Eurazijos tautų mitai ir sakmės by Vytautas Magnus University

Eurazijos tautų mitai ir sakmės

es tokie nevienodi: skiriamės odos, akių ir plaukų spalva, mus supančia gamta, gyvenimo būdu, kalba, papročiais, bet vis dėlto šiek tiek panašiai pasakojame apie mūsų pasaulio pradžią, beveik vienodai aiškiname, kodėl žemė nelygi, kodėl taip elgiasi žvėrys ar paukščiai. Mes visi manome, kad šalia mūsų gyvena paslaptingos, geranoriškos ar pavojingos mitinės būtybės, vadiname jas skirtingais vardais, bet visi kalbame apie su jomis susidūrusių žmonių klaidas ar sumanumą. Kaip tai paaiškinti? Gal taip yra todėl, kad mes visi – žmonės, tos pačios Motinos Žemės vaikai.

B r o n i s l ava K e r b e ly t ė

Bronislava Kerbelytė

Eurazijos tautų mitai ir sakmės

Tekstų rinkinys Parengė ir tekstus išvertė Bronislava Kerbelytė

Vytauto Didžiojo universitetas Kaunas, 2016

UDK 398(=16) Eu37

Leidinys apsvarstytas ir rekomenduotas leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros posėdyje 2016 m. balandžio 25 d. (protokolo Nr. 6) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2016 m. gegužės 17 d. (protokolo Nr. 4-2). Recenzentai: doc. dr. Laima Anglickienė (Vytauto Didžiojo universitetas) prof. dr. Rimantas Balsys (Klaipėdos universitetas)

Viršelyje: Sauliagalvė dievybė – piešinių ant laidojimo kameros rytinės sienos uolienų fragmentas. Kamera rasta po kurgano (pilkapio) žemėmis 1985 m. Altajaus Respublikos Ongudajaus rajone Karakolo kaime. Archeologai radinį datuoja III tūkstantmečio p. m. e. pabaiga ar II tūkstantmečio p. m. e. pradžia. Piešinio kopiją atsiuntė T. Sadalova.

ISBN 978-609-467-215-6 (spausdintas) ISBN 978-609-467-214-9 (internetinis)

Turinys Pratarmė...................................................................................................4 Įvadas........................................................................................................6 MITAI......................................................................................................11 Koriakų ir itelmenų mitai............................................................11 Nganasanų mitai............................................................................16 Altajiečių mitai..............................................................................33 Jakutų mitai.....................................................................................35 Tuvų mitai........................................................................................47 Chantų ir mansių mitai.................................................................50 Mordvių mitai.................................................................................55 Gruzinų mitai..................................................................................58 Mitologinės sakmės...................................................................63 Nganasanų sakmės.........................................................................63 Altajiečių sakmės...........................................................................71 Jakutų sakmės..................................................................................79 Buriatų sakmės................................................................................87 Gruzinų sakmės...............................................................................89 Mordvių sakmės..............................................................................97 Suomių sakmės...............................................................................106 Skandinavų sakmės.......................................................................115 Skelbiamų kūrinių elementariųjų siužetų tipai..............................133 Mitai...............................................................................................133 Mitologinės sakmės.....................................................................134 Neverčiamų žodžių žodynėlis..........................................................137 Šaltinių sutrumpinimų sąrašas.........................................................142

EURAZIJOS TAUTŲ MITAI IR SAKMĖS

Pratarmė Lietuvoje gana daug mitologija besidominčių žmonių. Mitologijos tyrinėtojai pasitelkia senovės civilizacijų – indų, antikinių graikų – mitus ar viduramžių Islandijoje užrašyto epo fragmentus, tačiau retai naudoja įvairių tautų sakytinėse tradicijose iki pastarųjų šimtmečių išsaugotus archajiškus mitus ar sakmes. Į lietuvių kalbą buvo išversti tik keli populiarūs rinkiniai, kuriuose laisvai atpasakoti įvairių tautų mitai ar epinių kūrinių fragmentai. Šios knygos tikslas – atkreipti tyrinėtojų ir senovės žmonių pažiūromis besidominčių skaitytojų dėmesį į archajiškus bei gana savitus Eurazijos šiaurėje gyvenančių tautų mitus ir mitologines sakmes. Tikimasi, kad bent dalis skelbiamų kūrinių vertimų gali pasitarnauti tyrinėjant lietuvių etiologines ir mitologines sakmes. Iš mokslinių leidinių atrinkta 216 autentiškų tekstų (86 mitai bei su jais glaudžiai susiję papročių aprašymai, teiginiai ar pasakojimai ir 130 mitologinių sakmių). Renkantis tam tikrų tautų kūrinius, vadovautasi tekstų autentiškumo kriterijumi. Teko atsisakyti daugelio tautų mitų bei sakmių leidinių rusų ar anglų kalbomis, kuriuose paskelbti gerokai perkurti ar net sudėtingais literatūros kūriniais paversti siužetai. Išimtis padaryta tik Kamčiatkoje XVIII a. girdėtiems ir užrašytojo perpasakotiems mitams, kurių siužetų vėlesni folkloro medžiagos rinkėjai jau neaptiko. Naudotasi folkloro tyrinėtojų atliktais kūrinių vertimais iš gimtųjų kalbų į rusų ar į anglų kalbas. Dalį kūrinių pateikėjai pasakojo rusiškai, bet įvairias realijas vadino gimtosios kalbos žodžiais. Gali būti, kad vartojo ir gimtosios kalbos sintaksę: rusiškai pasakotų kūrinių sakiniuose labai daug inversijų. Suprantama, kad verčiant pastaruosius tekstus į lietuvių kalbą inversijos neatspindimos. Pateikėjų ar vertėjų į rusų ar anglų kalbas neišversti žodžiai neverčiami ir į lietuvių kalbą. Kai šie žodžiai vartojami pirmą kartą, laužtiniuose skliaustuose aiškinami taip, kaip juos komentaruose ar žodynėliuose paaiškino atitinkamų leidinių rengėjai – tam tikrų kalbų specialistai. Knygos pabaigoje pridėtas Neverčiamų žodžių žodynėlis. Dalies mitų ir sakmių siužetų struktūras sudaro vienas savarankiškas elementarusis siužetas. Kiti kūriniai – daugiau ar mažiau logiški elementariųjų siužetų junginiai ar jų sumos. Visi skelbiamų kūrinių elementarieji siužetai analogiški lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių elementariesiems siužetams semantiniu (abstrakčiu) lygmeniu, o kai kurie jų analogiški

Pratarmė

lietuvių etiologinių bei mitologinių sakmių siužetams ir konkrečiu lygmeniu. Remiantis rinkinio rengėjos sukurta struktūrine-semantine lietuvių pasakų ir sakmių elementariųjų siužetų klasifikacija, parengta ir knygos pabaigoje pridėta rodyklė Skelbiamų kūrinių elementariųjų siužetų tipai. Darbą labai palengvino reikalingų knygų ir tekstų parūpinusios folkloristės – jakutė Nadežda Pavlova bei altajietės Kuzeleš Jadanova ir Tamara Sadalova (keletą tekstų ji net specialiai išvertė į rusų kalbą). Nuoširdžiai dėkojame joms ir tiems kolegoms, kurių knygos panaudotos rengiant šį leidinį.

EURAZIJOS TAUTŲ MITAI IR SAKMĖS

Įvadas Nuo senų senovės iki pastarųjų amžių žmonės stengėsi paaiškinti, kaip atsirado žemė ir dangaus šviesuliai, kodėl yra kalnų ir lygumų, kodėl gyvūnai taip atrodo, kodėl taip elgiasi ir t. t. Europos tautų folkloro kūriniuose teigiama, kad žmogaus, gyvūnų ir kitų gamtos objektų ypatumai atsiradę pasaulio kūrimo metu. Dažniausiai pasakojama apie teisingus ir neteisingus žmonių ar gyvūnų poelgius bendraujant su Dievu, kurio reakcija (pasakyti žodžiai) lėmę jų išvaizdos bei gyvenimo sąlygų pokyčius. Tokie Europos tautų kūriniai vadinami etiologinėmis sakmėmis. Azijos šiaurėje gyvenančių tautų kūriniuose vaizduojami sąmoningi kūrėjai, palaipsniui įrengiantys žemę, kad joje galėtų gyventi žmonės ir jų medžiojami gyvūnai, kad būtų medžių ir ugnies. Taip pat pasakojama apie paukščius ar žvėris, kadaise išgelbėjusius tam tikrų genčių protėvius. Kūriniuose teigiama, kad šie gyvūnai verti pagarbos. Neretai aptinkama požymių, liudijančių kūrinių paskirtį reglamentuoti tam tikros tautos ar genties žmonių papročius. Tokie kūriniai vadinami mitais. Net tos pačios tautos vieni kūriniai artimesni mitams, o kiti – etiologinėms sakmėms. Archajiškuose Sibiro tautų mituose ir europiečių etiologinėse sakmėse beveik vienodai mąstoma apie pasaulio pradžią: buvęs tiktai vanduo arba ledas. Europos tautų etiologinėse sakmėse ir Azijos tautų mituose teigiama, jog žemė buvusi išnešta iš vandens, tačiau sakmėse dažniausiai į gelmes neria velnias, o mituose – paukštis (antis). Seniausių Šiaurės Azijos gyventojų – čiukčių, koriakų, itelmenų, kerekų – mituose įvairiai pasakojama apie Varną, kuris panašus į žmogų. Itelmenai jį vadina Kutchu, koriakai – Kuikyneku, kiti senieji šiaurės Azijos gyventojai – Velvimtilyno, Kurkylio vardais. 1734–1737 m. keliautojo ir Sibiro tyrinėtojo Stepano Krašeninnikovo iš Kamčiatkos gyventojų užrašytoje medžiagoje aptinkama glaustai atpasakotų siužetų apie varną Kutchu. Jis sutvėręs žemę, kai pasakęs, kad jo žmonos pagimdytas sūnus taptų žeme (Nr. 2). Kutchu turi ir milžiškos būtybės bruožų: kai jis čiuožęs slidėmis, pasikeitęs žemės reljefas (Nr. 4, 5). Koriakų ir itelmenų mitų užrašytojas teigė, kad Kutchu buvo laikomas dievybe, bet nebuvę jokių jo garbinimo papročių. Varnas Kuikyneku vyksta valtimi, kurią traukia pelių kinkinys; jis sustabdo liūtį (Nr. 7). XIX a. pabaigoje ir XX a. užrašytuose mituose ėmė dominuoti Varno–triksterio bruožai. Pelių kinkinio galios neįvertinę žmonės prikrauna į Varno rogutes

Įvadas

labai daug mėsos – Varnas krovinį išsiveža. Varnas Velvimtilynas net kenkia jau egzistuojančiam pasauliui: praryja saulę, bet susijuokęs ją išspjauna. Kad Varnas vėl neprarytų saulės, jis net nužudomas (Nr. 8). Įvairiai vadinamas Varnas vaizduojamas ir pasakose apie gyvūnus. Nganasanai – Taimyro pusiasalyje, Dudinkos ir Katangos rajonuose, gyvenanti maža samodių etninės grupės tauta. Tautos pavadinimas nganasana reiškia žmonės. Samodiams priklauso tundros jencai ir nencai. Pagal etnografinius požymius nganasanai artimi jencams, bet skiriasi nuo nencų; kalbos ypatumais skiriasi nuo abiejų minėtų tautų. Nganasanų mituose atsispindi labai archajiška samprata, kad pasaulio kūrimo laikais žemės paviršiaus objektus, gyvūnus ir žmones pagimdė moteris – Žemės motina. Ši dievybė ir jos pagimdyti gyvuliai bei pirmykščiai paukščiai pasaulį tvarkė sąmoningai, galvodami apie būsimų žmonių poreikius. Žemės motinos pagimdytą elnią patobulina pirmasis vyras – Baltasis žmogus (Nr. 10). XX a. užrašytuose mituose greta archajiškų dievybių būsimų žmonių poreikiais rūpinasi ir rusų dievas Mikolka. Visus nganasanų mitus ir daug jų pasakų tekstų XX a. pirmoje pusėje užrašė Borisas Dolgichas, visą gyvenimą tyrinėjęs Šiaurės Sibiro tautų etnografiją ir folklorą. Pagal kalbą ir daugelį etninių ypatybių giminingų tiurkų (altajiečių, jakutų, tuvų) mitai gerokai skiriasi, nors kūrinių užrašymo laiko skirtumas nelabai didelis. Įvairūs folkloro rinkėjai jakutų mitus užrašė 1935–1941 m., o daugumą altajiečių mitų XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje savo gimtinėje užrašė ir iš garso įrašų iššifravo folkloristė Kuzeleš Jadanova. Jakutų mituose dominuoja archajiški kūriniai, kuriuose aiškinama, kodėl tam tikri paukščiai (varnas, erelis, gulbė) ir žvėrys (lokys, vilkas) turi būti laikomi dievybėmis ar tam tikrų genčių protėviais. Dažnai pasakoma, kaip žmonės turi elgtis su dievybėmis laikomais gyvūnais: jų negalima medžioti, valgyti jų mėsos. Neretai išsamiai apibūdinami su mitais susiję papročiai. Pavyzdžiui, sakoma, kad tam tikros genties marčios privalo pagerbti skrendantį erelį, kad kiekvienas žmogus, pamatęs mirusią gulbę, turi ją palaidoti atlikdamas tam tikrą ritualą. Todėl į kūrinius, kuriuose aiškinama, kodėl paukštis tapo dievybe, įterpiama žinių apie papročius, o pasakojant apie papročius primenama, jog taip elgiamasi todėl, kad paukštis laikomas protėviu / dievybe. Su papročiais glaudžiai susijusių altajiečių mitų mums nepavyko aptikti. XX a. pabaigoje užrašytuose šios tautos mituose dominuoja gyvūnų išvaizdos ir jų gyvenimo būdo kilmės aiškinimai. Altajuje gyvenančių tuvų

EURAZIJOS TAUTŲ MITAI IR SAKMĖS

mitai taip pat užrašyti XX a. pabaigoje (juos užrašė vokiečių folkloristė Erika Taube). Šiuose mituose esama archajiškų elementų. Pavyzdžiui, teigiama, kad tvarka žemėje pasirūpinusios dangaus dievybės Gurmustu, o žemę ir jos reljefą pakeitusi galinga į žmogų panaši būtybė Sardakbanas. Viename mite aiškinama, kodėl pasaulyje daug neteisybių ir karų: valdanti ta dievybė, kuri išmėginimo metu pasielgusi nesąžiningai – pasisavinusi kitos dievybės pialoje pražydusį lotoso žiedą (Nr. 56). Prie Sajanų kalnų gyvenančių tuvų kultūroje svarbus genties medis (atskiros gentys susijusios / giminingos su skirtingais medžiais, pvz., su kedru, beržu, maumedžiu). Iki pastarųjų amžių tuvams būdingas falo kultas. Tuvų folkloro tekstas apie vaikų gimimą pavadintas pasaka. Hiperbolizuotų žmogaus kūno organų tiesioginiai pavadinimai jame derinami su metaforiškai apibūdintais veiksmais. Kalbant apie kūdikio gimimą, šie veiksmai panašiai įvardijami įvairių tautų folklore. Kūrinio apie vaikų gimimą variantas užrašytas 1889 metais. Teksto originalą ir vertimą į rusų kalbą 1903 m. paskelbė žymus tiurkologas Nikolajus Katanovas. Fino-ugrų etninei grupei priklausančių tautų mitams atstovauja už Uralo kalnų gyvenančių chantų ir mansių bei europiečių mordvių kūriniai. Archajiški chantų mitai glaudžiai susiję su žmonių papročiais. Keliuose siužetuose vaizduojamas pasaulį kuriantis pirmasis žmogus, paukštis ar dievybė. Mordvių mituose taip pat aptinkama archajiškų elementų. Kuriant žemę dalyvauja ne tik dievybės, bet ir pirmasis žmogus bei paukščiai. Kai kurie mordvių mitai artimi Europos tautų etiologinėms sakmėms, kuriose pasakojama apie gyvūnų ir dangaus kūnų požymių kilmę, apie Dievo ir velnio tarpusavio santykius. Gruzinų mitų repertuare esama gana savitų siužetų. Kitur nepavyko aptikti mito apie žmones ryjančių devų išnaikinimą ir kūrinio apie Saulės ir Mėnulio rungtynes (Nr. 77). Mitas, kuriame žvaigždynų kilmė siejama su elnio ir jaučio lenktynių pasekmėmis (Nr. 75), šiek tiek panašus į chantų mitą (Nr. 61). Žemės nelygumai atsiradę, nes Dievas suspaudęs žemę, kad ji tilptų po dangumi – panašiai aiškina ne tik gruzinai, bet ir nganasanai. Analogiško siužeto etiologinės sakmės vienas variantas užrašytas ir Lietuvoje. Įvairių tautų tradicijose esama kūrinių apie žmonių susidūrimus su mitinėmis būtybėmis, kurios gyvena čia pat arba atvyksta iš kito pasaulio. Šie kūriniai vadinami mitologinėmis sakmėmis. Šiaurės Azijoje (Sibire) gyvenančių tautų ir Europos tautų sakmėse žmonės susiduria su skirtingomis ir su panašiomis mitinėmis būtybėmis; kartais jos vaizduojamos analogiškuose siužetuose.

Įvadas

Archajišką folklorą išsaugojusių Sibiro tautų sakmėse vaizduojama palyginti nedaug mitinių būtybių. Nganasanų sakmės personažas – iš moters kraujo atsiradusi vienakojė ir vienarankė būtybė barusi geranoriškai padeda žmogui ir net grąžina jam gyvybę, nors net tris kartus mėginama ja nusikratyti (Nr. 87). Kitos nganasanų sakmės personažai – žuvėdromis tapę mirusieji. Jie baudžia žmogų, išdrįsusi pasisavinti mirusiai moteriai paliktą maistą – taukus (Nr. 88). Altajiečių sakmėse vaizduojami vandens ar medžiojamų gyvūnų šeimininkai, kurie baudžia žmones už nepagarbų elgesį su vandeniu ar medžioklėje nukautu gyvūnu. Kai pasakojama, kaip dvasios radusios šeimą ir numarinusios visus jos narius, įtariama, jog tie žmonės suvalgę aukai skirtą gyvulį. Akivaizdi šių sakmių paskirtis – reglamentuoti žmonių elgesį. Keliose altajiečių sakmėse pasakojama apie žmogaus vedybas su žemutinio pasaulio moterimi – almysu. Kad medžioklė būtų sėkminga, Sibiro tautų medžiotojai laikėsi papročio kviesti kaiči (epinių giesmių giedotoją) ar pasakų sekėją vykti kartu į medžioklę. Altajiečių sakmė apie žvėrių šeimininko kajaus išmokusį vaikiną greičiausiai susijusi su tuo papročiu. Be to, altajiečiai ir buriatai pasakoja, jog įvairios dvasios susirenka pasiklausyti giedamų giesmių ar sekamų pasakų. Europoje iki šiol tokių sakmių neaptikta, nors žinoma, kad Rusijos šiaurės žvejai pasikviesdavo į valtį bylinų giedotoją. Už giedojimą jis gaudavo tokią laimikio dalį, kokią gaudavo ir kiekvienas žvejas. Jakutų sakmė apie pribuvėją, padėjusią gimdyvei siuliukiunų šalyje, panaši į Europos tautų analogiško turinio sakmes. Dalis mokslininkų mano, kad pavadinimas siuliukiunai – šiek tiek pakeistas rusų sakmių personažų pavadinimas šulikunai. Kitoje jakutų sakmėje pasakojama apie medžiotojo, nakvojusio apleistoje jurtoje, regėjimą. Jis mato keistai bendraujančius žmones ir atpažįsta vieną moterį bei prie jurtos pririštą žirgą. Grįžęs namo medžiotojas sužino stebėjęs mirusiuosius: matyta moteris mirė, o žirgas buvo suvalgytas per šermenis. Ši jakutų sakmė primena lietuvių ir kitų Europos tautų folklore aptinkamą siužetą, kuriame žmogus stebi keistas vestuves, o vėliau sužino, jog nuotaka pasikorė. Jakutų sakmės apie šamanų ypatingos galios apraiškas šiek tiek panašios į Europos tautų sakmes, kuriose žmonės stebi burtininkes ir raganius. Populiari gruzinų sakmių tema – medžiotojų ir šiaip žmonių susidūrimai su miško globėja ir žvėrių šeimininke Dali. Ši mitinė būtybė dosniai atlygina medžiotojui, išgelbėjusiam jos kūdikį ar apgynusiam ją nuo devo, bet ji – moteris ir neatleidžia vyrui, atsisakiusiam jos meilės. Gruzinų sakmė,

EURAZIJOS TAUTŲ MITAI IR SAKMĖS

kurioje miške nakvojantis žmogus stebi miško dvasių vaišes ir mato, kaip suvalgyto elnio kaulai vėl paverčiami gyvu žvėrimi, primena „Jaunesniosios Edos“ siužetą apie suvalgytą ir vėl iš kaulų atgaivintą dievo Toro ožį. Mordvių sakmėse dažnai pasakojama apie tai, kaip miške grybaujantys ar uogaujantys žmonės pamato miško globėją Viriavą. Sakmėje žmogus padeda mitinėms būtybėms susižinoti: namie pasakoja, ką girdėjęs lauke, ir taip praneša namų dvasiai apie laukų globėjos mirtį. Šios sakmės analogijų esama Europos tautų (ir lietuvių) folklore. Mordvių sakmės apie demaskuotus žmonėms kenkiančius raganius iš esmės analogiškos kitų Europos tautų sakmėms: žinantis žmogus kaip nors sužaloja gyvūną ar daiktą, o paskui pamato taip pat sužalotą raganą ar raganių. Kitas raganių demaskavimo būdas – kenkiantys žmonės priversti valgyti arklio dvėseną – taip pat aptinkamas lietuvių ir kitų Europos tautų sakmėse. Suomių ir Skandinavijos tautų sakmėse vaizduojamų mitinių personažų sistema panaši į lietuvių mitologinių sakmių personažų sudėtį. Savitų personažų – kalnų žmonių – populiarumą Skandinavų sakmėse greičiausiai lėmė kalnuotas reljefas. Palyginti daug suomių ir skandinavų sakmių siužetų aptinkama ir lietuvių mitologinių sakmių repertuare. Tačiau kai sutampa kūrinių siužetai, neretai skiriasi mitiniai personažai. Be abejo, esama ir tokių sakmių, kurių sutampa ir siužetai, ir mitiniai personažai (pvz., sakmės, kuriose vaizduojami burtininkai ir raganos). Suomiai ir skandinavai, kaip ir lietuviai, galingesniais burtininkais laiko kaimyninių tautų žmones. Suomiai pasakoja apie Suomijos šiaurėje gyvenančių lapių burtus, o Skandinavijos tautų sakmėse teigiama, kad burtų išmokstama iš suomių. Kartais lietuvių ir skandinavų sakmių analogiškų mitinių personažų veiksmai skiriasi. Pavyzdžiui, skandinavai pasakoja, jog namų dvasia ne tik nešanti savo šeimininkams gėrybes, bet ir noriai padedanti dirbti. Žinoma, žmonių darbus ji atlieka kitaip ir rezultatais nedžiugina. Be abejo, į lietuvių kalbą išversti tik mitų bei mitologinių sakmių pavyzdžiai. Tikimės, kad skelbiami tekstai skatins mitologija besidominčius skaitytojus išsamiau susipažinti su kitų tautų folkloru.

MITAI Koriakų ir itelmenų mitai

1. [Varnas Kutchu]

Kamčiadalai [itelmenai ir koriakai] dievu laiko kažkokį Kuthu, iš kurio kilo jų žmonės. Jie nežino, kas sutvėrė dangų ir dangaus šviesulius, tačiau pasakoja, kad šie buvę anksčiau už žemę, apie kurios sutvėrimą skelbia dvejopai. Vieni sako, kad Kutchu sutvėrė žemę iš savo sūnaus vardu Symskalin, kurį pagimdė jo žmona Ilkchum, su juo vaikščiodama po jūrą. Kiti sako, kad Kutchu su seseria Chutlyžič atnešė žemę iš dangaus ir įtvirtino jūroje. O jūrą sukūrė Utleigynas, kuris ir dabar joje gyvena. Tačiau visi sutinka, kad iki žemės sutvėrimo Kutchu gyveno danguje. КОЗК p. 406. Teiginiai.

2. [Kutchu šeima] Prieš žemės sutvėrimą buvo dangus ir jūra; danguje gyveno Kutchu su žmona vardu Ilkchum. Kadaise, kai Kutchu su žmona nusileido iš dangaus į jūrą, jo žmona negalėjo stovėti virš vandenų, o nusileido į jūrą iki krūtinės. Ir tada [ji] pagimdė sūnų vardu Symskalin, kuris išplaukė į vandens paviršių galva į Vakarus, o kojomis į Rytus. Motina Ilkchum atsistojo ant jo kaklo, o pats Kutchu – ant kojų ir pasakė, kad jo sūnus žeme pavirstų. Ir [taip] pasidarė. КОЗК p. 693. K 1.1.1.17.

3. [Kutchu Kamčiatkoje] Po žemės sukūrimo Kutchu paliko dangų ir apsigyveno Kamčiatkoje, kur pagimdė kitą sūnų vardu Tyžil-Kutchu ir dukterį Siduku, kurie, sulaukę brandos amžiaus, susituokė. Tarp kitko, ir pats Kutchu, ir jo žmona bei vaikai dėvėjo iš lapų siūtus drabužius ir mito beržų bei gluosnių žieve, nes žvėrys, pagal jų pranešimus, nebuvo sutverti ir žuvų gaudyti dievai nemokėjo. КОЗК p. 401. Teiginiai.

EURAZIJOS TAUTŲ MITAI IR SAKMĖS

4. [Kutchu iškeliauja] Kutchu, palikęs savo sūnų ir dukterį, išvyko iš Kamčiatkos, o kur pasidėjo, [Kamčiatkos gyventojai] nežino. Tiktai [jie] praneša taip, kad iš Kamčiatkos jis išvyko slidėmis ir kad kalnai ir žemumos atsirado dėl jo kelionės, nes žemė po juo linko kaip plonas ledas. Ir tokiu būdu [ji] prarado savo lygumą ir plokštumą. КОЗК p. 401. K 1.1.1.17.

5. [Kutchu pakeitė žemės paviršių] Kai Kutchu šliuožė slidėmis, žemė linko po jo kojomis. Ir kur jis ėjo, ten atsirado daubos, o šalia jų – kalvos. КОЗК p. 693. K 1.1.1.17.

6. [Kodėl žemė dreba] [Kamčiatkos žmonės] Tuilą laiko žemės drebėjimo priežastimi. Tarsi jis prasideda tada, kai Tuilo šuo, kuriuo jis važinėja po žeme, nusipurto nuo savęs sniegą. КОЗК p. 409. K 1.1.1.17.

7. Kaip Kuikyneku sustabdė lietų Tai buvo seniai. Ilgai lijo be sustojimo. Tada Kuikyneku pasakė savo sūnums: – Na, sūnūs, prigaudykite elnių! Sūnūs prigaudė elnių. Kuikyneku padarė didelę valtį. Į ją suvarė tuos elnius. Po to ėmė ir visus žvėris sušaukė. Visokių žvėrių pas jį atėjo. Ir pelės atėjo. Kuikyneku padarė iš pelių kinkinį, įkinkė jas į valtį, išvažiavo prie jūros. Su savimi musmirių paėmė. Atvažiavo prie jūros. O lietus visą laiką lyja. Kitą dieną išplaukė. Ilgai plaukė jūra. Pagaliau priplaukė salą. Išlipo į krantą. Mato – gyvenvietė. Nuėjo tenai. Mato – moteris sėdi, plaukus šukuoja. – Aha, štai kodėl lyja! – Labas, seni! Atėjai? – Taip, atėjau. – Pro šalį plauksi ar čia pasiliksi? – Pernakvosiu, o rytoj vyksiu toliau! O moteris vis šukuojasi. Jis ėmė ją vaišinti musmirėmis. Pavalgė ir greitai apsvaigo. Tada Kuikyneku ėmė jos plaukus pjauti. Visus plaukus nupjovė. Paskui visus drabužius nuvilko. Nuogą paliko. Drabužius surinko, į žemę užkasė. Ir pasakė:

Mitai

– Na, palauk: tave visiškai nukankinsiu! O moteris šąla, dreba. Visiškai apsvaigo. Nori susišukuoti – tiktai ranką trūkčioja, galvos siekia. O Kuikyneku dar antakius ir blakstienas nupjovė. Paskui Kuikyneku pasiuntė pelę: – Perplauk jūrą, pažiūrėk – gal pas mus išgiedrėjo. Pelė perplaukė. Greitai sugrįžo, pasakė: – Visiškai išgiedrėjo! Tada Kuikyneku išvyko namo. Moterį taip ir paliko. – Oi, šalta, šalta! Atiduok mano drabužius, – šaukė moteris. Neatidavė. Sugrįžo namo. СМНЧК 124. K 1.1.1.19.

8. Varnas Velvimtilynas Varnas Velvimtilynas prarijo saulę. Varnas skrenda, o prasidėjusi sniego audra nerimsta, nes varnas saulę prarijo. Ememkutas sako savo dukteriai Kliukenevyt: – Nueik pas varną Velvimtilyną, pakviesk jį čionai. Išėjo į lauką, atsisėdo vėjyje. Išėjo moteris, sako varnui: – Kelkis. Ten pas tave atėjo. Varnas klausia: – Kas? Moteris atsakė: – Kliukenevyt, Ememkuto duktė. Varnas sako: – Na dar ko? Mmm! Neprašvinta, dar labiau pusto. Parėjo namo Kliukenevyt. Ememkutas klausia: – Kur varnas? Kliukenevyt atsako: – Jis nėjo su manimi. Pasakė: „Dar ko?“ Ememkutas sako dukteriai Inianevyt: – Gerai susišukuok, eik pas varną. Susišukavo, pasipuošė gražuolė Inianevyt, atėjo pas Vilvimtilyną, atsisėdo. Išėjo moteris ir pasakė: – Kelkis, varne. Pakaks apsimetinėti. Pas tave atėjo. Varnas klausia: – Kas? Atsako:

EURAZIJOS TAUTŲ MITAI IR SAKMĖS

– Inianevyt. Velvimtilynas pamatė mergaitę ir iš džiaugsmo ėmė kvatoti: „Pa-ga-ga!“ Kvatodamas ir išspjovė saulę. Dangus pragiedrėjo. Sniego pūga pasi baigė. Varnas sako Inianevyt: – Vyksime kartu pas Ememkutą. Išvyko dviese. Inianevyt sako varnui: – Važiuok pirma! Paėmė ilgą aštrią kartį. Ir pradūrė varną. Tegu neprarys saulės! Tegu visada būna giedra, tegu nebus sniego pūgos! Inianevyt pakorė varną Velvimtilyną aukštai ant karties. СМНЧК 135. K 1.1.2.11. + 1.1.1.23.

9. Kodėl žmonės ėmė mirti Kadaise gyveno du broliai – Aka ir Ojo. Aka buvo geras medžiotojas. Ištisas dienas jis vaikščiojo po tundrą, sumedžiodavo daug žvėrių, niekada nebūdavo alkanas. Ojo buvo tinginys. Visą laiką namie sėdi, ištisas dienas miega. Tik tiek darbo – Akai valgį išvirti. Kartą Aka išėjo toli į tundrą. Staiga mato – jaranga. Priėjo prie jarangos, o iš jos išėjo mergaitė, labai graži. Akai labai patiko mergaitė. Jiedu kartu įėjo į jarangą. Aka ir apie medžioklę pamiršo, visą dieną su mergaite praleido. Tiktai vakare Aka prisiminė apie Ojo ir pasakė mergaitei: – Na ką, man reikia eiti namo. Namie manęs brolis laukia. Aka eina namo, vis apie mergaitę galvoja. Parėjo namo, net valgyti nenorėjo. Pasakė Ojo: – Aš toli vaikščiojau, joks žvėris nepasitaikė. Šiandien labai pavargau. Ir tuoj pat atsigulė miegoti. Aka pabudo dar neprašvitus. Tuoj pat išėjo iš namų, sugrįžo tik vakare. Ir vėl be laimikio. Pagaliau pasibaigė atsargos. Ojo neturėjo ko valgyti. Ojo išėjo į tundrą. Eina ir galvoja: „Gal kur nors rasiu sau maisto“. Ilgai ėjo. Staiga pamatė žemėje didelį plyšį. Priėjo prie plyšio, pažiūrėjo, pagalvojo ir pasakė: „Gal ten apačioje gera gyventi?“ Ir nušoko žemyn. Nukrito, atsistojo ant kojų. O aplinkui tamsu, nors į akį durk. Ojo nuėjo ten, kur kojos neša. Ėjo, ėjo, pagaliau šviesiau pasidarė. Mato – eina keliu. Pastebėjo tolumoje mažą jarangą. Bet virš jos dūmų nėra. Priėjo prie jarangos, pagalvojo: „Tikriausiai tenai nieko nėra“. Įėjo, mato – prie užpakalinės sienos uždangos miega senė. Ojo pažadino senę, pasakė: – Greičiau pamaitink mane. Senė jam sako:

Mitai

– Neskubėk. Gulk miegoti, o aš tuo metu paruošiu valgyti. Ojo atsigulė, bet ėmė paslapčia stebėti senę. Senė pastatė du katilus. Paėmė peilį, atsipjovė mėsos iš savo šono ir įmetė į katilą. O į kitą katilą nusi šnypštė. Ir pastatė katilus ant ugnies. Kai katiluose viralas užvirė, senė pažadino Ojo. Ojo atsikėlė ir pasakė: – Sene, to valgio aš nevalgysiu. Tai tu savo mėsą išvirei ir dar ten nusi šnypštei. Senė sako: – Reiškia – tu nenori valgyti. Gerai, nevalgyk. Ojo sako senei: – Kaip iš čia išeiti? Išvesk mane į mano žemę. Senė jam sako: – Štai paklausyk. Čia netoliese yra upelis. Kai prieisi prie upelio, atsigulk kniūbsčias. Paskui pamatysi – aukštyn upe plaukia maža kuprė. Tu paimk tą žuvį ir atsipjauk nuo jos nugaros šiek tiek mėsos. Tiktai, žiūrėk, atpjauk visai mažai. Ojo tuoj išėjo. Greitai pamatė upelį ir tuoj atsigulė kniūbsčias. Paskui žiūri – iš tiesų aukštyn upeliu kuprė plaukia. Ojo paėmė kuprę, labai giliai įdūrė peilį. Kuprė suspurdėjo, šėrė uodega iš visų jėgų. Ojo pargriuvo, nusirito ant ledo ir tuoj prišalo, neįstengė atsiplėšti. Taip ir mirė ant ledo. Štai nuo to laiko žmonės ėmė mirti. Pasaka pasibaigė. СМНЧК 144. K 3.2.0.8.

EURAZIJOS TAUTŲ MITAI IR SAKMĖS

Nganasanų mitai 10. Apie pasaulio tvarką Seniai, kai žemė ką tik gimė, ji buvo švari. Žmonių nebuvo. Ant žemės žolės nebuvo. Tuo metu žemė buvo vien plikas ledas. Tas pats ledas, kokio ir dabar žemėje yra. Ant ledo stovi ledinis čiumas [kūgio formos būstas]. Jame vienas žmogus. To žmogaus viskas baltos spalvos – akys, kūnas, plaukai. Jis draugo neturi, žmonos neturi, vaikų neturi, šuns neturi. Taip be draugo tas žmogus kažkiek laiko gyveno. Pats sau sako: – U! Vis dėlto taip man bus blogai. Reikia draugo ieškoti. Žinių yra – kažkur yra moteris. Viską, kas gyvas, ji ten turi. Ta moteris visų akis turinčių – ir šliaužiojančių kirminų, ir skraidančių paukščių – motina. Pas tą moterį reikia eiti į svečius. Tas žmogus išėjo. Ne žeme išėjo, bet išskrido. Viską aplinkui apskrido, viršuje rado debesį. Ant to debesies čiumas stovi. Į jį įėjo. Čia viena moteris besanti. Vyras jai sako: – Kas tu, moterie? – Kokia aš moteris? Aš visko kas gyvas, visų kirminų, paukščių motina. Jie visi gimė iš mano pilvo. – Aš apie tave girdėjau ir į svečius atėjau. Noriu su tavimi žaisti. Aš taip pat draugo neturiu. Kaip aš be draugo gyvas būsiu? Su tavimi žaisiu, galbūt, tada ir gims man draugas. Kažkiek dienų kartu nakvojo. Čia iš karto po to kūdikis gimė (kaip greitai padarė!?). Pagimdžiusi kūdikį, moteris sako: – Na, neškis. Mano čiume ilgai nesėdėk. Neškis kūdikį. Štai! Atidavė kūdikį. Žmogus paėmė kūdikį ir jį laiko. Tas kūdikis, gimęs žmogumi, – žolelė. – Tai paimk su savimi. Nuo jo tavo ledinė žemė samanomis ir žole apaugs, – pasakė moteris. Dabar žmogus kūdikį-žolę nusinešė. Prie čiumo ant ledo padėjo tą žolytę. Po trijų dienų pažiūrėjo. Ėmė žolė augti. Kasdien ėmė žiūrėti. Ledo plotas kaip delnas žole užaugo. Po septynių dienų žole apaugęs plotas susilygino su čiumo plotu. Tada tas Baltasis žmogus taip pasakė:

Mitai

– Kažkas skraidantis ar nguo [dievas], ar kas čia gali nutūpti. Jeigu jis nutūptų, mano žemė didelė nepasidarytų. Galvoja, ką daryti. Vėl nuėjo pas tą moterį. – Ko vėl atėjai? – Vėl reikia nakvoti, žaisti, – sako žmogus. Dabar vėl nakvojo. Kažkiek dienų kartu nakvojo. Moteris sako: – Kūdikis vėl gimė. Ilgiau čia nenakvok. Kūdikį tai neškis. Žmogus paėmė kūdikį. Mato – kūdikis tarsi elnias. Keturios kojos, galva ir kūnas elnio. Ragų nėra, baužas. Elniui-kūdikiui, kai jis didelis tapo, tėvas sako: – A, sūnau, tu tarsi elnias. Šita žemė augs. Tu ją saugok. Kažkur yra skraidantis nguo. Jeigu jis atskristų prie tos augančios žemės, vyk jį šalin. Dabar sūnus išėjo į lauką. Guli ant gimusios mažos žemės. Kažkas girdėti. Skraidantis atėjo. Atrodo kaip elnias. Jis nori ant gimusios žemės nutūpti. Aplinkui skraido. Žmogaus sūnus sako: – Kodėl nori šalia manęs nutūpti? Eik toliau. Čia tavęs nereikia. – Kodėl tau manęs nereikia? Ar tau žemės gaila, ar ką? Kuo aš tau kliudysiu? – Tai mano žemė. Kodėl tu nori tūpti ant mano žemės? Dabar po kalbų mušėsi. Skraidantis ragus turi. Baltojo žmogaus sūnus ragų neturi, baužas. Visą dieną daužėsi kaktomis, mušėsi. Kaip baužas nugalės? Ragų nėra. Skraidančiojo aštrūs ragai – jis turi nugalėti. Taip raguotasis elnias nugalėjo baužąjį, Baltojo žmogaus sūnų. Baltojo žmogaus sūnus sako: – Tai, kad aš neturiu ragų, blogai. Koks dievas beateitų – kaip aš įveiksiu? Vis dėlto gimusią žemę atims. Reikia tėvą ragų prašyti. Jeigu mano tėvas, Baltasis žmogus, padarys man ragus, tai aš įveiksiu dievą. Dabar nuėjo pas tėvą. – Na, tėve. Vis dėlto aš žemę prarasiu. Kaip aš kausiuosi be ragų? Raguotas dievas vis dėlto atims iš manęs žemę. Baltasis žmogus sako: – Ką aš darysiu? Baltasis žmogus kažkur gavo krepšį. Krepšys iš geležies ir sidabro. Jį atidarė. Iš ten išėmė didelį akmenį. Jį padėjo sūnui ant galvos kaip ragą. Paskui vėl išėmė iš krepšio mamuto ragą (iltį). Jį pastatė kaip kitą ragą. – Šiais ragais kaukis. Vyk šalin dievą. Dabar sūnus išėjo su dviem ragais. Guli ant savo mažos žemės. Iš viršaus vėl raguotas elnias-dievas atėjo:

EURAZIJOS TAUTŲ MITAI IR SAKMĖS

– Na, Baltojo žmogaus sūnau, ar man atiduosi žemę, ar ne? – Tu turi savo žemę. Tu ir gyvenk joje. Aš visai nenoriu leisti tavęs į savo žemę. – Jeigu tu savo žemės gaili, tai ją reikia atimti. – Jeigu nori atimti, eik čionai, pažiūrėsim. Dabar kovojo ragais. Kažkiek laiko ant šios žemės kovėsi. Dabar Baltojo žmogaus sūnus įveikė dievą. Dievas sako: – Na, Baltojo žmogaus sūnau! Mane paleisk, prašau. Dabar aš eisiu į savo žemę. – Na, jeigu nori išeiti, reikia leisti. Dabar raguotas dievas išskrido. Baltojo žmogaus sūnus visą laiką ant tos žemės sėdi. Vis dievus varo šalin. Žemės neatiduoda. Žemė išaugo, labai didelė tapo. Žmogaus sūnus galvoja: „Vis dėlto mano tėvas man ką nors pasakys. Reikia pas jį eiti“. Nuėjo pas tėvą. Tėvas klausia: – Na, sūnau, kaip dievą nugalėjai? Ar žemė išaugo? – Pamažu, pamažu įveikiau. Žemė pamažu, pamažu vis tik didelė tapo. Kažkiek verstų žemės tapo. Visa ledinė žemė žole apaugo. Sūnus sako tėvui: – Na, tėve, Baltasis žmogau, kaip aš gyvensiu? – Kaip gyvensi? Ar tu mano vardą žinai? – Tu tėvas. Kaip aš žinosiu tavo vardą? – Mano vardas toks. Pradžioje aš leduose gyvenau. Čiumas, niukai [elnio odų stogo danga] – viskas buvo iš ledo. Toks aš – Žemės dievas. Tavo vardas bus dėl to, kad tu saugai žemės paviršių. Todėl tavo vardas tebus Mou-ta [Žemės elnias]. Tu būsi naujos žemės dievas. Ateityje tau visada reikės saugoti šitą žemę. Savo ragus tu visada išsaugosi. Vienas ragas akmeninis, kitas – mamuto. Kada nors čia gims žmonės. Tu juos saugok. Tegu skraidantis dievas niekada ant tos žemės netupia. Išvaryk jį. Taip pasakė Baltasis žmogus. Dabar Naujosios žemės dievas sėdi ant žemės. Skraidančių dievų daug atėjo. Kasdien su jais kaunasi. Baltojo žmogaus sūnus įveikė visus skraidančius dievus. Jis – oho – koks stiprus! Baltasis žmogus dabar taip sako: – Reikia vėl pas tą moterį eiti svečiuotis. Noriu žaisti. Dar reikia vaikus gimdyti. Tapę dideli, jie mano draugais bus. Pakilęs Baltasis žmogus išėjo. Pagaliau priėjo: – Na, mano vyre, ko nori? – Žaisti noriu. Dėl to atėjau.

Mitai

Kažkiek dienų Baltasis žmogus nakvojo pas tą moterį. Vėl ji greitai pagimdė. Pasirodė dvyniai – mergaitė ir berniukas. Moteris sako: – Na, abu vaikus neškis. Pas mane ilgai nesėdėk. Eik į savo čiumą. Du vaikus nusinešęs, Baltasis žmogus juos padėjo ant Naujos žemės. Naujos žemės dievui-elniui sako: – Na, dabar tu tuos du vaikus saugok. Kad jų skraidantys dievai nesuėstų. Tegu užauga. Tai viena moteris, vienas vyras. Jie žais ir, ko gero, ateityje daug žmonių gims. Dabar du žmonės dideli tapo. Kartu gyveno. Žaidė. Daug vaikų gimė. Naujos žemės dievas pasakė tiems žmonėms: – Kaip man elgtis su ragais? Jie labai sunkūs. Reikia kaip nors juos nuvalyti. Galbūt jie bus lengvesni. Rankomis reikia valyti. Dabar jie apvalė jo ragus taip, kaip valomi porozo [elnio patino] ragai. Kai jo akmeninį ragą valė, jis, kaip ir kiekvienas elnias, galvą sukiojo. Odelės nuo rago labai toli nukrito. Ten, kur nukrito odelės nuo akmeninio rago, tundroje atsirado akmenų eilės. Tai nuo Naujosios žemės dievo rago nuvalytos [odelės]. Kai valė kitą ragą, jis taip pat sukiojo galvą. Kadangi valė mamuto ragą, dabar žmonės randa žemėje mamuto rago gabalėlių. Naujosios žemės dievas pasakė: – Du mano ragus apvalėte, dabar vis dėlto kažkas nutiks. Reikia eiti pas tėvą. Ką jis pasakys apie ragų valymą. Naujosios žemės dievas nuėjo pas tėvą, Baltąjį žmogų. – Na, sūnau, kaip ragai? Ar nuvalei? – Viską nuvaliau. – Nuo akmeninio rago akmenys tegu taip ir bus. Naujoji žemė labai minkšta, lengva. Tegu dabar akmenys nuo tavo rago sutvirtina žemę. Tegu ji nebus lengva. Jeigu naujoji žemė labai lengva pasiliktų, tai kada nors ji judėtų, galbūt, nukristų. Sunkūs akmenys neduos jai sukiotis. Ji visada vienoje vietoje bus. Tai, kas nuvalyta nuo antrojo, mamuto, rago, tegu bus ten, kur nukrito. Dabar du žmonės gimė. Jų vaikai gims ir atsiskirs. Daug žmonių bus. Tačiau daug žmonių bus vargšai. Tai, kas nuvalyta nuo mamuto rago, tegu žmonės parduoda rusams už pinigus. Galbūt tada jie gerai valgys, turtingi bus. Naujosios žemės dievas-elnias pasakė: – Mano ragus dabar apvalė. Akmenų kalnai dideli dabar atsirado. Galbūt jie geležį gimdys. Iš jos žmonės ką nors gamins. Dabar pasidarė daug gimusių žmonių. Elnių gimė. Visokių gimė. Visa naujoji žemė žole apaugo. Įvairių mašalų ir uodų žemėje atsirado.

EURAZIJOS TAUTŲ MITAI IR SAKMĖS

Čia Naujosios žemės dievas-elnias pasakė: – Na, aš dabar miegosiu. Skraidantis dievas ant žemės nenutūps. Dabar žemė nebeminkšta. Jis jai nieko nepadarys. Jis prakasė žolę-žemę, atsigulė duobėje, užsidengė ir užmigo. Tenai ilgai gulėjo. Pagaliau kažkaip atsikėlė ir išėjo į žemę. Iš kažkur pelė atėjo ir sako: – Na, šeimininke, kaip man gyvai būti? Visi mane įveikia, kas tik mane randa. Kaip aš gyva būsiu? Šermuonėlis ir sidabrinė lapė mane įveikia. Ar aš būsiu gyva? Mano giminė kaip gims? Ką nors patark man. – Ką daryti? Tavo giminė labai lengva. Aš nusimesiu savo akmeninį ragą ir sviesiu aukštyn. Iš jo pasidarys debesys. Naujosios žemės dievas sviedė į viršų ragą ir vėl pasakė: – Dabar iš debesų lietaus ir sniego bus. Naują žemę užklos. Tu taip pat būsi paslėpta. Niekas tavęs nesuras. Taip tu gyva būsi. Bet vis tiek sniegas visą laiką negulės. Visaip būna – bus sniegas, paskui atšilusi žemė, paskui vėl sniegas. Taip bus, ir tavo giminės greitai neužmuš. Pelė atsako: – Sniegas nukris, o paskui kaip bus? Kas bus ilgesnis: žiema ar vasara? Man geriau, jeigu žiema būtų ilgesnė, o vasara trumpesnė. Jeigu bus trumpa žiema, mane greitai užmuš. Jeigu sniegas ilgai gulės, jis mano giminę pridengs. Naujosios žemės dievas-elnias sako: – Taip galima. Tegu taip bus – žiema ilga, o vasara trumpa. Tai tau, pele, pagalba. Tu ja naudokis. Dabar aš sviesiu į viršų ir mamuto ragą. Metė į viršų ragą. – Kadangi aš sviedžiau šį ragą į viršų, bus taip – bus švarus dangus iš mamuto rago. Bus šaltis. Žemė ir vanduo ims šalti. Taip pasidarė didelis šaltis. Iš juodų debesų sniegas ir lietus ėmė kristi. Kai griaudžia griaustinis – tai akmenys viršuje dunda. Kai žaibas – žiežirbos iš akmenų. Naujosios žemės dievas-elnias vėl pasakė: – Kas tik gyvas gims vėliau – nia nganasana [mūsų žmonės], adia [tungusai] – nuolatiniame šaltyje jiems bus blogai. Kai ateis juodi debesys, šilčiau pasidarys. Tegu juodi debesys atneša šilumą. Todėl dabar šaltomis dienomis pasidaro šilčiau, kai dangų uždengia juodi debesys-akmenys. Kai vėjas viršuje debesis išvaro, labai šalta pasidaro. Švarus dangus – mes matome mamuto ragą. Visi žmonės žemėje – tai iš Mou-nguo [Žemės dievo] gimę žmonės. Taip viskas žemėje gimė. Taip Naujoji žemė gyva tapo.

Mitai

Kokį tik dalyką paimk – viskas žemėje atsirado. Žemė viskuo žmones maitina. Visko dievas – Žemės dievas, Syruta-nguo [Ledo dievas]. МСИПН 1. K 1.1.2.7. + 1.2.1.24. + 1.1.2.10. + 1.1.1.24. + 1.1.2.7. + 1.1.1.17 + 1.1.2.10. + 1.1.1.17.

11. Apie Dioiba-nguo Visur buvo sniegas arba plikas ledas. Ant ledo – pusnis kaip namas arba jurta. Ten yra vienas žmogus. Nežinau, kaip jis apsirengęs ar nuogas kankinasi, vaikšto. Tai Syriu-nganasa [Sniego žmogus], arba Syr-nganasa [Ledo žmogus], arba Syranku-nganasa [Baltasis žmogus]. – Na, gerai, – sako, – eisiu. Vis tiek čia aš nieko negausiu. Jis pasuko tiesiai į pietryčius. Nieko nėra. Vis plika tundra. Paskui priekyje pasirodė kažkas juodas. Saulė tai šildo truputį. Jis nuėjo į tą juodąjį ir pateko į žole apaugusią vietą. Toje vietoje jis pamatė nedidelį čiumą. Nuėjo tenai. Viena senė sėdi. Galva, plaukai kaip jauna žolė su gėlėmis. Paskui, kai žmogus įėjo, ji tartum krūptelėjo ir atsilošė atgal. Sako: – Na, kaip, iš kur atėjai? Ar įrengei žemę? Jis galvą krapšto ir sako: – Kaip aš galiu ją įrengti? – Jeigu nori, kad ant tavo žemės žmonės gyventų, aš tau padėsiu. Iš čia paimsi žolės ir, jeigu bus elnių, duosiu jagelio [tundros kerpių]. Ir dar truputį samanų duosiu. – Na, gerai. Jeigu duosi, gerai. Tada man labai padėsi. Tuomet taip ir daryk. O kuo kūrensim, jeigu bus žmonių? Žole kūrensim ar kuo? – Tiesa, aš apie tai pamiršau. Mūsų būsimiems vaikams reikia duoti malkų. Tu medelį ir krūmelį neškis iš čia. Davė viską, ko reikia. Dabar ji – o tai buvo Mou-niamy [Žemės motina] – sako: – Na, dabar klausykis. Dabar tu namo pareisi. Bet iš karto ir lengvai tu žemės neįrengsi. Nebus lengva ir tavo vaikams. Tu dar eisi pas Nilulemy mou-niamy [Žemės gyvenimo motiną]. Jis parėjo namo ir parnešė viską, ką jam davė. Paskui vėl išėjo. Tiesiai į pietus eina, visai ilgai eina. Keletą kartų ilsisi. Paskui mato čiumą. O aplink čiumą elniai – balti, juodi. Paskui įeina į čiumą. Taip pat viena senė sėdi. Ji sako: – Ko atėjai? – Reikia, todėl ir atėjau. Privargau pėsčias eidamas.

Eu37 Eurazijos tautų mitai ir sakmės : tekstų rinkinys / parengė ir tekstus išvertė Bronislava Kerbelytė. – Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas, 2016. – 144 p. ISBN 978-609-467-215-6 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-214-9 (internetinis)

Knygoje skelbiami į lietuvių kalbą išversti dešimties tautų mitai, kuriuose įvairiai ir vis dėlto panašiai aiškinama žemės, žmonių ir jų papročių kilmė, bei vienuolikos tautų mitologinės sakmės, kuriose vaizduojami analogiški žmonių santykiai su skirtingomis mitinėmis būtybėmis, pasakojama apie šamanus ir burtininkus. UDK 398(=16)+2-382+271.2(571.1/.5)

Eurazijos tautų mitai ir sakmės Parengė ir tekstus išvertė Bronislava Kerbelytė Tekstų rinkinys

Redaktorė Renata Endzelytė Maketavo ir viršelį kūrė Irena Sabaliauskaitė

2016-06-14. Tiražas 100 egz. Užsakymo Nr. K16-022 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, 44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt