Diplomatinės veiklos organizacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1569–1604 metais by Vytautas Magnus University

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Marius SIRUTAVIČIUS

DIPLOMATINĖS VEIKLOS ORGANIZACIJA LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠT YSTĖJE 1569–1604 METAIS Monografija

Kaunas, 2018

Recenzentai: dr. Darius Vilimas, Lietuvos istorijos institutas dr. Andrej Ryčkov, Lietuvos istorijos institutas Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje

Tyrimą ir monografijos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIP-007/2016.)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-390-0 (spausdintas) ISBN 978-609-467-391-7 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094673917 © Marius Sirutavičius, 2018 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2018

TURINYS

ĮVADAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5 Istoriografija ir šaltiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11 I. SPRENDĖJAI IR ORGANIZATORIAI: VALDOVAS IR „PONAI TARĖJAI“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ikiunijinė tradicija: Lietuvos didysis kunigaikštis ir Ponų taryba . . . . . . . . . . . Pirmas tarp pirmųjų: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris . . . . . . . . Kartu su Lenkijos Karūna: naujos perspektyvos ar pozicijų praradimas? . . . . . Politiniai lyderiai ir diplomatinės veiklos organizacijos kompetencijos . . . . . . Paralelinė diplomatija: „ponai tarėjai“ ir Maskvos bajorai . . . . . . . . . . . . . . . .

19 21 36 48 64 92

II. INTERREGNUM: EKSTRAORDINARINĖS DIPLOMATINĖS VEIKLOS PRAKTIKOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 117 Pirmųjų tarpuvaldžių patirtys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 117 Unijinė partnerystė ir diplomatinė veikla trečiuoju interregnum . . . . . . . . . . 145 Diplomatinė reprezentacija ir politinės lyderystės problema . . . . . . . . . . . . . 158 III. ORGANIZATORIAI IR VYKDYTOJAI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 189 Diplomatinių atstovų nominacija: sociopolitinis aspektas . . . . . . . . . . . . . . . 189 Diplomatinių misijų kelionių organizavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 213 PRIEDAS Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatiniai įgaliotiniai (1569–1601 m.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 228 BIBLIOGRAFIJA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Archyviniai šaltiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Publikuoti šaltiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

235 235 236 240

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 247 ORGANIZATION OF DIPLOMATIC ACTIVITIES OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA IN 1569–1604 . . . . . . . . . . . . . . 254 Summary . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 254

Į VA D A S

1569-ieji istoriografijoje paprastai įvardijami kaip lūžio momentas Lietuvos valstybingumo raidoje, susijęs su dideliais pokyčiais įvairiose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse. Liublino unijos akte įtvirtinta bendros užsienio politikos nuostata vertinama kaip naujo etapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatijos istorijoje pradžia. Ją galima tapatinti su pirmąja į Maskvą 1570 m. išsiųsta jungtine Lenkijos ir Lietuvos diplomatine misija. Vis dėlto šis faktas pats savaime nesuteikia pagrindo kalbėti apie ryškesnius diplomatinės veiklos pokyčius, nes iki unijos buvo surengta ne viena bendra LDK ir Lenkijos Karūnos diplomatinė akcija. Taip 1571 m. ataskaitoje pounijinę situaciją ir Abiejų Tautų Respublikos egzistavimą apibūdino grįžę iš diplomatinės misijos Maskvos didieji pasiuntiniai: „O Lenkijos taryba ir Lietuvos tarp savęs visi kartu susivienijo, jau antri metai, kad jiems būti išvien.“1 Atrodo, kad atvykėliai nepastebėjo jokių esminių permainų, nauja jiems buvo tik priėmimo vieta – pirmą kartą Maskvos pasiuntinybei audiencija buvo surengta jungtinio valstybinio darinio politiniame centre – Varšuvoje2. Nebuvo sudėtinga ir po Liublino unijos „pagal paprotį“ priimti diplomatinius reprezentantus naujoje vietoje, nes maskvėnų diplomatinėms misijoms dar iki 1569 m. audiencijos buvo rengiamos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir Lenkijos teritorijoje. Žinoma, diplomatinės veiklos principai ankstyvaisiais naujaisiais laikais kito lėtai, bet 1

Сборник Императорского Русского Исторического Общества, т. 71: Памятники дипломатических сношений древней России с державами иностранными. Памятники дипломатических сношений Московского государства с Польско-Литовским государством, ч. 3 (годы с 1560 по 1570), (Санкт-Петербург, 1892), 804. Maskvos valstybėje ne iškarto buvo įsisąmonintos permainos, kurias atnešė Liublino unija, ilgą laiką nebuvo adekvačiai suvokta ir Respublikos politinė struktūra. Posakį „visi karu susivienijo“ Rusijos tyrinėtojo Pavelo Tolmačiovo manymu, reikėtų suprati pagal viduramžiškos rytų slavų terminologijos kategorijas kaip reiškiantį „būti išvien“, t. y. veikti kartu, tam tikslui sudarant sąjungą. Todėl pagal maskvėnų vertinimą po Liublino unijos atsiradusi Abiejų Tautų Respublika sudarė ne vieną politinį kūną, o lygiavertę Lenkijos ir Lietuvos Ponų tarybų sąjungą, Павел Толмачев, „Великое княжество Литовское и польша в „Статейных списках“ посольского приказа XVI века: опыт описания иностранной монархии“, Вестник нижегородского университета им. Н. И. Лобачевского 2 (2017), 88.

D I P L O M AT I N Ė S V E I K L O S O R G A N I Z A C I JA L I ET U V O S D I D Ž I O J O J E KU N I G A I K Š T Y S T Ė J E 1569–1604 M ETA I S

kokiems diplomatinio bendravimo praktikų ir juose įtvirtintų reprezentacinių sistemų pokyčiams turėjo pritarti visi jo dalyviai3. Taigi gali kilti pagrįsta abejonė, ar galime apie reikšmingas permainas kalbėti diplomatinės veiklos srityje po unijos? Galbūt pokyčiai paskatino tik užsienio politikos formavimo procesus, bet mažai paveikė jos realizavimo mechanizmą diplomatinėmis priemonėmis? Nors diplomatinės veiklos formos kinta labai lėtai, vis dėlto diplomatija derinama prie savalaikių procesų, todėl nuolat patiria pokyčius. Liublino unija negalėjo paveikti esminių diplomatinės komunikacijos nuostatų, tačiau bendrų Lenkijai ir Lietuvai institucijų – Respublikos seimo ir senato – atsiradimas tiesiogiai veikė diplomatinės veiklos organizaciją. Numatytos šių institucijų kompetencijos užsienio politikos ir diplomatijos sferoje – teisė priimti nutarimus užsienio politikos ir tarpvalstybinių santykių palaikymo klausimais, sprendimus dėl pasiuntinybių siuntimo, rengti užsienio šalių diplomatinių misijų priėmimus – keitė ankstesnes diplomatinės veiklos sąlygas Lenkijoje ir Lietuvoje, turėjo transformuoti senąsias organizacines praktikas. Į šių pokyčių paiešką ir sutelktas pagrindinis dėmesys šioje monografijoje, į kitas diplomatijos funkcijas – informacijos rinkimo, tarpvalstybinės komunikacijos, derybų ir kt.4 – gilinantis tik tiek, kiek tai reikalinga organizavimo eigai atskleisti. Apsibrėžiant tyrimo objektą, nuspręsta remtis universalesne diplomatijos samprata, nusakančia ją kaip politinį procesą, skirtą santykiams tarp skirtingų politinių vienetų inicijuoti ir palaikyti, apimantį visus užsienio politikos formavimo ir realizavimo etapus5. Į minimą politinį procesą galima įtraukti sprendimų priėmimo ir jų realizavimo eigą rengiantis diplomatiniam kontaktui. Taip suvokiamas ir šio tyrimo objektas – diplomatinės veiklos organizacija, apimanti organizacinių veiksmų 3

Ypač tai buvo aktualu aršios tarpvalstybinės konkurencijos sąlygomis, kai tarpusavio kontaktus įmanomus darė tik abipusis tam tikromis vertybinėmis nuostatomis pagrįstų diplomatinio elgesio normų ir komunikacijos formų pripažinimas, kylantis iš poreikio palaikyti tarpusavio kontaktus. Jos išreiškė vieną esminių diplomatijos sąlygų – abipusiškumą (ir kartu normatyviškumą), įtvirtintą diplomatiniuose papročiuose, – Marius Sirutavičius, „Ceremonialinė mediacija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės diplomatiniuose santykiuose (XV a. pabaiga – 1569 m.)“, Darbai ir dienos 61 (2014), 167–168. Tarptautinių santykių tyrinėtojas Hedleyus Bullas XX a. aštuntajame dešimtmetyje pateikė jau klasikine tapusia diplomatijos funkcijų apibrėžtį, kuri teigia, jog diplomatijos sričiai priklauso valstybės užsienio politikos formulavimas ir jos vykdymas; informacijos apie tarptautinę aplinką rinkimas ir alternatyvių politinių krypčių paieškos; komunikavimas su kitų tarptautinių santykių subjektų atstovais, vadovaujantis nustatyta užsienio politikos linija; užsienio politikos programos įtvirtinimas ir gynimas; siekiant bendradarbiauti arba neutralizuoti opozicines jėgas, tarpininkauti susitarimams, – Hedley Bull, The Anarchical Society: A Study of Order in World Politics (London: Macmillan, 1977), 165. Anne Charlotte Scherer, The role of diplomacy in Swedish foreign policy under Gustav II Adolph from 1617 to 1630, (Marburg: Tectum Verlag, 2016), 35–36.

7 Į VA D A S

(sprendimų dėl diplomatinės misijos siuntimo ir diplomatinių įgaliotinių nominacijos, diplomatinių dokumentų parengimo, kelionės planavimo ir užsienio diplomatinių įgaliotinių priėmimo) ir juos atliekančių asmenų visumą. Aiškinantis, kaip šis organizacinis mechanizmas funkcionavo, siekta apibrėžti Lietuvos valstybės pareigūnų – sprendimų priėmėjų grupę, tiesiogiai lemiančių ir neformaliai veikiančių LDK diplomatinę veiklą, dalyvaujančių pasiuntinybių parengimo ir išsiuntimo bei užsienio diplomatinių misijų priėmimo procese. Nagrinėjant jų tarpusavio komunikaciją ir ryšius su monarchu, užsibrėžta iš jų tarpo išskirti asmenis, kuriuos, remiantis disponuojamomis prerogatyvomis, arba pagal anksčiau susiklosčiusią tradicijos galią galima būtų įvardyti kaip pagrindinius organizatorius – priimtų sprendimų įgyvendintojus. Analizę nuspręsta išskaidyti į regnum ir interregnum laikotarpius, aiškinantis diplomatinės veiklos skirtumus, kai valstybė tarptautinėje arenoje buvo atstovaujama monarcho ir kai ji likdavo be svarbiausio reprezentanto. Su šiuo tyrimo aspektu glaudžiai koreliuoja santykių su unijos partneriais problema ir jai aktualūs klausimai – kaip unijinis bendrabūvis paveikė sprendimų priėmimų procesus? Kaip (ar) buvo koordinuojami abiejų valstybių pareigūnų veiksmai tarpuvaldžių laikotarpiais nesant abi šalis jungiančio monarcho? Ar išliko ankstesnis geografinis diplomatinės veiklos krypčių pasiskirstymas tarp Lenkijos karūnos ir LDK? Be dėmesio neliko ir tiesioginių vykdytojų – diplomatinių įgaliotinių – grupė, analizuojant jų nominavimo aplinkybes, užsibrėžta išsiaiškinti, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo atsirenkami asmenys diplomatinėms užduotims įgyvendinti, kokią įtaką tolesnei jų tarnybinei ir politinei karjerai turėjo dalyvavimas diplomatinėje veikloje. Šias tyrimo užduotis siekta realizuoti trijuose skirtingo dydžio monografijos skyriuose. Pirmąjį ir antrąjį skyrius sieja nagrinėjamų klausimų artimumas, tačiau atskiria regnum ir interregnum laikotarpių lemiamų sąlygų kitoniškumas. Pirmajame skyriuje „Sprendėjai ir organizatoriai: valdovas ir „ponai tarėjai“ analizės taikinyje atsidūrė monarcho ir LDK politinio elito atstovų bendradarbiavimo formos, priimant sprendimus dėl diplomatinių santykių palaikymo – pasiuntinybių siuntimo, jų tikslų ir uždavinių nustatymo, diplomatinių įgaliotinių nominavimo, derybų su užsienio pasiuntiniais ir kitų organizacinių reikalų. Esminė problema, kurią norėta išspręsti šia analize, yra galios tarp monarcho ir didikų pasiskirstymas, lemiantis sprendimų priėmimo būdus, atskirų pareigūnų organizacinių kompetencijų ribas ir iš to išplaukiančius tarpusavio subordinacinius ryšius. Norint suvokti permainų mastą (arba nustatyti pokyčių nebuvimą) poskyryje „Ikiunijinė tradicija: Lietuvos didysis kunigaikštis ir Ponų taryba“ atliktas platus ekskursas į ankstesnius laikus, apžvelgiant

D I P L O M AT I N Ė S V E I K L O S O R G A N I Z A C I JA L I ET U V O S D I D Ž I O J O J E KU N I G A I K Š T Y S T Ė J E 1569–1604 M ETA I S

XV a. pabaigoje – 1569 m. susiklosčiusią diplomatinės veiklos organizacinę praktiką LDK, nagrinėjant monarcho ir didikų luominio atstovavimo institucijos kompetencijų santykį nagrinėjamoje srityje. Atskirame poskyryje „Pirmas tarp pirmųjų: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris“ aptartas LDK kanceliarijos ir jos vadovų išskirtinio vaidmens įsitvirtinimas diplomatinėje veikloje ikiunijiniu periodu. Panašia kryptimi tyrimas tęstas ir tiesiogiai nagrinėjamam laikotarpiui skirtose pirmojo skyriaus dalyse. 1569 m. kaip reikšmingos cezūros įtvirtinimui, visų pirma siekta įvertinti, kaip unija pakeitė diplomatinės veiklos sąlygas Lietuvoje – susiaurėjo ar išsiplėtė jos geografija sprendimų priėmimui persikėlus į bendrąsias Respublikos institucijas, kuriose LDK pareigūnai savo kompetencijomis turėjo dalytis su Lenkijos Karūnos atstovais. Nagrinėjant šiuos klausimus stengtasi įvertinti ir monarcho pozicijų pokyčius, prasidėjus elekcinių karalių epochai, valstybės valdyme išaugus Respublikos senato vaidmeniui (poskyris „Kartu su Lenkijos Karūna: naujos perspektyvos ar pozicijų praradimas?“). Kartu svarstytos ir valdovo, ir Lenkijos bei Lietuvos politinio elito bendradarbiavimo formos tiek seimo veikloje, tiek specialiuose senatorių sueigose, tiek palaikomomis korespondencija. LDK atstovų vaidmenį konkrečiuose organizaciniuose procesuose siekta atskleisti analizuojant tiesiogiai už diplomatinę veiklą atsakingų valstybės pareigūnų – LDK kanclerių ir pakanclerių bei kitų šalies politinio elito narių – veiksmus, jų tarpusavio komunikaciją ir ryšius su valdovu. Poskyryje „Politiniai lyderiai ir diplomatinės veiklos kompetencija“, pasitelkiant konkrečius diplomatinės veiklos praktikos pavyzdžius, nagrinėtos kanceliarijos vadovų prerogatyvos, atskirų didikų politinės lyderystės fenomeną, lemiantį su jų tarnybinėmis kompetencijomis nesusijusį išskirtinį vaidmenį diplomatiniuose santykiuose. Šie svarstymai pratęsti nagrinėjant ankstesniąja tradicija paremtus paralelinius diplomatinius kontaktus su Maskvos politinio elito nariais (poskyris „Paralelinė diplomatija: „ponai tarėjai“ ir Maskvos bajorai“). Ši diplomatinės veiklos praktika tyrimui svarbi keliais aspektais. Visų pirma, jį suteikia galimybę aiškiai identifikuoti asmenis, kurie savo vardu greta valdovo galėjo reprezentuoti valstybę. Antra, iki unijos tokie kontaktai buvo išimtine aukščiausio rango LDK pareigūnų veiklos sritimi, todėl jų dalyvių pokyčiai po 1569 m. geriausiai atskleidžia, kaip unijinis bendrabūvis pakeitė Lietuvos atstovų vaidmenis diplomatijoje. Tarpuvaldžių laikotarpiai chronologiškai apima kur kas mažesnius laiko tarpus nei regnum periodai. Tačiau jiems dedikuotas skyrius „Interregnum: ekstraordinarinės diplomatinės veiklos praktikos“ apimtimi beveik prilygsta tyrimo daliai,

9 Į VA D A S

skirtai „valdovinei diplomatijai“. Išsamiai plėtoti šią problematiką nuspręstą dėl ypatingos tarpuvaldžių reikšmės LDK diplomatijos raidai. Tai laikotarpiai, pasižymintys labai intensyvia diplomatine komunikacija: užsienio šalių susidomėjimas Respublikos monarcho rinkimais ir paramos jų iškeltiems kandidatams paieška Lenkijos ir Lietuvos politinėse bendruomenėse lėmė palyginti dažną įvairaus lygio diplomatinių misijų ar specialių diplomatinių agentų veiklą Karūnoje ir LDK. Lyginant su regnum laikotarpiais, smarkiai išsiplėtė ir diplomatinės veiklos geografija, palaikyti diplomatiniai ryšiai su tomis šalimis (pvz., Prancūzija), su kuriomis iki tol neturėta tarpvalstybinių santykių patirties. Be to, nesant valdovo, iš esmės keitėsi ir organizaciniai diplomatinės veikos modeliai. Ekstraordinarinės veiklos sąlygos tarpuvaldžiais nagrinėtos poskyriuose „Pirmųjų tarpuvaldžių patirtys“ ir „Unijinė partnerystė ir diplomatinė veikla trečiuoju interregnum“, keliant klausimus, kas ir kokiu pagrindu Lenkijoje ir Lietuvoje perėmė monarcho prerogatyvas reprezentuoti valstybę diplomatinių santykiu metu. Kaip buvo organizuojama diplomatinė veikla, nesant aiškaus politinio centro ar egzistuojant viena su kita konkuruojančioms politinėms grupuotėms? Kaip klostėsi Karūnos ir LDK atstovų bendradarbiavimas, nefunkcionuojant abiejų šalių politines bendruomenes jungusiai monarcho institucijai? I nterregnum situacijoms nagrinėti svarbesnė nei įprastinėmis sąlygomis tapo politinės lyderystės problema, kurią sprendžiant (poskyris „Diplomatinė reprezentacija ir politinės lyderystės problema“) ne tik siekta įvardyti LDK politinio elito atstovus, kurių valioje atsidūrė diplomatinių santykių palaikymas ir organizacija, bet ir išsiaiškinti, kaip funkcionavo diplomatinės reprezentacijos sistema, valstybės pareigūnams veikiant kaip kolektyviniam monarcho substitutui griežtai reglamentuotų, hierarchine tvarka grindžiamų kontaktų su Maskvos valstybe atveju. Trečiajame monografijos skyriuje „Organizatoriai ir vykdytojai“ nagrinėjami diplomatinės organizacijos aspektai, kurie nepasižymėjo didesniais skirtumais regnum ir interregnum periodais. Dėmesys jame nukreipiamas į tiesioginius diplomatinių užduočių vykdytojus – diplomatinius įgaliotinius ir pareigūnus, organizavusius pasiuntinybių keliones. Pirmųjų atveju (poskyris „Diplomatinių atstovų nominacija: sociopolitinis aspektas“) svarbiausia nagrinėta problema galima įvardyti nominacijų diplomatinėms misijos tendencijas. Ją analizuojant buvo aptartas pasiuntinybių statuso, diplomatinių rangų ir asmenų, skiriamų diplomatiniais įgaliotiniais, socialinės padėties sąryšis. Vertinti ir išsilavinimo, konfesinės priklausomybės, diplomatinės veiklos patirties kriterijai. Ieškant šios problemos sprendimo,

D I P L O M AT I N Ė S V E I K L O S O R G A N I Z A C I JA L I ET U V O S D I D Ž I O J O J E KU N I G A I K Š T Y S T Ė J E 1569–1604 M ETA I S

pasitelkta ir šiuolaikinėse diplomatijos istorijos prieigose taikoma socialinių tinklų analize6. Remiantis Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos istorijų atliktais socialinių ryšių LDK tyrimais, vertinta bičiulystės, giminystės ir klientinių santykių reikšmė diplomatinių atstovų skyrimui, atlygio už įvykdytus diplomatinius pavedimus gavimui, įtaka tolesnei karjerai. Paskutiniame monografijos poskyryje „Diplomatinių misijų kelionių organizavimas“ aptartos LDK pareigūnų funkcijos organizuojant ir prižiūrint pasiuntinybių keliones Lietuvos teritorija. Aiškintasi, kas buvo atsakingas už misijos palydą ir materialinį aprūpinimą, įvardyti sprendimus priimantys ir juos vykdantys valstybės pareigūnai, daug dėmesio skirta neretai šioje srityje pasitaikantiems organizaciniams nesklandumams, ieškota jų priežasčių. Pabaigoje galima būtų pažymėti, kad dėl tyrimo objekto ypatybių monografijoje fokusuojamasi tik į tam tikrus diplomatinės veiklos epizodus, neretai tik į pradinius jos etapus (sprendimų priėmimas, diplomatinių įgaliotinių nominavimas, nurodymai užsienio diplomatinės misijos priėmimui ir t. t.), kurių metu geriausiai atsikleidžia organizaciniai procesai. Neskiriama arba mažai dėmesio teikiama Respublikos pasiuntinybių veiklai užsienyje, derybų eigai, tarpvalstybinių susitarimų sudarymui ir kitiems dalykams, kuriuos galėtume įvardyti kaip organizacinės veiklos rezultatus. Be to, analizei buvo pasirinkti tik oficialūs diplomatiniai santykiai. Tik aptariant tarpuvaldžių laikotarpius, iliustruojant įvairaus pobūdžio politinius ryšius, atkreiptas dėmesys į asmeninius (be oficialaus įgaliojimo palaikomus) didikų kontaktus su kitų šalių reprezentantais. Nėra ir griežto prisirišimo prie apsibrėžtų chronologinių rėmų. Jau buvo pastebėta, kad, siekiant nustatyti permainų pobūdį, atskirai aptarta iki unijos susiklosčiusi diplomatinių santykių organizavimo ir palaikymo praktika LDK. Į ją atsigręžiama ir kitose monografijos dalyse, ne tik norint pabrėžti permainas, bet ir įvardyti tas sritis, kuriose veikė ankstesnio laikotarpio tradicija. Tiesa, tyrime nenuklystama už numatytos baigiamosios chronologinės ribos. Tiriamasis laikotarpis baigiamas 1604 m., prasidėjus dideliems pokyčiams vienoje iš svarbiausių diplomatinės veiklos krypčių, kurią kuravo LDK pareigūnai, – santykiuose su Maskvos valstybe. Prasidėjus taip vadinamam „smutos“ laikotarpiui faktiškai nutrūko oficialūs santykiai, klostėsi ekstraordinarinė diplomatinės komunikacijos su įvairiomis politinėmis šios šalies jėgomis, praktika. Vykdant tyrimą taip pat laikytasi nuostatos, kad pasirinktu laikotarpiu (1569–1604 m.) susiklostė naujo, 6

Socialinių tinklų analizė sutelkia dėmesį į sprendimų priėmėjų, organizatorių ir diplomatų santykius įvairiose aplinkose, t. y. nagrinėjami tiek formalūs tiek neformalūs jų kontaktai. Jie gali būti įvairaus pobūdžio – politinio ar ekonominio, palaikomi giminystės ryšių pagrindu arba paremti patrono ir kliento santykiais, – Scherer, The role of diplomacy, 25.

Istoriografija ir šaltiniai Šio tyrimo dėmesio centre atsidūrus diplomatinės veiklos organizaciniams procesams bei juose dalyvaujančių valstybės pareigūnų kompetencijoms, viena reikšmingiausių šaltinių grupe tapo korespondencija. Valdovo susirašinėjimas su valstybės pareigūnais, jų tarpusavio komunikacija padėjo pažinti tuos nagrinėjamos srities aspektus, kurių neatskleidžia oficialūs diplomatiniai dokumentai, seimų dienoraščiai ir kiti valdžios struktūrų veiklą perteikiantys šaltiniai. Remiantis įvairialype turinio atžvilgiu korespondencija galima ne tik identifikuoti asmenis, su kuriais monarchas tardavosi, prieš priimdamas svarbius nutarimus dėl diplomatinių misijų siuntimo ar priėmimo, bet ir analizuoti jų įtakos mastą valdovo sprendimams. Laiškai taip pat padėjo apibrėžti pareigūnams deleguojamas organizacines funkcijas, sukonkretinti jiems tenkančias diplomatinės veiklos prerogatyvas. Šių tyrimo aspektų analizę pagilino ir valstybės pareigūnų tarpusavio komunikaciją atliepianti korespondencija, atskleidžianti bendradarbiavimo formas, subordinacijos problemas, socialinių ryšių svarbą nagrinėjimai sferai. Peržiūrėtos ir tyrimui panaudotos korespondencijos pagrindą sudaro valdovų laiškai LDK kanceliarijos vadovams bei reikšmingą vaidmenį diplomatinėje veikloje atlikusiems aukščiausiesiems valstybės pareigūnams – vaivadoms ir kaštelionams. Peržvelgiant pareigūnų tarpusavio susirašinėjimą taip pat orientuotasi į šiuos asmenis. Intensyviai naudotasi Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių ir kitų didikų archyvų pagrindu Lenkijos tyrinėtojų XIX–XX a. parengtomis laiškų publikacijomis7. Radvilų giminės atstovams ilgą laiką užimant LDK kanceliarijos vadovų postus ir kitas reikšmingas aukščiausias valstybės pareigybes, svarbia tyrimo šaltinių bazės dalimi tapo jų veiklą atliepiantys nepublikuoti korespondencijos rinkiniai. Didžioji dalis analizei aktualių neskelbtų laiškų saugoma Senųjų Aktų archyve 7

Archiwum domu Radziwiłłów: (listy ks. M. K. Radziwiłła Sierotki, Jana Zamoyskiego, Lwa Sapiehy), opracował Ignacy Polkowski, Scriptores Rerum Polonicarum 8, (Kraków, 1885); Archiwum Domu Sapiehów = Archivum domus Sapiehanae, t. 1, Listy z lat 1575–1606, opracował Antoni Prochaska, (Lwów, 1892); Sprawy wojenne króla Stefana Batorego : dyjaryjusze, relacyje, listy i akta z lat 1576– 1586, opracował Ignacy Polkowski, (Kraków, 1887); Archiwum Jana Zamoyskiego, kanclerza i hetmana wielkiego koronnego, t. 2: 1580–1582, opracował Józef Siemieński, (Warszawa, 1909); Listy króla Zygmunta Augusta do Radziwiłłów, opracowanie, wstęp, komentarze Irena Kaniewska, (Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1998).

11 Į VA D A S

poliublijinio valstybinio bendrabūvio nulemta diplomatinės veiklos organizacija. Monografijos pabaigoje kaip priedas pateikiamas LDK diplomatinių įgaliotinių sąrašas, kuriame pateikiama informacija apie konkretaus asmens atliktas diplomatines misijas, svarbiausias jo pareigybes ir socialinę afiliaciją.

D I P L O M AT I N Ė S V E I K L O S O R G A N I Z A C I JA L I ET U V O S D I D Ž I O J O J E KU N I G A I K Š T Y S T Ė J E 1569–1604 M ETA I S

Varšuvoje, Radvilų archyvo III ir V skyriuose, kuriuos sudaro valdovų ir atskirų asmenų laiškai Radviloms. Taip pat pasinaudota ir Račynskių bibliotekos Poznanėje ir Rusijos nacionalinės bibliotekos Sankt Peterburge rankraštynų fonduose esančiais Radvilų korespondencijos rinkiniais. Kitą svarbią monografijoje naudojamų šaltinių grupę sudaro LDK kanceliarijos knygos – Lietuvos Metrika. Įvairiais laikotarpiais publikuotos vadinamosios diplomatinių reikalų knygos (Nr. 590, 591, 592, 593, 5948) apima nagrinėjamo laikotarpio diplomatinių dokumentų kompleksą. Nors monografijoje diplomatinių santykių eiga tiesiogiai nėra nagrinėjama, tačiau jose esantys oficialūs diplomatiniai dokumentai – valdovų ir „ponų tarėjų“ raštai, instrukcijos, „pasiuntinybių kalbų“ tekstai, atsakymai atvykusiems užsienio šalių diplomatams, suteikė vertingos informacijos apie diplomatinių įgaliotinių nominaciją konkrečiomis misijoms bei tam tikrų žinių apie diplomatinių misijų organizatorius ir sprendimų priėmėjus. Lietuvos Metrikos Užrašymų knygų grupė pasitarnavo kitiems tyrimo uždaviniams realizuoti. „Einamųjų reikalų knygoje“ (Nr. 609) įrašyti valdovo nurodymai LDK žemės iždininkui suteikė informacijos apie pasiuntinybių kelionių organizavimą – palydos skyrimą, kelionės maršrutų nustatymą, finansavimo klausimus. Kitose Užrašymų knygose (Nr. 51, 56, 58, 59, 65, 66, 70, 72, 76, 77, 8310) ieškota duomenų, patvirtinančių klientinių ryšių tarp diplomatinės veiklos organizatorių ir vykdytojų – dip lomatinių įgaliotinių egzistavimą, paliudijančių dalyvavimo diplomatinėje veikloje poveikį asmens materialinei padėčiai ar tolesnei tarnybinei ir politinei karjerai. Ypatingu šaltinių kompleksu galima būtų įvardyti Maskvos valstybės pasiuntinybių knygas, skirtas diplomatiniams santykiams su Lenkija ir Lietuva. Jos apima maskvėniškos diplomatinės tarnybos – „Pasiuntinybių prikazo“ – einamosios raštvedybos dokumentus, tiesiogiai susijusius su diplomatinių santykių eiga. Šie šaltiniai 8

9 10

Книга посольская Метрики Великого княжества Литовского, содержащая в себе дипломатические сношения Литвы в государствование короля Сигизмунда-Августа (с 1545 по 1572 год), изд. М. Оболенским и И. Даниловичем, т. 1 (Москва, 1843); Книга посольская Метрики Великого княжества Литовского, содержащая в себе дипломатические сношения Литвы в государствование короля, Стефана Батория (с 1573 по 1580 год). Изд. М. Погодиным, Д. Дубенским, т. 2, (Москва, 1845); Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 593 (1585–1604). Diplomatinių reikalų knyga, parengė Algirdas Baliulis, (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009); Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 594 (1585– 1600), parengė Algirdas Baliulis, (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006). RGADA, f. 389, ap. 1/1, b. 60. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 51: (1566–1574); Užrašymų knyga 51, parengė Algirdas Baliulis, Raimonda Ragauskienė, Aivas Ragauskas, (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2000); RGADA, f. 389, ap. 1/1, b. 58, b. 59, b. 65, b. 66, b. 72, b. 76, b. 77, b. 83. Naudotasi Lietuvos valstybės istorijos archyve esančiomis šių knygų mikrofilmuotomis kopijomis.

Сборник Императорского Русского Исторического Общества, т. 71, Сборник Императорского Русского Исторического Общества, т. 137: Памятники дипломатических сношений древней России с державами иностранными. Памятники дипломатических сношений Московского государства с Польско-Литовским государством, т. 4. (Санкт-Петербург, 1912). Aptariant diplomatinės veiklos organizavimo tradiciją iki Liublino unijos, taip pat naudotasi ankstyvesnio laikotarpio Maskvos pasiuntinybių knygomis – Сборник Императорского Русского Исторического Общества, т. 35: Памятники дипломатических сношений древней России с державами иностранными. Памятники дипломатических сношений Московского государства с Польско-Литовским государством в царствование Великого Князя Ивана Васильевича, ч. 1 (годы с 1487 по 1533), (Санкт-Петербург, 1882); Сборник Императорского Русского Исторического Общества, т. 59: Памятники дипломатических сношений древней России с державами иностранными. Памятники дипломатических сношений Московского государства с Польско-Литовским государством, ч. 2 (годы с 1533 по 1560), (Санкт-Петербург, 1887). Посольская книга по связям России с Польшей (1575–1576 гг.). cост. Леонид Соболев, Monumena Historica Res Gestas Europae Orientalis Illustrantia fontes XV–XVII saec. = Памятники истории Восточной Европы: источники XV–XVII вв., 7, (Москва–Варшава: Древлехранилище, 2004).

13 Į VA D A S

geriausiai reflektuoja Maskvos ir Abiejų Tautų Respublikos santykių dinamiką ir jų pobūdį. Į pasiuntinybių knygas įtraukti diplomatinių dokumentų – įgaliojimų, kelionių leidimų, saugraščių ir kitų raštų – nuorašai suteikia žinių apie tarpusavio santykių reglamentacijos tvarką. Be to, šiose knygose įrašyti ir Lietuvos pasiuntinybių dokumentai – LDK įgaliotinių atvežti diplomatiniai dokumentai, tarpvalstybinių sutarčių raštai, jų „kalbų“ aprašymai – kai kuriais atvejais kompensuoja jų trūkumą Lietuvos Metrikos knygose. Tačiau tyrimui vertingiausia informacija tapo pasiuntinybių knygose esančios detalios Maskvos diplomatinių įgaliotinių ataskaitos. Pasiuntinybių raportuose maskvėnai fiksavo kiekvieną diplomatinės misijos kelionės etapą ir oficialių priėmimų eigą. Jose gausu žinių apie Lenkijos ir LDK pareigūnus, besirūpinančius diplomatų kelione, materialiniu aprūpinu, audiencijose dalyvaujančius didikus ir jų vaidmenis derybų metu. Tokia informacija tyrimui labai svarbi, nes „lietuviškų“ ar „lenkiškų“ šaltinių, taip išsamiai atspindinčių diplomatinės misijos eigą ir derybų procesą, neturime. Ji padėjo atskleisti daug kituose šaltiniuose nefiksuotų diplomatinės veiklos organizacinių procesų, aiškiau apibrėžti atskirų pareigūnų funkcijas diplomatinėje veikloje, identifikuoti svarbiausius valstybės reprezentantus paralelinių diplomatinių kontaktų metu, sprendimų priėmėjus ir diplomatinės veiklos organizatorius tarpuvaldžių laikotarpiu. Todėl tyrimui buvo panaudotos visos iš nagrinėjamo laikotarpio išlikusios Maskvos pasiuntinybių knygos. Keletą jų XIX a. – XX a. pradžioje paskelbė Rusijos imperatoriškoji istorijos draugija11, dalis 10-osios pasiuntinybių knygos buvo publikuota šiais laikais12. Visais kitais atvejais naudotasi Rusijos senųjų aktų archyve Maskvoje saugomais jų originalais.

D I P L O M AT I N Ė S V E I K L O S O R G A N I Z A C I JA L I ET U V O S D I D Ž I O J O J E KU N I G A I K Š T Y S T Ė J E 1569–1604 M ETA I S

Atliekant tyrimą remtasi ir kitais diplomatiniais bei vidaus valdymo dokumentais, korespondencijos rinkiniais, dienoraščiais, saugomais Lenkijos bibliotekų – Čartoryskių muziejaus, Lenkijos menų ir mokslų akademijos Krokuvoje, Mokslų akademijos Kurnike, Nacionalinės Osolinskių draugijos Vroclave, Nacionalinės bibliotekos Varšuvoje, rankraštynų fonduose. Taip pat naudotasi įvairiomis XIX–XX a. naratyvinių ir dokumentinių šaltinių publikacijomis. Iš jų pagal kompleksiškumą galima būtų išskirti seimų dienoraščių publikacijas13, kurios buvo naudingos svarstant LDK pareigūnų veiklą seimų metu, priimant sprendimus dėl diplomatinių santykių palaikymo ar dalyvaujant užsienio misijų priėmime. Atskiro paminėjimo reikalautų lenkų istoriko Henryko Lulewicziaus parengta „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suvažiavimų aktų“ tarpuvaldžių laikotarpiais publikacija14. Paskelbtas įvairių šalių archyvų ir bibliotekų rankraštynų fonduose saugomų dokumentų rinkinys, buvo aktualus analizuojant interregnum periodo situacijas, Lenkijos ir Lietuvos pareigūnų komunikaciją dėl santykių su užsienio šalims palaikymo. Nagrinėjamo laikotarpio diplomatinius santykius nagrinėjančių darbų nėra mažai, tačiau iki šiol dominuoja tyrimai, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas politiniams tarpvalstybinių santykių aspektams. Juose į diplomatinę veiklą dažniausiai žvelgiama instrumentiškai, vien tik kaip į priemonę užsienio politikos tikslams realizuoti. Tokio pobūdžio darbais daugiausia remtasi diplomatinių santykių eigai perteikti15. Tiesiogiai aktualiomis nagrinėjamai problematikai galime laikyti tik 13

Diariusze sejmów koronnych 1548, 1553 i 1570 r, z rękopismów wydał i przypisami objaśnił Józef Szujski, Scriptores Rerum Polonicarum 1, (Kraków, 1872); Dyaryusze sejmowe r. 1585: w dodatkach: ułamki dyaryusza sejmowego roku 1582, akta sejmikowe i inne akta odnoszące się do sejmu 1585 roku, wydał Aleksander Czuczyński, Scriptores Rerum Polonicarum 18, (Kraków: Nakładem Akademii Umiejętności, 1901); Dyjaryjusze sejmowe r. 1587: sejmy konwokacyjny i elekcyjny, wydał August Sokołowski, Scriptores Rerum Polonicarum 11, (Kraków, 1887); Dyaryusze i akta sejmowe r. 1591– 1592, wydał Eugeniusz Barwiński, Scriptores Rerum Polonicarum 21, (Kraków: Nakładem Akademii Umiejętności, 1911); Dyaryusze Sejmowe r. 1597: w dodatkach: akta sejmikowe i inne akta odnoszące się do tego sejmu, wydał Eugeniusz Barwiński, Scriptores Rerum Polonicarum 20, (Krakow: Nakładem Akademii Umiejętności, 1907). Akta zjazdów stanów Wielkiego Księstwa Litewskiego. Tom I. Okresy bezkrólewi, opracował Henryk Lulewicz, (Warszawa: Neriton, 2006). Daugiausia naudotasi Rusijos tyrinėtojo Boriso Floria santykiams su Maskva skirtomis publikacijomis, kuriose užsienio politikos problematikos nagrinėjimas siejamas su vidaus politikos realijomis, Borys Floria, „Wschodnia polityka magnatów litewskich w okresie pierwszego bezkrólewia“. Odrodzenie i Reformacja w Polsce 20 (1975): 45–67; Борис Флоря, Русско-польские отношения и политическое развитие Восточной Европы во второй половине XVI – начале XVII вв. (Москва: Издательство «Наука», 1978). Tarp kitų galima išskirti ir Lenkijos tyrinėtojus – Przemysławą Szpaczyńskį ir Aleksandrą Barwicka-Makula, analizavusius Respublikos ir Habsburgų santykių peripetijas, – Przemysław P. Szpaczyński, Mocarstwowe dążenia Zygmunta III w latach 1587–1618, (Kraków: Universitas, 2016); Aleksandra Barwicka-Makula, Od wrogości do przyjaźni. Habsburgowie austriaccy wobec Polski

w latach 1587–1592, (Praca doktorska, Uniwersytet Śląski w Katowicach, Wydział Nauk Społecznych, Instytut Historii, 2013). Stanisław Grzybowski, „Organizacja polskiej służby dyplomatycznej w latach 1573–1605“, in Polska służba dyplomatyczna XVI–XVIII w., red. Zbigniew Wójcik, (Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1966), 145–201. Historia dyplomacji polskiej. Tom 2 (572–1795), red. Zbigniew Wójcik, (Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1982). Egidijus Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV–XVI amžiais, (Vilnius: Diemedis, 1998). Uladzimir Padalinski, „Szlachta Wielkiego Księstwa Litewskiego w misjach dyplomatycznych Rzeczypospolitej (ostatnie trzydziestolecie XVI w.)“, in Polska wobec wielkich konfl iktów w Europie nowożytnej. Z dziejów dyplomacji i stosunków międzynarodowych w XV–XVIII wieku, red. Ryszard Skowron, (Kraków: Societas Vistulana, 2009), 245–262.

15 Į VA D A S

XX a. pasirodžiusias publikacijas, skirtas Lenkijos ir Lietuvos diplomatinių tarnybų istorijai. Jose nagrinėjamos vadovavimo pasiuntinybių tarnybai, finansavimo, pasiuntinybių parengimo principų, diplomatinių dokumentų paruošimo problemos nubrėžė kontūrus ir šiam tyrimui. 1966 m. studijų rinkinyje „Lenkijos diplomatinė tarnyba XVI–XVIII a.“ publikuotas Stanisławo Grzybowskio tekstas „Lenkijos diplomatinės tarnybos organizacija 1573–1605 metais“16, chronologiškai ir tematiškai artimiausias šioje monografijoje skelbiamam tyrimui. Tačiau pasižymi to laikotarpio Lenkijos istoriografijai būdingais bruožais – jame išsamiai aptariama Karūnos pareigūnų diplomatinės veiklos analizė, o LDK atvejai aptariami epizodiškai. Tokį pat trūkumą galima pastebėti ir XVI a. antrosios pusės laikotarpį užkabinančio „Lenkijos diplomatijos istorijos“ antrojo tomo atžvilgiu17. Jo autoriai nesigilino į diplomatinės veiklos ypatybes Lietuvoje, daugelį įžvalgų automatiškai taikė abiem uniją sudariusioms valstybėms. Bene vienintelis Lietuvos istorikas Egidijus Banionis, išsamiau nagrinėjo LDK pasiuntinių tarnybos organizacines realijas XV a. pabaigoje – XVI a. pirmojoje pusėje, tyrė jos veiklą, palaikant diplomatinius santykius su Maskvos valstybe, totorių chanatais, Moldavija, atliko Lietuvos metrikoje esančių pasiuntinybių knygų analizę18. E. Banionio tyrimais plačiai remtasi kalbant apie ikiunijinę diplomatinės veiklos tradiciją, o šią monografiją galima laikyti šio diplomatijos istoriko darbų tęsiniu. Prie specializuotų tyrimų galima priskirti ir baltarusių istoriko Vladimiro Padalinskio straipsnį „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija Respublikos diplomatinėse misijose“19. Jame bendrais bruožais apžvelgiama asmenų, po Liublino unijos paskirtų LDK diplomatiniais įgaliotiniais įvairioms pasiuntinybėms, grupė, aptariamas jų išsilavinimas, politinio aktyvumo ir karjeros ypatybės, straipsnio pabaigoje pateiktas aukštesnio rango diplomatų sąrašas. Ši publikacija tapo atspirties tašku svarstant diplomatinių atstovų nominacijos problemą.

D I P L O M AT I N Ė S V E I K L O S O R G A N I Z A C I JA L I ET U V O S D I D Ž I O J O J E KU N I G A I K Š T Y S T Ė J E 1569–1604 M ETA I S

Daug vertingesnėmis nei užsienio politikai ir diplomatiniams santykiams skirti darbai šiam tyrimui tapo lenkų tyrinėtojų parengtos žymių Lietuvos didikų, kanceliarijos vadovų, politinės biografijos. Nors nepasižyminti moderniai istoriografijai būdingais bruožais Jozefo Jasnowskio parašyta Mikalojaus Radvilos Juodojo biografija20, padėjo suvokti LDK maršalo, kanclerio ir Vilniaus vaivados reikšmę šalies vidaus gyvenime, jo ypač plačius tarptautinius ryšius, įtaką valdovui ir diplomatinei veiklai. Dar aktualesniu tyrimui galima laikyti Mareko Ferenco darbą „Mikalojus Radvila Rudasis. Politinė ir karinė veikla“21, kuriame aptariamas ir LDK kanceliarijos vadovo įsitraukimas į diplomatinės veiklos organizacinius procesus, santykiai su valdovu ir kitais pareigūnais. „Faktografinį komfortą“ turėjo užtikrinti ir Arkadiuszo Czwołeko monografija, skirta vieno žymiausių LDK kanclerių – Leono Sapiegos politinei veiklai22. Joje nuosekliai aptariama ir šio didiko diplomatinė veikla, tačiau pasitaikančios faktografinės klaidos vertė atsargiai žvelgti į daugelį autoriaus teiginių. Pagal faktografinį išsamumą prie šios grupės galima būtų priskirti ir Henryko Lulewicziaus tyrimus, skirtus Lietuvos ir Lenkijos santykiams tarpuvaldžiais23. Lenkijos istoriko darbais nuolat remtasi aiškinantis painias interregnum politinės ir diplomatinės veiklos sąlygas, LDK politinio elito atstovų pozicijas įvairiais vidaus ir užsienio politikos klausimais. Galima būtų suminėti nemažai publikacijų, skirtų diplomatijai svarbių valstybės institucijų – Ponų taryba, Respublikos senatas, kanceliarija – veiklos ir kompetencijų analizei ar atskiroms diplomatinėms akcijoms dedikuotus tyrimus. Tačiau pabaigoje norėtųsi išskirti publikacijas, skirtas socialinių ryšių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje analizei. Raimondos Ragauskienės parengtą M. Radvilos Rudojo biografiją priskirtume šiai grupei, nes tyrimui vertingesnė buvo antroji jos dalis, kurioje aptariama didiko klientūra. Knygos priede pateiktas klientų sąrašas tapo svarbia 20 21

Jozef Jasnowski, Mikołaj Czarny Radziwiłł (1515–1565), (Oświęcim: Napoleon V, 2014). Marek Ferenc, Mikołaj Radziwiłł Rudy (ok. 1515–1584): działalność polityczna i wojskowa, (Kraków: Towarzystwo Wydawnicze „Historia Iagellonica“, 2008). Arkadiusz Czwołek, Piórem i buławą. Działalność polityczna Lwa Sapiehy, kanclerza litewskiego, wojewody wileńskiego, (Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2012). Henryk Lulewicz, Gniewów o unię ciąg dalszy. Stosunki polsko-litewskie w latach 1569–1588, (Warszawa: Neriton, 2002); Henryk Lulewicz, „Poselstwa polskie na Litwę po roku 1569“, in Dwór a kraj. Między centrum a peryferiami władzy, red. Ryszard Skowron, (Kraków: Zamek Królewski na Wawelu, 2003), 195–217; Henryk Lulewicz, „Projekt unii Rzeczypospolitej z Moskwą podczas trzeciego bezkrólewia (1586–1587), in Праблемы інтэграцыі і інкарпарацыі ў Цэнтральнай і Усходняй Еўропы ў перыяд ранняга Новага часу: матэрыялы міжнароднай навуковай канференцыі, прысвечанай 440-годдзю Люблінскай уніі (Мінск, 15–17 кастрычніка 2009 г.), (Мінск: БІП-С Плюс, 2010), 260–269 ir kt.

Jūratė Kiaupienė, „Mes, Lietuva“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas), (Vilnius: Kronta, 2003); Andrzej Rachuba, „Frakcja Lwa Sapiehy – zarys problematyki“, in Między Lwowem a Wrocławiem. Księga jubileuszowa profesora Krystyna Matwĳowskiego, (Toruń: Wydawnictwo Adam Marszałek, 2006), 503–511; Urszula Augustyniak, W służbie hetmana i Rzeczypospolitej. Klientela wojskowa Krzysztofa Radziwiłła (1585–1640), (Warszawa: Semper, 2004); Уладзімір Падалінскі, „Уплыў пратэкцыянізму на фарміраванне складу канцылярыі і скарба ВКЛ у апошняй трэці XVI ст.“, žiūrėta 2017 m. rugsėjo 30 d. http://pawet.net/library/history/ bel_history/padalinski/22/Уплыў_пратэкцыянізму_на_фарміраванне_складу_канцылярыі_і_ скарба_ВКЛ_у_апошняй_трэці_XVI_ст..html; Андрэй Радаман, „Кліенты і «прыяцелі» Астафея Багданавіча Валовіча ў Наваградскім павеце ВКЛ у 1565–1587 г.г.“, in Unus pro omnibus. Валовічы ў гісторыі Вялікага княства Літоўскага XV–XVIII ст. Слад. Андрэй Янушкевіч, (Мінск: Медысонт, 2014), 284–296.

17 Į VA D A S

užuomina apie socialinės afiliacijos svarbą diplomatinių įgaliotinių nominacijai. Socialinių ryšių faktoriaus analizei reikšmingai padėjo Jūratės Kiaupienės, Andrzejaus Rachubos, Urszulos Augustyniak, V. Padalinskio, Andrejaus Radamano ir kitų istorikų atlikti giminystės ryšių ir klientinės sistemos tyrimai24. Viso darbo metu monografijos autorius rėmėsi ir paties atliktais LDK diplomatijos istorijai skirtais tyrimais.

Marius SIRUTAVIČIUS DIPLOMATINĖS VEIKLOS ORGANIZACIJA LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE 1569–1604 METAIS Monografija

Redaktorė Rita Malikėnienė Maketuotojas Kęstutis Obelenis

Viršelyje – Mikalojaus Radvilos Rudojo antspaudas ant 1572 m. įgaliojimo Mykolui Haraburdai, vykstančiam į Maskvą (saugomas Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve); 1587 m. Boriso Godunovo laiškas Kristupui Radvilai Perkūnui (saugomas Čiartoryskių bibliotekoje Krokuvoje)

2018-11-14. Tiražas 400 egz. Užsakymo Nr. K18-070

Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt Spausdino UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt