Akademiko Tado Ivanausko fenomenas, 1 knyga, 2022

Mečislovas Žalakevičius I knyg a: g yvenimas ir veikla

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO FENOMENAS

MEČISLOVAS Ž AL AKEVIČIUS

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO FENOMENAS 1 knyga: gyvenimas ir veikla

Me č i s l ov a s Ž a l a k e v i č i u s

Akademiko Tado Ivanausko fenomenas I knyga: Gyvenimas ir veikla

Žmonės, sukūrę Lietuvą. Akademinis elitas

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Mečislovas Žalakevičius

Akademiko Tado Ivanausko fenomenas

1 knyga: Gyvenimas ir veikla

Monografija

Kaunas, 2022

Recenzentai: Dr. Povilas Ivinskis, Gamtos tyrimų centras Prof. habil. dr. Eugenija Kupčinskienė, Vytauto Didžiojo universitetas Prof. dr. Edmundas Bartkevičius, Vytauto Didžiojo universitetas Dr. Aurika Ričkienė, Gamtos tyrimų centras

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2021 m. rugsėjo 21 d. (protokolo Nr. 21-09-21).

Leidinio pagrindiniai rėmėjai: Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno rajono savivaldybė, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus Viršeliui panaudotas dokumentas, patvirtinantis Ivanauskų giminės (herbas Rogala) priklausymą bajorams (1804 m.; Lietuvos Valstybės istorijos archyvas 391-4-1088)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-496-9 (bendras) ISBN 978-609-467-497-6 (1 knyga) © Mečislovas Žalakevičius, 2022 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2022

Monografija skiriama akademiko, profesoriaus Tado Ivanausko gimimo 140 metų jubiliejui ir Lietuvos universiteto įkūrimo 100-mečiui paminėti

Visą savo gyvenimą ir darbą pašvenčiau Lietuvai...

Tadas Ivanauskas

Tu r i n y s 11 15 17 29 32 41 43 52 80 85 98 117 136 139 142 153 155 165 167 171 174 178 216 226 238 242 247 258 282

8

Pratarmė Pirma dalis. Gyvento laikmečio istorinis kontekstas ir aplinka 1 skyrius. Tado Ivanausko ir jo šeimos gyvento laikmečio istorinis kontekstas 2 skyrius Mokslininkų ir tyrėjų persekiojimas ir žudymas Sovietų Rusijoje iki ir po Antrojo

pasaulinio karo 3 skyrius. Tado Ivanausko gyvenimo ir veiklos aplinka sovietmečiu Antra dalis. Ivanauskų genealogija, šeima, tapatybė, asmeninis gyvenimas 4 skyrius. Giminės trylikos kartų genealoginis medis ir ryšiai su Lietuva 5 skyrius. Lebiodka, vaikystė, šeima, broliai ir sesuo 6 skyrius. Kazimieras Ivanovskis (Kazimierz Iwanowski). „Prisiminimai iš paribio jaunystės“ 7 skyrius. Apie lietuviškąją tapatybę ir jos puoselėjimą: Tado Ivanausko ir jo šeimos pavyzdys 8 skyrius. Nelengvas intensyvios veiklos ir asmeninio gyvenimo derinimas – Tado Ivanausko santuokos, sūnūs Jurgis (Jerzy) ir Algis, įdukra Eleonora, augintinis Algirdas Henrikas Paškauskas 9 skyrius. Tado Ivanausko sūnaus Jurgio Ivanausko (Jerzy Iwanowski) gyvenimo ir veiklos trumpa santrauka: „Czasy mojego życia“ („Mano gyvenimo laikmetis“) 10 skyrius. Tado Ivanausko sūnaus Algio Ivanausko autobiografija ir darbinės bei mokslinės veiklos aprašymas 11 skyrius. Anūkė Eglė Ivanauskaitė: mano prisiminimai apie šeimą 12 skyrius. Tado Ivanausko įdukros Eleonoros (Vaidelytės Ivanauskaitės) Baltuškevičienės, žento Algirdo Baltuškevičiaus ir anūko Raimondo Baltuškevičiaus prisiminimai Trečia dalis. Mokykla ir studijos 13 skyrius. Mokykla ir studijos, pasaulėžiūros formavimasis Ketvirta dalis. Institucijų, švietimo ir aukštojo mokslo bei mokslinių tyrimų įstaigų įkūrėjas, krypčių formuotojas, vadovas, bendradarbis 14 skyrius. Pirmieji darbai Petrapilyje 15 skyrius. Pirmosios lietuviškos mokyklos pietryčių Lietuvoje įkūrimas 16 skyrius. Lietuvos aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų įstaigų įkūrimo pradžia. Gamtos tyrimo stotis 17 skyrius. Aukštųjų kursų, Lietuvos (Vytauto Didžiojo) ir Vilniaus universitetų įkūrimas bei atkūrimas, darbas juose 18 skyrius. Dėstytojas, profesorius, vadovas, patarėjas ir tėviškas globėjas 19 skyrius. Lietuvos mokslų akademijos ir Biologijos instituto įkūrimas, padalinių ir mokslinių tyrimo krypčių suformavimas bei vadovavimas 20 skyrius. Žuvinto rezervato – pirmojo Lietuvoje gamtos apsaugos prieglobsčio įkūrimas 21 skyrius. Ventės rago mokslinių tyrimų bazių (Ornitologinės ir Hidrobiologinės stočių) įkūrimo istorija ir jų veikla 22 skyrius. Gamtos istorijos muziejų atsiradimas pasaulyje ir Lietuvoje: trumpa istorija ir veik­ los vertinimas 23 skyrius. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus įkūrimo istorija, veikla ir šių dienų darbai 24 skyrius. Dėluko (Gėluko) lauko tyrimų bazės įkūrimas

Mečislovas Žalakevičius

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO FENOMENAS

285 289 301 318 347 351 375 401 412 418 424 431 435 440 455 460 465 472 475 483 485 495 518

25 skyrius.

26 skyrius.

27 skyrius.

28 skyrius.

Pirmosios Lietuvoje kailinių žvėrelių fermos Obelynėje įkūrimas Lietuvos zoologijos sodo įkūrimas Kauno Botanikos sodo ir muziejaus įkūrimas Obelynė ir jos paveldas: sodas, dendroparkas, daržo kultūros, gėlynai ir memorialinis muziejus Penkta dalis. Mokslininkas, mokslo krypčių ir šakų pradininkas 29 skyrius. Ornitologija 30 skyrius. Tadas Ivanauskas – sistemingo paukščių žiedavimo Lietuvoje pradininkas Skyriaus autorius: Ričardas Patapavičius

31 skyrius.

32 skyrius.

33 skyrius.

34 skyrius.

35 skyrius.

36 skyrius.

37 skyrius.

38 skyrius.

39 skyrius.

40 skyrius.

41 skyrius.

Pomologija, sodininkystė, daržininkystė Teriologija ir herpetologija Hidrobiologija, ichtiologija, astakologija ir bestuburių zoologija Entomologija Gamtos apsauga, biotechnija ir medžioklės ūkis Dendrologija ir želdynų dizainas Mokslinės ekspedicijos Paskutinės akad. Tado Ivanausko ekspedicijos Dienoraštis Švietimas, aplinkosauginis ir gamtinis ugdymas, edukologija Mokslinės lietuviškos biologinės terminijos kūrimas Leonardas Konstantinas ir Tadas Ivanauskai – nepriklausomos Lietuvos taksidermijos pradininkai 42 skyrius. Tarptautinis bendradarbiavimas ir ryšiai Šešta dalis. Sukurtos mokslinės mokyklos, mokiniai ir pasekėjų kartos 43 skyrius. Daktaro (habil. dr.) mokslinio laipsnio suteikimas profesoriui Tadui Ivanauskui Vilniaus universitete 44 skyrius. Paruošti mokslų daktarai ir Lietuvoje sukurtos mokslinės mokyklos 45 skyrius. Vadovautų studentų baigiamųjų darbų universitetuose tematika, jo mokslinių darbų citavimas gintose mokslinėse disertacijose ir studentų baigiamuosiuose darbuose (diplominiuose, bakalauro, magistro) 1935–2020 m.

Skyriaus autoriai: Mantas Adomaitis, Gediminas Brazaitis, Ieva Godvod, Remigijus Noreika, Algimantas Paulauskas, Gintaras Riauba, Virginijus Sruoga, Alius Ulevičius, Mečislovas Žalakevičius

521 523 525 531

46 skyrius. Evoliucinės minties skleidėjas Septinta dalis. Visuomeninių organizacijų iniciatorius ir kūrėjas, visuomeninė veikla 47 skyrius. Tado Ivanausko visuomeninė veikla, pilietinės visuomenės kūrimas Lietuvoje 48 skyrius. Tadas Ivanauskas ir Lietuvių mokslo draugija

541 544 547

49 skyrius. Stasio Ignatavičiaus 2017 metų pranešimas „Profesorius Tadas Ivanauskas“ 50 skyrius. Publicistas, švietėjas, beletristas, rašytojas Aštunta dalis. Etnologinė ir etnografinė veikla (rinktos dainos, drevinės bitininkystės ir kaimo gyve­

549 557 562 567 569

Skyriaus autorius: Algimantas Jakimavičius

nimo aprašymai) 51 skyrius. Tado Ivanausko užrašyta tautosaka 52 skyrius. Etnologija ir etnografija 53 skyrius. Tado Ivanausko ryšiai su tėviškės žeme Devinta dalis. „Kad žmogus žmogui būtų tik žmogus...“ Amžininkų ir bendradarbių, akademiką pažinojusių žmonių prisiminimai 54 skyrius. Tado Ivanausko portretas: „Kad žmogus žmogui būtų tik žmogus...“



9

571 578

55 skyrius. Tadas Ivanauskas, religija, bažnyčia ir tikėjimo apsisprendimo laisvė 56 skyrius. Liudijimas apie iškilios asmenybės išskirtinį vaidmenį jauno žmogaus vertybiniam

formavimuisi ir gyvenimo pasirinkimams

Skyriaus autorius: akad. Arvydas Janulaitis

584 633 665 671 675 685

10

57 skyrius. Kalba mokiniai, bendradarbiai ir artimieji: ištraukos iš jų publikuotų knygų,

straipsnių; autentiškų prisiminimų tekstai 58 skyrius. Tadas Ivanauskas amžininkų ir pasekėjų akimis 59 skyrius. Elenos Sliesoriūnienės interviu su Tadu Ivanausku 60 skyrius. Ištraukos iš Algimanto Zubavičiaus knygoje „Seni laiškai iš Žuvinto“ įdėtų prof. Tado Ivanausko laiškų Teofiliui Zubavičiui ir iš straipsnio dienraštyje „Alytaus naujienos“: „Laikmečio ženklai ir grimasos“ 61 skyrius. Linksmos, graudžios (ir nelabai) istorijos iš Tado Ivanausko ir jo giminės gyvenimo bei veiklos

Asmenvardžių rodyklė

Mečislovas Žalakevičius

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO FENOMENAS

Pratarmė

Atimk iš tautos istoriją, jos asmenybes suniekink, ir tauta išsigims...

G. Petkevičaitė-Bitė

Negali būti tokių laikų, kad žmonėms nebereikėtų jų istorijos!..

R. Granauskas „Tamsta mokytojas“

Artėja akademiko, profesoriaus Tado Ivanausko 140-osios gimimo metinės. Šie jubiliejiniai metai sutampa su gražia Lietuvos universiteto 100 metų sukaktimi.

Nepriklausoma Lietuva, praradusi Vilnių, kūrėsi vadovaujant Laikinajai sostinei, tapusiai šalies ekonominiu, kultūriniu, mokslo, studentijos ir pilietinės visuomenės centru. Šių įvykių centre su keliais bendraminčiais organizavo, kūrė, dirbo tėvynės ir jos žmonių labui Tadas Ivanauskas.

Nors praėjo 52 metai, kai netekome visų laikų iškiliausio Lietuvos biologo ir visuomenės veikėjo Tado Ivanausko, iki šiol jis gyvas mūsų prisiminimuose, paliktose knygose, straipsniuose, išlikęs mokinių ir kelių pastarųjų bei dabarties kartų atmintyje, jo pavardė nedingsta iš internete ar dienraščiuose spausdinamų straipsnių pavadinimų bei turinio. Jį prisimena ne tik mokslininkai, biologai, miškininkai, agronomai, medikai, farmacininkai, veterinarijos gydytojai, mokytojai, istorikai, prisimena visos šalies žmonės. Tadas Ivanauskas tebėra gyvas menininkų kūryboje, rašytojų kūriniuose, minimas moksliniuose straipsniuose, mokslo disertacijose, studentų baigiamuosiuose darbuose. Jo puoselėtos idėjos aktualios ir šiandieną, iš jo mokomasi. Tado Ivanausko publikuoti vadovėliai iki šiol naudojami, mokslinės knygos tebeskaitomos, cituojamos, naudojamos mokslininkų ir dėstytojų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Jis gerai žinomas mūsų užsienio išeivijoje.

Pratarmė

11

Tadas Ivanauskas paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos biologijos ir agronomijos moksle, Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinime, valstybės kūrimo procese, šalies kultūroje, ekonomikoje ir visuomeniniame gyvenime, pilietinės visuomenės formavime. Jo inicijuotos ir įkurtos įstaigos, aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų institucijos, gamtos rezervatai, įstatyminė aplinkosauginė bazė, naujos kultūros medžioklės ir žvejybos tradicijos, daugybėje mokslo šakų parengti specialistai ir mokslininkai, padėti mokslinių mokyklų pagrindai, įkurtos ir puoselėtos nevyriausybinės organizacijos, visuomeniniai judėjimai padėjo tvirtus pamatus Lietuvos valstybingumui.

Nors apie Tadą Ivanauską yra daug rašyta, vienos platesnės monografijos, kurioje būtų įvertinta jo įvairiapusė veikla, neturime. 1976 m. išleistoje knygoje „Tadas Ivanauskas: gyvenimas ir veikla“ apie šį iškilų mokslininką, dėstytoją, rašytoją, visuomenės veikėją rašyta puse lūpų dėl tuometės cenzūros, iki šiol nemažai šiai knygai parašytų tekstų nepublikuota. Ne viską galėjo rašyti tos knygos sudarytojai ir autoriai. Apie daugelį jo veiklos aspektų nebuvo galima rašyti – apie dalyvavimą nepriklausomybės kovose, teiktą pagalbą Lietuvos partizanams, persekiojamų žmonių globą ir teikiamą jiems paramą, pagalbą Baltarusijos teritorijoje likusiems lietuviams, požiūrį į carinę ir sovietinę okupaciją, lietuvybės ir patriotizmo savo šaliai puoselėjimą. Kaip ir apie daugybę kitų dalykų, susijusių su profesija – siekį dalyvauti tarptautinio mokslo bendrijoje, parodyti Vakarų šalių mokslo pasiekimus ir geros praktikos pavyzdžius, genetikos pasiekimus arba žodžio laisvę bei lietuvybės (kalbos, kultūros ir tradicijų) puoselėjimą Baltarusijai perduotose lietuviškose žemėse, kur daugumą sudaro lietuviai. Nebuvo rašoma ir apie Tado Ivanausko šeimą – Tėvus, brolius ir seserį, kadangi jie buvo kilę ne tik iš pasiturinčių dvarininkų, bet ir buvo kilmingi – bajorai (herbas Rogala), dalis jų pasitraukė į Vakarų šalis, sovietams okupuojant Lietuvą ir Lenkiją. Kovoję prieš fašizmą ir už laisvą Lenkiją britų karinėse pajėgose Tado sūnus Jerzy (Jurgis, George), kaip ir brolis Jerzy, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, neteko savo tėvynės ir turėjo pasirinkti emigraciją. Tado brolių pasirinkimas kovoti už Lenkijos ir Baltarusijos nepriklausomybę taip pat netiko sovietinės valdžios vykdomai ekspansionistinei politikai. Todėl rašydamas monografiją stengiausi visapusiškai atspindėti šią išskirtinę asmenybę ir jos veiklą, jo šeimos istoriją, panaudodamas visą prieinamą medžiagą, publikuotą anglų, rusų, baltarusių, lenkų kalbomis tiek ankstesnių, tiek dabartinių profesionalių mokslininkų, istorikų, amžininkų, įvairių sričių profesionalų ir korifėjų, iškilių Lietuvos žmonių, kaip ir plačiai internete prieinamą medžiagą, surinktą ir publikuotą žurnalistų, rašytojų, enciklopedijų autorių, įvairių žmonių prisiminimų tekstus. Stengiausi kritiškai įvertinti Tado Ivanausko indėlį į įvairių mokslo šakų plėtrą Lietuvoje ir tarptautiniu mastu, panaudodamas tiek įvairių sričių mokslininkų vertinimus, tiek sukauptą asmeninę dabartinio laikmečio mokslo tyrimų ir vadovavimo mokslinei veiklai patirtį, Lietuvos mokslininkų pasiekimus tarptautiniame tyrimų kontekste.

Monografijoje sąmoningai sudėjau nemažą kiekį citatų ir ištraukų iš įvairių publikuotų knygų bei straipsnių, kai kur jos sudaro didžiąją skyrių dalį, siekdamas skaitytojui pateikti autentiškus rašančiųjų tekstus, taip išvengdamas šių tekstų interpretacijų. Tokiose vietose apibendrinimas dažniausiai pakeičia rašančiojo mintį, įdeda vieną arba kitą atspalvį, kas mokslo istorijos veikaluose nepageidautina. Visai kitas dalykas – darbų, atliktų įvairiose mokslo srityse ir šakose bei veiklose apibendrinimas, kur siekiau atlikti prof. T. Ivanausko veiklos įvertinimą, sujungdamas jo darbus su dabartine padėtimi mokslo tyrimuose.

Rašyti mokslo istorijos monografiją apie iškilią, legendinę asmenybę, palikusią mus daugiau kaip prieš pusę šimtmečio, nėra lengva. Nors aptinkama daugybė medžiagos, straipsnių ir knygų lietuvių, lenkų, baltarusių, anglų kalbomis, tačiau kai kurie gyvenimo aspektai nėra išnagrinėti arba tinkamai įvertinti. Todėl stengiausi iš įvairių šios informacijos gabalėlių sulipdyti pilną vaizdą, užpildyti

12

Mečislovas Žalakevičius

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO FENOMENAS

susidariusias spragas, panaudodamas archyvuose randamų dokumentų ir ikonografinės medžiagos fragmentus, žmonių prisiminimus, Ivanauskų genealoginę medžiagą, giminės atstovų pasakojimus, nuotraukas, iš kurių susidėliojo visa mozaika apie šio Didžio Žmogaus gyvenimą ir veiklą. Būdamas biologu, ekologu, mokslininku, ilgus metus vadovavęs mokslo institutams, doktorantams, studentų baigiamiesiems darbams universitetuose, du dešimtmečius dalyvavęs Lietuvos aukštųjų mokyklų biologijos, ekologijos ir aplinkotyros, miškų studijų programų tarptautinėje ir šalies ekspertizėje, gerai žinodamas biologijos raidą pasaulyje ir Lietuvoje, atsižvelgdamas į T. Ivanausko gyvento laikmečio istorines aplinkybes, jo gyvento laikmečio spaudimą, kiek įmanoma tiksliau stengiausi atkurti bei įvertinti ano meto Lietuvos situaciją biologijos ir agronomijos moksluose, jaunos valstybės keliamus aukštajam mokslui ir moksliniams tyrimams tikslus bei siekius, tuometinių dėstytojų ir profesūros gyvenimo bei darbo sąlygas, teikiamos finansavimo ir kitos paramos universitetams bei mokslo tyrimams sunkumus. Taip pat stengiausi suprasti jo ir jo kolegų – pirmeivių, mokslo ir visuomenės elito atstovų – poelgius ir žengtus žingsnius to laikmečio kontekste. Be to neįmanomas tų laikų dėstytojų, profesūros ir mokslininkų veiklos korektiškas įvertinimas. Šių laikų masteliu ir šiuolaikiniais vertinimo kriterijais jų veiklos apibrėžti negalima. Tuometinė ir dabartinė epochos per daug skiriasi mokslui ir studijoms valstybės tuomet keltais ir dabar keliamais tikslais, uždaviniais ir siekiais.

Monografiją sudaro dvi knygos: 14 dalių, 76 skyriai ir šeši baigiamieji skyreliai. Tai vientisas kūrinys, sukomponuotas pagal tam tikrą struktūrą, kurioje visos dalys ir skyriai tarpusavyje susiję ir leidžia suprasti daugelį prof. Tado Ivanausko pasirinkimų, jo gyvenimą ir kelio posūkius, darbų kryptis, siekį dirbti Lietuvai ir Lietuvos žmonėms, tam kilniam tikslui atiduodant visas savo jėgas ir laiką, visą tai, kas žmogui yra brangiausia – savo gyvenimą. Mūsų – XXI a. pradžios – laikmečio žmogui su atsivėrusiomis dabartinėmis laisvojo pasaulio galimybėmis aukštajame moksle ir moksliniuose tyrimuose kartais sunku suprasti žmonių, gyvenusių ir dirbusių prieš šimtą metų, karų, kelių okupacijų laikais, aplinką, darbus, galimybes ir išgyvenimo sąlygas. Todėl prof. Tado Ivanausko veiklos vertinimas galimas tik tų laikų istoriniame kontekste, atsižvelgiant į to laikmečio aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, monografijos pirmąją knygą pradedu skyriais, kuriuose aptariamas akademiko Tado Ivanausko ir jo šeimos gyventas istorinis laikmetis, jo gyvenimo ir veiklos aplinka. Po to aptariama šeimos protėvių genealogija, Tėvų ir Lebiodkos dvaro aplinka, formavusi Tado asmenybę, jo vaikystė, broliai ir sesuo, šeimos tapatybės klausimai, Tado šeimos aprašymas, santuokos, jo sūnų Jurgio ir Algio prisiminimai bei biografija. Toliau pereinama prie Tado Ivanausko mokslų vidurinėje mokykloje, Sankt Peterburgo ir Sorbonos universitetuose. Po universitetų baigimo aprašyti darbai Sankt Peterburge, sugrįžimas į Lietuvą, kur prasideda jo Didysis Triumfo žygis, kartu su bendražygiais kuriant Lietuvos valstybę – naujas įstaigas, universitetus, Lietuvos mokslų akademiją, mokslo institucijas, daugybę nevyriausybinių organizacijų. Pateikiu jo mokinių prisiminimus apie profesorių, kaip įvairių mokslo šakų pradininką, vadovą, dalyvį, Mokytoją ir Žmogų, jo vadovautas mokslines ekspedicijas. Aptariamas jo tarptautinis bendradarbiavimas ir ryšiai, biologijos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertacijos gynimas Vilniaus universitete ir dokumentacija, mokslinė veikla – paruošti mokslų daktarai, sukurtos mokslinės mokyklos arba joms padėti pamatai, vadovautų studentų darbų, darbų citavimo įvairių mokslo sričių ir šakų disertacijose Lietuvoje ir užsienyje bei studentų baigiamuosiuose darbuose apibendrinimas. T. Ivanauskas artimųjų, mokinių, bendražygių ir jį pažinojusių žmonių prisimenamas kaip evoliucinės minties skleidėjas, publicistas, švietėjas, beletristas, rašytojas, visuomenės veikėjas, jo veikla Lietuvos šaulių sąjungoje, ryšiai su tėviške, edukologinė ir etnografinė veikla, lietuviškos mokslinės terminijos kūrimas, santykiai su religija ir bažnyčia. Nemažą monografijos pirmosios knygos dalį sudaro jo amžininkų, bendradarbių, jį pažinojusių žmonių autentiški atsiminimai, tarp

Pratarmė

13

jų rasite ir garsaus biochemiko akademiko Arvydo Janulaičio atsiminimus, pavadintus „Paliudijimas apie iškilios asmenybės išskirtinį vaidmenį jauno žmogaus vertybiniam formavimuisi ir gyvenimo pasirinkimams“. Po jų – senų laiškų iš Žuvinto – susirašinėjimo su bendražygiu Teofiliu Zubavičiumi – fragmentai, leidžiantys suprasti ano laikmečio darbo ir gyvenimo aplinką pokarinės sovietų okupacijos bei rezgamų intrigų sąlygomis. Knyga baigiama skyriais „Tado Ivanausko portretas: Kad žmogus žmogui būtų tik žmogus...“ ir „Linksmos, graudžios (ir nelabai) istorijos iš Tado Ivanausko ir jo giminės gyvenimo“.

Autorius

14

Mečislovas Žalakevičius

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO FENOMENAS

PIRMA DALIS

Pirma dalis.

Gyvento laikmečio istorinis kontekstas ir aplinka

1 SK YRIUS

1 skyrius.

Ta d o I v a n a u s k o i r j o š e i m o s g y v e n t o laikmečio istorinis kontekstas

Daugumos žmonių istorinė atmintis gana trumpa, tačiau vienos ar dviejų žmonijos kartų, tautos ir krašto istorija neišvengiamai palieka žmonėms savo atspaudą gerokai ilgesniam laikotarpiui per skaudžias praėjusių kartų patirtis, netektis, kaimynų padarytas skriaudas, primestą priespaudą arba nemalonius prisiminimus. Lietuvoje dažnai prisimenama garbinga tautos arba valstybės praeitis, su laiku ji vis labiau idealizuojama ir ja imama didžiuotis. Todėl neturėtume stebėtis, kad ne tik mūsų vaikystės, bet ir prieš šimtą metų, carizmo priespaudos metais, žmonės prisimindavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus, kokia tai buvo valstybė ir jos gyventojai. Žmonės visais laikais (šimtmečiais, netgi tūkstantmečiais) yra labai panašūs elgesiu ir psichologija. Ir Tado Ivanausko vaikystės laikais suaugusieji pasakojo vaikams apie įvairius senais laikais būtus ar nebūtus dalykus. „Mano tetulė dažnai mums pasakodavo apie istorinę praeitį... Mat šis kraštas, kur gyvename, vadinasi Lietuva, jos gyventojai lietuviai. Krašto valdovai, kunigaikščiai buvo sukūrę stiprią valstybę, turėjo didelę kariuomenę, užpuldavo kryžiuočius, lenkus, gudus. Visas mūsų kraštas buvo apėjęs tamsiais miškais, ir neperbrendami raistai skyrė Lietuvą nuo kaimynų, bet lietuviai žinojo miško kelius, takus tarp raistų. Jų arkliai buvo nedideli, užaugę miškuose, ir drąsiai vaikščiojo net po klampynes. Jodami į karą, lietuviai trimituodavo ilgais iš tošies padarytais trimitais, ir jų garsas aidėjo per miškus ir pelkes. (Tokį trimitą aš mačiau pas skerdžių, kuris ganydavo bandas Lebiodkos apylinkėse. Ypač rudenį jo garsai būdavo dažnai girdimi)...“, – prisimena Tadas Ivanauskas savo vaikystės laikus ir girdėtas romantiškas istorijas, sekamas ilgais rudens ir žiemos vakarais („Aš apsisprendžiu“, Ivanauskas, 1994, 2010).

Tiek Tadas Ivanauskas, tiek kelios jo protėvių kartos gyveno nelengvais ir nestabiliais laikais, viena svetimšalių priespauda keitė kitą, nukentėdavo ne tik valstiečiai, paprasti žmonės, bet ir bajorai, dvarininkai. Taip Lietuvos teritorijoje formavosi rezistentiškumas neteisybei, svetimai priespaudai, svetimai kalbai ir religijai, o tai tiesiogiai persidavė vaikams, jų palikuonims, žmonės tapdavo stip­ resni, kiti pasiduodavo arba būdavo paprasčiausiai sunaikinami.

Tadas Ivanauskas gimė 1882 m. gruodžio 16 d. (pagal tuomet galiojusį Julijaus kalendorių), kai po 1795 m. įvykusio Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo, Rusijos imperijos aneksuotų LDK žemių valdymas pamažu artėjo prie šimto metų. Nuo didžiausio visą kraštą palietusio 1863 m. sukilimo buvo praėję beveik 20 metų. Per tuos dvidešimt metų kraštas ir jo žmonės ypač nukentėjo, po sukilimo numalšinimo buvo vykdyta nuožmi rusifikacija, palietusi ir lietuvius. Daugybė šviesių ir

Pirma dalis. Gyvento laikmečio istorinis kontekstas ir aplinka

17

veržlių žmonių dėl dalyvavimo sukilime arba jam padėjusių buvo ištremti į Sibirą, dalis – sunaikinti, iš jų atimti dvarai ir žemės, buvo atkelta daugybė kolonistų iš Rusijos, užėmusių valdyti likusį turtą ir dvarus. Vietiniai žmonės buvo visokeriopai suvaržyti. Valdžios įstaigose vietiniai pareigūnai buvo pakeisti atsikėlusiais rusais. Visą Vakarų kraštą imta skelbti „nuo amžių rusų žeme...“ Įgyvendinamas visiškas lietuvių spaudos draudimas. Buvo uždarinėjamos mokyklos, katalikų bažnyčios, statomos cerkvės – tai juodos sukilimo pasekmės, stipriai keitusios lietuvių gyvenimą ir iki šiol tinkamai neįvertintos mūsų istorikų dėl galiojusios sovietinės cenzūros.

Tadas Ivanauskas prisiminimų knygoje taip aprašo Vilniaus gubernijos gyventojų sudėties pokyčius: „Sukilime dalyvavo ir daug dvarininkų, todėl dalis jų žuvo mūšiuose, dalis buvo Muravjovo nužudyta, dalis pateko į Sibirą arba emigravo į užsienį – taigi įvyko didelė atranka, dėl kurios liko mažiau vertinga dvarininkijos dalis. Jų idealai, jei apskritai jų psichikos bruožą galima taip pavadinti, siekė vien materialinės gerovės, bet vien tokios gerovės, kurią be didelių pastangų galima įsigyti. Tad jie vengė viso to, kas galėtų trukdyti jų ramybę, o labiausiai bijojo vyriausybės, net uniformuoto žandaro pasirodymas keldavo jiems baimę. „Uriadnikas“, o tuo labiau „pristavas“, buvo jų pabaisos, tad ir tapdavo jie pataikūnais, batlaižiais. Lankantis provincijoje aukštam pareigūnui, jie iš kailio nerdavosi, kad tik įtiktų...“ („Aš apsisprendžiu“, 1994, 2010).

Mokymo procesas gimnazijose, Rusijos imperijos okupuotuose kraštuose, vyko rusų kalba, mokytojai reikalavo lojalumo imperijai. „Turiu pasakyti, kad anais laikais įstoti į gimnaziją nebuvo lengva, nes priimamų mokinių skaičius buvo ribotas, susidarydavo gana griežtas konkursas. Bet tokie nuostatai buvo vien Rusijos užgrobtuose kraštuose, kaip Lietuvoje ir Lenkijoje...“, – prisimena Tadas Ivanauskas („Aš apsisprendžiu“, 1994, 2010). Apie mokymąsi 1895–1901 m. Varšuvos gimnazijoje Tadas Ivanauskas prisimena: „Man, įstojusiam į gimnaziją, šiuo [M. Ž.: religijos] klausimu ėmė kilti abejonių, ir kuo toliau, tuo mano pažiūrų krizė įgavo aštresnę formą...“ Tadas Ivanauskas pateko į dėstančio kunigo ir mokytojų nemalonę... Jis rašo: „Vienas didžiausių nemalonumų gimnazijoje buvo privalomas vaikščiojimas į bažnyčią sekmadieniais arba caro giminės iškilmių dienomis. Tai man buvo nauja, nes iki tol aš maniau, kad tikybos praktika yra kiekvieno žmogaus sąžinės dalykas, į kurį niekas neturi nei reikalo, nei teisės kištis... Mano tėvai, o ypač tėvas, buvo realistinių pažiūrų, labai vertino darbą, mokslą, dėjo pastangas, kad pakeltų savo krašto žmonių dvasinę ir materialinę kultūrą. Mokslo pasiekimams, o ypač gamtos mokslams, mūsų namuose buvo skiriama garbinga vieta. Į bažnyčią buvo žiūrima kaip į autoretitetingą organizaciją, kuri gali laikyti tam tikrose ribose „prastą žmogų“, neduoti jam peržengti tam tikros etikos nustatytos ribos. Šiuo atžvilgiu bažnyčia gali atlikti ir teigiamą vaidmenį... Iš gimnazijos buvau pašalintas netgi su pažymėjimu, vadinamu „volčij bilet“ („vilko bilietas“). Su tokiu pažymėjimu nepriimdavo mokinių į jokią kitą gimnaziją. Mano tėvelis gyveno Peterburge, užėmė aukštą vietą ir turėjo plačių pažinčių, tad, nepaisant „vilko bilieto“, aš buvau priimtas į 10-ąją gimnaziją Peterburge. Ten santykiai tarp mokytojų ir mokinių buvo visai žmoniški, ir aš šią gimnaziją baigiau 1903 metais...“ Tado Ivanausko pažiūras nuo mažens formavo šeima ir Lebiodkos aplinka. Kaip prisimena Tadas Ivanauskas („Aš apsisprendžiu“, 1994, 2010): „Mano tėviškė Lebiodka yra ant buvusios etnografinės ribos tarp Lietuvos ir Gudijos, o tiksliau sakant – šis kraštas buvo tikra Lietuva, tik jos gyventojai sugudėjo. Apie tai byloja daugybė vietovardžių ir žmonių pavardžių, byloja ir tai, kad dauguma gyventojų yra katalikai, o jų kalboje – nemaža lietuviškų žodžių... Mano galvosenai tam tikrą įtaką darė tėvas. Jis buvo tikrąja žodžio prasme „litvin“, t. y. seno tipo lietuvis patriotas, toks kaip A. Mickevičius, L. Kondratovičius. Lietuviškai jis nemokėjo, bet buvo lietuviškai nusiteikęs, o kartu buvo opozicijoje prieš lenkus ir Lenkijos vyravimą...

18

Mečislovas Žalakevičius

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO FENOMENAS

Senovės Lietuvos istorijos vaizdai mane labai jaudino. Nuosava tikyba, žaibų valdovas galingas Perkūnas ir jaunesni, jam pavaldūs dievaičiai, šventieji ąžuolynai, kur aukuruose ruseno amžina ugnis, vaidila su kanklėmis ir baltai apsivilkusios vaidilutės, jaukūs šventieji žalčiai, kurie gėrė pieną iš vieno dubens su vaikais. O lietuviai gyveno tamsiuose miškuose, dėvėjo drabužius iš žvėrių kailių, buvo ginkluoti lankais ir ietimis. Jie buvo puikūs medžiotojai ir narsūs kariai, įvarydavo baimės savo kaimynams rusams, lenkams ir net totoriams... Kartais žiemos vakarais buvo skaitomi Mickevičiaus veikalai... Tetulės lektūra paliko man gilius pėdsakus visam gyvenimui. Iš seniausiai girdėtų veikalų man ypač įstrigo „Konradas Valenrodas“... Panašių jausmų patyriau klausydamasis ir „Gražinos“ arba „Pieśn pochodu litwinów“... Buvo skaitomas ir „Ponas Tadas“... didelį įspūdį man darydavo ir Kondratovičiaus veikalai... aš tarytum apsisprendžiau – taip, tai mano žemė, ir ta žemė vadinasi Lietuva, ir aš esu lietuvis... Tais laikais svajojau pramokti lietuvių kalbos, bet tai buvo sunki užduotis, nes pažįstamų lietuvių Varšuvoje neturėjau, knygų ir vadovėlių nebuvo, be to, vis galiojo Muravjovo įvestas lietuvių spaudos draudimas...“ Kaip rašo „Biografijos bruožuose“ N. Likevičienė ir E. Vanagienė knygoje „Tadas Ivanauskas, gyvenimas ir veikla“ (1976) „įgytas žinias jaunuolis buvo pasiryžęs paskirti savo gimtajam kraštui, jo kultūrai. Jis svajojo, kaip, būdamas studentu, įsijungs į visuomeninį gyvenimą, prisidės prie kylančio studentų judėjimo ir kovos dėl savo krašto liaudies išlaisvinimo...“ Jis pats knygoje „Aš apsisprendžiu“ (1994, 2010) rašo: „Esu jau studentas, nors ir pirmo kurso. Nesinori važiuoti iš Lebiodkos, bet kartu ir norisi, nes studentiškas gyvenimas ir viskas, kas su juo siejasi – traukte traukia jauną studenčioką.

Juk bus naujų pažinčių, turėsiu naujų kolegų, tarp jų, be abejo, bus vienminčių, kurie taps mano neatskiriamais bičiuliais. Aš kviesiu juos apsilankyti mano tėviškėje ir pats per atostogas lankysiu jų namus. Dabar aš pramoksiu lietuvių kalbos, o tarp mano draugų bus tokių, kaip ir aš. Mes kartu dirbsime, kad pakeltume Lietuvos kultūrą, mokslą, mes kovosime už tai, kad Vilniuje viešpatautų lietuvių kalba, kad būtų lietuviškos mokyklos, ne tik pradinės, bet ir aukštosios, su universitetu Vilniuje. Ir atrodė, kad visa tai taip lengvai pasiekiama, tik reikia daug noro, daug pasiryžimo, o užvis daugiausia – meilės...“ Tado Ivanausko apsisprendimą dėl lietuvybės sustiprino vienas atsitiktinis susitikimas girioje, kurį jis vėliau aprašė savo prisiminimų knygoje „Aš apsisprendžiu“ (1994, 2010): „Nuo Lebiodkos, patraukus šiaurės vakarų kryptimi, iki Gudų Girios apie dvidešimt kilometrų, jo pirmieji, jau pačioje girios glūdumoje esantys kaimai – tai Zubravas ir Pagarenda, – abiejuose Katros upės krantuose. Tuos kaimus dažnai aplankydavau per savo išvykas. Gyventojai jų – gudai, tikrai miškiniai žmonės, su visais simpatingais miško gyventojų bruožais. Ten aš ateidavau pėsčias, o kartais atvažiuodavau vienkinkiu ūkišku vežimuku ir tuomet nusibastydavau miško gilumon, kur akys matė ir kojos nešė. Vienos tokios išvykos metu, o buvo tai į vakarus nuo Katros aukštupio, sutikau žmogų – jis buvo vyžuotas, su kirviu už diržo. Pamatę viens kitą, abudu sustojome. Jis priėjo arčiau ir, kaip aš supratau, palankiai kreipėsi į mane, bet nesuprantama man kalba. Žinoma, aš tuoj suvokiau, kad kalba jis lietuviškai ir, nors nesupratęs žodžių, pamaniau, kad jis klausia, ką aš veikiu miške. Tai rodydamas šautuvą aš ženklais stengiausi paaiškinti, kad medžioju. Tuo ir baigėsi mūsų susitikimas. Bet jį aš prisimindavau ir prisimindavau visą savo ilgą gyvenimą... Palikęs vienas aš susigraudinau... Štai du lietuviai, susitikę savo krašte, negali susikalbėti savo kalba. Man pasidarė koktu ir gėda. Tokių jausmų kupinas, į save įsigilinęs, lėtu žingsniu ėjau per mišką. Iš kairės pusės buvo sausas kalnagūbris, visas violetinis nuo žydinčių viržių, su retokomis, bet storomis pušimis, o iš dešinės – kalvelė, kurios šlaitai leidosi į baltą kerpyną su liguistomis pušelėmis keružėmis... mielas vietovaizdis, visuomet mane taip raminantis. Nėra ko nusiminti, ėmiau kalbėti sau, lietuvių kalbos galima pramokti. Dabar, kai rudenį būsiu

Pirma dalis. Gyvento laikmečio istorinis kontekstas ir aplinka

19

Peterburge, turėsiu draugų lietuvių, bus tokių, kurie mane supras, jie padės man. Reikia tik pasiryžti.

Ir šį momentą, senos pušies ir žydinčio viržyno akivaizdoje, aš pasižadėjau dar šį rudenį pramokti savo gimtinės kalbos... O po trijų mėnesių aš grabaliojau lietuviškai ir net braviravau savo žiniomis... tarytum man vieni juokai kalbėti lietuviškai...“ „Peterburge Tadas Ivanauskas įgyvendino savo pasiryžimą – išmoko lietuvių kalbą. Mokėsi jos pas kalbininką F. Bugailiškį, vėliau pas St. Kairį. Mokydamasis Peterburge, Tadas Ivanauskas neužmiršo savo tautiečių, kurių tuo metu Peterburge gyveno apie 20 000. Susipažino ir su savo būsimąja žmona studente Honorata Paškauskaite [M. Ž.: jau vėliau, po mokslų Paryžiaus Sorbonoje, grįžęs į Sankt Peterburgą]... Dar vaikystėje pamėgęs dainą, uoliai dalyvavo M. Petrausko, J. Tallat-Kelpšos ir St. Šimkaus suorganizuotame ir vadovaujamajame lietuvių chore. Profesorius A. Purėnas paskui pasakojo, kad chorvedžiai, matydami jo didžiulį norą dainuoti lietuviškas dainas, laikė jį chore...“ (Lazaraitis, 2013).

Mokydamasis Sankt Peterburgo universitete 1910 m. Tadas Ivanauskas buvo Lietuvių studentų draugijos pirmininku: „Lietuvių studentų draugija turėjo literatūros ir lietuvių kalba, bet menkutis buvo šis rinkinys, tilpęs vienoje nedidelėje lentynoje kaip tik mano tėvo bute. Tuo laiku,... knygos buvo gabenamos kontrabanda iš Tilžės arba iš Amerikos. Studentai sudėdavo savo menkas lėšas, kad šios literatūros nusipirktų... Atgabentos knygos buvo ... vėliau išdalinamos studentams, o studentai per vasaros atostogas išveždavo jas į kaimą ir išplatindavo tarp kaimiečių. Studentų gyvenime svarbią vietą užėmė saviveikla, pavyzdžiui, mūsų kalbos gilesnis pažinimas ir jos tolesnis ugdymas. Tam reikalui buvo kviečiami žinovai – Būga, Balčikonis, Purėnas...“ („Aš apsisprendžiu“, 1994, 2010).

Laikai ir aplinkybės keitėsi. Nors Aleksandro III valdymo (1881–1896) režimas Lietuvoje ir buvo griežtas, tačiau nepajėgė sustabdyti stiprėjančio lietuvių tautinio judėjimo. Istorikų vertinimu rusifikacijos politika patyrė nesėkmę. Jau valdant imperatoriui Nikolajui II (1896–1917), 1904 m. panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, nuo 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais. Prasidėjus 1905–1907 m. revoliucijai Rusijoje, keitėsi ir padėtis Lietuvoje. Buvo leista steigti kai kurias politines partijas, visuomenines draugijas, buvo daromos nuolaidos katalikiškai spaudai.

Tuo metu (1903–1905) Tadas Ivanauskas studijavo Sankt Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultete. Prasidėjus Rusijoje revoliucijai, spaudžiamas tėvo ir pritariant jo profesūrai (A. Dogeliui ir V. Šimkevičiui), Tadas Ivanauskas palieka Sankt Peterburgą ir išvyksta į Paryžių, kur 1905–1909 m. studijuoja Sorbonos universiteto Gamtos-istorijos fakultete ir jį sėkmingai baigia („Ziemianie polscy XX wieku“, tom VI, wyd. DIG, Warszawa, 2002).

1909 m. baigęs Sorbonos universitetą, Tadas Ivanauskas vėl grįžo į Sankt Peterburgą, kad išlaikytų egzaminus universitete, nes užsienio aukštojo mokslo diplomai Rusijoje nebuvo užskaitomi.

Tai užtruko, ir 1910 m. Tadas Ivanauskas, išlaikęs valstybinius egzaminus, gavo Sankt Peterburgo universiteto gamtos mokslų I laipsnio diplomą, kuris pagal to meto įstatymus užtikrino jam profesoriaus vietą universitete (Carinėje Rusijoje universiteto baigimo pirmo laipsnio diplomas suteikdavo teisę pasilikti universitete rengtis profesūrai). Deja, su jo nelojalumu carizmo režimui tokio darbo jis negalėjo tikėtis. Net aštuonerius metus gyveno Sankt Peterburge, kur įsteigė Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją „Zootom“, buvo išrinktas Rusijos entomologų draugijos tikruoju nariu, dirbo Žemės ūkio ministerijoje.

Tolesnį Lietuvos likimą lėmė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir vėlesni įvykiai. Po nesėk­ mingos Rusijos kariuomenei Rytų Prūsijos operacijos (1914.08.17–09.15) ir kautynių ties Augustavu (09.17) Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Užnemunę. Nors iš ten buvo išstumta, jau 1915 m. užėmė

20

Mečislovas Žalakevičius

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO FENOMENAS

Šiaulius, Panevėžį, Kauną ir Vilnių. Rusijai pralaimint, gyventojai buvo prievarta varomi iš Lietuvos į Rusijos gilumą, dalis jų pateko į Rusijos kariuomenę. Lietuva buvo okupuota vokiečių ir priklausė sukurtam kariniam okupaciniam vienetui Oberostui, kurį sudarė Vilniaus, Lietuvos centrinės dalies, Suvalkų, Kuršo, Gardino ir Balstogės sritys. Lietuvos ūkis buvo pajungtas Vokietijos kariuomenės išlaikymui ir Vokietijos ūkio rėmimui. Lietuvos gyventojams stigo maisto, buvo įvesta kortelių sistema. Prasidėjo ligos, daug žmonių mirė. Buvo niokiojami dvarai, beatodairiškai kertami miškai.

Kaimo gyventojams nustatytos didelės maisto pristatymo vokiečiams normos. Daug žmonių išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. Kartu aktyvėjo lietuvių politinis sąjūdis, pradėta galvoti apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Palankios tam sąlygos klostėsi baigiantis karui ir Rusijoje įvykus bolševikiniam perversmui bei prasidėjus pilietiniam karui. Griūvant Europos imperijoms, susidarė objektyvios prielaidos kurtis tautinėms valstybėms. Lietuvos nepriklausomybės šūkis iškeltas 1917 m. vasarą kaip atsakas vokiečiams į jų siūlomą Lietuvos autonomiją Vokietijos sudėtyje. Nuo 1915 m. veikęs lietuvių interesams atstovaujantis Vykdomasis komitetas (A. Smetona, J. Šaulys, J. Stankevičius, P. Klimas, A. Janulaitis) 1917.08.01–07 dienomis sušaukė lietuvių susirinkimą, kuris Vilniuje 1917.09.18–22 dienomis surengė Lietuvių konferenciją (pirmininkavo dr. J. Basanavičius). Ji priėmė rezoliuciją, apibūdinančią Lietuvos politines strategines nuostatas – pirmoje dalyje suformuluotas valstybės suvereniteto siekis... Šią nuostatą įgyvendinti buvo pavesta dvidešimties narių Lietuvos Tarybai (pirmininkas A. Smetona).

Deja, situaciją komplikavo besikuriančios Lietuvos valstybės įvėlimas į karą (1918–1920) su Sovietinės Rusijos kariuomene, su bermontininkais ir Lenkija. Lietuvoje buvo organizuojama kariuomenė, atsiliepė daugybė savanorių, stojusių ginti jaunos valstybės. Siekdama neprileisti Sovietų Rusijos prie savo sienų, Vokietija suteikė Lietuvai 100 mln. markių finansinę paskolą. Lietuvos kariuomenė buvo kuriama pagal Krašto apsaugos ministerijos 1918.11.23 d. įsakymą. 1918.12.29 d. naujos Vyriausybės Ministras Pirmininkas M. Sleževičius kreipėsi į Lietuvos gyventojus, kviesdamas juos stoti savanoriais į kariuomenę. Lietuvos kariuomenės branduolį pradžioje sudarė apie 100 iš Rusijos grįžusių karininkų ir gydytojų bei apie 50 savanorių, kurių skaičius sparčiai augo. Štai tokiomis sąlygomis, Lietuvai pradėjus siekti nepriklausomybės, Tadas Ivanauskas su žmona Honorata nusprendžia vykti į Lietuvą, kad visokeriopai padėtų jai, ir 1918 m. balandžio 24 d. grįžta į Lietuvą, kad įsijungtų į besikuriančios jaunos valstybės darbą. Čia, Lietuvoje, prasideda didysis Tado Ivanausko veiklos ir kūrybos Triumfo žygis, kurį trumpam pertraukė Antrasis pasaulinis karas ir pokario sovietinės valdžios struktūrų persekiojimai.

Tos Nepriklausomybės atgavimo kovos buvo sunkios ir dramatiškos. 1919 m. pirmoje pusėje vyko kruvinos kovos su Sovietinės Rusijos kariuomene, tų pačių metų vasarą – su bermontininkais, kuriuos pavyko išstumti iš Lietuvos tik metų pabaigoje bendradarbiaujant su latviais. Nuo 1919 m. pradžios ir visus 1920 m. vyko kovos su Lenkijos kariuomene ir vietinėmis lenkų gaujomis. Tik 1923 m. Tautų Sąjungos Ambasadorių konferencijos buvo nustatyta Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, Lenkijai okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, kurios Lietuva nepripažino, ir iki 1938 m. neturėjo diplomatinių santykių su Lenkija.

Apie Lietuvos valstybės kūrimo metus, sudėtingą šalyje susiklosčiusią situaciją rašo Danutė Vailionytė knygoje „Liudas Vailionis“ (2011): „1919 metų rugpjūtį Liudas Vailionis atvyksta į Kauną, jau tapusį Lietuvos laikinąja sostine. Politinė padėtis sudėtinga. Iš Lietuvos nenoriai traukiasi karą pralaimėjusi vokiečių kariuomenė. Šiaurės Lietuvoje vyksta kovos prieš Bermonto-Avalovo būrius, kurie pasiryžę išplėsti savo valdžią. Vilnius užimtas lenkų, jie veržiasi gilyn į šalį. Jau Mizaruose, iš Juozo sužinojęs apie besikuriančią Šaulių sąjungą, kuri gina Lietuvos nepriklausomybę nuo įsibrovėlių, Tėvas

Pirma dalis. Gyvento laikmečio istorinis kontekstas ir aplinka

21

skuba susitikti su Vladu Putvinskiu. Bet likimas jį suveda su Tadu Ivanausku, aktyviai dalyvaujančiu šaulių veikloje drauge su žmona Honorata. T. Ivanauskas – vienas iš kovotojų prieš POW, kuri rengiasi perversmu užimti visą Lietuvą. Baigiami ruošti Šaulių sąjungos įstatai, ir organizacija taps stipriu Lietuvos nepriklausomybės bei lietuvybės ramsčiu... Lenkai, užėmę Vilnių, slinko ne tik Kauno link, bet ir sudarę slaptos POW (Polska organizacja wojskowa) skyrius atskiruose Lietuvos miestuose, rengėsi sukilimu užimti visą Lietuvą. Grėsmė kyla Kaunui, ką tik tapusiam laikinąja Lietuvos sostine...

Vladui Putvinskiui sutikus vadovauti Kauno gynimui, kuriasi organizacija, kuri savo veiklą pradeda nuo ginklavimosi. Ginklus daugiausia įsigyja iš besitraukiančių, karą pralaimėjusių vokiečių, o susibūrę į organizaciją nariai pasivadina šauliais... kaip tik šiuo metu Tėvas atvyksta į Kauną, kur susitinka su šauliais. Artimiausias jo bendradarbis Tadas Ivanauskas su žmona Honorata – jau aktyvūs šaulių organizacijos nariai ir kūrėjai. Tadas, vienas iš jos įstatų sudarytojų, dalyvauja kovoje prieš POW ir jos pagrindinės būstinės likvidavimą Kalnų (dabar V. Putvinskio) gatvėje... jau rugpjūtį buvo išrinkta pirmoji Šaulių sąjungos valdyba, kurią sudarė Vladas Putvinskis, Matas Šalčius, Tadas Ivanauskas, Mykolas Mikelkevičius, Vladas Stašinskas. Rugsėjo mėnesį organizacijos įstatus patvirtina Vyriausiasis kariuomenės vadas, krašto apsaugos ministras, tad Šaulių sąjunga pradeda egzistuoti kaip savarankiška sukarinta organizacija, kuriai teks spręsti daug sudėtingų valstybės klausimų. Į ją kreipiasi kariuomenės vadovybė, kad šauliai padėtų apginti Lietuvos nepriklausomybę, nes vien neseniai susikūrusios kariuomenės jėgų neužtenka... Panašias tautines sukarintas organizacijas po 1918 m. buvo įkūrę latviai, estai, suomiai, čekai...“ Kokia sudėtinga padėtis tuo metu buvo susiklosčiusi Lietuvoje, žinome iš Tado Ivanausko prisiminimų (1994, 2010): „Vokiečiams besitraukiant 1918 metais, ėmė kurtis pilsudskinių interventų formuotės. Jas sudarė daugiausia dvarininkai, kurie okupacijos laikais buvo pasitraukę į Lenkiją ir ten išėję karo mokslą. Dabar jie grįžta į savo dvarus raiti, uniformuoti, pilna kovos apranga ir traukia į savo pusę kitus, daugiausia smulkesnius dvarininkus ir vadinamąją „šliachtą“. Žymią paramą jiems teikė kunigai ir klebonai. Klebonijos ir bažnyčios virto agitaciniais punktais, o agitatoriai buvo kunigai, dvarininkų sūnaičiai, vargonininkai, zakristijonai... Katalikybės sąvoka šiame krašte buvo beveik sutapatinama su lenkybės sąvoka, o lenkų stipriausias elementas buvo dvasininkai... Poniškos formuotės skelbėsi katalikybės gynėjais ir žydų, lietuvių ir baltarusių priešais... prasidėjo represijos prieš viską, kas nebuvo nacionalistiškai lenkiška, visų pirma prieš lietuvius ir žydus.

Dvi svarbiausios pilsudskininkų formuotės veikė Lietuvos pietuose; tai buvo „Strzelcy Nadniemeńscy“ ir „Jazda Tatarska“. Antrasis šių dalinių, kažkodėl taip pasivadinęs, buvo raiteliai... „Jazda Tatarska“ pasižymėjo ypatingu plėšikiškumu ir žiaurumu; ji užpuldavo miestelius, darydavo žydų pogromus, plėšdavo lietuviškus kaimus, bet draugiškai elgėsi su dvarininkais ir „okolicomis“ (t. y. šlėktų gyvenamais kaimais)...

Tų metų rudenį aš ir mano žmona Honorata Ivanauskienė nutarėme įkurti lietuvišką mokyklą Musteikos kaime. Mano žmona turėjo jau geroką mokytojos stažą, o aš, nors ir nebuvau mokytojas, vis dėlto pagal savo profesiją su mokyklomis turėjau artimų ryšių. Pas mus buvo prisirinkę gerokai vadovėlių ir šiaip vaikų literatūros, o aš, be to, turėjau daugybę mokslo priemonių, atsivežtų iš mano mokslo priemonių dirbtuvės Petrapilyje. Todėl 1918 m. rudenį, į du vežimus susikrovę šią visą mantą, nukeliavome į Gudų girią, net nežinodami, kur gausime butą. Tačiau dėl buto vargti neteko, nes jau kitą dieną vietinis valstietis Jonas Miškinis pasiūlė pusę savo namo mokyklai... Namas buvo pačiame kaimo viduryje, prie Musteikos upės kranto, patogioje vietoje vaikams susirinkti. Mokinių atsirado greit, ir jų skaičius ėmė didėti kasdien, taigi netrukus mūsų „klasė“ buvo pilna. Tuojau pritrūkome

22

Mečislovas Žalakevičius

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO FENOMENAS

vadovėlių, sąsiuvinių ir kitų reikmenų; trūkstamų dalykų parūpinti man pačiam teko vykti į Vilnių pėsčiam, nes kitokio susisiekimo tuo metu nebuvo...

1919 m. balandžio 24 dieną, sekmadienį, man su žmona nesant namie, mūsų mokyklą užpuolė „Jazda Tatarska“ raitelių dalinys. Mokykla buvo apsupta, nuodugniai iškrėsta, sunaikintos visos knygos, mokslo priemonės, išmėtyti ir sugadinti mano rinkiniai, išplėšta mūsų asmeninė manta.

Manęs buvo ypatingai ieškota, bet pagaliau pasitenkinta įkaitu – šeimininko sūnumi, kuris buvo nugabentas į Marcinkonis. Kitą dieną slaptas pasiuntinys pranešė, kad man duotas terminas vėliausiai iki 10 val. vakaro prisistatyti į „Jazda Tatarska“ štabą, priešingu atveju įkaitas bus sušaudytas. Buvo tik 6 valanda vakaro, tai nutariau Marcinkonyse laukti paskutinės minutės. Bet štai apie 8 valandą, dideliam mūsų džiaugsmui, pasprukęs iš pilsudskininkų štabo, pasirodė įkaitas – mūsų šeimininko sūnus.

Dabar mes turėjome bėgti iš Marcinkonių, kuriuose buvo pilna pilsudskininkų. Mums ypač kėlė rūpestį, kaip pereiti į kitą pusę geležinkelio, kuris buvo kareivių saugomas. Apie 3 valandą ryto prisiartinome prie geležinkelio, šliaužte peršliaužėme bėgius ir pasislėpėme miške. Tą pačią dieną sugrįžome į Musteiką namo; iš čia pilsudskininkai buvo jau išsidanginę. Taip baigėsi mūsų mokslo metai Musteikoje...“ Ivanauskams pasisekė, juos lydėjo apvaizdos malonė. O juk pavojus jų gyvybei buvo realus – šie lenkų būriai lietuvius negailestingai žudė... Vilniaus universiteto profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė savo prisiminimų knygoje „Tiesa skins kelią sau“ (2008) liudydama rašo: „Savo tėviškėje, prie pat Marijampolės prieinančioje sodyboje, buvo pašarvotas jaunas mokytojas Černius. Buvau jo šermenyse. Prasiveržusio į Lazdijus lenkų būrio kariai įsibrovė į mokyklą, pasiteiravo, kur mokytojas.

Tas stovėjo prieš juos ir pasakė, kad jis yra mokytojas. Į jį, beginklį, tuoj pat buvo paleistas šūvis. Specialiai medžiojo besikuriančios Lietuvos švietėjus. Smūgiai buvo nukreipti prieš lietuviškąją mokyklą, prieš mokytojus, ne tik prieš karį. Tokių užpuolimų būta ne vieno. Galiu priminti ir lenkų įvykdytą Musteikos kaimo mokyklos užpuolimą, aprašytą T. Ivanausko („Aš apsisprendžiu“. Vilnius, „Vyturys“, 1994)...“ Tačiau besikuriančią Lietuvos valstybę lydėjo sėkmė, susikūrė parlamentinė, demokratinė Lietuva, kuri, praradusi Vilniaus kraštą, Vilniaus universitetą, turėjo viską pradėti iš naujo – sukurti visus valstybei būtinus valdymo organus, tarnybas, ūkio, švietimo, mokslo, kultūros institucijas ir įstaigas. Šiame atkurtos Lietuvos valstybės kūrimo ir stiprinimo darbe yra didžiulis Tado Ivanausko vaidmuo ir nuopelnai, atlikti jo darbai, institucijų, įstaigų, visuomeninių organizacijų, daugybės mokslo šakų pagrindų kūrimas ir vadovavimas joms. Tai geriausiai liudija Lietuvos istorikų pripažinti svarbiausi visų laikų Lietuvos istorijos įvykiai, tarp kurių yra keletas, priskiriamų tiesiogiai Tado Ivanausko ir jo bendraminčių nuopelnams: Nepriklausomybės kovos; Aukštųjų kursų – pirmosios Nepriklausomos Lietuvos aukštosios mokyklos įkūrimas 1920.01.27 d.; Lietuvos universiteto įkūrimas 1922.02.16 d.; Lietuvos mokslų akademijos įkūrimas 1941.01.16 d.

Vos atkūrusi savo valstybę, po sėkmingų dviejų dešimtmečių gyvavimo, Lietuva vėl buvo okupuota – šį kartą Sovietų Sąjungos. Profesorė M. Natkevičaitė-Ivanauskienė (2008) prisimena: „1940 m. paskutinį kartą dalyvavau studentų biologų tradiciniame medžių sodinimo renginyje. Visoje Lietuvoje nuo 1923 m. visokio lygio mokyklose jis buvo organizuojamas. Dalyvavo šiose medžių sodinimo šventėse ir šiaip jaunimas, bet ypač aktyviai ir organizuotai – moksleivija... Medelių sodinimas buvo labai gerai organizuotas darbas. Kauną jau ėmė juosti ištisi per tas šventes sodinti miškeliai – Patrimpo miškelis prie Eigulių, Mildos giraitė ties Marva ir daug kitų bevardžių – Pažaislyje, Panemunėje, Šančiuose, Vilijampolėje, Aleksote. Biologų sodinti ąžuolynėliai su eglėmis išaugo Nemuno krantuose prie Kamšos miško...“

Pirma dalis. Gyvento laikmečio istorinis kontekstas ir aplinka

23

1940 m. birželio 15 d. popietę į Lietuvą įžengė 150 tūkstančių Sovietų Sąjungos karių. Vilniaus universiteto profesorė Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė knygoje „Tiesa skins kelią sau“ (2008) prisimena šį laikmetį, aprašo ir tų pačių metų vasarą: „Su būdingu žydų tautai temperamentingumu viešai reiškiamas žydų jaunimo džiūgavimas ir tikrai natūralus, savanoriškas jo aktyvumas, sveikinant miestuose ir miesteliuose atžygiuojančią Raudonąją armiją, įkyrūs bandymai atitinkamai paveikti ir lietuvišką visuomenę tikrai skaudino ir rėžė akį... Žmones varė į kalėjimus, žmonės dingdavo, prapuldavo. Žmones dresavo, prievartavo, varinėjo kaip avių bandą į įvairias eisenas, susirinkimus. Vaikus vertė niekinti, mindžioti tai, ką iki šiol buvo pratinami mylėti ir gerbti. Vertė koneveikti vadovėlius. Įsakė plėšti lapus arba užklijuoti, kad nesimatytų, Lietuvos himną, Dievo vardą, kur tik jis bepaminėtas būtų – liaudies pasakėlėje ar patarlėje... didysis smurtas užgriuvo... Gatvių vaikštynėmis pakeitė ramias darbo valandas. Erzeliu, klegesiu, tomis be perstojo per radiją žvanginamomis naujomis dainomis – „Katiuša“, „Jeigu karas rytoj“, „Joja, joja Timošenka“, „Trys tankistai“ ir kitomis užtvindė poilsio valandas... Įžengė piktadarybė, visų gražiausių žmonijos siekių vardais besidangstydama... Dabar gatvę užtvindydavo tikras šurmulys. Iš kur tas džiugus būriavimasis, vaikštynės, netgi padūkę šokiai (tikra „pliaska“) gatvėse? Greit patyriau iš kur. Norėjau pereiti į kitą Laisvės alėjos pusę... atsidūrusi gatvės viduryje, staiga pamačiau, kaip nedidelis būrelis rankomis susikibusių jaunuolių, daugiausia žydų tautybės, ėmė mikliai tempti praeivius į savąjį skriejantį ratelį. Ir mane čiupo už rankos toks pilietis. Per jėgą išsiveržiau... Aš atsimenu ir tą „šaunų“ šokėją, kuris mėgino tada mane įtraukti į ratelį [M. Ž.: įsidėmėjo jį, nes buvo šlubas]. Iki pat pastarojo meto dažnai matydavau jį Vilniuje, einantį į Antakalnio gatvėje esančią spec. polikliniką... [M. Ž.: Lietuvai atgavus nepriklausomybę – jau per atskirą išrinktiesiems skirtą įėjimą, virš kurio puikavosi užrašas „Aviacijos medicinos centras“. Už šių durų buvo atskira registratūra „lygesniems už lygius“...] Tos 1940 m. birželio 15–16 nakties tylą raižė dundinamų kelių garsas, o žemę gimtąją drebino atriedanti priespaudos galia... Ir atėjo kariai niūriai pilkomis uniformomis. Vis ėjo, ėjo... Neužteko kareivinių ar nepanoro jų. Peržengė namų slenksčius.

Tvindė namus... Paskui kariškius atsekė jų šeimos, įvairūs „specialistai“, pasišovę padėti... Jie tuštino krautuves, atviresnieji stebėjosi mūsų mažo krašto turtingumu, vadino „Mažąja Amerika“... butai virto bendrabučiais...“ Sovietų Sąjungai okupavus šalį, buvo įvykdytas komunistinis perversmas, valdžia užgrobta, institucijos paleistos arba jų veikla uždrausta. Visose srityse šalis buvo sovietinama. Prasidėjo iškiliausių Lietuvos piliečių suėmimai, žudynės, įkalinimai ir trėmimai į Sibiro gulagus. Į tremiamųjų asmenų sąrašus planuota įtraukti trečdalį milijono Lietuvos piliečių. Suklastoti rinkimai, paskelbtas Lietuvos įstojimas į Sovietų Sąjungos sudėtį. Trėmimų planas nebuvo iki galo įgyvendintas, nes neilgai trukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, sovietų okupaciją pakeitė hitlerinė. Mokslinis tiriamasis darbas sustojo, universitetai buvo uždaryti arba dirbo su studentais nelegaliai. Profesorė matė ir karo pabaigos baisybes – 1944 metais prieš lietuvius nukreiptas lenkų akcijas Vilniaus krašte, kai „Bevaldystės laikotarpiu, traukiantis vokiečiams ir dar neužėjus reguliariai tarybinei armijai, [M. Ž.: lenkai] užsiėmė lietuvių civilių gyventojų medžiokle ir žudymu Vilniaus krašte...“ (Daugiau informacijos apie „Armijos krajovos“ vykdytus nusikaltimus Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje galima rasti Artūro Andriušaičio išverstoje iš lenkų kalbos knygoje „Egzekutorius. Armijos krajovos žudiko išpažintis“ (Dąmbski S., 2012)).

Apie šį laikotarpį N. Likevičienė „Biografijos bruožuose“ ir E. Vanagienė knygoje „Tadas Ivanauskas, gyvenimas ir veikla“ (1976) rašo taip: „Atgydavo profesorius, atėjęs į savo katedrą, tarp studentų, kolegų – savo buvusių mokinių. Porą metų dėstė miškininkams, kai į Vilniaus universitetą persikėlė iš Dotnuvos Miškų mokslų fakultetas. 1943 metais profesorių pakvietė skaityti paskaitų

24

Mečislovas Žalakevičius

AKADEMIKO TADO IVANAUSKO FENOMENAS

Mečislovas Žalakevičius

Akademiko Tado Ivanausko fenomenas

1 knyga: Gyvenimas ir veikla Rankraščio lietuvių kalbos redaktorė Irena Žalakevičienė Korektorė Sandra Cvilikaitė Dizainerė maketuotoja Rasa Švobaitė 2021 11 15. Tiražas 500 egz. Užsakymo Nr. K21-053 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt