Hibridinė komunikacija politikoje

L AU R A S BI E L I N I S

HibridinÄ— komunikacija politikoje

V Y TAU T O DI DŽ IOJ O U N I V E R S I T E TA S

L AU R A S BI E L I N I S

Hibridinė komunikacija politikoje Monografija

Kaunas, 2020

Recenzentai: Prof. dr. Jūratė Černevičiūtė, Vilniaus dailės akademija Prof. dr. Kristina Juraitė, Vytauto Didžiojo universitetas Doc. dr. Kęstutis Šerpetis, Klaipėdos universitetas Doc. dr. Andrius Šuminas, Vilniaus universitetas Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto tarybos posėdyje 2019 m. birželio 17 d. (protokolo Nr. 2016-04)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (nbdb)

ISBN 978-609-467-438-9 (spausdintas) ISBN 978-609-467-437-2 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094674372

© Lauras Bielinis, 2020 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2020

Informacinė revoliucija visą komunikacinį procesą daro nepatikimu12 Dominique Wolton

1

Wolton D., Informer n'est pas communiquer, Paris: CNRS Editions, 2009, p. 12.

7

Turinys Įvadas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 Hibridinės komunikacijos sąvoka. . . . . . . . . . . 16 Politinės galios būviai šiuolaikiniame, hibridiškai determinuotame pasaulyje. . . . . . . . . . . . . 41 Politinių galių, technologijų ir vaizdinių konfliktas. 57 Hibridinis prezidentizmas. . . . . . . . . . . . . . . 66 Hibridinės mediatizuotos partijos . . . . . . . . . . . 77 Kintantys, hibridiniai politinės žiniasklaidos parametrai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 94 Mediakratinių tendencijų raiška . . . . . . . . . . . 108 Hibridinė politinės realybės dramaturgija. . . . . . 120 E. įvykiai kaip politiniai komunikaciniai hibridai ..127 Pabaiga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 133 Hybrid Communication in Politics. Summary . . . 137 Literatūros sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 146 Vardų rodyklė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 154

9

Įvadas Ši knyga skirta komunikacinio judesio politikos turinyje suvokimui. Tai bandymas suprasti reiškinį pačiam esant sudėtine to reiškinio dalimi ir suvokiant, kad reiškinys kinta greičiau nei imi susigaudyti jo kaitos logikoje. Viskas juda ir kinta. Modernios politikos supratimo poreikis reikalauja aiškintis, tirti institucijas, politikos reiškinius bei asmenis politikoje ne kaip tiesioginius tyrimo objektus, bet kaip komunikacinius vaizdinius, dirgiklius, pretekstus, komunikacines akcijas ar naują politikos erdvę formuojančią komunikacinę terpę.

Bandysiu paliesti prezidentizmą (Grybauskaitės pavyzdys yra tiesiog kaip pretekstas, konkretus atvejis, kuris mums vis dar yra politiškai įdomus) politinėje Lietuvos sistemoje tik kaip atskirą komunikacinių procesų, aprėpusių ir politinį lauką, atvejį. Daug svarbiau čia bus parodyti pačios politinės komunikacijos buvimą kitokia nei mes įpratę ją matyti ir aiškinti. Todėl pagrindiniu herojumi čia bus ne prezidentė, politinės partijos ar institutai, o moderni, hibridiškai pakitusi politikų bei politinių institucijų ir organizacijų politinė komunikacija kaip naujas reiškinys mūsų gyvenime. Šiandien politiniai procesai tarsi praranda nusistovėjusį, teorijomis aiškiai apibrėžtą politikos suvokimą. Tai, kas vakar buvo normalu ir suprantama, šiandien arba neveikia, arba, dar blogiau, trukdo progresui. Dažnai susimąstome, ką

Hibridinė komunikacija politikoje

10

vadinti progresu ir kokios yra progresą nurodančios gairės.

Veikiantieji skaitmeninėje terpėje save mato visai kitaip, jie, anot Milado Doueihi, save identifikuoja su kitokia kultūra, kurioje raidos pokyčiai vyksta visai kitu aspektu. Jiems „skaitmeninės kultūros paveiktas civilizuotumas turi naują ekosistemą, kurios progreso idėja atsiskleidžia internete“2.

Imame įtarti, kad kažkas jau ne taip mūsų socialiniuose ar politiniuose santykiuose, pradedame suvokti, kad mūsų komunikaciniai įpročiai, tiksliau, komunikavimo normos, kurių esame išmokę mokykloje, jau neveikia arba veikia silpnai. Štai tada ir galima ištarti sąvoką „hibridiniai visuomenės ir jos institutų būviai“. Visų pirma tai paliečia komunikaciją.

Ji šiandien yra vyraujantis veiksnys visur ir visada ir tokiu būdu hibridizuojantis praktiškai viską: ekonominius, politinius, socialinius, kultūrinius ir net intymius mūsų gyvenimo santykius. Pavyzdžiui Donaldo Trumpo rinkiminė pergalė, kuri daugeliui analitikų buvo netikėta ir įvertinta kaip nestandartinė, pažeidžianti tvarką ir vykstanti ne pagal taisykles (kokias taisykles, kokią tvarką?), yra akivaizdus hibridinio rinkiminio, vadinasi, ir politinio elgesio, t. y. komunikacijos pavyzdys.

Tas, kuris trokšta tvarkos politikoje, išties kalba apie diktatą arba apie švelnesnį demokratijos „uždarymo“ variantą – autoritarinį valdymą, kaip apie demokratijos ir diktatūros hibridą, kai egzistuoja ir demokratinės laisvės tam tikrose gyvenimo ir veiklos sferose, kurios nesietinos su valdžios resursais, ir diktatūrinės sąlygos ten, kur valdžia ir jos resursai kontroliuojami besąlygiškai.

Požiūris į demokratiją kinta ir dažnai tampa pernelyg painus. Demokratija skatina savarankiškai veiklai, kuri gali 2

Doueihi M., La Grande Conversion numérique, Paris: Édition Seuil, 2011, p. 31.

Įvadas

11

reikštis ekonominėje, kūrybinėje, fizinėje veikloje arba tiesiog gyvenime (gyvenu kaip noriu ir galiu). Tačiau dažnai administracinės inercijos sietinos ne su savarankiškumu, o su administracinių struktūrų dominavimu visuomenėje.

O tai reiškia, kad kiekvienas asmeninis žingsnis reikalauja „iš aukščiau“ nustatyto reglamento laikymosi. Todėl, viena vertus, galime pasidžiaugti, kad laisvių, lyginant su praeities laikotarpiu, yra daug daugiau, ir toks lyginimas leidžia manyti, kad mes jau esame demokratinė ir laisva visuomenė, kita vertus, lyginti išvis su niekuo nereikia, nes daug svarbiau yra turėti aiškius kriterijus, į kur einama ir kokios visuomenės siekiama, o ne iš kokios norisi pabėgti. Taigi žvilgsnio nukreipimas į praeitį įsuka mus į inertišką judesį, kai kaita galima, tačiau su sąlyga, kad ji vyks pagal tаs pačiаs praeities taisykles.

Todėl mes neturime bijoti radikaliai ir visiškai keisti taisykles, nes žvelgimas į praeitį – į senas patirtis, kultūrą, politinio elito principus, mąstymo inercijas ar istorines analogijas – produkuoja praeities nulemtą dabartį.

Taigi banali ir tuo pačiu esminė šios monografijos tezė skamba taip: politinis pasaulis jau ne toks, kokį įsivaizdavo mūsų seneliai, tėvai ir, deja, net ne toks, kokį mes matėme dar prieš 15–20 metų. Jis kinta vis greičiau, ir technologinių, ekonominių, socialinių, politinių bei kultūrinių pokyčių dinamika turi tendenciją vis greitėti. Pabandykime pažvelgti, kur link juda tai, ką mes vis dar vadiname ir identifikuojame kaip demokratinę visuomenę.

Paskatą šiam požiūriui davė taip vadinamasis ErnstoWolfgango Böckenförde'o paradoksas (Böckenförde-Paradoxon) arba Böckenförde'o posakis: „Liberali, pasaulietiška valstybė gyvena prielaidomis, kurių pati negali užtikrinti.

Vieną vertus, ji gali egzistuoti tik tuomet, jeigu piliečiams

Hibridinė komunikacija politikoje

12

suteikiama laisvė yra reguliuojama iš vidaus – asmens moralinės esmės [substance] ir homogeniškos visuomenės viduje.

Kita vertus, tokia valstybė negali užtikrinti šių vidinės tvarkos jėgų, neatsižadėdama savo liberalizmo.“3 Böckenförde'as nesuteikia galimybės padaryti išvadą apie aiškią ir tvarkingą esamą situaciją. Mums įprastoje visuomenėje „valdantieji ir pavaldiniai yra susaistyti galios ir politinių sprendimų paslaptimis. Dabar visa tai jau praeityje, sudėtingesnėje hibridinėje epochoje, kur pilietis gali panaudoti individualias, neskelbtinas veiksmo priemones“4. Viskas yra trapu, prieštaringa ir reikalauja ne tiek tikslaus vertinimo, kiek lankstumo ir prisitaikymo patirčių. Mano galva, tai reiškia viena – mes akivaizdžiai gyvename paradigminių lūžių laikotarpiu.

Ir tenka konstatuoti, kad pokyčiai, naujų kultūrinių, o taip pat ir civilizacinių, orientyrų atsiradimas bei jų suvokimas reikalauja pakankamai ilgo laiko tarpo. Taigi šiam, išties pereinamajam laikotarpiui (ne visada suvokiant, iš kur einama, ir nelabai suprantant, į kur) būdingas nestabilumas ir pagrindinių politinės savivokos instrumentų kaita arba senųjų instrumentų pritaikymas naujoms sąlygoms. Kintant sąlygoms, keičiantis socialinei ir technologinei terpei įvyksta prisitaikymo ir keitimosi procedūra, kai įprasti veiksmai praranda efektyvumą ir įgyja naujas funkcijas, tinkamas kitoje situacijoje, siekiant kitokių rezultatų. Tokios hibridinės esaties būsenos yra būdingos viskam: kultūrai, įvairių tipų santykiams, pasaulėžiūros pozicijoms ir t. t. Čia pat formuojasi naujos paradigmos, tačiau jos dar be kontūro ir nėra aiškios, tiesiog praeitis jau nyksta, o ateitis dar tik žada būti.

3

Böckenförde, E.-W., Staat, Gesellschaft, Freiheit, Frankfurt: Suhrkamp, 1976, p. 60.

4 Doueihi M., op. cit., p. 287.

Įvadas

13

Didžiosios dalies visuomenės reakcija yra tokia kaip visada: pasimeta, ima suvokti save kažkokios įtakingos struktūros, mistinės valstybinės mašinos nuosavybe, nuolankiai laukia, kenčia nepatogias darbines, ekonomines, socialines situacijas. Atsiriboja nuo nemalonių įvykių ir siekia, net reikalauja, vieno – ramybės (prašome neliesti mūsų, palikti viską taip, kaip yra). Pripratimas prie savo bejėgystės ir gyvenimo inertiškumo daugeliui yra esminis modus vivendi. Šis laikotarpis yra įdomus ir reikalaujantis išskirtinio dėmesio, nes dinamiškai kintant kultūrinėms, ekonominėms, politinėms ir socialinėms sąlygoms, kai įprastas, rutininis požiūris tampa ydingu, o avangardiniai sprendimai dažnai įvardijami kaip avantiūristiniai, pakliūname į situaciją, kai keičiasi mąstymo, logikos, kultūrinės ir net moralinės paradigmos. Inertiško mąstymo šalininkams viskas kinta ir formuoja psichologiškai nepatogias situacijas. Jiems šiandieninės transformacijos, matyt, ne visada yra aiškiai suvokiamos ir todėl nekorektiškai identifikuojamos ir apsakomos dažniausiai senais terminais bei vertinamos naudojant praeitos epochos tyrimo instrumentus. Tai reiškia, kad „ore pritvinko krizė. Įtampos politinėse kalbose, intelektualų žodžiuose, išminčių vaizdiniuose yra krizės socialinių mechanizmų pavaros.“5 Šį pokyčių charakterį, matyt, vertėtų įvardyti kaip globalių socialinių pokyčių srautą, kai giluminiai pokyčiai dar nėra suvokti ar identifikuoti, tačiau senosios socialinės struktūros jau nesugeba būti adekvačios kintančiai realybei.

Fizikiniais terminais kalbant, tai yra fazinio virsmo stadija (pvz., stadija, kai ledo tirpimo metu ledas jau tampa vandeniu, o vanduo dar yra ledas). Socialinėje visuomenėje ši stadija visų pirma reiškiasi komunikaciškai. Komunikacinės 5

Souca V., Joie tragique. Les formes élémentaires de la vie électronique, Paris: CNRS Éditions, 2010, p. 143.

14

Hibridinė komunikacija politikoje

priemonės ir galimybės yra kintančios societarinės situacijos rodiklis, savotiškas lakmuso popierėlis, kai kiekvienas gali įsitikinti, kad dar vakar buvusi aiški ir nusistovėjusi komunikacinė tvarka ir politinis aiškumas jau nėra patikimi ir dažnai yra tiesiog iliuzoriniai praeities vaizdiniai. Čia yra visko įsiskverbimas į viską ir kaita ten, kur paprastai tikimasi pastovumo. Tai laikmetis, kur vakarykštė diena jau pernelyg atitolusi, tačiau rytojus dar nebrėkšta.

Taip funkcionuoja gyvenimo fonas, kuriame būvių dvilypumas, sąlygų kompromisiškumas iššaukia hibridiškumą. Hibridiška yra viskas ir mes privalome tai priimti kaip realybę, kurioje esame ir į kurią esame orientuoti. Čia mums bus lemta eiti patikslinimų ir detalizacijų keliu, pastoviai prisitaikant ir keičiantis daug sparčiau nei to norėtųsi. Šiandien kalbėjimas apie hibridiškumą asocijuojasi su hibridiniais karais ir amoraliomis jo pasireiškimo formomis. Tačiau čia mes kalbėsime tik apie politikoje esančias komunikacines būsenas, kurios įgyja hibridiškumą ir nebūtinai yra amoralios ir iššaukiančios konfliktus. Sąmoningai vengsiu hibridinio karo temų (iš dalies jis gali būti siejamas su komunikaciniu hibridiškumu, tačiau hibridinis karas turi pakankamai daug specifinių, techninių ir organizacinių elementų, kurie politinėje komunikacijoje, jeigu ir reiškiasi, tai visiškai kita forma), kalbėsime apie politikos kaitą kokybinių ir kiekybinių komunikacinių pokyčių sąlygomis.

Apie tai ši knyga. Priimkime ją kaip bandymą pažvelgti į aptariamus procesus iš šalies, nors iš tikrųjų žvelgiančiojo situacija čia ypač sudėtinga, nes jis, kaip ir visa visuomenė, neišvengiamai yra tame sūkuryje ir jo neutralumas tėra vargana pastanga ištrūkti už įvykių ribų, atrodyti neįtrauktam.

Knygoje panaudojau keletą tai pačiai temai skirtų savo straipsnių, jau anksčiau aprobuotų kituose leidiniuose

Įvadas

15

(straipsniai žurnaluose Agora, Lituanus, straipsnių rinkiniuose Socialinės tikrovės mediacija: kultūra, politika ir visuomenė, 2018, Gerovė ir saugumas XXI amžiuje: postdemokratijos kontekstai, 2018). Kadangi tai buvo pirmieji bandymai patikrinti savo minčių aiškumą, manau, pataisyti ir papildyti tekstai sustiprins monografijos turinį.

Dėkoju VDU vadovybei, sudariusiai man sąlygas daug laiko praleisti Paryžiaus R. Descartes’o universiteto mokslo bibliotekoje, Viešosios komunikacijos katedros vedėjai Kristinai Juraitei, dekanui Šarūnui Liekiui, mokslo reikalų prorektorei Julijai Kiršienei, tarptautinių ryšių prorektorei Inetai Dabašinskienei bei rektoriui Juozui Augučiui. Įpatingai dėkoju Seimo nariui Algirdui Butkevičiui. Pokalbiai su juo leido suprasti daugelį šiuolaikinės politikos niuansų ir prieštaravimų.

16

Hibridinės komunikacijos sąvoka Sudėtinga yra paaiškinti mūsų gyvenimo sferose vykstančias šiandienines transformacijas, kurios, matyt, ne visada yra aiškiai suvokiamos ir todėl nekorektiškai identifikuojamos ir apsakomos dažniausiai senais terminais bei vertinamos naudojant praeitos epochos jau neveikiančių euristinių konstrukcijų tyrimo instrumentus. Pokyčių charakterį vertėtų įvardyti kaip globalių socialinių pokyčių srautą, kai giluminiai pokyčiai dar nėra suvokti ar identifikuoti, tačiau senosios socialinės struktūros jau nesugeba būti adekvačios kintančiai realybei.

Iškyla būtinybė analizuoti naują politinės komunikacijos fenomeną. Jis sietinas su informacinio komunikacinio instrumentarijaus kaitos procesu, vykstančiu senų ir naujų politikos subjektų terpėje – naujų išties hibridinių politikos subjektų, turinčių skirtingas paskirtis, funkcijas ir tikslus, turinčių politinių ir nepolitinių struktūrinių jungčių, kurios tampa naujomis, kokybiškai kitokiomis politinėmis struktūromis.

Hibridiškumas politikoje ir komunikacijoje suvokiamas kaip naujų savybių raiška pakitus institucinei ar organizacinei objekto sąrangai. Tačiau tai nėra dirbtinė naujų požymių amalgama, o kokybiškai aiški kitokių savybių raiška, turinti savo atsiradimo ir egzistavimo logiką, specifinius bruožus ir autonomiją. Hibrido termino pirminė reikšmė yra biologinio organizmo su(si)formavimas per genetiškai skirtingų tėviškų formų sukryžminimą. Politinėje komunikacijoje hibridiškumas reiškia „sukryžminimą“ įvairių komunikacinių kodų bei formų, kurios lengvai pereina iš vieno diskursyvinio lygmens į kitą, ir tokiu būdu susiformuoja naujos komunikacinės ir politinės jungtys, o iš jų – kiti politinės

Hibridinės komunikacijos sąvoka

17

komunikacijos subjektai su naujomis, netipinėmis komunikavimo savybėmis bei formomis, dažnai tapatinamomis ne tiek su komunikacija, kiek su politika ir atvirkščiai. Tačiau „kodai kryžiuojasi, bet nesusimaišo. Jei kodai imtų mišti, viskas smuktų iki indiferencijos lygmens. Kryžiavimasis, priešingai, išlaiko kodų savarankiškumą ir juos susieja tokia forma, kuri yra aiški, bet erzinanti.“6 Bet kokia komunikacija, kaip funkcija ar procesas, yra technologija ir visų pirma – socialinių santykių technologija. Komunikacinės technologijos kuria ir palaiko atitinkamą terpę, o technologinis komunikacijų dizainas formuoja ir specifinį supratimo dizainą. Tai vyksta todėl, kad komunikacinių jungčių konfigūracijos politikoje yra ne tik informacinis ir informavimo organizavimo tinklas, bet ir socialinių tinklų bei politikos galių raiškos sistema. Įvertinę asmens ar struktūros komunikavimo dizainą mes galime įvertinti ir jo politinę orientaciją. Hibridiškumas šiuo atveju reiškia dar ir vyraujantį siekį ignoruoti (netgi sąmoningai) informavimą – nesiekiama bendrauti, nedemonstruojama politinė galia ir vengiamos esamų santykių galimybės. Siekiama tik vieno – kontroliuojant dėmesį mobilizuoti tokius komunikacijos mechanizmus, kurie atskirą individą ir mases nukreiptų reikiama linkme, t. y. neleistų kitų dėmesiui atsipalaiduoti ir savarankiškai orientuotis į nenumatytus mentalinius ir materialinius objektus. Ne turinys (informavimo sąlyga), o psichologinė reakcija į dirgiklius yra hibridinės komunikacijos pagrindas. Tad galios pamatu tampa ne politinių pozicijų, bet auditorijos dėmesio užkariavimas. Dėmesio resursai čia yra bene pagrindinis politinės galios elementas.

6

Welsch W., Mūsų postmodernioji modernybė, iš vok. kalbos vertė A. Tekorius, Vilnius: Alma littera, 2004, p. 487.

Hibridinė komunikacija politikoje

18

Politinėje komunikacijoje hibridiškumas reiškiasi ir per kintančias komunikacines formas, t. y. auga naratyvų bei diskursų stilistikos įvairovė, kinta ir persipina raiškos kodų srautai. Šis reiškinys sietinas ir su nenuosekliu įvairių komunikacinių formų susiliejimu, jų verbalinių ir neverbalinių kodų, kalbinių stilių bei retorinių priemonių persipynimu, kurį lemia naujas ir vienijantis lingvistinis mechanizmas (jei taip galima išsireikšti), skaitmeninė operacinė komunikacijos procesų dominantė.

Pokyčiai iššaukia naujus institucinius, procesinius, technologinius komunikacinių srautų efektus. Formuojasi politinės tinklo bendruomenės, turinčios ryškiai išreikštas sinergetines charakteristikas. Neaiški ir „tradicijos ateitis hibridinėje erdvėje, pasaulyje, kuriame nenusakoma kokybė, o objektai gali lengvai susisiekti ir keistis“7. Tokiu pereinamuoju laikotarpiu identiškumo praradimo ir šio reiškinio fiksacijos problema apima praktiškai visas visuomenės gyvavimo sferas, ji tampa aktuali net tuomet, kai pati dar yra nesuvokiama kaip problema, kaip sąlyga, kurios sprendime glūdi naujų strategijų potencialas. Saviidentifikacija įgyja procesinį ir situacinį charakterį, tai ne visada galima pastebėti, todėl saviidentifikacijos konstatacija dažnai yra suvokiama dramatiškai. Politikoje tai veda prie vertybinių turbulencijų, kai teisinga, t. y. tradiciškai aiški politika praranda kontūrą, įprastų politinių struktūrų funkcionavimas atrodo neefektingas ir inertiškas, o prognostinis mąstymas netenka prasmės. Visuomenė pasimeta ir intuityviai ima ieškoti atramos ten, kur demonstruojamas stabilumo ir sąmoningai bei tikslingai vykdomos valios vaizdinys. Akivaizdu, kad esame pakliuvę į tam tikrą pereinamąjį laikotarpį, kai tenka derinti tokias politines, socialines bei kultūrines būsenas, 7

Doueihi M., op. cit., p. 263.

Hibridinės komunikacijos sąvoka

19

kurios nesuteikia šanso ilgesniems periodams ir nėra aiškiai suvokiamos.

Mes įpuolame į hibridinių būvių terpę. Hibridiškumas neišvengiamai tampa nauja komunikatyvine ir politine realija, kuri natūraliai nėra baigtinė ir sustingusi. Tai dinamiškos kaitos terpė, kokybiškai formuojanti vis naujas komunikacines ir politines būsenas, kurias mes galime įvardyti būtent kaip hibridines, netelpančias į suprantamus, įprastus idealius politinių bei komunikacinių procesų tipų apibrėžimus.

Komunikacinį hibridiškumą mes galime rasti praktiškai visose gyvenimo sferose: darbe, kai profesinė veikla derinama su laisvalaikiu ir atvirkščiai – laisvalaikio organizavimas derinamas su darbu; šeimyniniame gyvenime, kai šeima jau nėra tik vyro ir moters sąjunga; mene, kai estetiniai kriterijai apima viską ir taip praranda reikšmę, ir t. t. Politikoje mes regime, kaip galios sprendimas realizuojamas ne kaip teisinis ir politinis aktas, bet kaip šou veiksmas. Štai privačiame gyvenime asmens hibridiškumas, jo socialinis išbalansavimas sukuria situacijas, kurios natūraliai tampa jo hibridinio socialinio būvio pagrindu. François de Bernard'as taip apibūdina esminę tokio hibridinio lūžio kryptį: hibrido statusas – tai globalus vartotojas ir lokalus mokesčių mokėtojas8.

Suprantama, kad šias naujas būsenas nėra paprasta identifikuoti ir tirti. Kokios problemos iškyla tiriant hibridinę politinę komunikaciją? Visų pirma, adekvačios metodologijos galimybės klausimas. Dažniausiai toks hibridinės politinės komunikacijos procesas yra nepritaikytas politikos procesų tyrimams, taigi tos metodologijos, kurios pritaikytos politikos procesų analizei, nėra tinkamos komunikacinių reiškinių tyrimui. Tad metodologijos problema glūdi jos pačios 8

Žr.: Bernard de F., L’Homme post-numérique. Face à la société de surveillance générale, Paris: Édition Yves Michel, 2015, p. 57.

Hibridinė komunikacija politikoje

20

hibridiškume. Turime pripažinti ir tai, kad hibridiškumui priskiriami ne tik nauji politiniai komunikaciniai dariniai, bet ir būdai, kuriais hibridinėje būsenoje esantys objektai aprašo savo hibridiškumą9.

Taigi čia mūsų uždavinys nėra kategoriška ir galutinė komunikacinio hibridiškumo reiškinio diagnozė su detalizuotu jo raidos, krypčių bei įtakų aplinkai konstatacija. Čia neatrasime ir aiškių rekomendacijų su galimomis šio reiškinio raidos tendencijomis bei vystymosi maršrutų žemėlapiu.

Priimkime šiuos samprotavimus tik kaip naujo reiškinio problematikos aktualumo iškėlimą ir kelių su tuo susietų aspektų fiksaciją.

Hibridinė politinė komunikacija atitinka šių naujų aspektų charakterį. Ji yra įvairių komunikacinių technikų junginys, kur mažai paisoma tų taisyklių, kurios buvo privalomos politiniam kalbėjimui kaip atsakingos ir politiškai svarbios retorikos pavyzdžiai. Bendrai kalbant, hibridinė komunikacija – tai tokia komunikacija, kai nekyla klausimų apie jos teisingumą. Čia visi komunikacijos emociniai, feikiniai, simboliniai, posttiesos efektai ir yra tie, kurių prigimtis yra hibridinė, t. y. juose yra sujungti, suderinti ir kryptingai sąveikauja skirtingų komunikacinių paskirčių ir skirtingų technologinių funkcijų elementai.

Hibridinė komunikacija tampa šiuolaikinio politinio bendravimo dominante. Tokią procesų būseną patvirtina ir tai, kad susilieja ir tampa neatskiriamais materialinis, įsivaizduojamas ir faktinis įvykių priežastingumas – fantazijos, melas, išsigalvojimai – viskas virsta realybe, nes sukelia rea­ lias pasekmes. Tačiau tai nėra melo sfera, o veikiau tokios 9

Beck U., Risk Society Revisired: Theory, Politics and Research Programmes // Adam B., Beck U., Van Loon J. (red.), The Risk Society and Beyound: Critical Issues For Social Theory, London: Sage Publications, 2007, p. 211–230.

Hibridinės komunikacijos sąvoka

21

informacijos sfera, kur faktai, išsakytos mintys nėra verifikuojamos (šiuo atveju net nekyla klausimas apie jų verifikaciją). Posttiesa – kai svarbi yra ne racionaliai, faktais ir argumentais pagrįsta tiesa, o emociniu pagrindu suformuota tiesa, tiesos vaizdinys10. Tiesa tampa tai, kas yra emociškai įtaigu.

Emocinis vieningumas politikoje išryškina reputacijos vertę.

Komunikacinių procesų raidos logiką trumpai galime apibūdinti formule, kurią glaustai pateikė Georgijus Počepcovas11 ir kuriai pritariu: iš pradžių komunikacinis procesas buvo realizuojamas kaip monologas, kai siuntėjas ir adresatas buvo išskirti ir jų komunikacinės funkcijos paskirstytos labai aiškiai – siuntėjas siunčia žinią, gavėjas ją gauna. Čia buvo aišku, kas yra siuntėjas ir kas – gavėjas. Aišku, kaip ir kokia informacija yra siunčiama ir kas ją turi gauti. Ilgainiui ėmė dominuoti dialoginė komunikacijos forma, kai gavėjas įgijo technines galimybes reaguoti į jam siunčiamą žinią ir atsakyti, koreguoti komunikacinius procesus. Šiandien gi mes susiduriame, anot Počepcovo, su dispersine komunikacija12, kuri reiškia, kad ima nykti, išsisklaido aiškumas, kas siunčia informaciją, kas ją gauna ir lieka neaišku dėl tos informacijos faktinio, ideologinio tikslumo. Komunikacija tampa vertybe pati savaime, kai kalbantysis pernelyg nesirūpina tuo, kas yra sakoma, kam sakoma ir kokio rezultato galima tikėtis. Šiuo atveju kiekvienas turi galimybę tapti 10

Plačiau apie tai galima paskaityti Igno Kalpoko straipsnyje Iš informacijos amžiaus į patirties amžių: Po tiesos visuomenės iššūkiai // Černevičiūtė J., Kirtiklis K. (sud.), Socialinės tikrovės mediacija: kultūra, politika ir visuomenė, Vilnius: VU leidykla, 2018; arba knygoje: Kalpokas I., A Political Theory of Post-Truth, London: Palgrave Pivot, 2018.

11 Žr.: https://zn.ua/socium/feyki-i-drugie-gibridnye-kommunikacii-274856_ html (žiūrėta 2018 10 14).

12 Ibid.

lauras bielinis

Hibridinė komunikacija politikoje Monografija 2020 01 06. Tiražas 100 egz. Užsakymo nr. K20-001 Redaktorė Ramutė Dragenytė Viršelio autorė Rasa Švobaitė Maketuotoja Aldona Bagdonienė Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, lt-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt