idealo: pats

46

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

ANDRIUS UŽKALNIS

O tto K ylmalos nuotr .

savininkas, pats šeimininkas, pats viską prižiūri, pats raktus nuo sandėlio turi, pats žmones priima ir atleidžia, pats baudžia ir skatina, ir pats už viską atsako.

Populiarioje teisybės (gal net teisibės) svertų schemoje toks modelis yra kone vienintelis morališkai priimtinas: kadangi vienintelis savininkas, kad ir koks kailialupys būtų, vis tiek yra žmogus, jis neišvengiamai turi „žmogiškų savybių“, tai yra „vis tiek duoda užsidirbti“ ir turbūt nesivaiko pelno arba bent jau ne visą laiką.

Prie savininko-vadovo galima prieiti, pažiūrėti jam į akis ir paklausti: „Ar gali ramiai miegoti naktį, kai mano vaikai jau tris savaites nebuvo vandens pramogų parke?“ Tikėtina, kad jis ką nors padarys ir pakeis, nes pats skiria atlyginimus. Kai bendrovės savininkai yra bevardžiai ak-

cininkai iš metinio susirinkimo (kai kurie jų apskritai nėra žmonės, tik pensijų ir investicijų fondai), prie jų taip nebeprieisi ir už sagos nepačiupsi. Todėl apie tokius verslus lietuvis pasirenka negalvoti.

Lietuvio sąmonėje vadovo idealas ir simbolis yra amžinatilsį Bronislovas Lubys.

Nieko bloga čia nėra: tokio tipo savininkai ir vadovai tvarko didžiąją dalį smulkiųjų ir vidutinių verslų. Tačiau savininkas ir vadovas, vaikštantis po cechą su šalmu arba apsimovęs guminėmis pirštinėmis ir pats čiupinėjantis dešras bei skilandžius, yra vienintelis lietuviams suprantamas verslo ir jų nuosavybės santykis.

Tai atsispindi ir kitose gyvenimo srityse. Kai skaitysite šį straipsnį, jau turbūt bus praėjęs ir žlugęs referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams (o jei nebus žlugęs, galbūt šitas straipsnis nebepasirodys, nes ir autorius, ir redakcija bus išvežti pailsėti į naujai atkurtą Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą, skirtą kosmopolitams ir užsieniečių subinlaižiams), tačiau vienas pamatinių teiginių šios marginalinės beprotybės projekte buvo toks: „Žemės savininkai gali būti tik tie, kas ją dirba.“ Makabriška, bet šis teiginys daugeliui skamba kaip visiškai logiškas. Jis sugriūva net negriaunamas – pakanka iš jo išvesti kitus teisybės dėsnius: „oro bendrovių savininkai gali būti tik tie, kas moka pilotuoti lėktuvus“, „ligoninei gali vadovauti tik gydytojas“.

Parašiau ir pagalvojau – juk ir šie teiginiai daugeliui atrodo visiškai logiški. Man lieka tik nuleisti rankas ir apsiverkti: matyt, kvailybės esama daugiau, nei maniau.

Specialisto prakeiksmas Samdyto vadovo samprata neprasisunkia į vidutinio lietuvio (taip, dar kartą paminėkim „paprastą žmogų“) sąmonę todėl, kad ekonominė veikla redukuota iki primityvaus prekių ir paslaugų (geriau vis dėlto prekių, nes visos tos paslaugos yra labiau užjūrių ponų pramanas) gaminimo.

Lietuviai įsitikinę, kad visa kita yra tik nereikalingi purslai, kuriuos išsigalvoja tie, kas nemoka kimšti dešrų ir siūti batų. „Gera prekė pati save giria“, – sako mūsų tautietis, pašaipiai žvelgdamas į visokias reklamas bei rinkodaras; seneliai ir proseneliai be to apsieidavo, nuveždavo į turgų

įžvalgos

Norus išpildantis sandoris

1. Šia sutartimi

Vladimiras Putinas bando parodyti, kad Vakarų sankcijų jis nebijo. „ R euters “ nuotr .

2.

Pasaulio kontekste palyginti maža Ukraina pastaruosius gerus pusę metų keičia tarptautinių santykių kryptį. Pradeda vis labiau išryškėti Rytai ir Vakarai, tiksliau – jų priešprieša.

U

krainos krizė išprovokavo, kad ir taip neidealūs vakarų valstybių ir Rusijos santykiai

pasiektų kritinį tašką. Dugno gal dar nėra, bet jei įvykiai nepasisuks į priešingą pusę, jis galėtų būtų visai netoli.

JAV ir ES sankcijos Rusijai verčia Kremlių sukti galvą, kaip apsieiti be pasaulio ekonomikos galingųjų paramos. Vakarų valstybės tradiciškai yra finansų ir technologijų centras, teikiantis savo paslaugas Rusijos įmonėms. Pirmiausia energijos išteklių pramonei. Metai po metų apie 70 proc. Rusijos eksporto sudaro nafta ir dujos, kurias padeda išgauti JAV ar Europos partneriai bei jų technologijos. O kai norima išvyti kokį nepatikusį partnerį, kreipiamasi į Vakarų bankus paskolų kompensacijoms.

50

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

Pekinas supranta, kad sankcijų Rusijai laikotarpiu galima įgyvendinti ateities planus. „ R euters “ nuotr .

VAIDOTAS ŠERNIUS

I nes S c h ulik nuotr .

Kad JAV, o ypač ES, sankcijos butaforinės, buvo galima pastebėti tiek Sankt Peterburgo ekonomikos forume, kur ES garvežio – Vokietijos – verslininkai pasisakė prieš bet kokias sankcijas Rusijai, tiek XXI pasaulio naftos kongrese Maskvoje. Renginys akivaizdžiai buvo skirtas Rusijos naftos ir dujų sektoriui.

Vis dėlto tai neatbaidė BP, „Statoil“, „Total“, „Shell“, „ExxonMobil“ ar kitų įmonių generalinių direktorių ar svarbių galvų nuo dalyvavimo Maskvos renginiuose.

Kad ir kaip ten būtų, nedidelė Vakarų politikų izoliacija privertė Kremlių suprasti, jog tęsti geopolitinį žaidimą pavojinga. Rusijos ekonominės plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas pranešė, kad per pirmus penkis šių metų mėnesius iš šalies jau išplaukė 80 mlrd.

USD kapitalo. Pernai per visus metus ji neteko 60 mlrd. USD kapitalo. Jei tokios tenden-

Ši strateginė partnerystė labai jau abejotina.

tema RŪTA SLUŠNYTĖ

V ladimiro I vanovo nuotr .

MILIJARDUS

N ŠA NE AITVARAI

Vieną birželio vakarą raudonuoju kilimu Vilniaus rotušėje žingsniavo aukščiausiojo lygio Lietuvos vadovai, pretendavę į Metų CEO titulą. Šį renginį, perfrazuojant amerikiečių rašytoją Robertą A. Heinleiną, būtų buvę galima pavadinti vienos iš mažumų švente.

Heinleinas mažuma vadina lyderius, kurie sukūrė ir užaugino savo verslą ir lemia visuomenės pokyčius. „Istoriškai skurdas buvo įprasta žmogaus būsena. Pažanga, leidusi viršyti šią normą ten ir čia, anuomet ir dabar, yra itin menkos mažumos darbas, dažnai niekinamos, smerkiamos mažumos, kuriai beveik visada priešinasi teisingai mąstantys žmonės“, – šia R. A. Heinleino citata savo tyrimą, skirtą išsiaiškinti, kokia terpė geriausia milijardieriams atsirasti, pradeda Švedijos mokslininkai Tino ir Nima Sanandaji. Jų studiją („SuperEntrepreneurs – and how your country can get them“) šį pavasarį paskelbė Londono politinių studijų centras. (http://www.cps.org.uk/ publications/reports/superentrepreneurs-and-how-your-country-can-getthem/ ) Studijoje yra terminų, galinčių erzinti tuos, kuriems verslas ir iš jo uždirbtos pajamos, ypač šeimos ar asmeninės, yra blogis. Tai tokios sąvokos kaip „superverslininkas“, „turtas“, „savo jėgomis sukrauti milijardai“. Kalbama iš esmės apie menką saujelę pasaulio milijardierių, keičiančių kitų žmonių likimus, ir apie masinę auditoriją, kurioje „pelenuose žibantis auksas“ (jei jo yra) matyti tik artimiesiems. Tai gali liūdinti tuos, kurie gyvenimą nugyveno turėdami giliai glūdinčią verslininko stygą, bet taip ir neįtempę jos tiek, kad suskambėtų. Gali nusiminti ir tie, kurie sukūrė darbo vietą sau ir sustojo. Tyrimas rodo: įdarbinti save – dar ne verslas.

56

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

inf. Šalys, kuriose daugiausia savo jėgomis iškilusių milijardierių* 1. Honkongas 2. Izraelis 3. Jungtinės Valstijos 4. Šveicarija 5. Singapūras 6. Norvegija 7. Airija 8. Taivanas 9. Kanada 10. Australija 11. Jungtinė Karalystė 12. Naujoji Zelandija 13. Švedija 14. Vokietija 15. Japonija 16. Ispanija 17. Čekija 18. Turkija 19. Portugalija 20. Graikija * S kai č iuojant š iai kate g orijai p riskiriamų verslininkų skai č ių milijonui g yventojų , nuo 1 9 9 6 iki 2 0 1 0 m . Š A LT I N I S : „ H E N R E K S O N A N D S A N A N D A J I “ ( 2 0 1 3 m . )

Darius Mockus: „Lietuvoje negali būti paveldėto verslo.“ V ladimiro I vanovo nuotr .

„Priežiūros tik daugės, tokia realybė“, – sako Ignas Staškevičius. V ladimiro I vanovo nuotr .

Griauti sena, kurti nauja Darydami prielaidą, kad inovacijos ir ekonominė pažanga yra geri dalykai, tyrėjai iškėlė klausimą – kaip sukurti aplinkybes, palankias verslumui ir milijardieriams atsirasti?

Ieškodami atsakymo mokslininkai Sanandaji pažvelgė į 996 asmenų, savo jėgomis uždirbusių (angl. self-made), ne paveldėjusių ar kitaip perėmusių bendroves, bent 1 mlrd. USD ir patekusių į„Forbes“ turtingiausiųjų sąrašus nuo 1996 iki 2010 m., grupę. Paprasčiau tariant, buvo sudarytas pasaulio superverslininkų sąrašas ir imta gilintis į jų sėkmės aplinkybes.

Tiesa, 6 proc. šių self-made milijardierių nėra verslininkai, gerovę susikūrę savo jėgomis. Tarp jų yra kūrėjų, tokių kaip knygų apie Harį Poterį autorė Joanne K. Rowling, keletas finansininkų, praturtėjusių iš milžiniškų kompensacijų paketų.

Keli į sąrašą pakliuvę asmenys pačioje verslo kūrimo pradžioje buvo samdomi darbuotojai, o savininkais tapo kiek vėliau.

Apibūdindami verslumą, tyrėjai siūlo remtis austro ekonomisto Josepho Schumpeterio apibrėžimu, teigiančiu, kad verslininkas – inovacijų ir pokyčių nešėjas. J. Schumpeteriui priklauso ir sąvoka „kūrybiška destrukcija“, kalbant apie verslą. Verslininkas turi sugebėti pastūmėti visuomenę iš vienos būklės į kitą.

Vykstant šiam procesui, senos ekonomikos struktūros sugriaunamos ir pakeičiamos naujomis.

Vienas ryškiausių pastarojo meto destruktyvių kūrėjų – „Apple“ steigėjas Steve’as Jobsas. „S. Jobsas tikriausiai buvo kūrybiškiausiai griaunanti jėga planetoje pastaruosius 20 metų. Jis tebegriauna ištisas pramonės šakas, nors jau yra miręs

<...> Pažvelkite, kas dabar, kai buvo sukurtas „iPad“, vyksta asmeninių kompiuterių rinkoje. S. Jobas vienas sunaikino tūkstančius darbo vietų visame pasaulyje, kur kas daugiau, negu sukūrė „Apple“ ar „Pixar“. Ar mes gedime šių darbo vietų? Ne, nes tai buvo technologinė pažanga, išlaisvinusi darbo jėgą ir kapitalą kur kas našesniems tikslams“, – T. ir N. Sanandaji tyrime pateikiama citata iš „Washington Post“.

Amerikietiška verslumo dvasia Mokslininkų Sanandaji analizės rezultatai išryškino stulbinamus milijardierių pasiskirstymo įvairiose pasaulio dalyse skirtumus. Daugiausia jų susitelkę Honkonge – 2,8 superverslininko milijonui gyventojų. Antroje vietoje – Izraelis, trečioje – Jungtinės Valstijos.

Mums galėtų būti smalsu, kodėl Amerikoje milijardierių, gerovę susikūrusių savo jėgomis, yra keturiskart daugiau nei Europoje.

Billas Gatesas („Microsoft“), S. Jobsas („Apple“), Markas Zuckerbergas („Facebook“), Larry Page’as ir Sergejus Brinas („Google“) – didžiausius pastarojo meto pokyčius pasaulyje lėmusių verslininkų sąraše

2014 VASARA

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

57

visuomenė

>> Laikraščio „Sekmadienis“ karikatūra, vaizduojanti nacistinės Vokietijos uždarytą sieną lietuviškų žąsų tranzitui į Europą.

Maisto šmugelis smetoninėje Lietuvoje (I) Istorija mėgsta sukti ratus pažįstamose vietovėse: šiemet Rusijai uždraudus kiaulienos importą iš ES, į Kaliningrado sritį tuoj plūstelėjo mėsos gaminių kontrabandos upeliai.

V

visai kaip prieš gerus 80 metų, kai nacistinė vokietija ten pat,

Rytprūsiuose, beviltiškai mėgino užtvenkti lietuviškos dešros ir sviesto šmugelio potvynį... Šalin, Lietuva, šalin, kudloti žemaičiai!“ – šaukė įtūžę tilžiečiai, 1935 m. kovo 26-ąją ant karalienės Luizos tilto kardami „žemaičio“ iškamšą. Jiems atitarė Berlyno, Karaliaučiaus miestiečiai.

Mat 1934-ųjų vasarį lietuviai drįso suimti, o 1935 m. kovą – ir nuteisti apie šimtą Klaipėdos krašto nacių. Rudmarškinius teisė bene pirmą kartą Europoje (norintys pasididžiuoti vadina šį procesą Mažuoju Niurnbergu Kaune). Ir ne kokie „politikos drambliai“ – Prancūzija, Anglija, o mažytė Lietuva. Tad įsiutę vokiečiai, pagrindiniai Lietuvos žemės ūkio produktų importuotojai,

64

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

Vokišką Tilžę su lietuviška Panemune jungęs garsusis Karalienės Luizos tiltas – viena pagrindinių maisto kontrabandos arterijų tarpukario Lietuvoje.

Bendra lietuvių ir latvių muitinės bei pasienio pareigūnų fotografija Viršilų pasienio perėjimo punkte (Ylakių apylinkės). Iš Latvijos į Lietuvą stengtasi nelegaliai pernešti didesnes konservų, dažniausiai strimelių ir šprotų, partijas. Petro K aminsko kolekcijos foto g rafija .

GEDIMINAS KULIKAUSKAS

nutraukė visas prekybos sutartis, uždarė sienas lietuviškų prekių tranzitui į Europą.

Kasmetis 150 tūkst. lietuviškų kiaulių, 5 tūkst. tonų sviesto, 600 tūkst. žąsų eksportas nugrimzdo nebūtin. Čia paaiškėjo, kad didžiosios politikos įkaitais tapo ne tik produkcijos nebeturintys kur dėti lietuvių ūkininkai, bet ir... tie patys peralkę Tilžės miestiečiai. Jie ir anksčiau buvo pratę prie sočių pietų anapus upės, lietuviškoje Panemunėje. O per ekonomikos krizę daugelis jų ir tepramisdavo tik iš lietuvių produktų. Tad, kol sotesni mitingavo, antri netruko įsukti tokį kontrabandos varik­lį, kad Tilžė (dabar Sovetskas Rusijos Kaliningrado srityje) tapo tikra maisto šmugelio sostine. Ir jos gyventojai to sosto niekam neketino užleisti.

Gryną vienos kurios rūšies kontrabandą šmugelninkai gabendavo retai.

64 Maisto šmugelis smetoninėje Lietuvoje (I)

68 Tarp griovimo ir konservavimo kiečių vaikams tekdavo ypač uoliai lankyti pamokas Tilžės mokykloje, anapus Nemuno. Namo jie grįždavo su gerokai sunkesnėmis kuprinėmis, nes, kaip prisimena Waltheris Kupelis, ten „...paslėptos gulėdavo šokolado plytelės, kurias kontrabanda į Lietuvą veždavome per muitinę“.

Bet kuprinės tebuvo smulkmė, palyginti su stambiomis „šokolado kontrabandos žuvimis“. 1924 m. Virbalyje Lietuvos „politinė policija ir prokuratūra“ sulaikė visą traukinio vagoną – apie 10 t šių šokoladukų. Skanėstus niekdariai mėgino įvežti šmugeliu, dviem muitininkams pažadėję po 5 tūkst.

Lt. Dar 12 t šio gardėsio buvo rasta jau Kauno sandėliuose. Šokoladą kontrabandininkai deklaravo kaip dažus: už 1 kg dažų tereikėjo sumokėti 10 ct muito mokesčio.

Iš Vokietijos taip pat tempė žuvų taukus, dideliais muitais apkrautus egzotinius vaisius – apelsinus, citrinas, ananasus, džiovintas juodąsias slyvas, migdolus ir graikinius riešutus, „persiškas fygas“, kavą.

Konservai prieš razinkas Latvijos pasienyje

Slaptieji Eitkūnų kambariukai Smetoninės Lietuvos pareigūnai to meto kontrabandą skirstė į tris rūšis, nekalčiausia iš jų laikyta „pripuolamoji“: nešama eilinių piliečių „prie progos“, ne tiek siekiant pasipelnyti, kiek asmeninėms reikmėms.

Dar buvo „sezoninė“, priklausiusi nuo metų laiko ar švenčių (pavyzdžiui, dviračių kontrabandos sezonas trukdavo nuo pavasario iki rudens). Na, o kenksmingiausia laikyta „nuolatinė“ – ją ribojo tik pareigūnų pastangos ir valstybės muitų politika. Šmugelio karalius, be jokios abejonės, buvo vokiškas spiritas ir nuodingieji jo porūšiai, pavyzdžiui, anodija. Tačiau tvirtas pozicijas dėl daugelio priežasčių (Lietuvoje vešėjusių monopolių, muito mokesčių, net

mados) turėjo ir „valgomoji kontrabanda“.

Aktyviausia maisto šmugelio tiekėja ir gavėja, žinoma, buvo Vokietija. Nuo senų, dar carinių, laikų į Rytprūsius plaukdavo lietuviškos žemės ūkio produkcijos kontrabanda. Atgalios (be spirito) plūsdavo lietuvio akiai stebėtinai pigūs pramonės dirbiniai ir vadinamosios kolonialinės prekės – kava, arbata, egzotiniai vaisiai, šokoladas.

Lietuviai kažkodėl ypač mėgo kontrabandinį šveicarišką „Tobler“ skanėstą. Tai buvo retam prieinamas elitinis saldėsis, nes valstybė nerausdama už 1 kg šio šokolado ėmė 8 Lt (mūsų kainomis – 80 Lt) muito mokestį.

Tad už standartinę 100 g plytelę, mūsų pasaulyje kainuojančią 5 Lt, tarpukariu mokėdavo gerokai per 10 Lt. O Panemunės vo-

Latviai ir lenkai taip pat mėgo užkirsti ko nors nelegalesnio. Štai į Latviją mitrūs tautiečiai rudenį ir žiemą tempdavo maišus paprastųjų svogūnų, pavasarį išpopuliarėdavo kiaušinių, na, o vasarą – lietuviškų vyšnių kontrabanda. Kiaurus metus latviai graibstydavo iš Lietuvos slapta įnešamus „šiaudinius riešutus – fistaškes“ (šiandien mums žinomus pistacijų vardu), džiovintas slyvas, kavos pupeles, pipirus ir razinas.

Išmonės pernešant gėrybes netrūko: net eidami vienmarškiniai lietuvių darbininkai įsigudrindavo užsienio kaimynams pristatyti kilogramus razinų. „Toks asmuo eina per punktą su leidimu sienai peržengti... Faktinai jis yra apsivilkęs marškiniais... dubultai susiūtais, kuriuose ir neša prekes“, – skundėsi lietuvių pasienietis. Įkliūdavo tik godžiausi, kurių marškiniams prasitrynus imdavo byrėti šie džiovinti vaisiai.

Latviai atsimokėdavo amerikietiškų miltų, apelsinų, na, ir, žinoma, žuvų konservų (dažniausiai šprotų, strimelių) kontrabanda.

Nešdavo gal ir po nedaug, bet atkakliai – per metus Joniškyje, Obeliuose ir Germaniškyje muitininkai paprastai sulaikydavo pusę tonos nelegalių latviškų konservų. Nešdavo nedidelėmis 5–7 žmonių grupelėmis, vadintomis „miešočnikų artelėmis“.

2014 VASARA

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

65

visuomenė

Tarp griovimo ir konservavimo (I) Jeigu darbo dieną netyčia įsijungiu kokį portalą, paprastai randu porą temų, kurios įvairiais pavidalais figūruoja visada: tai selebričio MP nuotykiai ir ką daryti su Žaliuoju tiltu bei jo skulptūromis.

Rieglio paveldo vertės trikampis ISTORINĖ VERTĖ

T

LUKAS REKEVIČIUS MENINĖ VERTĖ

SENUMO VERTĖ

arp jų šmėžuoja dar ir ki- mes saugome. Kodėl vieni objektai yra vertingi, tos temos, pavyzdžiui, kaip gelbėsi- o kiti ne. Kas daro juos vertingus ir kaip tą jų me ukrainą ir kaip smogsime Rusijai, kaip vertę pamatuoti.

auga arba smunka ekonomika ir kas ką nužudė, bet pirmosios dvi yra pastoviausios. Ponas MP susijęs su romėnišku „liaudžiai reikia vaizdų“, o Žaliasis tiltas – su mūsų jauna ir trapia tapatybe.

Jei įsijungiu kurį nors socialinį tinklą, Žaliasis tiltas paprastai irgi išlenda (MP mano mėgstamame kažkodėl figūruoja rečiau). Dažniausiai įsiplieskia audringa diskusija, kurioje visada yra pasiūlymų griauti sovietinį palikimą kuo skubiau arba jį saugoti, nes tai juk neištrinamas mūsų istorijos puslapis.

Kitaip tariant, mums prieš akis vyksta įpaveldinimo procesas. Nors formaliai tos skulptūros jau yra paveldas, jau yra saugomos, akivaizdu, kad visuomenėje per mažai apsvarstyta jų saugojimo prasmė, taigi, galima sakyti, jog įpaveldinimas toli gražu nebaigtas.

Kad jau iškilo tas žodis „paveldosauga“, norėčiau šiek tiek populiariai paaiškinti, ką ir kodėl

68

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

Rieglio trikampis Man labai patinka tokia sena Aloiso Rieglio teorija, suformuluota užpraeitame šimtmetyje ir, mano supratimu, dar nepraradusi aktualumo. Ji padeda suprasti, kaip atsiranda paveldas.

Taigi, ponas A. Rieglis kažkada XIX a. pabaigoje nupiešė tokią triašę sistemą; viena jos ašis matuoja aptariamo objekto senumą (Alteswert), kita – meninę (Kunsthistorischeswert), o trečioji – istorinę vertę (Denkmalswert). Pastarąją šiais laikais suprantame labiau kaip mitologijos, naratyvo, pasakojimo vertę – ar turi konkretus daiktas už savęs slypintį įdomų pasakojimą, o meninę vertę papildė techninė, nes supratome, kad yra ir toks dalykas, kaip techninis paveldas. Štai visiškai hipotetinis pavyzdys. Tarkim, turime kokį nors tvartą kur nors Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Jis senas, ir mums pradeda atrody-

Hipotetinio tvarto Rieglio trikampis

Tarp griovimo ir konservavimo

ti, kad jį reikia saugoti. Kaip nustatysime, ar tas tvartas labai vertingas? Pritaikysime Rieglio trikampį.

Viskas vyksta taip: ar mūsų tvartas senas? Na, jam 250 metų, taigi, nenaujas, tačiau pastatų yra ir senesnių. Tad, sakykim, jo senumo vertė vidutiniška. Tada pasidomėkime, ar mūsų tvartas kuo nors įspūdingas meniniu požiūriu? Na, nelabai. Akmenų kolonos negrabiai pamūrytos, tarpai užtaisyti nepjautais rąstais, stogas šlaitinis, puošybos, raižinių, lipdinių, sieninės tapybos nėra ir nebuvo. Tad statinio meninė vertė, tarkim, menka.

O kaip su istorine verte? Ar šitas pastatas slepia kokį nors įdomų pasakojimą, istoriją, mitą? Ir dabar jau atrandame, kad tai ne šiaip tvartas! Čia Napoleonas 1812 m. parašė Žozefinai laišką, kuris iki šiol laikomas meilės prozos klasika, o įsimylėjėliai cituoja jo ištraukas vieni kitiems po balkonais. Be to, tas pastatas yra vienintelis išlikęs daiktas iš didžiulės ir labai turtingos dvarvietės, kuri priklausė dar nežinomai Radvilų giminės atšakai!

Jaučiate – paprastas tvartas, bet kiek jis slepia istorijų. Akivaizdu, kad jo istorinė vertė didžiulė.

Gaila, šitas tvartas yra visiška fantazija. Nėra jo.

Ir tokio laiško Napoleonas nerašė mūsų pasienyje, ir necituoja jo niekas, ir Radvilų gimines visas žinome. Bet dabar jums bent aiškus principas, kaip daiktas tampa vertingas. Kuo didesnis Rieglio trikampio plotas, tuo didesnė daikto vertė.

Na štai, esmę jau supratome. Kai daiktas vien senas arba gražus, dar nereiškia, kad jis vertingas (na, šiek tiek). Juk žiūrėdami į kokį nors 500 metų pastatą turime suprasti, kad jis neišvengiamai bus prikaupęs visokių istorijų apie buvusius savininkus, pergyventus karus, marus, badus ir gaisrus. Žinoma, reikia paminėti, kad šie vertinimo kriterijai labai subjektyvūs, smarkiai priklauso nuo konteksto ir vertintojo. Tarkim, Žemaitijoje ir 200 metų nesiekiantis mūrinis pastatas laikomas senu, nes tiesiog nedaug yra senesnių. O Vilniuje XIX a. mūru nieko nenustebinsi, čia antakius kelia gotikiniai arba dar anksčiau atsiradę statiniai. Visos tos mūsų senovės nublanksta, palyginti su Londonu, Paryžiumi ir ypač Roma, kur gatvėse gali pamatyti dar romėnams vietą užleidusių etruskų šlifuotų akmenų. Taip pat vertintojo subjektyvumas – vienam Napoleono laiško istorija pasirodys verta dėmesio ir būti paviešinta, kitam tai – banalus saldus romaniūkštis. Ir, žinoma, meninė vertė. Tereikia palaukti dar keliolika metų, ir įsiplieks kraujinga diskusija dėl įžymaus Vilniaus krantinės „Vamzdžio“ svarbos. Nublanks visi pasipešiojimai dėl Žaliojo tilto sovietikos, nes ten bent formos

laisvalaikis Berlyno istorijos apie istoriją ir žmones Nusiperkame bilietus į visas bienalės parodas ir sėdame prie staliuko lauko kavinėje. Daugumos muziejų ar bienalių kavinės pasižymi lėtu aptarnavimu, prastu maistu ir didelėmis kainomis, tačiau šiek tiek populiariojo Berlyno gėrimo „Club-Mate“ prieš žengiant į pagrindinį bienalės pastatą nepakenks.

N

>>

72

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

istoriją ir žmones

1. Goshkos

Macugos natūralaus dydžio koliažas – scenografija šiuolaikinei komedijai.

A istės Paulinos V irbickaitės nuotr .

2. Leonor

Antunes instaliacijos objektai sukurti remiantis kuikuro genties amatais.

A istės Paulinos V irbickaitės nuotr .

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

A u š ros B arysienės nuotr .

audodamasi pro- socialinės temos, kultūrinių dialogų problega trumpai aiškinu pirmą kartą prie mos, o praeitas renginys ne vieną nustebino mūsų meno kelionės prisijungusiems radikalumu – jos kuratorius Arturas Žmi-

draugams bienalės žaidimo taisykles. Kaip visada, turiu gerų ir blogų naujienų, pradedu nuo gerųjų.

Berlyno bienalė, kaip pats pavadinimas sako, vyksta kas dvejus metus. Šis renginys sugeba išsiskirti iš gausybės kitų ilgametes tradicijas turinčių ir naujai organizuojamų bienalių. Vokietijos kultūros fondas jai nuolat skiria 2,5 mln. eurų, šį biudžetą dar papildo privatūs rėmėjai. Vienas pagrindinių – „BMW Group“ – šiemet tapo oficialiu partneriu. Kalbant apie bienalės pobūdį – ji orientuota į naujas idėjas ir tendencijas, tad yra gera vieta pamėginti pajusti bendrą šiuolaikinio (aktualiojo) meno ritmą. Čia dažnos

72 Berlyno istorijos apie

jewskis teigė, kad „šiandien menui neužtenka tik rašyti projektus fondams ir dalyvauti ekonominės naudos dalybose kuriant ir parduodant“. Jis mėgino įrodyti, kad prasmingas tik visuomeniškai aktyvus ir politiškas menas, generuojantis konkrečius rezultatus.

Daug kas tokiu požiūriu nuoširdžiai piktinosi, o bienalei tai suteikė dar daugiau populiarumo.

Kaip neišsigąsti šiuolaikinio meno?

Po bendro įvado manęs laukia sunkioji dalis.

Juk šiai kelionei savaitgalį paskyrę draugai šiuolaikinio meno bienalėje – pirmą kartą.

Čia dalyvauti nekviečiamos didžiosios meno žvaigždės.

76

Šventos karvės ir neaiškus ilgesys

80 Pasaka 84 apie porą kairių rankų

Ikona

88

Lašas vasaros krištolo taurėje

92 Tinklas.

Kinas. Technika

2

Suprantu: jei ši diena juos nuvils, antrą kartą privilioti bus sunku, o man taip norisi parodyti, kad šiuolaikinis menas – daug įdomesnis, nei galima pamanyti lankantis mūsų ŠMC. Juo labiau kad vakar buvome į Berlyną iš Londono atvežtoje Davido Bowie parodoje. Viktorijos ir Alberto muziejus akivaizdžiai kūrė parodą hitą, ir jam pavyko. Žiūrovams įteikiamos ausinės veikia automatiškai – priėjus prie konkretaus eksponato ar ekrano, garsas pats persijungia į naują dainą ar pasakojimą. Meistriškai žaidžiama šviesomis, įvairiais eksponavimo būdais, garsais.

Trys valandos parodoje praėjo nepastebimai ir tik išėjusi supratau: man parodė tai, ką jau ir taip žinojau. Po efektingai blyksin-

regimasis rezultatas – dokumentacija ar apibendrinimas – neprivers aikčioti. Teks skaityti ir galvoti. Ir dar – galvoti globaliai. Gyvendami Lietuvoje priprantame domėtis tik savomis ir artimųjų kaimynų problemomis – informacija apie vietos įvykius ar žmones sutinkama entuziastingiau nei pasakojimai apie tegu įdomesnius, reikšmingesnius, bet mūsų tiesiogiai neliečiančius dalykus. O kur mūsų žiniasklaidoje atsiranda svarbios naujienos apie įvykius kitoje Žemės rutulio pusėje – patys žinote. Kiekvieną kartą Berlyno bienalė 1 primena, koks didelis ir įvairus pasaulis. čia parodos išore jokių nepatogių klausimų Tai trikdo. Ir kartu – įkvepia.

Iš nerimastingų žvilgsnių matau, kad gal ar gilesnių įžvalgų. Bet gražu ir įspūdinga.

Tai buvo vakar. O šiandien – Berlyno bie- kiek persistengiau gąsdindama. Bet trauktis nalė, čia viskas atvirkščiai. Vaizdinio įspū- jie jau negali, tad keliamės ir žengiame į budžio nedaug, tačiau įžvalgų, tyrimų ir naujų vusio margarino fabriko erdves, pagrindinį idėjų – gausu. Tai iššūkis, kurį įveikę lūku- bienalės pastatą (KW Institute for Contemriuoja kito renginio, o nesugebėję to pada- porary Art), žiūrėti, ką mums paruošė šių ryti verkšlena dėl degradavusio šiuolaikinio metų kuratorius Juanas A. Gaitánas – Tomeno. Todėl prieš einant į paro­dą skubu ronte gimęs kolumbietis, studijavęs Britų Kolumbijoje ir Vankuveryje, dėstęs Kaliforperspėti dėl kelių dalykų. Čia dalyvauti nekviečiamos didžiosios nijoje, kuravęs parodas Olandijoje, Norvemeno žvaigždės. Jauni bienalės kuratoriai gijoje, o šiuo metu gyvenantis tarp Meksiko parodas formuoja ne iš specialiųjų efektų, o ir Berlyno (toks geografinis biografijos mariš idėjų. Todėl nepavyks kaip drugeliams gumynas būdingas šiuolaikiniams menilengvai plasnoti nuo vieno ryškaus ir kve- ninkams). Jo suformuluota bienalės tema – piančio eksponato prie kito. Dažnai čia istorija. Dideli istoriniai įvykiai ir mažų svarbiau menininko atliktas tyrimas, kurio žmonių gyvenimai, kolonializmas, politika,

2014 VASARA

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

73

laisvalaikis

Šventos karvės ir neaiškus ilgesys

Prausynos šventojoje Gangos upėje.

Gintos Gaivenytės nuotr .

Kurių galų žmonės keliauja ten, kur gatvėse pilna karvių, elgetų ir tarp žmonių važinėjančių motociklų? Nežinau, ar daugelį į Indijos Rišikešo miestą atgena smalsumas.

Ž

GINTA GAIVENYTĖ

inoma, įdomu ste- suvalgęs skiltelę pomidoro dieną praleisi tubėti, kaip rytais gangoje prausiasi alete? Purkštis skysčiu nuo uodų, net jei jų indai ir čia pat, pakrantėje, džiūsta ilgi aplink ir nematyti, nes vienas įkandimas

spalvingi sariai. Įdomu paragauti maisto, kuris dažniausiai per aštrus ir sūrus. Įdomu apsilankyti didžiulėse šventyklose ir uždegti smilkalą vietos dievybėms. Tačiau priežastis, kodėl dauguma vakariečių keliauja į Indiją, vis dėlto yra ne smalsumas.

Gatvių chaose – karvės, motociklai ir pėstieji Indija ima traukti tada, kai susipyksti su tuo, kas paprastai vadinama sveiku protu. Argi kitaip ryžtumeis net valydamasis dantis skalauti burną mineraliniu, nes vanduo iš čiaupo gali būti užkrėstas? Nuolat bijoti, kad

76

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

gali reikšti maliariją? Vaikščiodamas gatvėmis budriai stebėti, kad neįmintum į karvašūdį? Nuolat ginčytis su rikšų vairuotojais, kad kelis kilometrus nuvažiuotum už padorią, bent jau lietuvišką taksi primenančią sumą?

Kai atvykau į Delį, ėmė atrodyti, kad Indijoje keliauti įmanoma tik tada, kai transportu, viešbučiais ir kelionių planu rūpinasi agentūra. Traukinių stotyje mus iškart apgavo. Oficialiu pareigūnu prisistatęs vyriškis atrodė toks mandagus ir sąžiningas, kad leidomės jo nuvedamos pas rikšos vairuotoją.

Atsitokėjome tik atsidūrusios skurdžiame ra-

Indija ima traukti tada, kai susipyksti su tuo, kas paprastai vadinama sveiku protu.

Šventos karvės ir neaiškus ilgesys

Kai vėlų vakarą nusigavome į Rišikešą ir pirmąkart žengėme kabamuoju tiltu virš Gangos upės, atėjo mintis: Rišikešas – tai rojus. Dabar atrodo, kad jei Delyje nebūčiau patyrusi beviltiško blaškymosi įtampos, nebūčiau sugebėjusi įvertinti daug ramesnės Indijos jogos sostinės Rišikešo atmosferos.

Po poros čia praleistų dienų kažkas atsitiko – pajutau, kad ėmiau orientuotis chaose.

Nustojau kreipti dėmesį į elgetas, karves, šiukšles ir rupijų kaulijančius vaikus. Kartais apimdavo baimė, kai tiesiai į mane gana dideliu greičiu lėkdavo motociklas. Tačiau ėmiau mąstyti „indiškai“: jei mano karma gera – išgyvensiu, jei bloga – mirsiu. Jei mąstysiu, kad čia pavojinga, geriau nebus.

Ar bakterijoms galioja dvasiniai dėsniai?

jone esančioje ir keistai ištaigingai atrodančioje turizmo agentūroje. Ten banditiško veido vyriškis pasiūlė prisėsti odiniuose krėsluose. Jis papasakojo, kad traukinio bilietų į mums reikiamą Haridvarą nėra, o autobusu važiuoti pavojinga. Dar paklausė, ar žinome, kad prieš kelias dienas Delyje išprievartavo moterį, ir rekomendavo keliauti taksi. Nepigiai.

Užsidėjome ant pečių kuprines ir greitai dingome. Porą valandų klaidžiojusios pargrįžome metro į tą pačią stotį, kurioje mus ap­gavo. Paaiškėjo, kad traukinių bilietai par­ duodami antrame pastato aukšte, o vėliau „Lonely Planet“ kelionių gide perskaitėme, jog keliautojų viliojimas nuo oficialaus turizmo centro yra įprasta sukčių veikla.

Tiesa, bilietų į mūsų traukinį tikrai nebuvo. Pasiblaškiusios po stotį, sugebėjome nusipirkti neaiškų bilietą. Ant jo buvo atspausdintas mūsų miesto pavadinimas, tačiau niekas negalėjo pasakyti, nei kada, nei iš kur traukinys išvažiuoja. Po šešių valandų tas bilietas tapo mūsų išsigelbėjimu. Pasigin­ čijusios su Ieva dėl sąžiningumo, galiausiai nusprendėme apsimesti kvailos ir tiesiog lipti į traukinį. Atėjusiam kontrolieriui aiškinome, kad tik dabar supratome, jog mūsų bilietas negalioja. Teko ir nusipirkti bilietą, ir sumokėti baudą, tačiau penkių valandų kelionė (apie 250 km) nuo Delio iki Haridvaro atsiėjo mažiau negu trisdešimt litų. Įprasta tokio traukinio bilieto kaina nesiekia net septynių litų.

Temstant pagrindinėje Rišikešo prekybos vietoje, Lakšman Džiula gatvėje, dėmesį patraukia varpelių skambėjimas ir mantrų garsai. Apsidairau. Garsas sklinda iš viršaus. Šventyklėlė beveik antrame aukšte, į ją veda statūs laiptai. Užsinoriu pakilti į viršų ir pažiūrėti. Mane pamatę vienuolių drabužiais apsirengę vaikinai liepia nusiauti. Tada priešais išdygęs senukas kviečia prieiti. „Ar tiki Dievą?“ – klausia manęs, įdėmiai žiūrėdamas į akis. Mano atsakymas – tyla. „Dievas yra vienas“, – priduria. Tada paima baltą rutuliuką, gulintį aukojimo inde prie drambliagalvės dievybės – Ganešo. Duoda jį man ir sako: „Valgyk.“ Paimu rutuliuką ir nežinau, ką toliau daryti. „Dink iš čia ir valgyk“, – prataria. Nusilenkiu ir išeinu pro duris. Apima nerimas: jei nesuvalgysiu švento žmogaus dovanos, susigadinsiu karmą, o kas bus, jei suvalgysiu? Gal mirsiu nuo bakterijų? Kokoso ir cukraus saldumynas varva ir tepa rankas. Dedu į burną – kas bus, tas.

Būtent Indijoje valgydama ir gerdama įpratau melstis. Pamaniau – čia ir bakterijoms turėtų galioti dvasiniai dėsniai. Ieva šaipėsi, kad vis tiek vieną dieną imsiu viduriuoti ar vemti, – taip būna daugeliui keliautojų. Tikinau ją, kad nieko man neatsitiks, nors pati tuo nevisiškai tikėjau. Kaskart suvalgiusi ką nors įtartina, pavyzdžiui, skiltelę pomidoro, įsivaizduodavau, kad jis nuplautas upės vandeniu, kuriame plaukiojo lavonai (taip, neturintys pinigų laidotuvėms ir mirusiesiems sudeginti artimuosius

2014 VASARA

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

77

laisvalaikis

Pasaka apie porą kairių rankų Prieš beveik dvidešimt metų, kai mudu su atkurta nepriklausoma Lietuva buvome jauni, gavau pavartyti knygą. Ji buvo ne tokia, kokias tekdavo sklaidyti nuolat.

Ne „Eridano“ leista mokslinė fantastika ir ne mokykliniai vadovėliai.

T

ai buvo knyga, pilna fantastiškų dalykų, kaip iš Leonardo

da Vinci sąsiuvinio (man atrodo, kad jau žinojau, kas jis toks, nors nesu tikras). Joje buvo daugybė skraidančių aparatų brėžinių.

Kas nors galėtų kuolą man ant galvos tašyti ir lupti nagus įkaitintomis replėmis, bet niekaip neprisiminčiau, kaip ji vadinasi. Nesakau „vadinosi“, nes knygos nemiršta. Atmintis, tiesa, visai ne knyga.

Pas tėvus jos neradau – pastaruoju metu bibliotekoms jie atidavė nemažai knygų, tarp kurių užaugau. Bet, tikiuosi, bent pastangas įvertinsite – turėjau kelias savaites patyliukais žvilgčioti į lentynas, apsimesdamas, kad nieko neieškau. Kitaip man būtų buvę į rankas įgrūsta dar krūva kny-

80

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

Modeliukai užaugo ir tapo dronais.

LEONAS VAITIEKUS LENOKAS

gų, kurių atsargas tėvai mielai sumažintų ir kurių tikrai neturiu kur dėti.

Dabar, užpuolus abejonei, nežinau, ar ją beatpažinčiau. Lyg buvo spausdinta pablukusiais juodais, raudonais ir baltais dažais, galbūt minkštu viršeliu, prasto paskutinio praėjusio amžiaus pradžios įrišimo? Žinote, to, kuris galų gale visus puslapius paleisdavo pavieniui.

Nors nebūtinai. Gal vis dėlto viršeliai buvo kieti? O dažai ne balti, bet pilki?

Galbūt ji buvo panašesnė į Honoré de Balzaco „Tėvo Gorijo“ leidimą – tą, kurio taip ir neperskaičiau, nes viršelis atrodė siaubingas. Kuris jis buvo? Gal 1966-ųjų, su raudona teatro užuolaida? Ne, veikiau 1971-ųjų, tuo violetiniu viršeliu su grotomis ir mįslinga figūra... Kodėl man atro-

„ B loomber g “ nuotr .

Aviamo­deliavimas nebėra vienišių užsiėmimas.

Pasaka apie porą kairių rankų

dė, kad ant to viršelio buvo didelė gorilos galva?

Baigiu visai susimaišyti. Mielas skaitytojau, paprašysiu nustoti mane painioti tarp knygų, kurių neskaičiau, – dievaži, jų buvo gausybė.

Pasilikime galimybę, kad visa, ką pasakoju apie tą mistišką ir žavią knygą, yra melas. Jei tai ir melas, tai bent jau gražus. Pats dėl savęs esu tikras, kad tokia ar panaši knyga iš tiesų buvo ir ji man atrodė ypatinga.

Jos puslapiuose paeiliui pagal sudėtingumą buvo sudėlioti įvairių skraidančių įrenginių projektai. Lėktuvų, sraigtasparnių. Su besisukančiais propeleriais ir eleronais, kitomis smulkiomis detalėmis. Kai kurie projektai tada atrodė stulbinamai sudėtingi, pavyzdžiui, plasnoklis. Galimas daiktas, jie ir buvo stulbinamai sudėtingi, dabar to nebepatikrinsiu. Jie panėšėjo į pirminius žmogaus mėginimus sklęsti oru ar brolių Wrightų kūrinį. Gal netgi į Theo Janseno paplūdimio pabaisas. Šie įrenginiai buvo pagaminti iš popieriaus ir medžio, o jų variklis dažniausiai buvo susukta gumytė. Projektai – karkasiniai, vadinasi, iš degtukų storio pagaliukų, apsuktų „Lipale“ išmirkytu siūlu. Juos supo neįveikiamumo, iššūkio aura ir sudėtingos matematinės formulės elegancija bei kilnumas.

Niekada iki jų nenusikasiau. Tiesą sakant – nenusikasiau beveik iki nieko. Nes gimiau su dviem kairėmis rankomis – ir tai vis dar mano prakeiksmas.

Naujas aviamodeliavimo veidas Gaminti veikiančius modelius, žinoma, yra tik vienas iš daugelio būdų užsiimti konstravimu.

Juk galima daryti itin tikslias sumažintas istorinių orlaivių replikas ir jas tvarkingai susidėlioti specialiai tam skirtoje lentynėlėje. Pavyzdžiui, konkordo. Padaryti pačiam ar nusipirkti rinkinį ir suklijuoti tiksliai tokį, koks buvo.

Nudažyti būtent tomis spalvomis, kuriomis jis buvo nudažytas tą lemtingą dieną. O paskui pakartoti ir nuspalvinti taip, kaip buvo nudažytas pirmasis ant kilimo tako išriedėjęs konkordas. O tada nusipirkti „Spitfire“ rinkinį.

Nei viena kita paroda neprilygsta savo dydžiu ir tarptautiškumu

2014 9 16 – 2014 9 20 Frankfurtas prie Maino „Car Wash City“ – veikiančios automobilių plovyklos.

Unikalios prisistatymo galimybės į Frankfurtą sutraukia visus šio verslo lyderius. Atminkite: jūsų laukia pati didžiausia pasaulyje ekspozicinė erdvė po atviru dangumi ir speciali seminarų programa, skirta automobilių plovyklų savininkams. Taip pat – visas spektras įrangos, skirtos techninei apžiūrai ir automobilių priežiūrai, autokosmetikos priemonės bei aksesuarai. Neabejokite- kai kalbama apie automobilių valymo ir priežiūros verslą, visus atsakymus galima rasti tik parodoje „Automechnika“. www.automechanika.com info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34

laisvalaikis

Ikona

Didžiuliai stabdžių diskai užtikrina efektyvų stabdymą – netgi dideliu greičiu lėtėdamas automobilis neslysta, o stabdžiai nekaista. D I N O S S E R G I J E N K O NUOTR.

Ilgametę istoriją turintis „Porsche 911“ neabejotinai gali būti laikomas vienu geidžiamiausių automobilių pasaulyje.

DINOS SERGIJENKO NUOTR .

Pamačiusi pro šalį važiuojantį „Porsche“, kurio gale santūriai šviečia skaičiai 911, akimis jį nevalingai nuglostau – šio automobilio traukai atsispirti sunku.

I

DINA SERGIJENKO

J uditos Gri g elytės nuotr .

r ne man vienai – tų, ku- cijas, kurių viduryje – nulis. Taip prancūzų riems „porsche 911“ yra svajonių mašina, protestas davė pamatą legendinei daugiau nei

vien Lietuvoje šimtai.

Manęs tai nestebina. Automobilis, kurio atsiradimo istorija primena nuopuolių ir pakilimų pilną žmogaus biografiją, transporto pramonėje vadinamas legenda ir prie jos prisiliesti nori kiekvienas.

Raktas – universalumas 911-ojo modelio pavadinimas gimė atsitiktinai. Ferry Porsche, „Porsche“ automobilių šeimos pradininkas, 1963 m. pristatė pirmą 911-ąjį. Tik tuomet inžinierius buvo sumanęs vadinti jį 901-uoju ir netgi išleido 82 tokius egzempliorius, tačiau teises į šį skaičių pareiškė prancūzų „Peugeot“, nes jau tais laikais ji buvo rezervavusi visas trijų skaičių kombina-

84

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

50 metų gyvuojančiai sportinių automobilių serijai.

Pirmasis 911 modelis gale turėjo vos 96 kilovatų (kW) galios (130 AG) variklį. Apie sportą, esant tokiems duomenims, kalbėti sunku.

Tačiau su kiekviena karta variklių darbinis tūris augo, didėjo galia.

Kurti sportinius automobilius Vokietijoje, patyrusioje triuškinantį pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare ir mokančioje reparacijas laimėtojams, buvo rizikingas sumanymas. Daugelis tuomečių F. Porsche pažįstamų manė, kad jo idėja nepasiteisins. Tik jie nežinojo, kad inžinierius galvoja gaminti ne šiaip sportinius bolidus. F. Porsche norėjo, kad jo kuriamais automobiliais žmonės galė-

911-ieji modeliai laikomi sportinių automobilių etalonu.

Ikona

tų vieną dieną laimėti pirmos vietos taurę lenktynėse, o kitą – jais ramiai nuvežti vaikus į darželį ir keliauti į darbą.

Universalumą pabrėžia ir Jonas Jokštys, „Porsche“ įgaliotosios atstovės Lietuvoje UAB „Prime Auto“ direktorius. Pasakodamas apie legendinę „Porsche“ seriją jis priduria, kad 911-ieji modeliai laikomi sportinių automobilių etalonu. Į vokiečių inžinierių ir dizainerių kūrinį lygiuotis bando ne tik kiti gamintojai – absoliučiai visos „Porsche“ mašinos laikomos sportiškiausiomis savo sektoriuje. „Porsche 911“ pirmiausia buvo kurtas sportui, tad dauguma jo idėjų likusios iš tų laikų, kai automobilio bandymo laboratorija buvo lenktynių trasa. Pavyzdžiui,

paleidimo spynelė yra kairėje pusėje. Tokią koncepciją „Porsche“ inžinieriai įgyvendino norėdami suteikti jų kurtu bolidu važiuojančiam lenktynininkui pranašumą tais laikais, kai varžybos prasidėdavo ne automobilyje, o greta jo. Sportininkas turėjo bėgti iki savo mašinos, sėsti į ją, paleisti ir tada pradėti važiuoti. „Porsche“ vairuotojui buvo suteikta galimybė viena ranka paleisti variklį, kita – jungti pavarą ir startuoti. Tokia lenktynių pradžia nunyko pradėjus diegti saugumo standartus, atsiradus saugos diržams ir t. t. Tačiau iki šių dienų inžinieriai paleidimo spyneles bei mygtukus montuoja kairėje ir taip primena apie šių automobilių istoriją bei sportinę sėkmę. Skaičiuojama, kad daugiau nei du

trečdaliai „Porsche“ trium­fo akimirkų yra pasiektos būtent 911-aisiais modeliais.

Prabėgus dešimtmečiui, kai buvo išleistas pirmasis 911 modelis, prie skaičių prilipdytas žodis „Carrera“, kuris reiškia „Porsche“ pergales legendinėse „Carrera Panamericana“ lenktynėse Meksikoje. Tiesa, jų vardą „Porsche“ pirmiausia suteikė ne 911-ajam modeliui, taip buvo vadintas pirmasis bendrovės „Porsche“ pagamintas automobilis – „356 Carrera“.

Prie trečiosios kartos modelio „911 Carrera“ atsirado skaičius 4. Šis reiškia nuolatinę visų varančiųjų ratų pavarą. „Porsche“ pirmą kartą tokią įdiegė 1984-ųjų Paryžiaus– Dakaro lenktynėms. Su kiekviena karta „Porsche 911“ greitėjo, o šeštosios kartos au-

2014 VASARA

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

85

laisvalaikis

Lašas vasaros krištolo taurėje Net vaikai žino: jei ant stalo atsirado braškių ar žemuogių – vadinasi, ilgai lauktoji vasara jau atėjo, dabar pati jos pradžia.

V

GIEDRIUS VILPIŠAUSKAS

Nieko stulbinamo neatskleisiu. Vasayšnios, serbentai, ros akimirkų konservais lietuviai, kaip avietės simbolizuoja vasaros visos kitos uogavalgės ir vasaramėgės vidurį, o pabaigoje jas pakeičia mėly-

nės, spanguolės, bruknės... Jeigu tomis uogomis būtų galima mėgautis ištisus metus, veikiausiai jų taip nevertintume. Galima, žinoma, šių gėrybių užsišaldyti, bet tada jos tarytum praranda dalį dvasios: ir kvapas nebe toks, ir tekstūra visai nepanaši į tos skonio bombos, kuri dar prieš akimirką kabojo ant krūmo ar medžio, o dabar susprogo burnoje. Tačiau yra būdas, kaip tą svaiginantį aromatą išsaugoti, kad būtų galima ir po kelių mėnesių, kai už lango tvoros braškės nuo šalčio ar merks šlykštus šaltas lietus, užsimerkti ir vėl nors trumpam sugrįžti ten, atgal, į vasarą.

88

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

tautos, moka rūpintis nuo seno. Sunku pasakyti, kas buvo tasai pirmasis, kuris pastebėjo, kad stipriu spiritiniu gėrimu užpiltų uogų aromatas magiškai išlieka nepakitęs ilgus mėnesius. Pirmieji eksperimentuotojai veikiausiai buvo vienuoliai, gaminę trauktines su įvairiausiomis žolėmis, šaknelėmis, žiedais ir kitokiomis kvapniomis sudedamosiomis dalimis. Tiesa, jų tikslas visai nebuvo išgauti įsimintiną kvapą ar skonį. Jie tiesiog gamino vaistus, įvairiausius ekstraktus visiems gyvenimo atvejams ir gydančius šimtų ligų. Vaistai ir neturėjo būti skanūs, tačiau kai kurie buvo

„ M AT T on “ nuotr .

tokie kartūs, kad, norint įkalbėti ligonį išgerti bent šaukštelį, reikėjo šį gėrimą pirmiausia atskiesti, o tada sumaišyti su medumi ar cukraus sirupu. Taip gimė trauktinės. Kai kurių jų receptai nepakito ilgus šimtmečius, tarkim, „Trejų devynerių“, Rygos balzamo ar „Chartreuse“. Yra, žinoma, ir apsukrių verslininkų sukurtų legendų: benediktino receptas iš tikrųjų nebuvo sukurtas vienuolių benediktinų.

XIX a. pabaigoje jį sugalvojo vyno prekiautojas Alexandre’as Prosperas Hubert’as Le Grand’as, o vienuolių įvaizdis buvo tik sėkmingos reklamos kampanijos dalis.

Trauktinės dažniausiai būna stiprios, apie 40 laipsnių. Cukraus jose dažnai net nėra. Tarkim, Dzūkijoje žinomas gėrimas, vietinių vadinamas dzūkų konjaku, kai ąžuolo žievė ir graikinio riešutmedžio šakelės užpilamos namine. Vilniaus krašte neturtingi valstiečiai, troškę įvairovės, naminę pildavo ant kmynų. Atskiestas, silpnesnis, trauktinės variantas vadinamas užpiltine. Trauktine žmonės tradiciškai gydosi (ar nuo ligų, ar nuo pernelyg intensyvaus kitų trauktinių vartojimo), o užpiltinės gaminamos tik tam, kad jomis būtų galima mėgautis. Būtent šis būdas naudojamas, siekiant maksimaliai išsaugoti uogų ar vaisių aromatą.

Užpiltinės Lietuvoje populiarėjo su cukrumi. Jau XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje beveik kiekvienuose turtingesniuose namuose, pradedant nuo prakutusių kaimiečių trobos ir baigiant grafų rūmais, galėjai rasti ištisas baterijas įvairiausių formų ir spalvų butelių, ropinių, net

laisvalaikis

tinklas

NEPAVEJAMI IŠRADIMAI

TOMAS RAMANAUSKAS

Registruodamasis į skrydį ištraukiau nelaimingiausią iš bilietų, – esu priverstas sėdėti prie lango. Šalia manęs purpteli narkoleptiška bendrakeleivė, ji užmiega dar neatsisėdusi. Trečiasis mano eilėje yra prasta „full cap“ versija prisidengęs laimingasis, sėdintis prie krašto. Jis įkvepia, iškvepia ir užmerkia akis. Labanakt. lėktuvui dar nepakilus man jau skauda ilgų kojų kelius, ir aš net nespėjau pasiimti kompiuterio ar knygos. Tradiciškai į kampą užspeistas katalikiško auklėjimo žmogus arba eina žudyti, arba atsuka žandą. Atsuku žandą ir apsimetu, kad man ir taip gerai. Pradedu skaityti laikraštyną, kurį susimakulatūravau prieš įlipdamas. Ir prilimpu prie magnetiškos „Financial Times“ (FT) antraštės „Pasauliui sunkiai sekasi vytis“. Štai apie ką norėčiau pakalbėti! „Inovacijos sparta pralenkia mūsų gebėjimą visa tai suvokti“, – pradeda mano naujas kelionės draugas Peteris Marshas. Jis rašo apie mokslininkus, galinčius anglies dioksido prisodrintas išmetamąsias dujas versti vertingais chemikalais ir degalais. Apie 1,6 trilijono dolerių, kuriuos pasaulis išleis inžinerinėms disciplinoms. Apie sintetinę biologiją, automobilių pramonę ir taip toliau. Bet svarbiausia yra mintis, kad išradimai juda tokiu greičiu, jog mums reikia galimybės paspausti pauzę ir truputį atgauti kvapą. „Ko nors naujo“ poreikis lėmė tai, kad maratonas pavirto sprintu, 100 metrų bėgimu su septyniais usainais boltais ir tavimi.

Sprintas niekada nesibaigia ir tik greitėja.

FT pamiršta savo spausdintą straipsnį ir jau kitame puslapyje signalizuoja, kad pagaliau galime spausdintis robotus. Ne tik organus, maistą ar ginklus. Robotas, spausdinantis robotus, – save replikuojančio mechanizmo aušra, mokslinės fantastikos klasikų siužetas.

Bet kol skaitau apie robotus, kitas leidinys perrėkia konkurentus dar riebesne žinute, užmesta tiesiai ant džemperiu su gobtuvu apsivilkusio vaikino, spoksančio nuo viršelio, veido. Verčiu: „Šis vaikas netrukus pakeis žaidimus, filmus, TV, muziką, dizainą, mediciną, seksą, sportą, meną, keliones, socialinius tinklus, mokslą ir realybę. „Oculus Rift“ jau čia – ir tai ištaškys jūsų smegenis.“ Kaip jums toks pareiškimas ant technologijų evangelijos „Wired“ fasado? Kurį laiką atrodo,

92

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

kad tai yra tiesiog svarbiausias išradimas žmonijos istorijoje, – šalin raštą, gutenbergus, vidaus degimo variklius, peniciliną, internetą.

Apsiraminęs suvoki, kad tai tik „portališka“ antraštė, kad vaikas dar turi smarkiai dirbti, kad revoliucija vyks, bet gerokai vėliau. Tačiau finansų padiktuotas žiniasklaidos sensacijų geismas paverčia mus kompleksuotais ir tamsuoliais. Nespėjome apsiprasti su išmaniųjų telefonų gudrybėmis (dalis šalies vis dar bėga iš paskos mojuodami paprastafonais), tik vienas kitas prisilietėme prie 3D spausdinimo (papasakokite mamai apie pirmąjį atspaustą mėsainį, ir ji pasukios rodomuoju prie smilkinio) ar idiotiškai atrodančių, bet potencialių „Google“ akinių, o čia – bum – pamiršk viską, ką žinojai apie virtualiąją realybę.

Didis nepatogumo komikas Mitchas Hedbergas yra sakęs: „Žiūrėjau užvalkalų reklamą per TV. „Pamirškite, ką žinote apie užvalkalus“, – sakė reklama. Ir aš pamiršau. Ir man labai palengvėjo. Ir tada jie bandė man parduoti užvalkalus, bet aš nežinojau, kas jie tokie.“ Mums bando parduoti dalykus, kurių net tame pasaulyje nardantys „nerdai“ iki galo nesupranta. Ir šnopuodami lyg tuklus vyras, bandantis pagauti vagį, lekiame išradimams ir naujovėms iš paskos, nespėjame nei suprasti, nei juolab apsiprasti su jomis. Naujovės visada būna skausmingos, jos užtrunka įsilieti į gyvenimą, jos reikalauja mūsų pačių pokyčio, o kai atsiranda tokiais greičiais kaip dabar, jų perteklius verčia atsijungti išvis ir susigūžti atgal į savo nokijas.

Mes vertiname dalykus retrospektyviai, mums reikia patirčių, ne pažadų, mums reikia patogiai veikiančių dalykų (rašiau apie neskausmingą „iPad“ perpratimą). Internetas mobiliuosiuose telefonuose buvo jau 2002 m., tik jis veikė su nerangiausia įmanoma technologija WAP (amžinąjį atilsį) ir, nors reklamai buvo skirti milijonai, juo naudojosi tik pažangūs „gykai“. Praėjo šiek tiek laiko ir mobilieji

duomenys pradeda tapti galingu teleoperatorių pajamų šaltiniu. Nes dabar tai yra eksponentiškai patogu ir paprasta.

Taip nutinka, nes, pasak komunikacijos ir elgsenos specialisto, mano asmeninio guru Rory Sutherlando, žmonės pagal poreikius yra dviejų rūšių: maksimalistai ir pasitenkintojai.

Maksimalistų yra 1 procentas, pasitenkintojų – 99. Tai galioja visoms kategorijoms: technologijoms, muzikai, kultūrai, daiktams, architektūrai, menui, mokslui. Kiekvienoje iš kategorijų pirmieji nori visko naujausio ir kitokio.

Antrieji nori to, ko nori visi, arba – paprasčiau – visko, kas nepaverčia jų kvailiais ir nėra šūdo gabalas. Todėl žmonės karta iš kartos vairuoja nuobodžius, bet patikimus kaip Angela Merkel „VW Golf“. Jie nenori išsišokti ir apsijuokti, jiems užtenka, kad tai veiktų. Todėl žiniasklaidos noras sureikšminti pažangą yra sveikinantis, tačiau retai paveikus. Mums nereikia visko taip greitai ir tiek daug. Mes palauksime, kol dulkės nusės, ir galbūt viena iš kelių milijardų naujovių tikrai įsiterps į gyvenimą.

Palmeris Luckey, virtualiosios realybės inovatorius ir mesijumi vadinamo produkto „Oculus Rift“ kūrėjas, rengiasi jo masinei gamybai, tiesa, tiksli data gali svyruoti nuo metų galo iki kitų metų galo, o gal ir dar vėliau. Futurologai jau dabar gali nubrėžti, kur sėkminga virtualioji realybė mus nuves: su mokiniais į muziejų neišeinant iš klasės; į keliones po egzotines šalis nepaliekant miegamojo; į visiškai kitokius verslo susitikimus per atstumą, tiesiai iš savo darbovietės ir, žinoma, daugybės japonų džiaugsmui, – mokytis virtualiojo sekso kamasutros be jokio socialinio kontakto. Galimybės saldžios ir kada nors turbūt realios, bet kol jos mus pasieks žadėtu masteliu, praeis nemažai laiko.

Pakankamai, kad net mano begalinė kelionė su dviem miegaliais ir nutirpusiomis kojomis baigtųsi. O kol aš skrendu, pasaulis pasiutusiai išradinėja. Ir kaip jam pasakyti, kad neskubėtų? Mes juk kur kas lėtesni, nei jam atrodo.

Ernestas Parulskis Vaivos A bromaitytės nuotr .

1980.

– Rytoj prieš darbą nueik į trestą! Aikštelės viršininkas kviečia, – šūktelėjo iš apačios brigadininkas. Povilas mostelėjo ranka. Išgirdau, taip sakant, nueisiu.

– Į kunigą. Nu, „pone kunige“ ar dar kaip viršininkas, tėvo brolis, jį į staty- išrašyta. Mainais dėdė siūląs puikią neįtikinors? mai pelningą ir labai lengvą chaltūrą – ją bas ir įtaisė. Kai prieš mėnesį neįstojo į,

kaip dėdė sakė, visus priimančią vandentiekio ir kanalizacijos inžinierių specialybę KPI, pasiūlė Povilui pratempti pusmetį iki armijos pas jį aikštelėje. Iš karto davė antrą tinkuotojo kategoriją, o tai yra 120 rublių.

Brigadininkas pasiraukė, tinkuoti, žinoma, neleido ir paliko laikiną naujoką ramios pagalbinio darbininko būsenos.

Treste dėdė nusitempė Povilą į vestibiulį su minkštasuoliais: – Pauliau, čia toks dalykas. Nu, reikia padaryti šakar makar su profsąjunga, o tu kaip tyčia ir savas, ir antra kategorija, supranti?

Povilas iki galo kombinacijos taip ir nesuprato. Kažkas ruošiasi tikrinti aikštelės darbą, nuo sportininkų nuimti neišeina nė rublio, nes jie visi stovyklose, kasa tuščia, fondai išnaudoti, todėl dėdė prašo, kad jis atiduotų, ne, ne dėdei, o profsąjungai, viskas dėl švento tikslo, savo atlyginimą su atostoginiais ir algos dydžio premiją, kuri jam jau

98

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

išprašęs per milžiniškus vargus iš vieno skolininko, kuriam padėjo gauti gipso, restauracijoje.

– Darbas inteligentiškas ir po stogu, marmuro poliravimas. Mokės, tu nepatikėsi, tris rublius už valandą.

Povilas patikėjo tik tuomet, kaip dėdė paaiškino, koks objektas ir kas užsakovas.

Dirbti reikėjo senamiestyje, bažnyčioje, kurioje atnaujintas didžiulis altorius, o moka už viską klebonas. Povilas gali dabar ten nuvažiuoti, susirasti kunigą ir pradėti kimšti trirubles į kišenes.

– Tai man susirasti kunigą ar kleboną? – paklausė Povilas. Bažnyčioje jis buvo du kartus: paveikslų galerijoje ir Ateizmo muziejuje.

– O koks skirtumas? Klausk kunigo, ir viskas.

– O kaip į jį kreiptis?

– Į ką?

– Ne, drauge kunige, – nusišaipė dėdė, bet patarimo taip ir nedavė. – Ne mažas, susigaudysi.

Važiuodamas į senamiestį, Povilas suskaičiavo, kad per du mėnesius gali uždirbti daugiau kaip tūkstantį rublių. Suma stulbino ir rodė dar neryškią, bet aiškiai teigiamą, maloniai pavojingą ateitį, kuri galėjo pasibaigti neprasidėjusi. Įėjęs į bažnyčią Povilas iš karto sutriko. Iki skliauto pastoliais apstatytas altorius visiškai nepriminė Karoliniškių statybų. Viršuje krebždėjo nematomi darbininkai. Povilas kostelėjo, aidas garsą pakartojo kelis kartus. Jau nusprendė, kad eina ji velniop, ta chaltūra, bet tūkstantis būsimų rublių neleido grįžti į įprastą ateistinę gatvę. Galų gale iš tamsos išlindo balta per galvą maunama liemene pasipuošęs senukas ir, išklausęs nerišlų murmėjimą apie aikštelę ir marmurą, liepė lipti į viršų, o ten paaiškins. Viršuje Povilas atrado šiek tiek

redaktoriaus pratarmė turinys

Sveiki, „Verslo žinios“ jau devynioliktą kartą pristato Lietuvos įmonių TOP 1000 pagal pardavimus. Dabar skelbiami 2013-ųjų duomenys.

Prieš porą metų džiaugėmės, kad Lietuvos ūkio variklis – eksportas. Pernai galėjome įvertinti atkuntančią pramonę. Šiemet galime konstatuoti, kad augimo tempu eksportuotojus lenkia žemės ūkio, statybos ir paslaugų bendrovės.

Liūdna pranešti, kad buvusiems lyderiams, tokiems kaip „Orlen Lietuva“ ar „Achema“, dėl išorinės konjunktūros sekasi ne taip gerai, kaip mums visiems norėtųsi. Bet visuomet atsiranda ūkio sektorių, kuriems einasi puikiai.

O žurnale spausdinami pokalbiai su kai kuriais „Verslo žinių“ rengtų „Metų CEO“ rinkimų finalininkais ir laureatais liudija – Lietuvos verslas iš esmės pradeda žengti į kokybiškai naują etapą. Mąstoma nebe kaip išgyventi ir išlikti, bet kaip plėstis ir veikti visame pasaulyje, kaip pasitelkti pažangiausias technologijas ir vadybos metodus. Ne vienas vadovas sakė: „Mes konkuruojame Europos ir pasaulio mastu.“ Ne vienas su entuziazmu pasakojo apie mokslo pažangą – kaip naujausius atradimus pradėti taikyti pramonėje, gamyboje.

Ką jau kalbėti apie tokius milžiniškus ir sudėtingus projektus, kaip 2014 m. gruodį

Klaipėdoje pradėsiantis veikti suskystintų gamtinių dujų terminalas. Čia skelbiamas Lietuvos didžiausių įmonių tūkstantukas – sunkiai išsemiamas duomenų lobynas norintiems įvertinti šalies ūkio būklę, pamatyti tendencijas, galbūt pamąstyti apie savo verslo plėtros galimybes ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Turėdami galvoje, kad, kaip „Verslo žinios“ citavo „The Economist Intelligence Unit“ analitikus, Lietuvos BVP augimas per ateinančius penketą metų kasmet turėtų siekti vidutiniškai 3 proc., atsižvelgdami į tai, kad euro įvedimas verslui reiškia dar didesnę globalizaciją, procedūrų supaprastėjimą ir lėšų pasitelkimo pigimą, galime tik pakartoti tai, ką rašėme pernai, – optimizmui pagrindo yra.

Be abejo, mūsų optimizmas yra pagrįstas tuomet, kai kurie nors pasaulio geopolitinių šachmatų figūrų stumdytojai nesielgia neprognozuojamai. Rizikos mastas, palyginti su pernai, gerokai ūgtelėjo. Ir nuo visuotinių kataklizmų mus veikiausiai gelbsti itin sustiprėjusi globalizacija. Dabar pasaulyje viskas taip glaudžiai susiję, kad būtent tai galiausiai ir tampa taikos išsaugojimo garantija.

Primename, kad, kaip ir kasmet, visas TOP 1000 lenteles „Excel“ formatu bus galima įsigyti verslo naujienų portale vz.lt.

Leidėjai

2014 VASARA

TOP 1000 apžvalga 102 Eksportuotojus lenkė žemės ūkio, statybos, prekybos bendrovės

TOP 1000 lentelės 104

TOP 1000 pjūviai 134

TOP 1000 abėcėlinė rodyklė 142

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

101

>>

TOP 1000 / APŽVALGA

JOLANTA MALINAUSKIENĖ

EKSPORTUOTOJUS LENKĖ ŽEMĖS ŪKIO, STATYBOS, PREKYBOS BENDROVĖS 2013 m. pardavimo augimas lydėjo daugiau nei du tečdalius TOP 1000 sąrašo bendrovių, tačiau į išorę orientuotų veiklų ir tų, kurios priklausomos nuo eksporto bei reeksporto, augimo potencialas išblėso.

D

idžiausios mūsų šalies bendrovės „orlen lietuva“ pajamos

analizuojamu laikotarpiu smuko 2 proc., o pelnas virto nuostoliu. Bendrovės rezultatus paveikė smarkus perdirbimo maržų kritimas Europoje. Nepalanki išorinių rinkų konjunktūra 2013 m. parklupdė ir kitas didžiausias eksportuotojas: „Achemos“ pajamos smuko 24 proc., „Lifosos“ – 19 procentų. „Pernai palankesnes plėtros sąlygas turėjo vidaus rinkai dirbančios bendrovės. Vartojimo atsigavimas pradėjo įsibėgėti sparčiau, nes kilo darbo užmokestis (įskaitant minimalią mėnesio algą), gerėjo gyventojų lūkesčiai, laikėsi žema infliacija. 2013 m. išryškėjo ir būsto rinkos atsigavimo užuomazgos – daugėjo būsto pardavimo sandorių, o tai sustiprino teigiamas nekilnojamojo turto plėtotojų ir statybos bendrovių nuotaikas, taigi, šiek tiek labiau atsitiesė ir materialinės įmonių investicijos“, – konstatuoja Vilija Tauraitė, SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė.

2013 m. toliau stiprėjo prekybos įmonės („Maxima LT“, „Sanitex“, „Norfos mažmena“, „Rivona“, „Euroapotheca“) – didėjo jų pajamos ir pelnas.

Gerėjo ir pirmojo šimtuko transporto įmonių, išskyrus „Lietuvos geležinkelius“, veiklos rezultatai.

Keitėsi telekomunikacijų lyderiai Rokiruotė įvyko telekomunikacijų sektoriuje – didžiausia šio sektoriaus bendrove pagal pajamas tapo „Tele2“, ji iš lyderio pozicijos išstūmė „Omnitel“.

102

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

Didžiausių pieno perdirbimo bendrovių pajamos 2013 m. augo, išskyrus „Pieno žvaigždžių“, tad Rusijos pieno produktų importo draudimas padarinių šiai šakai neturėjo. „Pernai buvo pirmi metai, kai iš krizės letargo sparčiai atsitiesė vidaus paklausa mintančios veiklos, pirmiausia statybos įmonės. Šio sektoriaus sukurta pridėtinė vertė pernai šoktelėjo net 10,4 procento. Tad visai nestebina, kad sparčiausiai pagal pardavimo apyvartą augusių įmonių šimtuke statybos ar su jomis susijusios bendrovės sudaro daugiau nei penktadalį. Šios veiklos atstovai pernai mėgavosi tikrai gerais finansiniais rezultatais: 11 proc. išaugo pardavimas, pelnas prieš mokesčius šoktelėjo net 30 procentų“, – atkreipia dėmesį Indrė Genytė-Pikčienė, DNB banko vyriausioji analitikė.

Pasak jos, statyboms atsitiesti įtakos turėjo ne tik ES parama mintančios inžinerinių statinių bendrovės (pernai augo 8 proc. lyginamosiomis kainomis), bet ir atsigaunančios pastatų statybos (negyvenamųjų pastatų statybos darbų atlikta už 16 proc. daugiau nei prieš metus, o gyvenamųjų – 13 procentų).

Žemės ūkis išlaikė tempą Didmeninės prekybos įmonių apyvartos augimas pernai buvo perpus lėtesnis nei prieš metus, tačiau šio sektoriaus pelningumo rodikliai aukšti – pernai bendrovės fiksavo 2,4 procentinio punkto šuolį, iki 5,4 procento. Žemės ūkio produkcija prekiaujančioms įmonėms gerus 2013-ųjų rezultatus lėmė antrus metus iš eilės rekordinis derlius.

Tada jis buvo tik nesmarkiai mažesnis už

2012 m. fiksuotą visų laikų rekordą, o javų eksporto srautas net kiek viršijo įspūdingus 2012-ųjų rezultatus. Žemės ūkio bendrovių apyvartos augimas išlaikė tempą, tačiau pelningumo maržas karpė nepalankios kainos tarptautinėse rinkose – pernai rekordinis derlius pasaulyje užtikrino nemažas grūdų atsargas, išaugusi konkurencija numušė kainas.

2013 m. daug pramonės šakų pasiekė aukštus pelningumo rodiklius (vaistų pramonė – 11,5 proc., kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamyba – 11 proc., variklinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamyba – 10,3 proc., mašinų ir įrangos gamyba – 9,6 proc., popieriaus gamyba – 8,7 proc.), tačiau vienos stambiausių veiklų – chemikalų ir chemijos produktų, elektros įrangos gamybos, tekstilės gamybos – susidūrė su struktūriniais sunkumais arba išorine rizika.

NT sektorius – pelningiausias Iš penkių TOP 1000 pelningiausių įmonių trys atstovauja NT nuomos sektoriui. „NT sektorius išsiskiria aukštu pelningumu. Tačiau tam įtakos turėjo ir periodinis nuomai skirto investicinio turto pervertinimas. Kitaip tariant, dalis aukšto pelningumo gali būti priskirta popieriniam pelnui, kuris realaus pinigų srauto įmonei nesukuria, o yra augančios turto vertės padarinys. Vertinant iš kredito rizikos pozicijų, NT nuomos įmonių mokumo perspektyvos teigiamos dėl didėjančio nuomojamų plotų užimtumo, augančių nuomos įkainių“, – komentuoja Rasa Maskeliūnienė, kreditų biuro „Creditinfo“ vyriausioji kredito rizikos analitikė.

>>

TOP 1000 / LENTELĖS

Didžiausios Lietuvos bendrovės pagal 2013 m. pardavimo pajamas Vieta

Bendrovė

Pardavimo pajamos

2013

2012

1

1

ORLEN Lietuva, AB

2

2

MAXIMA grupė, UAB grupė

8.721.049

3

3

Koncernas Achemos grupė, UAB (50+ bendr.)

4

4

5

Ikimokestinis pelnas

2013 m., tūkst. Lt

2012 m., tūkst. Lt

2013 m., tūkst. Lt

20.949.178

21.377.268

-298.008

Pagrindinė veikla

Buveinė

Vadovas

2012 m., tūkst. Lt

Mažeikių r.

Ireneusz Fąfara

8.229.199 146.484 b* 120.355 b* Mažmeninė ir didmeninė prekyba

Vilnius

Mindaugas Bagdonavičius

3.688.000

4.812.300

121.100

Vilnius

l. e. p. Romualdas Žadeika

Lietuvos energija, UAB

2.907.537

2.799.090

141.530

Vilnius

Dalius Misiūnas

5

Lukoil Baltija, UAB

2.514.071

2.491.218

14.185

Vilniaus r.

Ivanas Paleičikas

6

7

LESTO, AB grupė

2.431.162

2.283.653

55.148

-52.934 Elektros tiekimas, skirstymas

Vilnius

Aidas Ignatavičius

7

8

Sanitex, UAB grupė

2.215.074

1.888.057

39.890 b*

28.861 b* Didmeninė prekyba, logistika

Kaunas

Andrius Joneikis

8

12

Indorama Polymers Europe, UAB

1.949.793

1.594.216

-27.880

20.009 Pirminių plastikų gamyba

Klaipėda

Jitendra K. K. Lal Malik

9

13

Linas Agro Group, AB grupė

1.922.568

1.592.215

61.740

164.760 Agroverslo įm. kontroliuojanti bendrovė

Panevėžys

Darius Zubas

10

11

Agrokoncerno įmonių grupė (39 bendr.)

1.827.471

1.651.342

21783 b*

23951 b* Žemės ūkis, trąšų, grūdų prekyba

Kaunas

Ramūnas Karbauskis

11

14

Koncernas MG Baltic, UAB

1.772.801

1.562.294

271 b*

155 b* Kontroliuojančioji bendrovė

Vilnius

Darius Juozas Mockus

12

6

Achema, AB

1.763.415

2.324.370

10.677

76.642 Azoto trąšų, mišinių gamyba

Jonavos r.

Ramūnas Miliauskas

13

9

Lietuvos geležinkeliai, AB

1.578.145

1.727.038

111.311

153.997 Geležinkelio transportas

Vilnius

Stasys Dailydka

14

10

Lietuvos dujos, AB

1.532.600t*

1.703.100t*

57.100t*

Vilnius

Viktoras Valentukevičius

15

16

KG Group, įmonių grupė

1.522.505

1.385.256

n.d.

Kaunas

Tautvydas Barštys

16

18

Norfos mažmena, UAB

1.382.021

1.348.657

14.077

Vilnius

Liutauras Čiurlys

17

19

Neo group, UAB

1.307.809

1.268.476

-2.781

7.511 PET (polietilentereftalato) granulių gamyba

Klaipėdos r.

Paulius Ambrazaitis

18

20

Rivona, UAB

1.289.602

1.236.575

5.020

-463 Gamyba, logistika, NT nuoma, sandėliavimas

Vilnius

Dainius Dundulis

19

22

Girteka logistics, UAB

1.273.958

1.017.335

68.680

19.740 Krovinių vežimas, logistikos paslaugos

Vilniaus r.

Edvardas Liachovičius

20

15

Lifosa, AB

1.250.327

1.447.240

-49.875

54.208 Trąšų gamyba

Kėdainiai

Jonas Dastikas

21

17

Lietuvos energijos gamyba, AB grupė (iki 2013 08 05 - Lietuvos energija)

1.088.008

1.347.634

103.053

48.337 Elektros energijos gamyba

Vilnius

Juozas Bartlingas

22

25

Euroapotheca, grupė

1.053.397

966.906

Vilnius

Raimonda Kižienė

23

24

Agrorodeo, UAB

1.196.258

757.253

24.402

1.507 Grūdų, žemės ūkio produktų prekyba

Vilnius

Robertas Lapinskas

24

21

Indorama Holdings Europe, UAB

998.570

1.211.197

7.009

41.543 Chemijos produktų didmeninė prekyba

Klaipėda

Jitendra K. K. Lal Malik

25

23

Orion global pet, UAB

931.716

1.011.335

-13.586

25.620 Plastikų gamyba

Klaipėda

Jitendra K. K. Lal Malik

26

26

Kauno grūdai, AB

925.301

941.538

23.339

23.961 Kombinuotieji pašarai ir miltai

Kaunas

Tautvydas Barštys

27

31

MG Baltic Trade, UAB

904.146

824.137

Vilnius

Darius Juozas Mockus

28

29

Senukų prekybos centras, UAB

901.829

912.115

41.390

37.473 Statybos, remonto ir buities prekių tinklas

Kaunas

Artūras Rakauskas

29

33

Rokiškio sūris, AB

861.355

796.407

35.058

34.381 Pieninių veikla ir sūrių gamyba

Rokiškis

Antanas Trumpa

30

35

ARVI, įmonių grupė (15 bendr.)

848.689

781.411

n.d.

Marijampolė

Vidmantas Kučinskas

31

28

Swedbank, AB grupė (2013 – 4 bendr., 2012 – 5)

840.368

930.144

450.731

444.713 Bankų veikla

Vilnius

Dovilė Grigienė

32

27

SEB bankas, AB grupė (3 bendr.)

829.420

936.011

243.429

107.373 Bankininkystė

Vilnius

Raimondas Kvedaras

33

41

MG Baltic Investment, UAB

827.096

655.080

31448 b*

Vilnius

Vidas Lazickas

34

34

Vilniaus energija, UAB

764.748

783.438

20.577

Vilnius

Linas Samuolis

35

32

Agrokoncerno grūdai, UAB

894.834

479.548

30.951

Kaunas

Karolis Šimas

36

36

Pieno žvaigždės, AB

759.437

769.089

11.550

34.168 Pieno produktų gamyba

Vilnius

Aleksandr Smagin

37

38

Rimi Lietuva, UAB

749.735

739.553

n.d.

-4.952 Mažmeninė prekyba (parduotuvės Rimi)

Vilnius

Per Dahl

38

37

TEO LT, AB įmonių grupė (8 bendr.)

720.589

760.174

165.572

Vilnius

Kęstutis Šliužas

104

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

195.933 Naftos perdirbimas, prekyba

n.d. Kontroliuojančioji bendrovė -59.782 Elektros energijos įmonių valdymas 19.310 Mažmeninė prekyba automobilių degalais

50.500t* Dujų prekyba, transportavimas n.d. Kontroliuojančioji bendrovė 10.476 Mažmeninė prekyba

77.955 b* 38.884 b* Vaistų mažmeninė, didmeninė prekyba

16.172 b* 16.928 b* Plataus vartojimo prekių gamyba, prekyba

n.d. Kontroliuojančioji bendrovė

17.561 b* Drabužių prekyba, žiniasklaida, statyba 34.170 Karšto vandens tiekimas 5.888 Grūdų, trąšų prekyba. Žemės ūkis

177.302 Integruotos telekomunikacijų, IT ir TV paslaugos

>> Didžiausios Lietuvos bendrovės pagal 2013 m. pardavimo pajamas Vieta 2013

2012

39

40

40

Bendrovė

Pardavimo pajamos

Ikimokestinis pelnas

Pagrindinė veikla

Buveinė

Vadovas

2013 m., tūkst. Lt

2012 m., tūkst. Lt

2013 m., tūkst. Lt

Neste Lietuva, UAB

714.212

660.069

15.487

12.532 Automobilinių degalų mažm. prekyba

Vilnius

Ringaudas Steikūnas

30

INTER RAO Lietuva, AB (su antrinėmis bendr. )

710.514

877.301

4.920

66.078 Elektros energijos prekyba

Vilnius

Giedrius Balčiūnas

41

39

Imlitex Holdings, UAB (19 bendr.)

696.068

669.927

9.982

14.526 Kontroliuojančioji bendrovė

Kaunas

Renatas Augustinas

42

46

Mineraliniai vandenys, UAB

635.165

588.581

21.449

19.355 Alkoholinių gėrimų, tabako prekyba, gamyba

Vilnius

Marijus Cilcius

43

43

Lytagra, grupė (7 bendr.)

625.646

606.188

Kaunas

Adomas Balsys

44

54

LITGRID, AB grupė (3 bendr.)

613.902

508.367

29.819

Vilnius

Daivis Virbickas

45

44

Krekenavos agrofirma, grupė

585.713

597.064

2.579 b*

Kėdainių r.

Linas Grikšas

46

47

Litagra grupė (>20 bendr.)

583.107

566.811

12.226

Vilnius

Gintaras Kateiva

47

50

Nacionalinė farmacijos grupė NFG*

575.166

521.614

4118 b*

Kaunas

Eglė Audronė Zulanienė

48

49

Avia Solutions Group, AB (20 bendr. A*)

553.669

535.860

n.d.

Vilnius

Linas Dovydėnas

49

58

City service, AB grupė

548.182

493.917

25.760

37.491 Pastatų ūkio valdymas

Vilnius

Jonas Janukėnas

50

51

Lietuvos kooperatyvų sąjunga, KB (49 bendr.)

546.163

520.436

21.109

20.355 Prekyba. Maisto pramonė

Vilnius

Robertas Miliauskas

51

53

EVD, UAB

537.322

511.384

22.803

22.719 Farmacijos prekių didmeninė prekyba

Vilnius

Rasa Semionovienė

52

57

Žemaitijos pienas, AB grupė

529.185

500.515

27.130

27.195 Sūrių ir kitų pieno produktų gamyba

Telšiai

l.e.p. Robertas Pažemeckas

53

59

Tele2, UAB

516.266

485.365

133.771

99.279 Telekomunikacijų paslaugos ir prekės

Vilnius

Petras Masiulis

54

48

Agrochema, grupė (5 bendr.)

513.531

541.928

4.905

14.147 Trąšų, grūdų, durpių prekyba

Jonavos r.

Jonas Kaminskas

55

55

ACC Distribution, UAB grupė (14 bend.)

513.008

506.753

6.225 b*

Kaunas

Regimantas Buožius

56

75

RETAL Europe, UAB

512.326

373.455

n.d.

8.266 Plastikinės pakuotės gamyba

Vilnius

Giedrius Viederis

57

67

Kauno tiltai, AB

504.223

423.124

8.241

6.627 Transporto infrastruktūros statyba

Kaunas

Giedrius Cvilikas

58

82

Vakarų medienos grupė, UAB

502.973

345.582

n.d.

n.d. Kontroliuojančioji bendrovė

Klaipėda

Viktoras Adomaitis

59

65

Vikonda, koncernas UAB

499.569

424.829

4.177

10.731 Kontroliuojančioji bendrovė

Kėdainiai

Linas Grikšas

60

42

Dujotekana, UAB

491.801

649.589

8.306

9.910 Dujų gamyba, paskirstymas dujotiekiais

Vilnius

Vladimir Orechov

61

61

Mars Lietuva, UAB

473.650

463.972

27.724

47.304 Ėdalo gamyba. Maisto produktų prekyba

Gargždai

Aušra Žemaitienė

62

64

Švyturys-Utenos alus, UAB

469.982

428.181

42.459

42.545 Alaus gamyba

Utena

Rolandas Viršilas

63

66

Apranga, AB (17 bendr.)

466.673

423.441

45.346

44.019 Drabužių prekyba

Vilnius

Rimantas Perveneckas

64

56

Omnitel, UAB

459.646

502.957

2.744

32.228 Telekomunikacijų paslaugos ir prekės

Vilnius

Dan Stromberg

65

52

DNB bankas, AB

453.207

516.324

61.117

88.428 Bankų veikla

Vilnius

Bjornar Lund

66

97

Small Planet Airlines, UAB grupė

440.000

287.107

9.000

Vilnius

Vytautas Kaikaris

67

69

Nemuno vaistinė, UAB (Camelia)

429.855

396.019

5.245

4.500 Vaistų didmeninė ir mažmeninė prekyba

Kaunas

Aušra Budrikienė

68

60

Bitė Lietuva, grupė (su TeleTower LT, Eurocom)

427.364

466.397

-3.977

-1.600 Telekomunikacijų paslaugos ir prekės

Vilnius

Fredas Hrenchukas

69

74

Biovela, UAB grupė (4 bendr.)

414.487

379.721

8449 b*

3.118 b* Mėsos gamyba, paruošimas

Utena

Virginijus ir Birutė Kantauskai

70

77

Neaustinių medžiagų fabrikas, grupė

413.836

372.646

11.094 b*

3.987 b* Neaustinių medžiagų, baldų gamyba

Šiauliai

Stanislovas Grušas

71

86

Silberauto, UAB

412.459

328.842

5.613

4.324 Automobilių prekyba

Vilnius

Rimantas Stankevičius

72

79

Marijampolės pieno konservai, UAB

410.744

361.799

10.894

1.017 Pieno produktų gamyba

Marijampolė

l. e. p. Aristydas Kulvinskas

73

73

Lietuvos draudimas AB

409.790

380.307

44.729

57.367 Draudimo veikla

Vilnius

Kęstutis Šerpytis

74

84

Vilkyškių pieninė, AB

409.282

329.859

22.275

4.403 Pieno produktų gamyba

Pagėgių sav.

Gintaras Bertašius

75

80

Skuba, UAB grupė (20 bendr.)

407.492

357.331

Vilnius

Raimondas Tovilavičius

76

83

Sanitas, grupė

393.912

336.471

Kaunas

Saulius Mečislovas Žemaitis

106

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARA 2014

2012 m., tūkst. Lt

20.298 b* 47.564 b* Dangos, plokštės, birios medž., dažai, vamzdžiai 31.035 Elektros perdavimo operatorius 2.167 b* Mėsos ir jos produktų gamyba 24.345 Žemės ūkio produkcija, paslaugos 5320 b* Vaistų didmeninė ir mažmeninė prekyba n.d. Kontroliuojančioji bendr. (orlaivių valdymas)

2.555 b* IT ir kompiuterių komponentų didmenininkė

n.d. Užsakomieji skrydžiai

15.999 b* 16.294 b* Krovininių automobilių dalių prekyba 225.968

-3.921 Farmacijos preparatų gamyba