Vytauto Didžiojo universitetas
Mindaugas Jurkynas, Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė
POLITINĖS PARTIJOS LIETUVOJE:
RINKIMAI, LYDERIAI IR FINANSAVIMAS
Mokslo studija
Vytauto Didžiojo universitetas
Mindaugas Jurkynas, Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė
POLITINĖS PARTIJOS LIETUVOJE:
RINKIMAI, LYDERIAI IR FINANSAVIMAS
Mokslo studija
Kaunas, 2024
Recenzentai:
Prof. dr. Vaidutis Laurėnas, Klaipėdos universitetas
Prof. dr. Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universitetas
Mokslo studija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. gruodžio 11 d. (protokolo Nr. 2023/2024-05)
Mindaugo Jurkyno nuotraukos autorius Jonas Petronis. Iingridos Unikaitės-Jakuntavičienės nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-467-593-5 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-594-2 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675942
© Mindaugas Jurkynas, 2024
© Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė, 2024 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2024
1.2.
1.3.
1.4.
1.7.
2.1.
1.6.1.
1.6.3.
2.2.1.1. Partijos lyderių politinės karjeros
2.2.1.2. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko galios
2.2.1.3. R. Pakso „karūnavimai“ 2002–2012 m. ...........................................
2.2.1.4. Pirštinė mesta 2012 m. .........................................................................
2.2.1.5. Paskutiniai lyderio rinkimai išnyksiančioje partijoje
2.2.1.6. Kas lėmė PTT pirmininko išrinkimą?
3. LIETUVOS SOCIALDEMOKRATŲ PARTIJOS PIRMININKO RINKIMAI
3.1. LSDP politinė veikla
3.2. LSDP lyderiai: funkcijos, istorija ir 2021 m. kandidatai .........................................
3.3. Kandidatų tinkamumas ir formalios taisyklės 75
3.4. Reikalavimai iškėlimui ir neformalios taisyklės
3.5. Lyderio atrankos valdymas ..........................................................................................
3.6. Keturkovė virsta dvikova
3.7. Cherchez la Femme .........................................................................................................
4. POLITINIŲ PARTIJŲ FINANSAVIMO TEORIJA IR PRAKTIKA ........................
4.1. Teoriniai politinių partijų finansavimo modeliai ir sistemos .................................
4.2. Politinio finansavimo reglamentavimo kaita Lietuvoje
4.3. Politinio finansavimo sistemos pokyčių Lietuvoje pasekmės ..............................
1
LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
5
6 lentelė. Seimo rinkimų rezultatai (partijos, peržengusios 5 proc. rinkimų barjerą daugiamandatėje apygardoje 2000–2020 m.),
7 lentelė. Partijų laimėta dalis parlamente (partijos, peržengusios 5 proc. rinkimų barjerą daugiamandatėje
12 lentelė. PTT pirmininkų dalyvavimas rinkimuose (Rolandas Paksas (RP), Valentinas
15 lentelė. Partijos lyderio rinkimai partijos skyriuose, 2021 m. ...................................... 82
16 lentelė. Argumentai dėl valstybės tiesioginio finansavimo politinėms partijoms ..... 92
17 lentelė. Valstybės subsidijos Lietuvos politinėms partijoms 2000–2014 m. ............. 101
18 lentelė. Valstybės subsidijos Lietuvos politinėms partijoms 2015–2023 m. 106
19 lentelė. Politinių partijų pajamos Lietuvoje 112
20 lentelė. LR Seimo rinkimuose daugiau nei 5 proc. gavusios naujos ar / ir mažos politinės partijos ..................................................................................................................... 113
1 paveikslas. Svarbiausių politinių partijų pozicijos kairės–dešinės dimensijose, 2020 m. ....................................................................................................................................... 53
2 paveikslas. Politinio finansavimo sistemos struktūra....................................................... 88
ĮVADAS
Politinės partijos, kaip ir laisvi rinkimai, laisva žiniasklaida, teisės viršenybė, žmogaus teisės ir pilietinė visuomenė yra fundamentali demokratijos dalis.1 Partijos vienija visuomenę ir valstybės institucijas, atsirinkdamos ir atstovaudamos įvairiems visuomenėje esantiems interesams, siekdamos valdžios demokratiniuose ir konkurencinguose rinkimuose. Būdamos valdžioje, partijos įgyvendina savo tikslus remdamosi ideologine ir iš jos dažniausiai kylančia rinkimų platforma. Partijoms būdinga valdančiojo elito atranka ir jo socializacija, t. y. supažindinimas su politikos formaliomis ir neformaliomis taisyklėmis, procesais ir vaidmenimis. Jos atlieka visuomenės politinio švietimo funkciją, pristatydamos savo požiūrį į politiką ir joje esančių problemų sprendimo būdus. Politinės partijos taip pat veikia kaip „žaibolaidis“, leidžiantis visuomenėje susikaupusią politinę-emocinę iškrovą rinkimų metu, ir siūlo politikos, t. y. valdymo, sprendimus (Ware, 1996). Galiausiai politinės partijos atstovauja visuomenėje kylantiems ilgalaikiams ar trumpalaikiams konfliktams bei problemoms. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje partijos kilo iš visuomenėse nuo XVI a. susiformavusių konfliktų, kurie suskaldė visuomenę į skirtingas, kartais besidubliuojančias ekonomines ir sociokultūrines vertybes puoselėjančias grupes, vadinamas skirtimis (angl. „cleavages“). Jos, įvedus visuotinę balsavimo teisę, virto balsavimu už tų grupių interesams ir vertybėms atstovaujančias ir rinkimuose dalyvaujančias politines organizacijas (Lipset ir Rokkan, 1967). Visos politinės partijos, atlikdamos anksčiau aptartas funkcijas, privalo turėti lyderius ir finansų.
Politinių partijų veikla apima daug aspektų: lyderių išrinkimą, finansų tvarkymą, narių pritraukimą ir išlaikymą, rinkimų kampanijos vystymą ir politinę komunikaciją, vietos skyrių steigimą ir veiklą, vidinės veiklos reglamentavimą ir kt. Lietuvos partijos atsirenka lyderius, ir jie bei kiti partijų atstovai užima didžiąją dalį politinių postų Lietuvoje, nors nepriklausomi kandidatai kartais irgi būna išrenkami prezidento, Seimo, vietos savivaldybių tarybos, merų ir Europos Parlamento rinkimuose. Kandidatų į partijos lyderio postą atsiradimas ir pasitraukimas yra svarbus, siekiant suprasti, kokie asmenys tampa partijų pirmininkais ir svarbių politinių postų atstovais. Lyderių atrinkimo taisyklės yra surašytos partijos vidiniuose dokumentuose, tokiuose kaip statutai ar įstatai. Juose numatyti mechanizmai ir veikėjai, dalyvaujantys
1 Autoriai dėkoja VDU PMDF doktorantams Tomui Martinaičiui ir Robertui Eismontui už pagalbą atliekant pirminio teksto korektūrą.
partijos pirmininko atrankose ir konkurencijoje. Visgi reali lyderio iškilimo istorija ne visada grindžiama vien tik formaliomis taisyklėmis. Neformalios nuostatos, kaip reakcija į rinkimus, partijos vidinė kultūra, konkuruojantys veikėjai ir jų grupės partijos viduje, partijos demokratizacijos laipsnis ir kt., turi įtakos partijos pirmininko išrinkimui.
Pinigų ir politikos ryšys bei politinio finansavimo reguliavimas jau seniai yra tapę vienais svarbiausių ir nuolat svarstomų demokratinės valdžios klausimų (Unikaitė-Jakuntavičienė, 2013, p. 8). Politinių partijų veikloje pinigai vaidina svarbų vaidmenį. Kaip ir kiekvienai organizacijai, politinei partijai savo veiklai organizuoti reikia ne tik žmogiškųjų, bet ir finansinių resursų. Šiuolaikinėse demokratijose, kai narystė partijose mažėja, politikams dažniau tenka ieškoti finansinės paramos išorėje bei skirti daugiau laiko ir finansinių resursų rinkėjams pasiekti bei pritraukti dalyvauti rinkimuose. Taigi, iš vienos pusės, pinigai tampa būtini politinėms partijoms ir kandidatams kaip priemonė, siekiant svarbiausio tikslo – kuo geresnių rezultatų įvairiuose rinkimuose, pasiekti savo atstovaujamus rinkėjus, formuojant viešus debatus apie politikos pasirinkimų galimybes, organizuojant politinės partijos kasdienę veiklą ir palaikant ryšius su partijos nariais, o iš kitos pusės, tai būdas rinkėjams išreikšti savo paramą politinėms partijoms ir kandidatams. Tačiau išorinė finansinė parama kelia ir daug klausimų apie finansavimo šaltinių skaidrumą ir galimą įtaką, pavyzdžiui, ar rėmėjai neturi užslėptų reikalavimų partijoms, ar partijos netaps donorų, o ne visuomenės interesų atstovėmis. Dėl minėtų svarstymų ir abejonių daugelyje pasaulio valstybių pamažu buvo įvesti įvairaus dydžio politinio finansavimo ribojimai bei pradėtos skirti valstybės subsidijos politinėms partijoms (Casas-Zamora, 2005), manant, kad valstybės skiriamas finansavimas sustiprins politikų autonomiją, sumažins korupciją ir užtikrins didesnį skaidrumą politinio finansavimo srityje, sudarys sąlygas partijų institucionalizacijai ir stabilumui. Šiame kontekste aktualu išsamiau apžvelgti
Lietuvos politinių partijų finansavimo modelių kaitą ir išanalizuoti politinio finansavimo tendencijas bei jų generuojamas pasekmes.
Partijų konkurencija remiasi trimis pagrindiniais ramsčiais: organizacija, savanorišku darbu ir finansais (Nassmacher, 2001). Finansiniai ištekliai paprastai siejami su organizacine politinių partijų galia (Poguntke ir kt., 2016). Politiniai finansai partijoms svarbūs dėl vaidmens rinkimų kampanijose ir kaip priemonė, padedanti užtikrinti kasdienę politinių partijų veiklą. Partijos stengiasi užmegzti glaudžius ryšius su įvairiomis visuomenės grupėmis. Šiai veiklai reikia daug finansinių išteklių. Kaip pastebi Karl-Heinz Nassmacher (2001, p. 21), pinigų svarba ypač išaugo pastaraisiais dešimtmečiais, kai dėl rinkimų komunikacijos raidos pokyčių ir kampanijos
politinės partijos lietuvoje: rinkimai, lyderiai ir partijų finansavimas
organizacijų pertvarkos smarkiai išaugo rinkimų kampanijų biudžetai (pagausėjo viešųjų ryšių ir politikos konsultantų, strateginių naujienų valdymo specialistų kampanijose; sumažėjo tradicinių partijų kampanijų formų naudojimas, padažnėjo netiesioginių komunikacijos kanalų, pavyzdžiui, įvairių rūšių žiniasklaidos, socialinių medijų kanalų, pasitelkimas kampanijoms). Išaugus finansų poreikiui, kyla daug diskusijų dėl partijų lygiavertės konkurencijos užtikrinimo bei partijų ir jų kampanijų finansavimo reguliavimo taisyklių ir modelių, galinčių užtikrinti finansų šaltinių skaidrumą ir lygiavertiškesnę partijų konkurenciją. Ne išimtis ir Lietuva. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo veikęs liberalus politinių partijų finansavimo modelis, pastebėjus išaugusį finansų poreikį ir galimas su tuo susijusias finansavimo skaidrumo problemas, buvo keičiamas ribojančiu ir valstybės subsidijas partijų finansavimui skiriančiu modeliu, kėlusiu ir tebekeliančiu diskusijas dėl valstybės pajėgumo pakankamai finansuoti partijas, lygiavertės konkurencijos užtikrinimo ir galimo indėlio į partijų finansų skaidrumo užtikrinimą. Taigi partijų finansai yra svarbi partijų veiklos dalis, o kartu ir atstovaujamosios demokratijos sėkmingą veiklą užtikrinantis faktorius. Šios studijos tikslas yra dvigubas. Darbe bus siekiama išanalizuoti, kaip vyksta pasirinktų Lietuvos politinių partijų lyderių atranka, kas ją lemia ir kokie yra politinių partijų finansavimo aspektai, veikiantys ne tik partijų tarpusavio konkurenciją, bet ir partijų ryšius su pilietine visuomene. Tai padės geriau suprasti Lietuvoje veikiančių politinių partijų vidinius organizacinius elementus, apibūdinančius partijų politinę elgseną demokratijoje. Tyrimo uždaviniai yra siejami su studijos tikslu: 1) aptarti partijų veiklos kontekstą (rinkimų taisyklių, rinkimų apžvalgos), 2) pristatyti teorines prielaidas apie partijų vadovų rinkimus empirinei analizei atlikti, 3) ištirti dviejų atvejų – partijos „Tvarka ir teisingumas“ ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) – politinių partijų lyderių rinkimus ir nustatyti tyrimo svarbą teoriniams argumentams, 4) apžvelgti politinio finansavimo modelius, skiriant daugiau dėmesio valstybinio finansavimo modelio įvairioms sistemoms, aptariant jų privalumus ir trūkumus bei galimus poveikius partijoms, 5) išanalizuoti politinio finansavimo modelio kaitą Lietuvoje, atkreipiant dėmesį į taisyklių, politinių partijų finansavimo šaltinių ir jų proporcijų partijų biudžetuose kaitą, 6) aptarti galimas politinio finansavimo modelių kaitos pasekmes partijų ir partinės sistemos vystymuisi.
Politinių partijų lyderių Lietuvoje išrinkimas nėra plačiai analizuotas. Giedrius Žvaliauskas (2007) rado ryšį tarp konkurencingumo partijos pirmininko rinkimuose ir partijos demokratizacijos laipsnio. Vitalija Simonaitytė (2014, 2018) analizavo personalizuotą partijų lyderystę Lietuvoje ir nustatė, jog konkurencingi vidiniai partijos pirmininko rinkimai leido atsirasti naujiems politiniams lyderiams. Jos nuomone,
anksčiau įsikūrusios partijos linkusios keisti savo pirmininkus, o partijose su įsitvirtinusia partine organizacija, gausia naryste ir partijos atstovavimu valdžios institucijose autokratiniai sprendimai sunkiai randa pritarimą. Atvejų studijoms pasirinktos partijos taip pat nesulaukė daugiau dėmesio jų lyderystės problematikai. Kalbant apie partiją „Tvarka ir teisingumas“, Ainė Ramonaitė ir Vesta Ratkevičiūtė (2013) apibūdino ją kaip ryškiausią kraštutinio dešiniojo bei antielitinio populizmo partiją XXI a. pradžioje. Daunis Auers (2017) tyrė ilgamečio partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko Rolando Pakso kaip politinio atskalūno atvejį. To paties autoriaus studijoje (2018) buvo tiriamas populistinių partijų (ir „Tvarka ir teisingumas“) poveikio santykis su jų institucionalizacija. Algis Krupavičius (2013) aprašė LSDP politinę organizaciją. Maciej Hartliński, Małgorzata Sikora-Gaca ir Dominika Mikucka-Wójtowicz (2015) lygino sociodemografines partijų lyderių charakteristikas ir partijų pirmininkų iškilimą Vidurio Europoje ir Baltijos šalyse. Giedriaus Žvaliausko (2017) tyrimai apėmė LSDP elito pokyčius 2001–2015 m. Alison F. Smith (2020) tyrė ir LSDP narių vaidmenį politinėse kampanijose, o Liutauras Gudžinskas (2020) pritaikė organizacinę prieigą, aiškinant skirtingus socialdemokratų partijų Baltijos šalyse rinkimų rezultatus.
Partijų lyderio rinkimams pasirinktos dvi partijos – partija „Tvarka ir teisingumas“ ir Lietuvos socialdemokratų partija. „Tvarka ir teisingumas“ liovėsi egzistuoti, susijungus su Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) ir politiniu judėjimu „Pirmyn, Lietuva“ bei atsiradus partijai „Laisvė ir teisingumas“ 2020 m. „Tvarka ir teisingumas“ kaip svarbi Lietuvos partinės sistemos dalis, buvusi ir populistine politikos naujoke 2004 m., ir valdančiosios koalicijos dalimi 2012–2016 m., buvo viena iš retų partijų, nekeičianti pirmininko. Rolandas Paksas pirmininkavo partijai „Tvarka ir teisingumas“ ilgus metus, nusileisdamas tik Valdemarui Tomaševskiui, nepertraukiamai vadovaujančiam Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungai nuo 1999 m. R. Paksas du kartus buvo Vilniaus meru, du kartus Lietuvos premjeru, per apkaltą nušalintas iš Lietuvos Respublikos prezidento posto, ilgai liko partijos „Tvarka ir teisingumas“, tarnavusiai jo politinėms ambicijoms, vadovu. LSDP yra bene ilgiausiai valdžioje buvusi partija po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., kontroliavusi Vyriausybę 1996–2000, 2001–2008 ir 2012–2016 m. 2016–2017 m. LSDP buvo jaunesnysis valdančiosios koalicijos partneris (Jurkynas, 2021). Šių dviejų pasirinktų atvejų lyderių iškilimo ir pasitraukimo analizė leidžia empiriškai ir teoriškai geriau įvertinti, kas lemia partijos lyderių išlikimą ir pa(si)traukimą bei partijos vidinės demokratijos ir galios pasiskirstymo tarp partijos veikėjų aspektus.
politinės partijos lietuvoje: rinkimai, lyderiai ir partijų finansavimas
Minėtos studijos rodo, kad neskirta pakankamai dėmesio siekiant išsiaiškinti, kokios teorinės sąlygos paaiškina dabartinių lyderių partijų išlikimą ar pakeitimą. Teorinės prielaidos ir jų testavimas, palyginant du Lietuvos senbuvių partijų lyderių rinkimų analizės atvejus, leidžia patikrinti ir koreguoti teorines prielaidas bei geriau suprasti partijos vidinės demokratijos dinamiką. „Tvarka ir teisingumas“ lyderio rinkimai vyko netiesiogiai, t. y. partijos suvažiavime, o LSDP – tiesiogiai tarp visų partijos narių. Politinių partijų lyderystės tyrimai pateikia lyginamosios analizės argumentus analizuojant galios poslinkius partijos viduje bei jų sąlygas ir mechanizmus. TPP atvejis tiria ilgalaikį pirmininko valdymą ir galios vakuumo užpildymą jam atsistatydinus, o LSDP atvejis analizuoja konkurencingiausius tiesioginius lyderio rinkimus 2021 m. Šie tyrimai sudaro sąlygas palyginti su kitomis besidemokratizuojančiomis ir Lietuvos partijomis, rengiančiomis tiesioginius savo pirmininkų rinkimus, ir nustatyti demokratėjančių partijų ideologinius profilius bei partijų vidaus galių pasiskirstymo sąlygas. Naujausi partijų lyderių rinkimo atvejai ir pateikiama partinės sistemos raida papildo ankstesnius empirinius tyrimus.
Politinio finansavimo tyrimai Lietuvoje taip pat nėra dažni ir išsamūs. Dauguma ankstesnių tyrimų atlikti teisininkų ir politologų dar gerokai prieš dešimtmetį ir buvo sutelkti į kurio nors vieno politinio finansavimo Lietuvoje aspekto analizę. Vaidas Jurkevičius (2008) vertino Lietuvos teisinėje sistemoje tuo metu įtvirtintą mišrų partijų finansavimo modelį ir jo indėlį užtikrinant partijų finansavimo skaidrumą. Elena Masnevaitė (2008, 2009) savo darbuose analizavo politinių partijų finansavimo teisinį reglamentavimą. Dar 2008 m. teisininkė analizavo, kokie subjektai ir kokiomis formomis turi teisę finansuoti Lietuvos politines partijas ir kokią tai turi įtaką jų nepriklausomumui. 2009 m. ji aptarė valstybinį politinių partijų finansavimą Lietuvoje, atkreipdama dėmesį į naujo finansavimo modelio reglamentavimo trūkumus. Vėliau, 2011 m., tyrėja gilinosi į parlamentinės veiklos finansavimą kaip į netiesioginio valstybinio politinių partijų finansavimo formą, išskirdama tam tikrus probleminius aspektus. Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė (2008) analizavo Lietuvos politinio finansavimo reguliavimą kaip politinės manipuliacijos įrankį, atkreipdama dėmesį į partijų ir kampanijų finansavimo reglamentavimo keitimus, inicijuotus skirtingų valdančių politinių partijų, siekiant galimų sau naudingų rezultatų. Teisės profesorius Egidijus Šileikis (2014) savo monografijoje išsamiai ir argumentuotai atskleidė Lietuvos Respublikos politinių partijų finansavimo teisinio reglamentavimo sistemos teorinius ir konstitucinius jos sampratos pagrindus, ją suponuojančias vertybes, principus ir normas, taip pat teoriškai, moksliškai diskutuotinus ar atitinkamu lygmeniu (Konstitucijos, įstatymų požiūriu) kritiškai vertintinus ir tobulintinus jos aspektus. Kiek
vėliau Vitalija Simonaitytė kartu su Vaida Jankauskaite (2016) atliko politinio finansavimo kaitos analizę partijų santykių su visuomene ir valstybe kontekste ir nustatė, kad 2012m. įvestos politinių partijų finansavimo pataisos, draudžiančios juridinių asmenų finansavimą partijoms, suveikė kaip antikorupcinė priemonė ir sudarė sąlygas valstybei tapti didžiausia partijų donore bei paskatino partijų kartelizaciją.
Kaip matyti iš ankstesnių partijų finansavimą analizavusių darbų apžvalgos, daugiausia Lietuvoje analizuota politinių partijų finansavimo kaita, o tų pokyčių rezultatams, partijų finansinių resursų kaitai ir galimoms pasekmėms skirta kiek mažiau dėmesio. Svarbu pastebėti, kad paskutiniai darbai parašyti dar 2014–2016 m., tad naujausios tendencijos juose neatsispindi. Ši mokslo studija papildys anksčiau atliktus tyrimus susisteminta teorine medžiaga apie galimus politinio finansavimo modelius bei tiesioginio valstybinio finansavimo sistemas, sutelkdama dėmesį į jų diskutuotinus aspektus, privalumus, trūkumus, leisiančius įvertinti atskirų valstybių politinio finansavimo modelių pasirinkimo problematiką, tarp jų ir Lietuvos. Be to, mokslinėje studijoje bus aptarti Lietuvos politinių partijų finansavimo pokyčiai ir pateikiamos įžvalgos apie galimas tos kaitos pasekmes, iš naujo įvertinant jau dešimtmetį veikiančio modelio svarbą politinių partijų konkurencijai ir pačių partijų organizacijai. Galiausiai teorinės literatūros apie partijos lyderių rinkimą ir partijų finansavimą lietuvių kalba yra nepakankamai, tad ši studija leis užpildyti šią spragą, papildant lietuvišką politologinę terminologiją, ir suteiks galimybę naudoti šiuos tyrimus mokant politikos mokslų aukštosiose švietimo organizacijose.
Tyrimo duomenų pasirinkimo ir interpretavimo būdas yra atvejo studija. Atvejo studijos turi teorinę svarbą. John Gerring (2004, p. 352–353) teigia, kad atvejo studija yra intensyvi vieneto analizė, siekiant apibendrinti žinias kitų panašių vienetų sistemose. Tokiu būdu atvejo studija leidžia plačiai ir giliai aprašyti priežastinius mechanizmus bei juos palyginti mažoje atvejų skaičiaus įvairovėje. Atvejo studijos prisideda prie vienetų tyrimo papildomumo ir tyrimo dizaino tarp skirtingų vienetų sukūrimo. Proceso nustatymo metodas taikomas, siekiant deduktyvių, t. y. teoriją empiriniais duomenimis testuojančių, tikslų bei teorinės ir / ar empirinės reikšmės ar jos stokos nustatymo. Šioje mokslinėje studijoje tyrimui pasitelkti kelių tipų duomenų šaltiniai, tokie kaip vidiniai partijos dokumentai, interviu su partijų nariais, žiniasklaidos pranešimai, teisės aktai, reglamentuojantys politinį finansavimą, politinių partijų finansinės deklaracijos ir kiti statistiniai duomenys apie politinių partijų ir kampanijų finansavimą.
Tyrimas susideda iš kelių dalių. Pirma, bus aptarta rinkimų sistema, detalūs Seimo rinkimų rezultatai 2004–2020 m., taip nustatant makrotendencijas tarp rinkėjų ir
identifikuojant svarbias politines partijas bei partinę sistemą Lietuvoje. Po to bus pristatomi teoriniai partijų lyderių atrankos ir partijų finansavimo modeliai bei sistemos. Jais remiantis, bus analizuojami pasirinkti politinių partijų atvejai Lietuvoje bei partijų finansavimo tendencijos ir jo galimos pasekmės politinių partijų konkurencijai ir organizacijai. Mokslinėje studijoje Mindaugo Jurkyno dalis (4 spaudos lankai) apėmė pirmą, antrą ir trečią skyrius, Ingridos Unikaitės-Jakuntavičienės dalis buvo ketvirtas skyrius, abu autoriai parašė įvadą ir išvadas, parengė bendrą literatūros, paveikslų ir lentelių sąrašą, santrauką anglų kalba.
1. partijų politinės veiklos kontekstas
1. PARTIJŲ POLITINĖS VEIKLOS KONTEKSTAS
1.1. Rinkimų taisyklės
Seimo rinkimų sistema Lietuvoje menkai tepasikeitė nuo 1992 m. 1990 m. rinkimai vyko pagal mažoritarinę sistemą, kai vienmandatėse apygardose parlamentarai buvo išrenkami arba pirmame ture surinkus absoliučią daugumą nuo dalyvavusiųjų, arba paprastą daugumą antrame ture tarp dviejų daugiausia balsų gavusių kandidatų. 1992 m. buvo įvesta mišri rinkimų sistema, kai 70 Seimo narių renkama proporciniu būdu balsuojant už partijų sąrašus, o 71 narys – pagal mažoritarinę sistemą vienmandatėse apygardose anksčiau aprašytu būdu, kai apygardoje viename ar dviejuose turuose išrenkamas vienas kandidatas. 1992 m. rinkimų barjeras partijoms, norinčioms patekti į parlamentą, proporcinėje sistemoje buvo 4 proc., o tautinių bendrijų partijoms jis praktiškai neegzistavo. 1996 m. rinkimų slenkstis buvo padidintas iki 5 proc. partijoms ir 7 proc. partijų koalicijoms. Kandidatų reitingavimas proporcinėje rinkimų dalyje įvestas 1996 m. Dabar galima reitinguoti 5 sąrašo, už kurį balsuota, kandidatus. Prieš 2000 m. Seimo rinkimus buvo panaikintas antrasis turas vienmandatėse apygardose, bet prieš 2004 m. rinkimus jis buvo atstatytas. Proporcinėje dalyje vietos Seime skiriamos remiantis Hare-Niemeyer kvota.2 Minimalus aktyvumas per rinkimus daugiamandatėje apygardoje yra 40 proc., o vienmandatėje – 25 proc. Jei aktyvumas per rinkimus vienmandatėje apygardoje yra mažesnis nei 25 proc., laimėtojas privalo surinkti daugumą balsų, bet ne mažiau kaip 20 proc. registruotų apygardoje rinkėjų (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas, 2020).
1.2. Stichiniai pokyčiai partinėje sistemoje ir naujų partijų gausa: 2004 m. Seimo rinkimai
Šioje dalyje detaliai aptariami rinkimai į Seimą 2004–2020 m. 2003–2004 m. buvo intensyvus politinis sezonas, nes rinkėjai Lietuvoje ne kartą ėjo prie balsadėžių. 2003 m. gegužę vyko referendumas, patvirtinęs Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. 2004 m. balandį Seimas apkaltos metu nušalino prezidentą Rolandą Paksą iš pareigų, o 2004 m. gegužę vyko dvigubi rinkimai. Buvo renkamas Lietuvos prezidentas ir
2 Pagal didžiausio likučio metodą (taikant Hare-Niemeyer sistemą) apskaičiuojama balsų kvota vienam mandatui šalies mastu. Tada 5 proc. barjerą įveikusių partijų gautų balsų skaičius dalijamas iš mandatų skaičiaus (70 vietų) ir gaunamas daugiamandatėje apygardoje sąrašui tenkantis mandatų skaičius (kvota). Norint partijai gauti vieną mandatą, reikia surinkti rinkimų kvotą. Jei mandatų lieka, jie atiduodami didžiausius balsų likučius turinčioms partijoms.
pirmieji Lietuvoje Europos Parlamento nariai. Galiausiai 2004 m. spalį įvyko eiliniai Seimo rinkimai. 2004 m. parlamento rinkimai buvo „stichiniai“, kadangi sudrebino Lietuvos partinę sistemą rinkėjams išrinkus kelias naujas partijas į parlamentą.
2004 m. rinkimuose į Seimą varžėsi 13 partijų ir 2 koalicijos (socialdemokratų ir socialliberalų A. Brazausko ir A. Paulausko koalicija „Už darbą Lietuvai“ bei liberalų demokratų ir Lietuvos liaudies sąjunga „Už teisingą Lietuvą“). 7 iš jų peržengė rinkimų barjerą. Palyginimui – 2000 m. tokių partijų buvo 5 iš 15. 2004 m. rinkimuose dalyvavo viena koalicija, susidedanti iš valdančiųjų socialdemokratų ir socialliberalų. Rinkimų aktyvumas pasiekė 46 proc. pirmame ture ir 40,2 proc. – antrame. Rinkimuose daugiausia paramos surinko Darbo partija su 28,4 proc. balsų daugiamandatėje apygardoje ir bendrai iškovotais 39 Seimo mandatais po abiejų turų vienmandatėse apygardose.
Naujos partijos daugiamandatėje apygardoje surinko 46,1 proc. balsų, o jei pridėtume pirmą kartą rinkimuose dalyvavusį partijų junginį Liberalų ir centro sąjungą, šis skaičius pašoka iki 55,4 proc.! Tai rodo elektorato nusivylimą įsitvirtinusiomis partijomis: socialinio teisingumo stoka, ekonominiai skirtumai tarp regionų, mažos pensijos, korupcijos skandalai, dešimt metų trunkantis didžiausias nepasitikėjimas politinėmis partijomis lėmė antiestablišmento balsavimą ir naujų politinių mesijų iškilimą. Milijonieriaus Viktoro Uspaskich vedama ir pirmą kartą rinkimuose dalyvaujanti Darbo partija daugeliui rinkėjų tapo kairiojo socialinio teisingumo viltimi, neatmetant sąsajų su socialiniu saugumu sovietinės okupacijos laikais. Darbiečiai pasirodė stiprūs ir vienmandatėse apygardose: trečdalis iš 48 partijos kandidatų, patekusių į antrą rinkimų turą vienmandatėse apygardose, pateko į Seimą, sudarydami 23,9 proc. vienmandačių laimėjimų (ir 28,4 proc. balsų daugiamandatėje apygardoje), iš viso turėdami 27,7 proc. parlamento mandatų. Socialdemokratai su Algirdu Brazausku kaip partijos pirmininku prarado daugiau nei pusę vietų, palyginti su 2000 m. Seimo rinkimais. Kazimiros Prunskienės vedami valstiečiai ir Rolando Pakso liberaldemokratai pirmą kartą sudarė parlamentinę frakciją, o Artūro Paulausko socialliberalai prarado beveik trigubai daugiau parlamento vietų.
1 lentelė. Parlamentinių vietų dalis
Šaltinis: Vyriausioji rinkimų komisija.
Pagrindinės socialinės takoskyros balsuojant už partijas buvo centro–periferijos, miesto–kaimo, antiRusijos ir pokomunistinės transformacijos laimėtojų ir pralaimėtojų (Duvold ir Jurkynas, 2004). Dešiniosios partijos ir politikai buvo populiaresni sostinėje, didžiuosiuose miestuose, tarp išsilavinusių ir turtingesnių rinkėjų. Kairiųjų ir naujų partijų rinkėjai telkėsi kaimuose, mažuose miesteliuose, tarp menkiau išsilavinusių ir priklausė pokomunistinės transformacijos pralaimėtojams, kuriems perėjimas prie rinkos ekonomikos nepagerino socioekonominės situacijos (Jurkynas, 2004). Nuomonių apklausų tyrimų bendrovė UAB „Vilmorus“ 2004 m. vasarį nustatė, jog 53,5 proc. respondentų manė, jog jie gyveno geriau SSRS okupacijos laikais. Net 77 proc. atsakiusiųjų, jog „ilgisi sovietinio socialinio saugumo“, savo rinkimų preferencijose nurodė Darbo partiją, 67 proc. – liberalus demokratus ir tik 22 proc. – liberalus bei 15 proc. – konservatorius. 31 proc. neatėjusiųjų į rinkimus būtų balsavę už populistinėmis vadinamas partijas, dažniausiai Darbo partiją ir liberalus demokratus (Mačiūnas, 2008).
Nuomonių apklausos taip pat parodė, kad svarbiausia problema šalyje yra socialinis teisingumas. Rinkimų kampanijos metu vyravo socialiniai ir ekonominiai klausimai. Netrūko ir naujovių. Darbo partija siūlė panaikinti daugiamandatę apygardą ir įvesti teisę atšaukti išrinktus Seimo narius vienmandatėse apygardose. Nepaisant originalesnių pasiūlymų, nė vienos partijos, dalyvavusios rinkimuose, nebuvo galima įvardyti kaip antisisteminės ir norinčios pakeisti demokratinę santvarką. Kairiojo flango partijos gavo 57 proc. parlamento vietų, nors 2000 m. jų dalis buvo 60 proc. Socialdemokratų, socialliberalų ir Liberalų ir centro sąjungos iškovotų mandatų dalis
Seime susitraukė. Konservatoriai šiuose rinkimuose užėmė antrą vietą, beveik patrigubindami mandatų skaičių ir atsigaudami po 2000 m. sutriuškinimo parlamento rinkimuose, tačiau to nepakako ir teko dirbti opozicijoje. Trys naujos partijos pirmą kartą pateko į Seimą. Tai buvo Darbo partija, Liberalų demokratų partija bei Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga. Rinkėjų kaitumas3 išaugo. Pusė atiduotų balsų už partijas daugiamandatėje apygardoje atiteko naujoms partijoms. Lyginant su 2000 m. Seimo rinkimais, efektyvių rinkimų partijų skaičius4 liko panašus (5,5), tačiau efektyvių parlamentinių partijų (įtakingų partijų Seime) skaičius padidėjo nuo 3,5 iki 6 – politinė parlamento fragmentacija išaugo. Tai sąlygojo realią Vyriausybės koalicijos sudarymo praktiką, kuri prasidėjo
2000 m. – tik XX a. pabaigoje dominavo laimėjusi rinkimus viena partija Seime. Iš karto po rinkimų „ankstesnės“ partijos, t. y. socialdemokratai, socialliberalai, konservatoriai ir Liberalų ir centro sąjunga, svarstė sudaryti vaivorykštinę koaliciją prieš naujokę Darbo partiją, tačiau socialdemokratai ir socialliberalai gavo daugiau nuolaidų iš Darbo partijos nei iš konservatorių derybose dėl koalicijos sudarymo ir Vyriausybę suformavo Darbo partija, socialdemokratai, socialliberalai bei Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga. Premjero postas atiteko socialdemokratų lyderiui Algirdui Brazauskui, o iš trylikos ministerijų po penkias gavo socialdemokratai ir Darbo partija, dvi – socialliberalai ir vieną – Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga.
Šie rinkimai davė 59 proc. naujų parlamentarų Seime, palyginti su 2000–2004 m. kadencija. Be to, partijų, dalyvaujančių rinkimuose pirmą kartą, išaugo nuo 20,6 proc. iki 35,5 proc. Neatstovaujamų balsų, atiduotų už partijas, kurios neperžengė 5 proc. barjero, dalis krito nuo 23 proc. 2000 m. iki 9 proc. 2004 m.
Partinė sistema Lietuvoje tapo tolygi ir kažkiek pasislinko nuo nuosaikaus link poliarizuoto pliuralizmo ir nuo įcentrinės link išcentrinės konkurencijos (Sartori, 1976).
Partijos, įveikusios minėtą 5 proc. slenkstį, kontroliavo 90 proc. Seimo vietų. Didėjanti parlamento fragmentacija, antielitinė retorika, opozicija Darbo partijai iš kairės ir dešinės bei tolimiausių kairės ir dešinės partijų Seime (konservatorių bei darbiečių) pozicijų nutolimas rodė didėjančią poliarizaciją. Padidėjus partijų pasiūlai, sumažėjo rinkimų frustracija, tačiau mažas rinkėjų aktyvumas toliau demonstravo nusivylimą tradiciniais politikais ir įsitikinimą, jog rinkimai nieko nekeičia asmeniniame gyvenime.
3 Apskaičiuojamas pagal formulę: V = ∑ |pi, t+1 – pi, t |/2 (Pedersen, 1979).
4 Apskaičiuojamas pagal formulę: V = 1/(∑ pi2) (Laakso and Taagepera, 1979).
1.2.1. Partijų bruožai
2004 m. partinės sistemos branduolį sudarė septynios partijos: socialdemokratai, konservatoriai, Darbo partija, socialliberalai, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga, Liberalų ir centro sąjunga ir Liberalų demokratų partija. Socialdemokratinei ideologijai siekė atstovauti ekskomunistinė Lietuvos demokratinė darbo partija ir Lietuvos socialdemokratų partija. Šios partijos susijungė 2001 m., siekdamos padidinti rinkimų potencialą, palikdamos Lietuvos socialdemokratų partijos pavadinimą ir prisijungdamos prie socialinės demokratijos ir demokratinio socializmo partijų organizacijos Socialistų internacionalo. Partijai keliant kairiąsias idėjas, tuo pat metu reikėjo prisitaikyti prie pokomunistinės transformacijos į rinkos ekonomiką ir integracijos į ES, įgyvendinant ES narystės Kopenhagos kriterijus, pavyzdžiui, dėl rinkos ekonomikos. Tai pareikalavo dešiniosios politikos iš kairiųjų vyriausybių 1992–1996 m. ir 2001–2004 m. su privatizavimu, dereguliavimu, nedideliais mokesčiais bei menkais socialiniais valstybės įsipareigojimais. Ne be reikalo Lietuvos demokratinė darbo partija, o vėliau ir socialdemokratai, vadovaujami A. Brazausko, buvo vadinama stambiojo kapitalo ir palankios saviems privatizavimo partija su pakankamai socialiai konservatyviomis vertybėmis.
Tėvynės sąjunga (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) save laikė dešiniąja partija nuo nepriklausomybės atkūrimo. Vytauto Landsbergio šalininkai iš Sąjūdžio įkūrė partiją 1993 m. ir dešinumą suvokė kaip vakarietišką orientaciją, neigiamą sovietinės okupacijos laikotarpio bei Rusijos, kaip SSRS teisių perėmėjos, vertinimą. Partija pasisako už rinkos ekonomiką, tačiau buvo konservatyvi socialiniais ir kultūriniais klausimais.
Darbo partija tapo naujausia politine organizacija, patekusia į Seimą dėka partijos veido ir lyderio V. Uspaskich. Ji įkurta 2003 m. Darbo partija nebuvo tradiciškai populistinė, save vadinanti vienintele tautos atstove, o kitas partijas ir institucijas –„supuvusiu elitu“. Partiją galima labiau vadinti antiestablišmentą kritikuojančia organizacija. Pagal koalicinę elgseną darbiečiai buvo artimi centro–kairės ideologijai, nes nacionaliniu lygmeniu nesijungė į koalicijas su konservatoriais ir liberalais. Partija prieš rinkimus siūlė greitai kelti pensijas, panaikinti daugiamandatę apygardą rinkimų sistemoje, įvesti galimybę atšaukti išrinktus Seimo narius ir pan. Europos parlamente partija priklausė Liberalų ir demokratų aljansui už Europą.
Naujoji sąjunga (socialliberalai), vedama Artūro Paulausko, pirmą kartą pateko į Seimą 2000 m., tapdama trečia pagal dydį frakcija. Prisistatydama kaip centristinės orientacijos, partija buvo valdančios koalicijos dalis 2000–2001 m. su Lietuvos
Mindaugas Jurkynas, Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė
POLITINĖS PARTIJOS LIETUVOJE: RINKIMAI, LYDERIAI IR FINANSAVIMAS
Mokslo studija
Redaktorius Auksė Matiukė
Maketuotoja Laura Petrauskienė
Viršelio dizainerė Saulė Žemaitytė
2024 02 02. Tiražas 30 egz. Užsakymo Nr. K24-010
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino
UAB „Vitae Litera“
Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt