Verslo klasė, 2014 vasaris

20 14 VASAR IS

KAINA 15 Lt

V Ž P R E N U M E R AT O R I A M S P L AT I N A M A N E M O K A M A I

mėnesio komentaras

Ukraina:

žmonės prieš valdžią įžvalgos

SOČIS 2014 – KĄ UŽ 50 MLRD. USD PERKA V. PUTINAS KAIP „VISA“ UŽKARIAVO PASAULĮ INFORMACINIO TRIUKŠMO PRAKEIKSMAS visuomenė

FINANSINIŲ PIRAMIDŽIŲ TĖVAS — AVANTIŪRISTAS IŠ ŠKOTIJOS

mėnesio komentaras

16

8

žmonės ir įžvalgos

16 | Kaip „Visa“ užkariavo pasaulį Kortelės, be kurių neįsivaizduojame gyvenimo, – visai nesenas išradimas.

20 | Draugo Mandelos marškiniai

Vienas iš Nelsono Mandelos idealų buvo Mao Dzedongas.

24 | Petras Ignotas: verslas – tarsi maratonas Verslumo pojūtis įaugęs į kraują.

8

mėnesio komentaras

8 | Aurelijus Katkevičius: Ledas ir ugnis Kijeve Gatvių mūšiai Ukrainos sostinėje.

12 | Frankas Lemke: Kalėdų dovanos dar prieš Kalėdas

Kodėl Vokietijos prezidentas nevažiuoja į Sočio olimpiadą.

4

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

20

8

2014 VASARIS

28 | Šių laikų kosmonautai

Tėvai vaikus dažniau moko ne kaip uždirbti, bet kaip taupyti.

32 | Eksportas yra arčiau, nei atrodo

60

Lietuvių gamintojams laikas aktyviau dairytis po Europą.

36 | Kriptovaliutos – postūmis keistis Jei apie bitkoinus kalba gatvė, vadinasi, investuoti į juos jau vėlu.

40 | Informacijos perkrova: tu nebijok Informacijos gausa aplinkui lemia grįžimą prie paprastų sprendimų.

46 | Politika vis dėlto yra sportas

52 tema 2014 m. Sočis šiek tiek primena 1936 m. Berlyną.

78 | Dainos, kurias dainuojame

Mūsų užstalių dainų istorijos kartais būna labai keistos.

82 | Žiemos matematika: du ar keturi

Trijų visureigių bandymai – BMW, „Jeep“ ir „Subaru“.

90 | Apie žąsis ir religiją

Daug galima padaryti iš kepamos žąsies taukų.

94 | Tinklas: Kartu, tik atskirai

Sujungti socialinių tinklų vis labiau vienišėjame.

96 | Kinas: Blogas, bet geras „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“ – nerandantiems vietos.

Apie darbingus aštuoniasdešimtmečius Sveikatos apsauga – ne sąnaudos, bet investicijos.

60

visuomenė ir laisvalaikis

98 | Technika: Barzdaskutė – su aušinimo sistema Barzdaskutės irgi tampa išmanios.

100

skiltys

100 | Ernestas Parulskis: 1961. Ananasinis bugis (I) Kaip mes su tėvu vežėme obuolius į Maskvą.

60 | Pinigai iš oro: Johno Law „piramidė“

102 | Jurga Vilpišauskaitė: Tegul sau galvoja Dievas

66 | Biblioteka kišenėje

Hondūre motociklu draudžiama važiuoti dviese – antrasis gali apiplėšti praeivius.

70 | 9 paprasti ir veiksmingi motyvacijos būdai

104 | Sigita Šimkutė:

Avantiūristas iš Škotijos apsuko galvą Prancūzijai.

Nors iš lėto, elektroninė leidyba populiarėja.

„Nesusikursi reputacijos, vis kalbėdamas apie tai, ką ketini daryti“, – sakydavo Henry Fordas.

74 | Mažais žingsneliais į didelę erdvę Kosmoso sritis vienija daug Lietuvoje gerai išplėtotų mokslo šakų.

Močiutė žvirblis

Pergyvenome rusą, pergyvensime ir tai.

Žvilgsnis 2014-ųjų vasarį verta atkreipti dėmesį į šiuos įvykius.

2014 VASARIS

106

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

5

mėnesio komentaras

AURELIJUS KATKEVIČIUS

Ledas ir ugnis Kijeve „ukraina – ne rusija. tai kertinis ukrainiečių naciją dabar formuojantis ideologinis teiginys“, – sako rusų politologas Stanislavas Belkovskis. „Ukrai-

na – apskritai ne valstybė“, – rašo ne taip seniai paskirtas į vienos iš Rusijos naftos bendrovių valdybą apžvalgininkas Michailas Leontjevas.

S. Belkovskis žino, ką sako. Jis puikiai pažįsta ir prezidentą Viktorą Janukovyčių, ir jo aplinką – 2004 m. rinkimuose jis dirbo dabartinio šalies vadovo komandoje. M. Leontjevas apskritai žino viską ir sako paprastai tai, ko reikia žmonėms, jį paskyrusiems prižiūrėti naftos verslą.

Padėtis Ukrainoje kinta labai greitai. Man berašant šias eilutes prieš Rados neeilinę sesiją atsistatydino premjeras Mikola Azarovas. Kai jūs skaitysite žurnalą, greičiausiai viskas bus apsivertę dar kelis kartus, premjeras, pavyzdžiui, bus milijardierius ir Rados deputatas Piotras Porošenka, bus numatyta nauja prezidento rinkimų data (turėjo vykti 2015 m.), suimti aktyvistai, duok Dieve, bus paleisti.

Ukrainiečių internetinių televizijų rodomi vaizdeliai mums, dar prisimenantiems, gyvai primena 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje, todėl emocijų išvengti sunku. Vis dėlto, matyt, jau metas rašyti pirmuosius apibendrinimus.

Prasidėjo nuo Europos 2013 m. lapkričio 21 d. vakare „Ukrainska pravda“ ir „hromadske.tv“ žurnalistas Mustafa Najemas savo „Facebook“ paskyroje pakvietė žmones susirinkti Nepriklausomybės aikštėje

8

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

(ukrainietiškai „aikštė“ – „maidan“, tad toliau šį terminą visam judėjimui paženklinti ir vartosiu, kiek vėliau paaiškinsiu, kodėl nelabai tinka šiuo atveju kalbėti apie opoziciją) ir taip parodyti, kad žmonės remia Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutarties pasirašymą – ji turėjo būti pasirašyta, kaip pamename, Vilniaus viršūnių susitikime lapkričio 28 d. Žmonių susirinko netikėtai daug, prasidėjo spontaniški mitingai, atsirado scena, garsinimo įranga. Prasidėjo Euromaidanas. Ukrainoje beveik niekas neabejojo, kad sutartis bus pasirašyta – ir tie, kurie agitavo už ją, ir nusiteikę prieš. Artimi V. Janukovyčiaus bendražygiai, jį palikę po kruvinųjų įvykių, pasakojo, kad dar viršūnių susitikimo išvakarėse premjeras M. Azarovas sakė: „Lendame mes ten kaip nuogi į dilgėles, be tiek to – lendame.“ Ir – kaip mes visi žinome – Vilniuje V. Janukovyčius sutarties nepasirašė. Ukrainos politikai pasakoja, kad greičiausiai sprendimą lėmė Viktoro Medvedčuko, vieno iš Ukrainos oligarchų (turtas vertinamas 460 mln. USD), patarimai. V. Medvedčukas dabar jokių valstybinių pareigų neina, bet yra labai įtakingas. Ir Ukrainos, ir Rusijos publika nustebo, kai ne taip seniai rusiškame žurnale „Glavred“ buvo Vladimiro Putino straipsnis apie V. Medvedčuką: ir nenuostabu – Rusijos prezidentas yra jo dukters krikštatėvis. Nuomonę apie padėtį Ukrainoje V. Putinas susidaro klausydamas pirmiausia šio žmogaus.

Euromaidanas pasipiktino ir mitingavo toliau – taikiai, garsiai, bet ramiai. O gruodžio 1-osios naktį milicijos specialieji daliniai puolė žiauriai vaikyti ir mušti aikštėje likusius kelis šimtus studentų. Reikia pasakyti, kad Ukrainoje itin audringas politi-

Keisti valdžios žingsniai tik stiprino įtampą. „ R euters “ nuotr .

nis gyvenimas, tačiau tokio žiaurumo žmonės dar nebuvo matę. V. Janukovyčius tą vakarą, anot ukrainiečių žurnalistų, medžiojo šernus. Kitą dieną gatvėse jau buvo šimtai tūkstančių, žmonės pradėjo šturmuoti valstybės pastatus, radikalesnis jaunimas – itin agresyviai. Euromaidanas baigėsi, prasidėjo tiesiog Maidanas: internetinių Ukrainos televizijų transliacijose atsirado skirtukas „revoliucija“, ant užimto miesto administracijos pastato pasirodė užrašas „revoliucijos štabas“. Sutartis su Europos Sąjunga tapo antraeiliu reikalu, svarbiausiu piliečiams rūpimu klausimu tapo valdžios prievarta.

Ne vienas apžvalgininkas mano, kad be prievartos taikus protestas būtų greitai išsikvėpęs – įtampą eskaluoti buvo naudinga kažkam valdžioje, kad taip V. Janukovyčius buvo „pakištas“.

Aprašinėti Kijevo, o vėliau ir visos Ukrainos įvykius galima būtų minutė po minutės – bet tada tektų rašyti knygą, neabejoju, ji ir bus parašyta, ir ne viena. Tad toliau – tik konspektyviai.

V. Putino dovanos V. Janukovyčius išskrido į Kiniją, ten buvo pasirašyta krūva ekonominių sutarčių – pavyzdžiui, dėl uosto statybos Kryme, dėl ukrainiečių žemės ūkio produktų eksporto į Kiniją, dėl žemių pardavimo kinų įmonėms. Grįždamas iš Kinijos nusileido Sočyje ir susitiko su V. Putinu. Mums gerai pažįstamas „The Economist“ žurnalistas Edwardas Lucasas tą patį vakarą savo tviteryje parašė, kad V. Putinas pažadėjo V. Janukovyčiui

15 mlrd. USD ir gerokai atpiginti dujų kainas Ukrainai. Po dviejų mėnesių E. Lucasas prisipažino, kad tuo metu jo informatoriai pranešė, kad V. Putinas iškėlė vieną sąlygą, tik kadangi informacija buvo iš vieno šaltinio, jis šios žinios neplatino. Toji sąlyga buvo – V. Janukovyčius turi pademonstruoti griežtą ranką.

Maidane tuo metu jau rinkosi tūkstančiai, valdžia organizavo savo palaikytojų mitingus.

Gruodžio 11 d. – kaip tik Kijeve viešint Europos Sąjungos atstovei užsienio reikalams Catherine Ashton ir JAV valstybės sek­ retoriaus pavaduotojai Victoriai Nuland – valdžia bandė išvaikyti Maidaną dar kartą. Tai atrodė kaip visiškas idiotizmas, net bandant žvelgti iš vyriausybės pusės: vaikyti pradėta paryčiais, pradėta ir nebaigta, pilnas miestas aukščiausių JAV ir ES pareigūnų, viskas gyvai transliuojama per internetą. Išvaikyti nepavyko. Maidane pradėjo budėti dar daugiau žmonių, periodiškai pradėti rengti tautos susirinkimai – večės, į kurias rinkdavosi nuolat šimtai tūkstančių žmonių. Buvusio prezidento Leonido Kravčuko iniciatyva susirinko apskritasis stalas, kuriame dalyvavo ir valdančiosios partijos, ir opozicijos atstovai, buvę prezidentai, bažnyčių atstovai. Tuomet dar atrodė, kad V. Janukovyčius gali pasukti keliu, kuriuo 1989 m. Lenkijoje nuėjo generolas Wojciechas Jaruzelskis, – kai apskritojo stalo pokalbiai leido išvengti didesnių susidūrimų.

Santykinai rami priešprieša truko iki sausio 16 d. Tądien Rada valdančiosios Regionų partijos balsais priėmė paketą įstatymų, itin griežtai ribojančių žmonių judėjimo, susirinkimų, žodžio laisvę. Kiekvienas iš jau esančių gatvėje žmonių galėjo gauti visai

2014 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

9

žmonės

>>

Kaip „Visa“ užkariavo pasaulį

Kartą F. McNamara pietavo Manhatano restorane su klientu ir tik gavęs sąskaitą suvokė, kad biure pamiršo piniginę.

Vidutinis veiklus amerikietis savo piniginėje turi aštuonias skirtingas kreditines korteles.

Bet gal dėl to amerikiečiai ir yra labiausiai pasaulyje prasiskolinusi nacija?

M

GIEDRIUS DRUKTEINIS

ano pini- Kaip jos atsirado piniginėse ginėje tokių kortelių (ne debeti- Prekių kreditan buvo duodama jau prieš nių) – dvi, ir skolų, tikiuosi, turiu ma- 3 000 metų senovės Egipte ir Babilone. Mažiau nei vidutinis amerikietis. Tačiau ir mane, ir jį, ir, spėju, kiekvieną nuolat užvaldo pagunda pasinaudoti principu „pirk dabar, mokėk vėliau“. Juoba kad ir naudoti kreditines ar mokėjimo korteles yra maloniau bei patogiau, nei nešiotis piniginę, prikimštą grynųjų pinigų. Šiandien retas mūsų turbūt įsivaizduoja, kaip veikliam žmogui būtų įmanoma apskritai pragyventi be tų plastikinių kortelių, kurios užvaldžiusios visas mūsų gyvenimo sferas. Per metus vidutiniškai mes išleidžiame net 112 procentų daugiau pinigų atsiskaitydami kortelėmis, nei mokėdami grynaisiais.

16

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

tyt, žmonija anksti suvokė šios finansinės operacijos naudą, teliko per ateinančius amžius tobulinti priemones kontroliuoti pirkėjo skolą. Kreditinės kortelės pirmą kartą paminėtos dar 1887 m. išleistoje amerikiečių rašytojo Edwardo Bellamy utopinėje knygoje „Žvelgiant atgal“, nors primityvios kortelių pirmtakės pasirodė daug anksčiau, dar antikos laikais – jau tada žmonija naudojo akmenis, metalines plokšteles ir lazdas su pirkėjo skolos žymėmis.

Pirmąją mokėjimo kortelę, kokią pažįstame šiandien, 1921 m. nuolatiniams savo klientams išleido amerikiečių kompanija „Western Union“ – į kortelės sąskaitą buvo pervedama

Pirmąją mokėjimo kortelę 1921 m. išleido kompanija „Western Union“.

16 Kaip „Visa“ užkariavo pasaulį

20 Draugo Mandelos marškiniai

24 Petras Ignotas: verslas – tarsi maratonas skaityti ir konkurentų išleistomis kortelėmis.

Pirmąją banko kortelę 1946 m. išleido nūnai nebeegzistuojantis „Flatbush National Bank of Brooklyn“ Niujorke. Pavadinta „ChargeIt“ kortelė buvo naudojama atsiskaityti tik garantuojant pirkėjo pasirašomą čekį ir tik tam tikrose Niujorko parduotuvėse. Amerikiečiai tais laikais buvo įpratę atsiskaityti ne tik grynaisiais, bet ir čekiais, tai reiškė, kad pardavėjas turėdavo skambinti į banką ir klausti, ar pirkėjo sąskaitoje yra pakankamai lėšų...

Pagaliau mintis sukurti bendrą kortelę, priimamą be papildomo čekio visose prekybos vietose, 1949 m. šovė Niujorko bankininkui Frankui McNamarui (1901–1957).

Priežastis – prasta atmintis

pinigų suma, kuria galėjo naudotis klientas.

Tai buvo patogus pakaitalas gryniesiems pinigams, ir daugelis bendrovių netruko pasekti šia praktika. Be to, tokios kortelės buvo laikomos puikia naujų klientų viliojimo priemone – augančiai trečiojo dešimtmečio JAV ekonomikai reikėjo finansinių priemonių vartojimui skatinti. Tiesa, tos trečiojo dešimtmečio kortelės buvo kartoninės ir lengvai suklastojamos. Bet 1928 m. pasirodė „Charga-Plate“ – metalinė kortelė, beje, dažniausiai laikyta pačioje parduotuvėje, o ne kliento kišenėje. Tai buvo dar vienos naujovės pradžia: pinigus į ją pervesdavo ir jos sąskaitas apmokėdavo ne klientas, o trečioji šalis – bankas arba kita finansinė institucija. Tokios kortelės ypač išplito ūki-

nių prekių parduotuvėse, kuriose pirkėjo pageidavimu klerkas atnešdavo jo kortelę iš saugyklos ir nuskaičiuodavo reikiamą pinigų sumą. 1934 m. skrydžių bendrovė „American Airlines“ išleido savąją „keleivio kortelę“ – „Air Travel Card“, su kuria lėktuvo bilietą jau buvo galima pirkti kreditan, o 1941 m. įdiegė naujovę, veikiančią ir šiandien – sąskaitą apmokėti ne iškart, o dalimis.

Tikrą mokėjimo kortelių bumą sukėlė benzinu prekiaujančios bendrovės, siekdamos aptarnauti didėjantį amerikiečių automobilininkų skaičių. Tiesa, iki pat 1938 m. mokėjimo kortelės buvo priimamos tik vienoje nustatytoje vietoje, kol kompanijos pradėjo derinti tarpusavyje galimybę atsi-

Kartą F. McNamara pietavo Manhatano restorane su savo klientu ir tik gavęs sąskaitą suvokė, kad biure pamiršo piniginę. Iš nemalonios padėties jį išgelbėjo pasirodžiusi žmona, tačiau tokio pažeminimo F. McNamara neužmiršo ir nusprendė daugiau jo nebepatirti. 1950 m. kartu su savo teisininku jis sukūrė „Diners Club“ – pirmąją pasaulyje šiuolaikinių kreditinių kortelių programą.

Kaip bylojo programos pavadinimas („užkandinių / valgytojų klubas“), kortelė buvo skirta restoranų lankytojams. F. McNamara išdalijo savo klientams ir giminėms pirmuosius du šimtus kortelių nemokamai, taip pat įkalbėjo keturiolika Niujorko restoranų suteikti tokių kortelių turėtojams kreditą, kurį garantavo jo paties bendrovė „Hamilton Credit Corporation“. Programa buvo sėk­ minga: restoranų lankytojai buvo patenkinti, nes nebereikėjo nešiotis grynųjų pinigų ir čekių knygelės, restoranų savininkai buvo patenkinti, nes žmonės pas juos mieliau lankydavosi ir kur kas daugiau užsisakydavo, F. McNamara taip pat buvo patenkintas, nes ėmė 7 procentų mokestį už kiekvieną atliktą transakciją. Tiesa, „Diners Club“ iš pradžių buvo mokėjimo, o ne kredito kortelė – išleistą sumą pirkėjas per 30 dienų privalėdavo apmokėti.

Taip gimusi nauja industrija pradėjo naują žmonijos tarpusavio ekonominių santykių erą – „Diners Club“ geidė priimti vis daugiau įmonių (1951 m. kortelę priėmė jau 20 tūkstančių Niujorko parduotuvių ir restoranų), vis daugiau žmonių norėjo įsigyti šią kortelę (netrukus buvo įvestas metinis jos

2014 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

17

žmonės

Petras Ignotas: verslas – tarsi maratonas

Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas Petras Ignotas: „Tokios biografijos kaip mano žmonėms naujosios santvarkos politikoje ne vieta.“ V ladimiro I vanovo nuotr .

Jis – vyriausias iš gausios 6 vaikų šeimos, tėvai buvo ūkininkai. Dabar Petras Ignotas yra sėkmės lydimas verslininkas, Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas ir VšĮ „Japoniškas sodas“ valdybos pirmininkas.

B

uvo laikai, kai vyras aktyviai dalyvavo ir politiniame gyvenime. Tai truko iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Vėliau, nors buvo kalbinamas įtakingų politikų, jis atsisakė galimybės užimti valstybinius postus ir pasirinko verslininko kelią. Tai, matyt, buvo tinkamas sprendimas, nes jo įmonės sėk­ mingai dirba jau ne vienus metus. Pavyzdžiui, „Tokvila“ švenčia 20 metų jubiliejų, o „Autotrade“ šią sukaktį paminėjo dar anksčiau.

Darbas santvarkų sandūroje „Tėvai neturėjo galimybės įgyti gero išsilavinimo. Bet aš, broliai ir sesė sėkmingai baigėme vidurinę, vėliau ir aukštuosius mokslus. Manau, tai lėmė žemaitiškas užsispyrimas“, – tikino P. Ignotas.

24

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

GINTARAS GIMŽAUSKAS

Jis studijavo tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas – VK). Ten gilinosi į inžinerinius mokslus, kurie buvo papildyti ekonomikos studijomis. Pramonės įmonių ekonomikos ir organizavimo, arba, šiuolaikiniais terminais – vadybos, studijos truko šešerius metus. Po jų 1973 m. P. Ignotą pakvietė tame pačiame institute dirbti ekonomikos dėstytoju ir prisidėti rengiant būsimus skaičiavimo centrų vadovus. „Asmeninių kompiuterių tais laikais dar nebuvo, tad kiekviena bent kiek prakutusi įstaiga turėjo savo skaičiavimo centrą, kuriame prie didžiulių skaičiavimo mašinų dirbo būrys žmonių. Pastariesiems ir vadovavo mūsų parengti žmonės“, – paaiškino pašnekovas.

Anot jo, anuomet kilimas karjeros laiptais buvo labai panašus visose srityse. Reikėjo

P. Ignoto gyvenime laimingi atsitiktinumai ir sutapimai lėmė, kad jis ėmėsi verslo.

Petras Ignotas: verslas – tarsi maratonas

„Užaugau, mokiausi ir dirbau tokioje erdvėje, kur apie jokią komerciją, verslą ar panašius dalykus nebuvo nė kalbos. Todėl man buvo naudinga pabūti tokioje pozicijoje, iš kurios galėčiau patogiai stebėti, kaip viskas keičiasi, kur link tas perversmas suka ir kokios galimos jo pasekmės. Juk anuomet viskas atrodė taip neužtikrinta ir trapu“, – prisiminė P. Ignotas.

Posūkis į verslą – atsitiktinumas

įveikti gana aiškiai apibrėžtą procesą. Todėl, kaip sako P. Ignotas, jam teko pereiti visus tarybinės sistemos biurokratijos malūnus, po kurių jis, būdamas vos 38-erių, atsidūrė viename aukščiausių valstybės postų – tapo LTSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju. Tai šiais laikais prilygsta vicepremjero postui. „Tuo laiku buvau jauniausias vicepremjeras visoje Tarybų Sąjungoje. Tačiau istorija ir likimas taip susiklostė, kad tuo mano politinė karjera ir baigėsi. Prasidėjusios geopolitinės permainos privertė pasitraukti iš politikos, į ją daugiau ir nebegrįžau“, – sakė P. Ignotas.

Tiesa, bandymų jį prisivilioti atgal į valstybę valdančių žmonių gretas buvo ne vie-

nas. Pasitelkęs savo autoritetą ir gebėjimus tai bandė padaryti ir pats a. a. Algirdas M. Brazauskas. Tačiau net jam nepavyko perkalbėti P. Ignoto, jo nuostata tuomet buvo aiški: „Naujoje santvarkoje žmonėms, kurių biografija panaši į mano, politikoje ne vieta, nes viskas per daug pasikeitė ir visuomenė nori visai kitų vertybių bei kitų žmonių.“ Tokios nuostatos jis laikėsi atkakliai, nors tuomet į šalį pradėję pūsti Vakarų kultūros ir rinkos ekonomikos bei kapitalizmo vėjai jam taip pat atrodė ne itin suprantami. Tiesa, ištverti pereinamąjį laikotarpį ir priprasti prie pakitusių gyvenimo bei darbo taisyk­ lių jam padėjo Vengrijos užsienio prekybos ministerijos atstovo Lietuvoje veikla. Ten P. Ignotas dirbo porą metų.

Pasak pašnekovo, susivokti, kokioje aplinkoje tuo metu Lietuva atsidūrė, reikėjo dar ir todėl, kad beveik niekas neturėjo aiškaus supratimo, kas yra verslas. „Manau, niekas ar beveik niekas tuomet net nesvajojo turėti savo įmonę. Kitaip nei dabar, kai verslo pradžiai užtenka idėjos ir vos kelių valandų, tada tekdavo ilgai laviruoti tarp įvairiausių biurokratinių, teisinių ir juridinių kliūčių“, – aiškino „Tokvilos“ valdybos pirmininkas.

Tiesa, jis gerai prisimena pirmųjų Lietuvoje sukurtų kooperatyvų atstovų naudotą metodą, kuris jiems padėdavo apeiti sistemą. Jie važiuodavo į Rusiją, papirkdavo ką nors, kad gautų žaliavinių prekių už gerą kainą, ir vėliau tas prekes Vakaruose labai brangiai parduodavo. Toks verslas P. Ignotui, išmanančiam ekonomiką ir keliavusiam po Vakarų valstybes, atrodė keistas. „Tai, mano supratimu, nebuvo tikras verslas. Jie tik padėdavo daiktą iš vienos vietos į kitą, nustatydavo 1 000 proc. pelno maržą, o paskui su pilnais lagaminais grynųjų arba pinigus tiesiog prisiraišioję prie kūno vėl grįždavo į Rusiją“, – stebėjosi pašnekovas ir pridūrė, kad tuo metu, kai tokie verslautojai nuolatos veždavo krovinius į Vakarus, Lietuvoje veikiančios įmonės buvo priverstos stabdyti veiklą dėl žaliavų trūkumo.

Laimė, politinės ir ekonominės aplinkybės susiklostė taip, kad galiausiai Lietuva išbrido iš nepritekliaus ir pamažėl pradėjo stotis. Tai buvo metas, kai ėmė daugėti žmonių, suprantančių, kad verslas gali būti ta veikla, kuri atneš jiems pasisekimą ir naudą.

Kaip ir daugelio kitų žmonių, taip ir P. Ignoto gyvenime laimingi atsitiktinumai ir sutapimai, anot jo paties, lėmė, kad jis ėmėsi verslo. „Kartą traukinyje, kuris važiavo į Maskvą, netikėtai susitikau gerą pažįstamą – Stasį Brundzą. Tuo metu jis vienas iš nedaugelio Lietuvoje aktyviai plėtojo automobilių verslą. Jo įkurta Vilniaus sportinių

2014 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

25

įžvalgos

>>

Šių laikų kosmonautai

Prieš dešimtmetį sugebėdavome baigti mokyklą taip ir nesuvokę, kuo skiriasi apyvarta nuo pelno. Dabar esame tarsi apsėsti minties, kad sėkmės raktas slypi versle. Globalios ekonomikos ir konkurencijos įkarštyje dažną tėvą ištinka panikos priepuolis, jei dvyliktokė dukra, užuot vakarais dėliojusi būsimo kol kas neaišku kokio verslo penkmečio planą, pareiškia norinti gilintis į „Grynojo proto kritiką“.

T

AGNĖ KRIŠČIUKAITYTĖ

arp verslininko ir sėk­ lies iššūkis – susiaurinti prarają, skiriančią mės jau kuris laikas dedame lygybės romantiškas svajones nuo realių norų, kad ženklą. Statistika byloja, kad lietuviai daž- procentai taip smarkiai nekistų.

niau už Europos Sąjungos vidurkį pageidautų patys susikurti darbo vietą, bet ar tai reiškia, kad esame verslūs?

Vietoj kosmonautų „Anksčiau norėjome būti kosmonautais, dabar – verslininkais, – konstatuoja Eugenijus Savičius, VšĮ „Lietuvos Junior Achievement“ direktorius. – Rodos, pernai atlikta apklausa atskleidė baisius skaičius – apie 70 proc. moksleivių norėtų būti verslininkais. Tačiau įstojus į universitetą, kai įvertinama, kiek verslui reikia pastangų ir darbo, požiūris iš karto pakinta – apie 70 proc. studentų labiau trokšta samdomo darbuotojo karjeros, kur socialinės garantijos labiau užtikrintos. Štai toks yra didysis švietimo sistemos ir visos ša-

28

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

Šešiametis pūstažandis, galintis išvardyti visus „Liūto karaliaus“ veikėjus, nieko nenustebins. O toks, kuris nekvėptelėjęs išpyškina „The Walt Disney Company“ akcijų prekybos statistiką? Tinklalapyje „businessnewsforkids.com“ įvairaus amžiaus ir nuovokos mokyklinukai gali pasiskaityti (tiesa, angliškai) apie verslą, išmokti vertinti akcijų biržų pateikiamą informaciją, naftos ir dujų kainas. Tokiam pypliui paklausus, kas yra recesija, neišsisuksite numykę: „Labai blogas dalykas.“ Vilnietis dvyliktokas Adomas Liutkevičius taip pat nesutrinka paklaustas, ar žino, kas yra verslumas. „Manau, stebint aplinką ir esant blaivaus proto galima suprasti, kas tai yra. Verslininkas turi būti kūrybingas, darbštus, siekiantis

28 Šių laikų kosmonautai

„Gyvename rinkos ekonomikos sistemoje, todėl išmanyti verslo pagrindus naudinga kiekvienam – ne tik planuojantiems kurti verslą, bet ir tiems, kurie taps Seimo nariais, namų šeimininkėmis ar žurnalistais“, – užtikrintas Eugenijus Savičius, VšĮ „Lietuvos Junior Achievement“ direktorius. J uditos Gri g elytės nuotr .

Verslininkas turi būti kūrybingas, darbštus, siekiantis tikslo, norintis pakeisti pasaulį.

32

Eksportas yra arčiau, nei atrodo

36 Kriptovaliutos – 40 Informacijos postūmis keistis perkrova: tu nebijok

tikslo, kaip Ilja Laursas sakė, norintis pakeisti pasaulį, – mano jis. – Žmogaus verslumas priklauso nuo jo paties. Kai kurie mano pažįstami apie verslą nieko nenusimano, o kiti kaip tik – nuo mažens ką nors bando pirkti, parduoti, sutaupyti. Baigęs mokyklą ketinu studijuoti filmų ir televizijos produkciją, save įsivaizduoju šioje verslo srityje, šios srities verslininkai mane žavi labiausiai – pavyzdžiui, režisierius Stevenas Spielbergas, prodiuseris Simonas Cowellas, jie daug pasiekė savo kūrybingumu. Mane kurti verslą skatintų galimybė dirbti sau, pinigai ir noras sukurti ką nors nauja.“ Tik ar toji kūryba turėtų prasidėti dar mokyklos suole? E. Savičius remiasi pedagogikos teorija: kuo anksčiau pradedi mo-

kytis, tuo geresnių rezultatų gali pasiekti. „Nesvarbu, kalbėtume apie gimnastiką ar apie verslumą. Klausimas tik toks – ar verslumui reikia specialesnių žinių, kurių neįmanoma išsiugdyti užsiimant tiesiogiai su verslu nesusijusia veikla, tarkime, fizinio lavinimo pamokose? Juk teoriškai įmanoma per muzikos pamokas mokinius supažindinti ne tik su gama, bet ir su konkrečiais sėkmingai verslą plėtojančiais muzikos atlikėjais, – svarsto pašnekovas. – Niekas nesiginčija, kad reikia mokėti kalbą, išmanyti matematikos pagrindus ar skirti Afriką nuo Antarktidos – abu pavadinimai prasideda raide A, tačiau klimatas skiriasi. Reikėtų įsisąmoninti ir tai, kad gyvename rinkos ekonomikos sistemoje, visi verdame toje

46 Politika vis dėlto yra sportas

pačioje terpėje, visi siekiame parduoti savo darbo jėgą arba susikurti darbo vietą. Išmanyti verslo pagrindus, manau, naudinga kiekvienam – ne tik planuojantiems kurti verslą, bet ir tiems, kurie taps Seimo nariais, namų šeimininkėmis ar žurnalistais.“ Bėda, pasak pašnekovo, kad dažnai neskiriame verslumo ir ekonominio raštingumo ar finansinio išprusimo sąvokų. „Žinoti, kas yra paklausa ir pasiūla, dar nereiškia būti versliam. Dažnai verslumas suvokiamas pernelyg siaurai. Sakykime, olimpinį judėjimą atgaivinęs Pierre'as de Coubertinas arba Raudonojo Kryžiaus įkūrėjas Henri Dunant'as buvo ne verslininkai, bet verslūs. Ekonomikos pamokos taip pat nėra verslumo garantas. Sakyčiau, tokį mitą

2014 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

29

įžvalgos

Eksportas yra arčiau, nei atrodo

Jei moki pagaminti ir parduoti vietos rinkoje, ko gero, pavyks parduoti ir užsienyje.

A l g imanto B ar z džiaus nuotr .

Ant stalelio suvibravęs telefonas pažadina Joną trimis valandomis anksčiau nei suplanuota. Naktinėjantis mokyklos laikų pažįstamas pakomentavo Jono įrašą „Facebook“, o telefonas praleido progą šį veiksmą nutylėti.

P

MINDAUGAS VOLDEMARAS

yktelėjęs dėl nutrauk- simindamas nupenėtą katiną iš sovietinio to sapno jonas verčiasi ant kito animacinio filmo, taip atsakiusį papūgai į šono nė neįtardamas, kokį poveikį šis klausimą, ar jam tekę lankytis Taityje. Tiesa,

komentaras turės jo verslo plėtrai. „Geras video! Kodėl neinat į eksportą?“ – Jonas perskaito Kęsto komentarą vos įsijungęs kompiuterį. Naktibalda Sapnų Trukdytojas pakomentavo jo pusės metų senumo įrašą.

Tąkart mūsų herojus paviešino savo pranešimo, skaityto verslo konferencijoje, vaizdo įrašą (kaip Jonas rengiasi pranešimui, „Verslo klasė“ pasakojo 2013 m. vasaros numeryje).

Nuo tos dienos vaizdo įrašas buvo žiūrėtas lygiai 400 kartų ir akivaizdu, kad jubiliejiniu žiūrovu tapo naktibalda Kęstas.

Kodėl neiname į eksportą?

Mus ir čia neblogai maitina. Jonas šypteli pri-

32

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

„Jonbaldos“ niekas nemaitina – ji užsidirba pati. Apie tai byloja ir pranešimo įrašas, kurį Jonas dabar greituoju būdu peržiūri prieš atsakydamas į Kęsto komentarą.

Prieš porą metų „Jonbaldos“ našumo rekordas buvo 10 virtuvės baldų komplektų per mėnesį. Vidutinė užsakymo įvykdymo trukmė tuomet siekė rinkos vidurkį – 6 savaites.

Po radikalių gamybos pokyčių užsakymų įvykdymo trukmė sutrumpėjo iki mažiau nei savaitės, o našumas išaugo iki 30 komplektų per mėnesį. Kaip tai pavyko pasiekti, Jonas gestikuliuodamas išsamiai pasakoja „Litexpo“ scenoje. Pabaigoje Jonas net priverčia auditoriją ūžtelėti pareikšdamas, kad jo įmonė

Prieš porą metų „Jonbaldos“ našumo rekordas buvo 10 virtuvės baldų komplektų per mėnesį.

Eksportas yra arčiau, nei atrodo

– Jeronimai, o kodėl mes neeksportuojame?

Išpūstos akys ir ilgoka pauzė rodo, kad Jeronimo inžinerinės smegenys susidūrė su netikėta lygtimi.

– Kodėl? – Jonas pakartoja klausimą.

– Na, yra trys esminiai dalykai, – Jeronimas lėtai dėsto. Šią sekundę jis žino tik du dalykus, bet kol anuos išsakys, sugalvos ir trečiąjį. – Pirma, užsienyje niekas mūsų nežino, o ir mes nieko ten nepažįstame. Antra, užsienyje dar didesnė konkurencija nei Lietuvoje. Na ir trečia... Trečia, mes gaminame pagal individualius užsakymus, toks mūsų verslo modelis, mes negaminame standartinių baldų, tarkime, „Jonas-2“ ar „Loreta-1509“.

– Ir viskas?

– Ne, ne viskas. Jei gerai pameni šio ryto susirinkimą, mūsų cechas yra užkrautas darbais. Gavai palikimą naujam cechui statyti? Ką čia sugalvojai?

– Nieko nesugalvojau. Ką, paklausti negalima?

Jonas kitokių atsakymų ir nesitikėjo. Tiesiog norėjo įsitikinti, kad mąsto tinkamai, ir jam tai ką tik pavyko. Eksportuoti vykdant užsakomąją individualių virtuvių gamybą, be to, kai klientas – fizinis asmuo, be to, neturint savo prekių ženklo, be to, turint srautą užsakymų vietos rinkoje...

– Pamirškime, – taria Jonas ir linki kolegai geros savaitės tarp drožlių bei dulkių.

Kodėl nedidinate kainų?

savo patikimumą demonstruoja siūlydamasi klientams sumokėti, jeigu vėluos.

Pranešimas baigiasi ekrane šviečiant paskutinei skaidrei: „Virtuvė per savaitę.

5% nuolaida už kiekvieną vėlavimo dieną.“ Šio pasiūlymo iki šiol nepavyko nukopijuoti nė vienam konkurentui. Išpuoselėjusi tokį konkurencinį pranašumą „Jonbalda“ užvertė savo cechą darbais.

Negi jam neaišku, kodėl neiname į eksportą? „Žinok, ir taip visą pajėgumą panaudojame“, – komentuoja Jonas ir nuryja paskutinį rytinės kavos gurkšnį.

Gamybinis susirinkimas praeina kaip įprasta. Peržiūrima užsakymų eilė, įsitiki-

nama, kad apribojimas nešokinės ir laikysis klijavimo operacijoje, pagal tai sudėliojamas gamybos grafikas ir atsargų buferiai.

Nepatvirtintų, „kabančių“ užsakymų taip pat pakanka: jei bent pusę jų užsakovai patvirtins, gamyba veiks visu pajėgumu ir kitą savaitę. Sklandžiai dirba ir rinkodara, ir gamyba.

Palinkėjęs visiems gero darbo, Jonas su Jeronimu lieka dviese. Jeronimo kabineto sienos, kaip ir dera gamybos direktoriaus kabineto interjerui, išpuoštos baltomis lentomis, nusagstytomis spalvotais magnetukais, grafikais ir schemomis. Ne visas jų Jonas supranta, mat gamybos dalykų atžvilgiu Jeronimas yra visa galva aukštesnis.

„Po velnių, kam čia nesimiega?“ – antrą naktį iš eilės telefonas išbudina Joną pranešdamas kažką svarbaus. Pranešimas iš tiesų ypač svarbus, mat tai tas pats Kęstas dar kartą pakomentavo Jono įrašą „Facebook“.

Pažadintasis prasikrapšto akis: „Išnaudojate pajėgumą? Kodėl tuomet nedidinate kainų?“ Kodėl? Ogi todėl, kad dabar 3 valandos nakties, štai kodėl!

Jonas suirzta. Kita vertus, pats kaltas, kad nepakeitė telefono nustatymų. Kodėl to neištaisius tuojau pat? Na, štai, nepraėjo nė 5 minutės intensyvaus maigymo ir nuo šiol jokie naktinėtojai nebetrikdys miego. Tik bėda, kad šį kartą sapnai išgaravo. Jonas suvokia turintis lygiai dvi valandas laisvo laiko iki pusryčių.

Kodėl nedidiname kainų?

Todėl, kad jos ir taip bene didžiausios rin-

2014 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

33

įžvalgos

Politika vis dėlto yra sportas

Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas (kairėje): „Rusijai reikia daugiau propagandos.“ „ R euters “ nuotr .

Kai atsiversite šį puslapį ir skaitysite šias eilutes, Sočio olimpinės žaidynės gal jau bus pradėtos. Žiemos žaidynių priešistorė, nors verta bestselerio, jau bus tik įdomi praeitis, kurią užgoš 50 milijardų dolerių vertės šou.

Ar, neduok Die, koks teroro aktas.

D

ienas leisdamas neišvengiamai išvysite

rusijoje švelnią (jeigu nežiūrite televizijos – šioje

viskas daug šiurkščiau) rusų propagandą, tačiau, kaip teigė Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas: „Rusijai reikia daugiau propagandos.“ Tad pasiruoškite jai.

Rusijai besirengiant pirmininkauti G20 viršūnių susitikimui, Sankt Peterburgo gatves užtvindė Rusijos ir G20 vėliavėlės. Susitikimui pasibaigus, laikraščiai spausdino liūdnas JAV prezidento Baracko Obamos nuotraukas. Pasibaigus G20 šurmuliui, pastaruosius kelis mėnesius jau reklamuojamos Sočio olimpinės žiemos žaidynės: gatvėse G20 vėliavėles pakeitė margi „Sochi-2014“ plakatai, o prekybos centrų lentynos lūžta nuo baltųjų meškų, zuikučių ir leopardų – žaidynių talis-

46

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

VAIDOTAS ŠERNIUS Vaidoto Šerniaus nuotr .

manų. Negana to, gatvėje dar gausite kalendoriuką ar lankstinuką, kuriame pristatomos žaidynės.

Ambicijos ir naftos doleriai Žaidynės turi būti Rusijos pasididžiavimas.

Pirmoji olimpiada po SSRS žlugimo, kurios tikslas – pristatyti Vladimiro Putino Rusijos galią. Praėjus kiek daugiau nei 20 metų po didžiausios XX a. geopolitinės katastrofos (anot to paties V. Putino), Rusija įgijo nemenką ekonominį pagreitį, o V. Putinas galutinai įtvirtino savo valdžios vertikalę. Todėl V. Putino Rusija (o gal tiesiog – V. Putinas) nori kai ko daugiau. Kai ko didingesnio. Kai ko ambicingesnio.

Oficialiai pateikta: žaidynėms skirta suma – 50 mlrd. USD. Suma – neabejotinai išpūsta korupcijos ir kartu sumažinta viešajame dis-

Žaidynėms skirta suma – 50 mlrd. USD. Suma – neabejotinai išpūsta korupcijos ir kartu sumažinta viešajame diskurse.

Politika vis dėlto yra sportas

kurse. Patyliukais kalbama, kad pusšimtis milijardų dolerių – minimalios sąnaudos, mat tam tikri projektai baigti tik prieš pat olimpiadą, kai į sąmatą niekas nekreipia dėmesio. Todėl prie oficialių 50 mlrd. reikėtų pridėti dar kelis, tik šįkart neoficialius, milijardus naftos dolerių. Dabar jau tie vargani 5 milijardai čia ar ten – jokio skirtumo. Pirma olimpiada, o po jos prokuratūra ir kaltųjų paieškos. Valstybės apgaudinėti negalima.

Pusšimtis milijardų dolerių – apvali sumelė, leidžianti pastatyti ne vieną naujutėlį stadioną, ledo areną, ar įrengti aukštikalnių slidinėjimo trasą. Ir ne kur kitur, o viename iš nedaugelio subtropinėse platumose įsikūrusių Rusijos miestų – Sočyje.

XXI a. pradžioje ką tik išrinktas prezidentas V. Putinas slidinėdamas tuomet privačiame, o šiandien jau valstybinio „Sberbank“ žiemos kurorte Krasnaja Polianoje neatsitiktinai jį pamilo. Jis – visai greta prezidento vilos Bočiarov Ruchejuje. Apsuptas ministrų ir oligarchų prezidentas nutarė, kad laikas įgyvendinti kai ką svarbaus, didingo, ambicingo. Sočis – tam puiki vieta.

Ir prezidentui, ir oligarchams. Turbūt todėl V. Putinas asmeniškai apžiūrinėjo olimpinę infrastruktūrą (kai kur ir išbandė) likus vos kelioms savaitėms iki žaidynių atidarymo.

Naftos doleriai ir ambicijos – varomasis V. Putino Rusijos motyvas parodyti savo galią. Kremliaus nelaimė – pasaulis nelabai nori stebėti putiniškų ambicijų. Siekdamas išvengti fiasko V. Putinas ryžosi suteikti amnestiją ne tik tūkstančiams paprastų kalinių, buvo paleisti ir Kremliaus kritikai: mokesčių vengimo virtuozas Michailas Chodorkovskis, skandalingosios grupės „Pussy Riot“ narės ar Arktyje, anot Rusijos teisėsaugos, pirataujantys „Greenpeace“ aktyvistai. Prisiminkime ir spalio vidurio įvykius Kirovo srities teismo salėje. Tuomet Aleksejus Navalnas tikėtai buvo pripažintas kaltu, bet netikėtai paleistas lygtinai. Kam sulaikyti opozicijos lyderį, jeigu po kelių mėnesių jį reikės paleisti? – retoriškai savęs klausė Vladimiras Vladimirovičius Putinas. Šiais gestais jis bando parodyti, esą Rusijoje gerbiamos žmogaus teisės, o šventinis laikotarpis – geriausias metas susitaikyti.

Inspiruojamas šventinio pacifizmo Rusijos prezidentas skaitydamas metinį pranešimą kaip niekad kuklinosi: „Mes visada didžiavomės savo šalimi. Tačiau mes nepreten-

2014 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

47

52

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

tema O l g os Posa š kovos nuotr .

VAIDA SAMUOLYTĖ

PI

DARBINGUS

AŠTUONIASDEŠIMTMEČIUS Tiesą sakant, toks aštuoniasdešimtmetis turėtų būti mūsų perspektyva. Jei tik ilgai nedelsdami imsimės šio tikslo siekti: investuoti laiką, pinigus ir žinias į sveikatą. Į sveikatą plačiąja prasme.

Europoje gyvenimo trukmė ilgėja. „ B loomber g “ nuotr .

2014 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

53

visuomenė

>>

Pinigai iš oro: Johno Law „piramidė“ Į bankroto bedugnę XVIII a. pradžioje krintančią Prancūziją ištraukė škotų avantiūristas Johnas Law – užvertė šalį pinigais iš oro. Ir taip per daugybės patiklių naivuolių bankrotus padėjo valstybei išsikapanoti.

M

es egzis tuojame tik per kažkokį stebuklą; valstybė – sukiužusi netikusi mašina ... ir nuo pirmo smūgio subyrės“, –

niūriai pranašavo prancūzų arkivyskupas Francois Fenelonas XVIII a. pradžioje. Ore tvyrojo nevilties ir revoliucijos kvapai.

1715 m. pagaliau mirė ilgaamžis karalius Saulė – Liudvikas XIV, tesugebėjęs švaistyti, skolintis ir kariauti. Bet į gyvenimo pabaigą tapęs stropiu kataliku ir iš karalystės, iki ausų įklimpusios karuose ir skolose, išvaręs bene versliausius žmones – per 100 tūkst. reformatų hugenotų.

Karaliaus mirties metais Prancūzija, įsiskolinusi klaikią sumą – 3 milijardus livrų, jau balansavo ant bankroto ribos. Iš surenkamų 145 mln. livrų metinių mokesčių šalis čia pat išleisdavo 142 mln. O finansinė bedugnė dėl paskolos procentų kasmet pagilėdavo dar bent po 120 mln. livrų.

60

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

GEDIMINAS KULIKAUSKAS

Monetų gadinimo specialistas sutiko kortuotoją Toks buvo Liudviko XIV palikimas proanūkiui penkiamečiam Liudvikui XV (vaikus ir anūkus valdovas pergyveno). Už mažąjį karalių, tiesa, ėmėsi valdyti regentas – hercogas Pilypas Orleanietis II, lengvabūdis plevėsa.

Pratęs, kaip šaipėsi amžininkai, „joti dvikinke“ – turėti ne mažiau nei dvi meilužes vienu metu. Ir įjunkęs į net visko mačiusį Paryžių stebinančius padūkusius vakarėlius, kur rinkdavosi kartuvių kilpos verti perėjūnai.

Kad ir kaip būtų dėl moralės, regentas, užuot skelbęs valstybės bankrotą (tai primygtinai ragino daryti daugelis revoliucijos besibaiminančių didikų), bandė bent kažkaip kamšyti skyles.

Pirmiausia ėmėsi tradicinio tuo metu valstybinio taupos būdo: monetų gadinimo. T. y. įsakė perkaldinti apyvartoje esamas auksines

1. Ką daryti toliau?..

Regentas hercogas Pilypas Orleanietis II su mažamečiu karaliumi Liudviku XV. N ežinomo

autoriaus p aveikslas , a p ie 1 7 1 8 m . , „V iki p edija“.

2.

Prancūziški valstybinės skolos rašteliai – billets d’État, kurių visiškai prasiskolinusi valstybė išleido už 3 mlrd. livrų.

Popierinių pinigų idėja susuko Johnui galvą: kas begali būti paprasčiau valstybei atkusti!

1

60 Pinigai iš oro: Johno Law „piramidė“

70 9 paprasti 66 Biblioteka ir veiksmingi kišenėje

motyvacijos būdai

74 Mažais žingsneliais į didelę erdvę

2

Auksinė Liudviko XIV moneta, išvengusi regento perkaldintų „kolegių“ (praradusių 1/5 tauriojo metalo kiekio) likimo. „V iki p edija“.

Johnas Law, škotas, įtikėjęs popierinių pinigų galia. A le x iso B elle ’ io p aveikslas , X V I I I a . , „V iki p edija“.

ir sidabrines monetas – penktadaliu sumažinti jose tauriųjų metalų kiekį. Šitaip biudžetą papildė 72 mln. livrų, o į šalies finansines operacijas įsisuko chaosas. Paskui įsteigė vadinamuosius Teisingumo rūmus, kurie ėmėsi purtyti korumpuotus mokesčių rinkėjus – iš jų iškratė dar 80 mln. livrų.

Tačiau po šių priemonių valstybės skola tesumažėjo niekingais 5 procentais. Ir čia lyg netyčia Paryžiuje pasirodė senas hercogo draugas škotas Johnas Law. Jį Orleanietis pirmąsyk sutiko dar 1708 m. viename iš savo vakarėlių. Ten šis užsienietis visus stebino ypač gerai „einančia korta“. Johnas, tiesą sakant, iš to ir gyveno. Mat buvo sugalvojęs sistemą, leidžiančią išlošti tuomet populiariausiame azartiniame kortų žaidime basset.

Šitaip jis ne tik susižėrė 1,6 mln. livrų, bet ir (vis dėl tos įtartinos sėkmės) buvo išprašytas iš poros valstybių – Genujos respublikos ir Neapolio karalystės.

Pasaulio galingiesiems škotas vis užsimindavo, kad turi sukūręs ir kitą sistemą, kuri padėtų suklestėti bet kuriai valstybei. Tereikia... Bet žvilgtelėkime į patį J. Law.

J. Law siūlo planą B Tai buvo daug pasaulio regėjęs avantiūristas, dar jaunystėje Londone „susipažinęs su visomis paleistuvystės rūšimis“ ir prašvilpęs tėvo, Edinburgo juvelyro, palikimą. Kad tik tai – 1694 m. aršusis jaunuolis dvikovoje dėl damos nužudė konkurentą. Karštuolį škotą nuteisė mirti, bet J. Law paspruko į Amster-

damą, ten gilinosi į kredito ir prekybos mokslus, o vakarais kortuodavo.

Jaunuolis dar domėjosi bankininkyste ir kraštiečio Williamo Pattersono laimėjimais Londone steigiant pirmąjį Anglijos banką.

Pastarasis išleido kai ką panašaus į pirmuosius banknotus (goldsmithnotes), kuriuos įsipareigojo prireikus keisti į auksą.

Popierinių pinigų idėja susuko Johnui galvą: kas begali būti paprasčiau valstybei atkusti! Pinigai juk – tarytum kraujas organizme: kai jų trūksta (tai dažnai nutinka su aikštingomis aukso ir sidabro monetomis), ekonomika apmiršta. Tad kodėl neprisispausdinus popierinių pinigų? Žmonėms juk jokio skirtumo, ypač jei bankas įsipareigos pirmu pareikalavimu iškeisti banknotus į monetas.

2014 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

61

visuomenė

9 paprasti ir veiksmingi motyvacijos būdai

Jeigu negali prisirengti bėgti – tiesiog bėk, kad ir trumpai. J uditos Gri g elytės nuotr .

„Laisvė tėra proga tapti geresniems“, – Albertas Camus Kai tik prabylame apie motyvaciją ar jos trūkumą – tokia populiari tema šiandien, ir ypač prieš Naujuosius, – man akyse iš karto ima šmėžuoti stereotipinis motyvo beieškantis seklys.

S

VIDAS JANKAUSKAS

eklys, panašus į auto- Mes visada esame motyvuoti riaus teisių nebesaugomą sherlocką Kiekvienas elgesys gali būti paaiškinamas holmesą ar kokį generinį „Morką“: tereikia įvairiais motyvais, ir dauguma motyvų, net

išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir net sunkiausią kriminalinį galvosūkį išspręsti jau gerokai lengviau. Žiū, ir mums panašiai. Netiesa, kad nors vieną mūsų reikėtų kaip nors ypatingai motyvuoti – nuolat puikiai motyvuojamės patys.

Va vis lepteli žurnalistai: mokiniai nemotyvuoti mokytis, darbuotojai nemotyvuoti dirbti, net policininkų nemotyvuoja žemi atlyginimai ir taip toliau. Nesutinku: mokiniai tėra motyvuoti nesimokyti, darbuotojai yra motyvuojami vengti darbo, o policininkus, kad ir kaip keista, puikiai motyvuoja ir palyginti žemi atlyginimai. Gal dar kas nors.

70

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

jei jų nesuvokiame sąmoningai, – teigiami, bent jau mums.

Rūkalius moty vuotas rūkyti toliau, nes taip lengviau ir paprasčiau nei „kankintis“ ir nerūkyti, girtuoklis irgi yra pakankamai motyvuotas išgėrinėti toliau, nes abstinencija jo, deja, visiškai nemotyvuoja. Linkusius persivalgyti motyvuoja skanus maistas, išlavinusiems bejėgiškumą paprasčiau būti bejėgiams ir taip toliau.

Savo elgesį lengviausiai galime pakeisti tada, kai išsilaisviname iš įprasto, automatinio suvokimo gniaužtų ir žengiame kitaip – kita koja, neįprastai iš pradžių. O paskui

Visa, ką manome apie save, laimei ar deja, tėra tam tikra haliucinacija.

9 paprasti ir veiksmingi motyvacijos būdai

„Dirbsiu smarkiai, nes tik 10 minučių“, – ir puoli dirbti, it kibirą energinio gėrimo išgėręs.

Tikėtina, kad nustebinsi pats save – kaip greitai ir daug pasiekei. To ir tereikia. Daryk taip dažnai ir, žinoma, kryptingai. Nustebsi, koks energingas esi. „Kad ir kaip būtų, pradėk rašyti. Vanduo nepradeda bėgti, kol neatsuki čiaupo“, – užstrigusius rašytojus motyvuodavo Louisas L'Amouras.

Nr. 2: Apsimesk, kol pavyks

naujasis elgesys pagaliau tampa įpročiu, pakeičiančiu mus pačius.

Tad šie ne kartą išbandyti, veiksmingi ir paprasti būdai „motyvuotis“, kuriais netrukus pasidalysiu, tėra elementarūs būdai pradėti veikti – ir motyvuoti save – veiksmingiau. Dabar pat.

Nes „nesusikursi reputacijos, vis kalbėdamas apie tai, ką ketini daryti“, – sakydavo Henry Fordas.

H. Fordas neteisus: susikursi reputaciją ir taip, nesunkiai. Tik kitokią.

Nr. 1: Smarkiai ir trumpai „Jei nerašai, nes neturi tam laiko, nerašysi ir kai turėsi tam laiko“, – Katerina StoikovaKlemer

Kaip paprasta: kad nustotum pagaliau laukti Godo, tiesiog imi ir darai, ką verta daryti, intensyviai, smarkiai, bet trumpai – tai, ką atidėliojai, vengei ar vis bijojai daryti.

Pavyzdžiui, jei niekaip neprisiruoši pagaliau bėgioti, imi ir dabar pat puoli bėgti, smarkiai, daug, tik trumpai. Viso labo 10 minučių risnoji lauke kaip paklaikęs, be sporto aprangos, be tinkamų batelių, be kompanijos, mėgėjiškai, netinkamai, be svarios priežasties, be tinkamos motyvacijos ir visų kitų išsigalvotų kliūčių. „Pramuš“, – raminamai konstatuotų mūsų Vincas, išvydęs tamstą po tokios treniruotės. Jei niekaip neprisiruoši baigti kokio slegiamo darbo, tiesiog pasakai sau:

„Turi būti žmogumi, kuriuo niekad neturėjai drąsos būti. Po truputį atrasi, kad ir esi toks žmogus, tačiau tol, kol pagaliau tai aiškiai išvysi, turi apsimesti ir save atrasti“, – Paulo Coelho Verta pakartoti: visa, ką manome apie save, laimei ar deja, tėra tam tikra haliucinacija, skubotas apibendrinimas. Juolab kad bet kuriuo atveju nuolat vaidiname, pirmiausia, žinoma, „įprastus“, normalius save.

Tačiau tai tik „persona“. Kaukė. Dar senovės graikai tai puikiai suprato, o mes dažnai – ne, įsikibę savo įvaizdžio, it jis būtų vienintelis tikras.

O juk trilijonai neuronų mūsų smegenyse bet kurią akimirką susijungia vis kitaip – vienu iš n galimų būdų, kurių, kai jie kiekvienas tarpusavyje siejasi iki 10 000 sinapsių, yra labai labai labai daug. Tad net panorėję galime savo būsenas ir apskritai save vertinti tik labai apibendrintai. Kokia prasmė tada vėl ir vėl apsimetinėti nevykėliu ir įrodinėti sau bei kitiems, kad taip ir yra? Jokios. Geriau laikyti save vykėliu ir elgtis taip, tarsi viskas eina kaip iš pypkės.

Tada ir eisis.

Nr. 3: Užburianti vizija „Jei suvokimo durys bus atvertos, žmogui viskas pasirodys taip, kaip yra, – begalybė“, – Williamas Blake’as Būtent: mus veža ne kirpyklų tinklo „Vizija“ vizija, o įkvepianti, žadą atimanti vizija. Dar Hellen Keller sakydavo: „Patetiškiausias žmogus pasaulyje yra tas, kuris mato, bet neturi vizijos.“ Jei neturi įkvepiančio, svarbaus ir prasmingo siekio, akivaizdžiai turi kitokį: banalų, nereikšmingą ir greičiausiai beprasmišką, o šis, žinoma, motyvuoja ir toliau viską daryti taip pat apatiškai. C‘est la vie, ir nieks

2014 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

71

laisvalaikis

Žiemos matematika: du ar keturi

X5 vokiečiai vadina SAV tipo visureigiu, tai reiškia, kad tikėtis iš jo to paties, ko iš įprasto visureigio, negalima. D I N O S SERGIJENKO NUOTR .

Vos dviem ratais varomą ir padidintą prošvaisą turintį automobilį vadinti visureigiu yra gerokai per dosnu. Nesvarbu, kad tokio automobilio pavadinimas patikslinamas pridedant žodį „miesto“ – jis vis tiek yra tik ištinęs hečbekas.

V

DINA SERGIJENKO

isureigiai neišsigąs si- mis, be to, prabangesnis, o erdvės šiame autonoptikų pranašysčių apie šalčiau- mobilyje tiek pat, kiek vieno kambario bute. sias per dešimtmetį žiemas ir didžiausias Rodos, iš vairuotojo vietos pasiekti ką nors

audras, o keturi varomieji ratai ras kur atsispirti net didžiausioje klampynėje. Tokie – patikimi ir veržlūs – man pasirodė praėjusiais metais pristatyti BMW X5, „Subaru Forester“ ir „Jeep Grand Cherokee“. Tiesa, jie nėra tikrieji bekelės monstrai, su kokiais, pavyzdžiui, lietuvaičiai tikslo siekia Dakaro ralyje, tačiau ir pūkuotais zuikučiais jų nepavadinsi.

Sugrįžęs „bosas“ BMW X5 nuo pirmtakų dizainu daug nesiskiria – iš pirmo žvilgsnio suprasi, kad tai X5.

Trečiosios kartos modelis tiesiog išraiškingesnis, aštresnėmis, ryškesnėmis kėbulo linijo-

82

VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS VASARIS 2014

ant galinių sėdynių ar net ant greta esančios keleivio sėdynės priekyje įmanoma tik tada, jeigu išlipi ir apeini visureigį iš kitos pusės.

Priešingu atveju tiestis iki reikiamų daiktų gali trukti amžinybę. Gamintojas teigia, kad šiame automobilyje turėtų tilpti penki žmonės, tačiau vietos itin daug, tad tie penki be vargo įsitaisytų vien gale. Dėl tokio erdvumo smulkesniam vairuotojui pirmoji pažintis su X5 gali pasirodyti kiek nejauki, ypač jei teks išvažiuoti iš ankštesnės aikštelės.

Mano sraigišką manevravimą tarp kitų automobilių aikštelėje slėpdamas šypseną ūsuose stebėjo ne vienas vyras. Tačiau užte-

Tai nėra tikrieji bekelės monstrai, tačiau ir pūkuotais zuikučiais jų nepavadinsi.

Žiemos matematika: du ar keturi

ko išriedėti į gatvę ir BMW parodė, kad „bosas grįžo“ – būtent taip jį pristato ženklo atstovai Lietuvoje.

BMW dažniausiai iš automobilių patenka į kriminalų skilčių antraštes. Senesni BMW dažniausiai reiškia agresyvų vairavimą, chuliganizmą, padangų svilinimą ir sulaukia gausybės ne pačių geriausių epitetų. Net naujumu žvilgantis automobilis palydimas smerkiamais žvilgsniais. Gal dėl tos agresyvumo auros daugelis vairuotojų, pamatę artėjantį BMW, traukiasi iš kelio.

Tiesa, naivu manyti, kad vairuodami šį automobilį vilksitės kam nors iš paskos ir nekantriai mirksėsite žibintais, kad būtumėte praleistas. Nebent tol, kol apsiprasite su pasportavusį vyruką primenančiais X5

gabaritais. Vėliau tiesiog spustelėsite akceleratorių ir apvažiuosite kliūtį, nes BMW siūloma variklių gama žvelgiant į arklio galias neatrodo kukliai. Net silpniausią trilitrį dyzelinį motorą turintis X5 po kapotu slepia 258 AG (190 kW), o iki 100 km/h įsibėgėja per 6,9 sek.

Be to, nors būdamas visureigio dydžio, jis jautriai reaguoja į prisilietimus prie vairo, yra manevringas, stabiliai laikosi ant kelio staigesniuose posūkiuose, o panorus – minkštą pakabą galima pakeisti kieta pasirinkus režimus „Sport“ arba „Sport +“. Tiesa, mano vairuoto X5 3 l darbinio tūrio dyzelinis variklis nebuvo toks taupus, kaip norėtųsi. Gamintojas deklaruoja, kad miesto režimu toks automobilis turėtų sunaudo-

ti apie 7 l degalų 100 km, tačiau aš vargais negalais sugebėjau įsisprausti į 3 l didesnes sąnaudas – kas kartą man prisilietus prie akceleratoriaus visureigiui, matyt, atrodydavo, kad jį spaudžiu ne aš, o dramblys, tad kiekvienas pėdos virptelėjimas atsispindėdavo degalų sąnaudas fiksuo­jančiame ekrane.

Asfalto vaikis Prabangų keturiais ratais varomą visureigį vokiečiai šifruoja ne tradiciniu raidžių junginiu SUV, o SAV. Tai, pasak jų, reiškia, kad šis automobilis nepritaikytas tempti didelius krovinius ar važiuoti bekele, neturi vilkimui skirtos įrangos. Tai greičiau minivenas, turintis įtikinamą visureigio apdailą.

2014 VASARIS

VERSLO ŽINIOS

VERSLO KLASĖ

83