Verslo klasė, 2016 spalis by Verslo žinios, UAB

2 0 16 SPA LI S

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S N E M O K A M A I

KAINA 4 90 Eur

žmogaus, kokį pažįstame, pabaiga DIRBTINIS INTELEKTAS:

TECHNOLOGIJOS IŠGELBĖS DEMOKRATIJĄ PARTIJOS, RODYKITE KONKREČIUS SKAIČIUS NAUJOSIOS RINKOS SUPERŽVAIGŽDĖS – SUPERMOKS LININKAI POKEMONAI IŠPERĖJO PAPILDYTĄJĄ TIKROVĘ

redaktoriaus pratarmė

VERSLO KLASĖ I S S N 1648-6374 ž u r nalas l e idžiamas nuo 2000 metų RE D A K C I J O S A D RE S A S

J. JASINSKIO g. 16A, LT-03163, VILNIUS, LIETUVA TEL. +370 5 252 6302, 252 6300 FAKS. +370 5 252 6313 e l . p. vklas e @v z ini o s . lt LEIDĖJA UAB „VERSLO ŽINIOS“

Nr. 10 (164)

GE N ER A L I N I S D I RE K TOR I U S

Ugnius Jankauskas V YR I A U S I A S I S RE D A K TOR I U S

Rolandas Barysas

www.vz.lt/versloklase RE D A K TOR I U S

AURELIJUS KATKEVIČIUS N u o la t iniai a u t o r iai

Aušros barysienė s Nuotr .

sveiki, kai kurie iš jūsų gaus „verslo klasę“ dar prieš seimo rinkimus, kai kurie nusipirks jau po jų. Tikiuosi, kad spalio pradžioje mus visus dar džiugins minkšta, nepikta rudens saulė, nebus nei liūčių, nei didžiulių purvų. Gal bus šilta, saulėta ir gera – gal net ir mūsų sielose. Kad ir ką mes ten išrinktume tvarkyti mūsų gyvenimų dar ketverius metus. Aš retai čia rašau apie politiką – ir neįdomu, ir ne toje srityje dabar labiausiai jaučiamos pasaulio kaitos ir tolesnio judėjimo kryptys. Gal net atvirkščiai – jeigu kokios žmonijos (tikrai ne vien Lietuvos) gyvenimo sritys ir atsilieka porą šimtmečių nuo XXI a., tai politika ir švietimas. Bet šiuokart vis dėlto šį tą pasakysiu. Stebėti paskutines šios kadencijos Seimo veiklos (arba neveikimo) dienas – ir graudu, ir liūdna. Ir dar nyku. Rašau apie tai, kas vyksta Lietuvoje, jau ketvirtį amžiaus, esu buvęs ir politikos pusėje – kad ir 1990–1991 m., buvo visko: aistrų, purvo, blaškymosi ir taškymosi, bet dar niekuomet nebuvo taip nyku. Ir tai pikčiausia – tu būk, koks nori: raudonas, juodas, žalias, baltas, karštas ar šaltas, bet nebūk drungnas ir nebūk lygiai pilkas. Ar galime padaryti taip (o gal jau ir sugebėjome), kad į viešąją erdvę ateitų veiklūs, ryškūs ir drąsūs

žmonės? Nežinau. Bet labai norėtųsi tikėti, kad bent jau iš baimių pradėsime vaduotis. Žiūrėkite: mokinei skambina ir apie politines pažiūras ją kamantinėja ministrė, mokinė netyli, istorija tampa vieša – ir tai jau gerai. Jau ir Pagėgių gyventojai pamažu pamažu pradeda prašnekti apie savo vietos feodalus. Vieno iš universitetų žmonės kol kas, tiesa, išdrįsta pasisakyti tik anonimiškai. Bet aš tikiu, kad tik kol kas. Nieko nėra blogiau už baimę. Iš tikrųjų tai ir šitos mūsų valdžios nykumas yra iš baimių. Jie nemoka kalbų, nesugeba susišnekėti su kolegomis Europoje, todėl išvis bijo kalbėti ir užsisklendžia savyje. Jie bijo kompiuterių ir skaitmeninės erdvės, todėl kalba ir daro vieną kvailystę po kitos. Šiaip jau receptas paprastas – mokykitės, mokykitės visko ir pamatysite, kaip laikui bėgant baimės dings. Bet kur tau. Matyt, mokytis irgi bijoma. Iš liūdesio ištraukia nebent suvokimas, kad motina gamta visada teisi, biologija galiausiai sutvarko viską, ir tai, kas negyvybinga ar trukdo, numiršta, sudžiūsta ir nutrupa.

Regimantas Dima Giedrius Drukteinis Ginta Gaivenytė Vidas Jankauskas Nerius Jasinavičius Mykolas Katkus Gediminas Kulikauskas Leonas Vaitiekus Lenokas Liutauras Leščinskas Erikas Murinas Ernestas Parulskis Mykolas Pleskas Elė Pranaitytė Aidas Puklevičius Rimvydas Ragauskas Tomas Ramanauskas Rolandas Rastauskas Dina Sergijenko Rytas Staselis Vaidotas Šernius Sigita Šimkutė Martynas Tovarovas Andrius Užkalnis Jurga Vilpišauskaitė Giedrius Vilpišauskas Aistė Paulina Virbickaitė Karolis Vyšniauskas Mindaugas Voldemaras Justinas Žilinskas A u t o r iai

Simas Čelutka Linas Tomkevičius Liutauras Ulevičius F o t o g r afai

Judita Grigelytė Vladimiras Ivanovas D i z ain e r is

Vilmas Narečionis RE K L A M A

Aida Butėnė +370 5 252 6329 PRE N U M ER A Ta

Živilė Gudavičiūtė + 370 5 252 6408 prenumerata@verslozinios.lt K A L BO S RE D A K TORĖ

BERNADETA BUMBLAUSKAITĖ V I RŠE L I S

Vilmo Narečionio

Bet kodėl viskas vyksta taip lėtai, po galais? Ar negalėtume judėti greičiau?

L E I D I N Y J E P A N A U D OTO S A GE N T Ū R Ų

Pamatysime. O kol kas – skaitykite. Šiame žurnale yra įdomių straipsnių, galbūt kai ką paskatinsiančių kuo nors pasidomėti ir taip pamažu atsikratyti baimių. Kuo daugiau žinome, tuo mažiau bijome. Kuo daugiau išmokstame, tuo saugiau gyvename.

„MATTON“, „REUTERS“, „SIPA“ NUOTRAUKOS S P A U S TU V Ė

„LIETUVOS RYTO“ SPAUSTUVĖ TIRAŽAS

10 000 K I T A S N U M ER I S PRE N U M ER A TOR I A M S BU S PR I S T A TYT A S I K I

2016 11 12

Gražaus rudens.

Aurelijus Katkevičius

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

visuomenė

apie ką kalba pasaulis

18 | Svarbiausios rugsėjo politikos, mokslo, verslo ir kultūros temos

žmonės ir įžvalgos

30 | Kai žmonės nebijo mąstyti nestandartiškai Nors Europos Sąjunga siekia mažinti ribojimus, sienos ore vis dar egzistuoja.

34 | Nuo vaikystės mokyti verslumo

Nobelio premijos laureatas Danas Shechtmanas: Visi mokslininkai turėtų išmokti, kaip kurti verslą.

mėnesio komentaras

28 | Mykolas Katkus: JAV rinkimų lenktynės artėja prie finišo tiesės Pirmuosiuose debatuose tvirčiau atrodė Hillary Clinton.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

2016 SPALIS

40 | Toks viešas sektorius Politikai, rodykite viešai bent sukurtų darbo vietų rodiklį.

46 | Ateities valstybė – be centrinio banko ir Seimo narių? Ilja Laursas: Galų gale valstybė iš esmės yra paslaugų paketas.

52 | Išmani Lietuva | Labiau reikia ne entuziazmo, o politinės valios

56 tema

Petras Baršauskas: Pradėkime nuo aukštojo mokslo stambinimo.

94 94 | Pokemonai neša papildytosios realybės deglą „Pokemon GO“ – papildytoji realybė prieš virtualiąją.

98 | 90 serija – tai, ko iš „Volvo“ tikėjomės

Naujuose „Volvo“ modeliuose galbūt net per daug komforto.

104 | Katalonijos kulinarinės tradicijos

Kiek ir kokio dirbtinio intelekto reikia žmonijai Kol kas mes kuriame „filosofinius zombius“, o ne dirbtinį intelektą.

visuomenė ir laisvalaikis

Romėnų ir maurų paveldo šalis.

108 | Kinas: Lietuviško kino bedugnė

„Nakties sergėtojai“: šiuokart Emiliui Vėlyviui nepavyko.

110 | Muzika: Skauda

Labai liūdnas naujas Nicko Cave’o albumas.

112 | Technika: Pusė metų su kinišku flagmanų žudiku

„Xiaomi Mi5“ – pigus, bet kelia rūpesčių.

114

skiltys

114 | Ernestas Parulskis: Grynas Žalgiris Tiesioginė transliacija iš atletinių šachmatų rungtynių.

66 | Dopingas: sporto omerta

116 | Aidas Puklevičius: Seimo DNR paslaptys

Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio į dopingą buvo žiūrima atsainiai.

Gal mokslas netrukus leis pakoreguoti politikų genus?

ir geopolitikos įrankis

72 | Po kiek kvietimai į aukštosios muzikos elitą? Lietuvos kameriniam orkestrui įrašus išleisti „Deutsche Grammophon“ – kaip krepšininkui patekti į NBA.

80 | Berlyno bienalė: stilinga,

118 | Sigita Šimkutė: Aktas Ir aš nežinau, ar noriu nusirengti.

120 | Jurga Vilpišauskaitė: Kretos vendetos Teismas trunka ilgai, keršto reikia iš karto.

ciniška ir... sąžininga

Ar jums neatrodo, kad keičiantis pasauliui turi keistis ir menas?

86 | Mongolija amžiams Išdidžių trijų milijonų šalis.

122

Žvilgsnis 2016-ųjų spalį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

žmonės

Kai žmonės nebijo mąstyti nestandartiškai Lietuvos Respublikos Konstitucija tvirtina, kad mūsų valstybei priklauso žemės ir jūros gelmių turtai. Tačiau yra dar vienas visuomeninis turtas – oro erdvė virš Lietuvos.

Vladimiro ivanovo (V Ž) nuotr .

š jos mes daugiausia laukiame tik saulės, lietaus arba atpildo, tačiau pati valstybė iš Lietuvos dangaus tiesiogine to žodžio reikšme gauna nemažai pajamų, kurias atneša ta erdve besinaudojančios pasaulinės oro linijų bendrovės. Ir ten judėjimas kur kas intensyvesnis bei rimtesnis, nei galima numanyti žvelgiant į apsnūdusį Vilniaus oro uostą. Apie tai, kas vyksta Lietuvos danguje, kalbamės su Baltijos funkcinio oro erdvės bloko (FAOB) Valdymo biuro vadovu Vidmantu Kairiu.

mln. komercinių skrydžių ir perveža beveik 3 mlrd. keleivių. Veikia beveik 4 tūkst. komercinių oro uostų, o skrydžius valdo 173 oro navigacijos paslaugų teikėjai. Pasaulio oro transporto sektoriuje (oro bendrovės, oro navigacijos paslaugų teikėjai, oro uostai) dirba beveik 9 mln. darbuotojų, o jų sukuriama vertė siekia daugiau kaip 600 mlrd. JAV dolerių. Palyginkime – jei oro transporto sektorius būtų atskira valstybė, pagal ekonominius rodiklius pasaulyje užimtų apie 20-ą vietą ir būtų panašaus biudžeto kaip Šveicarija ar Švedija.

Kokia pramonės šaka pagal savo apimtį yra oro transportas?

Ir visiems oro transporto rinkos dalyviams puikiai sekasi?

Visame pasaulyje skrydžius vykdo apie 1400 oro bendrovių, turinčių daugiau kaip 26 tūkst. orlaivių. Jos per metus atlieka apie 38

GIEDRIUS DRUKTEINIS

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

Oro bendrovių ir oro uostų veiklos pelningumas smarkiai skiriasi. Didžiausių pasaulyje 150-ies oro bendrovių veiklos pelningumas

Baltijos funkcinio oro erdvės bloko (FAOB) Valdymo biuro vadovas Vidmantas Kairys: „Orlaivių eismo intensyvumas per 20 metų padvigubės ir dėl nepakankamo pralaidumo Europos oro uostai nebepajėgs priimti maždaug 2 mln. numatomų skrydžių.“ V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) nuotr.

Daugiau nei pusė bankrutavusių oro bendrovių rinkoje teišsilaikė 1–3 metus.

28 ES ir 9 kitų valstybių, tokių kaip Gruzija, Ukraina ir t. t.). Čia dirba 57 500 darbuotojų, iš jų apie 27 tūkst. (daugiau kaip 45 proc. visų darbuotojų) dirba penkiuose didžiausiuose ONPT: Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Kadangi oro eismo valdymo paslaugos yra siejamos su viešosios paslaugos teikimu, iš esmės tik keletas ONPT pasaulyje yra privatūs, pavyzdžiui, Kanados ar Šveicarijos. Kiti ONPT, kaip ir Lietuvoje, yra valstybės kontroliuojamos įmonės. Iš esmės ONPT yra monopolinės įmonės, todėl paslaugų kainodara, siekiant skaidrumo ir ekonominio efektyvumo, yra itin reglamentuota ir tarptautiniu mastu. Kiek man žinoma, tai vienintelė sritis, kur Europos Komisija aktyviai veikia siekdama privalomais teisės aktais reguliuoti įmonių ekonominę veiklą. Oro navigacijos tarifai nustatomi vadovaujantis Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos, ES ir „Eurokontrolės“ dokumentais. Šiuo metu vienas Lietuvos oro erdve skrendantis lėktuvas atneša valstybei apie 125 eurus pajamų, neskaičiuojant aptarnavimo mokesčių oro uostose.

Ar oro transportas ES turi augimo perspektyvų?

pernai vidutiniškai tesudarė vos 4 proc., o didžiausių 100 oro uostų veiklos pelningumas vidutiniškai siekė apie 23 procentus. Žinoma, reikia pabrėžti, kad oro uostai yra monopoliniai paslaugų teikėjai, konkurencijos šioje srityje nedaug. Milžiniškos pradinės kapitalo investicijos, aplinkosaugos įstatymai ir ilgai trunkantis projekto derinimo procesas (pvz., Londono Hitrou penktojo terminalo statybos projektas truko beveik 20 metų) sudaro labai aukštus įėjimo į rinką barjerus, todėl naujo oro uosto statybos Europoje yra itin retas atvejis. Oro uostai, skirtingai nei oro bendrovės, yra ne tokie pažeidžiami per ekonomikos krizes, jų kredito reitingas labai aukštas – tai užtikrina galimybę skolintis.

O štai oro bendrovių rinkoje padėtis kitokia – įkurti naują įmonę palyginti nesunku, trečiųjų šalių paslaugos gerai išvystytos. Tačiau dėl aktyvios konkurencijos ten pelno maržos yra žemos, o bankroto tikimybė – milžiniška. Europos Komisijos užsakymu atliktos studijos rezultatai parodė, kad daugiau nei pusė bankrutavusių oro bendrovių rinkoje teišsilaikė 1–3 metus. Tačiau tikimybė sukurti sėkmingai veikiančią oro bendrovę taip pat egzistuoja, pvz., „Easyjet“, „Ryanair“ ar Lietuvoje veiklą pradėjusi „Small Planet Airlines“.

O kaip yra su oro navigacijos paslaugų teikėjais?

Europos oro eismo valdymo sistemą sudaro 37 oro navigacijos paslaugų teikėjai (ONPT,

Aviacijos sektorius ES turi dvi reikšmes. Pirma – politinė. ES gyvena apie 7 proc. pasaulio gyventojų, tačiau ES prekybos apimtis su likusiu pasauliu sudaro 20 proc. visos pasaulio prekybos ir apie 25 proc. pervežimų oro transportu. Antra – ekonominė. ES aviacijos sektoriuje tiesiogiai dirba beveik 2 mln. žmonių, o apskritai su juo susijusios apie 5,5 mln. darbo vietų. ES aviacijos sektorius tiesiogiai sukuria 110 mlrd. eurų pajamų. Europa yra ir privalo likti tarptautinės aviacijos lyderė, išsaugodama aukštus paslaugų kokybės standartus.

Ir kokius tai reiškia iššūkius?

Europoje oro uostai ir oro eismo valdymo sistemos gali saugiai priimti iki 33 tūkst. skrydžių per dieną. Šiuo metu būna apie 27 tūkst. skrydžių per dieną, kuriuos maždaug 5500 komercinių lėktuvų atlieka tarp 100 pagrindinių Bendrijos miestų. „Eurokontrolės“ duomenimis, orlaivių eismo intensyvumas per 20 metų padvigubės ir dėl nepakankamo pralaidumo (oro erdvės ribojimų) Eu-

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

žmonės

Nuo vaikystės mokyti verslumo

Danas Shechtmanas, 2011 m. Nobelio chemijos premijos laureatas, buvo vienas Izraelio startuolių kultūros kūrėjų. V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Dano Shechtmano (75-erių), 2011 m. Nobelio chemijos premijos laureato, Vilniuje besilankančio tarptautinėje konferencijoje „Life Sciences Baltic 2016“, iš karto klausiu, ar gali paprastai papasakoti, už kokį atradimą jis tą premiją gavo.

is pabando ir pasakoja, kad kvazikristalų atradimas iš esmės pakeitė mokslo požiūrį į materiją, bet į porą sakinių niekaip netelpa. Ir tai suprantama – nuo atradimo 1982 m. iki Nobelio premijos po bemaž trisdešimties metų nesiliovė mokslininkų diskusijos, ir kartais gana aistringos, kiek čia iš tikrųjų galima kalbėti apie ko nors naujo atradimą. Nenuostabu, kad profesorius apie savo tyrinėjimus kalba taip emocingai.

O kas jus atvedė į gyvybės mokslų konferenciją – sunku įsivaizduoti ką nors tolimesnio gyvybės mokslams nei kristalai.

Ne visai – aš vis dėlto chemikas. Mokslas yra mokslas. O priežastys dvi – aš buvau pakviestas ir priėmiau kvietimą. Buvau pakviestas

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

Aurelijus Katkevičius

pakalbėti apie technologijas ir verslumą. Aš manau, kad technologinis verslumas yra taikos ir klestėjimo raktas. Aš tuo tikiu, todėl skleidžiu šią beveik religinę gerąją naujieną visur pasaulyje – kiekvieną savaitę keliauju į vis naują šalį ir ten apie tai kalbu. Kalbu ir apie daugybę kitų dalykų, bet kai mane pakviečia pasisakyti šia tema, tikrai esu laimingas galėdamas tai daryti. Kodėl aš tikiu, kad technologinis verslumas yra toks svarbus? Dėl kelių priežasčių – jeigu pažiūrėsite į šios dienos demografiją išsivysčiusiame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, pamatysite, kad gimstamumas mažėja, – ir Lietuvoje moteris vidutiniškai pagimdo 1,31 vaiko, jeigu neklystu. Įsivaizduokite: jei moteris pagimdo tik vieną vaiką, kiekviena nauja karta yra tik pusė prieš tai buvusios kartos. Per savo gyvenimą jūs pažįstate kelias kar-

Technologinis verslumas yra taikos ir klestėjimo raktas.

Nuo vaikystės mokyti verslumo

tas – savo senelius, tėvus, savo kartą, vaikus, anūkus. Kartais net daugiau, bet paprastai tai yra penkios kartos. Jeigu kiekviena karta yra tik pusė prieš tai buvusios kartos, šalis palengva pradings. Yra keli sprendimai. Pirmas – paskatinti gimstamumą. Antras sprendimas jūsų atveju – susigrąžinti lietuvius, kurie gyvena kitose šalyse, o ten jie gyvena dėl didesnių atlyginimų. Bet jeigu jūs vystysitės ir turėsite geresnius atlyginimus čia (o jūs vystotės gerai, aš tai matau iš viešai prieinamų duomenų), per keletą metų jie pradės grįžti atgal. Ir sukurkite tą savitą nacionalinį charakterį, kuris juos trauktų grįžti, – mes Izraelyje tokį turime. Žmonės nori grįžti į Izraelį, ypač išsilavinę, mes net neturime pakankamai darbo vietų jiems, nėra pakanka-

mai profesorių vietų, nėra pakankamai tyrėjų vietų. Bet jūs galite tai sukurti. Trečias būdas (ir tai mano paskaitų tema) – plėtoti žinių ekonomiką ir technologinio verslumo dvasią. Kodėl? Matote, jeigu vaikų nepakanka, tuomet kiekvienas turės kurti daugiau BVP vienam žmogui, kad palaikytų visos šalies gyvenimo lygį. O geriausias būdas tai daryti yra plėtoti naujų technologijų verslą, startuolius. Aš esu iš tokios kultūros, prisidėjau ir prie jos kūrimo, kur apie technologinį verslumą kalba visi, kur kiekvienas nori būti verslininkas.

Prisimenu Saulo Singerio knygą „Startuolių šalis“ (lietuviškai išleista kaip „Idėjų šalis“)...

Taip, knyga gali leisti pajusti dvasią. Izraelyje šiandien yra 5000 startuolių, 600 iš jų yra iš biotechnologijų srities – tai labai daug mažai šaliai. Kodėl? Nes visi turi kurti daugiau BVP vienam žmogui, tai kuria eksporto rinką, tai kuria specializaciją. Taip gali būti ir čia. Kaip? Pažiūrėkime į Izraelį. Kiekviena didelė pasaulio bendrovė – kad ir kokį pavadinimą pasakysite – turi dizaino ar tyrimų centrą Izraelyje. „Intel“ procesoriai – dizainas ir koncepcijos kuriamos Haifoje, „Intel“ Izraelyje įdarbina 7000 žmonių, 7000 smegenų. „Cisco“, „Microsoft“, „Google“ – visos turi plėtros ir tyrimų centrus Izraelyje, čia atliekami ne tik eiliniai darbai, bet kuriamos ir būsimos plėtros idėjos. Šis fenomenas turi du aspektus. Išsilavinę talentingi

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Toks viešas sektorius

Darbo vietų augimas privačiajame sektoriuje turėtų būti pagrindinis rodiklis, kurį reiktų matuoti ir vertinti kas mėnesį. J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) n u o t r .

Rugsėjo „Verslo klasėje“ rašiau, apie ką turėtų galvoti įmonių vadovai po to, kai padidina efektyvumą. Kadangi gerb. redaktorius nustatęs labai griežtus straipsnio dydžio apribojimus, antitrapumo temą paliečiau labai paviršutiniškai ir ruošiausi pratęsti spalį.

et gyvenimas privertė pakoreguoti planus. Kažkada skaičiau istoriją apie tai, kaip Napoleonas Bonapartas, atvykęs į kažkokį kaimą, supyko, kad jo nepasitiko skambindami varpais. Išsikvietęs kaimo seniūną, pareikalavo pasiaiškinti. Seniūnas pateikė tris priežastis: • mes nežinojome, kad jūs atvykstate, • mūsų varpininkas susirgo, • mūsų kaime nėra varpinės. Taip nutiko ir man, kad susidėjo keletas aplinkybių. Rugsėjo viduryje dalyvavau kasmetėje pasaulinėje Apribojimų teorijos praktikų konferencijoje, kurioje pranešimą skaitė Kristen Cox, Jutos valstijos Valdymo ir biudžeto tarnybos vadovė (Executive Director, Governor’s Office of Management and Budget), kaip man aiškino patys amerikiečiai – tai Jutos valstijos finansų ministrė. Ji pasakojo apie

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

NERIUS JASINAVIČIUS

V ladimi r o I van ovo ( V Ž ) n u ot r .

pasiekimus tobulinant ir efektyvinant Jutos valstijos viešąjį valdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, todėl labai noriu pasidalyti dar karštais įspūdžiais. Kita ne mažiau svarbi aplinkybė – artėjantys rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą, politinių partijų programose dalijami pažadai ir daugelio žmonių nusivylimas politikais bei politika. Neretas išvis planuoja nebalsuoti, nes vis tiek niekas nepasikeis. Trečia aplinkybė – rugsėjo pradžioje Valstybės kontrolės organizuota apskritojo stalo diskusija apie valstybinį valdymą, kurioje buvau pakviestas dalyvauti kartu su kitais organizacijų vadybos ekspertais. Šios diskusijos pradžioje organizatoriai prisipažino, kad valstybės valdymo tarnybose dirbančių žmonių žinios apie valstybinį valdymą (nepainioti su įstatymų kūrimu) nėra stiprios, ir

Lietuvos valstybė kaip organizacija neturi nei aiškaus vieno tikslo, nei strategijos.

jie tikisi įžvalgų. Pradžiugino pastaba, kad gal ne visuomet valdymo specialistų komentarų ir pasiūlymų klausomasi, bet jie visada perskaitomi. Todėl – vėl apie efektyvumą viešajame sektoriuje. Vėl rinkimai, ir vėl partijos bei politikai ėmė blizgėti visokiais pažadais. Ir nors dalis pažadų tapo šiek tiek konkretesni (pavyzdžiui, koks bus vidutinis atlyginimas), visgi dauguma pažadų yra labai aptakūs ir prieštaringi. Žadama ir mokesčius mažinti, ir socialines (valstybės finansuojamas) paslaugas gerinti, ir verslui sąlygas gerinti, ir antkainius reguliuoti. Žadama daug ir plačiai. Tačiau tai mes matėme jau ne kartą, todėl naivu būtų tikėtis, kad kas nors pasikeis. Vėl išrinksime tuos, ką išrinksime, ir vėl jų rinkimų pažadus prisiminsime prieš kitus rin-

kimus, ir vėl girdėsime daug pasiteisinimų, kaip tos kitos partijos neleido įgyvendinti pažadų. Ko trūksta, kad prasidėtų sistemingi pokyčiai? Dar 2015 m. birželio „Verslo klasėje“ citavau vieną turtingiausių pasaulio filantropų Billą Gatesą. Jis savo labdaros fondo laiške 2013 m. rašė: „Pastaraisiais metais nuolat susidurdavau su rodiklių svarba gerinant žmonijos gyvenimo sąlygas. Galima pasiekti nuostabią pažangą, jei nustatote aiškų tikslą ir randate rodiklį, kuris užtikrins pažangą siekiant numatyto tikslo <…> Tai gali atrodyti visiškai elementaru, tačiau man labai keista, kaip dažnai tai nėra daroma ir kaip sunku tai padaryti tinkamai.“ Apribojimų teorijos kūrėjas dr. Eliyahu Goldrattas mėgo kartoti: „Pasakyk,

kaip mane matuosi, aš pasakysiu, kaip elgsiuosi.“ Atrodytų, viskas labai paprasta – reikia nustatyti tinkamus rodiklius, ir viskas išsispręs. Per anksčiau minėtą susitikimą Valstybės kontrolės įstaigoje vienos konsultacijų įmonės vadovas pasakė, kad dirbdami su įmonėmis jie visuomet pradeda nuo klausimo, ar įmonė turi strategiją. Tai yra, ar įmonė žino, kur nori nueiti. Tuomet visos organizacijos pastangos nukreipiamos ta linkme. O Lietuvos valstybė kaip organizacija neturi nei aiškaus vieno tikslo, nei strategijos. Akademinės visuomenės atstovas iš Vilniaus universiteto prieštaravo, kad valstybė turi multidimensinius tikslus ir niekada nepavyks sutarti dėl vieno ilgalaikio tikslo. Minėta Jutos gubernatoriaus komandos narė K. Cox taip pat

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

įžvalgos

Ateities valstybė – be centrinio banko ir Seimo narių?

„Dabar žmogus gimsta vienoje valstybėje ir moka už paslaugų paketą mokesčius. Tačiau jis neturi teisės paketų lyginti ir įvertinti, ar jam tinka visos sudedamosios dalys“, – pasakoja Ilja Laursas. J u di t o s G r i g e ly t ė s (VŽ) nuotr.

Ar ateityje rinksimės valstybę taip, kaip prekybos centre renkamės glaistytus sūrelius ar bulvių traškučius? Jei gyvenamoji vieta tampa vis mažiau reikšminga, kodėl turėtume mokėti mokesčius Lietuvai, o ne Prancūzijai ar Šveicarijai?

al nustosime žvelgti į valstybes kaip į šventas karves ir imsime skrupulingai vertinti jų siūlomus paslaugų paketus? Ir kaip tada reikės dirbti Seimui?

Šimto milijonų piliečių Estija Tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje nyksta ribos tarp tautų, – jokia naujiena. Verslininkas ir investuotojas Ilja Laursas tai puikiai jaučia savo kailiu. „Jeigu teritorija nebeturi reikšmės, religija nebeturi reikšmės, tautybė nebeturi reikšmės, kodėl nepažiūrėjus į šalį kaip į tam tikrą paslaugų paketo teikėją“, – tokie I. Laurso žodžiai gali sukelti patriotams pasipiktinimą. Tačiau retas kuris galėtų ginčytis, kad verslininkas moksliškai tiksliai apibūdina, kam mums reikalinga valstybė. Ogi tam, kad su-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

Ginta Gaivenytė

J u di t o s G r i g e ly t ė s ( V Ž ) n u o t r .

teiktų mums socialinę apsaugą ir teisinę erd vę. Tam, kad sukurtų mūsų identitetą ir išduotų tai liudijančią popierinę knygelę su nuotrauka – pasą. Kodėl tuomet nepabandžius teikti tokių paslaugų ne tik lietuviams? Kodėl nesukūrus tokios virtualios sistemos, kuri leistų teikti paslaugas bet kur pasaulyje? „Dabar žmogus gimsta vienoje valstybėje ir moka už paslaugų paketą mokesčius. Tačiau jis neturi teisės paketų lyginti ir įvertinti, ar jam tinka visos sudedamosios dalys, – I. Laursas įsitikinęs, kad ateityje geriausiai seksis žmogaus laisvę rinktis vertinančioms valstybėms. – Tai puikiai supranta estai, pradėję elektroninės pilietybės programą.“ Jau dabar virtualiais estais gali tapti net kinai. Tokia elektroninė estų pilietybės kortelė

Jau dabar virtualiais estais gali tapti net kinai.

Ateities valstybė – be centrinio banko ir Seimo narių?

užtikrina labai siaurą paslaugų spektrą. Bet jau dabar Estijoje galima atsidaryti banko sąskaitą ir įregistruoti įmonę. Estija turi ambiciją išaugti iki šimto milijonų virtualių estų.

Vištos ir supuvusių pomidorų paketas Raginu verslininką nuspėti ateitį – gal ateityje rinksimės valstybę taip, kaip prekybos centre renkamės glaistytus sūrelius? „Betgi visi stengtųsi prisijungti prie tos valstybės, kur mažiausi mokesčiai, – abejoju, – kur tuomet vertybės?“ I. Laursas kaip tik mano, kad tokia galimybė būtų paskata iš naujo apsvarstyti savo vertybes. Štai jei žmogui svarbi homoseksu-

alų teisių apsauga, kodėl jis turėtų rinktis Lietuvą? Galbūt dalį uždirbtų pinigų jis mieliau skirs seksualines mažumas gerbiančiai Prancūzijai. Aišku, tam būtina labai stipri motyvacija, nes lazda turi du galus. Naujasis Prancūzijos pilietis turės žinoti, kad gaus prisidėti ir prie kovos su teroristais. „Čia arba imk visą mano paslaugų paketą, arba nieko. Kaip sovietmečiu – perki vištą ir tau dar duoda supuvusių pomidorų“, – I. Laursas pamena, kaip jo tėvai parsinešdavo į namus pomidorų, kurie išsyk keliaudavo šiukšlių dėžėn. Kitaip tarybiniam žmogui neparduodavo vištos. Toks derinys vadinosi „paketu“ ir dėl jo reikėjo stovėti ilgose eilėse.

Tačiau jis tuoj pat apsigalvoja ir ima samprotauti kitaip. Parduoti vištą su nebevalgomais pomidorais galima tik tada, jei pardavėjas turi monopolį. Taigi tokius prastus paslaugų paketus labiau dera lyginti su šiuolaikinėmis demokratinėmis valstybėmis, kurios primena monopolį turinčius tiekėjus. „Kai yra monopolininkas, nėra konkurencijos. Tada prieinama ir prie nepagrįstų kainų, ir prie žemos kokybės, – I. Laursas mano, kad galimybė rinktis šalį paskatintų konkurenciją. – Jeigu vienai šaliai pavyktų sukurti geresnę medicinos sistemą, ji pritrauktų daugiau piliečių. Tuomet ja stengtųsi pasekti ir kitos.“ Verslininkas tvirtina jau dabar pažįstantis nemažai žmonių, kurie ketina tapti Prancū-

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

Kol kas kūdikystės amžių išgyvenanti dirbtinio intelekto kūrimo kryptis – save replikuojantys robotų spiečiai, reaguojantys į aplinkos pokyčius ir gebantys prie jų prisitaikyti. „Reuters“ nuotr.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

visuomenė

Dopingas: sporto omerta ir geopolitikos įrankis

Nors ir diskvalifikuota dėl buvusių pažeidimų, Rusijos plaukikė Julija Jefimova (dešinėje) vis dėlto startavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, bet pralaimėjo amerikietei Lilly King. „Reuters“ nuotr.

Rio de Žaneiro olimpines žaidynes nuo pat pradžių temdė niūrūs masinio dopingo ir rusiško įžūlumo debesys. Rusijos nebaudžiamumas ir didžiųjų sporto organizacijų konformizmas daugelį lietuvių ir kitų šalių žiūrovų pagrįstai atgrasė nuo olimpiados varžybų stebėjimo.

arptautinio sporto arbitražo teismo ir tarptautinio olimpinio komiteto (tok) paskutinę minutę priimtas sprendimas leisti olimpiadoje dalyvauti 271 iš 389 Rusijos sportininkų, tarp jų ir pagrindinei Rūtos Meilutytės varžovei Julijai Jefimovai, Lietuvoje nepaliko abejingų. Atsainiai įvertinę autoritetingą, konkrečiais įrodymais pagrįstą Tarptautinės antidopingo agentūros (WADA) rekomendaciją uždrausti olimpiadoje dalyvauti visiems Rusijos sportininkams, sporto biurokratai vėl nuvylė savo skystablauzdiškumu. Sporto istorija liudija, kad toks neprincipingumas – ilgametis, gilias šaknis turintis reiškinys. Istorinio konteksto apžvalga padės suprasti, kaip ir kodėl įsitvirtino sisteminis, didžiąją dalį sporto šakų persmelkęs prielankumas

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

Simas Čelutka

dopingui ar mažų mažiausiai sąmoningas šio reiškinio ignoravimas.

Nuo individualių iniciatyvų iki valstybinių programų Jau senovėje sportininkai mėgino įvairiausiais būdais didinti ištvermę ir gerinti rezultatus. Anksti įsitikinta pozityviu anabolikų ir androgenų, ypač vyriškojo lytinio hormono testosterono, poveikiu. Antikoje ir viduramžiais praktikuota organoterapija, arba gydymas gyvūnų organais. Jau 1400 m. pr. Kr. Indijoje kai kurios ligos buvo gydomos nuryjant sėklidžių odą, senovės egiptiečiai taip pat suteikė sėklidėms ypatingų gydomųjų galių. Stimuliatorių galia taip pat atrasta seniai. Senovės graikų sportininkai olimpinėse žaidynėse vartodavo įvairius vyno ir kitų gėrimų

Jau senovėje sportininkai mėgino įvairiausiais būdais didinti ištvermę ir gerinti rezultatus.

mišinius, valgydavo haliucinogeninius grybus ir sezamų sėklas – šie „papildai“ turėdavo pagerinti dalyvių ištvermę. Nenustatytus stimuliatorius vartojo Romos Koliziejuje rungdavęsi gladiatoriai ir viduramžių riteriai. XIX a. sportininkai ypač pamėgo kavą ir kitokius kofeino turinčius mišinius. XX a. sportas ne kartą pasitelktas siekiant geopolitinių ar net imperinių tikslų. Vis labiau plito įsitikinimas, kad pergalės prestižiškiausiose sporto varžybose ir medalių skaičiuoklėse patvirtina didžiųjų valstybių pasaulinę galybę, todėl iš trenerių, sportininkų ir jiems talkinančių medikų reikalauta vis daugiau. Iš čia ir nacionalinio masto dopingo programų gimimas. Ketvirtajame dešimtmetyje nacių medikai sukūrė anabo-

linius steroidus, kurie buvo skirti jų puolančiųjų karinių dalinių agresijai padidinti. Nors 1932 m. žaidynėse Vokietija liko vos devintoje vietoje su 20 medalių, o amerikiečiai laimėjo pirmą vietą su 102 medaliais, po ketverių metų vokiečiai laimėjo bendrąją medalių skaičiuoklę su 89 medaliais, palikę amerikiečius antroje vietoje su 56 medaliais. Nors trūksta neginčijamų įrodymų, mažai kam kelia abejonių, kad stulbinama vokiečių sportininkų sėkmė 1936 m. Miuncheno olimpiadoje bent iš dalies pasiekta dėl minėtų steroidų. Dar didesnį skandalą sukėlė komunistinės Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) valstybinio masto sukčiavimo atvejis. Kaip atskleidė Wernerio Franke ir Brigitte Beren-

donk tyrimas, maždaug nuo 1966 m. šimtai aukščiausio rango VDR medikų ir mokslininkų užsiėmė draudžiamų preparatų eksperimentais ir gamyba. Šią veiklą kuravo liūdnai pagarsėjusi Valstybės saugumo ministerija, sutrumpintai „Stasi“. Tūkstančiai sportininkų, tarp jų – ir abiejų lyčių nepilnamečiai, kasmet buvo „šeriami“ androgenais. Ypač daug dėmesio skirta moterų ir paauglių merginų dopingui, nes ši programa davė greitų ir įspūdingų vaisių. Komunistinės valstybės finansuota dopingo programa buvo ne tik kruopščiai organizuotas sporto etikos pamynimas, bet ir absoliučiai amoralus medicinos etikos pažeidimas – anaboliniais steroidais ir kitais preparatais buvo pumpuojami keturiolikos

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

visuomenė

Po kiek kvietimai į aukštosios muzikos elitą?

„Šiandien Lietuvos kolektyvui tapti pasaulinio lygio legenda bus gerokai sunkiau – reikia būti žingsniu priekyje nei Vakaruose gerai žinomi kolektyvai“, – sako Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas. D mi t r ija u s M at v e j e v o n u o t r .

27-erius metus Italijoje gyvenantis Sergejus Krylovas – ne tik Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas. Tai žmogus, vieną geriausių Lietuvos klasikinės muzikos kolektyvų sugrąžinęs į pasaulio muzikos elitą.

avotišku bilietu į jį tapo prestižinės leidyklos „deutsche grammophon“ išleista kompaktinė plokštelė. Pirmoji Lietuvai.

Sergejau, ar įmanoma paaiškinti, kas yra „Deutsche Grammophon“ žmogui, nesidominčiam muzika?

Ne. Bet bent pradinį išsilavinimą turintis žmogus bent jau turėtų būti girdėjęs Beethoveną, gal net Vivaldi. Jeigu jam šie vardai nesukelia jokių emocijų, tai ir prestižiškiausia, seniausia, didžiajai kontroliuojančiajai įmonei „Universal Music“ dabar priklausanti leidykla nieko nereikš. Galima bandyti tik ieškoti analogijų. Štai Lietuvoje populiarus krepšinis. Ką krepšinyje reiškia NBA? Sako, nemažai. Jeigu žmogus

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

Žygimantas Nasakevičius

buvo NBA klubo peržiūroje – jau neblogai, ar ne? O jeigu jis ten žaidė? Galbūt netgi gavo pabūti aikštėje padorų skaičių minučių ir žaidė gražiai bei naudingai? Galiu tik pacituoti orkestro vadovą Egidijų Mikšį – jam teko bendrauti su viena JAV gastroles organizuojančia vadybininke. Pirminiai atsakymai nežadėjo nieko gero. Bet pakako, kad per derybas mūsų orkestro CV atsirado „Deut sche Grammophon“ kompaktinė plokštelė, ir turas tapo realybe.

Jeigu orkestrui prestižinės leidyklos plokštelė yra raktas, tada kokias duris šiuo metu bandote atrakinti?

Klasikinė muzika atsirado ir susiformavo kaip itin išrankaus skonio žmonių laisvalaikio for-

Šiuo metu orkestras patiria atgimimą.

Po kiek kvietimai į aukštosios muzikos elitą?

ma. Visi pagrindiniai kamerinės muzikos autoriai – tai Renesanso, baroko žmonės, kūrę savo mecenatams. Ne visada šiems tai buvo asmeninis pomėgis, Šviečiamajame amžiuje aukštosios kultūros, muzikos rėmimas buvo ir visuomeninio vaidmens įprasminimas. Dabar, kai turime neribotas galimybes plėsti savo auditoriją, klasikinę muziką atverti visiems ir kiekvienam, uždaviniai ir tikslai keičiasi. Kalbant vaizdžiai, šiuo metu orkestras patiria atgimimą. Pirmaisiais darbo metais man teko dirbti esant gana sudėtingai padėčiai, kai ankstesnės šlovės prisiminimai gožė mūsų pastangas. Tačiau lašas po lašo ir akmenį pratašo, todėl jau pradedame skaičiuoti „sugrįžimus“ – prestižiniai ir pa-

sauliniu mastu garsūs festivaliai, kuriuose pirmą kartą orkestras pasirodė dar gūdžiais sovietiniais laikais (septintajame–aštuntajame XX a. dešimtmetyje), vėl atsirado mūsų gastrolių sąraše. Pavyzdžiui, šiais metais grįžtame į Echternacho festivalį Liuksemburge. Pirmą kartą jame dalyvavome 1976 m., paskui buvome kviečiami dar 6 kartus, tačiau vėliau buvo trijų dešimtmečių pertrauka. Atėjęs į orkestrą prisiėmiau atsakomybę jį vesti į priekį, ir pirmą etapą įveikėme – susigrąžiname ankstesnės, galima sakyti, sovietinės šlovės lygio pasiekimus.

Jeigu šiandien jau galime fiksuoti atgimimą, ar toli mūsų – Lietuvos – galimybių riba?

Klasikinė muzika keičiasi, o geriausi atlikėjų kolektyvai turi ieškoti vis naujų formų, kaip galėtų nustebinti klausytojus, kaip priversti juos po koncerto atsistoti ir ovacijomis palydėti orkestrą. Šiandien aukščiausioje lygoje dirbantys klasikinės muzikos kolektyvai yra ne tik puikių muzikos asų komandos, bet ir iki tobulumo išgrynintos vadybos produktai. Štai šiuo metu Lietuvos kamerinis orkestras ruošiasi pristatyti savo interneto svetainę – atrodytų, paprastas uždavinys, tačiau XXI a. nepakanka suderinti su teisių turėtojais ir sudėti koncertų įrašų į „Youtube“ ar paskelbti keleto įrašų „Facebook“ profilyje. Todėl intensyviai diskutuojame, kaip turėtume elgtis Lietuvoje, kai socialinių tinklų vartotojų šimtai

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Berlyno bienalė: stilinga, ciniška ir... sąžininga

Šioje Berlyno bienalėje įspūdingiausi – videofilmai. A is t ė s Pa u lin o s V i r b ickai t ė s n u o t r .

Besitęsianti, sunkiai besivelkanti dabartis? Ar dabartis, monitoriuje tempiama kompiuterio pelės žymekliu? O gal ji štai plačiai šypsosi mums raudonai dažytomis lūpomis kaip seksualiais moteriškais drabužiais persirengęs vyras?

š nežinau, kaip tiksliai reiktų versti „future in drag“ – šių metų Berlyno bienalės pavadinimą. Visos versijos tinka. Jūsiškė, jei tik norite, – taip pat. „Ateitis šiandien atrodo it praeitis: pažįstama, nuspėjama, nekintanti – ateities nežinomieji paliekami dabarčiai. Ar Donaldas Trumpas taps prezidentu? Ar kanapės nuodingos? Ar Irakas yra valstybė? Ar Prancūzija yra demokratinė šalis? Ar man patinka Shakira? Ar aš kenčiu nuo depresijos? Ar šiuo metu vyksta karas?“ – rašo šių metų Berlyno bienalės kuratorių grupė. Net jei mūsų paskolos, atostogos, vaikai ir karjera kol kas saugiai ir užtik rintai sudėti kur nors ateityje – pakalbėkime apie dabartį. O kartu – ir apie tai, kokia iš dabarties perspektyvų atrodo mums mūsų atei-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

A u š r o s Ba r y si e n ė s n u o t r .

tis. Praeitis? Kam šiandien įdomūs tie laikai, kai dar nebuvo interneto?

Bienalė po 20 metų Ši, 9-oji, Berlyno bienalė yra jau trečioji, apie kurią rašau „Verslo klasei“. Manau, rašysiu ir ketvirtą, ir penktą kartą, nes tai vienas įdomesnių Europoje vykstančių šiuolaikinio (aktualaus) meno įvykių. Kas dvejus metus vykstantis renginys (tokie vadinami bienalėmis) – tai parodos įvairiose Berlyno erdvėse ir įvairūs renginiai. Kiekvieną kartą kviečiami vis kiti kuratoriai, bet visiems bendra tai, kad čia nedalyvauja didžiosios meno žvaigždės, tačiau gausu jaunų ir labai šiuolaikiškų menininkų. Trumpai tariant – parodos čia formuojamos ne iš specialiųjų efektų, o iš idėjų. Pavyzdžiui, 2012 m. kuratorius Arturas Żmi-

Pirmoji Berlyno bienalė įvyko prieš 20 metų.

jewskis radikaliai teigė, kad „šiandien menui neužtenka tik rašyti projektus fondams ir dalyvauti ekonominės naudos dalybose kuriant ir parduodant“, ir kartu su pakviestais menininkais mėgino įrodyti, kad prasmingas – tik visuomeniškai aktyvus ir politiškas menas, generuojantis konkrečius rezultatus. 2014 m. bienalės kuratorius buvo gerokai nuosaikesnis, jo pasirinktų kūrinių temos sukosi apie istoriją: didelius istorinius įvykius ir mažų žmonių gyvenimus, kolonializmą, miestų kaitą. Paroda sulaukė gerokai mažiau kritikos nei prieš tai buvusi, tačiau ir pamiršta buvo daug greičiau – taip jau nutinka su nuosaikiaisiais. Jei bienales (jų laukimą ir vertinimą, atsižvelgiant į bendrą renginio kontekstą) būtų galima paly-

ginti su serialu, šių metų sezonas žadėjo netikėtumų dar tik paskelbus išankstinį anonsą. Kuratoriais tapo keturių niujorkiečių grupė DIS, trys vaikinai ir mergina, kurių gimimo metų rasti nesugebėjau, tačiau visi ne vyresni nei keturiasdešimties. Jie leidžia siauruose ratuose populiarų internetinį žurnalą „DIS Magazine“ (www.dismagazine. com), kurį žurnalas „Artforum“ yra pavadinęs potencialiai geriausiu šio dešimtmečio meno kūriniu. Jie nėra kuratoriai, menininkai ar verslininkai. Save jie vadina agentais, veikiančiais populiariosios kultūros, mados, kino, meno, kritikos ir literatūros laukuose, – rinkinys margas kaip mano feisbuko siena. Štai tokie žmonės sukūrė bienalę, po kurios, kaip rašo vienas įpykęs kritikas,

Berlyno bienalę jau galima ir uždaryti. Ar įmanomas geresnis komplimentas?

Nespoksok į mane taip, lyg būčiau ateitis Žiūrėkit, sako mums jauni, simpatiški ir stilingi kuratoriai, pirmoji Berlyno bienalė įvyko prieš 20 metų. Tuo pat metu, kai buvo pristatytas pirmasis išmanusis telefonas. Per tą laiką internetas tapo panašiai svarbus kaip maistas, o didžiausių pasaulio galerijų metinė apyvarta padidėjo nuo 10 iki 200 mln. JAV dolerių. Ar jums neatrodo, kad, taip keičiantis pasauliui, turėtų kaip nors keistis ir pats menas? Žinoma, jis keičiasi, kas galėtų prieštarauti. Meno lauke internetinį (tinklo) meną jau keleri metai kaip pa-

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Mongolija amžiams Gyvą mongolą pirmą kartą išvydau prieš dešimt metų Vakarų Afrikos šalyje Siera Leonėje – ten Jungtinių Tautų taikdarių misiją vykdantis Mongolijos kariuomenės batalionas saugojo tribunolą, teisiantį Liberijos ir Siera Leonės pilietinių karų nusikaltėlius.

ietos žmonės pagarbiai kuždėjosi, kad mongolų kariškiai yra labai santūrūs ir pareigingi, ištvermingi ir negailestingi viešosios tvarkos pažeidėjams. O aš, pamenu, tada suvokiau, kad jau seniai buvau užmiršęs tą kadaise mūsų istorijoje tokią svarbią, o šiandien tokią didelę šalį (plotu didesnę už Prancūziją, Vokietiją ir Lenkiją kartu sudėjus) – Mongoliją. Mes, lietuviai, dažnai įsivaizduojame, kad būtent mūsų protėviai viduramžiais sulaikė mongolų ir totorių veržimąsi į Europą, nors iš tikrųjų tai mes iš jau gana apsilpusių ordų bei chanatų atkariavome slavų žemes. Patys mongolai teigia, kad jų imperijos ekspansiją tais laikais sugebėjo sustabdyti tik trys tautos – vengrai, vietnamiečiai ir turkų mameliukai (jei pastaruosius išvis galima tauta pavadin-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Vladimiro ivanovo (V Ž) nuotr .

ti). Šiandienėje Mongolijoje Čingischanas bei jo milžiniška palikuonių imperija yra plačiai prisimenama ir propaguojama kaip įkvepiančios praeities (o gal ir įmanomos ateities) pavyzdys, tačiau, kiek teko matyti, Lietuva kaip tos imperijos istorijos elementas išvis neminima (gal mongolai mums puoselėja kažin kokią istorinę nuoskaudą?). Vienintelis „lietuvis“, kurio pėdsakai Mongolijos istorijoje šiandien gana akivaizdūs, yra sovietinis aviacijos generolas, dukart Sovietų Sąjungos didvyris Jakovas Smuškevičius. Šiam „generolui Duglui“, žavėjusiam patį Ernestą Hemingway per Ispanijos pilietinį karą (ten J. Smuškevičius gavo pirmąjį did vyrio vardą), mongolų tauta tebepuoselėja šiltus jausmus ir pagarbą už japonų kariaunos sutriuškinimą 1939 m. prie Chalcho – už tai šis

1991 m. mongolai pabandė atgaivinti senąjį savo raštą, bet po poros metų teko grįžti atgal prie kirilicos. Gi e d r ia u s D r u k t e ini o n u o t r .

Mongolija buvo pirmoji ir vienintelė pasaulio valstybė, savanoriškai pasiprašiusi į Sovietų Sąjungą.

Mongolija amžiams

Rokiškyje gimęs sovietų karo aviacijos vadas gavo antrąjį didvyrio vardą (nors tai vis dėlto nepadėjo jam išvengti stalinistinės NKVD baudėjų kulkos 1941-aisiais).

Daug kur pirmieji Bet ir be lietuvių šiandienė Mongolija yra įdomi šalis. O mongolai, kurių pasaulyje yra tiek, kiek mūsų – vos trys milijonai, daugelyje gyvenimo sričių yra „pirmieji istorijoje“. Būtent jie Čingischano laikais sukūrė pasų ir tarptautinio pašto sistemą. Paradoksalu, bet dauguma šiandieniame Ulan Batore gyvenančių žmonių net neturi tikslaus adreso, nes pats adresas mūsiška samprata neegzistuoja – čia reikiama vieta dažniausiai nurodoma pagal orientyrą, pvz., „šalia

degalinės, penktas aukštas į dešinę“, ir jie tą vietą randa! Dėl klajokliškos prigimties mongolai išvis labai gerai orientuojasi bet kokioje aplinkoje ir laike, kad ir pagal vėją ar dangaus kūnus, ir ne šiaip sakoma, kad žvaigždėtas dangus yra geriausias mongolo draugas. Būtent jie toje pačioje imperijoje padėjo pagrindus tam, ką mes šiandien vadiname diplomatiniu imunitetu ir religijų laisve. Būtent jie išmokė Europą rūpintis neįgaliais vaikais, kurie ir šiandien mongolų šeimose vadinami pačiais brangiausiais. Iki laukinių ordų antplūdžio Europoje vyravusi romėniška ir spartietiška tradicija žudyti apsigimusius naujagimius jokios sąžinės graužaties mums nekėlė, o štai mongolų tėvų rūpinimasis tokiais vaikučiais stebino

net patį Marco Polo. Seniausios pasaulyje balnakilpės rastos būtent Mongolijoje, ir būtent dėl paties balno atsirado tų pačių mongolų sukurtas totoriškas steikas (kadaise gamintas iš mėsos, suslegiamos po jojančio raitelio balnu). Mongolija buvo pirmoji ir vienintelė pasaulio valstybė, savanoriškai pasiprašiusi į Sovietų Sąjungą (mažiausiai penkis kartus), bet jos prašymo netenkino nei Josifas Stalinas, nei Nikita Chruščiovas, nei Leonidas Brežnevas dėl įvairiausių geopolitinių ir ekonominių priežasčių: pavyzdžiui, J. Stalinas norėjo, kad pasaulyje egzistuotų kuo daugiau „nepriklausomų“ socialistinių valstybių, N. Chruščiovas baiminosi negatyvios Kinijos reakcijos, o L. Brežnevas nujautė,

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Pokemonai neša papildytosios realybės deglą

Dar prieš porą mėnesių negalėjai žingsnio žengti neužkliuvęs už žodžių „Pokemon GO“. „Reuters“ nuotr.

Visą metų ketvirtį mano telefone gyvenantis „Pokemon GO“ į mano dienas neįnešė itin fantastiškų nuotykių pokemonų kupiname pasaulyje, virtualių gyvių sekimo ir medžioklės džiaugsmų ar kitų žiniasklaidoje neretai įsivaizduotų šio žaidimo teikiamų malonumų.

epanirau į virtualiąją realybę ir nepamiršau, kaip atrodo tikrasis gyvenimas. Vis dėlto, užuot kėlęs milijonus asmeninių revoliucijų, „Pokemon GO“ žada pasaulinės pridėtosios realybės revoliucijos pradžią. Kai redaktorius paklausė, ar rašysiu „Verslo klasei“ apie pokemonus, žaidimas buvo ant bangos. Negalėjai žingsnio žengti neužkliuvęs už žodžių „Pokemon GO“. Vos praėjus dienai, kai buvo paleista, programėlę JAV vartotojai atsisiuntė daugiau kartų nei prie pasimatymų mėsos rinkos leidžiančią prisijungti „Tinder“. Labai sparčiai pokemonai ėmė rungtis su išmaniųjų įrenginių senbuviais, tokiais kaip „Twitter“. Šiandien populiariausią visų laikų žaidimą mobiliesiems galime mėginti vertinti iš platesnės perspektyvos.

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

LEONAS VAITIEKUS LENOKAS

Nedaug dalykų „Pokemon GO“ pasaulyje nekinta. Pirmasis – žaidimo drobė, apylinkių žemėlapis, kurį, kaip ir daugelį kitų dalykų, žaidimo kūrėja „Niantic“ perkėlė iš ankstesnio sudėtingesnio ir gerokai mažiau pasekėjų sulaukusio žaidimo „Ingress“. Pokemonų pasaulyje išbarstyti dviejų tipų objektai – pokemonų stotelės ir pokemonų sporto salės. Priėję stotelę atsitiktiniu skaičiumi galite pasipildyti įvairių žaidimui būtinų įnagių – kamuolių pokemonams gaudyti, vaistų jiems gydyti po muštynių sporto salėse, atgaivinimo kristalų, kiaušinių, kuriuos galite perėti inkubatoriuje, ir panašiai. Pokemonų sporto salės – tai vietos, kurias galite užimti savo pokemonais nukaudami kitos komandos pokemonus, paskirtus ją ginti. Arba treniruotis, jei sporto salę yra užėmę

Žaidimo balansas yra nukreiptas pokemonus gaudančių, bet ne juos treniruojančių naudai.

Pokemonai neša papildytosios realybės deglą

jūsų komandos nariai, – kuo daugiau treniruojatės, tuo talpesnė sporto salė darosi, kol galų gale galite ten paleisti ir savo pokemoną. Už vieną pokemoną vienoje sporto salėje gaunate po 10 žaidimo pinigėlių (apie juos – vėliau). Komandų yra trys – mėlynoji, geltonoji ir raudonoji, kuriai nors iš jų save priskiriate pasiekęs 5 lygį. Į aukštesnį lygį kopiama kaupiant patirties taškus, jų gaunate už daugumą atliekamų veiksmų šiame keistame pasaulyje. Šiame stotelių ir sporto salių pilname kraštovaizdyje judate vaikščiodami – jūsų telefono GPS sistema nustato, kur esate ir kokia trajektorija judate. Kaip tiksliai ji tai daro, priklauso nuo jūsų telefono galimybių. Aplink jus kartais pasirodo pokemonų

– taip, kaip juos nusprendžia jums parodyti kompiuterio algoritmas. Kuo daugiau pokemonų stotelių ir sporto salių aplink jus yra, tuo didesnė tikimybė, kad netoliese trinsis pokemonas. Žaidimo tikslas – pagauti bent po vieną visų 147 rūšių pokemoną.

mas virsta bičiulio pokemono rūšies saldainiais, kuriais galite stiprinti savo pokemonus arba evoliucionuoti į kitos pakopos pokemonus. Galimybė pokemonus medžioti („tracking“ funkcija) keitėsi bene dažniausiai. Ir nė karto nebuvo rastas sprendimas, kaip šią funkciją priversti veikti. Kitaip tariant, galimybė pačiam ieškoti pokemonų žaidime niekada neveikė ar bent jau niekas iki galo neišsiaiškino, kaip ji turėtų veikti. Žaidimo kūrėjai dokumentacijos nepateikia, o tuntams žaidėjų, lyginančių savo patirtis forumuose, rasti atsakymo taip ir nepavyko. Dabar žaidimas net nebeteikia iliuzijų, kad galite pokemonus sekioti. Tai, kas buvo įvardijama kaip sekimas („tracking“), dabar vadinama pastebėtais pokemonais („sightings“). Tiek tos medžioklės. Dar nepastovesnė už pokemonų pasaulio taisykles yra pati programėlė. Čia slypi žaidimo keistumas – tai, kas įprastai kompiuterinių žaidimų mėgėjus neįtikėtinai siutina, „Pokemon GO“ žaidėjų nejaudina nė truputėlio. Pavyzdžiui, kai 2014-aisiais pasirodė programavimo klaidų kupinas „Assasin’s Creed: Unity“, gerbėjų komentarai buvo negailestingi, ir „Ubisoft“ buvo priversta dalyti žaidimus nemokamai. Kai šiais metais pasirodė „Pokemon GO“, „netobulas“ atrodė kaip komplimentas. Tačiau žmonės į tai elementariai nusispjovė ir net stringant programėlei vis vien ėjo gaudyti pokemonų. O žaidimo kūrėjai, regis, net nemėgino optimizuoti programėlės sunaudojamų telefono išteklių. GPS, kamerą ir visus likusius telefono resursus pasitelkiantis žaidimas flagmanų baterijas išdžiovina per kelias valandas. Žaidėjai nenusisuko. Rugpjūtį išorinių telefono baterijų gamintojai paskelbė, kad jų produkcijos pardavimai padvigubėjo. Žaidėjai pasirinko pirkti išorines baterijas tam, kad neliktų be ryšio. Užuot nustoję žaisti „Pokemon GO“. Keistuoliai.

Keisti žaidėjai, keisti kūrėjai

Žaidimo filosofija

Visa kita žaidime pamažu keičiasi. Tokie dalykai kaip galimybė keisti jums atstovaujančio personažo drabužius, kartą pasikeisti vartotojo vardą ir daugelis kitų atsirado ne iš karto, o su žaidimo atnaujinimais. Vos prieš kelias savaites įdiegtas žaidimo atnaujinimas, pavyzdžiui, leidžia iš savo pokemonų išsirinkti bičiulį. Drauge nueitas atstu-

Oficiali pokemonų gimimo legenda skamba maždaug taip: Satoshi Tajiri, biologas ir kompiuterinių žaidimų gerbėjas, mėgo kolekcionuoti vabzdžius ir, siekdamas perduoti šią savo aistrą ir džiaugsmą jaunajai kartai, kūrė kompiuterinius žaidimus, kuriuose buvo gaudomos mitologinės būtybės.

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

90 serija – tai, ko iš „Volvo“ tikėjomės

Į saulėtą Malagą Ispanijoje atkeliavusius žurnalistus pasitiko dešimtys naujų „Volvo V90“ ir „Volvo S90“ modelių. D in o s S e r g ij e nk o ( V Ž ) n u o t r .

Kai „Volvo“ rengėsi visureigio XC90 gamybai, visas pasaulis susikaupęs laukė, kas išeis. Mat nors gamyba liko Švedijoje, bendrovės vardas buvo didžiulio Kinijos koncerno „Geely“ kišenėje.

DINA SERGIJENKO

j u di t o s g r i g e ly t ė s ( V Ž ) N UOTR .

tampą, matyt, suprato ir kinai, nes ne kartą, kol buvo kuriamas didžiausias „Volvo“ gamos visureigis, pabrėžė, kad visi esminiai sprendimai priimami Švedijoje. Visureigis pasirodė, ir visi, laukę „Volvo“ gaminio ir baiminęsi, kad naujausias modelis primins Europoje nemėgstamus ir pajuokiamus kiniškus visureigius, lengviau atsikvėpė. Pardavimai šoko į viršų, užsakymų lapai buvo užpildyti toli į priekį, teko netgi papildomą pamainą gamykloje organizuoti. Ir galbūt todėl, kai „Volvo“ paskelbė išleisiantis sedaną S90 ir universalą V90, įtampos buvo gerokai mažiau. „Volvo“, turėjęs vieną vienintelį bandymą po kelerių metų pertraukos parodyti, kad geba būti išradingas, kurti dailius ir skandi-

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

naviška dvasia dvelkiančius automobilius, klaidos nepadarė ir pasirodė puikiai. Tad natūralu, kad vairuotojai, ilgus metus pasitikėję „Volvo“, grįžo ir drauge atsivedė naujų gerbėjų, pasiilgusių europietiškų automobilių, tačiau kurtų, rinktų ir išleistų ne Vokietijoje. Toks pat jausmas apima ir matant priešais save švedų naujienas – solidžių formų sedaną ir universalą, pakeitusius anksčiau gamoje buvusį skaičiumi 80 žymėtą modelį. Negana to, prieš gerą pusmetį pristatęs naujausius modelius „Volvo“ rudens pradžioje išleido ir aukštesnę prošvaisą turintį universalą užmiesčio gyventojams. Ir nors šis gamoje pakeitė itin populiarų XC70 modelį, XC raidžių junginio 90 modelio universalui žymėti „Volvo“ jau nebegalėjo vartoti (mat

Vienintelis rimtesnis priekaištas naujiems „Volvo“, – pernelyg didelis komforto pojūtis.

90 serija – tai, ko iš „Volvo“ tikėjomės

taip vadinamas visureigis), tad naujausią modelį pavadino „V90 Cross Country“.

Rodo, o ne kalba Kitaip tariant, tiems, kurie krapštė pakaušius galvodami, į kokį modelį būtų galima keisti savo „Mercedes-Benz“ E klasę arba „Audi A6“, tiems, kurie svarstė, kas geriau – „Jaguar XF“ ar „Cadillac CTS“, galimybių rinktis yra daugiau. Išbandyti, kaip važiuoja naujausi švedų rankomis sukurti automobiliai, „Volvo“ pasikvietė į saulėtas Ispanijos miesto Malagos apylinkes. Iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad „Volvo“ dviračio nesistengė išrasti ir naujiems modeliams pritaikė geriausius dizaino elementus, jau matytus XC90 visureigyje. T

formą primenantys priekiniai žibintai, į sparną (arba bumerangą) panašūs galiniai žibintai, kruopščiai apgalvotos kėbulo linijos. Kad ir iš kurios pusės žvelgtum, rasti detalę, prie kurios galėtum prikibti klausdamas „o kam ji čia“, sunku. Toks pats pojūtis ir įsėdus į vidų. Minkštos odos sėdynės, ant kurių krašto – miniatiūrinė Švedijos vėliavėlė, glotni medžio apdaila ir solidumo suteikiantys metalo elementai. Švedai, pristatydami naują modelių kartą, sakė norintys, kad įsėdęs į vidų žmogus pasijustų lyg įžengęs į skandinaviškus namus. Tą patį jie, beje, sakė ir pristatydami XC90. Atkartoti šiaurietiško interjero įspūdį jiems pavyko su kaupu. Jei netikite, atsiverskite bet kurį Šiaurės šalių interjerui skirtą žurnalą,

tuomet nukeliaukite į saloną ir išbandykite vieną naujų modelių – įsitikinsite tuo patys. Svarbu ir tai, kad „Volvo“ žino, jog žaidžia „premium“ segmente, tačiau to nedemonstruoja kiekviena pasitaikiusia proga. Prabanga juntama čiupinėjant kokybiškas medžiagas, žvelgiant į nereikalingų detalių neperkrautą interjerą – „Volvo“ čia į pagalbą nepasitelkia brangiųjų metalų, kristalų ar panašių dalykų. Neperkrautas atrodo ir centrinis prietaisų skydelis, kuriame neretas gamintojas mėgsta įtaisyti dešimtis mygtukų ir liesti jautrių paviršių. „Volvo“ apsiribojo vertikaliai įrengtu stačiakampiu jutikliniu ekranu, greta jo – oro kondicionavimo angomis, o kiek žemiau įtaisė kelis papildomus valdiklius.

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

laisvalaikis

Katalonijos kulinarinės tradicijos

Alioli (nuo „all y oli“), arba česnakas ir aliejus, – padažas, primenantis majonezą, tačiau jam gaminti nenaudojami kiaušiniai. „ Wiki p e di o s “ n u o t r .

Katalonijos šalies nerasite pasaulio žemėlapiuose. Ispanijoje yra regionas tokiu pavadinimu, tačiau vienokiu ar kitokiu katalonų kalbos dialektu šnekama ir Valensijoje, ir Perpinjano regione Prancūzijoje, ir Balearų salose (Maljorkoje, Menorkoje), ir dalyje Sardinijos.

ndoroje tai apskritai – vienintelė valstybinė kalba. Tačiau visus šiuos kraštus vienija ne vien kalba, bet ir stebėtinai panaši virtuvė bei maisto gaminimo būdai. Pradžią Katalonijos virtuvei davė romėnai. Užkariavę visą Iberijos pusiasalį po Antrojo pūnų karo jie būtent Katalonijos teritoriją pirmiausia užsodino alyvmedžiais, supažindino vietos gyventojus su migdolais, riešutais, pupomis, lęšiais ir, svarbiausia – išmokė juos vytinti kiaulienos kumpius. Šį meną valstiečiai taip puikiai įvaldė, kad kumpiai iš Katalonijos Romoje buvo labiau vertinami net nei vietiniai. Aštuntojo amžiaus pradžioje kraštą užkariavo maurai, ir nors jie čia buvo neilgai, kulinariją paveikė dar labiau nei pirmtakai. Maurai, arabai užkariautojai, atvežė tokius iki šiol

104

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

GIEDRIUS VILPIŠAUSKAS

esminius Katalonijos virtuvėje produktus kaip ryžiai, baklažanai, špinatai, apelsinai, cukranendrių cukrus ir šafranas. Maurai smarkiai patobulino romėnų pradėtą laukų drėkinimo sistemą, išmokė vietinius kepti sudėtingesnius kepinius ir desertus. Devintajame amžiuje didikas Guifré el Pilósas įkūrė Barselonos uostą, kur klestėjo prekyba su kitomis Viduržemio jūros valstybėmis, ir pirmasis suvienijo aplinkines teritorijas. Maždaug tuo pat metu dokumentuose randamas ir pirmasis Katalonijos paminėjimas. Dar vėliau, po to, kai buvo atrasta Amerika, šie kraštai buvo pirmieji, kurie ėmė naudoti maistui iš Peru atvežtas keistenybes – pomidorus, bulves. Vėliau šių kraštų valdovai ir teritorijos ribos dažnai keitėsi. Ilgą laiką net ir pati katalonų kalba buvo uždrausta, o vietiniai iki pat gene-

Užkariautojai atvežė ryžius, baklažanus, špinatus, apelsinus, cukranendrių cukrų ir šafraną.

Katalonijos kulinarinės tradicijos

rolo Francisco Franco režimo žlugimo buvo verčiami kalbėti ispaniškai. Tačiau kulinarija išliko smarkiai nepakitusi. Daugelio patiekalų šaknis galima atsekti iki pat viduramžių. Išliko net ir maisto gaminimo indai, pvz., paella, kilusi iš romėniškos keptuvės, vadinamos patelpa (mūsiškę keptuvę irgi, ko gero, būtų teisingiau vadinti petelne), ar cassola, plokščias žemas molinis indas, naudojamas viskam nuo kepimo iki troškinimo, kuris beveik nepasikeitė nuo arabų laikų, kai vadinosi qas’ah, ir kuris Centrinėje Azijoje ilgainiui virto kazanu.

Rimto maisto kraštas Turbūt pirmas dalykas, krintantis į akis, kai pakalbini vietinius ir paklausinėji apie jų

virtuvę, yra tai, kad jie nežiūri į visoje Ispanijoje populiarius užkandžiukus – tapas – kaip į rimtą maistą. Žinoma, Barselonoje tapas barų yra ant kiekvieno kampo, tačiau jie labiau skirti turistams ar atvykėliams iš kitų Ispanijos regionų. Katoloniečiui tinkamas patiekalas turi būti normalus, didelis, sotus, kurį valgyti reikia atsisėdus, kaip pridera, prie stalo, o ne paknebinėjant kokį niekutį iš mažos lėkštelės. Tačiau vis dėlto čia yra keletas tapas patiekalų, būdingų tik šiam kraštui. Pavyzdžiui, pa amb tomàquet, arba tiesiog duona su pomidorais. Nežinodamas ritualo net nelabai suprasi, kaip jį reikia valgyti. Padavėjas tau atneša paskrudintų skrebučių, lėkštelę su keliais ančiuvių filė gabaliukais, bu-

teliuką alyvuogių aliejaus, pomidorą ir peilį. Toliau kiekvienas gaminasi patiekalą pats: lėkštėje duonos skrebutį reikia patrinti per pusę perpjautu pomidoru, šį truputį paspaudžiant kaip citriną. Skrebutis patrinamas pomidoru ir iš kitos pusės. Vietiniai juokauja, kad labai nesunku atpažinti žmones iš didelės šeimos: šie įpratę taupyti ir pa amb tomàquet įtrina pomidoru tik iš vienos pusės. Tada skrebutį jie pašlaksto alyvuogių aliejumi ir uždeda porą ančiuvių filė. Tai pats tikriausias kataloniškas patiekalas, užburiantis savo paprastumu ir neįprastai stipriu skoniu. Iš senų laikų išlikę Katalonijos patiekalai dažniausiai tokie ir būna: paprasti, lengvai pagaminami, nebrangūs ir sotūs. Tai pa-

2016 SPALIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

105

Ernestas Parulskis

Vaiv o s A b r o mai t y t ė s n u o t r .

Grynas Žalgiris Televizijos kamera rodė didelę šachmatų lentą. Didesnę už tas, įrengtas paplūdimiuose. Ir poilsiautojai ten stumdydavo medinius rąstgalius, vaizduojančius šaškes, o čia stovėjo klasikinės šachmatų figūros. Šalia vieno lentos krašto būriavosi žmonės. Akivaizdų televizinį nuobodulį blaškė energingai optimistinis komentatoriaus balsas. – ...na, o belaukiant, kol pasibaigs nenumatyta pauzė, žiūrovams, ypač tiems žiūrovams, kurie ką tik perjungė kanalą ir pateko į mūsų transliaciją... Taigi, kad jie nepultų imti pulto, cha cha, gavosi kaip eilėraštis, „nepultų pulto“, ir nenukeliautų į kitas skaitmenines erdves, paaiškinsiu, kas vyksta ekrane. O vyksta čia turbūt pačios netikėčiausios varžybos pasaulyje, jau išsprogdinusios internetą. Viskas prasidėjo praėjusiais metais, kai „World’s Strongest Man“ organizacija nusprendė kokybiškai pakeisti galiūnų įvaizdį. Esu girdėjęs gandų, kad šią iniciatyvą, taip sakant, inicijavo politikai, pastebėję sportininkų atsiradimą savo partijų elitiniuose sąrašuose, bet galiu jus patikinti – tai tėra gandai. Iš tikrųjų viskas buvo taip – „World’s Strongest Man“ po ilgų derybų su FIDE, Tarptautine šachmatų federacija, parengė naujos sporto šakos reglamentą, būsimus turnyrus pavadino „Atletiniais šachmatais“, ir štai šiandien prasidėjo pirmasis atletinių šachmatų čempionatas. Prie še-

114

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

šiolikos lentų grumiasi trisdešimt du galiūnai, o mes, be abejo, rodome partiją, kur baltaisiais žaidžia galiūnų sporto sirgaliams puikiai žinomas islandų gigantas, o juodaisiais – mūsų milžinas, kurio pristatyti tikrai nereikia. Kartu su manimi partiją komentuoja žymus šachmatistas... – Šachmatininkas. – A? – Šachmatininkas. Reikia sakyti „šachmatininkas“, o ne „šachmatistas“. – Tikrai? – Taip. Žiūrėkit. Jūs juk sportavot, taip? Kurios šakos sportu užsiėmėte? – Aš? Aš žaidžiau futbolą. – Va. Jūs juk nevadinot savęs futbolistu? – Nevadinau? – Nevadinot. Jūs save vadinot futbolininku. – Vadinau? Na, bet tiek to su lingvistinėm vingrybėm, – komentatorius grįžo į jaukią greitakalbę. – Geriau papasakokit mums, kas aikštėje, tai yra aikštelėje, tiksliau – lentoje, vyko pastarąjį pusvalandį.

– Debiutas buvo klasikinis – olandiška gynyba. Pirmas ėjimas f pėstininku parodė žaidėjo siekį kontroliuoti e4 punktą ir ateityje išplėsti priešininko karaliaus ataką. Juodiesiems olandiškos gynybos trūkumas yra savo karaliaus pozicijų susilpninimas ir atsiradęs „blogas“ balto langelio žirgas, kurį uždaro nuosavi pėstininkai. Aš maniau, kad žaidėjai pasirinks standartinę taktiką ir bus panaudotas Stauntono gambitas, bet islandas nuėjo kitu keliu ir po trijų ėjimų lentoje pamatėme Hoptono ataką... – Beje, apie pėstininkus. Kalbą apie olandišką gynybą per ausines girdžiu jau ne pirmą kartą. Atrodo, ją pasirinko visi čempionate dalyvaujantys atletai. Ir šią taktiką galima suprasti. Atletiniuose šachmatuose figūrų svoris parinktas laikantis „World’s Strongest Man“ finalinės rungties „Atlaso akmenys“ principo. Jėgos sportą stebintys žiūrovai šią rungtį žino puikiai, o šachmatistams trumpai paaiškinsiu: ant žemės šalia penkių į statines panašių platformų guli penki įvai-

Aidas Puklevičius

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Seimo DNR paslaptys Pirmoji mintis buvo išvengti Seimo rinkimų temos apskritai. Nerašyti apie juos, ir viskas. Tačiau tada prisiminiau, kad prieš ketverius metus mano skilčių dar niekas nespausdino, taigi ir šia tema parašyti negalėjau. o kaip bus dar po ketverių – irgi vienas dievas težino. Gali būti, kad manęs jau niekas nebespausdins. Gali būti, kad Seimo narių neberinksime. Tiesiog naudosime naujausius mokslo pasiekimus ir auginsime deputatus mėgintuvėlyje. O gali būti, kad ir šito nebus. Užsirūstins naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas dėl kokio neatsargaus tweeto ir trinktels keliomis kilotonomis į kurį nors bažnytkaimį. O prasidėjus branduolinėms rietenoms ne skiltininkai rūpės.

116

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

Todėl nutariau nevaizduoti kilmingų panelių pensiono auklėtinės, nusileisti iš savo dramblio kaulo dangoraižio ir pasidalyti keliomis idėjomis dėl mūsų Seimo. Taip jau nutiko, kad pastarosiomis dienomis teko nemažai domėtis mokslo populiarinimo idėjomis apskritai ir profesoriaus Virginijaus Šikšnio atradimais konkrečiai. Tie, kurių dar nepasiekė geroji naujieną apie pirmą realų lietuvių kandidatą į Nobelio premiją, tegul žino, kad minėtas

profesorius atrado, kaip galima naudoti baltymą vietoj genų redagavimo įrankio. Maždaug, suradai žmogaus genome kokią nesąmonę, kuri gadina jam gyvenimą, nesvarbu, kas tai būtų – polinkis į Alzheimerį, šluba lūpa ar dar kokia kvaraba, pasakei tam baltymui, eik ir pataisyk, ir jis, tasai baltymas, kantriai keliauja į atitinkamą DNR atkarpą ir ten atlieka savo šventą darbą geriau nei „Word“ redaktorius, kuris amžinai siūlo „klyną“ keisti į „antuką“.

Sigita Šimkutė

V ladimi r o I van o v o ( V Ž ) n u o t r .

Aktas „Noriu matyti tave nuogą.“ Jo žodžiai ilgai švietė telefono ekrane, dar ilgiau sukosi galvoje ir nedavė ramybės visą dieną. Staiga tapau jo norų įkaite – eiline mergina, sudominusia garsų įžymybių fotografą. tyliu. ilgai kuičiuosi po rudeninio palto kišenes, čežendama dylančius saldainių popieriukus, pirštų galiukais vis užčiuopdama glotnius kaštonus, kuriuos šįryt pakėliau nuo grindinio skubėdama į darbą. Niekaip negaliu išlukštenti atsakymo. Nežinau, ar noriu nusirengti. Kai reikia nusirengti pas gydytoją, žinau, kad apžiūra truks keletą minučių, todėl nesinervinu, be to, ilgainiui, ypač jei aplinkybės priverčia dažniau lankytis poliklinikoje, tai pasidaro įprastas veiksmas. Rodos, išsirengtum čia pat, registratūroje, kad tik greičiau ištrūktum iš tos šaltos ir nemalonios erdvės, kur tesi tik kritęs hemoglobinas ar padidėjęs baltymo kiekis šlapime. Laba diena – laba diena. Pasakokite, kuo skundžiatės. Tai va, dariau tokį paprastą dalyką, ir taip netikėtai nikstelėjo, dabar čia skauda. Na, nusirenkite, pasižiūrim. Va, žiūrėkite, žiūrėkite. Dabar skauda? Ne. O čia? Aiiii! Kitą kartą tenka save stabdyti, kad nenusirengčiau daugiau, negu reikia, pavyzdžiui, echoskopijos kabinete. Žinoma, pirmieji kartai visada buvo kupini jaudulio, tokie nepakeliamai intymūs, kad iš pradžių tirtėdavo mintys, paskui rankos, o galiausiai paskutinę naktį prieš vizitą

118

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

niekaip negalėdavau įsitaisyti lovoje ir normaliai išsimiegoti. Vienintelis skausmas, nepakeliamas ar erzinančiai stabilus, gali permušti visus drebulius dėl nusirengimo pas gydytoją. Kitaip nusirengi iš aistros, kai glaudžiasi kūnai ir pinasi rankos. Kad ir kaip būtų, tuo metu apsinuoginame abu. Bet nusirengti prieš objektyvą... Jis žiūrės įdėmiai. Sėlins ir suksis aplinkui, ieškodamas geriausio kampo, sakys, kada pakelti smakrą, o kada nuleisti galvą, lieps atsisėsti, galbūt pritūpti, atsigulti, pasisukti šonu, nusisukti nugara, atsisukti puse kūno, mesti vylingą žvilgsnį, o gal tiesiog užsimerkti. Jis fotografuos, pasislėpęs už milžiniško objektyvo, o aš būsiu tokia atvira ir pažeidžiama, nuoga prieš visą pasaulį, net jei tų nuotraukų niekas nematys. Jo objektyvas matė tiek daug moterų, jo akys – dar daugiau. Nežinau, ar noriu būti tūkstantoji ar penki šimtai dvidešimt trečia. Juk man jis bus vienintelis toks įžūlus, lengva ranka numetęs pasiūlymą, kurio neatsisakytų kitos moterys. Atsisakau, nes nesu kita. Numanau, kad labai nenuvyliau, – ko gero, prie jo studijos durų trypčioja pulkas gražesnių ir drąsesnių, norinčių išgarsėti ar bent jau patekti ant žurnalo viršelio. Man to

nereikia, nors kuri moteris nenori gražių savo nuotraukų – šis akimirkų vagis taip subtiliai pagauna emocijas ir žvilgsnį, kad dar keletą dienų svarstau, ar nebūsiu suklydusi. Kitą kartą, kai atsidursime toje pačioje vietoje, garsusis fotografas linktels iš tolo galva pasisveikindamas, paskui prieis ir pasakys ką nors nereikšminga. Jau besigręždamas eiti lyg tarp kitko atsisuks ir pamerks akį sakydamas, kad jei kada apsigalvočiau, jo studijos durys man atviros. Jis vis dar norėtų pamatyti mane nuogą... Galiausiai nusirengiau kitam, kuris mažiau to prašė. Kupina jaudulio ir sunkiai slepiamų troškimų – kaip moteris, trokštanti patikti, nors puikiai suprantanti, kad atsako nesulauks. Įsimylėti juk taip lengva, kai apsinuogini tarsi save dovanotum, o kitas žmogus tą dovaną lengva ranka priima. Kvaila įsimylėti fotografą vien dėl to, kad jis mato tave nuogą. Kvaila vien dėl to, kad tikiesi mainais gauti ką nors daugiau nei pluoštelis nuotraukų. Kalbėjau su kitu fotografu, kurį jo darbas peni ištisus metus be būtinybės parduoti visus vasaros savaitgalius. Jis šmaikštavo, kad kone kiekviena prieš jo kamerą išsirengianti moteris tikisi fotografuojamą aktą paversti

Jurga Vilpišauskaitė J u r g o s V il p i š a u skai t ė s n u o t r .

Kretos vendetos karštą dieną kretos salos retimno miesto medžių šešėliuose vyrai vešliais antakiais sėdasi lošti kortomis ir žaisti stalo žaidimo Tavli. Ilganosės moterys aptarinėdamos gandus lukštena žirnius ir siuvinėja. Kafenionuose ant stalo statoma šalta frapės kava, lėkštė meze užkandžių ir stik las retsinos vyno. Prie horta – žolių stiebų, trintų fava pupų, cukinijų traškučių ir alyvuogių – patiekiama rakija. Pamažu priešais rūkyti draudžiančius ženklus susisukamos cigaretės. Prasidėjus dviejų eilių dainoms ir šokiams, vyrai eina ratu išmesdami kojas į priekį, vienuolika žingsnių į dešinę ir du į kairę.

Kretos kalnų peizažai.

120

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS SPALIS 2016

Kitoje gatvės pusėje savo parduotuvėje dirbantis mėsininkas stebi pro duris įeinantį trijų vaikų tėvą. Abu, žiūrėdami vienas į kitą, išsitraukia ginklus. Kulka, atsimušusi nuo sienos, sužeidžia mėsininko sūnų, o į koją pašautas pardavėjas nusiveja ir dviem šūviais užbaigia keršto procesą. Kavinėje sėdintys vietiniai stebi pažįstamą sceną. Arčiausiai esantį vyrą taip pat kliudo kulka. Vendeta – keršto kibirkštis, užsižiebusi nuo gyvulio vagystės, moters pažeminimo ar kovos dėl žemių, virsta dešimtmečiais besitęsiančiu karu tarp šeimų. Dingusi avis įžeidžia priešininko satovyklą ir grįžta atgal

vyriausiojo įpėdinio – sūnaus – nužudymu. Dėl svetimuose laukuose nuklydusios ožkos pleška keletas šeimos namų. Karštas ginčas užsiliepsnoja ir dėl kūrenamų šakų dūmų, kurie kaimynams išgraužia akis. Tuomet motina gauna akmeniu per galvą, nuaidi serija šūvių, kas nors krinta negyvas, o ką nors peiliais pribaigia ligoninėje. Saloje besiliejant kraujui, įgudę Kretos ligoninės gydytojai traukia kulkas iš galvų. Įsimylėjėlis, nužiūrėjęs kitos šeimos dukterį, bet išgirdęs draudimą artintis, ją pagrobia ir kitą dieną randamas negyvas. Žmogžudystės atveju kariaujančios pusės net nebando susitaikyti. Tuomet įsisuka