Organizacijų valdymas neapibrėžtumų aplinkoje: teorija ir praktika by Vytautas Magnus University

Organizacijų valdymas

neapibrėžtumų aplinkoje: teorija ir praktika

V Y TAU TO D I D Ž I O J O UN IVERSI T ETA S

Organizacijų valdymas neapibrėžtumų aplinkoje: teorija ir praktika Monografija Giedrius Jucevičius, Irena Bakanauskienė,

Daiva Brasaitė, Rita Bendaravičienė, Ugnė Linkauskaitė, Sonata Staniulienė, Eglė Stonkutė, Jolita Vveinhardt, Vytautas Žirgutis

Kaunas, 2017

Recenzentės: prof. dr. Monika Petraitė, Kauno technologijos universitetas prof. dr. Brigita Janiūnaitė, Kauno technologijos universitetas Mokslinis redaktorius Giedrius Jucevičius Monografija apsvarstyta ir rekomenduota išleisti Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos katedros posėdyje 2016 m. gruodžio 9 d., protokolo Nr. 16-08, ir Ekonomikos ir vadybos fakulteto tarybos posėdyje 2017 m. kovo 24 d., protokolo Nr. 17-01.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (nbdb) ISBN 978-609-467-310-8 (internetinis) http://dx.doi.org/10.7220/9786094673108 © Giedrius Jucevičius, Irena Bakanauskienė, Daiva Brasaitė, Rita Bendaravičienė, Ugnė Linkauskaitė, Sonata Staniulienė, Eglė Stonkutė, Jolita Vveinhardt, Vytautas Žirgutis, 2017 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2017

Turinys

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1.

Neapibrėžtumas kaip organizacijų veiklos kontekstas: teorinės ir empirinės įžvalgos . . . . . . . . . . . . . . .

. 11

1.1. Šiuolaikinių organizacijų valdymas ir neapibrėžtumų kontekstas G iedrius J u c evi č ius

. . . . . . . . . . . . . . 13

1.2

Neapibrėžtumo valdymas įmonių išorinėje ir vidinėje aplinkoje

1.3

Įmonių vadovų požiūris į veiklą neapibrėžtumų sąlygomis: įmonių tyrimas Lietuvoje

G iedrius J u c evi č ius

. . . . . . . . . . . . . . 45

G iedrius J u c evi č ius, U gn ė Linkauskait ė

Neapibrėžtumų aplinkos atspindžiai organizacijoje . . . . . . . . . .

2.1

Neapibrėžtumas kaip organizacijos valdymo krizė: poveikis organizacijos klimatui ir darbuotojų tarpusavio santykiams .

145

163

Organizacinis atsakas į neapibrėžtumų aplinką . . . . . . . . . . . . . . . .

179

Organizacijų valdymas įtakos grupių sukuriamų neapibrėžtumų kontekste

V ytautas Ž irgutis

3.1

143

2.2

117

J olita V vein h ardt

. . . . .

Organizacinių valdymo struktūrų formavimas aplinkos neapibrėžtumo sąlygomis S onata S taniulien ė

. . . . . . . . . . . . .

181

organizacijų valdymas neapibrėžtumų aplinkoje: teorija ir praktika

3.2

Žmonių išteklių valdymo pokyčių modeliavimas atsižvelgiant į aplinkos iššūkius I rena Bakanauskien ė , Daiva B rasait ė

3.3

. . . . . . 205

Darbdavio ženklo formavimas kaip neapibrėžtumo valdymo strategija: aukštųjų mokyklų pozicionavimas kintančioje darbo rinkoje .

249

281

Literatūros sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . . .

307

R ita B endaravi č ien ė

3.4

Organizacijos ateities kūrimas ir strateginis valdymas esant neapibrėžtumui E gl ė S tonkut ė

Nors mūsų protas visada ilgisi aiškumo, prigimtis dažnai žavisi neapibrėžtumu. – Karl von Clausewitz

Įvadas Pastaruoju metu neapibrėžtumo kaip veiklos konteksto tyrimai sulaukia vis didesnio socialinių mokslų tyrėjų dėmesio visame pasaulyje. Ši tendencija pastebima kone visose socialinių mokslų disciplinose – psichologijoje, sociologijoje, ekonomikoje, vadyboje. Psichologijos mokslo atstovus domina įvairūs kognityviniai procesai, euristinis mąstymas ir elgsena susidūrus su neaiškiomis, sunkiai prognozuojamomis ar kontroliuojamomis situacijomis. Tikrą atgimimą išgyvena elgsenos psichologų D. Kahnemano ir A. Tversky’o tyrimai, teorijos, aiškinančios mentalinius sprendimų priėmimo procesus, logines klaidas, mąstymo modas skirtingo informuotumo aplinkose. Būtent psichologų tyrimai suteikė teorinį postūmį elgsenos ekonomikos krypčiai, nagrinėjančiai „minkštųjų“ (psichologinių, socialinių, emocinių) veiksnių įtaką priimamiems ekonominiams sprendimams, dažniausiai netobulos informacijos aplinkose. Elgsenos ekonomikos tyrėjus domina sistemos veikėjų racionalumo ribos, sprendimų priėmimo mechanizmai ir pobūdis, veikėjų elgsenos modeliai ekonominėje sistemoje. Kokie mentaliniai ir elgsenos procesai nulemia, kad organizacijos ir žmonės, neturėdami visų reikiamų žinių, priima atitinkamo racionalumo ekonominius sprendimus? Kaip tokioje ne visiškai racionalių sprendimų aplinkoje paskirstomi ištekliai, nusistovi rinkos kainos, susiformuoja visuomeninės elgsenos rutinos? Priimdami ekonominius sprendimus, individai ar organizacijos daugeliu atvejų remiasi itin ribota informacija ir suvokimu apie sparčiai kintančią ir kompleksišką veiklos aplinką. Pastaraisiais metais, ypač praūžus pasaulinei finansų krizei, ekonomistai vis dažniau kelia klausimą, ar neoklasikiniai ekonominiai modeliai, kuriami siekiant racionalizuoti ir prognozuoti kompleksišką aplinką, validūs, ar rėmimasis jais nėra „klaidingas žemėlapis neaiškioje teritorijoje“. Sunkiai prognozuojama aplinka, kurioje yra

organizacijų valdymas neapibrėžtumų aplinkoje: teorija ir praktika

daug susijusių kintamųjų, reikalauja iš esmės kitokių elgsenos ir sprendimų priėmimo modelių. Daugelis teorinių struktūrų, suformuluotų veikiant intelektualiojo modernizmo ir mokslinio pozityvizmo dvasiai, gerai tikusių aiškinant ir prognozuojant fizinius reiškinius, nebepasiteisina nagrinėjant ir juo labiau prognozuojant neapibrėžtas, organiškai besivystančias kompleksiškas adaptyvias sistemas (pvz., finansų rinkas, organizacijų sistemas, socialinius ir ekonominius tinklus). Panašų klasikinių modelių ir tyrimų metodologijų sutrikimą galima pastebėti ir politologijoje, susidūrus su šiuo metu, ypač pastaraisiais metais, sunkiai numatoma visuomenių (konkrečiai – rinkėjų) politine elgsena, paneigusia daugybę nusistovėjusių prognozavimo modelių. Tiek referendumas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES, tiek rinkimai gilias tradicijas turinčiose demokratinėse šalyse vis dažniau prieštarauja prognozėms, kurios atliekamos pagal daug metų veikusius modelius. Tai taip pat susiję su vis kompleksiškesniu ir kelių galios centrų vis sunkiau kontroliuojamu informacijos sklaidos lauku, dėl globalizacijos ir technologijų inovacijų išaugusiomis socialinėmis įtampomis ir prieštaravimais. Paradoksalu tai, kad daugelį įvykusių politinių apsisprendimų (pvz., „Brexit“, 2016 m. JAV prezidento rinkimus) nulėmė emocinis siekis atgauti sunkiai prognozuojamos aplinkos kontrolę (ar bent šios kontrolės iliuziją), mažinant jos atvirumą ir suvokiamą neapibrėžtumą. Visais laikais visuomenės kurdavo savitas teisines ir institucines struktūras, kurių tikslas buvo sumažinti, racionalizuoti prigimtinį aplinkos neapibrėžtumą. Dabar susiduriame su padėtimi, kai nemažai senųjų socialinių sprendimų nebeveikia, o naujųjų paieška savaime neprisideda prie neapibrėžtumo sumažinimo, ir trumpuoju laikotarpiu net jį padidina. Skirtingais istorijos etapais visuomenės bandymai suvaldyti sunkiai prognozuojamą aplinką nulemdavo autoritarinių ar technokratinių struktūrų įsigalėjimą, kurios ilgainiui aplinką dar labiau destabilizuodavo. Ne mažiau klausimų dėl augančio aplinkos neapibrėžtumo kyla ir vadybos bei organizacijų tyrinėtojams. Čia neapibrėžtumų radimąsi lemia daug skirtingų aspektų. Organizacijos niekaip neizoliuotos nuo aukščiau išvardytų kompleksinių dinaminių procesų, vykstančių ekonominėje, technologinėje, politinėje ar institucinėje plotmėse. Globalizacijos amžiuje organizacijos vis labiau priklausomos nuo pasaulinių vertės kūrimo tinklų, sparčios technologijų plėtros, politinių-institucinių įtakos grupių sprendimų – daugybės kintamųjų, kurių numatyti ar juo labiau jiems daryti įtakos daugelis neturi tiesioginės galios. Intensyvi verslo internacionalizacija, įžengimas į nutolusias rinkas reiškia, kad įmonėms dažnai tenka veikti savo žinojimo paribiuose.

įvadas

Pertraukiančiųjų inovacijų (angl. disruptive innovation) lemiami esminiai industrijų pokyčiai, sunaikinantys senuosius ir iškeliantys naujus ekonominės sistemos veikėjus, taip pat dramatiškai didina daugelio įmonių, net ir veikiančių klasikinėse industrijose, veiklos neapibrėžtumą. Susiformavusios regioninės inovacijų ekosistemos (pvz., Silicio slėnis) tapo tam tikromis „neapibrėžtumo laboratorijomis“, t. y. vietomis, kuriose gimsta daugelį industrijų į neapibrėžtumo būseną įstumiančios inovacijos, o jas kuriantys entrepreneriai tokiuose kontekstuose gauna didžiausią potencialią naudą. Nemažai besiformuojančių ateities industrijų ir technologijų sričių remiasi investavimu į nežinomybę, o tai iš investuotojų reikalauja visiškai kitokio mąstymo modelio nei egzistuojantis stabiliose, nusistovėjusiose pramonės šakose. Neapibrėžtumų toleravimas kaip kultūrinė nuostata ir ją paremiančių struktūrų sukūrimas tampa esmine konkurencinio pranašumo prielaida naujose, sparčiai augančiose srityse. Organizacijos, veikdamos kompleksiškose aplinkose, dažnai susiduria su situacijomis, kada nėra vieno akivaizdžiai teisingo atsakymo ar geriausio strateginio pasirinkimo. Valdant šiuolaikines organizacijas kyla iš anksto „užprogramuotos“ strateginės įtampos ir paradoksai, kai tenka priimti daug prieštaravimų keliančius sprendimus ar ieškoti tam tikro aukso vidurio tarp stabilumo ir pokyčių, evoliucijos ir radikalumo, efektyvumo ir inovacijų, mokymosi ir kontrolės, ekonominio konkurencingumo ir socialinės atsakomybės, akcininkų vertės didinimo ir platesnių visuomenės tikslų įgyvendinimo. Daugelis tokių pasirinkimų susiję su vyraujančiomis darbuotojų ir organizacijų vertybėmis, kultūrinėmis nuostatomis, instituciniais apribojimais ir konkrečius pasirinkimus diktuojančia globalizuota ekonomine aplinka. Savo ruožtu šios aplinkos pokyčiai dar labiau didina neapibrėžtumo lygmenį. Rengiant šią knygą daugiausia dėmesio skirta organizacijų valdymo problematikai neapibrėžtumų aplinkoje. Kaip jau minėta, daugelis klasikinių teorinių prieigų vadyboje kur kas geriau pritaikomos esant stabilioms, kontroliuojamoms veiklos aplinkoms. Todėl specifinių vadybos sprendimų, pasirenkamų skirtinguose organizacijų veiklos neapibrėžtumo kontekstuose, nagrinėjimas yra svarbi ir aktuali tyrimų problema. Knygoje pateikiamų tyrimų tikslas – atskleisti organizacijų valdymo neapibrėžtumų aplinkoje teorinius ir praktinius aspektus. Šioje kolektyvinėje monografijoje remiamasi Vytauto Didžiojo universiteto Vadybos katedros mokslininkų atliktais tyrimais ir teorinėmis bei empirinėmis įžvalgomis. Tai yra vienos pirmųjų Lietuvoje vadybos mokslininkų pastangų susisteminti skirtingus teorinius požiūrius į neapibrėžtumą kaip šiuolaikinių organizacijų veiklos kontekstą.

organizacijų valdymas neapibrėžtumų aplinkoje: teorija ir praktika

Knygą sudaro trys nuosekliai ir logiškai išdėstytos dalys. Pirmojoje dalyje aptariami neapibrėžtumo kaip savito šiuolaikinių organizacijų veiklos konteksto teoriniai ypatumai ir empirinio tyrimo rezultatai, gauti Lietuvos įmonių vadovus apklausus apie jų įmonių elgsenos ypatumus skirtingo neapibrėžtumo lygmens ir pobūdžio aplinkose. Šioje dalyje aptariama neapibrėžtumo koncepcija, skirtingi neapibrėžtumo lygmenys ir kai kurios svarbesnės teorinės prieigos valdant organizacijas ir priimant sprendimus tokiomis sąlygomis. Remiantis teorinėmis įžvalgomis, suformuotas tyrimas, atliktas apklausus Lietuvoje veikiančių skirtingų profilių ir sričių įmonių vadovus. Atliekant tyrimą siekta išsiaiškinti, kuo pasireiškia neapibrėžtumas jų veiklos aplinkoje, kokios vadovų vertybinės nuostatos neapibrėžtumų valdymo požiūriu, kokios priemonės ir strateginės prieigos dažniausiai taikomos tokio pobūdžio aplinkose. Tolesniuose knygos skyriuose nagrinėjami atskiri organizacijų valdymo aspektai neapibrėžtumų aplinkoje. Antrojoje dalyje nagrinėjamos neapibrėžtumų aplinkos apraiškos organizacijos vidiniuose valdymo procesuose. Šioje dalyje pateikiamos mokslininkų įžvalgos dviem svarbiais aspektais: neapibrėžtumų poveikio organizacijos klimatui ir darbuotojų tarpusavio santykių bei neapibrėžtumo, kurį lemia už organizacijos ribų esančios įtakos grupės, poveikio organizacijų valdymui. Trečiojoje dalyje apibūdinami konkretūs organizacijos lygmens atsakymai dėl aplinkos, kurioje veikia organizacija, pobūdžio. Pirmiausia aptariamas organizacinių valdymo struktūrų formavimas skirtingo apibrėžtumo lygmens aplinkose. Toliau pagrindžiamas žmonių valdymo pokyčių modeliavimas, atsižvelgiant į kompleksiškos ir kintančios aplinkos iššūkius. Pateikiama darbdavio ženklo formavimo, kaip neapibrėžtumo valdymo strategijos aukštojo mokslo organizacijoje atvejo, studija. Knyga baigiama įžvalgomis apie organizacijos strateginio valdymo iššūkius veikiant neapibrėžtumo sąlygomis bei organizacijos ateities formavimą tokiame kontekste.

1. Neapibrėžtumas kaip organizacijų veiklos kontekstas: teorinės ir empirinės įžvalgos

1.1. Šiuolaikinių organizacijų valdymas ir neapibrėžtumų kontekstas G iedrius J u c evi č ius V ytauto D idžiojo universitetas

Klasikinis ekonomikos ir vadybos mokslas ir jo teorijos formavosi XIX–XX a. sandūroje, daugiausia veikiamos modernizmo paradigmos, orientuotos į universalių, laikui ir kontekstui nepavaldžių sprendimų paiešką. Iš esmės tai lėmė sparti technologijų pažanga, visuotinė pramonės struktūrų skvarba, agrarinių visuomenių ir ekonomikų siekis pasivyti aukšto produktyvumo pramonines ekonomikas. Tokia pramonininkų pabrėžiama pasivijimo logika reiškė, kad žemesnio ekonominio išsivystymo šalys ir jų organizacijos privalo perkelti pažangiausiose ekonomikose jau taikomas pramonės struktūras ir valdymo modelius. Valdymo ir ekonominio vystymosi paradigma, kuriai atstovavo modernistai (industrialistai), rėmėsi tikėjimu universaliais dėsniais (technologijomis, taisyklėmis, valdymo sistemomis), leidžiančiais vienodai sėkmingai valdyti chaotišką veiklos aplinką, nepriklausomai nuo konkretaus ekonomikos, visuomenės ar industrijos konteksto. Tokiu būdu daugelyje to laikotarpio teorinių sprendinių ignoruotas individų ir organizacijų aplinkos kompleksiškumas, siekta jį redukuoti į kelis lengviausiai suvaldomus parametrus. Vadovaujantis šia valdymo paradigma, organizacijų aplinka gali būti kontroliuojama, prognozuojama, jai parenkami optimizuoti valdymo sprendimai, o socialinė sistema išanalizuota išskiriant esminius kintamuosius, suformuojant jos ateities paveikslus, nustatant racionalius esamų ir potencialių problemų sprendimo būdus. Be to, bet koks aplinkos ir sprendimų padarinių neapibrėžtumas arba ignoruojamas, arba vertinamas kaip trukdžiai, kuriuos dažniausiai tenka eliminuoti racionalizuojant priimamus sprendimus. Šiandien jau galima teigti, kad tokia neapibrėžtumą redukuojanti paradigma ir su ja siejamos socialinės teorijos netiesiogiai prisidėjo prie pastarojo dešimtmečio ekonominių ir socialinių krizių. Šioje knygoje nesiekiama aptarti visų įmanomų socialinių kontekstų, kuriuose reiškiasi neapibrėžtumas. Norint išvengti mokslinio požiūrio eklektiškumo,

1. neapibrėžtumas kaip organizacijų veiklos kontekstas: teorinės ir empirinės įžvalgos

apsiribota pagrindiniais ekonomikos ir organizacijų vadybos sričių autorių požiūriais į neapibrėžtumą. Šiame skyriuje aptariama pati neapibrėžtumo samprata, jos raiška esant skirtingiems organizacijų sprendimų priėmimo kontekstams, taip pat pateikiamos teorinės įžvalgos.

Neapibrėžtumo samprata socialinių mokslų diskurse Ekonomikos srityje neapibrėžtumo tyrimų pradininku laikomas Frankas Knightas, dar 1921 m. savo klasika tapusioje knygoje „Rizika, neapibrėžtumas ir pelnas“ (angl. Risk, Uncertainty and Profit) aiškiai atskyręs kiekybiškai apskaičiuojamą riziką ir neapibrėžtumą, kurio iš anksto tiksliai įvertinti neįmanoma. F. Knightas išskyrė du pagrindinius neapibrėžtumo tipus – neapibrėžtumo riziką (angl. uncertainty risk) ir grynąjį neapibrėžtumą (angl. genuine uncertainty). Neapibrėžtumo rizika siejama su situacijomis, kada galima iš anksto žinoti galimų veiksmų rezultatus ir apskaičiuoti jų tikimybę, o grynasis neapibrėžtumas sietinas su situacijomis, kada konkrečių įvykių tikimybės iš anksto įvertinti neįmanoma. Vėliau autoriai šią takoskyrą tarp rizikos ir neapibrėžtumo dar labiau išplėtojo. Neapibrėžtumą gali lemti nepakankamas ar per didelis informacijos kiekis, taip pat prieštaringa informacija (Babrow, 2001), žinių ar duomenų apie besiklostančią situaciją stoka (Smithson, 1989; Afzali ir kt., 2015), neleidžianti numatyti galimų baigčių ir jų tikimybių (Dimoka ir kt., 2012; Liu, 2014). Savo klasikiniuose darbuose F. Knightas (1921) pastebi, kad pagrindinės įmonių pelno galimybės glūdi būtent neapibrėžtumo zonoje, tačiau problema ta, kad priimdamos sprendimus, jos pernelyg dažnai rizikos ir neapibrėžtumo sąvokas supainioja. Veikdamos neapibrėžtumų aplinkoje ir remdamosi gauta informacija, jos siekia apskaičiuoti įvykių tikimybes, nors to neįmanoma padaryti tiek dėl tokios informacijos nebuvimo, tiek dėl įvykių atsitiktinumo. Kitas kraštutinumas – kai įmonės konkrečias situacijas traktuoja kaip visiškai neaiškias, neįmanomas pažinti (angl. unknowable) ir net nesiekia gauti informacijos bei apsibrėžti savo pažinimo ribų. Taigi F. Knightas neapibrėžtumą siejo ne su „visišku nežinojimu, bet ir ne su tobulu informacijos kiekiu, iš dalies žinoma informacija“. F. Knightui artimo požiūrio laikėsi kitas Nobelio ekonomikos premijos laureatas H. Simonas (1955; 1956), suformulavęs riboto, arba suvaržyto, racionalumo principą (angl. bounded rationality) ir teigęs, kad ekonominių sprendimų priėmimas susijęs tiek su psichologiniais, tiek su aplinkos apribojimais. Pasak H. Simono, daugelis sprendimų priėmėjų labiau orientuojasi į patenkinamą, o ne į optimalų sprendimą, kuris, ieškant informacijos ir ją analizuojant, reikalauja didžiulių

1.1. šiuolaikinių organizacijų valdymas ir neapibrėžtumų kontekstas

pastangų. Riboto racionalumo principas turėjo esminės įtakos iš naujo permąstant klasikinės ekonomikos teorijas, kurių pagrindas – veikėjų visiško racionalumo (angl. full rationality) prielaida, t. y. suponuojant, kad sprendimai rinkose priimami turint visą informaciją ir atitinkamo lygmens kognityvinius-analitinius gebėjimus. H. Simono teigimu, daugelis rinkos dalyvių, priimdami sprendimus, nėra pajėgūs remtis visa informacija ir ją apdoroti, todėl yra orientuoti ne į tobulų (vertinant iš logikos pozicijų), bet į pakankamai gerų sprendimų priėmimą, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją. Neapibrėžtumo ir informacijos santykis yra gana paradoksalus. C. Mowlesas (2015) pažymi, kad daugelis tyrimais gaunamų įrodymų tiek ekonomikoje, tiek apskritai socialiniuose moksluose (ir jų veikiamoje organizacijų valdymo erdvėje) visada yra diskutuotini, o tai veda į paradoksą: didesnis surenkamos informacijos kiekis sukelia dar daugiau diskusijų ir ne prisideda prie neapibrėžtumo mažinimo, bet dar labiau jį didina. Informacijos analizė, siekiant sumažinti suvokiamą neapibrėžtumą, glaudžiai siejasi su kognityviniais procesais ir mąstymo tendencingumais (angl. biases). Pavyzdžiui, jeigu gaunama informacija prieštarauja įsitvirtinusiam naratyvui, ji gali būti tiesiog atmetama, ypač tais atvejais, kai žmogus turi motyvą vengti prieštaraujančios informacijos (Brashers, 2007). F. Knightas (1921) taip pat laikomas vienu pirmųjų profesionalių ekonomikos srities tyrinėtojų, susiejusių ekonomikos ir psichologijos mokslų perspektyvas. Jo įžvalgos glaudžiai susijusios su Nobelio premijos laureatų psichologų D. Kahnemano ir A. Tversky’o (1979) išplėtota perspektyvos teorija (angl. prospect theory). Remdamiesi atliktais eksperimentinės psichologijos tyrimais ir išnagrinėję tai, kaip individai priima sprendimus pagal euristinius principus, D. Kahnemanas ir A. Tversky’s parodė, kad žmonės nėra pajėgūs vien analizuodami įvertinti sudėtingų situacijų ir priimti visiškai racionalių sprendimų, kai galimos pasek mės nėra žinomos. Mokslininkų suformuluota perspektyvos teorija grindžiama psichologinėmis įžvalgomis, kokią vertę žmonės suteikia potencialiai gaunamai naudai ir (arba) patiriamiems nuostoliams bei su jais susijusioms tikimybėms. D. Kahnemanas ir A. Tversky’s suformulavo keletą loginių tendencingumų, pasireiškiančių tada, kai sprendimai priimami esant skirtingoms naudos arba nuostolio situacijoms. Perspektyvos teorija teigia, kad potencialios naudos atveju žmonės teikia pirmenybę apibrėžtumui. Kitaip tariant, pasirenkama gauti aiškią naudą (pvz., 10 eurų esant 100 proc. tikimybei), net jeigu ji yra mažesnė, lyginant su potencialia nauda (pvz., 20 eurų esant 50 proc. tikimybei). Ir priešingas elgesys pastebimas galimų praradimų atveju: pirmenybė teikiama neapibrėžtiems, o ne aiškiems nuostoliams.

1. neapibrėžtumas kaip organizacijų veiklos kontekstas: teorinės ir empirinės įžvalgos

Žmonės renkasi didesnį potencialų, bet negarantuotą nuostolį (20 eurų nuostolį esant 50 proc. tikimybei), o ne mažesnį garantuotą nuostolį (10 eurų esant 100 proc. tikimybei). Šią klasikinę perspektyvos teorijos išvadą vėliau patvirtino daug įvairių tyrimų. Atkreiptinas dėmesys į pastaruoju metu paskelbtus naujausius tyrimus (Hardisty ir kt., 2017), rodančius, kad žmonės elgiasi kiek kitaip, kai tas pats pasirinkimas susijęs su laiko dimensija, t. y. dabartimi ir ateitimi. Paaiškėjo, kad žmonės linkę rinktis tiek apibrėžtą naudą, tiek apibrėžtus nuostolius šiandien, o ne negarantuotą (esant 50 proc. tikimybei), bet dvigubai mažesnę naudą ar nuostolius ateityje. Atvirkštinis eksperimentas taip pat parodė, kad žmonės linkę rinktis apibrėžtą naudą ir apibrėžtus nuostolius ateityje, o ne neaiškius šiandien. Tai reiškia, kad visais atvejais pirmenybė teikiama apibrėžtumui – tiek dabartyje, tiek ateityje. Gauti rezultatai iš esmės rodo, kiek stipriai individai siekia išvengti neapibrėžtų situacijų. Dažniausiai pageidaujama aplinkų ir situacijų, kurios padėtų suvaldyti neapibrėžtumą, net jei šis sprendimas reikštų papildomus kaštus. D. J. Hardisty’s ir J. Pfefferis (2017) daro išvadą, kad žmonės vengia ne tik neapibrėžtumo, bet ir su juo siejamo sprendimų priėmimo kompleksiškumo, reiškiančio papildomą kognityvinę apkrovą. G. Gigerenzeris – vienas pagrindinių mokslininkų, tyrinėjusių žmonių kog nityvinius sprendimų priėmimo procesus. Vienas iš autorių labiausiai dominusių tyrimų aspektų – intuicija ir emocijomis grindžiamas sprendimų priėmimas, ypač aplinkose, kuriose individai neturi visos informacijos. Nors atliekant psichologijos tyrimus nusistovėjo tradicija išskirti žmonių mąstymo logines klaidas (angl. fallacies) ir tendencingumus (angl. biases), G. Gigerenzeris (1999) itin pabrėžė euristikos svarbą, kai sprendimai priimami sudėtingose ir neapibrėžtose situacijose su daug galimų kintamųjų, kurių ryšius sunku, o gal ir neįmanoma, įvertinti analizuojant. G. Gigerenzeris savo tyrimais parodė, kad mąstymo euristika, grindžiama išskiriamais loginiais tendencingumais, gali būti pakankamai tiksli, ir deramai taikoma leistų išvengti mąstymo klaidų. Todėl euristiką derėtų ne ignoruoti, bet tinkamai panaudoti. Kompleksinių matematinių modelių ribotumas prognozuojant didžiulę įtaką turinčius įvykius atsiskleidė per 2008 m. pasaulinę finansų krizę, o G. Gigerenzerio tyrimai parodė, kad kompleksinėse sistemose dėl didžiulio skaičiaus elementų (kintamųjų) ir jų tarpusavio ryšių su sunkiai prognozuojamu sąveikos rezultatu, didelę svarbą įgyja paprastos taisyklės. G. Gigerenzeris pabrėžia esminį skirtumą tarp rizikos ir neapibrėžtumo. Kai valdome riziką, mums iš esmės žinomos visos alternatyvos, galimos išeigos ir jų

1.1. šiuolaikinių organizacijų valdymas ir neapibrėžtumų kontekstas

tikimybės. Kai susiduriame su neapibrėžtumu, tikslios alternatyvos, išeigos ir jų tikimybės nėra aiškios. Taigi valdant riziką galima remtis kompleksiniais matematiniais modeliais ir juos priderinti priimant optimalų sprendimą. O neapibrėžtumo sąlygomis matematiniai modeliai neveikia, nes aplinka nuolat kinta, todėl joje svarbiau remtis paprastomis pagrindinėmis taisyklėmis ir intuicija, kylančia iš veiklos patirties. Ne mažiau svarbus ekologinis racionalumas, t. y. reikia žinoti, kokios priemonės kokioje aplinkoje veikia pagal euristinius principus. Taip G. Gigerenzeris (2001) metė iššūkį siaurajam racionalumo apibrėžimui, t. y. loginiam racionalumui, vyraujančiam daugelyje matematinių modelių, kur racionalumo esmė – ne veikėjo elgsenos socialinėje aplinkoje racionalumas, bet nuoseklus logikos ir tikimybių teorijos dėsnių laikymasis. Vis dėlto, autoriaus teigimu, esant neapibrėžtai, kompleksiškai dinaminei veiklos aplinkai daug geriau veikia ekologiniu racionalumu grindžiamas mąstymas ir sprendimai. Racionalumas tokioje aplinkoje pasireiškia pasiektais užsibrėžtais tikslais, o ne nuosekliu siekiu išvengti loginių klaidų. G. Gigerenzerio atliekami sprendimų priėmimo pagal euristinius principus tyrimai Makso Planko institute apima platų mokslo disciplinų ir sričių spektrą: psichologiją, dirbtinio intelekto tyrimus, kompiuteriją, ekonomiką, inžineriją, filosofiją, biologiją, mašinų mokymąsi. Atlikus daugybę tyrimų skirtingų disciplinų kontekstuose, padaryta išvada, kad paprasta taisyklė kompleksiškoje aplinkoje veikia geriau negu kompleksinė taisyklė dirbtinai supaprastintoje aplinkoje. Pavyzdžiui, mokslininko tyrimai parodė, kad tikslingas tam tikros informacijos ignoravimas tam tikromis sąlygomis gali lemti tikslesnius sprendimus nei visų įmanomų alternatyvų analizė. Tai glaudžiai siejasi su jau minėtais H. Simono pastebėjimais apie „ribotą racionalumą“ priimant sprendimus (beje, būtent H. Simonas yra euristikos termino pradininkas).

Organizacijų aplinkos neapibrėžtumo dimensijos: dinamiškumas ir kompleksiškumas Organizacijų teorijoje neapibrėžtumas suvokiamas kaip pagrindinis organizacijų veiklos aplinką nusakantis kintamasis, kurį sudaro du esminiai komponentai – aplinkos dinamiškumas ir aplinkos kompleksiškumas (Duncan, 1972). Aplinkos dinamiškumas parodo, kiek stabilūs ar kintantys yra svarbiausi organizacijų aplinkos parametrai. Kuo didesnė ir greitesnė šių parametrų kaita, tuo sunkiau prognozuojama, taigi ir neapibrėžtesnė, organizacijų veiklos aplinka. Dinamiškomis laikomos tokios verslo aplinkos, kuriose vyksta sparti technologijų

1. neapibrėžtumas kaip organizacijų veiklos kontekstas: teorinės ir empirinės įžvalgos

kaita, formuojasi naujos žaidimo taisyklės, o žemi įėjimo į rinką barjerai jaunoje, sparčiai augančioje industrijoje skatina nuolatinį naujų konkurentų radimąsi. Aplinkos dinamiškumas gali būti siejamas ir su vartotojų poreikių nepastovumu, nuolat kintančiomis konkurentų strategijomis, nenusistovėjusia teisine verslo aplinka. Aplinkos kompleksiškumas parodo, kiek žinomi ir fiksuoti yra organizacijai įtaką darantys veiksniai ir kiek prognozuotina šių veiksnių sąveika. Kuo daugiau kintamųjų organizacijos aplinkoje, kuo didesnė jų įvairovė ir kuo ryškesnis jų žmogiškasis-socialinis, o ne techninis aspektas, tuo sunkiau prognozuoti visų šių kintamųjų sąveiką ir galimą tos sąveikos rezultatą, tuo didesnis ir pačios aplinkos neapibrėžtumas. Kompleksiškomis laikomos tokios organizacijų aplinkos, kuriose pastebima didelė jos dalyvių, jų interesų, vertybinių nuostatų įvairovė ir kuriose šių elementų sąveika lemia sunkiai iš anksto prognozuojamus rezultatus. Tai gali būti aplinkos, kuriose sparčiai kuriamos ir diegiamos inovacijos (pvz., inovacijų ekosistemos). Jose daugybės skirtingų veikėjų turimos informacijos ir žinių įvairovė lemia netikėtas kombinacijas, radikaliai pakeičiančias rinkoje nusistovėjusias žaidimo taisykles. Verslo pasaulyje įsitvirtinanti tinklų ekonomika, tarptautinių vertės grandinių susiformavimas taip pat prisideda prie augančio aplinkos kompleksiškumo. Taigi aplinkos neapibrėžtumą galima traktuoti kaip šių dviejų dimensijų – dinamiškumo ir kompleksiškumo – derinį (žr. 1.1 pav.). Aukščiausias aplinkos neapi brėžtumo laipsnis būna tada, kai aplinka ne tik sparčiai kinta, bet ir susideda iš daug skirtingų kintamųjų su neaiškiais tarpusavio ryšiais. Tokią aplinką itin sudėtinga prognozuoti, o informacijos analize grįsti valdymo sprendimai iš esmės negalimi, nes tiesiog nėra įmanoma visiškai tiksliai suformuluoti reikalingos informacijos poreikio (t. y. daug vertingos informacijos glūdi už esamo pažinimo ribų). Vidutinis aplinkos neapibrėžtumas esti tada, kai aplinka pasižymi tik viena iš minėtų dimensijų – yra arba kompleksiška, arba sparčiai kintanti. Sprendimus priimant vidutinio neapibrėžtumo aplinkose, galima remtis tam tikra informacija, ją analizuoti, suformuluoti jos poreikį, tačiau susiduriama su keliais iššūkiais. Kai aplinka gana paprasta, bet sparčiai keičiasi, gaunama informacija labai greitai sensta, o tai reiškia nesibaigiantį naujos informacijos poreikį. Esant stabiliai, bet kompleksiškai, iš itin daug kintamųjų susidedančiai aplinkai, susiduriama su persisotinimu informacija, kai sunku apdoroti turimą informacijos kiekį ir daryti aiškias išvadas. Ir tik tada, kai aplinka stabili ir paprasta, galima vienareikšmiškai remtis informacija, ją išanalizuoti ir priimti teisingus sprendimus.

1.1. šiuolaikinių organizacijų valdymas ir neapibrėžtumų kontekstas

Kompleksiškumas

Mažas

Didelis

Aplinkos pokyčių greitis Didelis

Mažas neapibrėžtumas Reikalinga informacija žinoma ir prieinama

Vidutinis neapibrėžtumas Nuolatinis naujos informacijos poreikis

Vidutinis neapibrėžtumas Persisotinimas informacija

Didelis neapibrėžtumas Nežinoma, kokia informacija būtų reikalinga

1.1 pav. Aplinkos neapibrėžtumo dimensijos: kompleksiškumas, dinamiškumas ir informacijos poreikis Pastaba: adaptuota pagal R. B. Duncaną (1972), M. J. Hatchą ir kt. (2006).

Kaip galima matyti iš paveikslo, kiekviename neapibrėžtumo kvadrante pastebimi saviti iššūkiai, susiję informacijos prieinamumu ir jos panaudojimo galimybėmis priimant valdymo sprendimus. Vadybos mokslininkai nėra priėmę aiškaus konsensuso, kiek prasminga visais atvejais siekti prieinamos informacijos, kada paieškos ir analizės sąnaudos viršija galimą naudą. Tai ypač būdinga aukštu ne apibrėžtumu pasižyminčioms veiklos aplinkoms, kuriose visos ir patikimos informacijos gauti iš esmės neįmanoma. Kaip rodo jau minėti G. Gigerenzerio tyrimai, šiose kompleksiškose ir dinamiškose aplinkose didesnę svarbą įgyja tinkamos sprendimų priėmimo ir elgesio rinkose euristikos, paprastos, visų pripažįstamos ir laiko patvirtintos taisyklės, o ne sudėtingomis procedūromis grįsta informacijos paieška, analizė ir sprendimų priėmimas. Kita dažnai išreiškiama nuomonė, kad veikiant bet kurio aplinkos neapibrėžtumo kvadranto ribose svarbu siekti nustatyti liekamąjį neapibrėžtumą (angl. residual uncertainty); tai galima padaryti atlikus įmanomą situacijos analizę, išsigryninus žinomus ir pažintinus aspektus (Courtney ir kt., 2001; Zeckhauser, 2006; Liu, 2010). Šis aspektas ypač aktualus esant vidutiniam aplinkos neapibrėžtumui (t. y., kai dalis aplinkos aiški, o dalis – neapibrėžta), nes čia kyla daugiausia klausimų, kuo turėtų būti remiamasi racionaliai priimant sprendimus (šie klausimai nekyla veikiant žemo neapibrėžtumo aplinkoje, kai prieinamos informacijos analizė yra akivaizdus sprendimų priėmimo pagrindas). Kai sprendimai priimami esant kompleksiškai ir nuolat kintančiai veiklos aplinkai, neišvengiamai susiduriama su įtampomis, kylančiomis dėl neaiškios ateities ar nenumatytų veiksmų pasekmių. Neapibrėžtumas yra ir didelių klaidų, ir esminių

1. neapibrėžtumas kaip organizacijų veiklos kontekstas: teorinės ir empirinės įžvalgos

teigiamų proveržių radimosi kontekstas. Ne veltui neapibrėžtumų toleravimas yra vienas svarbiausių bruožų, būdingų verslioms, novatoriškoms organizacijoms, veikiančioms žinojimo paribiuose. Kuriant tiek mokslo, tiek komercines naujoves, nuolat balansuojama ties individo ir organizacijos komforto zonos riba, kitaip tariant, taške, kur susiduria ir persipina pažinimas ir neapibrėžtumas. Daug vertingų įžvalgų apie veikimą aplinkos pažinimo paribiuose gali pasiūlyti didelę patirtį šioje srityje sukaupę skirtingų sričių mokslininkai ir filosofai. Astrofizikas C. Saganas pastebi fundamentalų mokslo paradoksą, susijusį su neapibrėžtumo, nežinojimo pripažinimu: mokslas, remdamasis racionaliais loginiais metodais, siekia eliminuoti nežinojimą, tačiau būtent nežinojimas (ir jo pripažinimas) yra esminė mokslo pažangos varomoji jėga. Anot jo, „jei kada nors pasieksime tašką, kai visiškai žinosime, kas esame ir iš kur atėjome, tai reikš, kad mums nepavyko“. Papildydamas šias paradoksalias įžvalgas, S. Firensteinas pabrėžia „sąmoningo nežinojimo“ (angl. conscious ignorance) svarbą ir teigia, kad mokslo žinios evoliucionuoja, pasiekdamos vis aukštesnės kokybės nežinojimo lygmenį. Kitaip tariant, būtent nežinojimas ir jo pripažinimas skatina pažangą, o įsisąmonintas žinojimas ir apibrėžtumas stabdo žinių evoliuciją. Politikos filosofės H. Arendt teigimu, „klausimai, į kuriuos neįmanoma rasti atsakymo, daro mus žmonėmis“. Kvantinės fizikos atstovas, Nobelio premijos laureatas R. Feynmanas pažymi, kad gebėjimas abejoti yra pati svarbiausia mokslininko savybė, o siekiant bet kokios mokslo pažangos neapibrėžtumas turi būti fundamentali mūsų vidinės prigimties dalis. Mokslininkas privalo išlikti kuklus ir pripažinti nežinojimo galimybę. Anot R. Feynmano, daugelis mokslo teiginių, dėsnių nėra nei visiškai teisingi, nei neteisingi, jie pasižymi skirtingais „teisingumo lygmenimis“. O nuolat gaunama papildoma tyrimų informacija leidžia ne tiek „įrodyti tiesą“, kiek numatyti didesnę ar mažesnę teisingos išvados tikimybę. Kiekvieną mokslinę koncepciją ar dėsnį galima patalpinti skalėje tarp tiesos ir netiesos, bet iš esmės niekada viename iš šių polių. R. Feynmanas laikosi nuostatos, kad neapibrėžtumo toleravimas svarbus ne tik moksle, bet ir daugelyje žmogiškosios veiklos sričių, kur priimami kompleksiniai sprendimai. Atvirumas neapibrėžtumui ir nežinojimui turi tapti svarbiu išlavinto proto įpročiu. Psichoterapeuto I. D. Yalomo nuomone, kiekvienas žmogus susiduria su egzistencine dilema: prasmės ir apibrėžtumo paieška visatoje, kurioje nėra nei vieno, nei kito. Pasak jo, žmonės yra prasmės ieškantys sutvėrimai, kurių nervų sistemos biologiškai sutvarkytos taip, kad smegenys automatiškai grupuoja iš išorės gaunamus stimulus, skirstydamos pagal tam tikras konfigūracijas. Prasmė taip pat

Organizacijų valdymas neapibrėžtumų aplinkoje: teorija ir praktika Monografija Giedrius Jucevičius, Irena Bakanauskienė, Daiva Brasaitė, Rita Bendaravičienė, Ugnė Linkauskaitė, Sonata Staniulienė, Eglė Stonkutė, Jolita Vveinhardt, Vytautas Žirgutis Mokslinis redaktorius Giedrius Jucevičius Redaktorė Aistė Koženiauskienė Maketuotojas Saulius Bajorinas 2017-11-16. Užsakymo Nr. K16-110. Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, lt-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt