Verslo klasė, 2015 spalis

2 0 15 SPA LI S

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

KAINA 4 90 Eur

lašas Švedijos

Lietuviškas

karūnoje

IŠRINKTŲJŲ LOŽĖJE – VIETA LIETUVIAMS ENERGETIKŲ KLANE SUBRENDO REVOLIUCIJA NEŽINOMI FAKTAI APIE „LITUANICOS II“ SKRYDĮ

9 771648 63702 6

redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 žurnalas leidžiamas nuo 2 0 0 0 metų REDAKCIJOS ADRE SAS

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 el . p. vklase @v z inios . lt LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“

Nr. 10 (152)

GENERALINIS DIREKTORIUS

Ugnius Jankauskas VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase REDAKTORIUS

AURELIJUS KATKEVIČIUS ŽURNALISTĖ

Aušros barysienės Nuotr .

Sveiki, spalį Lietuvoje po šešerių metų pertraukos lankysis Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas. Apie jį šiek tiek pasakojame ir šiame VK numeryje. Šiuokart nekeliame kiek provokuojamų (kaip ankstesniais monarchų ar karališko kraujo turinčių asmenų vizitų atvejais) klausimų, iš kurių mėgstamiausias – gal ir Lietuvai reikia monarchijos?

Bet negaliu nepraleisti progos dar kartą pakalbėti apie tai, apie ką rašau kaskart, kai tenka kiek pamąstyti apie tuos kraštus, kurie visokių „laimingiausių“ lentelėse kol kas yra vis dar gerokai aukščiau nei mes. Skandinavijos, Beniliukso šalys – kone visos jos vienokiu ar kitokiu būdu yra išsaugojusios monarchijas. O jeigu dar pridėsime valstybes, priklausančias Britų sandraugai, pamatysime, kad absoliuti dauguma pagal įvairius kriterijus „-iausių“ šalių vienaip ar kitaip susijusios su monarchijomis.

Kodėl?

Ir štai čia leisiu sau dar kartą pasamprotauti apie skirtingus strateginio mąstymo ir planavimo horizontus monarchinę dedamąja išsaugojusiose ir šiaip demokratinėse šalyse. Apie nedemokratines šiuokart išvis nekalbėsime, nes teigiamų pavyzdžių, iš kurių galėtume pasimokyti, ten ieškoti niekaip neišeina.

Kai prieš keletą metų teko kalbėtis su Jo Šviesybe Uracho kunigaikščiu Inigo von Urachu, jis

pabrėžė, kad sveikai funkcionuojančiai visuomenei nė kiek nekenkia, jeigu politiniame jos gyvenime egzistuoja tegul kartais ir labiau simbolinė, bet per kartų kartas besitęsianti galios ir įtakos linija – aristokratijos ir monarchijos linija. Ji tarsi savu lygmeniu pakoreguoja standartinių normalių demokratinių procedūrų sukeliamus trumpalaikiškumo virpesius. Juk demokratinėje visuomenėje renkamų politikų planavimo horizontai iš esmės yra nulemti kadencijų – ketverių, penkerių metų. O ir tos iš abiejų galų dar aptrupintos šurmulio po įvykusių rinkimų ir rengimosi ateinantiems. Gal visai neprošal turėti dar vieną instituciją, kurios požiūris į visuomenės gyvavimą nepriklausytų nuo rinkimų ciklo.

Kiek Lietuvoje jau esame prirašę – ir politinių partijų, ir Vyriausybės lygiu – įvairiausių strategijų: ir dešimčiai metų į priekį, ir dvidešimčiai, ir vienose srityse, ir kitose, bet vis tiek rinkiminis politinio gyvenimo ritmas kaskart verčia stabčioti, trūkčioti, grįžti atgal. Pats paprasčiausias pavyzdys – kaskart po rinkimų Lietuvoje naujai paskirtas ministras metus keikia buvusį, paskui dvejus gali pabandyti dirbti (jeigu nieko nenutiks) ir likusius metus stengiasi vienaip ar kitaip gražiai pasirodyti rinkėjams.

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ N uolatiniai autoriai

Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Ginta Gaivenytė Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Erikas Murinas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Aidas Puklevičius Rimvydas Ragauskas Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Karolis Vyšniauskas Mindaugas Voldemaras Justinas Žilinskas A utoriai

Arūnas Milašius Povilas Poderskis Gražina Sviderskytė Lina Šilagalienė Darius Šilas Vaidotas Vyšniauskas F oto g rafai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z aineris

Vilmas Narečionis REKLAMA

Aida Butėnė +370 5 252 6329 P R E N U M E R ATa

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt KALBOS REDAKTORĖ

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ VIRŠELIS

Kaip minėjau, ar reikia Lietuvai monarchijos, yra veikiau pagalvoti provokuojantis klausimas. Bet, va, įsivesti kokį nors mechanizmą, kuris neleistų radikaliai stabdyti ar iš naujo svarstyti esminių strateginių planų, gal kaip nors ir būtų įmanoma.

Ir gal net norėtųsi, kad ir tam, jog švietimas mums iš tikrųjų taptų pačiu svarbiausiu prioritetu.

VILMO NAREČIONIO L E I D I N YJ E PA N AU D O T O S AGENTŪRŲ

„BLOOMBERG“, „MATTON“, „REUTERS“ NUOTRAUKOS SPAUSTUVĖ

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

10 000 egz.

K I TA S N U M E R I S P R E N U M E R AT O R I A M S B U S P R I S TAT Y TA S I K I

2015 11 04

©

Žurnalas jūsų. Skaitykite.

Aurelijus Katkevičius

PLATINTI ŠIO LEIDINIO TEKSTUS IR VAIZDO INFORMACIJĄ GALIMA TIK GAVUS RAŠTIŠKĄ REDAKCIJOS SUTIKIMĄ

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

11

laisvalaikis

18

16

98

žmonės ir įžvalgos

18 | Įmonių meistras

Danas Strombergas: pirmi metai Vilniuje buvo nesibaigiantis košmaras

18

16

mėnesio komentaras

16 | Aurelijus Katkevičius: Didelių ir mažų vyrų galios žaidimai

12

24 | Antropologijos pradžia energetikoje

Energetikos perversmą stabdo tik baterijų stygius.

Vladimirui Putinui pavyko viešieji ryšiai,

30 | Tautiniai lietuvybės vatnikai ir

bet ne diplomatija.

Anglų kalbos baimė stabdo pažangą.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

kodėl jie bijo anglų kalbos

2015 SPALIS

36 | Flirtas su seksizmu

Moterį reklama turėtų įkvėpti, o ne priversti jaustis nevisaverte.

76 | Korupcija ar nekorupcija?

Pastaruoju metu tiesioginė korupcija – per daug primityvu.

40 | IT sistemos versle – neišvengiamas

80 | Rašytojai: Lietuvoje

IT sistemos turi padėti organizacijai artėti prie tikslo.

Nors sako, kad didžiuliai tiražai – praeitis, iš tiesų leidyba nežlugo.

blogis ar pats geriausias išradimas?

44 | Narystė EBPO – Lietuvos brandos egzaminas

Didžiausia valstybės kandidatės klaida – nereaguoti į komitetų rekomendacijas.

48 | Švedijos ūkis auga, bet iššūkių yra

54 tema Svarbiausias prioritetas – švietimas.

gyventi iš kūrybos galima

84 Pasakyk man tai į ausį

Užsienyje populiarėjančios tinklalaidės į Lietuvą dar neatėjo.

90 | Omo slėnio spalvos

Etiopijoje neišvengiamai patiri kultūrinį šoką.

94 | Labirintas

Kas ir kada sugalvojo labirintus?

98 | BMW inovacijų veidrodis – „i8“

Net jei automobilį esi matęs ne kartą, vis tiek ekstravagantišką modelį nulydi akimis.

104 | Sicilia, bela mia

Jūs neragavote krevečių, jei nevalgėte jų Sicilijoje.

108 | Kinas: Karlsonui, Čipolinui ir Maugliui jau laikas į pensiją Šiuolaikiniai animaciniai filmai yra kaip tobuliausios pasakų knygos.

110 | Muzika: Genialiai blogai „Miley Cyrus & Her Dead Petz“ albumas – genialiai tragiškas.

Karalius, kuris irgi yra žmogus Švedijos karaliaus visuomeninė veikla ir interesai – begaliniai.

60

112

skiltys

112 | Ernestas Parulskis: Žmogžudystės pagal skaičiuoklę Arba būdas paveikti nekilnojamojo turto kainas.

114 | Rolandas Rastauskas: Poeto Griuvėsio sugrįžimas (epilogas) Žalsva juokingų šviestuvų su nukarusiais „svarovskiais“ prikabinėta fojė priminė „Neringą“.

116 | Aidas Puklevičius: Konferencijų sezonas

visuomenė ir laisvalaikis

60 | Kalbos tvarkytojai prie Smetonos (I) Savo nuomonę spaudoje aktyviai reiškė apie 80 kalbos žinovų.

66 | Felikso Vaitkaus fenomenas: svaigi legenda, sprangi „realpolitik“ (I)

Konferencijos rengiamos, kai verslininkų smegenys dar pilnos atostogų entuziazmo.

118 | Sigita Šimkutė: Fantazijos Sako, žmogus nestokoja erotinių fantazijų visą gyvenimą.

120 | Jurga Vilpišauskaitė: Turguje, krūmuose, bažnyčioje, autobuse „Būtinai turi pamatyti turgų. Jis vyksta kartą per mėnesį, čia pirkti ir parduoti ateina masajai“, – sako Maiklas.

Naujos „Lituanicos II“ istorijos ir herojaus portreto detalės.

72 | Ar „drąsi šalis“ pilna tik savanaudžių bailių?

Gąsdinantiems, kad Europa taps Eurabija, vertėtų susipažinti su realiais skaičiais.

122

Žvilgsnis 2015-ųjų spalį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

13

žmonės

>>

Įmonių meistras

Danas Strombergas yra įmonių taisytojas.

V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

Atrodo, kad net ir žodžio tinkamo nėra. Taisytojas? Mes ne apie batus ir ne apie ratus. Problemų sprendėjas?

Regis, nelegalu tiek teisiškai, tiek kalbos požiūriu.

Gelbėtojas? Katalikiškoje šalyje kažkaip nemandagu.

K

a i p pava di n t i žmo­ gų, kurio akcininkai paprašo išspręsti nuokalne šliaužiančios, riedančios ar besivartančios bendrovės problemas?

Paprastai tai yra profesionalus vadovas, atvykstantis palyginti trumpam laikui, turintis aiškius tikslus ir iš esmės neribotus įgaliojimus. Toks žmogus beveik visuomet sulaukia pasipriešinimo, todėl turi veikti ryžtingai, negailestingai ir tiksliai. Toks žmogus dažniausiai veikia raudonai nusidažiusių įmonės balansų, ašaromis sulaistytų atleidimo lapelių ir ore kybančio klausimo „ką daryti?“ apsuptyje. Toks žmogus turėtų būti labai vienišas, įtarus ir piktas. Beveik robotas.

Toks žmogus sėdi priešais mane ir šypsosi. „Man tinka“, – sako, kai pusiau juokais pasiūlau terminą „fixer“, kuriuo vadinami žmo-

18

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

Vaidotas Vyšniauskas

nės, kitų asmenų užsakymu sprendžiantys konkrečias problemas.

Tik vėliau pastebiu, kad žodyne yra prierašas: „paprastai tai būna neteisėto pobūdžio veikla“, todėl – nebetinka. Atrodo, kad tai vis dėlto šis tas panašaus į taisytoją, tik ta gerąja, pakylėtąja reikšme. Tai – meistras. Laikrodžių meistras. Įmonių meistras.

Danas Strombergas yra Įmonių Meistras.

Prieš dvejus metus jis atvyko į vienos labiausiai gerbiamų Lietuvos įmonių – „Omnitel“ – biurą ir užėmė dar šiltą bendrovės vadovo kėdę. „Omnitel“ reikėjo taisyti.

Ar prisimenate pirmąją spaudos konferenciją Lietuvoje 2013-ųjų rugsėjį? Kitą dieną VŽ išspausdino straipsnį, pavadintą „Paslaptingasis Danas Strombergas ir

Niekas nieko neduoda veltui, rytoj bus nauja diena ir naujas mūšis.

jo metodai“. Apie metodus ten beveik nieko neužsiminta, tačiau pats tekstas vertingas, nes ten buvo išties įdomių įžvalgų apie „Omnitel“. Tuomet save vadinote permainų vadybininku.

Galima vadinti įvairiai, nuo to vargu ar pasikeis esmė – aš daug metų sprendžiau įmonių problemas, taisiau jų balansus ir valdymą, todėl pasiūlymas vadovauti „Omnitel“ nė kiek nenustebino. Bendrovė tuo metu turėjo rimtų problemų daugelyje sričių – šlijo santykiai su klientais, prastėjo finansai, aižėjo reputacija.

Prieš tai dvejus metus dirbau kitoje „TeliaSoneros“ koncerno įmonėje – Danijos įmonėje „Telia“. Tikriausiai tai projektas, kuriuo iki šiol labiausiai didžiuojuosi, nes

prieš tai 9 metus nuostolingai dirbusią įmonę per dvejus metus pavyko paversti pelninga. Panašios patirties turėjau ir anksčiau, tiesa, mažesnėse, kitų sričių įmonėse.

Kai tik atvykau į „Omnitel“, supratau, kad man skubiai reikia kokio nors recepto, tačiau pirmiausia reikės visiškai atverti mąstymą, klausytis, mokytis ir suvokti tiek vidinę verslo logiką, tiek išorinius signalus, siunčiamus klientų. Labai lengva susikoncentruoti į didžiausias problemas viduje ir jas išspręsti, tačiau tuomet jūs beveik užtikrintai atsidursite spąstuose. Neužsidaryti ir spręsti, atsiverti ir spręsti – štai bene svarbiausias pirmojo etapo tikslas.

Aš ilgai stebėjau, kol ėmiau perprasti įmonės verslo kultūrą. Kas yra pagrindinis

bendrovės variklis? Kodėl žmonės reaguoja taip, o ne kitaip? Ar esama nematomos, užkulisinės veiklos? Kiek bendrovėje politikos?

Ar organizacija skaidri? Ar darbuotojai skatina vieni kitus? Aš puikiai suprantu, kad „Omnitel“ veikia Lietuvoje, todėl kai kurie dalykai yra šalies, o ne bendrovės ypatumų dalis, ir tai reikia įvertinti. Aš niekada nesprendžiu, kur geriau – Švedijoje ar Lietuvoje. Nelyginu, nes skiriasi kontekstas. Man svarbu suvokti, ar tie dalykai gali būti tobulinami, ir padaryti viską, kad taip ir įvyktų.

Todėl nė nesistengiau remtis savo patirtimi Danijoje. Gal pačioje pradžioje papasakojau kelis, mano galva, iliustratyvius pavyzdžius, tačiau mačiau, kad tai niekam nerūpi, todėl greitai lioviausi tai daryti.

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

19

įžvalgos

>>

Antropologijos pradžia energetikoje

Elektros tinklas visada taikėsi prie vartotojų poreikių ir prie jų derino savo plėtros strategiją bei taktiką. J uditos Gri g elytės ( V Ž ) nuotr .

Energetikos sektoriuje subrendo perversmas, kurį, ekspertų požiūriu, riboja vienintelis svarbus veiksnys – netobulos energijos kaupimo priemonės.

K

uo skiriasi energijos vartotojas nuo kliento? O vartotojas (angl. consumer) nuo gaminančio vartotojo (angl. prosumer)? Ir kodėl išvis didėjantys vartotojo įnoriai, siekiant sau didesnės kūrybos laisvės ir įvairesnių ambicijų, turėtų būti svarbūs energijos gamintojams bei tiekėjams?

O todėl, kad energetikos sektoriuje kvepia mąstysenos, vadybos, požiūrio į verslą perversmu. Tokio, regis, iki šiol dar nebuvo.

Mažiau žemą naudingumo koeficientą turinčių kalbų apie energetikos sektoriaus raidą lemiančias geopolitines audras, atsinaujinančiųjų išteklių finansavimo mechanizmų ydas, skalūnų dujų revoliuciją ir OPEC! Daugiau – apie elektros energijos mikrorinką. Wytse Kaastra, pasaulinės konsultacijų ir technolo-

24

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

RYTAS STASELIS

Vladimiro Ivanovo ( V ž) nuotr .

gijų bendrovės „Accenture“ Paslaugų įmonių valdymo padalinio direktorius, tvirtina, kad dabar vienas svarbiausių banginių, kurie turi būti komunalinių ir energetikos įmonių verslo pagrindas po kojomis, yra klientas. „Klientų poreikiai nėra kosminiai, jiems tereikia paprastos, pigios ir teisingos sistemos“, – VK sako W. Kaastra. Mažmeninė rinka esą turi būti kuo paprastesnė, joje turi veikti konkurencinė aplinka, užtikrinanti technologinį atsinaujinimą ir ekonominį efektyvumą.

Didžiausių Europos elektros gamintojų metiniame renginyje – „Eurelectric“ konferencijoje – jautiesi tarsi būdamas pas humanitarus antropologus, diskutuojančius sociologijos temomis: dvi dienas čia mėginama nupiešti ateities kliento portretą. Nebe statistinio var-

Dėl išmaniųjų tinklų plėtros nebus atsisakoma elektros perdavimo tinklų.

totojo, o konkretaus kliento, su jo polinkiais, įpročiais, norais ir interesais. To, su kuriuo energetikos įmonėms teks bendrauti galbūt jau po penkerių metų. Elgsenos ekonomika, jei dar nėra, netrukus bus dar viena mokslo tyrimų sritis, reikalinga nagrinėjant pokyčius energetikos sektoriuje.

Salės, kurioje sėdi svarbiausi Europos energetikos bendrovių bosai ir aukščiausio lygio vadybininkai, apklausa: prielaida ir galimybė ateityje pritraukti klientą komunalinėms ir energetikos įmonėms yra grįsta naujų paslaugų pasiūla (42 proc.), glaudesniais ryšiais su klientu ir aktyvia rinkodara (21 proc.), sąnaudų mažinimu ir bendravimo su klientu perkėlimu į elektroninę erdvę (22 proc.).

Jei tai pavyktų, po 5–10 metų galima tikėtis, kad energetikos paslaugų pirkėjai ieškos vienos didelės ir universalios paslaugų prekybos platformos (tarkime, panašios į „Amazon“), kur galės įsigyti visko, ko jiems reikia (52 proc.). Tačiau ne tik. Globalios interneto prekybos aikštelės taps pagrindine vieta, kur bus ieškoma įrangos, skirtos išmaniesiems tinklams, – skirstyti, saugoti, valdyti energijos vartojimui ir nuosavai gamybai (27 proc.). Ir tik penktadalis energetikos sektoriaus bosų vis dar yra įsitikinę, kad klientams ir ateityje nebus svarbios komunalinių bendrovių siūlomos inovacinės idėjos, vartotojai norėsią tiesiog gauti energijos. Ir, jeigu įmanoma, – kuo pigiau.

Tinklai tobulėja nuolat Daivis Virbickas, elektros perdavimo sistemos operatorės AB „Litgrid“ generalinis direktorius, energetikos bendrovių ateities iššūkius komentuoja ramiai, remdamasis istorine patirtimi, ir, regis, nepasiduoda dramatizmui: „Kažkada, prieš 50–60 metų, svarbiausias uždavinys, keltas elektros tinklams, buvo elektros prieinamumas. Vyresni žmonės dar atsimena, kad 1950–1960 m. Lietuvoje buvo daugybė atokių ir nelabai atokių vietovių, kur elektros tiesiog nebuvo, todėl tuomečiai perdavimo ir skirstomasis tinklai tiesė naujas linijas ir statė transformatorių pastotes, kad elektra fiziškai pasiektų kiek­ vieną gyventoją, nuošalius miestelius, kaimus ir vienkiemius.“

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

25

įžvalgos

Tautiniai lietuvybės vatnikai ir kodėl jie bijo anglų kalbos

Ačiū Dievui, nors ne angliškai. A ndriaus U žkalnio nuotr .

Kur nors turbūt yra taisyklė, kad turi būti tik geltoni.

A ndriaus U žkalnio nuotr .

Manęs, nepelnytai laikomo neformalios šiuolaikinės kalbos guru (žinau šiek tiek daugiau už vidutinį gyventoją, kuris žino šiek tiek mažiau, negu nieko), dažnai klausia apie naujų šiuolaikinės lietuvių kalbos žodžių reikšmes, ir aš pasakoju.

P

opuliariausias pernai ir šiemet (kai tik prasidėjo įvykiai Ukrainoje) yra naujadaras „vatnikas“, kuris šiaip jau rusiškai reiškia šimtasiūlį paltą, pašiltintą medvilnės vata, tačiau šiais laikais tapo buko patrioto sinonimu.

Klaida būtų manyti, kad vatnikai yra būtinai tik rusai, apsiraišę kolorado (Georgijaus) juostelėmis ir pasakojantys, kaip visi Baltijos šalių gyventojai yra fašistai, kaip juos (pribaltus) išlaisvino, aprengė, paskiepijo ir pamaitino – čia jau nekalbant apie ukrainiečius, kurie apskritai nieko neturi, be degtinės ir lašinių.

Ne, tai netiesa. Mes Lietuvoje turime savo vatnikus – žmones, kurie save laiko patriotais. Tačiau patriotu reikėtų laikyti tuos, kas myli savo Tėvynę ir ypatingai jos žmones (šiaip jau šalies neįmanoma mylėti, neken-

30

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

ANDRIUS UŽKALNIS

mildos rūkaitės nuotr .

čiant jos žmonių, bet čia jau tik atskira pastaba ir visai kita tema).

Lietuvių vatnikus geriau apibrėžia tai, ko jie nekenčia ir bijo. Pirmiausia tai užsieniečiai (nori rašyti nelietuviškas raides pasuose, gali pirkti mūsų žemę net ir tada, jei jie nenori pirkti mūsų žemės, na ir dar pristato kiaulidžių ir sukuria darbo vietas).

Dar lietuviški vatnikai labai nekenčia tų, kas yra išmokę anglų kalbą (ne rusų – šią kalbą iki tam tikrų metų mokėsi visi, todėl jos mokėjimas nėra jokia išskirtinė ar unikali charakteristika), ypač negali toleruoti tų, kas anglų kalbą išmokę gerai, ir laiko juos priešų pakalikais, kurie už kažką yra pardavę Tėvynės interesus, net jei tų interesų niekaip negali konkrečiai apibrėžti.

Ypač baisūs pakalikai ir parsidavėliai yra tie, kas nieko nelegalaus iš esmės nedaro – na,

O nemyli jie šiaip jau nieko, tie vatiniai patriotai.

Tautiniai lietuvybės vatnikai ir kodėl jie bijo anglų kalbos

nori kokias nors transporto stoteles skelbti užsienio kalba arba parašyti ant autobuso, vykstančio į oro uostą, „AIRPORT“, kas angliškai reiškia oro uostą. Tų parsidavėlių jie nekenčia visa širdimi, nes jiems labai sunku priekaištauti ir su jais kovoti. Su jais sunku, kadangi, kartoju, net šalyje, kur buvo siūlomos laisvės atėmimo bausmės už kalbos įstatymų pažeidimus, pernelyg sunku paaiškinti normaliems žmonėms, kuo blogas angliškas užrašas ant autobuso ir kam jis gresia. Nes jis išties niekam negresia.

O nemyli jie šiaip jau nieko, tie vatiniai patriotai, nes visą vietą jų galvose užima stipri, kone zoologinė, baimė, kuri pasireiškia per drebančią neapykantą anglų kalbai. Ta neapykanta yra fermentuota baimė.

Aktorius ir laidų vedėjas Algis Ramanauskas neseniai nurodė: „Nuo 2016 metų turi būti iššaudytos visos kalbos debilės, kurios sako „anksčiau tai nors rusenome, o dabar – jau anglėjame“. Jo siūloma virtualaus susidorojimo priemonė turi vieną trūkumą: yra per švelni. Tokia pusinė priemonė vargu ar daugelį atgrasys, nes vadinamosios liaudies išminties posakiai yra tuo gyvybingesni, kuo jie yra banalesni ir kuo juose įpintas humoras yra paprastesnis.

Tas posakis apie rusenimą ir anglėjimą, sujungiantis nuoskaudą dėl to, kad nuskriaustųjų žinios ir įgūdžiai (rusų kalbos) vis mažiau reikalingi, o vis labiau reikalingi kiti, kurių jie neturi (anglų kalbos), yra neelegantiškas, tačiau atviras ir gana tikslus situacijos artikuliavimas. Baisiausia, kad jis

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

31

įžvalgos

Flirtas su seksizmu

Mados kūrėjų reklamos dažnai balansuoja ant stilizuoto vulgarumo ribos, o seksizmas jose dažniausiai traktuojamas kaip meniška aukštosios mados išraiška.

Nuotraukoje – 2008 m. pasirodžiusi Tomo Fordo mados namų reklama.

Ką manote apie tokį reklaminį šūkį: „Atrodyk kaip mergaitė, elkis kaip moteris, mąstyk kaip vyras, dirbk kaip bosas?“ Moters dienos proga jį sukūrė rašiklių gamintojas „Bic“. Šiemet.

X

XI a. pradžioje mėgstame pasijuokti iš kvailų, seksistinių praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio reklamų, kuriose būdavo aiškiai įvardijama, kad moteris yra namų tvarkytoja, o vyras – šeimininkas, kad jai per sunku vairuoti automobilį, o jam visai neįdomu, kurioje virtuvės spintelėje sukrautos keptuvės, kad moteriai Kalėdų proga dera dovanoti lygintuvą, o vyras – nesvarbu, kokio amžiaus, – atrodo apgailėtinai, kai verkia.

Pamenate vieną įsimintiniausių visų laikų reklaminių šūkių „A Diamond is Forever?“ Jį užsakiusi deimantų bendrovė „De Beers“ 2012 m. pasauliui pristatė kitą perliuką. Juodą reklaminį plakatą papuošė deimantų vėriniu ir šūkiu: „Ei, tik pamanyk, jai vėl patinka tavo humoro jausmas“ (angl. „Hey, what do you know, she thinks you’re funny again.“).

36

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

„ S can p i x “ nuotr .

Automobilių parodose ir pristatymuose gražios moterys dažnai tampa aksesuaru, kurio vienintelė paskirtis – gražiai atrodyti.

Nuotraukoje – šių metų Ženevos automobilių parodoje pristatytas „Lamborghini Huracan“ ir mergina, kurios vardo agentūros nuotraukos apraše nėra . „ S can p i x “ nuotr .

Agnė Kriščiukaitytė

Rinkodara, verslas ir visuomenė su žodžiu „feminizmas“ flirtuoja jau kurį laiką, ir sekasi mums, vertinant be emocijų, po truputį. Jaukindamiesi lyčių lygybės sąvoką, sampratą ir praktiką, naujų automobilių reklamose vis dar rikiuojame ilgakojes -iolikmetes, o, ieškodami naujų raiškos priemonių dar vienai aukštosios mados kolekcijai, kuriame glamūrines grupinio prievartavimo scenas.

Esame linkę manyti, jog seksizmas reklamose savo bjaurią galvą iškiša tada, kai jos kūrėjams nepavyksta įrodyti užsakovams, kad yra kūrybiškesnių būdų pristatyti paslaugą ar produktą, užuot vadovavusis kliše „sex sells“, – juolab kad didžioji dalis tyrimų teigia priešingai. Tačiau, Jill Brinsdon, Naujosios Zelandijos ženklodaros agentūros „Radiation agency“ vadovės, teigimu, neretai nutinka,

Smerkti seksizmą reklamos agentūroms šiais laikais yra būtinybė.

Flirtas su seksizmu

inf.

Moters įvaizdžiai reklamoje: Moteris = seksualumas (vienintelė moters paskirtis – gundyti ar būti sugundytai; ji yra vyro motyvacija ir pasiekimas).

Moteris = produktas (moteris yra prekė, su ja elgiamasi kaip su preke: ji nauja, graži, nepanaudota).

Moteris = namai (čia moters vieta, kur ji rūpinasi buitimi, šeima, vyru).

Tipiška moteris (pabrėžiamos tam tikros moters savybės: stropumas, nerangumas, naivumas, pomėgis liežuvauti).

Svarbi išvaizda (moteris skatinama visada būti graži heteroseksualiam vyrui).

Emancipaciją galima nusipirkti.

Vyrų cinizmas (vyrai humoru visada pastato moteris į vietą).

Vyro įvaizdžiai reklamoje: Vyriškas vyras vartoja alkoholį.

Būrelis vyrų, kai jie kartu, nemąsto pernelyg sudėtingai.

Tikras vyras – visada pasiruošęs užkariauti moterį.

Tikras vyras turi teisę būti agresyvus (pavyzdžiui, stilizuotoje seksualinio smurto reklamoje ar prieš kitą, „blogesnį“ ar „nevyrišką“, vyrą ).

Vyras yra nekompetentingas srityse, kurių neprivalo išmanyti, – tada moteris jį pamoko. Šaltinis : „ Werbe w atc h g rou p “

kad seksizmo apraiškas tyčia ar netyčia įžiebia pačios reklamos agentūros. „Nustačiusios tikslinę produkto ar prekės auditoriją jos pernelyg supaprastina reklamos siunčiamą žinutę, pateikia tokį variantą užsakovui, o šis uždega žalią šviesą. Įsivaizduokite, kad parduodate kompiuterinę įrangą ir turite apie ją papasakoti žiūrovui.

Kas mažiausiai nusimano apie kompiuterius? Vidutinio amžiaus moterys? Gerai, pasodinkime tokią nenusimanančią damutę prie kompiuterio ir viską jai paaiškinkime. Žinoma, agentūrose dirba protingi žmonės, dažniausiai jie pasveria reklamos riziką. Tačiau ne visada suvokiama, kokia gili praraja žioji tarp reklamos, kurioje automobilį reklamuoja ant jo kapoto įsitaisiusi gražuolė,

ir tokios, kurioje džiaugsmingai nustembama sužinojus, kad moteris automobilį pajėgtų nusipirkti ir be vyro, – tokią žinutę prieš keletą metų siuntė naudotais automobiliais prekiaujanti bendrovė „TrueCar. com“, – prisimena specialistė.

Anot J. Brinsdon, smerkti seksizmą ir jo šalintis reklamos agentūroms šiais laikais yra ne gero tono ženklas, o būtinybė. „81 proc. pirkėjų priimant sprendimą įsigyti prekę ar ne, įtakos turi draugų nuomonė ir prekę jau nusipirkusių žmonių patirtis. Vartotojai socialiniuose tinkluose dalijasi viskuo: ir tuo, kas jiems patinka, ir tuo, kas piktina. Todėl kiekvieno reklamos kūrėjo pareiga – jausti atsakomybę ir nekurti seksistinių stereotipų“, – mano J. Brinsdon.

Žingsnis į priekį, du atgal Šiemet Niujorke, Jacko Shainmano galerijoje, parodą „Unbranded: A Century of White Women, 1915–2015“ pristatęs fotografas Hankas Willisas Thomasas tarytum atliko socialinį tyrimą. Parodai jis parinko reklamų, kurtų nuo 1915 m. iki dabar, ir pašalino visus šūkius bei žodžius, tepalikdamas iškalbingus vaizdus, kurie nuotrauka po nuotraukos atskleidžia, kaip metams bėgant reklamos kūrėjai konstravo bręstančios, augančios, auginančios, dirbančios ir uždirbančios moters paveikslą. Atrinktų reklaminių plakatų sukūrimo datos keičiasi, tačiau personažai apnuogina vis tuos pačius už skirtingų šūkių besislapstančius seksualios vilioklės ir namų kuopėjos tipažus.

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

37

įžvalgos

IT sistemos versle –

neišvengiamas blogis ar pats geriausias išradimas?

Mėnesinis gamybos planas – praėjusio šimtmečio pirmosios pusės atributas. J uditos Gri g elytės ( V Ž ) nuotr .

Patirtis rodo, kad nė viena informacinių technologijų (IT) bendrovė nebekviečia antrą kartą manęs pasidalyti savo požiūriu. Ir ne todėl, kad visi jų klientai jau būtų girdėję mano nuomonę.

P

asisakyti it tema įvairiose konferencijose tenka ganėtinai dažnai. Šiemet pavasarį viena įvairias IT sistemas privačiose ir valdiškose organizacijose diegiančių įmonių pakvietė mane pasidalyti savo įžvalgomis. Renginio organizatoriai paprašė pakalbėti apie IT sistemų svarbą tobulinant organizacijų procesus. Prieš renginį organizatorių pasiklausiau, ar jie tikrai nori, kad jų esami ir būsimi klientai išgirstų tai, ką aš manau apie IT sistemas. Mane patikino, kad įmonės vadovas yra jau girdėjęs mano požiūrį ir jam pritaria. Jei jau IT bendrovės pritaria, tuomet atėjo laikas parašyti į VK ir šia tema.

Tikriausiai nėra nė vienos viešojo sektoriaus organizacijos ir verslo įmonės, kuri savo veikloje netaikytų vienokių ar kitokių IT sprendimų ar įrankių. Kai kuriuose verslo

40

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

sektoriuose (pvz., bankininkystės, draudimo įmonės) IT sistemos netgi yra tapusios esminiu verslo plėtros apribojimu. Todėl galima drąsiai teigti, kad IT tapo tokia realybės dalimi, kurios mes net nepastebime, – kaip koks oras. Tačiau bet kokia realybės dalis, net jei į ją nekreipiame dėmesio, gali smarkiai veikti pačią realybę. Kad ir kaip tai atrodytų keista, IT sistemų sritis organizacijų valdyme yra pilna įvairiausių mitų, šventų karvių ir ideologinių karų. Reta tema sulaukia tiek daug komentarų mūsų tinklaraštyje, kaip įrašai apie IT (ne)naudą.

IT sistemos, kaip ir bet koks kitas organizacijoje naudojamas įrankis, turi padėti jai artėti prie tikslo. Verslo organizacijos tikslas – uždirbti pinigų dabar ir ateityje, ne pelno siekiančios organizacijos irgi turi savo tikslų.

Taigi, organizacijai įsidiegus IT sistemą, gyve-

IT sistemos tampa korpora­ tyvinio humoro dalimi.

IT sistemos versle

nimas turėtų tapti daug geresnis. Tačiau neretai naujos IT sistemos diegimas organizacijoje tampa papildomomis problemomis, o ir laukto veiklos pagerėjimo nematyti. O IT sistemos ir jų diegimo projektai tampa korporatyvinio humoro (ar siaubo istorijų) dalimi.

Organizacinių IT sistemų evoliucija Visos gamybos bendrovės visais laikas susidurdavo ir susiduria su viena labai svarbia problema – kiek ir kokių dalių bei gaminių užsakyti, siekiant patenkinti rinkos ir gamybos poreikius. Pats uždavinys nelabai sudėtingas – reikia nustatyti reikiamų medžiagų, komplektavimo dalių, pusgaminių ir užbaigtos produkcijos užsakymo kiekius, atsižvelgiant į keletą veiksnių:

• produkcijos likučius sandėlyje; • nebaigtos gamybos (angl. work-in-pro­ cess) likučius gamyboje; • medžiagų, detalių ir pusgaminių likučius sandėlyje; • jau užsakytas, bet dar negautas medžiagas, detales ir pusgaminius; • patvirtintus klientų užsakymus; • pardavimų prognozes; • gamybos pajėgumą.

O dabar įsivaizduokite įmonę, gaminančią 1000 skirtingų gaminių, kurių kiekvienas susideda iš 200 skirtingų komplektavimo dalių, o šių dauguma (bet ne visos) yra unikalios ir naudojamos tik vienam gaminiui. Įmonės gamybos procesas susideda iš 15 skirtingų technologinių operacijų. Medžiagų poreikiui nustatyti reikėdavo atlikti

labai daug tarpusavyje susijusių skaičiavimų, ir visa tai būdavo daroma rankomis.

Daugelyje gamybos įmonių buvo dideli skyriai, kurie tik ir užsiimdavo tokiais skaičiavimais. Neretas skaitytojas tikriausiai prisimena ir didelius tarybinių gamyklų planavimo skyrius, kurie visa tai ir skaičiuodavo.

Siekdami šiek tiek supaprastinti uždavinio sprendimą, dalis gamintojų tam naudojo užsakymo kiekio (angl. Reorder Quantity) ar Min-Max metodus. Tačiau tos įmonės susidurdavo su vienų medžiagų pertekliumi ir kitų trūkumu.

Tuomet Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis inžinierius Josephas Orlicky kaip atsaką į „Toyotos“ gamybos sistemos (angl. Toyota Production System) įrankį kan­ ban 1964 m. sukūrė medžiagų poreikio planavimo (angl. Material Requirements Plan­ ning, MRP) sistemą. Pirmoji šią sistemą įsidiegė elektrinių įrankių bendrovė „Black & Decker“. Nuo to prasidėjo IT sistemų naudojimas valdant organizacijas. MRP sistemų diegimas – tai pirmas kartas, kai įmonės suskaitmenino dalį valdymo proceso. Tai buvo labai brangus, sudėtingas ir skausmingas žingsnis. Juk tuo metu patys kompiuteriai atrodė visiškai kitaip – krepšinio salės dydžio kompiuterio skaičiavimo pajėgumas buvo mažesnis nei bet kurio dabartinio išmaniojo telefono. O bendravimas su kompiuteriu vyko ne naudojantis ekranu ir klaviatūra, bet perforacinėmis kortomis.

Bendrovė „Black & Decker“ teigė, kad MRP sistemos diegimo kaina ir pastangos su kaupu atsipirko, – pardavimai išaugo, sąnaudos sumažėjo, atsargos sumenko, o tai leido įmonei aplenkti konkurentus ir netgi tapti rinkos lydere. Todėl įmonių, pasiruošusių įveikti skaitmeninimo proceso kainos ir skausmingumo kliūtis, skaičius augo.

1975 m. išleista J. Orlicky knyga „Material Requirements Planning“ turėjo antrą pavadinimą – „The New Way of Life in Production and Inventory Management“ („Naujas gyvenimo būdas valdant gamybą ir atsargas“). Tais pačiais 1975 m. MRP sistemą buvo įsidiegusios daugiau kaip 700 įmonių, o 1981 m. MRP vartotojų skaičius viršijo 8000. Tačiau nedaugelis bendrovių galėjo pasigirti tokiais įspūdingais rezultatais. Klientų nepasitenkinimas didėjo, o MRP sistemų diegėjai dažniausiai įžvelgdavo pačių klientų kaltę – neva klientai per mažai investavo į darbuotojų mokymus, duomenų

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

41

įžvalgos

Narystė EBPO – Lietuvos brandos egzaminas

Nicola Bonucci įspėja: nereikia nuvertinti EBPO ekspertų. J uditos Gri g elytės ( V Ž ) nuotr .

Gali turėti geriausias pasaulyje rekomendacijas, tačiau jeigu nėra politinės valios jas įgyvendinti, naudos nebus.

K

ad iš tikrųjų suprastume, kokia yra idėjų galia ir ką reiškia bendradarbiavimas siekiant pažangos, privalome pradėti iš pradžių.

Dabar tai jau tolima praeitis, tačiau to meto istorikų ir diplomatų atsiminimai paliudys – po Antrojo pasaulinio karo Europą buvo apėmęs beviltiškumo jausmas. Trumpą euforiją karo pabaigoje sekė realybės spjūvis. Suprasta, kad Europai iš griuvėsių prikelti prireiks labai daug laiko ir titaniškų pastangų.

Garsus JAV diplomatas ir istorikas George’as Kennanas tuometę padėtį Senajame žemyne apibūdino kaip „visišką fizinės žemyno struktūros iširimą ir dvasinių galių išsekimą“. Įtakingo JAV žurnalo „Foreign Affairs“ redaktorius Hamiltonas Fishas 1947 m. po to, kai apsilankė Antrojo pasaulinio karo nuniokotoje Europoje, konstatavo, kad „trūksta vis-

44

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

Rimvydas Ragauskas

ko“. O jeigu kartais skaitytojų toks lakoniškas apibendrinimas neįtikintų, jis pateikė keleto eilučių sąrašą, apimantį produktų spektrą nuo traukinių iki muilo.

Ir vis dėlto 1947-ieji nebuvo tik depresijos Europoje įkarštis. Itin svarbiame pokario laikotarpyje šie metai žymėjo vieną lūžio taškų.

Birželį toli nuo Senojo žemyno problemų, Harvardo universitete, JAV elitas išgirdo istorinę George’o C. Marshallo kalbą. Tuometis JAV valstybės sekretorius pasiūlė milžiniškos apimties paramos Europai programą, vėliau ji gavo Marshallo plano pavadinimą.

Simboliška, tačiau būtent iš šio vieno drąsiausių ir ambicingiausių žmonijos istorijoje ekonominių eksperimentų ilgainiui gimė organizacija, kurios siūlomi ekonomikos ir viešojo valdymo standartai yra pasaulinis etalonas.

1948 m. iš Marshallo plano gimė Europos ekonominio bendradar­ biavimo organizacija (EEBO).

Narystė EBPO – Lietuvos brandos egzaminas

niekas nieko į rankas nepaduos, o ir reikalauti ko nors iš mūsų neketina.

Tai ne paramą dalijanti organizacija, o sėk­mingų šalių klubas, kur itin vertinamos ne išmokos, o kompetencija, geroji praktika ir žinios. Visa tai iš jos ir gausime. Mūsų valstybės reikalas – kaip tuo pasinaudoti. Juk galiausiai savo ekonomine ir socialine sveikata turime būti suinteresuoti patys.

EBPO reikėtų matyti kaip didelį smegenų centrą, kuris bendradarbiaudamas su šalimis narėmis nuolat analizuoja procesus visame sektorių spektre – nuo ekonomikos iki aplinkosaugos, teikia rekomendacijas ir padeda diegti veiksmingiausias praktikas.

Organizacija per metus išleidžia maždaug pustrečio šimto įvairių ataskaitų, tūkstančius straipsnių ir statistinių duomenų masyvų. Valstybių narių pageidavimu dalis tyrimų gali būti skirti išimtinai konkretaus valstybės sektoriaus analizei. Visa tai, be abejo, palydi konkrečios gairės, kaip reikėtų tobulinti valstybės taikomas praktikas. EBPO taip pat veikia vadinamasis tarpusavio vertinimo mechanizmas, užtikrinantis nuoseklų valstybių bendradarbiavimą stebint tarpusavio pažangą ir išgryninant gerąsias praktikas.

Visuomenės brandos egzaminas

Marshallo plano įtaka Europoje išryškėjo ne tik per tiesioginę paramą. Galbūt dar svarbiau buvo tai, kad prie stalo buvo susodintos vienos kitomis nepasitikinčios Europos valstybės, įskaitant Italiją ir Vakarų Vokietiją.

Būtent čia galime ieškoti Europos integracijos ištakų. Naujos kartos bendradarbiavimo, kuris visiems laikams pakeitė Europos veidą, pradžios. Mainais į paramą Europos valstybės įsipareigojo mažinti prekybos kliūtis, kurti bendrus organus ir koordinuoti veiklą.

1948 m. iš Marshallo plano gimė Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO). Ji vienijo 18 Europos valstybių ir ne tik prisidėjo prie finansinės paramos koordinavimo, bet ir tapo jų bendradarbiavimo platforma.

1961 m., prisijungus JAV ir Kanadai, EEBO įgavo pasaulinį pobūdį ir buvo pervadinta į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Šiandien ji jau vienija 34 pažangiausias valstybes skirtinguose regionuose. Organizacija taip pat bendradarbiauja su svarbiausiomis besivystančiomis valstybėmis, įskaitant Kiniją, Indiją ir Braziliją. Šiemet į EBPO duris pradėjo belstis ir Lietuva – mūsų šalis buvo oficialiai pakviesta pradėti derybas dėl narystės šiame prestižiniame klube.

Valstybės brandos egzaminas Narystė EBPO ir pats stojimo procesas turėtų atskleisti Lietuvos brandą ir – tikėkimės – mąstymo lūžį. Kai tapsime nariais, mums

Narystė EBPO įpareigoja ir pilietinę visuomenę, verslą bei žiniasklaidą atkreipti dėmesį į Lietuvos rezultatus ir didinti spaudimą vyriausybei. „Žinoma, tarpusavio rezultatai yra lyginami, niekas nenori būti dugne.

Organizacijos atliekama analizė didina netiesioginį spaudimą tiek EBPO, tiek valstybėje“, – konstatuoja Mari Kiviniemi, EBPO generalinio sekretoriaus pavaduotoja. Ji dar priduria, kad tokio pobūdžio spaudimas iš tiesų yra veiksmingas.

Beje, darbuotojai ir darbdaviai taip pat gali įsitraukti į konsultacijas su EBPO. Tai galima padaryti per du specialius komitetus.

Vienas jų – Profesinių sąjungų patariamasis komitetas (trumpinys – TUAC). Jis kol kas savo atstovų iš Lietuvos neturi.

Kitas – Verslo ir pramonės patariamasis komitetas (trumpinys – BIAC), jo nare jau yra tapusi Lietuvos pramonininkų konfederacija. „Mes palaikome nuolatinį dialogą su šiuo komitetu. Per šią grandį Lietuvos verslas taip pat gali palaikyti diskusiją ir paveikti sprendimus“, – pabrėžia M. Kiviniemi.

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

45

įžvalgos

Švedijos ūkis auga, bet iššūkių yra

Švediją kaip plėtros modelį pasitelkia ir liberalai, ir konservatoriai.

V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

Prieš porą metų visoje rimtoje pasaulio žiniasklaidoje prabilta apie Skandinavijos ekonomikos stebuklą.

P

o pastarosios rimtesnės krizės 1990 m. mūsų šiaurinės kaimynės politikai gana gerai laviravo per visas pasaulinių krizių ir technologinių pokyčių vilkduobes. O nuo 1993 m. Švedijos, kaip ir kitų Skandinavijos šalių, ūkiai patyrė įspūdingų metamorfozių. Nors tuomet valdžioje buvo socialdemokratai, reformos buvo vykdomos labai liberalios – sumažinti mokesčiai verslui, panaikinti arba sumažinti turto, nuosavybės, prabangos, paveldėjimo mokesčiai. Privačioms įmonėms leista laisvai veikti tradiciškai valstybės globojamose (ir biudžetą slegiančiose) srityse – sveikatos apsaugos ar švietimo.

Ekonomikos ekspertai pabrėžė: švedų social­ demokratai nesilaiko jokių ideologinių dogmų, jie pragmatiškai renkasi sveiko proto diktuojamus ir veikiančius sprendimus. Ir dar, kaip jau ne kartą rašėme VK, vienas svarbiau-

48

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

AURELIJUS KATKEVIČIUS

Aušros barysienės Nuotr .

sių ekonominių pertvarkų Švedijoje elementų buvo visuomenės ir valdžios tarpusavio pasitikėjimas. Ir čia reikėtų pabrėžti žodį „tarpusavio“ – gerai veikiančioje sistemoje ir žmonės valdžios nelaiko neišvengiamais niekšais, ir valdžia nelaiko žmonių nieko nesuprantančiais kvailiais. O šis pasitikėjimas kyla pirmiausia iš valdžios veiksmų skaidrumo.

Ne vien optimizmas Švedijos finansų ministrė Magdalena Andersson 2015 m. sausį oficialiai sumažino ūkio augimo prognozes – nuo rudenį numatytų 3 proc. 2015-iesiems ir 3,2 proc. 2016-iesiems iki atitinkamai 2,4 ir 2,7 procento. Padėčiai apibūdinti ji pasitelkė tuščių aruodų metaforą ir susiejo galimą ekonomikos lėtėjimą su tuo, kad pasaulio ūkis atsigauna ne taip greitai, kaip norėtųsi, mažėjanti naftos kaina veikia

Tai ne krizė, bet augimo lygis smunka iki Europos vidurkio.

WWW.IMM-COLOGNE.COM

Švedijos ūkis auga, bet iššūkių yra

kaimynės Norvegijos ūkį, su kuriuo susijusi Švedijos ekonomika. „Tai ne krizė, bet augimo lygis smunka iki Europos vidurkio“, – sakė ji.

Ne visai optimistas ir buvęs Švedijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas, tik jis labiau kalba ne apie ekonomiką ir esminį pavojų regi dėl kylančių antiimigrantiškų nuotaikų. Tik Švedijai – apie tai dar pakalbėsime – efektyvus imigrantų integracijos į darbo rinką ir visuomenę mechanizmas yra būtina tolesnės ūkio plėtros sąlyga.

Bet štai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitą apie Švedijos ekonomikos perspektyvas, kuri buvo paskelbta 2015 m. kovą, rašę ekspertai lieka santūriai (kaip jiems įprasta) optimistiški. Švedijos ekonomika yra lanksti. Šalis palyginti lengvai išėjo iš pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, pirmiausia dėl stiprios makroekonomikos, tvirtų finansinių pamatų ir konkurencingo bei įvairaus verslo. Švedija yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kur ekonomika gerokai stipresnė, nei buvo prieš 2008 m. krizę. Turint galvoje, kad tradicinės eksporto rinkos traukėsi, tokią padėtį lėmė pirmiausia stipri vidaus paklausa. Šiek tiek optimistiškiau nei finansų ministrė į Švedijos ateitį žvelgia „The Economist“ Ekonominių tyrimų padalinys („Economist Intelligence Unit“) – jis 2015-iesiems prognozuoja 2,5 proc. Švedijos ūkio augimą.

Su ministre nesutinka ir „Nordea bank“ analitikai – bent jau savo 2015 m. rugpjūčio ataskaitoje jie teigia, kad 2015 m. Švedijos ūkis turėtų augti apie 3 procentus.

Iššūkiai Ir vis dėlto Švedijos laukia keli iššūkiai – augant Azijos ir kai kurių kitų pasaulio valstybių ūkiui, Švedijos eksportas mažėja, kaip ir daugelio kitų EBPO šalių. Našumas sulėtėjo, vėlgi kaip ir daugelyje EBPO narių. Darbo rinka nuolat augo, nedarbas mažėjo, tačiau atsirado neatitikimas tarp darbo jėgos pasiūlos ir paklausos – vienų specialybių buvo perteklius, kitų stygius. Dėl atitinkamos socialinės politikos darbo rinkose padaugėjo darbo vietų prasčiau išsilavinusiems žmonėms. Padidėjęs imigrantų, ypač pabėgėlių, skaičius taip pat kelia problemų, nes verslui nelengva suderinti savo poreikius su jų gebėjimais – trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o tokių tarp imigrantų nėra daug. Dar vienas iššūkis – našumo augimas pastaraisiais metais tapo lėtesnis, pir-

Vonios ir interjero detalės parodoje „imm cologne“.

CREATE. FURNISH. LIVE. TARPTAUTINE˙ INTERJERO PARODA 2016 m. sausio 18-24 d. Čia susitinka interjero ir dizaino pasauliai.

Kas geriausia – vyksta pirmiausia: sausio mėn. Europos centre „imm cologne“ parodoje bus nustatytos svarbiausios tendencijos ir impulsai. Patirkite pasaulinę baldų verslo koncentraciją vienoje vietoje ir atraskite išskirtinę įrengimų idėjų, aksesuarų ir išskirtinio interjero dizaino pasiūlą bei naujausias vonios ir interjero detalių koncepcijas „LivingInteriors“ metu.

Deutsch-Baltische Handelskammer in Estland, Lettland und Litauen Daiva Paulauskiene, Vinco Kudirkos 6, 03105 Vilnius, Litauen Tel. +370 5 213 1122, +370 5 2131013

tema

KARALIUS,

KURIS IRGI YRA

ŽMOGUS Spalį po šešerių metų pertraukos Lietuvoje su oficialiu vizitu vėl lankysis Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas (neskaitant kelių valandų, praleistų Vilniaus oro uoste pakeliui į 2014 m. olimpines žaidynes Sočyje).

54

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Vladimiro ivanovo (V Ž) nuotr .

Švedijos karaliaus Karolio XVI Gustavo ir karalienės Silvijos gyvenimas ne visada sulaukdavo tik liaupsių. „T T N e w s A g ency “ nuotr .

ei įvertintume tą faktą, kad Švedijos karalius į oficialius užsienio vizitus išvyksta vos du tris kartus per metus (vietoj to jis kur kas mieliau renkasi aktualesnes keliones po savo šalį), jo kelionė į Lietuvą tampa dar prasmingesnė ir svaresnė. Ypač prisimenant, kad Švedijos monarchijos istorijoje nesunku rasti ir lietuviškų pėdsakų, – Kotryna Jogailaitė, Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos dukra, buvo Švedijos karalienė, o jos sūnus Zigmantas buvo išrinktas Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovu.

Karolis XVI Gustavas, jau dvidešimt metų garbingojo Vytauto Didžiojo ordino Didžiojo Kryžiaus kavalierius, su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite atidarys dvišalį verslo forumą.

Tikėsimės, kad karaliui po tokios ilgos pertraukos bus smagu ir pravartu įvertinti realius mūsų šalies pokyčius (kokia atgaiva švedo akiai turėtų būti vien šalia oro uosto esanti parduotuvė IKEA). Maloniai jį nuteiks žinia, kad Švedija yra didžiausia investuotoja Lietuvoje (švedų bendrovių tiesioginių užsienio investicijų suma mūsų šalyje viršija net 3 mlrd. eurų, o švedų įkurtose įmonėse dirba 11 tūkst. Lietuvos žmonių). Ir tik sustiprins neišdildomus besisvečiuojančio monarcho pojūčius dar labiau pasikeitęs ir jau išties apokaliptiniu virstantis Naujininkų peizažas ar Kapitolijaus amžių tuoj sieksiantis avangardistinio meno stebuklas – tie patys nacionalinio stadiono griaučiai. Ir beprasmiškų grafičių gausa ant bene kiekvieno pastato sienos nuo Vilniaus oro uosto iki viešbučio Rotušės aikštėje dar kartą jam įrodys, kokie estetai tebesame.

O mums pats laikas prisiminti, kas yra šis monarchas ir kokie žmonės jį supa.

Šiuolaikiškas karalius Vesterboteno kunigaikščio Gustavo Adolfo (1906– 1947 m.) ir saksų-koburgų dinastijos princesės Sibilės (1908–1972 m.) penktasis vaikas ir vienintelis sūnus, seniausios Švedijos monarchų dinastijos – Bernadotų (Bernadotte) – palikuonis Karolis XVI Gustavas (visas vardas – Carl Gustaf Folke Hubertus) gimė 1946 m. balandžio 30 d. Hagos pilyje Uplande.

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

55

visuomenė

>> Kauno Laisvės alėja, apie 1938 m.

P. Pakulnio foto g rafija , K auno I X forto mu z iejus

Kauno paštininkams kartais tekdavo nukentėti dėl kalbos reikalų.

N acionalinio M . K . Čiurlionio dailės mu z iejaus

Kalbos tvarkytojai prie Smetonos (I)

foto g rafija

Šių dienų aistros dėl rašybos reikalų nublanksta, palyginti su kalbos tobulinimo vajumi, kuris buvo apėmęs tarpukario Lietuvą, vos išsivadavus iš carinio jungo ir nugriaudėjus karų aidams.

I

lgus amžius lenkinti ar rusinti, mūsų proseneliai iš peties griebėsi atlietuvinti ne tik savo kalbą ir vietovardžius, bet ir... šunų vardus. O spaudoje dėl idealaus žodyno aršiai kovėsi griežti tautiniai kalbos puristai ir tarptautinių terminų nevengiantys liberalūs kosmopolitai.

Jei lietuviškai, tai pašol von O ten visai nusigyvenęs iš Žalio Kalno lenkomanas: „Ja za polskiego krulia piję, „niech pan Pilsudski dlugo žyje!

Alėjoj Joske, Meiške, Chaja... „Ja každyj den ved zdies guliaju... „Čia fain gešeft... Ein hundert litų, „moj dom netoli Karmelitų.

60

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

GEDIMINAS KULIKAUSKAS

Tik iš tokių eilėraščių kaip šis, 1930 m. spausdintas laikraštyje „Diena“, galima įsivaizduoti, koks kalbų katilas virė tarpukario Kauno Laisvės alėjoje. O lietuviška šneka centrinėse Kauno parduotuvėse net ir 1934-aisiais, atrodo, nuskambėdavo retokai. Bent taip piktai liudijo žurnalo „Naujoji vaidilutė“ korespondentės. Anot jų, daugelis prekeivių svetimtaučių net didžiuojasi, kad „...visomis kalbomis šneku, ir rusiškai, ir vokiškai, ir angliškai, ir prancūziškai, tik lietuviškai nešneku, nes ir nėra reikalo šnekėti“. Visi pirkėjai su tokiais raginti iš principo kalbėti tik lietuviškai.

Bet susirėmus kalbiniams principams tuoj kildavo (spaudos su pasimėgavimu aprašomų) konfliktų. Tokių, kaip nutikęs 1934 m. balandžio 13-ąją. Tądien, vienam Kauno paštininkui į butą atnešus lietuviškai surašytą pra-

Iš pažiūros tvarka lyg ir buvo – daugelyje spaudos leidinių tuomet įsigalėjo vadinamoji vilniškė rašyba.

nešimą, būsto šeimininkė (rusiškai) ėmėsi aimanuoti nieko nesuprantanti. Bet gal tarnautojas suprantąs rusiškai – juk kiekvienas geras žmogus moka tą kalbą? Ne? Tada moteris (anot spaudos – filosofijos daktarė Es­ ther Eljaschoff) nenoriai prakalbusi lietuviškai. Bet tik tam, kad paklaustų – gal paštininkas vis dėlto prašneks dar kokia kita kalba? Šiam griežtai pakartojus, kad kalbėsiąs tik lietuviškai, moteris stačiai padūko ir „griebė telegr. išnešiotoją už pečių, stūmė lauk, kartodama, „jei tik lietuviškai, pašol von, pašol von“. Žinant, kad aukščiau aprašyti „kalbiniai nesusipratimai“ vyko apie 1930-uosius, nesunku įsivaizduoti, kokia kalbinė makalynė virė Lietuvoje jos Nepriklausomybės aušro-

je, 1919-aisiais. Kiekvienam rašto žmogui jau tada buvo aišku, kad pirmiausia dera susitarti dėl bendros rašybos, be kurios sunkiai įmanomas bet koks literatūrinis darbas. Bet žodis „susitarti“ buvo bene sudėtingiausiai suprantamas visiems kalbininkams (ir jais save laikantiems).

Du lietuviai – trys rašybos Iš pažiūros tvarka lyg ir buvo – daugelyje spaudos leidinių tuomet įsigalėjo vadinamoji vilniškė rašyba (taip pavadinta dėl rašybos įpročių, suformuotų nuo 1904 m. leisto pirmo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“).

Ją dar vadino jablonskine, nes vilniškiai rėmėsi Jono Jablonskio surašytomis gramatikomis. Pastarųjų laikytis mokyklose 1919 m.

nurodė ir Švietimo ministerija. Tad jablonskinė rašyba imta laikyti klasikine ir pavyzdine.

Niekas pernelyg nesuko galvos, kad pats J. Jablonskis, tiesą sakant, savo pažiūras jau buvo kiek pakeitęs. Pavyzdžiui, dar 1915 m. rašęs grįšta, lūšta, mezdamas, vezdamas, po trejeto metų jis apsisprendė rašyti grįžta, lūžta, mesdamas, vesdamas.

Dar mažiau kam rūpėjo, kad nemenka dalis leidinių ir kalbininkų laikėsi įsikibę kito iškilaus kalbos autoriteto – Kazimiero Būgos, 1913 m. išleidusio alternatyvią gramatiką „Rašybos mažmožius“. K. Būga laikytas modernesniu, tad juo sekė daugelis lietuvių kalbininkų ir užsienio lietuvių, kuriuos tuoj ėmė vadinti būginiais.

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

61

visuomenė

Felikso Vaitkaus fenomenas:

svaigi legenda, sprangi „realpolitik“ (I)

Feliksas Vaitkus (dokumentuose – Felix Waitkus) 1935 m. rugsėjo 21–22 d. lėktuvu „Lituanica II“ nenutūpdamas nuskrido iš Niujorko į Balinrobą Airijoje. L ietuvos aviacijos mu z iejus

Sakoma, kad bet kuriose varžybose tikrai svarbi tik viena, pirmoji, vieta. Tas pats esą su praeities herojais: ant pakylos rikiuojasi pirmeiviai, o kiti nyksta iš akiračio, dingsta užmarštin. Įprasta manyti, kad taip paprastai 1933-iaisiais Steponas Darius, Stasys Girėnas ir jų „Lituanica“ tapo garsenybėmis, o 1935-aisiais panašiai pasižymėjęs Feliksas Vaitkus ir „Lituanica II“ liko tūnoti šešėlyje.

Naujos „Lituanicos II“ istorijos ir herojaus portreto detalės

T

radiciškai F. Vaitkus minimas kaip užmirštas didvyris, jo „Lituanicą II“ ir „Lituanicą“ vengiama lyginti, nes esą tai – opus ir jautrus klausimas. Tačiau nauji atradimai leidžia į F. Vaitkų ir „Lituanicą II“ žvilgtelėti šiek tiek kitaip, be išankstinės nuostatos – kaip į istorinį įvykį, kuris nėra nei įprastas, nei paprastas, nei pirmas, nei antras, tiesiog vienintelis.

Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaliniame archyve pavyko aptikti JAV valstybės departamento specialią bylą Waitkus, Felix. Joje užfiksuota nematomoji istorijos pusė: „Lituanicos II“ transatlantinio skrydžio įteisinimo eiga, JAV institucijų sąveika, diplomatų vykdyta stebėsena užsienyje ir pranešimai apie lakūno viešnagę Lietuvoje. Šie dokumentai svarbūs,

66

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

Gražina Sviderskytė

A smeninio arc h yvo nuotr .

nes juose užfiksuota, kaip kaupta ir filtruota oficiali informacija apie „Lituanicą II“: pirminiai duomenys, kurie retai viešinami, ir griežtai konfidenciali informacija, kuri įvykio metu niekada neviešinama, nebent nutekinama (F. Vaitkaus atveju ji išliko slapta). Reikšminga, nors nebūtinai malonu, dar ir tai, kad dokumentų autoriai yra amerikiečių valdininkai, diplomatai, kuriems „Lituanica“ ir ypač „Lituanica II“ asmeniškai nerūpėjo. Kitaip nei dauguma lietuvių, jie galėjo nešališkai – kuo objektyviau arba subtiliau su grifu „Konfidencialiai“ – fiksuoti ir vertinti įvykius.

F. Vaitkus lėktuvu „Lituanica II“ iš Niujorko į Balinrobo miestelį Vakarų Airijoje nuskrido 1933 m. rugsėjo 21–22 dienomis. Spalio 2–lapkričio 7 d. jis pirmą ir paskutinį kartą lankėsi

Dabar lietuviams tenka priminti, kas tas F. Vaitkus, kuo jis ypatingas.

Felikso Vaitkaus fenomenas

Lietuvoje. Tuomet aštrialiežuviai Lietuvos žurnalistai rašė, kad visuose kiemuose net žąsys gagena jo pavardę. Tautiečiai jį garbstė taip įsijautę, kad santūrusis F. Vaitkus su amerikiete žmona nekantravo išvykti, o JAV pasiuntinys Kaune slapčia nerimavo, kad Vaitkai nepristigtų takto, ir vajus baigtųsi geruoju. Tačiau praėjus 80 metų viskas kitaip: dabar lietuviams tenka priminti, kas tas F. Vaitkus, kuo jis ypatingas. Emocijos atslūgusios, o konfidencialūs duomenys (beje, ne tik iš JAV, bet ir iš Lietuvos, iš LSSR KGB ir Komunistų partijos archyvų) išslaptinti ir atsidūrę mums po ranka. Tad pats laikas pūstelėti dulkes nuo „Lituanicos II“ ir galbūt vėl įsitikinti, kad istorija – dažniausiai sudėtingesnė ir įdomesnė už legendą.

Waitkus, Felix: byla Nr. 811.79660M JAV valstybės departamento specialioji byla pavadinta lakūno amerikietišku asmenvardžiu (lietuvių emigrantų sūnus, JAV pilietis, JAV oro pajėgų karininkas visuose dokumentuose įvardijamas kaip Felix Waitkus) ir yra 50-ies lapų, vidutinės apimties. S. Dariui ir S. Girėnui skirta panaši byla Darius & Girch yra bent dvigubai didesnė, o garsaus aviatoriaus Charleso A. Lindbergho sūnaus pagrobimo byla Lindbergh Baby – triskart didesnė (joje – dokumentai apie tarptautinę, tačiau bergždžią Ch. A. Lindbergho jaunesniojo paiešką: po kelių mėnesių kūdikis rastas nužudytas netoli namų). Pastarieji

detektyviniai atvejai – sukrečianti 20 mėnesių tesulaukusio vaiko žūtis 1932-aisiais ir S. Dariaus, S. Girėno katastrofa Vokietijoje 1933-iaisiais – buvo išskirtiniai, susiję su tyrimais, plačiais informacijos mainais. Palyginti su jais, byla apie F. Vaitkaus skrydį 1935-aisiais – paprasta, trumpa ir aiški lyg gero buhalterio ataskaita: jokių spragų, mįslių, prie nieko neprikibsi. Bet kaip tik tuo ši byla ypatinga, nes leidžia objektyviau vertinti „Lituanicą II“ ir nuskaidrinti paralelę (ar priešpriešą) su garsia pirmtake „Lituanica“.

Kam nors toks gretinimas išties gali atrodyti „opus ir jautrus“. Kas vengia diskomforto, tam patogiau lakūnus paversti universaliais herojais ir įkurdinti legendoje, mite, tik nominaliai sieti su dokumentine tikrove ir

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

67

visuomenė

Ar „drąsi šalis“ pilna tik savanaudžių bailių?

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje atvykusiems turėtų būti privaloma.

V L A D I M I R O I VA N O V O ( V Ž ) nuotr .

Pabėgėlių ir migrantų krizės akivaizdoje nemaža ar bent garsiai besireiškianti Lietuvos gyventojų dalis žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, prie šeimos stalo ir visur kitur reiškia nuomonę, kad mums nereikia padėti svetimuose žemynuose gimusiems žmonėms.

B

ėgantiems nuo karo, diktatūros ar religijos fanatikų nereikia ištiesti rankos, nes jie ne tik ne mūsų problema, bet ir kelia grėsmę mūsų saugumui ir kultūrai. Jie ieško pas mus geresnio gyvenimo sau ir savo vaikams, bet gerai įmitę tėvai, turintys rulonus dolerių, užuot patys gimtinėje steigę verslo inkubatorius, negalvodami atiduoda pinigus nusikaltėliams, gabenantiems ištisas šeimas plaustais ir furgonais.

Negalima šitokių žmonių priimti gyventi šalia mūsų, nes jie gamina vaikus greičiau nei viagra pašerti triušiai ir greitai jų karinga religija užgoš dvasingą lietuvių sielą. Šalia Vilniaus arkikatedros nebegalėsime puošti Kalėdų eglutės, o tie, kurie atsimena, kuo patys

72

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

Darius Šilas

buvo Katedrą pavertę tarybiniais laikais, baiminasi, kad dabar jai teks Konstantinopolio Agia Sophia likimas. Iš Klaipėdos kariljono sklis nebe varpų skambesys, o tik nurodymas klauptis keletą kartų per dieną pietryčių kryptimi.

Keturių raitininkų žirgų kanopos girdėti už mūsų laukiančio staigaus istorijos posūkio.

Tačiau švelnesnių žodžių nepavyksta rasti.

Tai kliedesys, baimės, nežmoniškumo ir savanaudiškumo išraiška, mūsų vietos Europoje nesuvokimas ir – tiems, kam tai rūpi, – nekrikščioniška.

Ar tikrai katalikiška?

Juk visuomenėje, kuri save laiko kone viena katalikiškiausių Europoje, tai turėtų rūpėti. Įdomu, ar tai, kad Katalikų bažnyčios vadovai

Žmonės bėga nuo ilgamečio istorinio košmaro.

Ar „drąsi šalis“ pilna tik savanaudžių bailių?

Lietuvoje ir labdaros organizacija „Caritas“ pirmi priėmė pabėgėlių iš Sirijos šeimas, veikia kai kurių žmonių mąstymą, ar ne?

Gal galima atmesti Vilniaus arkivyskupo metropolito ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko, dar ir Vilniaus arkivyskupo emerito nuomonę, nes jie nemažą dalį savo gyvenimo praleido liberalioje Vakarų Europoje ir JAV? Tačiau man smalsu, kaip save tikinčiuoju laikantis nesutiks su šiais, matyt, jau pasenusiais, gal Sirijoje, gal Graikijoje, o galbūt Libane parašytais žodžiais: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankė-

te, buvau kalinys, ir atėjote pas mane. <...> Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ O tiems, kuriems neįdomi Evangelija pagal Matą, tačiau randantiems laiko iš Korano ištraukti daugybę citatų apie netikinčiųjų užkariavimą ir žudymą tam, kad pateisintų argumentą, jog visi musulmonai yra Daesho („Islamo valstybės“ arabiška santrumpa – VK) gerbėjai, patarčiau pavartyti ir Talmudą su Biblija ar kitų religijų senuosius tekstus, kuriuose įvardytos bausmės už netinkamų valgių valgymą, nesuderintų audinių dėvėjimą, pinigų skolinimą, svetimmoterystę ir t. t. Gaila, bet religiniuose tekstuose radikalai visada ras nežmoniškumo,

kitatikių represijų ir moterų žeminimo pateisinimą.

Padedame religinius motyvus į šoną. Gal geriau vertėtų pagalvoti apie Lietuvos vietą Europoje? Politinę ir geografinę aplinką?

Antipabėgėliškų nuotaikų eskalavimas (ir tai garantuotai tęsis iki Seimo rinkimų kitąmet) labai primena kai kurios dabartinės Kremliaus propagandos taktinius ėjimus prieš Vakarus – ten, kur įmanoma kelti informacinį ir vertybinį sąmyšį, maišyti atrinktą statistiką ir anekdotinę informaciją su melu, akcentuoti Vakarų silpnybes, finansuoti nepatenkintas ir radikalias politines grupuotes ir socialinius sluoksnius, net atskirti ar papirkti šalis, siekiant sugriauti trapią tapusią vienybę Europos Sąjungoje ar NATO. Tokių kalbų ir baimių įsitvirtinimas ne tik Lietuvoje, bet ir kitur Europoje Vladimirui Putinui tik šypseną sukelia. Šiandien, kai Lietuvai gyvybiškai reikalingas sąjungininkų iš Europos Sąjungos ir NATO palaikymas, sunku suprasti lietuvių savanaudiškumą ir veidmainiškumą.

Kaip galime verkti mus priėmusio klubo nariams, kad reikia pagalbos apsiginti nuo Kremliaus, pasiruošti atremti galimą karinį puolimą ir atmušti nesilpstančią propagandą, jei nesame pasiruošę padėti spręsti ir kitų klubo problemų? Ir dar kompensuokite mums nuostolius dėl to, kad mūsų verslininkams buvo lengviau eksportuoti į Rusiją, nei ieškoti rinkų, kuriose anglų kalba ir teisė yra sėkmingo verslo pagrindas, ir finansuokite dar vienas vandens parko bei krepšinio arenos statybas. Kaip galima prašyti pagalbos užtikrinti saugumą Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Olandijos, Prancūzijos ir Italijos (penkios daugiausia į ES biudžetą mokančios šalys), jei jų problemos mums per tolimos?

Kodėl italas pilotas turėtų raižyti mūsų padangę, jei pabėgėliai, plaukiantys į jo gimtinę, nėra mūsų problema ir mūsų prezidentė nuskamba tarptautinėje žiniasklaidoje kaip šiurkščiai pastatanti italų premjerą į savo vietą dėl pabėgėlių krizės? Kodėl prancūzai negalėtų persigalvoti ir vis vien parduoti „Mistralius“ Rusijai, jei mes manome, kad musulmoniškos Europos problemos ne mūsų? Nuoširdžiai gaila darosi vokiečių (bent Angelos Merkel), kurie (kuri) turi ne tik spręsti euro krizę ir gelbėti Graikiją, bandyti surasti kokį nors sprendimą dėl Rusijos karo su Ukraina, o dabar dar ir priimti didžiąją dalį pabėgėlių ir emigrantų. Gaila jų

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

73

visuomenė

Korupcija ar nekorupcija?

Pirma tikrai labai šilta vasaros diena.

Spindulių nutviekstas juodas mersedesas apžergęs dvi „CityBee“ automobiliukų stovėjimo vietas. Man bespraudžiant fiatą šalia jo, iš savivaldybės išbėga nervinga ponia su šūsnimi lapų. Juodo mersedeso dureles pravėręs sportiškas vyriškis kampuotu veidu puola ant šių lapų raityti parašus.

A

trodo labai negerai. atrodo, kad vagys! korupcija! aaaa! Bet jeigu pagalvoji logiškai, tai korupcionierius, jeigu toks būtų, ne pats parašus dėtų, o ieškotų tam tikslui savivaldybės darbuotojų – juk jie valdžioje. Be to, ar jis toks kvailas, kad tai darytų visiems žiopliams matant? Tai gal šitai ir ne korupcija, gal ir ne vagys. Gal tik per daug giliai į smegenų dugną įrėžti stereotipai? Maža kas, gal kokią peticiją organizuoja.

Kai gavau pasiūlymą dirbti savivaldybėje ir ėmiausi jį svarstyti, aiškiai supratau, kad negalės būti jokių kompromisų su sąžine.

Viską darysiu taip, kad neturėčiau ko slėpti.

Tuomet išsyk nukrenta daug tradicinių pančių. Tarkime, baimė, kad nutekės informaci-

76

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

Pastaruoju metu tiesioginė korupcija, kaip mes ją įsivaizduojame, yra, ko gera, nykstantis reiškinys.

J uditos Gri g elytės ( V Ž ) nuotr .

Povilas Poderskis

A S M E N I N I O A R C H Y V O nuotr .

ja. Šiandien net džiaugčiausi, kad kas nors nutekintų informaciją ir ją už mane paviešintų, nes toli gražu ne viską pats spėju komunikuoti.

Kur yra riba Buitinės ir darbinės situacijos dažnai verčia uoliai sukti galvą. IT rinka šiuo metu labai įtempta. Darbuotojai diktuoja sąlygas, prašo didesnių algų ir jas gauna, nes jų paklausa itin aukšta ir kol kas stabiliai auganti. Tiesiog nebepagamina mūsų universitetai ir kolegijos tiek kokybiškų ir mąstančių IT žmonių, kad patenkintų visus didėjančius poreikius. Kvalifikuotų specialistų trūksta, tai stabdo investicijų atėjimą ir esamų įmonių plėtrą. Prasideda konkurencija dėl esamų išteklių, tai stu-

Pirmas žingsnis link atvirumo buvo mažos vertės viešieji pirkimai.

Korupcija ar nekorupcija?

mia viršun jų algas, o tai daug kam naudinga. Išskyrus valstybinį sektorių. Visi puikiai žinome, kiek daug programinės įrangos prisigaminome už ES pinigus. Taip pat gerai žinome, kad ją visą reikia palaikyti.

Taip pat yra nemažai įprastų poreikių administruoti, kurti naujus registrus, eksportuoti duomenis, rengti ataskaitas ir t. t.

Ir štai geram IT specialistui savivaldybė su dideliu vargu tesugeba sumokėti 500–600 eurų į rankas.

Klausiame savęs: kaip tą algą padidinti?

Būdų daug. Galima performinti, kad dirbama pusantro etato. Galima performinti į naktinį darbą. O galima, pavyzdžiui, nustatyti darbo grafiką, įterpiant savaitgalius.

Dar galima galvoti apie įvairiausius priedus,

papildomus darbus prie projektų, na, vadinamąsias chaltūras. Tada kyla mintis, kad galima, tarkim, įdarbinti vienoje iš savivaldybės VšĮ. Jai galima paskirti didesnį biudžetą ir vėliau jau ten išspręsti algos klausimą (kaip manot, kodėl „Investuok Lietuvoje“ ar „Versli Lietuva“ – VšĮ?). Bet tada krūpteli, atsitrauki žingsnį atgal ir susidomi – kodėl tu turi taip elgtis ir šitaip galvoti? Kodėl įstatymai tave stumia apgaudinėti? Įpratęs stumdyti, apeiti taisykles vieną dieną gali ko nors ir nepajusti. Beje, darbuotojas, apie kurį kalbu, deja, jau palieka savivaldybę – nieko nespėjome padaryti. Čia kyla klausimas – kas vis dėlto yra korupcija? Pradedu galvoti apie dvasingumus: blogi, nesąžiningi poelgiai, bandymas kam

nors sutrukdyti ir kitos niekšybės. Vadovėliškai tai būtų naudos siekimas turint galios (naudojantis aukštesne pozicija organizacijos hierarchijoje, tarnybine padėtimi ir pan.). Po šiuo apibrėžimu palenda tiek kryptingas veikimas tos naudos beieškant, tiek ir neveikimas – pavyzdžiui, tikslingas kokio nors proceso vilkinimas laukiant susijusios pusės pasiūlymų. Pastarasis, žinoma, yra pilkojoje zonoje, nes ne taip lengva atskirti tikslingą vilkinimą nuo lėto arba nepiktybiškai prasto darbo. Pilkojoje zonoje taip pat būtų ir minėtas algos pakėlimas naudojantis visomis tomis schemomis. Mes pasinaudotume galios pozicija, kad suteiktume naudos kam nors kitam – šiuo atveju ne sau, ir jeigu viskas tuo pasibaigtų, gal nieko bloga čia ir nebūtų.

Mano kaip patarėjo savivaldybėje sritys – informacinės technologijos ir atvirieji duomenys. Šie čia teikia daugiau džiaugsmo, nei kelia mįslių. Atvėrus vieną ar kitą duomenų masyvą, gali kilti problemų tik dėl klaidingo interpretavimo ir kartu klaidingų išvadų.

Jeigu sugeneruosime kelis šimtus kintamųjų visiškai atsitiktinai, kiekvienam po bent 500 skirtingų skaičių, bus labai sunku NErasti tarp jų koreliacijos. Turint omenyje, kad vien Vilniaus savivaldybėje dirba beveik 1000 žmonių, kurių kiekvienas valdo nemenką krūvą įvairaus svarbumo ir detalumo informacijos, būtų keista, jeigu kai kurie dalykai nesisietų atsitiktinai. Pavyzdžiui, viena buvusių mano darboviečių, nes aš IT specialistas, dirbo su valstybiniu sektoriumi. Tiekė sprendimus ir teikė paslaugas. Ji dar ir šiandien sėkmingai dirba. O ką visi galvos, jeigu ji laimės konkursą kokioje nors organizacijoje, susijusioje su Vilniaus savivaldybe? Taigi.

Apie konkursus Buvome susitikę su UAB „Algoritmų sistemos“. Kalbėjome apie atviruosius duomenis ir, žinoma, palietėme vieną einamųjų darbų temų – atliekų surinkimo apskaitą.

Vilniaus miesto savivaldybė gerokai vėluoja su šia pertvarka, bet jau greitai bus skelbiamas konkursas tokios apskaitos sistemos diegimo paslaugoms pirkti. „Algorit­ mų sistemos“ – viena galimų tiekėjų. Be kita ko, ši bendrovė čia turi ir didžiausią rinkos dalį – jų sprendimas įdiegtas 23 kartus. Be to, ji jau yra savivaldybėje įdiegusi žemės nuomos apskaitos sistemą. Jeigu ji ateityje

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

77

laisvalaikis

>>

Rašytojai: Lietuvoje gyventi iš kūrybos galima Po įprastų kai kurių menininkų kalbų jau pabodusia tema „iš kūrybos neįmanoma pragyventi“ užvirė kraujas.

Edmundas Malūkas: „Nors sako, kad didžiuliai tiražai – praeitis, iš tiesų leidyba nežlugo. Iki šiol pajamų gaunu iš visų savo knygų.“ V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

Mantvydas Leknickas: „Lietuvoje rašytojai tarsi užsidaro savo burbule, per kurį nieko nematyti, negirdėti, ir skundžiasi, kad iš kūrybos neįmanoma išgyventi.“ A l g imanto B ar z džiaus nuotr .

T

aip, lietuvos rinka maža, skaitytojų nedaug, sovietmetis baigėsi ir už ideologiškai tinkamą kūrinį nebeduoda sotaus išlaikymo iki gyvos galvos. Tačiau paieškojus galima gana nesunkiai rasti autorių, kurie iš savo kūrybos jei ne pragyvena, tai bent jau uždirba daugiau nei sotiems pietums su korektore. Paaiškėjo, kad galima puikiai parduoti netgi poezijos knygą, nors šį žanrą leidėjai sutartinai vadina nekomerciniu.

Paaiškėjo, kad norint tvirtai atsistoti ant kojų nesvarbus amžius, gyvenimo patirtis ir ryšiai. Reikia tik noro ir pastangų.

Taigi pristatau skirtingų kartų pašnekovus, su kuriais ir ieškojau atsakymo į klausimą, ar Lietuvoje galima uždirbti iš kūrybos.

Edmundas Malūkas, detektyvinių ir istori-

80

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

Arūnas Milašius

V L A D I M I R O I VA N O V O ( V Ž ) nuotr .

nių romanų autorius, vienas populiariausių rašytojų Nepriklausomybės paskelbimo. Jo knygos išleistos ir parduotos 500.000 egzempliorių tiražu. 12.000 sekėjų feisbuke.

Amžius – 70 metų.

Mantvydas Leknickas, poetas, knygos „Kniedytos mintys“ autorius. Knygą rašytojas išleido savo jėgomis ir jau pardavė per 5.000 egzempliorių. Pagrindinis sėkmės šaltinis – populiarumas socialiniuose tinkluose. Turi daugiau kaip 50.000 sekėjų. Amžius – 26 metai.

Kelias į knygos leidybą Edmundas Malūkas: Pirmieji mano tekstai buvo apie Kauno šunų parodą, paskui užsiėmiau verslais ir nuo rašy-

Norint tvirtai atsistoti ant kojų nesvarbus amžius, gyvenimo patirtis ir ryšiai.

laisvalaikis

Pasakyk man tai į ausį

91 proc. amerikiečių, kurie nėra vaikai, per savaitę bent kartą klausosi radijo. V ioletos B ubelytės ( V Ž ) nuotr .

Tinklalaidžių (angl. Podcast) išpopuliarėjimas yra netikėčiausia interneto sėkmės istorija, įrodanti, jog kartais tenorime vieno – kad kitas žmogus mums į ausį kalbėtų ką nors protinga. Leiskite ją jums papasakoti.

T

inklalaidę „stuff you should know“ (angl. „dalykai, kuriuos turėtum žinoti“) savo „reikia paklausyti“ sąraše turėjau ilgai. Žinojau, kad ji viena populiariausių, bet telefono „Podcasts“ programėlė ir taip lūžo nuo neperklausyto turinio. Nenorėjau būti it piratas, parsisiunčiantis dešimt filmų ir neperžiūrintis nė vieno.

Bet, kaip mus išmokė internetas, – kad ir kaip stengsimės, niekada visko neaprėpsime. Mus, it Achilą, niekaip nepavejantį vėžlio, visada slėgs neperžiūrėti klipai, neperklausytos dainos ir podkastai.

Tad pirmyn, paklausykime „Stuff You Should Know“ formatas genialiai paprastas: tinklalaidės autoriai, du vidutinio amžiaus amerikiečiai, pasirenka temą, ja pa-

84

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

Karolis Vyšniauskas

J ustės U rbonavi č iūtės nuotr .

sidomi ir atsipalaidavę intelektualiai kalbėdamiesi, retkarčiais įterpdami pokštą, papasakoja, ką sužinojo. Temų apribojimų nėra. Ir būtent tai turiu omenyje: nėra. Keletas atsitiktinių pavyzdžių iš pastarųjų metų jų laidų: „Kodėl dalis žmonių – kairiarankiai?“, „Kaip plinta Ebola?“, „Kodėl Venecijoje tiek daug vandens?“, „Kaip „Tupperware“ plastikiniai indai atsidūrė visų mūsų namuose?“, „Kaip veikia prezervatyvai?“ Pirmajai pažinčiai it šešiolikmetis paauglys renkuosi paskutiniąją – nuoširdžiai įdomu, ką du žmonas turintys vyrai, nebūdami jokie srities ekspertai, gali valandą kalbėti apie prezervatyvus. Ir – dar svarbiau – ar kas nors gali to klausytis. Įsitikinau: gali. Klausiau plaudamas indus, siurbdamas kambarį, išėjęs į parduotuvę ir

Tinklalaides pradėjo kurti ir tradiciniame radijuje ilgus metus dirbę autoriai.

laisvalaikis

Omo slėnio spalvos

Varganus kelius atpirko įspūdingi savanos vaizdai.

R imanto Šila g alio nuotr .

Būti visų dėmesio centre vien todėl, kad tavo odos spalva balta, o tai savaime reiškia, kad esi turtingas, – savotiškas jausmas.

Jis lydėjo visą kelionę po Etiopiją, bet ypač gniaužė pietinėje jos dalyje, kur gyvena pirmykštės gentys.

O

murzinų perkarusių, bet linksmų vaikų šūksniai „bira, bira, bira“ ausyse skambės gal net visą likusį gyvenimą.

Grupės vadovas buvo įspėjęs, kad šioje kelionėje prireiks ne tiek fizinės ištvermės, kiek psichologinės stiprybės atlaikyti kultūrinį šoką, bet kad smūgis bus toks stiprus, niekas nesitikėjo.

Ilga vairuotojo koja stipriai spaudžia akceleratoriaus pedalą, o tvirtos juodos rankos tarsi suaugusios su vairu. Senutės „Toyotos Land Cruiser“ nosis lėtai ropščiasi iš duobės, bet po minutės jau sminga į dar gilesnę. Aplinkui geltonuoja neregėto grožio savana.

Priekyje riedančios mašinos sukeltas tirštas dulkių debesis aklinai užkloja viską aplinkui, tad Tardise, mūsų vairuotojas, paskubomis uždaro langus. Nuo keleivių viršugalvių tą pa-

90

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

Mūsų stebėtos šventės pabaiga sėkminga – jaunuolis perbėgo jaučių nugaromis. R imanto Šila g alio nuotr .

Lina Šilagalienė iš Etiopijos

čią akimirką pažliaugia prakaito upeliai.

Kaipgi nežliaugs... Termometras užsispyręs rodo ne mažiau kaip 38–40 laipsnių Celsijaus.

Afrika yra Afrika. Per visą kelionę taip ir nepavyko išsiaiškinti, kodėl nebuvo galima nors kiek atsilikti nuo priekinės mašinos, kad išvengtume tų dulkių: ar mums pavojų kėlė laukiniai žvėrys, ar kalašnikovais ginkluoti juodukai, kurie nuolat stabdydavo mūsiškę tojotų trijulę? Išdidus Etiopijos ortodoksas Tardise kalbėjo nedaug ir, į kuriuos klausimus atsakinėti, sprendė pats. Šią išvyką organizavęs Tomas Baltušis iš keliautojų klubo „Xgenomas“ Etiopijoje jau trečią kartą. Šį sykį Tomas pasirinko maršrutą po pietinę šalies dalį, Omo upės slėnį palei Sudano sieną, iš kitos pusės upės, nei paprastai plūsta turistai. Dešiniajame Omo krante

Omo slėnyje – apie 700 tūkst. žmonių ir tik 8,5 proc. iš jų nusėdę miestuose.

Omo slėnio spalvos

atvykėliai. Kiti praeiviai išdrįsdavo mus paliesti ar paspausti ranką. Šalimais sėdintis vaikinukas buvo toks drovus, kad burną pravėrė tik tuomet, kai pasipasakojom, kas tokie esam ir ko čia atsidanginom. Jis sakėsi esąs studentas, o baltuosius pastarąjį kartą matęs prieš ketvertą metų, kai buvo užklydusi kažkokios televizijos filmavimo grupė.

Omo valdose Omo kraštas unikalus tuo, kad nedidelėje teritorijoje pirmykštį gyvenimą gyvena 16 atskirų etninių grupių, ryškiai besiskiriančių išvaizda, kalba, tradicijomis. Atokiau viena nuo kitos gyvenančios gentys netgi sunkiai susišneka tarpusavyje. Etninės grupės dėl sunkių sąlygų nuo seno gyveno uždarą gyvenimą. Šių žmonių, tradicijų, kalbų ir kraštovaizdžio įvairovei išsaugoti valstybė įsteigusi Omo ir Mago nacionalinius parkus.

Statistika suskaičiavo, kad Omo slėnyje – apie 700 tūkst. žmonių ir tik 8,5 proc. iš jų nusėdę miestuose. Kaimuose žmonės gyvena apvaliose trobelėse, suręstose iš medžių šakų ir žolių. Valgyti verda ant ugnies, miega aplink ugniakurą. Šeimos gausios, gimsta po keliolika vaikų, bet daug kūdikių nesulaukia pirmojo gimtadienio. Pagrindinis šių klajoklių pragyvenimo šaltinis – galvijai, iš jų gentys gauna mėsos, pieno, kraujo, išdirba kailius. Taip pat augina avis, ožkas, vištas, kopia bičių medų. Dėl sausrų žemė dirbama tik tam palankiose vietose.

Karingiausieji

keliauninkų nesutiksi, nes čia beveik nėra kelių. Ir mūsų maršrutas dažnai driekėsi bekele: smėliu, per duobes, per griovius, išdžiūvusias upes.

Tolyn nuo civilizacijos Paskutiniame miestuke paliekant civilizaciją ir neriant jau į genčių kaimų valdas, jo pavadinimas, deja, išgaravo iš galvos, automobiliams prireikia papildyti degalų atsargas, o žmonėms, ko gi daugiau, žinoma, vaisių.

Ar reikia sakyti, kad čia jie visai kitokie nei Lietuvoje? Tarkim, mangus mūsų vairuotojai ne raikė peiliu, kaip mums įprasta, bet siu­ rbė. Išsirenka labiausiai prisirpusį, sumaigo pirštais ir, prarakę skylutę, išsiurbia minkštimą.

Turgelis lūžte lūžo nuo visokių vaisių. „Dešimt bananų – dešimt birų (1 doleris – 20 birų)“, – atskaičiavo kaip nendrė laiba pardavėja. Užtrukę turgelyje porą minučių, jau sukomės bėgti į mašinas ir... sustojome kaip įbesti. Mašinų nebebuvo matyti, tik juoda jūra. Visa šalikelė buvo prisikimšusi vaikų ir paauglių, atlėkusių pasižiūrėti nematytų baltaveidžių. Akimirką abi pusės tylėjome be žado. Bet greitai pasigirdo vis garsėjanti skanduotė „fa-ran-dži, fa-ran-dži“ (liet. užsieniečiai) ir galiausiai „bira, bira, bira“ (liet. birų).

Susėdom pavėsyje laukti, kol vairuotojai apsirūpins degalais. Praeinančios moterys stabdydavo savo mažylius ir rodydavo pirštais į mus, kad šie pamatytų, kaip atrodo

„Jeigu kam pasakysit, kad nakvojot surių (dar kitaip surma) gentyje, niekas nepatikės“, – karščiavosi mūsų vadovas. Bet, tiesą sakant, nebuvo kam tuo girtis, nes niekas apie surius nebuvo girdėjęs. Taigi mums likimas lėmė, kad pirmiausia atvažiavom į vieną karingiausių Omo slėnio genčių ir net kukliai pernakvojom jų pašonėj. Paryčiais iš tiesų aidėjo šūviai, buvo ir aukų, bet mes jautėmės saugūs šalia kalašnikovu ginkluoto apsauginio.

Etiopai – nepaprastai gražūs žmonės: aukšti, liekni, kaip pailgintomis kojomis, rankomis ir liemeniu, o suriai atrodė dar laibesni už visus. Gentis laikosi senųjų tradicijų: geria gyvų jaučių kraują, nes tai teikia jėgų, o vyrai, aiškindamiesi santykius, stoja į kruvinas kautynes ilgomis kartimis.

Nors valdžia ir draudžia, ši kova, vadinama donga, dar gaji. Išskirtinis moterų atributas

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

91

laisvalaikis

Labirintas

Kukurūzų labirintas prie Vilniaus – panašesnis į linijinius, o ne daugiašakius. J uditos

Štai stoviu vidury kukurūzų lauko. Nuo aukštos įtampos laido stulpo sklinda dvasingas popsas, giedru rudenišku oru nuaidi plaktuku suduotas gesintuvas.

N

uo į žemę įkaltos lentelės į mane žvelgia jaunas Johnas Connoras iš filmo „Terminatorius 2“, o šalia puikuojasi citata iš Šventojo Rašto. „Štai kas nutinka, kai eini į labirintą“, – pagalvoju sau.

Visada mėgau labirintus. Daugiausia įsivaizduoti ir piešti. Todėl galiu tik mėginti įsivaizduoti Arthuro Evanso džiaugsmą stebint, kaip jo 32 kasėjai pamažu atidengė karaliaus Knoso rūmus Kretos saloje. A. Evansas tapo Kretos civilizacijos atradėju, jis pirmasis atskyrė ir aprašė linijinį A bei B ir ankstesnį piktografinį raštą.

A. Evansas ir jo atradimas O juk tai ir be neįtikėtinų archeologinių atradimų buvo džiugūs laikai! Kai Britų imperijoje niekada nenusileisdavo saulė, o Oksforde

94

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

Gri g elytės ( V Ž ) nuotr .

Vaikščiodamas po Versalio labirintus princas mokėsi skaityti. „ Wiki p edios “ nuotr .

LEONAS VAITIEKUS LENOKAS

išsilavinę jaunuoliai – tokie kaip A. Evansas – galėjo už tėvų pinigus keliauti po dar vieno karo nuvargintą Europą, nuo Laplandijos iki Stambulo.

Tiesa, tą mūsų įsivaizduojamą džiaugsmą ir nuostabą galėjo gerokai paskatinti ir kiti dalykai – heroinas, opijus, kokainas, morfijus ar absentas. Kad ir kaip būtų, laikotarpis apie 1900-uosius buvo „Didžiųjų daugiadienių“ įkarštis. To laikotarpio pikas – nuo antrosios XIX a. pusės iki Pirmojo pasaulinio karo, kai opijumi buvo raminami kūdikiai, o morfijus buvo naudojamas menstruacijų skausmams malšinti.

Nors A. Evansas ir nėra pagarsėjęs, kaip kai kurie kiti laikotarpio šviesuoliai, išreikštu pomėgiu minėtoms medžiagomis, sunku įsivaizduoti, kad už tėvo pinigus keliaujantis ir nuo-

Šis labirintas buvo viso žmogaus gyvenimo metafora.

Labirintas

tykių ieškantis jaunuolis laikytųsi nuo jų perdėm atokiai. Vis dėlto atsargos dėlei pridėsiu, kad galbūt čia kalba mano išankstiniai nusistatymai.

Jei jau spėjote pradėti nerimauti, nurimkite. Jei, tarkime, morfijaus vartotojai tais džiugiais apdujusiais laikais priprasdavo prie narkotinės medžiagos, mesti buvo ne taip skausminga kaip šiandien. Morfijaus abstinenciją išgyventi padėdavo gydytojų skirtas heroinas.

Kad ir kaip ten būtų, šis po Senąjį žemyną keliavęs jaunuolis suaugo ir išgyvenęs draugų ir žmonos netektį ilgainiui apsistojo Kretoje. Dirbdamas žurnalistu jis stebėjo, kaip 1899 m. iš Kretos pasitraukė Otomanų imperija ir užleido vietą Kretos Respublikai, po

britų imperijos sparnu, žinoma. Į ją suplūdę archeologai – tuo metu jaunos profesijos atstovai – skaniausio kąsnio, Knoso rūmų, negavo. Ten karaliavo 49-erių A. Evansas ir jo Kretos tyrinėjimų fondas.

Per kelis mėnesius jis, keli britai kolegos ir gausus vietos kasėjų būrys atkasė tai, kas šiandien žinoma kaip Knoso rūmai. Daugiau nei 1000 kambarių siekiantis statinių kompleksas, iki tol nematytos civilizacijos religinis, ekonominis ir administracinis centras, užėmė 20 000 kvadratinių metrų.

Mitai ir buitis Tai nebuvo tas labirintas, apie kurį jau buvo skaityta Antikos rašytojų darbuose. Ne tas, kurį pastatė Dedalas mitiniam karaliui Mi-

nui (tas pats Dedalas, kurio sūnus Ikaras skrido per arti saulės vaškiniais sparnais).

Galbūt A. Evansas tikėjosi rasti ne tik labirintą, bet ir Minotauro kaulus jo viduryje, tačiau šio labirinto nei jam, nei kam kitam surasti kol kas nepavyko.

Tiesa, kurį laiką manyta, kad pats Knoso rūmų ansamblis, painus ir sudėtingas, yra taip ieškotas labirintas. Tačiau toks įspūdis – kad ir koks stiprus, ko gera, buvo – susidarė tik dėl to, kad kelioliką tūkstančių gyventojų turėjęs miestas buvo statomas be aiškesnio plano. Tačiau šiandien archeologai į hipotezę, kad rūmai yra tas pats aprašytasis labirintas, į kurio vidurį buvo suvaromi jaunuoliai ir nekaltos mergelės Minotaurui suryti, žvelgia skeptiškai.

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

95

laisvalaikis

BMW inovacijų veidrodis – „i8“

„i8“ demonstruoja visas inovacijas, sumanytas protingiausių BMW koncerno galvų.

Gamintojo nuotr .

Kiekvienas tų retų pasimatymų Lietuvos gatvėse su „BMW i8“ prilygsta akimirkai, kai kaktomuša susiduri su priešinga kryptimi einančiu praeiviu. Net jei automobilį esi matęs ne kartą, vis tiek stabteli akimirkai ir ekstravagantišką modelį nulydi akimis.

O vėliau su bičiuliais aptari posūkių spalvą, išlinkius, formas, gamybos technologijas.

P

anašiai prieš porą metų, matyt, jautėsi ne vienas, pirmą kartą išvydęs šį sportinį modelį. Vokiečiai vis dar pasakoja, kad pirmosiomis serijinio „i8“ pasirodymo dienomis į BMW gamyklą ėmė plūsti laiškai su čekiais ir prašymais įrašyti bet kokią norimą sumą mainais į automobilį.

Atsispirti retam modeliui negali ir lietuviai.

Jei spręstume iš socialiniuose tinkluose aptinkamų šio automobilio nuotraukų skaičiaus, atrodytų, kad bent vienas iš dešimties tautiečių garaže turi sportinį hibridą. Tačiau iš tiesų praėjusiais metais pristatytas modelis mūsų miestų gatvėse matomas tik kiek dažniau nei kometa danguje – suskaičiuojami vos keli Lietuvoje registruoti „i8“.

BMW atstovai Lietuvoje teigia, kad susidomėjimas elektrine „i“ serija pradėjo augti nuo

98

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

DINA SERGIJENKO

juditos g ri g elytės ( V Ž ) N U O T R .

pat jos pristatymo, – šalyje jau važinėja kelios dešimtys elektrinių „i3“. „i3“ bandomųjų modelių bavarų atstovai Lietuvoje dar turi, o iš tinklo įkraunamo „i8“ modelio, kurį galėtų išbandyti kiekvienas norintis, nėra.

Belieka tokius ypatingus automobilius skolintis iš jų savininkų. Būtent taip dangaus mėlynumo hibridinis modelis vienai dienai pateko ir man į rankas.

Dėmesio magnetas Pasistačiusi savą automobilį greta BMW salono Vilniuje akimis naršau aikštelę ir ieškau, kur galėtų stovėti hibridinis modelis. Iš pradžių nepastebiu nieko, nes automobilis vos 1,3 m aukščio, tad pamatyti jį tarp kur kas kasdieniškesnių modelių ne taip lengva. Tik vėliau akys pagauna, kad stovėjimo aikštelės viduryje bū-

Susidomėjimas elektrine „i“ serija Lietuvoje pradėjo augti nuo pat jos pristatymo.

BMW inovacijų veidrodis – „i8“

relis žmonių kažką fotografuoja, ir net neabejoju – jų dėmesio objektu tapo „i8“.

Automobilio išvaizda ne šiaip išskirtinė.

Kai BMW pirmą kartą pasauliui parodė koncepcinį „i8“ variantą, skeptikai šaipėsi, esą, kas iš to išskirtinio dizaino, jei prasidėjus serijinei gamybai visos detalės, aštrūs kampai ir akiai malonūs vingiai bus nutrinti ir „i8“ taps toks kaip visi. Pavyzdžių, kai automobilių pramonė sušoka viliotinį parodžiusi nuostabaus grožio koncepcinį modelį, o vėliau išleidžia nuobodybę, netrūksta. Tačiau pagaminusi „i8“ BMW aukštai iškėlė galvą, nes masinės gamybos modelis nuo koncepcinio skiriasi labai nedaug. Net lazeriniai žibintai, kurie, kaip šiandien sakoma, taps nauju automobilių pramonės standar-

tu, perkant „i8“ modelį siūlomi kaip papildomas pasirinkimas.

Ir jei kada prireiktų dalyvauti dėmesio varžybose, į šalį reikėtų mesti visų „RollsRoyce“, „Aston Martin“ ar „Bentley“ raktelius. Galbūt (bet tik galbūt) tiek pat dėmesio, kiek su „BMW i8“, gatvėse sulaukti pavyktų sėdus prie „Lamborghini“, „Ferrari“ ar panašių modelių vairo.

Nesvarbu, kad ir kur važiuočiau, kokiu režimu, į BMW atsisuka visi – net kiek nejauku. Vieni į automobilį bado pirštu, kad pastebėtų ir draugai, kiti skuba traukti telefonų iš kišenių ir fotografuoti, treti ištempę kaklus apžiūrinėja važiuodami gretima eismo juosta. Ypač „i8“ atkreipia vaikų dėmesį. Išvydę ryškų automobilį, tuoj puola tė-

vus tampyti už rankų: „žiūrėk, žiūrėk!“ Dėmesio rekordą viršijo vyrukas, kuris, kai praleidau reikiamą posūkį ir įsukau į vieną sostinės gyvenamųjų namų rajonėlį apsisukti, sustojo viduryje sankryžos ir filmavo, kaip pro šalį važiuoja „BMW i8“.

Pasitelkti intuiciją Įsėsti į „BMW i8“ nepatogu. Kad ir kaip stengtumeisi, elegantiškai įsiropšti nepavyks ir dėl ganėtinai žemai esančių sėdynių, ir dėl to, kad automobilio slenksčiai aukštoki. Tenka aukštai kelti kojas, o tada kone įčiuožti į vidų. Gerai tai, kad dėmesį nuo to, kaip „BMW i8“ vairuotojas įsėda į automobilį, atitraukia į viršų tarsi žirklės atsidarančios giljotinos tipo durelės.

2015 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

99

Ernestas Parulskis

Vaivos A bromaitytės nuotr .

Žmogžudystės pagal skaičiuoklę Rūsčiai apsiniaukęs dangus Verkių muziejaus parką stumtelėjo link įsivaizduojamo siaubo filmo dekoracijos. Nijolė užtrenkė automobilio dureles, apsižvalgė ir skubiai nukaukšėjo prie tarnybinio įėjimo. nors nuo paskutinės verkių maniako žmogžudystės praėjo du ramūs mėnesiai, o ir žudė jis kitame rajono gale, arčiau Žaliųjų ežerų, dvylika šaltakraujiškai uždusintų aukų tebekėlė baimę, ypač niūriais spalio rytais. Vakarais – irgi. Kaip ir dieną. Maniakas siautėjo lygiai metus, Verkių regioniniame parke, Naujuosiuose Verkiuose ir paupiuose šalia Pirmųjų Turniškių kiekvieną mėnesį nužudydamas po žmogų. Žudikas aukas apsvaigindavo smūgiu į pakaušį ir pribaigdavo užmaudamas ant galvos šiukšlių maišą. Žmonės mirdavo neatgaudami sąmonės. Blogiausia buvo tai, kad maniakas žudė be sistemos, – nuėmę juodus maišus policininkai pamatydavo visokio amžiaus vaikų, moterų, vyrų veidus, o ekspertizė nustatydavo, kad mirė jie įvairiu metu – ryte, dieną ir vakare.

Nijolė, vasarą rimtai svarsčiusi mesti darbą pavojingoje zonoje, jaukiau pasijuto

112

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

tik įžengusi į eksponatų saugotojų poilsio kambarį. Jame jau buvo Vanda, geriausia Nijolės draugė, neformali saugotojų vyresnioji ir vienintelė sugebėjusi ištisus metus drąsinti įsibaiminusias darbuotojas. „Aš po kiekvienos pietų pertraukos gaudavau mažiausiai tris visiškai girtus maniakus ir su jais susitvarkydavau. Kasdien“, – paaiškino Vanda, iki pensijos vadovavusi didelio fabriko valgyklai.

Vanda sėdėjo prie stebinamai didelio nešiojamojo kompiuterio. Prietaisas poilsio kambaryje atsirado atsitiktinai. Vieną dieną jį su pasišlykštėjimu atnešė muziejaus kuratorius Padvaiskas ir pranešė, kad nuo šiol kontoroje dirbs nuosavu „MacBook Pro“. „Nu ir durnas savo daiktus darbe naudoti“, – nusprendė saugotojos. Su kelių anūkų pagalba kompiuteris buvo prijungtas prie muziejaus tinklo ir tapo vartojamas taip pat intensyviai, kaip elektrinis

virdulys, mikrobangų krosnelė ir šaldytuvas. Na, ir šildytuvas žiemą.

Ekrano viršuje švietė reklaminis skydelis, kviečiantis įsigyti unikalų būstą senamiestyje. Nijolė matė tą namą savo akimis ir jau tuomet nusistebėjo – ir kuo gi jis toks unikalus? Namas kaip namas. Ir Savanorių prospektas, nesvarbu, kad gatvės pradžia, nėra senamiestis. Vanda energingai spustelėjo pelę ir neatsisukdama pasakė: – Šitą, žinai. Aš čia pasėdėjau ir turiu kelias mintis apie mūsų maniaką.

Nijolė atsargiai prisėdo šalia draugės: – Tikrai? Lyg ir baigėsi viskas?

– Būtent dėl to, kad baigėsi. Žiūrėk. Realiai mes turim lyg neprognozuojamą žudiką, taip?

Nijolė linktelėjo.

– Bet keli jo veiksmai yra pastovūs – jis žmones galabijo tik tam tikroje vietoje, kartą per mėnesį ir viską darė be kraujo.

Rolandas Rastauskas

R emi g ijaus T rei g io nuotr .

Poeto Griuvėsio sugrįžimas (epilogas)

1.

Kol kalbėjau it krepšinio treneris, Griuvėsis kažką nervingai užsirašinėjo ant didelės plono popieriaus staltiesėlės. Paskui pakėlė galvą ir dėbtelėjo į mane ne pačiu dievobaimingiausiu žvilgsniu: „Negi viskas kaip knygose, Dariau? Negi tikrovė kartoja šachmatų partijas? Le Carré romanus? Negi tu pats tiki tuo, ką kalbi?“ Tada paėmiau staltiesėlę ir lėtai suplėšiau į skutus: „Pamirškim viską, seni. Nieko tau nesakiau. Taip, ten visur kameros. Arba jų asmeninis apsauginis. Ji vargu bau išsigąs tų neva nepadorių kadrų, kuriuos neva atrado jos tautietis fotografo „asistentas“. Arba išsyk paskambins kam reikia. Suvystys tave kaip didelį, pardon, mažą. Dirbantieji rizikos zonose kaip niekas mėgsta užsitikrinti bent minimalų saugumą. Taip, aš siunčiau tave į mėgėjo lygio operaciją, seni. Nes kartais gyvenime tiesiog ima ir pasiseka. Retai, bet pasitaiko.

Kaip rašė didžioji Vilniaus poetė: Bet kartais stebuklo žvaigždė nupuola / ir po kupolu šą­ lančiam cirko pajacui. – Griuvėsis bemat pasigavo ir pabaigė: Ir bažnyčios fundatoriui Kristupui Pacui / čia ant kalno pastačiusiam Petrą ir Povilą. – Todėl verčiau išeik pasivaikščiot po Grundą – ten paveldas saugiai sugyvena su naująja architektūra.“ Griuvė-

114

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

sis išlaikė pauzę ir tada paklausė to, ko niekada niekam neleisdavau klausti: „O vis dėlto, kodėl tu pabėgai, Dariau?“ – „Kad susidoročiau su kasdiene baime – ne tik būti savim, bet apskritai būti. Pameni, kaip kažkada iškvietei mane į „Neringą“, kai kažkoks nesiskutęs pornografiškas tipas rusiškai paprašė tavęs išeiti iš salės?

Mūsų kompanija nenori jūsų čia matyti – pameni? Ir tu bijodamas atsigręžti spūdinai lauk, tada telefono būdelėje drebančiais pirštukais surinkai mano numerį ir paprašei atvažiuoti. Ir aš atvažiavau. Ir pamačiau juos – boksininkus, turginius, farcos princus, porą jaunų gydytojų, kurie po kelerių metų ims smaugti Vilnių.

Viskas buvo paprasta – jiems nepatiko tavo veidas, Griuvėsi. To užteko. O aš jau tada norėjau juos šaudyti. Bet už jų stovėjo mentūra, saugumas, vidaus reikalai, ministerijų žiurkės. Gyvenome beorėje erdvėje, o deguonį dozuodavo valstybė, kuri niekada nebuvo mano. Tu turėjai poeziją, aš – baimę. Čia ir pabaikim. Vakare bus teatras, o ryte aš išskrisiu.“ Griuvėsis kiek padvejojęs pakilo ir išėjo iš kavinės.

Tada senajame telefone pamačiau praleistą skambutį.

2.

Aigbojie priėmė mane metus nevalytame kabinete, prikimštame sportinių trofėjų, Jėzaus atvaizdų, afrikietiško kičo ir kreivai šleivai prikabinėtų nuotraukų blizgančiuose rėmeliuose: visose buvo JIS ir koks nors man nepažįstamas „popiežius“. „Matau, vaizdai tavęs nedžiugina, Derekai.“ – „Mane džiugina tik stovintis štolcas, vade.“ – „Galiu tave be vargo išgydyti. Tik nepamiršk, kad laimė yra išsižadėjimas, o ne užkariavimas.“ – „Mačiau už valytuvų užkištas hyle­ rių vizitines tavo gatvėj. Jūs čia ką – kokį voo­doo kromelį sumąstėt?“ – „Dvasios reikalai kartais būna labai medžiagiški, – pasakė jis pamerkdamas kairę akį. – Žmonės nori gerų naujienų, bet pirma susimoka už blogas. Kokios nori tu?“ – „Noriu, kad šį vakarą man į teatrą atsiųstumei porą vaikinų, vade. Ne tų papūginių iš baro, o kinų armaniais apvilktų gorilų.“ Aigbojie susijuokė: „Iš kur aš tau jų paimsiu?“ – „Lai iš Briuselio atvažiuoja – tie, kam šiandien Europarlamente išeiginė.“ – „Gal ir pats ateisiu jaunystės prisimint, Derekai.“ Ir rimtai žiūrėdamas į mane pridūrė: „Pasaulis eina velniop, mano drauge. Mus tuoj užplūs milijonai keistų žmonių. Sienų nebeliks. Europos neliks. Užvirs tokia košė... Bus blogiau negu

Aidas Puklevičius

V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

Konferencijų sezonas Rudenį, žinia, nuo medžių krinta lapai, o į kalendorių lapus tiesiog birte byra konferencijos. Jų organizatoriai išsijuosę pluša, kad pataikytų į trumpą langą, kai verslininkų smegenys dar kupinos atostogų entuziazmo, kurio nespėjo pakeisti griaudėjanti Kalėdų nuojauta. kadangi konkurencija šiame versle didžiulė, jų rengėjams galvos apsisuka bemąstant, kuo pralenkti vieniems kitus ir kaip prisivilioti tą svajonių klientą, kuris nesidėrėdamas moka tūkstančius eurų, kad pamatytų dar vieną saviauklos guru, kuris nepasakys nieko tokio, ko negalėtum perskaityti jo knygose (beje, ten viskas paprastai parašyta rišliau, užtat konferencijų prezentacijose paveiksliukų daugiau), ir po pranešimo išeitų palengvėjusia širdimi ir kišene. Širdimi – todėl, kad išgirdo daug vertingų žinių, kaip uždirbti milijoną, o kišene – todėl, kad jo kelias į milijoną prasidėjo tuo pačiu tūkstančio eurų nuostoliu.

Suka galvas ir potencialūs lektoriai,

116

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

ypač vietos kalibro, mintydami, kaip čia atnaujinti savo senokai aptrintą paskaitos turinį, kokią pridėtinę vertę suteikti auditorijai. Neimsi juk kardo ryti, groti balalaika ar meškos su grandine šokdinti? Lengviausia, žinoma, pakeisti jau šimtą kartų skaitytos paskaitos pavadinimą, dvi pirmas skaid­ res, o kitose bent jau foną. Ir melstis, kad konferencijos dalyviai būtų nauji, nes kam malonu būtų raudonuoti, kai koks Pilypas iš kanapių publikoje atsistotų ir suriktų „Brolyčiai, taigi mes pernai šito klausėmės!“ Suka galvas ir įmonių vadovai – kur eiti patiems, o kur siųsti jaunesnį personalą vietoj drausminės nuobaudos.

Ypač tokia praktika pasiteisina kalbant apie nemokamas konferencijas. Tokiu

atveju ir firmos kasa nenukenčia, ir šešias valandas buhalterinių ar čiaupų pardavinėjimo naujienų pasiklausęs pradedantysis vadybininkas jaučiasi gana motyvuotas ir kitą sykį du kartus pagalvos prieš vėluodamas į darbą ar statydamas automobilį šefui rezervuotoje vietoje. Šiame konferencijų sezone renginių būna pačių įvairiausių. Tačiau nekalbėsime dabar apie tokius, kurie rengiami stadionuose, į kuriuos susirenka dešimt kartų daugiau žmonių nei į Lietuvos futbolo lygos rungtynes. Nors, tiesą sakant, tokiuose masiniuose žinių atnašavimo įvykiuose dinamikos paprastai būna tiek pat kaip per tą patį lietuvišką futbolą. Nedaug. Ir tai geriausiu atveju.

Sigita Šimkutė

V ladimiro I vanovo ( V Ž ) nuotr .

Fantazijos Raumeninga įdegusi nugara ir balti sėdmenys. Viena ranka atsirėmiau į stalviršį, kitoje prie savęs glausdama karštą kavos puodelį. negalėjau atplėšti akių nuo šito netikėto apsireiškimo mano miegamajame rajone. Dievuliau, ar tu matai, šįryt išsipildė mano, kaip l. e. p. namų šeimininkės, svajonė – gretimo namo balkone pamačiau nuogą vyrą. Tik išvydusi instinktyviai nudelbiau akis, bet smalsumas buvo stipresnis. Porcelianiniai sėdmenys neskubėdami džiaustė patalynę.

Akimirką delsiau – kiek padoru yra šitaip spoksoti. Bet kuris labiau nusidėjęs – ar tas, kuris žiūri, ar tas, kuris rodo? Gal porcelianiniai sėdmenys net neįtaria, kad yra stebimi. O gal tyčia švytruoja visoms septintą rytą atsikėlusioms ir virtuvėse su chalatais besisukinėjančioms asaboms. Antraip atsisuktų ir parodytų daugiau, daug daugiau.

Net prakaitas muša.

Atsuku langui nugarą. Dalį sekundės negaliu prisiminti, ką norėjau daryti virtuvėje, be to kavos puodelio. Tiek to, išeidama nevalingai grįžteliu atgal – porcelianinių sėd­ menų jau nematyti. Įdomu, kiek moterų šįryt prasiskaidrino sau nuotaiką ir kiek vyrų pagalvojo apie storesnes virtuvines užuolaidas. Jei jau negali įkišti kaimyno į burką, tai bent langines užkalk, ar ką.

Sako, žmogus nestokoja erotinių fantazijų visą gyvenimą. Paaugliai svajoja mylėtis visur ir su bet kuo, jaunuoliai – su mylimais ir geidžiamais, suaugę – su tais, su kuriais ne-

118

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

galima, o senjorai – apskritai galėti mylėtis.

Net jei erotinės fantazijos seniausiai nebekutena „šaknelių“, kol sugebi galvoti, gali į valias fantazuoti. Ne veltui seksologai tapšnoja į galvą, paklausti, kur stipriausios žmogaus, ypač moterų, erogeninės zonos. Kol vyrai nardo pornografinių tinklalapių kūdrose, dailioji lytis dūsauja skaitydama erotinius romanus. Kodėl dūsauja, nesunku suprasti. „Jo neužsegti, nepriekaištingai išlyginti marškiniai atidengė auksinę stangrią odą ties šokolado plyteles primenančiu pilvu ir tobulai iškilusius krūtinės raumenis. Tamsuojantys krūtinės plaukai leidosi žemyn ir virto plona linija, vedančia tiesiai prie trumpikėse ir kelnėse besislepiančios varpos.

Vien prisiminusi, koks jausmas apima, kai ji manyje, ėmiau skausmingai to ilgėtis.“ (Silvia Day, „Atskleisk mane“) Jei nesupratote atodūsių kilmės, perskaitykite šią ištrauką dar kartą. Skaitykite tol, kol liežuvis prikeps prie gomurio nuo kilusio troškulio. Vis dar nesuprantantiems aiškinu: moterims pradeda kilti geismo banga jau nuo pirmųjų žodžių „nepriekaištingai išlyginti marškiniai“ – romano herojus yra arba pavydėtinai tvarkingas, marškinius lygina pats, arba, dievai mato, pinigingas, todėl jam marškinius lygina tarnaitė, arba skalbykla. Na, arba mama, bet kadangi tai

erotinis, o ne siaubo romanas, mamą pamirškime. „Auksinė stangri oda“ – įdegęs, pasportavęs. Nevalingai prisiminiau porcelianinius sėdmenis. „Šokolado plyteles primenantis pilvas“ – čia autorė smūgiuoja dviguba jėga, skaitytojoms primena nuodėmingą skanėstą, geriausią jų celiulito draugą ir blogos nuotaikos meilužį, gebantį paguosti geriau nei mamos balandėliai. „Tobulai iškilę krūtinės raumenys“ – nežinau, ką pasakytų psichologai ar seksologai, bet kažkodėl moteris jaudina iškili, išpūsta vyro krūtinė. Kažkoks nepaaiškinamas kalakuto sindromas: šalia tokios krūtinės jaučiamės saugios, visai kaip blankios kalakutės tamsioje vištidėje. „Tamsuojantys krūtinės plaukai“ – tikras vyras, mačo. Apžėlusi krūtinė reiškia daug testosterono, daug testosterono – daug sekso, daug sekso – daugiau laimingų pabaigų. Ne tik pasakų. „Trumpikėse ir kelnėse...“ – padoriai apsirengęs, po ankstesnių epitetų sunku įsivaizduoti apsmukusias sportines kelnes išmuštais keliais, greičiau tai kostiuminės kelnės, prilaikomos odinio diržo blizgančio metalo sagtimi, nuo kurios prisilietimo pašiurpsta šlaunų oda... Toliau kažin ar beverta aiškinti, supratote.

Mėgautis kiekvienu parašytu žodžiu, leng­vai su(si)jaudinti, idealiausiai iki drė-

Jurga Vilpišauskaitė J ur g os V il p i š auskaitės nuotr .

Turguje, krūmuose, bažnyčioje, autobuse Gėrimai – Būtinai turi pamatyti turgų. Jis vyksta kartą per mėnesį, čia pirkti ir parduoti ateina masajai, – sako Maiklas.

Po pietų dideliu visureigiu privažiuojame aikštelę, aptvertą šakomis su spygliais. Viduryje stovi karvių bandos. Įvykus sandoriui, pagaliais genami gyvuliai pasileidžia bėgti.

Dar neparduotos stovi aptvare ir mojuoja uodegomis.

Už jų atskirose grupelėse susibūrę vyrai ir moterys ant laužų kepa mėsą su kaulais. Vėliau nusėlina į krūmus ir atsitūpę valgo.

O tada eina į palapinėse įrengtus barus ir susėda ratu. Jo viduryje viena ant kitos sustatytos plastikinės stiklinių butelių dėžės, prikrautos „Safari“ ir „Kilimanjaro“ alaus

Polas su draugais.

120

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

bei gazuoto imbierinio „Stoney Tangawizi“ gėrimo. Dauguma masajų geria baltą stiprų „Konyagi“ skystį iš mažų 100 gramų plastikinių pakuočių ir, iškratę paskutinius lašus, čia pat jas išmeta. Pririštą prie aukščiausios dėžės atidarytuvą prižiūri baro savininkas.

Greitai įšilę, masajai vienas per kitą braunasi paspausti man rankos ir pasišnekėti.

Naudojamą anglų kalbos žodžių bagažą jie nerišliai vis kartoja iš naujo. Prasidėjus susistumdymui, pasišaliname.

Praeiname eiles pardavinėjamų guminių masajų batų iš padangų. Vienas kitas avi juos dar iš karvės odos. Šalia moterų papuošalų išdėliotos masajų skraistės. Vyrų – raudonos, moterų – mėlynos. Be padėvėtų drabužių ir iškabintų ant virvių mokyklinių uniformų,

dar galima nusipirkti mobiliųjų telefonų, cukranendrių kotų ir ožkų pieno. Kartais jį sumaišo su krauju, kartais, pasigavę karvę ir pradūrę jai odą, išgeria kraujo tiesiai pro žarnelę. O tada vėl paleidžia ganytis.

Krūmuose Parduotuvėje nuperku gazuotų gėrimų lauktuvėms, kurias vešime į krūmus. Atsisėdame ant taksi motociklų, Polas pajuda iš paskos su masajumi, kuris mums rodo kelią. Pravažiuodami mokinukus per didelėmis uniformomis, sukančius prie užrašo Shule, pasimojuojame. Užkylame į kalną prie kelių molinių trobų ir paliekame motociklus. Praeiname mažus vaikus ir moterį, neriančią karoliukus. Ant kalno atsiveria miškai, mes nu-

Morani.

žvilgsnis

Nemaža tikimybė, kad po Seimo rinkimų Lenkijoje Ewos Kopacz partijai gali tekti likti opozicijoje. „ R euters “ nuotr .

SPALĮ VERTA ATKREIPTI DĖMESĮ Tolimi ir artimi rinkimai

R

udenį viešasis gyvenimas atkunta net ir ten, kur visai ne ruduo, o kaip tik prasideda pavasaris, pavyzdžiui, Argentinoje. Ten spalį vyks prezidento ir parlamento rinkimai. Bet politiniame spalio kalendoriuje yra įvykių, pakeisiančių gyvenimą ir gerokai artimesniuose kraštuose. Nors apie vieną tokių įvykių kažin ar įmanoma pasakyti, kad jis gali ką nors pakeisti, – kalbu apie spalio 11 d. Baltarusijoje vyksiančius prezidento rinkimus. Kandidatų, žinoma, yra ne vienas – jų net aštuoni. Bet septyni pretendentai kol kas apklausose surenka daugiausia po 3–5 proc. rinkėjų paramos. Ir tik vieną jų nuolat remia tikrai daugiau kaip trečdalis apklaustųjų. Jums nesunku bus atspėti, kad tai yra nepartinis, pats išsikėlęs Aliaksandras Lukašenka, tapęs šalies kaimynės prezidentu 1994 m. ir dabar baigiantis ketvirtą kadenciją. Ir, matyt, sprendžiant iš visko, – tuoj pradėsiantis penktą.

Kiti mums svarbūs rinkimai vyks spalio 25-ąją. Kaimynė Lenkija rinks Seimą. Čia

122

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2015

ypač įdomi dabar valdžioje esančios „Pilietinės platformos“ ir opozicinės „Teisės ir teisingumo“ partijos dvikova, nors ji jau pradeda priminti Jungtinių Valstijų respublikonų ir demokratų ar Jungtinės Karalystės leiboristų ir konservatorių kovas, – pamažu vis labiau slenkama į iš esmės dvipartinę sistemą, nors kartais ir paspalvinamą įvairių centristinėmis save vadinančių populistinių darinių. Šiuose rinkimuose dalyvaus ir naujai sukurta „Jungtinės kairės“ partija, tai gali būti įdomu – kokiu mastu į Lenkijos politinį gyvenimą gali grįžti kairiosios jėgos. Dar vienas niuansas – iš aštuonių rinkimuose dalyvaujančių partijų tiktai trys – jau minėtos „Pilietinė platforma“, „Teisė ir teisingumas“ ir dar nepaminėta Lenkijos liaudies partija – dalyvavo ankstesniuose rinkimuose, kitos penkios yra naujai sukurtos.

Turint omenyje, kad neseniai vykusius prezidento rinkimus laimėjo „Teisės ir teisingumo“ remiamas Andrzejus Duda, o vyriausybei vadovauja „Pilietinės platfor-

mos“ lyderė Ewa Kopacz, kova turėtų būti nuožmoka. Įtaką rinkėjų apsisprendimui gali daryti pirmiausia pabėgėlių Europoje tema – ir va čia klausimas: ar visai nemenki antiimigrantiški sentimentai išsilies į paramą naujai sukurtoms populistinėms partijoms, ar vis dėlto „Teisė ir teisingumas“ sugebės perimti iš jų šią temą ir išlaikyti kandidatui į prezidentus pareikštas rinkėjų simpatijas. Antruoju atveju, ko gera, valdantieji Lenkijoje gali ir pasikeisti.

Na, o už Atlanto visų dėmesį prikausčiusios prezidentinės lenktynės – kol kas prieš 2016 m. lapkričio rinkimus vyksta didžiųjų partijų – respublikonų ir demokratų – kandidatų pirminiai rinkimai.

Blykstelėjusi vieno iš respublikonų kandidatų – populistiškai ir agresyviai nusiteikusio milijardieriaus Donaldo Trumpo – žvaigždė, atrodo, per rugsėjį šiek tiek pablyško. Demokratų stovykloje, jeigu reikėtų lažintis, veikiausiai vis dar dauguma statytų už buvusią valstybės sekretorę Hillary Clinton.