Jolanta Valčiukienė, Rūta Puzienė, Aurelija Petrušinė
Žemės naudojimas
Mokslo straipsnių rinkinys
Vytauto Didžiojo universitetas
Žemės naudojimas Mokslo straipsnių rinkinys
Sudarytojos Jolanta Valčiukienė, Rūta Puzienė, Aurelija Petrušinė
Kaunas, 2023
Recenzentai:
dr. Edita Abalikštienė, Vytauto Didžiojo universitetas
dr. Daiva Miškutė-Memgaudienė, Vytauto Didžiojo universitetas
Mokslo straipsnių rinkinys apsvarstytas ir rekomenduotas leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakulteto Žemėtvarkos ir geomatikos katedros posėdyje 2023 m. balandžio 24 d. (protokolo Nr. 4).
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
ISBN 978-609-467-566-9 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675669
© Jolanta Valčiukienė, Rūta Puzienė, Aurelija Petrušinė (sudarytojos), 2023
© Vytauto Didžiojo universitetas, 2023
TURINYS
Įvadas
Didelių ūkių žemės valdų optimizavimas projektuojant perspektyvines
žemės valdų ribas
Žemės rinkos intensyvumo analizė Lietuvos savivaldybių teritorijose
Žemės santykių pertvarkymo Baltijos šalyse rezultatų įvertinimas
Privačios žemės rinką Lietuvoje įtakojančių veiksnių analizė
Ūkininkų ūkių skaičiaus ir jų deklaruojamų žemės ūkio naudmenų stabilumo įvertinimas Lietuvoje
Erdvinių duomenų reikšmė ir įtaka žemėtvarkos planavimo dokumentams
Skirtingų geodezinių matavimo metodų ir technologijų panaudojimas aukščiui nustatyti
Erdvinių duomenų tikslumas taikant skirtingus kartografavimo būdus
Miesto rekreacinių teritorijų vertinimas
Kraštovaizdis ir jo kaita
Apleistų žemių identifikavimas pagal lazerinio skenavimo iš orlaivių duomenis
Žemės dangos natūralumo pokyčiai Lietuvoje
Žemės naudmenų kaita Lietuvoje
Sprendimų priėmimas žemėtvarkoje taikant daugiakriterinius vertinimo metodus
Žemėvaldų struktūros pertvarkymo patirtys vykdant žemės konsolidaciją prie esamų ir planuojamų susisiekimo infrastruktūros objektų
Miško ploto pokyčių tyrimas Elektrėnų savivaldybėje
Miškingų plotų miško žemėje kaitos tyrimas Raudonės seniūnijoje
Agrarinio kraštovaizdžio struktūros vertinimas Lietuvos didžiųjų miestų plėtros zonoje
Teritorijų planavimo teisinis reguliavimas Lietuvoje
Žemės naudojimas ir planavimas kaimiškose teritorijose
ĮVADAS
Žemė, jos naudojimas ir jo planavimas – neatsiejamas žemėtvarkos proceso rezultatas. Žemėtvarka – tai su žemės nuosavybe ir naudojimu susijusių teisinių reguliavimo priemonių visuma, apimanti žemės naudojimo planavimą, žemėtvarkos projektų rengimą ir įgyvendinimą, žemės nuosavybės ir naudojimo teisių apsaugą, valstybinę žemės naudojimo priežiūrą, melioraciją, žemės derlingumo ir infrastruktūros sistemų palaikymą. Moksliniai straipsniai žemėtvarkos tema atskleidžia ne tik teritorijų planavimo, kraštovaizdžio formavimo, žemės naudojimo, geodezijos klausimus, bet ir sprendžia įvairias su šių dienų aktualijomis susijusias tvaraus žemės naudojimo problemas. Lietuvos žemėtvarkos srities mokslininkai savo tyrimų rezultatus skelbia įvairiuose nacionalinio ir tarptautinio lygio moksliniuose renginiuose bei leidiniuose. Šio leidinio tikslas – sutelkti vienoje vietoje įvairiose žemėtvarkos srities tematikose atliktus pagrindinius Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakulteto Žemėtvarkos ir geomatikos katedros mokslininkų mokslinių tyrimų rezultatus ir pateikti juos susipažinti visiems norintiems ir besidomintiems žemėtvarkos darbais bei šios srities aktualiais moksliniais tyrimais.
SUMMARY
Land, its use and planning are an integral part of the land management process. Land management is a set of legal measures related to land tenure and use, including land use planning, preparation and implementation of land management projects, protection of land tenure and use rights, state supervision of land use, land reclamation, maintenance of land productivity and infrastructure systems. Scientific articles on land management consider not only issues of territorial planning, land management, land use and geodesy, but also a wide range of modern problems related to sustainable land use. Lithuanian researchers in the field of land management publish the results of their research in various national and international scientific events and publications. Therefore, the aim of this publication is to bring together in one place the main results of the research carried out by the scientists of the Department of Land Use Planning and Geomatics, Faculty of Engineering, Vytautas Magnus University Agriculture Academy on various land management topics and to make them available to all those interested in land management and related research in this field.
DIDELIŲ ŪKIŲ ŽEMĖS VALDŲ
OPTIMIZAVIMAS PROJEKTUOJANT PERSPEKTYVINES ŽEMĖS
VALDŲ RIBAS
Audrius Aleknavičius
Audrius Aleknavičius
Vytauto Didžiojo universitetas, Žemės ūkio akademija, Žemėtvarkos ir geomatikos katedra
Nuo 1989 m. dėl valstybės vykdomų reformų šalyje susikūrė apie 152 tūkst. fizinių ir juridinių asmenų ūkių. 2022 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruota 1 245,2 tūkst. privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypų (be sodininkų bendrijų žemės), jų bendras plotas – 3 486 tūkst. ha. Atitinkamai suformuotų žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir teisiškai įregistruotų valstybinės žemės sklypų skaičius – 112,4 tūkst., jų bendras plotas – 199,8 tūkst. ha. Didžiąją dalį šio ploto naudoja valstybės tiesiogines išmokas gaunantys žemės ūkio veiklos subjektai – ūkininkų ir žemės ūkio veikla užsiimančių juridinių asmenų ūkiai.
Formuojantis gamybiniams centrams ir ūkių žemės valdoms, tiek ūkių skaičius, tiek jų naudojamos žemės plotas palaipsniui kinta. Valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, per 2012–2022 m. žemės ūkio naudmenas deklaravusių asmenų skaičius sumažėjo nuo 159 448 iki 118 740 (25,5 %), o deklaruotos žemės plotas padidėjo nuo 2 784,3 tūkst. iki 2 900,1 tūkst. ha. Pagal deklaruoto ploto dydį 2022 m. žemės valdos pasiskirstė taip: iki 5 ha – 78 tūkst., 5–20 ha – 48 tūkst., 20–100 ha – 18,2 tūkst., daugiau kaip 100 ha – 4,6 tūkst., iš viso – 148,8 tūkst. Siekiant nustatyti galimybes ūkių plėtros procesą reguliuoti ir palaipsniui sudaryti racionalias ūkių žemės valdas, šiame straipsnyje analizuojamos stambiųjų ūkių žemės valdos optimizavimo galimybės naudojant teritorijų planavimo dokumentus.
Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pirmąją redakciją, racionalia ūkio žemės valda („žemėvalda“) buvo laikoma privačios nuosavybės teise vieno ūkio valdomas žemės plotas, kurio dydis ir atskirų teritorijos dalių išsidėstymas kelių bei ūkio centro atžvilgiu sudaro palankias sąlygas efektyviai ūkio veiklai plėtoti. Kituose teisės aktuose ūkio žemės valdos apibrėžimui buvo priskirtos ūkio (žemės ūkio veiklos subjekto) naudojamos ir deklaruojamos žemės ūkio naudmenos. Tad reikėtų suprasti, kad į žemės valdą įeina tiek ūkio ar jo valdytojo nuosava žemė, tiek nuomos ar panaudos pagrindais šio ūkio naudojama valstybei ir kitiems žemės savininkams priklausanti žemė.
Remiantis 2009 m. atliktais respondentinių ūkininkų ūkių ekonominės veiklos tyrimais teigiama, kad techniniu požiūriu efektyviausi yra stambūs ūkiai, turintys daugiau kaip 100 ha. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkai taip pat nurodo, kad optimalus augalininkystės ūkio dydis yra apie 280 ha, mišraus ūkio – 200 ha, gyvulininkystės – 125 ha. Šiuo metu ūkininkų valdomi žemės sklypai yra susiskaidę ir fragmentuoti. Dalis didelių ūkių žemės valdos žemės sklypų išsidėstę ne viename masyve, viename ūkyje vidutinis atstumas iki ūkininko naudojamų žemės laukų gali būti gana didelis. Analogiškas problemas nagrinėję mokslininkai pabrėžia, kad Vidurio Europoje žemės ūkio paskirties žemės sklypų susiskaidymas taip pat yra labai didelis, o tai kliudo kurtis privatiems prekiniams ūkiams. Be to, žemės sklypų fragmentacija neleidžia sudaryti stambesnių žemės sklypų masyvų. Kadangi žemės sklypų formos ir ploto pokyčiai lemia produkcijos išauginimo kaštus, o sklypų skaičius ir išsimėtymas daro įtaką produkcijos transportavimo kaštams, siūloma šiuos parametrus optimizuoti.
Visa tai rodo, kad net ir ekonomiškai pagrįsto optimalaus dydžio ūkiai ne visada atitinka racionalaus žemės valdos išsidėstymo reikalavimus, todėl ūkių žemės valdų kompaktiškumą siūloma didinti rengiant ir įgyvendinant žemėtvarkos planavimo dokumentus.
Vienas iš dažniausiai naudojamų instrumentų žemės valdų racionalumui padidinti bei sklypų fragmentacijai sumažinti yra žemės konsolidacija. Tačiau tai yra gana brangūs, valstybės lėšų reikalaujantys ir ilgai trunkantys projektai. Žemėtvarkos schemos galėtų sumažinti valstybės lėšų poreikį žemės konsolidacijai, padedant vykdyti sporadinę žemės konsolidaciją, t. y. kai savininkai už savo lėšas plečia savo valdų ribas ir stengiasi sumažinti esamų sklypų fragmentaciją.
Valstybės teisinio reguliavimo priemonėmis, turinčiomis įtakos ūkių žemės valdų formavimosi procesui, laikytini tokie teritorijų planavimo dokumentai, kurių sprendiniai skatina siekti ekonomiškai pagrįsto žemės naudojimo ir atitinka teisės aktuose nurodytas žemės racionalaus naudojimo kryptis. Bendroje planavimo sistemoje rengiami žemėtvarkos planavimo dokumentai – žemėtvarkos schemos ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektai – priskiriami specialiesiems planams. Vienas iš svarbių žemėtvarkos schemose sprendžiamų klausimų yra ūkių žemės valdų perspektyvinės ribos. Jos būtų nustatomos tik veiklos perspektyvą turintiems ūkiams, kartu išsiaiškinus žemės ūkio paskirties žemės naudojimo pagerinimo galimybes pertvarkant žemės sklypų priklausomybę savininkams ir naudotojams. Žemėtvarkos schemose turėtų būti sprendžiamos tik stambių arba vidutinio dydžio ūkių žemės valdų ribos. Tai susiję su sparčiu smulkių ūkių skaičiaus mažėjimu, o neperspektyvių –nykimu. Perspektyvinėse ūkių ribose žemės savininkai galėtų lengviau perleisti nuosavybėn ar išnuomoti kitiems, arčiau esantiems ūkiams nutolusius ir nekompaktiškus žemės sklypus. Ūkių žemės valdų kompaktiškumo tyrimai. Priklausomai nuo dirbamos žemės laukų išsidėstymo ir teritorinių sąlygų žemės ūkio gamybai organizuoti, ūkių žemės valdas galima apibūdinti kaip išsklidusias, artimas kompaktiškoms ir kompaktiškas. Išsklidusias valdas sudaro keli ar keliolika atskirų, tarpusavyje neturinčių bendros ribos laukų. Esant tokiai situacijai, ūkyje yra didesni atstumai iš ūkio sodybos iki laukų, ribotos galimybės našiam žemės ūkio technikos darbui, didesnės transporto ir žemės ūkio augalų auginimo išlaidos. Visgi daugumos stambių ūkių žemėvaldos yra išsklidusios. Charakteringas išsklidusios ūkio žemės valdos pavyzdys pateikiamas 1 paveiksle.
Ūkio savininkui sugrąžinta natūra arba lygiaverčiu plotu žemė;
Paveldėtą žemę susigrąžinusių asmenų privati žemė;
Pirkta ar kitaip įsigyta nuosavybėn privati žemė;
Išsinuomota privati žemė;
Išsinuomota valstybinė žemė;
ŪS (ūkinės sodybos) vieta.
1 pav. Nekompaktiškos ūkio žemės valdos struktūra pagal žemės įsigijimo būdus
(Nagrinėjamo ūkio naudojamos žemės ūkio naudmenos (101,6 ha) išsidėsto 17 atskirų masyvų (laukų), kurių vidutinis plotas – 6,0 ha. Atstumas keliais iš ūkio centro iki laukų didelis – nuo 0,2 iki 3 km (vidutiniškai 1,2 km). Šie rodikliai artimi kitų stambių ūkių rodikliams.)
Ūkių žemės valdų optimizavimo teisinis reglamentavimas. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas ūkiams padidinti nuosavos žemės plotus ir pagerinti ūkių žemės valdų kompaktiškumą, žemės įsigijimo žemės ūkio veiklos subjektų (fizinių ir juridinių asmenų) nuosavybėn sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas. Įstatymas suteikia pirmumo teisę įsigyti privačią žemę žemės ūkio veiklos subjektams, jeigu jie yra numatomų parduoti privačios žemės sklypų naudotojai arba jų nuosavos žemės sklypas ribojasi su numatomu parduoti žemės savininko sklypu. Tačiau tokia tvarka, kai ji taikoma ir nutolusiems nuo ūkio centro žemės sklypams, gali netgi pabloginti gamybos organizavimo sąlygas. Analizuotuose 15 Jonavos r. ūkių nustatyta net 90 šių ūkių naudojamos žemės laukų, nutolusių nuo ūkių sodybų per 5–10 km; jų plotas – 1 731 ha, arba 34,6 proc. visos šių ūkių teritorijos. Būtų nelogiška, kad netgi tose vietovėse, kurioms Žemės įstatymo nustatytu turiniu būtų parengtos žemėtvarkos schemos ir jose suformuotos ūkių žemės valdų perspektyvinės ribos, šiose ribose esantys privačios žemės sklypai būtų pardavinėjami pirmumo teise ne tiems ūkiams, o kitiems asmenims. Tad siūloma teisės aktus tobulinti, papildant Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą punktu, nustatančiu pirmumo teisę pirkti privačią žemę asmeniui, kuriam pagal parengtą žemėtvarkos schemą yra
„nustatytos žemės valdos perspektyvinės ribos ir jeigu parduodamas privačios žemės sklypas įeina į šios ūkio žemės valdos perspektyvines ribas“. Įstatymo pataisa leistų praktiškai panaudoti žemėtvarkos schemų sprendinius valstybės reguliuojamam procesui – žemei įsigyti, kai ji reikalinga ūkio veiklos stabilumui užtikrinti ir tolesnei ūkio gamybos plėtrai. Tokiu atveju ūkių žemės valdų perspektyvinių ribų nustatymas rengiant žemėtvarkos schemas ir šių schemų sprendinių įgyvendinimas gali sudaryti palankesnes sąlygas racionaliam įvairaus dydžio ūkių žemės valdų išdėstymui bei jų kompaktiškumo padidinimui. Ūkių žemės valdų ploto ir ribų pertvarkymo ekonominis efektas projektuojant perspektyvines žemės valdų ribas. Tyrimų metu išnagrinėtas teorinis atvejis, kaip gali būti formuojamos ūkių žemės valdų perspektyvinės ribos. Esamas ūkių žemės naudojimas, nustatytas pagal žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo duomenis, pavaizduotas 2 paveiksle.
A, B, C, D, E, F, G, H, I – sąlyginiai žemę naudojančių ūkių pavadinimai; ŪS (ūkinės sodybos) vieta.
2 pav. Esamo ūkių žemės valdų išsidėstymo pavyzdys
2 pav. pažymėti devynių ūkių naudojami žemės sklypai nuo šių ūkių centrų (ūkinių sodybų) yra nutolę tokiu atstumu: A ūkyje – 0,7 km, B – 0,9 km, C – 7–10 km, D – 2,4 km, E – 0,6 km, F – 6,5 km, G – 7,0 km, H – 7,9 km ir I – 6,5 km.
Nustatant ūkių žemės valdų perspektyvines ribas, siūlomi tokie projektiniai sprendiniai:
1. Sukeisti šių ūkių naudojamus žemės sklypus, jeigu jie išsidėsto arčiau kito ūkio sodybos.
2. Įtraukti į perspektyvines žemės valdų ribas kitų ūkių naudojamus, bet nuo jų ūkių sodybų nutolusius žemės sklypus.
3. Įtraukti į perspektyvines žemės valdų ribas laisvus, nedeklaruotus žemės sklypus, įsiterpusius tarp šių ūkių naudojamų laukų.
Galimas perspektyvinis ūkių žemės valdų išsidėstymas pavaizduotas 3 paveiksle. – dabartinis žemės naudojimas.
A, B, C, D, E, I – sąlyginiai ūkių, kuriems šioje teritorijoje siūloma formuoti perspektyvines žemės valdas, pavadinimai;
ŪS (ūkinės sodybos) vieta.
– siūlomos projektuoti ūkių žemės valdų perspektyvinės ribos.
3 pav. Nekompaktiškos ūkio žemės valdos struktūra pagal žemės įsigijimo būdus
Pagal rekomenduojamą žemės valdymo pertvarkymą A ūkio šiuo metu naudojamą žemės plotą siūloma padidinti nuo 58,7 iki 135,5 ha, B ūkio – nuo 125,0 iki 185,0 ha. Perspektyvinėse šių ūkių ribose šiuo metu žemės sklypus naudoja 4 ūkiai, vidutinis atstumas iki jų ūkinės sodybos – 3,85 km. Jeigu šią žemę perspektyvinėse ribose naudotų tik A ir B ūkiai, vidutinis atstumas iš ūkių sodybų iki laukų būtų atitinkamai: A ūkyje – 0,72 km, B ūkyje –1,12 km. Pagerėtų ūkio kompaktiškumo rodikliai, o tai lemtų ūkių žemės valdų ploto ir ribų pertvarkymo ekonominį efektą, sumažėjus žemės dirbimo kaštams ir išaugus ūkių pelnui iš žemės ūkio veiklos.
Deja, nors ir numatyta teisiniais aktais, žemėtvarkos schemos perspektyvinėms ūkių riboms nustatyti iki šiol nėra rengiamos. Ūkių žemės valdų perspektyvines ribas žemėtvarkos schemose tikslinga nustatyti tik turint patikslintus teisės aktus, skatinančius didinti ūkių žemės valdų kompaktiškumą ir suteikiančius ūkio savininkui pirmumo teise įsigyti ūkio žemės valdos perspektyvinėse ribose esančius kitų žemės savininkų parduodamus žemės sklypus.
Literatūra
Aleknavičius, A., Aleknavičius, M., Aleknavičius, P. Didelių ūkių žemės valdų optimizavimas. Žemės ūkio mokslai, t. 23, Nr. 4, 2016, p. 178–189. ISSN 1392-0200. DOI: https://doi. org/10.6001/zemesukiomokslai.v23i4.3405.
ŽEMĖS RINKOS INTENSYVUMO ANALIZĖ
LIETUVOS SAVIVALDYBIŲ TERITORIJOSE
Audrius Aleknavičius, Marius Aleknavičius
Vytauto Didžiojo universitetas, Žemės ūkio akademija, Žemėtvarkos ir geomatikos katedra
Žemės rinka keičiasi kiekvienais metais, tačiau jos pagrindinės tendencijos išlieka tos pačios. Straipsnyje apžvelgta žemės rinkos situacija prieš ir po nekilnojamojo turto krizės.
Vienas iš rodiklių, parodančių žemės rinkos tendencijas, yra žemės rinkos intensyvumas. Nors privačios žemės perleidimo sandorius buvo galima sudaryti nuo žemės reformos pradžios, akyviau žemės rinka padėjo vystytis nuo 2004 m., priėmus įstatymą, reglamentuojantį žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo tvarką ir sąlygas. 2007–2008 m. Lietuvoje prasidėjo nekilnojamojo turto rinkos krizė, kuri palietė ir įvairios paskirties žemės rinką. Be to, žemės perleidimo apimtys atskiruose regionuose buvo ir išlieka skirtingos. Šiuos vykstančio proceso ypatumus straipsnyje siekiama nustatyti išnagrinėjus privačios žemės sklypų perleidimo procesą visose Lietuvos Respublikos savivaldybėse per 2003–2014 m. laikotarpį ir nustačius galimas priežastis, įtakojusias nevienodą žemės rinkos intensyvumą. Atskirose savivaldybėse žemės rinkos aktyvumas nagrinėtinas įvertinant didžiųjų miestų įtaką, žemės našumą (derlingumą), valstybės ir Europos Sąjungos teikiamą finansinę paramą žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Tiriant privačių namų valdų žemės sklypų ir sodų žemės sklypų rinkos aktyvumą, nagrinėtina gyventojų tankumo ir gyvenamųjų sodybų statybos aktyvumo įtaka.
Pagal žemės sklypų naudojimo ypatumus ir tikslinę paskirtį galima išskirti keturias perleidžiamų privačios žemės sklypų grupes:
I. Žemės ūkio paskirties žemės sklypai.
II. Miškų ūkio paskirties žemės sklypai.
III. Namų valdų žemės sklypai.
IV. Sodų sklypai.
Minėtos žemės sklypų grupės skiriasi ir pagal bendrą plotą, ir pagal jo pokyčius. Žemės reformos metu vykę žemės privatizavimo darbai turėjo įtakos privačios žemės ploto augimui. I grupės žemės plotas per 2003–2014 m. laikotarpį (imtinai) Lietuvoje padidėjo nuo 2 267,4 tūkst. ha iki 3 452,9 tūkst. ha, arba 52,3 proc. Kadangi privačių miškų pirkimas iš valstybės buvo labiau reglamentuojamas, privačių miškų plotas (II žemės sklypų grupė) per tą patį laikotarpį Lietuvoje padidėjo nuo 463,9 tūkst. ha iki 686,6 tūkst. ha, arba 48,0 proc. III žemės sklypų grupę dažniausiai sudaro esamos namų valdos, kurias namų savininkai –šios žemės naudotojai – galėjo įsigyti nuosavybėn atkurdami nuosavybės teises į žemę arba pirkdami šiuos žemės sklypus iš valstybės. Per 2003–2014 m. laikotarpį privačių namų valdų žemės sklypų bendras plotas Lietuvoje padidėjo nuo 46 tūkst. ha iki 102 tūkst. ha, arba 121,7 proc. IV žemės sklypų grupę sudaro dažniausiai nuolat fizinių asmenų naudojami ir mažai kintantys sodų sklypai, kurie žemės reformos pradžioje buvo intensyviai perkami iš valstybės. Dėl to per 2003–2014 m. laikotarpį jų bendras plotas padidėjo tik nuo 13,6 tūkst. ha iki 14,6 tūkst. ha, arba 7,9 proc.
Bendras visų kategorijų žemės rinkos požymis yra tas, kad, pirma, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. žymiai padidėjo privačios žemės perleidimo (pagal pirkimo ir pardavimo, dovanojimo, mainų sutartis) intensyvumas, o nuo 2007–2008 m. visas žemės sklypų grupes vienodai palietė išoriniai veiksniai – ekonominė krizė (1 pav.). Skaičiuojant
žemės rinkos intensyvumo procentą, perleistos žemės plotas buvo dalinamas iš tų metų pradžioje buvusio privačios žemės ploto. Žemės perleidimų apimtys vėl pradėjo palaipsniui didėti nuo 2009 m., tačiau buvęs žemės rinkos intensyvumas iš esmės pasiektas tik 2012–2013 m.
Šaltinis: VĮ Registrų centras.
1 pav. Privačios žemės perleidimo intensyvumas Lietuvoje 2003–2014 m. laikotarpiu
Žemės ūkio paskirties žemės rinka. Didelę žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo paklausą lemia tai, kad ūkininkaujantys asmenys žemės reformos metu, atkuriant nuosavybės teises, įsigijo nuosavybėn vidutiniškai tik po 6 ha. Stambėjant ūkio plotui, likusią naudojamą žemę žemdirbiai turi pirkti iš ją susigrąžinusių ar kitaip įsigijusių žemės savininkų. Be žemės ūkio plėtros, didėja poreikis įsigyti žemę kaip nekilnojamąjį turtą ir kitokiai veiklai, juo labiau kad pagrindinės žemės naudojimo paskirties pakeitimas, parengus atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus, nėra ekonomiškai sąlygotas. Tad žemės ūkio paskirties žemės rinkos vidutiniai rodikliai Lietuvoje analizuoti suskirstant savivaldybes į grupes pagal galimus žemės įsigijimo interesus.
I grupė – priemiestinės teritorijos. Tai didžiųjų miestų įtakoje esančios savivaldybės (Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Vilniaus, Trakų ir Širvintų rajonų bei Elektrėnų savivaldybės). Didesnį žemės įsigijimo poreikį šiuose arealuose lemia galimybė dalį žemės ploto panaudoti urbanistinei plėtrai – statyti ne žemės ūkio veiklai skirtus pastatus arba žemę parduoti ar išnuomoti ne žemės ūkio tikslais.
II grupė – intensyvaus žemės ūkio teritorijos. Šis arealas apima 15 Vidurio Lietuvos savivaldybių, turinčių našius dirvožemius (Jonavos, Kėdainių, Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio, Biržų, Panevėžio, Pasvalio, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Šiaulių, Jurbarko ir Mažeikių rajonai). Pagrindinis žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo nuosavybėn šiame areale tikslas – ūkiams turėti savo naudojamą žemę nuosavybės teise, o kitiems asmenims – gauti didesnes pajamas iš žemės nuomos ūkininkaujantiems asmenims.
III grupė – Vakarų Lietuvos savivaldybės, kuriose santykinai aktyvi žemės rinka (Šilutės, Tauragės, Šilalės, Plungės ir Telšių rajonai, taip pat Pagėgių ir Rietavo savivaldybės). Šiame areale žemės įsigyjama ekonomiškai stabilių ūkių valdymo ir plėtros tikslais, o žemės rinkos procesus papildomai stimuliuoja gaunama ekonominė parama ūkininkaujantiems mažai palankiose vietovėse arba įsteigusiems ekologinius ūkius.
IV grupė – Rytų Lietuvos savivaldybės, kur santykinai aktyvi žemės rinka (Molėtų, Utenos, Zarasų, Šalčininkų ir Švenčionių rajonai). Šiame areale žemės įsigijimo tikslai tokie pat, kaip ir III grupės savivaldybėse.
V grupė – likusios savivaldybės.
Išskirtų grupių vidutinių statistinių rodiklių palyginimas rodo žemės rinkos netolygumus (2 pav.)
Šaltinis: VĮ Registrų centras.
2 pav. Privačios žemės ūkio paskirties žemės perleidimų apimtys skirtingose savivaldybėse 2003–2014 m. laikotarpiu
Kaip matome, I–IV grupės savivaldybių žemės perleidimo intensyvumas yra didesnis arba beveik vienodas su Lietuvos vidurkiu. Tačiau Iš V grupės savivaldybių galima išskirti probleminius arealus, kuriuose žemės rinka buvo mažiausiai aktyvi: šiose savivaldybėse perleistos žemės ūkio paskirties žemės plotas buvo 15–26 proc. mažesnis nei vidutiniškai šalyje. Tai paaiškintina tuo, jog dėl santykinai mažesnio intensyviųjų pasėlių ploto ir santykinai didesnio daugiamečių žalienų ploto, taip pat dėl nedidelio žemės ūkio augalų derlingumo žemės ūkio gamyba šiuose arealuose yra mažai efektyvi ir tokia žemė mažiau paklausi. Tai lemia mažesnę valstybės ir Europos Sąjungos finansinę paramą bei bendrąją augalininkystės produkciją, apskaičiuotą 2012 m. normatyvinėmis kainomis 2014 m. deklaruotam naudojamų žemės ūkio naudmenų plotui. Probleminių V grupės savivaldybių, kur mažiausiai aktyvi žemės ūkio paskirties žemės rinka, bendrosios augalininkystės ir žemės rinkos aktyvumo palyginimas su šalies vidurkiu 2003–2014 m. laikotarpiu parodytas 3 ir 4 paveiksluose.
3 pav. Bendrosios augalininkystės produkcijos vertė vienam ha proc., palyginti su Lietuvos vidurkiu
4 pav. 2003–2014 m. laikotarpiu vidutiniškai per metus perleistos privačios žemės proc. nuo vidutinio privačios žemės ploto
Iš 3 ir 4 paveikslo darytina išvada, kad žemės ūkio paskirties žemės rinkos aktyvumas, kai pirkėjai ją numato naudoti žemės ūkio veiklai, priklauso nuo žemės ūkio gamybos intensyvumo, t. y. bendrosios augalininkystės produkcijos vertės. Žemės ūkio gamybos intensyvumą galima paspartinti tik ūkiams ekonomiškai sustiprėjus. Tam prielaidas sudaro valstybės ir Europos Sąjungos finansinė parama. Tyrimų metu nustatytas kiekvienos savivaldybės teritorijoje žemės perleidimų intensyvumą išreiškiančio rodiklio Y1 ryšys su rodikliu X1, išreiškiančiu ploto vienetui tenkančias lėšas, išmokėtas 2007–2013 m. laikotarpiu pagal Lietuvos kaimo plėtros programos pagrindines priemones. Rodiklis Y1 – tai vidutiniškai per metus 2013–2014 m. laikotarpiu perleistos privačios žemės ūkio paskirties
žemės plotas, tenkantis 1 ha 2014 m. deklaruoto žemės ūkio naudmenų ploto, procentais. Rodiklis X1 apskaičiuotas turint Nacionalinės mokėjimo agentūros pateiktus duomenis apie lėšas, išmokėtas kiekvienoje savivaldybėje šiais tikslais žemės ūkio veiklos subjektams – jų ūkių gamybos plėtrai ir žemės ūkio naudmenoms gerinti bei kitiems asmenims, – siekiant suaktyvinti alternatyvią žemės ūkiui veiklą kaimo vietovėje.
Rodiklis X1 išreiškia minimų lėšų bendrą kiekį tūkst. Lt, tenkantį 1 ha 2014 m. deklaruoto žemės ūkio produkcijai išauginti naudojamų žemės ūkio naudmenų ploto. Koreliacinė analizė parodė tokią tarpusavio priklausomybę (5 pav.):
Šaltiniai: VĮ Registrų centras. Nacionalinė mokėjimo agentūra.
5 pav. Vidutinio metinio privačios žemės ūkio paskirties žemės perleidimų intensyvumo rodiklio 2013–2014 m. laikotarpiu (Y1, proc.) ryšys su 2007–2013 m. laikotarpiu išmokėtos valstybės ir ES finansinės paramos rodikliu (X1, tūkst. Lt/ha)
Analizė parodė silpną koreliacinį ryšį tarp perleistos žemės santykio ir gautos finansinės paramos: koreliacijos koeficientas R = 0,38, determinacijos koeficientas R2 = 0,1444. Tai galima paaiškinti tuo, jog žemės ūkio veiklos subjektai žymią dalį gautų lėšų panaudojo gamybiniams pastatams statyti bei žemės ūkio technikai ir kitoms gamybos priemonėms įsigyti, o ūkių ekonominis lygis dar nepakankamas žemės pirkimui paspartinti. Be to, privati žemės ūkio paskirties žemė perleidžiama ne tik ją naudojantiems ūkiams, bet ir kitiems asmenims, siekiantiems pasipelnyti iš šios žemės panaudojimo kitai paskirčiai, arba perpardavimo ir nuomos. Atsižvelgus į tai, diferencijuotai taikant valstybės paramos priemones, taip pat tobulinant žemės įsigijimą reglamentuojančius įstatymus, tikslinga sudaryti palankesnes, prioritetines sąlygas ūkiams įsigyti nuosavybės teise savo nuomojamą žemę, taip pat ir kitą žemę, reikalingą ūkių gamybai plėsti.
Namų valdų ir sodų žemės sklypų žemės rinka. Per 2003–2014 m. laikotarpį Lietuvoje perleista 269,6 tūkst. privačių namų valdų sklypų (vidutinis sklypo dydis – 0,15 ha) ir 75 tūkst. privačių sodų sklypų (vidutinis sklypo dydis – 0,069 ha). Pagrindinis šių žemės sklypų įsigijimo tikslas – būstui statyti arba pagerinti. Daroma prielaida, kad namų valdų žemės sklypų rinka intensyvesnė vietovėse, kur didesnis gyventojų tankumas, skaičiuojant ploto vienetui, todėl yra poreikis įsigyti arba pasistatyti gyvenamuosius namus. Palyginus statistinius duomenis nustatyta, jog, skaičiuojant privačios žemės plotui (2003–2014 m. duomenų vidurkis),
vidutiniškai per metus perleistos namų valdų žemės sklypų plotas buvo: didžiųjų miestų savivaldybėse (Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus miestai) 9,2 proc., šių miestų įtakos zonose esančiose savivaldybėse (Jonavos, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Panevėžio, Šiaulių, Širvintų, Trakų ir Vilniaus rajonų, taip pat Druskininkų, Kazlų Rūdos, Elektrėnų savivaldybės) – 5,3 proc., likusiose savivaldybėse – 3,3 proc. Atitinkamai perleistų privačių sodų sklypų plotas, skaičiuojant nuo viso ploto (2003–2014 m. duomenų vidurkis), didžiuosiuose miestuose ir jų įtakos zonose esančiose savivaldybėse (Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio ir Vilniaus miestai, Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Panevėžio, Tauragės, Mažeikių, Plungės, Telšių, Širvintų, Trakų ir Vilniaus rajonų savivaldybės, taip pat Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės ir Elektrėnų savivaldybės) vidutiniškai sudarė 3,3 proc., likusiose savivaldybėse – 2,6 proc.
Detaliau išanalizavus namų valdų ir sodų žemės sklypų žemės rinką 2013–2014 m. laikotarpiu, nustatyta tarpusavio priklausomybė tarp perleistos žemės procento (Y2) ir gyventojų tankumo (X2). Rodiklis Y2 apskaičiuotas padalijus perleistų namų valdų ir sodų žemės sklypų plotą (2013–2014 m. vidurkis) iš 2014 m. sausio 1 d. buvusio viso šių privačių žemės sklypų ploto. Rodiklis X2 apskaičiuotas vidutinį metinį gyventojų skaičių (2013 m.) padalijus iš bendro žemės ūkio ir kitos paskirties žemės ploto (t. y. iš viso administracinės teritorijos ploto eliminavus žemę, kurioje nėra ir negali būti leidžiama gyvenamoji statyba). Analizė parodė stiprų koreliacinį ryšį (6 pav.) tarp perleistos žemės ploto ir gyventojų tankumo: koreliacijos koeficientas R = 0,79, determinacijos koeficientas R2 = 0,63.
Šaltiniai: VĮ Registrų centras, Statistikos departamentas.
6 pav. Gyventojų tankumo įtaka privačių namų valdų ir sodų sklypų žemės rinkai 2013–2014 m. laikotarpiu
2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 452 tūkst. privačios namų valdos žemės sklypų (iš jų 251,2 tūkst., arba 55,6 proc., didžiuosiuose miestuose ir jų įtakos zonose esančiose savivaldybėse) ir 217,6 tūkst. privačių sodų sklypų (iš jų 137,8 tūkst., arba 63,3 proc., didžiuosiuose miestuose ir jų įtakos zonose esančiose savivaldybėse). Realiai namų valdų skaičius prie didžiųjų miestų gali būti 3–5 proc. didesnis, kadangi įstatymai sudarė sąlygas gyvenamuosius namus („ūkininko sodybas“) statyti žemės ūkio paskirties žemės sklypuose, nekeičiant jų naudojimo paskirties.
Analizės metu nustatyti dėsningumai leidžia teigti, kad poreikis kurti gyvenamąsias sodybas daugiausia priklauso nuo tos vietovės gyventojų tankumo, todėl į tai reikia atsižvelgti rengiant bendruosius planus ir kitus urbanistinę plėtrą numatančius teritorijų planavimo dokumentus.
Žemės rinkos intensyvumo pokyčiams šalies mastu turi įtakos ekonominiai veiksniai. Per 2003–2014 m. laikotarpį išskirtini keturi periodai, kai privačios žemės perleidimas vyko skirtingais tempais. Tai laikotarpis iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (2003 m.), intensyvaus žemės įsigijimo laikotarpis (2004–2007 m.), globalinės ekonominės krizės poveikio laikotarpis (2008–2011 m.) ir žemės rinkos aktyvėjimo laikotarpis (2012–2014 m.).
Žemės ūkio paskirties žemės rinkos aktyvumą lemia įvairios priežastys. Per 2003–2014 m. laikotarpį santykinai daugiau perleistos žemės buvo savivaldybėse, esančiose didžiųjų miestų įtakos zonoje, taip pat derlingų žemių savivaldybėse, pasižyminčiose intensyvia žemės ūkio gamyba. Likusiose teritorijose privačios žemės perleidimo apimtys priklausė nuo kitų veiksnių, tarp jų ir nuo valstybės bei Europos Sąjungos teikiamos finansinės paramos žemės ūkio ir kaimo plėtrai.
Privačių namų valdų žemės sklypų ir sodų žemės sklypų rinkos intensyvumui daugiausia įtakos turi gyventojų tankumas, todėl, rengiant teritorijų planavimo dokumentus, būtina detalesnė demografinių pokyčių, gyvenamųjų sodybų išsidėstymo ir naujos statybos apimčių analizė lokalinėse vietovėse, leidžianti priimti sprendimus, geriau atitinkančius gyventojų būsto poreikius.
Literatūra
Aleknavičius, A., Aleknavičius, M. Žemės rinkos intensyvumo analizė Lietuvos savivaldybių teritorijose. Viešoji politika ir administravimas, t. 14, Nr. 4, 2015, p. 577–589. [Scopus]. ISSN 1648–2603. Prieiga per internetą: https://www3.mruni.eu/ojs/public-policy-andadministration/article/view/4155/3983
ŽEMĖS SANTYKIŲ PERTVARKYMO BALTIJOS ŠALYSE REZULTATŲ
ĮVERTINIMAS
Audrius Aleknavičius
Vytauto Didžiojo universitetas, Žemės ūkio akademija, Žemėtvarkos ir geomatikos katedra
Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo praėjo daugiau nei 30 metų. Politinės situacijos ar santvarkos pasikeitimas visada yra vienas iš pagrindinių iššūkių, susijusių su žemės nuosavybės ir žemės naudojimo formų pertvarkymu naujomis socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis. Tad visose buvusiose sovietinėse respublikose, taip pat buvusiose socialistinėse Rytų Europos šalyse prasidėjo žemės santykių pertvarkymas – žemės reformos. Žemės reforma yra viena iš žemės nuosavybės struktūros teisinių pokyčių priemonių.
Žemės reformos tikslai ir uždaviniai, taip pat žemės reformos procesas įvairiose šalyse gali skirtis, priklausomai nuo viešojo administravimo sistemos, esamos žemės nuosavybės struktūros, socialinių santykių ir kitų aplinkybių. Estija, Latvija ir Lietuva – Baltijos jūros kaimynės, reformos pradžioje dėl panašių geografinių sąlygų ir vieningos valdymo sistemos sovietinės sistemos rėmuose turėjo panašią žemėnaudos situaciją. Be abejo, šalys turi nevienodas socialines ir žemės fondo charakteristikas: Lietuvoje daugiausia yra žemės ūkio paskirties žemės, o Estijoje ir Latvijoje santykinai daugiau miškų.
XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įvykęs ūkio pertvarkymas, supratimas apie tam tikrus buvusių stambių žemės ūkio įmonių valdymo trūkumus, idėja, kad šias problemas gali išspręsti privati iniciatyva ir savęs finansavimo principai, vis labiau populiarėjo visuomenėje. Tai lėmė, kad, dar galiojant sovietiniams teisės aktams, vienu metu 1989 m. visose trijose Baltijos respublikose buvo priimti atitinkami įstatymai dėl žemės perdavimo individualiam valdymui:
- Estijoje – Estijos TSR ūkininkų ūkių įstatymas;
- Latvijoje – įstatymas „Dėl valstiečių ūkių Latvijos TSR“;
- Lietuvoje – įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“.
Šie teisiniai sprendimai buvo žemės reformos ir perėjimo nuo centralizuotos planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos pradžia, po kurių išimtinė valstybinė žemės ir kitų gamybos priemonių nuosavybė buvo palaipsniui transformuojama į privačią nuosavybę. Priėmus šiuos įstatymus, žemė liko išimtinė valstybės nuosavybė, tačiau stambių kolūkių nariai galėjo steigti valstiečių ūkius – gauti žemės nuolatiniam naudojimui su teise ją paveldėti. Žemės ūkio technika ir kitos gamybos priemonės, taip pat gyvenamieji ir gamybiniai pastatai galėjo priklausyti naujiems subjektams – valstiečiams.
Tai reiškė, kad įstatymas išplėtė objektų, galinčių būti privačia nuosavybe, ratą. Tokių valstiečių ūkių steigimas atitiko to meto politinę, ekonominę ir socialinę situaciją, ir tai iš tiesų sudarė prielaidas tolesniam valstybinės nuosavybės pertvarkymui. Žemė naujiems ūkiams buvo atskirta nuo stambių kolektyvinių ūkių. Žemės paklausa buvo didelė, o įsteigtų valstiečių ūkių skaičius ir plotas labai sparčiai didėjo (1 lentelė)
1 lentelė. Valstiečių ūkių plėtra Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (1990–1993 m.)
Estija Latvija Lietuva 1991 1993 1990 1991 1992
Valstiečių ūkių skaičius, tūkst. 7 10,2 7 10 5,14
Bendras valstiečių ūkių plotas, ha 176,7 252,2 152 186 86,4
Vidutinis valstiečio ūkio plotas, ha 25,1 24,8 21,7 18,6 16,8
Šie sprendimai suvaidino labai svarbų tiek teigiamą, tiek neigiamą vaidmenį tolesniuose žemės reformos procesuose. Stiprus noras kurti individualius ūkius (namų ūkius) buvo svarbus nustatant tolesnės žemės reformos problemas ir jų sprendimo būdus. Tačiau kuriant šiuos individualius ūkius nebuvo paisoma buvusių žemės savininkų (iki 1940 m.) interesų ir jų buvusių valdų ribų, nes tuo metu sovietinės sistemos rėmuose nuosavybės teisių atkūrimo buvusiems savininkams klausimas net nebuvo svarstomas. Tokia situacija tapo vienu iš iššūkių tolesniuose žemės santykių pertvarkymo procesuose.
Esminiai nuosavybės santykių pokyčiai prasidėjo po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m., kai visose trijose Baltijos šalyse prasidėjo žemės reforma. Prieš įgyvendinant žemės reformą buvo priimti pirmieji teisės aktai, po kurių sekė daugybė kitų įstatymų ir poįstatyminių aktų. Straipsnyje norima įvertinti žemės nuosavybės teisių pertvarkymo procesus Baltijos šalyse, išanalizuoti jų teisinį pagrindą, reformos tikslus ir uždavinius, proceso eigą ir procedūras bei jo rezultatus ir juos palyginti.
Reformų tikslai ir uždaviniai. Pagrindinis žemės reformų uždavinys buvo pertvarkyti žemės teisinius ir ekonominius santykius. Buvo siekiama pertvarkyti teisinius, socialinius ir ekonominius žemės nuosavybės ir žemės naudojimo santykius tiek kaimo, tiek miesto vietovėse. Išanalizavus kiekvienoje šalyje žemės reformos pradžioje priimtus įstatymus ir nustatytus tikslus bei uždavinius, galima daryti išvadą, kad visose trijose Baltijos šalyse buvo priimtos konkrečios taisyklės, skirtos žemės reformai pradėti ir pagrindiniams jos principams įtvirtinti.
Estijoje žemės reforma buvo apibrėžta kaip nuosavybės reformos dalis. Kaip pirmąjį teisės aktą galima paminėti 1991 m. birželio 13 d. priimtą teisės aktą „Nuosavybės reformos Estijos Respublikoje principai“, kuriame nustatyti nuosavybės reformos principai, tikslai, turinys, nuosavybės reformos objektas ir sąlygos. Šis teisės aktas taip pat yra kitų nuosavybės reformai būtinų teisės aktų pagrindas. Jame daugiausia dėmesio skiriama 1940 m. neteisėtai disponuoto nekilnojamojo turto grąžinimui. Po šio įstatymo 1991 m. spalio 17 d. buvo priimtas Žemės reformos įstatymas.
Gana panaši situacija buvo ir Lietuvoje. 1991 m. buvo priimti du įstatymai, kurie numatė reikšmingus Lietuvos Respublikos žemės išteklių valdymo pertvarkymus: „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Žemės reformos įstatymas. Pirmasis iš šių dokumentų nustatė bendrąją nuosavybės teisių grąžinimo buvusiems savininkams tvarką, o antrasis – bendrąsias žemės reformos Lietuvos miestuose ir kaimo vietovėse taisykles.
Latvijoje, skirtingai nei Estijoje ir Lietuvoje, reformos pradžioje praktiškai lygiagrečiai vyko dvi reformos. Kiekvieną iš jų reglamentavo atskiri įstatymai. Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą „Dėl agrarinės reformos“ galima laikyti žemės reformos Latvijos kaimo vietovėse pradžia (1990). Žemės reforma buvo planuojama kaip agrarinės reformos dalis. Netrukus po šio sprendimo buvo priimtas įstatymas „Dėl žemės reformos Latvijos Respublikos kaimo vietovėse“, o po dvejų metų priimtas įstatymas „Dėl žemės privatizavimo kaimo vietovėse“. Žemės reforma miestuose prasidėjo praėjus metams po žemės reformos pradžios, 1991 m. priėmus įstatymą „Dėl žemės reformos Latvijos Respublikos miestuose“ (2 lentelė)
2 lentelė. Žemės reformos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje teisinis reglamentavimas, tikslai ir uždaviniai
Šalys Žemės reformos teisinis reglamentavimas
Įstatymuose numatyti pagrindiniai žemės reformos tikslai ir uždaviniai
Estija
Nuosavybės reformos Estijos Respublikoje principai (1991.06.13); Žemės reformos įstatymas (1991.10.17).
- atkurti privačios nuosavybės teises į žemę, ištaisant neteisėto žemės nusavinimo sukeltą neteisybę; - gerbti esamų žemės naudotojų teisėtus interesus; - sudaryti prielaidas efektyvesniam žemės naudojimui; - sudaryti prielaidas pereiti prie rinkos ekonomikos.
Latvija
Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimas „Dėl agrarinės reformos“ (1990.06.13);
Įstatymas „Dėl žemės reformos Latvijos Respublikos kaimo vietovėse“ (1990.11.21);
Įstatymas „Dėl žemės privatizavimo kaimo vietovėse“ (1992.07.03);
Įstatymas „Dėl žemės reformos Latvijos Respublikos miestuose“ (1991.11.20).
Laipsniškos denacionalizacijos, valstybinės nuosavybės privatizavimo ir neteisėtai nusavintos žemės grąžinimo procese pertvarkomi teisiniai, socialiniai ir ekonominiai žemės naudojimo ir žemės nuosavybės santykiai tiek kaimo, tiek miesto vietovėse siekiant: - užtikrinti žemės apsaugą ir racionalų naudojimą; - užtikrinti gamtos ir kitų išteklių apsaugą ir valdymą; - užtikrinti dirvožemio derlingumo išsaugojimą ir gerinimą; - plėsti aukštos kokybės žemės ūkio produktų gamybą; - skatinti tradicinio gyvenimo būdo atkūrimą; - užtikrinti visuomenės interesus atitinkančią miestų plėtrą.
Šalys
Lietuva
Žemės reformos teisinis reglamentavimas
Įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991.06.18);
Žemės reformos įstatymas (1991.07.25).
Įstatymuose numatyti pagrindiniai žemės reformos tikslai ir uždaviniai
- Užtikrinti gamtos išteklių apsaugą; - įgyvendinti žmonių teisę įsigyti žemės nuosavybėn ir naudotis ja įstatymų nustatyta tvarka; - grąžinti neteisėtai nusavintą žemę buvusiems savininkams; - perduoti žemę neatlygintinai ar už užmokestį asmenims, pageidaujantiems ją gauti;
- perleisti valstybinę žemę panaudai; - sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas nacionalinės žemės ūkio paskirties žemės rinkos plėtrai.
Analizuojant įstatymuose apibrėžtus žemės reformos tikslus ir uždavinius, galima konstatuoti, kad esminių skirtumų tarp Baltijos šalių nėra, nedaug skiriasi ir pagrindinių tikslų formuluotės. Visose trijose šalyse kaip pagrindiniai žemės reformos uždaviniai įvardijami privačios nuosavybės atkūrimas, prieš 50 metų neteisėtai nacionalizuotos žemės grąžinimas ir esamų žemės naudotojų interesų paisymas. Estijos ir Lietuvos įstatymuose akcentuojamas teisinių ir ekonominių sąlygų žemės rinkos plėtrai sudarymas, o Latvijos įstatymuose daugiau dėmesio skiriama socialiniams klausimams – poreikiui atkurti tradicinį gyvenimo būdą kaimo vietovėse ir pasiekti, kad būtų gaminami aukštos kokybės žemės ūkio produktai, taip pat visuomenės interesus atitinkančios urbanistinės aplinkos formavimui. Visos trys šalys taip pat akcentuoja gamtos išteklių apsaugą ir racionalų bei efektyvų žemės naudojimą kaip vieną iš esminių reformos tikslų. Žemės reformos eiga ir procedūros. Iki žemės reformos visi žemės ištekliai Latvijos, Lietuvos ir Estijos teritorijoje priklausė valstybei, tačiau dėl įvairių žemės reformos procesų jie tapo privačia fizinių ir juridinių asmenų, savivaldybių ar valstybės institucijų nuosavybe. Vienas iš prioritetinių žemės reformos teisės aktų uždavinių visose trijose šalyse buvo ištaisyti neteisybę, grąžinant neteisėtai nusavintą žemę buvusiems savininkams ar jų įpėdiniams. Pagal Estijos ir Lietuvos teisės aktus pirmasis žingsnis buvo žemės grąžinimas buvusiems savininkams, po to sekė žemės privatizavimas – žemės nuosavybės teisių suteikimas už atlyginimą suinteresuotiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Vėlesniame etape buvo sprendžiami žemės perdavimo savivaldybių ir valstybės nuosavybėn klausimai. Latvijoje, skirtingai nei Estijoje ir Lietuvoje, ypač kaimo vietovėse, reforma buvo vykdoma dviem etapais:
- pirmajame etape (1990–1996 m.) žemė buvo priskirta nuolatiniam naudojimui;
- antrajame etape (10–15 m. laikotarpis, pradėtas 1993 m.) žemė buvo perduodama nuosavybėn.
Pirmajame etape Latvijoje dėl žemės suteikimo naudotis galėjo kreiptis bet kuris asmuo –buvęs savininkas, esamas žemės naudotojas ir kitas asmuo, taip pat vietos valdžios ir valstybės
Žemės naudojimas
Mokslo straipsnių rinkinys
Sudarytojos Jolanta Valčiukienė, Rūta Puzienė, Aurelija Petrušinė
Redaktorė Auksė Gasperavičienė
Maketuotoja Saulė Žemaitytė
2023 06 15. Užsakymo Nr. K23-021
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt