VDU žurnalas „Sesija“ Nr. 1

2011 m. RUDUO / NR. 1

**** V Y T A U T O

D I D Ž I O J O

U N I V E R S I T E T O

Ž U R N A L A S

VAIZD UOTĖ

REDAKTORIAUS ŽODIS

Sesija prasideda...

...žodžiu, kuris, kai dar ėjo laikraštis „Universitas Vytauti Magni“, vadinosi „Redaktoriaus užrašai“. Dabar laikraštis virto žurnalu (tik dar neaišku, kokio periodiškumo) todėl, kad norime suteikti talpesnį, solidesnį, svaresnį formatą Universiteto bendruomenės (studentų, dėstytojų, kitų darbuotojų) mintims ir kūrybai reikšti(s), palikdami judriąją svetainę www.vdu.lt gyvoms, nuolat besikeičiančioms aktualijoms atspindėti, bet ir neuždarydami durų galimybei kada nors ateityje laikraštį atnaujinti (senu ar kitu pavadinimu). Šis „Sesijos“ numeris skirtas temai vaizduotė. Ji aktuali ne tik todėl, kad pats mūsų universitetas yra vaizduotės projektas, bet ir todėl, kad šiandien visame pasaulyje vaizduotė, rodos, išlaisvinta iki ribos. Tiksliau pasakius, jai ribų nebėra: prie daugelio jos valdų – nuo „geismo fantazmų“ per kolektyvinę psichologinę, sociologinę, politologinę vaizduotę, hipiškus drugelius ir vaidmenų žaidimus, kintančius ar kisti negalinčius seksualinius bei kitokius vaidmenis, per užsikrėtimą beprasmybės virusu iki bandymų jį įveikti roko muzika, teologija ir rimta bei netokia rimta literatūra, futuristine ir humanistine fotografija, kitokiu menu – mes šiame numeryje prisiartiname, tuo pačiu savo „takiuose gyvenimuose“ ir „likvidžioje modernybėje“ bei „hiperrealybės“ persmelktoje „postmodernybėje“ visąlaik ieškodami tvirtesnių kontūrų ir teisybių, kuriomis galėtume pasiremti.

Deja, ne viskas, kas sakoma ar rašoma (ne tik šioje „Sesijoje“, bet ir visur kitur) yra tiesa. Galima sakant ar rašant meluoti, galima paprasčiausiai suk-

lysti. Tačiau, laimei, galima ir nemeluoti bei neklysti, galima būti teisingam.

Kitaip tariant, galima pasakyti ar parašyti tiesą.

Tarp tiesos ir netiesos yra didžiulis skirtumas. Kartais jį sunku nustatyti, o kartais – lengva. Tam ir mokomės, kad išmoktume kuo dažniau nustatyti, kur tiesa, o kur suklydimas ar melas ( = tyčinis skelbimas to, ką netiki esant tiesa). Kiekvienu atveju, (1) tiesa egzistuoja, (2) tikrovė – taip pat, o (3) tikrovę galima parodyti, pasakant apie ją tiesą. Šiais trimis teiginiais remiasi visa gera žurnalistika ir visi mokslai.

O koks ryšys tarp tikrovės ir vaizduotės? Beveik visi šio numerio straipsniai prie šio klausimo vienaip ar kitaip prisiliečia. Todėl ir siūlome juos paskaityti. Bet skaitykime kritiškai (turbūt nė nereikia priminti, kad „kritiškai“ reiškia ne „paniekinančiai“, bet „siekiant aiškumo ir tiesos“).

Pavyzdžiui, nors esame linkę sakyti, kad „tikrovė“ ir „realybė“ yra sinonimai (nes vienas žodis kilimo lietuviškas, kitas sulietuvintas iš lotyniško originalo), galima jų reikšmes ir atskirti. Taip daro Dalius Jonkus, kai rašo, jog „jau vėlyvoji scholastika suvokė, kad realybė nėra vien tai, kas egzistuoja tikrovėje. Realu taip pat yra tai, kas gali būti“. Ir šiuo pagrindu jis skiria „aukso kalną“, kuris gali būti (t.y. egzistuoja realybėje, bet ne tikrovėje) nuo „chimeros“, kurios negali būti (t.y. jos nėra nei realybėje, nei tikrovėje).

Ar Tu, mielas skaitytojau, tai supranti ir priimi? O gal supranti, bet nepriimi (kaip, pavyzdžiui, dauguma filosofų nominalistų)? O gal nei supranti, nei priimi (kaip, pavyzdžiui, W. V. Quine’as)? Ar gali duoti kitų to (menamo) skirtumo tarp „realybės“ ir „tikrovės“ pavyzdžių?

Ir ar sutinki su Gintautu Mažeikiu, kai tas skiria „tikrąjį dvasios fantazmą“ nuo „fantazmų simuliakrų“? Ir ar Tau aiški jo pozicija klausimu: koks skirtumas tarp „fantazmų“ ir tokių „sudėtinių tikrovės dalių“ ir „įvykių“, kaip „rinkimai“, „biudžeto tvirtinimas“, „avarija“? Be to, kokia Gintauto Mažeikio ir kokia Tavo pozicija klausimu: ar realiai egzistuoja velniai, dievai, Dievas?

Jei čia daugiau dėmesio atkreipėme tik į du straipsnius, tai vien dėl to, kad įvadinis redaktoriaus žodis neištįstų į begalybę. Kiekvienas šio numerio rašinys vertas atidaus kritiško dėmesio, nes sukelia daug klausimų (fotografijos taip pat). Bent taip manome mes. O ką galvojate Jūs? Šiuo klausimu ir baigsime, laukdami atsakymų komentarų ir autorinių straipsnių forma ir tvirtai tikėdami, kad atsiliepsite į atvirą mūsų kvietimą tapti žurnalo „Sesija“ bendradarbiais.

Vyr. redaktorius Mykolas Drunga

Post scriptum Paprastai lyg ir esame įsitikinę, kad gyvenime teisingiausią kelią mums rodo protas. Albertas Einšteinas yra sakęs, kad vaizduotė dažnai yra ne mažiau svarbi ir naudinga už žinias, už protą – logika mus nuves nuo a iki b, o vaizduotė – visur...

Regis, šiandieninis pasaulis tiesiog susirgo, besivaikydamas vaizduotę. Prabangiose konferencijų salėse raudonais kilimais organizuojami mokymai, seminarai, paskaitos. Žmonės juodais kostiumais žada atverti kūrybines galias, išlaisvinti kūrybinį mąstymą.

Tokie renginiai sutraukia pilnas sales žmonių.

Tuo pat metu kažkur, apmūsijusioje dirbtuvėlėje, nematoma galia tarsi užvaldo snūduriavusio kūrėjo teptuką. Kažką, ramiai žiūrinį pro langą, tarsi perskrodžia žodžiai, kurie, užrašyti ir perskaityti, pakeičia kažkieno gyvenimą. Kažkas, tarsi apsėstas kylančių vaizdinių, vaikosi juos visą naktį, bandydamas pagauti ir atvesti juos į nuosavą virtuvę išaušus rytdienai. O, vaizduotė, vaizduotė... Argi tai – ne dar viena Dovana, padovanota žmogui? Ką gali vaizduotė? Kokia jos jėga?

Ir kur gali nuvesti pernelyg laki vaizduotė? Ko gera, tegalime tai tik nujausti... Nuojautų vedami, kviečiame ir Jus atversti šio žurnalo, skirto Vaizduotei, numerį.

Redaktorė Agnė Kairiūnaitė

TURINYS ŽVILGSNIS 4

G. Mažeikis. Fantazmo demono prisikėlimas

8

D. Jonkus. (Ne)tikra tikrovė

14

E. Savickaitė. Kolektyvinė vaizduotė

18

R. Petkevičiūtė. Sociologinė vaizduotė

4p.

VISUOMENĖ 20

E. Ramanauskaitė Kiškina. Drugelis ant marškinių apykaklės

24

M. Jančis. Vaidmenų žaidimai – kolektyvinės vaizduotės vaisius

30

B. Birgelytė. Be pavadinimo

Fantazmo demono prisikėlimas

PROFILIS 36

E. Vyšniauskaitė. Alfred Erich Senn: „Istorija – vakar, žurnalistika – šiandien“

40

A. Kairiūnaitė. Laikyti sielos laidą nuolat įjungtą į Dievą

INOVACIJOS 44

A. Ganusauskaitė. Kūrybingumo mada

47

A. Rimaitė. Žiniasklaida ir biotechnologijos

50

R. Juknys. Žmogaus ir gamtos santykių darnos link

24p.

Vaidmenų žaidimai – kolektyvinės vaizduotės vaisius

PASAULYJE 54

G. Česnakas. Naujasis arabų pasaulis ir Vakarų realpolitik

64p.

AULA 58

M. Drunga. VDU kaip vaizduotės projektas

60

M. Drunga. VDU atkurtas pačiu laiku

62

A. Patackas. Iš istorijos puslapių: dėl būsimos Kauno universiteto koncepcijos

Atminties raiška Czesławo Miłoszo romane „Isos slėnis“

REDAKCIJA

ARTES

el. p.: info@vkt.vdu.lt tel.: (8 37) 327892 Daukanto g. 28 206 k., 44246 Kaunas

64

K. Grinkevičiūtė. Atminties raiška Czesławo Miłoszo romane „Isos slėnis“

ISSN 2029-7904

70

R. Andriušytė Žukienė. Apie Čiurlionio ir Miłoszo (ne)buvimą: Lietuva, 2011

Vyriausiasis redaktorius

72

T. Pabedinskas. Gyvenimo fotografai: skirtingos žvilgsnių perspektyvos

Mykolas Drunga el. p.: m.drunga@pmdf.vdu.lt

Redaktorė

ESĖ

Agnė Kairiūnaitė el. p.: a.kairiunaite@vkt.vdu.lt

78

J. Petrulionytė. Migruojantys

80

V. Palkimas. Kultūros nublokšti

82

E. Kėvalaitė. Esė nelaisvėje

83

M. Usevičiūtė. Raudotojai raudas rauda

FOTOGRAFINĖ ISTORIJA 84

J. Petronis. Sienų pasakojimai

Dizaineris, fotografas

Jonas Petronis el. p.: m.drunga@vkt.vdu.lt

Leidėjas Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos tarnyba el. p.: info@vkt.vdu.lt Donelaičio g. 58 10k., 44248 Kaunas Spausdino „Morkūnas ir Ko“ spaustuvė Tiražas 1500 egz.

ŽVILGSNIS

Fantazmo demono prisikėlimas Geismo meistro savybė – jautrus ir labai rimtas santykis su fantazmu (fantazme) arba kristalizuota įsivaizduojamo sankaupa, kurią dar vadinsime demono vardu. Geismo meistrai ir meistrės ne tik žaidžia kurtuazinius flirtus, koketuoja, pasakoja gundančias ar šiurpą keliančias istorijas, bet ir pasinaudoja dvasios demonų pagalba ar patys nuo jų skausmingai kenčia.

Gintautas Mažeikis Fantazmas veikia suišorindamas, suobjektindamas asmeninę ar kolektyvinę vaizduotę, savijautą, joms suteikdamas autonomiją, savitumą, nepriklausomą nuo įsivaizduojančio subjekto tvarką bei, svarbiausia, intensyvius emocinius, abipusės priklausomybės ryšius. Prabudusio sielos demono atveju asmuo ar žmonių grupė kažką ne tik sukuria, suišorina, bet suteikia veiksmų schemai tikroviškumo statusą, įgaliojimus ir patvirtina abipusius jausmų ryšius. Sudaiktinti vaizduotės kūriniai virsta mūsų gyvenimu giliai susidomėjusiais sukubais ir inkubais, šėtono ir geismo įsikūnijimais, fėjomis ir demonais, laisvės ir pražūties angelais...

Filosofas Agambenas nagrinėja pusiaudienio demoną (meridiamum daemonen), kuris pasireiškia acedia (tinginyste ir vangumu, bejėgiškumu), tristitia (liūdesiu ir melancholija), vainglory (tuštybe), superbia (pasididžiavimu) ir kitomis blogybėmis. Viduramžiais pusiaudienio demonas buvo laikomi nuodėmės šaltiniu, kuriam pirmiausiai paklūsta užvaldyti poetinio žodžio

4 |SESIJA

ir laisvalaikio asmenys, trapios muzikiniam įkvėpimui sielos. Šis demonas ir buvo suišorintas fantazmas, diktavęs elgesio taisykles ir sielos dramas aukštuomenės išpaikintiems paaugliams ar laisvalaikio kamuojamoms damoms. Jiems tada ir namai tapdavo nemieli, ir supantys žmonės kvaili ir nevėkšlos, ir bendravo jie su artimaisiais kitaip. Šio personifikuoto fantazmo – demono – veiklos padariniai buvo prilyginami maro pasekmėms: sugriūdavo ūkis, išlakstydavo tarnai, nusisukdavo kaimynai. Tokiu pat griaunančiu, o kartais įkvepiančiu demonu buvo laikomas melancholijos angelas, kurį vaizdavo Düreris graviūroje „Melencolia I“ ir kurią aprašė daugelis Renesanso laikotarpio bei šiuolaikinių mąstytojų. Melancholijos angelas vienas sielas nugramzdina į pasyvumo ir anemijos liūną, o kitoms padeda suvokti didžiąsias matematines, filosofines ir poetines tiesas ar apdovanoja dieviškumo manija (divine mania). Melancholija – ir specifinė vidinė, ir galimai suišorinta elgesio schema - valdo ir genijų įkvėpimą, ir depresiją vienu metu. Juodosios tulžies valdoma prislėgtumo būsena, pasak Agambeno, interpretuojančio Marsilio Ficino samprotavimus apie melancholiją, yra palanki terpė ne tik

savo pačios išaukštinimui, bet ir daugelio kitų fantazmų įteisinimui.

Iki Renesanso pabaigos demonų kvietimas ir žaidimas kartu su jais buvo laikomas didelės nelaimės ar pavojaus šaltiniu ir buvo vaizduojamas kaip ryšys su paraleline, neretai teatralizuota aplinka. Šia lygiagrečia mūsų tikrovei fantazmo materializacija užsiima bepročiai, pažengę alchemikai, magai, šamanai, egzorcistai, psichoanalitikai, rašytojai, režisieriai. Fantazmo suobjektinimas paverčiant jį demonu ar angelu įvyksta iškviečiant šias būsenas iš mūsų sielos gelmių ir kartu išsaugant intensyvius emocinius ryšius. Tai yra, slėpingos dvasios esybės šešėliai turi būti iškviesti atpažįstamu pavidalu, tik tada jie vienu metu bus ir suišorinti, ir veiks pasąmonėje glūdinčias elgesio, emocines schemas, tik tuo atveju jie naikins ir gelbės žmones. S. Freudas į tai pastebėjo, kad regimieji simboliai ne visados yra paprasti komunikacijos ženklai, o kartais, ir mūsų pasąmonės inversijos ir kristalizacijos, gal ne tik individualios, bet ir super ego. Svarbu, žvelgiant į Freudo atliktus riktų ir sapnų aiškinimus, pabrėžti, kad fantazmo kristalizacija, jo regimasis pavidalas nėra tiesioginis mūsų sielos paaiškinimas, o išlaisvinta jos metonimija.

XX amžius pasižymi didžiule tikrų ir tariamų, t.y., simuliakrinių, fantazmų gamyba ir įvairove. Ne visos pasąmonės procesų simbolizacijos (kristalizacijos) yra tikros. Daugelis simbolių yra arba tik fantazmo simuliakrai ir nežadina nei pasąmonės schemų, nei emocijų, arba tiesiog žaislai, arba kultūros ir meno šiukšlės. Šiuo atveju reikėtų skirti: tikrąjį dvasios fantazmą, jo vaidybinę simuliaciją; lėles, kurios tėra žaislai ir nesimuliuoja jokių

{

Pusiaudienio demonas buvo suišorintas fantazmas, diktavęs elgesio taisykles ir sielos dramas aukštuomenės išpaikintiems paaugliams ar laisvalaikio kamuojamoms damoms.

fantazmų; buvusių fantazmų liekanų (šiukšlių). Galybė silikoninių, pliušinių, porcelianinių, medinių ir kitokių lėlių, visos šitos barbės ir jų nesibaigiantis draugų sąrašas: kenų, tučių, todų, frenčių, kelių, krisių, karų, kirų, tvigių, visa didžiulė įvairovė daugiaspalvių pokemonų, transformerių yra simbolinė prielaida ir simuliaciniams ir tikriesiams fantazmams. Žaidimų ir vaidybinių filmų metu pasirodančios barbės šmėklos, vidurius ėdantys meškiukai yra fantazmų simuliakrai. Vaidybinis Fredis Kriugeris taip pat tėra simuliakras.

Kūrybinės industrijos su savo intensyvia žaidimų ir lėlių pramone nekuria pačių savaime fantazmų, bet įtvirtina lygiagrečių pasaulių perskyrą: simbolinės tikrovės ir scenos. Tuo pačiu šiuolaikiniai simbolių gamybos fabrikai sukuria sąlygas tikrųjų fantazmų nevaldomai raidai.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 5

ŽVILGSNIS

{

Pusiaudienio demonas buvo suišorintas fantazmas, diktavęs elgesio taisykles ir sielos dramas aukštuomenės išpaikintiems paaugliams ar laisvalaikio kamuojamoms damoms.

Albrechtas Düreris. „Melencolia I“. 1514m.

Juk jei sakysime, kad mūsų fantazmu virto Kriugeris, vis tiek niekas nepatikės: juk jis yra vaidybinis personažas, „išmislas“, animuota lėlė. Dar daugiau – šis simuliakrinio fantazmo ir kankinančios haliucinacijos sumaišymas yra būdas teigti: jokių demonų nėra, yra tik televizijos „šposai“ bei psichinės ligos, kurias dažniausiai ir vadina „fantazmais“.

Fantazmų meistrais tampantys šamanai, egzorcistai, kai kurie rašytojai, režisieriai, vizionieriai netiki šiuo komunikaciniu ir terapiniu supaprastinimu, tačiau pastebi, kad kiekvienas laisvalaikiu fantazuojantis, simuliuojantis, kad jį kankina Kriugeris, užtikrina, kad iš tiesų Kriugerio simbolizuojamos elgesio ir suvokimo schemos nukankintas žmogus bus nerastas, neatpažintas. Šiandien iš tikrovės aprašų beveik išnyko skyriai apie demonų apsėdimus (possessione diabolica), o egzorcistų veiksmai daugeliui primena Senelio Šalčio ar Lašininio ir Kanapinio butaforinį pasirodymą.

Demonų apsėdimai yra įvardijami arba kokia nors įkvėpimo būsena, ar psichinės terapijos atveju, bet ne sudėtine tikrovės dalimi, ne įvykiu, lygiu rinkimams, biudžeto tvirtinimui ar avarijai.

Fantazmo tikrumo mįslė yra susijusi su jo autonomijos klausimu. Teigti demono egzistavimą, vadinasi peržengti įprastas šiuolaikinės vaizduotės

6 |SESIJA

ir komunikacijos ribas, atmesti kūrybinių industrijų kuriamas simuliacijų aibes ir spektaklio visuomenės miražus.

Michailas Bachtinas yra pastebėjęs, kad gero romano autorius sugeba įkvėpti autonominį mąstymą, regėjimą, veiksmus savo herojui, tik todėl pastarasis tampa logiškai nuoseklus, įtikinantis, paveikus. Žmogaus sąmonė yra pajėgi kurti gausias autonominių, nepriklausomas sąmones turinčių herojų galerijas. Šių autonominių ne tik charakterių, bet ir protų (suvokimo schemų ir pavyzdžių, jų nuoseklios logikos) yra pilnos bibliotekos, kino teatrai, bet tik retas iš jų tampa reikšmingo asmeninio, grupinio ar masinio fantazmo kristalizacija. Vis dėlto ši galimybė rašytojui sukurti nepriklausomos sąmonės atvejį, įgalinti personažą veikti prieš autoriaus norą ir ketinimus, yra labai svarbus argumentas, svarstant demono tikroviškumą. Žinoma, dėl to, kad F. Dostojevskis įtikinamai išskleidė nepriklausomas nuo jo, rašytojo, brolių Karamazovų sąmones, nepavertė jų egzistuojančiomis kur nors kitur anapus teksto, tačiau šis Dostojevskio, rašytojo, veiksmas rodo, kad kiekvieno mūsų sąmonė yra pajėgi sukurti sąmoningas ir nepriklausomas alternatyvas, kurių veiksmų logika nesutaps nei su mūsų norais, nei su maldomis.

Tradiciškai manoma, kad fantazmas yra susijęs su komunikacija ir su individualia emocine vaizduote. Demonų buvimo kritikai teigia, kad

fantazmo atveju nieko daugiau nevyksta, išskyrus psichikos sutrikimus ir jų mokėsi iš mamos, Demokrito), bet ir bendruomenės lyderiu ir šią lyderystę poveikį kūnui (somatinius sutrikimus). Nors sutinkama, kad individualizuoto įkūnijo instituciniu ir okultiniu būdu: sukūrė mokyklą ir paskleidė apie save fantazmo veikiamas žmogus gali ką nors nuosekliai persekioti ar geisti, legendą, pats kritstalizavosi joje pasirinktu būdu. nemanoma, kad suišorintas dvasios mutantas turi kokią nors savaiminę Antikos atomistų požiūriu, vaizduotės demonai yra ne kas kita, kaip būtį. Kitaip tariant, nusikaltimu kaltiname ne demoną, o fantazmo užvaldytą laikinos įvairių atomų sankaupos, būties požiūriu mažiau patvarios nei subjektą ir sprendžiame apie jo psichinę būseną, apie jo pakaltinamumą, žmonės ir be nuolatinio žmonių mąstymo beveik negalinčios egziso ne apie Metistofelio kaltę. Menamus ligonio demonus priskiriame tuoti. Kitaip kalbant, fantazmo kūrimas yra pastanga kitaip organizuoti mus žmogaus vaizduotei ar psichinei ligai, bet nemanome, kad koks nors supančius, mus įgalinančius atomus ir jiems suteikti nepriklausomybės Kriugeris yra tikrasis kaltininkas, juk jis – tik personažas, spektaklio visuomenės statusą (kaip kad Bachtino „nepriklausomų sąmonių“ herojai). Medžiaginį pramanas. Tačiau paklauskime savęs, kuo remiantis esame tuo tikri, kokie autonominį sielos demoną mes vis dėlto kuriame, o Epikūras pats sukuria mūsų pagrindiniai argumentai, kad demonų nėra? savo noumeninį pavidalą – tačiau jų būties tvarumas yra menkas. Antikinės Minėtas argumentas: fantazmas priklauso tik arba vaizduotės atomų teorijos požiūriu, kiekvieną kartą, kai įsivaizduojame ir patiriame (sąmonėms, pasąmonės), arba pasakojimo, t.y., komunikacijos, sferoms fantazmo (demonų) poveikį, susiduriame su tam tikra atominio ar subatoir niekam daugiau atmeta demono ir angelų buvimo galimybę. Kitaip minio lygio organizacija. Todėl, norint išlikti, materialistiniu požiūriu, reikia, tariant, teigiame, kad jie tėra tam tikra suvokiama informacinių kodų, kad šis noumenas būtų nuolatos prisimenamas, kad jis melancholijos ar vienetų schema, o balsas, vaizdas ar kita komunikacijos priemonė tėra depresijos pavidalu užvaldytų mus. šio „skaitmeninio“ ar „analoginio“ kodo nešėjai, t.y. laikina, neturinčia Žmogaus mąstymas, kaip ir gyvybė, yra susijusi ne tik su trikampiais, savaiminės reikšmės fantazmo kristalizacija. Štai čia ir pasirodo dvejonė: juk apvaliais, keturkampiais ir kitokiais Demokrito, Epikūro, Lukrecijaus Karo tai nėra paprastas pranešimas, o giluminės dvasinės būsenos perteikimas, aprašytais atomais. Pasak šių antikos mąstytojų, net muzikos dvasia, jos ir ši būsena yra sutelkiama tam tikrų materialių kodų pavidalu pranešimo ritmas – ir tie veikia mūsų atomus, sukurdami harmoningas sielos dermes. metu. Tačiau šiam skirtumui niekas, išskyrus vieną kitą psichoanalitiką, Šiandien, pagal analogiją antikos mąstytojams, pridurtume, kad visos mūsų didesnės reikšmės neteikia. veiklos, muzika, kvapai, emocijos taip pat tiesiogiai sąveikauja su įvairiausiais O tikrojo fantazmų meistro (demonų kvietėjo, laisvintojo, naikintojo) mikroorganizmais: virusais, bakterijomis... Tad jei fantazmo demonas gebėjimus pripažįstame tik tiek, kiek jie yra su jo asmeninės vaizduotės veikia subatominiame, atominiame, molekuliniame ar mikroorganizmų stiprybę ir kūryba, nemanydami, kad jis iš tiesų padeda materializuotis lygmenyse, jis yra kas kita, nei paprastas informacijos srautas ir turi savo ir veikti ar išnykti demonams. Ir nors nepriklausomą logiką ir raidą. Panašiai Pusiaudienio demonas buvo sutariama, kad kai kurie religijos veikėjai gali samprotauja Michel Houellebecq įtikinti žmonių protus „nebūtais“ vaizdais, vis romane „Elementariosios dalelės“, suišorintas fantazmas, diktavęs elgesio dėlto viešai manoma, kad tai tėra veikiau vaizdingai parodydamas DNR kodo ir taisykles ir sielos dramas aukštuomenės komunikacijos, ritualinis ar kitas koks subatominių dalelių galimas sampynas išpaikintiems paaugliams ar žaidimas. Nors teigiame, kad paveiksluose ir metafizines šios hipotezės pasekmes. laisvalaikio kamuojamoms damoms. vaizduojamos atviro smurto scenos yra Kitaip tariant, stiprus, emocionaliai blogis, jų nešamos tamsos nesiejame nei giliai susijęs demono įsivaizdavimas, su dažais, nei su audeklu, nei su paveikslo rėmais ar kokiu kitu kūnu, t.y., suteikiant jam herojaus autonomiją, trapią atominę būtį, reiškia ir poveikį neigiame anapusybės šmėklų materializacijas paveikslų, skulptūrų, filmų subatominei ar atominei mus supančio pasaulio organizacijai. Nuo blogų ar kitais būdais. Kitaip tariant, mokslas ir visuomenė nuosekliai neigia minčių, nuotaikų virpa gėlės, medžių lapai, traukiasi į šoną šunys, katės... fantazmo nepriklausomą kūniškumą, jo telos. Todėl, atrodytų, ir Kriugerio Kodėl nuo šio demonizmo negalėtų kisti artimiausia fizinė aplinka, o ne medžiotojai nereikalingi, o egzorcistai ir šamanai tėra sukčiai arba patys tik (ir tik) kaip pasekmė kentėti kūnas? Tokiu būdu fantazmui suteikiama akli nuo prietarų. Tačiau vis tiek išlieka tas mažytis klausimas dėl dvasios silpna galimybė išsiskleisti kitaip, ką galėtume pavadinti „Kriugeriu būsenos materializacijos materialiame pranešimo substrate bei jos išraiškos ties gyvasties riba“. Galiausiai, be informacinio, atomų, molekulių, pranešimo koduose. mikroorganizmų lygmens egzistuoja noumenų, t.y. proto pasaulis, kuris yra Fantazmo įsikūnijimus neigiantys samprotavimai remiasi grubiu inmažiausiai nagrinėjamas mokslo, o materialistinė pasaulėžiūra jį sieja tik su formaciniu redukcionizmu (supaprastinimu). Priešingai, žymieji antikos įvairiausiais sąmonės laukais. atomistai Demokritas, Epikūras, Lukrecijus Karas, neabejojo demonų ir Sąmonės laukas yra moksliškai pagrįstas ir matuojamas reiškinys, dievų galimybe ir juos aiškino materialistiškai. Dar daugiau, Epikūras augo įrodantis, kad mąstymas yra susijęs ne tik su korpuskuliniais (dalelių), bet Samoso (Pitagoro tėvynė) saloje, o jo motina buvo egzorcistė: piktų dvasių ir su lauko (sukelto įvairių įtampų polių) reiškiniais. Tai rodo viena: inforužkeikėja. Ji vaikščiojo iš namų į namus kartu su vaiku Epikūru varydama lauk macija gali būti perteikiama ne tik kristalizuotu medžiaginiu pavidalu, bet blogąsias dvasias. Tad būsimasis filosofas ne tik buvo veikiamas santykio ir lauko forma: sąveikaujant įvairių įtampų laukams. Tokiu atveju protas yra su objektyvuotais pasąmonės pavidalais, bet ir turėjo galimybę susipažinti veikiamas be žodžių, o tiesiogiai: iš vienos sąmonės į kitą, t.y. tik noumesu visomis šiomis praktikomis. Išlikę ne tiek šio mąstytojo pasisakymų fragniniu būdu. Žmonių gausa ir jų bendravimas suteikia puikią progą šioms mentai, kiek vėlesnių jo vėlesnių pasekėjų komentarai, leidžia manyti, esą noumeninėms organizacijoms sklisti iki-reflektyviu, iki-informacinių kodų Epikūras manė, kad visi šie demonai yra specifinės atomų sąveikų savybės būdu, t.y., tos sklaidos nesuvokiant. ir gali būti pašalintos kitų atomų organizacijų, kurias sukuria egzorcistai.

Tai atveria daug galimybių emociškai įtaigaus demono prikėlimui.

Mums svarbu pabrėžti jo mintį: materialistinis požiūris nėra informacinis, Šmėklos prabudimas priklauso nuo to, kiek fantazmas yra stiprus ir demonai – tai ne kodai. Pagaliau, gyvenimo pabaigoje Epikūras nusprendė autonomiškas, kiek jis tapo mūsų sąmonės „vėžiu“ ar išsigelbėjimu, tapti Soter, t.y., gelbėtoju, pranašu, liudininku. Mūsų interpretacijoje tai kenksminga ar mus gelbstinčia nepriklausoma noumenine organizacija, ir reiškia: išlikti fantazmo pavidalu, kaip demonų, pusiaudievų pavidalu yra kiek daug sąmonių ji aprėpė. Tada Melancholijos angelas prabunda, galbūt išlikę daugelis praeities herojų, ir taip įgyti nemirtingumą, o ne dausose, pradžioje tik sapnuose, tik mūsų sprendimų pakraščiuose, pamažu skverbkurių buvimą jis neigė. Jis iš tiesų tapo ne tik fantazmų meistru (ko jis damasis į mūsų širdis, jausmus, kūną, artimųjų aplinką ...

{

SESIJA| 7

ŽVILGSNIS

(Ne)Tikra Ar vaizduotė paslepia tikrovės prigimtį, ar ją atskleidžia? Ar tikrovė mums dar pasiekiama, ar ją užgožė vaizdiniai ir simuliakrai?

Dalius Jonkus Šiandien daugelis abejoja tuo, kad žmogus gyvena tikrame pasaulyje. Jis tapo tokiu vaizdingu ir tuo pat metu – tokiu nerealiu, jog filosofai rimtai svarsto klausimą, kaip sugrįžti į Tikrovę, kurią užgožė tikrovės padirbiniai.

Jeanas Baudrillardas teigia dar radikaliau – kad šiuolaikiniai simuliakrai, lietuviškai dar vadinami pamėklėmis, nebeslepia tikrovės. Jie slepia tai, kad tikrovės nėra apskritai. Kai taip radikaliai manipuliuojama tikrovės samprata, kyla noras gilintis į tai, kas gi ta tikrovė yra. Ar tikrai žmonės gyvena simuliakrų pasaulyje ir nebesuvokia, kas yra tikra ir kas ne? Na, galima konstatuoti, kad ne visi žmonės tokioms iliuzijoms pasiduoda. Štai toks žinovas kaip J. Baudrillardas prisimena tikrovę ir net mano, kad ją galbūt galima susigrąžinti.

Slavojus Žižekas, remdamasis psichoanalize, apskritai abejoja Tikrovės supriešinimo su Fikcija galimybe. Jo manymu, Tikrovė gali būti atrasta ne paneigiant fikciją, bet įgyvendinant tikrovę, kaip fikciją: „Psichoanalizė čia moko atvirkščiai: neturėtume realybės laikyti fikcija – turime pajėgti įžiūrėti tame, ką patiriame kaip fikciją, kietą Tikrovės branduolį, kurį galime išsaugoti tik versdami fikcija.” Kitaip sakant, teigiama, jog Tikrovės ir Fikcijos perskyra šiuolaikiniame virtualizuotame pasaulyje sunkiai įmanoma. Kiekviena fikcija yra tikrovė, nes tikrovė gali būti tikrove tik apsimesdama fikcija, o fikcija yra

8 |SESIJA

tikrovė, nes Tikrovės, kaip tokios, anapus fikcijos apskritai nėra. Ką reiškia toks tikrovės ir fikcijos perskyros reliatyvizavimas? Viena vertus, tai bandymas susivokti ir susiorientuoti šiuolaikiniame vaizdinių pasaulyje. Teigdami, kad šiuolaikinis pasaulis yra perpildytas ne tikrais daiktais, bet virtualiais vaizdiniais, filosofai, atrodo, tik dar kartą konstatuoja tai, kad žmogus gyvena kultūriniame pasaulyje, kurio simbolinė prigimtis nostalgiškai nurodo į anapusinę gamtos ar dievų tikrovę. Kultūros tragedija yra ta, kad žmogus nei gali sugrįžti į gamtą, nei į nekaltą būvį dieviškame Rojuje. Tačiau yra ir kitas šio tikrovės ir fikcijos perskyros reliatyvizavimo aspektas. Jis susijęs su giluminiais epistemologiniais pokyčiais, įvykusiais šiuolaikinėje filosofijoje.

Tikrovės ir fikcijos persipynimas reiškia, jog nebeįmanomas supaprastintas pasaulio ir sąmonės santykio traktavimas, kai sąmonės vaizdiniai yra laikomi antriniais ir išvestiniais daiktų realybės atvaizdais. Nietzsche teigia, jog tikrovė yra ne kas kita, kaip interpretacija. Freudas pastebi, kad tikrovė yra ne tai, ką žmogus pripažįsta kaip tikrovę, bet tai, ką jis nuo savęs slepia.

Tuo metu Husserlis ir kiti fenomenologai tikrovę atranda virtualioje dalykų raiškoje – ten, kur jie pasireikšdami nurodo savo esmę. Taigi, šioje situacijoje, atrodo, jau nebeįmanoma tvirtai skirti tikrovę nuo fikcijos. Fikcija yra galima tik tada, kai mes žinome, kas yra tikrovė. Tik žinodami, kas yra tikra, mes galime meluoti ir apsimetinėti ar kurti apgaulingas iliuzijas. Šia prasme fikcija gali būti siejama su fantazija, kuriančia išgalvotus ir netikrus vaizdinius.

Tačiau jei vaizdiniai ne slepia tikrovę, bet ją atskleidžia ar bent jau moko ją patirti, tai tada turime apmąstyti pakitusį vaizduotės statusą. Tam, kad atsakytume į klausimą, kuo skiriasi tikrovė nuo fikcijos, mes nagrinėsime

Tikrovė tikrovės ir vaizduotės santykį. O jis yra daug sudėtingesnis, nei gali pasirotai – dalykai, iš kurių yra sudarytas mano gyvenamas pasaulis ir jo tikrovė. dyti žvelgiant iš sveiko proto pozicijų.

Tačiau ar tai tikrovė? Ar gyvenamo pasaulio tikrovė gali būti laikoma tikra, jei Klausimą apie vaizduotės ir tikrovės santykį pradėsiu svarstyti, į ją patenka laukiami, prisimenami, svajojami, matomi, užuodžiami, girdimi atsigręždamas į tą pasaulį, kuriame mes gyvename. Kas yra šis pasaulis? Kokia ir liečiami dalykai? Skeptiškai nusiteikęs kritikas priekaištautų, kad tokia jo tikrovė? Jei vadovaučiausi tikrovė – tai tik subjektyvių mokslininko nuostata, kad patirčių rinkinys ir toks tikrovės Teigdami, kad šiuolaikinis pasaulis yra perpildytas ne tikra yra tik tai, ką nustato apibūdinimas, tik idealistinis tikrais daiktais, bet virtualiais vaizdiniais, filosofai esant tikra gamtos mokslai, tikrovės redukavimas į atrodo tik dar kartą konstatuoja tai, kad žmogus gyvena subjektyvius įspūdžius. Ar toks tai turėčiau kalbėti apie tikrovę, kuri nėra patiriama. patirtyje išgyvenamų dalykų kultūriniame pasaulyje, kurio simbolinė prigimtis Ji gali būti atrandama tik nostalgiškai nurodo į anapusinę gamtos ar dievų tikrovę. įtraukimas į tikrovės apibrėžimą mokslinėse laboratorijose apskritai neredukuoja tikrovės į Kultūros tragedija yra ta, kad žmogus nei gali sugrįžti į su ekspermentinės įrangos fikciją? Būkime nuoseklūs ir gamtą, nei į nekaltą būvį dieviškame Rojuje. pagalba. Bet jei tikrovė neskubėkime su išvadomis. prieinama tik mokslininkams, Norėdami suprasti, kaip tai ar nėra taip, jog visi kiti skiriama tikrovė ir fikcija, turime žmonės tiesiog gyvena iliuzijų pasaulyje? Aš tuo abejoju, ir todėl siūlau kitą ištirti, kaip tradicinė filosofija skiria tikrovę ir ją reprezentuojančią sąmonę. kelią. Apmąstykime, kaip pasaulis ir tikrovė atsiskleidžia patirtyje. Galbūt šioje patirtyje atsiskleidžiančios ir ją peržengiančios transsubjektyvios struktūros Objektyvi ir fenomenologinė vaizduotės samprata leis geriau suprasti, kaip tikrovė yra susijusi su jos duotimi. Kėdė, ant kurios Tradicinės pažinimo koncepcijos remiasi tokia tikrovės ir jos reprezensėdžiu; kompiuteris, kuriuo rašau; mašinų ūžimas gatvėje; ruošiamo maisto tacijos sąmonėje schema, kuri bet kokį patyrimą aiškina arba kaip išorinio kvapas, sklindantis iš virtuvės; langas, pro kurį žvelgiu į gatve einančius pasaulio poveikio rezultatą, kuris įgyja subjektyvių idėjų ir vaizdinių formą, žmones; saulė, kuri apšviečia mano darbo kambarį; mano planai rytdienai, prisiminimai apie suplanuotus darbus ir svajonės apie patirsiamus nuotykius:

{

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 9

ŽVILGSNIS

arba kaip subjekto vidujybės projekciją į išorinį pasaulį. Abiem atvejais apibūdina kaip spontanišką sugebėjimą teikti vaizdinius, kai objektas nėra sąmonė ir tikrovė yra dvi priešingybės, kurios analizuojamos žvelgiant iš stebimas tiesiogiai, ir juos sintezuoti apibrėžtose jusliškumo ribose. Kantas šalies, iš neutralaus ir objektyvaus stebėtojo perspektyvos. Tada sąmonės skiria kuriančiąją ir atkuriančiąją vaizduotę. Pirmoji produkuoja vaizdinius, o veikla yra aiškinama arba ją redukuojant į materialius, fiziologinius procesus, antroji juos atkuria ir sintezuoja, remdamasi empiriniais asocijacijos dėsniais. arba priskiriant ją subjekto viduje glūdinčiai dvasiai. Į pažinimą orientuotos Kantas, tyrinėdamas pažinimo sąlygas, dėmesį sutelkia į kuriančiąją sąmonės teorijos akcentuoja sąmonės vaizdinių atitikimą arba neatitikimą vaizduotę, nes joje esą glūdi tiek juslinio, tiek intelektinio pažinimo šaknys. tikrovės daiktams. Šia prasme įsivaizdavimas bus siejamas su kūrimu tokių Tuo metu atkuriančioji vaizduotė, matyt, tapatinama su prisiminimais, kurie vaizdinių, kurie visiškai neatitinka realybėje egzistuojančių daiktų. Tokiu veikia pagal empirines asocijacijų taisykles ir todėl yra priskiriami empirinės būdu įsivaizdavimas dažniausiai suprantamas kaip fiktyvių vaizdinių kūrimas, psichologijos sričiai. Tad galima konstatuoti, kad Kantas vaizduotę laiko išgalvojimas to, ko nėra. svarbesniu sugebėjimu, į kurį gali būti redukuota atminties veikla.

Kitaip sąmonė ir jos objektai suprantama tada, kai ji nagrinėjama iš pačios Fenomenologijoje vaizduotė lyginama su tiesiogine percepcija ir sąmonės duoties perspektyvos. Įdomu, kad jau vėlyvojoje scholastikoje prisiminimais. Pirmiausia fenomenologai pabrėžia, jog vaizduotė, kaip išgalvotų vaizdinių produkaviir kiti sąmonės išgyvenimai, yra mas buvo analizuojamas kaip intencionali. Vaizduotė yra apie Vien mintyse patiriami ir įsivaizduojami intencionalių objektų patyrimas kažką ir tas kažkas, pasireiškiantis objektai buvo skirstomi į realiai galimus ir sąmonėje. Vien mintyse patiriami vaizduotės būdu, egzistuoja kaip negalimus objektus. ir įsivaizduojami objektai buvo vaizduotės objektas. Kitaip sakant, Pavyzdžiui, „aukso kalnas“, nors ir neegzistuoja vaizduotė nėra tapatinama su skirstomi į realiai galimus ir negalimus objektus. Šis skirstymas buvo įsivaizdavimu ar fantazija, kuri tikrovėje, bet gali egzistuoti, nes jo esmė atliekamas remiantis intencionalių nurodo galimybę, kuri gali būti realizuota. Tuo kuria neegzistuojančios realybės objektų esmės neprieštaringumu. vaizdinius. Vaizduotė yra susijusi tiek su tarpu „chimera“ yra realiai negalima, nes jos Pavyzdžiui, „aukso kalnas“, nors ir vaizdų stebėjimu, tiek su prisiminimu. esmė yra dviejų nesuderinamų būtybių (liūto neegzistuoja tikrovėje, bet gali Suvokime dalykai pasirodo savo ir gyvatės) komponavimas viename objekte. egzistuoti, nes jo esmė nurodo esatimi kaip dabartiški. Tuo metu Taigi jau vėlyvoji scholastika suvokė, kad galimybę, kuri gali būti realizuota. prisiminimuose ir vaizduotėje realybė nėra vien tai, kas egzistuoja tikrovėje.

Tuo tarpu „chimera“ yra realiai dalykai pasirodo kaip nesantys, negalima, nes jos esmė yra kaip sudabartinti. Tokiu būdu jie yra Realu taip pat yra tai, kas gali būti. dviejų nesuderinamų būtybių patiriami kaip tarsi esantys. Patiriame (liūto ir gyvatės) komponavimas dalykus tarsi juos matytume, tarsi viename objekte. Taigi jau vėlyvoji scholastika suvokė, kad realybė nėra vien juos užuostume, tarsi juos girdėtume, tarsi juos liestume. Galima pastebėti, tai, kas egzistuoja tikrovėje. Realu taip pat yra tai, kas gali būti. Ši intencionalių jog fenomenologijoje nustatoma riba tarp tiesioginio suvokimo, kuriame objektų galima būtis tampa prielaida, be kurios neįsivaizduojamas logikos duotas dalykas pasireiškia savo gyvu kūnu, ir atminties bei vaizduotės mokslas. Svarstydami galimų pasaulių variacijas, scholastai savaip reabilitavo vaizdinių, kuriuose dalykai pasireiškia neutralizuotu būdu. Tačiau gilinantis į šį ir vaizduotę. skirtumą, jis pasirodo esąs ne toks jau akivaizdus. Reikalas tas, kad baigtiniame Kitas filosofas, reabilitavęs vaizduotę, buvo Kantas. Jis vaizduotę suvokime suvokiamas objektas negali būti identifikuojamas kaip toks.

{

10 |SESIJA

Kadangi objekto prasmės suvokimas yra atviras procesas, visada išlieka ir vaizduotės vaizdinius. Manau, kad šiuo atveju gali padėti tik laiko tėkmės galimybė, jog pasikeitus suvokimo perspektyvai ar suvokimo kontekstui betarpiška refleksija. Susivokti, kad vieni tarsi suvokiami dalykai yra dabartyje gali būti modifikuota ir suvokiamo objekto prasmė. Tai galioja ne tik per aktualizuoti ankstesni tų dalykų patyrimai, kitaip sakant atsiminimai, o kiti distanciją patiriamiems matomiems dalykams, bet ir betarpiškai liečiamiems tarsi suvokiami dalykai yra dar nepatirti ir vadinasi įsivaizduoti, galime tik gyviems kūnams. Kitaip sakant, nei pamatytas, nei paliestas gyvas kūnas vadovaudamiesi laiko nuovoka. Neatsitiktinai Husserlis, kalbėdamas apie negali būti vienareikšmiškai ir galutinai apibrėžtas. Pats gyvas kūnas pasirodo percepcijų skirtumą nuo atsiminimų ir vaizduotės, pabrėžia, jog pirmuoju esąs daugiareikšmis ir jis nurodo įvairias dar nerealizuotas galimybes. Taigi atveju susiduriame su dabartinimu ir jame pasireiškiančiu esamu dalyku, o net tiesioginiame suvokime mes susiduriame ne su tuo, kas vienareikšmiškai antruoju atveju dalykas išgyvenamas kaip sudabartintas, kaip tarsi esamas. tikra, bet su galimybėmis pritvinkusia realybe. Todėl neatsitiktinai teigiama, Laiko nuovoka sutampa su pirminiu ikirefleksyviu cogito, kuris yra ne kas kita, jog suvokimas yra nuolatos lydimas atsiminimų ir vaizduotės vaizdinių. kaip laikiškojo kontinuumo diferencijavimas. Laikas patiriamas ne kaip atskirų Tačiau jei suvokimas yra taip stipriai susijęs su atmintimi ir vaizduote, tai kaip laiko taškų seka, bet kaip skirtumų ir asociatyvių nuorodų visuma. Taigi, tada apskritai galima juos atskirti? Ar vaizduotėje varijuojamų galimybių galima tvirtinti, kad susiorientavimas ir patiriamų vaizdinių įsisąmoninimas spektras neužgožia to, kas yra, susijęs su pirmine laikiška diferenVaizduotė nėra tapatinama su įsivaizdavimu ir to, kas buvo, suvokimo? Toks ciacija. Į tai nurodo ir Kanto pateiktas atvejis taip pat įmanomas, bet vaizduotės skirstymas į kuriančią ir ar fantazija, kuri kuria neegzistuojančios tada mes turėtume reikalą ne su atkuriančią. realybės vaizdinius. Vaizduotė yra susijusi prisiminimais ir ne su percepcijomis, Kantas, įvardindamas vaizduotę tiek su vaizdų stebėjimu, tiek su prisiminimu. bet su haliucinacijomis. Pasinėrę į kaip kuriančią ir atkuriančią, išplečia Suvokime dalykai pasirodo savo esatimi vaizduotės ir prisiminimų vaizdinius pačią vaizduotės sampratą. Vaizduotė kaip dabartiški. Tuo metu prisiminimuose ir mes vis dėlto nehaliucinuojame, jau nėra vien vaizdinių produkavimas. vaizduotėje dalykai pasirodo kaip nesantys, kitaip sakant, sugebam skirti tai, kas Vaizduotė apima ir atsiminimus. „realu“, nuo to, kas „sufantazuota“. Tuo Atrodytų, kad vaizduotės ribų kaip sudabartinti. Tokiu būdu jie yra metu psichopatologų pastebėjimu, patiriami kaip tarsi esantys. Patiriame dalykus išplėtimas neišvengiamai turi paliesti haliucinuojantys jų pacientai ir tiesioginį suvokimą. Todėl Kanto tarsi juos matytume, tarsi juos užuostume, nebeskiria „tikro“ nuo „netikro“, nes svarstymuose vaizduotė siejama tarsi juos girdėtume, tarsi juos liestume. jiems viskas yra netikra. Tai leistų su laikiška schema, kuri užtikrina daryti išvadą, kad normaliai žmogus stebimų vaizdinių diferencijavimą. sugeba susivokti tame vaizdinių sraute, kurį išgyvena. Net ir nebūdamas Panašiai ir Francas Brentano laikišką nuovoką ir susiorientavimą kildina iš galutinai tikras dėl savo išgyvenamų dalykų tikrumo, galiu pasitikėti tikrove vaizduotės. Kitaip sakant, filosofai sprendžia problemą, kas yra pirmiau – ir kartu siekti ją patikrinti, sintezuodamas įvairias patirtis ir jose išgyventus vaizduotė ar laikiškoji diferencijacija ir orientacija. Išplėsdami vaizduotės objektus į rišlią visumą. sampratą ir ją tapatindami su laiku, turime pripažinti, kad vaizduote grindžiami Dar vienas klausimas, kuris lieka neatsakytas – tai klausimas apie suvokimai ir atsiminimai bus sunkiai atskiriami nuo fikcijų. Todėl Husserlis vaizduotės ir atminties skirtumą. Jei ir galime sutikti su tuo, kad mums atmeta laikiškosios nuovokos redukavimą į vaizduotę. būdingas realybės jausmas ir iš pačių vaizdinių duoties mes suvokiame, kas yra tikra, o kas tik tariama, tai lieka nepaaiškinta, kaip galima skirti atsiminimus >>>>>>>>>>>>>>>>

{

SESIJA| 11

ŽVILGSNIS

Jo manymu, atkūrimo redukavimas į kūrimą paneigia atminties galimybę.

Husserlis ieško atminties, vaizduotės ir suvokimo dermės. Šiuose ieškojimuose vis svarbesnės tampa ne vaizduotės, bet atminties analizės. Jose galutinai išryškėja sąmonės, kaip tikrovės reprezentacijos sampratos, ribotumai.

originalaus objekto pakaitalą. Paveikslavimas arba įkūnijimas paveiksle objektą padaro regimu per jo pakaitalą, per surogatą. Šia prasme vaizdinys objektas turi būti panašus į patį originaliai patiriamą objektą, nes kitaip bus neaiškus jo, kaip reprezentacijos statusas. Tačiau čia kyla aibė klausimų ir problemų.

Vaizdinių prigimtis Kaip aš matau fotografiją? Aš žiūriu į fotografiją, kaip į bet kurį daiktą Siekiant suprasti vaizduotę ir jos giminaitę atmintį, reikia išnagrinėti patalpoje ir matau ją realiame laike ir erdvėje. Tai ant popieriaus atspausdinta vaizdinių statusą. Kas yra tie vaizdiniai, kuriuos akivaizdžiai patiriame tiek fotografija, turinti stačiakampę formą. Fotografijos paviršiumi slystantis kažką vaizduodamiesi, tiek žvilgsnis aptinka kontūrus, kurie Ar nėra taip, kad visas mums duotas pasaulis yra prisimindami? Dabar nesinėra fotografijos popieriaus gilinsime į tai, kad vaizdiniai kontūras, bet figūra, kuri pasireiškia sudarytas ne iš originalių daiktų, bet iš vaizdinių. pačiu savo pavadinimu pačioje fotografijoje. Žvelgdamas Tuo atveju vaizdinių statusas radikaliai keičiasi, siejasi visų pirma su vizuaį fotografiją, aš aptinku kontūrus, nes jie suvokiami jau ne kaip tarpininkai, bet liu suvokimu. Prisiminti ir formas ir spalvas, kurios yra ne kaip pačių daiktų esmės atsiskleidimo būdas. vaizduotis galima ir lytėjimus, fotografijos popieriaus kontūrai Akivaizdu, jog paveikslą nuo tikrovės galime atskirti kvapus bei garsus. Vaizdinių ir formos, bet priklauso pačiam ne todėl, kad žinome to paveikslo originalų šaltinį vizualumas tikriausiai sietinas fotografijos vaizdiniui, kuris yra tikrovėje, bet todėl, kad pats paveikslo vaizdinys su vaizdingumu ir tradiciniu ant popieriaus. Kitaip sakant, regėjimo pranašumo prieš fotografijos turinys inspiruoja atskleidžia ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir tai, kitas jusles įtvirtinimu. Tačiau dvilypį žiūrovo suvokimą. Vaiko kokiu būdu tas vaizduojamasis objektas yra duotas. kaip filosofai aiškina pačius fotografija vizualiai suvokiama, vaizdinius? Tradiciškai vaizdiniai viena vertus, kaip fizinis vaizdinys – yra prilyginami atvaizdams. atspausdinta nuotrauka guli ant stalo, kita vertus, yra joje ir pavaizduotas Nagrinėdamas atminties ir fantazijos patirtis, Husserlis kaip modelį objektas – vaiko figūra. Kaip vaizdinys objektas, vaiko figūra pasireiškia man panaudojo paveikslų suvokimą. Pasak Husserlio, paveikslo suvokime galime kaip kažkas, kas atvaizduoja realų vaiką, kažkada stovėjusį prieš kamerą. Nors skirti tris lygius: fizinis vaizdinys, vaizdinys objektas ir vaizdinys subjektas. fotografijos vaizdinys implikuoja prasmę, ji negali atstoti normalios ir pilnos Pavyzdžiui, suvokdamas fotografiją aš pirmiausia suvokiu fizinę jos duotį, percepcijos. Jei dėmesį sutelkiu į vaiko skruostą, tai galiu konstatuoti, jog tada suvokiu joje esantį vaizdą ir paskiausiai suvokiu tą vaizdą, kaip paties jis išblyškęs. Tai aš pastebiu kaip skruosto blyškumą, o ne kaip fotografijos

{

12 |SESIJA

popieriaus kokybę. Gali būti, kad realaus vaiko skruostas nėra išblyškęs.

Manasis žvilgsnis į fotografiją yra ne aktualaus objekto suvokimas, bet idealaus objekto projektavimas su fantazijos pagalba. Išblyškęs vaikas fotografijoje yra iliuzinis objektas arba fikcija.

Atmintis ir fantazija peržengia fizinę vaizdinių duotį ir prezentuoja objektus, pateikdamos pavaduojančius juos pakaitalus, kurie turi būti panašūs į originalus. Originalai šiuo atveju yra tiesiogiai suvokiami objektai, o vaizduotė ir atmintis pateikia mums tik vaizdinius, kurie yra originalų kopijos. Tačiau tokia originalių ir antrinių vaizdinių samprata nepaaiškina, kaip atskirti vienus vaizdinius nuo kitų. Visi jie egzistuoja tokioje dabarties išgyvenimų duotyje, kurioje nebelieka skirtumo tarp suvokimo ir fikcijos. Todėl labai svarbu išsaugoti skirtumo tarp esamo ir tarsi-esamo įsisąmoninimą. Jei sąmonė suvokiama kaip vaizdinių-reprezentacijų saugykla, o vaizdinių statusas apibrėžiamas tik išoriškai reflektuojant sąmonės turinio ir joje reprezentuojamos tikrovės objektų santykį, tai tada šis vaizdinių diferencijavimas tampa neįgyvendinamu uždaviniu. Ar nereiktų suabejoti originalaus daikto ir jo duoties per vaizdinį scema? Ar nėra taip, kad visas mums duotas pasaulis yra sudarytas ne iš originalių daiktų, bet iš vaizdinių? Tuo atveju vaizdinių statusas radikaliai keičiasi, nes jie suvokiami jau ne kaip tarpininkai, bet kaip pačių daiktų esmės atsiskleidimo būdas.

Akivaizdu, jog paveikslą nuo tikrovės galime atskirti ne todėl, kad žinome to paveikslo originalų šaltinį tikrovėje, bet todėl, kad pats paveikslo vaizdinys atskleidžia ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir tai, kokiu būdu tas vaizduojamasis objektas yra duotas.

vertus, meninikai pabrėžia meno ir tikrovės sutapimą. Originalo ir menamos jo kopijos skirtumas panaikinamas, nes pati tikrovė yra meniška.

Todėl meninko užduotis yra tiesiog parodyti, kad kiekvienas žiūrovas potencialiai yra menininkas, kuris gali išmokti pamatyti, išgirsti ir pajausti tuos gražius dalykus pats. Kita vertus, viena iš svarbiausių šiuolaikinio meno savybių – saviironija. Menas nuolatos kvestionuoja savo menamą statusą. Teatro vaidinimuose parodoma, kad tai tik spektaklis, dailininkų paveiksluose atskleidžiamas meninio vaizdo tariamumas, romanuose apmąstomas pats romano rašymo procesas. Meninė vaizdinių galia parodoma ne tik kaip gundanti ir suvedžiojanti, bet ir kaip atskleidžianti savo netikrumą. Šis meninių vaizdinių savikritiškumas skatina tą kritiką išplėsti ir pritaikyti pačiam gyvenamam pasauliui, kurio daugiareikšmiškumas ir ambivalentiškumas dažnai panaudojamas siekiant manipuliuoti žmonėmis. Tokie filmai kaip „Trumeno šou“ arba „Matrica“ ne tik reprezentuoja svajonių gamybą, bet ir kritiškai apmąsto manipulicijų galimybes.

Jei žmonės gyvena tokiame pasaulyje, kuris yra suvokiamas kaip interpretuojamas reikšmių visetas, o ne kaip originali daiktų pačių savaime tikrovė, tai nebelieka kitos išeities kaip tik „atverti akis“ ir „mąsliai įsižiūrėti“, kaip vaizdiniai kažką vaizduodami atskleidžia savo pačių prigimtį.

Vietoj pabaigos Gyvename ne tikrovės ir fikcijos dualiame pasaulyje, bet daug sudėtingesniame ir daugialypiame pasaulio žaidime. Tikrovė negali būti sutapatinta su jusliškai patiriamais materialiais daiktais ar objektyviais dėsniais,

Kodėl vaizdiniai nėra tikrovės reprezentacijos?

Geriausiai vaizduotės galią ir kartu jos kritišką savirefleksiją atskleidžia meniniai vaizdiniai. Galima pastebėti dvi tendencijas. Viena

kita vertus, ji nėra subjektyvios vidujybės projekcija. Tai, kas vadinama tikrove, yra tik viena iš daugelio egzistavimo plotmių, kuri būtų nesuprantama be vaizdavimosi ir galimybių įžvalgos.

SESIJA| 13

ŽVILGSNIS

Kolektyvinė vaizduotė Šveicarų psichologo Karlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės samprata vienaip ar kitaip taikyta įvairiose akademinėse disciplinose, pradedant mitologija, religijos mokslais, baigiant kvantine fizika bei pritaikoma daugeliui modernaus gyvenimo aspektų. Analitinės psichologijos kūrėjas K. G. Jungas toliau vystė Z. Freudo psichoanalizės teoriją, įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas. Kolektyvinės pasąmonės arba kolektyvinės vaizduotės samprata yra paprastai siejama su archetipais, kurie atspindi visiems ir visais laikais būdingus nusistovėjusius universalius požiūrius, struktūras, modelius, sampratas, vaizdinius.

Eglė Savickaitė Tokiu būdu individuali vaizduotė nuo kolektyvinės skirtųsi tuo, kad pastaroji susideda iš to, kas buvo individualiai sąmoningai patirta ir pamiršta. Tuo tarpu kolektyvinė pasąmonė ar vaizduotė neegzistuoja sąmoningame lygmenyje – ji yra sudaryta iš pirminių vaizdinių bei nėra individualiai įgyjama.

Per ilgą laiką, iš kartos į kartą, kartojantis tipiškoms situacijoms, žmonijoje kaupiama ir perduodama tokio paties patyrimo galimybė, t.y. iš protėvių paveldimas ne pats patyrimas, o galimybė tą patį patyrimą ar patyrimus pakartoti. Kadangi kolektyvinė pasąmonė negali būti tiesiogiai pažįstama, ją sunku apibūdinti, išreikšti. Tačiau jos turinys gali atsiskleisti individo sapnuose, įvairiuose folkloro žanruose, religiniuose vaizdiniuose, mene ir kt.

Anot psichologo C. G. Boeree, archetipas, kaip kolektyvinės pasąmonės, vaizduotės dalis yra neišmoktas polinkis patirti kažką tam tikru būdu. Jis neturi aiškios formos, bet veikia kaip esminis principas tame, ką mes darome ar ką matome. Archetipo terminas gali būti pritaikomas vaizdiniui, temai,

14 |SESIJA

simboliui, idėjai, charakterio tipui, siužeto modeliui. Tuo metu patys archetipai, kaip ir kolektyvinė vaizduotė, vėlgi, atsiskleidžia mituose, sapnuose, literatūroje, religijose, fantazijose, folklore.

Kitaip nei psichologus, etnologus ir folkloristus domina ne psichiniai pasąmoniniai ar sąmoningi procesai, archetipinių vaizdinių, simbolių kilmės klausimai, bet ieškoma universalijų, būdingų didelėms visuomenės grupėms, tautoms, t.y., kaip archetipai (pirmapradžiai vaizdiniai, požiūriai, sampratos) atsiskleidžia įvairiose liaudies kultūros formose (mene, dainuojamojoje ir sakytinėje tautosakoje, architektūroje ir kt.). Domimasi lokaliai kultūrai būdinga archaiška simbolika, bendruomenėje jos kuriamomis reikšmėmis, mito poetiniais, mitologiniais vaizdiniais bei mitologinėmis struktūromis, jų raida istoriniu ir kultūriniu požiūriais, ieškoma sąsajų tarpkultūriniame kontekste. Tradiciniame folklore (tradiciją suvokiant plačiąja prasme, kaip nuolat kintančią ir turinčią tęstinumo požymių) atsispindi priimtinos ir nepriimtinos gyvenimo, elgesio formos, būdingos vertybės, ydos, problemos, jų sprendimo būdai, empirinio ir nepažinaus pasaulio sampratos. Tačiau, laikui bėgant

Žemaičių Alkos stulpų fragmentai, papuošti tradiciniais archetipiniais simboliais. Saulei leidžiantis į jūrą, stulpų pagalba galima fiksuoti iš pagonybės laikų atėjusias kalendorines šventes: Rasos šventę, Gandro dieną, Užgavėnes, Kalėdas ir kt. Žemaičių Alka yra pagoniška šventvietė su paleoastronomine observatorija, XV amžiuje stovėjusi ant Birutės kalno Palangoje. 1998 m. atstatyta Šventojoje.

archetipiniai liaudies vaizdiniai, sampratos, požiūriai gali daugiau ar mažiau atsiskleisti skirtinguose folkloro žanruose, priklausomai nuo to, koks žanras yra „gyvesnis“ tiriamuoju laikotarpiu. Jei, pavyzdžiui, senojoje lietuvių tradicijoje pasakų sekimo tradicija buvusi gaji ir tokiu būdu pasakose koduota svarbi informacija buvo perduodama iš kartos į kartą žodžiu, šiais laikais pasakomis vaikai daugiau susiduria mokykliniame amžiuje, susipažindami su mokykloje pateikiama privaloma literatūra ar žiūrėdami animacinius filmukus. Beje, stebuklinių pasakų bruožų turi ir šiais laikais statomi fantastinio pobūdžio filmai (pavyzdžiui, „Haris Poteris“, „Žiedų valdovas“, „Narnijos Kronikos“ ir kt.).

Socialiniai, kultūriniai pokyčiai šiandien sąlygoja įvairių folkloro žanrų išnykimą arba nunykimą. Užrašinėjant folklorą, pastebima, kad vaikai daugiau pasakoja anekdotus, įvairius pasakojimus, atsitikimus (kartais humoristinius), pasakų, reklamų parodijas, patarles, humoristinius eiliavimus, prasivardžiavimus, šiurpes ir kt. Tuo metu, pavyzdžiui, kur kas rečiau susidursime su vaiko papasakotu senesniu močiutės sektos pasakos variantu.

Be jokios abejonės, anekdotai, įvairios parodijos taip pat atspindi tam tikrus nusistovėjusius požiūrius, modelius, tačiau čia daugiau vyrauja stereotipiniai vaizdiniai, požiūriai, sampratos, kurie greitai keičiasi ir yra laikini. Šiuo požiūriu archetipo, kaip idealaus modelio, ir stereotipo sąvokos aiškiai skiriasi. Tačiau, nepaisant spartaus gyvenimo tempo, informacinių technologijų sklaidos, kurie lemia ir aktyvesnę kaitą folklore, archetipiniai vaizdiniai visgi išlieka. Senųjų, tradicinių modelių pagrindu kuriami nauji folkloro kūriniai, perkuriami siužetai, bet jų funkcija visuomenei išlieka ta pati.

Kolektyvinė vaizduotė atsiskleidžia ir magijos (tikėjimai, prietarai, užkalbėjimai, burtai, kerai ir kt.), religijos kontekste. Žmogus savitai supranta,

jaučia pažinų ir nepažinų pasaulį, susikuria vaizdinius, vienaip ar kitaip per savo, savo artimųjų patirtis išmoksta su tuo pasauliu kontaktuoti, sąveikauti ir kuria reikšmes. Tos patirtys keliauja iš kartos į kartą užkoduotų simbolių, sakytiniu ir rašytiniu būdais. Vien tai, kad magija, religija, jų universalios formos, modeliai, vaizdiniai egzistuoja visais laikais, taip pat ir šiandien, yra kolektyvinės vaizduotės rezultatas.

Maginės religinės praktikos, visų pirma, liudija apie pirminį žmogaus pasaulio suvokimą (esame mes ir yra aukštesnės jėgos) bei individo norą bendrauti su tomis aukštesnėmis jėgomis, bandyti jas paveikti, pritraukti savo jam svarbiose veiklos srityse. Jei senojoje kultūroje norėta užsitikrinti gerą derlių, sėkmę medžioklėje, žvejyboje, meilėje, svarbiausiais gyvenimo ciklo lūžiniais momentais, tai šiais laikais ne tik daugelis minėtų veiklos sričių išlieka, bet ir pasipildo naujomis (mokslai, įvairios profesinės darbo sritys, sportas ir kt.). Šiuo požiūriu magija yra tam tikras alternatyvus, tačiau nuoseklus bendruomenės natūralaus pasaulio, santykio su juo suvokimo, elgsenos, pažinimo būdas.

Universalios magijos praktikavimo formos (panašumo ir kontaktinė), kurias išskyrė G. F. Freizeris 1900 m. išleistame veikale „Goulden Bough“, yra archetipinės tuo požiūriu, kad jų praktikavimo apraiškos matyti visais laikais, taip pat ir šiandien. Simpatinė arba panašumo magija paremta panašumo principu, t.y. kai panašus gamina panašų arba kai rezultatas atspindi priežastį.

Panašumo magijos pavyzdžių nemažai aptinkama įvairiose kultūrose. Žemdirbiška lietuvių kultūra – ne išimtis.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 15

ŽVILGSNIS

Pavyzdžiui, sodinant kopūstus, ant ribos reikia padėti akmenį ir užvožti puodu, gali savo „šeimininkui“ pakenkti. Analogiškai gali atsitikti ir turint tam tikro tada kopūstai (galvos) bus kieti kaip akmuo ir dideli kaip puodas. Liaudies žmogaus nuotrauką. medicina kai kuriais atvejais paremta panašumo principu. Pavyzdžiui, jei Archetipiniai daugeliu atvejų yra ir sapnų aiškinimai, įvairūs iš papročių „miežis“ auga ant akies, reikia surasti miežį girnose užsislėpusį ir pabadyti kilę prietarai, ypač susiję su svarbiausiais gyvenimo ciklo momentais (laikoiškilusį „miežį“ ant akies. Šiais laikais panašumo magijos atspindžių galima tarpis iki gimdymo, gimtuvės, vestuvės, laidotuvės). Net ir šiais laikais aktyviai aptikti, pavyzdžiui, studentų praktikuojamoje magijoje, kada per egzamiforumuose diskutuojama apie nėštumo laikotarpiui būdingus prietarus, apie nus nešiojama dešimties akmenukų apyrankė, siekiant gauti atitinkamą tai, ko nėščiosios paiso, kas joms atrodo nepriimtina, baugu ir pan. rezultatą – dešimtuką. Tuo Apskritai, kalbant apie armetu kontaktinė magija chetipus magijoje, religijoje ir Pati religija, magija yra kolektyvinės vaizduotės yra paremta noru paveikti folklore, nereikėtų pamiršti tokios produktai, kurie yra visuomenei gyvybiškai subjektą per objektą (daiktą), perskyros, kaip gėris ir blogis: kuris pastarajam priklauso juodoji ir baltoji magija, dangus svarbūs. Tai liudija ir vis naujai atsirandantys ar kada nors priklausė, buvo ir pragaras, Dievas ir velnias. įvairaus pobūdžio religiniai judėjimai, kurių kontakte su minėtu subjektu. Šiais laikais panašių archetipų pamatinis modelis neišvengiamai išlieka tas pats.

Kontaktinės magijos pavyzdžių apraiškas matome filmuose, aniTiek magija, tiek religija atlieka socialinę funkciją. galima rasti įvairiose kultūrose – maciniuose filmukuose, įvairaus atliekami užkalbėjimai, burtai pobūdžio literatūroje, įvairių su individui priklausančiais (ar buvusiais su individu kontakte) daiktais, žanrų šiuolaikiniame folklore (internetiniame folklore). Galiausiai pati religija, siekiant, kad pastarajam atsitiktų nelaimė, lydėtų sėkmė, išgytų nuo ligos ir naujieji religiniai judėjimai, magija savyje talpindami archetipinius vaizdinius, pan. Pavyzdžiui, lietuvių tradicijoje norint prisivilioti vaikiną, reikėję nešioti jų modelius, simbolius, praktikas yra savaime archetipiniai. Tokiu būdu pati tris dienas tešlą įsisiuvus padalkose, o po to pavalgydinti patinkantį vaikiną, religija, magija yra kolektyvinės vaizduotės produktai, kurie yra visuomenei sumaišius tą tešlą su kitu maistu. Kontaktinės magijos pavyzdžių šiais laikais gyvybiškai svarbūs. Tai liudija ir vis naujai atsirandantys įvairaus pobūdžio galime aptikti nemažai. Pavyzdžiui, iki šių dienų žinome, kad nepatartina religiniai judėjimai, kurių pamatinis modelis neišvengiamai išlieka nukirptus nagus ar plaukus palikti nesaugiai, kitiems prieinamoje vietoje. tas pats. Tiek magija, tiek religija atlieka socialinę funkciją. O kadangi Žmogaus plaukai ir nagai yra jo paties dalis, todėl, patekę į blogas rankas, ryškios perskyros archetipiniu požiūriu tarp magijos ir religijos nėra,

{

16 |SESIJA

magija nekliudomai gyvuoja ir dominuojančios religijos kontekste. Šiais laikais daugeliui susidaro pirminis įspūdis, kad dabar mes kažkuo kitokie – gyvenimas yra kupinas naujovių, lyginant su senąja kultūra (internetas, televizorius, žiniasklaida, greitesnės ir patogesnės susisiekimo priemonės, stipresni, glaudesni tarpkultūriniai ryšiai). Šiuo požiūru dažnas jaučiasi pranašesnis, pažangesnis, laiko save modernios kultūros atstovais. Net ir mokslininkai neretai skiria tradicijos ir modernumo sąvokas, nors šiandien išryškėję folkloro, apskritai kultūros bruožai, yra iš esmės tos pačios besitęsiančios tradicijos dalis.

Viena vertus, keičiasi gyvenimo sąlygos, ekonominė, socialinė, politinė, geopolitinė situacija. Kita vertus, teiginys, jog mums visiškai nebeaktualu tai, kas buvo aktualu žmonėms, pavyzdžiui, prieš keletą šimtmečių, būtų klaidingas. Žmogaus patirtis yra universali. Visada buvo ir yra matomos aktualaus idealaus vertybinio modelio, tinkamo ar netinkamo elgesio visuomenėje apraiškos tiriamojoje bendruomenėje. Kaip egzistavo maginės, religinės praktikos, struktūros, vaizdiniai, taip egzistuoja. Ir šiandien bandoma aiškinti sapnus, nuspėti tam tikrus įvykius. Žmogų ir toliau traukia nepažini sfera ir ieškoma tobuliausių būdų į vienokį ar kitokį pažinimą – veikia būrimo salonai, gausu internetinių svetainių, skirtų magijai, ezoterikai, okultizmui. Trokštama sėkmės kuo įvairiausiose individui svarbiose veiklos srityse. Tiesiog senajai kultūrai būdinga siekti teigiamų rezultatų žemdirbystėje, namų ūkyje, buityje, norėta jaustis saugiu, apsisaugoti nuo ligų, pavojų, nelaimių. Šiais laikais žmogus taip pat viso to siekia (panašiomis ar kiek kitokiomis priemonėmis, tik nebūtinai analogiškose srityse).

Akivaizdu, kad žmogui apskritai nėra svetimas poreikis tikėti antgamtinėmis galiomis, o tuo pačiu ir jaustis saugiam. Taigi, žmogus visais laikais ir visokiomis priemonėmis siekė vieno ir to paties – asmeninio gerbūvio, apsaugos, ramybės arba patenkinti savo troškimą sužinoti ateitį. Meilės, vedybiniai būrimai, būrimai, susiję su mirtimi (kada žmogus mirs?), kokie bus ateinantys orai (žemės ūkis buvo labai svarbus), esminiai gyvenimo ciklo momentai, – visa tai daugmaž išlikę iki šių dienų. Išlieka tai, kas yra aktualu šių laikų jaunajai kartai. Tikrai manau, kad šiandien išliko aktuali meilės ar vedybų tema. Didžioji dalis jaunų panelių dar ir šiandieną buriasi, ar ją vaikinas myli, kokį vyrą turės (Kūčių vakarą traukia popieriukus iš pagalvės su užrašytais vyrų vardais arba zodiako ženklais) ir t.t. Gal tik mirties sfera tapo kiek didesniu tabu, negu anksčiau – jei mūsų senoliams mirtis buvo savaime suprantamas dalykas (iš anksto nusiperkamas karstas, ruošiami rūbai laidotuvėms, buriamasi prie Kūčių stalo, kas pirmas mirs), tai sutikite – šiandieną ši tema arba panašūs būrimai, praktikos yra jau nepriimtinos, apskritai vengiama apie tai kalbėti. Šiuolaikiniame folklore perkuriami siužetai, pasitaiko naujovių, nunyksta vieni žanrai, iškyla kiti, bet archetipinės struktūros, modeliai, sampratos, problemos, netgi pats folkloro poreikis ir jo paskirtis išlieka.

Pavyzdžiui, kada žmogus pasakoja ar perpasakoja istorijas, vertybės, kurias palaiko personažai, herojai, stiprėja ir pas pasakotoją. Anot D. J. Snowden, kiekvienas iš pasakos personažų atskleidžia atskirą kultūros aspektą, o kartu kolektyviai jie atsiskleidžia kaip eilė kultūrinių indikatorių. Problema tik, kad pasakojimo, pasakų sekimo tradicija nyksta. Perimami ir

{

perkuriami pasakų variantai. Kaip pastebi W. Friedmeyer, animacinių

Kaip egzistavo maginės, religinės praktikos, struktūros, vaizdiniai, taip egzistuoja. Ir šiandien bandoma aiškinti sapnus, nuspėti tam tikrus įvykius. Žmogų ir toliau traukia nepažini sfera ir ieškoma tobuliausių būdų į vienokį ar kitokį pažinimą – veikia būrimo salonai, gausu internetinių svetainių, skirtų magijai, ezoterikai, okultizmui.

filmukų kanalai („Disney“) perima pasakose atsispindinčius archetipus ir perkelia juos į Holivudą. Herojės vaizduojamos kaip tyros, gražios,

vietoj kelionių – kovos scenos, o draugiški gyvūnai, dainos neatspindi brolių Grimų pasakose vaizduojamo tamsaus, uždrausto miško.

Neapleidžia mintis – neišradome nieko naujo, o tai, kas atrodo nauja, unikalu, tai tik iš pirmo žvilgsnio. Taip vadinama „nauja“ tėra kuriama, perkuriama vieno ar kito tradicinio modelio pagrindu.

SESIJA| 17

ŽVILGSNIS

Sociologinė vaizduotė, pasak šio termino apibrėžtį suformulavusio C. Wrighto Millso, yra gebėjimas žvelgti į socialinį pasaulį bei visuomenės elgesį nusimetant asmeniškumų, aplinkybių, rutinos apsiaustą. Apnuoginant savo žvilgsnį, paverčiant jį skvarbiu, atviru aplinkos veiksniams, pastabiu smulkmenoms, žvelgiant į įprastus dalykus kaip į niekad neregėtus, fiksuojant net ir tai, kas tuo metu gali atrodyti menkaverte smulkmena. Sociologija kviečia žvelgti kur kas plačiau, nei išvysti leidžia individualus matymo kampas, savaime suprantamus dalykus matyti daugiasluoksniuose, įvairaus mąsto kontekstuose.

Tad sociologas turi būti budrus, pastabus bei jautrus nuolat.

Sociologinė vaizduotė: privilegija ar atsakomybė?

Rūta Petkevičiūtė Paradoksalu, tačiau daugelio kitų profesijų atstovai savo patirties bagažą nešasi visur kartu su savimi, tarsi svarų profesinio įdirbio įrodymą. Tuo metu sociologas į savo darbo vietą – tyrimų lauką – dažnai savo sunkaus žinių lagamino su savimi nepasiima, tuo labiau neatidaro jo ir nesipuikuoja savo išmanymu prieš kitus. Užduotis jo kiek kitokia – iš aplinkos, kuri tuo metu yra jo tyrimo objektas, „susiurbti“ kiek įmanoma daugiau.

Pagrindinis sociologo įrankis – gebėjimas kiek įmanoma atsiriboti nuo savo socialinio bagažo, padeda išgirsti ir matyti žmones jų pačių akimis, taikant jiems suvokiamas reikšmes. Sociologas dirbdamas turi atsisakyti savo patyriminės, asmeninės naštos, taip ir teisėjas, ekspertas ar arbitras. Atliekant stebėjimus, sociologui patogiausia virsti nematomu todėl, kad visa žinančio eksperto, norinčio išgirsti tik tai, ką jis numato sužinoti pozicija tyrimą neabejotinai paverčia menkaverčiu. Dominuojantis, primetantis savo nuomonę ekspertas gali kalbėti iš tribūnų, bet

18 |SESIJA

ar gali girdėti ir leisti kalbėti kitiems? Leisti kalbėti sava kalba, naudoti savas reikšmes, atskleisti savo matymo perspektyvas. Juk sociologo iškalbingumo pagrindu, inspiruojančiu jo vystomus pokalbius ir temas daugiau yra ne pats sociologas, bet aš, jūs, mes – visuomenė.

Kalbėdama apie sociologus, turiu omenyje, kad tos pačios žaidimo taisyklės pritaikomos ir yra aktualios ir kitiems socialinių mokslų atstovams, ypač antropologams bei daugeliui kitų, savo veiklą siejančių su socialiniais tyrimais. Ne taip svarbu, kurios tiksliai disciplinos atstovais esame, daug svarbiau, kad, atlikdami socialinius tyrimus, susiduriame su panašiomis problemomis, tad galime pasidalinti patirtimi, kad, atstovaudami savo mokslines nišas, atliktume socialinius tyrimus kokybiškiau, o jų nauda būtų žymiai svaresnė; kad sociologinė vaizduotė peraugtų į socialinių mokslų vaizduotę, kuri, manyčiau, tikrai egzistuoja, bet dėl įvairesnių disciplinų apjungimo esanti sudėtingiau apibrėžiama.

Tačiau grįžkime prie sociologinės vaizduotės ir jos keliamų reikalavimų bei įsipareigojimų sociologams. Sociologas – lygiai toks pats žmogus,

Tyrėjo paskirtimi šio tipo tyrimuose tampa ne tik prakalbinimas, bet ir jautrumas, atvirumas aplinkai, gebėjimas atpažinti nelygybę, diskriminaciją, hierarchizuotus santykius. Pasitikėjimas yra svarbus abiems pusėms. Jis gali būti įvardijamas kaip sėkmingo, jautraus tyrimo sąlyga.

{

vaikščiojantis kasdien tarp mūsų ir bandantis kažin ką išsiaiškinti. Argi jis pajėgus būti objektyvus, nešališkas, ar patirtis bei socialinis bagažas kaip apsiaustas lengvai nusimetamas ir kilus reikalui užsivelkamas atgal? Į šiuos klausimus padėjo atsakyti postmodernizmo atstovas P. Bourdieu, iškėlęs refleksyvumą kaip neišvengiamą sociologo palydovą. Objektyvumas – nepasiekiamybė, todėl tikslu reikėtų laikyti bandymą reflektuoti savo, kaip tyrėjo padėtį. Kiek mano asmeninė padėtis lemia tai, kaip aš įgarsinu tuos, apie kuriuos kalbu? Kiek ji lemia mano įsitraukimą į tyrimą, kaip ji veikia paties tyrimo modeliavimą. Galybę kitų klausimų galima būtų kelti, bandant ieškoti sociologų įtakos tyrimams ribų. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis sociologų atlieka tyrimus savoje aplinkoje, tai yra, patys gali būti nemenka jų tiriamo pasaulio dalimi. Tad ne taip svarbu kokį instrumentą – metodą sociologas pasirenka, jo asmeninės žiūros bei patirtys neišvengimai įtakoja sociologų tyrimų projektų dizainus. Sociologas negali būti beasmenis – visa tai, ką mato ir girdi pirmiausia, kad ir kaip galbūt bandytų to išvengti, perfiltruoja per individualų suvokimą ir patirtis. Todėl svarbu, kad sociologas pripažintų savo ribotumą ir užfiksuotų jo egzistavimą. Tačiau sociologo refleksijos ir tyrėjo vaidmens aptarimai, kaip teigia pats P. Bourdieu, neturėtų virsti biografijų tomais ir ašinio dėmesio ties savimi sutelkimu. Sociologo padėtis tampa dar aštresnė, kuomet kalbama apie jautrius tyrimus – tyrimus, nukreiptus į jautrias visuomenes grupes, kurios gali būti priskiriamos atskirties ar rizikos grupėms, kurios galbūt yra stigmatizuojamos ir atstumiamos, turinčios specialių poreikių ar dominuojančios visuomenėje. Tyrėjas susiduria su daugybe iššūkių, atlikdamas tokius tyrimus: nuslopinant savo emocijas, paliekant savo moralines nuostatas, atsisakant savo autorizuojančios pozicijos, trinant ribas, bandant įsigyventi ir galiausiai baigiant tyrimą, atsižvelgiant į tai, kad palikti tokias grupes tyrimo pabaigoje taip pat būna nelengva. Jau nekalbant apie tai, kad tyrėjas turi užtikrinti anonimiškumą, supažindinti su tyrimu bei įtraukti tik laisvanoriškai apsisprendusius. Ypač jautrūs yra tie, kurie nenori prabilti, o prabyla dažniausiai sociologų ir kitų socialinių mokslų atstovų pagalba arba mano esą neverti būti šnekinami. Tokiuose tyrimuose ne tik sunku užmegzti pirminį ryšį, bet ir analizuoti, interpretuoti drįsusių prabilti pasakojimus. Kartais tyrimo analizė gali būti žeidžianti, todėl tyrėjas turi numatyti, kaip tyrimas gali paveikti jo dalyvius. Tyrėjo paskirtimi šio tipo tyrimuose tampa ne tik prakalbinimas, bet ir jautrumas, atvirumas aplinkai, gebėjimas atpažinti nelygybę, diskriminaciją, hierarchizuotus santykius. Pasitikėjimas yra svarbus abiems pusėms. Jis gali būti įvardijamas kaip sėkmingo, jautraus tyrimo sąlyga. Dažnai tyrėjai koncentruojasi tik į tai, kaip prakalbinti jautrių grupių atstovus, kaip įsilieti, pažinti, suprasti, tačiau pamiršta apie tai, kaip svarbu padaryti kuo mažiau žalos tyrime dalyvaujantiems. Drįsčiau teigti, kad jautrių grupių tyrimai sociologą analizuojant skatina kalbėti atsargiai, apsvarstant kiekvieną apibendrinimą, atsisakant bet kokių skubotų išvadų.

Taigi, sociologas, gavęs įgaliojimą kalbėti, kartu su juo turi prisiimti ir įsipareigojimus bei atsakomybę. Derėtų pažymėti, kad jautrus tyrimas nėra išskirtinė sociologų tyrimų sritis, jautrių tyrimų pavyzdys leidžia labiau konceptualizuoti įsipareigojimus bei atsakomybes, kurios liečia sociologų darbą, kad ir kokią aplinką savo tyrimu objektu sociologas pasirinktų.

Ir galiausiai, kokios galios sociologinė vaizduotė įgauna postmoderniame kontekste? Kada atsisakoma kategorizuoti, o objektyvumo paieškos prieina aklavietę; kada apibendrinimai ir vienos tiesos paieškos tampa nebeįmanomi.

Tai, kas atsiduria sociologinės vaizduotės akiratyje, tampa kaitu, subjektyvu, fragmentiška. Teorijos bei sąvokos kinta nuo kontekstų, aplinkybių, diskursų.

Pavyzdžiui, kalbėdama apie lytinę tapatybę, postmoderni teorija siekia atsisakyti lyčių vaidmenų ar stereotipizuotų kategorijų teigdama, jog kiekviena patirtis yra individuali, kiekvieno žmogaus perspektyva skirtinga, išskirtinė, todėl tokių sampratų, kaip hegemoninis vyriškumas, reiškiančių tam tikroje visuomenėje dominuojančio vyriškumo tipą, idealią vyriškumo projekciją, reikėtų vengti. Jos nėra universalios, kilnojamos ir pritaikomos skirtingiems

kontekstams. Arba, pavyzdžiui, ką galėtume vadinti deviantais ar marginalais, nukrypstančiais ar nesilaikančiais visuomenėje nustatytų normų, jei pačios normos sampratos apibrėžimas yra įgyvendinamas tik konkrečiais atvejais.

Tad postmoderni teorija siūlo vengti apibendrinančių kategorijų taikymo neapibrėžtiems laiko bei erdvės prasme kontekstams. Šiuo atveju daugiau susiduriame su sociologine vaizduote kaip analizės bei interpretacijos instrumentu. Postmoderni sociologinė vaizduotė įpareigoja aiškiai apsibrėžti, ką ir kaip matome, kokiu kampu žvelgiame, kokiame apžvalgos rate tai atliekame.

Kiekvieno matymo perspektyva ne tik skirtinga, bet ir absoliučios kategorijos, kurios suprantamos daugelio žmonių vienodai, nebeegzistuoja. Todėl kiekvienas matomus objektus gali interpretuoti skirtingai, taip leisdami ir sociologinei vaizduotei veikti lanksčiau.

Ta pati postmoderni teorija drauge su J. Baudrillardu skelbia greičiausiai priešlaikinę sociologinės vaizduotės objektų mirtį, teigdama, kad joks realus pamatas nebeegzistuoja, todėl ir apčiuopiamas būti negali. Tikrovė virto hipertikrove, kartu su ją palaikančiais simuliakrais, savyje netalpinančiais jokios prasmės. Simuliakrais laikydamas atsigaminančius, nuolat besitransformuojančius ženklus bei informacijos srautus, užėmusius realybės vietą, kuri tapo nebeegzistuojanti. Pasak šio postmodernaus teoretiko, jau ištyrėme ir suinventorizavome patys save, dabar bandome dirbtinai prikelti, kad vis dar turėtumėme kuo užsiimti. Tad sociologinei vaizduotei ir socialiniams tyrimams belieka džiaugtis pasirenkant bei susitelkiant ties dirbtinai prikeltais objektais simuliakrais, sklandančiais ne mažiau dirbtinoje hipertikrovėje.

Praplečiant sociologinės vaizduotės sampratos, kurią suformulavo C. Wrightas Millsas, ribas, galima būtų sakyti, kad sociologinė vaizduotė yra ne tik reikalaujanti čia ir dabar nusimesti asmenybės, kasdienybės ir aplinkybių rūbus. Sociologinė vaizduotė įgalina sociologus kalbėti apie kitus – analizuoti, interpretuoti, įgarsinti daugybe balsų, įžiūrėti tai, kas plika akimi retai kada pastebima. Čia įžvelgtume privilegijuotą sociologo poziciją, tačiau, suteikdama tokią teisę, sociologinė vaizduotė reikalauja būti ypatingai atidžiam ir jautriam aplinkai. Todėl ji – tiek pat privilegijuojanti, kiek ir įpareigojanti. Taigi, pati sociologija bei sociologinė vaizduotė patraukli privilegijų ir įgaliojimų tyrėjui suteikimu, tačiau šios privilegijos neatsiejamos nuo įsipareigojimų ir atsakomybės, kuri tenka sociologams, pasiruošusiems tuos įgaliojimus gauti.

SESIJA| 19

VISUOMENĖ

{

Nenuostabu, kad nuolat patirianti spaudimą grupė gali atsidurti ant dvasinio nuosmukio ribos, tačiau taip neįvyksta. Bendravimo Miesto sode patirtis, muzikos, literatūros, teatro pomėgis, domėjimasis meilės ir pacifizmo idėjomis formavo supratimą, jog jie geresni ne tik už daugelį bendraamžių, bet ir už suaugusius, kurie elgiasi agresyviai jau vien dėl to, kad jie renkas kitokį gyvenimo kelią.

Drugelis

ant marškinių apykaklės Draugai. Arkadijaus Vinokuro asmeninio archyvo nuotraukos

Egidija Ramanauskaitė Kiškina Drugelio sparnelio plastelėjimo alegorija žinoma chaoso teorijos kūrėjams ir pasekėjams. Šia alegorija apibūdinama pradinė situacija, kai nežymus pirminis veiksnys gali ateityje turėti akivaizdžiai matomas pasekmes. Įsivaizduokime pasaulio visuomenę, kuri sudaryta iš didelių ir mažų bendruomenių bei pavienių asmenų. Kultūros teoretikai heterogeniškos visuomenės sferos apibūdinimui neretai naudoja voke patalpintų balionėlių įvaizdžius (žr. J. Fornäs Cultural Theory and Late Modernity, 1995, p. 51).

20 |SESIJA

Taigi bendruomenės, maži ir didesni balionėliai, plūduriuoja socialinėje kultūrinėje pasaulio ervėje. Ši erdvė pilna įdomių idėjų, netikėtų minčių ir veiksmų. Kiekviena mintis ar naujas pavyzdys gali suteikti impulsą, iš kurio visai nelauktai gali kilti naujas kultūrinis sumanymas, o po kurio laiko, kai šis sumanymas bus perduotas ir kitiems bendraminčiams – naujas kultūros stilius, kryptis, net srovė… Plastelėjęs sparneliu, drugelis netikėta kryptimi pasuko ir sovietmečio Kauno jaunimo gyvenimą.

Taigi prielaida, kad net pati netikėčiausia mintis gali būti pasėta bet kurioje visuomenėje, nepriklausomai nuo santvarkos ar kultūrinės

tapatybės, neatrodo jau tokia netikėta. Atrodytų, jog sovietmečiu drugelis paprasčiausiai turėjo patekti už grotų. Tačiau procesai pakrypo sudėtingesne linkme.

Jaunimo kultūrinės laisvės idėja į sovietmečio Kauno jaunimo sąmonę įsisuko apie 1967 – uosius, kai iš lūpų į lūpas bei per skurdokus sovietmečio ideologų blokuojamus Anglijos ir JAV žiniasklaidos kanalus atėjo žinia apie roko muziką ir laisvamanius hipius. Ilgainiui ši muzika ir kultūra ne tik tapo plačiai žinomos, bet ir turėjo įtakos ateities jaunimo subkultūrų raidai.

Subkultūrinė virtualybė Natūraliai kyla klausimas – ar ir kaip hipiai sugebėjo sovietmečiu atsirasti ir išlikti? Jaunimas hipių būseną ir įvaizdžius sukūrė ir palaikė bendraudami, negana to, jie savo subkultūrinę idėją sugebėjo paversti realia socialine galia.

Bendraudami tarpusavyje, žmonės sukuria naujas simbolines prasmes, iš kurių konstruoja savo trokštamą gyvenamąjį pasaulį. Taip atsiranda ir naujos vertybės bei įsisąmoninamas subkultūrinis tapatumas.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 21

VISUOMENĖ

Miesto sodo kompanija prie fontano

Nors nuo bohemiško hipiavimo Kauno miesto sode praėjo daugiau negu 40 metų, kalbinti respondentai išlaikė atmintyje pirmuosius įspūdžius: „...buvo svarbus išorinis efektas: muzika, ritmai, viršelis celofanuotas, išvaizda. Visa kita buvo įsivaizduojama“. Vaizduotė padėjo jiems kurti originalią hipio tapatybę. Hipiška būsena buvo atrandama klausant Vakarų radijo, vartant lenkų ir čekų muzikinius žurnalus, kuriuos buvo galima gauti Kaune, skaitant Keruaką, keliaujant į Rygą, Taliną; lankantis jaunimo muzikos koncertuose, vadintuose „popsession“, bendraujant „plotuose“, klausant muziką, auginant plaukus, nešiojant džinsus ir marškinius su gelėmis, tačiau svarbiausia – mokantis mąstyti. Jie norėjo būt panašūs į Vakarų hipius, norėjo groti kaip jie, rašė eilėraščius. Muzika ir įvaizdžiai juos pakerėjo. „Siuvomės drabužius su gėlėmis ant kelnių ir užrašais apie meilę, dalijome Rotušės aikštėje praeiviams gėles, „leidome” muzikinius albumus, rašinėjome ant sienų „Love Street“, Rotušėje prie kampo – „Flower City“. Kai jie pradeda burtis į didesnius sambūrius Miesto sode, tampa matomi to meto visuomenei.

Kadangi kultūrinė idėja neatitiko santvarkos ideologijos, šis prieštaravimas sukūrė sovietmečiui įprastus socialinės galios santykius.

Aplinka atrodė kontrastingai Kaip gi jie matė aplinką? Pasak respondento, plačioji visuomenė jam buvo panaši į „kvadratinius žmones“, kuriems nieko nereikia, jie mąsto vienodai: tai – skusti mušeikos gatvėse ir autobusuose, mokytojai ir net tėvai, kurie „parduodavo“, labai griežtai prižiūrėjo, dauguma jų gyveno dvilypį gyvenimą.

Respondento nuomone, jų pasirinkimas buvo arba tapti „pilkais kvadratiniais“, kaip dauguma, arba būti „netoleruotinais žmonėmis“. Jie suprato dvigubą tėvų ir mokytojų gyvenimą: „Mes buvome tokie, kokie buvome, o jie turėjo dengti savo mintis“.

Septintame dešimtmetyje hipiai buvo kultūrinė mažuma, lyginant juos su Kauno mieste išplitusiomis jaunimo gaujomis. Kaune veikė Šančių, Vilijampolės, Senamiesčio ir kitų rajonų gaujos, kurios mušdavo miesto sode ant žolės mėgusius leisti laisvalaikį ilgaplaukius. „Galėjai būti išmestas ir autobuso, (...) gatvėje jie pagavę iškarpydavo plaukus“. Hipiai vengė šokių salių,

22 |SESIJA

buvo neįmanoma pasirodyti svetimo rajono vakarėlyje. Prievartą galėjai patirti tiesiog gatvėje.

Tačiau agresyviausia aplinka buvo „saugumas“, Lietuvoje vadintas KGB (ru. Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti). Dėl išvaizdos hipius milicija išvarė iš Palangos, jie buvo sulaikyti, apieškomi. Pas vieną iš jų rado Smetonos kariuomenės generolo sagą su Vyčiu. Tai buvo pretekstas tolimesniems persekiojimams.

Mokykloje mokytojai pritardami ar nepritardami, bet atstovavo ideologiją, nes to reikalavo valdžia. Istorijos mokytojai nutylėdavo Lietuvos istorijos faktus, kuriuos mokiniai žinojo iš savo šeimų. Namuose vakarais buvo klausoma politinių laidų per BBC, po to buvo transliuojama muzika.

Jaunimas žinojo politinius įvykius, vykusius Čekoslovakojoje, kai 1968 m. rugpjūčio mėn. buvo įvesta sovietų kariuomenė slopinti užgimstančią Čekoslovakijos demokratiją. Tai buvo stebėjimas iš šalies, kuris kėlė klausimus, tačiau negilino tiesioginės patirties.

Pasak grupės nario, pirmąjį rimtesnį tiesioginį kontaktą su KGB jis patyrė, kai 10 kl. metė vidurinę mokyklą, nuėjo dirbti ir nestojo mokytis į vakarinę (1969 m.). Buvo pritaikytas tradicinis KGB jaunimo lojalumo valdžiai organizavimo scenarijus: pasiūlyta padėti įstoti mokytis į universitetą mainais už informacijos teikimą apie jaunimo elgesį: kas klijuoja antisovietinius lapelius ant miesto sienų, kas užrašė „Laisvę Čekosovakijai“ ir panašiai.

Reakcija į išorės poveikius Kiekvienas grupės narys savaip reagavo į sovietinę aplinką. Vieni jautėsi užsiskendę nuo aplinkos, gyveno savo vaizduotės pasaulyje. Nuolat susiduriant su saugumo spaudimu, neretam iškildavo „laisvo paralelinio pasaulio“ įvaizdis, atsirasdavo dar stipresnis savivertės suvokimas.

Pasak respondento, „išorinis pasaulis jam neegzistavo. Išorinis pasaulis buvo siejamas su nemaloniais konfliktais ir su milicija“. Buvo stengiamasi per tarybines šventes išvykti iš miesto ir gyventi kitokį gyvenimą uždaruose rateliuose, išvengti atvirų susidūrimų su KGB. Kai kurie keliauja į hipių komuną, įsikūrusią Rygos miškuose, ten gyvenimas maksimaliai priartėja

prie tikrų hipių gyvenimo. Jų bendraminčių daugėja, ir 1969-ųjų metų Rygos popsession dalyviai pirmą kartą supranta, jog jie yra jėga, nes jų jau yra daug.

Kiti į aplinką reaguoja ironiškai, santūriai. Pomėgis ironijai reiškėsi per antisovietinius anekdotus, kuriais buvo galima išreikšt savo požiūrį į santvarką. Ironija brandino ir nekonformizmą. Jaunimas išmoko atskirti „mes“ ir „jūs“ („sovietiniai“), kurie draudžia auginti plaukus, nuo kurių tenka slėpti generolo sagą su Vyčiu, ginti kunigaikštį Kęstutį, kai jį mokytoja vadino barbaru.

Kiti buvo bohemiški, hipiavimą suprato maksimaliai, dėl jo net metė mokyklą. Pasak respondento, jie įsivaizdavo, kad gali egzistuoti šalia komjaunimo, norėjo turėt savo pastatą, kur galėtų rinktis, užsiimti kūryba, pritraukti daugiau jaunimo. Jie manė, kad nieko blogo nedarė. Ne visi hipiai suprato, kodėl jie buvo persekiojami. Neretam yra tekę KGB skaityti savo eilėraščius. Tuomet nesuprato, kodėl jų šito prašė.

Dažnas iš jų savo hipiavimo tikslų siekė atvirai, konfrontavo su mokytojais, tėvais, atsisakė kirptis plaukus ir darė savaip. Išmestieji iš komjaunimo brandino naują protesto būseną.

Dabar įsivaizduokime šios grupės bendravimą po metų, kai ji jau įgijo priešiškos aplinkos patirtį. Patyrę aplinkos priešiškumą, jie labiau vertina tarpusavio bendravimą. Vienų gebėjimas mėgautis laisvės nuotaikomis žavi kitus, domimasi naujomis vertybėmis, atrandamos naujos tarpusavio bendravimo normos, aiškėja bendravimo su išorine aplinka tvarka. Kažkas iš jų, matydamas drąsų bendraminčio elgesį, nori jį palaikyti, tampa aktyvesniu. Tie, kurie atrodė ironiški ir santūrūs, išmoko būt prieraišūs ir išgyventi draugystės jausmą. Neretai hipiai grupės nariai tapdavo tikrais draugais. Toks tarpusavio palaikymas, žavėjimasis, draugystė padėjo dar toliau pasitraukti iš sisteminės aplinkos, ne tik sukurti savo subkultūrinę nišą, bet ir įgyti grupės valią.

Nauji galios santykių sprendimai ... Už tai, kad atsisakiau jiems dirbti, už tai, kad garsiai teigiau, jog sovietinėje imperijoje nėra jokios laisvės, kad Lietuva okupuota, 1971 m. buvau įkalintas po tuometiniais Kauno KGB rūmais. Buvau sumuštas banano rankenomis, o po to įgrūstas į geležinę dėžę. Ją, pradžioje pakėlę, mėtė žemėn. Man dvejose vietose buvo sudaužyti stuburo slanksteliai.

Arkadijus Po Kalantos įvykių (1972) neretas vėl patyrė brutalią sistemos prievartą – hipiai buvo suimami ir uždaromi beprotnamyje, karo ligoninėje, kalėjime.

Beprotnamio kaliniams buvo leidžiami sveikatą luošinantys vaistai. Niekas kitas iš šio laikotarpio jaunimo nepatyrė tokios agresijos iš KGB. Grupės nariai mato agresyvius KGB išpuolius prieš savo draugus. Mato, kaip draugai drąsiai ignoruoja juos skriaudžiančią aplinką. Jie mato ir sistemos elgesį savo pačių atžvilgiu. Kažkam iš jų atmintyje išliko klasės auklėtoja, kuri, jam baigiant aštuonias klases, į charakteristiką įrašė „priešiškas santvarkai“ ir taip užkirto kelią toliau mokytis. Kiti prisimena 1971 m. popsession, po kurio „Raganių“ grupei užsidarė visos miesto šokių salės ir teko groti blogiausios reputacijos darbininkų klube. Kitiems iškyla prisiminimai, kaip jų akyse milicininkas ant motociklo pavijo Laisvės alėja ėjusį ilgaplaukį draugą ir prieš jį panaudojo jėgą (sumušė bananu) dėl jo išvaizdos – ilgų plaukų. Kiekvienas turėjo ir asmeninių kontaktų su KGB. Nenuostabu, kad šioje situacijoje suvokiamas nesaugumo jausmas. Ar nekyla destrukcijos pavojus „aš – hipis“ būsenai? Nenuostabu, kad nuolat patirianti spaudimą grupė gali atsidurti ant dvasinio nuosmukio ribos, tačiau taip neįvyksta. Bendravimo miesto sode patirtis, muzikos, literatūros, teatro pomėgis, domėjimasis meilės ir pacifizmo idėjomis formavo supratimą, jog jie geresni ne tik už daugelį bendraamžių, bet ir už suaugusius, kurie elgiasi agresyviai jau vien dėl to, kad jie renkas kitokį gyvenimo kelią. Kiekvienas iš jų paminėjo jiems svarbią mintį:„Mes buvome, ir tuomet supratome, kad esam geresni, intelektualesni už kitus“.

Beprotnamyje. 1970

Jie jautė, jog plačiau mąstė, nes daug skaitydavo. Norėjo, kad aplinka jų neatstumtų, kad suprastų. Šios idėjos vienijo ir žadino veikti. Turint galvoje jaunimo poreikį maištauti prieš suaugusiųjų peršamą elgesio kultūrą, galima nesunkiai nuspėti grupės vidaus ryšio tvirtėjimo procesus.

Kelionė laiko mašina Mūsų dienomis apstu naujųjų religinių grupių, įvairaus skonio subkultūrų, įskaitant neohipius, pankus, gotus, skinhedus ir daugelį kitų. Veikiantys globalioje kultūrinėje erdvėje žmonės laisvai dalijasi idėjomis ir vertybėmis, kuria įvairius gyvenimo stilius, klauso įvairią muziką, laisvai pasirenka savo įvaizdžius, savarankiškai organizuoja buitį, rašo ir skaito skirtingų siužetų knygas, jie turi nevaržomas galimybes mąstyti ir aprėpti čia pat esantį, ranka pasiekiamą pasaulį.

Nepaisant to, naudinga pamėginti palyginti sovietmečio ir šių dienų socialinius kontekstus bei kultūrines grupes. Kaip elgiasi aplinka ir kaip elgiasi grupės? Nors gyvename kitokioje santvarkoje, žmonių tarpusavio santykiuose nesunku įžvelgti panašumų. 7-tojo dešimtmečio Kauno hipių tyrimai liudija, jog kultūrinių grupių, kurios pasiūlo naujas kultūrines vertybes, atžvilgiu neretai buvo naudojamas psichologinis spaudimas, fizinė prievarta. Ideologinės sistemos sergėtojai turėjo galią naikinti kitaip mąstančius. Nūdienos visuomenėje, kuri laiko save demokratiška, įvairių subkultūrinių grupių nariai taip pat neretai sulaukia nepritarimo, dėl kitokių vertybių jiems trukdoma veikti, tenka patirti net smurtą. Visuomenė linkusi stratifikuoti save vertybių ir gyvenimo stilių pagrindu bei brėžti naujas ribas tarp savo ir svetimo. Šio straipsnio pagrindinis herojus – drugelis – prisimena save tūnantį ant hipio marškinių apykaklės ir besimėgaujantį „Bitlų“ dainomis apie meilę, kurios jau turėjo prisipildyt pilnas pasaulis... Kodėl gi procesai tokie nenuspėjami? Šio teksto pagrindu tapo Kauno miesto sode hipiavusių bendraminčių Džyzos, Kristupo, Visvaldo, Arkadijaus ir Ričardo prisiminimai.

SESIJA| 23

VISUOMENĖ

Autorė Daywish

Vaidmenų žaidimai –

kolektyvinės vaizduotės vaisius Mindaugas Jančis Apie kolektyvinę, klasinę, klaidingą ar tiesiog (pa)sąmonę žinome jau daugiau nei šimtą metų dėl socialinių bei humanitarinių mokslų raidos.

Prancūzų sociologo E. Durkheimo terminas „kolektyvinė sąmonė“ „Collins sociologijos žodyne“ apibrėžiamas, kaip tam tikrai visuomenei bendros moralinės, vertybinės nuostatos, vienijančios arba įgalinančios vienytis jos narius. Tačiau būtent moralinis-vertybinis aspektas prancūzišką terminą conscience collective masina versti kaip „kolektyvinę sąžinę“. Individualiame lygmenyje panašumų su ja turėtų žmogaus psichikos dalis, S. Freudo pavadinta superego. Tarp vėlesnių ir ankstesnių mąstytojų idėjų rasime ir platesnius kolektyvinės sąmonės paaiškinimus, apimančius konkrečios tautos, kultūros, laikmečio, epochos „dvasią“ (Zeitgeist). „Klaidinga sąmonė“ ir „klasinė sąmonė“ – marksistinės teorijos terminai, orientuoti į smulkesnį mezo lygmenį – visuomenės grupes. Klaidinga sąmonė – ideologinės kapitalistinės sistemos kontrolės padarinys, apie kurį engiamoji proletariato klasė nežino arba tiesiog ignoruoja. Klasinė sąmonė – savęs (ne)suvokimas esant tam tikroje stratifikacinės sistemos pozicijoje, kurios individus

24 |SESIJA

vienija tik jai būdingi bruožai, rečiau ar visai nesutinkami žemesnėje ar aukštesnėje klasėje, ir santykis su gamyba bei jos produktu. Pagaliau, individualiame lygmenyje pasąmonę (id) S. Freudo dėka žinome kaip topografine prasme giliausią ir tiesiogiai nepasiekiamą asmens psichikos dalį, kuriai negalioja jokie racionalūs (ego) ar moraliniai (superego) principai.

Su „psichoanalizės patriarchu“ iki galo nesutikęs C. G. Jungas įvedė savo terminą – kolektyvinę pasąmonę, kuria aiškina įgimtus ir bendrus visiems žmonėms archetipus, įgaunančius formą tik atsiradus empirinei patirčiai. Galima sakyti, kad panašų dalyką turėjo omenyje dar Platonas, teigęs apie atskiro idėjų pasaulio egzistavimą.

Vaizduotė – tai individo psichikos gebėjimas ar galia, naudojanti tiek sąmonės, tiek pasąmonės resursus, tačiau visada turinti empirinį pagrindą, kuriuo remdamasi geba sukurti „naują“ informaciją. Tai, kas neegzistuoja, kuriama jau esančių daiktų ar įgyvendintų idėjų pagrindu. Taigi, mūsų aplinka lemia mūsų (įgimtą) vaizduotės galią, jos lavinimą(si) ar menkimą.

Dėl vaizduotės keičiasi mūsų pasaulis, tampa nebeįmanoma ilgą laiką lygiai taip pat mąstyti nei apie praeitį, nei apie dabartį ar ateitį. O jeigu pripažinsime, kad egzistuoja kolektyvinė (pa)sąmonė, ar turime pagrindo

tikėti kolektyvinės vaizduotės buvimu? Apie tai byloja jos kūriniai, tarp kurių sutinkame ir vaidmenų žaidimus (role-playing games).

Kuo vaidmenų žaidimai skiriasi nuo kitų žaidimų?

Visų pirma, čia nėra būtina žaisti pagal griežtas ir visiems vienodas taisykles. Dėl visko galima susitarti, žaidimo meistras ir žaidėjai patys pasirenka jiems tinkamą taisyklių rinkinį. Kadangi daugumoje vaidmenų žaidimų scenarijų nėra vieno aiškaus laimėtojo, nėra pergalės tikslo apskritai, todėl taisyklės gali būti bet kada neskausmingai pakeistos. Svarbiausia, kaip ir kiekviename žaidime – patirti malonumą, o tai įmanoma, net jei tavo veikėjas tiesiog puikiai suvaidino savo rolę intriguojančiame scenarijuje nepaisant to, kad finale praranda turtus, artimą žmogų ar galų gale pats miršta. Meistro sugalvotos užduoties įvykdymas gali būti laikomas „laimėjimu“, tačiau tokiu atveju laimi visa žaidėjų grupė, paprastai veikianti kaip komanda. Be to, žaidimas nebūtinai pasibaigia „laimėjimu“ – herojai gali imtis naujos užduoties, meistras gali sugalvoti, kad užduotis nebuvo įvykdyta – scenarijui nėra jokių aiškiai apibrėžtų ribų, kada/kaip jis turi prasidėti ir kada/kaip baigtis. Tai sprendžia meistras ar visi bendru sutarimu. Taip yra dėl to, kad žaidimas vyksta kolektyvinės vaizduotės sukurtoje visatoje, kurią tam tikra prasme galima laikyti neturinčia nei laiko, nei erdvės ribų. Todėl vaidmenų žaidimus reiktų suprasti ne kaip varžybas (angl. game), bet kaip žaidimą (angl. play), orientuotą ne į pergalę, suteikiančią malonumą, bet malonumą, suteikiantį pergalės jausmą.

Panaši žaidimo ir homo ludens, žaidžiančio žmogaus, samprata sutinkama antropologijoje, ypač lingvistinėje ir sociokultūrinėje. Pagal ją, linksminimasis, humoras ir laisvalaikis yra esmingesnės už darbą žmogaus savybės, svarbios kultūrai ir egzistavusios nuo pat pirmųjų jos apraiškų sociume. Viena iš klasikinių studijų šia tema galėtų būti laikomas 1938 m. pasirodęs olandų istoriko J. Huizinga veikalas „Homo ludens“, pristatantis žaidimo/žaidybinį elementą kultūroje ir jo reikšmę. Kaip teigia autorius, žaidimas yra abstrakcija, kurios egzistavimo neįmanoma paneigti – priešingai, nei kalbant apie Dievo, grožio ar gėrio idėjas. Žaidimas yra laisvas ir pats tuo pačiu yra laisvė. Tai nėra įprasta ar „tikra“ gyvenimo sritis – žaidimas sukuria savo „realybę“ jo vyksmo metu. Žaidimo savybės yra laiko ir erdvės apribojimai ir „įtampa“ pačiame vyksme, siekiant jį užbaigti. Patys žaidėjai tampa „kitais“ – persirengdami, pasiruošdami, laikydamiesi taisyklių. Tvarka žaidime yra svarbiausia tam, kad jo realybė nesugriūtų. O tai gali įvykti tik tuomet, kai kolektyvinės vaizduotės sukurtos visatos nebelieka nė vieno iš žaidėjų atmintyje.

Vaidmenų žaidimų įvaizdis pasaulyje ir Lietuvoje Dar 1907 08 31 „Vilniaus žiniose“ rašyta apie „ligūstos fantazijos“ pavojų: „Pradžia tos ligos yra irgi liga, bet taip sena, kaip pasaulis: tai – suturinčių nervų silpnėjimas, kurio rezultatas – pasigedimas dalies arba visos gėdos ir sąžinės; tas suturinčių centrų nusilpnėjimas suturi smagenų augimą, taigi yra surištas su primityviškumu protavimo ir nuomonių. Toji liga randa sau dėkingą dirvą tose aplinkybėse, kuriose auga dabartinė jaunuomenė; čia galima paminėti skaitymą įvairių istorijų apie laukinius žmones (indiečius), ypatingai apie „geniališkus šnipus“, skaitymą apiskaitų apie kriminališkus ir politiškus nusidėjimus, „dekadentiškąją“ literatūrą ir t. t. ir t. t. Tokio „ligūsto fantasto“ protavimai – vienpusiški. Jam visuomet trūksta išvedimų, kurie galėtų dalyką išaiškinti ir ypatingai tokių, kurie dalyką galutinai išaiškina.“ Kaip ir kino filmai, televizija, roko muzika ir daugelis kitų naujovių, vaidmenų žaidimai neišvengė tam tikrų visuomenės grupių kritikos. Vaidmenų žaidimų mėgėjai ir jų grupės prilygintos sektoms ar tiesiog psichinių sutrikimų turinčių, nuo realybės atitrūkusių žmonių gauja.

Tačiau, kaip ir visais atvejais, individo atskyrimas nuo aplinkybių nuveda

Trumpa vaidmenų žaidimų atsiradimo istorija Vaidmenų žaidimų pradžios reikia ieškoti žvelgiant daugiau nei šimtmečiu atgal ir prisiminti XIX a. pradžioje prūsų armijos leitenanto G. L. von Reiswitzo ir jo sūnaus sugalvotą taktinį žaidimą „Kriegspiel“, skirtą simuliuoti karinius veiksmus pagal mastelį sumažintame mūšio lauko modelyje. Šis tarp kareivių, vėliau – civilių ir kitų šalių kariuomenėse išpopuliarėjęs žaidimas netgi galėjo turėti įtakos 1870–1871 m. Prancūzijos–Prūsijos karo baigčiai. Viena to priežasčių – fundamentalus „mokymosi žaidžiant“ procesas. Žaidimo kauliukus, skirtus įvesti papildomus faktorius (tokius kaip rūkas, lietus, armijos moralė) mūšio lauke dažnai pakeisdavo tikrų mūšių veteranas arbitras, spręsdavęs kovojančių pusių, kurioms atstovaudavo iki 10 žaidėjų, likimą. Vėliau, sudėtingesniuose stalo ir vaidmenų žaidimuose būtinybe tapęs arbitras imtas vadinti „žaidimo meistru“ (angl. game master, sutr.

GM), o kauliukai tiek jam, tiek žaidėjams padėdavo išvengti (pa)sąmoningo subjektyvumo sprendžiant apie tam tikro veiksmo sėkmę ar nesėkmę.

Vaidmenų žaidimuose naudojami ne tik daugeliui įprasti šešetainiai kauliukai

Po kelių dešimtmečių atsirado ir jūros bei oro mūšius simuliuojančių žaidimų, naudojančių sumažintus laivų ar lėktuvų modelius – miniatiūras (angl. miniatures). H. G. Wellsas (1866-1946), žinomas kaip vienas mokslinės fantastikos pradininkų, parašęs didelio populiarumo sulaukusius romanus „Pasaulių karas“ ar „Nematomas žmogus“, aktyviai domėjosi ir miniatiūrų žaidimais. Norėdamas juos padaryti prieinamesniais platesnei publikai, parašė vieną iš pirmųjų taisyklių knygų – 1913 m. pasirodę „Mažieji karai“ (angl. Little wars) tapo klasika, leidžiama iki šiol. Tai buvo priešingybė „Kriegspiel“, kadangi čia veiksmui mažiau įtakos turėjo tikslūs apskaičiavimai ar arbitro sprendimas.

Miniatiūrų žaidimai neišpopuliarėjo iki pat XX a. antros pusės dėl jų brangumo (juk reikėjo įsigyti ištisas armijas ar laivynus ir dar turėti erdvų kambarį jiems išdėlioti!) ir žmonių gyvenimo būdo. Pagerėjus ekonominėms sąlygoms, atsiradus daugiau laisvo laiko, patobulėjus gamybos technologijoms ėmė populiarėti ir miniatiūrų žaidimai, daugėjo jiems skirtų knygų bei taisyklių. Dėl masinės gamybos, agresyvaus marketingo ir kitų faktorių aštuntajame dešimtmetyje kariniai ir kitokie miniatiūrų žaidimai Vakaruose išgyvena „Aukso amžių“ – naujos gamintojų kompanijos dygsta kaip grybai po lietaus su savo taisyklėmis, knygomis, figūrėlėmis, žemėlapiais ir maketais.

Lygiagrečiai populiarėjant mokslinei ir maginei (angl. fantasy) fantastikai, augant jos subžanrų (kurių atsiradimą paveikė spartėjanti technologijų evoliucija ir prasidėjęs kosmoso užkariavimas bei atominės bombos sukūrimas) skaičiui, šios įtakos pajuntamos ir stalo bei miniatiūrų žaidimuose – XX a. antroje pusėje atsiranda pagal J. R. R. Tolkieno ir kitų fantastikos autorių kūrybą sukurtų pasaulių. Fantazijai leidžiama vis labiau skleistis – nebeapsiribojama vien sudėtingomis realių istorinių mūšių inscenizacijomis.

Taip pamažu brendo revoliucija žaidimų pasaulyje, įvykusi aštuntame dešimtmetyje, kuriai pagrindą padėjo dar 1954 m. Allan B. Chalmerio sukurtas stalo žaidimas „Diplomatija“ (angl. Diplomacy) (kurį žaidęs yra ir šio žurnalo redaktorius M. Drunga, o Henry Kissingeris pavadinęs mėgstamiausiu savo

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 25

VISUOMENĖ

„Žvaigždžių karų“ visatoje vykstančio žaidimo herojų portretai. Autorė Ona Šmitaitė

į kraštutinumus ir trumparegišką nepažįstamo, taigi ir keliančio baimę reiškinio, demonizavimą.

Kaip ir kiekvienoje srityje, čia taip pat egzistuoja stereotipai. Žiniasklaida, be abejonės, stipriai prisideda prie tokio įvaizdžio formavimo. Pagrindiniai jų: kad vaidmenų žaidimais domisi išimtinai vyriškos lyties atstovai, fantastikos mėgėjai, moksliukai, apkiautėliai ir visokio plauko keistuoliai ar nesubrendėliai, neturintys kuo daugiau užsiimti. Spaudoje fantastikos ir vaidmenų žaidimų mėgėjai su retomis išimtimis jau ne kartą pristatyti paviršutiniškai ir miglotai, todėl neatsitiktinai daugumai skaitytojų susidaro nei šioks, nei toks, o dažniausiai – nekoks įspūdis. Papildomai radus naujienų iš užsienio apie vaidmenų žaidimų auka tapusio jaunuolio nusikaltimus ar savižudybę, užmetus akį į Lietuvoje leidžiamų fantastinių knygų viršelius, pagal kuriuos knygos neturėtų būti talpinamos paauglių ar net vaikų literatūros lentynose, kaip yra dažnai daroma, nuomonę belieka patvirtinti.

26 |SESIJA

Išdrįsus paskaityti lietuviškai leistas knygas, dažnai gali užkliūti vertimo kokybė ir taip ilgam atbaidyti nuo bet ko, susijusio su žodžiu „fantastika“. Nors blogos literatūros knygynuose ir apskritai ne itin teigiamų reiškinių Lietuvoje apstu, dėl įsigalėjusios siauros „žaidimo“, kaip „vaikams skirto užsiėmimo“, sampratos nukenčia ir vaidmenų žaidimų reputacija. Rimtais, suaugusiųjų dėmesio vertais užsiėmimais laikomi tik konkuruoti, laimėti leidžiantys sportiniai ir jiems artimi, nuo seno populiarūs žaidimai. Tačiau daugeliui niekada nesidomėjusių nei fantastika, nei stalo, miniatiūrų ar kortų žaidimais, netgi neskaitantiems knygų ir nepasižymintiems lakia fantazija vaidmenų žaidimai gali tapti puikia patirtimi ir vaizduotės lavinimo priemone. Žinoma, yra tendencijų, kad tam tikriems žmonėms patinka vaidmenų žaidimai dėl teikiamos galimybės pabūti tuo, kuo nesi ar niekada negalėsi būti, o toks eskapizmas gali paskatinti asmenybės regresą, tačiau tai – išimtiniai, sureikšminimo neverti atvejai. Dauguma vaidmenų žaidimus išbando

žaidimu), nenaudojęs kauliukų ar taktinės karinių žaidimų kovos sistemos, o ypatingą svarbą suteikęs socialinių įgūdžių ir bendravimo reikalaujančiai derybų fazei, vykstančiai tarp skirtingas Europos valstybes atstovaujančių žaidėjų, bandančių sutarčių, klastos, įtikinėjimo ir kitokiomis diplomatinėmis priemonėmis užgrobti į regionus padalintą kontinentą.

Kitą mastelį turėjo ir „Diplomatijos“ (kuri, priešingai nei stalo ar miniatiūrų žaidimai, galėjo būti žaidžiama ir paštu) žaidimo versija „Slobbovia“, kurioje nebeliko aiškaus tikslo laimėti. Kiekvienas žaidėjas stengėsi kuo įdomiau, įtikinamiau aprašyti savo išgalvotą veikėją, jo veiksmus, valdomą šalį ir siųsdavo laišką leidėjui, kuris surinkęs informaciją iš visų žaidėjų, reguliariai išleisdavo žurnalą „Slobinpolit Zhurnal“ (rus. Слобинполит Журнал), kuriame pateikdavo visą informaciją apie tai, kas dedasi žaidėjų vaizduotės sukurtame ir redaktoriaus unifikuotame „bendrame pasaulyje“ (angl. shared world). Istorijoje jau anksčiau būta vieno (J. R. R. Tolkieno Viduržemis) ar kelių autorių (komiksų leidėjos „Marvel“) sukurtų visatų su savais dėsniais, mitais, istorija ir kultūra, tačiau pirmųjų vaidmenų žaidimų dėka tai tapo daugelio žmonių, realiu laiku einančių ir žaidėjo, ir autoriaus pareigas, bendros veiklos rezultatu. Vargu ar dabartinis interneto bei el. pašto vartotojas ryžtųsi panašiam užmojui, tačiau aštuntajame dešimtmetyje žaidimai vyko kaip tik taip.

{

Žaidimas yra abstrakcija, kurios egzistavimo neįmanoma paneigti, priešingai nei kalbant apie Dievo, grožio ar gėrio idėjas. Žaidimas yra laisvas ir pats tuo pačiu yra laisvė. Tai nėra įprasta ar „tikra“ gyvenimo sritis – žaidimas sukuria savo „realybę“ jo vyksmo metu.

Tvarka žaidime yra svarbiausia tam, kad jo realybė nesugriūtų.

O tas gali įvykti tik tuomet, kai kolektyvinės vaizduotės sukurtos visatos nebelieka nė vieno iš žaidėjų atmintyje.

ankstyvoje paauglystėje formuojantis asmenybei ir/arba pasilieka šioje sferoje ilgiau, arba nesusidomi apskritai. Paauglys, turintis psichologinių ar kitokių problemų vaidmenų žaidimus, kaip ir bet kokį kitą užsiėmimą, gali panaudoti (pa)sąmoningam jų (ne)sprendimui.

Galbūt dažnas Lietuvoje net nustebtų sužinojęs, kad jo pažįstamas ar bendradarbis žaidžia ar yra išbandęs vaidmenų žaidimus. Tokių žmonių nesunkiai rastume ir VDU bendruomenėje. Stalo ir lauko vaidmenų žaidimus išbandęs yra Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius Gintautas Mažeikis, studentų mokslinės draugijos „Signum“ pirmininkas Gabrielius E. Klimenka. VDU studijavęs Edvardas Vaišvila kartu su Mindaugu Rumša netgi išvertė vienos populiariausių pasaulyje universalios sistemos sutrumpintą taisyklių knygos „GURPS Lite“ versiją į lietuvių kalbą, oficialiai pripažintą leidėjų kompanijos „SJ Games“ ir laisvai prieinamą jų tinklalapyje www.sjgames.com/gurps.

Kiti vaidmenų žaidimus tam tikra forma išbando net verslo seminaruose ar grupinės psichoterapijos metu. Žinoma, čia žaidimai yra tik priemonė tikslui pasiekti. Dažasvydis, dažnai turintis ir sudėtingesnį scenarijų, yra kažkiek artimas lauko vaidmenų žaidimams, tiesiog pastaruosiuose dažniau simuliuojami maginės ar mokslinės fantastikos siužetai. Pagaliau kiekvienas vaidmenų žaidime gali susidomėti skirtingais aspektais – informatikams ir statistikos mėgėjams galbūt labiausiai patiks gilintis į taisyklių subtilybes, jas modifikuoti ir kuo geriau pritaikyti žaidimui, o humanitarams pirmame plane atsidurs tiesiog bendros istorijos kūrimas, ignoruojant kauliukų mėtymą ir kovos scenas. Tačiau tai – ne kas kita, kaip nereikalingas kategorizavimas, naudojant visiems pažįstamus stereotipus. Užtektų pasakyti, kad viskas priklauso nuo individo vaizduotės ir noro jos kūriniais pasidalinti su kitais realiame laike.

Individualios ir kolektyvinės vaizduotės kūriniai Knygos du autoriai nekuria vienu metu. Knygą gali parašyti autorių kolektyvas, tačiau du žmonės negali tuo pačiu metu rašyti to paties sakinio, tai bus

„Dungeons & Dragons“ sistemos taisyklių knygos Būtent tuomet stalo žaidimų mėgėjų Gary’io Gygaxo (1938–2008) ir Dave’o Arnesono (1947–2009) galvose gimė pirmąja vaidmenų žaidimų sistema laikomi „Požemiai ir drakonai“ (angl. Dungeons & Dragons), išsivystę iš „Chainmail“ miniatiūrų taisyklių. Priešingai nei ankstesniuose karo žaidimuose, čia žaidėjas valdė konkretų susikurtą personažą su individualiomis charakteristikomis, istorija ir motyvacija. Todėl vienas galėjo tapti vikrumu pasižyminčiu vagišiumi, kitas – damų širdis pavergiančiu bardu, trečias – nuožmiu barbaru, nepaleidžiančiu iš rankų ginklo. Žaidimo pasaulis priminė J. R. R. Tolkieno ir kitų maginės fantastikos rašytojų kūrinius – tai buvo elfų, nykštukų (angl. dwarfs), orkų, trolių, drakonų ir kitų išgalvotų būtybių kupinas, viduramžius primenantis pasaulis, kuriame veikia galinga magija, pavaldi tik ją studijuojantiems burtininkams ir raganiams. Pati žaidimo eiga trumpai galėtų būti nusako taip: žaidimo meistras sėdintiems prie stalo žaidėjams pasakoja tam tikrą, dažniausiai paties sugalvotą istoriją, apibūdina pasaulį, jame esančius žmones, daiktus, vietas. Tai įsivaizduodami, žaidėjai stengiasi nupasakoti savo veiksmus, o meistras atitinkamai reaguoja į situaciją ir žaidimo kauliukų pagalba ar savo nuožiūra sprendžia, kokia eiga toliau klostysis įvykiai – ar žaidėjų pokalbį su karaliumi stebėjo jam priešiško didiko pažas? Ar keliaujančius miško keliu pirklius užpuls plėšikai? Ar pavyks žaidėjo veikėjui, neturinčiam nė skatiko, įkalbėti tavernos šeimininką priimti nakvynei? Žaidimo finalu paprastai tampa istorijos užbaigimas žaidėjams įvykdant visas meistro sugalvotas užduotis, po kurio papasakojama, kas nutiko toliau, arba bendru susitarimu nuotykis tęsiamas, žaidžiant už tuos pačius ar naujai susikurtus veikėjus.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 27

VISUOMENĖ dviejų vaizduočių lipdymas į bendrą jų realizaciją, kurią skaityti galės vienas Interaktyvumo bandymai ir vaizduotės išbandymai kine, žmogus, neturintis ryšio su autoriumi, arba vienas skaitovas grupei klausytojų, literatūroje, teatre ir kompiuteriniuose žaidimuose tuo metu negalintis tiesiogiai bendrauti su jais. Filmą vienu metu kuria suburta Jeigu laikraštis buvo skirtas mokančiam skaityti (išsilavinusiam), jį žmonių komanda realiu laiku, tačiau jis vis tiek vienoje ar kitoje stadijoje atitenįperkančiam asmeniui, kuriam būtų aktuali ten pateikiama informacija, radijas ka konkrečiam profesionalui, montuojančiam ar retušuojančiam kino juostos jau reikalavo tik gebėjimo klausyti ir įsivaizduoti pasakojamą įvykį be laikraštyje kadrus. Filmą sėkmingai gali stebėti grupė žiūrovų, realiame laike aptarinėti pateikiamų nuotraukų. Galiausiai kinematografas ir televizija, pateikdami matomus įvykius, tačiau kontakto su kūrėjais nėra – filmas yra baigtinis ir visada vaizdą ir garsą reikalavo tik dėmesio koncentracijos, pasiekiamos nuolatiniu toks pat, besikeičiantis tik kaip suvokinys individo psichikoje. Teatro žiūrovai, vaizdo judėjimu, masinančiu akį. Apie tokios technologijų raidos pranašumus stebėdami pjesės interpretaciją, taip pat nutolsta nuo autoriaus, tačiau turi ir pavojus dar XX a. pirmoje pusėje kalbėjo W. Benjaminas ir T. W. Adorno. ryšį realiame laike su aktoriais, kiekvienąkart skirtingai atkuriančiais tą pačią Žinoma, tada televizorius nebuvo kiekvieno namų ūkio būtinu atributu, tačiau istoriją. Tačiau žiūrovas negali kontaktuoti su vaizdinės komunikacijos scenoje esančiais žmonėmis, išskyrus (dar net neturinčios Rimtais, suaugusiųjų dėmesio vertais užsiėmimais tam tikras priimtinas formas (juokas, garso) poveikis masėms laikomi tik konkuruoti, laimėti leidžiantys sportiniai jau buvo tapęs aiškus ir plojimai), mat kitaip kolektyvinės vaizduotės sukurta realybė griūva. sėkmingai naudojamas ir jiems artimi, nuo seno populiarūs žaidimai.

Jis taip pat negali ištraukti durklo iš propagandos tikslais.

Tačiau daugeliui niekada nesidomėjusių nei Džiuljetos rankų ir paveikti siužeto Įvairios žmogaus fantastika, nei stalo, miniatiūrų ar kortų žaidimais, linijos. Žiūrovų reakcija gali pakeisti tik veiklos rūšys siūlo netgi neskaitantiems knygų ir nepasižymintiems aktorių psichologinę būseną, realiame nevienodą interaktyvumo lakia fantazija vaidmenų žaidimai gali tapti puikia laike lemsiančią vaidybos, tai yra – bei įsitraukimo galimybę. patirtimi ir vaizduotės lavinimo priemone. formos, bet ne naratyvo niuansus.

Nors būdų tai padidinti Kompiuteriniame vaidmenų žaidime būta įvairių. Literatūroje asmuo tiesiogiai kontaktuoja su kūriniu, vienas iš jų – autoriaus jame dalyvauja, keičia personažų būseną ir siužeto eigą, tačiau visa pasirinkimo suteikta galimybė skaitytojui pasirinkti sekti vieną iš kelių knygoje supintų laisvė ribojama gamintojo sukurtos programos, galinčios pateikti kad ir didelį, siužetinių linijų arba skaityti viską iš eilės. Kiekvienu atveju gauname kitokią bet baigtinį ir dažnai nepakankamą pasirinkimo variantų skaičių. Tai reiškia, kad kūrinio variaciją. Lietuvių literatūroje populiaresnis to pavyzdys galėtų griežtai nustatytas taisykles žaidėjas gali keisti tik kūrėjo pateiktuose rėmuose. būti J. Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“ (1992). Tačiau tai yra dalinis To pajutimas dėl nepakankamo pasitenkinimo grąžina į realybę, atimdamas formos pakeitimas, nepaveikiantis paties autoriaus-skaitytojo santykio. patiriamą malonumą. Tuo metu vaidmenų žaidime susirinkusieji, apjungę Panašia forma knygose kaip siužetinis medis pateikiami fantastiniai ir kitokie individualias vaizduotes, sukuria realiame laike egzistuojantį ir po pertraukos žaidimai, dažnai leidžiami vaidmenų žaidimų taisykles kuriančių kompanijų. galimą atkurti pasaulį, kurį kiekvienas gali paveikti, tačiau negali sugriaut tol, kol Knygos pastraipos sunumeruojamos ir kiekvienos pabaigoje, priklausomai kolektyvinės vaizduotės įrašas nedingsta paskutiniam jo turėtojui iš atminties. nuo skaitytojui labiausiai patinkančios iš galimų siužetinės linijos tąsų, galima pasirinkti, kurią pastraipą skaityti toliau. Vaizduotei veiklos, netgi darbo lieka nemažai – dėl tos priežasties galbūt vis sunkiau XXI a. žmogui įsiūlyti paganyti juodas aveles, galvoje turinčias virsti kvapais, balsais, vaizdais ir prisilietimais.

Panašų interaktyvumo didinimą, deja, neišpopuliarėjusį, siūlė ir kino kūrėjai. Kino salėje sėdintys žiūrovai balsuodavo, kokios tolimesnės filmo eigos pageidauja. Tačiau tokį proaktyvų variantą pakeitė pasyvus, užsidedant trimačio vaizdo akinius, leidžiant kėdei purtyti joje tai suglembantį, tai įsitempiantį kūną. Vaizduotei vietos lieka vis mažiau.

Turimas vaizdas ir garsas ar net taktilinis pojūtis palieka erdvės fantazuoti apie kūrėjo intenciją, simbolius, veikėjų motyvus, tačiau tam eigoje ne visada užtenka laiko, todėl vaizduotė pilnai veikti gali tik filmui pasibaigus ir vertinti tai, kas liko atmintyje arba realiu laiku žiūrint nebe pirmą kartą. Tam tikrą iššūkį vaizduotei pateikia kino kadro riba – klausimas, kas slypi už jos, tampa atskirų scenų, bet ne viso filmo patirties psichologiniu pagrindu.

Dar kitokia situacija teatre. Čia negali vienu metu improvizuoti visi žiūrovai, nes tada nebeliks žiūrovų, o su jais – ir teatro, virstančio vaidmenų žaidimu, kuriame individai atsiduria kolektyvinės vaizduotės ribose. Tuo metu stebimas vaidmenų žaidimas netaps spektakliu, nes neturės į žiūrovą nukreipto ryšio – stebėtojas galės patirti dalį kolektyvinės vaizduotės kūrinio, tačiau netaps jo dalimi. Panašiai kaip ir Patys žaidėjai nevengia tapti savo herojaus portreto modeliais. kine, vaizduotės teatre prireikia mažiau nei skaitant knygą, Autorė Ona Šmitaitė

{

28 |SESIJA

tačiau dėl ribotų galimybių tenka didelę informacijos dalį pateikti žodžiu, gestais, mimika ir paprastai statiška aplinka, kurią atgaivinti kartu su aktoriais turi būtent žiūrovo vaizduotė. Žinoma, improvizacijų teatras, į kurį įsitraukia ir žiūrovai, egzistuoja jau seniai. Vaidmenų žaidimų elementų galime surasti XV a.

Italijos comedia dell’arte, vėlesniuose XIX a. stalo ir teatriniuose žaidimuose, tarp XX a. istorinės rekonstrukcijos mėgėjų, tačiau jie arba neturi tam tikrų formaliai apibrėžtų taisyklių, arba turi per mažai fantastinių vaizduotės kūrybos elementų, sutinkamų moderniuose vaidmenų žaidimuose. Tačiau teatrinės improvizacijos yra arčiausiai to, ypač jei tikslas yra tiesiog gerai praleisti laiką. Tuo metu verslo ar kitokiuose simuliaciniuose žaidimuose siekiama apčiuopiamo tikslo, nesusijusio su paties žaidimo esme, todėl to niekaip negalima vadinti žaidimu per se. Ir pagaliau kompiuteriniame žaidime, siūlančiame maksimalų interaktyvumą, vaizduotei vietos lieka mažiausiai.

Vaizdas, garsas pateikia didžiumą reikalingos informacijos, veiksmo kontrolė pelės, klaviatūros ar valdymo pultelio dėka įtraukia vidun ir atriboja nuo išorinių trikdžių.

Prie ko veda interaktyvumo siekis? Jaunesnioji karta nori mažiau sėdėti prie televizorių ir daugiau naudotis kompiuteriu, nes tai – platesnes dalyvavimo ir bendravimo galimybes siūlantis variantas. Televizija tai gali kompensuoti tik senesnio išradimo – telefono – pagalba, tačiau toks ryšys, jo ilgis, laikas ir kiti faktoriai, vėlgi, nepriklauso nuo žiūrovo. Tačiau kompiuteris greitu metu dar nepasiūlys tiesioginio žmogiško kontakto galimybių, nemąstys drauge su vartotoju, o tik pateiks matematiškai sugeneruotus ir apdorotus pasirinkimus.

Didėjantis interaktyvumas didina įsitraukimo tikimybę ir mažina vaizduotės panaudojimo būtinybę. Tai didina tiesiogiai patiriamų malonumų kiekį, o tuo pačiu – ir poreikį. Kai viskas tampa prieinama, fantaziją geidžiama patenkinti „čia ir dabar“, įsivaizdavimas sukelia tik frustraciją ir norą kuo skubiau pereiti prie realios veiklos, paradoksaliai atitraukiančios nuo pačios realybės. Galbūt tai ir yra „neurotiškos mūsų laikų asmenybės“ simptomatika?

Vaidmenų žaidimų ateitis Naivu tikėtis, kad vaidmenų žaidimai populiarumu kada nors pralenks tobulėjančius kompiuterinius, azartinius, ar įprastais tapusius „Alias“, „Monopolį“, ar neseniai Lietuvoje pasirodžiusį „Scrabble“. Nepralenks greičiausiai ir filmų, knygų ar teatro. Dėl to tikrai neverta kaltinti mažos rinkos, kurioje neatsiras vietos specializuotai spaudai gimtąja kalba, TV reportažams. Bet internetui tapus kasdienybe, kiekvienas norintis galės užtikti informacijos apie tai ir susidomėjęs išbandyti vaidmenų žaidimus ne pirmus metus vilniečio fantastikos mėgėjo ir pripažinimo sulaukusio žaidimų meistro Andriaus Jautakio reguliariai organizuojamose „Vaidmenų žaidimų fiestose“ ar savo draugų rate. Žinoma, pritraukti naujus žmones trukdo ir lietuviška „kolektyvinė (pa)sąmonė“, trukdanti megzti šiltus naujus ryšius, spinduliuojanti per dideliu nepasitikėjimu, uždarumu. Ne visiems ir reikia tokio kompleksiško laisvalaikio – paskaičius knygą, pabendravus su draugais ir pažaidus kompiuterinį žaidimą gali nekilti noras visa tai išbandyti vienu metu. Tačiau susipažinus su šiuo reiškiniu gali kilti noras jei ne toliau žaisti, tai tyrinėti jį psichologiniu, sociologiniu ar kultūriniu požiūriu. JAV ir Skandinavijos šalyse tai jau sėkmingai daroma.

Vaidmenų žaidimai – tikras kolektyvinės vaizduotės išbandymas, kadangi viskas kuriama realiame laike grupės žmonių ir nuo to, kaip perteiki savo įsivaizdavimą bei įsijauti į kito fantaziją, priklauso bendras rezultatas. Todėl labai svarbi kompanija, su kuria žaidžiama. Dėl šios priežasties ilgesniems žaidimams paprastai renkamasi jau išbandytus, patyrusius partnerius, o trumpiems, vieno vakaro žaidimams galima surinkti įvairesnę kompanija.

Tuo pačiu tai viena iš priežasčių, kodėl vaidmenų žaidimai nėra, ir turbūt niekada netaps masiškai populiariu hobiu. Pagaliau, ar reikia kažką daryti, kad vaidmenų žaidimai neliktų mažumos pomėgiu, menkai kam tesuprantamu, iš pažiūros beprasmiu užsiėmimu, panašiu į H. Hessės aprašytą stiklo karoliukų žaidimą? Kodėl turėtume užsispyrėliškai bandyti įpūsti seniai atšalusius pelenus nesuprasdami, kad pro jų dulkes jau nebematome savęs?

Tai buvo tikra revoliucija stalo žaidimų pasaulyje. Kaip savo tinklaraštyje rašo Laimonas Puišys, vaidmenų žaidimų mėgėjų tarpe geriau žinomas kaip „RainDog“, „Dungeons & Dragons“ gimė <...>, kai žaidėjai ėmė mėginti miniatiūromis papasakoti ne tik kas laimėjo mūšį, bet ir asmeninio herojiškumo istorijų. Jei iki tol istoriją sugalvodavo žaidimo leidėjai, o žaidėjai spręsdavo kas (ir kažkiek – kaip) viena ar kita konflikto pusė laimėjo, su „Dungeons & Dragons“ šis darbas atkeliavo į žaidėjų namus. Dabar istoriją sugalvodavo nebe nežinomas žaidimo dizaineris, o prie to paties stalo sėdintis žaidimo meistras, kuris galėdavo pateikti vis naujus nuotykius, sukurtus konkretiems, prie stalo sėdintiems žaidėjams“. Taigi, dalies žaidėjų poreikis sekti savo herojaus istoriją, kuri nebetelpa į žaidimo lentos ir taisyklių rėmus, lėmė vaidmenų žaidimų atsiradimą, kurių laisvė galėjo būti įgyvendinama, griežtas taisykles pakeičiant už jas atsakingu žaidimo meistru ir atsisakant griežtai apibrėžtos galimų veiksmų aibės. Įsivaizduokite šachmatų partiją, kurioje šalia baltųjų rikio stovinti valdovė verbuoja pereiti juodųjų pusėn, po pergalės mūšio lauke žadėdama šalia savęs atlaisvinti karaliaus sostą? Žaidėjų vaizduotėje sukurta ir išgyventa istorija galėtų atsispindėti šachmatų lentoje, kol galiausiai taptų akivaizdu, jog 64 langelių jau nebepakanka ar paprasčiausiai nebereikia.

Autorė Daywish Nors pirmoji „Dungeons & Dragons“ sistemos versija vis dar buvo stipriai orientuota į kovą ir nugalėtų priešų turto pasisavinimą, atsiradusi laisvė skatino vaidmenų žaidimų taisyklių raidą – imtos kurti į vaidybą, socialinius aspektus orientuotos taisyklės, didėjo universalių ir kosminei odisėjai, vesternui, siaubo ar kitiems žanrams pritaikytų sistemų, kurias leisdavo tarpusavyje knygų storiu, apipavidalinimo bei iliustracijų kokybe dėl žaidėjų konkuruojančios kompanijos. Miniatiūros vaidmenų žaidimuose tapo papildoma priemone, padedančia įsivaizduoti kovos lauką ir veikėjų išsidėstymą jame.

Dėl prasidėjusių taisyklių knygų vertimų į kitas kalbas devintasis dešimtmetis tapo masinio vaidmenų žaidimų išpopuliarėjimo visame pasaulyje laikotarpiu. Atsirado vis daugiau specializuotų bei universalių taisyklių sistemų, sukurtų tiek didelių ar smulkesnių profesionalų kompanijų, tiek mėgėjų. Ne tik J. R. R. Tolkieno, bet ir siaubo žanro klasiko H. P. Lovecrafto ar Roberto E. Howardo, sukūrusio barbaro Konano personažą, pasauliai atsidūrė taisyklių knygų puslapiuose, padedančiuose įsijausti į unikalią atmosferą. Tačiau visa tai be jokios išorinės pagalbos gimdavo ir entuziastingai nusiteikusių žaidėjų ir meistrų galvose – kiekviena ilgiau žaidžianti grupė dažnai susikurdavo savo „namų taisykles“ ar visiškai naujas sistemas, pritaikytas jų stiliui ir poreikiams. Nebuvo tikslo varžyti vaizduotės griežtuose rėmuose, todėl sudėtingų taisyklių populiarumas, išaugus pasirinkimo galimybėms ir vartotojų skaičiui, ėmė mažėti.

Dešimtajame dešimtmetyje smarkiai populiarėjantys kompiuteriniai žaidimai perėmė dalį vaidmenų žaidimų auditorijos ir sumažino potencialių gerbėjų gretas. Atsiradus greitesniam ir paprastesniam laiko praleidimo būdui, jis neišvengiamai ima dominuoti, jeigu tenkina daugumą tuo metu iškilusių poreikių. Tokia technologijos raida galbūt palygintina su perėjimu nuo popierinių laiškų prie elektroninių su visomis teigiamomis ir neigiamomis to pasekmėmis.

Esminis klausimas – ar pereinant prie nauja, neprarandama per daug?

SESIJA| 29

VISUOMENĖ

Be pavadinimo ominidavap eB „Homoseksualumas Lietuvoje neegzistuoja“ – dar vienas ilgai lietuviškoje sąmonėje gyvavusių mitų liko sugriautas. Kaip reikėtų vertinti šį pokytį visuomenėje: kaip žingsnį į priekį ar kaip žingsnį atgal?

Teisingų atsakymų daug. Lygiai taip pat, kaip ir neteisingų. Dėl vertinimo nevienareikšmiškumo straipsnio pavadinimas yra tiesiog „Be pavadinimo“. Tačiau, kad ir kaip iškalbingai skambėtų šie du paprasti žodžiai, reikliam skaitytojui jie neįtiks. Atsižvelgdama į šį poreikį, leidžiu pasirinkti vieną iš tinklalapių siūlomų antraščių: (1) „Gėjai – iškrypėliai ar tiesiog kitokie žmonės?“, (2) „Homoseksualumas – liga, o homofobija – tai jau ne?“ arba (3) „Visi mes gėjai“.

Birutė Birgelytė Neseniai atlikau eksperimentą su savo pažįstamais. Parodžiusi jiems vienos meniškos fotosesijos nuotrauką, paklausiau: „Kokį jums įspūdį kelia ši nuotrauka“? Pasigirdo tokie atsakymai: „Visai neblogas kadras“, „Man moteris nėra graži“. Tada parodžiau tą pačią merginą vienoje „Givenchy“ mados namų reklamoje. „Tai Lea T. Pirmoji transeksuali manekenė pasaulyje“, – paaiškinau.

Mano pažįstamų veido išraiškos kaipmat pasikeitė – optinė apgaulė tikrai suveikė: jie nesitikėjo, kad priešais save regi kadaise buvusį vyrą. Nuostabos akimirkai praėjus, pasipylė kategoriški vertinimai. Iš visų labiausiai man įsirėžė šis:„Aš jokiu būdu nenorėčiau dalyvauti drabužių, kuriuos vilki tokios manekenės, pristatyme. Negi dabar turėtumėme leisti ir visus neįgaliuosius į podiumą? Noriu žinoti, kad tai, ką perku, iš tikrųjų yra tai, ką matau“. Pripažįstu – nesitikėjau tokio aršaus tono. Jis mane kiek sukrėtė, bet tuo pačiu ir sudomino. Tęsiau pokalbį toliau: „Dažnai yra sakoma, kad manekenės yra tik rūbų pakabos. Ar

30 |SESIJA

tai nereikštų, kad mums neturėtų rūpėti, kas vilki, bet ką vilki? Drabužio vertė juk nepakinta nuo to, koks žmogus jį demonstruoja“. Mano pašnekovė kiek susimąstė.

Nors šis pavyzdys yra paimtas ne iš „juodosios homoseksualumo kronikos“, tai nekeičia reikalo esmės: lietuvių požiūris į įvairias seksualines mažumas vis dar yra stipriai neigiamas. Pernelyg stipriai – dar kartą pabrėžčiau. Atrodytų, kad nieko čia keisto – kiekvienas žmogus juk turi teisę reikšti savo nuomonę.

Sutinku. Tačiau klausydamasi tokių kategoriškų pasisakymų, kaip anksčiau minėtasis, „nuoširdžiai“ pradedu abejoti, ar jų autorius iš tikrųjų pilnai suvokia savo žodžių prasmę, ar vadovaujasi tik įvairiomis klišėmis, beskrajojančiomis viešojoje erdvėje. Visai suprantama, kodėl šie, leiskime juos sau taip vadinti, „gatavi produktai“ yra tokie populiarūs – jie juk turi daug privalumų: juos vartodamas, jautiesi saugus, kad kiekvienu reikiamu momentu tikrai pasakysi tai, ko iš tavęs tikimasi, neapsijuoksi kitų akyse savo neišmanėliškumu ar pernelyg didele išmone, nenusižengsi kalbiniam etiketui, taikomam įvairiems

visuomeniniams klausimams, bus tau lengviau integruotis į bendruomenę, kadangi tavo „pažiūros“ sutaps su kitų „pažiūromis“, jeigu apskritai galima būtų čia kalbėti apie kažkokias savarankiškas pažiūras. Pasitelkiant mąstymo standartizavimo mechanizmus, lipdoma vienalytė žmonių masė, kuriai apgaulingai priskiriamas „bendruomenės“ vardas. Kitaminčiams nebelieka kitos išeities, kaip tik prilipti prie jos, t. y., nutildyti savas mintis, prisitaikyti prie visuotinių galvojimo ir kalbėjimo normų, viešai neskleidžiant savo propagandos. Toks bent jau, rodos, būtų geriausias pasirinkimas. Tačiau jis ne vienintelis – galima išdrįsti garsiai sakyti tai, ką manai, nebijoti likti nesuprastam ar atstumtam.

Grįžtant prie eksperimento su transeksualios manekenės nuotrauka, apie kurį kalbėjau pačioje straipsnio pradžioje, – užsiėmimų laikui artėjant prie pabaigos, diskusiją teko nutraukti. Nusprendėme ją atidėti kitam kartui. Prieš išsiskirstant, savo pašnekovų paprašiau pagalvoti apie žmogiškąjį faktorių, vertinant netradicinės seksualinės orientacijos asmenų norą įsitvirtinti visuomenėje. Savais apmąstymais šiuo klausimu dalinuosi apsakyme „IDEOlogija“, kurį sukurti paskatino viena „šimtaminutinė“ diskusija. „IDEOlogija“ I want love on my own terms After everything I’ve ever learned (…)

But I want love, just a different kind I want love won’t break me down Won’t brick me up, won’t fence me in I want love that don’t mean a thing That’s the love I want, I want love Elton John, „I Want Love” Viskas tartum sustingo: prie tamsiai rudų staliukų besėdinčių žmonių kalbos netikėtai nutilo, jų kūnų gyvumas išgaravo kartu su aitriuoju kavos kvapu, kuris dar prieš minutę besiskverbdamas į šnerves maloniai jas kuteno.

Tuštuma, sunkiai žodžiais nusakoma tuštuma, giliai smelkėsi į ją, savo aštriais nagais bedraskydama kiekvieną mažiausią jos kūno ląstelę, taip keldama nepakeliamą skausmą. Netrukus visas jos dėmesys buvo nukreiptas į lėtai iš rankų slystantį baltą, apvalų kavos puodelį. Akimis ji lydėjo jį iki pat rupaus paviršiaus grindų. Nepakenčiamą, visą jos esybę persmelkiančią tylą staiga nutraukė jo sukeltas triukšmas. Po grindis pasklidusiose įvairiabriaunėse šukėse ji pamatė visą savo pasaulį, kurį taip mylėjo ir brangino. „Mama...

Mama...“, – girdėjosi kažkur tolumoje. Po ilgos pauzės ji pagaliau pakėlė savo pilkas akis į priešais besėdintį žmogų, kuris staiga tapo jai visiškai svetimas. Šios apmaudžios tiesos suvokimas skaudžiai pervėrė jos širdį, nugara nuriedėję keli šalto prakaito lašai suvirpino jos visą kūną. Sunkiai nurydama gerklėje besirenkančią įtampą, ji pagaliau ryžosi paklausti: „Kodėl?“ – Todėl, kad aš jį myliu. Esu su juo laimingas. Toks, koks niekada nebuvau su jokia moterimi.

– O Ilona, Dalia ir visos kitos?! Kas tau jos buvo? Priedanga?

– Tikrai, ne. Aš jas mylėjau. Kiekvieną skirtingai, bet tikrai nuoširdžiai.

Tačiau tai nebuvo tai, ko aš ieškojau.

– O ko tu tada ieškojai?

– Žmogaus, šalia kuriuo būdamas jausčiausi visiškai laisvas, suprastas, besąlygiškai mylimas, kurio menkiausias prisilietimas žadintų manyje nepaprastą šilumą, švelnumą, kurio artumas užpildytų mano vidų taip, kad man nieko daugiau ir nereikėtų, – ištaręs šiuos žodžius vienu atodūsiu, jis pasižiūrėjo į gilaus liūdesio perkreiptą motinos veidą. Šis vaizdas spaudė jam širdį, bet jis suprato, kad kitos išeities nėra – ji privalo žinoti tiesą, kad ir kokia skaudi ji bebūtų. Po kelių minučių jis tęsė toliau: – Mama, aš tikrai norėjau ir labai ilgai stengiausi sukurti tokius santykius, kaip ir visi kiti. Bet aš esu kitoks. Tik po daugelio metų pagaliau supratau, kad ir aš galiu būti laimingas, ir aš šios progos nepraleisiu. Norėčiau, kad tu mane suprastum. Neatstumtum... – jo balsas pradėjo virpėti.

Pauzė. Nemaloniai užsitęsianti pauzė atkakliai traukė jį į nesibaigiančią bedugnę. Tikėjosi jis bet kokios motinos reakcijos, tik ne tokio abejingumo

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 31

VISUOMENĖ jos veide, ne tokio iš viso jos kūno dvelkiančio šaltumo, ne tokios žvilgsnio tuštumos. Kritimo greitis padidėjo. Pats tuo stebėdamasis, jis nekantriai pradėjo laukti skaudaus atsitrenkimo – savo kančių pabaigos. Norėjo pagaliau pajusti bet kokį pagrindą. Tačiau kritimas tęsėsi toliau. Trumpam nukreipęs akis į motinos veidą ir pamatęs lėtai raukšlių vaga beriedančią ašarą, kojomis jis pagaliau pradėjo justi netvirtą atramą. Palengva atitraukusi kėdę, ji atsistojo ir priėjo prie sūnaus stipriai jį apkabindama. Jos galvoje besisukiojančios įvairios prieštaringos mintys pagaliau nurimo, kvėpavimas tapo gilesnis, sustingusios žmonių figūros vėl pradėjo judėti.

Interviu su LGBLT Iniciatyvine grupe Kartą benaršant VDU intraneto sistemoje „First Class“, akys „užkliuvo“ už pranešimo, skirto savanoriams. Jo turinys buvo toks: „Naujai susikūrusiai LGB (lesbiečių, gėjų, biseksualų) iniciatyvininkų grupei reikalinga kūrybingų savanorių pagalba, kuriant logotipą. Logotipas turėtų būti estetiškas ir skoningas. Atsisakome stereotipinių LGBT judėjimų simbolių, (pvz., vaivoryštės vėliavos motyvai ir t. t.). Būtų smagu sulaukti įdomių ir originalių idėjų”. „Geras“, – pamaniau sau. Tikrai nesitikėjau, kad mūsų universitete yra susibūrusi tokia grupė. Kaipmat panorau pasikalbėti su kuo nors iš jos narių, gauti atsakymų į man rūpimus klausimus. Į mano prašymą susitikti, kaipmat buvo atsakyta: „Taip, žinoma. Kada?“. Taigi, susitikome.

alėjoje, taip norėdami pagerbti tuos, kurie žuvo ar nusižudė, kovodami už lesbiečių, gėjų bei transeksualų teises. Keli TJA nariai taip pat dalyvavo mūsų „Coming Out Day“. Be to, dar bendradarbiaujame su Lietuvos žmogaus teisių centru. Talkininkavome jiems rengiant dokumentinių filmų festivalį „Ad hoc: Nepatogus kinas“, kuris vyko Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (lapkričio 3–6 dienomis – red. pastaba). Kaunas sutiko festivalį gana priešiškai – bibliotekos administracija sulaukė grasinimo telefonu: „Jei rodysite filmą apie lesbietes, kažkas gali netekti darbo vietų“.

Koks filmas sukėlė tokias stiprias emocijas?

Justina: „Mano abi mamos“ – tai filmas apie lesbiečių šeimas Kanadoje.

Kaip visa istorija pasibaigė?

Justina: Viskas ir baigėsi tik skambučiu. Bet renginio organizatoriai buvo rimtai sunerimę. Vienos paskaitos metu savo kolegoms įrodinėjau, kad Lietuvoje gyvenančios seksualinės mažumos kuria nepakartojamą kultūrą, kurios įnašas į nacionalinę kultūrą yra neabejotinas. Kaip įrodymą pateikiau jiems du pavyzdžius: (1) mažumų organizacijos rengia savitus kultūrinius

Kas Jus įkvėpė suburti Lesbiečių, gėjų, biseksualų lygybės tinklo (LGBLT) komandą?

Justina: Noras būti bendruomene – sunku likti vienam su savais rūpesčiais, noras šviesti visuomenę apie seksualinių mažumų problemas...

Ignas: ... surasti bendraminčių, kovoti su stereotipais, parodyti, kad esame tokie patys, kaip ir visi.

Jūsų organizacijos pavadinime nėra žodžio „transeksualai“. Kodėl?

Justina: Mūsų gretose neturime nė vieno transeksualo. Tai itin negausi seksualinė mažuma Lietuvoje. Mes dar tik pradėjome savo veiklą – mūsų „Coming Out Day“ (Atsiskleidimo diena – red. pastaba) buvo spalio pradžioje.

Nesijaučiame esantys kompetentingi suteikti deramą psichologinę pagalbą tokiems asmenims.

Ar nebijote, kad neįvardiję transeksualų savo grupės nariais, Jūs rizikuojate, kad jie vėliau nebenorės prie Jūsų prisijungti?

Justina: Mes neatsiribojame nuo jų, tiesiog dar tik kuriamės. Ketiname rašyti blogą, kuriame taip pat paliestume ir transeksualumo problemą.

Kokie Jūsų organizacijos strateginiai tikslai, siekiant pagerinti seksualinių mažumų padėtį Lietuvoje?

Justina: Visų pirma, norime parodyti, kad daug gero darome visuomenei – kartu su Raudonuoju Kryžiumi per Kalėdas dalijome vienišiems žmonėms dovanas.

Tai buvo akcija „Šiluma iš mūsų rankų“.

Ignas: Kitas mūsų tikslas yra skleisti tolerancijos idėjas. Laisvės alėjoje dalinome praeiviams lankstinukus – sveikinome juos su Tolerancijos diena (lapkričio 16-oji – red. pastaba). Be mūsų pačių šioje akcijoje aktyviai dalyvavo ir kiti savanoriai.

Justina: Lankstinukus parašėme laiško forma, taip siekdami užmegzti kuo didesnį artumą su visais, kurie jį skaitys.

Ignas: Taip pat ketiname rengti įvairių filmų peržiūras bei diskusijas universitete. Tikiu, kad per diskusiją ateina tiesa.

Ar be Raudonojo Kryžiaus bendradarbiaujate dar su kažkokiomis kitomis organizacijomis?

Justina: Taip. Per Vėlines kartu su Kauno Moterų draugijos (KMD) bei Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) atstovais įžiebėme žvakutes Laisvės

32 |SESIJA

renginius, tokius kaip įvairių žanrų filmų peržiūras, bei (2) ugdo žmogaus teisių supratimą visuomenėje, kviesdama į konferencijas ir seminarus, skirtus lygybės temai.

Kokiais kitais pavyzdžiais galėtumėte papildyti šį sąrašą?

Ignas: Visiems yra gerai žinoma, kad labai daug žinomiausių dizainerių yra homoseksualūs. Taigi madą galima būtų laikyti seksualinių mažumų kultūros dalimi. Be to, Cololo (Vitalijus Cololo – red. pastaba) yra sakęs, kad 50% pasaulio pramogų verslo atstovų yra homoseksualai. Tai reikštų, kad ir Lietuvoje jų indėlis į pramogų verslą yra labai didelis. Manau, kad mums artima ir savanorystė.

Prieš dvejus metus tinklalapyje chatas.lt kilo karšta diskusija, ar ikimokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti aiškinama, kad žmones gali sieti ne tik heteroseksualūs, bet ir homoseksualūs santykiai. Ypač prieštaringų

vertinimų susilaukė žinia, kad kai kuriuose Kauno darželiuose yra sekamos pasakos apie gėjus. Kokia yra Jūsų pozicija šiuo klausimu?

Ignas: Vaikai turėtų būti šviečiami apie homoseksualumą, tačiau ne darželyje. Tokiame amžiuje jie dar pilnai nesupranta savo seksualumo.

Justina: Apie homoseksualius santykius jie pirmą kartą turėtų išgirsti tada, kada mokyklose prasideda lytinio švietimo programa. Žinoti, kad nėra nieko baisaus, kad esi homoseksualus, yra ypač svarbu brendimo metu. Tada paauglys nepuola į depresiją, nebijo aplinkinių reakcijos. Jei yra atitinkamas šviečiamasis pagrindas, vaikui nepadaroma psichologinė žala. Švietimas apie homoseksualumą nėra tolygus propagandai ar verbavimui.

Vienu iš didžiausių iššūkių dabartiniam Lietuvos parlamentui yra įstatymo projektas, kuriuo siekiama uždrausti homoseksualių santykių propagavimą. Bauda siektų nuo 2-jų iki 10-ties tūkst. litų. Projekto iniciatorius parlamentaras Petras Gražulis tvirtina, kad „[...] baudžiama būtų ne už kitokią seksualinę orientaciją, bet tik už visuomenės dorovei prieštaraujančių kitų seksualinių orientacijų propagavimą“. Kaip Jūs vertinate šiuos žodžius?

Ignas: Aš pats eisenoje nedalyvavau. Dalyviai nematė viso to agresyvumo, kadangi viskas buvo gana toli atitverta.

Justina: Tai nebuvo „masinė orgija“, kaip buvo bandoma įteigti, bet savotiškas protestas. Kai išgirsdavau ką nors tokio, kaip „paradas sužalos vaikų psichiką“, apimdavo juokas per ašaras. Tai turėjo būti taiki ir rami šventė, bet buvo mėtomasi pagaliais, akmenimis, keikiamasi, buvo plėšomos vėliavos. Vaikams didesnė trauma buvo ne pamatyti festivalį, bet matyti tiek agresijos savo tėvų elgesyje.

Ignas: Visuomenė nenori suprasti, kad homoseksualumas yra įgimtas.

2008 m. Švedijos mokslininkai ištyrė, kad dėl padidėjusio androgenų kiekio kraujyje homoseksualių moterų smegenys yra asimetriškos, kas yra būdinga heteroseksualiems vyrams. Homoseksualiems vyrams ir heteroseksualioms moterims viskas yra kaip tik priešingai – jų pusrutuliai yra simetriški.

Kiek žinau, homoseksualumas gali būti tiek įgimtas, tiek ir įgytas. Visuomenė daro didžiulę įtaką mūsų seksualumui.

Ignas: Nereikėtų taip stipriai skirstyti homoseksualumo į įgimtą ir įgytą.

Visuomenė gali paskatinti tam tikrą elgesį, tačiau homoseksualumas apsprendžiamas dar pačioje prenatalinėje stadijoje.

Justina: Vis dar vyrauja stereotipas, kad homoseksualų kaskart daugėja. Tai – netiesa: jie tiesiog atsiskleidžia visuomenei.

Su kokiomis kitomis problemomis susiduria seksualinės mažumos, gyvenančios Lietuvoje?

Ignas: Lietuvos homoseksualai neturi palankios teisinės bazės: jie negali sudaryti nei civilinės partnerystės, nei santuokos. Jie gali aplankyti sergantį partnerį ligoninėje tik kaip draugai, ne kaip šeimos nariai.

Justina: Taip pat reikėtų paminėti paveldėjimo klausimą: turtą paveldi pirmo šeimos rato nariai. Kita svarbi problema – įvairūs psichologiniai sunkumai, kuriuos patiri, jei esi neatsiskleidęs tėvams, gyveni dvigubą gyvenimą. Baimė išgirsti įvairias jų replikas tave gniuždo. Tenka susidurti su aplinkinių priešiškumu, kreivais žvilgsniais. Aš pati smurto nepatyriau, bet mano buvusią draugę kartą sumušė.

Ignas: Vyrams yra sunkiau. Sunkiau jiems reikšti artumą viešai.

Justina: Įstatymas yra teisiškai netobulas – ką iš tikrųjų reiškia tas demonstravimas ir propagavimas? Be to, baudų skyrimas yra neaiškus.

Ignas: Norima suvaržyti homoseksualių asmenų teisę į saviraišką, žodžio laisvę. Manau, kad tai eilinis Gražulio populistinis projektas kaip, pavyzdžiui, tas, kuriuo jis siekė perpus sumažinti žmonių skaičių Seime. Jis gerai žino, kokios yra nuotaikos Lietuvos visuomenėje homoseksualų atžvilgiu. Viską daro tik tam, kad pagerintų savo reitingus.

Ar Jums patiems teko dalyvauti praėjusiais metais gegužės 8 dieną Vilniuje vykusiose seksualinių mažumų eitynėse „Už lygybę“? Ar galėtumėte pasidalinti savo pačių ar Jūsų pažįstamų įspūdžiais bei pastebėjimais?

Justina: Man pačiai dalyvauti neteko. Tačiau dalis eisenos dalyvių juto nuoskaudą, kad pernelyg buvo atitverti nuo žmonių. Bet, kita vertus, tokiu būdu buvo užtikrintas jų saugumas.

Viešojoje erdvėje apstu įrodymų, patvirtinančių, kad netradicinę lytinę tapatybę turintys asmenys patiria daug netolerancijos, nepagarbos, nepakantumo ar priešiškumo. Tačiau, kita vertus, kyla klausimas, ar seksualinės mažumos, vis aktyviau besireiškiančios visuomenėje, tam tikrais atvejais nediskriminuoja daugumos? Pavyzdžiui, jeigu kažkoks heteroseksualas ateitų į LGBLT susitikimą, norėdamas padiskutuoti, pasiginčyti, ar jis būtų deramai išklausytas, ar jo pažiūros nebūtų išjuoktos?

Ignas: Siekiame kuo daugiau bendrauti su heteroseksualais, įtraukti juos į savo veiklą, parodyti, kad niekuo nesiskiriame.

Justina: Aš manau, kad tai yra asmeninės kultūros reikalas, ar sugebi išklausyti kitą nuomonę.

Ignas: Reikia diskutuoti, prieiti išvadą, vadovaujantis argumentais, ne dogmomis.

Justina: Homoseksualumas nėra nuodėmė. Biblijoje taikomi dvigubi standartai. Daugelis, prisidengę religija, nėra iš tikrųjų tokie religingi, kokie dedasi. Į „Baltic Pride“ paradą buvo atsineštas kryžius, laikomos mišios. Tikrasis krikščionis yra prieš smurtą.

Ignas: Reikia vienyti bendruomenę, skleisti gėrį, o ne ją skaldyti.

Ko palinkėtumėte seksualinių mažumų bendruomenei?

Justina: Stiprybės, tarpusavio susitarimo. Manau, kad pagaliau iškovosime savo teises, už kurias kovojame nuo 1992 m.

Ignas: Neprarasti pasitikėjimo savimi, nenuleisti rankų.

To Jums ir linkiu. Ačiū už pokalbį.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 33

VISUOMENĖ

Vietoje pabaigos Įprastai tekstas turi aiškiai apibrėžtą informacinę struktūrą. Įprastai ji yra paaiškinama pačioje pradžioje. Bent jau taip turėtų būti. Šis straipsnis tokios struktūros neturi. Jis yra sukurtas iš kelių savarankiškų fragmentų, kuriuos galima dėlioti įvairiai, taip akcentuojant vis kitus dalykus.

Derindama skirtingų žanrų tekstus, bandžiau pažvelgti į homoseksualumo problemą iš įvairių perspektyvų: asmeninės, filosofinės, kalbinės, psichologinės bei sociologinės.

Panašiai kaip ir tekstas, visuomenė taip pat turi sau įprastą struktūrą.

Ji yra apibrėžiama įvairiomis elgesio normomis, kurių būtina laikytis. Ši analogija tarp teksto ir visuomenės yra neatsitiktinė – jiems abiems būdingos tam tikros taisyklės. Skirtumas tik tas, kad teksto atveju taisyklės gali būti tiek imperatyvinio, tiek ir rekomendacinio pobūdžio, o visuomenės atveju – galioja beveik išimtinai tik imperatyvai. Norėdama plačiau paaiškinti šį savo pastebėjimą, pakomentuosiu mano pašnekovo Igno žodžius. Remdamasis 2008-aisiais metais paskelbtais Švedijos mokslininkų tyrimų rezultatais, jis tvirtino, kad seksualinė orientacija yra apsprendžiama dar prieš pat mums gimstant. Trumpai priminsiu Karolinska instituto (KI), esančio Stokholme, projekto esmę. Išnagrinėjus 90-ties skirtingos seksualinės orientacijos suaugusių vyrų ir moterų smegenų nuotraukas, išryškėjo šis dėsningumas: homoseksualių moterų ir heteroseksualių vyrų smegenys yra asimetriškos – jų dešinysis pusrutulis yra didesnis už kairįjį. Jiems taip pat yra būdingas didesnis nervinių

34 |SESIJA

jungčių skaičius dešinėje migdolinio kūno (angl. the amygdala), atsakingo už lytinį potraukį, dalyje. Homoseksualių vyrų ir heteroseksualių moterų pusrutuliai yra simetriški, t. y. jie nesiskiria vienas nuo kito savo dydžiu.

Daugiau neuronų raizginių yra kairėje migdolinio kūno pusėje.

Nepaisant to, kaip įtikinamai šis sugretinimas aiškina homoseksualumo atsiradimą, jis manęs iki galo neįtikina. Manau, kad didelis vaidmuo formuojant žmogaus lytinę tapatybę atitenka visuomenei. Psichologijos profesorės Lisos M. Diamond (2009) teigimu, tiek mokslininkai, tiek paprasti žmonės vis dar yra tvirtai įsitikinę, kad seksualinė orientacija išsivysto gana anksti ir išlieka pastovi per visą gyvenimą. Cincinačio universiteto (JAV) sociologijos doktorantės Ahoo Tabatabai (2010) tyrimas įrodo, kad tai tik dar vienas klaidingas įsitikinimas. Atlikusi keturiolika giluminių interviu su moterimis, kurios ilgus metus manė esančios lesbietės, bet vėliau iškeitė santykius su kitomis moterimis į partnerystę ar santuoką su vyrais, ji išryškino lytiškumo suvokimo sudėtingumą. Tyrimo dalyvėms tapo sunku vienareikšmiškai įvardinti savo tapatybę: didžioji dalis negalėjo savęs visiškai priskirti nei prie heteroseksualų, nei atsiriboti nuo savo homoseksualios praeities. Kaip paaiškinti šį akibrokštą lesbiečių bendruomenei? Laikinu proto užtemimu, įnoriu, veidmainiavimu ar išdavyste? Man rodos, įtikinamiausiai tai galima paaiškinti heteroseksualumo imperatyvu, kurį trumpai galima būtų nusakyti tokiais žodžiais: „Jei nori tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, savo lytiškumą reikšk taip, kad jis atitiktų normą, t. y., artimai bendrauk tik su priešingos lyties atstovais“.

Kyla klausimas, kaip stipriai šis nurodymas būti normaliu iškreipia

statistinius duomenis apie homoseksualių asmenų skaičių visuomenėje?

Oficialiose skirtingų šalių statistikose seksualinių mažumų procentinė išraiška svyruoja nuo kelių iki keliolikos balų. Esu įsitikinusi, kad jei gėjai ir lesbietės galėtų nevaržomai demonstruoti ir propaguoti savo santykius, kaip tai daro heteroseksualai, šie duomenys būtų pastovesni ir tuo pačiu patikimesni. Kam to reikia? Tam, kad galėtume pamatyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, ne tokį, kokį norėtume matyti. Prisidengiant visuotinio gėrio idėjomis, iš įvairių informacijos kanalų skleidžiama homofobiškumo ideologija. Apie kokį gėrį galima čia kalbėti – apie nežabotą agresijos srautą, nukreiptą prieš kit(oki)us žmones, visuomenės susiskaldymą, nepagarbą, nepakantumą, įtarumą vienas kitam...? Sąrašą galima būtų dar gerokai pratęsti. (Ne)sąmoningai pritardami visiems šiems dalykams, mes rizikuojame patys tapti tradicinių vertybių gynėjų taikiniu. Tai nėra abstrakti mintis, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos konkretumą galima apčiuopti, pasitelkiant statistinius duomenis.

Savo straipsnyje žurnalistas bei politikos apžvalgininkas Artūras Račas nurodo, kad 2007-aisiais metais atlikta Eurobarometro apklausa „[...] skelbia, kad tik 9 proc. Lietuvos gyventojų pažįsta homoseksualių žmonių. Europos Sąjungos vidurkis yra beveik keturis kartus didesnis – 35 procentai. [...] Paradoksas – nors tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas pažįsta homoseksualių žmonių, net 58 procentai jų teigia, kad būti tokiu Lietuvoje yra blogai. Logiškas klausimas: iš kur jie tai žino(?). Logiškas atsakymas: jie arba jų pažįstami yra tai patyrę.“ Tokio masto seksualinių mažumų engimu šalyje derėtų susirūpinti kiekvienam, net ir tvirčiausių

heteroseksualių pažiūrų lietuviui. Visai ne žmogaus teisių ar aukštosios moralės vardan, nors, žinoma, tai būtų sveikintina. Šie argumentai nėra tokie svarūs, palyginus su savo paties saugumu, instinktyviu noru išlikti visuomenėje: kaip smarkiai pasikeistų tokio asmens gyvenimas, jei kas nors jį patį apkaltintų homoseksualumu? Juk yra sakoma, kad tie, kurie labiausiai visiems aplinkiniams demonstruoja savo heteroseksualumą, dažniausiai patys turi užslėptą polinkį į tos pačios lyties atstovus, ir tik yra laiko klausimas, kada jis taps akivaizdžiai pastebimas ir kitiems. Kas atsitiktų, jei paaiškėtų, jog koks nors jam artimas žmogus tapo jo ideologiniu priešu? Kokią kovos taktiką jam tada reikėtų pasirinkti?

Gal pats metas būtų pakeisti homofobijos ideologiją į homofilijos ideologiją, kol patys netapome jos tiesioginėmis aukomis? Gal į taisykles, galiojančias visuomenėje, galima būtų pažvelgti lygiai taip pat lanksčiai, kaip į taisykles, taikomas tekstams?

Padėka Nuoširdžius padėkos žodžius noriu tarti visiems (ne)anonimiškiems mano straipsnio herojams. Bendravimas su Jumis buvo įkvėpiantis, o „medžiaginė“ pagalba – labai vertinga. Taip pat norėčiau padėkoti serui Eltonui Johnui už muziką, peržengiančią bet kokias ribas.

SESIJA| 35

PROFILIS

Alfred Erich Senn:

„Istorija –

{

Esu istorikas, jei rašau apie tai, kas buvo, esu žurnalistas, jei įstengiu rašyti apie tai, kas vyksta, ir esu politologas, jei galiu prognozuoti, kas bus.

vakar,

žurnalistika – šiandien“

Profesoriaus Alfred Erich Senn pavardė atmintin įsirėžusi daugeliui lietuvių, besidominčių šalies istorija ir neabejingų atviro žodžio mėnraščiui „Akiračiai“, tačiau ypatingas ryšys šią iškilią asmenybę sieja su Vytauto Didžiojo universitetu: A. E. Senn jau gerą dešimtmetį laikosi pavasarinės tradicijos – sugrįžti.

Erika Vyšniauskaitė Profesorius pristatomas kaip lietuvių – šveicarų kilmės JAV mokslininkas, taigi kasmetiniai vizitai Kaunan – ne atsitiktinumas: čia susipažino A. E. Senn tėvai, gimė abi vyresnės seserys, o prieškariu VDU dėstė jo tėvas, garsus iš Šveicarijos kilęs filologas, leksikografas, dar 1921-aisiais atvykęs į Lietuvą. „Ši šalis ir universitetas užima svarbią vietą mano gyvenime“, - neslepia A. E. Senn. Šios asmenybės veiklos ir pasiekimų sąrašas – itin ilgas. Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, VDU garbės daktaras, JAV Viskonsino - Medisono universiteto profesorius emeritas, diplomatijos istorijos kurso dėstytojas, mokslų daktaras lietuviams labiausiai žinomas, kaip daugybės knygų, tarp jų – „Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920“ ir „Bundanti Lietuva“ autorius. 1996 m. už knygą „Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje“ profesorius buvo

36 |SESIJA

apdovanotas Anderseno vardo prizu. A. E. Senn aistra – Rytų Europos ir Lietuvos istorijos tyrinėjimai, kuriems pašventė didžiąją gyvenimo dalį, šia tematika parašė 8 knygas, sudarė ne vieną monografiją, publikavo daugybę mokslinių straipsnių.

Profesorius nevengia iššūkių, drąsaus ir originalaus įvykių apžvalgos kampo. Knygoje „Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“ autorius nagrinėja Sovietų Raudonosios armijos įžengimą tų metų birželį. Šiuo klausimu Rusijos istorikai ir tyrėjai iki šiol kalba labai nenoriai, o A. E. Senn remdamasis archyvų dokumentais, liudijimais bei istorikų veikalais išdrįso parodyti, jog Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą procesą kruopščiai suplanavo Maskva, o vykdė jos atstovas Vladimiras Dekanozovas. A. E. Senn, pasitelkdamas originalią metaforą – šulerio žaidimą „kur paslėptas žirnis“, aiškina, „kur buvo paslėptas tikrasis valdžios šaltinis Lietuvoje“. Šis kūrinys

kritikų vertinamas kaip įdomi Sovietų vykdyto Lietuvos užgrobimo ataskaita, kurioje sugretinamas senojo režimo irimas, žlugimas ir naujosios valdžios įvedimas.

Kaip 2009-aisiais sakė pats A. E. Senn, jo ryšį su Lietuva dar labiau sustiprino pažintis su prieškariu JAV konsulu dirbusio Roberto W. Heingarterio anūke, papasakojusia apie išlikusį dienoraštį, rašytą gyvenant laikinojoje sostinėje. „Perskaitęs gautą tekstą, supratau, kad tai turi būti įdomu Lietuvos žmonėms, o ypač kauniečiams“, – teigė profesorius, dienoraščiui parašęs įvadą ir komentarus. Knyga „Lietuva 1920 m. Diplomato dienoraštis.

Robert Heingartner“ tapo vartais į tuometinio Kauno gyvenimą, kasdienybę, intriguojančius portretus ir prezidentūros užkulisius. Pasak profesoriaus Leonido Donskio, tai – „pasakojimas apie praeitį, kuri tuo pačiu daug pasako ir apie dabartį“.

Laimingo gyvenimo formulė Savo aistra istorijos tyrinėjimams A. E. Senn dalinasi ne tik rašto darbuose, bet ir tradicija tapusiuose susitikimuose su VDU bendruomene.

Energingas, nestokojantis humoro jausmo ir su malonumu prisimenantis savo ilgametės patirties „perliukus“ – tokį A. E. Senn mato VDU studentai ir dėstytojai. Nenuostabu, kad sykį per paskaitą salėje nuskambėjo klausimas: kokia Jūsų laimingo gyvenimo formulė? Atrodote puikiai! „Gera žmona, geras maistas ir treniruotės“, - nepasimetė A. E. Senn.

Potraukį aktyviam gyvenimo būdui ir istorijai profesorius pajuto anksti. „Kai buvau jaunas, labai norėjau būti užsienio korespondentu – keliauti, rašyti, daryti reportažus iš skirtingų vietų. Šeštajame dešimtmetyje

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 37

PROFILIS Daryti, ką sugebi geriausiai. Geriausia, jei to nesugeba kiti Paklaustas kokią specialybę – istoriko ar žurnalisto – palankiau rinktis jaunam žmogui, A. E. Senn vengia kategoriškumo: svarbiausia atsakyti sau, kas jums įdomu. „Reikia mąstyti – ko norite, ko reikia visuomenei ir kur gauti darbą. Aš norėjau tapti korespondentu, o keletą studijų metų maniau, jog dirbsiu vyriausybėje, užsienio tarnyboje. Net išlaikiau stojamuosius egzaminus. Nors sakė, kad esu per jaunas (tuo metu buvau gal 21-erių), žadėjo vietą valstybės departamente. Netikėtai sužinojau, kad mano mamos giminės dalis tebegyvena Sibire ir kai kurie dar gyvi Lietuvoje. Tuo Žurnalistui – gyvi atsiminimai, istorikui – atmintis momentu vyriausybė buvo pasiruošusi man duoti darbo, tačiau sužinoję šį Profesorius mano, jog čia, Lietuvoje, yra labiau žinomas kaip politologijos faktą persigalvojo, sako: darbo nebėra. Taigi, galėjau būti „didelis špijonas“, atstovas ir „Akiračių“ bendraautorius. Lygindamas savo profesines patirtis, jis tačiau likau akademiku, istoriku. pabrėžia, kad žurnalisto įrankis – gyvi atsiminimai, o istorikai dirba su atminStudijuodamas nežinojau, apie ką norėsiu rašyti, o vienas dėstytojas timi: „Istorikui reikia turėti dokumentus - be jų negalima rašyti, o jei rašai, kaip pasiūlė – rašyk apie Lietuvą, apie savo šeimą. Žinote, universitete didžiulė žurnalistas – jautiesi laisvesnis, gali fikkonkurencija, vyresnieji demonstruoja, suoti tai, ką matai. Kokią aš laisvę jaučiau, kiek daug žino, puikuojasi prieš pirNe kartą sėdėjau su istoriku Zenonu rašydamas, kaip žurnalistas! Būtent su makursius, tačiau mano stiprybė buvo ta, Ivinskiu prie alaus bokalo ir tokiomis mintimis kūriau knygą „Bundanti jog kalbu lietuviškai – niekas iš aplinkinių ginčydavausi apie Lietuvos istoriją.

Lietuva“. Štai „Gorbačiovo nesėkmė to nemokėjo. Kadangi apie Lietuvą net Tokiu būdu galima daug išmokti.

Lietuvoje“ – jau labiau kaip istoriko rašyta už savo dėstytoją žinojau geriau tik pats, knyga, nors žurnalistikos buvo ir ten: kai puoliau į šią sferą. Taigi, reikia daryti aprašinėjau lemtingąjį sausio sekmadienį tai, ką nori daryt ir tai, ką galvoji daryti – nesinaudojau dokumentais: viskas sudėta iš mano atsiminimų, atminties. sugebąs. O geriausia – daryti tai, ko nesugeba niekas kitas“.

Iki šiol nežinau – ar rašydamas apie Lietuvą būnu žurnalistas, ar istorikas.

Istorijos mokslui gyvenimą pašventęs profesorius žurnalisto duonos ra„Washington Post“ įkūrėjas yra pasakęs: žurnalistika rašo juodraštį pirmajam gavo nemažai. Tiesa, jo, kaip reporterio karjera prasidėjo kardinaliu posūkiu istorijos vadovėliui. Aš šitą prisitaikiau sau – galiu rašyti kaip istorikas, stengsporto žurnalistikos link. Tokį pasirinkimą lėmė netikėtai susiklosčiusios tis suvokti, kas iš kur atėjo. Vakarykščiuose laikraščiuose slypi svarbūs faktai, aplinkybės: „Lankydavausi Maskvoje. Kai 1980-aisiais Amerikos vyriausybė įrodymai ir komentarai, naudingi tyrėjams. Mano manymu, žurnalistas gyvus nusprendė boikotuoti Maskvos Olimpines žaidynes, nusprendžiau atsiminimus gali pateikti geriau nei istorikas – jis gali pasiekti jausmus. pasidomėti sporto industrijos vaidmeniu, vykdant Sovietų Sąjungos Mano, kaip istoriko darbo koncepcija artima žurnalistikai. Dabar Jūs viską užsienio politiką. Tai mane atvedė iki siekio ištirti sporto poveikį tarptaužinote iš knygų, o kada aš pradėjau studijuoti Lietuvos istoriją, Amerikoje tiniams santykiams, o galiausiai – išstudijuoti politinę Olimpinių žaidynių tokių knygų nebuvo, nebuvo ir dėstytojų – reikėjo pačiam ieškoti medžiagos: istorijos pusę“, – prisimena A. E. Senn. skaityti laikraščius, kalbėtis, imti interviu. Mano Lietuvos istorijos institutu tapo gyvi žmonės, ne knygos. Vadinasi, tai jau žurnalistika, ne istorija. Ne kartą sėdėjau su istoriku Zenonu Ivinskiu prie alaus bokalo ir ginčydavausi apie Lietuvos istoriją. Tokiu būdu galima daug išmokti“, – šypteli profesorius. sužinojau, jog tebeturiu gyvų giminaičių tiek Sibire, tiek Lietuvoje – supratau, jog negaliu būti politologu, negaliu tyrinėti dabarties – negalėjau būti niekuo kitu, tik istoriku. Žinoma, savu laiko teko rašyti ir politologijos tematika. Būtent tada susimąsčiau, kaip turėčiau rašyti – kaip istorikas, kaip žurnalistas ar kaip politologas? O pagrindinis skirtumas išplaukia iš to, kaip ir apie ką aš rašau: esu istorikas, jei rašau apie tai, kas buvo, esu žurnalistas, jei įstengiu rašyti apie tai, kas vyksta ir esu politologas, jei galiu prognozuoti kas bus“, – teigia A. E. Senn.

{

38 |SESIJA

Nors sporto žurnalistu profesorius dirbo neilgai, šią patirtį prisimena su šypsena. Jis spėjo ne tik nagrinėti tuometinę pasirinktos sferos situaciją, bet ir pabendrauti su NBA žvaigždėmis – Michaelu Jordanu, Philu Jacksonu ar Arvydu Saboniu. Apie savo pirmąsias žurnalistines patirtis A. E. Senn kalba su didžiausiu džiaugsmu, prisimindamas, kaip entuziastingai reagavo į pirmuosius respondentų atsakymus: „Tuo metu suvokiau, kad žurnalistas turi milžinišką jėgą - gauti informaciją“.

Pirmasis klausimas svarbus. Dar svarbiau – kur eisite su antruoju A. E. Senn nepamiršta ir kuriozinių savo žurnalistinės patirties situacijų. „Kai pradėjau studijuoti Lietuvą – mokytojos knygos neturėjau. Domėjausi šalies politine istorija trečiajame dešimtmetyje: skaičiau laikraščius, rašiau istoriją sau. Konspektuodavau tai, ką skaitau, kaip suvokiu. Kartą nutiko taip, jog sužinojau, kad 1927 m. buvo areštuotas Seimo deputatas J. Pajaujis – o tai reiškė, kad pastarasis bus nušautas. Taip ir parašiau! Po kurio laiko teko keliauti į Vašingtoną padirbėti Kongreso bibliotekoje, susipažinti su lietuviais emigrantais, kurie ten dirbo. Ir štai – ateina J. Pajaujis! Žiūriu ir sakau: „Jūs juk negyvas!“… Tai – pavyzdys, įrodantis, kad reikia tikrinti ir tikrinti informaciją.

Kita mano požiūriu svarbi interviu taisyklė – būtina kažką sužinoti iš anksto, kad galėtum pasiruošti ir gerai pradėti. Kai turėjau paimti interviu iš A. Sabonio, ilgai galvojau, koks bus pirmasis klausimas, mat amerikiečiai sakydavo, kad šis neaiškiai kalba angliškai. Sako: „Klausk apie alų ar panašius dalykus”, o aš galvoju: „Ne ne ne, reikia pasitelkti tai, kas atidarys langą gilyn“.

Aš skaičiau, studijavau per dešimt metų parašytus straipsnius apie A. Sabonį ir pagaliau, atėjus ilgai lauktam momentui, situacija atrodė taip: krepšininkas guli ant stalo su skaudančia nugara, negali žaisti to vakaro varžybose, ir aš galvoju „oho, viskas eina blogyn“! Kaip kalbėti su žmogumi, kuris negerai jaučiasi? Tačiau jau buvau nutaręs koks bus pirmasis klausimas. „Arvydai, ar mes galime kalbėti“? „Taip“. O tada aš sakau: „Ar Jūs dar grojate akordeonu“?

Jis pradėjo juoktis ir prisipažino: „Gročiau, jei laiko turėčiau, bet laiko neturiu“.

Viskas ėjo labai sklandžiai!

Tiesa, kartą žurnalistas iš „Lietuvos ryto“ mane sugriebė ir sako: „Man liepė paimti interviu iš Jūsų“. Sakau: „Puiku, apie ką kalbėsim“? O jis: „Nežinau, o ką Jūs darot“? Žmogus teturėjo mano pavardę... Taigi, pirmasis klausimas labai svarbus. O dar svarbiau – žinoti, kur eisite su antruoju“.

Dėmesys ne tik turiniui, bet ir pavidalui Paprašytas palyginti žiniasklaidos padėtį Lietuvoje ir JAV, A. E. Senn neslepia: tai – sudėtingas klausimas. „Gaila, tačiau matau daugiau panašumų, nei skirtumų. Žurnalistai dabar neberašo, kaip aš buvau mokytas, nenaudoja „7K“ (kas, kur, kada, kaip, kodėl, ką veikė ir kam tai svarbu/įdomu) taisyklės.

Visada reikia atsakyti ir į klausimą – kam informacija naudinga: kas gaunama, jei skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas sutinka su siūlomu žinios aiškinimo ir interpretavimo būdu? Dabar tekstuose pradedama apie laivą, o baigiama apie politiką!

Man nemalonu skaityti kai kuriuos lietuviškus laikraščius. Nevardinsiu, kuriuos. Tiesa, kad pas save JAV turime tokią „Fox“ televiziją, man ji taip pat nepatinka. „Fox“ labiau komentuoja, negu pristato naujienas. Kaip sako vienas mano draugas – tai daugiau pramogų šou, nei žinios, o man tokių pramogų nereikia. Televizines naujienas seku mažai, išskyrus vietines – Medison Viskonsino žinias. Vakarines naujienas, „ABC“, „CBS“, „NBC“ taip pat pažiūriu. Tačiau televizija nėra mano kasdienybė.

Kalbant apie lietuviškas naujienas, skaitau „Delfi“ ir „Lietuvos ryto“ skiltį „Istorija“ – pastarieji visada turi kažką įdomaus man. Taigi, rinktis yra iš ko. Labai mėgstu skaityti popierines, ne elektroninės knygas – tokias, kurias galima laikyti rankose. Turinys nėra viskas, svarbus ir pavidalas“.

Man labai patinka A. E. Senno pasakymas, kad kiekvienas iš mūsų savyje turime dramblį. „Kiekvienas dramblys yra sudarytas iš individualaus patyrimo, išsilavinimo, šeimos, genetikos ir t.t. Tą pačią informaciją suvokiame skirtingai, nes mūsų drambliai skirtingi. Kad galėtume susikalbėti, atrasti kompromisą bet kokiu klausimu, jums reikia susipažinti su mano drambliu, o man – su jūsiškiu.

Tai svarbu, norint atrasti, kur ir kaip dirbti, kur, kaip ir su kuo gyventi“, – teigia profesorius.

SESIJA| 39

PROFILIS

Laikyti sielos laidą nuolat įjungtą į Dievą

Doc. Dr. Benas Ulevičius. Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, dekanas. Teologas.

Knygų „ Dieviškasis žaidimas: liturginio mąstymo apmatai“ (2009), „Dieviškieji rytai: povatikaninė liturginė reforma ir „Altorių atgręžimo“ klausimas“ (2002) bei įvairių straipsnių autorius. Pirmosios sunkiojo krikščioniško roko grupės Lietuvoje „Quest Rising“ lyderis. Šiaurės Amerikos indėnų kultūros tyrinėtojas.

Daug gyvenimo vaidmenų, žvelgiant įprastu žvilgsniu – tarsi nederančių drauge. Galbūt taip ir būtų, jei tarpusavyje tarsi nesuderinama veikla ir būtų tik vaidmenys, o gyvenimas – tik teatras. Regis, šiuo atveju – gyvenimas tikrai yra gyvenimas, o keli jo užrašai – žemiau.

Agnė Kairiūnaitė Jūsų biografijoje – nemažai kontrastuojančių sričių įrašų. Kaip pats save pristatytumėte? Kas jums pačiam yra svarbiausia?

Esu Benas, Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas ir dekanas. Taip pat braidau po daugybę kitų sričių vien tam, kad gyvenimas turėtų daugiau skonio ir tirštesnę prasmę. Domiuosi Šiaurės Amerikos indėnų kultūromis, praktikuoju metalo muziką, grodamas grupėje „Quest Rising“, taip pat administruoju kelis interneto forumus. Vienas jų – Army777.lt, tai – tikinčių neformalų erdvė. Apskritai, jaučiuosi esąs optimistas, niekada nepatyriau, kas yra depresija – tuo negaliu girtis, tik pasidžiaugti, nes žmogus dažnai tokių

40 |SESIJA

dalykų nepasirenka. Na, ir nors nebesu studentiško amžiaus, bet tebesijaučiu studentiško gyvenimo dalimi. Esu vedęs dešimt metų, turiu puikią žmoną.

Tiek daug dalykų paminėjot, norėtųs daugiau apie juo pakalbėti. Užsiminėt apie tą „tirštesnę“ prasmę, taip pat ir tai, kad nesat patyręs depresijos. Turbūt tai labai susiję?

Taip, susiję. Nes labai anksti, dar būdamas mokykloje, pradėjau galvoti apie tai, kad gyvenimas neturi prasmės, jei viskas baigiasi kapo duobe, jei žmogus tėra tik biologinis organizmas. Tuomet buvau smuikininkas, Vilniaus muzikos akademijoje studijavau klasikinę muziką, ir tiesiog šiurpdavau iš malonumo klausydamas Vivaldžio, Haidno, Mocarto kūrinių, tačiau kartu lydėjo baisi mintis – o kas, jei po mirties nieko nėra, vien juoda? Tuomet visa

tai taip pat neturi prasmės – visas grožis baigiasi, mes baigiamės, gyvenimas iš tikrųjų tampa panašus į absurdišką pasisukiojimą vietoje – trumpam, be jokio tęsinio. Dėl tokių klausimų prasmės paieškos ir tapo svarbiausiu dalyku mano gyvenime.

Jei prasmės daug, kaip pastebėjo Viktoras Franklis, tai ir gyvenimas yra šviesesnis. Prasmės ieškantis žmogus ir save, ir kitus labiau geba mylėti, o ir kiti gali į jį atsiremti. Na, o jis atsiremia į prasmę. Manau, kad prasmė yra užkrečiamas dalykas. Prasme galima dalintis. Ir ne įtikinėjimu ar brukimu.

Prasmės buvimą žmogus gali skleisti tuo, kad jis pats yra prasmės paragavęs.

Turbūt tai ir yra vienas iš prasmingiausių užsiėmimų – skleisti prasmę.

Ko gera, užkrečiama ir beprasmybė? Būtent šito galima daug daugiau pastebėti, apsidairius aplink – kad sparčiau plinta beprasmybės virusas.

Tad kas tą prasmę gali padėt atrast, jei nesutinki, kas tave ja užkrėstų? Kas padėjo jums pačiam ją atrasti, ir ką apie tai kalba krikščioniškos tiesos?

nėra artimų žmonių, sunkiai gali džiaugtis prasme. Juk žmogus sutvertas atviras, jis – bendraujanti būtybė. Žmogui reikia žmogaus, kad atrastų save.

O kokia nors veikla? Daugelio žmonių gyvenimams prasmės suteikti gali būtent ji.

Veikla – vienas iš būdų „įsijungti“ į kažką daugiau. Veiklą vertinu labai teigiamai. Vis dėlto ir čia yra pavojų. Manau, kad žmogus ir jo artimieji yra geriausias lakmuso popierėlis, parodantis, kada ta veikla žmogų kelia aukštyn, stato, o kada žlugdo. Juk kiekvienas pažįstame žmonių, panirusių į, rodos, prasmingą veiklą, kurie džiūsta, darosi nežmoniški, sunkiai sukalbami, tartum nužmogėję per tą visą veiklą. Be abejo, gali būti ir atvirkščiai, kai žmogus auga, skleidžiasi dėka prasmingos veiklos. Apskritai, viskas, kas daro žmogų žmogumi ir žmogumi kitam yra labai gerai. Kita vertus, veikla turi ir priklausomybinį efektą. Pavyzdžiui, man tiesiog malonu, kai kažkas vyksta ir pavyksta. O tai pavojinga – vadinasi, galiu užsiimti bet kuo, kol tai yra sėkminga. O tuomet ir galo nėra... Ačiū Dievui už žmoną, kuri laiku sustabdo. Žinoma, tas „laiku“ dažniausiai būna jau seniai po laiko, bet kai visko jau tikrai per daug, ji ir vidury nakties gali sakyti, „Žinai, jau užtenka gal. Pasėdėkime tiesiog“. O tiesiog pasėdėti irgi yra prasminga ir gera.

Beprasmybė tikrai užkrečiama. Ir šio užkrato tikrai yra per daug, ypač Lietuvoje. Žinoma, kiekviena liga turi savo vaistą, bet apskritai mūsų tautoje daug pesimizmo. Turbūt genocidas padarė savo. Trečdalis tautos – turbūt patys šviesiausiai į ateitį ir dabartį žvelgę žmonės – buvo iškirsti iš tautos, nelabai kas liko. Tikrai Lietuvoje vyrauja kažkoks bendras požiūrio negatyJūsų veiklos sritys – įvairios ir gausios. Teologija, sunkiojo roko muzika, vumas. Atrodytų, kad mes, lietuviai, apskritai nelabai mėgstame matyti indėnų kultūra… Kuri veikla yra jus patį auginanti labiausiai? besidžiaugiančius prasme žmones. Į tokius žvelgiama su įtarumu – gal jie vartoja kažkokius slaptus narkotikus? Ko jie čia džiaugiasi? Juk džiaugtis nėra Laimingiausias žmogus yra tas, kuris randa darbą, kuriame nereikia dirbti, kuo – viskas blogai ir bus dar blogiau! tik užsiimti tuo, kas malonu. Man tai yra teologijos dėstymas. Jei reikėtų Kas prasmę leidžia atrasti? Dievas, taip. Tai, žinoma, tik šešių raidžių žodis, prisiminti maloniausiais gyvenimo akimirkas, atmintyje iškyla paskubet prasmę leidžia atrasti tai, ką turiu tinis disertacijos rašymo mėnuo. omenyje sakydamas šitą žodį – tas Nesijuokite, tikrai! Turėjau galimybę Žmogus jaučia nuolatinį alkį įjungti Kažkas, tikrai daugiau. Kažkas, kas žino. atsiriboti nuo visko, užsidaryti. Atsavo sielos laidą į kažką didesnį. Tik ne Kažkas, be ko viso mūsų gyvenimo ir simenu tuos paryčius, kai pradeda visiems mums pavyksta atrasti tą tikrąjį tikrovės nebūtų. Kažkas, kuriam rūpi čiulbėti pirmieji paukščiai, tu sėdi akumuliatorių. mano gyvenimas. Ir dar, šis kažkas yra prie atverstų knygų kalno, ir iš jų <...> Jei tie dalykai laikini, tai ir prasmė geranoriškas. Mes jį vadiname Meile. tarsi kyla toks šviesos spindulys. Šis kažkas – „Dievas“ – gali būti Užplūsta toks pažinimo pojūtis, tokia – laikina. <...> Gal nuskambės patiriamas. Tai ypatinga patirtis, ji teikia banaliai, bet „pasijungęs“ į „sex, drugs and jog pagaliau harmonizuojasi visas milžinišką prasmės pojūtį. Ją maldoje milžiniškas informacijos kiekis, perrock’n’roll“ ilgalaikės prasmės neatrasi. gali patirti ne vien krikščionys, bet appranti pagrindinius principus, palieti skritai tikintys ir maldą praktikuojantys esmę. Tai be galo saldu. Na, o jei esi žmonės. Maldoje ateina tokia patirtis, kad esi tiesiog įmerkiamas į meilę. Į ekstravertas, linkęs dalintis, negali susivaldyti, tiesiog reikia eiti į auditoriją, tokią meilę, kuri drauge yra ir baisi – nes tai kitokia meilė, nei žmogiška. Ji pasakoti, mėginti perteikti suprantama kalba visa tai, ką atradai. Tai ir yra yra kvapą gniaužianti. Visada baisu uždusti, kai kažkas gniaužia kvapą, ar ne? vienas iš saldžiausių veiklos barų mano gyvenime. Tokį saldumą patiriu Pavyzdžiui, lygumų gyventojams, patekusiems į aukštus kalnus, ima gniaužti ne vien katalikiškos teologijos laukuose, randu jį ir daugybėje kitų sričių – kvapą. Tai yra be galo gražu, ir kartu siaubinga, baisu. pavyzdžiui, indėnų kultūrų tyrinėjimuose. Tiesiog skaitau, domiuosi ir negaliu Aš kalbu apie tokią patirtį, kai maldoje atrandi tarsi „didesnę jungtį“. sustoti. Man pačiam keista, kaip kažkoks naujas laukas ar idėja atsiranda Tai toks jausmas, kad tavo sieloje yra laidas, kuris pagaliau buvo įjungtas gyvenime ir visiškai tave įtraukia, ir negali atsitraukti, nors tai neteikia tau į akumuliatorių. Tu nelabai žinai, kas tai, bet patiri kažką be galo gero, be jokios apčiuopiamos ar ekonominės naudos. Šie braidymai po idėjas, naujus galo mylinčio, tikro, neapgaulingo. Vardu pavadinti to kažko net negali, domėjimosi laukus apvaisina sielą, mintis. bet jis tikrai yra, ir jo yra labai labai daug. Manau, kad ši patirtis – vienas iš Panašiai nutiko ir su dėstymu. Žinote, niekad gyvenime nesvarsčiau – svarbiausių prasmės pagrindų. dėstysiu, ar ne. Nerūpėjo jokie daktaro laipsniai, tiesiog norėjau dalintis Čia galime geriau suprasti ir beprasmybės išgyvenimą. Žmogus jaučia pažinimu ir tai savaime atvedė į auditorijas. O kad tai daryčiau geriau, giliau, nuolatinį alkį įjungti savo sielos laidą į tą kažką didesnį. Tik ne visiems mums vėliau prireikė ir disertacijos… Klausiau savęs, ką turėčiau daryti, kad galėčiau pavyksta atrasti tą tikrąjį akumuliatorių, rasti metodą, kaip „įsijungti“, kaip daryti tai, kas, paprastai kalbant, mane labiausiai „veža“. atrasti prasmę. Juk ne visus mus nuo mažens mokė melstis ir ne visiems Puikiai prisimenu, jog, vos įkopęs į paauglystę, meldžiausi tokia malda: pavyksta patiems atrasti maldos veiksmingumą. Tada mėginame „pasi„Dieve, padaryk taip, kad galėčiau gyventi iš idėjos“. Nežinau, kaip aš tuomet jungti“ per kitus dalykus ir į kitus dalykus. Jei tie dalykai laikini, tai ir ta prasmė tai supratau, bet greičiausiai turėjau omeny tai, kad nereikėtų užsiimti tokia – laikina. Ji pasibaigia, ir kartėlis tik padidėja, nes atrodo, kad gyvenime varginančiais dalykais, kurie atitrauktų nuo polėkio dalykų. Aišku, dabar nieko tikrai prasmingo nėra. Gal nuskambės banaliai, bet „pasijungęs“ į fizinius malonumus, į „sex drugs and rock’n’roll“ ilgalaikės prasmės neatrasi (juokiasi). >>>>>>>>>>>>>>>> Tiesa, prasmę leidžia patirti ir artimi žmonės. Žmogus, kurio gyvenime

{

SESIJA| 41

PROFILIS administracinis darbas kartais spaudžia prie žemės, bet esu be galo laimingas, kad vis dar galiu dalintis idėjomis ir žiniomis su studentais ir kolegomis.

Na, dar šiek tiek užsiimu ir muzika. Mūzos yra žiaurios – kartą pagavusios, jos tavęs nepalieka.

Nesvarbu, kad palieki muzikos akademiją, persikvalifikuoji į teologijos sritį – atsigulęs vakarais vis tiek negali užmigti, nes mūzos siaučia aplink – galvoje gimsta naujos dainos, tekstai, tada keliesi, rašai ant nutriušusių lapelių – darai tai ir negali sustoti.

Galbūt ir muzika – dar vienas būdas prisiliesti arčiau Dievo?

O, taip, čia esama didelės paslapties. Tiesą sakant, net nemanau, kad galima kažką iš tikrųjų sukurti. Kuriantys žmonės gali pasakyti, kad juos apima pojūtis, jog jie semiasi iš kažkokio didesnio šaltinio. Dažniausiai pačios geriausios idėjos ateina netikėtai ir tave patį nustebina. Geriausios dainos nėra tos, kurias „gimdei“ sukandęs dantis. Geriausi kūriniai ateina tarytum netyčia, tarytum iš šalies, tarytum juos tau kažkas pakištų. Štai kodėl nuo seno buvo kalbama apie mūzas. Įkvėpimą siejame ir su Šventosios Dvasios veikimu, nes kurdami dažnai patiriame, kad nesame savo kūrinio šeimininkai.

Tavo kūrinys tau nepriklauso! Šia prasme net autorinės teisės yra sąlyginis dalykas. Garbingas ir genialus kūrėjas greičiausiai prisipažintų: aš nežinau, kas šitą dalyką sukūrė – aš tik tarpininkas, tik kanalas. Apskritai, kūryba visada tarsi uraganas, dažniausiai bloškia tave į sieną, prilipdo tave prie popieriaus lapo, ir tada pats stebiesi, stebėdamas visą kūrybos procesą tarsi iš šalies, stengdamasis nenubaidyti įkvėpimo. Visi kūrėjai teigia – po metų ar dvejų, pažiūrėjęs į savo kūrinį: „Netikiu, kad aš tai padariau! Kas tai sukūrė“? O jei dar gali pridurti – o vis dėl to tai taip gražu... Juk geras kūrėjas nesikuklina, jis džiaugiasi savo sukurtu dalyku taip, tarytum tai būtų kažkieno kito kūrinys. Štai toks kūrėjo gyvenimas – daug įdomių staigmenų…

{

Kuriantys žmonės gali pasakyti, kad juos apima pojūtis, jog jie semiasi iš kažkokio didesnio šaltinio. Dažniausiai pačios geriausios idėjos ateina netikėtai ir tave patį nustebina. Geriausi kūriniai ateina tarytum netyčia, tarytum iš šalies, tarytum juos tau kažkas pakištų. Štai kodėl nuo seno buvo kalbama apie mūzas.

Kalbame apie muzikinius kūrinius ir jų kūrėjo, menininko santykį. Tuomet galbūt galime kalbėti ir apie gyvenimą, kaip kūrinį, ir žmogų – kiek čia jis šeimininkas, ir kiek jis tik tarpininkas? Žmonės juk ieško atsakymų, kaip gyventi. Tad kiek jie patys gali prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, veiksmus, o kiek viską atiduoti į Dievo, likimo ar dar kažko aukščiau rankas? Kitaip tariant, kiek pats žmogus yra šeimininkas savo kūrinio – gyvenimo?

Koks taiklus klausimas. Iš tikrųjų, tarp mūsų gyvenimo ir meno kūrinio – daug bendra. Dažniausiai gyvenimo pabaigoje žmogus pažvelgia į savo gyvenimą ir sako – kas galėjo pagalvoti, kad aš atsidursiu kažkur ten, ir darysiu tai ar tai. Kaip keista, kad tapau tuo, kuo tapau. Žinoma, aš nenoriu pasakyti, kad mes neturime pasirinkimo laisvės – mes ją turime labai didelę, bet čia veikia ir „Dievo faktorius“, ypač ta prasme, kad, jei esame atviri tai aukštesnei tikrovei, viskas, ką sugadiname, gali būti taisoma „iš aukščiau“. Turiu omenyje, jog kiekvieną akimirką, tūkstančius kartų per dieną darome pasirinkimus, kurie mūsų gyvenimą verčia arba į šukes, arba į kažką gražaus. Jei esame atviri, tas „aukštesnis faktorius“ mūsų šukes klijuoja,

42 |SESIJA

arba tai, kas gera, mūsų gyvenime sustiprina. To „aukštesnio faktoriaus“ veikimo negalime nei valdyti, nei numatyti. Liaudiškai šnekant, niekada nežinome, kas laukia už kampo. Kiekviena akimirka neša staigmeną. Tai drauge ir savaip siaubinga patirtis – kad savo gyvenimą gyvename tokiame didžiuliame scenarijuje, bet vis dėlto turime laisvę pasirinkti judėjimo kryptis. Na, nežinau… Tiesą sakant, kai buvau labai jaunas teologas, turėjau visus atsakymus į šį klausimą. Kuo toliau, tuo atsakymus sunkiau surasti, tik gniaužia kvapą…

Pažvelkime kad ir į santuoką. Du žmonės. Išoriškai – dvi biologinės būtybės, iš mėsos, kaulų, sausgyslių, abi su mėsiškomis smegenimis, žodžiu, viskas atrodytų gan biologiška, paprasta, nesunkiai nuskenuojama. Tačiau iš tiesų juk tai – du vidiniai pasauliai, kurie pradeda kažkaip susiliesti, perprasti, naujai suprasti vienas kitą ir save. Žinoma, neįmanoma perprasti kito žmogaus. Tačiau vien jau nuolatinis prisilietimas prie tokio neperprantamo, bet labai artimo kažko yra šansas pradėti visiškai naujai matyti pasaulį. Čia mums visam gyvenimui suteikiama sielos treniravimo aikštelė. Žinoma, sėkminga santuoka dažniausiai nebūna lengva, ji turi savo kainą.

Sėkmingą santuoką nugyvenę žmonės, ko gero, jaučiasi panašiai, kaip atletas, sėkmingai atlikęs labai sudėtingą šuolį – jo išlavintas kūnas krykštauja iš džiaugsmo. Čia kažkas panašaus – vidinis žmogus atliko savo dietas, įvykdė normatyvus, ugdymo sistemas ir jam pavyko labai svarbus gyvenimo šuolis. Ir jis džiaugiasi. Ir tas džiaugsmas yra jėga. Auksinės vestuvės… Du žmonės… Pavyko neišduoti vienas kito. Pavyko suskaičiuoti iki dešimties ir neriktelti vienas ant kito, o jei teko riktelėti, pavyko susitaikyti. Tai – didžiulis iššūkis. Tai įdomiau už bet kokį kompiuterinį žaidimą, tai – nuolatinis „kvestų“ (užduočių) atlikimas. Kai patenki į bėdą, užduotis labai sunki, nerandi sprendimo būdo, kartais norisi mesti visą žaidimą, nes apima jausmas, kad tik sukiesi vietoje, ir durys į kitą lygį niekada neatsidarys. Lygiai taip pat santuokoje. Tačiau kai situaciją išsprendi, supranti, kad buvo verta… Atrandi save, kitą, sušvinta prasmė, apie kurią kalbėjome.

Prabilote apie meilę žmogui – ko gero, dabar ir prie pokalbio pradžios tam tikra prasme galime grįžti, kai kalbėjome apie prasmės paieškas, apie meilę – tik tada pabrėžėte tą aukštesniąją, gniaužiančią kvapą.

Taip. Tiesa, yra toks pavojus, kad kartais mes meilę aukštesniajam, arba pažintį su kvapą gniaužiančiu aukštesniuoju – taip jau jį pavadinom, – pakeičiam vien skaitymu apie jį, pasiklausymu apie jį. Dvasios mokytojai dažniausiai įspėja, jog vienas iš pavojų dvasiniame kelyje – skaityti daugiau, nei reikia tobulėjimui, apsikrauti šventais žaislais labiau, nei reikia, kad galėtum „įjungti sielos laidą“ į aukštesnįjį. Tuomet turime žmogų, kuris galėtų apie Dievą papasakoti labai daug, bet visame tame trūksta tos akumuliatoriaus jungties, „elektros energijos“, trūksta užkrato. Toks žmogus kalba, bet nėra užkrečiamas. Teorinės žinios be patirties – tartum receptas be patiekalo.

Na, o tikras, patirtinis ryšys su aukštesniuoju labai įtakoja ir žmogaus santykį su savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu. Jei turi tokį ryšį, pradedi nesureikšminti mažų įžeidimų, nuoskaudų, vengi ambicijų, negero žodžio, tiesiog vis labiau vadovaujiesi evangeliniu principu „jums daug atleista, tai ir jūs daug atleiskite”.

Pradedi viską šioje tikrovėje lyginti su aukštesniojo patirtimi. Ir pasirodo, jog viskas šioje tikrovėje yra maža – maža ta prasme, kad neverta įsiskaudinimo, neverta užsigavimo, bet verta humoro jausmo, atvirumo. Manau, kad toks požiūris padeda nugyventi gana šviesų gyvenimą.

Pažvelkime kad ir į mūsų bėdas. Man regis, jos dažnai ateina todėl, kad galėtumėm atjausti tuos, kurie turi bėdų. Žmogus, kuris niekada nepartyrė skausmo, negali tikrai atjausti to, kuris skausmą išgyvena. Pavyzdžiui, man teko persirgti baisią priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų – dvejus metus negalėjau nieko kito daryti: išėjau į akademines atostogas, mano visi darbai sustojo, net santuoka pradėjo šlubuoti, nes neišvengiamai prasidėjo melai, apgavystės. Dvejus metus sėdėjau nuo ryto iki ryto prie kompiuterio – įsivaizduokite gyvenimą su tokiu žmogumi. Tą savo patirtį prisimenu

labai gerai – iš ryto nekęsdavau savęs, sulaužydavau kompaktinį diską, prisiekdavau, kad daugiau nežaisiu. Po dešimties minučių bėgdavau pirkti vėl tą patį ir viskas prasidėdavo iš naujo. Prisimenu ir tikrus abstinencijos požymius. Žaidėjo abstinencija – tai būsena, kai tiesiog fiziškai laužo kaulus, jauti baisų fizinį diskomfortą, jei negali „pageiminti“. O, varge... Tačiau nuo to laiko, kai prieina žmogus drebančiom rankom ir prašo vieno lito – jau negaliu neatjausti... Tiesiog žinau, ką tas žmogus patiria. Nes visos priklausomybės panašios, jų dinamika ta pati – iš pradžių malonu, paskui jau nemalonu, bet sustoti nepajėgi. Kaip pastebėjo vienas rašytojas – priklausomybė verčia be paliovos kasytis, nors jau neniežti.

Vis dėlto teko girdėti, kad kai kurių psichologų nuomone didžiausia priklausomybė – tai priklausomybė nuo santykių.

Tokia „priklausomybė“ įrašyta mūsų prigimtyje. Įsivaizduokime žmogų be kalbos. Turbūt iškart ir baigiasi žmogaus įsivaizdavimas. Žmogaus nelieka. Žmogaus, kuris nemąsto sąvokomis, žodžiais. O jei jis kalba žodžiais, jis nori dalintis, jis nori pasikalbėti. Pagaliau ir kiekviena būtybė – net katinas, ir tas nori, kad jį kas nors paglostytų. Nes jam malonu jausti kontaktą, prisilietimą „oda su oda”. „Priklausomybė nuo santykių“ – kažkas labai žmogiška, tai – prigimties dalykas.

Tęsiant kalbą apie gyvenimo autorystę – regis, ši tema iš tiesų tampa populiari. Ir filmų kūrėjai ją labai pamėgo – kiek žmogus pats šeimininkas, o kiek jo gyvenimas – aukštesnio plano dalis. Kaip jūs manote, ką tai rodo?

Galbūt visai patogu „nurašyti“ savo atsakomybę už gyvenimą kažkam aukščiau? Antropologas Romas Vaškelis yra pastebėjęs, kad lietuviai ypač pasižymi fatališkumu.

Katalikybė bei Rytų krikščionybė moko, kad čia glūdi tam tikra paslaptis. Žmogus iš tikrųjų renkasi, daro pasirinkimus, tačiau tie pasirinkimai visada da-

lyvauja didesniame plane. Įdomu tai, kad aukštesniajam protui, kurį vadiname Dievu, visa mūsų dar neegzistuojanti ateitis jau yra aprėpta nuolatiniame „dabar“. Todėl ir mūsų pasirinkimai, nors renkamės laisvai, tam tikra prasme Dievo minčių matricoje jau yra. Vis dėlto tai yra mūsų pasirinkimai, nors kartu jie yra „iš anksto numatyti“ Dievo mintyje, tartum kokiame nors sudėtingame scenarijuje. Labiau įsigilinę į krikščionybę, suprantame, kuo toks scenarijus skiriasi nuo minėtų filmų scenarijų. Tai yra pilnas gailestingumo scenarijus – tu gali keisti savo elgesį, gali ištaisyti situaciją, visada gali pakeisti savo gyvenimą. Tavo pasmerkimas nėra nulemtas iš anksto. Kai tavęs drebančiom rankom žmogus prašo pagalbos, tu visada gali jam padėti, arba nepadėti. Tada kažkas sako – bet aš jau sapnavau šią akimirką! Paslaptingas dalykas – déjà-vu... Tuomet aš atsakau, gal tau savo mintimis kada nors pavyko patekti į Dievo mintis, ir pamatyti, kaip Dievas nuolatiniame „dabar“ mato visus laisvus tavo ateities pasirinkimus – iš čia ir įspūdis, jog visa tai jau patyrei arba sapnavai. Vis dėlto, tai nėra tas pats, kas būti užprogramuotam pasirinkti gėrį arba blogį. Gyvenimas – didelė paslaptis.

Tiksliau – slėpinys, neatskleidžiamas dalykas.

Dar daugiau, krikščionys tiki, kad gyvenimas žmogui šioje žemėje, šioje tikrovėje duotas tik vienas. Tikrovių gali būti daug, tačiau mūsų tikrovėje žmogus gyvena tik kartą. Vadinasi, kiekvienas veiksmas įgyja neįkainojamą vertę. Štai dabar už durų garsiai kalba žmonės, aš galiu išeiti ir įžeisti juos. Tačiau lygiai taip pat galiu pasielgti šimtu kitų būdų, pavyzdžiui, dovanoti šilumą… Duok Dieve, kad tai pavyktų. Toks yra pagrindinis siekinys – kad gyvenimo pabaigoje (kada ji bebūtų duota), pažvelgęs į savo gyvenimą, matytum kadaise patirtas ribines situacijas, ir nesigailėtum dėl savo poelgių. Turiu omenyje tokias situacijas, kurios išmėgina žmogų – ne šiaip pokalbį prie kavos puodelio. Situacijas, kuriose reikia pasirinkti labai greitai. Ir tada pasirodo, kad, rodos, panašūs žmonės virsta vieni į žvėris, kiti – į angelus. Siekiamybė tokia, kad, žvelgdamas į savo gyvenimą galėtum pasakyti: „O Dieve, nežinau, kodėl man pavyko būt gailestingu, būti ramsčiu kitiems tose sudėtingose situacijose. Nežinau, kas mane įkvėpė, kas padėjo. Ačiū tau, Dieve, nes aš pats nepajėgčiau taip padaryti“.

Sakoma, kad žmonės iš tikrųjų nežino savo galimybių ribos. Kaip jūs manote, kaip galima tas ribas plėsti?

Galimybių ribų tikrai nežinome. Čia kalbame apie labai įdomias akimirkas mūsų gyvenime, kai mus palieka vadinamasis „proto policininkas“. Tas policininkas stebi, kad mes per daug neišsiskirtume iš kitų. Dėl šio policininko šypsomės, nesikeikiame, kalbame mandagiai, laikomės tam tikrų taisyklių – aprangos kodo, poelgių kodo, etikos kodo. Bet kritinėse situacijose, ribinėse situacijose, kurių gali būti labai daug, ir kurios dažniausiai yra labai staigios, greitos, pasirinkti nėra kada, apmąstyti nėra kada – mūsų policininkas mus išduoda, jis dingsta! Ir tada atsiskleidžia keisti dalykai – žmogus, kuris atrodė toks susispaudęs, nedrąsus, padaro žygdarbį. Žmogus, kuris buvo tikintis, galėjo papasakoti daug apie dorybes, staiga pasirodo bailys, niekšas. Tiesą sakant, tokių situacijų mes visi labai bijome, nes žinome, kas gali nutikti.

Ribinėje situacijoje, kada nebus laiko mąstyti, žmogus patirs dvi milžiniškas jėgas: teisingumo, gailestingumo impulsą bei savisaugos instinktą. Ir, ko gero, visų dvasingumo teologijos knygų, visų paieškų, maldų ir praktikų esmė – parengti žmogų, kad tose situacijose žmoguje nugalėtų tai, kas yra gera, kad nugalėtų aukštesnės vertybės ir kad atsigręžęs žmogus pats stebėtųsi: „Aš negaliu patikėti, kad aš taip padariau – pasielgiau ne niekšiškai, bet kilniaširdiškai“.

Nesvarbu, kad jam dreba keliai, kad jis visas išsigandęs ir išprakaitavęs. Tad visų mūsų neįtemptų dienų tikslas ir yra pasirengti tokiems išbandymams. Beje, dar galime savęs paklausti – ką aš šiandien darau, kad ribinio išmėginimo akivaizdoje manyje kaip ugnikalnis išsiveržtų, kaip pati sakei, paslėptos galimybės?

Tad siekis ir yra, kad tos galimybių ribos išsiplėstų, ir nustebintų mane ir kitus, maloniai nustebintų. Nes taip irgi gali nutikti...

Dėkoju už pokalbį.

SESIJA| 43

INOVACIJOS

mada Kūrybingumo Aura Ganusauskaitė

Nesvarbu, apie ką bekalbėtume, šiandien vis dažniau ir vis kitokia išraiška girdime žodį „kūrybingumas“ – ar tai būtų kūrybingas žmogus, ar raginimai kūrybingai dirbti, ar į ugdymo procesą įtraukti kūrybingumo elementų.

44 |SESIJA

Ikimokyklinio bei mokyklinio ugdymo institucijos atveria duris kūrybingai pedagogikai, verslo organizacijos ieško kūrybingų žmonių inovatyviam darbui, nevyriausybinis sektorius taip pat kreipiasi į visuomenę vis dažniau kartodamas žodį „kūrybingas“.

Vis dėlto, ar iš tikrųjų visi suprantame šio žodžio, o juo labiau – proceso reikšmę? Ar iš tikrųjų viskas aplinkui taip kūrybinga, kaip deklaruojame?

Prieš pradedant kalbėti apie kūrybingumą, privalome suprasti šio žodžio reikšmę. Ar iš tikrųjų vieni žmonės yra kūrybingi, o kiti – ne? Tai – klausimas, kurį uždavę, negautume vieningo atsakymo. Įrodyta, jog kūrybingumas yra vidinė savybė, kurią turime kiekvienas iš mūsų. Ši savybė savyje talpina ne vieną komponentą: tai ir žinios, ir įgūdžiai, ir net vertybinės nuostatos. Be to, ši savybė gali ir netgi privalo būti ugdoma. Tačiau kodėl tuomet didelė dauguma žmonių, nemano esantys kūrybingi? Atsakymas paprastas – mes nustojame galvoti, jog esame kūrybingi, jau labai anksti, vėlyvoje vaikystėje.

Asmeninis kūrybingumas Kaip atpažinti kūrybingą žmogų? Arba kodėl mes manome, kad mūsų draugai, pažįstami, kolegos ar tiesiog gatvėje sutikti žmonės yra kūrybingesni už mus?

Kūrybingumas slypi mūsų dešiniajame smegenų pusrutulyje. Kol esame vaikai, juo naudojamės itin dažnai – milijonai neįtikėtinų minčių galvoje, kurie pasireiškia tokiomis frazėmis, kaip „mamyte, jis man kaip prisiūtas prie akių“ – turima omenyje meilė, nuostabiais šeimos „paveikslais“ ir panašiai.

Vaikas paauga, pradeda eiti į mokyklą, kurioje, deja, didžiausias dėmesys skiriamas kairiojo smegenų pusrutulio lavinimui. Lieka svarbu tik tai, kas susiję su loginiu ir analitiniu mąstymu. Negana to, kad muzika, dailė ir kiti menai nėra laikomi pagrindiniais lavinamo žmogaus tikslais, kūrybingumas apskritai yra slopinamas nuo mažumės. Juk ne kartą, būdami vaikai, į taip rūpimus mums klausimus esame išgirdę suaugusius atsakant – „gyveni iliuzijų pasaulyje, grįžk į realybę, tai nelogiška, kalbi nesąmones, yra ne taip “.

Divergentinis mąstymas – viena esminių kūrybingo asmens savybių.

Tai – esminis gebėjimas kūrybos procese, kada kuriamos originalios, turinčios vertę idėjos. Divergentinis mąstymas – sugebėjimas įžvelgti daugybę galimų problemos sprendimo būdų, interpretuoti problemą įvairiais aspektais, gebėjimas mąstyti horizontaliai. Edwardas de Bono, kuris jau daugiau nei 40 metų tyrinėja kūrybingumą, atskleidė horizontalaus mąstymo subtilybes.

Anot jo, šio mąstymo būdo esmė yra ta, kad jis neatveda prie vienintelės teisingos išvados, o siūlo aibę lygiaverčių išvadų, kurių viena gali būti labiausiai pageidaujama. Tai ne linijinis ir konvergentinis mąstymas, kuomet pasąmonė nukreipta į vienintelio teisingo sprendimo suradimą ir visos mintys sutelkiamos ties viena prielaida. Tai gebėjimas įžvelgti daugybę sprendimo būdų, o ne vieną vienintelį.

Kiek yra sąvaržėlės panaudojimo būdų? Daugelis žmonių pateiktų 10 – 15 būdų. Žmonės, kurie geba mąstyti divergentiniu būdu, pateiktų maždaug 200 sąvaržėlės panaudojimo būdų. Kas įdomiausia, analizuojant divergentinį mąstymą, buvo atlikti longitudiniai tyrimai, kurie atskleidė įdomius faktus: jeigu divergentinio mąstymo gebėjimus suranguotume procentinėje skalėje, tarkim 100% – tai divergentinio mąstymo genijai. Tyrimai atskleidė, kad darželio amžiaus vaikai siekia 98%. Kadangi tai buvo longitudiniai tyrimai, tie patys vaikai buvo testuojami, kai sulaukė 8-10 ir 13-15 metų amžiaus laikotarpyje.

Atrodytų natūralu, kad jei nesi gabus, laikui bėgant tavo gabumai stiprėja. Vis dėlto šie tyrimai atskleidė ne tik tai, kad mes visi turime šį gebėjimą, tačiau ir tai, kad jis nyksta.

Kodėl taip nutinka? Todėl, kad jau nuo mažų dienų mes mokomi mąstyti logiškai ir ieškoti teisingo atsakymo, kuris dažniausiai būna tik vienas.

Vis dėlto, pradėkime mąstyti kitaip. Būti kūrybingu labai paprasta. Svarbiausia – tikėjimas savimi ir savo kūrybinėmis galiomis, tada kūrybingumas skleisis tarsi savaime – jūs mąstysite nešabloniškai, nebijosite siūlyti „kvailų“ idėjų. Tam, kad puoselėtume savo kūrybinį potencialą, jo reikia neapleisti. Kūrybingumas – kaip raumenys: norint pasiekti gerų rezultatų, reikia nuolatos treniruotis. Tad treniruokitės, pradėdami nuo jūsų kasdieninės rutinos – namo važiuokite kitu keliu nei įprasta, darbe ieškodami sprendimo nebijokite apsikvailinti, pajuokauti – galbūt gims puikus sprendimas. Ir, žinoma, naudokite kūrybingumo technikas – jos ne veltui buvo išrastos. Svarbu nepamiršti, kad, norint gauti gerus rezultatus, būtina viską atlikti teisingai – įsigilinkite į instrukcijas ir laikykitės taisyklių! Kasdienybėje būkite kūrėjai, laužykite įprastas taisykles, darbo aplinkoje būkite profesionalai – kūrybingumo technikas naudokite kaip brangią programą, kuri gali padidinti jūsų organizacijos kūrybinį potencialą.

Kūrybingumas – tai vidinė savybė, ne talentas ar tam tikrų žmonių prerogatyva. Tai – savybė, kurią turime kiekvienas, tik, deja, ji dažnai būna užgesinta. Tai – gebėjimas mąstyti kitaip. Kūrybingumas yra būdingas visiems žmonėms, tačiau jis nevienodai pasireiškia. Kūrybingumo galima išmokti ir jį išplėtoti.

{

Jau nuo mažų dienų mes mokomi mąstyti logiškai ir ieškoti teisingo atsakymo, kuris dažniausiai būna tik vienas.

Kuriame kūrybingas organizacijas „Verslas turi būti kūrybingas“ – frazė, kurią šiandien girdime kiekvieną dieną. Puiku, tačiau kokiomis priemonėmis mes to siekiame? Verslo organizacijos ieško kūrybingų darbuotojų, reikalingos vis naujos įdėjos, siekiama nuolat išsiskirti iš kitų organizacijų, kurias laikome konkurentais. Kūrybingumo skatinimas organizacijose – šiuo metu pagrindinė priemonė, siekiant gerų kūrybinių rezultatų. Bet ar tai tikrai duoda gerų rezultatų?

Prieš pradedant kurti kūrybingą organizaciją, reikėtų atsakyti bent į du klausimus: kaip mes galime paskatinti kūrybingumą savo organizacijoje, ir išsiaiškinti, kokie pagrindiniai faktoriai daro įtaką organizaciniam kūrybingumui.

Taigi, kas yra svarbu? Visų pirma, reikia suprasti, jog kūrybingą organizaciją kuria žmonės, t.y., organizacijos darbuotojai. Organizacinis klimatas bei organizacinė kultūra yra pirmieji faktoriai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jie panašūs, tačiau nereikėtų jų tapatinti. Organizacinis klimatas yra susijęs su psichologiniais aspektais, kurie pasireiškia per darbuotojų laisvę, motyvaciją ar įvairius skatinimus. Tuo tarpu organizacinė kultūra – per vertybes: pagarbą asmeniui, saugumo jausmą, atvirą komunikaciją ir panašiai. Kultūra daro subtilų ir visa apimantį poveikį organizacijos nariams ir jų kūrybingumui.

Kitas svarbus aspektas, kuris dažnai yra nesvarstomas, bet daro įtaką kūrybingumui organizacijoje – organizacinė struktūra. Tik organizacija, kurios struktūra plokščia, lanksti ir decentralizuota, t.y., organizacija, kurioje sprendimus priimti gali ir žemesnių pakopų darbuotojai, yra palanki kūrybingumui.

Centralizuota organizacijos struktūra stabdo greitą sprendimų priėmimą ir nesuteikia galimybės greitai reaguoti į nuolat kintančią aplinką.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 45

INOVACIJOS Mokslininkė dr. Theresa Amabile tyrinėjo organizacijos klimato įtaką kūrybingumui. Įdomu tai, kad atlikus daugybę tyrimų, mokslininkė atskleidė šešis stimuliatorius ir dvi kliūtis kūrybingumo raiškai organizacijoje. Pradėsime nuo stimuliatorių: Organizacinis skatinimas. Svarbu tai, kad organizacinė kultūra turėtų skatinti kūrybingumą organizacijoje per teisingas, konstruktyvias idėjas, taip pat kūrybinio darbo pripažinimą bei atlygį už jį. Svarbūs ir mechanizmai, skatinantys bei vystantys naujų idėjų srautą, taip pat vizijos apie tai, ką organizacija stengiasi daryti, sklaida.

Koordinavimo skatinimas. Tie, kurie galvoja, kad priežiūra veikia kaip ribojantis veiksnys, šioje vietoje turėtų suklusti. Kalbant apie kūrybingumo skatinimą organizacijoje, efektyvūs darbo metodai, tinkamai nustatyti tik-

{

Kūrybingumas – tai vidinė savybė, ne talentas ar tam tikrų žmonių prerogatyva.

Pakankami ištekliai. Norint organizacijoje dirbti kūrybingai, svarbu, kad nebūtų sudėtinga prieiti prie atitinkamų išteklių, įskaitant lėšas, medžiagas, įrangą ir, be abejo, informaciją. Dažnoje organizacijoje reikalaujama, jog darbuotojai dirbtų kūrybingai, t.y. ieškotų vis naujų idėjų, net nežinodami, kokios yra tos organizacijos galimybės. Įdomus darbas. Organizacijos nariai turi turėti prasmę sunkiai dirbti, vykdydami iššaukiančias užduotis ir svarbius projektus. Prasmė yra susijusi su motyvacija, t.y. kiek vadovas yra susinteresuotas padėti darbuotojams dirbti kūrybingai.

Taigi, kūrybingai dirbti, kaip įrodyta, nėra taip sudėtinga. Tiesiog reikia tam sudaryti tinkamas sąlygas.

Dr. Theresa Amabile įvardino ir dvi kliūtis, kurios slopina kūrybingumą organizacijoje. Labai svarbu į tai atkreipti dėmesį ir stengtis, jog šių kliūčių raiškos organizacijose nebūtų: Organizaciniai trukdžiai. Šie trukdžiai pasireiškia per organizacinę kultūrą, kuri stabdo kūrybingumą, per vidaus politines problemas, griežtą naujų idėjų kritiką, destruktyvią vidaus konkurenciją, rizikos vengimą bei per didelės reikšmės teikimą organizacijos status quo.

46 |SESIJA

slai ne tik palaiko darbo grupes, bet ir įvertina individualias atskirų dalyvių vertybes bei parodo pasitikėjimą grupės nariais.

Palaikomosios darbo grupės. Skirtingos kvalifikacijos darbo grupės, kurioje žmonės bendrauja ir yra atviri naujoms idėjoms, konstruktyviai pritaria arba prieštarauja vienas kito darbui (taip jį tobulindami), pasitiki, padeda vienas kitam ir jaučiasi įsipareigoję darbui, kurį jie daro – ne tik skatina kūrybingumą organizacijoje, bet ir stabdo vienodų sprendimų priėmimą.

Laisvė. Laisvė nuspręsti, ką daryti ir kaip tai padaryti, asmeninis darbo kontroliavimas leidžia organizacijos darbuotojams jaustis svarbiais ir galinčiais priimti sprendimus, o tai juos motyvuoja ieškoti vis naujų, išskirtinių idėjų siekiant bendro organizacijos tikslo.

Įtampa dėl darbo krūvio. Ekstremalus spaudimas dėl laiko, nerealūs lūkesčiai dėl produktyvumo ir pamišimas dėl kūrybingo darbo niekuomet neduos tokių rezultatų, kokių tikisi vadovas, „spausdamas“ savo darbuotoją.

Taigi, norint atsakyti į klausimą, ar organizacija dirba kūrybingai, t.y., ar jos organizacinis klimatas yra palankus kūrybingam darbui, reikėtų pasitikrinti, kurioje vietoje tarp šių šešių stimuliatorių ir dviejų kliūčių ji yra.

Prisiminkime ir divergentinį mąstymą. Versle kasdien susiduriame su situacijomis, kada ieškome vienintelio teisingo atsakymo. Vis dėlto dažniausiai geriausias atsakymas būna pirmasis, šovęs į galvą.

Esame įpratę mąstyti, kad, jei teiginys neteisingas, tai toliau juo remtis nebegalime, turime jį atmesti ir ieškoti kitų, „teisingų“ teiginių. Tačiau ar toks elgesys dera su kūrybiniu darbu?

Turime pradėti nuo žmogaus Būtent nuo žmogaus, nuo darbuotojo ir reikia pradėti – ne išdažant „ofiso“ sienas žaliai, ne „brainstorm‘inant“, o pagiriant – jog tu esi kūrybingas. Čia ir prasideda naujos idėjos.

Žiniasklaida ir bio nologijos Žiniasklaida yra pagrindinė biotechnologijų pristatymo viešai sferai arena. Būtent iš žiniasklaidos mes sužinome apie mokslo naujoves, technologines inovacijas, apie mokslinius laimėjimus bei nesėkmes. Sociologinės visuomenės apklausos rodo, kad visuomenei dar stinga informacijos, ir kad žiniasklaida yra viena pagrindinių informacijos šaltinių apie biotechnologijas. Žiniasklaida tampa galingu veikėju apibrėžiant socialines problemas, ypač pristatant visuomenei tokias sudėtingas technologijas, kaip biotechnologijos.

Aušra Rimaitė Žiniasklaida tampa prieštaraujančių pranešimų apie biotechnologijas kovos vieta Pristatant biotechnologijas žiniasklaidoje, padėtį komplikuoja tai, kad pats biotechnologijų diskursas yra daugiasluoksnis, įtraukiantis mokslo, ekonomikos, teisės, politikos, aplinkos apsaugos, socialinius, žmogaus sveikatos ir kitus klausimus, kurie tarpusavyje yra labai glaudžiai susiję ir persipynę, todėl žiniasklaidoje biotechnologijos yra pristatomos kontroversiškai. Žiniasklaidoje išsakomas socialinis, ekonominis ir kultūrinis visuomenės nerimas ne tik dėl mokslinių eksperimentų, vykdomų uždarose laboratorijose, bet ir dėl biotechnologijų taikymo kasdieniame gyvenime. Naujos technologijos yra abstrakčios, kompleksiškos, gąsdinančios savo neapibrėžtumu, todėl žiniasklaida dažnai tampa mūšio lauku tarp šalininkų ir Žiniasklaidoje oponentų. Konfliktuojančių dažniausiai dominuoja interesų grupių susidūrimai du pasakojimų apie – tai didžiųjų biotechnologijos kompanijų siekiai įvesti biotechnologijas tipai: genetiškai modifikuotus komercinis pritaikymas organizmus (GMO) į rinką, ir nerimas dėl ir nevyriausybinės organiaplinkosaugos. zacijos, norinčios sustabdyti GMO, kaip kažką pavojinga ir nereikalinga. Pati žiniasklaida yra įtraukiama į šį ginčą, kai žiniasklaidos atstovai reaguoja į publikuojamą informaciją.

Diskusijose dažniausiai yra paliečiami socialiniai ir aplinkosaugos aspektai bei pačios technologijos reikšmė, tačiau taikomi technologiniai metodai, pats mokslinis darbas nesulaukia ypatingo dėmesio. Nors biotechnologijos, neišskiriant skirtingų jos pritaikymų formų, yra suvokiamos kaip vienovė, žiniasklaidoje dažniausiai dominuoja du pasakojimų apie biotechnologijas tipai: komercinis pritaikymas ir nerimas dėl aplinkosaugos. Tokiu būdu, siekiant visuomenės palankumo ir pritarimo, žiniasklaida tampa prieštaraujančių pranešimų apie biotechnologijas kovos vieta.

{

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 47

INOVACIJOS

{

Žiniasklaidoje yra pažymimas biotechnologijų prieštaringumas.

Dažniausiai kontraversiškos temos yra genetiškai modifikuotas maistas, klonavimas. Kartais biotechnologijos kontroversiškai pristatomos ir mokslo, medicinos, sveikatos apsaugos temose, tačiau atkreipkime dėmesį – kalbant apie biotechnologijas ir farmaciją, jų vertinimas būna vien teigiamas.

Žiniasklaidoje yra pažymimas biotechnologijų prieštaringumas, kalbama ir apie naudą, ir apie riziką. Dažniausiai kontraversiškos temos yra genetiškai modifikuotas (GM) maistas, GMO valdymas ir kontrolė, klonavimas. Kartais biotechnologijos kontroversiškai pristatomos ir mokslo, eksperimentų, mokslinių tyrimų, medicinos, sveikatos apsaugos temose, tačiau atkreipkime dėmesį – kalbant apie biotechnologijas ir farmaciją, jų vertinimas būna vien teigiamas.

Skaitytojams trūksta informacijos Žurnalistai teigia, kad informuoti apie biotechnologijas skaitytojus yra būtina, nes šios srities tyrimai tebesitęsia: „Labiausiai trūksta visapusiškos, nešališkos informacijos ir diskusijų, nes pernelyg dažnai pateikiama informacija yra paini ir angažuota“. Skaitytojai internetiniuose komentaruose į straipsnius apie biotechnologijas taip pat kelia klausimus: „Kur rasti informacijos?“, „Kokie tokio maisto pranašumai vartotojui? Pigumas? Skonis? Švarumas nuo chemikalų?“, „Ką išvis reiškia „genetiškai modifikuoti? Ar išvedant veislę ir atrenkant tik tam tikras modifikacijas, kad ir prieš šimtą metų, nebuvo kuriami „genetiškai modifikuoti“?“, „Kas žino, kaip tas ženkliukas turi atrodyti? Papasakokit“, „O įmanoma kur nors sužinoti Lietuvoje pardavinėjamų genetiškai modifikuotų produktų sąrašą?“, „Gal gali pasakyti bent vieną iš tų nuodų ir kokiu būdu jie nuodija žmogų bei gyvulį? Ir kodėl tada visokios kontrolės tarnybos leidžia vartoti tuos augalus su nuodais?“, „Diskusijos reikalingos, nes visi žmonės valgo, bet nelabai supranta, kas tas GMO. Blogiausia, kad jiems gali būti primetama bet kokia nuomonė. Kam įdomu, tas, aišku, gali domėtis. Bet būtų gerai, kad straipsniai būtų objektyvūs ir įvairiapusiški“, „Be abejo, reikėtų daugiau informacijos apie biotechnologijas“. Nors didžioji dalis straipsnių

48 |SESIJA

dienraščiuose ir internetiniuose portaluose yra diskusiniai, supažindinantys skaitytojus su vykstančiomis diskusijomis, nuomonių įvairove, argumentais, tačiau atsižvelgiant į tai, kad visuomenė nėra gerai informuota apie biotechnologijas, žiniasklaidoje trūksta informacinių straipsnių, kuriuose būtų pristatomi naujausi įvykiai, supažindinama su vykdomais projektais, įstatymais, vyriausybės priimamais sprendimais, organizuojamomis protesto akcijomis, konferencijomis. Akivaizdu, kad internetiniai portalai dažniau nei dienraščiai skaitytojus supažindina su mokslo atradimais genetikos srityje, pristatydami biotechnologijas mokslo populiarinimo straipsniuose. Pastebima, kad kartais patys skaitytojai interneto komentaruose ima dalintis savo turimomis žiniomis, informacijos šaltiniais, užpildydami žurnalistų paliktas spragas.

Dauguma mokslininkų, dirbančių biotechnologijų srityje, ir žurnalistų, rašančių apie mokslą, biotechnologijų pateikimą žiniasklaidoje vertina kaip skurdų, menką, paviršutinišką ir nepakankamą. Mokslininkai to priežastis įžvelgia Lietuvos visuomenėje, kad mažai rašoma, nes neįdomu: „Lietuviai seka mada, o biotechnologijos nemadingos“, „Tai neaktualu, nepopuliaru“, „Nėra skandalų - nėra susidomėjimo“. Taip pat ir žurnalistai mano, kad „Lietuvos skaitytojai labiau renkasi kriminalus ir bulvarą“, kad „visuomenė primityvi savo poreikiais ir nelabai galvoja apie klonavimą ir panašius dalykus“. Nors kai kurie žurnalistai pastebi, jog paskutiniu metu apie tai kalbama daug daugiau ir išsamiau, nei prieš porą metų, nes „anksčiau vyraudavo tokie iš mokslinės fantastikos srities straipsniai, tokie anekdotiški“. Anot žurnalistų, dabar atsirado daugiau įvairesnių straipsnių, todėl tapo įdomiau apie tai rašyti. Nors vis dėlto žurnalistai pripažįsta, kad straipsniai labai standartizuoti ir stereotipiniai, kad

nušviečiami vien įvykiai, kurie dažniausiai yra konfliktiški, bei kalbinami tie patys žmonės, turintys siaurą argumentų ratą. Redakcijai nenaudinga yra išlaikyti žmogų, kuris „kas savaitę nušviestų procesą iš esmės“. Labai graži pateikta vienos žurnalistės analogija: „Žiniasklaidą galima įsivaizduoti kaip kepyklą, kaip bandelių fabriką, kur kiekvieną dieną tu turi pateikti šviežią produktą. Tai šiuo atveju kažkoks procesinis straipsnis įsivaizduojamas kaip erdvėlaivio sukūrimas – kažkas, kam tu neturi pinigų”.

Poreikis profesionalių mokslo žurnalistų Dauguma mokslininkų ir žurnalistų tvirtina, jog Lietuvos žiniasklaidoje biotechnologijų tema yra per daug dramatizuojama. Ieškant sensacijų, visuomenė dažnai dezinformuojama. Dezinformacija gali atsirasti ir nesusikalbant žurnalistui ir mokslininkui: „Dezinformacija, nes žurnalistai kartais ne taip supranta, ką mokslininkai nori pasakyti, ir jie parašo savaip, kaip jie supranta. Kartais, atrodo, sakinį sudėliok kitaip, ir jau gaunasi visai priešinga nuomonė, nei sako mokslininkai. Nesusikalbama. Perfrazuoja, išima iš konteksto. Parašo, kaip jiems patogu, kaip jie suprato – kad būtų intriga, sensacija, kad pritrauktų skaitytoją“.

Ar Lietuvos žurnalistai pasiruošę rašyti biotechnologijų mokslo temomis?

Mokslininkų teigimu, Lietuvoje apskritai trūksta profesionalių mokslo žurnalistų.

Apie biotechnologijas turėtų rašyti žmonės, kurie apie šią sritį nusimano – mokslo žurnalistai, arba apie naujoves daug žinantys ir žurnalisto talentą turintys mokslininkai. Žurnalistai, anot mokslininkų, yra „ne ypač gerame lygyje“. Tam pritaria ir patys žurnalistai: „Jeigu kalbame apie mokslą, tai apskritai yra labai sudėtingi dalykai, ir tikrai retas iš bendro išsilavinimo gali diskutuoti, pavyzdžiui, klonavimo temomis“, „Žmogus turi būt įsigilinęs, turėti tam tikrus pagrindus, tam tikras žinias“. Svarbu ruošti profesionalius žurnalistus, kurie specializuotųsi ir būtų pajėgūs rašyti įdomiai ir kompetentingai, o ir valstybės iniciatyva, anot pačių žurnalistų, turėtų būti – čia trūksta suvokimo, kad reikia „investuoti“ į žmones.

Mokslininkų nuomone, jie galėtų patys rašyti straipsnius apie biotechnologijas žiniasklaidai, nors ir pritaria nuomonei, kad „kalbėti kasdiene kalba apie mokslą <...> būtų per sunku“.

Mokslininkų ir žurnalistų bendradarbiavimas Užduotis apie mokslą kalbėti kasdiene kalba, visuomenei perteikti specifinį mokslininko žodyną suprantama kalba atitenka žurnalistams – nepaisant jų pakankamo ar nepakankamo mokslo žinių bagažo. Todėl ypač svabi tampa mokslininkų ir žurnalistų komunikacija, kuri turėtų būti inicijuojama abiejų pusių: „Šiuo metu jos nelabai yra“, „Bendraujama yra per mažai“. Žurnalistų teigimu, mokslininkai yra uždari, jie nekalba, neduoda interviu, yra neprieinami. Taip pat atsisako duoti interviu, nes bijo, „bei kalba labai aukštom materijom, ir kai tai turi paversti paprastam žmogui suprantamu dalyku, jie pyksta, nes mano, kad nukenčia vertė. Arba bijo supaprastinti žinią, kad nebūtų sukritikuoti kolegų“. O taip pat „atsisako kalbėtis, nes mano, kad problemiškai žurnalistas nušvies“. Viena žurnalistė per interviu prisiminė atvejį, kai mokslininkas atsisakė su ja kalbėtis, nes ši neturi mokslinio išsilavinimo, ir todėl nieko, anot jo, nesupras. Mokslininkai taip pat pastebi, kad „galbūt mokslininkai bijo, kad nemokės paaiškinti, kad nesuprantamai aiškins.

Bijo, kad žurnalistai neiškraipytų jų nuomonės, nes šie labai dažnai iškreipia, ar kad nepateiktų labai neigiamai“. Žurnalistai pastebi, kad yra dviejų tipų mokslininkai: „Vieni labai nori bendrauti, atsiunčia net ir perteklinę informaciją, kiti atsisako, nes pas juos yra atstovas spaudai, kuris nesusisiekia, matyt, nenori bendrauti asmeniškai“, „Vieni nori paaiškinti biotechnologijos mokslo naudą, tie sutinka kalbėtis labai noriai“. Tačiau žurnalistai nesutinka su „tuo mokslininko įvaizdžiu, kuris sėdi tiktai laboratorijoje, visas pasišiaušęs ir susiraukęs – gi nėra mūsų mokslininkai tokie“. Kai kurie žurnalistai atkreipia dėmesį, kad susisiekti su užsienio mokslininkais yra daug lengviau: „Jie moka ir nori bendrauti. Jie įpratę, kad reikia viešinti savo tyrimus, duomenis, veiklą. Lietuvoje mokslininkų bendruomenė yra uždaresnė“. Tiek mokslininkai, tiek žurnalistai pažymi, kad turi būti abipusis interesas visuomenei skleisti informaciją.

Neatsakyti klausimai Didžiosios dalies straipsnių pagrindinės temos yra biotechnologijų mokslas bei biotechnologijų valdymas ir kontrolė, tačiau pačiuose žiniasklaidos tekstuose itin akcentuojama visuomenės informatyvumo stoka.

Tai bandoma pagrįsti tuo, kad labai daug neatsakytų klausimų yra susiję su genų perkėlimu, kad patys mokslininkai bei specialistai negali atsakyti į daugelį klausimų, nes atsakymų vis dar ieškoma. Mokslininkų teigimu, baimę visuomenėje kelia tai, kad radikalios, abejotinos ir neapibrėžtos biotechnologijos yra ateities technologija, kuri yra dar tik savo vaikystėje. Mes net nežinome viso genetikos alfabeto ir net nežinome, kaip kalbėti šia kalba. Iki šiol žinoma, kas būtų, jeigu mes pakeistume vieną geną kitu, tačiau mes nežinome, kaip tai iš tiesų vyktų natūralioje gamtoje, kokios pasekmės galėtų būti ar kokias mutacijas, kitimus tai galėtų sukelti: kokias alergijas gali sukelti GM maisto vartojimas, kaip pakistų bioįvairovė, išplitus GM augalams, ar neišnyktų natūraliai egzistuojančios augalų bei gyvūnų rūšys. Tai pat nežinome, kokios gali būti šalutinės pasekmės, kokie tyko užslėpti pavojai, jei neįvertinsime rizikos. O galbūt biotechnologijų keliamą riziką visuomenė pervertina? Šie klausimai lieka atviri žiniasklaidos diskusijoms.

{

Žurnalistų teigimu, mokslininkai yra uždari, jie nekalba, neduoda interviu, yra neprieinami. Taip pat atsisako duoti interviu, nes bijo „bei kalba labai aukštom materijom, ir, kai tai turi paversti paprastam žmogui suprantamu dalyku, jie pyksta, nes mano, kad nukenčia vertė. Arba bijo supaprastinti žinią, kad nebūtų sukritikuoti kolegų“.

Ievos Liutkevičiūtės piešiniai

SESIJA| 49

INOVACIJOS

Žmogaus ir gamtos santykių Švarios ir sveikos gamtinės aplinkos išsaugojimas sparčiai vystantis ekonomikai – vienas svarbiausių šiuolaikiškos globalėjančios visuomenės iššūkių. Užterštas oras ir vanduo, rūgštieji lietūs, džiūstantys miškai, pasaulinė klimato kaita, stratosferos ozono sluoksnio nykimas – tai tik dalis svarbiausių aplinkos problemų.

Romualdas Juknys Norint geriau suprasti pagrindinių gamtinės aplinkos problemų esmę, pravartu trumpai prisiminti žmogaus ir gamtos santykių istoriją. Pirmasis žmogaus ir gamtos santykių etapas, kuris tęsėsi iki pramonės epochos pradžios, dažnai traktuojamas kaip žmogaus gyvenimo harmonijoje su gamta periodas. Tačiau iš tiesų tai buvo etapas, kai gamta diktavo žmogui savo sąlygas, o žmogus jos prisibijojo, dažnai ją sudievindavo ir bandė kiek įmanydamas prie jos prisitaikyti. Šio etapo esmė: „Gamta – tai šventovė”. Mūsų pagoniškos tradicijos labai gerai atspindi tokio požiūrio esmę. Užtenka prisiminti, kad mes turime net šešias upes, kurių pava-

50 |SESIJA

dinimo šaknį sudaro žodis šventas, turime nemažai šventų ežerų ir ypač girių.

Antrasis žmogaus ir gamtos santykių etapas sietinas su Izaoko Niutono atradimų sąlygotu mechanistiniu pasaulio suvokimu, kuris lėmė gamtos užkariavimo pasaulėžiūros susiformavimą. Žmogus, įtikėjęs absoliučia mokslo ir technikos pažangos galia, pasijuto gamtos valdovu, galinčiu pertvarkyti ją savo nuožiūra taip, kad ji galėtų patenkinti vis didėjančius jo poreikius. Šio etapo esmė visiškai priešinga: „Gamta – ne šventovė, o dirbtuvės“, kurias žmogus gali pertvarkyti savo nuožiūra. Žmogaus išsilaisvinimo iš gamtos varžtų ir gamtinio nihilizmo idėjos labai aiškiai atsispindėjo garsaus aštuonioliktojo amžiaus anglų

darnos link filosofo Džono Loko darbuose. Įsivyravo visuotinė nuostata, kad didėjanti gamyba yra vienintelis tikras visuomenės gerovės garantas, o rūkstantys gamyklų kaminai tapo visuomenės gerovės simboliu. Šios idėjos buvo gyvos ir komunizmo kūrėjų gretose. Vyresniosios kartos atstovai dar gerai prisimena grandiozinius Stalino gamtos pertvarkymo planus ir garsųjį žymaus tarybinio gamtininko ir selekcininko I. Mičiurino šūkį, kuris neišvengiamai kabėjo visų mokyklų biologijos kampeliuose: „Mes negalime laukti malonių iš gamtos, pasiimti jas iš jos – mūsų uždavinys“.

Socialistinių gamtos pertvarkymų idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Įgyvendinant fragmentiškam mūsų kraštovaizdžiui nepritaikytus didelio masto kolūkinės melioracijos projektus, buvo sunaikinta (paversta kanalais) per 85 proc. Lietuvos upių vagų, pastačius beveik 1200 nereikalingų užtvankų, užtvindyta apie 250 kvadratinių kilometrų išskirtine biologine įvairove pasižyminčių upių slėnių, sunaikinti svarbų laukų apsauginį vaidmenį vaidinę, bet melioracijai trukdę nedideli agromiškeliai bei sodybų želdiniai. Čia pravartu prisiminti, kad buvo

sukurti, tik, laimei, neįgyvendinti, ir dar „rimtesni“ Lietuvos kraštovaizdžio pertvarkymo planai, kai buvo parengta metodika, kaip, taikant specialią žemių dirbimo technologiją, palaipsniui išlyginti Aukštaitijos ir Žemaitijos kalvas ir taip neva padidinti jų derlingumą.

Po Antrojo pasaulinio karo ypatingą pagreitį įgavęs progreso variklis darbavosi vis didėjančiu greičiu, vis labiau kenkdamas gamtai ir pačiam žmogui.

Aplinkos teršimas išsivysčiusiose valstybėse pasiekė tokius mastus, kad toliau nekreipti dėmesio į vis aštrėjančias ekologines problemas ir vien džiaugtis augančia ekonomika tapo nebeįmanoma. Žlugus viltims, kad mokslo ir technologijų pažanga suteikia galimybę išspręsti visas dabarties ir ateities žmonijos problemas, atsiradusią ideologinę tuštumą sėkmingai užpildė darnaus vystymosi idėja. Taip prasidėjo trečiasis žmogaus ir gamtos santykių etapas, kurį būtų galima pavadinti žmogaus ir gamtos santykių harmonizavimo etapu. Jo esmė: „Žmogus ir gamta – lygiaverčiai partneriai“.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 51

INOVACIJOS Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindas – konstruktyvi trijų pagrindinių komponentų: aplinkos, ekonomikos ir visuomenės sąveika. Ant šių trijų lygiaverčių kolonų stovinčių darnaus vystymosi rūmų principinė schema gerai iliustruoja pačią darnaus vystymosi idėją.

Tačiau pastaruoju metu vis dažniau keliamas kausimas, ar iš tiesų visi trys darnaus vystymosi komponentai – gamtinė aplinka, ekonomika ir visuomenė – yra lygiaverčiai? Akivaizdu, kad gamta be visuomenės ir jos sukurtos ekonomikos tikrai nepražūtų, o daugeliu atvejų, pašalinus vadinamą „antropogeninį presą“, galėtų žymiai lengviau atsikvėpti. Tuo metu visuomenė ir ekonomika be gamtos ir jos išteklių egzistuoti iš viso negalėtų.

Atidžiau pažiūrėjus į pateiktą schemą, aiškiai matosi ir kitas šių darnaus vystymosi „rūmų“ trūkumas – jie neturi pamato, todėl ilgai išstovėti vargu ar galėtų.

Todėl darnaus vystymosi pastatą siūloma gerokai rekonstruoti ir statyti pagal žemiau pateikiamą schemą. Iš šios schemos matyti, kad darnaus vystymosi pagrindą (pamatus) sudaro gamtinė aplinka bei jos tiekiami gamtos ištekliai. Labai svarbi ir naujoji – kultūros kolona.

Iš šios modifikuotos schemos labai aiškiai matyti ir kertinis darnaus vystymosi koncepcijos klausimas – kokios yra visuomenės ir ekonomikos augimo ribos, t.y., kokią dalį dar išlikusio gamtos kapitalo (miškai, pelkės, pievos, vandens telkiniai ir pan.) galima pakeisti žmogaus sukurtu kapitalu, t.y. miestais, gyvenvietėmis, keliais, dirbtiniais vandens telkiniais ir t.t.? Kitaip sakant – kiek gali padidėti darnaus vystymosi statinio „nešančiosios“ kolonos ir kiek gali suplonėti jo pamatas, kad pastatas nenugriūtų?

Laikantis darnaus vystymosi principų, bendras dabartinis požiūris yra toks: išsivysčiusiose šalyse, prie kurių, be abejo, priskirtina ir Lietuva, gamtinių aplinkos komponentų pakeitimo žmogaus sukurtais komponentais galimybės iš esmės jau yra išsemtos, todėl ES teisėje yra aiškiai apibrėžti tie išimtiniai atvejai ir kriterijai, kuriais vadovaujantis tai gali būti padaryta.

Dabartiniu metu visuomenė iš esmės susiduria su dvigubu uždaviniu – būtina išspręsti ankstesniu laikotarpiu, kai beatodairiškas prioritetas buvo teikiamas vien ekonomikos augimui, sukurtas sudėtingas vietines, regionines ir pasaulines aplinkos problemas, o be to, būtina sukurti tokį tolesnį civilizacijos vystymosi modelį, kuris leistų išvengti dar didesnių grėsmių gamtai ir pačiam žmogui ateityje.

52 |SESIJA

Iššūkiai mokslui Intensyvėjantis žmogaus poveikis gamtinėms ekosistemoms per pastaruosius dešimtmečius tapo akivaizdus pasauliniu mastu. Klimato kaita, stratosferos ozono sluoksnio nykimas ir ultravioletinės (UV) spinduliuotės intensyvumo augimas, rūgštieji lietūs bei pažemio ozono koncentracijos didėjimas paprastai traktuojami kaip svarbiausi antropogeniniai procesai, kurie sąlygoja neigiamus augmenijos būklės, produktyvumo bei biologinės įvairovės pokyčius. Sudėtingiausia problema yra ta, kad visi šie veiksniai augalus, kaip ir kitus gyvus organizmus, veikia kartu, ir ištirti jų kompleksišką poveikį bei prognozuoti galimus tolimesnius augmenijos būklės, produktyvumo bei biologinės įvairovės pokyčius yra ne tik ypač svarbus, bet ir labai sudėtingas uždavinys.

Augalų prisitaikymo prie besikeičiančių klimato ir aplinkos sąlygų pajėgumas pastaruoju metu tampa vienu iš aktualiausių mokslinių klausimų ir turi neabejotiną praktinę reikšmę. Yra nustatyta, kad, veikiant išoriniams veiksniams, susiaurėja augalų tolerancijos kitiems veiksniams intervalai ir augalai, išeikvoję savo vidinius išteklius prisitaikyti prie vieno nepalankaus veiksnio, turi mažesnes galimybes prisitaikyti prie kitų nepalankių veiksnių poveikio. Tačiau tais atvejais, kai augalų adaptacijos prie skirtingų nepalankių išorinių veiksnių mechanizmai yra panašūs, augalai, prisitaikę prie vieno nepalankaus veiksnio, tampa atsparesni ir kitų veiksnių poveikiui. Šie teoriniu ir praktiniu požiūriu itin aktualūs klausimai kol kas yra palyginti mažai tyrinėti Kadangi skirtingų augalų rūšių adaptacinis pajėgumas yra nevienodas, tai besikeičiant klimato ir aplinkos sąlygoms gali žymiai pasikeisti ir skirtingų rūšių konkurencingumas, o tai savo ruožtu gali sukelti rimtas miškų ir žemės ūkio problemas. Tyrimai rodo, kad keičiantis aplinkos sąlygoms miško ekosistemose vyksta nepageidaujama rūšių kaita, gausėja varpinių ir nitrofilinių augalų, stebima agresyvi piktžolių invazija. Piktžolės dažniausiai pasižymi didesniu plastiškumu, todėl jų konkurencinis pranašumas kultūrinių augalų atžvilgiu turėtų dar labiau išaugti.

Todėl visame pasaulyje pastaruoju metu šių sudėtingų klausimų tyrirodiklių modelius, susidaro galimybė prognozuoti medžių produktyvumo mams skiriama vis daugiau dėmesio. Tolimųjų užteršto oro pernašų ir jų pokyčius skirtingiems klimato kaitos scenarijams. sukeltų pagrindinių regioninių aplinkos problemų – rūgščiųjų lietų bei Nustačius ne tik prieaugio, bet medžių mirtingumo pokyčius užterštoje išaugusių pažemio ozono koncentracijų požiūriu Lietuvos, kaip Europos geaplinkoje, susidaro galimybė įvertinti, o tam tikru laipsniu ir prognozuoti ografinio centro, padėtis yra itin nepalanki. Faktiškai Lietuva yra užteršto oro bendrą aplinkos užterštumo poveikį miškų produktyvumui. masių, keliaujančių iš pramoninių Vakarų ir Centrinės Europos, Skandinavijos, Miško ir agro ekosistemų augalija ne tik patiria didelį kintančių kliUkrainos, Šiaurės vakarų Rusijos bei kaimyninių Baltijos valstybių, kryžkelėje. mato ir aplinkos sąlygų poveikį, bet ir pati veikia šiuos sudėtingus procesus.

Klimato kaitos požiūriu, Lietuvos geografinė padėtis taip pat nėra palanki, Miško ekosistemos ne tik stabdo klimato kaitą, bet transformuoja ir kitų kadangi būtent šiaurės pusrutulio aukštesnėse platumose prognozuojami antropogeninių veiksnių intensyvumą. intensyviausi klimato pokyčiai.

Pastaruoju metu ypatingas dėmesys skiriamas platesniam vietinių Kita itin aktuali tema – kaip kinta augalų atsparumas įvairiems nepalankiems atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui. Atlikus skirtingų atsinaujinančių aplinkos veiksniams, klimatui energijos šaltinių lyginamąją ekonošylant. Reguliuojamo klimato minio ir ekologinio efektyvumo Išsivysčiusiose šalyse, prie kurių, be abejo, ir aplinkos fitokamerose (LSDI) analizę, atkreiptas dėmesys į lygumų priskirtina ir Lietuva, gamtinių aplinkos atlikti tyrimai parodė, kad daušalims būdingą itin didelį neigiamą gumos tirtų augalų rūšių atspahidroenergetikos poveikį gamtai, komponentų pakeitimo žmogaus sukurtais rumas ozono poveikiui atšilusio kai ne tik sutrikdoma natūrali komponentais galimybės iš esmės jau yra išsemtos. klimato sąlygomis padidėja biologinė migracija ir savivalos ir ozono koncentracijos optiprocesai, bet ir užtvindomi didžiuliai mumas persistumia didesnės ozono koncentracijos link, tačiau šių pokyčių išskirtine biologine įvairove pasižyminčių upių slėnių plotai. Rekomendydis skirtingoms augalų rūšims yra labai skirtingas. Tuo metu daugumos duojama, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, daugiausia orientuotis į vėjo kultūrinių augalų atsparumas ultravioletinės spinduliuotės poveikiui atšilusio energetiką, kogeneracinį biomasės deginimą ir kuo platesnį saulės energijos klimato sąlygomis sumažėja, o tirtos piktžolės – baltosios balandos – priešingai, panaudojimą. Tai sudarys galimybes žymiai sumažinti Lietuvos energetinę padidėjo. priklausomybę, darant minimalų neigiamą poveikį gamtai.

Be laboratorinių tyrimų, svarbią vykdomų aplinkos ir klimato pokyčių Moksliniu požiūriu, darnaus vystymosi srityje pagrindinis dėmesys poveikio gamtinėms ekosistemoms tyrimų dalį sudaro gamtoje vykdomi skiriamas gamybos ir vartojimo ekologiniam efektyvumui didinti, siekiant tyrimai. Viena svarbiausių tokių tyrimų krypčių – dendroklimatologiniai tyrimai, sumažinti gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos teršimą. Itin didelės reikšmės kai, atlikus retrospektyvinę medžių rievių pločio analizę, įvertinama medžių tuti ir pačių žmonių – vartotojų – vertybinės nuostatos ir elgsena, ekologinis prieaugio priklausomybė nuo pagrindinių klimato rodiklių – temperatūros ir sąmoningumąs, kurį būtina ugdyti, jei norime sumažinti neigiamą poveikį kritulių. Sudarius daugiamačius medžių prieaugio priklausomybės nuo klimato aplinkai didėjant vartojimui.

{

SESIJA| 53

PASAULYJE

Naujasis arabų pasaulis

ir Vakarų

Marokas

realpolitik 2011 metų sausio mėnesį Tunise ir Egipte įvykusios revoliucijos buvo netikėtas istorijos posūkis ne tik šioms valstybėms, bet ir visai tarptautinei bendruomenei. Įvykiai Šiaurės Afrikoje turės didžiulę įtaką arabų valstybių raidai. Šių revoliucijų fone atsiskleidžia kitoks arabų valstybių veidas, kuris didelei daliai Vakarų politikų ir analitikų buvo netikėtas ir vis dar keliantis naujus klausimus.

Revoliucijos atskleidė ir dviprasmišką Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos valstybių ir Europos Sąjungos užsienio politiką arabų valstybių atžvilgiu, apie kurią anksčiau buvo kalbama mažiau ir dažniausiai pusbalsiu.

Giedrius Česnakas Tuniso revoliucija įsižiebė 2010 m. gruodžio 17 d., kuomet dvidešimt šešerių metų Mohamedas Bouazizis bandė susideginti vienoje iš Tuniso provincijos savivaldybių. M. Bouazizis, turintis aukštąjį išsilavinimą, buvo vienintelis aštuonių narių šeimos maitintojas, prekiavęs daržovėmis be leidimo. Jo daržovių prekybos vežimėlį konfiskavus policijos pareigūnams, jis bandė sumokėti baudą, tačiau policininkai jį sumušė, pažemino ir įžeidinėjo šeimą. Dėl šio įvykio M. Bouazizis bandė skųstis provincijos savivaldos pareigūnams, tačiau niekas jo neišklausė. Tuomet M. Bouazizis iš namų pasiėmė degų skystį, juo apsiliejo ir pasidegė provincijos savivaldybėje.

Sausio 4 dieną dėl nudegimų M. Bouazizis mirė. Ši istorija sukrėtė Tuniso jaunimą, kuris pradėjo rengti masinius protestus ir galiausiai nuvertė autoritarinį Tuniso prezidento Zinao Al Abidino Ben Ali režimą.

M. Bouazizio istorija geriau nei bet kokia statistika ar gili politologinė analizė atskleidžia Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybių ekonominę, socialinę ir politinę padėtį. Daugiau nei pusė visų Šiaurės Afrikos gyventojų yra jaunesni nei dvidešimt penkerių metų amžiaus, didžiulė bedarbystė, nedidelis darbo užmokestis, neišvystyta socialinė apsauga veda prie didžiulio gyventojų skurdo, valstybės pareigūnai korumpuoti, nėra valdžios elito atsakomybės piliečiams, autoritariniai režimai tiesiog nesiskaito su piliečiais, pažeidžiamos žmogaus ir politinės teisės. Šios sąlygos yra daugiau negu pakankamos revoliucijos ugniai įsižiebti ir plisti visame regione.

Sėkmingos revoliucijos Tunise ir Egipte įkvėpė ir kitų arabų valstybių gyventojus reikalauti didesnės valdančiojo elito atsakomybės ir bent minimalių socialinių garantijų. Tai, kad didesnių ar mažesnių protestų banga nusirito nuo Šiaurės Afrikos Atlanto pakrantės per Arabijos pusiasalį iki Irano rytuose, rodo, kad šias valstybes sieja panašios problemos. Valdantieji režimai

54 |SESIJA

Alžyras

Mauritanija

Arabų pasaulio protestai* Valdžia nuversta Valdžia pasikeitė Daugumos protestai Mažumos protestai * čia pateiktas adaptuotas 2011 02 17 realijas atspindintis Wikimedia Commons žemėlapis

yra priversti persvarstyti savo tolesnes status quo išlaikymo galimybes, todėl daugelis imasi bent minimalių liberalizacijos žingsnių ar ekonominių veiksmų, didinančių piliečių socialinį saugumą. Vis dėlto, Bahreino ir Kataro monarchų sprendimai išmokėti vienkartines išmokas visiems valstybės piliečiams ir taip „nusipirkti“ jų palankumą rodo, kad valdantysis elitas nėra pasiruošęs bent minimalioms demokratinėms reformoms.

Deja, yra režimų, kurie priešinasi bet kokiems pokyčiams, šizofreniškai bijodami prarasti galią ir valdžią. Ginkluoti konfliktai tarp protestuotojų ir Muammaro Gaddafio šalininkų bei jam ištikimų kariniu pajėgų peraugo į pilietinį karą Libijoje. Tuniso ir Egipto atvejai įrodė, kad diktatūriniai režimai neturi kitos išeities kaip tik žlugti. Neaišku tik viena – kiek laiko jie išsilaikys ir kiek gyvybių pareikalaus žlugimas? Panašu, kad M. Gaddafis ir jo sūnūs yra pasiryžę išlaikyti valdžią iki paskutinio sukilėlių kraujo lašo, neskaičiuojant nei savo rėmėjų, nei sukilėlių lavonų, ar dešimčių ir šimtų tūkstančių pabėgėlių.

Tarptautinė bendruomenė aktyviai įsitraukė į pabėgėlių srautų sureguliavimą ir humanitarinės pagalbos pasienyje su Libija teikimą. JAV ir

Sirija

Tunisas

Irakas

Jordanija

Libija

Egiptas Saudo Arabija

Omanas Jemenas Sudanas

2010 m. gruodį Tunise dėl nepasitenkinimo autoritariniu režimu, korupcijos, žodžio laisvės varžymo, nedarbo prasidėję protestai vadinami Jazminų revoliucija. Revoliucijos pradžia laikomas gatvės prekeivio Mohamedo Bouazizio susideginimas prie Vyriausybės pastato. Neramumai persikėlė į Egiptą, Jemeną ir kitas arabų valstybes.

jos partnerės yra pasiryžusios panaudoti karinę galią, siekiant sustabdyti M. Gaddafio režimo ir jį palaikančiųjų karą su sukilėliais. Vis dėlto, karinė intervencija, valstybės suvereniteto pažeidimas nėra lengvas sprendimas nei JAV, nei tarptautinei bendruomenei. Be to, tokia intervencija būtų dviprasmiškai vertinama dalies Libijos piliečių ir arabų šalių gyventojų. Šioje situacijoje karinė intervencija, stebėjimas iš šalies ar stiprus „žodinis“ smerkimas liks įvertini vienodai neigiamai. Tai yra pasirinkimas tarp blogo ir blogesnio, tačiau nėra aišku, kuris variantas yra blogesnis. Jeigu Libijos situacija lyginama su NATO įsitraukimu į Kosovo karą 1998 m., tai Libijoje nežinomų kintamųjų ir opozicijos galimiems JAV ir jos partnerių veiksmams yra žymiai daugiau. JAV pozicijos, lyginant su šiandieninėmis, 1998 m. tarptautinėje sistemoje yra žymiai silpnesnės. Šiandien JAV įsitraukusi ne tik į du nesibaigiančius karus Afganistane ir Irake, dėl kurių yra praradusi didžiąją dalį turėto moralinio autoriteto. Išaugusi Kinijos ir Rusijos galia neišvengiamai verčia atsižvelgti ir į šių šalių pozicijas.

Arabų revoliucijos Tunise ir Egipte suteikė unikalią progą pamatyti tikruo-

sius JAV ir Europos valstybių užsienio politikos bruožus, juos apsvarstyti ir įvertinti. Šios revoliucijos sugriovė ne vieną krištolinę iliuziją. JAV tarptautinėje aplinkoje save pozicionuoja kaip nekvestionuojamą „demokratijos švyturį“.

Jos misija – išnaudojant turimus instrumentus siekti, kad demokratija įsitvirtintų kiekvienoje pasaulio valstybėje ir įsišaknytų kiekvieno planetos gyventojo širdyje. Graži utopija, verta pagarbos, tačiau utopija.

Revoliucijos Tunise metu JAV prezidentas Barakas Obama ir Valstybės departamentas išsakydavo padrąsinančius žodžius protestuotojams, ir tikėjosi, kad kitų arabų valstybių gyventojams Tunisas taps pavyzdžiu, jog reikia kovoti už savo politines, socialines ir ekonomines teises. Vis dėlto, tokia JAV pozicija pradėjo keistis, kai revoliucija persimetė į Egiptą.

Egiptas yra didžiausia arabų valstybė, tam tikras arabų šalių lyderis, o procesai, vykstantys Egipte, neišvengiamai daro įtaką ir kitoms regiono valstybėms. Egipto sostinės Kairo Tahriro (Išvaduotojų) aikštė tapo laisvės,

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 55

PASAULYJE lygybės ir netgi galimos religinės tolerancijos arabų valstybėse simboliu.

Kas būtų pamanęs, kad arabai gali taikiai protestuoti prieš diktatūrinį Hosni Mubarako režimą, reikalauti laisvės, galimybės tapti savo šalies šeimininkais?

Kas galėjo numatyti, kad musulmonų jaunimas ranka rankon, nešini plakatais, žygiuos gatvėse kartu su koptais vedini tų pačių idėjų? Kas Europoje ar JAV galėjo pamanyti, kad šios grupės nesieks viena kitos sunaikinti, o koptai saugos besimeldžiančius musulmonus nuo galimų režimo rėmėjų atakų ir išpuolių? Kur ta Musulmonų brolijos keliama grėsmė?

JAV ir Europos lyderiai neįžvelgė radikalių pokyčių vykstančių Egipto visuomenėje. JAV, „demokratijos švyturys“, ilgai neišreiškė paramos protestuotojams ir netgi rėmė diktatūrinį Hosni Mubarako režimą. Stabilumas Egipte JAV buvo svarbesnis už paramą demokratiniams judėjimams.

H. Mubarakas buvo ištikimas JAV sąjungininkas beveik trisdešimt metų. Jo valdomas Egiptas buvo atsvara teokratiniam Iranui musulmoniškame pasaulyje. JAV Egiptą rėmė finansiškai, teikė humanitarinę pagalbą. H. Mubarakas buvo ne tik atsvara Iranui, bet ir stabilumo elementas santykiuose su Izraeliu.

Jis palaikė Izraelio ir Palestinos taikos siekius. Svarbiausia ir didžiausia JAV parama buvo karinėje srityje. Egiptas buvo antroji ne NATO bloko valstybė pagal gaunamą karinę paramą ir ginkluotę iš JAV po Izraelio. JAV prezidentas B. Obama teigė pasisakantis tik už evoliucinio tipo pokyčius Egipte. Protestuotojai nesulaukė paramos nei iš JAV, nei iš Europos Sąjungos, joms svarbiausia buvo stabilumas Egipte.

Protestuotojai nepasidavė, o iš jų lūpų pradėjo veržtis šūkiai „mirtis JAV, mirtis Vakarams“. Tai nė kiek nešokiruoja. Ką jie dar gali šaukti, matydami Egipto kariuomenę, apsupančią protestuotojus JAV pagamintais tankais, ar šaudančią ašarines dujas, ant kurių tūtų parašyta „Made in USA“? Tik kai protestuotojų gretos pradėjo dar labiau gausėti, JAV tonas H. Mubarako atžvilgiu pradėjo keistis. Galiausiai H. Mubarakas buvo priverstas trauktis ne po 9 mėnesių, kaip planavo, bet vasarį. JAV ir ES po H. Mubarako atsistatydinimo užšaldė visas jo ir jo šeimos sąskaitas bankuose. Panašu, kad pragmatiškieji Vakarai nusprendžia užšaldyti autoritarinių režimų galimai korupciniu pagrindu įgytus pinigus tuomet, kai, cituojant Šveicarijos vyriausybę, „lyderiai tampa politiškai pažeidžiami“.

Galima kelti kelis retorinius klausimus. Ar JAV ir ES savo užsienio politikoje viena svarbiausių energijos šaltinių tiekėjų Pietų Europos valstybėms. Už užsienio bent minimaliai vadovaujasi deklaruojamomis vertybinėmis – demokratijos politiką atsakingi Europos valstybių lyderiai, kaip ir XIX a. ar XX a. pradžioje, taip ir ir žmogaus tiesių nuostatomis? Jeigu taip, tai koks tuomet yra vertybinis ryšys dabar siekia maksimalios įtakos tarptautinėje aplinkoje. Antrasis pasaulinis karas tarp JAV ir Saudo Arabijos strateginės partnerystės, ar koks yra vertybinio Europos valstybių grobuoniškų siekių nesunaikino, nes tarptautiniai santykiai bendradarbiavimo su Kuveitu pagrindas? Vis dėlto, jeigu neatitinka deklaruokaip buvo, taip ir išlieka pagrįsti įtakos maksimizavimo siekiais. jamos vertybės ir užsienio politikos praktika, galbūt tuomet vertėtų mažiau Vakarų valstybės nėra blogesnės ar geresnės nei kitos, tiesiog jų viešoji dangstytis minėtomis vertybėmis? Be abejo, atsakymas, kodėl JAV ar Europolitika ir praktinė užsienio politika prieštarauja viena kitai. Tai kelia pos valstybės drąsiai bendradarbiauja su nedemokratinėmis valstybėmis, grėsmę pačioms Vakarų valstybėms. Pirmiausia, tai kelia nepasitikėjimą yra pragmatiniai materialiniai interesai: nafta, investicijos, eksportas. Visa tai Vakarų demokratijomis visame pasaulyje, o tai lemia nusigręžimą nuo yra suprantama ir turi racionalų pagrindą. Tuo pat metu atrodo, kad Vakarai, JAV ir ES, apsunkina jų galimybes veikti siekdami pragmatinių ir ekonominių tarptautinėje aplinkoje. Be to, tokia poliJeigu JAV ir ES nesugebės tapti interesų praranda moralinį autoritetą tika tampa puikiu pagrindu teroristinių vertybiniais lyderiais, kurių retorika ir tarptautinėje aplinkoje. Sunku suišpuolių motyvacijai ir pagrindimui. prasti, kodėl H. Mubarako, M. Gaddafio vykdoma politika sutampa, jos susidurs Tuo pat metu Kinija ar Rusija į santykius režimai ar Saudo Arabija nesusilaukia tik su dar didesniu pasipriešinimu. su kitomis valstybėmis žvelgiančia dar jokių ekonominių ar politinių sankcijų, pragmatiškiau, nesiremia demokratijos kai tuo metu Baltarusijai jos taikomos. ir žmogaus teisių retorika. Šiose valstybėse nėra retorikos ir užsienio poliRobert Kagan knygose „Apie rojų ir galią“ ir „Sugrįžimas į istoriją ir svajonių tikos praktikos atotrūkio.

Jos demonstruoja, kad yra pasirengusios dirbti pabaiga“ teigdamas, kad Europa tapo „rojumi“, pasitraukusiu iš hobsiškojo su visomis valstybėmis (demokratiškomis ar ne) siekdamos savo interesų. pasaulio, buvo neteisus. Europa nesugeba, o gal ir nesistengia veikti postTai stiprina jų, kaip lyderių, pozicijas, nes jos nesiekia kurti savo moralinio moderniais teisės ir diplomatijos metodais. Europos valstybės niekuomet autoriteto. neatsisakė pragmatinių interesų, galios siekių ir realpolitik. Jos tiesiog išmoko Tradiciniame galios pasaulyje Europos valstybių ir ES galimybės varžytis visa tai maskuoti vertybių ir teisių deklaracijomis. Tai iliustruoja D. Britanijos, su kylančiomis galybėmis neišvengiamai mažės. Dėl šios priežasties Europa Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos santykiai su Šiaurės Afrikos režimais. Diktatoturi labiau išnaudoti „minkštąją“ galią, kuri leistų Europai didinti savo įtaką riai ir jų aplinkos nariai galėdavo lankytis šiose valstybėse, jie investuodavo, pasaulyje. ES viešosios diplomatijos ir užsienio politikos nedalomumas įsigydavo nekilnojamąjį turtą, plėtė ekonominį bendradarbiavimą. Libija buvo

{

56 |SESIJA

leistų ją vadinti pasaulio autoritetu, kuriam demokratijos plėtra būtų naudinga. Vis dėlto, panašu, kad Europa nesuvokia šios unikalios galimybės ir jos nebando išnaudoti.

Arabų revoliucijų fone ES tik skelbė savo susirūpinimą vystančiais procesais, kvietė konfliktuojančias šalis derėtis ir taikiai išspręsti konfliktą.

ES vyriausioji įgaliotinė užsienio ir saugumo politikai, baronienė Catherine Ashton nebuvo nuvykusi į Tunisą ir Egiptą, nesusitiko su judėjimų, nuvertusių režimus, lyderiais. ES aktyviai neįsitraukė į demokratinių institucijų formavimą šalyse. Tiesa, Didžiosios Britanijos Ministras Pirmininkas nuvyko į Egiptą, kur išreiškė paramą ir galimą pagalbą pereinamuoju laikotarpiu, kol kariuomenė valdžią perduos civiliams. Taip pat pasisakė už žmogaus teisių ir religijos laisvės plėtros būtinumą, tačiau nepamiršo pasiūlyti parduoti Britanijoje gaminamų ginklų.

Vertybėmis paremta ES užsienio politika Tuniso ir Egipto atžvilgiu galėtų būti pirmasis žingsnis įtraukiant šias valstybes į demokratijos ir stabilumo erdvę. Glaudesnis bendradarbiavimas taip pat leistų spręsti nelegalių migrantų iš šių valstybių problemas, mažinti socialines įtampas ir sukurti tam tikrą buferinę zoną pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje.

Praktinio bendradarbiavimo plėtra ir ES įsitraukimas į Tuniso ir Egipto reikalus reikštų, kad ES tampa lygiaverčiu tarptautinės politikos veikėju JAV ar kitiems besiformuojantiems galios centrams tarptautinėje aplinkoje.

Dėl daugelio nežinomųjų ir kintamųjų yra sunku prognozuoti, kokie bus šių revoliucijų rezultatai. Dažniausiai numatomi du scenarijai: pesimistinis ir optimistinis. Pagal pesimistinį scenarijų, Tunisas ir Egiptas taps nestabiliomis, neprognozuojamomis valstybėmis, kuriose valdžią

{

Tradiciniame galios pasaulyje Europos valstybių ir ES galimybės varžytis su kylančiomis galybėmis neišvengiamai mažės.

perims islamiškųjų režimų šalininkai, o ilgainiui valstybės taps panašios į Iraną. Optimistinis scenarijus neprognozuoja pliuralistinės demokratijos pagal Jungtinių Amerikos Valstijų ar Europos modelius, sukūrimo. Pagal optimistinį scenarijų Tunise ir Egipte demokratija primintų Turkijos modelį, kur nuo islamiškojo radikalizmo elementų saugo ir gelbsti sekuliari kariuomenė. Be abejo, modelis ne idealus, tačiau tai – didžiulis žingsnis progreso, kaip jis suprantamas Vakaruose, link. Arabų valstybių ateitis išlieka neaiški, kelia baimes ir suteikia vilčių optimizmui. Revoliucijų rezultatai priklausys ne tik nuo šiose valstybėse vykstančių procesų, bet ir nuo to, kurios valstybės ir kokiais būdais dalyvaus kuriant šių valstybių ateitį. JAV ir ES tai yra unikali galimybė išplėsti demokratijos ir stabilumo erdvę, persvarstyti savo užsienio politikos tikslus bei priemones. Didesnis atsigręžimas į vertybinę politiką, tikėtina, leistų Europai ir JAV tapti naujo tipo galios centrais, o grynai pragmatiškoms valstybėms sukurtų sudėtingesnę veikimo aplinką. Jeigu JAV ir ES nesugebės tapti vertybiniais lyderiais, kurių retorika ir vykdoma politika sutampa, jos susidurs tik su dar didesniu pasipriešinimu.

SESIJA| 57

AULA

VDU Kazys Pakštas

kaip vaizduotės projektas Mykolas Drunga

Mūsų universitetas – taip pat vaizduotės kūrinys. Apie tai – netrukus, bet pirma – pora žodžių apie antrąją vaizduotės rūšį. Ji mums, ko gero, svarbesnė, nes kaip tik universitete ugdomas sugebėjimas šitokią vaizduotę išpuoselėti.

Ją turėjo daugelis VDU dėstytojų. Tarp jų – Antanas Smetona, Kazys Pakštas, Vosylius Sezemanas, Leonidas Donskis, pradžioje paminint vos kelis.

Tautos vadas Antanas Smetona, 1923-1927 m. dėstęs etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką, sugebėjo, tuoj po savo darbo universitete tapęs antrukart Lietuvos prezidentu, sukurti gana originalią paternalistinės diktatūros formą. Ši, nors ir neįstengė sustabdyti masinės imigracijos į Pietų Ameriką ir laikėsi stipriai dešiniosios pakraipos, laimei, nepersiėmė tada kaimyninėje Vokietijoje siautusio nacionalsocializmo kraštutiniais (kitų tautų naikinimo) bruožais bet, laviruodama tarp nacistinės Vokietijos ir bolševikinės Rusijos, išsaugojo Lietuvos valstybinę nepriklausomybę tol, kol šios ideologiškai priešingos kaimynės pačios nesusimokė Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių nenaudai ir jas drauge palaidojo.

Beje, kadangi mūsų universitete Antanas Smetona turėjo ryškių idėjinių priešininkų, tarp jų – net rektoriais buvę profesoriai Vincas Čepinskis, Mykolas Riomeris, Stasys Šalkauskis, Antanas Purėnas, taip pat daugelis kitų, yra didelė klaida (rodos, iš bolševikų kilusi) visą tarpukario Lietuvą, t. y., Antrąją Respubliką,

58 |SESIJA

Leonidas Donskis Yra trys vaizduotės rūšys. Viena sugalvoja dalykus, kurių nėra. Antra įžvelgia tarp daiktų sąsajas, kurių plika akimi nematyti. Trečia mintyse atgamina tai, kas jau praėjo.

Pirmosios rūšies vaizduotė kuria, pavyzdžiui, romanus, kuriuose aprašomi nebūti dalykai. Pats romanas (kaip ir jame aprašomi nebūti dalykai) būtį įgija tik tada, kai jį pagimdo vaizduotė.

Sykį pagimdytas, jis jau yra: romano veikėjas (ar įvykis) įgija literatūrinę būtį, o pats romanas – visiškai tikrą, realią.

vadinti tiesiog „smetonine“. Šitą nepriklausomą Lietuvą, kuriai skirtingas vizijas kūrė ir M. Riomeris, ir St. Šalkauskis, tam tikrais atžvilgiais netgi stipriau formavo būtent jų (bei kitų VDU dėstytojų ar ir studentų) inspiruotos kultūrinės ir politinės įtakos.

Dvigubas svajotojas Buvo toks VDU profesorius, kurį galima pavadinti netgi „dvigubu fantazieriumi“. Viena jo svajonė neišsipildė, antra išsipildė su kaupu. Tai – ženkliai prie Lietuvos geografijos mokslų kūrimo prisidėjęs Kazys Pakštas. Jis, žinodamas, kad Lietuvos geopolitinė padėtis nesaugi, ir gerai suvokdamas lietuvių priverstinį polinkį emigruoti, jau nuo trečiojo dešimtmečio vidurio pats ieškojo ir prezidentui A. Smetonai bei kitiems šviesuoliams siūlė dairytis kokios nors pasaulyje netankiai apgyventos vietos, kurioje, į ją nukreipus planingą imigraciją, būtų galima įsteigti „atsarginę Lietuvą“.

Niekas tada K. Pakšto nepaklausė. Tačiau savo paieškų jis neatsisakė ir vėliau, po 1940 m., kai Lietuva iš tiesų ilgesniam laikui prarado nepriklausomybę, o jis pats atsidūrė JAV. Bet kompaktinės emigracijos idėja tada jau buvo nebeaktuali, nes emigrantų lietuviškajai gyvybei palaikyti visiškai pakako esamųjų išeivijos „kolonijų“, susikūrusių politiškai ir klimatiškai palankesnėse vietovėse nei tos, po kurias nenuilstamai dairėsi K. Pakštas.

Kita jo svajonė (viena iš daugybės, kurias puoselėjo) vis dėlto tapo realybe.

Maždaug nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos profesorius K. Pakštas skelbė,

kad tam tikra Baltijos ir Skandinavijos šalių konfederacija – „Baltoskandija“ – galėtų būti politiškai, kariškai, ekonomiškai ir kultūriškai naudinga visoms joje dalyvaujančioms valstybėms. Šiandien, po daugelio kataklizmų, jau ne tik kalbame, bet ir turime – Europos Sąjungą: į ją įeina visos tos šalys, kurios būtų sudariusios Baltoskandijos konferederaciją, jeigu tik K. Pakšto idėja būtų buvusi realizuota. Europos Sąjungai priklauso, žinoma, daug daugiau šalių, bet ir tai – visiškai pagal K. Pakšto dvasią: jis siūlė įvairias Europos šalių kombinacijas, kad tik būtų užkirstas kelias europiniams karams ir totalitarinių gaivalų Europoje įsigalėjimui.

Tąja prasme K. Pakšto idėja daugiau nei visu šimtu procentų įsikūnijo – ne tik įsikūnijo, bet, ko gero, ir pasiteisino: Europoje jau kelis dešimtmečius vis mažiau karų, nacizmas ir komunizmas žlugo, o tai, kad atsirado naujų problemų – tik naujas iššūkis K. Pakšto idėjiniams palikuonims.

Jei Kantas įnešė „revoliucinius“ indėlius į pažinimo teoriją, etiką ir estetiką, ir todėl filosofijos istorija pagrįstai dalijama į eras prieš Kantą ir po jo, tai Herderis davė esminį postūmį interpretacijos mokslams, hermeneutikai, filosofinei antropologijai ir moderniajai kultūros, minties ir kalbos istorijai ir filosofijai. Herderis visą laiką lietuvių kultūroje buvo gerbiamas, o štai dėl Kanto VDU griežtai išsiskiriančias nuomones reiškė ypač du profesoriai: humanitarinių mokslų fakultete V. Sezemanas Kantą dėstė nors kritiškai, bet pagarbiai, o Teologijosfilosofijos fakultete profesorius kun. Pranas Kuršaitis – itin kritiškai, tiesiog atmestinai.

Šveicarai ir kiti europiečiai Be V. Sezemano, iš svetimšalių VDU dar dėstė literatūros profesorius, šveicaras Juozas Eretas, taip pat ne tik puikiai išmokęs lietuviškai, priėmęs Lietuvos pilietybę, bet ir prisidėjęs prie Ateitininkų sąjūdžio gyvavimo ir daugelio kitų visuomenės darbų. Kitas šveicaras, Alfredas Sennas, dėstė indoBaltijos idėjos transformacijos europiečių kalbotyrą ir gerokai praplėtė lietuvių kalbos mokslinį pažinimą Vienas jų (nors jis pats gal savęs taip neapibūdintų) – buvęs, bet su VDU realių tarptautiniu mastu. (Beje, jo sūnus, istorikas Alfredas Erichas Sennas dar ir ryšių nenutraukęs jo profesorius, dabar Europos Parlamento narys Leonidas dabar iš Amerikos atvyksta į VDU kaip vizituojantis profesorius). Be to, iš Donskis. Jis K. Pakštui artimas jau vien tuo, kad Baltijos idėja, apimanti ir baltų su V. Sezemano kartos dar reikėtų nepamiršti taip pat labai plataus akiračio VDU skandinavais bendradarbiavimą, jam taip pat – gyvybiškai svarbi. Tik L. Donskis – ir VU profesoriaus, kultūros istoriko ir religijos filosofo, Sibiro kalinio, Vakarų štai čia jo išskirtinis unikalumas – šitą idėją pripildė visiškai nauju turiniu. kultūros ruso Levo Karsavino. Daugelis Lietuva ir lietuviais besidominčių Užtenka pasižiūrėti į lietuvių ir anglų kalbomis išleistą jo knygą „99 Baltijos šveicarų ir nešveicarų pirmą kartą susitiko ir susipažino dar prieš Pirmąjį istorijos“, kad suvoktumei, kiek daug, pasaulinį karą ar tuoj po jo Šveicarijos Leonidas Donskis Kaziui Pakštui artimas svarbaus ir iki šiol neįsivaizduoto visos Frybūro (Fribourg) universitete, iš tuo, kad Baltijos idėja, apimanti ir baltų su Baltijos jūrą juosiančios valstybės turi kurio atvyko dirbti į Kauną ir dėstyti bendro. Būtent ligi šiol neįsivaizduotas, skandinavais bendradarbiavimą, jam taip pat mūsų universitete. Tarp jų jau minėti bet autoriaus vaizduotės dėka į vieną profesoriai St. Šalkauskis, K. Pakštas – gyvybiškai svarbi. Tik L. Donskis šitą idėją didelį paveikslą darniai sudėliotas ir dar neminėti filosofas Izidorius pripildė visiškai nauju turiniu. reikšmingų kultūros, politikos, sporto Tamošaitis, istorikas Jonas Totoraitis, žmonių, įvykių, poslinkių vaizdinys anglistas Pranas Augustaitis, rodo, kad Baltijos regionas, jeigu savo kultūriniu gajumu, gyvybiškumu ir atsilieka visuotinės ir lietuvių literatūros žinovas Vincas Mykolaitis-Putinas. Jie visi ir nuo Viduržemio jūros regiono, tai tik dėl to, kad Baltijos regione nebuvo nieko dar apie kelias dešimtis kitų, studijavusių jei ne Frybūre, tai kituose Vakarų tolygaus senajai Graikijai ar Romai. universitetuose ir ilgesnį ar trumpesnį laiką gyvenusių Vakarų Europoje ar Tačiau Baltijos regiono universitetuose, ypač Lietuvos universitete – taip JAV, prisidėjo prie to, kad VDU taptų tarptautiniu universitetu. Šią tradiciją anksčiau vadinosi VDU – buvo labai daug, jei ne pačios Antikos, tai Antikos tęsia ir dabartinis, 1989-1990 m. atkurtas VDU. pažinimo. Ir čia didžiulį vaidmenį suvaidino kitas VDU profesorius – filosofas Vosylius Sezemanas, ryškus ikisokratikų, Platono ir Aristotelio žinovas, kuris Iš praeities atgimęs nauju A. Smetonos filologinį išprusimą papildė savo paties dar didesniu filosofiniu Pats jo atkūrimas buvo didelis vaizduotės darbo rezultatas. Čia būtent ir ir kultūrologiniu įžvalgumu. Prie jų prisidėjo ir Antikos grožinės literatūros pasireiškė trečioji anksčiau paminėta vaizduotės forma – tokia, kurioje mintyse tyrinėtojas, vertėjas profesorius Antanas Rukša. atgaminami praeityje matyti dalykai. Toje vaizduotėje išliko gyvas pirmykštis ir O specialiai V. Sezemaną išskiriame ir dėl to, kad jis – vienas iš tų dėstytojų senasis VDU prieš Antrąjį pasaulinį karą, kada tūkstančiai jo studentų ir dėstytojų svetimšalių, per kurį Kaunas ir VDU įsiliejo į bendrą Europos kultūros srautą. Sunku bėgo nuo bolševikų į Vakarus. Ten, kai sovietai jį keturis dešimtmečius Kaune laikė net pasakyti, kur V. Sezemano tikroji tėvynė. Gimė jis Suomijos Vyborgo mieste, uždarytą, jis iš tiesų tęsė savo reiškimąsi Vakaruose – tik jis egzistavo virtualiai, motina buvo Pabaltijo vokietė, tėvas švedas, o pats studijavo Rusijoje (St. Peterbuvusių VDU bendruomenės narių ir jų studentų įkurtų, Čikagoje, Romoje ir kitur burge) bei Vokietijoje (Marburge, Berlyne) ir didžiausią savo profesinio gyvenimo Vakaruose veikusių Lituanistikos instituto, Pedagoginio lituanistikos instituto, dalį praleido pirma Kaune (dėstydamas VDU), o paskui Vilniuje (dėstydamas VU).

Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir kitų institucijų pavidalu.

Be to, jau dėstydamas Vilniuje, dar „užsidirbo“ šešeris metus trukusių „atostogų“ Šie Vakaruose atsidūrę ar ten gimę ir senųjų VDU profesorių paruošti Sibire. mokslininkai, kartu su Lietuvoje likusiais VDU darbuotojais, studentais bei Kiekvienu atveju V. Sezemanas pasirinko Lietuvą savo antrąja tėvyne, tobulai jų atžalomis, nuoširdžiai brangindami ikisovietinio Lietuvos universiteto išmoko lietuviškai ir šia kalba praturtino Lietuvos filosofinę literatūrą jos pirmaisiais tradicijas, prieš daugiau kaip prieš 20 metų iš naujo prikėlė universitetą Kaune, stambiais, iki šiol dar nepranoktais veikalais iš filosofijos istorijos, pažinimo teorijos nesibaimindami, kad Kaune jau egzistavo taip pat iš senojo VDU kilusi aukštojo ir estetikos sričių. Jis rašė ir vokiškai bei rusiškai, bet jeigu savo pagrindinius veikalus mokslo institucija – iš sovietinės okupacijos laikais įkurto Kauno politechnikos būtų parašęs būtent vokiečių kalba, šiandien, ko gero, būtų žinomas daug plačiau, instituto išsivystęs Kauno technologijos universitetas. Šitaip tiesiog vienas šalia kito gal ir kaip jo bičiulis iš St. Peterburgo, Rygoje gimęs Nicolai‘jus Hartmannas, Kaune atsidūrė du universitetai, skirtingais keliais išsirutulioję iš to paties gemalo. laikomas vienu iš pagrindinių XX-ojo šimtmečio Vokietijos filosofų.

O pats tas gemalas, senasis, iš 1920-1922 m. Aukštųjų kursų Kaune 1922 m.

Apskritai, V. Sezemanas priklauso tai svariai Baltijos regiono filosofų grupei, į susikūręs Lietuvos universitetas, 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo univerkurią paskiausiu metu dėmesį atkreipė L. Donskis ir kurios reikšmingiausias narys, sitetu, per karą ir kelias okupacijas dusintas, 1950 m. sovietų galutinai uždarytas be abejo, yra pats žymiausias iš visų vokiečių filosofų – Imanuelis Kantas, visą ir Kovo 11-osios aušroje iš naujo pagimdytas VDU ir yra tas lietuviškos gyvenimą praleidęs Karaliaučiuje ir turėjęs, jei ne biologinių, tai bent dvasinių nepriklausomybinės ir laisvę mylinčios vaizduotės projektas, kurį visus mūsų saitų su Lietuva. Pastarųjų turėjo ir jo mokinys Johannas Gottfriedas Herderis. bendruomenės narius kviečiame dar labiau tobulinti.

{

SESIJA| 59

AULA

Prof. Egidijus Aleksandravičius

VDU atkurtas pačiu laiku

Taip teigia istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius. Su juo ne tik apie Universitetą, bet ir apie padėtį Lietuvoje apskritai, apie keistą vaizduotės trūkumą ir nekūrybingo chaoso perteklių bei kai kurias viso to priežastis kalbėjosi Mykolas Drunga.

Kaip 20-ojo ir 19-ojo a. istorijos tyrinėtojas ir kaip mūsų laikų visuomenininkas, kur Jūs matytumėte glūdint pagrindinę Lietuvos politinio ir pilietinio gyvenimo problemą? Ar tiesiog nežinome, ką toliau daryti po 20 metų nepriklausomybės, ar žinome, tačiau neturime jėgų, o gal kažkas mums trukdo daryti tai, ką gerai žinome, jog turime daryti? Į Jūsų klausimą būtų galima atsakyti keliskart „taip“, bet spėju, kad tikitės kelių komentaro sakinių. Pradžiai pasakyčiau, kad pirma nežinojimo (arba migloto žinojimo), kas darytina, ir pirma bejėgiškumo diagnozės turėtume prisipažinti, kad stinga sąmoningo aiškumo, kas apskritai esame dvi dešimtys metų po sovietų sistemos griūties. Žmogus apskritai nėra aiškus, o posovietinio pokolonializmo subjektas yra itin miglotas. Tokiam tipui prieš akis gali būti net perdėtai aiškios išmoktos teorijos, deklaruoti veiksmų (strateginiai) planai, bet tuo pat metu lieka moraliai atviri visi keliai gyventi šalia jų. Kelių paralelinių tikrovių egzistavimas žymėjo sovietinę tikrovę, o nesugebėjimas tas paraleles artinti, jungti, perkelti svorį nuo tariamai aiškių išorės pasaulio dėsningumų ant savo individualios atsakomybės pečių – tai jau posovietinis bruožas. Štai kodėl įmanomas kone kubiliškai supaprastintas

60 |SESIJA

aiškumas, kas darytina, ir visiškas bejėgiškumas ką nors apčiuopiamo įgyvendinti. Gyvename ištuštėjusių sąvokų laikus – tik mūsų sąmoningi ir valingi veiksmai gali grąžinti žodžiams prasmę, o gyvenimui tikėjimą, kad viskas mūsų rankose ir dar niekas galutinai neprarasta.

Ar yra sričių, kuriose per daug vizijų, tarp savęs konkuruojančių dėl resursų? O gal kai kuriose srityse kaip tik trūksta vizijų, jų nėra, mes idėjiškai skurdūs? Ar galima Lietuvos politinio, kultūrinio, socialinio gyvenimo sritis skirstyti į tas, kurias valdo „kūrybiškas chaosas“, ir tas, kuriose viešpatauja idėjinė mizerija? Čia kiek mažiau abejodamas pasakyčiau, kad nėra sričių, kur artikuliuotų vizijų ir ateities scenarijų būtų per daug. Net mūsų grožinėje literatūroje galimo pasaulio vizijų ir išradingų fantazijų mažoka – daugiau infantilus knaisiojimasis po save ir savo kalbą. Taip, esame idėjiškai skurdūs ir labai neįvairūs.

Nebevertiname idėjų, kurios nėra net teoriškai įgyvendinamos per keletą metų.

Po XX a. traumų vertiname tik tai, kas apčiuopiama, suskaičiuojama, pagrindžia galią ir reikšmingumą. Pačios idėjos ir net utopiniai vaizdiniai nėra vertybė. Negi įrodytume šiandieniniams tėvams, kodėl jų vaikai turi studijuoti visokius menus,

literatūrines fantazijas ir praeities utopijas. Viskas turi būti konkretu, kaip karjeros pažadas ir pastovios pajamos, leidžiančios mokėti būsto kreditus 50 metų. Idėjos, fantazavimas, svajonės, utopijos čia siejamos su kvailystėmis arba pertekliniu komfortu, bet ne su žaisme, džiugesiu, prasme ir galiausiai išmintimi. Žinoma, kaip „kūrybiško chaoso“ mėgėjas turėčiau guostis, kad yra sričių (jei tai vadintina sritimis), kur kūrybiškumas, individualus skirtingumas ir solidarizuojantis moralinis jautrumas (vadinkim – empatija) pamažu dauginasi ir plečiasi, bet tai daugiau neformalių, pusiau privačių erdvių – kuriomis, ko gero, išsiskiria Kaunas – privilegija. Deja, viešasis, valstybinis, ministerinis, biurokratinis gyvenimo karkasas tik rodo, kaip laisvės dvidešimtmečio sąlygomis nuo konstitucinės nuostatos, kad viskas galima, ko įstatymas ir dekalogas nedraudžia, buvo nuklysta į biurokratines tankmes, kur galima tik tai, ką poįstatyminiai aktai ir instrukcijos nurodo. Universitetai – tie teoriniai laisvės bastionai – per pastarąjį dešimtmetį taip pat pateko į tos posovietinės nelaisvės tankynę. Čia pat pridursiu: labiau tie, kur tos laisvės idėjos buvo mažiau gyvos, ir mažiau tie, kur ta nepraktiška ir nenaudinga laisvė vis tik buvo svarbiausias dalykas. Manau, kad VDU priklauso būtent antrajai grupei.

Bet kuriuo atveju pasinaudočiau Jūsų žodžiais ir teigčiau, kad „idėjinė mizerija“ kartu su kitomis masinės tamsybės ir trumparegiško praktiškumo ženklais yra didžiausias mūsų priešas.

Jūs reikšmingai dalyvavote plėtojant prieš daugiau kaip 20 metų atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą. Kuo Jūs ypač džiaugiatės mintyse, apžvelgdami nueitą kelią ir padarytus darbus? O kas, Jūsų manymu, neatlikta ar atlikta ne taip? Ar per tą laiką keitėsi Jūsų įsivaizdavimas, kaip universitetas turėtų gyventi?

Viena vertus, šis Jūsų klausimas yra mažiau sunkiasvoris nei ankstesni du. Galima nesivaržant džiaugtis, kad VDU, pradėjęs nuo nulio, nuo idėjų,

daugeliui atrodžiusių utopinėmis, išaugo į dabartinį pavidalą. Pritarčiau tiems, kurie mano, jog truputį vėliau, keletą metų po Atgimimo, po „dainuojančios revoliucijos“ euforijos atoslūgio, universiteto atkūrimas jau būtų buvęs apskritai neįmanomas. Pačius pirmuosius metus VDU ir visoje Lietuvoje buvo tikėta, kad užtenka nusimesti sovietų valdžios pančius, atsiverti Vakarų demokratijos patirtims – ir viskas pajudės savaime. Tačiau taip nenutiko: nebuvo gana pradėti įdiegti Harvardo studijų modelį – reikėjo dar atlaikyti posovietines inercijas ir retro-sovietinės technokratijos bei ją aptarnaujančių minsiterinių sluoksnių nuolatines pastangas „vesternizuoti“ universitetus taip, kad jie tilptų į Prokrusto lovą. Taip VDU su JAV partneriais sukurta geriausia pokomnistinių šalių Teisės mokykla buvo „prikirpta“ viešpataujančio sluoksnio. Čia tikrai per maža vietos net minimaliam argumentų išdėstymui.

Pasakysiu tik tiek, kad dalis neišsipildžiusių vizijų žlugo dėl mūsų pačių naivumo. Kita vertus, nė tiek nebūtų pasiekta, jei nebūtų tikėta tomis artes liberales idėjomis, kurios šiandien – nors ir dėl pasikeitusių priežasčių – lieka tokios pat aktualios. T.y., šiandien jau ne tiek dėl homo sovieticus įveikos, kiek dėl to, kad šiandienos pasaulis nepaprastai greit juda į ten, kur technologijos (žinios) pinga, arba keliasi į Aziją, o idėjos – brangsta.

Nors atsakymai abejotini, bet prisipažinsiu esąs optimistas. Filosofo Šliogerio „klasifikacijoje“ priskirtinas optimistams po nevilties. Kol buvau jaunesnis, naiviai tikėjau, kad idėjos gali būti įgyvendintos greitai ir tiesiogiai – it kirvių kirstos. Dabar atsiranda daugiau kantrybės gyventi netobulame pasaulyje ir matyti prasmę net tada, kuomet pavyksta kas trečias ar net penktas sumanymas. Svarbiausia – džiaugiuosi, kad VDU bendruomenė išsaugojo savo institucinę atmintį, prisimena savo artes liberales principus ir pagal išgales bando laikyti pakeltas bures.

Pokalbį su profesoriumi E. Aleksandravičiumi tęsime kitame „Sesijos“ numeryje.

Pirmasis VDU rektorius prof. Algirdas Avižienis atidaro VDU didžiąją salę. 1990 m.

SESIJA| 61

AULA

VDU studentai tarpukariu...

Iš istorijos puslapių:

dėl būsimo Kauno universiteto koncepcijos 2009 m. rudenį sukako dvidešimt metų, kai į ką tik atkurto Vytauto Didžiojo universiteto auditorijas pradėjo rinktis pirmieji studentai. Pirmõsios ir vienintelės nepriklausomos aukštosios mokyklos tuometinėje Sovietų Sąjungoje jau vien pavadinimas – Universitas Vytauti Magni – pačioje pradžioje kėlė lyg ir alergiją ne tik partiniams „bonzoms“, bet ir daugeliui tuometinės akademinės nomenklatūros, įskaitant lietuviškąją, narių.

Algirdas Patackas Gal ne visi šiuolaikiniai VDU studentai žino, kad prie jų mokslo židinio ištakų stovėjo Sąjūdis, o konkrečiai – Kauno Sąjūdžio Tarybos žmonės.

Vieni pirmųjų Kauno Sąjūdžio dokumentų buvo skirti Kauno universiteto atkūrimo idėjai. Galima net sakyti, kad be Sąjūdžio kietos politinės valios universiteto nebūtų buvę, nes ši idėja tuometinėje akademinėje terpėje turėjo daugiau priešų nei draugų.

Dabar kai kurios 1988 m. užrašytos mintys gali atrodyti naivios ar utopiškos, bet pagrindinė būsimo universiteto koncepcija, atremta į ypatingą Lietuvos kultūrinę ir istorinę padėtį, nėra pasenusi, nors per 20 metų ji kiek kitaip įgyvendinta. Ir mūsų dienomis vyksta virsmas – generacijų keitimasis, ir naujoji, nepriklausomybės laikais susiformavusi karta kelia sau tuos pačius klausimus – kas esame ir kur einame?

Sena europinė universitas idėja turi du aspektus. Iš vienos pusės, universitatis magistrantum et scholarium kuria mokslą ne tik lokaliame lygyje, bet ir universaliame, t .y., aukšto lygio universitetas privalo įnešti įndėlį į Europos ir pasaulio lobyną. Iš kitos pusės, universitetas apima visą organišką mokslų visumą, ,,viso pasaulio bei gyvenimo plotą: gamtą ir prigimtį, kultūrą ir religiją“ (S. Šalkauskis, Universiteto koncepcija, Židinys, 8-9, 1939 m., p. 147). Universitetas, „apsiribojantis specialistų ruošimu, bet stokojantis mokslinės kūrybos lygio, nestatantis sau gilių kultūrinių

62 |SESIJA

uždavinių, tėra mokslinyčia, paprasta mokslo įstaiga, neverta universiteto vardo“ (ten pat).

Kaip būsimasis Kauno universitetas galėtų realizuoti šiuos abu aspektus? Objekto atžvilgiu, t. y., antruoju atveju, yra aiškiau – tereikėtų nuosekliai jo struktūroje įgyvendinti minėtąją universaliąją visumą, tinkamai atsvėrus proporcijas. Senasis Kauno universitetas šiuo atžvilgiu buvo pavyzdingas.

Su pirmąja problema – subjekto – yra kebliau. Kurioje būtent srityje būsimasis universitetas galėtų siekti europinio lygio? Kas būtų ta ašis, esmės gija, apie kurią reikėtų auginti būsimojo universiteto kūną ir dvasią?

Tai ir yra universiteto koncepcijos klausimas. Neišsprendus jo, naujos mokslo įstaigos kūrimas liks netvarkinga, chaotiška pastanga, kurios rezultatai iš anksto yra abejotini. Juk įvairių trūkstamų disciplinų samplaika su asmeninėmis, grupinėmis ar konjunktūrinėmis ambicijomis tebus mechaniniu kratiniu, jokiu būdu nevertu universiteto vardo.

Atsigręžkime į senąjį Kauno universitetą. Kuri mokslo disciplina teikė jam originalumo, nepakartojamumo? Kas skyrė jį nuo kitų Europos universitetų? Atsakymas gal bus netikėtas – kultūros filosofija. Taip, Kauno universitetas, berods, vienintelis Europoje turėjo kultūros filosofijos katedrą. Galima kalbėti ir apie lietuviškąją kultūrfilosofinę mokyklą. Žinome jos ištakas – tai prof. P. Kuraičio, lietuviškosios filosofijos metro, ir jo mokinių – S. Šalkauskio ir A. Maceinos – tandemas. Būdinga, kad pats

pirmasis uždavinys, kurį jaunasis Šalkauskis ėmėsi spręsti – tai Lietuvos vieta kultūrų bendrijoje. Pats veikalo pavadinimas, ,,Tarp dviejų pasaulių“, nurodo išskirtinę Lietuvos vietą tarp Vakarų ir Rytų. Inteligentiškasis Šalkauskis kvietė prie šių dviejų pradų sintezės, jaunasis Maceina prieštaravo, sakydamas, jog negalima mechaniškai sulieti kultūrų, kultūra turi gimti (diskusija ,,Židinyje“).

Pokario metais visa tai kelis dešimtmečius nutrūko. Tačiau svarbu tai, jog buvo suvokta išskirtinė Lietuvos kultūristorinė padėtis. Klausimas, kas yra Lietuva – Rytai ar Vakarai, o gal kažkas trečio – taip ir liko neatsakytas.

Mūsų nuomone, į šį klausimą turėtų būti orientuota naujojo, atgimstančiojo Kauno universiteto ašis. Tai būtų natūrali tąsa amžinųjų lietuviškųjų, o gal ir žmogiškųjų klausimų: kas esame, iš kur atėjome, kur einame? Iš tiesų, kaip rodo visa lietuviškoji praeitis, kalba, kultūra, mentalitetas, Lietuva nėra nei Rytai, nei Vakarai, bet kažkas trečio, originalaus, esmingo centro – periferijos prieštaros prasme. Šitai ir turėtų tapti būsimojo universiteto didžiuoju rūpesčiu. Tai išspręstų iškart du klausimus: pirmąjį – originalumo, įnašo į Europos kultūrą, ir antrąjį – tautinį, savęs pažinimo.

Kažkada, žlungant LDK, mūsų tikroji tautinė kultūra buvo nustumta į pakraštį, paversta kaimo kultūra. Ten ji glūdėjo ir buvo gludinama, saugodama gyvybės šaknį. Naujosios Lietuvos, jos inteligentijos uždavinys – grąžinti kaimo kultūrai jos tikrąjį, tautinį statusą.

Dabartinė kultūrinio nulio situacija yra tam palanki. Kuriuo keliu pasuksime, tuo ir eisime. Klaida kelio pradžioje brangiai kainuoja. Šis kelias turėtų vesti savęsp, į vidų, į lietuviškąjį etosą, nes lietuviškoji kultūra yra vidinė, žmogiškojo vidaus kosmoso kultūra. Suvokiame, kad šitai nėra lengva, kad tebeegzistuoja ir matyt egzistuos vakarietiškasis variantas, tačiau alternatyva turi būti. Atgimęs Kauno universitetas ir turėtų būti toks alternatyvinis sprendinys.

Kai dėl dviejų universitetų būtinumo, tai juokinga ir kalbėti. Kultūringų tautų akademinė praktika rodo, kad mažiausiai 1 milijonui gyventojų reikalingas vienas universitetas. Antai prieškarinė Belgija turėjo 4 universitetus 8 milijonams gyventojų. Suomija 2 universitetus keturiems, o Šveicarija net 7 universitetus 4 milijonams gyventojų.

Be to, du universitetai tautos gyvenime galėtų atstovauti dviems priešingiems poliams, kurių rivalizacija tik teiktų naudos. Antai, Filipinuose yra du universitetai: vienas – ,,Societatis Jesus“ (jėzuitų, krikščioniškas),

kitas – pasaulietinis. Taip pasiskirsčiusi ir Filipinų inteligentija. Prisiminkime Oksfordo-Kembridžo duetą. Vilnius ir Kaunas nuo seno atstovauja dviems lietuviškumo poliams: kontrasto principas, dviejų priešingų pradų sąveika tik galvanizuotų krašto kultūrinį gyvenimą, padarydama jį daugiaspalviu, dvivinare universitas dialektika, suteikdama jam universalumo.

Kaip tai įgyvendinti, yra atskiras ir sunkus uždavinys. Teksto tikslas yra aprėžtas – koncepcijos paieškos. Manytume, jog naujame universitete turėtų atsirasti vietos ir vydūnistikai. Juk kaip tik Vydūnui esame dėkingi už aukščiau pateiktas idėjas ir jų sklaidą.

Todėl siūlau tokias išvadas:

1. Būsimo Kauno universiteto koncepcine ašimi siūloma laikyti ugdymą inteligentijos, orientuotos į tautines vertybes, į lietuviškąjį etosą, taip pat į lietuviškosios savimonės paieškas.

2. Strateginiu būsimo universiteto uždaviniu reikėtų laikyti kaimo kultūros atkėlimą į tautinės kultūros rangą.

3. Taktiniu Kauno universiteto uždaviniu turėtų būti alternatyvinė atsvara monopolizuotai dabarties kultūros orientacijai. Vakarietiškoji tradicija galėtų būti akcentuojama Vilniaus universitete.

4. Pirmuoju praktiniu žingsniu šią kryptimi turėtų būti kultūrfilosofijos katedros, lietuviškosios kultūrfilosofinės mokyklos, atkūrimas, kaip labiausiai aktualios lietuviškajai savimonei ir reprezantatyvios bei perspektyvios tarptautinio įnašo prasme, taip pat baltistikos-indoeuropeistikos (plačiąja, kultūristorine prasme) disciplinų įvedimas.

5. Ekonominėje-techninėje plotmėje kryptis turėtų būti į ,,žaliųjų“ idėjų adaptavimą ir vystymą Lietuvoje, atsižvelgiant į būsimus pramonės ir žemės ūkio infrastruktūros pakitimus ateities Lietuvoje suvereniteto sąlygomis. Šitai atitiktų ir realią praktinę situaciją – universitetą būtų galima kurti Vilniaus universiteto Kauno filialo bazėje, visų pirma įkurdinant humanitarines disciplinas, nereikalaujančias didelių lėšų, patalpų, laboratorijų. Tą reiktų atlikti nedelsiant, patvirtinti juridiniu aktu, o vėliau palaipsniui plėsti, atsižvelgiant tiek į išdėstytą koncepciją, tiek į realius poreikius ir galimybes.

Tik turėdamas Idėją, universitetas galės tapti atgimimo židiniu, naujos Lietuvos kūrėju. Tik toks universitetas bus vertas Vytauto Didžiojo vardo.

...ir pirmaisiais atkurtojo Universiteto metais. M. Tavoro ir L. Būdos asmeninių archyvų nuotraukos

SESIJA| 63

ARTES

Isos (Nevėžio) slėnis pavasarį. Fotografuota Šeteniuose, šalia išlikusio Cz. Miłoszo svirno. Jono Petronio nuotrauka

Atminties raiška Czesławo Miłoszo romane „Isos slėnis“ Rašytojo, poeto, Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo (1911-2004) kūryboje įamžinti praėjusio amžiaus įvykiai ir personažai kaskart į skaitytoją prabyla vis naujomis prasmėmis. Novatoriška, filosofiška ir imanentinė pasaulio pažinimo nuostata – taip galima būtų apibūdinti visa, kas rašytojo sukurta, nuveikta, pasisakyta.

Kristina Grinkevičiūtė

Totalitarinis režimas, politinės katastrofos, emigracija ir savos aplinkos netektis išugdė jautrų žmogaus vertės suvokimą, dominuojantį tarp daugybės pasiūlytų temų Miłosz‘o kūriniuose. Rašytojo asmenybė formavosi įvairiatautėje aplinkoje, lydima amžiaus peripetijų, galbūt tai lėmė jo kūrybos išskirtinumą, kitoniškumą. Miłoszo kūryba eina vienoje gretoje su žinomiausiais XX amžiaus rašytojais. Iš jo mokėsi kelių kartų poetai. Rašytojo kūriniuose išsakytos idėjos pažįstamos mūsų krašto žmonėms. Jos svarbios bei aktualios vertybių krizės

64 |SESIJA

ištiktai šiandienos visuomenei, išgyvenančiai dinamiškoje jų kaitoje.

Miłoszo kūrybai būdingos žanrinės formos – eilėraščiai, poemos, esė, romanas. Miłoszo universalumas išsiskiria metafiziniu jautrumu, nepailstama kova tarp gėrio ir blogio pradų, griežtu ir kiek tiesmuku tiesos išsakymu.

Rašytojo patirtis atsispindi literatūriniame palikime: knygose „Rodzinna Europa“ („Gimtoji Europa“, 1958), „Ziemia Ulro“ („Ulro žemė“, 1977), „Szukanie ojczyzny“ („Tėvynės ieškojimas“, 1992), „Piesek przydrożny“ („Pakelės šunytis“, 1997), „Dolina Issy“ („Isos slėnis“, 1955) ir kt. Tačiau rašytojo kelias prasidėjo dar universitete, tuomet išėjo jo poezijos rinkiniai „Poemat o czasie zastygłym“ („Poema apie sustingusį laiką“, 1933) bei „Trzy zimy“ („Trys žiemos“, 1936).

Pirmoji Miłoszo knyga lietuvių kalba – eilėraščių rinkinys „Epochos

sąmoningumo poezija“ (vert. Juozas Kėkštas, 1955). Tačiau lietuvių literatūros istorijai labai svarbus romanas „Isos slėnis“ (vert. Algis Kalėda, 1991) dėl keleto priežasčių. Pirmoji susijusi su paties Miłoszo tautiškumo samprata. 1999 metų interviu rašytojas taikliai pastebėjo, kad Lietuvos tautiškumas susiformavo filologiniu pagrindu, kitaip nei, pavyzdžiui, airių, kurie, nors ir rašo angliškai, o ne senąja airių kalba, vis dėlto yra laikomi airių rašytojais. Nepretenduojant į jokias nacionalistines klasifikacijas, „Isos slėnis“ lietuvių literatūros istorijai tampa svarbiu kontekstu. Antroji priežastis, tapusi šio straipsnio objektu – tai fundamentalioji „Isos slėnio“ atmintis, kuri susijusi su Lietuvos kultūra ir istorija.

Patirties užrašymo prielaidos Isos slėnyje Romanas įdomus daugeliu aspektų: žanriniu nehomogeniškumu, temų įvairove, vaizdinga ir užburiančia kalba. Pristatytas skaitančiai Lietuvos visuomenei kaip autobiografinis romanas, „Isos slėnis“ vis dar laukia išsamesnių mokslinių tyrimų. Analizuojant romano prasminį sluoksnį, tekstinę struktūrą, išryškėja ypatingas esė ir autobiografinio romano derinys.

Abiems aptariamiems žanrams būdingas praeities akcentavimas: esė žanrui priskiriamas pasakojimas iš dabarties perspektyvos, o autobiografiniame romane pateikiamas vientisas, nuoseklus retrospektyvus pasakojimas apie save, pasirenkant vieną kurį gyvenimo etapą. Lemtingi gyvenimo laikotarpiai – vaikystė, paauglystė tampa pasakotojo apmąstymų objektu.

Autobiografiniame romane, kitaip nei memuaruose ar atsiminimuose,

įvykiai kuriuose dalyvavo autorius, tampa fonu, atskleidžiančiu asmens tapsmo istoriją. Esė teksto pasakojimas yra autoriaus savirefleksija čia ir dabar, apie dalykus, kurie jau yra susiformavę jo sąmonėje. Dėl Miłoszui būdingo eseistinio mąstymo, romane „Isos slėnis“ atmintis fragmentiška, tačiau tuo pačiu ir jungianti.

Miłoszo gimtinė – Šeteniai, kraštas vidurio Lietuvoje šalia Nevėžio.

Galbūt čia ir reikėtų pradėti ieškoti kelio, vedančio į jo kūrybos pažinimą. Čia, „mitų ir poezijos žemėje“, senelių dvare gimė rašytojas. Augo tuometinio lietuviško dvaro apsuptyje, ugdomas senelio knygų išminties, o jautrią būsimo rašytojo vaizduotę audrino kaimo žmonių pasakojimai, Nevėžio žemių padavimai ir mitai. Vėliau Miłoszas išvyko mokytis į Vilnių, kur pateko į aplinką, kurioje buvo veikiamas įvairių kultūrų įvykių ir reiškinių. Susiklosčius nepalankiai politinei situacijai ir įsigalėjus Sovietų režimui, Miłoszas buvo priverstas emigruoti. Jis grįžo į nacių valdomą Varšuvą, tačiau prisijungęs prie pasipriešinimo naciams judėjimo, pasitraukė į Krokuvą, vėliau dirbo kultūros atašė Amerikoje. Nutraukęs santykius su tuometine Lenkijos vyriausybe, 1951 metais Miłoszas pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje. Sudėtingi likimo posūkiai ir išgyvenimai prasmingai sudėlioja ir kai kurias rašytojo kūrybos detales. Pokalbiuose su Aleksandru Fiutu, Miłoszas sakė, kad „Isos slėnį“ rašęs „tarsi atlikdamas autoterapijos procedūrą, norėdamas patikrinti, ar atsivers užakusi poetinė gysla“ (6: 35).

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 65

ARTES

„Tomas“ (Cz. Miłoszas vaikystėje)

mobilyje, prigrūstame apklotų ir termosų, atrėmęs riebų pagurklį į uniformos apykaklę, važiavo vieno Rytų Europos miesto gatvėmis, ką tik užimtomis fiurerio kariuomenės. Tomas (tarkime) gniaužė kišenėse kumščius ir nė nenujautė, kad šis užkariautojas – buvo jo trumpalaikė meilė. (2: 34) Pasakotojas, aprašydamas dramatišką situaciją, atskleidžia Tomo jausmus, kai meilė ir pasigėrėjimas virsta neapykantos jausmu, panika ir nepasitikėjimu. Vėliau Miłoszas atkartojo šią situaciją vienoje esė „Karas“: Gerai atsimenu vieną 1914 metų vaizdą. Skaisti saulė, veja, sėdžiu ant suoliuko su jaunu kazoku, kuris juodas, susijuosęs diržu ir man labai patinka. Ant jo krūtinės sukryžiuotos juostos su šoviniais. Ištraukia kulką ir iš gilzės ant suoliuko išpila parako grūdelius. Tada įvyksta tragedija. Myliu baltą avinėlį. Ir štai kazokai žolėje jį gaudo, pastoja jam kelią. Norėdami papjauti. Pamiltasis kazokas pašoka jiems padėti. Aš klykiu iš nevilties, negalėdamas pakelti neišvengiamos nelaimės: pirmasis protestas prieš Būtinybę. (1:40) Esė žanras atveria autoriui temų įvairovę. Tačiau autoriaus laisvė pasirinkti temą priklauso nuo jį įtakojančių veiksnių. Šiuose pacituotose fragmentuose Miłoszo subjektyvų pasirinkimą lėmė jo asmeninė patirtis.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad romano pradžia ir pabaiga, siužeto linijos yra atsitiktinės. Chronologinės ribos įrėmina berniuko tapimą suaugusiu, perėjimą į kitą, suaugusiųjų pasaulį. Tačiau braižomos istorinės romano ribos daug platesnės, talpinančios genties susiformavimą, tautų konfrontacijas, giminės kilmę ir viso to chaotiško būvio pabaigą – berniuko brandą. Kaip skaitytojas turėtų rekonstruoti ir interpretuoti loginį ratą?

Galbūt prasmės kodu gali tapti Šetenių dvaras?

Miłoszo romane tiesa nėra įgyjama asimiliuojant aplinką. Tiesos siekiama Dvaro atspindžiai per patirtį – kelionę į savo vidinį pasaulį, kuris valdomas ne tik emocijų, Įvairių žanrinių formų tekstai, kurie paremti atsiminimais, dažniausiai jausmų, vidinių pulsų, bet ir ankstesnės patirties – kelionės po realųjį turi autobiografinių elementų. Philippe‘as Lejeune‘as tokią pasakojimo pasaulį. Naujos mintys, pojūčiai įgyjami šios kompleksinės sintezės metu. perspektyvą vadina autobiografine retrospekcija, tai „atminties susigrąžinimo Suprasti romano „Isos slėnis“ prasminį lygmenį ir prakalbinti tekstą gali padėti veiksmas, kuriuo gyvenimo faktai yra rūšiuojami, atrenkami ir organizuojami esė žanro tekstiniai elementai. Vienas svarbiausių eseistikos ypatybių – subjektyį rišlų pasakojimą“ (10: 35). Iš pirmo žvilgsnio tokią pasakojimo perspektyvą vumas, kartais dar vadinamas asmenybiškumu. Tarp rašančiojo ir teksto obpasirenka ir Isos slėnio autorius. Remiantis Vanagaitės pastabomis, „<...> jekto turi būti išlaikyta laiko distancija, kad apie aprašomus dalykus autorius vaikystė, labiausiai nutolusi žmogaus patirtis, autobiografijoje suponuoja ir būtų susiformavęs individualų požiūrį. „Isos slėnį“ Miłoszas rašė Prancūzijoje, didžiausią deformacijų pavojų bei vienpusišką šiandieninės autoriaus aš sitkuomet jį ir aprašomus įvykius bei vietas skyrė maždaug 35 metai. Tai uacijos iliustraciją“ (10: 37). Miłosz‘o pasirinkta romano forma padeda išvengti nemažas laiko tarpas žmogaus atminčiai. Tačiau jis netrukdo teksto tikšių pavojų, bei labai aiškiai apibrėžia atminties svarbą asmens formavimuisi. rovei, nes net ir įsivaizduoti, Šetenių dvaras sukurti elementai tekste veikia buvo Miłoszo vaikystės Miłoszo gimtinė – Šeteniai, kraštas vidurio Lietuvoje šalia lygiateisiškai su realiais. Isos mikrokosmo centras. Dar Nevėžio. Galbūt čia ir reikėtų pradėti ieškoti kelio, vedančio slėnio pagrindinis herojus Tovaikystėje pajuto dviejų į jo kūrybos pažinimą. Čia, „mitų ir poezijos žemėje“, mas – berniukas, išgyvenantis kultūrų poveikį. Būsimojo virsmo ir tapsmo laikotarpį. rašytojo tėvai buvo kilę iš senelių dvare gimė rašytojas. Augo tuometinio lietuviško Išgyvenęs ribinę situaciją, Lietuvos bajorų – šlėktų dvaro apsuptyje, ugdomas senelio knygų išminties, o vaikas pereina į suaugusiųjų giminės. Nors namuose jautrią būsimo rašytojo vaizduotę audrino kaimo žmonių pasaulį ir bando jį suprasti. vyravo lenkiškoji pasakojimai, Nevėžio žemių padavimai ir mitai.

Pasakotojas romano herojaus kultūra, kalbėjo lenkų vidinius išgyvenimus ir drakalba, Miłoszas nebuvo mas sujungia su pasakojimais izoliuotas nuo lietuviškos apie karą. aplinkos, bendraudamas su kaimo žmonėmis pažino ir savo protėvių Per pasaulį slinko karas, ir Ežerų kraštas jau pačioje karo pradžioje buvo tradicijas, pajuto pagarbą jų papročiams ir istorijai. Nevėžio upės slėnis bei paimtas iš rusų caro, kurio kariuomenė patyrė pralaimėjimą. Vokiečius Tomas dvaro apylinkės įkvėpė romaną „Isos slėnis“. Autoriaus nusiteikimas savo matė tiktai kartą, Jų buvo trejetas, raiti ant gražių žirgų. (2: 33) teksto atžvilgiu paliudija, kad iš giliausios praeities kampelių atgaivinama Šioje citatoje papasakojamas pirmas berniuko susitikimas su vokiečių tai, kas pasakotojui padeda atskleisti personažo pasaulio suvokimą. Miłoszas karininkais. Tačiau svarbiausia, kaip šį susitikimą traktuoja pasakotojas: yra sakęs, kad gimtoji žemė, istorija, aplinka ir žmonės yra rašytojo kūrybos Derėtų papasakoti jo [vokiečių karininko] likimą, kuris niekada neperžengs esatis, stiprybė: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško tikimybės ribų. Vaikščiojo apie Ginių bažnyčią ir, atsirėmęs į akmenų tvorą, uoliai masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos“ (9: kažką piešė bloknote. Galbūt jis prisiminė panašias medines Kirchen, prieš karą 27). Todėl jam buvo sunku suprasti, kodėl jo amžiaus žmonės nebrangina matytas Norvegijoje. <...> Tomo Jis nepastebėjo nei dabar, nei (o kodėl tai turėtų svarbiausios žmogaus savasties – atminties: „<...> Planetoje, kuri kiekvienais būti neįmanoma?) po dvidešimties metų, kai sėdėdamas generoliškame autometais mažėja, fantastiškai plėtojantis žiniasklaidai, vyksta procesas, kuris lig

{

66 |SESIJA

„Ginių (Šetenių) dvaras“, 1913 m.

šiol išslysdavo iš apibrėžimų ir kurį galima pavadinti atminties atsisakymu“ (9: 35). Gimtieji Šeteniai Miłoszui visada buvo ta vieta, kuri vedė savęs pažinimo link, formuodami jo pasaulėvoką net tuomet, kai rašytoją nuo gimtųjų vietų skyrė laiko ir atstumo distancija: „Ne viename priėmime Vašingtone ar Paryžiuje, kai malonaus virpulio apimtos entuziastiškos damos artindavosi prie Raudonojo, tobulos dabarties nejaučiau.

Mane supo per daug šešėlių: kardų žvangėjimas, renesansinių suknių šlamesys, kvapas senų namų, kur pilna kailių ir ginklų, karietos, aprūdiję šarvai netikrove vertė tai, kas dėjosi aplinkui. Visi velnio gundomi, visi pirštuose laikantys rožančiaus karoliukus, besiblaškantys tarp katalikybės ir erezijos, man mirkčiojo su humoru“ (1: 35). Ir visi tie prisiminimai, visas atminties svoris buvo Miłosz‘o kūrybos „labai asmeniškas raktas“. Rašytojas pasakojo, kad mintis parašyti romaną visuomet kildavo vidinės tuštumos metu, tad Isos slėnis esąs „užslėptas teologinis traktatas“ (6: 140). Tačiau eseistinis subjektyvumas, kuriuo pasižymi Miłoszo romanas, yra kartu ir kolektyvinis, formuojamas ne vieno individo, jį veikia visi įtraukti diskursai, intertekstai, tekstai, likę paraštėse. „Isos slėnyje“ dvaras tampa atminties simboliu, padedančiu atkoduoti teksto prasmes ir prarastis. Remiantis Lotmanu, kolektyvų kaita neįtakotų tekstų, jeigu nesikeistų literatūros tradicija, tuomet „žanro atmintis išlaikytų tekstą suprantamą“ (7: 296). Tačiau esti atminties simboliai – ženklai, kurie padeda atkoduoti teksto prasmes ir prarastis. Dvaras romane nėra tik Tomo gyvenamoji vieta. Tekste jis pats save reprezentuoja. Jau paties žodžio dvaras semantinis laukas sugestijuoja jo istoriškumą ir ypatingas funkcijas. Pasakotojui tenka sudėtingas uždavinys – gvildenti senųjų dvaro prasmių atgarsius įvairiuose personažo gyvenimo situacijose. Vadovaujantis Michailo Epšteino eseistikos teorija, ne dvaras, o dvariškumas yra autoriaus tikslas.

Dvariškumas Miłoszo kūryboje nėra atsitiktinė sąvoka. Aleksandras Fiutas yra prašęs rašytojo pakomentuoti kadaise jo išsakytą nuomonę apie

Vitoldo Gombrovičiaus (Witold Gombrowicz, 1904–1969) filosofines pažiūras. Tuomet Miłoszo atsakyme nuskambėjo ir jo paties viena svarbiausių kūrybos nuostatų, jog žmogaus sąmonės objektai apima begalybę dalykų, kuriuos galima tik apmąstyti: „<...> Nežinau, kodėl, bet aš visada instinktyviai palaikiau kraštutinį realizmą. Gal net Tomo Akviniečio realizmą. Yra arkliškumas, yra arklys – arkliškumo realizacija.

Nekalbu per daug rimtai. Nėra reikalo čia diskutuoti didžiai filosofiškai.

Norėčiau, kad tai būtų, sakykim, tik simpatijos. Aš net norėčiau būti prieš nominalistus. Man labiau patinka tikėti, kad yra arkliškumas ir jo realizacija – arklys (6: 85 – 86). Miłoszo išsakytose mintyse atsiveria jo pasaulio suvokimas: svarbu ne tai, kas bendra, kas egzistuoja paviršiuje, svarbiausia tai, ką pats žmogus subjektyviai apmąsto ir priima kaip asmenišką prasmę. Šias Miłoszo filosofines mintis vėliau išplėtojo Epšeinas, pavadindamas jas nuline disciplina: „tyrinėti arklį galima ir zoologijos, ir istorijos, ir ekonomikos ar karo aspektu, tačiau tokioje situacijoje arklys lieka nesusietas su zoologijos, istorijos ar ekonomikos supratimu. Arklys kaip toks, nesusietas su viena kuria iš šių disciplinų, kasdienybės sampratos daugiareikšmiškumu, yra nulinės disciplinos objektas“(5).

Pradžių pradžia Dominique Maingueneau rašymo dvare situaciją suprato kaip asmeninę patirtį: „Norint parašyti tokią knygą, norint pavaizduoti beatodairiškas ir juokingas aukštuomenės žmonių elgsenas, reikia būti iš to pasaulio ir kartu jame nebūt; būti iš jo, kad pažintum, ir nebūti jame, kad aprašytum“ (8: 63). Miłoszą nuo romano laiko skiria kelių dešimčių metų skausminga patirtis. Šetenių dvaras atsiduria Giniuose. Tai transformuotas pavadinimas; 1934 m. Šetenių apylinkių žemėlapyje yra įrašyta gyvenvietė Gineitai.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 67

ARTES

Miłoszas pokalbiuose su Fiutu detaliai atpasakojo kiekvieną dvaro erdvę, aiškus vaizdinys tarytum suliejamas jau pirmuose pasakojimo puslapiuose tarytum dailininkas nupiešė Šetenių dvarą. Paties Miłoszo pasisakymai apie to krašto žmonių kilmę „Kas jie bus rytoj? Pasakotojas nežino, kokį leidžia manyti, kad galima tapatinti pasakotoją ir romano autorių: „Isos pasirinkti laiką – esamąjį ar būtąjį, tarsi tai, kas praėjo, nebūtų pradingę slėnyje“ yra ir tikslus sluoksnis, ir, žinoma, dvaro, Šetenių aprašymas yra amžinai, o tęstųsi tol, kol juos atmena kartos – arba tiktai vienas metraštininkas“ tikslus. Herojai tiksliai aprašyti, tik intriga labiau pramanyta ir simbolinė“ (2: 10). Vėliau Miłoszas parašys, kad tai tik iš dalies tiesa, tikslus tik pirmasis (6: 146). Paklaustas, ar romanas atitinka realijas, jis atsakė: „Detalės labai pasakojimo sluoksnis: „Praeitis netiksli. Kas ilgai gyvena, žino, ką regėjo savo tikslios, ir vietovės labai akimis, apaugo paskalomis, tiksliai aprašytos, bet visa, legendomis, didinančiais Miłoszas yra sakęs, kad gimtoji žemė, istorija, aplinka ir kas ten vyksta vienos aparba menkinančiais gandais“ žmonės yra rašytojo kūrybos esatis, stiprybė. Todėl jam skrities ar vieno valsčiaus (3: 59). buvo sunku suprasti, kodėl jo amžiaus žmonės nebrangina ribose, iš tikrųjų atsitiko, Kitas atmintį simbolikai buvau vaikas, įvairiose zuojantis lygmuo romane svarbiausios žmogaus savasties – atminties: „<...>Planetoje, vietovėse, o ne vienoje“ yra dvaro daiktai. Miłosz‘o kuri kiekvienais metais mažėja, fantastiškai plėtojantis (6: 37). kūryboje daiktai ypatingi, jie žiniasklaidai, vyksta procesas, kuris lig šiol išslysdavo iš Romane dvaras tampa impresionistiškai perteikia apibrėžimų ir kurį galima pavadinti atminties atsisakymu“. visos Tomo giminės – realybės vaizdinius: „Nors tėvų, senelių ir protėvių tiesa ir tai, kad tik suvokta gyvenimo simboliu. Dvaro grėsmė, persekiojanti reikšmę Miłoszui bei jo kūrybai apibūdina tokie jo žodžiai: „<...> viskas tai, ką mylime, leidžia pažinti laiko lygmenį ir kiekviename daikte, kurį sukasi mikrokosme prie Nevėžio upės. Ten buvo apsivedama, ten buvo matome ir liečiame, jausti praėjusių kartų esamybę“ (4: 12). Miłoszas praleidžiamas visas gyvenimas ir ten numirštama. Pasaulio vizija buvo aprašo dvaro daiktus tarytum Šardeno paveiksluose: „Kai pradėjo vaikščioti, statmena: nedidelis rėžis labiau plokščios nei apskritos žemės su dangumi daug laiko jam (Tomui) prireikė, kol apžiūrėjo kambarius ir visus užkaborius. virš jos“ (1: 23). Romane supoetintu Isos slėniu tapusių Nevėžio žemių Valgomajame bijojo prisiartinti prie ceratinės kanapos – ne tiek dėl portreto,

{

68 |SESIJA

daiktų didybės“ (Esse, 1954). Perskaitęs romaną, skaitytojas pasilieka su atgijusiais Surkontų dvaro daiktais ir jų istorijomis.

Tomo kitoniškumas slypėjo jo giminės istorijoje. Pasakojimai apie senelį Surkontą, apie sukilimus, apie kalvinus, apie narsią panelę Pliaterytę ir daugelis kitų kaimo pasakojimų (apie Magdaleną, apie Pakėną, apie Baltazarą), kurie lėmė Tomo formavimąsi. „Tomas gimė, kai dvaras jau nyko“, kai visos istorijos jau buvo pergyventos, tad Tomą pasiekė jau patirties pavidalu ir tapo paties Tomo patirtimi: „Kurie moka pasinaudoti šia patirtimi, apturės didelę laimę. Niekada ir niekur jie nesijaus benamiai, nes jų atrama – prisiminimai apie visus, kurie taip pat žengia į nepasiekiamą tikslą (2: 111). Dvaras, kuriame gyveno Tomo protėviai yra materialus praeities kūnas, tai – atminties metafora. Jei Tomas empatiškai išgyvens jų istorijas, jis pats įgis tą stiprybę, kurią teikia dvaro – atminties metaforos – sienos: „Tomas dar turėjo kada nors įgyti tą laimę, o gal ir ne; šiaip ar taip, akimirkos, tokios kaip tas pašnekesys su seneliu, glūdėjo jo sieloje, laukdamos amžiaus, kada iš tolumų ataidėję prislopinti balsai tampa vertingi“ (2: 111).

Cz. Miłoszas „Isos (Nevėžio) slėnyje“, po 52 metų gyvenimo svetur grįžęs į gimtuosius Šetenius.

Straipsnyje panaudotos Czeslaw Milosz Estate © nuotraukos.

vaizduojančio rūstų vyriškį su šarvais, iš po kurių kyšojo kraštelis purpurinio rūbo, kiek dėl dviejų baisingai perkreiptų molinių veidų, stovėjusių ant lentynėlės“ (2: 12). Dvaro daiktai – ceratinė kanopa, prosenelių portretai, knygos – romane yra dar vienas sąsajos taškas, kuris jungė Tomą su jo gimininės istorija. Vienoje esė Miłoszas yra rašęs: „Pasilikau apsuptas atgijusių

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

Pabaiga Apibendrinant kalbėjimą apie atminties fenomeną romane „Isos slėnis“, dvariškumo reprezentacijas (dvaro daiktai, dvare gyvenę ir gyveną žmonės, įvairios istorijos, dvaro gyvenimo aktualijos), galima daryti prielaidą, jog autorius sąmoningai pasirinko retrospekcinę pasakojimo perspektyvą. Tačiau viską keičia romano pabaiga, kuomet pasakotojas į personažą kreipiasi antruoju asmeniu: „Belieka tau palinkėti laimės, Tomai“ (2: 298). Lejeune‘as teigia, kad atmintis dominuoja tik prisiminimų lygmenyje. Romane „Isos slėnis“ pasakojimas pakeičia kryptį. Jei prieš tai dominavo retrospekcinis pasakojimas, tai romano atomazgoje pasakojama iš dabarties perspektyvos. Tai nebūdinga tradicinei autobiografinio romano sampratai. Tarytum prasiveržia eseistinio teksto strategija, padiktuodama reikšmines žodžių eiles. Miłoszas yra sakęs, kad „Kiekvienas poetas priklauso nuo tų kartų, kurios rašė jo gimtąja kalba, jis paveldi stilius ir formas, ištobulintas tųjų, kurie gyveno iki jo“ (9: 19). „Isos slėnyje“ išsikristalizuoja atminties konceptas, kai personažas per atmintį pažįsta pasaulį ir save. Šateiniuose, Miłoszo gimtinėje, trykšta maitinantis jo kūrybą šaltinis.

Savo gimtuosius namus eilėraštyje iš ciklo tuo pačiu pavadinimu Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų rašytojas apibūdino kaip savo pradžių pradžią: „Tu buvai mano pradžia, ir vėl esu drauge su Tavimi, čia, Kur pramokau keturių pasaulio šalių“. Pats autorius neneigia pasirinktos tematikos autobiografiškumo, tačiau „Isos slėnio“ nederėtų laikyti giminės metraščiu, atsiminimų knyga ar autobiografija. „Isos slėnio“ pasakotojas kontempliuoja aplinkinį pasaulį, pasakodamas vieno berniuko asmenybės tapsmo istoriją, kuri vietomis atspindi paties Miłoszo patirtį.

Miłosz Cz. Gimtoji Europa. Vilnius: Regnum fondas, 2003.

Miłosz Cz. Isos slėnis. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1991.

Miłosz Cz. Pakelės šunytis. Vilnius: Strofa, 2000.

Miłosz Cz. Poezijos liudijimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.

Epštein M. Эпштейн М. Эссеистика как нулевая дисциплина // Бог деталей, 1998.

Prieiga per internetą: http://www.emory.edu/INTELNET/bd_esseistika.html Fiutas A. Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Vilnius: Alma littera, 1997.

Lotman J. Kultūros semiotika. Vilnius: Baltos lankos, 2004.

Maingueneau D. Literatūros kūrinio kontekstas. Vilnius: baltos lankos, 1998.

Milošas Č. Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje. Kaunas, 2001.

Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai.

Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, 2008.

SESIJA| 69

ARTES

Gal Čiurlionis suklydo, 1907 metais pareikšdamas, kad „visus savo esamus ir būsimus darbus skirsiąs Lietuvai?“ Turbūt ne, nes priespaudos laikais jo mums reikėjo. Visą XX amžių Čiurlionis lietuviams buvo simbolinė figūra, tautos šauklys, kūrybiškumo genijus.

M. K. Čiurlionis. „Žinia“. 1905 m.

Apie Čiurlionio ir Miłoszo (ne)buvimą:

Lietuva, 2011

Dvi išskirtines Lietuvos asmenybes – Czesławą Miłoszą ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – UNESCO įtraukė į 2011 metais minimų datų sąrašą. Tikrai atsitiktinumas, kad abi asmenybes, Miłoszą ir Čiurlionį, susiejo mūsų laikas, 2011 metai, ir naujiesiems amžiams būdingas įprotis žymėti iškilesnių asmenybių jubiliejus.

Rasa Andriušytė-Žukienė

Pretekstas minėti šias dvi svarbias Lietuvai asmenybes yra skirtingas.

Balandžio mėnesį sukanka šimtas metų, kai Pustelniko sanatorijoje prie Varšuvos (dabar Marki priemiestis) netikėtai mirė dailininkas ir kompozitorius Čiurlionis. Birželio mėnesį žymimas Kėdainių rajone, Šeteniuose 1911 m. gimusios poeto, Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo šimtmetis.

Atrodo, XXI amžiaus pradžioje atėjo tas laikas, kai šios dvi asmenybės bent jau Lietuvos piliečio kultūrinėje sąmonėje turėtų stotis greta. Esama ryškių filosofinių ir kultūrinių Miłoszą ir Čiurlionį siejančių ženklų, kurie galėtų – jau galėjo tapti dabartinės intelektuliosios Lietuvos turtu. Deja, išblaškyti, fragmentiški jubiliejinių metų renginiai, organizuojami saujelės entuziastų universitetuose, muziejuose ar užsienio ambasadose, neturės reikiamo rezonanso visuomenėje. Čiurlionis ir Miłoszas priklausė skirtingoms kartoms, politinėms sistemoms, tačiau vienai žemei. Abu buvo susieti iškart su keliomis tautomis, ir to genų melanžo, kaip ir juos turtinusio daugiatautės aplinkos margumyno, formuojantis šių kūrėjų sąmonei, atmesti neįmanoma.

Jie abu buvo stipriai pranokę provincijos mąstą menininkai, o jų kūrybos pamatas bendras – tai tėvynės idėja. Gimtinė, savas kraštas ir jame įgyta patirtis buvo svarbūs jų kūrybos šaltiniai. Svarbiausia, kad jų kūrybinė veikla ir darbai didžiąja prasme buvo išsivadavimo viltis. Čiurlionis, būdamas ne tik menininku, bet ir lietuvių visuomenės veikėju, stovėjo prie lietuvių tautos ir jos profesionaliosios kultūros kūrimo pradmenų. Miłoszo reikšmė ypatingai išaugo pilietinės tautos konsolidacijos procese XX a. viduryje. Tai kultūriškai artimos viena kitai asmenybės, kurioms nebuvo lemta susitikti. Vienam skirta

70 |SESIJA

laiko atkarpa nutrūko, beprasidedant kito žemiškajam laikui. Jei būtų susitikę, manau, būtų sutarę, nors vienas išpažino Herderio doktriną, antrasis – tautą kaip pilietinį susitarimą. Pasaulio spalvingumo pojūtis ir istorijos ilgesys juos jungė. Dabar gi abu jie susiliečia mūsų laike, mūsų erdvėje, kai jų gimtoji Europa, jų Lietuva nebėra pakelės šunytis.

Miłoszo metai jau prasidėjo renginiais Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus knygų mugėje, kuri, beje, oficialiai buvo dedikuota Miłoszo metams.

Ar prasidėjo Čiurlionio metai, atsakyti sunkiau. Kaune – mieste, kur veikia šio dailininko muziejus, kur ir jo paties lankytasi (1908) – jokio aiškesnio ženklo, jokios išskirtinės parodos. Ir Vilniaus knygų mugėje Čiurlionis, nelyginant jaunesnysis brolis iš lietuviškų pasakų, atsimintas tik paskutinę akimirką prieš atidarymą. Susigriebta, kad ir jis, kaip Miłoszas, nusipelno pagerbimo, kad Vytautas Landsbergis ir vėl turi ką pristatyti skaitytojams. Į mugės atidarymą iškviesta „greitoji pagalba“ – pianistas Rokas Zubovas, jau daug metų ramiai, kryptingai tarnaujantis savo prosenelio atminimui ir jo kūrybos sklaidai. * Norėtųsi nesureikšminti kartais nutinkančių nesusipratimų. Norėtųsi nepasiduoti žiniasklaidoje įsikerojusiam negatyviam požiūriui į viską aplink, taip pat ir į Čiurlionio kūrybinio palikimo saugojimo ir sklaidos reikalus. Jie tvarkomi profesionaliai. Po Čiurlionio galerijos rekonstrukcijos menininko kūriniams pagaliau sudarytos geriausios, europinės muziejininkystės standartus atitinkančios sąlygos. Ekspozicijos atnaujintos patalpos – kol kas gražiausias Lietuvos muziejus, įspūdinga kultūrinė erdvė, atliepianti Čiurlionio kūrinių dvasią. Galima pasakyti, kad pagaliau Čiurlionio kūryba

tvarkoma, kaip dera. Menininko dailės kūrinių pageidauja žymiausių pasaulio muziejų kuratoriai, ir parodos užsienyje faktiškai vyksta viena po kitos. Visą sovietmetį laikytas už geležinės uždangos, apeliuojant į kūrinių trapumą, o iš tiesų – baustas, kaip ir gyvieji, atskirtimi nuo pasaulio, po 1990-ųjų metų Čiurlionis tapo geidžiamu autoriumi, užsienio muziejininkų, menotyrininkų, muzikų atradimu. Čiurlionio paveikslai per pastaruosius 20 metų jau buvo eksponuoti daugelyje garsių pasaulio muziejų (Paryžiuje, Kelne, Bonoje, Grenoblyje, Tokijuje, Varšuvoje, Kijeve, Taline). Tokių parodų reikšmė didžiulė: kaskart neabejotinai plečiasi ir populiarusis, ir mokslinis menininko kūrybos pažinimas, nuolat patvirtinama ir išryškinama europinė jo kūrybos dimensija, visada yra proga pasvarstyti ir apie jo kūrybos lietuviškumą ar kosmopolitiškumą, kažkam priminti Lietuvą ar neakivaizdžiai pirmąkart supažindinti su jos kultūra.

Neseniai Milane pasibaigusi paroda „Čiurlionis: Un viaggio esoterico 1875-1911“ („Čiurlionis. Ezoterinė kelionė 1875-1911“) – neabejotinai svarbus Lietuvos kultūros gyvenimo įvykis. Lietuvių ir italų muziejininkų bendradarbiavimo rezultatas – europietiško lygmens paroda Milano Karališkųjų rūmų muziejuje Palazzo Reale, atitinkanti visus šiuolaikinės muziejinės parodos reikalavimus: aiški parodos koncepcija, profesionalus eksponavimas, specialus interjero sprendimas, solidus katalogas su muzikos plokštele, įvairialypė

informacinė medžiaga, edukacinės programos vaikams ir netgi suvenyrai.

Nors ir sustingstu pagalvojusi, kad italo šaldytuvą dabar puošia magnetukai su „Karalių pasaka“, vis dėl to neverta priešintis ir tokiai aukštojo meno sklaidos praktikai: dalykas seniai patikrintas ir veikiantis.

Galima pritarti ir Stasiui Goštautui iš JAV, po Čiurlionio retrospektyvos Paryžiuje (2000 m.) rašiusiam, kad tarptautinės parodos – geriausia, kas su šiuo lietuvių menininku gali atsitikti. Suprantama, kad parodos užsienyje – absoliučiai normalus ir būtinas šalies kultūros sklaidos elementas. Bet vis dėlto būtų gerai, jei tų „atsitikimų“ ir pozityvaus veikimo patirtys prigytų ir namuose, kad netyčia nesukurtume Čiurlioniui eksportinės prekės įvaizdžio ir neišugdytume saviškiuose supratimo, kad jis reikalingas, įdomus tik užsieniečiams. O gal šito mums jau ir pakanka? Ne paslaptis, muziejų Kaune lietuviai lanko retai, nebent tada, kai turi svečių iš tolimų kraštų.

Kiekviena Čiurlionio kūrybos paroda užsienyje lydima žiniasklaidos susidomėjimo, kiekvienas eksponavimo tolimoje šalyje faktas yra kaip širdies balzamas, nes vis dėl to nujaučiama, kad kartu su menininko pripažinimu iškeliama ir mūsų tapatybės dalelė. Kaip tik todėl mažiausias nesklandumas, susijęs su jo vardu, tampa įvykiui neadekvačia lietuvio dvasios trauma. Štai spaudoje paistoma, kad „Venecija nepriėmė mūsų Čiurlionio“, kad menininkas „deportuotas“ iš Milano, nors, atrodo, visai nesunku suprasti,

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

{

Tai kultūriškai artimos viena kitai asmenybės, kurioms nebuvo lemta susitikti. Vienam skirta laiko atkarpa nutrūko, beprasidedant kito žemiškajam laikui. Jei būtų susitikę, manau, būtų sutarę, nors vienas išpažino Herderio doktriną, antrasis – tautą kaip pilietinį susitarimą. Pasaulio spalvingumo pojūtis ir istorijos ilgesys juos jungė.

kad parodos nerengiamos stichiškai, kad kiekviena meno vertybių ekspozicija atsieina didžiules pinigų sumas, o rimti pasaulio muziejai neskleidžia nepagrįstų prognozių, nors savo veiklą planuoja penketui metų į priekį. Norėta pasipuikuoti, žodis išskrido anksčiau, negu derėjo. * To kultūrinės sąmonės užtemimo Vilniuje galbūt ir galima būtų neminėti, bet man pasirodė keista, kad lietuviai užmiršo Čiurlionį. Užmiršo figūrą, kuria lietuvių nacionalinė kultūra rėmėsi visą XX amžių. Dar keisčiau žinant, kad tas minėtinos datos paskelbimas UNESCO lygmeniu – ne koks nors šios tarptautinės organizacijos reverensas Lietuvai. Mintis kilo ne Paryžiuje ar Niujorke, bet Kaune ir Vilniuje, kur kai kam dar sopa ir dėl Čiurlionio, ir dėl Milošo. Tas kažkas (asmenys žinomi) surašė dokumentus, ir mums pavyko laimėti UNESCO dėmesį. O kas toliau? Sudarytoji vyriausybinė programa stokoja solidumo. Yra įsisenėjusių ir labai konkrečių čiurlionianos klausimų, kuriuos būtų buvę įmanoma „išrišti“. Tai – Čiurlionio laiškų knygos lietuvių ir lenkų kalbomis ir kūrinių fortepijonui leidyba.

Pasak Roko Zubovo, plokštelės su Čiurlionio kūriniais fortepijonui, pasirodo, neturi nė viena Lietuvos biblioteka. Čiurlionio laiškų ir straipsnių knyga pirmą ir paskutinį kartą buvo išleista 1960 metais. Ji cenzūruota, kupiūruota, nepilna.

Jau daug metų besitęsianti laiškų knygos leidimo epopėja – tai toks nemalonus antipaminklas XX a. pradžios inteligentijos atstovo mintims ir jo veiklai. Tai gal Čiurlionis suklydo, 1907 metais pareikšdamas, kad visus savo esamus ir būsimus

Czesławas Miłoszas

darbus skirsiąs Lietuvai? Turbūt ne, nes priespaudos laikais jo mums reikėjo.

Visą XX amžių Čiurlionis lietuviams buvo simbolinė figūra, tautos šauklys, kūrybiškumo genijus. Jam ir apie jį, o per jį – apie Lietuvą rašyti eilėraščiai, kurti filmai. XXI amžiaus Lietuva jau kitokia, senasis romantiškas nacionalizmas blanksta. Tauta neturi laiko paveikslams, muziejams ir eilėraščiams. Valdžia neturi pinigų. Jubiliejiniai metai, sakau ironiškai, galėjo tapti paskutine iškilme.

Miłoszas – žymiai neramesnės epochos negu Čiurlionio laikai žmogus – turbūt nedarė iškilmingų pareiškimų. „Pakelės šunytyje“ jis ironiškai rašė: „Susirūpinę, tik ne tuo, kas svarbiausia / Zuja, tarsi tikėtų, kad gyvens amžinai / Ir kiekvienas be galo brangina pats save / Ir kiekvienas mano esąs vienintelis“ (Czesław Miłosz, „Pakelės šunytis“. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis.)

Fragmentuotas istorijos ir kultūros supratimas akivaizdžiai trukdo ir atriboja dalykus, kuriuos sujungus laisvos šalies kultūringi piliečiai pasijustų žymiai stipresni ir turėtų triumfuoti. Bet Lietuvos valstybė, užuot sau ir kitiems aiškiai pasakiusi, kad tai ji per šimtmetį išaugino pasauliui du lygiaverčius didžiuosius – Čiurlionį ir Miłoszą, užuot (pagrįstai) pasinaudojusi reta galimybe gerokai koreguoti savo įvaizdį savų piliečių ir pasaulio akyse, pasiklysta tarp dviejų medžių. Bet vis dėl to tas faktas, kad Čiurlionis ir Miłoszas kai kam universitetuose, leidyklose ar mokyklose tebėra svarbūs, leidžia manyti, kad jų Vidurio Europa vaduojasi iš nepakenčiamai pilkos patinos.

SESIJA| 71

Gyvenimo skirtingos fotografai: žvilgsnių p erspektyvo s

ARTES

Andrew Miksys fotografija

Fotografija nuo daugelio kitų vaizduojamojo meno formų skiriasi tuo, kad yra ypač glaudžiai susijusi su mūsų kasdieniu gyvenimu. Nuotrauka visada yra daugiau, nei vien meno kūrinys. Joje išsaugoma žinutė iš praeities: unikalus tikrovės fragmentas, pralekiančio laiko akimirka ir momentinis fotografo santykis su aplinka. Fotografija taip pat gali būti konceptualaus sumanymo ir ilgo mus supančios sociokultūrinės tikrovės stebėjimo rezultatas. Kai skirtingi požiūriai į fotografiją išryškėja kūrybos srityje, autoriai ir teoretikai ima diskutuoti ne tik apie skirtingas fotografijos meno kryptis, bet ir apie tai, ką aktualaus jos gali pasakyti apie mūsų gyvenimą.

Tomas Pabedinskas Dalis Lietuvos fotografų nuo „lemiamo momento“ fotografijos tradicijų atsiribojo jau devintajame dešimtmetyje, o XX – XXI a. sandūroje ne vienas autorius ėmėsi savotiškų „meninių tyrimų“ ir savo darbuose atskleidė įvairius socialinius, kultūrinius, politinius ir ekonominius mūsų kasdienybės aspektus.

Tuo pačiu pasikeitė ir fotografijos estetika – įspūdinga, ekspresyvi nuotraukų forma užleido vietą neišraiškingai, neretai, atrodytų, net monotoniškai fotografijai. Nors tokios tendencijos Lietuvos fotografijoje išryškėjo jau beveik prieš tris dešimtmečius, o tarptautinėje fotografijos scenoje – dar anksčiau, bet ir šiandien vis dar pasigirsta nepagrįstų neigiamų jų vertinimų. Žinoma,

72 |SESIJA

šiuolaikinėje, kaip ir bet kokio kito laikotarpio ar stiliaus fotografijoje, yra ir įdomių, ir paprasčiausiai mada sekančių kūrinių. Tačiau kai neigiama visa fotografijos kryptis, galima manyti, kad jos kritikai paprasčiausiai vadovaujasi netinkamais vertinimo kriterijais. Todėl verta (dar kartą) pabandyti suprasti skirtingus požiūrius į fotografiją, priimti jais pagrįstą kūrybą ir pastebėti svarbius dalykus, kuriuos apie mus pasakoja iš pažiūros visiškai neišraiškingi darbai. Šiandien daugelis mano, kad „gera“ fotografija turėtų atskleisti žmogaus asmenybę ir vidinius išgyvenimus. Šis įsitikinimas yra toks senas ir įprastas, kad mūsų dienomis dažnai atrodo savaime suprantamas. Nuo paskelbimo apie fotografijos išradimą 1839 m. nepraėjus nei dviems dešimtmečiams,

Ramunės Pigagaitės fotografija

{

Nuo paskelbimo apie fotografijos išradimą 1839 m. nepraėjus nei dviems dešimtmečiams, nuotraukos pradėtos naudoti teisėsaugos, medicinos, antropologijos srityse tikint, kad fotografinis žmogaus atvaizdas gali objektyviai apibūdinti jo charakterį, psichologiją ir prigimtį.

nuotraukos pradėtos naudoti teisėsaugos, medicinos, antropologijos srityse tikint, kad fotografinis žmogaus atvaizdas gali objektyviai apibūdinti jo charakterį, psichologiją ir prigimtį. Tikėjimas, jog nuotraukoje galima atskleisti vidinius asmenybės bruožus formavo atitinkamą požiūrį ir į meninę fotografiją. Portretinės fotografijos kūrėjai siekė viename atvaizde išreikšti vidinę žmogaus charakterio esmę, parinkdami atitinkamas pozas, dekoracijas ir apšvietimą. XX a. pirmoje pusėje ir viduryje Vakarų fotografai žengė dar toliau – jie stengėsi atskleisti visą žmoniją vienijantį universalų

žmogiškumą, parodyti visiems žmonėms bendras savybes. Siekdami atverti žmogiškąją prigimtį savo darbuose, fotografai sukūrė vadinamąją humanistinės fotografijos kryptį.

Panašių tikslų siekė ir lietuvių fotografai, kurie XX a. 7-ajame dešimtmetyje suformavo savitą fotografijos kryptį, vadinamą Lietuvos fotografijos mokykla.

Dėmesys „paprastam“ žmogui, noras atskleisti jo vidinius išgyvenimus,

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 73

ARTES

Arturo Valiaugos fotografija

{

Dėmesys „paprastam“ žmogui, noras atskleisti jo vidinius išgyvenimus, tikėjimas iš esmės teigiama žmogaus prigimtimi, nepriklausančia nuo konkrečių istorinių aplinkybių, – tai bene svarbiausi humanistinės fotografijos krypties bruožai

74 |SESIJA

tikėjimas iš esmės teigiama žmogaus prigimtimi, nepriklausančia nuo konkrečių istorinių aplinkybių, – tai bene svarbiausi humanistinės fotografijos krypties bruožai, vienijantys jos atstovus, kūrusius skirtingose šalyse įvairiais laikotarpiais. Be to, lietuvių fotografai savo darbuose įamžino tautinės kultūros motyvus, kaimo žmonių tipažus ir tradicinį gyvenimo būdą. Tautiškumas Lietuvos fotografijos mokykloje atsiskleidė kaip dar viena natūrali, įgimta žmonių savybė, nepriklausanti nuo konkretaus laikotarpio ir aplinkybių.

Siekdami savo darbais perteikti humanistinį požiūrį į žmogų, lietuvių autoriai fotografavo tas gyvenimo akimirkas, kuriose galima įžvelgti žmogiškųjų vertybių išraišką. Pavyzdžiui, šiltus tėvų ir vaikų, įsimylėjusių jaunų porų santykius, išaukštinančius šeimą, arba senolių veidus, nebyliai primenančius apie iš esmės visų žmonių bendrą gyvenimo kelią nuo gimimo iki mirties.

Tokio humanistinio pasaulėvaizdžio, kuriuo ir šiaip jau daugelis mūsų esame linkę tikėti, įtaigumą dar labiau sustiprino išraiškinga fotografijų forma.

Kontrastingos nespalvotos fotografijos, plačiakampių objektyvų lemiami vaizdo iškraipymai, įspūdingas apšvietimas, neįprasti rakursai bei dinamiškos kompozicijos dažnai būdavo tos Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų pamėgtos raiškos priemonės, kurios padėdavo sukurti įtaigius darbus. Žvelgiant į tokias nuotraukas, žiūrovui iš tiesų nesunku patikėti, kad jose atskleista pati žmogiškumo, o tuo pačiu ir kiekvieno mūsų gyvenimo esmė.

Tačiau dalis šiandien Lietuvoje kuriančių autorių tokį (pasi)tikėjimą fotografija, atrodo, yra linkę sąmoningai sugriauti. Užuot bandę savo darbais dar kartą atskleisti universalų žmogiškumą ir parodyti jį kaip kiekvieno žmogaus asmenybės vidinę „esmę“, šiuolaikinės fotografijos atstovai sutelkia dėmesį į žmogų apibūdinantį jo elgesį, išvaizdą ir jį supančią aplinką, t. y. išorinę regimybę. Ir tam jie turi svarių argumentų. Juk fotografija net ir skaitmeninių technologijų amžiuje iš esmės yra tas pats „piešimas šviesa“, kaip ir XIX a. – atvaizdą ant jutiklio, esančio tamsioje fotoaparato dėžutėje, formuoja nuo įvairių aplinkos objektų atsispindėjusi šviesa. Šiuo požiūriu žmogaus nuotraukos nėra išimtis. Fotografija leidžia įamžinti jo išvaizdą, laikyseną prieš fotoaparatą, bet nesutiekia galimybės tiesiogiai fiksuoti žmogaus charakterį, psichologiją, išgyvenimus, ar, kitaip tariant, – visa tai, ką paprastai vadiname žmogaus „vidumi“. Žinoma, ne tik fotografijoje, bet ir kasdieniame gyvenime negalime pažvelgti tiesiai į žmogaus sielą – ją pažinti galima tik per regimąjį paviršių. Tačiau fotografijoje tas paviršius tampa ypač svarbus, nes, kitaip nei realiame gyvenime, šiuo atveju apie nuotraukoje matomą žmogų sprendžiame vien pagal jo išvaizdą. Šios akivaizdžios, bet dažnai pamirštamos ar neįsisąmoninamos fotografijos savybės šiuolaikinės fotografijos kūrėjai nebando paslėpti po išraiškinga vaizdine forma ar įspūdingais siužetais. Greičiau priešingai – objektyvaus stebėjimo galimybę jie išnaudoja kaip fotografijos privalumą, pasitelkdami ją vadinamiesiems meniniams tyrimams. Tokių „tyrimų“ rezultatai neretai būna formaliai viena į kitą panašios, neišraiškingų kompozicijų fotografijos, kuriose matomi akivaizdžiai pozuojantys žmonės.

Aišku, tokiose nuotraukose būtų sunku įžvelgti „didžiąsias“ humanistines temas (tiesą sakant, jų čia ir nereikėtų ieškoti), bet užtat jose galima atrasti daugybę tautinės, kultūrinės ir kitais aspektais apibrėžiamos tapatybės variacijų, susijusių su konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Pavyzdžiui, dabar Vokietijoje gyvenanti lietuvių fotografė Ramunė Pigagaitė, fotografuodama serijai „Mano miesto žmonės“ (2000-2002), inscenizavo savo pačios prisiminimus apie gimtojo Varėnos miestelio bendruomenę. Pozuodami nuotraukoms, Varėnos gyventojai įkūnijo profesinius vaidmenis, kuriuos praeityje atliko ir realiame gyvenime. Minėtos serijos nuotraukos reprezentuoja ne tik individualius kiekvieno fotografei pozavusio žmogaus charakterius, bet ir profesinius bei socialinius stereotipus,

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 75

ARTES

Arturo Valiaugos fotografija

kuriuos suformavo XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Lietuvos provincijos Vien lietuviškos tautinės tapatybės atskleidimu, kuris buvo ypač socialinė, kultūrinė ir politinė sankloda. Tarkim, siuvėjos profesiją nuotraukoje svarbus ankstesnėje Lietuvos fotografijos mokykloje, taip pat neapsiriboja apibūdina ne tik jos turimi darbo įrankiai, bet ir pačios fotografės iš vaikystės lietuvių kilmės fotografas Andrius Mikšys (Andrew Miksys). Jis ne vienerius prisimenama „labai graži“ suknelė. Pasak R. Pigagaitės, brandaus amžiaus metus fotografavo Lietuvoje gyvenančius čigonus ir serijoje „Baxt“ įamžino moterys Lietuvoje jai visada asocijuojasi su tokiomis margomis „lenkiškomis būdingus čigoniškos kultūros ir socialinės sanklodos bruožus. Tačiau ši suknelėmis“, nes Varėną dažnai pasiekdavo įvairios lenkiškos prekės. Vadinasi, bendra čigonų gyvenimo mūsų šalyje panorama susideda iš konkrečių paprastas drabužis čia virsta reliktu iš to laikotarpio, kai lenkiški gaminiai žmonių portretų, jų gyvenamosios aplinkos ir privačios erdvės atvaizdų. Todėl laikyti „vakarietiškais“, „kitokiais“ ir todėl – gražiais. O tai jau byloja apie žmonių minėta fotografijų serija parodo ne tik apibendrintą „čigonišką“ tapatybę, bet identitetą anuomet formavusius suvaržymus, uždarą gyvenimą šiapus taip pat – subtilias jos variacijas kiekvieno pozavusio žmogaus išvaizdoje, Tarybų Sąjungos sienų ir vakarietiško pasaulio idealizavimą. laikysenoje, jo namų aplinkoje. Žinoma, daugelis A. Mikšio modelių prieš Ne mažiau įdomius žmonių savimonės pokyčius lemia ir šių dienų fotokamerą bandė įkūnyti gana stereotipinius socialinius vaidmenis, kaip ir gyvenimo realijos. Tokios kaitos ženklus savitos estetikos darbuose fiksuoja jaunas čigonas, nusifotografavęs boksininko poza su smilkstančia cigarete kitas lietuvių fotografas Arturas Valiauga. 2002 m. serijoje „Buvau pas Stepą. burnoje. Tačiau net ir šis savimi pasitikinčio vaikino įvaizdis fotografijoje Kalbėjom apie gyvenimą“ jis įamžino kaimo gyventojo namų interjerą, neatrodo iki galo įtikinantis. Prieš fotokamerą atliekamų socialinių vaidmenų išmargintą laikraščių, žurnalų netobulumas panašiai ir įvairių prekių pakuočių išryškėja ir kitose A. Mikšio Fotografija leidžia įamžinti jo išvaizdą, laikyseną iškarpomis.

Nuotraukose nuotraukose ir kaip tik prieš fotoaparatą, bet nesutiekia galimybės jos atrodo tartum savotiški tas netobulumas suteikia tiesiogiai fiksuoti žmogaus charakterį, psichologiją, „kultūriniai sluoksniai“, bylokiekvienam pozavusiajam išgyvenimus, ar, kitaip tariant, – visa tai, ką jantys apie nepriklausomybę individualumo ir atrodo paprastai vadiname žmogaus „vidumi“. atkūrusią Lietuvą užgriuvusią ypač žmogiškas.

Juk vartotojiškos kultūros bangą. kasdieniame gyvenime Aktualius šiandienos gyvenimo reiškinius atspindi ir 2005 m. A. Valiaugos mums taip pat retai pavyksta tobulai įkūnyti šiandienos vizualiojoje sukurta serija „Tylusis identitetas“ apie dirbti į svetimą šalį emigravukultūroje įsitvirtinusius idealizuotus įvaizdžius, nors dažnai gana nuoširdžiai sius žmones. Fotografas fiksavo Lietuvoje gyvenančių olandų ir į Olandiją ir negailėdami pastangų stengiamės tai padaryti. išvykusių lietuvių privačią aplinką. Pasak autoriaus, žmonių, kuriems darbas Galima būtų išvardinti dar ne vieną lietuvių fotografą, kuris panašiu būdu suteikė galimybę įsikurti svetimoje šalyje gyvenamoji aplinka ir joje esantys savo fotografijose parodo ir tam tikroje aplinkoje vyraujančius socialinius daiktai tapo jų asmeninio pasaulio žemėlapiais, kuriuose matyti kintantis ir vaidmenis bei kultūrinius stereotipus, ir tuo pačiu neretai išryškina nuotrausu praeitimi susijęs tų žmonių tautinis identitetas. A. Valiaugos fotografijose kose įamžintų žmonių individualumą. Tokiu būdu apie įprastų ir netradicinių įamžinti ne tik stereotipiniai lietuviškos ar olandiškos kultūros simboliai (ginšeimų narius savo darbuose pasakoja jaunosios kartos fotografas Ugnius tariniai papuošalai ar dekoruotos medinės klumpės), bet taip pat netikėtos Gelguda, kita jauna lietuvių fotografė Akvilė Anglickaitė panašiai parodo tautinių tradicijų ir kosmopolitiškumo, nacionalinės ir vartotojų kultūrų lytį keisti besiruošiančius vaikus, šiuolaikinio meno kūrėjas Darius Žiūra samplaikos. Pavyzdžiui, asketiškame interjere, kuriame fotografas įamžino fiksuoja Lietuvos kaimo mergaičių aprangos išduodamus bandymus sekti Vilniuje gyvenantį olandų dvasininką, ryškiomis spalvomis netikėtai išsiskiria didmiesčių mada, o fotografas Tadas Šarūnas pro objektyvą stebi įvairiausių „lietuviškos“ kasdienybės detalė – „Maximos“ prekybos centro maišelis, o socialinių sluoksnių ir kultūrinių aplinkų atstovus – nuo ekstrasenso iki jauno Olandijoje įsikūrusios lietuvių dainininkės namuose šalia Charlie Chaplino komunisto, – kurių kiekvienas atrodo savaip keisti. figūrėlės fotografas pastebėjo tradicinę lietuviško rūpintojėlio skulptūrėlę. Žinoma, minėtų autorių darbuose neatpažinsime Tėvo ir Motinos

{

76 |SESIJA

(rašomų iš didžiosios raidės), o išvysime „tik“ šeimą, gyvenančią kažkur Vilniuje, nesigrožėsime psichologiniu Lietuvio portretu, o žvelgsime į paprasto lietuviškos provincijos gyventojo atvaizdą. Nuo Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų atsiriboję autoriai savo kūriniuose pasakoja ne apie Žmogų, bet apie žmones, kurių tapatybę formuoja ir konkrečios aplinkybės, ir individualūs kiekvieno jų bruožai. Žmogiškumas čia atsiskleidžia ne visiems žmonėms bendroje prigimtyje ir universaliose vertybėse, bet „mažose“ kasdienybės detalėse, asmeniniuose gyvenimuose, kurie atsiskiria nuo didžiųjų šiandienos socialinių ir kultūrinių srovių ir teka sava vaga. Apie visa tai, tikriausiai, būtų sunku pasakoti ekspresyvia fotografijos kalba, kurios dažnai pasigendama šiuolaikinėje fotografų kūryboje. Juk patyręs išraiškingos formos kuriamą įspūdį ir toje formoje atpažinęs didžiųjų humanistinių vertybių ir žmogaus psichologijos išraišką, žiūrovas kažin ar atkreips dėmesį į sociokultūrinių aplinkybių ir jų formuojamos asmens tapatybės niuansus. Tačiau būtų

keista, jei kas nors šiandien ryžtųsi tvirtinti, kad tokius niuansus išryškinantis žmogaus portretas fotografijoje yra mažiau tikras ar aktualus, negu labiau įprastas, humanistinį pasaulėvaizdį atitinkantis žmogaus atvaizdas. Skirtingų fotografijos krypčių atstovai tiesiog pasirinko skirtingas vaizdines kalbas ir sutelkė dėmesį į kitokius mūsų gyvenimo aspektus.

Tačiau net išsiaiškinus tai, diskusijai apie šiandieninę Lietuvos fotografiją trūksta dar vieno baigiamojo akcento. Svarbu suprasti, kad pripažindami šiuolaikinės fotografijos aktualumą nebūtinai turime neigti lietuviškos humanistinės fotografijos svarbą. Gilindamiesi į naujesnius kūrinius, mes neįsipareigojame atsiriboti nuo Lietuvos fotografijos klasikos. Skirtingos fotografijos kryptis viena kitos neneigia, jos gali puikiausiai gyvuoti kartu.

Teigti priešingai būtų mažų mažiausiai neprotinga. Tad fotografijoje, kaip ir bet kurioje kitoje meno srityje, neverta bandyti dirbtinai sukurti pasirinkimo būtinybės – kur kas geriau būtų džiaugtis kūrybos įvairove.

Nuo Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų atsiriboję autoriai savo kūriniuose pasakoja ne apie Žmogų, bet apie žmones, kurių tapatybę formuoja ir konkrečios aplinkybės, ir individualūs kiekvieno jų bruožai.

Tado Šarūno fotografija

SESIJA| 77

ESE

M I G R U O Paukščiai migruoja vedimi instinktų, ne pasirinkimų. Žmonės renkasi. Ir migruoja. Lietuviai labiau iš nei į. Neįtikėčiausių priežasčių vedami. Skatinami?

Ieškome. Aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos.

Ieškau. Mūsų migracijos priežasčių. Nedarbas... pabodusi tema.

Savirealizacijos, savęs įrodymo terpės paieškos, pažinimo, tobulėjimo siekis... bla bla bla.

Jei manote, kad tik pozityviai vertinu įvairių rūšių migraciją, klystate. Jei manote, kad niekada niekur nemigruoju, nes ir Lietuvoj gerai, taip pat klystate. Migruoju dėl visai kitų priežasčių, nemigruoju irgi. Mano priežastys nesvarbios. Taip pat ir už visų kitų priežastis, mano manymu, svarbesnis yra reiškinys, kaip ir kokie tie migruojantieji grįžta į savo Tėvynę.

Jei grįžta.

Keista ir tai, kaip jie identifikuoja Lietuvą. Skirtingos sąvokos – valstybė ir šalis, tauta* – suliejamos į vieną neįžvelgiant jokių skirtumų. Žmonės žaidžia su kalba patys to nesuvokdami ir tuo pačiu žaidžia su savo tautinio tapatumo samprata. Galų gale, paprastais žodžiais tariant, Lietuva jiems – valstybė, kurioje nepatogu gyventi, bet ne šalis, kraštas, žemė, kurioje gimė, užaugo, mylėjo.

Pirmieji, išvažiavę dirbti. Metę mokslus (kad ir kokie abejotini jie būtų šioje šalyje), darbus, šeimas, vaikus. Klaidžioję ir beklaidžiojantys „vien knygom gyvas nebūsi“ ir „vien duona gyvas nebūsi“ labirintuose.

Bet „ne tame esmė“. Esmė, kokie neįtikėtinai plačių pažiūrų ir kišenių išlipa iš „skraidau pigiai ir greitai su „Ryanair“ lėktuvų. („Ryanair“, ko gero, atsižvelgiant į jos klientų tautybę, reikėtų vadinti mediatoriumi tarp ten ir čia.) Tokie dabar jau kosmopolitiškais veidais ir atseit save

78 |SESIJA

atradę išlipa. Svetur atradę. Tik devyni iš dešimties nepasisako, ką dirba. Nes dar imtų ir paaiškėtų, kad tas pačias vyžas apsiavę šypsotės vienas kitam. Jis su šypsena „ten nors darbo ir pinigų turiu“ ir tu su šypsena „čia nors namie esu, kad ir alkanas“. Jam ima duonos užtekti.

Tau – principų, idealų. Štai čia susiduriame su situacijos dvilypumu ir paradoksalumu: šiuo atveju neegzistuoja kategorijos gerai-blogai, teisingai-neteisingai, jei tektų įvertinti kiekvieno pasirinkimą. Ir tai labai baisu. Nes visi pasimetę (ne minioje). Pasilikę ir išėję. Kažkokia pataloginė, lietuviška depresija. Permanentinė.

Antrieji, išvažiavę studijuoti. Tarp studentų yra paplitusi kita depresijos rūšis, itin ūmiai pasireiškianti grįžus po tarptautinių studijų į „nuobodžią lietuvišką kasdienybę“. Nesvarbu, kad išvažiuoja ten su trijų spalvų kuprinėmis, piktai kraipo galvą, kai naujieji draugai nė nenutuokia, kur toji Lietuva. Pasakoja apie ją. Pasakoja apie valstybes aplink. Tada: -Aaaa, Russia? – lengviau atsikvėpęs konstatuoja Europudingo dalyvis.

-No, no, Vilnius, Lithuania, the Baltics, you know? – vis neprarandi vilties tu.

-Yes, yes, I know, Riga! – šūkteli ir kelia bokalą.

-Let it be... – galiausiai uždainuoji tu.

Dalyvavimas šio pudingo gamyboje vizituojančius studentus taip pat paverčia kosmopolitais, atvirapročiais, jų tėvyne tampa Europa.

Plačiąja prasme. Grįžta jie nenoriai, kultūrinis šokas, teritorinės bei emocinės permainos, ir žiūrėk, kaip grįžimas n a m o pavirsta išlikimo kova. Pavyzdžiui, vienam socialiniam tinklalapy egzistuoja „pagalbos grupė“ itin taikliu pavadinimu „How to survive after „Erasmus“.

J A N T Y S Dar daugiau – draugai, kuriuos manei pažįstantis, su kuriais mynei ir į pirmą klasę, ir į pirmą kursą staiga ima bijoti naudotis viešuoju transportu (jaučiasi nesaugiai) bei išgąstingu žvilgsniu dairosi alėjoje (jaučiasi nebe taip laisvai kaip anksčiau). O kaip dar gyventi su tuo, kad čia visiškai nėra ką veikti, nes viskas pažinta, viskas, deja, lietuviška...

Dar yra tretieji, kurie e. migruoja. Nuolatos. Jie paprastai niekada nesugrįžta, nes tikrasis buvimas ir yra ten – e. erdvėje, tikroji meilė – tik e. meilė, paprastai afišuojama neįtikėtinai sparčiai besiplečiančioje Veidaknygės šalyje. Ji suteikia tapatybę visiems norintiems. Hierarchinė sistema nereikalauja tavęs priklausyti jokiai visuomenės klasei, mokesčiai niekada nebūna per dideli, nes jų paprasčiausiai nėra, o svarbiausia – jokios šešėlinės ekonomikos. Viską visi dalijasi. Kur buvo, ką matė, ką veikė, ką galvojo, ką jautė, kartais – ką vedė ir ką pagimdė. Ką tas liūdnas pasaulis, vis dar besilaižantis XX amžiaus paliktas žaizdas. Palyginus su Veidaknygės šalimi, jis žmogui negali pasiūlyti nieko patogaus.

Nespjaunu niekam į veidą. Mano giminaičiai irgi londonuose ir dublinuose gyvena. Kaip ir kiekvieno. Ir nieko čia nepadarysi. Jei matai, kad žmogus mažiausiai laiming e s n i s ten – privalai prikąsti lūpą ir toliau aktyviai (palyginus su išeiviais) mylėti savo kraštą. Iš arti. Ir mylėti giminaičius. Iš toli. Ir tik mediatoriui pasiūlius pigų skrydį – atvirkščiai.

Aš pusę metų studijavau kitos mažos šalies didelėje sostinėje. Bet grįžus namo man neapsivertė liežuvis vietų, kuriose gyvenau dvidešimt metų, vadinti baisiomis. Pusė metų svetur, kur vienaip ar kitaip esi tik svečias, mano manymu, negali užgožti viso tavo gyvenimo. Aš mėgaujuosi vizitais. Aš mėgaujuosi pasauliu – jo skirtingumu. Bet didesnis barų

skaičius, geresnė mokesčių sistema, netgi kultūringesnė aplinka namų niekada neatstos. Jei čia duobėtos gatvės – tai nors tos duobės tavo. Jei ten neduobėtos gatvės, tai tos neduobės niekada nebus tavo.

Gal nustebsit, bet ir aš turiu savo virtualiąją sieną. Sakysit, bijau iškristi iš konteksto. Bijau, tikrai. Todėl e. migruoju ir dalinuosi šiuo tekstu e. erdvėje dar šįvakar. Lauksiu komentarų.

Justina Petrulionytė

*Čia pateikiu šių trijų žodžių – valstybės, šalies ir tautos reikšmes pagal Lietuvių kalbos žodyną: valstybė: 1. organizuota politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausią valdžią, vienos valdžios tvarkoma piliečių daugybė 2. tokios bendruomenės valdomas kraštas, šalis šalis: <...> 6. vietovė, kraštas, teritorija 7. valstybė tauta: 1. įvairioms gentims telkiantis istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą 2. žemė, šalis, kraštas Pirmine reikšme valstybė nereiškia šalies, juolab šalies kaip valstybės reikšmė žodyne pateikiama tik septintąja – visai šalutine reikšme. Kalbėdami apie tautą nekalbame visų pirma apie politiką – tą rodo ir žodynas. Net jei šie žodžiai yra sinonimai, mano suvokimu, jie nėra ir negali būti tapatūs. Vien žodyno apibrėžimas, kad valstybė yra politinė bendruomenė rodo skirtumą tarp to, kad tauta yra žmonių bendruomenė.

SESIJA| 79

ESE

AKROP Kultūros nublokšti

Akyse neaiškios, blausios šviesos... Sėdžiu vasarą prie upės, alus, draugai ir staiga galvon šauna mintis: „Kodėl negimiau akmens amžiuje, ar bent jau kokioje Afrikoje – tada man nereikėtų jokios civilizacijos nei kultūros“. Medžiočiau savo pačiai ir vaikams žvėris, trobas statyčiau, tikras vyras būčiau – kaip Švarcnegeris. Raumenų kalnas, kultūristas.

Ech, kaip gera būti kultūristu! Nereikia nei knygų skaityti, nei parodų lankyti. Myli, puoselėji savo nugludintą kūną, kultūringai su juo elgiesi, ir štai tave kultūringu, kultūros mylėtoju vadina. Pats tampi kultūros objektu, įtrauktu į šalies paveldą. Ne veltui kūno kultūros dar mokykloje pradeda mokyti. O kaip bendra dvasinė tautinė kultūra?

Prieš metų dvidešimt mes buvome Baltijos krantan išmesti kaip silkės ir nežinojome, ką daryti. Pradėjo rastis prekės Vakarų ir holdingai lietuviški, o prarastą kultūrą kai kas lyg duobkasiai iš po žemių rausti

80 |SESIJA

pradėjo. Vienos šalys turi kultūrą, kitos – agrikultūrą, o trečios gali pasigirti bent gražia natūra. O aš, tu, mes – ką turime? „Nėra Lietuvoje kultūros“ – kerta neolitiniu akmens kirvuku senosios gvardijos inteligentai, pensiją skaičiuodami. „Yra, dar ir kaip yra!” – sakau aniems ir pirštu parodau į Trakų pusę.

Dar štai, pažiūrėkite, kokie gražūs akropoliai. Net gyvieji klasikai juos savo šventovėm pavadina. O jaunieji, kultūros ištroškę gatvių pionieriai ten semiasi ne tik kultūros, bet ir natūros! Ir praleidžia šitame moderniškame monstre visą dieną. O ką? Ir šilta, ir muzika skamba, ir joks tėvas po nosimi nebamba.

Pasakytų tėvelis jaunam sūneliui: „Būk žmogus, neik su kiemo draugais į tą „Nekropolį“. Bet gi nei pats šeimos viršugalvis, nei mažesnioji galva nežino, kas iš tikrųjų yra žmogus. Nei aš nežinau (jūs žinote, didieji humanistai nutuokė?). Paminėjus graikiškus

POLIS architektūros stebuklus, sėkmingai prigijusius baltiškoje velėnoje, savo darže ir liksime. Juolab, kad žemdirbių kraštu vadinami esame.

Na, „Europos Kultūros sostinė 2009“ juk pavyko! Milijonas – į dangų, tūkstantėliai – upėn (Nojaus arka prie Neries). O kiek buvo džiaugsmo, kai sužinota, kad mūsų (ji tikrai gali vadintis „mūsų“?) sostinė išrinkta šiai garbingai misijai. Iš karto pradėtas planinis pasirengimas. Prasidėjus 2009 – iesiems į kosmoso stratosferą paleista reaktyvinė raketa: tenai sprogusi, po visą pasaulį išbarstė lapelius – atsišaukimus su žinia apie atominį kultūros sprogimą Lietuvoje. O kur dar keletas iš mūsų teatrų, bibliotekų, ir rašytojų klasikų turime.

Apskritai, geras daiktas tos knygos. Kaip tapti ypač kultūringam? Ar kultūra gali sušildyti dvasią stingdančią žiemos naktį? Taip, gali. Taigi, perkame geriausias knygas, metame jas į židinį – ir rankos sušyla, ir sieloje ramiau pasidaro matant, kokie kultūros perlai pleška. Šitą patarimą perskaitęs vienoje knygoje, čia pat pagal nurodytą paskirtį tą knygą ir panaudojau... „O ką? Dievui Perkūnui visai patiktų!” – tamsoje šaukia į ausį draugas, transo būsenoje atrodantis it senovės krivis. Čia pat tyliai teka upė, kultūrines atliekas Baltijon plukdydama.

Kažkas sudužo, iškritęs iš po draugo pažasties – spėju pamatyti stiklais aplipusią nacionalinio kultūros paveldo etiketę: „Lithuanian“.

Skystoji kultūra baigėsi, visi išgriuvo kas sau... Bet kokia gi čia kultūra, jeigu skysta kaip upė – nei už kurios nors vietos paimsi, nei ką (juk kaimo žmogus mėgsta materialius dalykus, su metafiziniais nanoobjektais tik į miestą gyventi atvykęs susiduria). Čia į kambarį įėjo žmona ir užbliovė: „Baik čia fantazuoti apie iškylas ir eik kokią knygą paskaityti ar panašia civilizuota veikla užsiimti“!

Gaila, tik sapnavau. Geležinis vilkas irgi buvo tik sapnas. Sapnuoti kartais pavojinga – gali iškilti grėsmė mūsų gyvybei. Ne veltui egzistuoja sąvoka „kultūrinis šokas“. Kai jis per stiprus, sustoja širdis. Tik nuo paties priklauso, ar reanimacija padės.

Ech skaitytojau… Na nereikia čia taip verkšlenti, kad nekultūringa tauta esame! Juk žengėme į Europą, įlipsime ir į bendrą kultūros kubilą. O jame tereiks išsitraukti porą kozirių (apie Donelaitį ar archaišką kalbą priminti) – ir mūzos apšviesta tauta būsim vadinami!

Valdas Palkimas

SESIJA| 81

ESE

Esė (ne)laisvėje Jums reikia parašyti esė, ką darote? Žinoma, išsitraukiate išmanųjį telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį ir, net jei jus vejasi Čakas Norisas, savo Facebook’o profilyje paskelbiate, kad pastebėjote pirmuosius artėjančios 2012 metų apokalipsės ženklus. Po kelių valandų suskaičiuojate draugų (iš jų geriausiu atveju tikrai pažįstate 2/3) paspaustus „patinka“. Atsižvelgdami į jų skaičių, imate galvoti arba apie toksiško purvo proveržį Vengrijoje, arba apie savo esė temą, kuri taip pat turi būti ne mažiau radioaktyvi...

Prabėga bent penkios dienos, o jūs vis dar esate sunkaus galvalaužio stadijoje, lydimoje grafospazmų ir kliedesių apie eseistinę emanaciją. Galiausiai pasikartojate visus mokamus keiksmažodžius, stengdamiesi atrinkti labiausiai tinkančius apibūdinti šios užduoties dviprasmiškumui. Juk nuo vaikystės tikėjote, kad esė – laisvas, liberalus ir lengvai parašomas kūrinėlis. Deja... O ir aplinkinių prie žaizdos nepriglausi: jei tik pasiskundžiate kam apie savo kūrybines kančias, į jus pažiūrima kaip į silpną ir neišsilavinusį žmogų. (Cha, kadaise taip atsiliepė ir apie popiežių Zefyriną, o dabar jis – šventuoju paskelbtas!

Tad, kad ir kaip banalu, per aspera ad astra).

O esė man patinka. Net labai patinka! Tik ne tuomet, kai, sėdint mokyklos ar universiteto suole, šio žanro kūrinį reikia rašyti priversti-

82 |SESIJA

nai... Tokiais atvejais atrodo, kad grakštus ir laisvas paukštis staiga nupešamas, o vietoj plunksnų jam uždedama SS kareivio uniforma.

Prisipažink, skaitytojau, kad iki šiol nė akimirką nebuvai susimąstęs apie tai, kad sąvokos „eseistika“ ir „esesininkas“ yra panašios. Ir ne tik fonetiškai. Pasiknaisiokime giliau.

Priverstinai daromas dalykas (šiuo atveju esė rašymas ,,iš reikalo“, o ne iš meilės literatūrai / sau / bala žino kam) visada asocijuojasi su diktatūra. O kur dar parašyto darbo tikrinimas, savotiška atranka, kurios metu esė turi įrodyti, kad yra grynakraujė esė, o ne kokia noveliūkštė.

Ech, kažkaip primena vieno ūsuoto dėdulės politiką...

Bet apverskime medalį – kaip ten bebūtų, tačiau net ir prievarta parašyta esė yra geresnė už visai neparašytą. Tai – mažas kareivėlis, pasiryžęs kovoti su ,,tautos ir rasės“ priešais (visokias stereotipais bei panašiu brudu) ar bent pagąsdinti šautuvu, tiesa, kartais mediniu, t.y. kritikuoti. Taip, eseistika – šaltasis karas: visada kitoks, visada toks pats...

Pacifistai ir tie, kurie jaučiasi ,,nepriaugę“ iki esė, lai skaito P. Nerudą, R. Sharmą ar S. Nėrį (rinktis pagal skonį, nuotaiką, IQ... su literatūrologu pasitarti neprivaloma, tačiau savo labui rekomenduojama).

Eglė Kėvalaitė

R

audotojai audas auda

Kova už išlikimą labai domina ne tik istorikus, biologus, bet ir visokias literatūrines, bet nebūtinai literatūriškas rašliavas, kuriančiuosius. Net pilką televizijos ekranų žiūrėtoją domina ši tema (plačiau žr. Google: realybės šou „Išlikimas“). Negalintys sau leisti egzotiškesnės kovos už būvį, pasirenka taikiniu savo būrį.

Ypač būrai. Na ne, ne tie iš buvusio kultūros lopšio. Tokie vietiniai, gerai pažįstami šiandieniams miesto gyventojams, o kadaise gerai pažinoję vieni kitus būtent būriškoje aplinkoje. Tiesa, jie labai mėgsta mandagumą ir kultūringą elgesį, bet niekaip neišmoksta patys to, ko tikisi iš kitų.

Kaunas. Arba Vilnius, arba kitas didesnis Lietuvos miestas, kuriame daugiau ar mažiau yra pensinio amžiaus moteriškių, gražiai skambėtų – močiutės, bet susidūrus su jomis, toks šiltas žodis (juk mezga šiltas vilnones kojines ir verda šiltas žolelių arbatas) jokiu būdu nedera su šoniniais alkūnių smūgiais ar švokščiančiai riaumojančiu balsu: traukitės!

Jos – kovotojos. Būtent jos. Vyrai, matyt, pavargo jau kovoti, jų karta juk pergyveno karą, tad moteriškės, kurios tuo metu galėjo ramėliau atsipūsti, per gyvenimą sukauptą įtūžį pasilaikė XXI-ajam amžiui. Kovotojos ne tik už vietą autobuse, ne. Jos kovoja už Lietuvą ir

gražesnį rytojų. Gal tik kalbomis, bet aršiai kovoja, ir, jei sutinka ką nors, kas eina neteisingu politinio mąstymo keliu, būtinai stengiasi įrodyti, kad pašnekovė (retais kartais – pašnekovas) yra neteisus ir tik gadina būsimų kartų ateitį, turėdamas tokias politines pažiūras.

Kovojama ir su gryno oro gurkšniu. Juk taip sunku paėjėti keletą žingsnių nuo praviro lango arba paprašyti jį uždaryti, daug lengviau kovoti su jį atidariusiuoju.

Svarbiausia, kad nepamirštama kovoti su smunkančia ekonomika ir žūtbūt didina vartojimą. Antradienio rytai būna ne visai įprasti – tądien prasideda naujos akcijos prekybos centruose. Ir jos puikiai žino, kad jei neišsikovos vienos iš pirmųjų įėjusiosios vietos – to, ko nori, gali nebegauti, juk abducet praedam, qui accurrit prior. Tad nevalia laukti, kol autobusai ir troleibusai ištuštės, nes mokiniai, studentai ir į darbus skubantieji nuvyks, kur jiems reikia.

Jos stengiasi atkovoti bendravimą akis į akį; ir važiavimas autobusu yra ne tik komunikacijos priemonė, vežanti iš taško „a“ į „bė“, bet tiesiama komunikacijos linija tarp sielų. Čia socialinis tinklas grįžta prie savo pirmykštės stadijos ir reikšmės, kai žmonės yra glaudžiai susiję vienu ar keliais tarpusavio ryšiais, o ne „laikinimu“. Taip lengvai bendraujama ir randama, ką pasakyti, kad ne vienas viešųjų ryšių specialistas galėtų tai priimti kaip komunikabilumo pamoką. Šios kovos – ne Romos ir Kartaginos karas, bet jos nuvargina. Ir tik užmetus lasą ant naujojo pašnekovo, galų gale kovos virsta raudomis.

Apraudama ne tik galinga Lietuvos praeitis, bet galinga ir rytinių kaimynų praeitis. Nepamirštamas apraudoti jaunimas. Raudama dėl to, kad buvo gerai, dėl to, kad buvo, o gal tik turėjo būti. Taip apraudami ir kovose žuvę broliai. Nebetilpę į autobusą. O tu nenori būti tarp jųjų.

Monika Usevičiūtė

SESIJA| 83

FOTOGRAFINĖ ISTORIJA

Sienų pasakojimai Jonas Petronis

1 priešingybė, nes tapo apleistais griuvėsiais dar nepastatytas. Nemaža dalis tarybinių bendrabučių taip pat pretenduoja į apleistų griuvenų, tokių kaip Nr. 2 kategoriją, skirtumas tik tas, kad juose kažkodėl dar gyvena žmonės (žr. „Kad prakalbėtų, daug pasakytų“, – taip liaudies išmintis apibūdina kelią. Tą pavyzdį Nr. 4 ). Sienos, lubos, langai, baldų fragmentai ir kiti plokšti paviršiai patį galėčiau pasakyti apie sienas. Apleistų pastatų – ypač. Jos – tarsi pastato pastate – puikiausi to liudininkai. kietasis diskas ar juodoji dėžė, kurioje surašyta visa informacija, pradedant Daugeliui, žiūrint į mano fotografuotus sienų fragmentus, turbūt kils tuo, kokiomis spalvomis buvo nudažytas, kiek kartų perdažytas, baigiant tuo, klausimas – kodėl renkuosi tokius palyginti neišsiskiriančius pastatus? dėl ko namas buvo apleistas (pavyzdžiui, gaisro pėdsakai).

Kodėl nefotografuoju apleistų raketų Tokį požiūrį į sienas pradėjau ugdytis gana atsitiktinai. Pirmasis „kontaktas“ su Šios fotografijos – mano nusilenkimas bazių, elektrinių, pilių ar šiaip kažko jomis įvyko pernai sename vienkiemyje iškalbingosioms sienoms. Atsidėkodamos, ypač didelio ir įspūdingo?

Tokius objektus fotografuoja Paveisiejo apylinkėse (žiūrėti Nr. 1 jos man parodo tai, ką pavadinčiau daugybė žmonių, o didžiąją dalį tokios aprašymą). Kai kurie šio pastato sienų „pastato siela“, bylojančia apie čia pat fotografijos pavadinčiau turistine, nes ją fragmentai prašyte prašėsi būti įrėminti buvusį ir esantį gyvenimą. daro smalsuoliai, neketinantys „kapstyti – tai buvo puikūs spalvų, tekstūrų, giliau“. Jei vieta įspūdinga – įspūdingos faktūrų, spalvinių dėmių ir grafinių ir nuotraukos, nepriklausomai nuo linijų dermės pavyzdžiai. Sienų išsivežti fotografuojančiojo įgūdžių ir intencijų. Tuomet už puikias fotografijas tenka negalėjau, todėl vienintelis būdas pasiimti tuos puikius raštus su savimi buvo dėkoti ne fotografui, o pačiai vietai. Šį „turistinį“ fotografavimą dažnu atveju juos nufotografuoti. galėčiau palyginti su kalno ėjimu pas Mahometą. Man priimtinesnis kitas kelias Po šio įvykio pradėjau kreipti dėmesį į kitus apleistus pastatus ir jų sienas.

– ateiti pačiam. Prieiti arti, neretai dėl to paaukojant visumos vaizdą. Tai – mano Netgi ėmiau savaip klasifikuoti griuvėsius. Štai Nr. 1 – po gaisro galėjo būti nusilenkimas iškalbingosioms sienoms. Atsidėkodamos, jos man parodo tai, ką apleistas, tačiau taip neįvyko – namas buvo atstatytas, tik sienos byloja apie pavadinčiau „pastato siela“, bylojančia apie čia pat buvusį ir esantį gyvenimą. buvusį gaisrą. Tuo tarpu koks nors „Respublikos“ viešbutis Kaune yra visiška Nr.

{

84 |SESIJA

Nr. 1. Ne apleistas, bet išgelbėtas Paveisiejininkų kaimas, Lazdijų rajonas.

Išlikusioje vienkiemio pirkioje vasaras leidžia jaunieji karatistai (klubas „Kobushi“, Kaunas). Vieną negražią dieną įvyko nelaimė – kilo gaisras, pastatas stipriai apdegė.

Užuot baigę naikinti tai, ko nespėjo pasiglemžti liepsna, vasarotojai išvalė nuodėgulius ir uždengė naują stogą. Ugnis ir gaisrininkų pilamas vanduo ant sienų paliko nepakartojamus čia kabojusių daiktų atspaudus, atidengė dažų sluoksnius.

SESIJA| 85

FOTOGRAFINĖ ISTORIJA

Nr. 2. Apleistas, bet pastebėtas

Žmonių apleisti gyvenamojo namo griuvėsiai pačiame miesto centre, prie Laisvės alėjos jau sulaukė „gerbėjų“ – jų sieną pagražino Kaune viešėję brazilų menininkai „Os Gemeos“.

Pastatas vasarą beveik nematomas, nes ant griuvėsių sužėlę medžiai ir krūmai juos pridengia sodria lapija.

Vakarop lietaus ir vėjo nugairintos namo sienos, apie kurių dažų ir tinko „kultūrinius sluoksnius“ galima parašyti netrumpą ataskaitą, dar pasipuošia ir pavasarinės žalumos teikiamais šešėliais. Nori nenori, visa tai nuteikia poetiškai.

86 |SESIJA

SESIJA| 87

FOTOGRAFINĖ ISTORIJA

88 |SESIJA

Nr. 3. Apleistas, bet prisimenamas

Kadaise klestėjęs poilsio namų klubas Pervalkoje (Kuršių Nerija) šiandien stūkso užrakintas. „Čia gerdavome šaltą šampaną“, – su nostalgija prisimena fotomenininkas Arturas Valiauga. Milžiniškas plotas, tarsi vakar palikti baldai, svaigalų ir rūkalų reklamos, pramoniniai virtuvės įrenginiaia ir dėl kiauro stogo apipelijusios sienos – ko gero, Černobyliui prilygstantis ir „industrial“ stilių propaguojančius užganėdinantis vaizdas.

SESIJA| 89

FOTOGRAFINĖ ISTORIJA

90 |SESIJA

Nr. 4. Gyvenamas, bet apleistas

Grįžkime į Kauno centrą, seną bendrabutį Miško gatvėje. Tokių mieste nemažai. Dauguma namo gyventojų kambarius nuomojasi, todėl komunizmo dvasia čia gyva – viskas yra visų ir tuo pačiu niekieno. Dėl šios priežasties niekas niekuo nesirūpina, nevalo, neremontuoja. Gyvenant tokiomis sąlygomis, ko gero, nelieka nieko kito, tik susitaikyti ir į šias sienas žvelgti panašiai, kaip aš – per estetinę prizmę („gyvenimas yra gražus“).

SESIJA| 91

Jono Petronio fotografija iš serijos „Sienų pasakojimai“, žiūrėti p. 84-92