Parama demokratijai ir piliečių dalyvavimas Lietuvoje by Vytautas Magnus University

ISBN 978-9955-12-942-4 (spausdintas) ISBN 978-9955-12-941-7 (elektroninis)

Jūratė Imbrasaitė

Parama demokratijai ir PiLieČiŲ daLYVaVimaS LietUVoje

Jūratė Imbrasaitė

Parama demokratijai

ir PiLieČiŲ daLYVaVimaS

LietUVoje

Jūratė Imbrasaitė

Parama demokratijai ir PILIEČIŲ DALYVAVIMAS LIETUVOJE

Kaunas, 2013

UDK 316.3(474.5) Im29

Recenzentai Doc. dr. Eglė Butkevičienė, Kauno technologijos universitetas Dr. Vaidas Morkevičius, Kauno technologijos universitetas Doc. dr. Rūta Žiliukaitė, Vilniaus universitetas

Knygos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-5-45/2012). Monografijoje analizuojami duomenys, gauti įgyvendinant projektą „Valdžios institucijų suvokimas ir politiniai veiksmai: parama demokratijai ar masinis protestas?“ (sutarties Nr. SIN-12/2010), vykdytą pagal nacionalinę mokslo programą „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“, ir projektą „Parama demokratijai ir politinis dalyvavimas Lietuvoje 2011 m.“ (sutarties Nr. MIP-020/2011), kuriuos finansavo Lietuvos mokslo taryba.

Monografiją apsvarstė ir rekomendavo išleisti Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto taryba (2013 m. spalio 28 d., protokolo Nr. 21).

ISBN 978-9955-12-941-7 internetinis ISBN 978-9955-12-942-4 spausdintas

Turinys Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

1. Piliečių tipai Lietuvoje: parama demokratijai ir politinis dalyvavimas . . 8 1.1. Paramos demokratijai samprata. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8 1.2. Politinio dalyvavimo samprata ir formos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18 1.3. Piliečių tipai: parama demokratijai ir politinis dalyvavimas. . . . . . . . . . . . . . . . 31 1.4. Komunistinė sistema ir piliečių vertinimai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42 1.5. Piliečių demokratijos samprata ir demokratijos vertinimai. . . . . . . . . . . . . . . . . 64 1.6. Piliečių pasitikėjimas nacionalinės ir vietinės valdžios institucijomis. . . . . . . . . . . . 85 2. POLITINIŲ ŽINIŲ ŠALTINIAI IR JŲ POVEIKIS paramai DEMOKRATIJAI bei POLITINIAM DALYVAVIMUI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2.1. Informacijos apie nacionalinės ir vietinės valdžios institucijų veiklą šaltiniai . . . . . . . . 2.2. Faktinės politikos ir institucinių žinių lygis pagal piliečių tipus. . . . . . . . . . . . . . 2.3. Informacijos apie nacionalinės ir vietinės valdžios institucijų veiklą šaltiniai . . . . . . . . 2.4. Žiniasklaidos poveikis paramai demokratijai ir politiniam dalyvavimui. . . . . . . . . . . 2.5. Piliečių nuomonė apie visuomenės informavimo priemonių turinį. . . . . . . . . . . . . 3. PARAMA DEMOKRATIJAI IR POLITINIS DALYVAVIMAS SOCIOEKONOMINĖS TRANSFORMACIJOS LAIKOTARPIU . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3.1. Ekonominių reformų įtaka demokratijos konsolidavimui pokomunistinėse šalyse. . . . . . 3.2. Nelygybės įtaka paramai demokratijai ir politiniam dalyvavimui . . . . . . . . . . . . . 3.3. Procedūrinio teisingumo pažeidimų poveikis demokratijai . . . . . . . . . . . . . . . . 3.4. Piliečių nuomonė apie korupciją viešajame sektoriuje. . . . . . . . . . . . . . . . . . 3.5. Vertybių įtaka paramai demokratijai ir politiniam dalyvavimui: tradicinis aktyvus ar postmodernus pilietis?. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

107 107 110 123 126 143 157 157 171 176 182 192

IŠVADOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 205 Summary . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 217 LITERATŪRA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 231 PRIEDAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 245

Įvadas

Užsienyje atlikta daug lyginamųjų studijų pagal įvairiose šalyse atliktų reprezentatyvių apklausų duomenis, siejančių paramą demokratijai su politiniu stabilumu (Powell, 1985; Seligson, Carrion, 2002) arba politiniais veiksmais (Barnes, Kaase ir kt., 1979; Dalton, 1990, 1996, 2001; Mishler, Rose, 2001). Dauguma mokslininkų laikosi požiūrio, kad per ilgesnį laikotarpį pasitenkinimas politinės sistemos veikimu sukuria geranoriškumo rezervą arba aukšto lygio bendrąją paramą demokratijai, kuri užtikrina demokratinių režimų išlikimą krizių metu (Easton, 1965, 1975; Finkel, Muller, Seligson, 1989; Inglehart, 1988; Lipset, 1959; Norris, 1999; Seligson, Muller, 1987). Kita vertus, globalizacija ir individualizacija sąlygoja kasdienio gyvenimo neapibrėžtumą ir netikrumą, dėl to valdžios institucijos imamos neigiamai vertinti ir atsiranda stipraus lyderio poreikis (Barisione, 2009; Bluhdorn, 2006). Nepaisant „institucionalistų“ kritikos, šiuolaikinės studijos pateikia daugybę įrodymų, kad kultūriniai paaiškinimai, suvokiant protesto elgesį poindustrinėse visuomenėse, yra validūs (Dalton, 2001; Norris, 1999; Klingemann, 1999; Inglehart, 1997; Jennings, 1990). Tačiau siekiant suvokti valdžios institucijų vertinimus ir protesto veiksmus naujose demokratijose, kultūrines prielaidas reikia iš naujo apibrėžti (Inglehart, Walzer, 2003; Norris, 1999). P. Norriso (1999) teigimu, naujose demokratijose nepasitenkinimas valdžios institucijų veikimu dėl paplitusios korupcijos, valstybės pareigūnų naudojimosi savo galia ir kitos nuomonės netoleravimo gali būti laikomas sveika reakcija. Tačiau W. Mishlerio ir R. Rose’o (1997) manymu, naujose demokratijose nepakankamas pasitikėjimas valdžios institucijomis leidžia prognozuoti pilietinės visuomenės deintegraciją, perdėtas pasitikėjimas kenkia demokratijai, nes skatina politinę apatiją, mažina budrumą ir valdžios institucijų kontrolę. Naujai demokratijai reikia ne tik pasitikėjimo, bet ir aktyvių, sveikai skeptiškų valdžios institucijų atžvilgiu piliečių, kurie, esant poreikiui, gali liautis pasitikėti valdžios institucijomis ir imtis valdžios institucijų kontrolės arba dėti pastangas pakeisti esamas institucijas (Mishler, Rose, 1997; Pappas, 2008; Rohrschneider, 2010). Piliečių dalyvavimas pokomunistinių šalių valdymo procese yra kompleksinis reiškinys, kuriam įtaką daro įvairūs veiksniai, palyginti su išsivysčiusiomis demokratijomis (Mishler, Rose, 1998; Rueschemeyer, Wittrock, 1998; Inglehart, Catterberg, 2002; Howard, 2003; Inglehart, Welzel, 2005). Daugiausiai sociologų ir politologų dėmesio kol kas sulaukė Lietuvos piliečių politinių partijų prioritetai ir dalyvavimas nacionaliniuose bei vietiniuose rinkimuose (Degutis, 2001, 2002; Gaidys, 1998, 2000; Krupavičius, 1998; Lukošaitis, 2000; Šumskas, 2003), protesto veiksmai (Rekašius, 2001, 2004; Valionis, 2001). Minėtose elgesio rinkimų metu studijose labiausiai susitelkiama ties politinių partijų 4)

prioritetų studijomis ir tik užsimenama apie požiūrius į valdžios institucijas bei piliečių aktyvumą. Keletas studijų yra parašyta apie pilietinės visuomenės formavimąsi, struktūrą, kontekstą, iš dalies analizuojant ir Lietuvos gyventojų požiūrį į valdžios institucijas bei pilietinį aktyvumą (Degutis, 1995, 2004; Beresnevičiūtė, 2006; Matonytė, 2002; Palidauskaitė, 1997; Ramonaitė, 2006; Šaulauskas, 2000; Žiliukaitė, 2005, 2006). Išsamiausiai Lietuvos pilietinės visuomenės būklė nagrinėjama kolektyvinėje R. Žiliukaitės, A. Ramonaitės, L. Nevinskaitės, V. Beresnevičiūtės, I. Vonogradnaitės monografijoje „Neatrasta galia“, A. Ramonaitės monografijoje „Posovietinės Lietuvos politinė anatomija“ (2006), J. Kavaliauskaitės ir A. Ramonaitės (red.) „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ (2011). Demokratinė santvarka gana trapi, jeigu remiasi tik formaliomis demokratijos institucijomis. Demokratijos išlikimas ir veiksmingas funkcionavimas priklauso nuo piliečių noro pripažinti demokratijos taisykles ir palaikymo (Barber, 1984; Pateman, 1970). Parama valdžios institucijoms ir piliečių dalyvavimas valstybės valdymo procese – esminė demokratijos funkcionavimo ir stabilumo užtikrinimo sąlyga. Piliečių parama legitimuoja valdžios institucijas, o aktyvus dalyvavimas demokratiniame valdymo procese užtikrina piliečių interesų, prioritetų ir poreikių atstovavimo lygybę (Almond, Verba, 1963; Barnes, Kaase ir kt., 1979; Verba, Schlozman, Brady, 1995). Piliečiai gali pasirinkti įvairius būdus, kaip paveikti politinį procesą, bet ne visi jie lygiaverčiai demokratinės santvarkos konsolidacijos aspektu. Konvenciniai dalyvavimo būdai (balsavimas, kontaktavimas, rinkimų veikla, darbas politinėse partijose ir organizacijose) – stabilios demokratinės santvarkos prielaida (Conway, 1991; Parry, Moyser, 1992; Rosenstone, Hansen, 1993). Kita vertus, kai kurie autoriai (Inglehart, 1977, 1990, 1997, 2003; Dalton, 1990, 1996, 2001; Norris, 1999, 2002) teigia, kad protesto veiksmai yra piliečių saviraiškos dalis ir demokratijos stabilumui pavojaus nekelia. Nusivylimas valdžios institucijomis, neigiamas jų vertinimas gali sąlygoti įvairias piliečių prisitaikymo prie politinės aplinkos strategijas: dalis piliečių gali visiškai nustoti domėtis valdžios institucijų darbu ir nedalyvauti politiniame gyvenime, kita dalis – imtis radikalių protesto veiksmų (Barnes, 1979; Merton, 1961). Nusivylimas valdžios institucijų darbu gali būti reiškiamas konvencinio politinio dalyvavimo formomis (rinkimų metu balsuojant už populistines partijas) arba nekonvencinėmis dalyvavimo formomis (radikaliais protesto veiksmais). Radikalūs protesto veiksmai yra disfunkciniai demokratinių institucijų veiklos atžvilgiu. Šioje monografijoje, besiremiančioje rezultatais, gautais įgyvendinant projektą „Valdžios institucijų suvokimas ir politiniai veiksmai: parama demokratijai ar masinis protestas?“ (sutarties Nr. SIN-12/2010), kuris vykdytas pagal nacionalinę mokslo programą „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“, ir projektą „Parama demokratijai ir politinis dalyvavimas Lietuvoje 2011 m. (sutarties Nr. MIP-020/2011), kuriuos finansavo Lietuvos mokslo taryba, tęsiami Lietuvoje jau atlikti tyrimai ir įjungiamos naujos temos bei aspektai.

Įvadas

Monografijoje analizuojami keturių reprezentatyvių Lietuvos gyventojų apklausų ir pusiau struktūruotų interviu duomenys1. Pusiau struktūruoti interviu buvo imami Vilniaus, Alytaus, Marijampolės, Klaipėdos, Tauragės, Panevėžio ir Utenos apskrityse. Klausimai buvo sudaryti iš tokių blokų: 1) pasitenkinimas gyvenimu Lietuvoje; 2) demokratijos samprata ir demokratijos Lietuvoje vertinimai; 3) ekonomikos Lietuvoje vertinimai; 4) pasitikėjimas valdžios institucijomis; 5) požiūriai į dalyvavimą politinėse partijose ir nevyriausybinėse organizacijose; 6) komunistinės sistemos vertinimai. Kiti 40 pusiau struktūruotų interviu buvo imami 2011 m. lapkričio 15 d.–2012 m. balandžio 30 d. Marijampolės, Kauno ir Panevėžio apskrityse. Šioje monografijoje tyrinėjamas demokratijos funkcionavimas Lietuvoje, apsiribojus paramos demokratijai ir politinio dalyvavimo ryšiu. Analizuojamas paramos demokratijai ir kasdienės politinės veiklos santykis tam tikrose piliečių grupėse, atsižvelgiant į politinio elgesio tendencijas kitose šalyse. Naudojant kiekybinių ir kokybinių metodų trianguliaciją (reprezentatyvių apklausų duomenų analizę, pusiau struktūruotų interviu turinio analizę), siekiama išsiaiškinti struktūrinius ir individualius veiksnius, darančius poveikį paramai demokratijai ir piliečių dalyvavimui Lietuvoje. Atlikto tyrimo ypatumas – lyginamoji piliečių grupių analizė. Remiantis stabilios demokratijos teorijomis, buvo analitiškai išskirti kriterijai (parama demokratijai ir dalyvavimas politiniuose veiksmuose), pagal kuriuos, taikant statistinės analizės metodus apklausos duomenims, Lietuvos piliečiai buvo suskirstyti į grupes (nepasitikinčius aktyvius, nepasitikinčius pesimistus, nepasitikinčius santūrius ir pasitikinčius optimistus). Analitiškai gauti aktyvaus tradicinio piliečio bei aktyvaus stebinčio ir kontroliuojančio piliečio tipai laikomi idealiu modeliu arba heuristine priemone, lyginant empiriškai nustatytas piliečių grupes, t. y. nustatant ir analizuojant statistiškai reikšmingus piliečių grupių skirtumus. Analizuojant pusiau struktūruotų interviu duomenis, siekiama išsiaiškinti tam tikrų piliečių grupių Lietuvos valdžios institucijų vertinimus, supratimą ir mąstymo apie jas būdus. Pusiau struktūruotų interviu duomenys papildo ir pagilina apklausos duomenų analizę bei įgalina pateikti išsamesnes rekomendacijas. Pirmajame monografijos skyriuje gilinamasi į paramos demokratijai ir piliečių 1999 m. gegužės 10–30 d. Sonderntornso universiteto koledžo (Švedija) užsakymu Socialinės informacijos centras atliko keturių pakopų stratifikuotą Lietuvos gyventojų apklausą, kurioje dalyvavo 1 103 respondentai. 2001 m. gegužės 10–30 d. Soderntornso universiteto koledžo (Švedija) užsakymu tas pats Socialinės informacijos centras atliko dar vieną daugiapakopę stratifikuotą Lietuvos gyventojų apklausą, kurioje dalyvavo 1 131 respondentas. 2006 m. birželio 5–8 d. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko keturių pakopų stratifikuotą Lietuvos gyventojų apklausą, kurioje dalyvavo 1 050 respondentų. 2010 m. lapkričio 27–gruodžio 14 d., vykdydamas tyrimą „Valdžios institucijų suvokimas ir politiniai veiksmai Lietuvoje 2010 m.: parama demokratijai ar masinis protestas?“, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. SIN-12/2010), Socialinių tyrimų centras (SIC) atliko reprezentatyvią visų Lietuvos gyventojų apklausą, kurioje dalyvavo 1 046 respondentai, atrinkti naudojant daugiapakopę atsitiktinę atranką. Pusiau struktūruotų interviu duomenų analizė – atlikta 80 pusiau struktūruotų interviu analizė. 40 interviu buvo imami 2011 m. rugpjūčio 1–spalio 30 d., vykdant projektą „Parama demokratijai ir politinis dalyvavimas Lietuvoje 2011 m.“, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. MIP-020/2011). 1

dalyvavimo vaidmenį demokratiniame valdymo procese, atskleidžiami paramos demokratijai ir politinio dalyvavimo sampratos konceptualizavimo normatyviniai ir operacionalizavimo sunkumai, pristatoma plati ir siaura politinio dalyvavimo samprata, apibūdinamos politinio dalyvavimo formos, išskiriamos jų klasifikavimo dimensijos. Naudojant dviejų žingsnių klasterinę analizę, išskiriami ir apibūdinami keturi piliečių tipai (nepasitikintys aktyvūs, nepasitikintys pesimistai, nepasitikintys santūrūs ir pasitikintys optimistai). Be to, analizuojama piliečių demokratijos samprata ir jos kompleksiškumas bei komunistinės sistemos vertinimai. Antrajame monografijos skyriuje analizuojamas faktinės politikos žinių lygis, informacijos apie nacionalinės ir vietinės valdžios institucijų veiklą šaltiniai, žiniasklaidos poveikis paramai demokratijai ir politiniam dalyvavimui. Taikant įvairias teorines perspektyvas, tiriami įvairių visuomenės informavimo priemonių naudojimo dažnumo, domėjimosi konkrečia tema visuomenės informavimo priemonėse ir pasitikėjimo žiniasklaidos priemonėmis skirtumai išskirtose piliečių grupėse. Trečiajame monografijos skyriuje aiškinamasi, koks yra nelygybės, ekonominių požiūrių ir procedūrinio teisingumo pažeidimų poveikis paramai demokratijai ir politiniam dalyvavimui Lietuvoje, akcentuojama ekonominių veiksnių įtaka paramai demokratijai ir politiniam dalyvavimui. Šioje dalyje aptariami socioekonominės transformacijos ypatumai Rytų ir Vidurio Europoje, pabrėžiamas ekonominės nelygybės didėjimas ir ekonominių nuostatų įtaka paramai demokratijai ir politiniam dalyvavimui. Be to, šioje dalyje posovietinės kaitos problematiką papildo piliečių santykio su valdžios institucijomis ir viešuoju sektoriumi analizė, remiantis kelio priklausomybės (angl. path dependence) ir asmeninio intereso perspektyvomis, taip pat analizuojami tam tikrų piliečių grupių (nepasitinkinčių aktyvių, nepasitikinčių pesimistų, nepasitikinčių santūrių, pasitikinčių optimistų) santykio su viešuoju sektoriumi skirtumai. Galiausiai aptariant pokomunistinės transformacijos problematiką yra analizuojamas vertybių kitimas iš kolektyvinių į individualias ir šios kaitos poveikis paramai demokratijai bei politiniam dalyvavimui Lietuvoje, be to, lyginamos empiriškai nustatytos piliečių grupės su analitiškai išskirtais aktyvaus tradicinio piliečio bei aktyvaus stebinčio ir kontroliuojančio piliečio tipais.

1. Piliečių tipai Lietuvoje: parama demokratijai ir politinis dalyvavimas

1.1. Paramos demokratijai samprata Politinės paramos samprata yra įvairialypė ir ne visai aiški, todėl skirtingoms teorinėms perspektyvoms atstovaujantys autoriai apibrėžia ją skirtingai. Funkcionalizmo atstovai paramą demokratijai analizuoja iš sistemų analizės perspektyvos. Analizuodamas sąveikas, kuriomis vykdomas autoritetinis vertybių paskirstymas visuomenėje, D. Eastonas (1975, 437–444) išskiria „konkrečiąją“ ir „bendrąją“ paramas. Bendroji parama rodo, kad visuomenė palaiko režimą apskritai. Šio tipo politinė parama susijusi su objektu arba tuo, ką tas objektas reprezentuoja, o ne tuo, ką objektas atlieka ar daro, todėl susidaro palankių požiūrių arba geros valios rezervuaras, kuris padeda visuomenės nariams priimti arba toleruoti objekto veiklą, net jeigu jie nepritaria konkrečiai veiklai (Easton, 1975). Bendroji parama yra nuolatinės, emocinės ar morališkai pagrįstos tapatybės forma, o specifinė parama – instrumentinė, kognityvinė ir susijusi su pasitenkinimu, kylančiu iš valdžios institucijų išeigos ir veiklos suvokimo. Anot D. Eastono (1975), parama abstraktiems objektams, tokiems kaip bendruomenė ir režimo principai, yra bendrosios prigimties (ilgalaikė, afektyvi), o parama konkretiems politinės sistemos aspektams, tokiems kaip režimo veikimas, režimo institucijos ir pasitikėjimas politikais, yra konkretaus pobūdžio (trumpalaikė, instrumentinė, kognityvi). D. Eastonas (1975) daro skirtumą tarp paramos objektų ir paramos tipų. Parama objektams jis skirsto į paramą politinei bendruomenei, režimui ir esantiems valdžioje. G. A. Almondas ir S. Verba (1963) teigia, kad daugybė demokratinio valdymo metų palaipsniui sukuria afektyvų bendrosios paramos demokratijos principams rezervuarą. Todėl trumpalaikiai veiksniai (ekonomikos nuosmukis, nedarbas arba gerovės valstybės veikimas) veikia nebent pasitikėjimą esamais politiniais veikėjais, partijomis arba demokratinės sistemos funkcionavimu praktikoje. Tačiau šis nepasitenkinimas netrukdo tapatintis su bendruomene arba remti pagrindinių demokratijos principų. Įdomus pasitikėjimo institucijomis variantas – procedūrinis teisingumas, t. y. pasitikėjimas institucionalizuotomis praktikomis ir procedūromis, pagrįstas tikėjimu – jeigu praktikos ir procedūros bus atliekamos, jų rezultatas bus geriausias (Sztompa, 1999). 8)

1.1. Paramos demokratijai samprata

Daugumos autorių manymu, pasitikėjimas – supaprastinanti strategija, įgalinanti individus prisitaikyti prie kompleksinės socialinės aplinkos ir gauti naudą iš padidėjusių galimybių (Luhmann, 1979; Earle, Cvetkovich, 1995; Sztompka, 1999). Luhmannas (1979) teigia, kad moderniose visuomenėse pasitikėjimas yra labai svarbus socialinis resursas, nes padeda sumažinti socialinio gyvenimo kompleksiškumą ir iš jo kylantį neapibrėžtumą. Modernios visuomenės yra kompleksinės, jose individai daro sprendimus ir veikia neturėdami išsamios informacijos. J.S. Colemanas (1988) apibūdina pasitikėjimą kaip nuomonės, veiksmų, įvykių kontrolės delegavimą kitam asmeniui ar institucijai. Kita vertus, kontrolės delegavimas kitam asmeniui visada yra rizikingas, nes neturėdami visos informacijos apie kitą asmenį privalome juo pasitikėti (Kaina, 2008). P. Sztompka (1999, 25) teigia, kad „pasitikėjimas yra lažybos apie kitų galimus veiksmus ateityje“. Pasitikėjimą sudaro du komponentai: tikėjimas arba specifiniai lūkesčiai apie kito asmens (objekto) elgesį konkrečioje situacijoje ateityje ir asmeninis įsipareigojimas veikti (Sztompka, 1999). Pasitikėjimas siejamas su asmens, deleguojančio kontrolę kitam asmeniui, lūkesčiais, tačiau žmogus bet kada gali būti nuviltas, jeigu kito asmens elgesys neatitiks jo lūkesčių (Kaina, 2008). Be to, lūkesčiai paprastai pateisinami visuomenės normomis arba vertybėmis. Lūkesčiai gali keistis, jeigu kinta normatyvinis jų pamatas. Abstrakčiausi pasitikėjimo objektai yra „visos socialinės sistemos savybės, socialinė tvarka arba režimas“ (Sztompka, 1999, 43). P. Norris (1999) išplėtojo D. Eastono paramos demokratijai sampratą – išskyrė penkis paramos režimui aspektus: paramą politinei bendruomenei, paramą režimo principams, paramą režimo veikimui ir paramą režimo institucijoms. Parama politinei bendruomenei priskiriama „bendrajai paramai“ ir suvokiama kaip pagrindinis emocinis prieraišumas nacionalinės valstybės atžvilgiu. J.J. Linzas ir A. Stepanas (1996, 7) teigia: „be valstybės, negali būti konsoliduoto demokratinio režimo“, bet politinės bendruomenės ribos gali būti siauresnės, pavyzdžiui, regioninė ar vietinė bendruomenė. Parama politinei bendruomenei matuojama nacionalinio pasididžiavimo, nacionalinės tapatybės, vietos, kurioje geriausia gyventi, indikatoriais1 (Norris, 1999; Dalton, 1999). Politinė bendruomenė – kultūrinis dalykas, peržengiantis formalias valdymo struktūras ir apibūdinantis kolektyvinę tapatybę (Klingemann, 1999). Režimą sudaro principai, procesai ir formalios institucijos, kurios palaiko ir apriboja veikėjus, užimančius konkrečias pareigas. Politiniai veikėjai yra pareigūnai, konkrečiu laikotarpiu užimantys valstybinius postus. Pilietis gali turėti emociškai stiprų politinės bendruomenės nario statusą, bet nebūtinai palaikyti konkrečias politinio režimo institucijas ar net konkrečią valstybės teritorinę definiciją. Nepasitenkinimas režimo efektyvumu nebūtinai turi virsti nepasitenkinimu demokratija (Klingemann, 1999). Parama režimo principams tapatinama su parama esminiams demokratijos 1

Politinė bendruomenė: I. Ar didžiuojasi būdamas piliečiu? 1) Labai didžiuojuosi; 2) Greičiausiai didžiuojuosi; 3) Nelabai didžiuojuosi; 4) Visiškai nesididžiuoju; II. Be abejo, mes visi tikimės, kad karo daugiau nebus, bet jei jis kiltų, ar Jūs eitumėte ginti savo šalies? 1) Taip; 2) Ne; 3) Nežinau. (World Values Survey: http://www.worldvaluessurvey.org)

10)

1. Piliečių tipai Lietuvoje: parama demokratijai ir politinis dalyvavimas

principams – žmogaus teisių vertinimu, demokratijos kaip geriausios valdymo formos vertinimais2 (Norris, 1999; Dalton, 1999). Parama režimo veikimui siejama su realaus demokratijos veikimo vertinimais, faktiniu demokratijos principų realizavimu šalyje (Norris, 1999; Dalton, 1999). Parama režimo institucijoms dažniausiai siejama su parlamento, vykdomosios valdžios, viešojo sektoriaus veiklos vertinimais (Norris, 1999, Dalton, 1999; Kumlin, 2004, Ramonaitė, 2007). Politinės paramos dimensijos pateiktos 1 pav.

Politinė bendruomenė Bendroji parama Režimo principai Režimo veikimas Režimo institucijos Režimo veikėjai Konkrečioji parama

Bendroji parama

Konkrečioji parama

1 pav. Politinės paramos dimensijos Šaltinis: P. Norris, 1999, p. 9.

Remdamasis G. A. Almondo ir S. Verbos darbais, R. J. Daltonas (1999) pabrėžia, kad svarbu išskirti afektyvius ir vertybinius tikėjimus, kurie atitinka bendrąją ir specifinę paramas. Piliečiai privalo palaikyti demokratinę politinę sistemą, kad ji būtų gyvybinga. Kadangi trumpalaikis nepasitenkinimas neturi poveikio bendrajai režimo paramai, kai viena ar kita vyriausybė neatitinka visų piliečių lūkesčių, demokratija išlieka stabili. Nepasitenkinimas politiniais autoritetais turi ribotas sistemines pasekmes, nes paprastai per rinkimus apsiribojama naujų lyderių išrinkimu (Dalton, 1999). Kai piliečių nepasitenkinimo objektas yra bendresnės prigimties (režimo veikimas arba bendras prieraišumas prie politinės bendruomenės), politinės pasekmės gali padidėti (Dalton, 1999). Mažėjanti parama politiniam procesui gali išprovokuoti iššūkius konstitucinei santvarkai (Dalton, 1999). W. Mishlerio ir R. Rose (1999) manymu, naujose demokratijose parama režimui nėra savaime suprantamas dalykas. Dauguma vyresnių piliečių pokomunistinėse šalyse turi gyvenimo dviejuose (autoritaritariniame ir demokratijoje), arba net trijuose, skirtinguose režimuose patirties. Kadangi analizuoti paramą demokratijai pokomunistinėse šalyse – visiškai skirtingas dalykas, negu tradicinėse demokratijose, W. Mishleris ir R. Rose (1999, 82) nurodo, kad naujose demokratijose paramą 2

Demokratija kaip ideali valdymo forma: Kuri valdymo forma geriausia? 1) lyderis, kuris negaišta laiko rinkimams; 2) ekspertai; 3) armija (Klingemann, 1999). Išvardysiu kai ką, ką žmonės paprastai galvoja apie demokratinę sistemą: 1) demokratijoje ekonomika vystosi blogai; 2) demokratijoje sunku priimti sprendimus ir yra daug rietenų; 3) demokratija nėra efektyvi palaikant tvarką (Klingemann, 1999).

1.1. Paramos demokratijai samprata

(11

demokratijai geriausiai matuoti klausimais, kuriuose prašoma įvertinti ankstesnį ir dabartinį režimus bei režimą ateityje3. Klausimai apie skirtingus režimus – ankstesnį ir dabartinį – leidžia išvengti painiavos, kuri atsirastų, jeigu būtų prašoma įvertinti, ar piliečiai patenkinti naujos demokratijos veikimu (Mishler, Rose, 1999). W. Mishlerio ir R. Rose (1999) nuomone, pastarieji trys klausimai sujungia idealų ir realų šalies valdymo sistemos vertinimo kriterijus ir suteikia informacijos, kaip žmonės vertina demokratiją, lygindami su kitomis galimomis režimo alternatyvomis. Kita vertus, dauguma autorių mano, kad kintamasis „pasitenkinimas demokratija“ nėra tobulas paramos režimui matas, nes iš tikrųjų matuoja „režimo veikimą“ (Dalton, 2004; Norris, 1999). Pasitenkinimas demokratija negali būti laikomas paramos demokratijos principams rodikliu, nes realiai matuoja paramą demokratiniam režimui praktikoje4 (Linde, Ekman, 2003). Pasitenkinimo demokratija vertinimai, jų didėjimas, mažėjimas arba pastovumas yra savaime naudinga informacija apie konkrečiose šalyse vykstančius politinius procesus (Klingemann, 1999). Senųjų demokratijų piliečiai dažnai būnanepatenkinti, kaip demokratija veikia jų šalyse, bet nėra linkę keisti vienos sistemos kita, nes mano, kad demokratija – geriausias valdymo būdas. „Nepatenkinti demokratai“ (angl. dissatisfied democrats) yra etiketė, taikoma apibūdinti žmonėms, kurie palaiko demokratiją kaip valdymo formą, bet yra nepatenkinti faktiniu demokratinio režimo veikimu savo šalyje (Klingemann, 1999). „Nepatenkinti demokratai gali būti laikomi ne grėsme demokratijai, o demokratinių procesų reformatoriais bei tobulintojais“ (Klingemann, 1999, 52). H-D. Klingemanas (1999) dar sako, kad nėra skirtumo tarp „nepatenkintų demokratų“ šalyse, turinčiose demokratijos tradiciją, ir naujose demokratijose. Šalys, kuriose egzistuoja skirtumas tarp moralinių demokratijos vertinimų ir instrumentinių režimo vertinimų, pasižymi žemesniu paramos politinei bendruomenei lygiu. Todėl galima teigti, kad egzistuoja platesnės tapatybės erozija, kuri gali būti susijusi su moralinių aspiracijų, arba lūkesčių, ir režimo veikimo neatitikties laipsniu, susijusiu su skirtumu tarp „patriotizmo“ ir „nacionalizmo“ (Klingemann, 1999). „Geras demokratijos veikimas negali būti atsietas nuo paramos demokratijai kaip abstrakčiai valdymo formai, t. y. demokratinio režimo efektyvumas neatsiejamas nuo [režimo] legitimumo“ (Klingemann, 1999, 52). W. Mishleris R. Rose (1999) nurodo, kad demokratijos tradicijas turinčiose šalyse paramos demokratiniam režimui paprastai išmokstama nesąmoningai vaikystės socializacijos laikotarpiu. Augdami piliečiai įgyja tikėjimą, kad demokratija – geriausia iš visų valdymo formų ir kad kita valdymo forma jų šalyje paprasčiausiai neįmanoma. Tačiau net ir demokratijos tradiciją turinčiose šalyse dauguma piliečių nedaug žino apie demokratijos principus ir idealus (Misler, Rose, 2001). Naujų demokratijų piliečiai turi mažai gyvenimo demokratijoje patirties ir komunistiniu laikotarpiu įgijo 3

Kur, Jūsų manymu, yra: a) buvusi komunistinė sistema; b) dabartinė šalies valdymo sistema su laisvais rinkimais ir dauguma partijų; c) mūsų valdymo sistema po 5 metų?“( min =-100; max =100) Pasitenkinimas demokratija paprastai operacionalizuojamas klausimu: „Ar Jūs patenkintas, kaip demokratija veikia Jūsų šalyje? (min=0, max=10); Europos vertybių tyrimas (European Values Survey).

12)

1. Piliečių tipai Lietuvoje: parama demokratijai ir politinis dalyvavimas

iškreiptą demokratijos supratimą. W. Mishleris irR. Rose (2001) daro skirtumą tarp idealistinės ir realios paramos demokratiniam režimui bei kelia prielaidą, kad naujų demokratijų piliečiai ne visai supranta demokratijos idealus, tačiau pasižymi stipriu demokratijos ir ankstesnio režimo lyginimo jausmu. Naujose demokratijose niekas nežino, kuo pasibaigs režimo transformacijos procesas, visuomenėje egzistuoja netikrumas ir neapibrėžtumas, kuria kryptimi transformacija vyks ateityje. Net ir per laisvus rinkimus gali būti politinės atskaitomybės ir teisės normų pažeidimų, todėl W. Mishleris ir R. Rose (2001) tokias valstybes vadina nebaigtomis demokratijomis. Naujų demokratijų piliečiai gali atsakyti į klausimą apie demokratiją, tačiau kažin ar jų atsakymus galima laikyti požiūriu, t. y. anksčiau turėtų nuomonių ir sąmoningų svarstymų išraiška (Mishler, Rose, 2001). Net jei piliečiai ir turi prasmingą požiūrį į demokratiją, jų įsipareigojimas demokratijos idealams gali būti menkavertis vertinant faktinį režimo veikimą. Idealistinis požiūris ir pasitenkinimas demokratija matuoja paramą demokratijai tiesiogiai, kultūrinės perspektyvos – netiesiogiai, nes demokratijai reikalinga pilietinė kultūra, kurioje piliečiams būdingos esminės demokratijos vertybės tolerancija ir pasitikėjimas (Mishler, Rose, 2001). Nors nuomonės apie ryšį tarp kultūros ir institucijų skiriasi, dauguma mokslininkų mano, kad ryšys tarp kultūros ir institucijų yra abipusis (Inglehart, 1997). Realistinis požiūris į paramą demokratijai remiasi prielaida, kad piliečiai gali geriau įvertinti demokratiją lygindami ją su kitais režimais, kuriuose jiems teko gyventi (Mishler, Rose, 2001): žmonės turi mažai žinių apie demokratijos principus, bet turi gyvenimo nedemokratiniame režime patirties. Remdamiesi socializacijos perspektyva, W. Mishleris ir R. Rose (2001) teigia, kad nedemokratino režimo patirtis daro poveikį paramai demokratijai naujose demokratijose. Transformacijos proceso pradžioje neigiama režimo patirtis gali turėti teigiamą poveikį paramai demokratijai5. Tyrinėtojų (Mishler, Rose, 2001) manymu, esminį poveikį realistinei paramai demokratiniam režimui daro praeities palikimas ir dabartinio režimo politiniai bei ekonominiai vertinimai, o ne socialinė struktūra ar vertybės. Galima daryti prielaidą, kad režimai suteikiantys piliečiams daugiau pilietinių laisvių ir politinių teisių bei užtikrinantys procedūrinį teisingumą, pasižymi aukštesniu paramos demokratijai lygiu (Mishler, Rose, 2001). Siekiant išsiaiškinti, ar Lietuvos gyventojai pasižymi stipriu demokratijos ir ankstesnio režimo lyginimo jausmu, buvo atlikta faktorinė analizė, naudojantis apklausos, atliktos 1999 m., duomenis (1 lentelė). Paramos demokratijai komponentės skilo į 2 faktorius: pasitikėjimą valdžios institucijomis (F1) ir paramą režimui (F2). Faktorinės analizės rezultatai atskleidžia, kad dabartinės šalies valdymo sistemos, šalies valdymo sistemos ateityje ir komunistinės sistemos vertinimai yra glaudžiai susiję (Cronbach alpha =0,692).

Siekiant išsiaiškinti naudojamas klausimas: Kaip Jūs vertinate komunistinę sistemą? (min=1; max=10).

1.1. Paramos demokratijai samprata

(13

1 lentelė. Paramos demokratijai faktorinė analizė 1999 metai

Dabartinė šalies valdymo sistema Šalies valdymo sistema ateityje Komunistinė (sovietinė) sistema Pasitikėjimas Prezidentu Pasitikėjimas Ministru Pirmininku Pasitikėjimas Seimu Pasitikėjimas politinėmis partijomis

0,45 0,47 0,14 0,51 0,66 0,86 0,84

0,72 0,76 –0,75 0,36 0,36 0,06 0,02

Pastaba: F1 paaiškina 36,86 % sklaidos, o F2- 27,53%.

Atlikus analogiškų paramos demokratijai komponenčių faktorinę analizę, naudojantis 2010 m. atliktos apklausos duomenimis, paaiškėjo, jog pasitikėjimas valdžios institucijomis, dabartinės šalies politinės sistemos, šalies politinės sistemos ateityje ir komunistinės sistemos vertinimai priklauso vienam faktoriui (žr. 2 lentelę). Gauti rezultatai atskleidžia, kad sumažėjo komunistinės sistemos vertinimų poveikis šalies politinio režimo vertinimams. Nors respondentai vertina Lietuvos politinę sistemą lygindami ją su komunistine sistema, komunistinės sistemos prisiminimų poveikis silpnėja. 2 lentelė. Paramos demokratijai faktorinė analizė 2010 metai

0,83 0,81 –0,38 0,56 0,82 0,82 0,74

F paaiškina 52,4 % sklaidos

Norris (1999) analitiškai išskirtos paramos demokratijai dimensijos iš dalies egzistuoja piliečių galvose, tačiau nėra aiškios. Dabartinės šalies politinės sistemos ir šalies politinės sistemos ateityje vertinimai „sukrito“ į vieną faktorių (Cronbach alpha=0,762), o parama politinei bendruomenei – į kitą (Cronbach alpha=0,23). Klingemannas (1999) teigia, kad paramos politinei bendruomenei konkreti prasmė priklauso nuo konteksto ir gali būti laikoma „patriotizmu“ arba „nacionalizmu“. Šis indeksas Lietuvos kontekste statistiškai savarankiškas ir nėra priešingas paramai demokratijai, todėl galima teigti, kad yra susijęs su teigiamomis paramos politinei bendruomenei konotacijomis.

14)

1. Piliečių tipai Lietuvoje: parama demokratijai ir politinis dalyvavimas

3 lentelė. Paramos demokratijai faktorinė analizė 2010 metai

Pasididžiavimas Lietuvos pilietybe Dabartinė šalies valdymo sistema Šalies valdymo sistema ateityje Komunistinė (sovietinė) sistema Pasitikėjimas Prezidentu Pasitikėjimas Vyriausybe Pasitikėjimas Seimu Pasitikėjimas politinėmis partijomis Pasitikėjimas savo miesto / rajono savivaldybėmis

0 ,20 0,65 0,63 0,06 0,45 0,73 0,83 0,80 0,71

0,56 0,46 0,49 -0,82 0,40 0,34 0,16 0,11 –0,06

F1 paaiškina 38,06 % sklaidos, F2 -19,51 %.

Faktorinės analizės rezultatai (žr. 3 lentelę) atskleidžia, kad demokratijos veikimo vertinimai iš dalies yra susiję su pasididžiavimu Lietuvos pilietybe ir komunistinės sistemos vertinimais. Nepatenkinti demokratijos veikimu piliečiai geriau vertina komunistinę sistemą. Analizuodama pasididžiavimo Lietuvos pilietybe dinamiką, R. Žiliukaitė (2006, 203) teigia: <...> paramos politinei bendrijai nuosmukį visuomenėje, įvykusį iki 1996 metų, iš dalies galima sieti su politinės ir ekonominės visuomenės transformacijas lydėjusiomis nepageidaujamomis pasekmėmis: socialine anomija, ekonominiu nuosmukiu, politiniu nestabilumu.<...> Ar galima teigti, kad nuo 1999 metų pastebimas situacijos pagerėjimas? 2005 metais respondentų, nurodžiusių, kad „greičiau didžiuojasi“ buvimu Lietuvos piliečiais, dalis buvo 7 proc. didesnė nei 1999 metais. Vis dėlto šį pokytį sunku vertinti kaip paramos politinei bendrijai augimą, atsižvelgiant į tai, kad pagal kitą rodiklį – pasirengimą ginti šalį, jeigu kiltų karas, pastebime priešingą tendenciją.

4 lentelė. Pasididžiavimo Lietuvos pilietybe dinamika 2001–2010 metais Pasididžiavimas Lietuvos pilietybe

1990, %(N)

2001, % (N) 2005, % (N) 2008, % (N)

Labai didžiuojuosi Greičiau didžiuojuosi Nelabai didžiuojuosi Visiškai nesididžiuoju

41,2 (399) 46,3 (448) 11,1 (107) 1,4 (14)

22,8 (234) 49,5 (509) 17,4 (19,2) 7,8 (88)

19,9 (201) 40,4 (408) 21,0 (212) 9,6 (96)

22,6 (296) 49,7 (649) 20,6 (269) 6,2 (93)

28,5 (294) 40,3 (415) 24,9 (256) 6,3 (65)

100 (1130)

100 (1010)

100 (1307)

100 (1046)

Iš viso:

2010, % (N)

Lyginant pasididžiavimo Lietuvos pilietybe dinamiką nuo 2001 iki 2010 metų, galima teigti: pasididžiavimas Lietuvos pilietybe 1999 m. ir 2008 m. praktiškai išliko stabilus,

1.1. Paramos demokratijai samprata

(15

tačiau truputį sumažėjo 2010 m. Norint daryti labiau pagrįstas įžvalgas, reikėtų įvertinti pasididžiavimo Lietuvos pilietybe dinamiką ilgesniu laikotarpiu. Lyginant 2008 m. ir 2010 m. duomenis, galima daryti prielaidą, kad sumažėjęs pasididžiavimas Lietuvos pilietybe – ekonominės krizės padarinys (egzistuoja koreliacijos tarp dabartinės šalies ekonomikos, šalies ekonomikos ateityje ir dabartinės namų ūkio ekonominės situacijos vertinimų bei pasididžiavimo Lietuvos pilietybe (žr. skyrių 5). Lygindama tapatinimąsi su Lietuva 1990 m. ir 2005 m., Žiliukaitė (2006, 203) teigia: <...> patriotizmo nuosmukio tendenciją liudija ir duomenys apie tapatinimąsi su Lietuva. Gyventojų dalis, kuri save priskiria pirmiausia Lietuvai, o ne savo miestui, gyvenvietei, šalies regionui, kuriame gyvena, Europai ar pasauliui apskritai, per penkiolika metų sumažėjo perpus: nuo 66 proc. 1990 metais iki 33 proc. 2005 metais. <....> žemo paramos politinei bendrijai lygio mūsų šalyje nederėtų sieti vien tik visuomenės patirtomis pereinamojo laikotarpio prie rinkos ekonomikos ir demokratinės sistemos traumomis arba nusivylimu naujojo režimo veiklos efektyvumu.

Analizuojant 2010 m. atliktos apklausos duomenis6 matyti, kad Lietuvos gyventojų tapatinimasis su Lietuva išliko panašus, kaip ir 2005 m. 46,8 % Lietuvos piliečių pirmiausia priskiria save miestui ar gyvenvietei, kurioje gyvena, 11,6 % – Lietuvos regionui, kuriame gyvena; 36,0 % – Lietuvai, 3,6 % – Europai, 2 % – pasauliui apskritai. 5 lentelė. Paramos režimui ir komunistinės sistemos vertinimo dinamika 1999–2010 metais Politinės sistemos vertinimai

Kaip Jūs bendrai įvertintumėte mūsų šalies valdymo sistemą? Kaip Jūs bendrai įvertintumėte mūsų šalies valdymo sistemą po 5 metų? Kaip Jūs vertinate buvusią Lietuvoje komunistinę (tarybinę) sistemą?

1999

2001

2006

2010

4,34 (846) 2,98 (978) 4,01 (1019)

2,66 (1002)

5,75 (156)

3,77 (718)

4,98 (740)

3,83 (406) 5,44 (874)

4, 99 (690)

Lyginant dabartinės šalies politinės sistemos ir politinės sistemos ateityje vertinimų vidurkių dinamiką nuo 1999 iki 2010 metų, galima teigti, kad jog šalies politinės sistemos dabar ir šalies politinės sistemos ateityje vertinimo vidurkiai sumažėjo, tačiau komunistinės sistemos Lietuvoje vertinimo lygis išliko nepakitęs. Kadangi 2010 m. politinės sistemos vertinimai sumažėjo ir jų vidurkis yra mažesnis už komunistinės sistemos vertinimus, palyginti su 1999 m., galima daryti prielaidą, kad 2010 m. padaugėjo žmonių, geriau vertinančių komunistinę sistemą, negu demokratinę. Apklausų duomenys atskleidžia, kad 1999 m. 33,8 %, Lietuvos gyventojų dabartinę politinę sistemą geriau vertino negu komunistinę o 2010 m. – 20,3 %. Komunistinę sistemą geriau negu dabartinę politinę sistemą 1999 m. vertino 36,5 %, o 6

Kuriai iš išvardytų grupių Jūs save priskirtumėte pirmiausia? 1) miestui ar gyvenvietei, kurioje gyvenate; 2) Lietuvos regionui, kuriame gyvenate; 3) Lietuvai; 4) Europai; 5) pasauliui apskritai (N=1031).

16)

1. Piliečių tipai Lietuvoje: parama demokratijai ir politinis dalyvavimas

2010 m. – 56,6 % Lietuvos gyventojų. Komunistinę sistemą geriau negu Lietuvos politinę sistemą ateityje vertino 17,8 %, o 2010 m. – 40,8 % Lietuvos gyventojų. Apibendrinant gautus rezultatus, galima daryti prielaidą: dabartinės politinės sistemos vertinimams ir politinės sistemos vertinimams ateityje poveikį daro ekonominiai veiksniai. Nors komunistinio režimo vertinimai liko pastovūs, ekonominės krizės laikotarpiu išaugo nusivylimas dabartinės šalies politinės sistemos veikimu. Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad Lietuvos gyventojų nuomonės apie demokratiją negalima laikyti požiūriu, t. y. anksčiau turėtų nuomonių ir sąmoningų svarstymų išraiška, nes demokratijos vertinimai yra glaudžiai susiję su šalies ekonominės situacijos vertinimais. Nors 90,5 % Lietuvos gyventojų pritarė teiginiui, kad demokratija – geriausia valdymo forma7, 56,6 % komunistinę sistemą vertino geriau negu dabartinę politinę sistemą8. Antra vertus, galima teigti, kad teigiami komunistinės sistemos vertinimai suteikia mažai informacijos apie Lietuvos piliečių paramą demokratijos principams ir idealams. Dabartinės politinės sistemos bei komunistinės vertinimas negali būti laikomas paramos demokratijos principams rodikliu, nes realiai matuoja paramą demokratiniam režimui praktikoje. 6 lentelė. Pasitikėjimo valdžios institucijomis dinamika 1999–2010 metais Pasitikėjimas institucijomis

1999

2001

2006

2010

Prezidentu Ministru Pirmininku Vyriausybe Seimu Politinėmis partijomis Savo miesto / rajono savivaldybe Teismais Policija Kariuomene Profesinėmis sąjungomis Žiniasklaida Televizija Radiju Spauda (dienraščiais) Internetu Universitetais Bažnyčia Nevyriausybinėmis organizacijomis

8,09 (944) 5,62 (588)

5,44 (980)

6,72 (1037)

6,62 (1022)

3,76 (996) 3,32 (990) 2,89 (916)

3,80 (1023) 3,23 (1030) 2,77 (1020)

3,97 (876) 4,11 (964) 5,59 (678) 4,62 (542)

4,37 (1012) 4,98 (1032) 6,45 (1025) 4,62 (946)

2,51 (1012) 1,68 (1018) 3,56 (950) 4,85 (925) 3,43 (810) 4,75 (940) 5,89 (625) 4,33 (570)

7,09 (1012)

6,64 (1033)

7,05 (1000).

6,50 (1027)

7,06 (404) 7,06 (916)

6,84 (928) 7,04 (1022)

3,43 (994) 3,26 (878) 3,70 (934) 3,82 (984) 4,88 (646) 4,50 (520) 6,75 (924)

6,52 (904)

4,97 (1014) 5,29 (922) 5,06 (986) 5,05 (385) 6,43 (500) 5,94 (906) 4,59 (622)

Pastaba: 2001 m. pasitikėjimas televizija, radiju buvo 7,09 (1012), dienraščiais – 7,05 (1000). 7

21,3% vienareikšmiškai sutiko ir 69,2 % sutiko su teiginiu, kad demokratija – geriausia valdymo forma (Europos vertybių tyrimas, 2008 m.) 2010 m. apklausos duomenys.

1.1. Paramos demokratijai samprata

(17

Lyginant pasitikėjimo valdžios institucijomis dinamiką nuo 1999 iki 2010 metų, galima teigti, kad sumažėjo pasitikėjimo visomis politinėmis institucijomis (Prezidentu, Seimu, Vyriausybe) lygis, išskyrus politines partijas. 2010 m. pasitikėjimo politinėmis partijomis vidurkis liko panašus kaip 1999 m. Mažiausiai tebepasitikima valdžios institucijomis. 2010 m. ypač sumenko pasitikėjimas Seimu. Kita vertus, galima pastebėti, kad 1999–2010 metais Lietuvoje sumažėjo pasitikėjimas ne tik pagrindinėmis valdžios institucijomis, bet ir televizija, laikraščiais, universitetais, Bažnyčia. Ar tai reiškia, kad Lietuvos gyventojai tampa kritiškesni ne tik valdžios institucijų, bet ir žiniasklaidos, universitetų, Bažnyčios atžvilgiu? Ar valstybė vis dar suvokiama kaip „svetima“ ir „primesta iš šalies“, ar, priešingai, jau susiformavo pasitikėjimas ir lojalumas bent kai kurių pagrindinių institucijų atžvilgiu? Pasitikėjimas socialine tvarka arba režimu bei institucijomis susijęs su legitimumo samprata. Remiantis M. Weberiu galima teigti, kad legitimumas siejamas su pasitikėjimu institucijomis arba procedūriniu teisingumu (Sztompka, 1999). M. Weberio (1980) valdžios įgijimo tipologija atskleidžia, kad istoriškai egzistuoja įvairūs politinės valdžios legitimacijos būdai, bet moderniose visuomenėse valdžia yra įgyjama remiantis formaliomis taisyklėmis, kurios legitimuoja politinę galią, nepriklausomai nuo konkretaus galią įgijusio individo. Palyginti su istoriškai ankstesnėmis legitimacijos formomis, legitimuojantis mechanizmas pabrėžia ne konkretų individą ar valdovą, o būdą, kuriuo atrenkami valdžios institucijų pareigūnai. Bet kokios politinės tvarkos legitimumas pagrįstas ne tik fundamentaliomis politinės sistemos normomis ir procedūromis, bet ir žmonių įsitikinimu, kad valdžia yra legitimi (Weber, 1980). Legitimumas labai svarbus, nes demokratija yra valdymas, pagrįstas kiek galima didesniu laisvu apsisprendimu ir kuo mažesniu prievartos naudojimu (Kaina, 2008). Demokratijos pažadas – laisvė, kurią, esant visuomenės interesui, riboja kolektyvinis apsisprendimas. Piliečių tikėjimas legitimumu garantuoja, kad jie savanoriškai palaikys institucijų sprendimus, darančius poveikį jų gyvenimui, net jeigu sprendimai prieštarauja atskiro individo norams (Kaina, 2008). Legitimumas sumažina bet kokios valdžios sąnaudas, nes garantuoja savanorišką piliečių paklusimą valdžios institucijų taisyklėms (Grimes, 2006). M. Lipseto (1983, 64) teigimu, politinis legitimumas yra „sistemos gebėjimas sukelti ir palaikyti tikėjimą, kad egzistuojančios politinės institucijos labiausiai tinka visuomenei“. Tikėjimas legitimumu, anot D. Eastono (1979, 278), yra įsitikinimas, kad teisinga ir tinkama – paklusti valdžios institucijų sprendimams bei taisyklėms, nes šios institucijos atitinka asmeninius „moralinius principus ar supratimą apie tai, kas yra teisinga ir tinkama“ politinėje sferoje. Kai kurie autoriai (Grimes, 2006) išreiškia požiūrį, kad legitimumas – teorinis konstruktas, kuris gali būti apibrėžiamas kaip pasitikėjimas institucijomis arba noras paklusti institucijų sprendimams. Kiti autoriai (Kaina, 2008) nurodo, jog pasitikėjimas institucijomis ir institucijų legitimumas nėra tapatūs reiškiniai, nes tokiu atveju sumažėjęs pasitikėjimas valdžios institucijomis galėtų būti laikomas sumažėjusiu institucijų legitimumu. Pasitikėjimas ir legitimumas – atskiros koncepcijos,

18)

1. Piliečių tipai Lietuvoje: parama demokratijai ir politinis dalyvavimas

nes pasitikėjimo ir legitimumo trūkumas sukelia skirtingas pasekmes (Kaina, 2008). Jeigu trūksta pasitikėjimo valdžios institucijomis, vadinasi, piliečiai yra nepatenkinti valdžios institucijų veikimu, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jie nepalaiko politinio režimo. Jeigu trūksta legitimumo, gali kilti noras keisti santvarką. Pasitikėjimas institucijomis atspindi tikėjimą, kad institucijos veikia „sutinkamai su [piliečių] normatyviniais lūkesčiais (Millner, Listhaug, 1990, 358). Institucijų legitimumas ir pasitikėjimas institucijomis susiję su normomis, ir tai gali būti sampratų painiojimo priežastis (Kaina, 2008). Kita vertus, institucinis legitimumas atspindi normų refleksiją (apmąstymą), pasitikėjimas institucijomis – konkrečių normų įgyvendinimą. Pasitikėjimas institucijomis ir legitimumas – skirtingos sąvokos, nes apibūdina skirtingus socialinės ir politinės realybės reiškinius (Kaina, 2008). Institucijų legimumas tampa institucinio pasitikėjimo sąlyga, nes tikėjimas institucijų legitimumu apibūdina konkrečius lūkesčius, kaip konkrečių institucijų atstovai turėtų elgtis (Kaina, 2008). Institucinis pasitikėjimas nukreiptas į institucijos idėją ir priklauso nuo tikėjimo, kad institucijų taisyklės gali būti priskiriamos gerai pamatuotoms normoms ir vertybėms (Offe, 1999). Politinis pasitikėjimas atspindi piliečių vertinimus, kad politinių institucijų veikla atitinka normatyvinius jų lūkesčius (Miller, Listaung, 1990). Pasitikėjimas institucijomis ir institucijų legitimumas – tarpusavyje susiję reiškiniai (Kaina, 2008). Tačiau paklusimas paklusti institucijų sprendimams turėtų būti ne legitimumo komponentė, o legitimumo pasekmė (Kaina, 2008). Žemas pasitikėjimo valdžios institucijomis lygis Lietuvoje atskleidžia, kad valdžios institucijų veikla neatitinka piliečių normatyvinių lūkesčių. Piliečiai nepatenkinti valdžios institucijų veikimu, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jie nepalaiko demokratijos. Tai, kad sumažėjo pasitikėjimas valdžios institucijomis ir demokratiniu režimu bei padaugėjo gyventojų, geriau vertinančių komunistinę sistemą, palyginti su demokratine, nebūtinai turi būti laikoma institucijų legitimumo sumažėjimu. Teigiami komunistinės sistemos vertinimai suteikia mažai informacijos apie Lietuvos piliečių paramą demokratijos principams ir idealams, todėl nebūtinai reiškia antidemokratinius sentimentus. Demokratinės bei komunistinės sistemų vertinimai negali būti laikomi paramos demokratijos principams rodikliu, nes realiai matuoja paramą demokratiniam režimui praktikoje.

1.2. Politinio dalyvavimo samprata ir formos Dalyvaujančios demokratijos teorijos šalininkai (Barber, 1984; Pateman, 1970) laikosi požiūrio, kad piliečiams būtina užtikrinti maksimalią dalyvavimo galimybę leidžiant įstatymus ir formuojant einamąją politiką. Šiuolaikinės valstybės kontekste dalyvaujantis valdymas skiriasi nuo tiesioginės demokratijos ir yra už ją kompleksiškesnis reiškinys. Tiesioginis piliečių dalyvavimas apsiriboja dalyvavimu vietinėje sferoje. Dauguma

1.2. Politinio dalyvavimo samprata ir formos

(19

atvejų piliečių veiksmai gali turėti netiesioginį poveikį sprendimams. Paprastai jie siekia daryti įtaką savo išrinktiems atstovams ir valdžios pareigūnams. Poveikio darymo būdai gali būti įvairūs: laiškų rašymas, kontaktavimas, peticijų pasirašymas ir kt. Visų šių veiksmų tikslas – paveikti valdžios atstovų arba pareigūnų faktinę einamąją politinę nuomonę. Modernioje dalyvaujančioje demokratijoje piliečiai aktyviai dalyvauja šiose veiklos formose. Idealiu atveju – domisi politika, balsuoja nacionaliniuose ir vietiniuose rinkimuose, lanko rinkimų susirinkimus, kontaktuoja su politikais ir vietinės valdžios atstovais. Valdžios institucijos skatina dalyvavimą, suteikdamos galimybę išsakyti savo požiūrį. Dalyvaujančios demokratijos šalininkai suvokia, kad toks dalyvaujančių piliečių vaizdas nėra realus ir gana smarkiai prasilenkia su realybe. „Realistinės“ demokratijos teorijos šalininkai (Schumpeter, 1998; Sartori, 1987) teigia, kad piliečių dalyvavimas turi ribotą vaidmenį demokratijoje. Jų nuomone, demokratiją galima apibūdinti kaip įvairių lyderių grupių kovą už piliečių paramą, kuri manifestuojama periodiškai vykstančiuose rinkimuose. Nugalėjusi grupė arba politinė partija įgyja valdžią laikotarpiui iki kitų rinkimų. Faktiškai piliečiai turi mažai galios tarp rinkimų. J. A. Schumpeteris teigia, kad tarp piliečių ir politinių partijų valdžioje egzistuoja „darbo pasidalijimas“. Piliečiai per rinkimų instituciją kontroliuoja politinius lyderius. Taigi pagal šį požiūrį piliečiai yra „kontrolieriai“, o ne politinio proceso „dalyviai“ (Parry, Moyser, 1992). Reprezentatyvioje demokratijoje piliečių dalyvavimas iš esmės apsiriboja rinkimais; laikoma, kad didesnis dalyvavimas net pavojingas demokratijai, nes gali išvesti demokratinę sistemą iš pusiausvyros. Tam tikromis aplinkybėmis, kai tarp bendruomenės narių egzistuoja ryškios takoskyros, aktyvus ir plačiai apimantis piliečių dalyvavimas gali paskatinti antagonistinę politinę veiklą (Parry, Moyser, 1992). Maksimalus dalyvavimas sąlygoja nemokšiškumą ir abejingumą valdžios institucijose. Teigiama, kad piliečių daugumai demokratinės vertybės yra ne tokios svarbios nei politiniam elitui (McClosky, 1964). Šis požiūris labiau pabrėžia demokratijos, kaip sistemos, stabilumą ir gebėjimą kontroliuoti politinius lyderius (Parry, Moyser, 1992). Piliečių politinio dalyvavimo samprata – gana problemiškas dalykas, nes sunku integruoti koncepcinius, operacionalizavimo ir normatyvinius šios sampratos aspektus. Galima išskirti dvi pagrindines perspektyvas, apibrėžiančias politikos sampratą: pirmoji apibrėžia politikos ribas bei dalyką ir paprastai naudojama empirinėse studijose, antroji pabrėžia koncepcinius politikos sampratos aspektus ir paprastai naudojama normatyvinėse studijose (Lafferty, 1981). Pirmuoju atveju, operacionalizuojant kintamuosius, politikos samprata susiaurinama, o antruoju – politikos sampratos vartojimas labiau susijęs su normatyvinės analitinės teorijos kūrimu ir tobulinimu (Lafferty, 1981). Apibrėždami politinį dalyvavimą empirinėse studijose, politinio dalyvavimo tyrinėtojai paprastai remiasi D. Eastono (1965) ir R.A. Dahlo (1963) darbais. D. Eastonas (1965) politikos sąvoką tapatina su tarpusavio sąveikų, orientuotų į autoritetingą vertybių paskirstymą visuomenėje, sistema. Autoritetingas vertybių paskirstymas vyksta įvairiose grupėse, tačiau politinis grupių aspektas suvokiamas tik kaip politinei sistemai analogiškas dalykas (Easton, 1965). Pateikdamas

Im29

Imbrasaitė, Jūratė Jūratė Imbrasaitė / Parama demokratijai ir piliečių dalyvavimas Lietuvoje – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2013. – 228 p., iliustr.

ISBN 978-9955-12-941-7 internetinis ISBN 978-9955-12-942-4 spausdintas Monografijoje gilinamasi į paramos demokratijai ir piliečių dalyvavimo vaidmenį demokratiniame valdymo procese, atskleidžiami paramos demokratijai ir politinio dalyvavimo sampratos sunkumai, pristatoma politinio dalyvavimo samprata, formos. Analizuojamas faktinės politikos žinių lygis, informacijos apie nacionalinės ir vietinės valdžios institucijų veiklą šaltiniai, žiniasklaidos poveikis paramai demokratijai ir politiniam dalyvavimui, aiškinamasi, koks yra nelygybės, ekonominių požiūrių ir procedūrinio teisingumo pažeidimų poveikis paramai demokratijai ir politiniam dalyvavimui Lietuvoje. UDK 316.3(474.5)

Jūratė Imbrasaitė Parama demokratijai ir piliečių dalyvavimas Lietuvoje Redaktoriai: Renata Endzelytė, Simona Grušaitė Viršelio ir maketo autorė Rasa Švobaitė Pasirašyta spaudai 2013 10 28 Išleido Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, S. Daukanto 27, LT–44249 Kaunas Užsakymo Nr. K13-112