KAUNO ISTORIJA
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
Zigmantas Kiaupa, Liudas Glemža
KAUNO ISTORIJA
II tomas
NUO 1655 IKI 1795 METŲ
Monografija
Kaunas, 2023
Recenzentai
Prof. dr. Vaida Kamuntavičienė, Vytauto Didžiojo universitetas
Doc. dr. Elmantas Meilus, Lietuvos istorijos institutas
Dr. Martynas Jakulis, Vilniaus universitetas
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros posėdyje 2023 m. kovo 3 d. (protokolo Nr. 02) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. gegužės 2 d. (protokolo Nr. 3-1).
Knygos parengimą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-LIP-20-2)
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-467-559-1 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-560-7 (internetinis)
https://doi.org/10.7220/9786094675607
© Zigmantas Kiaupa, 2023
© Liudas Glemža, 2023
© Vytauto Didžiojo universitetas, 2023
KAUNO GYVENIMAS
TARP KARŲ, MARŲ, GAISRŲ IR ATKŪRIMO 1655–1732 M. (Zigmantas Kiaupa)
m. karas ir kitos didžiosios negandos
kariuomenė Kaune 1734–1735, 1748 m.
su augančia žydų bendruomene (XVIII a. 6–9-asis dešimtmečiai)
KARAI IR SUIRUTĖS (Liudas Glemža)
miesto pajamos ir jų šaltiniai ....................................
į Respublikos miestiečių judėjimą (1764–1791 m.)
seimo reformos Kaune (1791–1792 m.) .............................
(Zigmantas Kiaupa)
NESPALVOTŲ ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ
486
ĮVADAS
Kauno istorijos I tomas (Vilnius, Versus Aureus, 2010) buvo skirtas Kauno istorijai nuo seniausių laikų iki 1655 m. įvykusio su Lietuva kariavusių valstybių įsiveržimo į Kauną. Skaitytojams pateikiamas Kauno istorijos II tomas, skirtas 1655–1795 m. laikotarpiui. Kauno gyvenime šis sąlyginai ilgas laikotarpis turėjo didelių skirtumų, palyginus su ankstesniais laikotarpiais nuo miesto atsiradimo iki 1655 m. Tiksliau būtų laikotarpiai, nes jis skaidosi į trumpesnius, žemiau aptariamus, kai Kaunas gyvavo gana skirtingomis sąlygomis.
Kauno pilis ir savavaldus miestas užgimė Lietuvos karų su Vokiečių ordinu metu. Tik pasibaigus karui ir atsivėrus Nemuno prekybos keliui Kaunas gavo geras sąlygas augti kartu su visa Lietuvos valstybe ir jas sėkmingai išnaudojo. Kaunas augo nuosekliai, be didelių sukrėtimų, varomas į priekį pirklių ir kitų miestiečių varžytuvių, tarpusavio ar su svetimais, nedidelių visuomeninių ar religinių sankirtų, valstybės apsaugotas. Tik retkarčiais ramiu vadintiną miestiečių gyvenimą sudrumsdavo maras ar badmetis. Rašant Kauno istoriją iki 1655 m. ji buvo tarsi padalinta į atskirų miesto gyvenimo sričių, urbanistinės ir demografinės raidos, savavaldos raiškos, prekybos ir kitos ūkinės veiklos, Bažnyčių jame ir kultūrinio gyvenimo istorijas. Buvo sunku, beveik neįmanoma suregzti nuoseklaus vienas po kito einančių įvykių pasakojimo, kai miesto gyvenimo išskirtinės datos ar įvykiai būdavo tik dar
XIX a. autorių taip pabrėžiamos valdovų privilegijos ar reti šių apsilankymai mieste. Lietuvos valstybėje ir aplink ją tuo metu virė audringas gyvenimas. Čia ne vieta nagrinėti šį gyvenimą, užtektų pasakyti, kad Kaunas patyrė valstybės ir kaimynų ūkinio gyvenimo kaitos, visuomenės pokyčių, kultūrinio ir bažnytinio gyvenimo raiškos būdų dažniausiai teigiamą įtaką. Kaunas ir Lietuvos valstybė stiprėjo kartu. O Lietuvos santykių su kaimyninėmis šalimis, dažnai išsiliedavusių į sunkius karus, sukeliamų pavojų akivaizdoje jis ilgą laiką buvo saugus, beveik jų nejautė, nebent dažniau tekdavo mokėti mokesčius karo reikalams. Lietuvos valstybė ar nuo 1569 m. Liublino unijos Lenkijos ir Lietuvos jungtinė valstybė, paprastai vadinama Abiejų Tautų Respublika (toliau – Respublika), kariavo toli nuo Kauno, prie Lietuvos rytinių sienų, su Maskvos valstybe ar ne savo žemėse, Livonijoje. Jau XVI a. viduryje čia ėmė ryškėti Livonijos trokštančių Lietuvos / Respublikos, Švedijos ir Maskvos valstybės sankirta, išsiliedavusi į XVII–XVIII a. pradžios tarpusavio karus. XVII a. viduryje Respubliką ištiko daug jėgų pareikalavę kazokų sukilimai, galingi Rusijos ir Švedijos įsiveržimai. 1655 m. Maskvos kariuomenė pirmą kartą pasiekė Lietuvos valstybės branduolio žemes, vasarą užėmė ir nusiaubė Vilnių ir Kauną. Atėjo itin sunkūs laikai, susitelkę į 1655–1661 m. Kaunui kartu su visa Lietuvos valstybe teko juos pergyventi ir 1655 m. skiria ligtolinį sąlyginai ramų gyvenimą nuo pasikartojančių nelaimių ir negandų metų.
XVIII a. pradžioje Lietuvai ir Kaunui jos sudėtyje vėl teko patirti karo meto sunkumus. Abu
kartus karus lydėjo maro pandemija. Tuo Kauno nelaimės nesibaigė, 1732 m. didysis gaisras paliko miesto kūne žaizdų dar kelis dešimtmečius.
Likusioji XVIII a. dalis Kauno gyvenime buvo ir sąlyginai ramesnė, ir turtinga esminių pokyčių. Nors visą Lietuvą ir patį Kauną vargino pasikartojantys Rusijos kariuomenės žygiavimai bei stovyklavimai, tiek Respublikoje, tiek pačiame Kaune valstybinio / visuomeninio gyvenimo poslinkiai kūrė prielaidas prasidėjusiems bei įsibėgėjantiems ir visos visuomenės, ir miestiečių bendruomenės kokybiniams persitvarkymams ar pertvarkymams. Kauno ir apskritai daugelio valstybės savavaldžių miestų gyvenimą įtakojo XVIII a. paskutinio trečdalio valstybės ir visuomenės sąrangos bei gyvenimo tvarkos pokyčiai. Miestams tai reiškė valstybės valdžios dalyvavimo miesto gyvenime stiprinimą, įsiveržimą į miesto savivaldos erdvę.
Minimi pokyčiai vyko niaukiantis geopolitinei padėčiai aplink Respubliką. 1795-ieji, jos trečiojo padalijimo metai, yra ir didelio Kauno miestiečių bendruomenės istorijos laikotarpio, kuris įvardytinas kaip 1408–1795 m. Kauno savavaldaus miesto Lietuvos valstybėje laikotarpis, pabaiga. Po Respublikos žlugimo Kaunas buvo jėga įjungtas į Rusijos imperijos sudėtį.
Taigi, 1655–1795 m. Kauno istorijos tarpsnis skirstytinas bent į 2 skirtingo turinio laikotarpius. Neryški, kasdienio gyvenimo tėkmėje paskendusi riba tarp jų ėjo XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje. Prieiga prie 1655–1795 m. laikotarpių skiriasi nuo ankstesnių Kauno istorijos laikotarpių aprašymo Kauno istorijos I tome (Versus Aureus, 2010). Tokių tame tome aprašytų pamatinių Kauno miestiečių bendruomenės gyvenimo matmenų kaip miestiečių bendruomenės visuomeninė sankloda (miestiečiai / miesto piliečiai, miestėnai, užribio žmonės), ūkinės veiklos būdai (prekyba, amatai, laivyba ir kt.), savivaldos pavidalas (taryba su burmistrais ir tarėjais, suolininkai, vaitas), etnokonfesinė sandara (lietuviai, vokiečiai; katalikai, liuteronai) dėmenys išliko tie patys. Bet dažnai keitėsi jų tarpusavio santykių pavidalas, santykių su valstybe, valdovu, kitais luomais (visų pirma Kauno pavieto bajorai), Bažnyčiomis, Lietuvos ir kaimyninių šalių (Prūsijos hercogystės / karalystės) miestiečiais pavidalai ir įtampos. Tokių įtampų sprendimas ir buvo miesto gyvenimo varomoji jėga, jų išaiškinimas ir aprašymas yra pagrindinė istorikų užduotis.
Pažymėtina, kad 1655–1795 m. Kauno miestiečių bendruomenės ir viso Kauno (be miestiečių, dar Kauno pavieto bajorų, bažnyčių ir vienuolynų, valstybės institucijų) gyvenimo ritmas atskirais mažesniais laikotarpiais būdavo nevienodas. Vienas kitą keitė didelius pėdsakus palikę nelaimių metai ir atsikūrimo bei tolesnio vystymosi dešimtmečiai. Šiuo laikotarpiu, palyginti su ankstesniais laikais, Kauno gyvenimą su Lietuvos valstybės gyvenimu visų pirma siejo jį tiesiogiai pasiekusios valstybės santykių su kaimynais būklės pasekmės, iš jų išplaukiantys pavojai Kaunui bei miestiečių bendruomenės pareigos valstybei. Miestas
patirdavo politinių įvykių pasekmes neturėdamas galimybių juos įtakoti. Tai buvo naujovė miesto gyvenime, šiek tiek primenanti Lietuvos karo su kryžiuočiais įtaką Kaunui. Atsigavimo dešimtmečiais miestiečių bendruomenė turėjo visų pirma pasitikėti savo jėgomis, tik laikas nuo laiko sulaukdama valstybės paramos, o kartais turėdama priešintis valdovo sprendimams.
Nuo XVIII a. antrojo trečdalio Respublikos visuomeninės ir valstybinės pertvarkos brendimo, jos bandymų bei tikros pertvarkos paskutiniais amžiaus dešimtmečiais sąlygomis
Kauno miestiečiai, kaip ir kitų valstybės miestų gyventojai, buvo palaipsniui įtraukiami ir įsitraukdavo į valstybės gyvenimą. Tai veikė miestiečių bendruomenės ir viso miesto gyvenimą, sudarė naujas visuomenines veiklos sąlygas, keitė miesto vidaus gyvenimą. Kauno miestiečių bendruomenė tapo, nors ir dar neįtakingu, valstybės gyvenimo veiksniu.
Aptarti dalykai lėmė tomo sandarą. Pirmoji knygos dalis, pavadinta Kauno paveikslas, yra skirta aprašyti nuolat esančius ir tuo pačiu metu besikeičiančius Kauno istorijos dėmenis. Tai būtų miesto gyventojų visumos sankloda, jų sluoksnių pavidalai bei santykiai, miestiečių bendruomenės santykiai su kitų luomų Kauno gyventojais bei jų institucijomis, miesto kultūrinis ir bažnytinis gyvenimas, urbanistinė raida, įskaitant priemiesčių ir Pakaunės miestelių raidą. Čia išvardyti Kauno istorijos dėmenys patyrė visą minimo laikotarpio permainingumą, kartais buvo nuo jo stipriai priklausomi, bet turėjo vidinius raidos dėsningumus. Šie dėsningumai jungė jų raidą 1655–1795 m. į vientisą vyksmą. Tai skatino sutelkti žvilgsnį į juos vientisame tekste, kuriame visą laiką bus prisimenami ir anksčiau aptartų viso Kauno raidos laikotarpių ypatumai.
Antros knygos dalies Kauno gyvenimas skyriuose bus aptariamos XVII a. šeštojo dešimtmečio – XVIII a. trečiojo dešimtmečio didžiosios Kauno negandos, jų įveika ir XVIII a. paskutinių trečdalių didžiosios miesto būklės permainos. Tai būtų tarsi Kauno politinės istorijos skyriai. Kartu miesto politinei istorijai skirtuose skyriuose neišvengiamai įsiterps to meto miesto gyvenime itin reikšmingi dalykai ar naujovės.
Minimo laikotarpio Kauno praeities supratimui labai svarbu yra tai, kad jis gyvavo luominėje visuomenėje ir tokios visuomenės sukurtoje valstybėje. Jos gyventojai sudarė luomus, turinčius skirtingas teises ir pareigas valstybėje, jų sankaupos susitelkdavo gyvenamojoje erdvėje, kurioje gyveno vieno ar kito luomo žmonės – dvarai, kaimai, miestai, miesteliai. Miestas buvo miestiečių luomo gyvenamoji erdvė, bet kartu miesto – gyvenamosios erdvės ypatybė buvo ta, kad jame gyveno ir kitų luomų žmonės, ne tik pavieniai asmenys, bet ir jų santalkos.
Kauno pagrindinis dėmuo, lemiantis visuomeninį ir urbanistinį pavidalą, buvo miestiečiai, savavaldi jų bendruomenė. Miestiečių bendruomenės gyvenamas plotas užėmė didžiausią Kauno dalį. Istoriografijoje tokia dalis dažnai vadinama magdeburgine jurzdika.
Joje gyvenimas vyko vadovaujantis miestietiška Magdeburgo teise. Greta šios miesto dalies ar įsiterpę į ją, Kaune gyveno ir veikė kitų luomų žmonės. Vadinamosios žemės teisės, kuri buvo bajorų luomo savastis, erdvėje buvo valstybinė Kauno pilis ir jai priklausiusiuose sklypuose gyvenę kauniečiai. Ne pilyje, o pačiame mieste kūrėsi kitos valstybės įstaigos, kaip antai muitinės, vadinamoji egzakcija (exacja), ilgainiui – Lietuvos kariuomenės dalinys. Be to, Kaune sklypus ir pastatus įsigydavo bajorai ir didikai. Paliekant tolesniam aiškinimui visų jų teisinės būklės painiavą, pasakytina, kad tiek tokie bajorai, tiek pilėnai laikytini
kauniečiais. Bet jie nebuvo miestiečių bendruomenės nariai, Kauno miestiečiai. Į Kauno urbanistinį audinį įsiterpė bažnyčios ir vienuolynai su savo gyventojais. Dauguma jų buvo dvasininkai, vėlgi, ne miestiečiai ir ne bajorai. Atskirai aptartina tokių Kauno gyventojų kaip žydai ir totoriai teisinė būklė ir tai bus padaryta atitinkamame skyriuje.
Kauno gyventojų visuomeninę įvairovę atitinka ir jo urbanistinė sandara. Jau XV a. pradžioje Kauną sudarė miestiečių bendruomenės gyvenama miesto dalis ir valdovinė pilis. Šios dvi pagrindinės miesto dalys išliko visą aprašomą laiką. Kaunui nuo XV a. pradžios priklausė žemės valdos dešiniajame Nemuno krante priešais miestą, vadinamoji Freda ir jos papėdėje prie Nemuno įsispraudęs Aleksotas. XV a. šalia miesto branduolio ėmė rastis pirmieji priemiesčiai Skavai ir Raginė. Nuo XVII a. vidurio šaltiniuose vis dažniau minimos
Pakaunės gyvenvietės, kaip antai Amaliai, Petrašiūnai, Pažaislis, Kaunakiemis, Šančiai, Panemunė. Šios dabartinio Kauno dalys dar nebuvo Kauno priemiesčiai, tai daugiausia privačios ar bažnytinės žemės valdos. Glaudžiau su miestu susijusioms gyvenvietėms bus skiriamas atitinkamas dėmesys, kitos gal tik paminėtos.
1653 m. Jonušas Radvila savo Milikonių valdoje dešiniajame Neries krante įkūrė Vilijampolės miestelį. Jo gyventojai užsiėmė tokia pačia veikla, kaip ir Kauno miestiečiai. Privatus miestelis tolygio augo, mezgėsi jo miestelėnų ir Kauno miestiečių įvairialypiai ryšiai. Vilijampolė į Kauną buvo įjungta bene tik 1919 m., bet į miesto gyvenimą ji įsiliejo jau XVIII a., todėl jos ir kitų jau esančių ar atsirandančių priemiesčių istorijai bus skirtas atitinkamas dėmesys.
Būtina pažymėti, kad, sudarant XVII a. antrosios pusės – XVIII a. Kauno paveikslą, knygos pirmoje dalyje nėra atskirų skyrių, skirtų dviem itin svarbiems savavaldaus miesto gyvenimo dėmenims, savivaldai bei ūkiui ir aprėpiančių visą minimą laikotarpį. Tai lėmė kelios priežastys. Kauno istorijos iki XVII a. vidurio galimai išsamus savivaldos ir ūkio sąrangos vaizdas pateiktas Kauno istorijos I tome, nuo XVII a. antrosios pusės iki XVIII a. paskutinio dešimtmečio Kaune nevyko esminių struktūrinių savivaldos sąrangos pokyčių, taip pat savo svarbą miesto gyvenime išlaikė pagrindinės anksčiau susiklosčiusios ūkio šakos: prekyba, amatai, laivyba. Permainos savivaldos ir administracijos srityse aptartos aprašant XVIII a. pabaigos su reformomis susijusius miesto įvykius. Detaliau apibrėžti miesto
ūkio padėtį tuo laikotarpiu leido per stebuklą išlikusi mažoji dalis miesto finansinių dokumentų. Vyksmą šiose miesto gyvenimo srityse pertraukdavo karai ir kitos negandos, permainas jose lemdavo atitinkamo laikotarpio Lietuvos valstybės gyvenimo reiškiniai, vienu ar kitu valstybės politinio gyvenimo nulemtu laikotarpiu kauniečiams tekdavo šiose miesto gyvenimo srityse imtis skirtingų priemonių. Todėl miestiečių bendruomenės savivaldos įgyvendinimo ir jos ūkinės veiklos veiksmai aptariami antroje knygos dalyje, kurioje aprašoma atskirų miesto gyvenimo laikotarpių, 1655–1732 m. ir 1733–1795 m., istorija.
Išsami Kauno istorijos šaltinių ir istoriografijos apžvalga pateikiama Kauno istorijos I tome1. Nukreipiant skaitytojus į šią apžvalgą, čia galima priminti, kad dar šioje knygoje aprašomais laikais savo miesto praeitimi domėjosi patys jo gyventojai, XIX a. pradėtos rašyti ir skelbti trumpos Kauno istorijos apybraižos, o XX a. pradžia atnešė ilgainiui gausėjančius atskirų Kauno gyvenimo praeityje sričių ir dalykų Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos istorikų, įskaitant urbanistikos, meno, literatūros istorikus bei archeologų tyrinėjimus. Čia nėra galimybės visus juos įvardyti, sutelksime dėmesį į tyrinėjimus, skirtus XVII a. antrosios pusės – XVIII a. Kauno istorijai nušviesti. Kai kurie iš jų, paskelbti iki 2010 m., pateikiami minėtoje apžvalgoje, pastaraisiais XXI a. metais Kauno istoriografija papildyta naujais darbais, buvo paliesti dar nenagrinėti miesto praeities dalykai. Toliau, iš dalies pasikartojant, iš dalies pristatant naują medžiagą, pateikiama trumpa XVII a. antrosios pusės – XVIII a. Kauno istoriografijos medžiaga.
Minimo laikotarpio Kauno istorijos tyrinėjimų proveržiu galėjo tapti I pasaulinio karo į Rusiją išvežto XVI–XVIII a. miesto archyvo aktų knygų grąžinimas į Kauną 2 . 1928–1933 m. žurnale Savivaldybė Kauno istorijos apybraižas ir straipsnius skelbė Jonas Puzinas (1905–1978)3. 1930 m. jų autorius buvo Lietuvos vyriausybės pasiųstas parsivežti Kauno miesto archyvo aktų knygas, jis pirmasis pradėjo jų medžiagą naudoti savo šviečiamojo pobūdžio straipsniuose. Tačiau, J. Puzinui atsidėjus kitiems darbams, XVII a. antrosios pusės –XVIII a. Kauno istorijai jo dėmesio pristigo. Apskritai šis Kauno istorijos laikotarpis ilgą laiką mažai domino tyrinėtojus. Šiek tiek veiklesni buvo besidomintys Bažnyčios praeitimi. Gal veikė vyskupo Motiejaus Valančiaus pavyzdys, kurio Kauno bažnyčių istorijos
1 Kiaupa, Z. Kauno istorija. T. 1. Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų. Vilnius, 2010, p. 13–28.
2 Puzinas, J. Grąžintas senasai Kauno archyvas. Savivaldybė, 1930, Nr. 1, p. 27; Kiaupa, Z. Kauno miesto senojo archyvo likimas. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1973, t. 2(43), p. 125–140.
3 Jie perspausdinti: Puzinas, J. Rinktiniai raštai T. 2. Kultūros ir politikos istorija. Chicago, 1983, p. 99–211; Melinytė, K. Puzinas, J. Kauno istorikas. Kauno istorijos metraštis, t. 7, Kaunas, 2006, p. 223–228.
apybraižas paskelbė Juozas Tumas-Vaižgantas4. Periodinėje spaudoje Petras Veblaitis (1895–1972) skelbė nedidelius straipsnelius Kauno bažnyčių istorijos tema 5. Pasirodė ir evangelikų liuteronų pastoriaus Johano Wischeroppo parašytos Kauno evangelikų liuteronų bendruomenės istorijos apybraižos 6. Be J. Puzino, daugiau nesirado istorikų, kurie būtų atsidėję Kauno istorijos tyrinėjimams.
Pastebėta, kad Kauno istorija buvo užmiršta ir svarstytos to priežastys7. Jų daug, jos sudėtingos, prisideda kiekvieno Kauno laikotarpio, tarp jų ir to, kuriam skirta ši knyga, istorijos ypatumai, jos santykis su gyvenamojo laikotarpio, I Lietuvos Respublikos, sovietmečio ir atkurto Lietuvos valstybingumo, poreikiais ir galimybėmis. Be to, ne kiekvienas bene 7 šimtmečių Kauno istorijos laikotarpis buvo vienodai įdomus ir reikalingas visuomenei bei tyrinėtojams. XVII a. antroji pusė – XVIII a. – laikotarpis, mažiausiai pažintas, atrodė neįdomiausias. Ne vieta dabar čia šį užmaršties reikalą išsamiai svarstyti, tik pastebėtina, kad geresnė padėtis buvo ir yra tose miesto istorijos srityse, kurios pateko ne į pavienių, bet bendrais poreikiais telkiamų istorikų dėmesio ratą ir kurių tyrimo objektas visą laiką buvo atitinkamo laikotarpio visuomenės dėmesio lauke.
Sovietmečiu viena tokių tyrinėtojų savaveiksmė bendrija, turėjusi ir atitinkamų įstaigų užnugarį, buvo kultūros paveldo tyrinėtojai ir saugotojai. Visų pirma turimi galvoje nekilnojamojo kultūros paveldo, architektūros ir urbanistikos paminklų tyrinėtojai. Kauno urbanistikos ir architektūros tyrinėjimai, aprėpiantys ir mus dominantį laikotarpį, atskleidė miesto medžiaginio kūno susidarymo ir raidos vyksmą. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę darbai šioje Kauno istorijos erdvėje plėtojosi, įsitraukė nauji tyrinėtojai, jų darbai buvo įtraukti į Lietuvos ir Kauno mastu apibendrinančius darbus ir žodynus8 Būtina paminėti didžiausius darbus dėl Kauno istorijos nuveikusius ir tebedirbančius architektūros istorikus Algę Grinevičiūtę-Jankevičienę (1930–2015), Nijolę Liukšionytę-Tolvaišienę (1954–2014) ir Vytautą Levandauską, urbanistikos istorikus Algimantą Miškinį (1929–2015) ir Jurgį Oksą (1934–1993), dailėtyrininkus Mariją Matušakaitę (1924–2016),
4 Valančius, M. Pastabos pačiam sau. Iš lenkiškosios vyskupo Motiejaus rašliavos sulasė ir savo pastabų pridėliojo doc. J. Tumas. Klaipėda, 1929; Vilnius, 1996; Kamuntavičienė, V. Motiejus Valančius ir Kauno istorija. Kauno istorijos metraštis, t. 1, Kaunas, 1998, p. 244–247.
5 Veblaitis, P. Kauno Bazilika. Naujoji Romuva , 1935, Nr. 16–17, p. 379–380; Veblaitis, P. Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčia. Naujoji Romuva , 1935, Nr. 18, p. 403–404; Kamuntavičienė, V. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvaras Petras Veblaitis (1895–1972). Soter, Kaunas, 2010, t. 34(62), p. 99–114.
6 Wischeropp, J. Die heilige Stadt unserer Vater 1683–1933. Kaunas, [1933]; Wischeropp, J. Aus 325 Jahren evangelischer Kirchenratsarbeit in der deutschen Gemeinde zu Kaunas Kaunas, 1939.
7 Aleksandravičius, E. Kodėl buvo užmiršta Kauno istorija? Kauno istorijos metraštis, t. 1, Kaunas, 1998, p. 7–11.
8 Kauno architektūra. Red. A. Jankevičienė ir kt. Vilnius, 1991; Lietuvos architektūros istorija . T. 2. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Red. A. Jankevičienė ir kt. Vilnius, 1994; Lietuvos dailininkų žodynas. T. 1. XVI–XVIII a. Sud. A. Paliušytė. Vilnius, 2005; Levandauskas, V. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė architektūra; stilių raida. Kaunas, 2022.
Laimą Šinkūnaitę (1942–2023), Aistę Paliušytę, Mindaugą Paknį, Aušrą Vasiliauskienę, Rimą Valinčiūtę-Varnę9
Kitos Kauno praeities sritys susilaukdavo ir susilaukia pavienių tyrinėtojų dėmesio, kaip antai Edmundo Laucevičiaus (1906–1973), Stasio Janušonio (1937–1983), Antano Tylos (1929–2018), Almanto Bagdonavičiaus, Edmundo Rimšos, Elmanto Meilaus, Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, Vydo Dolinsko, Sigito Lūžio. Jie ir čia nepaminėti tyrinėtojai skelbė pirminiais šaltiniais pagrįstus tyrinėjimus, atskleidė dar nepažintus Kauno istorijos reiškinius ir įvykius, susilaukusius dėmesio priklausomai nuo kitų tyrinėtojo poreikių. Kauno istorijos, taip pat ir minimo laikotarpio, tyrinėjimo proveržio vieta buvo atsikūrusio Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedra. Jos dėstytojai suprato „mažosios tėvynės“, t. y. Kauno, praeities pažinimo mokslinę ir visuomeninę svarbą, katedra ėmė organizuoti kasmetines mokslines Kauno istorijos konferencijas (1996–2022 m. įvyko 26 konferencijos), leisti mokslo leidinį Kauno istorijos metraštis (1998–2022 m. išėjo 20 tomų). Konferencijose skaitomi pranešimai ir Metraštyje skelbiami straipsniai buvo tarsi plytos, skirtos Kauno istorijos mūrui, taigi, ir šiam tomui. Pastarajam tas plytas tiekė ir tiekia Istorijos katedros auklėtiniai, buvę studentai ir dabarties dėstytojai, prie jų prisijungiantys kiti Kaune ar Vilniuje dirbantys mokslininkai, tarp jų (abėcėlės tvarka) – Eduardas Brusokas, Laima Bucevičiūtė, Remigijus Civinskas, Liudas Glemža, Vaida Kamuntavičienė, Vitalija Kasperavičiūtė, Kristina Melinytė, Edmundas Rimša, Simonas Strelcovas, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Rita Urbaitytė, Agnius Urbanavičius, Rasa Varsackytė. Kauno istorijos straipsniai skelbiami ir VDU mokslo leidiniuose Darbai ir dienos bei Soter.
Kauno istorija atsiduria ir dabarties Lenkijos istorikų dėmesio lauke, vertingus straipsnius ir monografijas paskelbė Jerzy Paszenda, Monika Jusupowić, Ana Lepalczyk. Atskirai minėtina Encyklopedia wiedzy o jezuitach Polski i Litwy, kuri yra žinių apie Kauno jėzuitus lobynas10
Bet kokių istorijos tyrimų svarbi dalis yra šaltinių skelbimas. XVII a. antrosios pusės –XVIII a. Kauno istorijos rašytinių šaltinių nėra daug, bet yra labai vertingų darbų, kurių dėka gali būti nuspalvinti (ir buvo stengiamasi tai padaryti) atitinkami Kauno istorijos „balti plotai“. Be tekste minimų ir Šaltinių sąraše nurodomų kitų XIX–XX a. istorijos naratyvinių ir dokumentinių šaltinių publikacijų, būtina nurodyti Vytauto Jogėlos su bendradarbiais parengtą 1782 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio surengtos vyskupystės dekanatų vizitacijos metu Kauno dekano ir klebono Pranciškaus Pranckevičiaus surašytą Kauno
9 Čia ir toliau nenorint šios Įvado dalies perkrauti nuorodomis į minimų tyrinėtojų darbus skaitytojai nukreipiami į knygoje esantį Literatūros sąrašą.
10 Encyklopedia wiedzy o jezuitach na ziemiach Polski i Litwy, 1564–1995. Oprac. L. Grzebień przy współpracy zespołu jezuitów, Kraków, 1996.
dekanato vizitacijos aktą11, E. Meilaus su bendradarbiais parengtą keturtomę publikaciją Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai12 bei M. Jusupowić parengtą 1733–1795 m. Kauno pavieto seimelio aktų publikaciją13. Atskirai minėtini amžininkų, XVII a. antrosios pusės –XVIII a. autorių sukurti naratyviniai šaltiniai, atsiminimai, dienoraščiai, kelionių įspūdžiai, periodinės spaudos medžiaga, laiškai. Jų aprašai irgi pateikiami Šaltinių sąraše.
Didžioji dokumentinių šaltinių dalis tebėra saugoma įvairiose saugyklose ir nėra viešai pateikta. Atskirai aptartinas Kauno miesto savivaldos institucijų archyvas, kuriame galima išskirti kartu su miesto iždu saugotą miesto archyvą, t. y. miesto privilegijas ir kitus itin svarbius dokumentus, bei miesto raštinėse kuriamą, kaupiamą ir magistrato žinion pereinantį miesto aktų knygų archyvą. Tenka pasakyti, kad tik kelios XVIII a. pabaigos aktų knygos saugomos Kaune. Didžioji jų dalis arba žuvo miestą ištikusių negandų metu, arba XIX a. bei 1915 m. buvo perduotos į Rusijos imperijos archyvus, dalis ten prapuolė Rusijos suirutės po 1917 m. metu14. Išlikę XVI–XVIII a. Kauno miesto aktai dabar saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve, Vilniaus universiteto bibliotekoje bei, kaip minėta, Kauno regioniniame valstybės archyve, tarp jų ir vienas iš pagrindinių knygos šaltinių – XVII a. antrosios pusės – XVIII a. Kauno magistrato ir savivaldos teismų aktų knygos. Kauno miesto privilegijos po 1795 m., Kaunui esant Rusijos imperijos sudėtyje, buvo miesto valdžios žinioje ir įvairiomis aplinkybėmis išsklaidytos, atsidūrė kolekcionierių rankose arba Vilniaus šaltinių saugyklose.
Kitas svarbus šaltinių kompleksas yra Lietuvos metrika, kurią sudaro Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinių raštinių ir asesorių bei kitų centrinių teismų aktų knygos. Po XIX a. perkėlinėjimų po Rusijos archyvus šiuo metu ji saugoma Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje, jos knygų mikrofilmus turi Lietuvos valstybės istorijos archyvas, jais ir naudotasi. Atskirą grupę sudaro Lietuvos bažnyčių dokumentai ir aktai, kurių dalis irgi įvairiais keliais pateko į valstybines šaltinių saugyklas, o dalis liko Kaune ir saugoma Kauno arkivyskupijos archyve.
Atskirai pateiktas saugyklų, archyvų, bibliotekų ir muziejų sąrašas, iš jo matyti, kad surasti ir knygos tekste panaudoti dokumentai ir aktai ar jų kopijos iš Lietuvos, Lenkijos,
11 Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija. 1782 m. Vilnius, 2001; rec.: V. Kasperavičiūtė, Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio vizitacija Kauno dekanate 1782 m. Kauno istorijos metraštis, t. 5, Kaunas, 2004, p. 321–325.
12 Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai. Sudarė E. Meilus su bendradarbiais. Vilnius, t. 1–4, 2011–2016; rec.: Kiaupa, Z. Cauniana skelbiamų XVII a. vidurio Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltinių tomuose. Kauno istorijos metraštis, t. 18, Kaunas, 2020, p. 239–248.
13 Akta sejmiku kowieńskiego z lat 1733–1795. Wyd. M. Jusupović, Warszawa, 2019; rec.: Kiaupa, Z. Kauno bajorų seimelio aktų (1733–1795) publikacija. Kauno istorijos metraštis, t. 18, Kaunas, 2020, p. 257–260.
14 Kiaupa, Z. Kauno miesto senojo archyvo likimas. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija, t. 2(43), 1973, p. 125–140; Kiaupa, Z. Du aktai apie Kauno archyvo nuostolius 1678 m. ir 1732 m. Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, Vilnius, 1988, p. 146–159.
Rusijos, Baltarusijos, Sakartvelo šaltinių saugyklų. Tai – Kauno savivaldos institucijų, Lietuvos valstybės, Abiejų Tautų Respublikos ir Bažnyčios institucijų sukaupti dokumentų ir aktų fondai, taip pat pabirę, pasklidę, įvairiose rankose pabuvę ir dabar šaltinių saugyklose atsidūrę dokumentai ir aktai.
Pabrėžiant lemiamą rašytinių šaltinių svarbą tiriant XVII a. antrosios pusės – XVIII a. Kauno istoriją, negalima nepaminėti ir kitų šaltinių grupių, kaip antai minimo laikotarpio Kauno ikonografinė ir kartografinė medžiaga, meno kūriniai bažnyčiose ir muziejuose, miesto savivaldos ir kitų institucijų bei miestiečių antspaudai. Apie XVII a. antrosios pusės –XVIII a. Kauną daug pasako pats Kauno senamiestis, rotušė, bažnyčios ir kiti pastatai.
Dabartinė Kauno istorijos ir jos šaltinių pažinimo būklė leido imtis šios knygos rašymo. Buvo stengtasi nepraleisti istoriografijos teikiamų žinių, įsisavinti ir panaudoti šaltinių žinias, pateikti nuoseklų ir galimai visapusišką minimo laikotarpio Kauno istorijos vaizdą. Žinoma, šaltinių galimybės dar nėra išsemtos, bet atėjo laikas apibendrinti turimas žinias. Tolesnis Kauno, Lietuvos, kurios neatsiejama dalis jis yra, visų praeities gyvenimo sričių, visuomenės, ūkio, kultūros, urbanistikos tyrimas tikslins ir papildys pateiktus teiginius, atskleis dar neaptartus miesto istorijos klausimus. Visiškai aišku, kad vienos knygos, šiuo atveju Kauno istorijos tomo, rašymo pabaiga turi reikšti ir naujos rašymo, medžiagos jai paieškos pradžią.
* *
Rengiant knygą, jos autoriams buvo neįkainojama gerbiamų kolegų įvairiapusė pagalba ir palaikymas, todėl kai kuriuos iš kolegų tenka paminėti daugiau nei vieną kartą. Pirmiausia už pastabas ir pasiūlymus dėkojame recenzentams Elmantui Meilui, Martynui Jakuliui, Vaidai Kamuntavičienei. Esame dėkingi kolegoms už vertingus patarimus ir konsultacijas: Linai Balaišytei, Eduardui Brusokui, Laimai Bucevičiūtei, Domininkui Burbai, Tomui Čelkiui, Vaidai Kamuntavičienei, Vitalijai Kasperavičiūtei, Mariui Sirutavičiui, Rimai Valinčiūtei-Varnei. Nepaprastai pravertė kolegų žinios apie istorines iliustracijas ir jų saugojimo vietą. Už iliustracijas dėkojame Edmundui Rimšai, Vytautui Aleksiejūnui, Elmantui Meilui, Laimai Bucevičiūtei, Ingai Puidokienei, Vaidai Kamuntavičienei ir Rimai Valinčiūtei-Varnei. Esame dėkingi už leidimus publikuoti archyvų, bibliotekų ir muziejų saugyklose saugomus ikonografinius šaltinius. Išskirtinės autorių padėkos nusipelno Berlyno nacionalinė biblioteka, Jogailaičių biblioteka Krokuvoje, Kauno regioninis valstybės archyvas, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka. Gyčiui Grižui,
Aurimui Švedui, Dariui Žukauskui ir Rimai Valinčiūtei-Varnei autoriai dėkoja už informatyvias nuotraukas, kurios papuošė šią knygą.
Esame dėkingi Lietuvos mokslo tarybai, finansiškai parėmusiai knygos parengimą ir leidybą, taip pat VDU mokslo klasteriams „Lietuvos karo istorijos ir paveldo tyrimai“ bei „Lietuvos miestų tarpdalykiniai tyrimai“, savo lėšomis sumokėjusiems už dalį knygos leidybos darbų.
KAUNO PAVEIKSLAS
KAUNIEČIAI
Bene svarbiausias iš miesto būklę, dydį ir vietą visuomenėje parodančių dėmenų, daugiausia pasakantis apie miestą, yra gyventojai, jų skaičius, visuomeninė sankloda, ekonominis ir kultūrinis pajėgumas. Savavaldus Kauno miestas buvo valstybės su luomine visuomene dalis. Vienas iš labai svarbių tokios visuomenės bruožų buvo ypatinga jos teisinė sandara. Luominės visuomenės dėmenys, bajorai, miestiečiai, valstiečiai gyveno skirtingose teisinėse erdvėse, turėjo skirtingas teises, laisves ir pareigas. Greta pagrindinių luomų valstybėje gyveno ir naudojosi savo ypatingomis teisėmis, laisvėmis ir pareigomis dvasininkai, taip pat etnokonfesinės bendrijos: žydai, totoriai, karaimai.
Miestų, tarp jų ir Kauno, gyventojų branduolį sudarė miestiečiai, suprantami kaip vienas iš luomų. Jie telkėsi valdovų privilegijomis įteisintoje būklėje, savivaldoje, būrėsi į miestiečių bendruomenę, bet miestiečiai nebuvo vieninteliai miestų gyventojai. Kaune, kaip ir kituose didesniuose miestuose, dar gyveno bajorai, buvo valstybės / valdovo pilis su jos jurzdika, veiklus Kauno gyventojų būrys buvo dvasininkai. XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. pradžioje Kaune kūrėsi žydų bendruomenė, atsirado (gal ir anksčiau buvo) totorių, Kauno miesto valdinystėje, Fredoje, buvo valstiečių.
Visi čia išvardyti, gal tik išskyrus Fredos valstiečius, buvo kauniečiai, Kauno gyventojai, o Kauno miestiečiais laikytini tik miestiečių luomo žmonės, Kauno miestiečių bendruomenės nariai. Pažymėtina, kad, be visuomeninių-teisinių skirčių, Kauno gyventojai skaidėsi pagal savo ūkinės veiklos būdus ar jos pasekmes. Jie užsiėmė vadinamaisiais miestietiškais verslais, t. y. didmenine ir mažmenine prekyba, amatais, upeivyste, vadinamosiomis laisvosiomis veiklomis (gydytojai, teisininkai ir pan.) ir kt. Jie skyrėsi turtu ar išsilavinimu. Tai visų pirma sakytina apie miestiečius, miesto bendruomenės narius. Tokios pat ūkinės veiklos ir turtinės skirtys buvo būdingos ir Kauno žydų bendruomenei, tik žydai teisiškai nebuvo miestiečiai. To meto Lietuvoje žydai sudarė atskirą paraluominę bendriją su savo ypatingomis teisėmis ir pareigomis.
Matėsi Kauno gyventojų tautinės / kalbinės, tikybinės, turtinės, išsilavinimo skirtys, tik jos neapsiribojo miestiečių ir žydų bendruomenėmis, daugeliu atvejų įtraukdavo ir Kauno gyventojus bajorus ar dvasininkus.
Visų šių skirčių raišką, visų pirma visuomenines-teisines skirtis, atskleisti, suprasti jų vietą Kauno gyvenime padės šių būrių ar sluoksnių kuopinis apibūdinimas, bet pažintį su XVII a. antrosios pusės – XVIII a. Kauno gyventojais reikia pradėti nuo jų skaičiaus ir jo pokyčių nustatymo.
Kauno gyventojai XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a.
Iki 1790 m. Lietuvoje nebuvo gyventojų surašymų, bet valstybei buvo reikalinga gyventojų apskaita, be jos buvo neįmanoma surinkti mokesčių. XVII–XVIII a. valstybės mastu būdavo surašomi dūmai, t. y. mokestiniai vienetai. Tokie mokestiniai vienetai būdavo gyvenamasis namas su rūkstančiu kaminu, kitaip sakant, savarankiškas ūkinis vienetas. Miestuose vieną dūmą galėjo sudaryti ir keli į vieną mokestinį vienetą sujungti skurdūs miestiečių namų ūkiai. Miesto valdymo ir tvarkymo poreikiai skatino ir Kauno miesto tarybą rengti miesto gyventojų, tiksliau sakant, miestiečių dūmų, sąrašus. Tokių dūmų surašymų duomenys gali būti gyventojų skaičiaus nustatymo pagrindas. Įvairių šaltinių pagalba istorikai stengdavosi išsiaiškinti dūme gyvenusių žmonių skaičių, tiksliau – šio skaičiaus vidurkį. Dūmo gyventojų skaičiaus vidurkį padauginus iš dūmų, mūsų atveju iš Kauno dūmų, skaičiaus būtų gaunamas miesto gyventojų skaičius.
Tačiau taip apskaičiuojant gyventojų skaičių susiduriama su daugybe keblumų. Iki šiol nėra išsamių Kauno miesto dūmų, t. y. savarankiškų miestiečių ūkių, juos sudarančių miestiečių šeimų ir šeimynų tyrimų. Istoriografijoje sutinkami įvairūs, dažniausiai tik apytikriai dūmo gyventojų skaičiaus vidurkiai. Sudėtinga apskaičiuoti ir dūmų skaičių Kaune, nes XVII a. antrosios pusės – XVIII a. Lietuvos dūmų surašymo taisyklės nebuvo nuoseklios. Duomenų pateikimas vadinamuosiuose dūmų rejestruose įvairiu laiku turėjo savo ypatybių, skyrėsi. Be to, būdavo visokių mokestinių lengvatų ir išimčių, dėl to vėlgi duomenys ne visada būdavo išsamūs.
Be to, gyventojų skaičius Kaune laikui bėgant kito. Kauną XVII a. šeštajame dešimtmetyje ir XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo ištikę sunkmečiai. Jų metu gyventojų skaičius keitėsi, bet šaltiniai neteikia patenkinamo tų pokyčių vaizdo. Tokių sunkmečių metu atliktų dūmų surašymų nežinoma. Jie atsirasdavo tik po keliolikos ar net keliasdešimties metų ir nepateikia nuostolių masto.
Senesnė istoriografija nesinaudojo ką tik aptarta tyrimų metodika (dūmų skaičius dauginamas iš dūmo gyventojų vidurkio). Joje pateikiami menami ir, iš karto pasakytina, nutolę nuo tikslumo skaičiai. Antra vertus, pastarųjų dešimtmečių atidūs, šaltiniais paremti Rasos Varsackytės ir Liudo Glemžos bei jo talkininko Remigijaus Civinsko tyrimai visiškai priartina prie galimai tikslaus minimo laikotarpio Kauno gyventojų skaičiaus ir jo pokyčių pateikimo15. Visiškai tikslaus skaičiaus dėl nepatenkinamos šaltinių būklės nesitikima.
15 Varsackytė, R. Kauno miesto valdžios žmonės XVII–XVIII a. sandūroje. Kauno istorijos metraštis, t. 5, Kaunas, 2004, p. 46–47; Civinskas, R., Glemža, L. Kauno miesto gyventojai XVIII a. pabaigoje: skaičių kalba. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje: miesto erdvė. Kaunas, 2007, p. 94–102.
Gyventojų judėjimas
Vienas iš svarbiausių minimo laikotarpio Kauno demografinės raidos dėmenų buvo gyventojų skaičiaus jame kaita. Ji vyko nuolatinio gyventojų kartų atsinaujinimo žmonėms gimstant ir mirštant būdu, dėl gyventojų atvykimo į Kauną ar išvykimo iš jo. Tai vyko ramaus ar sąlyginai ramaus, neigiamų reiškinių telkinių nedrumsčiamo gyvenimo sąlygomis.
Kaune ištisus dešimtmečius vyko toks gyvenimas. Tačiau trūksta šaltinių norint atsekti jo gyventojų kartų atsinaujinimą ar kitokį jų judėjimą. Primintina, kad iki 1790 m. Lietuvoje nebuvo gyventojų (ne dūmų) surašymų, o ir šio surašymo Kauno medžiaga nežinoma.
XVIII a. Lietuvoje atsirado žemės valdų aprašai, vadinamieji inventoriai. Juose jau dažnai būdavo surašomi valstiečio šeimos ir šeimynos nariai, kartais nurodomas ir jų amžius. Kaune tokia medžiaga nežinoma. Galima ieškoti, kas ją bent iš dalies atstotų.
Duomenų apie šeimos sudėtį ir kaitą rasti galima tikėtis minimo meto kauniečių testamentuose ir turto paveldėjimo bei dalybų dokumentuose. Peržiūrėjus 1662–1673 m. Kauno suolininkų aktų knygą, į kurią buvo įrašomi kauniečių testamentai, jų rasta 2216. Tik 5 šeimose jos galvai sudarant testamentą buvo 3–4 vaikai, taip pat 5 testamento sudarytojai vaikų nepaliko. Numanu, kad ne visi kauniečio šeimos nariai dėl įvairių priežasčių gali būti minimi testamentuose, bet matyti, kad dėl kartų kaitos Kauno gyventojų skaičius ženkliai didėti negalėjo.
Kitas Kauno gyventojų skaičiaus kaitos būdas buvo žmonių atsikėlimas į Kauną arba kauniečių išvykimas iš jo. Neišliko atvykstančiųjų į Kauną ir jame apsigyvenančių sąrašų, matyt, jie ir nebuvo sudaromi, išskyrus atvejus, kai atvykėlis ar čia jau gyvenantis žmogus buvo priimamas į miestiečių bendruomenę. Vilniuje tokiu reikalu buvo vedamos atskiros knygos, kitur – žinia būdavo įrašoma į kitus miesto aktus. Didelei minimo laikotarpio Kauno miesto archyvo daliai pražuvus, įrašų apie Kauno naujus miestiečius žinoma labai nedaug.
Bet štai 1691 m. rugsėjo 25 d. magistrate prisiekė naujas miestietis Albrechtas Rodas17 Iš kur jis atvyko, nenurodyta, bet vokiškai skambantys vardas ir pavardė perša kokį nors Prūsijos miestą. 1735 m. kovo 2 d. magistrato posėdyje burmistras Johanas Vundramas, pareiškęs, kad yra daug atvykėlių miestiečių, kurie mieste pirkliauja, bet įsirašymo į miestiečius mokesčio nesumokėjo, ragino bendruomenės prisiekusiuosius juos susekti. Jau kitame magistrato posėdyje buvo pranešta, kad 6 Kaune jau gyvenantys yra pasiryžę priimti miesto teisę, o dėl kitų trijų, Šikšnosparnio, Misiuko ir Pečiulio, dar reikią aiškintis. Iš jų 1735 m. kovo 15 d. prisiekė miestiečiu ir sumokėjo 50 tinfų mokestį Emanuelis Frencelis,
16 Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB), f. 7, 1662–1673 m. Kauno miesto aktų knyga.
17 1691 09 25 Kauno magistrato posėdžio protokolas. VUB, f. 7, 1686–1773 m. Kauno miesto aktai, l. 50.
Zigmantas Kiaupa, Liudas Glemža KAUNO ISTORIJA
II tomas
Nuo 1655 iki 1795 metų Monografija
Redaktorė Auksė Matiukė
Viršelio dizaineris Darius Jelenskis
Maketuotoja Laura Petrauskienė 2022 11 11. Tiražas 350 egz. Užsakymo Nr. K22-054.
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino
UAB „Vitae Litera“
Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt