Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika, 2023

Gitana Vanagaitė

VAIŽGANTO ASMUO IR KŪRYBA: KRIKŠČIONYBĖS IR MODERNYBĖS SĄVEIKA

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Gitana Vanagaitė

VAIŽGANTO ASMUO IR KŪRYBA: KRIKŠČIONYBĖS IR

MODERNYBĖS

SĄVEIKA

Monografija

Kaunas, 2023

Recenzentės:

prof. dr. Roma Bončkutė (Klaipėdos universitetas)

prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos tarybos posėdyje 2020 m. birželio 30 d. (protokolo Nr. 5).

Tyrimą ir monografijos leidimą pagal „Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą“ finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-LIP-18-26; patikslinta P-LIP-18-156).

This research was funded by a grant (Nr. S-LIP-18-26; Nr. P-LIP-18-156) from the Research Council of Lithuania.

Viršelyje panaudota nuotrauka iš Kauno technologijos universiteto bibliotekos „Juozas Tumas-Vaižgantas darbo kambaryje Kaune“

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-467-547-8 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-548-5 (internetinis)

https://doi.org/10.7220/9786094675485

© Gitana Vanagaitė, 2023

© Vytauto Didžiojo universitetas, 2023

/ Šviesiam Nello atminimui /

metodologijos, arBa aPie juozą tumą-Vaižgantą Be širdies kartėlio

Vaižganto kunigystė XiX amžiaus PaBaigos kultūriniame kontekste:

„lietuViškai dirBti“ ir „su lietuViais gyVenti“, arBa „Visam kam lietuViškam laimėti laisVės“

Pragiedruliai – modernyBės, krikščioniškojo ir senojo Baltų tikėjimo

krikščionybės

, arBa aPie žmogų laiminančią

– kūrybiškas tikrovės apibendrinimas

PRATARMĖ

Monografija Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika skirta Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) asmeniui ir pagrindiniams jo grožinės literatūros kūriniams. Monografija remiasi sąveikos idėja tarp modernios Vaižganto asmens laikysenos ir modernaus žmogaus grožiniuose kūriniuose vaizdavimo. Modernią laikyseną, kaip atsaką į Vaižganto gyvenamąjį laiką, esmingai papildo krikščioniškoji tradicija, iš dalies paveldėta iš šeimos, iš dalies – sąmoningai pasirinkta kaip atsakas į carinės Rusijos vykdytą politiką, neleidusią inteligentams pasauliečiams likti ir dirbti savame krašte. Moderni laikysena – tik iš pažiūros aiški sąvoka, štai, pavyzdžiui, gimnazijų literatūros programose, pristatant Vaižganto asmenį ir kūrybą, naudojama sąvoka „modernus“, tačiau ji aiškinama gana paviršutiniškai, neryškinant skirtumų tarp modernybės, tradicijos ir postmodernizmo, nesigilinant į modernaus žmogaus savivoką ir nuolatinę savo asmens, atliekamų vaidmenų refleksiją bei nuolatinį savosios tapatybės kūrimą.

Lietuvių literatūros moksle yra įtvirtinta Vaižganto kaip deimančiukų ieškotojo ar Vaižganto-legendos samprata. Šioms idėjoms ypač stipriai yra pasitarnavusi Aleksandro Merkelio monografija Juozas Tumas Vaižgantas, išleista 1934 metais, rodanti Vaižgantą daugiau iš išorės: dinamišką, judrų, daug dirbantį, visur dalyvaujantį, užimantį daugybę įvairių pareigų. Šiandien toks žmogus būtų pavadintas sėkmės žmogumi. Alfonsas Nyka-Niliūnas Vaižganto asmenį ir jo išorinę veiklą yra susiejęs su jį supančiojusios legendos sąvoka, Vaižgantą matęs ir interpretavęs kaip minios žmogų, jos žaislą, tarną ir vergą, sakydamas, kad „[n]ežinome, kaip jis pats šiame vaidmeny jautėsi. Tik viena aišku, kad ir šiandien Vaižgantas, kaip žmogus, tebėra legenda, nes beveik visi jo biografai, rašydami apie jį, pasidavė minios įtaigai ir rodė jį oficialiomis ir legendai priimtinomis pozomis.“1 Taigi šios legendinės „sėkmės istorijos“ yra užtemdžiusios nuolatinę ir valingą Vaižganto pastangą kurti savąjį vidaus pasaulį, rinktis ir apsibrėžti vertybes, nuolat reflektuoti atliekamus vaidmenis, gebėti daug ko atsisakyti, riboti poreikius, žodžiu, Vaižganto recepcija lietuvių kultūros istorijoje ir literatūros moksle stokoja vidinės istorijos diskurso sklaidos. Be to, ši atsisakymo, sąmoningo pasirinkimo ir valingo gyvenimo kreipimo link tam tikrų tikslų ir vertybių nuostata yra svarbi visuose pagrindiniuose Vaižganto grožiniuose kūriniuose: romane-epopėjoje Pragiedruliai, apysakose Dėdės ir dėdienės ir Nebylys. Todėl ši monografija remiasi modernaus žmogaus su aiškiu krikščioniškojo mokymo ir tikėjimo vertybiniu pamatu samprata gyvenime ir literatūros kūriniuose.

Įsigilinus ši samprata pasirodė esanti daug sudėtingesnė, daugialypė ir daugiaklodė, panaši į ledkalnį, kurio nematomą didybę reprezentuoja tik kelios iškilusios viršūnės.

1 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Temos ir variacijos, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 10.

Kaip įminti ar įvardinti tą nematomą pagrindą, kuris yra paveikęs kiekvieną išorės judesį ir pasirinkimą? Pats Vaižgantas yra suformulavęs nemažai tiesioginių ir netiesioginių nuorodų tam pagrindui įminti. Be jokios abejonės, visą Vaižganto gyvenimą laikantis, jam prasmę teikiantis pagrindas yra krikščionybė, jos mokymas, susipynęs su iš šeimos paveldėta tradicija ir nuostatomis, koreguotas paties Vaižganto temperamento, susiformavusio ir suformuoto pasaulio supratimo, tiesa, jis pats šio pagrindo niekuomet per daug nedemonstravo ir neafišavo. Tai, kad mūsų kultūrinėje sąmonėje Vaižgantas pirmiausia yra įsitvirtinęs kaip kultūros veikėjas, rašytojas, o tik paskui kaip kunigas, iš vienos pusės, yra didysis paradoksas, nes Vaižgantas beveik visuomet vilkėjo sutaną, reprezentuojančią jo socialinį ir profesinį statusą. Iš kitos pusės, Vaižganto – kultūros veikėjo statusas lyg ir sakytų, kad Vaižgantui pavyko iki galo išpildyti jaunystės pasirinkimą. Nes juk rinkdamasis kunigo profesiją, Vaižgantas rinkosi galimybę likti gimtinėje ir tarnauti tuo metu engiamam ir politiškai bei kultūriškai pažemintam kraštui. Tuo aiškiai parodydamas, kad šeimos (ar tradicijos) suformuota meilė gimtajam kraštui ar gimtajai vietai yra nepakankama, jei nėra transformuota į valingą ir sąmoningą siekį kovoti dėl tiesos ir teisingos socialinės tvarkos tame krašte. Kurdamas tautinę savivoką, politinę sąmonę ir kultūrinę laikyseną, Vaižgantas veikė kaip labai suinteresuotas savosios šalies ateitimi asmuo ir tik paskui kaip kunigas. Jis iš tikro be galo mylėjo Lietuvą ta auginančia meile, kuri kelia reikalavimus sau ir kitam. Begalė pareigų, įsipareigojimų, darbų ir veiklų, kurias gera valia prisiėmė ir vykdė, tarytum yra nustūmę krikščionybę ir kunigystę į antrą planą. Ir nors išoriškai atrodo, kad tikėjimas jam nebuvo labai svarbus, tačiau vidaus pasauliui ir vidujybei jis buvo esminis, palaikęs gyvastį, teikęs prasmę. Šalia šio tvirto krikščioniškojo pagrindo Vaižgantas buvo ir savojo laikmečio žmogus, gerai jį jautęs, kartais prie jo prisitaikęs, o dažnai sprendimais ar reakcijomis jį lenkęs, bandęs kurti naujoviškus, modernius laikysenos ir veikimo modelius. Paradoksali krikščionybės ir modernybės dermė netrukdė Vaižgantui būti novatoriškam, drauge pademonstruojant ištikimybę jaunystės idealams, pasirinkimams, tam tikrai jį formavusiai tradicijai. Vienas tokių pasirinkimų – tautinė tradicija ir tautininkai, Antano Smetonos režimas, kuriam nepritarė, tačiau vis tiek bandė jame įžvelgti teigiamų dalykų, jį daugiau vertindamas ne tiek iš politinės, o daugiau jaunystės idealų, perspektyvos. Nepaisant to, kad atvirai demonstruojama ištikimybė tautininkams lėmė nemažai konfliktinių situacijų su kitą politinę partiją palaikančia bažnyčios hierarchija. Galimybė šiai monografijai atsirasti, be abejo, susijusi su gausybe kitų literatūros mokslininkų parašytų solidžių monografijų, studijų ir straipsnių apie Juozą Tumą-Vaižgantą ir jo kūrybą. Jam skirta mokslinės refleksijos istorija prasidėjo dar anoje nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip reikšmingiausi darbai minėtini: Juozo Ambrazevičiaus studija Vaižgantas: apmatai kūrybos studijai (1936), jau minėta Aleksandro Merkelio monografija, svarbūs Vinco Mykolaičio-Putino, Liudo Giros, Adomo Jakšto straipsniai ir įžvalgos. Sovietiniai metai pristabdė galimybę gilintis į šio autoriaus gyvenimą ir kūrybą dėl režimui priešingų ideologinių nuostatų, tai patvirtina vienos svarbiausių sovietiniais metais Vaižganto gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojos Aldonos Vaitiekūnienės

istorija, kuri 1982 metais išleido monografiją Vaižgantas2, o ją kaip habilitacinį literatūrologijos darbą Vilniaus pedagoginiame universitete apgynė tik 1995 metais. Be šios mokslininkės darbų, sovietiniais metais pasirodė Vaižganto kūrybos recepcijai svarbi Algimanto Radzevičiaus monografija Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse (1987).

Atgavus Nepriklausomybę, Vaižgantas ir jo kūryba netapo itin patraukliu studijų objektu, net ir 2019 metais minėtas 150-ųjų gimimo metinių jubiliejus tokių studijų atsiradimo nepaskatino. 2001 metais monografiją Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška išleido Ilona Čiužauskaitė, 2016 metais disertaciją Juozo Tumo-Vaižganto epistolinis diskursas apgynė Aistė Kučinskienė, o monografija šios disertacijos pagrindu Kultūrišku keliu. Juozo-Tumo Vaižganto laiškai pasirodė 2019 metais. Įdomių ir reikšmingų refleksijų apie Vaižganto kūrybą yra pateikę Vanda Zaborskaitė, Mindaugas Kvietkauskas, Dalia Čiočytė, Dalia Jakaitė, leidykla Baltos lankos Mažojoje serijoje išleido Nijolės Šervenikaitės studiją.

Ši monografija neapima Vaižganto asmens ir jo kūrybos visumos. Asmens formavimosi momentų ir grožinių kūrinių atranką lėmęs kriterijus buvo, iš vienos pusės, krikščioniškoji gyvenimo kaip duotybės, kurią privalu kantriai ir nuolankiai priimti ir išbūti, plotmė, o, iš kitos pusės, – konkretaus laiko ir konkrečios vietos lemtas, moderniajai paradigmai priskirtinas gyvenimo, tapatybės ir vidujybės sąmoningas ir nuolatinis kūrimas. Šios dvi plotmės tik iš pirmo žvilgsnio neigia ar prieštarauja viena kitai, jos abi akcentuoja nuolatinę vidinę kaitą ir raidą, nuolatinį savasties palaikymą ir kūrimą, tik gal pagal kitus atskaitos taškus. Vaižganto asmens daugiabriauniškumas, dėmesys prieštaringai žmogaus prigimčiai grožiniuose kūriniuose lėmė, kad monografijos teoriniai ir metodologiniai atskaitos taškai, nors pačioje monografijoje jie ir nėra detaliai aptariami, yra keli: naujojo istorizmo nuostatos, suteikiančios galimybę žvelgti į kultūrą kaip į antropologinį tekstą, kaip į „socialiai reikšmingą ir veiksmingą žmogaus praktiką“, kurioje svarbus „žmogiškosios veiklos, individualios iniciatyvos“ aspektas, „be kurio neįmanoma tirti istorijos, t. y. tam tikros kultūros sistemų kaitos laike“3. Naujojo istorizmo nuostatos suteikia galimybę „literatūrinius ir neliteratūrinius tekstus pateikti kaip tirštuosius vienas kito aprašymus“, kaip vaizduotės ir turimų pasakojimo resursų pagalba sukurtus tekstus, tiesa, juos suartinant, „neištrinamos jų skirtybės – tai jog nė vienas jų nėra parašytas, kad tikslingai aiškintų kitą [...]“4. O literatūrinei Dėdžių ir dėdienių, Nebylio ir Pragiedrulių pasakojimų analizei buvo svarbios struktūrinės-naratologinės bei hermeneutinės-interpretacinės nuostatos, kurias pasitelkus yra nagrinėjamas pasakojimas ir jo raiškos specifika įvairiose medijose (literatūros, teatro, kino), o literatūros

2 Aldona Vaitiekūnienė, Vaižgantas, Vilnius: Vaga, 1982, 290 p. Kiti Aldonos Vaitiekūnienės darbai, skirti Juozui Tumui-Vaižgantui ir jo kūrybai: Idem, Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964, 274 p.; Idem, Vaižgantas, Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1959, 30 p.; Idem, Vaižgantas: Kaunas: Šviesa, 1981, 137 p.

3 Brigita Speičytė, Naujasis istorizmas, in: XX amžiaus literatūros teorijos, sudarė Aušra Jurgutienė, Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 264–265.

4 Stephen Greenblatt, Tikrovės palytėjimas [vertė Brigita Speičytė], in: XX amžiaus literatūros teorijos, II dalis, parengė Aušra Jurgutienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 242.

teologija atvėrė galimybes sieti religiją, literatūrą ir asmenines Vaižganto patirtis, santykį su pasauliu.

Norėčiau padėkoti visiems, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjo prie šios monografijos atsiradimo. Ją rengiant, rašant suformuluotoms įžvalgoms didelės įtakos turėjo paskaitos Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, bendradarbiavimas su studentais, jų klausimai ir samprotavimai. Esu dėkinga Lietuvos mokslo tarybai, rėmusiai tyrimą ir monografijos leidybą. Dėkoju Lietuvos mokslo tarybos vyriausiajai specialistei dr. Jolitai Klimavičiūtei-Stokienei už profesionalias ir konstruktyvias konsultacijas projekto įgyvendinimo klausimais. Nuoširdi padėka visiems kolegoms už supratimą ir palaikymą rengiant monografiją spaudai, o pati nuoširdžiausia – artimiausiems ir brangiausiems žmonėms už jų meilę. Be šios patirties tokia knyga iš viso nebūtų atsiradusi.

BE METODOLOGIJOS, ARBA APIE JUOZĄ TUMĄ-VAIŽGANTĄ

BE ŠIRDIES KARTĖLIO

Bandant įminti Vaižganto santykio su savimi ir pasauliu mįslę, buvo galvojama, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti pasitelkus modernios kultūros logiką, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį pasikliaujant tik savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį save, savo vaidmenis ir konstruojantį savąją tapatybę. Tačiau po ilgų metodologinių ieškojimų ir skaitymų buvo nuspręsta, kad bandymas žvelgti į Vaižgantą per modernybės prizmę gal ir yra produktyvus, bet jis paaiškina tik jo laikysenos ir pasirinkimų paviršių ir neleidžia prisiliesti prie vidinės tikrovės klodų. Modernizmo raktu galima atrakinti tik jo sąmoningą santykį su įvairiausiais vaidmenimis, prisiimtais įsipareigojimais, bet neįmanoma atrakinti ir suvokti meile ir atjauta grįsto santykio su pasauliu ir Kitu. Kitaip tariant, modernioji antropologija niekaip negali paaiškinti, kuo remdamasis Vaižgantas sakė: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano. Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet – mano broliai.“5 Žinoma, moderniai žmogaus ir pasaulio sampratai taip pat neprieštarauja ir ironiškas paties Vaižganto santykis su savo atliekamais vaidmenimis, nuopelnais visuomenei: „Aš nenorėčiau virsti anekdotišku jubiliatu. Tai visų epitetų nei pasisavinu, nei atmetu. Aš, Tumas, stoviu šalia garbinamo Vaižganto. Man tik įdomu, kaip ir kas jį pagerbia ar pagiria; [...]“6. Modernybės nepaneigia ir nuolatinė akistata su prigimties prieštaringumu, tiesiai pripažįstant, kad likęs „pats vienas savo tvirtovėje, [esi] savęs paties apgynėjas ir savo priešas. Save ginti nuo savęs nežmoniškai sunku, ir tos kovos finalas labai problematiškas“7. Tačiau modernybė, ryškindama pavienius žmogaus laikysenos aspektus, ypatybes ar ryšius, išleidžia iš akių laikysenos visumą, dialoginį žmogaus atvirumą tikrovei, – būtiniems sandams, siekiant suprasti Vaižganto asmenį ir kūrybą, nes, anot Julijono Lindės-Dobilo, „Tumo nesuskaldysi į žmogų ir rašytoją“8, jis yra vientisas ir nedalomas. Vaižganto asmens vienovė, vidinė tiesa, išlaisvinanti iš daugybės prisiimtų vaidmenų, gali būti paaiškinta tik krikščioniška laisvės ir laisvos valios samprata. Būtent krikščioniškoji laisvės ir laisvos valios perspektyva leidžia kitaip pažvelgti į vidinės

5 „Ilgas atsakymas į trumpą paklausimą“. Atsakymas į Naujosios Romuvos anketą „Mūsų literatūros linkmės“, in: Vaižgantas, Raštai, t. 21, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 342. Toliau cituojant iš Vaižgantas, Raštai, t. 1–25, Vilnius: Pradai; Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, skliausteliuose nurodomas tomo numeris ir puslapiai.

6 Vaižgantas, Laiškai Klimams, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 250–251.

7 Vaižgantas, Jaunam veikėjui, Kaunas: Akc. „Švyturio“ bendrovės spaustuvė, 1925, p. 130–131.

8 Literatūra ir kalba: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, t. 20, Vilnius: Vaga, 1987, p. 385.

Vaižganto tikrovės dinamiką ir šakotumą, į jo kūrinių problemiką, kasdienių veiksmų ar pasirinkimų erdvę. Daugybė filosofų, bandžiusių apibrėžti modernybės sudėtingumą, yra atkreipę dėmesį į šiandienio žmogaus negebėjimą už regimuoju pasauliu besibaigiančio modernaus akiračio pamatyti anapusybę, kuri ikimodernioms visuomenėms buvo pripildyta gerų ir blogų dvasių, Peterio Kreefto žodžiais tariant9. Ne tik: pasak Czesławo Miłoszo, krikščionybė šiuolaikiniam žmogui rodosi esanti perdėm sudėtinga. Šį kontekstą esmingai papildo ir gimnazijų mokytojų liudijimai, kad mokiniams itin sunku patikėti gal svarbiausiu Vaižganto personažu – Mykolu Šiukšta.

Krikščioniškoji kultūra, atmetusi gamtiškąją žmogaus kilmę, remiasi nuostata, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, o laisvė yra viena iš Dievo savybių, kuria jis pasidalino su žmogumi ir kuri padeda žmogui būti savimi, išskleisti save, atsiverti tikrovės pilnatvei, o per ją ir Absoliutui: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32–33). Krikščionybės esmę atverianti pasiaukojanti Jėzaus meilė remiasi išlaisvinančia tiesos kančia: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13), todėl Jėzus laisvanoriškai eina į kančią ir, paklusdamas Tėvui, atiduoda gyvybę ant kryžiaus: „Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10,18). Pasak šventojo Augustino, toks Jėzaus veiksmas išryškina laisvanoriškai ir iš meilės pasirenkamos tarnystės vidinę laisvę: „Viešpaties namuose vergai yra laisvi. Vergai laisvi, nes tarnauja ne prievarta, o meile [...]. Tu kartu ir tarnas, ir laisvas žmogus: tarnas, nes juo tapai, laisvas žmogus, nes pamilai Dievą, Savo Kūrėją, maža to, esi laisvas, nes myli savo Kūrėją [...]. Esi Viešpaties tarnas, Viešpaties atleistinis. Neieškok išvadavimo, nutoldamas nuo išvaduotojo namų!“10 Nes „paklusnumas be laisvės yra vergystė“11, – tiksliu vokiečių teologo Dietricho Bonhoefferio pastebėjimu. Meile grįsta, laisvai pasirinkta tarnystė leidžia kitaip perskaityti garsiąją Vaižganto frazę: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau – jos vergas [...]“ (t. 21, p. 342). Vidine meilės tiesa ir žinojimu paremtas nuolankus paklusnumas išlaisvina ir gal svarbiausios Vaižganto apysakos Dėdės ir dėdienės pagrindinį, skaudžiai autobiografišką veikėją Mykolą, kuris pats pasirenka nekovoti dėl Severijos iš meilės broliui ir jo šeimai: „Ak, kaip jam buvo sunku! Ak, kad brolis būtų žinojęs nors mažą dalelę to, kokią dramą pergyvena jų „dėdė“, kokią auką jis daro iš savęs jo gerovei!“, nes Mykolas gerai supranta, kad [v]ienas brolis nebepavaldys valako, ir dvaras išmes jį kur į trobelę medsargiu ar laukabėgiu. Atminęs „gaspadoriaus“ nupuolimą, Mykoliukas net visas nutirpo. Kaipgi tai galima? Ne, jis, Mykoliukas, neleis, kad taip atsitiktų. Gi atminęs

9 Peter Kreeft, Grįžti prie dorybių. Doros tradicijos išmintis šiandienai, iš anglų kalbos vertė Ieva Venckevičiūtė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

10 S. Augustinus, Enarratio in Psalmum XCIX, 7 // CCL 39, 1397. Cit. iš: Jonas Paulius II, Enciklika Veritatis splendor. Visiems Katalikų Bažnyčios vyskupams kai kuriais pagrindiniais Bažnyčios moralinio mokymo klausimais. 1993 08 06, Vilnius: Aidai, 1994.

11 Dietrich Bonhoeffer, Paklusnumas ir tikėjimas, Bernardinai.lt, 2011 gegužės 2. Prieiga internetu: http:// www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-12-04-dietrich-bonhoeffer-paklusnumas-ir-tikejimas/72908

Onutę ir berniukus, net vėl ėmė šypsotis, kaip ir pirma. Visas gyvenimo kartėlis kažin kur dingo. Ne, tikrai ne! Jis negali suardyti broliui gyvenimo, vaikus paleisti iš neturto į tikrąjį badą. (t. 3, p. 25–26)

Taip Mykolas, besąlygiškai paklusdamas esamai situacijai, pasirinkdamas tylią kančią, yra vidujai laisvas, nejaučiąs jokio kartėlio, nes jo pasirinkimą yra nulėmusi meilės tiesa. Ši laisva valia pasirenkama tiesa įgalina Vaižgantą 1893 metų vasario mėnesio pradžioje, dar nepriėmusį kunigystės šventimų, kvestionuoti jo bičiulio

Antano Kaupo laiške išsakomą skundą dėl žiauraus likimo, jį blaškančio po pasaulį: Antanas Kaupas, 1890 metais pašalintas iš Žemaičių kunigų seminarijos už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, dėl persekiojimų yra priverstas emigruoti į Ameriką. Vaižgantas siūlo žodį „likimas“ apskritai išbraukti iš žodyno jį pakeičiant žodžiu „Apvaizda“,

kuri ir Tave, Broli, gal nuvedė ten, kur esi reikalingas ir kur gali relativiszką łaimę rasti, nes tas nů musų paczių priguli; reikia tiktai gerai isz szirdies kalbėti: „buk valia Tavo“ ir visomis syłomis steigties iszpildyti priedermes, kurias Ta Apveizda (alias-fatum) ant musų užkrovė. (t. 25, p. 326)

Galvojama, kad Vaižganto elgesys kirtosi su bendromis normomis, nuostatomis ar įsitikinimais, pavyzdžiui, jis bendradarbiavo su Vinco Kapsuko bolševikine valdžia, nes ši pasiūlė paruošti mokyklai reikalingų vadovėlių sąrašą, bendradarbiavo su kairiųjų pažiūrų žurnalu Kultūra, rašė prašymus, kad iš kalėjimo būtų paleistas Kostas Korsakas, suirzęs galėjo parodyti špygą ar apšaukti į paskaitą pavėlavusį studentą, jau nekalbant apie maudymąsi Nemune ir vaikščiojimą basomis jo šlaitais. Tiesa, bažnyčios vyresnybei pareikalavus nutraukti bendradarbiavimą su kairiųjų Kultūra, Vaižgantas taip ir padaro, tačiau jam iškyla esminis klausimas, ar tikrai dvasininkai negali dalyvauti kultūros darbe, kurį vykdo priešingos ideologijos žmonės. Todėl jis 1923 m. gruodžio 27 d. Žemaičių Vyskupijos Kurijai rašo ilgą raštą, kurio pagrindinė mintis yra laisvas pasirinkimas, grindžiamas ištikimybe esminėms krikščionybės tiesoms:

Per paskaitas nesu nusidėjęs katalikybės principams, o kabinėjimasis į mažmožius tai tik juokų darbas. „Kultūra“ ar kas kitas, kai mane kviečias, kviečias ne socializmo skelbti. Jie gerai žino, kad aš katalikas, tautininkas, kulturtrėgeris, Dr. J. Basanavičiaus tradicijų. Toks buvau per visą amžių ir į pabaigą man nebepatogu virsti socialistu ar krikščioniu demokratu. [...] Aš turiu savotiškų principų, nepriešingų Šv. Katalikų Bažnyčiai, kuriai visados atsidėjęs tarnavau ir Jos garbės, lygiai ir savo luomo niekados neįžeidęs (nebent kuriais tuščiais

pliauškalais). Tai ir mokslininko, nors nežymaus, pareigos reikalauja iš manęs didesnio drąsumo, pasitikėjimo savim, reliatyvės laisvės. 12

Krikščioniškąja tiesa grįsta drąsa, kurios Vaižgantas sau reikalavo, nepažeidė krikščionybės esmės, nors ir kirtosi su tam tikrų bažnyčios hierarchų įsitikinimais ar įsivaizdavimais. Tą didesnį drąsumą, nepažeidžiantį krikščioniškosios etikos, Vaižgantas yra leidęs sau ir grožinėje literatūroje. Štai 1929 metais parašyto Nebylio kulminacinė scena yra gal gražiausias ir visumiškiausias meilės aprašymas visoje lietuvių literatūroje.

Lemtingasis Anelės ir Jono susitikimas vyksta per patį Jėzaus Prisikėlimą, skambant bažnyčios varpams. Visiška meilės pilnatvė, apimanti emocinį ir fizinį pradus, yra nuodėminga, taigi nelaisva, nes laužo ir pažeidžia Dievo tiesas ir artimųjų gyvenimus, parodydama žmogišką silpnumą ir netesėjimą.

Įšventintas į kunigus ir paskirtas į Mintaują, Vaižgantas įrašė dienoraštyje: „Aukšta tarnystė svetimame krašte reikalauja, kad labai save pamirštumei, labai savęs išsižadėtumei“ (t. 19, p. 258). Nuolatinė savęs pamiršimo ir išsižadėjimo nuostata knygelėje Jaunam veikėjui siejama su kantrybe, pasiryžimu, nusitūrėjimu, valia. Kunigas, pasak Vaižganto, yra atskirtas, „[v]ienas išstatytas Augštybių malonės veikimui“ ir „iš žmonių išskirtas, vėl atgal į žmones įblokštas“, todėl kunigo gyvenimas „ištisa grandinė dramų, kurios labai dažnai virsta tragedijomis“13. Tačiau yra kažkokia neregima pajėga, galybė, kuri švyti visoje šioje dramų virtinėje, neleisdama jausti kartėlio dėl pasirinkimo būti kunigu, dirbti Lietuvai ir jos kultūrai, nors Vaižgantas gerai žinojo ir suprato, kad laisvė, dėl kurios jis paaukojo savo gyvenimą, to meto lietuviams reiškė beveik tą patį, ką ir iš narvo į pasaulį paleistai kanarėlei, kaip parodyta vaizdelyje Aš, tarnaitė ir kanarėlė. Tačiau neregima pajėga yra panaikinusi visas nuoskaudas dėl įskundimų, apgavysčių, neturto, vienišos senatvės, paaukoto gyvenimo. O apysakos Nebylys prologe iš bado mirštančiame elgetoje, jo nebylioje kančioje leidžia Vaižgantui atpažinti save ir sau lygų: „Nušvitau, nudžiugau, lyg loteriją laimėjęs, į abudu delnu suėmiau nelaimingojo veidą ir iš širdies pabučiavęs tas kentėtojo raukšles [...]“ (t. 3, p. 116). Vis dėlto šioje Dievo pajėgos ir galybės šviesoje ryškus ir modernaus Vaižganto priesakas žmogui: norint, kad tos galybės „laisvai per tave eitų, tu jau pats gera savo valia, maža to – didelėmis savo pastangomis privalai persidirbti [...]“14. Ir tuomet „[...] mano jungas [bus] švelnus ir mano našta lengva“ (Mt 11, 30), o „tu gera valia likęs be savo šeimynėlės, be namų laimės ir jų židinio, sendamas, nesijausi vienas, kaip įbestas mietas, likęs, visas tvoras nuėmus.“15

12 Žemaičių Vyskupijos Kurijai Docento p. e. J. Tumo, garbės kanauninko, Pareiškimas, 1923 XII. 27, cit. iš: Aleksandras Merkelis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Trečias (fotografuotinis) leidimas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 317.

13 Vaižgantas, Jaunam veikėjui, p. 80, 90, 88.

14 Ten pat, p. 82.

15 Ten pat, p. 29.

VAIŽGANTO KUNIGYSTĖ

XIX AMŽIAUS PABAIGOS

KULTŪRINIAME KONTEKSTE: PASIRINKIMO MOTYVAI

Kone visi istorikai, kultūros, kasdienybės ir mentalitetų tyrėjai sutinka, kad XIX amžius – tai senųjų socialinių struktūrų irimo ir moderniųjų radimosi metas. Juozas Tumas-Vaižgantas viešajame gyvenime pradėjo dalyvauti XIX amžiaus pabaigoje, kuomet posūkis iš senųjų kultūros formų į naująsias tapo akivaizdus, nors nueinantys ir naujai besiformuojantys pavidalai kasdienybėje dar ilgai pynėsi ir varžėsi. XIX amžiaus socialinių ir kultūrinių praktikų kaita ir modernėjimas yra susilaukę daug įvairių ir išsamių tyrimų. Pagrindinis visų šių tyrimų pobūdis gana tiksliai nusakytas Lietuvos istorijos instituto serijos Lietuvos istorija knygos Devynioliktasis amžius: visuomenė ir valdžia Pratarmėje: XIX amžiuje socialiniai, kultūriniai, teisiniai, etniniai ir kitokie raidos vyksmai „buvo veikiami bendro, varomojo, proceso, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernybė, modernizacija“16 . Lietuvos visuomenės gyvenimo būdo modernėjimą komplikavo priklausymas Rusijos imperijai, lėmęs savos valstybės neturėjimą, nes „oficialiai Lietuvos kaip politinio-administracinio vieneto XIX amžiuje apskritai nebuvo“17. Tačiau, kaip reakcija ir atsakas į išorinę ir vidinę carinės Rusijos priespaudą ir apribojimus, ėmė rastis nauji elgesio modeliai, grįsti nauja, modernų pasaulio suvokimą ženklinančia tapatybe, kuri formavosi nebe paveldimų kilmės, luomo, šeimos ar kraujo ryšių, o bendrų interesų, įsipareigojimų ir siekių pagrindu. Postūmiu šiems moderniems socialiniams ryšiams buvo refleksyviai, o nebe emociškai išgyvenama tautinė priklausomybė ir savivoka. Sekant Leonidu Donskiu, ją galima būtų pavadinti moderniu patriotizmu, suprantamu ne tik kaip ryšys „su gimtuoju miestu, gimtąja kalba ar šalimi“, bet ir kaip meilė bei pagarba „tai vietai, kurioje galima siekti teisybės, teisingumo bei patikimos socialinės ir moralinės tvarkos [...]“18. Iš vienos pusės, tapatybių konstruktai, formavęsi išvien su pilietine visuomene, akivaizdžiai rėmėsi bendrybe su žemuoju liaudies sluoksniu, su to sluoksnio etniškumu, vertybėmis, tradicijomis, tačiau, iš kitos pusės, svarbiu naujosios

16 Lietuvos istorija. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia / Tamara Bairašauskaitė, Zita Medišauskienė, Rimantas Miknys, [ats. tomo redaktorius Rimantas Miknys], VIII tomas, 1 dalis, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 7–8.

17 Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas, Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 21.

18 Leonidas Donskis, Galia, vaizduotė ir atmintis, Vilnius: Versus aureus, 2011, p. 18.

tapatybės ženklu buvo gili individualumo įbrėžtis, paremta įsivaizdavimu ir vaizduote, esmingai papildžiusiais patiriamą ir išgyvenamą realybę. Būtent tikrovę papildanti vaizduotė lėmė naują funkcionavimo socialinėje erdvėje programą, tapusią akstinu konkretiems išsivadavimo iš imperinės politikos veiksmams.

Juozo Tumo-Vaižganto asmenybės formavimąsi, gyvenimo kelio pasirinkimą iš dalies yra nulėmęs XIX amžiaus pabaigos valstiečio mentalitetas ir kultūriniai, politiniai bei ekonominiai suvaržymai, ypač sustiprėję po 1863–1864 metų sukilimo, nors pačių suvaržymų ir ribojimų pradžia sietina su 1830–1831 metų sukilimu ir po jo pradėta vykdyti radikalia ir agresyvia imperine politika, sutelkta į „lenkų klausimą“. Spręsdama šį klausimą carinė Rusija beveik nekreipė dėmesio į lietuvių etninę grupę, nes, kaip teigia Darius Staliūnas, viešajame XIX a. antrosios pusės rusiškame diskurse beveik nepasitaikė teiginių, kad reikia „rusinti“ lietuvius, nes, greičiausiai, centrinė valdžia šios etninės grupės „nelaikė didele problema, kliūtimi‚ rusifikuojant kraštą“19. Iš kitos pusės, egzistavusi tautinės politikos praktika rėmėsi aiškiu supratimu, kad reikia propagandos, skirtos lietuvių etninei grupei ir kad toji propaganda turi būti specifinė, atitinkanti grupės mentalitetą ir išsilavinimą. Greitai pastebėta, kad neišsimokslinusiai liaudžiai beveik nesuprantamą spausdintą žodį lydintys paveikslėliai ir vaizdai yra daug paveikesni, todėl į juos stengtasi investuoti daugiau lėšų. Šiame kontekste minėtinas Vilniuje gyvenęs rusų istorikas ir bibliografas Aleksandras Milovidovas. Jis buvo didelis vaizdinės propagandos šalininkas, be to, vadovavo šv. Dvasios brolijai, įsteigtai 1865 metais kovoti su katalikybe ir lenkiškumu. Ši draugija aktyviai užsiiminėjo paskaitine veikla ir, pasak Jolitos Mulevičiūtės, taikė naujus metodus bei stengėsi plėsti paskaitų socialinę ir geografinę erdvę20. Supratus, kad spausdintas žodis neduoda norimų rezultatų, „imta kelti „gyvo vaizdo“, kaip tiesioginio, konkretaus, juslinio patyrimo šaltinio, svarbą“21. Todėl į Šiaurės vakarų kraštą buvo atsiųsta ne vienas šimtas tūkstančių luboko knygų ir ikonų, kurios dalintos dykai arba pardavinėtos už menką kainą22. Pamačius, kad tokie ideologinio poveikio būdai yra riboti, pradėta rodyti pigius, tiražinius vaizdus. A. Milovidovas, karštas iliustruotų paskaitų entuziastas, J. Mulevičiūtės žodžiais, nuolat aiškino, kaip svarbu gyvu žodžiu ir vaizdu skleisti stačiatikių religiją. Jis buvo įsitikinęs, kad kitų tikybų žmones į viešas Brolijos paskaitas traukia būtent ekrane rodomos skaidrės: ekrane pasirodančios didelio formato projekcijos žiūrovams sukeldavo „dalyvavimo efektą“, t. y. priversdavo patirti buvimo vaizde iliuziją. Neišsilavinusiai publikai šis „stebuklingas“ optinės ir psichologinės transformacijos potyris buvo

19 Darius Staliūnas, Termino „rusinimas“ prasmės istorija (XIX a. 7-asis dešimtmetis), Lituanistika, 2006, t. 67, nr. 3, p. 36.

20 Jolita Mulevičiūtė, Kova dėl vaizduotės: vizualinė Rusijos imperijos propaganda Šiaurės Vakarų krašte, Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 38, Vilnius, 2014, p. 140–141.

21 Ten pat, p. 131.

22 Александр

1903, p. 29. Cit. iš: Jolita Mulevičiūtė, Kova dėl vaizduotės: vizualinė Rusijos imperijos propaganda Šiaurės Vakarų krašte, p. 131.

svarbiausias įvykis (neparūpinus vaizdinės medžiagos, renginių lankomumas gerokai sumažėdavo). Antai Vilniaus karinė vadovybė išduodama leidimą skaityti paskaitas kareivinėse, išreiškė pageidavimą rodyti kuo daugiau skaidrių, nes jos kareiviams ypač patinkančios. Todėl Brolijos komisijos pirmininkas ne be pagrindo manė, kad „tokie net beraščiui suprantami skaitymai, lydimi paspalvintų paveikslų ir suvokiami regimosios atminties pagalba, giliau įsiskverbia į prastuolio sielą ir ten ilgiau išlieka“. 23

Vis dėlto istorija parodė, kad net ir imperijos valdininkų pasitelktos modernios priemonės neužgožė XIX amžiaus antroje pusėje Lietuvoje pradėjusios formuotis etnolingvistinės tapatybės pradų. Priešingai, carinė priespauda kaip tik paskatino šios tapatybės pagrindu prasidėjusią kultūrinio pasipriešinimo veiklą, o pagrindinis šio pasipriešinimo veiksnys buvo inteligentija, antroje XIX a. pusėje pradėjusi „formuoti savarankišką visuomenės grupę, kuri išsiskyrė aukštuoju bei specialiuoju išsilavinimu ir profesine veikla, sudarančia jos socialinės egzistencijos pamatą“24. Specifinis naujai besirandančios inteligentijos bruožas, pasak Tamaros Bairašauskaitės, buvo jos demokratėjanti socialinė kilmė, nes vis daugiau valstiečių vaikų baigdavo gimnazijas ir įvairias specializuotas vidurines mokyklas. Vis dėlto nepaisant didėjančio žemesniųjų socialinių sluoksnių išsilavinimo, „inteligentijos struktūra plėtojosi gana vienpusiškai ir daug lėčiau, nei to reikalavo visuomenės modernėjimo sąlygos“25. Iš dalies lėtą kiekybinį vystymąsi lėmė tautinė carizmo politika, pagal kurią nuo 1864 metų katalikai Šiaurės vakarų krašte negalėjo gauti valstybinės tarnybos, todėl „lenkai ir lietuviai buvo priversti ieškotis tarnybos kitose Rusijos imperijos gubernijose“26. Iš kitos pusės, inteligentijos, kaip savarankiškos visuomenės grupės, formavimąsi stabdė nepalanki Šiaurės vakarų krašto švietimo politika, universiteto uždarymas ir įvairūs luominiai apribojimai. Šalia nepalankios švietimo politikos inteligentijos skaičiui augti trukdė menkas valstiečių išsimokslinimas ir dar menkesnės jų pajamos, negalėjusios garantuoti ilgesnių vaikų studijų. Tiesa, kartais tėvų pasiryžimas leisti sūnus į mokslą būdavo kone priverstinis ir padiktuotas ūkio pragmatikos.

Šiuo požiūriu Vaižganto atsiminimų epizode „Kunigėlio gimtuvės“ yra fiksuota gana tipiška XIX a. antrosios pusės daugiau nei vieną sūnų turėjusios šeimos situacija: tik gimęs berniukas yra paaukojamas Dievui, kad nereikėtų pusiau skelti žemės. Pasak Rimanto Vėbros, analizavusio lietuvių inteligentijos formavimąsi XIX a. antroje pusėje, „nenoras dalyti žemę keliems sūnums, jos trūkumas bei žemės ūkyje dirbančių gyventojų perteklius“ buvo itin reikšmingas veiksnys, skatinęs leisti vaikus į mokslą. Kitas modernėjančios visuomenės išsilavinimą skatinęs veiksnys, R. Vėbros žodžiais, buvo

23 Ten pat, p. 141.

24 Lietuvos istorija. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, p. 388.

25 Ten pat, p. 387.

26 Ten pat, p. 389.

„didėjanti specialistų paklausa“27. Tačiau lietuviškos gubernijos beveik neturėjo specialiųjų mokyklų, išskyrus kunigų ir pedagogines seminarijas. Į šias, tiesa, buvo priimami stačiatikiai, vienintelė išimtį sudariusi Veiverių mokytojų seminarija priimdavo lietuvius. Tik „Vilniaus gub., be kunigų seminarijų ir pedagoginės mokyklos, buvo karinė ir techninė amatų mokykla“28. Taigi kunigų seminarija buvo „vienintelė specialioji mokykla, į kurią galėjo lengviau įstoti lietuviai“, o pragmatiškai mąstančiam valstiečiui „dvasiškio profesija buvo viena iš prieinamiausių profesijų [...]; nereikalavo nė ilgo mokslo, nė didelių iškaiščių“29. Todėl, R. Vėbros teigimu, XIX a. pabaigoje dvasininkija vis „dar buvo viena svarbiausių lietuvių inteligentijos profesinių grupių“30 . Praktinį visų šių priežasčių ir gyvenimo konkretybės poveikį jaunam valstiečių vaikui atsiminimuose apie Praną Vaičaitį yra apibendrinęs jo brolis kunigas Juozas Vaičaitis. P. Vaičaitis, leistas į gimnaziją, kad taptų kunigu, nedrįsdamas tėvams aiškiai išsakyti nenoro juo būti, nuvežtas į Seinų kunigų seminariją, kuria planą įtikinti seminarijos valdžią dėl kokių nors priežasčių jo nepriimti į klierikus. Vėliau kunigu tapęs brolis, prisimindamas tuos laikus, tiksliai brėžia neišlavinto, riboto ir pragmatiško valstiečio mentaliteto ir socialinio-kultūrinio konteksto reikšmę projektuojant sūnaus išsimokslinimą:

Veik visi gimnazijos mokiniai buvo tėvų skiriami į kunigus, nes kitaip mokytų kaimiečiai nesuprato. Ir nestebėtina: „mužikui“ gimnazija pirmiau buvo uždaryta, mokytų kaimiečiai nematydavo. Poneliai, su kuriais miesteliuose, raštinėse susitikdavo, įkarto baudžiavos laikais; valdininkėliai, nevieną apčiupinėję, buvo papirkomis. Ne dėl ko kito seniai sakydavo: verčiau sūnus tegano kiaules, neg būtų lupiku ar pristovu (suprask: valdininku). 31

Be kita ko, dažnas to meto valstietis aukštesniąsias gimnazijos klases ar universitetus matė kaip bedievystės gūžtą, nes:

Baigiantieji universitetus ar gimnazijos paskutiniųjų klasių mokiniai, per vakacijas šen ir ten belandinėdami, neretai tai šį tai tą nupliauškia, tikinčios motinos dievotumą pašiepia, broliams, seserims, kaimynams taip pat nepavydi pajuokimo to, kas tikintiems brangu. 32

27 Rimantas Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje: socialinės struktūros bruožai, Vilnius: Mokslas, 1990, p. 166.

28 Ten pat, p. 167–168.

29 Stasys Matulaitis, 1863 metai Lietuvoj, Minskas: Baltarusijos Mokslų akademijos Lietuvių sektorius, 1933, p. 106. Cit. iš: Rimantas Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje: socialinės struktūros bruožai, p. 168.

30 Rimantas Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje: socialinės struktūros bruožai, p. 170.

31 Pranas Vaičaitis, Raštai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 260.

32 Ten pat, p. 261.

Tėvas taip pat manė, jei sūnus, universitetą ėjęs, taps kokiu bedieviu, gaila viso kašto ir triūso; jo nuomone, kaip apskritai kaimo žmonių, vien kunigas ramiai, lengvai tegyvena ir vien kunigas visuomenei tėra reikalingas. 33

Išleidimo į kunigus privalumus, lengvai pašiepdama valstietiškąjį mentalitetą, straipsnyje „Apie tėvų ir vaikų santykius“ mini ir Žemaitė: kunigu geriausia, „[k]ą čia palyginsi? Blogi ar geri metai – vis ant dienos rublis!..“34 O kadangi „[v]isų vaikų pramokyti nėra iš ko, todėl atiduodamas mokslan tas, kuris namie nereikalingesnis, vėliau tepradės ūkėje darbuotis“35. Ir nors R. Vėbra teigia, kad katalikų dvasininkai, pastebėję gabesnį berniuką per tėvus ar gimines visaip stengėsi jį palenkti rinktis kunigo kelią36, tačiau statistika rodė, kad po 1863 metų sukilimo dėl Katalikų Bažnyčiai taikytų suvaržymų ir draudimų pradėjęs mažėti stojančiųjų į kunigų seminarijas skaičius, priešsukiliminių rodiklių nebepasiekė ir draudimus panaikinus37. Istorikė Vilma Žaltauskaitė šį mažėjimą sieja ne tik su pasaulietinės valdžios draudimais, ardžiusiais tapimo kunigu tradiciją, bet ir su valstiečius, kurie sudarė didžiąją stojančiųjų į kunigų seminarijas dalį, pradėjusiu traukti miestu, „kad ir koks neaukštas urbanizacijos lygis krašte“ buvo38 Iš kitos pusės, gerėjanti ekonominė valstiečių padėtis ir valstietiškas racionalumas bei pragmatizmas lėmė, kad XIX a. pabaigoje į kunigų seminarijas įstojo daug lietuviais save laikiusių valstiečių vaikų, kuriems religija tapo galimybe išsaugoti lietuvybę, nes jie tautybės reikalus, anot Juozo Ambrazevičiaus, sprendė atsižvelgdami į Dievybę39.

33 Ten pat, p. 266.

34 Žemaitė, Raštai, t. 5, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, p. 371.

35 Ten pat, p. 367.

36 Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje: socialinės struktūros bruožai, p. 169.

37 Žr. Vilma Žaltauskaitė, „Matyti mane kunigu“. Katalikų dvasininko karjera: motyvai pasirinkti ir galimybės realizuoti XIX a. antroje pusėje, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2014, p. 94.

38 Ten pat, p. 105.

39 Juozas Ambrazevičius, Ideologinių grupių santykiai „Aušros“ ir „Varpo“ gadynėje, in: Krikščionybė Lietuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis, Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 726, 1938, p. 238.

„LIETUVIŠKAI DIRBTI“ IR

„SU LIETUVIAIS GYVENTI“, ARBA „VISAM KAM LIETUVIŠKAM

LAIMĖTI LAISVĖS“

Juozo Tumo-Vaižganto pasirinkimą tapti kunigu lėmė išorinės ir vidinės priežastys. Išorinės priežastys susijusios su carinės Rusijos vykdyta rusinimo politika, o vidinės lemtos emocinių ryšių su tėvais, jų tikėjimu, noru likti Lietuvoje, iškovoti kultūros kalbos statusą tik buitinėje namų aplinkoje vartotai lietuvių kalbai. Tautiškoji idėja buvo svarbiausias Vaižganto gyvenimo imperatyvas, teikęs vertybinę kryptį visiems pasirinkimams, buvęs impulsu visiems veiksmams. Šis imperatyvas radosi iš tapatinimosi su žeminama ir engiama tauta, iš pojūčio, kad galima tam pažeminimui pasipriešinti:

Mes vos dabar tepradedame suprasti. Kaip tie dalykai menkino mūsų dvasią, mūsų žmoniškumą, mūsų taurumą, – visa tai, kas žmogų žmogum padaro. Net stebėtina, kaip mes nevirtome niekšais, be jokių idealų, be jokių garbingų pasiryžimų. (t. 12, p. 494)

Brandžių metų publicistikoje Vaižgantas ne kartą yra grįžęs prie veiklos spaudos draudimo metais refleksijos, jau iš laiko perspektyvos siekdamas suvokti ir įvardinti, iš kur radosi konkretūs pasipriešinimo vykdomai rusinimo politikai veiksmai. Postūmį tiems veiksmams Vaižgantas siejo su labiau pajaustu nei racionaliai suvoktu neteisybės ir pažeminimo jausmu, su intuityviu impulsu, nuovoka, kuriuos galima pavadinti iracionaliu sąmoningumu40:

Mums tebuvo sveikos omės (instinkto), nusimanymo, kas ir kaip būtų lietuviams teisinga ir žmoniška (t. 12, p. 464);

Formuluoti tai mums nesisekė, bet „in confuso“, nuovokoje mes buvome pasidarę stipriai nusimaną tautišką savo vertybę. (t. 12, p. 503)

40 Ši sąvoka formuluojama Czesławo Miłoszo Pavergtame prote fiksuoto teiginio pagrindu: „[...] kiek pastangų reikia, kad neleistum sau pereiti prie to, kas lengviausia. Toms pastangoms raginantis balsas iš esmės yra iracionalus“ (Czesław Miłosz, Pavergtas protas, iš lenkų k. vertė Almis Grybauskas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 162).

Gitana

Vanagaitė

Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika

Redaktorė Vita Siaurodinienė

Viršelio dizainerė, maketuotoja Rasa Švobaitė

2023 06 27. Tiražas 100 egz. Užsakymo Nr. K19-121-P1.

Išleido

Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino

UAB „Vitae Litera“

Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt