Žydų teatras tarpukario Lietuvoje by Vytautas Magnus University

ina pukelyt

ŽYDŲ TEATRAS

TA R PUK A R IO LIE T U VOJE

Ž Y D Ų T E AT R A S TA R P U K A R I O LI E T U VO J E

V Y TAU T O DI DŽ IOJO U N I V ER SI T E TA S

Ina Pukelytė

Ž Y DŲ T E AT R A S TA R P U K A R IO L I E T U VOJ E

MONO GR A F I J A

2 017

Recenzentai:

dr. Linas Venclauskas Vytauto Didžiojo universitetas

dr. Šarūnė Trinkūnaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas Rekomenduota spausdinti Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto tarybos posėdyje 2017 m. kovo 22 d. (protokolo išrašo Nr. 75)

Leidinio bibliograﬁnė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliograﬁjos duomenų banke (nbdb). ISBN 978-609-467-293-4 (spausdintas) ISBN 978-609-467-292-7 (internetinis) http://dx.doi.org/10.7220/9786094672927 © Ina Pukelytė, 2017 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2017 © „Versus aureus“ leidykla, redagavimas, maketavimas, 2017

Turinys

Santrumpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  Pavardžių rašymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  ĮVADAS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .



. . . . . . . . . .  1.1. Kultūrinės ir kolektyvinės atminties prieštaros . . . 19 1.2. Žydų kultūros sklaida tarpukariu . . . . . . . . . . 26

. ŽYDAI IR KULTŪRINĖ ATMINTIS

. JIDIŠ TEATRO HORIZONTAI . . . . . . . . . . . . . 

2.1. Tinkliškumas . . . . . . . . . . . . . . 2.2. Dramaturgija . . . . . . . . . . . . . . 2.3. Jidiš teatro Lietuvoje pradžia . . . . . . Gabrielius Lanas . . . . . . . . . . . . . Borisas Bukancas . . . . . . . . . . . . . 2.4. Žydų teatrai Lietuvoje . . . . . . . . . 2.5. Kauno žydų teatras . . . . . . . . . . . 2.6. Žydų teatro nauja pradžia . . . . . . . Soﬁja Erdi . . . . . . . . . . . . . . . . 2.7. Žydų teatro tarptautiškėjimas . . . . . 2.8. Jidiš teatrų plėtra . . . . . . . . . . . . 2.9. Rachelė Berger ir Žydų teatras Lietuvoje 2.10. Žydų mažumos ir kiti jidiš teatrai . .

. . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . .

33 36 40 44 50 54 58 68 74 78 86 94 105

Žydų teatras tarpukario Lietuvoje

. MENINIO TEATRO LINK . . . . . . . . . . . . . . . 

3.1. Žydų vaidybos studija . . . . . . . . . . . . . . . 3.2. Žydų teatrų gastrolės Lietuvoje . . . . . . . . . .

117 132

. PABAIGA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 

Summary Jewish Theatre in Lithuania During the Interwar Period

151

Nuorodos / Notes

155

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Literatūros sąrašas ir šaltiniai Literatūra . . . . . . . . . . . Šaltiniai . . . . . . . . . . . . Žurnalai . . . . . . . . . . Archyviniai šaltiniai . . . Internetiniai šaltiniai . . . Iliustracijų sąrašas . . . . . . Lentelės . . . . . . . . . . . Pavardžių rodyklė . . . . . .

. . . . . . . .

. 175 . 177 . 180 . 180 . 181 . 182 . 183 . 185

Santrumpos

YIVO (NYC) – Yivo archyvas Niujorke KMM – Kauno miesto muziejus KRVA – Kauno regioninis valstybės archyvas KTU RS – Kauno technologijos universiteto bibliotekos Retų

spaudinių fondas LCVA – Lietuvos centrinis valstybinis archyvas LLMA – Lietuvos literatūros ir meno archyvas LMAVB – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka LTMKM – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus MLLM – Maironio lietuvių literatūros muziejus NMMB – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka VVGŽM – Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Žydų teatras tarpukario Lietuvoje

Pavardžių rašymas

Atliekant tyrimą buvo susidurta su įvairiomis tos pačios pavardės transkripcijos formomis. Kai kuriuose tarpukario leidiniuose pastebimas siekis užsieniečių pavardes sulietuvinti, tad keičiama ne tik pavardės galūnė, bet ir priesagos forma (pvz., aktorė Rachel Berger sulietuvinama į Rachelė Bergerytė, vėliau, jai ištekėjus už Aronovskio, pavardė transkribuojama į Aronovskienė, Aronauskienė). Dažnai ir leidiniuose, ir dokumentuose pavardės yra iškraipomos, nebeaišku, kuri yra tikroji (pvz., Pekeris, Pokeris ar Packeris; Rotbliumas, Roitblumas ar Rotblumas). Tyrimo metu buvo stengiamasi identiﬁkuoti pavardžių priklausymą vienam ar kitam asmeniui. Kai pavardė rašoma pirmą kartą, yra pristatomi visi rasti jos variantai, toliau tyrime paliekant tik vieną variantą. Kai kurios pavardės, tokios kaip Turkow, transkribuojamos taip, kaip jos rašytos dokumentuose lenkų kalba, nors, jeigu būtų transkribuojama iš jidiš kalbos, turėtų būti rašoma Turkov 1. Ne visais atvejais pavyko nustatyti minimų žmonių vardus. Tokiu atveju paliekama arba pirmoji vardo raidė, arba rašoma tik pavardė.

ĮVA DAS

ios monograﬁjos atsiradimą lėmė keletas palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Pirmoji yra susijusi su tuo, kad beveik prieš trisdešimt metų griuvus Berlyno sienai ir subyrėjus Sovietų Sąjungai, išnyko ir anksčiau politines sistemas palaikantys pasakojimai. Posovietmečiu Lietuvoje atsiradę nauji arba dažnai tik atnaujinti pasakojimai buvo ne tik kitokio politinio turinio, bet ir reikšmingai padidėjo jų skaičius. Vieni pasakojimai, susiję su nepriklausoma tarpukario Lietuva, buvo skirti kuo spartesniam naujosios Lietuvos tapatybės stiprinimui ir ugdymui, kiti – iškelti į dienos šviesą traumines pokario ir sovietmečio laikotarpio patirtis, treti – šių skirtingų patirčių poveikiui Lietuvos piliečiams išsiaiškinti. Pirmaisiais posovietmečio dešimtmečiais brendusi karta susidūrė su tokia istorinių pasakojimų ir prisiminimų gausa, kokią būtų galima prilyginti lavinai. Naujai besikuriančios leidyklos suskubo leisti Lietuvos diplomatų, pokario rezistentų ir jų liudininkų, Sibiro lagerius išgyvenusiųjų prisiminimus. Dalis šių pasakojimų buvo ir yra vertingi kaip tam tikro istorinio laikmečio projekcija, nedidelė dalis yra vertingi ir kaip literatūros kūriniai. Tuo metu Lietuva, kaip ir visa naujai atsivėrusi Europa, išsiliejus šiems pasakojimams, atrado naują istorijos tyrimų prieigą – atminties tyrimus, kurie, susieti su postmoderniomis teorijomis, leido ne tik metodologiškai atsinaujinti posovietiniam humanitarinių ir socialinių mokslų laukui, bet ir gerokai jį praplėtė. Tyrėjams atsivėrė daug kelių, kuriuos jie galėjo pasirinkti savo tyrimams grįsti, o tų kelių sankirtos sudarė prielaidas naujų tarpdisciplininių erdvių radimuisi. Tuo pat metu, kai Rytų ir Centrinės Europos bloke vyko politinių santvarkų pokyčiai, pasaulis išgyveno dar vieną – skaitmeninių technologijų – revoliuciją. Keletą dešimtmečių tobulintos

Žydų teatras tarpukario Lietuvoje

interneto technologijos sudarė naujas duomenų saugojimo ir perdavimo galimybes. Tai, kas ilgą laiką dėl atstumo ir laiko stokos buvo prieinama tik nedaugeliui, staiga tapo atvira viso pasaulio piliečiams. Europos Sąjungos direktyvos ir jos valstybių politinės nuostatos leidžia ir tyrėjui, ir paprastam piliečiui pasiekti ne tik liudininkų istorijas ir pasakojimus, bet ir per kelis laikmečius išsisklaidžiusią archyvinę medžiagą. Įvairiose pasaulio ir Lietuvos duomenų bazėse sukaupti tarpukario dokumentai, laiškai, laikraščiai, žurnalai, ikonografinė medžiaga sudarė prielaidas jau egzistuojančių pasakojimų peržiūrėjimui, o kartais ir jų verifikavimui ar paneigimui. Galima teigti, kad atsirado naujos galimybės objektyvesniam ir polivalentiškesniam įvairių istorinių faktų vertinimui bei tapo įmanoma iš užmaršties prikelti iki tol visiškoje ramybės būsenoje buvusius istorinius faktus. Motyvai imtis vienokių ar kitokių veiksmų dažnai turi konkrečiai apibrėžtas priežastis. Domėjimąsi žydų teatru tarpukario Lietuvoje nulėmė atsitiktinis pokalbis su tarpukario Lietuvos kultūrą tyrinėjančiais kolegomis, teigusiais, kad Kaune būta žydų teatro veiklos. Lietuvos teatro istoriografijoje žydų teatras, kaip Lietuvos teatro ir valstybės gyvenimo dalis, egzistavo tik labai fragmentiškai – apie jį trumpai užsimenama Lietuvos teatro istorijos antrojoje knygoje2, kurioje šis teatras apibūdinamas kaip mėgėjiškas ir mažai reikšmingas. Net ir atsivėrus elektroniniams archyvams, žydų teatras nesulaukė nei Lietuvos teatro, nei užsienio tyrėjų dėmesio. Tarptautinėse duomenų bazėse žydų teatras Lietuvoje dažniausiai tapatinamas su Vilniaus trupe (Vilne Trupe) – iš Vilniaus kilusia ir tarptautinės šlovės tarpukariu Europoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose pasiekusia trupe. Turint omeny, kad aptariamuoju laikotarpiu Vilnius buvo Lenkijos dalis, galima teigti, kad apie tuometį Lietuvos žydų teatrą duomenų tarptautiniuose žydų diasporos kultūrą pristatančiuose leidiniuose nėra. Šios monografijos vienas pagrindinių tikslų yra rekonstruoti žydų teatro veiklas Lietuvoje tarpukario laikotarpiu (tai pirmosios

Įvadas

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis, apimantis 1919–1940 metus). Ištyrus ir susisteminus įvairiuose archyvuose, monografijose bei tarpukario leidiniuose gautus duomenis siekiama juos palyginti su žydų diasporos teatro reiškiniais kitose pasaulio šalyse. Monografijos tyrimu taip pat siekiama nustatyti, kokią vietą Lietuvos žydų teatras galėjo turėti tarptautiniam žydų diasporos, o kartu ir nepriklausomos Lietuvos teatro vystymuisi. Siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, tyrimo metu pirmiausia buvo renkami ir sisteminami įvairiose vietose pasklidę, su Lietuvos žydų teatru susiję dokumentai. Nuo pat pirmųjų tyrimo akimirkų tapo akivaizdu, kad šio teatro pasmerkimas užmarščiai yra nepelnytas. Istoriniai įvairaus pobūdžio dokumentai liudija intensyvią ir įvairiapusę šio teatro veiklą tarpukario Lietuvoje. Išlikusios žydų teatrų, veikusių Lietuvoje, dokumentų bylos, institucijų ir artistų bei vadovų susirašinėjimo laiškai, straipsniai apie žydų teatrą Lietuvos ir žydų dienraščiuose, kultūriniuose leidiniuose, ikonografiniai šaltiniai leido tiksliai rekonstruoti įvykių datas ir suvokti reiškinių seką. Daugybę šaltinių pavyko pasiekti per elektronines duomenų bazes, tokias kaip epaveldo sistema, kurioje sukaupta didesnė dalis tarpukario lietuviškų ir žydiškų spaudos leidinių. Tyrimo metu, be spaudos lietuvių kalba, buvo remiamasi ir žydų periodika jidiš kalba, kuri, lyginant su periodika hebrajų kalba, tarpukario Lietuvoje buvo žymiai gausesnė. Tarpukario Lietuvoje būta iki dvidešimties laikraščių jidiš kalba. Reikia pažymėti, kad buvo leidžiami ir keli žydų laikraščiai lietuvių kalba. Mūsų garsas, pradėtas leisti 1924 metais, gyvavo tik vienerius metus, o Apžvalga, pradėta leisti 1935 m., egzistavo iki 1940 metų. Šį leidinį leido žydų karių, dalyvavusių Lietuvoje Nepriklausomybės atvadavime, sąjunga. Jame taip pat rasta straipsnių, skirtų žydų teatrui. Be aprašomųjų ir kritinių straipsnių periodikoje, tyrimui buvo svarbūs įvairiuose Lietuvos ir užsienio archyvuose bei muziejuose (Lietuvos centriniame valstybiniame archyve, toliau LCVA;

Žydų teatras tarpukario Lietuvoje

Kauno regioniniame valstybės archyve, toliau KRVA; YIVO archyve Niujorke; Jad Vašemo, Yad Vashem, archyve Jeruzalėje; Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, toliau LTMKM; Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, toliau VVGŽM; Maironio lietuvių literatūros muziejuje, toliau MLLM) ir bibliotekose (Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, toliau NMMB; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, toliau LMAVB; Kauno technologijos universiteto bibliotekos Retų spaudinių fonde, toliau KTU RS) rasti dokumentai. Juose yra saugomi jidiš teatro trupių artistų, keliavusių po Lietuvą, sąrašai, teatrų draugijų steigimo aktai, susirašinėjimo su Lietuvos Švietimo ministerija dokumentai, žydų teatrų ir jų vadovų mokesčių bylos, užsienio artistų, atvykstančių dirbti į Lietuvą, sąrašai, ikonograﬁnė medžiaga. Surinkta archyvinė medžiaga leido tyrimą plėtoti toliau ir lyginti bei vertinti Lietuvos žydų teatro reiškinius platesniame kontekste. Viena vertus, buvo nagrinėjami užsienio mokslininkų darbai, skirti žydų diasporos teatro reiškinių vertinimui Europoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kita vertus, buvo tyrinėjama aptariamojo laikotarpio žydų teatro veikla kitose šalyse. Žydų diasporos teatro skleidimąsi geriau suvokti padėjo šiam teatrui skirtos pastarųjų dešimtmečių mokslinės studijos. Dauguma jų yra išleistos XXI a. 2-ajame dešimtmetyje, o tai rodo, kad panašūs tyrimų procesai yra aktualūs ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Vieną seniausių ir iki šiol plačiausių studijų, skirtų žydų teatrui, galima laikyti prieš keturiasdešimt metų išleistą amerikiečių mokslininkės Nahmos Sandrow monograﬁją Klajojančios žvaigždės (Vagabond Stars). Pastarąjį dešimtmetį šią studiją papildė prancūzės Guilos Claros Kessous, amerikietės Debros Kaplan, lenkės Janos Mazurkiewicz, dano Morteno Thingo darbai, skirti šio teatro vertikaliems ir horizontaliems istoriniams pjūviams įvardyti. Šiuos tyrimus papildo ir kiti, susiję su Baltarusijos, Ukrainos, Rumunijos žydų teatrais. Įvairiose Europos

Įvadas

šalyse veikusių teatrų palyginimas leido tiksliau nustatyti žydų diasporos teatrui būdingas tendencijas. Dabartinius, istorinius žydų diasporos teatro tyrimus papildė ir tarpukariu vykę šio teatro tyrimai. Vienas iš pirmųjų tokių tyrimų 1931 m. buvo paskelbtas prancūzų kalba leidinyje Nouvelle Revue Juive. Be darbų, skirtų teatrui, monografijoje remiamasi ir kitais, sociokultūriniais, politinę to laikotarpio žydų situaciją nagrinėjančiais tekstais: Erico A. Goldmano jidiš filmo istorijos tyrimais, Leonido Melniko Lietuvos žydų muzikinio paveldo tyrimais, bendrai kultūrai skirtomis Dovido Katzo, Vlado Sirutavičiaus, Šarūno Liekio ir kitų monografijomis bei straipsniais. Monografiją sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje per atminties studijų prizmę siekiama atskleisti priežastis, kurios iki šiol neleido atsirasti platesniems žydų kultūros tyrimams Lietuvoje. Remiantis Maurice’o Halbwachso, Jano ir Aleidos Assmannų atminties sampratomis siekiama parodyti, kodėl atsiranda atminties tyrimų slinktys ir tam tikrais istoriniais laikotarpiais iškyla iki tol užmarštyje skendėję visuomeniniai procesai. Pirmojoje dalyje pristatomas ir bendras sociokultūrinis žydų diasporos tarpukario Lietuvoje kontekstas, politiniai sąjūdžiai, lėmę žydų kultūros plėtrą ir sklaidą. Antroji, didžiausia šios monografijos dalis, skiriama jidiš teatrui. Šis teatras suvaidino svarbų vaidmenį žydų tautinio identiteto formavimui, todėl buvo palaikomas tiek tautos ideologinių šauklių, tiek ir paprastų Rytų ir Vidurio Europos žydų, kurie pamažu svetimas kalbas pradėjo keisti į savąją, jidiš, taip vadinamąją mame-loshn (motinos kalbą)3. Jidiš kalba, kitaip nei hebrajų, kuri buvo laikoma sakralia, būrė po įvairias šalis išsibarsčiusius diasporos žydus ir padėjo jiems veikti tankiame tarpusavio ryšių tinkle. Pjesės, pradėtos rašyti jidiš kalba XIX a. viduryje, greitai plito ir Europos, ir Amerikos teatruose, o artistai, vaidinę pagal jidiš pjeses pastatytuose spektakliuose, važinėjo su tais pačiais vaidmenimis po įvairias pasaulio vietas, kur tik būrėsi

Žydų teatras tarpukario Lietuvoje

žydų bendruomenės – Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Pietų Afrikos Respubliką. Natūralu, kad jidiš pjesės buvo vaidinamos ir Lietuvoje, o ypač išpopuliarėjo pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Šioje dalyje, remiantis empiriniais tyrimais, pristatomas jidiš teatro kūrimasis tuometinėje Lietuvos teritorijoje, antrepreneriai ir artistai, kurių dėka jidiš teatras sparčiai populiarėjo XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje. Pirmą kartą žydų teatro istorijoje plačiau pristatomos tokios teatro asmenybės, kaip Gabrielius Lanas, Borisas Bukancas, Soﬁja Erdi, Rachelė Berger, aprašoma jų įtaka jidiš teatro vystymuisi Lietuvoje, sąsajos su Lietuvos nacionalinio teatro vystymųsi. Išlikusi ikonograﬁnė medžiaga ir rašytiniai dokumentai leidžia rekonstruoti jidiš teatro repertuaro ypatumus, meninių lyderių, atvykstančių iš svetur, tokių kaip Rudolfas Zaslavskis, Osipas Runičius, broliai Jonas ir Zigmuntas Turkowai, Ida Kamińska, įtaką jidiš teatrui Lietuvoje. Tyrimas parodė, kad jidiš teatras formavosi ne kaip pastovi, politiškai angažuota ir valstybės palaikoma institucija, bet kaip takus organizmas, kuris nuolat mainėsi ir taikėsi prie įvairių laikmečio sąlygų. Aptariamuoju laikotarpiu egzistavo nuo vienos iki keturių jidiš teatro entreprizių – visos jos siekė ne tik išsilaikyti, užsidirbant lėšų iš žiūrovų, bet ir pristatyti repertuarą, persmelktą tautine žydų kultūra. Tokia privati, valstybės mažai palaikoma veikla, buvo rizikinga, todėl dažnai jidiš teatrai bankrutuodavo, kurdavosi iš naujo, tarpusavyje įnirtingai konkuravo. Kaip rodo statistiniai lankomumo duomenys, jidiš teatras tam tikrais laikotarpiais buvo tiek pat populiarus, kiek ir Lietuvos Valstybės dramos teatras. Tai leidžia teigti, kad jidiš teatrą gausiai lankė žiūrovai, jis buvo mėgiamas ir palaikomas. Trečioji dalis skiriama hebrajų teatro Lietuvoje pristatymui. Šis teatras formavosi kitokiais principais nei jidiš ir buvo susijęs ne tiek su tautinės kultūros puoselėjimu, kiek su meniniais to laikotarpio teatro uždaviniais, kuriuos viso pasaulio dramos

Įvadas

teatrams formulavo Rusijos teatro menininkai – Maskvos dailės teatro įkūrėjas Konstantinas Stanislavskis, jo mokinys Jevgenijus Vachtangovas ir kiti. Hebrajų teatro vystymuisi ypač didelį vaidmenį turėjo Vachtangovo propaguojamos teatro idėjos: žaismė, improvizacija, tikslumas. Vachtangovas buvo pirmasis hebrajų studijos Maskvoje vadovas, jam vadovaujant formavosi tarptautinę šlovę pelniusio Habimos (Habimah) teatro branduolys. Šio teatro idėjos pasiekė ir Kauno Hebrajų vaidybos studiją, kuri su pertrūkiais veikė 3–4-ajame dešimtmečiais. Kaip ir jidiš teatrui, Hebrajų studijai buvo būdinga dažna jos meninių lyderių kaita. Įvairiais laikotarpiais joje dirbo Maskvos dailės teatro mokyklos atstovai – Andrius Oleka-Žilinskas, Michaelis Goras, Viktoras Gromovas. Lyginant su jidiš teatro spektakliais, Hebrajų teatro studija pasižymėjo aukštesne menine kokybe, sudėtingesniais sceniniais sumanymais. Didelę įtaką ir žydų, ir Lietuvos teatro vystymuisi darė pripažintų žydų teatro trupių gastrolės, tokių, kaip jau minėtoji Habima, arba Palestinoje veikęs Ha-Ohel teatras. Šių teatrų spektakliai, ypač Habimos, buvo tapę reikšmingais Lietuvos teatro gyvenimo įvykiais. Repertuaro politika, oficialūs ir asmeniniai laiškai, atsiliepimai ir diskusijos spaudoje atskleidžia žydų teatro ideologines ar socialines užmačias, parodo žydų teatro santykį su dominuojančia valstybės kultūros politika. Lietuvos žydų teatras gali būti įvardijamas kaip slankus, nuolat tarptautiniame tinkle esantis ir kaip tokį save suvokiantis teatras. Iki šiol Lietuvos žydų teat ras egzistuoja kaip „turintis geografiją, bet neturintis istorijos“4. Todėl teoriniai kultūrologiniai rėmai konstruojami ne tik remiantis Aleidos ir Jano Assmannų „kultūrinės atminties“, bet ir Zygmunto Baumano „takiosios modernybės“ bei Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari „nomadizmo“ konceptais. Monografija atskleis tik vieną iš daugelio galimų šio teatro pristatymo perspektyvų. Reikia pripažinti, kad tyrime nebuvo remtasi žydų teatro tyrimais hebrajų kalba, minimaliai naudotasi

Žydų teatras tarpukario Lietuvoje

archyvine medžiaga jidiš kalba. Tik fragmentiškai pristatoma žydų teatre vyravusi dramaturgija. Tikėtina, kad ši studija paskatins platesnius ir gilesnius šio teatro tyrimus. Čia taip pat neanalizuojamas žydų teatras tuometiniame Vilniuje ir aplinkinėse teritorijose. Viena vertus, Vilnius tarpukariu buvo Lenkijos miestas ir rėmėsi kitokiais žydų kultūros politikos formavimo principais nei Lietuvos Respublika. Kita vertus, žydų teatras Vilniuje formavosi kitokiame, lenkiškos tautinės politikos kontekste, kuris nebuvo lygiavertis lietuviškam, todėl negali būti tinkamai lygintinas. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad žydų teatras Lietuvoje buvo sudėtinė Lietuvos kultūros gyvenimo dalis, nepelnytai palikta valstybės atminties politikos paraštėse. Per beveik trisdešimt metų sukaupta naujosios nepriklausomybės patirtis leidžia mums naujai įvertinti anksčiau valstybėje vykusius procesus. Akivaizdu, kad dalis jų buvo sąmoningai trinami iš mūsų atminties, siekiant vientisos „kolektyvinės atminties“ formavimo. Dalis šių procesų buvo nekvestionuojami dėl trauminio pobūdžio prisiminimų, susijusių su Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais vykusiu Holokaustu. Už įvairiapusę pagalbą rengiant šią monografiją noriu padėkoti savo kolegoms, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto teatrologams, prof. dr. Jurgitai Staniškytei, doc. dr. Rūtai Mažeikienei, doc. dr. Edgarui Kliviui, menotyrininkei dr. Linai Preišegalavičienei, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojai Ilonai Murauskaitei, Gabrieliaus Lano anūkui Eliyahui Stoupeliui ir proanūkei Janet Stoupel, šios monografijos recenzentams, teatrologei dr. Šarūnei Trinkūnaitei ir istorikui dr. Linui Venclauskui. Tikimės, kad ši monografija pasitarnaus integralios ir daugiatautės Lietuvos kultūros sampratos vystymui, ją labiau susies su tarptautiniais kultūriniais procesais.

. ŽYDAI IR KULTŪRINĖ ATMINTIS

. Žydai ir kultūrinė atmintis

1.1. Kultūrinės ir kolektyvinės atminties prieštaros

irti žydų teatro raidą Lietuvoje iš atminties studijų perspektyvos skatina keletas motyvų. Visų pirma, šis teatras, kaip reiškinys, beveik niekaip neatsispindi oficialiojoje Lietuvos teatro istorijoje, tad galima teigti, kad mūsų teatro istorijoje jis tiesiog neegzistuoja. Antra, žydų kultūrą pristatančiose ir Lietuvos, ir užsienio šalių duomenų bazėse ar leidiniuose žydų teatro veiklos Lietuvoje apsiriboja Vilniumi ir iš Vilniaus kilusia Vilniaus trupės veikla. Vilnius, kaip žinia, tarpukariu priklausė Lenkijai, taigi galima teigti, jog Lietuvos teritorijoje veikusių žydų diasporos teatrų tarptautinėje istoriografijoje taip pat nėra. Iki šiol tarp Lietuvos teatrologų tebevyrauja nuomonė, kad šis tautinių mažumų teatras nenusipelno gilesnių tyrimų, nes esą jis buvęs „vidutinio lygio“, mėgėjiškas, siekęs lengvos pramogos ir komercijos5. Kita neoficiali, tačiau dažnai pokalbiuose pasigirstanti nuomonė yra ta, kad savo kultūros tyrimais ir sklaida pirmiausia turėtų rūpintis patys žydai. Kaip žinia, žydai po karo sukūrė savo valstybę Izraelyje ir rūpinasi jos reikalais, dažnai apskritai nenorėdami pripažinti diasporos teatro kaip savo tautos teatro, o čia, Lietuvoje, po Holokausto, jų liko tik saujelė. Ar ši saujelė gali būti pajėgi atverti savo teatrinės kultūros ypatumus dabartiniams Lietuvos ir pasaulio piliečiams? Dalis tyrėjų yra linkę teigti, kad žydų ir lietuvių kultūros apskritai egzistavo šalia viena kitos kaip du nesusisiekiantys indai. Taigi, ar dabar reikia jas dirbtinai suartinti? Ir ką galima tuo pasiekti? Atsakyti į šiuos klausimus pabandėme naudodamiesi prieš kelis dešimtmečius kultūrologiniame lauke įsitvirtinusia kultūrinės atminties samprata. Atminties diskurso formavimo principus išsamiausiai pastaraisiais dešimtmečiais nagrinėjo mokslininkai

Žydų teatras tarpukario Lietuvoje

Janas ir Aleida Assmannai. Atskirai ir kartu mokslininkai yra išleidę ne vieną monograﬁją, skirtą atminties diskurso tyrimams. Juose apibendrinamos ir plėtojamos iki tol sukauptos atminties tyrimų patirtys. Šie mokslininkai esminiais tyrimais atminties diskurso plėtojimui laiko Friedricho Nietzsche’s, Sigmundo Freudo, Maurice’o Halbwachso darbus. Pasak jų, apibūdinti atminties įtaką visuomeniniams procesams Nietzsche’ę paskatino XIX amžiuje atsiradusi istorinių tyrimų gausa. Nietzsche šiuos tyrimus laikė beverčiais, jeigu jie neorientuojami į ateitį. Tam, kad istoriniai tyrimai būtų „įdarbinti“, jis pasiūlė mnemotechnikos – atminties technikos – metodą. Šis metodas leidžia išskirti valingą atmintį, kuri remiasi ne pasidalinta atmintimi, bet individualia, moraline atmintimi, jungiančia individą su bendruomene6. Freudas, kitaip nei Nietzsche, iškėlė ne valios, bet pasąmonės atminties svarbą. Kaip teigia Janas Assmannas, savo atminties samprata Freudas siekė kritikuoti ne moralę (kaip Nietzsche), bet įvardyti religijos įtaką žmogaus elgsenai. Nietzsche’s atminties sampratą Assmannas vadina jungiančia atmintimi, o Freudo – obsesine, užvaldančia atmintimi. Vieną svarbiausių dabartiniams atminties tyrimams konceptų – kolektyvinės atminties sampratą – išplėtojo tarpukario žydų kilmės prancūzų mokslininkas Maurice’as Halbwachsas. Jo atminties konceptas remiasi ne skirties ar traumos, bet, anot Assmanno, meilės samprata7. Studijoje, skirtoje kolektyvinei atminčiai, Halbwachsas pastebi, kad žmonių atsiminimai yra takios prigimties: „Mes išsaugome visų savo gyvenimo etapų atmintis, kurios nuolat atsinaujina, ir tas nuolatinis buvimas atminčių terpėje įamžina mūsų tapatybę“8 (vertimas – I. P.). Anot jo, mūsų atmintį lemia skirtingi gyvenimo etapai, principai, sprendimai, priklausymas vienai ar kitai grupei. Buvimas tam tikroje visuomenėje lemia net tai, kad mes prisimename taip, kaip prisimena ta visuomenė9. Kolektyvinę atmintį Halbwachsas tyrinėjo per

Ina Pukelytė Ž Y D Ų T E AT R A S TA R P U K A R I O LI E T U VO J E Monograﬁja Redaktorė Ramutė Dragenytė Dailininkas maketuotojas Saulius Bajorinas Viršelyje panaudotas Žydų teatro Lietuvoje direktorės Rachelės Berger sveikinimo Kiprui Petrauskui fragmentas (KMM, M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyrius) 2017 03. Užsakymo Nr. K17-040. Tiražas 100 egz. Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, lt-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt Spausdino: „Vitae Litera“ leidykla Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt