„Artimas tolimas medijų pasaulis: virsmai, ribos ir būdai tai suprasti“, 2024 by Vytautas Magnus University

ARTIMAS TOLIMAS

MEDIJŲ PASAULIS

RECENZENTAI:

Prof. Renaldas Gudauskas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius, Lietuva

Dr. Viktorija Mažeikienė, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

Dr. Asta Zelenkauskaitė, Drexel universitetas, JAV

Kolektyvinė monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto tarybos posėdyje 2024 m. rugsėjo 26 d. (protokolo Nr. 2024/2024-01, išrašo Nr. 1).

Šios knygos leidybą parėmė „IREX Media Literacy in the Baltics“ programa (2021–2023), o daugiaaspektis medijų raštingumo aiškinimas subrandintas šios ir kitų Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedroje inicijuotų ir vykdomų programų rėmuose, tokiuose kaip UNESCO-UNITWIN medijų ir informacinio raštingumo tyrimų centro (UNESCO Chair on MIL for Inclusive Knowledge Societies) veiklos, DIGIRES (Baltijos skaitmeninio atsparumo tyrimų centro, http://digires.lt) iniciatyvos ir platesnė Baltijos šalių regioninė programa BECID (Baltic Engagement Centre for Combatting Information Disorders, http://becid.eu, ID: 101084073, 2022–2025). Atsakingos komunikacijos, bendrabūvio, informacinio integralumo ir dialogiškumo sampratoms išgryninti talkina projektai TRANSINTEGRAL („Transmedialios komunikacijos modelis žiniasklaidos atsparumui ir visuomenės informaciniam integralumui pasiekti“, LMTLT projektas Nr. S-VIS-23-20, 2023–2025) ir DIACOMET (Fostering Capacity Building for Civic Resilience and Participation: Dialogic Communication Ethics and Accountability, ID: 101094816, 2023–2026).

ISBN 978-609-467-624-6 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-625-3 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094676253

© Darius Amilevičius, Lina Auškalnienė, Auksė Balčytienė, Kristina Berksun, Lauras Bielinis, Donata Bocullo, Viktor Denisenko, Ieva Dryžaitė, Deimantas Jastramskis, Kristina Juraitė, Vincas Grigas, Andrius Gudauskas, Arūnas Gudinavičius, Ignas Kalpokas, Linas Kontrimas, Patricija Lenčiauskienė, Mantas Martišius, Audronė Nugaraitė, Darius Remeika, Jūratė Ruzaitė, Renata Šukaitytė, 2024

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSTITETAS

Darius Amilevičius, Lina Auškalnienė, Auksė Balčytienė, Kristina Berksun, Lauras Bielinis, Donata Bocullo, Viktor Denisenko, Ieva Dryžaitė, Deimantas Jastramskis, Kristina Juraitė, Vincas Grigas, Andrius Gudauskas, Arūnas Gudinavičius, Ignas Kalpokas, Linas Kontrimas, Patricija Lenčiauskienė, Mantas Martišius, Audronė Nugaraitė, Darius Remeika, Jūratė Ruzaitė, Renata Šukaitytė

ARTIMAS TOLIMAS MEDIJŲ PASAULIS

VIRSMAI, RIBOS IR BŪDAI TAI SUPRASTI

KOLEKTYVINĖ M ONOGRAFIJA

Sudarytoja ir mokslinė redaktorė AUKSĖ BALČYTIENĖ

Kaunas, 2024

TURINYS

GRĖSMĖS ir RIZIKOS ....................................................................... 150

Dichotominis mąstymas: išaugusi apibrėžtumo paklausa krizių akivaizdoje

Darius Remeika 152

Neapykantos kalba: medijų raštingumas iš lingvistinės perspektyvos

Jūratė Ruzaitė ........................................................................................... 166

Knygų piratavimas: kas tai – neteisėta veikla ar sumanus medijų panaudojimas?

Vincas Grigas, Arūnas Gudinavičius ........................................................... 189

VAIZDŲ GALIA .................................................................................. 204

Vaizdų realybė: kodėl tą patį vaizdą „perskaitome“ vis kitaip?

Andrius Gudauskas ................................................................................... 206

Kino raštingumas – kritiniam pasaulio ir jo ávairovës paþinimui

Renata Šukaitytė 221

Europinė kino edukacija: kaip mokytis pažinti, suprasti ir jausti vaizdus?

Socialinių medijų raštingumas:

Jaunimo skaitmeninė branda: kaip augti globalių platformų įtakoje?

Komunikacinė demokratija ir atsakomybė: kaip taisysime sugedusią realybę?

Kas toliau? Medijų raštingumo rytojus ir ateitis

ĮŽANGA

MEDIJŲ PASAULIS: INFORMACIJOS ERDVĖ AR TRIUKŠMAS?

AUKSĖ BALČYTIENĖ, KRISTINA BERKSUN

Besikeičiančio pasaulio vaizdinys yra įtrauki metafora, kurią šiuolaikinių medijų ir komunikacijos tyrėjai pasitelkia globalizacijos ir technologijų įgalintiems procesams bei mediatizacijos pasekmėms visuomenėse dekonstruoti.

Šiuolaikinės komunikacijos vingrybėms perprasti paranku pritaikyti pavyzdžių iš gamtos ir aplinkos sferų. Informacinio vandenyno, virusinės komunikacijos ar klimato kaitą ir numanomus praradimus, tokius kaip kokybiškų žinių troškulys ar atsiverianti naujienų dykuma, nurodantys išsireiškimai leidžia į, regis, visiems įprastas situacijas pažvelgti kitaip. Vaizdingi išsireiškimai ir stilistinės priemonės pasiūlo naują matymo kampą ar net kitokį scenarijų mąstymui.

Kažkuo panaši yra ir akademiniuose tekstuose plačiai taikoma „medijuotos komunikacijos ekosistemos“ sąvoka. Ja ne tik siekiama brėžti virtualios aplinkos ribas ir ryšius tarp komunikacijos veikėjų. Tokioje sampratoje yra užkoduotos kelios matymo dimensijos, tokios kaip technologinė ir kultūrinė. Technologinis karkasas, o dar tiksliau – globalaus interneto infrastruktūra, kurioje vyksta energijos mainai ir cirkuliuoja duomenys, o vartotojai dalyvauja ir keičiasi informacija, nurodo į tai, ką vadiname globalios informacijos greitkeliu. Takumą ir dinamiką komunikacijoje ir medijose galime suvokti kaip sisteminius ir infrastruktūrinius pokyčius. Šiuo atveju tai galėtų būti žiniasklaidos ir kitokių medijų kanalų (televizijos, spaudos, naujienų portalų, taip pat reklamos ir kino), jų turinio ir žurnalistikos, kaip profesinio siekio ieškoti tiesos, transformacijos. Tačiau „takumo“ sąvoka kreipia dėmesį ir į šios sistemos veikėjus – globalių platformų ir medijų savininkus, duomenų valdytojus, algoritmų ir dirbtinio intelekto technologijų kūrėjus, žurnalistus ir redaktorius, turinio gamintojus, informacijos vartotojus ir dalyvius, viešosios politikos formuotojus – bei į jų pasirengimą adekvačiai reaguoti, gebėjimą mokytis, augti ir keistis globaliai integruotoje skaitmeninėje aplinkoje. Taigi, kultūros dimensija dėmesį kreipia į skaitmeninio gyvenimo patirtį ir kviečia domėtis tokios buveinės charakteristikomis: jos atvirumu, laisve veikti, solidarumu ir atsakomybe. Kitaip sakant, čia svarbu vertybiniai dalykai.

Kaip ten bebūtų, medijų pasaulio, arba kitaip – ekosistemos, technologijos plačiai atveria informacijos ir patirčių kaupyklas. Tačiau nevaržoma komunikacija iššaukia ir daug rizikų, tokių kaip: susipriešinimai, patyčios, neapykantos kalba, dezinformacija ir melas, kurių nepavyksta taip greitai pašalinti iš šiuolaikinio grėsmingai manipuliatyvaus medijų pasaulio. Sutiksime, kad medijuota komunikacija, regis, yra tokia artima ir intuityvi, giliai įtraukianti ir atliepianti momentinę nuotaiką, kad neretai tiesiog paklūstame akivaizdžiai nematomam globalių platformų, kurių savininkais yra naujieji pasaulio galingieji „Alphabet“, „Meta“, „Amazon“, „Microsoft“ ar kt., diktatui, ir lengvai leidžiamės nešami skaitmenizuoto įvykių srauto. Jau žinome, kad susidūrimai su nauja patirtimi žmonių grupėse sukelia įvairias reakcijas. Tikrai būna atvejų, kuomet į tai, kas mus pasiekia tekstu, garsais ar sintetinės vaizdų kaitos pranešimais, reaguojama sąmoningai apmąsčius ir adekvačiai pasirinkus. Tačiau turime suprasti, kad žmogaus veiksmai neretai kyla iš intuityvios reakcijos ir paskatinti momentinių minčių ir impulsų. Tokį žinojimą išradingai pasitelkia algoritminė socialinių tinklų logika (to išmoksta ir dirbtinio intelekto technologijos), kuri mažiau akylą vartotoją nukreipia būtent ten, kur yra parankiau komunikacijos sumanytojams. Taigi tam, kad išties susivoktume, kas vyksta aplik ir kas valdo šį pasaulį, turime žvelgti daug plačiau, nei mato paprasta akis – neužtenka tik žinoti, kiek ir kokio tipo dezinformacijos cirkuliuoja aplink ir kas tai transliuoja. Ypač svarbu aiškintis, kaip tai veikia mus kaip vartotojus: kas mums imponuoja, kaip stabdome žalingą turinį, kaip atpažįstame ir stipriname teisingą žinojimą.

Kita vertus, visiems mums – turinio kūrėjams, vartotojams, medijų politikos formuotojams – labai svarbu darsyk sugrįžti prie klausimo, ar tik technologijos yra didžiausias šiuolaikinių rizikų ir visokių visuomenėje išaugusių negerovių variklis? Į ką reikėtų susitelkti siekiant informaciniams trikdžiams ir grėsmėms atsparios visuomenės ir tvarios demokratijos?

Šioje knygoje nesistengiame pateikti visų atsakymų į klausimus, kurie neabejotinai iškils žvalgantis po medijų pasaulį. Daugiaaspektiškumu pasižyminti medijų raštingumo perspektyva yra vienas tokių receptų, kuriuo turime kliautis siekdami žinoti, kas yra tiesa. Dar kitas kelias – stiprinti švietimo ir kultūros, apskritai viso viešojo sektoriaus žinojimą apie galimai iškylančias grėsmes, o sykiu puoselėti gebėjimą operatyviai tai atremti. Svarbu investuoti į mokslą ir tyrimus, palaikyti žiniasklaidą ir žurnalistams suteikti naujų technologinių instrumentų artėti prie tiesos bei kantriai augintis palaikančią auditoriją. Dar daugiau – aktyvūs privalo būti ir politikos sprendimų priėmėjai: jų atsakomybėje yra etiškos skaitmeninės politikos strategijos formavimas visiems. Knygoje varijuoja skirtingos sąvokos, įvairios disciplinos, kalbėjimo gelmės pobūdis (kai kurios temos ir jų aspektai pristatomi plačiau, kai kurie – siauriau)

bei kalbėjimo stilius (nuo esė iki tyrimo pristatymo). Tačiau knyga siekiama išlaikyti nuoseklų, įtraukų pasakojimą, o tam pasitelkiami tekstų grupavimo, minčių sintezės ir kitokie vizualinės įtraukties dalykai.

Apie medijų klausimus galima kalbėti glaustai, bet galima šias problemas gvildenti ir itin dėmesingai ir nuosekliai, tad kviesime skaitytojus rinktis sau patinkantį skaitymo formatą – pavyzdžiui, įsivardyti medijų ekonomikos problemas giliau nesileidžiant į sprendimų paieškas, pažindintis su išankstiniais įsitikinimais ir mąstymo iškraipymais, o kitąsyk leistis į ilgesnę kelionę, kaip kad vaizdo komunikaciją tyrinėjančiuose tekstuose.

Šioje knygoje medijas suprantame plačiai – kaip informacijos nešėjus, vykdančius informacijos mainus. Skirtingi autoriai savo temoms ir jų aspektams atskleisti pasitelkia skirtingas sąvokas ir apibrėžimus. Mes paliekame laisvę kiekvienam autoriui ir autorei stiprinti tą aspektą, kuris jam ar jai atrodo svarbus, bei laisvai naudoti tuos terminus, kurie geriausiai tą aspektą pabrėžia. Daug kur persipina dezinformacijos ir manipuliacijų motyvas, bet nevengiama ieškoti sprendimo būdų. Tam pasitelkiamos kasdienio naujienų vartojimo ir kino žiūrėjimo situacijos.

Knygą sudaro šeši skyriai: 1) Virsmai ir ribos, 2) Socialinė dinamika, 3) Blogio ženklai, 4) Grėsmės ir rizikos, 5) Vaizdų galia bei 6) Ateities gairės.

1Skyriuje VIRSMAI IR RIBOS Darius Amilevičius savo tekste „Skaitmeninis raštingumas: žmogus ar „dirbtinis protas“ įveiklins technologijas?“ aptaria skaitmenino raštingumo vaidmenį stiprinant visuomenės atsparumą netikroms naujienoms ir dezinformacijai. Lauras Bielinis tekste „Perteklinė informacija: reikšmė žiniasklaidoje ir komunikacijoje“ analizuoja perteklinės informacijos fenomeną, teigdamas, kad perteklinė informacija daugelyje informacinių naratyvų yra neišvengiama ir netgi privaloma. Ignas Kalpokas tekste „Sintetinis gyvenimas: gairės informaciniam veiksnumui“ analizuoja sintetinių medijų ir sintetinio turinio, generuojamo dirbtiniu intelektu, poveikį individų informaciniam veiksnumui. 2

Skyriuje

SOCIALINĖ DINAMIKA Ieva Dryžaitė tekste „Neapibrėžtumo laikmetis: socialinio ir informacinio prekariškumo gniaužtai“ aptaria ekonominio ir socialinio prekariškumo sąsajas su medijų ir informaciniu pažeidžiamumu bei jo keliamas grėsmes socialiniam stabilumui ir demokratijai. Linas Kontrimas tekste „Politiniai ryšiai su visuomene: terpė auginti politinį raštingumą“ aptaria medijų raštingumo ir politinio raštingumo skirtybes ir sąsajas, teigdamas, kad politiniai ryšiai su visuomene gali padėti visuomenei suprasti, kodėl, kaip, kada, kokie įvykiai yra kuriami ir pateikiami

visuomenei. Deimantas Jastramskis tekste „Raštingos visuomenės ramsčiai: kaip stiprinti žiniasklaidą?“ nagrinėja valstybės įtaką Lietuvos žiniasklaidos ekonominiam pajėgumui globalių platformų dominavimo interneto reklamos rinkoje kontekste ir įvertina medijų raštingumo projektų dedamąją žiniasklaidos subsidijų struktūroje.

3Skyriuje BLOGIO ŽENKLAI Ignas Kalpokas savo tekste „Technologinės manipuliacijos: kaip atsispirti dezinformacijai“ gilinasi į svarbiausias dabarties skaitmeninės erdvės tendencijas, naujas turinio pritaikymo galimybes pasinaudojant duomenų analitikos įrankiais, o taip pat apžvelgia kaip nauji, dirbtiniu intelektu paremti turinio generavimo įrankiai prisideda prie auditorijų dezorientacijos gilėjimo. Viktor Denisenko tekste „Informacinis chaosas: skaitmeninės propagandos instrumentai“ nagrinėja vieną iš modernios Kremliaus propagandos ypatybių – informacinį chaosą – bei svarsto, kaip medijų raštingumas gali tapti tiek atsaku į informacinio chaoso iššūkį, tiek prevencine priemone propagandos poveikiui. Mantas Martišius tekste „Propagandos sklaida: būdai manipuliacijoms atpažinti“ kelia klausimą, kaip ugdant medijų raštingumą įgyti gebėjimą atsirinkti propagandos nepaveiktą informaciją, aptaria, kodėl viešojoje erdvėje vienos idėjos įsitvirtina, o kitos – išnyksta, analizuoja agento-propagandisto vaidmenį informacijos skleidimo procese, o taip pat nagrinėja skirtis tarp faktų ir nuomonės bei emocijų vaidmenį informacijos įsisavinime.

Skyriuje GRĖSMĖS IR RIZIKOS Darius Remeika tekste „Dichotominis mąstymas: išaugusi apibrėžtumo paklausa krizių akivaizdoje“ aptaria krizės metu pasireiškiantį neapibrėžtumą bei jo akivaizdoje kylantį žmonių polinkį kategorizuoti ir mąstyti dichotomiškai, į dichotominį mąstymą žvelgdamas ne tik kaip į visuomenės reakciją į neapibrėžtumą krizių metu, bet ir kaip į žemo medijų raštingumo dėmenį. Jūratė Ruzaitė tekste „Neapykantos kalba: medijų raštingumas iš lingvistinės perspektyvos“ aptaria ir empiriniais duomenimis iliustruoja lingvistines perspektyvas, taikomas identifikuojant neapykantos kalbą – diskurso analizę bei nemandagumo teoriją – bei svarsto, kaip šios kalbotyros kryptys gali padėti apibrėžti neapykantos kalbinės raiškos ypatumus ir atpažinimo kriterijus. Vincas Grigas ir Arūnas Gudinavičius tekste „Knygų piratavimas: kas tai – neteisėta veikla ar sumanus medijų panaudojimas?“ analizuoja skaitmeninių knygų nelegalaus naudojimo negatyvias pasekmes, naudojimo priežastis bei galimai kuriamą pridėtinę vertę visuomenei.

5Skyriuje VAIZDŲ GALIA Andrius Gudauskas tekste „Vaizdų realybė: kodėl tą patį vaizdą „perskaitome“ vis kitaip?“ svarsto, kaip keičiasi mūsų kasdieninės realybės patyrimas ir permąstymas, kai ekrane regimas vaizdas keičia žmogui įprastą, aiškią ir empiriškai apčiuopiamą realybę. Renata Šukaitytė tekste „Kino raštingumas – kritiniam pasaulio ir jo įvairovės pažinimui“ aptaria kino edukacijos ir raštingumo paradigmas bei jų istorinę kaitą, vykusią kino ir medijų studijų, kritinės kino ir medijų pedagogikos diskursų bei medijų rinkos ir politikos imperatyvų sąveikoje, teigiant, kad nepaisant didelių pokyčių medijų ir kino lauke, kino raštingumo edukacijos pagrindu išlieka gebėjimas suprasti tai, kaip filme kuriama prasmė, ir tai, kokį poveikį ji turi auditorijai. Donata Bocullo tekste „Europinė kino edukacija: kaip mokytis pažinti, suprasti ir jausti vaizdus?“ apžvelgia europinės kino edukacijos tendencijas, svarbiausias „Kūrybiškos Europos“ paprogramės „MEDIA“ gaires, susijusias su sociokultūriniais pokyčiais visuomenėje bei kritinio mąstymo ir emocinio intelekto ugdymu, o taip pat kelia klausimą, kaip kinas moko: (1) matyti, (2) jausti ir (3) mąstyti?

Skyriuje ATEITIES GAIRĖS Lina Auškalnienė savo tekste „Socialinių medijų raštingumas: mediatizuoto politinio dalyvavimo patirtys“ analizuoja, kaip kintantys komunikacijos įpročiai veikia politiką ir politinį dalyvavimą, kokią reikšmę piliečių aktyvumui turi jų gebėjimas kritiškai vertinti informaciją bei koks yra medijų raštingumo ir pilietinės iniciatyvos ryšys. Patricija Lenčiauskienė tekste „Jaunimo skaitmeninė branda: kaip augti globalių platformų įtakoje?“ aptaria, su kokiomis rizikomis ir iššūkiais jaunoji auditorija susiduria internetinėje erdvėje, kupinoje socialinių tinklų, beribės informacijos, pagundų ir iššūkių, koks vaidmuo šiandieniniame komunikacijos kontekste tenka medijų raštingumui bei kaip medijų ir skaitmeninis raštingumas gali paskatinti jaunus žmones gyventi demokratišką gyvenimą skaitmeninėje aplinkoje. Auksė Balčytienė tekste „Komunikacinė demokratija ir atsakomybė: kaip taisysime sugedusią realybę?“ suaktualina atsakingos ir visuomenei atskaitingos komunikacijos reikšmingumą, brėžia gaires, kurios padėtų kuo tikslingiau įsivardyti atsparios demokratijos ir visuomenės siekinį, o taip pat pristato „informacinių trikdžių“, arba kitaip – „informacinės netvarkos“, sampratą ir atsako į dezinformaciją ir misinformaciją būdus.

Kaip matyti, šios knygos autoriai kelia įvairius klausimus. Jie taip pat atkreipia dėmesį į daugelį visiems Lietuvoje, Europoje ir globaliai pasaulyje rūpimų dalykų, tokių kaip dėmesingo informacijos pasirinkimo ir atsakingo komunikavimo (angl. responsible and accountable communication) būtinybė. Šiuolaikinės, globalizuotos, sparčios technologinės pažangos ir visa tai

palydinčių rizikų ir sukrėtimų purtomos visuomenės dažnai charakterizuojamos kaip perpildytos informacija, populistiniu kalbėjimu, nepilietiniais sambūriais. Knygoje nesiekiama tiksliai pasakyti, kaipgi derėtų į visa tai atsakyti, pavyzdžiui, pateikiant sustyguotą ir aiškų medijų raštingumo (angl. media literacy) receptą. Čia nemokoma, kaip šiuolaikiniams medijų pasaulio gyventojams derėtų save disciplinuoti siekiant suvaldyti konfliktus ar pažaboti akivaizdų melą.

Sujungdami skirtingus pasakojimus ir plėtodami daugiaaspektę ir įvairiapakopę medijų raštingumo (angl. multiliteracies) sampratą, siekiame fiksuoti probleminę šiuolaikinių medijų informacija maitinamo gyvenimo nuotrauką.

Knygos autoriai atspindi skirtingų mokslinių prieigų, tokių kaip: komunikacijos ir politikos mokslų, sociologijos, lingvistikos ir net menų, praktikas. Tikėtina, kad kaip tik toks transdisciplininis žvilgsnis suves skirtingas žiūras ir įgalins atidesnį skaitytoją pastebėti šiuolaikiniam skaitmenizuotam bendrabūviui svarbius dalykus. Kaip antai – ne tik masinio perteklinio kalbėjimo, ginčijimosi, triukšmo, neapykantos, piratavimo ir populizmo apraiškas, bet ir atpažinti būtinas klausymosi, girdėjimo, atidos, dėmesingumo bei rūpesčio praktikas. Būtent tokios kompetencijos, tikėtina, ves individualios savireguliacijos (angl. self-efficacy), taigi, ir taip trokštamo pilietinio atsparumo (angl. civic resilience) ugdymosi link.

Pagrindinės knygoje varijuojančios sąvokos

Algoritmai (angl. algorithm) – instrukcijų grandinė, leidžianti rasti situaciją atitinkantį sprendimą. Algoritmas gali reguliuoti, kokių veiksmų reikia imtis konkrečiu atveju ir ką daryti, kai atsiranda tam tikros sąlygos. Šiandien vienas iš labiausiai paplitusių kontekstų, kuriame minima ši sąvoka, yra turinio parinkimas socialinės žiniasklaidos naujienų kanaluose – algoritmai reguliuoja, kuris iš viso konkrečioje platformoje paskelbto turinio gali būti patraukliausias ir įdomiausias konkrečiam vartotojui.

Alternatyvi žiniasklaida (angl. alternative media) – žiniasklaida, kurios principai skiriasi nuo pagrindinės masinės žiniasklaidos. Skirtumas gali būti darbotvarkėje (apie ką žiniasklaidos priemonė pasirenka skelbti naujienas ir (ar) reportažus), santykiuose su valstybės ir visuomenės struktūromis bei turinio kūrimo požiūriais, įskaitant žurnalistinių standartų supratimą.

Botai (angl. bots) – savarankiško užduočių atlikimo kompiuterinės programos. Pavadinimas kilęs iš sutrumpintos žodžio „robotas“ versijos.

Dezinformacija (angl. disinformation) – klaidingos informacijos rūšis. Reiškia sąmoningai melagingą informaciją, kuria siekiama pasiekti tam tikrą poveikį arba sukelti tam tikrą auditorijos elgesį. Kad tai būtų pasiekta, pateikta informacija gali būti iškraipoma, esminės detalės nuslėptos ar pateikiami nepagrįsti teiginiai.

Dirbtinis intelektas (angl. artificial intelligence) – įrenginių ir programų gebėjimas veikti autonomiškai ir priimti sprendimus situacijose, kai šioms sistemoms iš anksto nebuvo duotos konkrečios instrukcijos, kaip elgtis.

Faktų tikrinimas (angl. fact-checking) – tam tikrų teiginių ar teiginių teisingumo vertinimas, lyginant pasirodžiusią informaciją su kituose patikimuose šaltiniuose randama informacija arba tiriant pateikto teiginio kilmę. Taip pat žurnalistikos žanras, kuomet žurnalistai nagrinėja viešai žinomų asmenų pareiškimus arba teiginius, kurie sulaukė visuomenės dėmesio.

Gilioji klastotė / vaizdakaita (angl. deepfake) – dirbtinai sukurtas vaizdas ar vaizdo įrašas, kuriame derinami skirtingų šaltinių elementai, kuriamas naudojant dirbtinio intelekto technologijas.

Informacija (angl. information) – duomenų arba išsamių detalių apie bet kurią temą apibendrinimas.

Internetas (angl. Internet) – globalus kompiuterių tinklas, kuriame galima perduoti informaciją ir naudotis įvairiomis paslaugomis, įskaitant el. paštą, pokalbius ir dalijimąsi dokumentais.

Internetinė žiniasklaida (angl. Internet media) – tradicinės žiniasklaidos (spaudos, radijo ar televizijos) bendrovės internete periodiškai atnaujinamas naujienų tinklalapis.

Kritinis mąstymas (angl. critical thinking) – turimų įrodymų, pareiškimų ir kt. vertinimo procesas, siekiant priimti racionalų ir pagrįstą sprendimą dėl šios informacijos teisingumo ir patikimumo.

Medijos (angl. media) – komunikacijos priemonės arba kanalai, kuriais daugelis žmonių gauna informaciją ir pramoginį turinį. Medijos yra tarpininkai

tarp informacijos siuntėjo ir gavėjo. Jos gali būti tarpasmeninės (pvz. telefonas) ir masinės (televizija, internetas, kt.).

Medijų raštingumas (angl. media literacy) – įgūdžių ir kompetencijų rinkinys, susijęs su gebėjimu naudotis medijomis – pasiekti, vertinti, kurti ir skleisti informaciją.

Naujienų portalas (angl. news portal) – naujienų internetinė svetainėje, kurioje skelbiami visuomenei aktuali informacija. Tai yra internetinės žiniasklaidos tipas. Be naujienų, čia skaitytojams teikiamos ir kitos paslaugos, pramogos, suteikiama galimybė išsakyti savo nuomonę ir kita.

Netikros / melagingos naujienos (angl. fake news) – melaginga informacija, imituojanti žurnalistinės žiniasklaidos priemonių naujienų formatą ir stilių.

Nuomonės formuotojai (angl. influencers) – socialinės žiniasklaidos naudotojai, reklamuojantys įvairius produktus ar prekės ženklus savo sekėjams, siekdami asmeninės naudos.

Platforma (angl. platform) – paslauga, jungianti tam tikrų išteklių tiekėjus ir vartotojus. Komunikacijos platformos (įskaitant socialinę žiniasklaidą, pvz., „Facebook“, „Instagram“ ir „TikTok“) sujungia įvairias informacijos ir komunikacijos veikloje dalyvaujančias šalis, pavyzdžiui, iš vienos pusės: žiniasklaidą, politikus ir reklamuotojus, o iš kitos – jų auditoriją.

Propaganda (angl. propaganda) – pranešimai, kuriuose pasitelkiami įvairūs manipuliavimo būdai, siekiant pristatyti temą ar problemą taip, kad tai būtų naudinga vienai šaliai ir paveiktų auditorijos nuomonę, sukuriant specifinį įspūdį.

Sąmokslo teorija (angl. conspiracy theory) – įvykio ar proceso aiškinimas, dažnai grindžiamas įsitikinimais ir lūkesčiais, kylančiais iš žmonių pasaulėžiūros, o ne objektyviais įrodymais, darant prielaidą, kad tame įvykyje ar procese dalyvauja kokia nors paslėpta, galinga ir dažniausiai piktavališka žmonių grupė.

Skaitmeninė komunikacija (angl. digital communication) – komunikacija (keitimasis informacija, santykių palaikymas, pranešimų perdavimas ir priėmimas), vykstantis skaitmeninėje aplinkoje – internete, naudojant skaitmenines technologijas (kompiuterį, telefoną).

Socialinė žiniasklaida (angl. social media) – interaktyvios internetinės medijos tipas, kur naudotojai gali skelbti turinį ir bendrauti su kitais naudotojais. Šiandien socialinė žiniasklaida (pvz., „Facebook“, „Instagram“, „TikTok“ ir „X“) tapo pagrindinėmis vietomis, kuriose žmonės seka naujienas, aptaria aktualius įvykius, palaiko tarpusavio santykius ir yra veikiami įtikinėjimo komunikacijos (pvz., reklamos ar politinių kampanijų).

Socialiniai tinklai (angl. social networks) – pažintys ir bendravimo santykiai. Kiekvienas asmuo, kuris pažįsta kitą asmenį ir su juo bendrauja, yra to asmens socialinio tinklo dalis. Socialiniai tinklai neapsiriboja vien tik internetinėmis svetainėmis, tokiomis kaip „Facebook“, „Instagram“ ar „TikTok“ – asmenys savo socialinius tinklus kuria daugelyje kitų vietų, įskaitant namus, darbą ir socialinius renginius.

Tinklaraštis (angl. blog) – svetainė, kurioje įrašai pateikiami atvirkštine chronologine tvarka (naujausi įrašai viršuje) ir paprastai yra apie konkrečią temą.

Tradicinė žiniasklaida (angl. traditional media) – masinės visuomenės informavimo priemonės, kurioms priskiriama: spauda, radijas ir televizija.

Troliai (angl. trolls) – asmenys, kurie sąmoningai elgiasi provokuojančiai, nekonstruktyviai ir agresyviai internetinėje aplinkoje, platinantys tam tikrus pranešimus, prieštaraujančius pranešimams, su kuriais jie nesutinka.

Vaizdo tinklaraštis (angl. vlog) – vaizdo įrašų tinklaraštis arba reguliarūs atnaujinimai tam tikra tema vaizdo įrašų formatu.

Žiniasklaida (angl. mass media) – informacijos ir naujienų šaltiniai (pavyzdžiui, laikraščiai, televizija, radijas ir internetas), kurie pasiekia ir daro įtaką daugeliui žmonių.

Žurnalistika (angl. journalism) – profesinė veikla, kurią sudaro visuomenei svarbios informacijos rinkimas, tyrimas, redagavimas ir platinimas. Žurnalistų veiklą reguliuoja įstatymai, etikos kodeksai ir kiti teisiniai aktai.

VIRSMAI RIBOS ir

1

Skaitmeninės technologijos kardinaliai pakeitė mus supantį pasaulį, įskaitant turinio kūrimą ir vartojimą. Be to, šiandieninė medijų aplinka pasižymi augančia automatizacija ir dirbtinio intelekto technologijų plėtra. Nors technologijos atnešė daug gerovių, jos taip pat lėmė tai, jog gyvename laike, kuomet kaip niekada anksčiau lengva plisti netikroms, melagingoms naujienoms, beveik neįmanoma atskirti kas yra tikra, o kas –dirbtinai sukurta. Tai kelia grėsmę ne tik demokratijai, bet ir kasdieniams žmonių apsisprendimams. Todėl šiandien į medijų naudotojų raštingumą žvelgiama iš naujos perspektyvos kaip į pačia bendriausia prasme gebėjimą prasmingai naudotis informacijos medijomis ir atskirti tiesą nuo melo.

SKAITMENINIS

RAŠTINGUMAS: ŽMOGUS

AR „DIRBTINIS PROTAS“ ĮVEIKLINS TECHNOLOGIJAS?

DARIUS AMILEVIČIUS

SANTRAUKA

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dominuoja technologijos, nebeužtenka mokėti vien skaityti ir rašyti. Dėl sparčios interneto ir intelektualių technologijų plėtros medijų, informacinis, o ypač skaitmenis raštingumas pradėjo užimti itin svarbią vietą bendroje multiraštingumo sampratoje. Socialinių medijų ir intelektualių technologijų tandemas jau neleidžia taip paprastai atsakyti į klasikinio medijų raštingumo keliamus du pagrindinius klausimus: „kas sukūrė konkrečią žinią?“ ir „kokie kūrybiniai metodai naudojami dėmesiui patraukti?“. Multiraštingumas apima naują, šiuolaikinį požiūrį į raštingumą. Socialinių medijų naudotojų skaitmeninio raštingumo lygis yra glaudžiai susijęs su jų gebėjimu atskirti tiesą nuo melo, vertinant naujienų pranešimų tikslumą. Skaitmeninis raštingumas padeda žmonėms atpažinti dezinformaciją, bet nebūtinai sustabdo juos nuo jos skleidimo. Sparti dirbtinio intelekto (DI) technologijų plėtra ir jų glaudus santykis su skaitmeninėmis medijomis bei didžiaisiais duomenimis pradėjo kelti rimtą grėsmę demokratiniams procesams ir nacionaliniams interesams. Kaip rodo tyrimų rezultatai, skaitmeninis raštingumas yra įžvalgumo ir kritinio mąstymo įgūdžių rodiklis, o jo stoka yra susijusi su mažesniu gebėjimu atskirti tiesą nuo melo.

Raktiniai žodžiai: skaitmeninis raštingumas, medijų raštingumas, socialinių medijų raštingumas, dirbtinis intelektas, dezinformacija.

Įvadas

Gyvename laikais, kai mus supa eksponentiškai didėjantys informacijos masyvai. Informacija yra visur, ji pasiekiama bet kada ir iš bet kur, prieinama vos perbraukus pirštu per telefono ekraną. Tačiau žmonės nuo to netapo labiau ar geriau informuoti. Internetas apskritai, o ypač socialinės žiniasklaidos priemonės, leidžia bet kam lengvai publikuoti bet kokią informaciją, taip apeinant kokybės ir patikimumo patikrinimus, kurie istoriškai egzistavo skelbiant patikimas naujienas žiniasklaidoje arba mokslo rezultatus mokslo šaltiniuose. Nuomonės, tinklaraščiai ir nuomonės formuotojų pranešimai yra atviri, laisvai ir lengvai prieinami, o patikimos žiniasklaidos šaltiniai ir mokslinė literatūra leidėjų dažnai slepiami už abonementinio mokesčio sienų. Per pastaruosius dešimtmečius pakito ir požiūris į raštingumo sampratą. Raštingumas jau nebelaikomas vien paprastu gebėjimu skaityti, rašyti, skaičiuoti ir suprasti kalbą.

Kaip šiame kontekste geriau mokyti studentus ir rengti specialistus, kad jie įgytų visą spektrą raštingumų, multiraštingumo arba metaraštingumo įgūdžių, reikalingų tinkamai susigaudyti post-tiesos (angl. post-truth) pasaulyje ir priimti tinkamus duomenimis grįstus (angl. data driven) sprendimus? Kuri raštingumo rūšis yra pamatinė? Ar naujausios technologijos, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas, gali pagerinti sprendimų priėmimo arba faktų tikrinimo veiksmingumą ir efektyvumą?

Šiame tekste pirmiausia aptariama, kaip skaitmeninis raštingumas siejasi su bendru medijų raštingumu. Vėliau detaliau aptariamos dvi skaitmeninio raštingumo sąsajos su medijų raštingumu – socialinių medijų raštingumas ir dirbtinio intelekto raštingumas. Išvadose konstatuojama, kuo skaitmeninis raštingumas svarbus bendro medijų raštingumo kontekste, stiprinant visuomenės atsparumą netikroms naujienoms ir dezinformacijai.

Skaitmeninis

raštingumas įvairialypio medijų raštingumo kontekste

Nuo seniausių laikų „raštingumo“ sąvoka reiškė gebėjimą ant lapo užrašytas kreives interpretuoti kaip raides, kurias sudėjus į sekvencijas atsiranda žodžiai, perteikiantys raštu išreiškiamos minties prasmę. Šiais laikais informacija apie mus supantį pasaulį žmones pasiekia jau ne tik žodžiais ant popieriaus lapo, bet vis dažniau ir dažniau vaizdo ir garso formomis, panaudojant daugialypės terpės informacinius kanalus. Medijų ir technologijų susiliejimas pasaulinėje kultūroje keičia tai, kaip mes įgyjame žinias apie pasaulį, ir meta iššūkį patiems

švietimo pagrindams. Dėl sparčios interneto ir intelektualių technologijų plėtros medijų, informacinis, o ypač skaitmenis raštingumas pradėjo užimti itin svarbią vietą bendroje raštingumo sampratoje. Nors medijų kanalais perduodama informacija atrodo savaime suprantama, iš tiesų, panaudojus sudėtingą garso ir vaizdo „kalbą“, kuri turi savo taisykles, galima kitaip išreikšti įvairialypes sąvokas ir idėjas apie pasaulį. Ne viskas gali būti akivaizdu iš pirmo žvilgsnio. Jei norime tinkamai orientuotis šioje daugialypės terpės kultūroje, turime laisvai „skaityti“ ir „rašyti“ vaizdų bei garsų kalba, kaip kad anksčiau mokėjome skaityti ir rašyti spausdintų tekstų kalba. Socialinių medijų ir intelektualių technologijų tandemas jau neleidžia taip paprastai atsakyti į klasikinio medijų raštingumo keliamus du pagrindinius klausimus: „kas sukūrė konkrečią žinią“ ir „kokie kūrybiniai metodai naudojami dėmesiui patraukti“? Multiraštingumas apima naują, šiuolaikinį požiūrį į raštingumą. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dominuoja technologijos, nebeužtenka mokėti vien skaityti ir rašyti. Didžioji multiraštingumo dalis apima gebėjimą naudotis naujomis technologijomis. Šiuolaikinis išsilavinęs žmogus turi turėti bent teisinio, ekonominio, finansinio ir begalės kitokių raštingumų pagrindus. Toliau trumpai apžvelgiama, kaip vystėsi medijų raštingumo sąsajos su skaitmeniniu raštingumu.

 1974 m. Paulas Zurkovskis dokumente „The Information Service Environment Relationship and Priorities“ pasiūlo terminą „informacinis raštingumas“, kurį pats autorius aiškina kaip „gebėjimą iš reikiamos informacijos išgauti, priimti ir sukurti vertę“.

 Nuo 1980 m. daugelio užsienio valstybių švietimo programose atsiranda mokymo dalykai, formuojantys „kompiuterinio raštingumo“ ir „kompiuterinius“ įgūdžius, pvz., jaunimas mokomas pagrindinių programavimo komandų, diskinių informacijos kaupiklių valdymo, jiems suteikiami darbo su įvairiomis kompiuterinėmis programomis pagrindai ir pan.

 1982 m. UNESCO dokumente „Grunwald Declaration on Media Education“ teigiama, kad „gyvename pasaulyje, kuriame žiniasklaida yra visur“, todėl nors dar neįvardijamas naujo raštingumo rūšies poreikis, „politinė ir švietimo sistemos turi pripažinti savo pareigą skatinti piliečius kritiškai suprasti ir vertinti komunikacijos reiškinius“ (UNESCO, 1982).

 1989 m. ALA praplečia termino „informacinis raštingumas“ sampratą ir teigia, kad „norint, jog asmuo būtų informaciškai raštingas, jis turi gebėti atpažinti, kada informacijos reikia, ir sugebėti rasti, įvertinti ir efektyviai naudoti reikiamą informaciją“.

 Nuo 1990 m. užsienio valstybių švietimo programose dėmesys sutelkiamas į „internetinį raštingumą“ ir „žiniatinklio įgūdžius“, pvz., į interneto svetainių kūrimo pagrindus ir įgūdžių ugdymą. Internetiniu raštingumu suprantamas žmogaus gebėjimas naudotis prietaisais ir priemonėmis (pvz., išmaniaisiais

telefonais, nešiojamaisiais kompiuteriais ir pan.), kurių pagalba gaunama prieiga prie internete patalpintos informacijos ir duomenų.

 1992 m. atsiranda naujas terminas „medijų raštingumas“, kuris tampa išplėstine raštingumo samprata, apimančia gebėjimą naudotis žiniasklaidos pranešimais ir juos analizuoti, o taip pat kurti, suvokti ir veiksmingai naudoti informaciją. Šiuo terminu jau apibūdinami masinės komunikacijos tyrimai, nes medijų raštingumo samprata pradeda apimti visą komunikacijos proceso spektrą ir tai, kaip ji gali paveikti skaitytojo tikrovės suvokimą.

 1997 m. Paulas Gilsteris pasiūlo „skaitmeninio raštingumo“ terminą, kuris reiškia informacijos, gaunamos iš įvairių skaitmeninių šaltinių, supratimą ir naudojimą. Savo knygoje „Digital literacy“ autorius teigia, kad skaitmeninis raštingumas „suteikia pagrindinius mąstymo įgūdžius ir pagrindines kompetencijas, kurių interneto naujokams prireiks tam, kad galėtų sėkmingai dirbti interaktyvioje aplinkoje, iš esmės besiskiriančioje nuo pasyvios žiniasklaidos, tokios kaip televizija ar spauda“ (Gilster, 1997). Autoriaus nuomone, skaitmeninis raštingumas – tai supratimas, kaip technologijos veikia visuomenę ir skaitmeninę žiniasklaidą.

 Nuo 2000 m. technologų ir politikų aplinkoje pradėta kalbėti apie „kibernetinį saugumą“ ir su tuo siejamą naują terminą „kibernetinio saugumo raštingumą“, kuris pradedamas vertinti kaip vienas iš pamatinių XXI a. įgūdžių, nes daro taką bendravimui internete, kūrybiškumui ir interaktyviam bendradarbiavimui.

 2003 m. Europos Komisija išleidžia „Internetinio raštingumo vadovėlio“ pirmąjį leidimą, kuris vėliau atnaujintas 2006, 2009 ir 2017 m. (Richardson ir kt., 2017).

 2004 m. prasideda antros kartos interneto Web 2.0 (Kenton, 2022), laikomo svarbia interneto technologijų dalimi, plėtra. Pagrindinė Web 2.0 koncepcija – „daugelis-daugeliui“. Nauja interneto versija sudarė sąlygas atsirasti socialinėms medijoms, kurių pagrindą sudaro lengvai naudojamos platformos, leidžiančios vartotojams lengvai kurti turinį ir sparčiai juo dalintis. Tuo pat metu atsiranda terminas „socialinių medijų raštingumas“, kurio tikslas – mokyti vartotojus naudotis socialinių medijų platformomis, tokiomis kaip „Facebook“ ar „Twitter“(dab. „X“), gebėti kritiškai analizuoti šiose platformose skelbiamą turinį techniniu, kognityviniu, emociniu, o taip pat ir technologiniu aspektais: kaip veikia platformos; kas ir kokį turinį gali skelbti; kaip su juo galima sąveikauti; kokie yra pagrindiniai algoritmai, kuriais remiantis pateikiamas tam tikras turinys; kaip nustatyti, kas yra patikimas socialinės medijos turinio šaltinis ir pan. Socialinių medijų raštingumas sutelkė dėmesį ir į vartotojo emocijas bei įsitraukimą, t. y. kaip vartotojas reaguoja į konkretų turinį.

ARTIMAS TOLIMAS MEDIJŲ PASAULIS

VIRSMAI, RIBOS IR BŪDAI TAI SUPRASTI

Kolektyvinė monografija

Darius Amilevičius, Lina Auškalnienė, Kristina Berksun, Lauras Bielinis, Donata Bocullo, Viktor Denisenko, Ieva Dryžaitė, Deimantas Jastramskis, Kristina Juraitė, Vincas Grigas, Andrius Gudauskas, Arūnas Gudinavičius, Ignas Kalpokas, Linas Kontrimas, Patricija Lenčiauskienė, Mantas Martišius, Audronė Nugaraitė, Darius Remeika, Jūratė Ruzaitė, Renata Šukaitytė

Sudarytoja ir mokslinė redaktorė Auksė Balčytienė

Lietuvių kalbos redaktorė Kristina Berksun Dizainerė Vilija Avižinytė

2024 10 23. Tiražas 200 egz. Užsakymo Nr. K24-048.

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt

Ši monografija – pirmasis toks Lietuvoje sistemingų analizių ir svarbių įžvalgų medijų ir informacinio raštingumo srityje rezultatas. Tai išsamus teorinis pagrindas, būtinas medijų ir informacinio raštingumo mokymo laukui Lietuvoje, kuriame yra parengtų mokymo bei metodinių priemonių, tačiau labai trūko solidaus sistemingo, teorinio, mokslinio darbo, koks yra ši kolektyvinė monografija, neabejotinai praversianti medijų ir informacinio raštingumo praktikams, strategijų formuotojams ir mokslininkams Lietuvoje.

Dr. VIKTORIJA MAŽEIKIENĖ

Monografijos įžangoje taikliai įvardyta „medijuotos komunikacijos ekosistemos“ sąvoka, kurioje „užkuoduotos kelios matymo dimensijos, tokios kaip technologinė ir kultūrinė“. (...) Ypač svarbus yra kultūrinės dimensijos srities vertybių, t. y. atvirumo, laisvės veikti, solidarumo bei atsakomybės reikšmės akcentavimas. Tuo pačiu nevengiama ir šiuolaikinio grėsmingai manipuliatyvaus medijų pasaulio rizikų – susipriešinimo, patyčių, neapykantos kalbos, dezinformacijos ir melo aptarimo bei akademinio įvertinimo.

Prof. RENALDAS GUDAUSKAS

Knyga užsibrėžusi ambicingą tikslą – aprašyti medijų kaip komunikacijos formos transformacijų trajektorijas, pradedant nuo problemos apžvalgos, socialinių aspektų, kurie kontekstualizuoja šią transformaciją įtraukiant laikmečio, politinių bei visuomenės apžvalgos aspektus, apžvelgiant technologijų ir turinio iššūkius, nustatant ribas rizikoms apibrėžti bei pasiūlant gaires ateities perspektyvoms.

Dr. ASTA ZELENKAUSKAITĖ