Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros

Viršelio 1 p.

J. Schlesingeris, filosofo G. W. F. Hėgelio portretas, 1831 m.

Berlynas, Senoji nacionalinė galerija (Alte nationalgalerie).

Iš Wikimedia Commons

Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros Lauras Bielinis

Šios monografijos tikslas yra parodyti, kaip užgimė ir kokia logika vadovaujantis XIX a. pradžioje susiformavo politinio radikalumo poreikis, greitu laiku transforma­ vęsis į radikalias ideologijas, kurios XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje tapo esminėmis ir nulėmė daugelio istorinių procesų eigą. Ši knyga parodo radikalių politinių dok­ trinų susiformavimo priežastis ir raidos istoriją. Knygoje atskleidžiama Berlyno „Daktarų“ ar „Kavos“ kubų, o po to ir „Laisvųjų“ klubo diskusijų aplinkoje suformuota kairiųjų jaunahėgelininkių argumentų visuma, praktiš­ kai nulėmusi vėliau atsirasiančių radikalių politinių teo­ rijų kontūrus.

Lauras Bielinis

Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros politinio radikalizmo ideologijų formavimasis kairiųjų jaunahėgelininkių sambūryje

L au r a s Bi e l i n i s

Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros politinio radikalizmo

ideologijų formavimasis kairiųjų jaunahėgelininkių sambūryje

V y tau t o Di dž ioj o u n i v e r s i t e ta s

L au r a s Bi el i n is

Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros politinio radikalizmo

ideologijų formavimasis kairiųjų jaunahėgelininkių sambūryje Monografija

Recenzentai: Prof. habil. dr. Zenonas Norkus, Vilniaus universitetas Doc. Kęstutis Dubnikas, Vilniaus universitetas Prof. dr. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universitetas Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto tarybos posėdyje 2016 m. lapkričio 29 d. (protokolo Nr. 16-08)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (nbdb) ISBN 978-609-467-261-3 (spausdintas) ISBN 978-9955-34-665-4 (spausdintas) ISBN 978-609-467-260-6 (internetinis) ISBN 978-9955-34-664-7 (internetinis) http://dx.doi.org/10.7220/9786094672606

© Lauras Bielinis, 2017 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2017 © „Versus aureus“ leidykla, redagavimas, maketavimas, 2017

Skiriu Aldonai

7

Turinys

Padėkos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

9

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11 Trumpa literatūros apžvalga . . . . . . . . . . . . . . . . 18 I dalis VORMÄRZ KONTEKSTAI Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio filosofinio palikimo reikšmė jaunahėgelininkių raidai . . . . . 29 Protesto atmosfera

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

Prieštaringa kultūrinė aplinka . . . . . . . . . . . . . . . 51 Klasifikavimo problemos . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58 Kairieji jaunahėgelininkiai . . . . . . . . . . . . . . . . . 74 „Daktarų klubas“, „Laisvieji“ . . . . . . . . . . . . . . . . 82 Revoliucinės organizacijos arba protopartijos . . . . . . 95 Kairiųjų jaunahėgelininkių iškilimas spaudoje ir galutinis susipriešinimas . . . . . . . . . . . . . . 108 II dalis ASMENYBĖS Pažintis su komunizmu ir socializmu, Lorenz von Stein . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 125 Praktikos akcentavimas, August von Cieszkowski . . . 137 Dvasinės revoliucijos paieškos, Moses Hess . . . . . . . 142

8

Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros

Jėzaus atgaivinimas istorijoje, David Friedrich Strauss , ., , , . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152 Apolitiškas atstovavimas Hegelio mokyklai, Johann Karl Friedrich Rosenkranz . . . . . . . . . 158 Radikali religijos ir valstybės kritika, Bruno Bauer . . . 160 Radikalioji demokratija, Arnold Ruge . . . . . . . . . . 167 Neskubantis materializmas, Ludwig Feuerbach . . . . . 172 Revoliucijos laukimas, Friedrich Engels . . . . . . . . . 176 Valstybė – valdymo įrankis, Karl Marx . . . . . . . . . 180 Individualizmo apologija, Max Stirner . . . . . . . . . . 195 Pabaiga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 199 The left-wing Young Hegelians: between romanticism and dictatorship. Development of ideologies of political radicalism among the left-wing Young Hegelians. Summary . . . . . . . . . . . . . . . . . 205 Literatūros sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 207 Laiko juosta . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 215 Vardų rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 219

9

Padėkos Nuoširdžiai dėkoju savo draugams, kolegoms bei artimiesiems, kurie skatino ir kantriai laukė mano darbo rezultatų. Dėkoju Artūrui Janušauskui, gebančiam visuomet laiku padėti. Esu dėkingas Saint-Étienne’o universiteto profesoriui Christianui Daudeliui, suteikusiam galimybes pasinaudoti universitetine literatūra, Mindaugui Juozaičiui – už nuoširdų palaikymą, Gintautui Mažeikiui – už vertingus komentarus bei patarimus, Ambasadoriui Igoriui Klipii, aktyviai mane skatinusiam tęsti pradėtą darbą, Aldonai Mieliūnaitei – už milžinišką ir neįkainojamą darbą verčiant vokiškus šaltinius, sūnui Martynui Bieliniui, padėjusiam su keleto ang­liškų tekstų vertimu. Esu dėkingas savo žmonai Audronei Bielinienei, kantriai skaičiusiai ir redagavusiai visas rankraščio versijas. Dėkoju Daliai Staponkutei, vežusiai knygas iš tolimų bibliotekų bei jai talkinusiai Giedrei Kadžiulytei. Ačiū Ginui Dabašinskui už pagalbą atrandant reikiamas knygas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Dėkoju senam draugui Nikolajui Stepanovui iš Rusijos, kuris sugebėjo man gauti ypač retų rusiškų leidinių kopijas.

11

Įvadas Tavo nuskriaustųjų ir pažemintųjų masės, – nesusilaikiau aš, – tėra abstrakcija. Jeigu kas ir egzistuoja, tai tik individai. Jorge Luis Borges1

Pribrendo reikalas atiduoti duoklę mano pirmosios (negintos) disertacijos rašymo aistroms. Tuometinė Maskvos M. Lomonosovo universiteto Filosofijos fakulteto Socialinių mokymų istorijos katedros vadovybė man buvo suformulavusi neįtikėtiną uždavinį – įrodyti, kad Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas nuo pat savo intelektualinės veiklos pradžios angažavo politinės partijos idėją. Reikėjo tai įrodyti. Tačiau per visą trejų metų aspirantūros (tuo metu taip vadinosi doktorantūra) laikotarpį įsitikinau, kad Marxas ir Engelsas jų ankstyvajame veiklos laikotarpyje partijos sąvoką daugiau siejo ne su politine organizacija, o su vienminčių draugija, su geru laiko praleidimu, linksmybėmis ir užstalės diskusijomis. Tiesą sakant, tokia klubinė intelektualinės užstalės kultūra buvo natūrali ir būdinga to meto šviesuomenei. Čia triukšmaudami ir gerdami vyną jie diskutuodavo daugeliu aštrių temų, tokiose užstalėse gimė ne viena perspektyvi socialinė ar politinė idėja, ne viena praktinio veikimo užmačia. Politikos srityje tai ko gero buvo neišvengiama ir natūralu, nes užstalės koloritas leido traktuoti diskusijas kaip neatsakingą kalbėjimą, kai tos pačios mintys, išsakytos 1

Borges L., Smėlio knyga, iš ispanų k. vertė L. Rybelis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 250.

12

Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros

kitoje situacijoje ar atspausdintos kokiame nors leidinyje, galėjo būti kvalifikuotos kaip antivyriausybinės.

Taigi man pačiam bandymas įrodyti, kad XIX a. pradžioje Marxas jau mąstė ir regėjo politinę kovą taip, kaip ją matė XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios marksistai, ėmė atrodyti anachronistinis. Teko atsisakyti ginti darbą, bet tirtos XIX a. pradžios Vormärz epochos ryškumo įspūdis išliko.

Pabandysiu „grąžinti“ skolą tiek sau, tiek savo kolegoms, kurie tikėjosi, kad aš kada nors tai padarysiu. Šis darbas nėra skirtas dar vienai istorinio materializmo koncepcijos atsiradimo analizei, kurios sudėtine dalimi yra ir radikalios politinės revoliucijos idėja. Čia nebus bandoma atkurti ir pačios politinės revoliucijos idėjos raidos. Ir nesiekiama išanalizuoti, kaip susiformavo politinės partijos idėja. Šioms problemoms yra skirta daug knygų, tyrimų; vyksta intensyvios diskusijos ir teikiamos įvairios argumentacijos.

Mano darbo užduotis – parodyti, kaip užgimė ir kokia logika vadovaujantis susiformavo politinio radikalumo poreikis, greitu laiku transformavęsis į radikalias ideologijas, kurios XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje tapo esminėmis ir nulėmė daugelio istorinių procesų eigą. Taigi šis darbas yra skirtas radikalių politinių doktrinų susiformavimo priežastims ir raidos istorijai.

Savo knygoje nesieksiu problemą tirti genetiškai, t. y. priežasties pasekmės logika, čia daugiau dominuos savotiška asmenybių raiškos bei jų transliuojamų idėjų, o taip pat politinių, ideologinių bei kultūrinių sąlygų raiškos tyrimo konsteliacija. Šios knygos tikslas yra atskleisti kairiųjų jaunahėgelininkių argumentų seką parodant, kaip XIX a. pradžioje jų lankomų Berlyno „Daktarų“ ar „Kavos“ klubų, o po to ir „Laisvųjų“ klubo diskusijų terpėje užgimė arba įgijo praktinės

Įvadas

13

teorijos kontūrą bene pagrindinės radikaliosios būsimojo XX amžiaus politinės ideologijos bei teorijos. Apie tai užsimena ir Eric’as Luftas teigdamas, kad beveik visų ideologijų ištakos, kurios yra svarbios XX amžiuje, užgimė kairiųjų jaunahėgelininkių raštuose2. Šiame darbe pagrindiniu uždaviniu matau analizę kultūrinės filosofinės terpės, kurios filosofiniu pagrindu tapo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio filosofija, o praktiniais vykdytojais – jo išugdytos mokyklos atstovai – kairieji jaunahėgelininkiai. Šioje terpėje po Hegelio mirties įsivyravo audringų ir chaotiškų diskusijų metas, davęs pradžią ir galutinai suformavęs atsiradimo prielaidas keletui ryškių ir radikalių politinių doktrinų: komunizmui, anarchizmui, sionizmui…

Esu tikras, kad yra reikalinga atgaivinti intelektualinėje politinės refleksijos erdvėje nepelnytai primirštus kairiųjų jaunahėgelininkių vardus: rekonstruoti politines ištakas, kultūrines ir socialines priežastis, sukėlusias idėjų rezonansą XIX a. pradžioje. Ne veltui vienas iš šiuolaikinių kairiųjų jaunahėgelininkių tyrėjų, Miguelis Abensouras pabrėžia, kad „Jaunahėgelininkių judėjimas yra vienas iš modernios politikos šaltinių ar jos laboratorijų, nes per kelis metus šis judėjimas davė pradžią radikaliam politiniam liberalizmui (Arnold Ruge), socializmui ir komunizmui (Moses Hess, Fiedrich Engels, Karl Marx) anarchizmui (Michail Bakunin, Max Stirner) ir sionizmui (Moses Hess)“3.

Turėtume savęs paklausti, kodėl filosofai, intelektualai, įkvėpę, nulėmę ar davę politinio judėjimo kryptį, inicijavę 2 Žr.

Luft E., Edgar Bauer and the Origins of the Theory of Terrorism // The New Hegelians. Politics and Philosophy in the Hegelian School (ed. Moggach D.), New York: Cambridge University Press, 2006, p. 137.

3 Abensour M., La démocratie contre l’État. Marx et lr moment machiavélien, Paris: PUF, 1997, p. IX.

14

Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros

praktiškai visų svarbiausių XX amžiaus politinių doktrinų raidą, šiandien yra užmiršti? Kita vertus, išanalizavę, įsigilinę į XIX a. pradžios filosofinę politinę situaciją, tikiuosi, mes atpažinsime ir šiandienos politinių madų tendencijas, kurios, deja, nėra naujos, ką tik užgimusios, jos tik adekvačiai pritaikytos šiandienos (post)modernybei. Manyčiau, kairiųjų jaunahėgelininkių užmiršimas, savotiškas nustūmimas į intelektualinės kultūros paraštes, politinė marginalizacija sietini ne tik su praktikoje įgyvendinto socializmo apologetų istorinėmis bei teorinėmis manipuliacijomis, kita priežastis – tai daugelio tyrėjų įpuolimas į savotišką politinio, istorinio konteksto klaidą, kai esminiu imama laikyti tai, kas ryškiau atrodo, kas efektyviau suskamba tos epochos rėmuose.

Sulaukiau iš daugelio savo kolegų replikų, kuriomis abejojama, ar Lietuvoje tai bus įdomu ir kam tai išvis reikalinga?

Atsakysiu paprastai – šis tyrimas, nors ir nėra tiesiogiai sietinas su dabartimi ir tuo labiau su mūsų lietuviškąja dabartimi, yra politiškai ir kultūriškai aktualaus pavyzdžio analizė.

Mes dažnai net nepastebime, kaip tarpusavyje diskutuodami, samprotaudami apie dabarties realijas žvelgiame į jas pakankamai banaliai: neistoriškai, ideologiškai siaurai ir labai pragmatizuotai. Iš esmės tai agresyvaus racionalumo (subanalinto ir kaimietiškai trumparegiško, o tai jau lietuviškos realybės kasdienybė) apraiška. Todėl tiems, kam Lietuvoje kairiųjų jaunahėgelininkių skleistų idėjų tyrimai gali atrodyti neaktualūs ar pavėluoti, sakyčiau, kad epistemologinis jų idėjų ir veiklos suvokimas šiandien galėtų padėti skaitytojui suprasti daugelio tolimesnių radikalių ir dramatiškų politinių įvykių logiką bei XX a. ir net daugelį XXI amžiaus radikalių argumentų. Nesuvokus Vormärz epochos filosofinės politinės problematikos, labai sunku, o gal ir neįmanoma susigaudyti šiuolaikinėje politinėje situacijoje.

Įvadas

15

Mes galime stebėti pastovius bandymus apeiti, nutylėti ir užmiršti kairiųjų jaunahėgelininkių indėlį į šiuolaikines ideo­logijas. Daug kur tai daroma kaip sąmoningas bandymas peržengti per tų trapių, ne iki galo pačių jaunahėgelininkių suprastų, tačiau aistringai kultivuotų ir skleistų principų, nuostatų, subtilių pastebėjimų lauką ir veikti bei kalbėti taip, tarsi po Hegelio buvo trumpa sumaištis filosofiniame lauke, o vėliau atsirado Marxas ir marksizmas, tarsi šalia marksizmo jau neegzistavo kitų Hegelio įtaką patyrusių politinių ar socialinių koncepcijų, neegzistavo lygiagrečiai vykdomų kitų filosofinių projektų.

Dažniausiai būna taip, kad marksistai kairiųjų jaunahėgelininkių iškeltą ir diskutuotą problematiką visų pirma traktuoja kaip teorinį pagrindą 1848 m. revoliucijai. Nemarksistiniai teoretikai kairiuosius jaunahėgelininkius pirmiausiai mato kaip intelektualinę reakciją į ponapoleoninės epochos suvaržymus ir konservatizmą. Aišku tik viena, kad ta pakankamai gausi jaunų ir, sakyčiau, įžūlių jaunuolių grupė tikėjo savimi ir naiviai tikėjosi pakeisti pasaulį. Jie atitinka Ulricho Im Hofo pasakymą, kad „mąstytojų ir aristokratų elitas dažnai manė, jog pakanka apeliuoti į ratio, kad žmoniją sužavėtų palaimingas pažinimas“4. Tačiau nesuvokė, kad tas pats ratio taps daugelio politinių tragedijų priežastimi ateityje. Ne veltui Michelis Foucault vėliau konstatavo, kad tai, kas įgyja racionalumo formą, įgyja represyvumo potenciją. Šis intelektualinis „klubas“, kuriame diskutavo kairieji jaunahėgelininkiai, išryškino, pateikė daugelį šiuolaikinių problemų tokiu rakursu, kuris leidžia kitaip įvertinti ir dabartinius politinio gyvenimo akcentus. Pagaliau nenuilstančioje šiuolaikinių ideologijų kovoje, kuri, man regis, daugiau 4 Im

Hof U., Švietimo epochos Europa, iš vok. k. vertė N. Daujotytė, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 235.

16

Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros

yra politinė kova, prisidengiant vertybių imitacijomis, pažvelgus į ją per kairiųjų jaunahėgelininkių matymo prizmę leis išvengti nevykusiai suformuoto, kartais dirbtinai pabrėžiamo kontrasto tarp kairiojo ir dešiniojo radikalizmo. Savo ištakose, kai kuriuose vertybiniuose akcentuose jie turi daug panašumų ir bendrumų, kurie sietini ir su Vormärz epochos rezultatais. Kaip sakė György’as Lukács’as, reikalinga patikslinti „istorinę koordinaciją“ viso kairiųjų jaunahėgelininkių judėjimo, jo atstovų tarpusavio santykių įvairumo ir ypač jų pozicijų įvairumo atžvilgiu.

Tačiau akivaizdu, kad kelių kartų pastangos perskaityti Marxą, kaip praktikoje realizuojamo socializmo įkvėpėją, išnyko kartu su socializmu, beveik nepalikdamos žymės, bet šiandiena verčia sugrįžti ir permąstyti visas XX amžių sukrėtusio politinio radikalizmo ištakas, atpažinti ir diagnozuoti praeityje buvusių kultūrinių, filosofinių bei politinių sąjūdžių atsiradimo priežasčių rezonansą, suponavusį naujų ir pakankamai radikalių politinių doktrinų atsiradimą.

Kairysis jaunahėgelizmas trumpam suspindėjo Vokietijoje, sugeneravęs ideologinius argumentus tiek kairiesiems, tiek ir dešiniesiems (gal net suteikdamas jiems tą kairės dešinės prasmę, kurią politinėms ideologijoms mes linkę suteikti ir šiandien), ir, praėjus dešimtmečiui, ištirpo kituose, gal praktiškesniuose, o gal tiesiog energingesniuose judėjimuose bei idėjose.

Kairieji jaunahėgelininkiai pradėję nuo intelektualinės religijos kritikos baigė radikalia politinės bei socialinės visuomenės sąrangos kritika. Dalis jų šią kritiką pakėlė į praktinės kritikos erdvę, tai galutinai supriešino judėjimo atstovus tarpusavyje. Filosofinio radikalizmo terpė, kritinė filosofija tampa ypatingai radikali, kai transformuojasi į veiksmą.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje kairiųjų jaunahėgelininkių

Įvadas

17

mintys ne tik revoliucinio radikalumo rėmuose, bet ir tos, kurias pati radikalioji jaunahėgelininkių kryptis ignoravo ir bandė nutylėti, ima reikštis kaip neskubios raidos tendencija, ne ką reikšmingesnė nei revoliuciniai perversmai, taip kruopščiai ištyrinėti istorikų, filosofų ir atvaizduoti meno kūriniuose.

Trumpas kairiųjų jaunahėgelininkių bendruomenės egzistavimo laikotarpis savotiškai atspindi jų (kiekvieno atskirai ir nedidelių grupelių šio judėjimo viduje) veržlumą ginant ir įrodinėjant aplinkiniams savo pozicijas, demonstruojant rea­ lius ir iliuzinius principus. Tai pakankamai tauru ir sektina, tačiau istorinių įvykių dinamika neleido nė vienai konceptualiai minčiai pilnai ir iki galo išsivystyti į aiškią ideologiją ar politinę doktriną. 1848 metų revoliucija viską niveliavo ir tik po jos, jau atskirai ir daug atsargiau bei lėčiau buvo bandoma realizuoti daugelį tų minčių bei idėjų, kurias pateikė Vormärz epochoje azartiški kairieji jaunahėgelininkiai.

18

Trumpa literatūros apžvalga Dauguma tyrimų, kurie yra susieti su pohėgeliniu laikotarpiu, koncentruojasi į Hegelio filosofinės sistemos tęstinumą ir jos vertinimo problematiką. Kiek adek­vačiai ir kas išsilaikė Hegelio sukurtos sistemos rėmuose, o kas nukrypo ar perėjo į kitos filosofinės paradigmos lauką? Hegelio pasekėjų studijoms yra skirta pakankamai daug tyrimų. Mes gi bandysime išskirti tik tuos darbus bei tyrimus, kurie tiesiogiai nukreipti į jaunahėgelininkių ir ypač kairiųjų jaunahėgelininkių raidos istoriją bei jų teorinės ir praktinės veiklos analizę.

Vienas iš pirmųjų Hegelio palikimo tyrėjų buvo Hegelio mokinys Karlas Rosenkranzas. Jis bandė susisteminti ir prieinamesne kalba pateikti visuomenei Hegelio filosofijos sistemą. Rosenkranzas perėmė Hegelio archyvą, kurį sudarė keletas dėžių su rankraščiais. Deja, jis nepaliko rankraščių aprašo. Dėl šios priežasties net jo paties cituoti Hegelio darbai yra nežinomi5.

Mes į Hegelio filosofinę sistemą žvelgsime ne kaip į tyrimų tikslą ir net ne kaip į terpę, kurioje galėtų būti atrastos kažkokios kitos, mums svarbios detalės, bet tik kaip į ideo­ loginę bazę, kurios rėmuose formavosi ne tiek filosofinės nuostatos, kiek per filosofines pozicijas politinių pasaulėžiūrų kontūrai.

Dėmesys pohėgelinei epochai nenuslūgsta, mes galime atrasti (priklausomai nuo filosofinio tyrimo objekto) įvairias interpretavimo distancijas, aprėpiančias šį laikotarpį. Ši 5

Plačiau apie Hegelio archyvų likimą galima aptikti M. Lifšico darbe: Лифшиц Мих., Литературное наследие Гегеля: Собрание сочинений, t. 2, Москва: Изобразительное искусство, 1986.

Trumpa literatūros apžvalga

19

epocha gali būti nužymėta taip, kaip tą daro daugelis tyrėjų: nuo Hegelio iki Marxo, taip pabrėždami esminius teorinius konceptus, lydėjusius europinę politinę mintį. Yra eilė darbų, kuriais bandoma apglėbti šį laikotarpį ir chronologine prasme, ir konceptualių pozicijų erdve: Dominique’o Folscheido (red.) La philosophie Allemande de Kant à Heidegger (1993); Jacques’o D’Hondto De Hegel à Marx (1972); Fredericko Cop­ lestono A History of Philosophy: Volume VII: Modern Philosophy: From the Post-Kantian Idealists to Marx, Kierkegaard, and Nietzsche (1963); Johno Edwardo Toewso Hegelianism The Path Toward Dialectical Humanism 1805–1841 (1980); The Cambridge Companion to Hegel and Nineteenth-Century Philosophy (2008). Šios diskusijos neaplenkė ir neomarksistai: Louisas Althusseris Politique et Hitoire, De Machiavel à Marx (2006); Lucio Colletti Il marxismo e Hegel: Materialismo dialettico e irrazionalismo (1969).

Ypatingai reiktų pažymėti dvi knygas, tapusias kone klasikinėmis nagrinėjant filosofinę, socialinę bei politinę Hegelio mokyklos raidą: Karlo Löwith’o (1964) Von Hegel zu Nietzsche. Der revolutionäre Bruch im Denken des neunzehnten Jahrhunderts (Nuo Hegelio iki Nietzsche’s. Revoliucinis lūžis XIX amžiaus mąstyme). Leo Straussas taip įvertino šį veikalą: „ši knyga turi dominti visus, kurie nori suprasti europinio, ypač vokiškojo nihilizmo atsiradimą. Jos tema – europinio humanizmo, kurio atstovai yra Goethe ir Hegelis, virtimas vokiškuoju nihilizmu, atstovaujamu Ernsto Jüngerio. Pagrindinė mintis yra tokia: filosofijos istorijos raida, turėjusi mirtinų padarinių, yra raktas dabartiniams įvykiams Vokietijoje suprasti“6. Löwith’as išties suabejoja, ar tie tragiški XX a. istorijos įvykiai nėra filosofinės kritikos 6

Cit. pagal: Metzlerio filosofų žinynas, iš vok. k. vertė A. Lozuraitis, A. Tekorius, Vilnius: Mintis, 2003, p. 545.

20

Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros

pasekmė? Kritikos, kurios atstovai jaunahėgelininkiai daug kur numatė komunistinių teorijų tragizmą ir jų galimas sąsajas su totalitariniu mąstymu.

Kitas ryškus autorius – Herbertas Marcuse (1941) Reason and Revolution: Hegel and the Rise of Social Theory (Protas ir revoliucija. Hegelis ir socialinės teorijos raida). Autorius akcentuoja negatyvumo galios vaidmenį Hegelio filosofinėje sistemoje. Čia jis tvirtina, kad kairieji hėgelininkai nesugebėjo išsaugoti Hegelio filosofijos autentiškumo. Jų susižavėjimas kritine kritika nustūmė juos į praktinės politikos paieškas.

Dalis tyrimų remiasi prielaida, kad tik vienas Marxas yra XIX a. politinių teorijų raidos ašis, todėl tokie mokslininkai savo tyrimų logiką dėsto taip: čia viskas vertinama kaip teorijos, sukonstruotos iki Marxo, paties Marxo ir / arba teorijos, paveiktos Marxo, susiformavusios jau po jo.

Kita dalis žvelgia į tyrimą per atvirai išreikštą ideologinių ir politinių nuostatų skalę, tokiu būdu iškreipiant realią filosofinę politinę XIX a. pradžios filosofinių ir politinių diskusijų situaciją.

Pirmieji politiniai kairiųjų jaunahėgelininkių vertinimai, manau, priskirtini Gustavui Mayeriui, kuris bene pirmasis įvertino ir jų politinę veiklą (Gustav Mayer Die Junghegelianer und der preusische Staat 1919), taip pat Ernstui Barnikolei, 1927 m. paskelbusiam darbus apie Mosesą Hessą bei Bruno Bauerį (Ernst Barnikol Das entdeckte Christentum im Vormärz. Bruno Bauers Kampf gegen Religion und Christentum und Erstausgabe seiner Kampfschrift 1927).

Po 1917 metų Spalio perversmo Rusijoje ėmė formuotis politiškai angažuota komunistinės pakraipos mokykla,

lauras bielinis

Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros Politinio radikalizmo ideologijų formavimasis kairiųjų jaunahėgelininkių sambūryje Monografija 2017 03 21. Tiražas 500 egz. Užsakymo nr. K17-005 Redaktorė Ramutė Dragenytė Dailininkas maketuotojas Saulius Bajorinas Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, lt-442448 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt „Versus aureus“ leidykla Rūdninkų g. 18, lt-01135 Vilnius www.versus.lt | info@versus.lt