Verslo klasė, 2016 rugsėjis by Verslo žinios, UAB

2 0 16 RUG SĖ J I S

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

KAINA 4 90 Eur

KAIP JIE TAI DARO:

Singapūro mokyklos stebuklas DONALDO TRUMPO POSOVIETINIS ŠLEIFAS TURKŲ GRAND BAZAAR: VISI DRAUGAI, JEIGU... „SHARP“ KORPORACIJA PRASIDĖJO NUO PIEŠTUKO KANŲ FESTIVALYJE – „FACEBOOK“ PAKASYNOS

redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 ž u r nalas l e idžiamas nuo 2000 metų RE D A K C I J O S A D RE S A S

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 e l . p. vklas e @v z ini o s . lt LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“

Nr. 9 (163)

GE N ER A L I N I S D I RE K TOR I U S

Ugnius Jankauskas V YR I A U S I A S I S RE D A K TOR I U S

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase RE D A K TOR I U S

AURELIJUS KATKEVIČIUS N u o la t iniai a u t o r iai

Bet, mielieji, ar tikrai pasimurkdymas juodulyje ir reiškia prisilietimą prie to tikrojo gyvenimo? Mano supratimu, – ir nenustosiu to kartoti, – viena didžiųjų mūsų problemų yra jau turbūt šimtmečius trunkanti savinieka, saviplaka ir anų dviejų sukelta bendroji depresija. Ji yra ir apatijos, ir emigracijos, ir dar poros visuotinai įvardijamų skaudulių priežastis.

Aušros barysienė s Nuotr .

Sveiki, tikiuosi, kad net ir lietinga vasara, tik pačioje pabaigoje kiek palepinusi, nuotaikos jums per daug nesugadino. Kartais, net ir po vasaros pauzės, pasijunti žmogus pavargęs. Lyg ir neturėtum toks būti, bet vis tiek. Tada pradedi galvoti, kas vyksta. O vyksta, mano galva, šit kas (tikrai jau ne pirmą ir ne antrą (ir net ne penktą) kartą apie tai rašysiu): aplinkui nusistovėjo nenormalus disbalansas, kai visame mus maudančios informacijos sraute vyrauja visiškas juodas negatyvas. Konkrečių pavyzdžių nevardysiu, vardas jų – legionas, nuo ryto iki vakaro. Sulaukiame kritikos už tai, kad, pavyzdžiui, rašydami tekstus „Išmanios Lietuvos“ projektui stengiamės ieškoti ir papasakoti teigiamų pavyzdžių, rasti sėkmės Lietuvoje istorijų. Neretai kritika būna kad ir tokia: jūs užsidarote savo informaciniame burbule, matote tik savimi patenkintus, nematote vargstančių, nematote problemų ir juodulių.

Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Ginta Gaivenytė Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Erikas Murinas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Aidas Puklevičius Rimvydas Ragauskas Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Karolis Vyšniauskas Mindaugas Voldemaras Justinas Žilinskas A u t o r iai

Paulius Čiulada Paulius Gaurilčikas Mykolas Katkus Egidijus Papečkys Justas Rožėnas Jeevanas Vasagaras Darius Verseckas Gary Silvermanas

Ir dar – gal tas disbalansas yra viena priežasčių, kodėl iš šalies viešojo gyvenimo (rinkimų metais!) beveik visiškai dingo politika. Nes tai, ką kasdien matome pateikiamą kaip politiką, kartais greičiau gali būti pavadinta kriminaline kronika. Matau socialiniuose tinkluose vieną kitą žmogų, bandantį aptarti politinių partijų programų vieną ar kitą, tarkim, švietimo ar energetikos, aspektą, bet jų tikrai yra tik vienas kitas. Įspūdis toks, kad į politinį gyvenimą apskritai ir rinkimus konkrečiai jau visiškai numojome ranka. Tarsi tarėme sau – tepasiuntie jie tenai, nuo mūsų niekas nepriklauso, tegul tik nelenda į akis ir netrukdo.

RE K L A M A

Aida Butėnė +370 5 252 6329 PRE N U M ER A Ta

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt K A L BO S RE D A K TORĖ

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ V I RŠE L I S L E I D I N Y J E P A N A U D OTO S A GE N T Ū R Ų

„MATTON“, „REUTERS“, „SIPA“ NUOTRAUKOS S P A U S TU V Ė

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

10 000

Kad ir koks nuovargis kartais apimtų. Ir ypač tuomet, kai nežinomybės ir neaiškumo pasaulyje tik daugėja.

2016 RUGSĖJIS

D i z ain e r is

Vilmas Narečionis

„MATTON“

Tik kad juo labiau, man atrodo, dera ieškoti tų ryžto, džiaugsmo ir užsidegimo blyksnių pilkokoje kasdienybėje. Ir jais džiaugtis. Iš jų ankščiau ar vėliau rasis pagrindas, dirva, iš kurios, kaip vis dar tikiu, išdygs visai kitokie mūsų gyvenimo daigai.

Aurelijus Katkevičius

F o t o g r afai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas

K I T A S N U M ER I S PRE N U M ER A TOR I A M S BU S PR I S T A TYT A S I K I

2016 10 13

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

apie ką kalba pasaulis

18 | Svarbiausios rugpjūčio politikos, mokslo, verslo ir kultūros temos

žmonės ir įžvalgos

28 | Kaip „Sharp“ pieštukas korporacija pavirto „Kurk produktą, kuris vienu žingsniu lenktų kitus“, – sakė Tokuji Hayakawa, „Sharp“ bendrovės įkūrėjas.

34 | Gyvenimas po optimizacijos Vadovai visada nori mažinti neapibrėžtumą.

38 | Karinis perversmas Turkijoje: atverta Pandoros skrynia Atėjo rytietiškų derybų metas.

mėnesio komentaras

24 | Mykolas Katkus: Pasakojimas apie du miestus JAV respublikonų ir demokratų suvažiavimai skyrėsi kaip diena ir naktis.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

2016 RUGSĖJIS

74 | „Audi R8“ ir vienas greitas ratas

42 | Masinės kanalų laidotuvės ir

Lenktynių žiede – adrenalino pliūpsniai.

istorijų nemirtingumas Kanuose

Šiemet Kanuose televizija, spauda ir net socialiniai tinklai paskelbti pensininkais.

46 | Išmani Lietuva | Lietuvos išmanumas – dažnai nepastebėtas

Daugelis įmonių nedeklaruoja savo inovatyvios veiklos.

52 | JAV rinkimai: iš Donaldo Trumpo maišo lenda posovietinės ylos

Įtartinos respublikonų kandidato sąsajos su posovietiniais verslininkais.

visuomenė ir laisvalaikis

58 | Kodėl vaikai Singapūre tokie gabūs matematikai?

Nuostabiausia pasaulyje švietimo sistema buvo sukurta per trumpą laiką.

80 | Mirties trimitai ir kitos miško gėrybės Pabandykite išsaugoti šviežių voveraičių aromatą.

84 | Kinas: Kojas sau persišovęs savižudžių būrys Kaip galima tokiomis geromis sąlygomis sukurti tokį prastą filmą?

86 | Technika: Guminė keliaujančio rašytojo draugė

Patikėkite, šiais laikais suvyniojama „Bluetooth“ klaviatūra praverčia.

88 | Muzika: Keistesni garsai

„Stranger Things“ garso takelis yra vienas originaliausių elektroninės muzikos leidinių šiemet.

66 66 | Trys skirtingos Amerikos

Naujasis Orleanas, Bostonas ir Niujorkas – vis ta pati Amerika.

70 | Pirkit, nes jų daugiau nebegamina

Investicijos į kolekcinius automobilius – nepralenkiamos.

skiltys

90 | Ernestas Parulskis: Snobiška bomba Skambučio iš madingo žurnalo laukiau kiekvieną rytą.

92 | Aidas Puklevičius: Savaitgalio akcija, nesudrebinusi pasaulio Pačios baisiausios frazės, kurias gali išgirsti kūrybininkas.

94 | Sigita Šimkutė: Viva la praktika O ką praktikantai veikė jūsų biure?

96 | Jurga Vilpišauskaitė: Naduro niujorkiečiai

„Mustangai“ ir amerikietiški ereliai Maltoje.

Žvilgsnis

2016-ųjų rugsėjį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2016 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

98 VERSLO KLASĖ

žmonės

Kaip „Sharp“ pieštukas korporacija pavirto

Tokuji Hayakawos gyvenimo istorija ne mažiau įspūdinga nei Pelenės. „ S h a r p “ n u o t r . Tokuji Hayakawa (dešinėje) tikrina detektorinį radijo imtuvą 1925 m. „ S h a r p “ nuotr.

„Sharp“ pavadinimą gerai atsimena kiekvienas sovietinių laikų moksleivis: tada turėti kasetinį grotuvą „šarpą“ reiškė priklausyti aukščiausiajai lygai. Nors pavadinimas ir skamba angliškai, visi žinojo, kad „Sharp“, kaip ir „Sony“, simbolizuoja japonišką kokybę.

r nė vienas mūsų negalėjo net pagalvoti, kad paties „sharp“ įkūrėjo (mūsų suvokimu, žinoma, milijonieriaus) vaikystė bei jaunystė buvo kur kas tragiškesnės nei mūsų, ir, kitaip nei mes, jis neturėjo progos baigti net pradinės mokyklos. „Sharp“ bendrovės įkūrėjas Tokuji Hayakawa (1893–1980 m.) buvo jauniausias iš penkių vargingos Tokijo siuvėjų šeimos vaikų. Našlaičiu jis tapo dar kūdikystėje, visus brolius ir seseris likimas išblaškė po įvairias šeimas, o Tokuji gavo naują savo įtėvių pavardę – Ideno. Pikta lemtis visgi jo neapleido – po kurio laiko mirė naujoji motina, o į namus atėjusi pamotė elgėsi taip, it būtų nužengusi į šį pasaulį iš pasakos apie Pelenę. Ideno šeimoje vaikai pylėsi vienas po kito, ir Tokuji, pradinę mokyklą palankęs vos vienus metus, jau vai-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Vladimiro ivanovo (V Ž) nuotr .

kystėje plušo kaip jautis, klijuodamas degtukų dėžutes, kad bent taip prisidėtų prie šeimos pastangų kaip nors išmisti. Devynerių metų Tokuji tapo kalvio Yoshimatsu Sakatos pameistriu ir persikėlė pas jį gyventi – „tėvai“ buvo laimingi, galėję atsikratyti nors vienos bereikalingos burnos. Darbas buvo sunkus, tačiau „bent jau gaudavau pavalgyti tris kartus per dieną“, kaip vėliau atsiminė T. Hayakawa. Amato iš pradžių net neteko mokytis, T. Hayakawa buvo tik valytojas ir pasiuntinukas. Tačiau, 1905 m. Japonijai laimėjus karą su Rusija, šalies ekonomika pradėjo sparčiai augti ir kalvei prireikė daugiau nagingų rankų. Dabar tai gali skambėti keistai, bet pagrindiniu Y. Sakatos kalvės gaminiu po karo tapo... pieštukai (tais laikais – metalinės laz-

T. Hayakawa mirė 1980 m., palikęs bendrovę „Sharp“ dominuojančią elektronikos pasaulyje.

klio galios elektros varikliu, tais laikais žvėriškai brangiu ir triukšmingu, tačiau padedančiu tvarkytis su sagčių gamybos užsakymais. Tais pačiais metais likimas Tokuji suvedė su jo broliu Masaharu, iš kurio jis ir sužinojo savo tikrąją pavardę – Hayakawa. Juodu įkūrė bendrą įmonę Brolių Hayakawų metalo gamyklą. 1913 m. T. Hayakawa patentavo ir pradėjo gaminti dar vieną populiarų daiktą – virtuvinį vandens čiaupą, o netrukus išsiplėtusi gamykla ėmė gaminti skėčius ir detales rašikliams. Prisiminęs kadaise turguje pardavinėtus nekokybiškus pieštukus, T. Hayakawa nusprendė sukurti idealų pieštuką – tokį, kurio nereikėtų drožti.

Kodėl pieštuką?

delės su grafito šerdele), ir jie sparčiai populiarėjo. Juos gaminti išmoko ir pats Tokuji. Vis dėlto rinkoje konkurencija buvo didelė, kalvio Y. Sakatos gaminami pieštukai – nelabai kokybiški, tad kalvė greitai prisidarė skolų. Pats kalvis dėl nesėkmių sukeltos depresijos atgulė į ligos patalą, o Tokuji naktimis Tokijo turguose pradėjo prekiauti tais nieko vertais pieštukais – tamsa paslėpė jų kokybės trūkumus. Tačiau būtent turguose prasidėjo jo kaip verslininko karjera, ten jis išmoko bendrauti su žmonėmis ir suvokė, kaip pelnyti jų palankumą. 1910 m. Tokuji galiausiai tapo kalviu. Jis buvo beveik beraštis, tačiau vaizduotės jam netrūko. Sykį komedijoje pamatęs, kaip aktoriui juokingai vis atsisega diržas, jis sukū-

rė savo konstrukcijos sagtį, kuri iš esmės skyrėsi nuo tuo metu Japonijoje naudotų su iškirstomis skylutėmis. Tokuji sagtis, pavadinta „Tokubijo“ (mažybine jo vardo forma), neturėjo nė strypelio, įkištą diržo dalį prispausdavo nulenkiamais dantukais (tokią turite ne vienas jūsų, būtent tokios sagtys naudojamos šiuolaikinėje JAV armijoje). Tuo metu Japonijoje jau buvo kilusi naujoviškų vakarietiškų drabužių mada, tad „Tokubijo“ sagtis rinkoje pasirodė pačiu laiku. Pats pirmas kalvėje pasirodęs pirklys užsakė milžinišką jų kiekį – beveik puspenkto tūkstančio. Kad įvykdytų šį užsakymą, Tokuji nusprendė steigti savo bendrovę. Jis pasiskolino pinigų ir 1912 m. atidarė savo kalvę, kuri išgarsėjo įsigytu vienos ar-

Tarp medžio juostelių įdėtus anglies gabaliukus, kuriuos vadino „penicillus“ (lotyniškai „maža uodegėlė“), kaip žąsies plunksnos ar teptuko pakaitą naudojo jau senovės romėnai. Viduramžiais žmonija naudojo švino ir sidabro šerdeles, o mums įprastas pieštukas buvo išrastas 1564 m. Anglijoje, ten aptikus didžiulį juodosios anglies telkinį. Anglis buvo pjaustoma gabalais, iš kurių išdrožtos kvadratinės formos lazdelės buvo dedamos į medinį laikikį. Toks pieštukas buvo vadinamas švininiu, nors švino jame nebuvo nė pėdsako, mat atrastas grafitas (pavadintas graikišku žodžiu, reiškiančiu „rašyti“) buvo vadinamas juoduoju švinu, nes kaip atskira medžiaga net nebuvo žinomas iki pat XVIII a. pabaigos. Anglai dar ilgai buvo pieštukų gamybos monopolininkai, nes niekur kitur gryno grafito nebuvo randama, o jo pagaminti tada dar nemokėta. Tik 1795 m. prancūzas Nicholas Jacques’as Conté patentavo grafito miltelių deginimo kartu su moliu metodą, sukėlusį pieštukų revoliuciją. Pieštukas tapo būtinu kiekvienos pramonės revoliucijos elementu, ir jis buvo reikalingas į tokį istorinį etapą įžengusiai XX a. pradžios Japonijai. Ir nors pieštukas su spyruoklės išstumiama šerdele pirmą kartą buvo patentuotas Anglijoje dar 1877 m., T. Hayakawa sukūrė tobulesnį jo modelį 1915 m. ir pavadino Hayakawos mechaniniu pieštuku – jo viduje esanti plona grafito šerdelė galėjo būti mygtuko paspaudimu pailginama arba sutrumpinama, tokie pieštukai naudojami dar ir dabar.

2016 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Gyvenimas po optimizacijos Jonathanas Swiftas kažkada pasakė: „Šiame pasaulyje nėra nieko pastovaus, išskyrus patį nepastovumą.“ Ir iš tikrųjų, viskas šiuolaikiniame verslo pasaulyje kinta neįtikėtinai greitai.

ar visai neseniai vasara mano veikloje buvo ganėtinai ramus periodas, kai buvo galima skirti daug laiko „užklasinei“ veiklai – neprofesinių knygų skaitymui, vasaros pramogoms ir pan. Tačiau šiemet ji kaip niekada aktyvi. Veiksmo buvo tiek, kad net teko vėlinti knygos išleidimo planus. Nors jau ne kartą rašiau apie vadovų potraukį optimizacijai ir tokio potraukio žalą, o vasariniame „Verslo klasės“ numeryje net visą skyrių tam paskyriau, visgi dauguma užklausų, kurių sulaukiame, – prašymai padėti optimizuoti įmonės veiklą. Optimizavimasis, leaninimasis, efektyvinimasis tampa kasdieniu įmonių gyvenimo reiškiniu net tik ten, Vakaruose, bet ir Lietuvoje. Toks masiškumas paskatino paieškoti atsakymų į klausimą, kurį vienas klientas

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimi r o I van ovo ( V Ž ) n u ot r .

man uždavė dar prieš keletą metų, – o koks tas gyvenimas po optimizacijos? Jeigu pažvelgtume į organizacijų valdymo metodikų evoliuciją, bet kuri plačiai paplitusi metodika tampa nebe konkurenciniu pranašumu, o būtinybe. Ir tuomet reikia naujo kokybiško šuolio. Netgi organizacijos vystymosi etapai yra skirtingi – pradžioje suvaldyti piniginius srautus, vėliau užsitikrinti stabilų augimą, ROI (return on investment – investicijų grąžos) didėjimą. Kiekviename etape reikalingos kitokios priemonės. Žinoma, kol kas kalbėti apie aukštą efektyvumo lygį įmonėse gal kiek ankstoka (ypač Lietuvoje), tačiau kai kurioms jų jau reikia galvoti apie naują lygį, kitaip jos gali pakliūti į stabilumo etapą, kai ima veikti mažėjančios grąžos (diminishing returns) dėsnis. Prie efektyvumo didinimo prisideda

Pernelyg daug dėmesio efektyvinimui skiriančios įmonės iš karštojo savaitgalio nesugebėjo gauti naudos. J u di t o s G r i g e ly t ė s (VŽ) nuotr.

Ekonomistai – tai žmonės, kurie rytoj galės paaiškinti, kodėl šiandien neišsipildė jų vakarykštės prognozės.

ne tik efektyvumo metodikos („Lean“, TOC, „Six Sigma“ ir pan.), bet ir ketvirtoji pramonės revoliucija bei robotizacija. Štai lankydamasis pas vieną savo klientų – spaustuvę – buvau šokiruotas pasiektų įrenginių perderinimo greičių. Įprastai 6–7 spalvų ofsetinės spaudos perderinimas trunka apie pusę valandos. Pritaikius „Lean“ įrankius perderinimą galima sutrumpinti iki 15 minučių. Tačiau šioje spaustuvėje perderinimas vyksta 2–3 minutes. Ir jokio stebuklo nėra – spaudos mašina persiderina pati. Tą pačią savaitę lankydamas audinių gamybos įmonę su jos vadovu kalbėjome, kad dar visai neseniai audimo staklių derinimo trukmė keičiant gaminį buvo matuojama valandomis, nes reikėjo atsukti daug varžtų, pakeisti krum-

pliaračius, vėl prisukti daug varžtų. O dabar tai kelių minučių procesas – USB laik menos prijungimas, programos perrašymas, ir viskas. Žinoma, tokios įrenginių greito perderinimo funkcijos kainuoja papildomai, bet tos papildomos investicijos atsiperka greitai ir eliminuoja vieną dažniausių gamybininkų galvos skausmų – ilgus perderinimo laikus.

Neutralus nėra neigiamo antonimas Dirbdamas su smarkiai suefektyvintomis, išlieknintomis (angl. lean – lieknas) organizacijomis ir klausydamas tokių organizacijų vadovų bei darbuotojų pasisakymų spaudoje, konferencijose ir neformaliose diskusijose, pastebėjau įdomų dėsningu-

mą. Neretai tekdavo išgirsi skundų, kad nustatytos tvarkos sugriūdavo atsitikus „nenumatytiems“ atvejams, bet kartu organizacijos nesugebėdavo pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis (pavyzdžiui, staigiai išaugus paklausai). Natūrali vadovų reakcija į tokius atvejus – noras mažinti neapibrėžtumą ir rasti būdų geriau nuspėti ateitį. Tačiau tai ganėtinai naivus požiūris. Yra tokia profesija – ekonomistai, o jos atstovai mėgina nuspėti ekonomikos vystymąsi. Apie jų sėkmę byloja internetinis folkloras: ekonomistai – tai žmonės, kurie rytoj galės paaiškinti, kodėl šiandien neišsipildė jų vakarykštės prognozės. Nagrinėjant įvairius ateities įvykių spėjimo modelius, į rankas pakliuvo Nassimo Nicholo Talebo knyga „Juodoji gulbė“. Bet

2016 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Karinis perversmas Turkijoje: atverta Pandoros skrynia

Užgautos Recepo Tayyipo Erdo˘G ano asmeninės ambicijos užsienio politikoje vaidina lemtingą vaidmenį. „Reuters“ nuotr.

Liepos 15-osios mėginimas įvykdyti karinį perversmą Turkijoje pasaulį užklupo netikėtai. Tačiau reakcija buvo daugiau nei kukli.

žsienio šalių vadovai labai neskubėdami išsakė palaikymą išrinktai Turkijos valdžiai, daugiausia per antraeilius atstovus, tačiau nuo platesnių komentarų susilaikė. JAV gynybos departamentas nepadarė jokio pranešimo, dar daugiau – nereagavo visiškai. Kelias dienas nebuvo net mažiausios užuominos departamento interneto puslapio naujienų skyrelyje. Vienintelis, kuris žaibiškai dar tą pačią naktį, nelaukdamas ryto, pareiškė palaikymą Turkijos demokratinėms institucijoms, buvo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Didžiosios naujienų agentūros dar ir kitą dieną didesnę dalį savo informacinio laiko tebeskyrė išpuoliui Nicoje, nors karinis perversmas – ne tik kur kas svarbesnis, bet ir šviežesnis įvykis.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

Egidijus Papečkys

Tokią reakciją galima suprasti, prisimenant karinių perversmų istoriją Turkijoje. Visažinė vikipedija leido greitai sužinoti, jog kariuomenė vertė vyriausybes todėl, kad vykdė Kemalio priesakus ir saugojo valstybės sekuliarumą. Kertu lažybų, kad paskutinio žodžio iki įvykių Turkijoje jūs nežinojote. Tačiau po perversmo Lietuvos žiniasklaidoje sekuliarumo išsaugojimas tapo kertine fraze visose pasirodžiusiose apžvalgose. Greitai buvo suformuotas ir visuotinis požiūris: šaunūs kariškiai šį kartą perversmo įvykdyti nesugebėjo, o islamistas ir diktatoriumi siekiantis tapti Recepas Tayyipas Erdoğanas Turkiją pavers islamo valstybe. Ar tikrai viskas taip paprasta? Trumpai apžvelkime tris, mano nuomone, svarbiausius karinius perversmus Turkijoje, įvykdytus 1960, 1971 ir 1980 m. (nors 1971 m.

Turkijos prezidentas tiki, kad jį norėjo nuversti amerikiečiai.

įžvalgos

Masinės kanalų laidotuvės ir istorijų nemirtingumas Kanuose

Trumpalaikį efektą virtualioji realybė pasiekia, tačiau išlaikyti žiūrovo dėmesį ne 2 sekundes, o 2 valandas – kur kas sunkiau. „ R e u t e r s “ nuotr.

Įvairių konferencijų dalyviai įpratę – kiekvienoje jų dosniai dalijami tušinukai ir bloknotai užrašams. Tai tarsi savaime suprantamas mandagumo ženklas.

ad vos nuvykęs į didžiausią pasaulyje kūrybiškumo festivalį „kanų liūtai“ (Prancūzija) stebėjausi nei gausiame dovanų pakete, nei informacijos stende, nei spaudos centre neradęs jokios rašymo priemonės. Nešiojamųjų įrenginių išmanizacija išstūmė rašymą ranka, nieko stebėtina. Bet atrodo, kad toks būdas rašyti net nebesuvokiamas kaip galimybė. Tušinukas mirė? Komunikacijoje įprasta laidoti dar nemirusius. Praėjusio amžiaus viduryje paminklas ant neiškasto kapo buvo statomas kino teatrams. XXI a. jie skaičiuoja pelningiausius metus. Prieš dvidešimtį metų visi sakė, kad „spauda mirė“, bet štai – jūs skaitote šį tekstą spaudoje ir dar sumokėjote už tai kelis eurus. Daugiau nei dešimtmetį „YouTube“ ir pana-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

Justas Rožėnas

J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) n u o t r .

šios platformos įžūliai grasina televizijai, bet reklamos užsakovai vis dar daugiausia pinigų išleidžia žydruosiuose ekranuose. Šiemet didžiausiame reklamai ir komunikacijai skirtame festivalyje „Kanų liūtai“ taip pat vyko laidotuvės. Šį kartą, regis, masinės. Kartu su tušinuku buvo suguldytas kinas, televizija, spauda. Juos laidoti paskatino naujo kanalo – virtualiosios realybės – gimimas. Šis kūdikis Kanuose rėkė taip skardžiai, kad be jo paminėjimo neapsėjo bent pusė pranešimų. Negana to, pagal amžių dar visai jauniems socialiniams tinklams – „Facebook“, „Instagram“ ir „Twiter“ – tarsi buvo įteikti pensininko pažymėjimai. Tai vis dar labai svarbūs kanalai, tačiau vis dažniau primena konvencines žiniasklaidos priemones ir vis rečiau domina jaunąją auditoriją. Šią nišą tiek „Kanų

Kanuose pensininko pažymėjimą jau buvo bandoma įteikti ir „Facebook“.

įžvalgos

JAV RINKIMAI:

iš Donaldo Trumpo maišo lenda posovietinės ylos

„Donaldas Trumpas prisipažino sunkiai suprantantis savo partnerius iš buvusios Sovietų Sąjungos. „ R e u t e r s “ nuotr.

Donaldas Trumpas – ne tik respublikonų kandidatas į JAV prezidento postą. Jis – ir nekilnojamojo turto plėtojimo grupės „Bayrock“, kurios šaknys glūdi Sovietų Sąjungoje, o tarp aukščiausio rango vadovų yra ir nuteistas nusikaltėlis, viešasis veidas.

irmąjį šio amžiaus dešimtmetį d. trumpas užmezgė verslo santykius su neįtikimu partneriu – Niujorko nekilnojamojo turto plėtojimo grupe „Bayrock“, kurią vos prieš kelerius metus buvo įkūręs Sovietų Sąjungoje gimęs atvykėlis į JAV Tevfikas Arifas. Ir respublikonų kandidatas į prezidentus, ir „Bayrock“ buvo įsikūrę „Trump Tower“, jie suvienijo jėgas siekdami vykdyti sandorius visame pasaulyje, pradedant Niujorku, Florida, Arizona ir Koloradu Jungtinėse Valstijose ir baigiant Turkija, Lenkija, Rusija bei Ukraina. Geriausiai žinomas jų bendradarbiavimo rezultatas – „Trump SoHo“, 46 aukštų viešbučio ir kooperatinių butų kompleksas, kurio statyba baigta 2010-aisiais. Šis statinys buvo rodomas per D. Trumpo NBC

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

Gary Silvermanas

televizijos šou „The Apprentice“ („Pameistrys“). Vis dėlto kai 2011 m. D. Trumpas prisaikdintas davė parodymus apie savo ryšius su T. Arifo bendrove, jis prisipažino sunkiai suprantantis partnerius. D. Trumpas teigė žinantis, ką jie veikia, tačiau paaiškino nesąs tikras dėl to, kas jie tokie. „Nežinau, kam priklauso „Bayrock“, – tvirtino D. Trumpas. – Taip niekada ir nesupratau, kam „Bayrock“ priklauso. Žinau, kad tai nekilnojamojo turto plėtojimo bendrovė, kuri yra įvykdžiusi nemažai projektų. Tačiau nežinau, kokia yra jos nuosavybės struktūra.“ D. Trumpo silpnoji vieta kalbant apie „Bayrock“ ypač svarbi šiųmečių rinkimų į prezidento postą kontekste. Jo pozicija Rusijos

D. Trumpas prisipažino sutikęs tapti viešuoju migloto verslo veidu.

visuomenė

Miesto-valstybės Singapūro politikai iki šiol švietimą vertina pirmiausia ekonominio naudingumo aspektu. „ R e u t e r s “ n u o t r .

Kodėl vaikai Singapūre tokie gabūs matematikai?

Paklaustas, kaip jo tėvai reaguotų į prastą testo įvertinimą, Sie Yu Chuahas šypsosi: „Mano tėvai nėra labai griežti, tačiau iš manęs daug tikisi. Privalau gerai mokytis, mokydamasis pralenkti kitus. Būtent to jie iš manęs tikisi.“ Linksmas gležno sudėjimo trylikametis mokosi 2002 m. duris atvėrusioje „Admiralty“ valstybinėje vidurinėje mokykloje, įsikūrusioje šiauriniame Singapūro priemiestyje.

agal tarptautinių mokinių matematikos gebėjimų lyginamųjų vertinimų rezultatus penkių su puse milijono gyventojų miestas-valstybė Singapūras paprastai užima pirmą arba vieną iš pirmų vietų ir didžiuojasi tuo, kad jo švietimo sistema žavimasi labiausiai pasaulyje. 2015 m. gegužę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) paskelbtoje bendrojoje mokinių matematikos pasiekimų lentelėje Singapūras užėmė pirmą vietą iš 76 šalių. Po jo buvo Honkongas, Pietų Korėja, Japonija ir Taivanas. Tyrime dalyvavusių šalių reitingas pagrįstas penkiolikmečių matematikos ir gamtos mokslų gebėjimų testų rezultatais. Jis dar kartą parodė, kad Vakarų valstybėse gyvenantys vaikai atsilieka nuo bendraamžių

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

Jeevanas Vasagaras

Azijos šalyse. Vertinimo lentelėje Jungtinė Karalystė užėmė dvidešimtą, o Jungtinės Amerikos Valstijos – dvidešimt aštuntą vietą. Pasak EBPO švietimo vertinimo programos vadovo Andreaso Schleicherio, pasaulio šalių švietimo ministrų susitikimuose „visi labai įdėmiai klausosi“, kai ateina eilė kalbėti Singapūro atstovui. Pasaulio valstybių vyriausybės siekia įsidiegti Singapūro modelio elementus į savo švietimo sistemas, kad galėtų juos taikyti mokant matematikos ir gamtos mokslų. Naujausias toks bandymas – Jungtinėje Karalystėje, kuri šio mėnesio pradžioje paskelbė, kad pusė visų Anglijos pradinių mokyklų ketina įsidiegti Singapūre taikomą matematikos mokymo stilių. Per ketverius metus tam bus skirta iki 41 mln. svarų sterlin-

Singapūro švietimo sistemoje vyrauja nuomonė, kad visi vaikai viskam gabūs.

laisvalaikis

Trys skirtingos Amerikos

Linksmybės Misisipėje. Pa u lia u s Č i u lad o s n u o t r .

Trys Amerikos. Trys visiškai skirtingos, bet kartu kai ką bendra turinčios Amerikos. Tokios mintys sukosi lėktuve, pakilusiame iš Niujorko oro uosto skristi į Frankfurtą.

uo namo skridau po maždaug dvi savaites šiemet birželį trukusios kelionės, per kurią Jungtinėse Valstijose teko gerinti žurnalistinius įgūdžius ir iš arčiau susipažinti su šalimi, kurioje iki tol dar nebuvo tekę būti.

„Karšti pietūs“ Kelionę pradėjau nuo Naujojo Orleano, beveik visuomet patenkančio į turistų lankomiausių JAV miestų penketuką ar bent dešimtuką. Miesto, kuris dar prieš 11 metų išgyveno totalią humanitarinę katastrofą, kai nesuveikus federalinei apsaugos nuo potvynio sistemai buvo visiškai užtvindytas. Apsauginiam pylimui neišlaikius 50-yje vietų, buvo užlieta daugiau nei 80 proc. miesto teritorijos. Tuomet

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

PAULIUS ČIULADA

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

visoje JAV Meksikos įlankos pakrantėje, bet daugiausia Naujajame Orleane, žuvo per 1800 žmonių, o nuostoliai siekė daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių. Tačiau dabar jau galima konstatuoti – miestas išsilaižė kone visas žaizdas ir vėl vilioja keliautojus tuo, kuo viliojo ir iki potvynio: nepakartojama laisvės ir gyvybės atmosfera, kone visą parą mieste trunkančiomis linksmybėmis, gatvės muzika, savitu džiazo stiliumi, susiformavusiu dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, kolonijinius laikus menančiais pastatais su įspūdingais balkonais turistų labiausiai lankomame prancūzų kvartale ir maistu. Šie dalykai atperka nepatogumus, kuriuos vasarą kelia dieną iki daugiau nei 30 laipsnių pakylanti temperatūra ir milžiniška drėgmė. Dėl šių dviejų „ingredientų“ jutiminė (realio-

Didžiausia kelionės pramoga yra aligatorių, kurių knibždėte knibžda, stebėjimas.

ji) temperatūra Naujajame Orleane man ten lankantis viršijo 40 laipsnių ir priminė garinę pirtį (o taip, švarių marškinėlių reikia pasiimti kuo daugiau!). Beje, apie maistą – daug kur mieste galėsite paragauti kreolų virtuvės patiekalų. Tai ypatinga, tik iš Luizianos valstijos kildinama virtuvė, vienijanti prancūziškas, ispaniškas, Vakarų Afrikos, taip pat vokiškas, itališkas ir airiškas kulinarijos tradicijas. Kitaip tariant, užsisakę kreoliškai paruoštų „Gumbo“ krevečių ar mėsos su ryžiais ir daržovėmis mišinio „Jambalaya“, nusikelsite į tuos laikus, kai Luiziana dar nepriklausė Jungtinėms Valstijoms ir buvo Prancūzijos valdos. Gera atsvara ne visai sveikai tipinei amerikietiškai virtuvei.

Naujajame Orleane galite rinktis iš daugelio turistams siūlomų pramogų, bet pačioje pradžioje jums neabejotinai bus rekomenduota išmėginti plaukimą Misisipe ir vudu arba tiesiog vaiduoklių turą po miestą. Išbandyti teko abi pramogas, bet įspūdį paliko tik viena. Pasiplaukioti Misisipe ir jos deltos pelkynais dažniausiai siūloma pripučiamomis valtimis, o didžiausia tokios kelionės pramoga, žinoma, yra aligatorių, kurių knibždėte knibžda, stebėjimas. Gidas pirmiausia įspėja jokiais būdais nekišti rankų į vandenį ar kitais būdais neerzinti šių padarų. Tačiau vos jiems pasirodžius ima ir... pats įšoka į vandenį jų „paniurkyti“. Už šią išvyką sumokėję 50–70 JAV dolerių, taip pat turėsite

galimybę pasigrožėti medžiais, kurių šaknys kaba ore, ar rankose palaikyti aligatoriuką, kurį valties „kapitonas“ netikėtai ištrauks iš į kelionę pasiimto kibiro. Kai kas pasakytų, kad banalu, bet akims, pratusioms prie Nemuno ar Neries vingių, visa tai regisi gana egzotiškai. Beje, važiuodami link Misisipės turėsite puikią progą pamatyti apleistų namų, kurie taip ir liko stovėti be šeimininkų, kai miestą užliejo potvynis. O antroji pramoga – vadinamasis vaiduoklių ir vudu (kaip amerikiečiai pasakytų, puikus dviejų viename pasiūlymas) turas – nuvylė. Išbandyti ją paskatino tai, kad viena ausimi buvo tekę girdėti apie Naujajame Orleane esą vis dar praktikuojamą vudu religiją, kurią prieš daugybę metų atsivežė čia at-

2016 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Pirkit, nes jų daugiau nebegamina

1955 m. „Porsche 550 Spyder“ iš komiko Jerry Seinfeldo kolekcijos kovo mėnesį buvo parduotas už 5 335 000 dolerių. „ G o o din g & C o m p an y “ / J e ns e n o S u t t o s n u o t r .

„Pirkit žemę, nes jos daugiau negamina“, – kažkada sakė Markas Twainas. Nieko kita jis pasakyti ir negalėjo, nes istorinių automobilių tuomet dar nebuvo. Taigi aš mielai prisidėsiu su antrąja patarimo dalimi: „Pirkit senus automobilius, nes jų daugiau nebegamina.“

š, kaip benzingalvis (nelabai vykęs, bet vienintelis įmanomas vertimas iš angliškojo „petrolhead“), šiek tiek savaip įsivaizduoju civilizuotą valstybę. Man civilizuota valstybė nėra tik tai, kad joje visi laikosi įstatymų, laiku moka mokesčius ir, žinoma, gana gerai gyvena. Man būtinas tokios valstybės atributas yra klasikiniai arba, kaip mūsų oficialiojoje terminologijoje vadinama, istoriniai automobiliai. Paklausite, kodėl? Pirmas atsakymas bus naivus, vaikiškas ir netgi kvailas – man jie labai gražūs. Na gerai, ne visi gražūs, bet dauguma tikrai. Be to, jie visai puikiai atspindi ir šalies ekonominę gerovę, taip tarsi parodydami, kad šalies automobilių parkas jau pasiekęs brandžią fazę, kai dominuoja gana nauji automobiliai, o šalia jų yra apčiuopiama dalis

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

Paulius Gaurilčikas

j u di t o s g r i g e ly t ė s ( V Ž ) N UOTR .

gerai prižiūrimų istorinių transporto priemonių. Žinoma, mes šios fazės dar nepasiekėme, bet jau po truputį atsikratome Europos automobilių sąvartyno vardo, ir tikiu, kad esame pakeliui.

Gera investicija Stebiu istorinių automobilių kainas jau gerus 10 metų ir (bankininkai, sukluskit) galiu drąsiai teigti, kad tai viena geresnių investicijų šiuo metu. Daugelis mašinų per tą dešimtmetį pabrango vos ne dvigubai, ir, atrodo, toks judėjimas dar laikysis. Žinoma, tokio didelio augimo tikėtis turbūt nerealu, bet pati tendencija greičiausiai nesikeis. Kaip minėjau, tokių automobilių jau nebegamina, jie sensta, jų lieka vis mažiau, o norinčių įsigyti tik daugėja. Prie pirkėjų aktyviai jungiasi ir prakutę

Daugelis mašinų per dešimtmetį pabrango vos ne dvigubai, ir, atrodo, toks judėjimas dar laikysis.

Pirkit, nes jų daugiau nebegamina

kinai – jiems amerikietiškas ar europietiškas istorinis automobilis jau tapo neabejotinu statuso simboliu. Taip, aš stebiu automobilių kainas, siekiančias 5000–15 000 eurų, ir sutinku, kad toks mano rinkos tyrimas bei išvados yra mėgėjo lygio. Bet ekspertai tvirtina visiškai tą patį. Štai Dietrichas Hatlapa (kuris yra diplomuotas finansininkas, ilgai dirbo su įvairiais investiciniais projektais ir padarė gerą karjerą ING banke) dar prieš keliolika metų pastebėjo tą patį. Jo ir draugų (jie visi sėk mingi bankininkai, taigi ir automobiliai atitinkami) turimi reti „Porsche“, „Ferrari“ ar „Aston Martin“ per dešimtmetį pabrango kelis ar net keliolika kartų. Pasidomėjęs Die trichas suprato, kad tai yra visiškai nearti

dirvonai, niekas iki šiol rimtai netyrinėjo tokių automobilių sandorių istorijos, niekas nebuvo padaręs jokių rimtesnių vertės kitimo grafikų, ką ir kalbėti apie kokius nors finansinius indeksus. Draugai susėdo ir 2007 m. įkūrė „Historic Automobile Group International“ (HAGI), kuri pradėjo stebėti retų klasikinių automobilių sandorius. Taip, tai jau elitinė lyga, nes HAGI Top indeksas sudarytas vos iš 50 klasikinių automobilių. Kriterijai buvo pasirinkti tokie – pagaminta ne daugiau nei 1000, kiek vienas vertas ne mažiau nei 100 000 svarų ir yra gana paklausus tarp labai turtingų kolekcininkų. Nenuostabu, kad sąrašas sudarytas beveik vien iš retų „Ferrari“, „Bugatti“, „Aston Martin“, „Alfa Romeo“, „Pors-

che“ ir „Mercedes-Benz“ automobilių. Nors galima rasti ir, pavyzdžiui, daugeliui jau nežinomą „Duesenberg Model J“ arba originalų pirmos kartos „Ford GT40“. Iš viso pasaulyje tokių transporto priemonių, kurios patenka į indeksą, yra apie 20 000. Beje, HAGI Top yra rimtas finansinis indeksas – jie skaičiuoja ne tik automobilių kainas, bet ir rinkos kapitalizaciją, naujausiais paskelbtais duomenimis, vidutiniškai vienas automobilis kainavo 285 000 svarų (apie 337 000 eurų), o visų jų rinkos kapitalizacija siekė 5,2 mlrd. svarų (apie 6,2 mlrd. eurų). Be HAGI Top, HAGI turi ir dar kelis indeksus, parodančius atskirų markių („Mercedes-Benz“, „Porsche“ ar „Ferrari“) kai kurių modelių kainų kitimą. O visus šiuos indek-

2016 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

„Audi R8“ ir vienas greitas ratas Sėdžiu susikaupusi taip, kad tyla automobilio salone net spengia. Viskas, ką girdžiu per šalmą ant galvos, – tai ūžiantis kraujas, gerokai praskiestas adrenalinu, ir vis garsiau tuksinti širdis.

Į Latviją „Audi“ atstovai atvežė daugiau nei 20 naujausių „Audi R8 V10 Plus“. D in o s S e r g ij e nk o n u o t r .

Milžiniški stabdžių diskai užtikrina, kad vos prisilietus prie stabdžio pedalo automobilis klusniai stoja. D in o s S e r g ij e nk o nuotr.

er tą tuksėjimą vos išgirstu traškančioje racijoje instruktoriaus anglišką: „You may go now“ (angl. Tu gali važiuoti). Garsiai iškvepiu visą plaučiuose esantį orą ir minu akceleratorių. Be gailesčio, iki galo ir, kad būtų užtikrinčiau, dešinę koją įremiu į dugną. Man už nugaros, kur, beje, tik stiklu ir šokia tokia apsauga nuo salono atskirtas dirba V10 formos motoras, pasigirsta griaustinio ir nedidelių sprogimų simfonija. Pagreitis toks, kad prie sėdynės prisiploju, o kaklo raumenys įsitempia bandydami atlaikyti nevalingai atgal besilošiančią galvą. Tačiau prieš akis tiesioji, todėl kad ir kas vyktų, dešinės kojos nuo akceleratoriaus netraukiu. Ir visiškai netikėtai suvokiu, kad greitėju taip sparčiai, kaip, atrodo, niekada nesu

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

DINA SERGIJENKO

j u di t o s g r i g e ly t ė s ( V Ž ) N UOTR .

greitėjusi. Ir tą akimirką pirmą kartą per ketverius metus, kai bandau įdomiausius ir greičiausius automobilius, man pasidaro baisu. „O, mėšlas. Mėšlas, mėšlas“, – sukasi galvoje ir, supratusi, kad greičiau, nei tikėtasi, priartėjo 90 laipsnių statumo posūkis, minu stabdžius, atlaikau perkrovą, suku vairą ir nukreipiu automobilį į posūkio vidų, o tuomet, išnaudodama visą trasos plotį, vėl neriu į tiesiąją. „Perfect (angl. puiku)“, – girdžiu iš racijos ir lėtai atgniaužiu pirštus, tvirtai laikančius vairą. Maždaug taip atrodė mano pažintis su įspūdinguoju „Audi R8“. Tuo pačiu, kurį vairuojant Egidijų Dragūną–Selą sulaikė pareigūnai, tuo pačiu, kurį pamatę gatvėje ap-

Visgi pasitikėti žurnalistais ir leisti jiems bandyti automobilius be jokių ribų rengėjai nesiryžo.

„Audi R8“ ir vienas greitas ratas

linkiniai tarsi jogai išsisuka keisčiausiomis pozomis. Kiek nejaukią pažintį mes pradėjome ne šiaip kokiame lygiame Vokietijos „autobane“. Toli gražu. Padėjusi parašą ant susitarimo, kad jeigu kvailiosiu, iš savo kišenės turėsiu iškrapštyti 10 000 Eur, prie R8 vairo sėdau Latvijos lenktynių trasoje, dar žinomoje Bikerniekų vardu. Toje pačioje, apie kurią kalbėdami sportininkai sako, kad ji, žinoma, kiek geresnė nei lietuviškasis „Nemunas“, tačiau iššūkių netrūksta ir čia. Pavyzdžiui, visiškai šalia trasos esantis miškas, betoninės sienos ir pan. Kitaip tariant, progų susimauti – su kaupu.

Šlifuoti posūkius Sportinė „Audi“ kupė, prie kurios vairo sėdau, buvo viena iš 22, „Audi“ atstovų Baltijos šalyse atsivežtų į Latviją. Prie šių dviviečių „V10 Plus“ modelių renginio organizatoriai pridėjo dar kelis „RS6 Performance“ ir „RS7 Performance“ modelius, turinčius panašios galios motorus ir pasižyminčius gana panašiomis savybėmis. Kas nutiktų, jei visas arklio galias, slypinčias šių sportinių automobilių varikliuose, paverstume žirgų kaimene? Skaičiuokite patys – daugiau nei 30 automobilių, kurių kiek vieno variklio galia perkopia 600 AG. Visgi aklai pasitikėti žurnalistais ir leisti jiems bandyti superautomobilius be jokių ribų (nors ir pasirašius nemažos vertės pasižadėjimą) rengėjai nesiryžo. „Pirmiausia mokysitės važiuoti lenktynių trasoje“, – paaiškino raudonais marškinėliais vilkintis instruktorius iš Vokietijos, išvydęs, kaip nekantriai trypčioju ir žvalgausi, kurgi tie R8 rakteliai. Nusivylusi atsidūstu, nes įprastai tokios pamokos lenktynių trasoje reiškia, kad instruktorius važiuoja priekyje, aplenkti jį draudžiama, o jis, dažniau žiūrėdamas į galinio vaizdo veidrodėlį nei į priekį, taikosi prie lėčiausio grupės dalyvio. Netrunka paaiškėti, kad nuogąstauju veltui. Instruktorius, paaiškinęs pirmąją užduotį – atvažiuoti pagreitėjus iki 100 km/val. iki stataus posūkio, stabdyti, nerti pastoviu greičiu į posūkio vidų ir išvažiuoti iš jo greitėjant bei išnaudojant visą trasos plotį, – slepia savo vairuojamą ryškiai raudoną R8 toliau nuo trasos. Na, dėl viso pikto, mat posūkis status, oras nuo karšio net raibuliuoja, tad iščiuožti persistengus – visai paprasta.

2016 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Mirties trimitai ir kitos miško gėrybės Jeigu prancūzas ar vokietis virtuvės šefas išgirstų lietuvius vasaros pabaigoje skundžiantis, kaip jie „į voveraites jau nė žiūrėti nebegali“, greičiausiai griebtųsi už širdies.

is lietuviui įprastas ir niekuo neypatingas grybas, tinkamas nebent parduoti supirkimo punkte, Vakarų Europoje yra labai vertinamas, kone kaip trumai ar bent jau kaip briedžiukai. Žinoma, iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad tose užsienio šalyse mergoms visai nebūtina rinkti grybų ar uogų, kad pridengtų savo nuogybę. Į žmones, aušrai brėkštant lėtai vaikštinėjančius po mišką su peiliais rankose, užsieniečiai žiūri įtariai ir pagarbiai, kaip į šamanus, atliekančius nesuprantamą ritualą, o dar dažniau – kaip į bepročius, ieškančius sau greitos mirties. Juk iš tiesų užtenka tik vienos klaidos, ir padariniai, supainiojus baravyką su musmire, gali būti labai liūdni. Dzūkams tokie nuogąstavimai kelia tik atlaidų šypsnį, o toji saujelė voveraičių, kurią

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

GIEDRIUS VILPIŠAUSKAS

užsieniečiai perka iš prekybos centro iš milžiniškus pinigus kaip didžiausią gardumyną, išvis priverčia prunkštelėti. Juk patyrusio grybautojo rankose po trijų valandų pasivaikščiojimo miške gali atsirasti keliolika kilogramų šių oranžinių gražuolių. Tačiau greičiausiai dėl tos pačios priežasties, dėl šio pertekliaus lietuviai iki šiol mano, kad voveraitės – tai grybas, beveik neturintis skonio ir tinkamas tik parduoti. Va baravykai, raudonikiai, šilbaravykiai – kitas reikalas, jie skanūs, kvepia, o šitos, kaip dzūkai vadina, „lepeškos“, – kokia gi iš jų nauda?

Taigi – kokia nauda Jeigu pauostytumėte šviežutėles, ką tik surinktas voveraites, jeigu atidžiai įsiklausytumėte į visas jų aromato natas kaip vyną ragau-

Rūkyti lašinukai visada dera su grybais, nes pabrėžia miško paklotės, žemės aromatus, o grietinėlė (ar gera grietinė) sušvelnina, sutirština, sujungia visus aromatus kartu. Gi e d r ia u s V il p i š a u sk o n u o t r .

Apvirtos voveraitės kulinariniu požiūriu bus negrįžtamai sugadintos.

Mirties trimitai ir kitos miško gėrybės

jantis žinovas, galėtumėte tikrai nustebti. Žinoma, pagrindiniai aromatai – tai miško paklotės, samanų ar drėgnos žemės, kitaip tariant, voveraitės kvepia ta aplinka, kur buvo surinktos. Tačiau taip pat labai nesunku atskirti dar ir porą kitų gana ryškių natų. Šviežios voveraitės kvepia prinokusiais abrikosais ir juodaisiais pipirais. Šis kvapas yra aiškiai jaučiamas, bet kartu gana švelnus, jį nesunku užgožti. Jau po dienos, o juo labiau po dviejų šio aromato beveik nebeliks, jis išsigaruos. Todėl iš voveraičių patiekalą ruošti geriausia tą pačią dieną, kai jas surinkote. Greičiausiai tas faktas, jog mūsų šalyje voveraičių per trumpą laiką galima pririnkti didžiausius krepšius, ir nulėmė tai, kad čia jos ne itin mėgstamos. Tačiau priežastis,

deja, yra ne patys grybai, o šiurkščios jų apdorojimo klaidos. Didelė dalis aromato prarandama jau vien jas nuplovus, kaip pas mus populiaru, dideliame kiekyje vandens, pamirkant, kad žemės nusėstų ant dugno, o grybai išplauktų į paviršių. O iš tiesų jas reikėtų tiesiog nuvalyti drėgnu skudurėliu arba bent jau stengtis, kad vandenyje mirktų kaip įmanoma trumpiau. Antroji klaida, kurią vienos po kitų tiražuoja kulinarijos knygos ir bobučių išminties prisiklausiusios supermamos, – voveraičių apvirimas. Maždaug 90 proc. grybų masės sudaro vanduo, kuris kaitinamas išsiskiria, o grybų tūris smarkiai sumažėja. Nenuostabu, kad praktiškos šeimininkės pirmiausia skuba juos apvirti: taip paruošti jie

ilgiau laikosi, užima kur kas mažiau vietos šaldytuve. Tačiau išsiskyręs grybų skystis ir yra didžioji dalis skonio ir aromato. Apvirtos voveraitės išties užims kur kas mažiau vietos, tačiau kulinariniu požiūriu jos bus negrįžtamai sugadintos, ir į patiekalą dėti tinka tik kaip užpildas, ne itin pakeičiantis bendrą skonį. Bet juk ne žalias voveraites valgysim, tiesa? Vis viena juk teks jas kaitinti, ir, nori nenori, skystis iš jų išsiskirs. Tačiau pasitaikius progai pamėginkite štai tokį būdą: keptuvėje įkaitinkite sviesto ir priberkite ją pilną voveraičių. Jokio papildomo skysčio nepilkite, tiesiog uždenkite keptuvę dangčiu ir pakaitinkite apie penkias minutes ant didelės ugnies, kad grybai suglebtų, bendras tūris sumažėtų ir voveraitės imtų plaukioti savo pačių sultyse. Jau vien nuo to, kad virė be jokio papildomo vandens, voveraitės kvepės daug stipriau. Pačius grybus galima išgriebti kiaurasamčiu (jie bus visai išvirę jau po penkių minučių), o likusį skystį padidinus ugnį nuvirinti, kad jo liktų vos keli šaukštai. Taip jo skonis koncentruosis, o šį skystį įmaišę į paruoštą patiekalą nustebsite, kaip stipriai ir maloniai gali kvepėti paprasčiausios voveraitės. Žinoma, vien savo sultyse patroškintos voveraitės – tai dar ne patiekalas. Tačiau jeigu atskiroje keptuvėje pakeptumėte truputį smulkiai supjaustytos kaimiškos rūkytos šoninės su tokiu pat kiekiu sviesto, spirgus išgriebtumėte, likusiuose riebaluose pakepintumėte vieną ar du kubeliais supjaustytus valgomuosius svogūnėlius, šiek tiek apkeptumėte iš savo skysčio išgriebtas voveraites, įpiltumėte truputį grietinėlės ir nuvirinto voveraičių skysčio, gautumėte nuostabų priedą prie virtų bulvių, kurio aromatai užpildys visą virtuvę. Rūkyti lašinukai visada dera su grybais, nes pabrėžia miško paklotės, žemės aromatus, o grietinėlė (ar gera grietinė) sušvelnina, sutirština, sujungia visus aromatus kartu. Pabaigoje užtenka tik pasūdyti, įmalti pipirų, suberti lapelius nuo kelių čiobrelio šakelių ir jau visai pabaigoje išjungus ugnį pabarstyti krapais. Voveraičių skysčio galima ir nenuvirinti. Pakepinkite keptuvėje maždaug 2–3 cm kubeliais supjaustytos kiaulienos nugarinės, kad paskrustų. Mėsą išgriebkite, likusiuose taukuose pakepkite aromatinių daržovių: svogūnų, morkų, salierų. Suberkite mėsą atgal su daržovėmis ir užberkite dideliu kiekiu

2016 RUGSĖJIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

Ernestas Parulskis

Vaiv o s A b r o mai t y t ė s n u o t r .

Snobiška bomba Neslėpsiu, nenuliūdau. Net atvirkščiai – buvau visiškai patenkintas. Žinoma, negaliu sakyti, kad skambučio iš tikrai madingo žurnalo ir pasiūlymo pasikalbėti su manim mano buto interjere laukdavau kiekvieną rytą, bet jo sulaukęs – nenustebau. Nes turiu ką pasakyti, paaiškinti ir pamokyti. gal net ir parodyti. štai darbo stalas. Ką jis pasakoja apie šeimininką? Švarus paviršius ir nešiojamasis ant jo. Kitaip sakant, supratau – nieko intriguojančio jis nepasakoja, ir nedelsdamas suirzau. O juk jie mėgsta fotografuoti stalus ir duoti skaitytojams kokią nors pikantišką detalę. Fajansinį delfiną, rankų darbo senelio piniginę ar net demonstratyviai demokratišką daikčiuką – „Iki“ magnetą su Bartu Simpsonu. Ištraukiau stalčių. Viduje buvo tokia pati ideali tvarka kaip ir viršuje. Iš specia lios smulkioms matavimo priemonėms skirtos dėžutės paėmiau šviežiai nusipirktą mechaninį skaičiuotuvą. Puikus daiktas – paspaudi mygtuką, skaičių eilėje pasisuka ratas ir išlenda vienetas. Dar kartą paspaudi – išlenda dvejetas. Tokius skaičiuotuvus naudoja stiuardesės ir nemokamų renginių organizatoriai – žmonėms skaičiuoti. Aš prie-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

taisui esu numatęs kitokių objektų skaičiavimo ateitį. O jei paklaus – kokią ateitį? Na, atsakysiu, skaičiuotuvo man reikia... Vėliau, vėliau sugalvosiu. Jis buvo panašus į futbolo teisėjo švilpuką su skaičiais ir ant plyno stalviršio gulėjo labai įžūliai. Atrodė kaip nežinomos ideologijos simbolis. Dar blogiau – vienišas skaičiuotuvas gali išprovokuoti nemalonų pranešimą apie mano norus savo humanitarinių tyrimų minkštumą kompensuoti tiksliųjų mokslų, šiuo atveju – statistikos, įrankiais. Prietaisas grįžo į stalčių. Trumpam, nes pagalvojęs nusprendžiau – taip, aš noriu legitimizuoti filologiją per skaičius ir nereikia to slėpti. Taip pat prisiminiau papasakotiną istoriją. Skaičiuotuvą nusipirkau smulkių dovanų parduotuvėje. Šiek tiek sutrikau, pamatęs pakuotę. Polimerizuoto kartono gabaliukas skelbė, kad rankose laikau „Licznik podrywa

cza“. Nieko sau, pamaniau, duoda lenkai. Sprogdintojo skaičiuotuvas. Po sekundės supratau, kad perskaičiau netiksliai, pridėjęs vieną raidę – „Licznik porywacza“, priekabiautojo skaičiuotuvas. Kitoje pakuotės pusėje atradau naudojimo instrukciją, skelbiančią apie puikią galimybę skaičiuoti nukabintas panas. Na, o namuose dar sužinojau, kad klaidingai perskaitytas „podrywacz“ reiškia ne teroristą, o mažiau grėsmingą „grobiką“. Jei žurnalistė paklaus, papasakosiu, kaip lenkų prekiautojai puikiai rebrendino, ne, reneimino?.. Reaproprijavo? Aproprijavo kitą paskirtį senai prekei. Jo, maždaug taip. Stalas tebebuvo niūriai tuščias. Priekabiautojo žvilgsniu apžiūrėjau kambarį. Sofa, kėdės, augalas, dar vienas augalas, dėžutė su nupieštu šiltnamiu, maišelis, ant sienos kabo kadaise padovanotas nemalonus natiurmortas su gvazdi-

Aidas Puklevičius

Savaitgalio akcija, nesudrebinusi pasaulio Kiekvieno kūrybininko gyvenime būna momentas, kai jis išgirsta vieną iš trijų pačių baisiausių frazių. Kad ir kaip būtų keista, tai visai nėra kaltinimas plagiatu.

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

tokias baisias insinuacijas kiekvienas kūrybinių industrijų atstovas yra įpratęs ramiai atremti flegmatišku „tai gal dar saulėlydį užpatentuosit?“ O priremtas prie sienos, kad čia ne saulėlydis, o tiksliai nukopijuota tris dešimtmečius ir tūkstantį kilometrų nutolusi reklamos kampanija, atžariai murma, jog kiekvienas kūrėjas turi teisę į kultūrinio palikimo kūrybinę reinterpretaciją. Ir tai nėra kaltinimas, kad visas sumanymas atsiduoda naftalinu, kiču ar laida „Duokim garo“, nes tai irgi patogu atremti filosofiniais apmąstymais, kad nevalia menui atitrūkti nuo liaudies, vartotojas, žinia, visuomet teisus, masinis skonis yra geriausias amžių patikrintų tradicijų rodiklis, žodžiu, nekniskit man proto. Ir tai netgi nėra priekaištas išsisėmus. Nes atsakyti į jį kūrybininkas visuomet turi paruošęs smulkmenišką statistiką, kiek pastaruoju metu jam reikėjo pagimdyti einamojo šlamšto, keliuose smegenų šturmuose jo išsėdėtos nuospaudos ant užpakalio, į kiek elektrinių laiškų atsakyta nagrinėjant kablelio nebuvimo problemą reklaminiame šūkyje. Ir taip toliau, ir panašiai. Negi gali tokioje atmosferoje stabiliai spinduliuoti vien žaižaruojančias idėjas? Kur tau... Ne, kūrybininkas daug labiau bijo kitų trijų frazių. Pirmoji yra atlapaširdiškas kliento prisipažinimas, kad nori wow efekto, bet biudžete švilpauja tokie griausmingi skersvėjai, kad net kurtina. Taip padrąsintas sukurti „Mercedes“ už „Zaporožiečio“ kainą, kūrybininkas atsidūsta ir keikdamas tą akimirką, kai nesiryžo emigruoti skusti silkių į Norvegiją, sėda prie savo molberto, etiudų sąsiuvinio ar kompiuterio. Antroji yra toks pat atlapaširdiškas kliento atodūsis – supranti, be to, ką buvom tau uždavę, reikės padaryti dar krūvą kitokių dalykų. Bet visiems galioja tas pats mirtinbrūkšnis. Dalykai turi gulti ant mano stalo D dieną, nulis valandų, nulis minučių. Tada kūrybininkas dar kartą rimtai susimąsto, kad, tiesą sakant,

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

silkių apdorojimo karjera už poliarinio rato nėra tokia jau ir gėdinga perspektyva. Ir vėl sėda prie molberto, kompiuterio ar smuiko. Tačiau jas visas permuša iš pažiūros visiškai nekalta, netgi, sakyčiau, įkvepianti svajonė. Norėčiau, sapnuoja klientas atmerktomis akimis, ko nors tokio originalaus, to, ko dar niekas nedarė. Norėčiau, toliau veria jis kvapnius horizontus ir akimoju juos nuspalvina pasteliniais potėpiais, drąsos laužyti stereotipus, apversti viską aukštyn kojomis, trinktelėti durimis, sudrebinti pasaulį. Kūrybininkas jau net kvėpuoti bijo, kad tik nesutrukdytų šitos nuodėmingos vizijos, kuri jam skamba gražiau nei visi šv. Antano gundymai dykumoje. Jis vogčia bando sau įžnybti – ar tik nesapnuojąs. O kai skausmas dilbyje patvirtina – ne, tai ne sapnas, tai nuoga tikrovė, jis šlovina save už tai, kad turėjo pakankamai kantrybės ir atsispyrė pagundai leistis silkių emigracijos takais. Atsispyrė ir sulaukė. To, apie ką svajoja kiekvienas kūrybininkas. Na taip, kartais jis šiek tiek pasiseilioja apie „Kanų liūtus“. Būna, kad suima diegliai ir dėl Holivudo. Pasitaiko, kai mato save atsiimantį Goncourt’ų, Pulitzerio, na, iš bėdos Bookerio premiją. Tačiau labiausiai jis svajoja apie idealų klientą. Tokį, kuris tiki visomis kūrybininko idėjomis, kuris kiekvieną pristatymo skaidrę palydi susižavėjusiu „Ak!“, kuris niekuomet nesikiša į kūrybos procesą, niekuomet nesako: „O kodėl čia toks šriftas? Ir gal jį pastumti kairiau, nes užstoja mano dešrą.“ Ir, savaime suprantama, tokį, kuris visuomet laiku apmoka sąskaitas. Ką ten apmoka, pats tai primena kūrybininkui kurtuaziškai pridurdamas: „Žinau, jums, meno žmonėms, ne tokios žemiškos materijos galvoje, tai, sakau, pats priminsiu.“ Iki šiol mūsų vargšas kūrėjas manė tokius klientus besiveisiant tik saviauklos knygose. Tačiau dabar, išgirdęs jo bebaimes vizijas, jis pradeda tikėti ir tuo, kad Kalėdų Senelis vis dėlto egzistuoja, o silikoniniai implantai, atvirkščiai, – propagandinis pramanas.

Todėl iškart, kad, ginkdie, šis stebuklas nepranyktų, jis užsidaro studijoje ir ima kurti meną. Sudeda į jį visas savo nerealizuotas svajas, visas paraiškas bookeriams, pulitzeriams ir goncourt’ams, visą praeities titanų palikimą. Dirba negailėdamas nei savęs, nei paros meto, per kurį jį ištinka dar vienas nušvitimas. Ir pagaliau ateina toji diena, kai kūrybininkas Davido Copperfieldo vertu judesiu nutraukia nuo savo idėjos maršką. Jis laukia kliento alpulio, nes taip tikrai niekas nedarė, čia ne šiaip sau proveržis, čia visa proskyna prakirsta sustabarėjusiame pasaulyje, to negali vadinti integruota reklama, negali vadinti turinio rinkodara ar viešaisiais ryšiais, tai visų šių disciplinų lydinys, apkaišytas inkrustacijomis ir palydimas iškilmingos vargonų muzikos. Tačiau klientas pabaksnoja šratinuku į stalą ir tokiu pavargusio apeliacinio teismo pirmininko balsu klausia: „Ėėėė, šita, taip, originalu, nesakau. O niekas kitas nėra taip daręs?“ Kūrybininkas pabąla ir ima pjaustytis venas, įrodinėdamas, kad tokio dalyko šioje Saulės sistemoje niekada ir niekur nėra buvę. Tada klientas patikslina savo klausimą: „Matai, jeigu niekas nėra daręs, tai iš kur mes žinosime, kad tai veiks?“ Venos pačios užsitraukia iš įsiūčio, išgirdusios tokias erezijas, o kūrybininkas prapliumpa purslais, kurie dėlioja jo idėjos strateginius, operatyvinius ir taktinius pranašumus. Po šitos perspektyvinės įžvalgos klientas dar labiau tikslina savo mintį: „Tas tai taip, bet gal geriau saugesniu keliu eiti? Paprastesniu?“ Ir jis vikriai parodo kūrybininkui, kaip iš jo idėjos išminusavus šitą aspektą, aną dėmenį, trečią veiksnį ir ketvirtą priemonę originalus sumanymas išlieka, o jo realizavimas tampa daug paprastesnis ir labiau prognozuojamas. Sukrėstas kūrybininkas meta maršką atgal ant savo neišnešioto šedevro ir vėl užsidaro studijoje. O ten didelėms raidėmis ant molberto užrašo „Akcija dešroms“.

Sigita Šimkutė

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Viva la praktika Nebloga buvo vasara. Daug lietaus, mažai saulės – pats tas darbui naujame, dar statybinėmis medžiagomis dvelkiančiame verslo centre. Pagaliau tie keli šilumos protrūkiai išsinešdindami prigriebė dėmesį blaškančias plonas sukneles ir trumparankovius administratorių marškinėlius, vis dažniau koridoriuje sutiksi švarką, o ne erzinančiai įdegusią fizionomiją su besilupančia nosimi. ar gera buvo vasara jūsų įmonei, galite spręsti ne tik iš nesmukusių pardavimų (jei nesate šaldytos produkcijos gamintojai, turiu omeny, ledus), bet ir to, kiek praktikantų sugebėjote priimti. Nes praktika yra labai svarbus verslo sėkmės rodiklis. Paskelbtas praktikos skelbimas visiems trimituoja, kad arba jūs neturite pakankamai išteklių, todėl jums reikia studento, kuris „besimokydamas“ vasarą pas jus galėtų parašyti vieną kitą pranešimą spaudai, suredaguoti pasenusį įmonės tinklalapį arba atlikti keliolika skambučių per dieną, arba, atvirkščiai – jūs turite milžiniškus išteklius, tarp kurių būtinai atsiras kokia Nijolė, kuri vargšą praktikantą prižiūrės, jam kantriai aiškins, kaip veikia duomenų bazė, ir pasibaigus praktikai parašys universitetui skirtą studento įvertinimą. Nereikia klausti, kurį iš šių variantų taikys jums, jei esate maža įmonė, ir kurį – jei didelė. Bet kuriuo atveju paskelbta praktika reiškia, kad jūs esate atviri priimti naują žmogų ar net kelis. To gali norėti bet kas, bet realiai

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

sugeba ne visos įmonės. Tiesa, ne visi sulaukia praktikantų, bet apie tai kiek vėliau. Priimti praktikantą reiškia parūpinti jam laisvą darbo vietą ir duoti jam tinkamų užduočių. Laikai, kai jauni berniukai ir mergaitės virdavo biuro vilkams kavą, nešiodavo dokumentus ar darydavo jų kopijas, inventorizuodavo seniai apkerpėjusius sandėliukus ir užsiimdavo kitais nereikšmingais darbais, jau seniai praėjo. Dabartiniai praktikantai į biurą įžengia kumščiuose gniauždami sunkiai tvardomas ambicijas ir svajones užkariauti pasaulį, tai yra jūsų įmonę. Jie neis plauti direktoriaus kavos puodelio, nebent tai būtų trečia praktikos savaitė, o bosas spėjęs įrodyti esąs savas bičas, skiriantis penktą „iPhone“ nuo šešto. Ir jie labai labai nenori dirbti to, kas, jų nuomone, nevertinga. Dar praktikantai skeptiškai žiūri į nemokamas praktikas – jums atleidžiama, jei esate bankas ar viena stambesnių IT įmonių, galinčių pasiūlyti daugiau nei stalo futbolas per pietų pertrauką. Tačiau vargas jums, jei

esate mažutė įmonėlė, žadanti labai jau nekonkrečias įdarbinimo galimybes pasibaigus praktikai. Tie jauni žmonės nori rezultato dabar – jie sutinka palaukti, kol iškeps pyragas, tik tuo atveju, jei belaukiant juos vaišinsi sausainiais. Jei kalbame ne apie pinigus, praktika prestižinėje įmonėje, įsikūrusioje naujame verslo centre, kur virtuvėlėje stovi šaldytuvas su veganiškais sulčių kokteiliais arba silpnaisiais alkoholiniais gėrimais, kur kiekvienas gauna naują kompiuterį ir abonementą į antrame aukšte esantį sporto klubą, puikiai patenkinta kasmet augantį praktikantų alkį. Tiesą sakant, jie slapčia norėtų, kad už tokią praktiką sumokėtų jų tėvai. Ir jie patys nebenori sėdėti tyliai jiems paskirtame kabinete, kukliai triūsdami prie patikėtos užduoties, – ne, praktikantai ateina į biurą dirbti ir gyventi darbo dieną šimtu procentu. Todėl jie lenda į susirinkimus, aktyviai dalyvauja rytinėse kavos gėrimo ceremonijose ir smarkiai jaudinasi, jei jų nepriima į kolektyvą, – praktikantai nori būti inte-

Jurga Vilpišauskaitė J u r g o s V il p i š a u skai t ė s n u o t r .

Naduro niujorkiečiai Tyla

1950-aisiais Goco, maltietiškai tariamos Audeš (Għawdex), salos gyvenimo ritmas sulėtėjo. Paviešėti atplaukusiems giminaičiams iš Maltos čia būdavo neįprastai tylu. Be pilkų autobusų, saloje važinėjo ir keletas automobilių. Jie, kaip visada, sustodavo pavežti pėsčiųjų, lipančių į kalną nuo kelto. Išeidami į parduotuvę vietiniai duryse palikdavo raktą. Jei netyčia kaimynas pritrūktų citrinų, galėdavo užėjęs jų pasiimti. Kai nepažįstamasis gatvėje sustabdydavo vietos gyventoją paklausti kelio, jis visada padėdavo. Bet užklaustas, kur gyvena vienas ar kitas žmogus, niekada neatsakydavo.

Šventės procesija.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

„Matyt, jis skolingas pinigų, ir dabar jo ieško norėdami susidoroti“, – atsargiai galvodavo sutiktasis ir kortų neatskleisdavo. Taip nebyliai gociečiai gindavo ir saugodavo vieni kitus.

Namai Bazė per karą buvusi sala neteko darbo vietų, ir jaunuoliai po vieną ėmė emigruoti į Niujorką. Naduro miesto gyventojas, sulaukęs dvidešimties, atsidurdavo Niujorko Kvinso rajone. Jis dirbdavo išsilavinimo nereikalaujantį administratoriaus darbą – taisydavo namo gyventojų techniką, varvančius čiaupus ir šaldytuvus. Apsigyvenęs to paties daugiabučio rūsyje, nekišdamas nosies laukan praleisdavo išti-

Pučiamųjų orkestras.

sus metus, tik retkarčiais užsukdamas į Maltos Centrą Astorijoje išgerti alaus ir suvalgyti sluoksniuotos tešlos pastizzi pyragėlių su žirnių įdaru. Po dešimties metų darbo jaunuolis nusipirkdavo didžiulį amerikietišką Mustangą ir grįždavo namo į gimtąjį Nadurą. Prieš išvažiuodamas parduodavo darbo vietą salos kaimynui ar tolimesniam šeimos nariui, tik su sąlyga, kad po dvidešimties metų ji ir vėl jam atiteks. Nes tuomet sėkmingas jaunuolis pagal savo planus jau bus vedęs, susilaukęs ir išauginęs sūnų, kuris važiuos į Niujorko Kvinso rajoną dirbti namo administratoriumi. Naduro niujorkietis iš uždirbtų pinigų pasistatydavo didelį namą su erdviu garažu

žvilgsnis

Rusijos ministras pirmininkas ir partijos „Vieningoji Rusija“ lyderis Dmitrijus Medvedevas vis nudžiugina apžvalgininkus keistais pasisakymais. „ R e u t e r s “ n u o t r .

RUGSĖJĮ VERTA ATKREIPTI DĖMESĮ Baltarusija ir Rusija: rinkimai ir signalai

ie rinkimai gal ir galėtų būti reikšmingi. Rugsėjo 11 d. Baltarusijos rinkėjai rinks šalies parlamentą, o rugsėjo 18 d. Rusijos piliečiai eis balsuoti rinkimuose į valstybės Dūmą. Dėmesį į juos atkreipti verta, tad tikrai kreipsime neišvengiamai, nors vienos ir kitos šalies atveju kiek skirtingai. Baltarusijoje prezidentas Aliaksandras Lukašenka taip sugebėjo užcementuoti politinę erdvę, kad, atrodytų, dabar apie kokią nors konkurenciją kalbėti jau nebetenka. Bet vis dėlto pažiūrėkime atidžiau, gal taip tik atrodo. Rinkimuose dalyvauja keturios provyriausybinės partijos – Komunistų, Liberalų demokratų, Respublikinė darbo ir teisingumo ir Agrarinė. Dar daug provyriausybinių kandidatų balotiruojasi kaip nepriklausomi. Kitaip nei 2012 m., dabar opozicija neragina boikotuoti rinkimų ir pati juose dalyvauja. Bent devynios opozicinės partijos rinkimams susivienijo į vieną koaliciją – „Pasirinkimo teisė“ („Pravo vybora“). Renkama 110 parlamento narių pagal mažoritarinę sistemą

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 2016

– tik atskirose apygardose, pagal partijų sąrašus nebalsuojama. Ekonominiai šalies sunkumai 2016 m. šiek tiek sumažino A. Lukašenkos populiarumą, todėl pasigirsta ir balsų, kad šiokių tokių šansų atskiri opozicijos kandidatai turi. Panaši padėtis ir Rusijoje. Po 2011–2012 m. porinkiminių protestų valdžia ten sugebėjo tiek užsukti varžtų, iškelti tiek bylų protestuotojams, net pasodinti vieną kitą valdžiai nepritariantį tiklaraštininką, kad opozicijai patekti į parlamentą beveik negresia. Niekas neabejoja, kad daugiausia vietų parlamente gaus valdžios ir valdininkų partija „Vieningoji Rusija“, šiek tiek vietų atiteks vadinamajai sisteminei opozicijai – komunistams, liberalams demokratams, „Teisingajai Rusijai“. Matomiausia nesisteminė (būtų galima sakyti – tikroji, nors Rusijoje kiekviena politinė jėga bent kiek besireiškianti politiniame lauke, yra daugiau ar mažiau susijusi su valdžios grupuotėmis) opozicija, dalyvaujanti rinkimuose, – Liaudies laisvės partija (rus. Partija Narodnoj Svobody, Parnas) ir „Jabloko“ partija. Prie pirmosios įkūrimo pri-

sidėjo nužudytasis Borisas Nemcovas, dabar jai vadovauja buvęs premjeras Michailas Kasjanovas, tačiau ryškiausias kalbėtojas viešojoje erdvėje dabar yra antrasis partijos sąrašo numeris Viačeslavas Malcevas. Rugpjūtį vykusiuose partijos atstovų debatuose, rodytuose per pagrindinį „Rosija-1“ televizijos kanalą, jis suskubo išvadinti Vladimirą Putiną „šalį kamuojančiu sifiliu“ ir panešti, kad partijos tikslas – prezidento V. Putino apkalta ir atstatydinimas. Politikos analitikai, besidomintys Rusijos įvykiais, bando įžvelgti įvairių signalų, kurlink suks Rusija po rinkimų, – beveik kaip sovietiniais metais pagal tai, kur ant Lenino mauzoliejaus stovi koks nors Komunistų partijos sekretorius, sovietologai bandė įvertinti atskirų asmenų turimą įtaką. Bet dauguma vis dėlto (ypač įvykių sūkuryje esantys Rusijos publicistai) sutaria, kad visa valdžia toje šalyje iš esmės sutelkta vieno žmogaus arba už jo esančios grupuotės rankose, todėl daug svarbiau, kas kokią vietą užima prezidento administracijoje negu kiek kokia partija gaus vietų Dūmoje.