BŪTIES KLAUSIMAS MENE
TAPYBA, FOTOGRAFIJA, SKULPTŪRA, KOLIAŽAS
TOMAS KAVALIAUSKAS
Vytauto Didžiojo universitetas
TOMAS KAVALIAUSKAS
BŪTIES KLAUSIMAS MENE
TAPYBA, FOTOGRAFIJA, SKULPTŪRA, KOLIAŽAS
Monografija
Kaunas, 2024
Recenzentai:
Prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno institutas
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto tarybos posėdyje 2024 m. sausio 31 d. (protokolo Nr. 2023/2024-06, išrašo Nr. 1).
Viršelyje panaudota nuotrauka iš asmeninio archyvo. Fotografuota Palangos kopose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-467-595-9 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675959
© Tomas Kavaliauskas, 2024 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2024
Skiriu pušims ir smilgoms, buvojančioms smėlio kopose
Rūtos Bagdanavičiūtės nuotrauka, kartu ieškant Būties atverčių
TURINYS
Autoriaus pratarmė 9
Padėka 15
Pirmas skyrius 17
Būtis tapyboje: Cézanne’o Didžioji pušis ir van Gogh’o Batų pora, žvelgiant Šliogerio, Heideggerio ir Derrida akimis 17
Antras skyrius
Šliogerio lietuviškosios Būties paieškos tapyboje 93
Trečias skyrius
Menininko ir jo daiktų Būtis: Mačiūno daiktai antimenui ir Meko daiktai jiems atminti 115
Ketvirtas skyrius
Lietuviškieji Šliogerio sielovaizdžiai kaip įtinklintos fotografijos įveika 139
Penktas skyrius
Būtis fotografijoje: Šliogerio ir Parlando fotosofija 175
Šeštas skyrius
Lietuviškosios Būties prasiskverbimas Mončio skulptūrose 201
Septintas skyrius
Sukurto menininko biografija ir paveikslai: taip galėjo būti 225
AUTORIAUS PRATARMĖ
Ši knyga pradedama ir baigiama, ieškant Būties meno kūrinyje: tapybos kūrinyje, fotografijoje, medžio skulptūroje, koliažo paveiksle. Bet knygos pradžioje Būties ieškoma šliogeriškai ir haidegeriškai, siekiama daikto esmės, o pabaigoje svarstoma apie klastotės vertę, analizuojami tokie atvejai, kai klastotė pranoksta originalą. Mat idėjos šioje knygoje patiria evoliuciją: iš pradžių ieškoma autentikos, meno kūrinio Būties, kol galiausiai paaiškėja, kad mes net nežinome, į kokį paveikslą žiūrime: į originalą ar klastotę.
Šioje knygoje skaitytojas ras nuorodų į meno albumus, dailės galerijas, grožinę literatūrą, fotografijos albumus, vaizdo įrašus bei dokumentinį filmą. Šios nuorodos atskleidžia skirtingas meno pasaulio dimensijas, kuriose vis kitaip aptariamas meno kūrinys, vis naujai aiškinamas jo buvojimas.
Šios knygos idėja užgimė ir išsikristalizavo per kelis dešimtmečius. Teko bendradarbiauti su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejumi rengiant parodas, reziduoti menininkų namuose Klaipėdos Kultūrų komunikacijos centre, tiesiogiai bendrauti su dailininkais, parodų kuratoriais, fotografais bei galerijų darbuotojais. Visa tai pamažu brandino šioje knygoje dėstomas interpretacijas. Kaip skaitytojas pastebės, didelę įtaką padarė Arvydo Šliogerio Būties meno filosofija. Gilus lietuviškumas paskatino panirti į šio filosofo pasaulį, atskleidžiamą tiek jo tekstuose, tiek fotografijoje. Juk Šliogeris ieškojo ne tik daikto Būties, bet ir „lietuviškosios“ Būties. Vėliau savo filosofijoje jis pradėjo vartoti žodį „Esmas“. Bet tai – jau vėlyvojo Šliogerio terminas, vartotas knygoje Niekis ir Esmas. Tačiau ankstyvasis Šliogeris vartojo žodį „Būtis“ – jis vyrauja jo knygoje apie meno filosofiją Daiktas ir menas. Čia Šliogeris aiškina, kad Paul’io Cézanne’o paveiksle Didžioji pušis yra daugiau Būties
negu tikroje pušyje. Būtent „daugiau Būties“, o ne „daugiau Esmo“. Į tai atsižvelgiant, ir šioje knygoje – Būties klausimas mene – bus laikomasi ankstyvojo Šliogerio terminologijos.
Žinant, kad Šliogerio filotopija – meilė vietai – yra susieta su konkrečiomis Lietuvos vietomis, jų kraštovaizdžiais, netiktų sakyti, kad Lietuvos filosofas persismelkęs „lietuviškuoju Esmu“, – kur kas taikliau būtų teigti, kad Šliogeris persismelkęs „lietuviškąja dvasia“, taigi ir „lietuviškąja Būtimi“. Anot filosofo Naglio Kardelio, „visas Šliogerio mąstymas natūraliai, iš „graikiškos“ jo prigimties, yra persmelktas lietuviškosios dvasios, persunktas Lietuvos žemės syvų“ (žr. antrojo skyriaus literatūros sąrašą (Kardelis 2011: 13).
Šliogerio filotopijos koncepcija užims ypatingą vietą skyriuje apie fotografiją, kur bus analizuojama, kokios mylimos vietos yra vertos fotografiškai įamžinti. Šiame skyriuje bus aptariama, kaip tos Šliogeriui artimos vietos susijusios su filosofo asmenybe, su jo vaikystės Aukštaitijos Alksniupiais, taip pat su pamilta Dzūkija, Dainava, čiurlioniška pietų Lietuva.
Iš tiesų knygoje daug dėmesio skiriama fotografijos meno filosofijai.
Kaip jau galima suprasti, į ją žvelgiama iš šliogeriškosios perspektyvos.
Aiškinamasi, kaip filosofas, pasitelkdamas fotoieškiklį, ieškojo lietuviškosios Būties atverčių. Jo fotografijos filosofija – tai fotosofija. Šioje knygoje ji lyginama su tarpukario Kauno suomių-švedų rašytojo Henry Parlando fotosofija, mat šis autorius taip pat fotografavo, o romane Sudužo aprašė savo fotografijos filosofiją.
Lietuviškosios Būties atrandama ir medžio skulptūroje – apie tai rašoma skyriuje, skirtame Antano Mončio kūrybai bei jo asmenybei.
Medžiaga, sukaupta jo muziejuje Palangoje, atskleidžia pagoniškas jo savybes bei lietuvišką-žemaitišką tapatybę, sumišusią su prancūziška,
įgyta daugybę metų kuriant Paryžiuje. Mončys, kaip ir Šliogeris, labai lietuviškas: Šliogeriui šventa yra bulvė, auganti Lietuvos dirvožemyje, o Mončiui šventi krienai, kuriuos jis augino Paryžiuje ir kurių prancūzams siūlė paskanauti, kaip atskleidžiančių lietuvišką kartumą, autentišką tikrumą.
Ne ką mažiau lietuviška dvasia alsuoja ir Jono Meko asmenybė. Viename iš šios knygos skyrių bus kalbama apie Meko daiktus ir jo požiūrį į juos, analizuojama, kaip tas požiūris skiriasi nuo Jurgio Mačiūno. Mačiūnas stengėsi panaudoti daiktą kaip Fluxus judėjimo priemonę antimenui kurti, pavyzdžiui, jis išardė pianiną arba užrašė ant degtukų dėžutės, kad degtukai skirti menui sunaikinti, o Mekas norėjo pamatyti daiktą kaip turintį savo sielą, savo individualumą. Šiuo atveju reikšmingi Meko eilėraščiai Semeniškių idilės, kuriuose ąsotis kalba, o medžiai yra tarsi moterys. Taip sužmoginami, sutaurinami žmogaus dirbiniai bei natūralūs gamtos augalai.
Paskutiniame septintame knygos skyriuje aptariamas koliažo žanro santykis su grožinės literatūros kūriniais. Koliažo paveikslai pristatomi ir analizuojami kaip netiesioginės konkrečių grožinės literatūros kūrinių iliustracijos. Tačiau gerokai svarbiau pastebėti, kad minimi koliažo žanro paveikslai susiję su klastotės idėjomis. Pastaruoju metu pasirodė solidžių menotyros monografijų apie klastojimo meną. Jose pasakojamos menininkų biografijos, analizuojami jų paveikslai, sąmoningai sukurti kaip originalai kito menininko vardu. Pasirodo, įvaldžius kito tapybos meistro stilių, naudojant tą pačią dažų cheminę sudėtį ir to meto drobes, galima kurti naujus originalus to menininko vardu. Plačiai žinomas garsusis Han van Meegerenas, kūręs paveikslus Johanneso Vermeerio vardu. Han van Meegerenas, atkartodamas Vermeerio stilių, nutapė visiškai naujus paveikslus, kuriuos ekspertai įvertino kaip po
kelių šimtmečių „atrastus“ paties Vermeerio originalus. Pasirodo, „klastotė“ gali tapti originalu. Taip klastotė įgyja pirminę Būtį, o originalas –antrinę.
Taigi, jeigu tai įmanoma tapyboje, juo labiau įmanoma praktikuojant koliažo žanrą, kur paveikslą sudaro kompoziciškai sudėti materialūs elementai, pavyzdžiui: žurnalo nuotraukų iškarpos, sagos, siūlai, cigarečių pakelio viršelis. Klastojant koliažo žanro paveikslą, turintį vos šimto metų senumo istoriją, svarbiausia, kad tie materialūs elementai būtų autentiški, paimti iš reikiamo laikotarpio, tinkamos vietovės. Praėjus šimtui metų, kūrybingą klastotoją visuomet gelbėja antikvariatai...
Septintame skyriuje kalbama ne tik apie klastotės ir originalo dialektiką, bet ir apie sukurtą / išgalvotą koliažų kūrėją Dogu Bankovą. Aiškinama tokio sukūrimo idėja, analizuojama, kaip tai konstruojama, remiantis dokumentika, sumišusia su fikcija.
Šioje knygoje Dogu Bankovas virsta pavyzdžiu, parodančiu, kaip galima sukurti ne tik meno kūrinio Būtį, bet ir paties menininko Būtį, derinant dokumentines nuotraukas, istorinius faktus ir meninę vaizduotę. Skaitytojui bus pateikiama internetinė nuoroda į nufilmuotą autorinio
romano Originalas (Alma littera, 2017) pristatymo vakarą. Taip pat bus pasiūloma nuoroda ir į apie Dogu Bankovą profesionaliai sukurtą Ryčio Zemkausko dokumentinį filmą daug pasakančiu pavadinimu: Niekam nežinomas menininkas. Paskutinis septintas skyrius netikėtai susisieja su pirmuoju skyriumi, kur cituojamas Šliogeris pareiškia, jog Cézanne’o paveiksle Didžioji pušis yra daugiau Būties negu tikroje pušyje. Šliogeris, nebūdamas platonistas, nepriimdamas Platono minties, kad tapyba tik kopijuoja, taigi tik reprezentuoja originalą, neva dailininkas tesukuria originalo kopiją, ironiškai kalba antiplatoniškai. Tai pastebima tada, kai jis įvardija
Cézanne’o paveikslą kaip kopiją, teigdamas, kad šioje pušies „kopijoje“ yra daugiau Būties negu pušies originale. Neva antrinė Būtis paveiksle tampa pirminė, o realiame pasaulyje auganti pušis Provanse – antrararūšė, nes, anot Šliogerio, Cézanne’as paveiksle suintensyvino pušies Būtį.
„Būtis“ šioje knygoje rašoma didžiąja raide, kaip Heideggeris vokiečių kalba didžiąja raide rašė Sein. Žinoma, šioje kalboje visi daiktavardžiai rašomi didžiąja raide, tad Heideggeris nelaužė gramatinių taisyklių, bet lietuvių kalba paprastai šis žodis rašomas mažąja raide. Vis dėlto šioje knygoje pasirinkta jį stilistiškai rašyti didžiąja raide, norint išskirti ir kaip galima labiau priartėti prie Heideggerio rašymo tradicijos. Tik citatose, kur žodis „būtis“ kitų Lietuvos autorių rašomas mažąja raide, palikta mažąja.
Taip pat šioje knygoje apsispręsta vardus ir pavardes rašyti originalo kalba, pridedant tik lietuviškas galūnes, bet cituojant kitus autorius, palikta taip, kaip buvo užrašyta cituojamame tekste. Tai gan ryšku cituojant Arvydą Šliogerį, mat jis rašė dailininko Cézanne’o pavardę sulietuvintai – „Sezanas“. Tad tenenustebs skaitytojas, tame pačiame puslapyje matydamas skirtingai rašomą šio prancūzų dailininko pavardę. Tas pats galioja ir Vincento van Gogh’o pavardei: šioje knygoje ji rašoma su apostrofu, tačiau Lietuvos autoriai ją rašė be apostrofo – „van Goghas“.
Todėl ir šios pavardės rašyba skirsis.
Taip pat nuspręsta knygų pavadinimus rašyti kursyvu, o ne kabutėse, tačiau cituojant kitus autorius, jeigu jų publikacijoje knygos pavadinimas buvo įrašytas kabutėse, vėlgi paliktas pirminis variantas.
Šiai monografijai rašytas pamatinis ir ilgiausias pirmasis skyrius. Šio skyriaus apimtis – trys autoriniai lankai. Vieno autorinio lanko poskyris, skirtas Šliogerio ir Heideggerio hominizuotos Būties sampratai palyginti, publikuotas filosofijos žurnale Problemos. Niekur nebuvo skelbtas šeštasis skyrius, pavadintas Lietuviškosios Būties prasiskverbimas Mončio skulptūrose.
Taip pat ir trečiąjį skyrių galima su tam tikra išlyga laikyti niekur neskelbtu tekstu, mat tik šiame skyriuje esantis poskyris apie Jurgį Mačiūną buvo anksčiau publikuotas, o tekstas, kuriame jis lyginamas su Jonu Meku ir pristatomas paties Meko požiūris į daiktus, visiškai naujas, rašytas šiai monografijai.
Kiti skyriai buvo publikuoti žurnale Logos, tačiau rašant monografiją, šie skyriai gerokai išplėtoti, papildyti literatūra, tekstu, pavyzdžiais, o kai kur ir iš esmės pakeisti juos perstruktūruojant. Tad natūraliai keitėsi ir skyrių pavadinimai, jie nebesutampa su publikuotų straipsnių antraštėmis, išskyrus antrojo skyriaus pavadinimą – Šliogerio lietuviškosios Būties paieškos tapyboje.
PADĖKA
Dėkoju filosofijos žurnalui Problemos, taip pat dėkoju religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalui Logos, taip pat Kyjivo nacionalinio universiteto žurnalui Ukrainos kultūros studijos už leidimą panaudoti šiuos tekstus:
Kavaliauskas, Tomas. 2023. Šliogerio ir Heideggerio hominizuotos Būties sampratos skirtumai jų meno filosofijose, Problemos 140: 132–145.
Kavaliauskas, Tomas. 2022. Šliogerio „lietuviškosios“ Būties paieškos tapyboje, Logos 113: 162–170;
Kavaliauskas, Tomas. 2022. Būtis fotografijoje: Arvydo Šliogerio ir Henrio Parlando fotosofija, Logos 111: 76–84;
Kavaliauskas, Tomas. 2022. Fotosofija kaip įtinklintos fotografijos
įveika, Logos 110: 76–83;
Kavaliausas, Tomas. 2021. Būtis mene ir daiktuose: nuo Heideggerio ir Šliogerio iki Mačiūno „Fluxus“ meno filosofijos, Logos 108: 14–21.
Kavaliauskas, Tomas. 2020. Art Philosophy: the Multi-layered Biography of Dogu Bankov, Logos 103: 150–158;
Kavaliauskas, Tomas. 2020. Art Philosophy: Dogu Bankov’s Inventionism, Logos 104: 105–112;
Kavaliauskas, Tomas. 2018. Being in Countryside Culture and Art: the Perspective of Lithuanian Philosophy,
Tariu „ačiū“ už leidimą naudoti vaizdinę medžiagą:
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejui – už leidimą panaudoti Čiurlionio paveikslus Žalčio sonata;
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejui bei menininkui Gøranui A. Ohldieckui – už leidimą panaudoti Dogu Bankovo koliažų paveikslus;
Zitai Šliogerienei – už leidimą panaudoti Arvydo Šliogerio nuotraukas Prabudimas, Upėtakių rojus, Trinitas II, Rūkų misterija, Ankira ir jos pačios nuotraukas Du teorai, Arimai;
Palangos Antano Mončio muziejui – už leidimą panaudoti archyvinę nuotrauką bei pačiam nufotografuoti eksponatus;
Švedijos literatūros draugijos Suomijoje Henry Parlando arcvhyvui: SLSA 945 Henry Parland.
Linkiu malonaus skaitymo –Tomas Kavaliauskas
Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas
I BŪTIS TAPYBOJE:
CÉZANNE’O DIDŽIOJIPUŠIS IR VAN GOGH’O
BATŲ PORA, ŽVELGIANT ŠLIOGERIO, HEIDEGGERIO IR DERRIDA AKIMIS
ĮŽANGINIS ŽODIS
Arvydas Šliogeris įsirėžė mūsų atmintyje kaip Lietuvos filosofas, ieškojęs Būties meno kūrinyje. Tapyboje jo estetikos kriterijus – Būties intensyvumas. Jis stengėsi išryškinti dailininko pastangą atskleisti daikto Būtį. Šį Būties intensyvumą filosofas įžvelgė konkrečiame
Paul’io Cézanne’o nutapytame pušies, augančios Provanse, paveiksle. Šis dailininkas nutapė daug paveikslų su pušimis – svarbu nesupainioti. Nors pušys yra iš tos pačios vietos, tų pačių apylinkių, vis dėlto jos individualizuotos, nutapytos iš skirtingų perspektyvų. Tad neatsitiktinai Šliogeris savo knygoje Daiktas ir menas formuluoja, kad jis kalba apie konkretų Cézanne’o paveikslą, pavadintą Didžioji pušis (Šliogeris 1988: 100).
Toks filosofo pasirinkimas mums išsyk asocijuojasi su panašiu Martino Heideggerio pasirinkimu ieškoti Būties atverčių Vincento van Gogh’o nutapytų batų paveiksle. Heideggerio įtaka Šliogeriui akivaizdi. Galima netgi teigti, kad Šliogeris sukūrė lietuviškąją Heideggerio filosofavimo apie meno kūrinį versiją. Tik Lietuvos filosofas galėjo pasirinkti savo šalies dailininką, kurio paveiksle vaizduojama Lietuvoje auganti pušis, beržas ar ąžuolas. Matome, kad van Gogh’as ir Cézanne’as yra to paties devynioliktojo amžiaus pabaigos menininkai, be to, abu jie dalį savo gyvenimo praleido, tapydami būtent Prancūzijoje, Provanso regione. Provansas yra paskutinis van Gogh’o gyvenimo etapas. Prieš tai šis dailininkas tapė Paryžiuje, Belgijoje, Olandijoje. Abu menininkai priskiriami postimpresionizmui.
Šiame skyriuje bus analizuojama, kodėl Šliogeris supriešino nemedijuotą tikrovės pasaulį, kaip grynosios Būties tikrovę, su medijuotu hominizuotu pasauliu. Tai tiesiogiai susiję su jo meno kūrinio tapyboje
samprata. Čia žengiama toliau už Heideggerį, kuriam nehominizuotas pasaulis yra nepažinus. Žmogus, kurį Heideggeris įvardija kaip šiame pasaulyje buvojančią čiabūtį, savąją Būtį patiria laike ir erdvėje, santykyje su daiktais ir jiems priskirtomis paskirtimis, taip pat su savo paties nerimu bei rūpesčiu, būnant link mirties. Tad itin svarbi Heideggerio formuluotė: „čiabūčiai esmingai priklauso būtis pasaulyje“ (Heidegger 2014: 11). Pabrėžiama, kad kalbama apie buvojimą pasaulyje, kur egzistuoja žmogiškos prasmės, taigi ir atitinkamai įprasminti daiktai. Tad neatsitiktinai Heideggeris pasirinko batų paveikslą, nes čia reikmuo susijęs su kasdienybe, su žmogaus buvojimu pasaulyje vaikštant.
Šliogerio ir Heideggerio meno filosofijoje išryškėja skirtingi požiūriai į pasaulį, į tai, kaip jame buvojama su daiktais. Abu filosofai ieškojo Būties atverčių meno kūriniuose, netgi to paties laikotarpio, bet jų interpretacijos išsišakojo skirtingomis kryptimis, išsiskyrus jųdviejų požiūriams į hominizuotą ir medijuotą daiktą.
Tačiau šiame skyriuje taip pat bus atsižvelgiama ir į Jacques’o Derrida tapybos interpretaciją. Derrida dekonstravo Heideggerio pasiūlytą van Gogh‘o nutapytų batų interpretaciją. Derrida versija yra kvestionuotina. Jo filosofavimas apie van Gogh’o nutapytus batus persipina su konkrečiomis menotyrininko žiniomis, bet jos pajungtos dekonstrukcijos metodui, konkrečiai pritaikytos haidegeriškai meno kūrinio sampratai dekonstruoti. Žvelgiant iš tokios prancūzų filosofo perspektyvos, atsisakoma atitrūkti nuo paties paveikslo, nenorima dalyvauti Heideggerio sukurtame naratyve. Tačiau, kaip matysime, turint tam tikrų menotyrinių žinių apie olandų dailininko van Gogh’o gyvenimą, galima įžvelgti paveiksle asmeninį dailininko pasaulėvaizdį, individualų jo žvilgsnį į daiktą, skatinantį mus kurti naratyvą anapus nutapyto kūrinio.
Būties klausimas mene – tai meno filosofijos ir meno kritikos knyga apie Būtį tapyboje, fotografijoje, skulptūroje bei koliažuose. Būties tapyboje ieškoma, žvelgiant Arvydo Šliogerio akimis, paraleliai aptariamos Heideggerio ir Derrida perspektyvos. Taip pat remiamasi meno kritikos bei dailėtyros žiniomis, pateikiama meno kūrinių iliustracijų. Atkreipiamas dėmesys į Jurgio Mačiūno Fluxus judėjimą, jo antimeną, pokštus ir Jono Meko animuotus daiktus. Lyginamos Henrio Parlando ir Arvydo Šliogerio fotosofijos (fotografijos filosofijos). Ieškoma lietuviškosios Būties savasties Šliogerio fotografijoje bei Antano Mončio medžio skulptūrose. Knyga baigiama, gvildenant meno kūrinio klastotės klausimą, kritiškai analizuojant tokius atvejus, kai meno kūriniai pateikiami kito žmogaus vardu. O tai siejasi su autorystės, meno kūrinio vertės ir kultūros politikos klausimais.
Tomas Kavaliauskas
Būties klausimas mene: tapyba, fotografija, skulptūra, koliažas
Monografija
Redaktorė Rūta Bagdanavičiūtė
Maketuotoja Laura Petrauskienė
2024 01 10. Užsakymo Nr. K24-008
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Apie knygos autorių:
Tomas Kavaliauskas yra Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos dėstytojas bei Socialinės ir politinės kritikos centro mokslinis darbuotojas. Jis taip pat yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, romano Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių (Alma littera, 2015) bei meno detektyvinio romano Originalas (Alma littera, 2017) autorius.
„Vertingiausias monografijos bruožas – tarpdalykinė analizė, polemiškumas ir originalios įžvalgos. Šis veikalas
išsiskiria iš kitų estetinės pakraipos veikalų kryptinga ontologine orientacija ir siekimu susieti filosofinę analizę su menotyrine bei paskirais meno kritikos elementais.“
Antanas Andrijauskas
„Autorius ne tik parodo lietuvių autorių (tiek filosofų, tiek menininkų) haidegeriškas ištakas, bet ir drąsiai juos lygina su pasaulinio garso figūromis.“
Tomas Kačerauskas
