Kita karta. Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990-1995 metais by Vytautas Magnus University

Vytauto Didžiojo universitetas Lietuvių išeivijos institutas

Asta Petraitytė-Briedienė

KITA KARTA Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais Mokslo studija

Kaunas, 2017 m.

Knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Recenzentai: Prof. Aistė Lazauskienė (Šiaulių universitetas) Dr. Daiva Dapkutė (Vytauto Didžiojo universitetas)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB) ISBN 978-609-467-314-6 (spausdintas) ISBN 978-609-467-313-9 (internetinis) http://dx.doi.org/10.7220/9786094673139

Turinys Įvadinis žodis___________________________________________5 LR užsienio reikalų ministerija. Atgimimas_________________22 Kova už valstybingumo pripažinimą______________________35 Diplomatai be kredencialų. Lietuvių išeivija________________41 Diplomatijos senjorai ir naujokai__________________________54 Nauji iššūkiai, naujos gairės______________________________65 URM struktūra_________________________________________69 Diplomatinis atstovavimas_______________________________72 Nuo biuro iki ambasados___________________________ 72 Diplomatinis atstovavimas Londone_________________ 76 Diplomatinis atstovavimas Vašingtone_______________ 80 Diplomatinis atstovavimas Romoje ir Vatikane________ 81 Diplomatinis atstovavimas Paryžiuje________________ 87 Diplomatinis atstovavimas Brazilijoje, Buenos Airėse, Karakase___________________________ 91 Diplomatinis atstovavimas Madride_________________ 94 Diplomatinis atstovavimas Briuselyje________________ 96 Diplomatinis atstovavimas Varšuvoje________________ 99 Diplomatinis atstovavimas Maskvoje_______________ 100 Diplomatinis atstovavimas Taline ir Rygoje__________ 102 Apibendrinimas_______________________________________107 Priedas „Lietuvos atstovybės 1990–1995 m.“_______________109 Šaltiniai ir literatūra____________________________________115 Summary. Lithuanian Diplomatic Service 1990–1995_______139 Santrumpos___________________________________________141 Asmenvardžių rodyklė_________________________________142

„Lietuvos diplomatinė tarnyba yra vienintelė mūsų valstybinė institucija, nenutraukusi savo veiklos nuo 1918 m. iki šių dienų.“ LR ambasadorius Kazys Lozoraitis

Įvadinis žodis Pirmojo pasaulinio karo metais paskelbusi apie savo nepriklausomybę Pirmosios Lietuvos Respublika gyvavo daugiau nei du dešimtmečius. 1918 m. lapkričio 2 d. paskelbus LR laikinąją Konstituciją1, netrukus buvo įsteigta LR užsienio reikalų ministerija (toliau – URM), o jos pirmuoju vadovu tapo Augustinas Voldemaras (1883–1942), viceministru – Simonas Rozenbaumas (1859–1934). Generalinio sekretoriaus pareigos teko Petrui Klimui (1891–1969), kuriam talkino J. Zaleckienė2. Pirmuoju Lietuvos diplomatu 1918 m. lapkričio 20 d. tapo dr. Jurgis Šaulys (1879–1948), kuris kitą dieną išvyko į paskirtą rezidavimo vietą, į Vokietiją. Pirmuoju užsienio diplomatu Lietuvoje buvo Vokietijos pasiuntinys Fridrichas von Verdy du Vernois (1873–1949)3. Kiek vėliau, gruodžio mėnesį, į Paryžiaus Taikos konferenciją išvyko ir A. Voldemaras, ir P. Klimas. Cituojant pastarąjį: „Tuo būdu gruodžio mėn. visa užsienio reikalų ministerija, jei ji būtų buvusi, atsidūrė užsienyje...“4 Paskui ėjo 22 nuolatinės diplomatinės kovos metai už valstybingumo pripažinimą ir šalies sienas, tradicinis diplomatinių santykių užmezgimas ir jų palaikymas. Paskutinius Lietuvos diplomatijos metus ženklino kaimyninių šalių – Lenkijos, Vokietijos, Sovietų Sąjungos – ultimatumai Lietuvai ir viena paskui kitą ėjusios krašto okupacijos bei reokupacija. Lietuva tapo vėl nepriklausoma valstybe tik po pusės amžiaus. Išsilaisvinimo vėjai krašte pradėjo stipriau pūsti jau 1988-aisiais. Su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu sugrįžo tautinė 1

Dokumentas Nr. 60. 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 19141920 metų dokumentuose, sudarytojai Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017), 597-599. Petras Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919-1940 m. (Vilnius: Mintis, 1991), 19. Chris Cook, Bob Moore ir Tim Kirk, Source in European Political History. Volume 2: Diplomacy and International Affairs (London: Palgrave Macmillan, 1989), 176. Klimas, Iš mano atsiminimų (Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990), 226.

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

vėliava ir „Tautiška giesmė“, lietuvių kalba paskelbta valstybine. Tais pačiais 1988-aisiais ir Lietuvoje5, ir laisvajame pasaulyje buvo išleisti paskutinio Pirmosios Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio (1896–1991) „Atsiminimai“6. Šie ir jo kolegos P. Klimo prisiminimai7 rekonstruoja Pirmosios Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos istoriją, lietuviškos diplomatijos sunkią pradžią ir tragišką pabaigą. Paskelbus LR Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos vėl laukė didelė diplomatinė kova už valstybingumo pripažinimą ir diplomatinių santykių dabar jau atnaujinimo procedūros. LR užsienio reikalų ministerija, išbraukusi dvi jai prievarta primestas raides iš buvusio sovietinio pavadinimo („LTSR užsienio reikalų ministerija“) ir vadovaudamasi 1990 m. kovo 22 d. priimtu ir nuo kovo 29 d. įsigaliojusiu Lietuvos Vyriausybės įstatymu8, pradėjo vykdyti laisvo krašto vyriausybės užsienio politiką. Pirmuoju atkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministru 1990 m. kovo 24 d. buvo paskirtas Algirdas Saudargas9. Skyrimo dokumentą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Greta atgimusios URM stovėjo Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatai, kurie sovietinės okupacijos metais išsaugojo keliose valstybėse – JAV, Didžioji Britanija, Vatikanas – diplomatinius postus. Per visus krašto okupacijos metus užsienyje pripažįstami Lietuvos diplomatai ir jų veikla, kuruojama buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro, Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio (1898–1983)10, o po jo mirties – dr. Stasio Antano Bačkio (1906–1999), tarptautinės diplomatijos 5 6 7 8

Juozas Urbšys, Atsiminimai (Kaunas: Spindulys, 1988). Urbšys, Atsiminimai (Chicago, Ill.: Tautos fondas, 1988). Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919-1940 m. (Vilnius: Mintis, 1991). 1990 03 22 Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas Nr. I-61, https://www.e-tar. lt/portal/lt/legalAct/TAR.FA02D1C47E3D. 1990 03 24 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. I-75 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro paskyrimo“, https://e-seimas.lrs.lt/ portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.152. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio telegramos apie Stasio Lozoraičio paskyrimą LDŠ nuorašai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 668, ap. 1, b. 1, l. 3.

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

istorijoje gali būti vadinami unikaliu atveju. Keli Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatai buvo pirmaisiais atkurtos Lietuvos Respublikos ambasadoriais, taip, pasak LR ambasadoriaus K. Lozoraičio, „Lietuvos diplomatinė tarnyba yra vienintelė mūsų valstybinė institucija, nenutraukusi savo veiklos nuo 1918 m. iki šių dienų“11. Pirmuoju užsienio diplomatu, rezidavusiu atgimusioje Lietuvoje buvo Švedijos Karalystės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Larsas Magnusonas, o Švedija buvo pirma valstybė 1991 m. rugpjūčio 29 d. atidariusi Vilniuje savo ambasadą12. Mokslo studijos apie Lietuvos diplomatinę tarnybą, veikusią 1990–1995 m., pavadinimas nurodo ir darbo objektą, ir chronologines datas. Tikslas yra pateikti glaustą papasakojimą apie LR užsienio reikalų ministerijos atgimimą, jos struktūrą, kuri kito per pirmus penkis veiklos metus, apie įvairaus išsilavinimo žmones, kurie atėjo į ministeriją ir liko joje dirbti ne vienerius metus. Mokslo studijoje trumpai pristatoma 1990–1991 m. vykusi diplomatinė kova už valstybingumą, išryškinti pirmieji diplomatiniai žingsniai įtvirtinant atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, parodytas diplomatinių santykių su užsienio šalimis atkūrimo procesas: nuo biuro iki ambasados atskiroje šalyje, nuo laikinojo reikalų patikėtinio iki nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus. Aprašytas diplomatinis atstovavimas tik kelių valstybių sostinėse nėra atsitiktinumas, kaip ne atsitiktinai pasirinkti 1990–1995 m. Diplomatinis atstovavimas Londone, Vašingtone, Romoje, Vatikane, Paryžiuje, Brazilijoje, Buenos Airėse ir Karakase, taip pat Madride, Briuselyje, Varšuvoje, Maskvoje, Taline ir Rygoje sukuria kontrastą tarp Rytų ir Vakarų, tarp tęstinumą išsaugojusio ir naujai atgimusio diplomatinio atstovavimo, tarp biuro ir būsimos ambasados. Kaip tik tais metais LR užsienio reikalų ministerijos koridoriuose ir keliose užsienyje veikusiose Lietuvos 11

Kazys Lozoraitis, „Žvilgsnis į vilties diplomatiją egzilyje“, Lietuvių diplomatija išeivijoje, 1940–1991, sudarytojos Daiva Dapkutė, Asta Petraitytė (Vilnius: Versus aureus, 2007), 9. Alexandra Ashbourne, Lithuania - The Rebirth of the Nation, 1991-1994 (New York: Lexington Books, 1999), 77.

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

ambasadose buvo galima buvo sutikti ir diplomatijos senjorą, kurio karjera prasidėjo dar Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, ir naujoką, ką tik pravėrusį LR užsienio reikalų ministerijos ar ambasados duris. Būtent tuo metu vyko šių dviejų lietuvių diplomatų kartų „susitikimas“, bendras darbas ir tų kartų kaita. Atiduodant pagarbą Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijai, to meto Užsienio reikalų ministerijai, diplomatams, kiekvienas šio viso teksto skyrius pradedamas nuo minimalios informacijos apie juos, kaip pirmtakus. Taip ne tik sukuriamas kontekstas, bet ir dar ir dar kartą akcentuojama tą beveik šimtą metų nenutrūkstanti Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla. Suprantama, kad glausta mokslo studija negali išsamiai atsakyti į visus su 1990–1995 m. Lietuvos diplomatinės tarnybos veik la susijusius klausimus, todėl to ir nebuvo siekiama. Kadangi tai labai plati ir šakota tema, todėl tik paviršutiniškai, tik fragmentiškai paliesti keli Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos epizodai. Remiantis konkrečią situaciją iliustruojančiais pavieniais pavyzdžiais, tikimasi parodyti tą lietuvių diplomatų kartų kaitos procesą, vykusį 1990–1995 m. ir nurodyti gaires, kryptis būsimam, ne vieną tomą sudarysiančiam pasakojimui. Kitaip tariant, beveik kiekviena tekste paminėta data, pareigos, pavardė ar įvykis gali provokuoti idėjas būsimiems straipsniams, monografijoms, šaltinių publikacijoms, diskusijoms. Mokslo studijai parengti buvo peržiūrėta / patikrinta su jos tema susijusi archyvinė medžiaga, moksliniai tekstai, publicistika, memuarai, įvairaus laikotarpio periodinė spauda, taip pat pokalbiai su LR diplomatais. Būsimoms monografijoms, moksliniams straipsniams bei šaltinių rinkiniams apie 1990–1995 m. LR užsienio reikalų ministeriją ir diplomatus parengti būtų naudinga peržiūrėti archyvinę medžiagą, kuri saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA). Atkreiptinas dėmesys, kad archyvo fonduose saugomos Lietuvos pasiuntinybių / ambasadų bylos chronologiškai de facto sustoja ties 1993–1995 metų riba (jei ją ir peržengia, tai tik dėl papildomos šalutinės medžiagos). Tai ir simboliška, ir logiška, nes vyresnieji lietuvių diplomatai, savo pareigas pradėję

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

eiti dar Pirmosios Respublikos metais, savo veiklą sustabdė ir iš aktyvios diplomatinės tarnybos pasitraukė būtent tais metais. Tad taip jau archyviniame apyraše galima užčiuopti senosios ir naujosios diplomatijos kartų kaitos procesus. Pavyzdžiui, Lietuvos pasiuntinybės / ambasados Londone archyvo (fondas Nr. 648, apyrašas Nr. 2) chronologinės ribos apima 1940–1993 metus. Tačiau čia saugomos 1990–1993 m. bylos (bylos Nr. 94, 605-611) liudija tik apie pasiuntinybės lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis vestą korespondenciją su įstaigomis, organizacijomis ir pavieniais asmenimis dėl informacijos apie Lietuvą. Atrodytų, kad aktualesnė yra to paties apyrašo byla Nr. 8 „Lietuvos pasiuntinybės Londone politiniai pranešimai“. Čia dokumentai chronologiškai apima 1968 m. rugpjūčio 15 d. – 1991 m. sausio 12 d. ribas. Tačiau iš daugiau nei dviejų šimtų byloje esančių lapų chronologiškai naudingos (t. y. rašytos 1989–1990 m.) buvo vos kelios pro memoria ir keli lietuvių diplomatų laiškai, prie kurių buvo prisegtos britų spaudos iškarpos13. Kitose bylose esantys 1990–1993 metais rašyti ar gauti dokumentai yra susiję su lietuviškų organizacijų ir Europos politinių visuomeninių organizacijų veikla, tai yra jų įstatai, kvietimai į renginius, sveikinimai, užuojautos (bylos Nr. 346, 431). Didesnį susidomėjimą kelia nuo 1991 m. sausio gauti Didžiosios Britanijos valstybės įstaigų, užsienio diplomatinių atstovybių pranešimai politikos klausimais bei to paties laikotarpio Baltų Tarybos veiklos dokumentai (bylos Nr. 612, 613; 265 lapai). Lietuvos pasiuntinybės / ambasados Romoje (fondas Nr. 672, apyrašas Nr. 1) dokumentų chronologinės ribos siekia tik 1994 metų liepą. Nuo 1991 m. sausio 21 d. (dar iki oficialių diplomatinių santykių atnaujinimo tarp Lietuvos ir Italijos) pradėtas ir trejus metus kauptas archyvas sudaro apie tūkstantį lapų (bylos Nr. 108-199, 149-151). Tarp jų yra Lietuvos ambasadoriaus Italijoje paskyrimo dokumentai (bylos Nr. 109, 150; 161 lapas), jo susirašinėjimas su LR užsienio reikalų ministerija, Italijos institucijomis, taip pat su įvairiomis organizacijomis, pavieniais asmenimis, 13

Lietuvos pasiuntinybės Londone politiniai pranešimai, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 8, l. 1-218.

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

dokumentai organizuojant atskirus Lietuvos ir Estijos prezidentų vizitus Italijoje ir Vatikane (bylos Nr. 113, 116). Atkreiptinas dėmesys, kad 1946–1990 metų data žymėtų dokumentų šiame fonde nėra. LR ambasados Italijoje raštas ir lietuvių bei italų spaudoje publikuoti straipsniai apie buvusį Lietuvos pasiuntinybės pastatą Romoje nugulė į vieną vos 8 lapų bylą (byla Nr. 149). LR pasiuntinybės / ambasados Vašingtone archyvas (fondas Nr. 656) yra vienas didžiausių tarp diplomatinius raštus saugančių fondų. Penki apyrašai leidžia rekonstruoti beveik visą XX a. lietuviškosios diplomatijos JAV istoriją, nes vien čia pristatomame apyraše Nr. 2, kurio turinys chronologiškai tinka šiam tekstui, yra daugiau nei 1300 bylų. Dokumentų datos siekia 1993 metus. Kai kurių bylų dokumentų sąrašas baigiasi ties 1990 m. sausio– vasario, spalio mėnesių data: „LR ir užsienio valstybių diplomatinių tarnybų notos“ (byla Nr. 33; dokumentų anglų ir prancūzų k. datos: 1990 m. sausio 5 d. – spalio 25 d.; 116 lapų), „Lietuvos diplomatijos šefo pranešimai“ (byla Nr. 35; dokumentų lietuvių ir anglų k. datos: 1987 m. gruodžio 17 d. – 1990 m. vasario 3 d.; 118 lapų), „Lietuvos atstovo Vašingtone ir prie šv. Sosto pranešimai“ (byla Nr. 50; dokumentų lietuvių ir anglų k. datos: 1987 m. lapkričio 19 d. – 1990 m. sausio 4 d.; 82 lapai), „Lietuvos pasiuntinybės Londone pranešimai“ (byla Nr. 53; dokumentų lietuvių ir anglų k. datos: 1948 m. gegužės 31 d. – 1990 m. sausio 30 d.; 332 lapai), „Lietuvos generalinio konsulato Niujorke pranešimai“ (byla Nr. 73; dokumentų lietuvių ir anglų k. datos: 1988 m. sausio 6 d. – 1990 m. vasario 22 d.; 89 lapai), „Susirašinėjimas dėl Lietuvos konsulato Los Andžele veiklos“ (byla Nr. 135; dokumentų lietuvių ir anglų k. datos: 1943 m. balandžio 5 d. – 1969 m. lapkričio 4 d. ir 1990 m. spalio 23 – 29 d.; 314 lapų), „Susirašinėjimas dėl informacijos apie Lietuvą“ (bylos Nr. 1123–1125; dokumentų lietuvių ir anglų k. datos: 1990 m. sausio 2 d. – spalio 15 d.; 605 lapai). Tiek turiniu, tiek chronologija yra vertingos 1990–1993 metų bylos: „Susirašinėjimas dėl Baltijos šalių politinės padėties“ (byla Nr. 105; dokumentų lietuvių ir anglų k. datos: 1990 m. sausio 19 d. – 1993 m. vasario 17 d.; 305 lapai), nedidelė, vos 182 lapų

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

apimties 1979–1993 m. „JAV Valstybės departamento informacinių pranešimų dėl užsienio valstybių tarnybų veiklos“ byla (byla Nr. 117), „Susirašinėjimas dėl pagalbos Lietuvai jos ekonominės blokados metu“ (byla Nr. 193; dokumentų lietuvių ir anglų k. datos: 1990 m. kovo 3 d. – 1991 m. gegužės 3 d.; 131 lapas). At skiro dėmesio ir gilesnio žvilgsnio reikalauja į dvi 1990 m. bylas sudėtas LR pasiuntinybės Vašingtone „Susirašinėjimas dėl dalyvavimo JAV institucijų ir organizacijų vykdomose programose“ (bylos Nr. 254, 255) ir 131 lapo apimties 1990 m. kovo – 1991 m. gegužės mėn. laikotarpiu vestas „Susirašinėjimas dėl pagalbos Lietuvai jos ekonominės blokados metu“ (byla Nr. 193). 2011 m. į minėtą apyrašą Nr. 2 pateko dar keletas bylų, kurių chronologinės ribos siekia 1997 m. Tai aktualumo neprarandanti 1990–1991 m. vesta „Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone susirašinėjimo su Lietuvos diplomatais, Lietuvos Respublikos, JAV žydų organizacijomis ir institucijomis, lietuvių išeivijos veikėjais bendradarbiavimo ir asmenų, kaltinimų karo nusikaltimais, klausimais dokumentai“ (byla Nr. 1366; dokumentų lietuvių ir anglų k. datos: 1990 m. rugsėjo 10 d. – 1991 m. rugsėjo 25 d.; 236 lapai) bei panašaus turinio 1991–1994 m. LR ambasados JAV dokumentai (bylos Nr. 1367, 1369; 290 lapų), kiti surinkti dokumentai (leidiniai, spauda ir jos iškarpos. Tame pačiame Lietuvos pasiuntinybės / ambasados Vašingtone fonde (apyrašas Nr. 4) yra saugomi „Lietuvos Respublikos ambasados JAV susirašinėjimo su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Lietuvos Respublikos užsienio politikos, ministerijos, diplomatinių atstovybių ir konsulatų veiklos organizavimo klausimais dokumentai“ (byla Nr. 19; dokumentų lietuvių ir anglų k. datos: 1990 m. balandis – 1994 m. balandžio 14 d.; 257 lapai). To paties fondo apyraše Nr. 5 yra dešimt metų (1983–1993) vesti „Europos parlamento, Europos parlamento Tarybos ir Europos parlamento Baltijos grupės (Baltic Intergroup) veiklos keliant Baltijos valstybių okupacijos klausimą dokumentai“ (byla Nr.61). Dokumentų kiekiu (daugiau nei 800 lapų) įspūdingai atrodo

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

1991 m. kaupti „Dokumentai apie TSRS karinę agresiją Lietuvoje 1991 m. sausio mėnesį“ (bylos Nr. 72, 73, 74, 75). Pažymėsime, kad vien tik išvardytų bylų pavadinimai gali pasiūlyti temas būsimiems straipsniams ir net monografijoms, šaltinių publikacijoms, kurios pareikalautų nemažo įdirbio. Lietuvos pasiuntinybės / ambasados prie Šventojo Sosto bylos (fondas Nr. 673, apyrašas Nr. 2), kurių chronologinės ribos yra 1919–1998 m., liudija apie jos diplomatų susirašinėjimą su užsienio valstybių diplomatais prie Šventojo Sosto jų paskyrimų pareigoms klausimais, taip pat Vatikano valstybės sekretoriato notos užsienio valstybių atstovybėms prie Šventojo Sosto, informacija apie audiencijas, renginius ir dalyvavimą juose (bylos Nr. 6, 10, 14). Taip pat yra Lietuvos pasiuntinybės / ambasados prie Šventojo Sosto susirašinėjimas su Lietuvos pasiuntinybe / ambasada Vašingtone (byla Nr. 102), susirašinėjimas su užsienio valstybių diplomatais prie Šventojo Sosto jų veiklos ir bendradarbiavimo Lietuvos valstybingumo atkūrimo klausimais (bylos Nr. 140, 145). Ne mažiau svarbūs Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto pro memoria, pranešimai spaudai (byla Nr. 83), susirašinėjimas su užsienio valstybių diplomatais prie Šventojo Sosto jų veiklos ir bendradarbiavimo klausimais (bylos Nr. 139, 140), susirašinėjimas su Lietuvos pasiuntinybe Vašingtone veik los, Lietuvos valstybingumo atkūrimo klausimais, dokumentai Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimais (bylos Nr. 102, 103), taip pat paskyrimo pareigoms dokumentai (byla Nr. 145). Tačiau reikia pripažinti, kad čia išvardyti aktualūs dokumentai gali dubliuotis, o iš daugiau nei šešių šimtų bylų didesnė jų dalis yra datuojama iki 1990 metų. O 1990–1994 metų bylos yra pažymėtos antrašte „Asmenų prašymai, dokumentai Lietuvos Respublikos vizai gauti“. Tokia pat charakteristika tiktų ir to paties fondo apyrašui Nr. 3, kurio chronologinės ribos siekia 1994 metus. Iš 246 bylų tik viena byla (byla Nr. 240) yra iki 1994 m. ir joje saugomi „Straipsniai Vatikano laikraščio „L‘Osservatore Romano“ apie Vatikano, TSRS, JAV vidaus ir užsienio politiką, padėtį Lietuvos TSR, Armėnijoje, tarptautinę padėtį“. Tas pats pasakytina ir apie

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

Lietuvos pasiuntinybės / ambasados Prancūzijoje bylas (fondas Nr. 676, apyrašas 2; chronologinės ribos siekia 2000 metus14). Iš 247 bylų tik „Dokumentai apie Lietuvos Respublikos ambasados Prancūzijoje veiklą keliant buvusio Lietuvos pasiuntinybės pastato Paryžiuje grąžinimo Lietuvai klausimą“ yra aktualūs rekonstruojant visą minėto pastato istoriją (byla Nr. 246), kuri baigėsi ir po 1990-ųjų. Taigi išvardytų Lietuvos pasiuntinybių / ambasadų archyvai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo žadantys daug naudingos ir išsamios medžiagos rengiant pasakojimą apie lietuvišką diplomatiją ir diplomatų veiklą po 1990 m., negarantuoja sėkmės. Dar kelios pastabos archyvų tema. LCVA fonduose taip pat saugomi dar keli Lietuvos diplomatijai svarbūs archyvai: Lietuvos pasiuntinybių Berlyne (fondas Nr. 671), Montevidėjuje (fondas Nr. 669), Generalinio konsulato Čikagoje (fondas Nr. 663), Lietuvos konsulatų San Paule (fondas Nr. 664) ir Toronte (fondas Nr. 665). Tačiau jų turinys šiam tekstui naudingas tik pažintine prasme, nes jų chronologinės ribos nesiekia čia aktualių 1990ųjų. O Generalinio konsulato Niujorke (fondas Nr. 658) politinius pranešimus galima aptikti ir aptartame Lietuvos pasiuntinybės / ambasados Vašingtone fonde Nr. 656 (apyrašas Nr. 4, bylos Nr. 53–56; dokumentų lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų k. datos 1940–1993 m.). Kitaip tariant, archyvų medžiaga dubliuojasi, chronologiškai trūkinėja, taip provokuodama klausimus, ar dokumentai fiziškai neišliko, ar diplomatai jų tiesiog nearchyvavo, o gal būta dar kitų priežasčių. Nes toks pirminis įspūdis susidaro patikrinus dar vieną archyvą – tai LR užsienio reikalų ministerijos archyvas. Nediskutuotina, kad rengiant pasakojimą apie LR užsienio reikalų ministerijos veiklą 1990–1995 m., būtų privalu atverti ir pačios ministerijos archyvus. Jų turinys nuvilia nedidele apimtimi, tačiau pati pirma bylos antraštės eilutė liudija apie sudėtingus pirmus atgimusios LR užsienio reikalų ministerijos veiklos metus. Pavyzdžiui, 1990 metus (nuo vasario 19 d. iki 14

Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje fondo Nr. 676 veiklos bylų apyrašas Nr. 2, LCVA, f. 676, ap. 2.

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

gruodžio 27 d.) apimančios dvylika bylų, iš kurių dvi yra išduodamos ribotai, sudaro tik 358 lapai (iš kurių – 104 lapai yra ribojami). 1991 m. situacija kiek keičiasi: ministerijos istorijai rekonstruoti būtinos archyvinės medžiagos apimtis pastebimai didesnė. Vėlesniais metais dokumentų skaičius tik gausėja, o bylų turinys tampa turtingesnis, neapsiriboja tik trimis lapais, kaip ministerijos Rytų ir Vidurio Europos šalių skyriaus byla „Susirašinėjimas su Lenkijos institucijomis skyriaus veiklos klausimais“ (chronologinės ribos: 1990 m. birželio 5 d. – spalio 6 d.) ar vienuolikos lapų Amerikos skyriaus byla „Susirašinėjimas su Lietuvos Respublikos diplomatinėmis atstovybėmis Amerikos valstybėse. (JAV)“ (chronologinės ribos: 1991 m. spalio 24 d. – gruodžio 27 d.). Vienas iš atsakymų, kodėl 1990–1991 m. URM archyvas yra toks negausus, gali būti paremtas anų dienų Lietuvos politinėmis realijomis. Anuomet nuo sovietinės armijos buvo slepiami ne tik žmonės, bet ir dokumentai. Pastarieji galėjo tiesiog neišlikti. Kad rasti tvirtą atsakymą, reikia daug platesnių tyrinėjimų, užklausimų, pokalbių su tų dienų liudininkais. Pažymėsime, kad nuo pat pirmos sovietinės okupacijos dienos Pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatai ypač rūpinosi pasiuntinybių ir konsulatų archyvų saugumu. Grįžtant į 1990 m., optimizmą dėl augančio su kiekvienais metais LR užsienio reikalų ministerijos archyvinių bylų skaičiaus slopina vis dažniau aptinkamas įrašas: „Bylų išdavimas ribojamas“. Pavyzdžiui, iš 1994 metus apimančių 117-os bylų trečdalis jų neprieinamos, o iš 1995 metus apimančių 130-ies bylų – beveik pusė. Kitaip tariant, tiek pasaulinėje praktikoje, tiek Lietuvoje laikomasi būtinos tvarkos: saugant valstybės paslaptis prieiga prie institucinių archyvų yra ribojama. Rengiant šį tekstą buvo atvertas dar vienas LCVA saugomas fondas. Tai LTSR užsienio reikalų ministerijos dokumentai, kurie chronologiškai apima 1943–1990 metus (fondas Nr. R–1019). Fonde saugomas LTSR užsienio reikalų ministerijos ir TSRS užsienio reikalų ministerijos tarpinstitucinis susirašinėjimas, taip pat iš Maskvos gauti įsakymai, instrukcijos, pranešimai, persiųstos ataskaitos iš sovietinių ambasadų, kas liudija apie marionetinę

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

LTRS užsienio reikalų ministerijos egzistenciją. Be minėtų dokumentų, taip pat saugomi LTSR užsienio reikalų ministerijos informaciniai pranešimai ir susirašinėjimas su LTSR vidaus reikalų ministerija, Valstybės saugumo komitetu, LTSR komunistų partijos Centro komiteto ir Ministrų Tarybos nutarimai, potvarkiai15. Tačiau jie menkai gelbėtų rekonstruojant itin aktualų iš sovietinės ministerijos į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją pereinamojo laikotarpio procesą. Neabejotinos naudos rekonstruojant 1990–1991 m. Užsienio reikalų ministerijos istoriją būtų pasklaidžius LR Aukščiausiosios tarybos užsienio reikalų komiteto posėdžių protokolus. Šio teksto epizoduose paminimi ar panaudoti dar keli archyvai: Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio archyvas (LCVA, fondas Nr. 668), asmeniniai Vytauto Didžiojo universitete Lietuvių išeivijos institute (toliau – VDU, LII) saugomi aktyvaus lietuvių išeivijos veikėjo Juozo Giedraičio (fondas Nr. 74), diplomatų Aniceto Simučio (fondas Nr. 34) ir Stasio Sakalausko (fondas Nr. 75) archyvai. Minėtame institute yra ir diplomatų Ugnės Karvelis (fondas Nr. 27), dr. Kazimiero Graužinio (fondas Nr. 46), Eduardo Turausko archyvai (fondas Nr. 11). Tačiau jų turinys gali būti naudingas rekonstruojant jų privatų gyvenimą arba pastarųjų dviejų diplomatų veiklą Pirmosios Lietuvos Respublikos metais ir krašto okupacijos laikotarpiu. Žvelgiant į priekį, tikėtina, kad ir šių dienų diplomatų turimų asmeninių archyvų bent dalis kada nors išvys dienos šviesą, pateks į XX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių diplomatijos istorijos tyrinėtojų rankas. Tad neabejotina, būtent privatūs archyvai kompensuos institucinių archyvų turinio spragas. Rengiant mokslo studiją buvo peržiūrėta Lietuvoje ir užsienyje 1989–1996 m. leista lietuviška periodika: „Aidai“, „Akiračiai“, „Apžvalga“, „Draugas“, „Europos lietuvis“, „Pasaulio lietuvis“, taip pat cituoti pavieniai „Kauno diena“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, „Mintis“, „Tėviškės 15

Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerija, LCVA, f. R-1019, ap. 1-4.

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

žiburiai“, „Vakarų ekspresas“, „Valstiečių laikraštis“, „Chicago Tribune“, „The Daily Telepgraph“ numeriai, moksliniai žurnalai „Darbai ir dienos“, „Oikos“. Tenka pripažinti, kad lietuviškoje spaudoje 1990–1995 m. diplomatijos istorijos tema nėra populiari. Pavyzdžiui, yra tik keli pokalbiai su A. Saudargu kaip su buvusiu užsienio reikalų ministru16 ir daug daugiau – kaip su Europos parlamento nariu17. Tad seni ir nauji pokalbiai su ambasadoriais K. Lozoraičiu (1929–2007), dr. Vytautu Antanu Dambrava (1920–2016), Asta Skaisgiryte, prof. Alfonsu Eidintu, dr. Vytautu Žaliu buvo itin naudingi. Čia pažymėtina, kad prakalbinus kitus 1990–1995 m. dirbusius LR užsienio reikalų ministerijoje ar ambasadose asmenis, susidarytų ne vieno šimto pavardžių sąrašas ir aną metą liudijanti išsami antologija. Pasaulinėje praktikoje neretas atvejis, kai buvę užsienio reikalų ministrai, diplomatai paskelbia savo atsiminimus, sakytų oficialių kalbų tekstus, rašytų straipsnių rinkinius, pokalbius. Pavyzdžiui, JAV valstybės sekretoriaus Henry‘io A. Kissingerio paskelbtų tekstų sąrašas yra vienas ilgiausių18. Peržiūrint lietuviškų šaltinių sąrašus, kurie būtų naudingi rekonstruojant ne tik Užsienio reikalų ministerijos veiklą 1990–1995 metais, bet ir vėlesnių metų istoriją, juose taip pat aptinkami publikuotų valstybinės reikšmės dokumentų, pirmųjų valstybės asmenų interviu, viešų kalbų, laiškų. Pavyzdžiui, ambasadoriaus prie Šventojo Sosto K. Lozoraičio kredencialų įteikimo kalba, pasakyta 1992 m. 16

„Algirdas Saudargas: po žlugusio pučo išsisprendė Lietuvos klausimas“ [pokalbis su buvusiu užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu], parengė Goda Karazijaitė, Vytautas Keršanskas, Apžvalga 3/4, (2015), 47–48; „Algirdas Saudargas: Vakarai nebūtų mūsų išgelbėję“ [pokalbis su buvusiu užsienio reikalų ministru], kalbėjosi Arvydas Jockus, Valstiečių laikraštis, sausio 12, 2011, 6. „A. Saudargas: režimui nepavyko perlaužti tautos stuburo“ [pokalbis su europarlamentaru A. Saudargu apie Sausio 13-osios reikšmę Lietuvai, tuometės Lietuvos Vyriausybės pastangas skleisti pasauliui tiesos žinią apie 1991 m. sausio įvykius ir planus formuoti vyriausybę išeivijoje], kalbėjosi Kęstutis D. Rimkevičius], Apžvalga 1, (2011), 13–14. Plačiau apie tai: Asta Petraitytė-Briedienė, „Diplomatai ir rašytojai, rašytojai ir diplomatai“, Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2 (Kaunas: Lietuvių išeivijos institutas, 2016), 45–61.

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

liepos 11 d.19 Paminėtini buvusių užsienio reikalų ministrų tekstai: A. Saudargo kalbų, straipsnių, apmąstymų ir poezijos rinkinys „Apie tautą ir valstybę“20, Povilo Gylio „Dievas, velnias ir politika“21, Vygaudo Ušacko kalbų, straipsnių ir interviu rinkinys (paskelbtas 2005 m.22). Kelios diplomatų pasakytos kalbos buvo publikuotos leidinyje „Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatinės tarnybos 80-mečiui ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo 100-osioms gimimo metinėms skirtos konferencijos pranešimai“23: tuometinio užsienio reikalų ministro A. Saudargo proginė kalba24 ir ambasadoriaus K. Lozoraičio pranešimas „Lietuvos diplomatinių tarnybų veikla“25, taip pat dr. V. Žalio26, Valdemaro Katkaus27, Česlovo Stankevičiaus28, kitų. Kartais diplomatų žodis yra publikuojamas kaip įvadinis tekstas monografijos ar straipsnių rinkinio pradžioje. Čia tinkamu pavyzdžiu būtų minėto ambasadoriaus K. Lozoraičio tekstai: įvadinis žodis istoriko ir diplomato Lauryno Janušausko monografijai „Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos 19

21 22

25 26 27

Lietuvos Respublikos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio kredencialų įteikimo kalba, Vatikanas, 1992 m. liepos 11 d., Lietuvos Respublikos užsienio politika, redakcinė kolegija Raimundas Lopata (pirmininkas), (Vilnius: Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2007), 116–117. Algirdas Saudargas, Apie tautą ir jos valstybę: kalbų, straipsnių, apmąstymų ir poezijos rinkinys (Vilnius: Petro ofsetas, 2014). Povilas Gylys, Dievas, velnias ir politika (Vilnius: Gairės, 1998). Vygaudas Ušackas, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus JAV Vygaudo Ušacko kalbų, straipsnių ir interviu rinkinys (Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2005). Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatinės tarnybos 80-mečiui ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo 100-osioms gimimo metinėms skirtos konferencijos pranešimai, sudarytojai Vytautas Žalys, Raimundas Lopata, Česlovas Laurinavičius (Vilnius: Vaga, 1999). Algirdas Saudargas, „Kalba Lietuvos diplomatijos aštuoniasdešimtmečio proga...“, ibid, 19–21. Kazys Lozoraitis, „Lietuvos diplomatinių tarnybų veikla...“, ibid, 147–153. Žalys, „Stasys Lozoraitis - Lietuvos užsienio reikalų ministras...“, ibid, 25–70. Valdemaras Katkus, „ESBK kaip pirmųjų Lietuvos siekių įtvirtinimo mechanizmas...“, ibid, 224–229. Česlovas Stankevičius, „Derybų su Rusija 1990-1992 m. fragmentai...“, ibid, 209– 217.

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

egzilyje veikla, 1940–1991“29, ambasadoriaus skaitytas pranešimas „Žvilgsnis į vilties diplomatiją egzilyje“30, vėliau publikuotas konferencijos pranešimų rinkinyje31. LR užsienio reikalų ministerijos 1990–1995 m. istorijos rekonstrukcijai praverstų nuo 1992 m. skelbti Lietuvos užsienio ministerijos įvairūs dokumentai leidinyje „Lietuvos užsienio politikos dokumentai“ 1-ame ir 2-ame sąsiuviniuose32 (2002 m. leidinys33). Taip pat nuo 2004 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, kalbos, pasisakymai, interviu, laiškai, publikuojami rinkiniuose „Lietuvos Respublikos užsienio politika“34. 1994 m. „Apžvalgoje“ buvo paskelbti pasisakymai tema „Europos sutartį pasitinkant“35. Užbaigiant glaustą šaltinių apžvalgą, reikia pripažinti ir tai, kad ne visi dokumentai galintys svariai liudyti LR užsienio reikalų ministerijos 1990–1995 m. istoriją, išliko. Kaip teisingai yra pažymėjęs prof. Bronius Genzelis, „Istorinių įvykių užuomazgose ne viskas fiksuojama, ypač susidūrus su nelegalia ar pusiau nelegalia veikla, nes kiekvienas raštas gali tapti įkalčiu ne tik dokumento autoriui, bet ir su juo susijusiems asmenims.“36 Kelios pastabos lietuviškos istoriografijos tema. Akivaizdu, kad iki šiol didesnis istorikų dėmesys sutelkiamas į XX a. pradžios, o ne pabaigos lietuviškosios diplomatijos istoriją. Galiausiai vienos studijos, vienos monografijos ar kelių biografinių 29

30 31 32

„Ambasadoriaus Kazio Lozoraičio žodis“, Jonušauskas Laurynas, Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla, 1940-1991 (Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003), 7–11. Lozoraitis, „Žvilgsnis į vilties diplomatiją egzilyje“, 9–17. Ibid. Lietuvos užsienio politikos dokumentai, sudarytojas Vidmantas Putelis, 1 sąs., 2 sąs. (Vilnius: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos leidykla, 1992). Lietuvos užsienio politikos dokumentai, redakcinės kolegijos pirmininkas Antanas Valionis, (Vilnius: Žara, 2002). Lietuvos Respublikos užsienio politika, redakcinė kolegija: Raimundas Lopata (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2004). „Europos sutartį pasitinkant“ [pasisakymai], parengė Artūras Vazbys, Apžvalga, 11/12, (1994), 8. Bronius Genzelis, „Supratusi savo garbę (Kodėl ir kaip Islandija pripažino Lietuvą?)“, Darbai ir dienos, 30 (2002), 279.

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais

pasakojimų apie XX a. pabaigos LR užsienio reikalų ministeriją ir diplomatus net nepakaktų. Tai įrodo istoriografiniai duomenys apie 1918–1940 metų Lietuvos diplomatijos istoriją. Čia pirmiausia turimi mintyje dr. V. Žalio „Lietuvos diplomatijos istorijos“ pirmas37 ir antras38 tomai, Algimanto Kasparavičiaus tyrinėjimai apie politines iliuzijas39, didžiuosius X40 ir Šventąjį Sostą41, Sand ros Grigaravičiūtės – apie Skandinaviją Lietuvos diplomatijoje42, taip pat pasakojimai apie Lietuvos pasiuntinybes43, konsulatus44, garbės konsulatus45, ano meto diplomatų (dr. S. A. Bačkio46, Broniaus Kazio Balučio47, Juliaus J. Bielskio48, Kazio Bizausko49, Valdemaro Vytauto Čarneckio50, P. Klimo51, S. Lozoraičio52, 37 38

Žalys, Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1 (Vilnius: Versus aureus, 2006). Žalys, Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 2, d. 1, 2 (Vilnius: Edukologija, 2012). Algimantas Kasparavičius, Lietuva 1938–1939 m.: neutraliteto iliuzijos (Vilnius: Baltos lankos, 2010). Kasparavičius, Didysis X Lietuvos užsienio politikoje: 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analizė (Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1996). Kasparavičius, Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008). Sandra Grigaravičiūtė, Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918-1940 metais (Vilnius: Saulabrolis, 2002). Alfonsas Eidintas, Lietuvos ambasados rūmų Washington, D. C. istorija (Washington: A. Eidintas, 1996). Jonušauskas ir Vaclovas Kleiza, Lietuvos konsulatas Čikagoje 1924–2004 metais dokumentuose ir nuotraukose (Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004). Juozas Skirius, „Lietuvos garbės konsulato Los Angeles veiklos kryptys ir reikšmė po Antrojo pasaulinio karo“, Lietuvių diplomatija išeivijoje, 122–134. Arūnas Streikus, Diplomatas Stasys Antanas Bačkis (Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007). Skirius, Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): tėvynei paaukotas gyvenimas (Vilnius: Vaga, 2001). Skirius, Julius J. Bielskis (1891–1976): gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lietuvai: JAV lietuvių veikėjas ir diplomatas (Chicago: Lituanistikos studijų ir tyrimo centras, 2004). Pranas Zundė, Kazys Bizauskas: 1893–1941, 2 knyga (Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1994). Audronė Veilentienė, Valdemaras Vytautas Čarneckis: „Esu savo tėvynės patriotas“ (Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016). Vilma Bukaitė, Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas (Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016). Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983) (Vilnius: Versus aureus, 2012).

Mokslo studijoje pristatoma Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla 1990– 1995 m. Tekste išryškinamas lietuviškosios diplomatijos sugrįžimas į tarptautinės diplomatijos lauką, kova už valstybingumo pripažinimą. Ypatingas dėmesys skiriamas LR pasiuntinybėms / ambasadoms, pasiuntiniams bei ambasadoriams. Taip siekta išryškinti lietuvių diplomatų kartų kaitą, kai garbaus amžiaus lietuviškos diplomatijos senjorų vieton stojo nauja Lietuvos diplomatų karta. Mokslo studijoje taip pat skiriamas dėmesys lietuvių išeivijai, kuri 1990–1995 sm. buvo svarbi moralinė ir finansinė parama, pirmiausia, Lietuvos diplomatiniam korpusui užsienyje. Mokslo studijos tikslas, neperžengiant jos chronologinių ribų, buvo nubrėžti gaires, kelti klausimus ir taip duoti stimulą daug platesniems ir gilesniems moksliniams tyrimams, kurie galėtų virsti ne viena būsima monografija ar šaltinių publikacija.

Asta Petraitytė-Briedienė

KITA KARTA: Lietuvos diplomatinė tarnyba 1990–1995 metais Mokslo studija

Redaktorė Rita Malikėnienė Maketuotoja ir viršelio autorė Skaidra Vaicekauskienė

2017-11-08. Tiražas 200 egz. Užsakymo Nr. K-17-098 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt Spausdino UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146 Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt