19 minute read
Marius Paðkonis, Jonas Jurgaitis
sveikata Kepenø transplantacija Lietuvoje? Tai realu!
Marius PAŠKONIS, Jonas JURGAITIS
Advertisement
Kepenø transplantacija – vienas svarbiausiø chirurginio gydymo bûdø, taikomø pacientams, kuriems progresuoja kepenø funkcijos nepakankamumas. Nuo tada, kai pirmà kartà Anglijoje, Kembridþo universitete, Roy‘aus Calne‘o vadovaujama chirurgø brigada atliko pirmà sëkmingà kepenø transplantacijà Europoje, praëjo beveik 40 metø. Iki 2000 metø Lietuvoje kepenø transplantacijos operacijos nebuvo atliekamos, taèiau ligoniø, serganèiø lëtinëmis kepenø ligomis, buvo visada. Nuo 2000 metø Vilniaus universiteto ligoninëje Santariðkiø klinikose ir Kauno medicinos universiteto klinikose atliktos devynios tokios operacijos, taèiau pirmosios transplantacijos nebuvo sëkmingos. Prireikë dar penkeriø metø, kad mûsø chirurgai galëtø dþiûgauti – pirma sëkminga kepenø transplantacija Vilniaus universiteto ligoninëje Santariðkiø klinikose atlikta 2005 m. liepos 25 dienà.
Persodinti kepenis pradëjo amerikieèiai
Kepenø transplantacija tapo realybe 1963 m., kai Thomas E. Starzlas Jungtinëse Amerikos valstijose, Kolorado universitete, atliko pirmà kepenø persodinimo operacijà. Po pirmos kepenø transplantacijos pacientas neiðgyveno. Taèiau jau 1967 m., atsiradus naujiems imunosupresiniams vaistams, Thomas E. Starzlas atliko pirmà sëkmingà kepenø persodinimo operacijà. Pacientas iðgyveno net 13 mënesiø. Tais paèiais metais Anglijoje, Kembridþo universitete, Roy‘aus Calne‘o vadovaujama chirurgø brigada atliko pirmà sëkmingà kepenø transplantacijà Europoje. Net ir atliekant daugiau kepenø transplantacijø ir tobulëjant chirurginei technikai vienus metus išgyvendavo vos 15 proc. pacientø. Tokios nesëkmës lydëjo dël komplikacijø – svetimo organo atmetimo reakcijos. 1980 metais prasidëjo nauja transplantacijos era, nes buvo sukurtas naujas imunosupresinis vaistas ciklosporinas, kurá naudojant þymiai sumaþëjo komplikacijø dël organø atmetimo reakcijos ir recipientai po transplantacijos išgyvendavo gerokai ilgiau. Šiuo metu Europoje atliekama 8–21 kepenø transplantacijø milijonui gyventojø. Vienus metus po transplantacijos išgyvena 85 proc., o 5 metus – iki 70 proc. pacientø.
Kepenø transplantacija – vienas iš svarbiausiø chirurginio gydymo bûdø pacientams, kuriems progresuoja kepenø funkcijos nepakankamumas. Pagrindinës indikacijos, kai reikia persodinti kepenis, yra virusinio hepatito B ir C sukelta kepenø cirozë, pirminë biliarinë cirozë, lëtinis sklerozuojantis cholangitas, þaibinis kepenø nepakankamumas. Vien medikamentinio gydymo tokiems ligoniams nepakanka ir daugelis miršta, todël kepenø transplantacija tokiems ligoniams – vienintelë galimybë iðgyventi.
Iki 2000 metø Lietuvoje kepenø transplantacijos operacijos nebuvo atliekamos, taèiau ligoniø, serganèiø lëtinëmis kepenø ligomis, buvo visada. Nuo 2000 metø Vilniaus universiteto ligoninëje Santariðkiø klinikose ir Kauno medicinos universiteto klinikose atliktos devynios tokios operacijos, taèiau pirmosios transplantacijos nebuvo sëkmingos, šeši pacientai mirë dël ávairø pooperaciniø komplikacijø. Vien tobulos chirurginës technikos èia nepakanka. Sëkmingos kepenø transplantacijos pagrindas – ávairiø srièiø specialistø darnus komandinis darbas. Chirurgai – tik viena iš komandos grandþiø. Gydytojai gastroenterologai ir hepatologai parenka ir priþiûri pacientus iki operacijos, atliekant kepenø transplantacijà labai svarbus vaidmuo tenka gydytojams anesteziologams,
kuriø uþdavinys – iðlaikyti stabilià paciento hemodinamikà bei koreguoti kitø organø darbà operacijos metu. Po transplantacijos ligonis patenka á intensyvios terapijos skyriaus medikø rankas, kur yra priþiûrimas visà pooperaciná periodà, akylai stebint ir uþbëgant uþ akiø galimoms komplikacijoms. Baigus stacionarinio gydymo etapà ir iðleidus pacientà á namus, jo ir transplantuotø kepenø bûklæ nuolat priþiûri gydytojai hepatologai bei imunologai. Vilniaus universiteto ligoninës Santariðkiø klinikø gydytojai kepenø transplantacijai sistemingai ruoðësi. Penki chirurgai, gydytojas anesteziologas, intensyvios terapijos gydytojas, gydytojas gastroenterologas ir operacinës slaugytoja tobulinosi Berlyno „Charitie“ klinikoje bei Heidelbergo universitetinëje klinikoje, tai vieni didþiausiø transplantacijos centrø Vokietijoje.
VU Santariðkiø klinikose sëkmingai persodintos kepenys
Pirma sëkminga kepenø transplantacija Vilniaus universiteto ligoninëje Santariðkiø klinikose atlikta 2005 metø liepos 25 dienà. Ligonë, kuriai atlikta kepenø transplantacija, sirgo pirmine biliarine kepenø ciroze. Šios ligos prieþastys vis dar neþinomos. Pasaulyje pirmine biliarine ciroze serga 8–14 þmoniø iš 100 tûkst. gyventojø. Apie 90 proc. ligoniø – moterys. Kepenø funkcija visiškai sutrinka praëjus 10–12 metø nuo ðios ligos pradþios. 55 metø moteriai buvo persodintos ðeðiolikametës donorës, þuvusios patyrus sunkià galvos traumà, kepenys. Iki operacijos apie 3 metus ligonës bûklë nuolat blogëjo. Moteriai nieþëjo kûnà, pakito kûno spalva, kraujavo dantenos, ji greitai nuvargdavo, krito svoris. Visi ðie simptomai labai paûmëjo prieð metus, todël 2004 metø gruodþio mënesá gydytojø konsiliumo metu ligonë buvo átraukta á kepenø transplantacijos laukianèiøjø sàraðà. 2005 m. liepos 24 dienos vakarà Nacionalinio organø transplantacijos biuro darbuotojai praneðë apie donorà. Atlikus imunologinius kraujo tyrimus bûtent ðiai ligonei donorinis organas atrodë labiausiai tinkamas, todël ligonë buvo stacionarizuota ir paruoðta operacijai. Visas transplantacinis procesas turi bûti gerai organizuotas ir vykti sparèiai, nes kepenis geriausia persodinti per 12 valandø. Tiek trunka vadinamasis ðaltos iðemijos periodas, kada iðimtos donorinës kepenys laikomos specialiame konservuojanèiame tirpale. Vëliau tikimybë, kad organas funkcionuos gerai, gerokai sumaþëja. Todël vienas ið sëkmingos transplantacijos veiksniø buvo tas, kad viskas buvo atlikta laiku ir ðaltasis iðemijos periodas truko 8 valandas. 2005 m. liepos 25 naktá parveþus donorës kepenis prasidëjo kepenø persodinimo operacija, kuri tæsësi pusðeðtos valandos. Operuojant buvo naudojama „Belghiti“ technika, kurios metu iðimant ligos pakenktas recipientës kepenis iðsaugoma vientisa apatinë tuðèioji vena ir persodinant nereikia dirbtinës kraujo apytakos. Tai þymiai sumaþina centrinës hemodinamikos pakitimus ir sudëtinga operacija dël to sau
gesnë. Ðá bûdà pasiûlë prancûzø chirurgas Jacquesas Belghiti 1992 metais. Šiuo metu šis metodas taikomas daugelyje pasauliniø transplantacijos centrø.
Pirmoji sëkminga kepenø transplantacija Vilniaus universiteto ligoninëje Santariðkiø klinikose vyko sklandþiai. Visos komandinio darbo grandys dirbo nepriekaištingai. Operuojant chirurginës technikos nesklandumø nekilo, buvo uþtikrinta hemostazës kontrolë, netekto kraujo kiekis buvo minimalus. Anestezijos efektyvumas bei intensyvios terapijos gydytojø darbas nekëlë abejoniø, po operacijos ligonæ puikiai priþiûrëjo gydytojai hepatologai bei imunologai. Todël galima teigti, kad Vilniaus universiteto ligoninës Santariðkiø klinikø gydytojai yra pasirengæ sëkmingai persodinti organus.
Pagrindinë problema –donorø trûkumas
Šiuo metu, Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, kepenø transplantacijos laukia 10 ligoniø. Kasmet ðalyje reikëtø atlikti iki 30 to
kiø operacijø, taèiau daugelis ligoniø mirðta, nes nesulaukia tinkamo donoro. Pagrindinë problema – donorø trûkumas. Ši problema aktuali ir kitose ðalyse. Apmaudu, kad vis didëjant donoriniø organø poreikiui, augant transplantacijas atliekanèiø medikø meistriðkumui, organø donorystei pasiryþusiø þmoniø skaièius nedidëja. Transplantacijos plëtrà riboja ir ðalyje priimti ástatymai, pagal kuriuos, jei nëra priešmirtinio paties þmogaus ar jo giminiø sutikimo, þuvusiojo organø persodinti negalima. O ir atlikti ðá kilnø poelgá, galintá iðgelbëti kitø þmoniø gyvybes, pasirengæs toli graþu ne kiekvienas.
Taèiau nusivilti neverta, ir tai árodo specialistø noras tobulëti ðioje sudëtingoje medicinos srityje. 2005 metais Vilniaus universiteto ligoninës Santariðkiø klinikø parengtas staþuoèiø projektas „Kepenø transplantacijos ágûdþiø tobulinimas“ gavo Europos Leonardo da Vinci fondo subsidijà, kurios dëka jau 2006 metø sausá aštuoni šios klinikos specialistai išvyko á Vokietijos Heidelbergo universitetines klinikas toliau tobulinti komandinio darbo ágûdþiø bei semtis patirties kepenø transplantacijos srityje.
P. Katausko nuotr.
Marius Paškonis
Gydytojas abdominalinis chirurgas, dirba Vilniaus universiteto ligoninëje Santariðkiø klinikose. 1998 m. baigë Vilniaus universiteto Medicinos fakultetà. Nuo 2003 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Gastroenterologijos, nefrologijos, urologijos ir pilvo chirurgijos klinikos doktorantas.
Jonas Jurgaitis
Gydytojas abdominalinis chirurgas, dirba Vilniaus universiteto ligoninëje Santariðkiø klinikose. 1999 m. baigë Kauno medicinos universitetà. Nuo 2003 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Gastroenterologijos, nefrologijos, urologijos ir pilvo chirurgijos klinikos doktorantas.
Abu doktorantai šiuo metu staþuojasi Vokietijoje, Heidelbergo universiteto chirurginëje klinikoje, kepenø chirurgijos ir transplantacijos srityje.
Laisvoji enciklopedija – „Vikipedija“
http://www.wikipedia.org „Vikipedija“ – tai laisva internetinë enversijas, vaizdþiai pamatyti jø skirtumus. ciklopedija, kurià rengti gali visi norintieTaip pat lengvai pakeitimus galima anuji. 2001 metais atsiradusi kaip gretutinis liuoti, gràþinti senesnæ straipsnio versijà. projektas šalia kitos, uþdarai kuBe to, pakeitimø nereikia riamos enciklopedijos, „Viieškoti toli – „Vikipedijoje“ kipedija“ greitai iðpopugalima matyti naujauliarëjo ir tapo vienu sius visoje enciklopedidaþniausiai minimø joje padarytus pakeiinformacijos ðaltitimus. Praktika paniø. rodë, jog bendruo
Daug kam „Vikimenë yra stipri – supedija“ atrodo negadinti straipsniai patikima dël savo labai greitai pataiatvirumo – esà, kieksomi. vienas norintysis gali Privalumai: ne tik patikslinti ar pa„Vikipedija“ yra vietaisyti, bet ir sugadinti na iš iðsamiausiø (jei ne joje esantá tekstà ar iškreippati išsamiausia) encikloti jame pateiktus faktus. Taip, pedijø – angliškoje jos versijotai ámanoma. Taèiau tiek techninës je jau dabar sukaupta per 910 tûkst. priemonës, tiek kuriant „Vikipedijà“ sustraipsniø (lietuviðkoje versijoje – per 11 sibûrusi didþiulë bendruomenë yra atspatûkst.). rios tokiems vandalizmo aktams – lygiai Dël skaitmeninës prigimties „Vikipekaip ir redaguoti, visada galima pamatyti dija“ nepasensta. Pavyzdþiui, iðrinkus Benet maþiausià ir seniausiai padarytà nediktà XVI naujuoju Romos Popieþiustraipsnio pakeitimà. Kiekvienas skaitytomi, informacija apie tai enciklopedijoje jas gali palyginti bet kurias dvi straipsnio atsirado greièiau nei per valandà.
Aliejinis kompiuteris
Nusibodo ûþiantis kompiuteris? Keliems vokieèiams, dirbantiems THG kompiuteriø laboratorijoje, taip pat. Todël jie sugalvojo originalø kaistanèiø jo elementø auðinimo bûdà. Á specialiai tam tikslui silikonu hermetizuotà permatomà plastikiná kompiuterio korpusà jie ástatë pagrindines kompiuterio plokðtes, o sujungæ laidelius tiesiog pripylë á korpusà virtuvëje naudojamo augalinio aliejaus. Jis nepraleidþia elektros, todël rizikos, jog ávyks trumpas jungimas, nëra. Ir originalu, ir pigu, ir paprasta.
Privalumai: tyla – nebeûþia auðintuvai; išskirtinumas – tokiø kompiuteriø tikrai nerasite daug.
Trûkumai: rûpestis dël ðvaros – keièiant vienà ar kità dalá, kompiuterio detales tenka kruopðèiai nuvalyti. Be to, jei korpusas staiga taptø nesandarus, laiku to nepastebëjus rizikuojama ne tik priterðti vietà, kur stovi kompiuteris, bet ir perkaitinti patá kompiuterá.
Rizika pakenkti plastmasinëms ir guminëms kompiuterio detalëms. Aliejaus poveikio joms iðradingieji kompiuterininkai iðtirti nespëjo, todël pataria vietoje aliejaus naudoti maðininæ alyvà.
Internetas=narðyklë? Ne!
Internetas – tai pasaulinis tarpusavyje sujungtø kompiuteriø tinklas. Ði sàvoka apibrëþia tik fiziná tinklà, o ne programas ar apsikeitimo duomenimis protokolus.
Þiniatinklis (WWW) – viena iš interneto paslaugø. Ði sàvoka aprëpia nuolat augantá loginá „voratinklá“, sudarytà ið daugybës tarpusavyje saitais susietø tinklalapiø ir panaðios informacijos.
Narðyklë – tai programa, skirta vaizduoti þiniatinklio turiná – tinklalapius.
Kadangi þiniatinklio narðymas daþnam vartotojui yra vienintelë jo veikla internete, nieko keista, jog internetas, þiniatinklis ir narðyklë daþnai painiojami, ir visa tai klaidingai vadinama vienu þodþiu –„internetas“.
Pati populiariausia ir labiausiai þinoma þiniatinklio narðyklë ðiuo metu yra „Microsoft Internet Explorer“ (IE). Deja, keletà metø apskritai neturëdami konkurencijos, jos kûrëjai „uþmigo ant laurø“, todël dabar sulaukë rimtø konkurentø –programø „Mozilla Firefox“ bei „Opera“. Jos abi yra saugesnës, paþangesnës ir patogesnës negu IE. Deja, daug mëgëjiðkø, o kartais ir profesionaliø tinklalapiø išbandomi tik su IE, todël kartais tokius tinklalapius sunku perþiûrëti kitose narðyklëse. Parengë Rimas KUDELIS
„Failas“, „byla“ ar „rinkmena“?
Vis nesibaigia ginèai dël ðiø terminø. Þodá „byla“ atmetë Vyriausioji lietuviø kalbos komisija (VLKK), vietoj jo pasiûliusi naudoti „failà“ arba „rinkmenà“.
Taigi: „Byla“ – lietuviðkas, jau áprastas, taèiau „iðbrokuotas“ terminas. „Failas“ – áprastas þodis, ir net leistas naudoti. Taèiau nelietuviðkos jo ðaknys, todël kai kam atrodo nepriimtinas. „Rinkmena“ – lietuviškas þodis, taip pat aprobuotas VLKK, taèiau kol kas dar neprigijæs, todël taip pat turi daug prieðininkø.
Išvada: vartokime terminà „failas“ arba „rinkmena“.
V. Dagienë, G. Grigas, T. Jevsikova.. Jevsikova. Enciklopedinis kompiuterijos þinynas.þinynas. Vilnius, TEV, 2005
Kaip lietuviškai pavadinti hakerá, laikmenà „flash memory“, studentø mëgstamus pokalbius „chat“, ar galima vartoti terminà „failas“? Enciklopedinio þodyno rengëjai, padedami ir kompiuterijos, ir kalbos specialistø, pateikia ne tik apie 2000 kompiuterijos terminø apibrëþèiø, bet ir paaiðkinimø, pavyzdþiø, nemaþai iliustracijø. Kompiuteriø naudotojai ras komandø, mygtukø pavadinimø, þodþiø ir fraziø, daþniausiai matomø kompiuterio ekrane, paaiškinimus, taip pat naudingà rodyklæ, tarnaujanèià kaip anglø–lietuviø kalbø þodynëlis. Internetiná þodyno variantà galima rasti svetainëje www.likit.lt.
Rimvydas Skyrius, Audronë Mikalauskienë,Rimvydas Skyrius, Audronë Mikalauskienë, Laima Zalieckaitë.aima Zalieckaitë. Informacijos ir komunikacijos technologijos.technologijos. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2005
Vadovëlis skiriamas ðiuolaikinëms informacijos ir komunikacijos technologijoms (IKT), jø esmei ir vietai visuomenëje nagrinëti. Aptariamos bendrosios dalyko sàvokos, duomenø ir informacijos organizavimas, duomenø apdorojimo ir mainø technologijos, intelektualiosios technologijos ir sistemos bei elektroninës veiklos ir elektroninio verslo technologijos. Siekiama padëti vartotojams susigaudyti IT ávairovëje ir iðprusti IT taikomøjø savybiø srityje.
tradicijos Knygriðystë Vilniuje: tradicijos ir tæstinumas
Pasaulyje meninë knygriðyba turi senas tradicijas, o Lietuvoje meniðkai áriðtos knygos pasirodë XV a. pradþioje. Lietuvos bibliotekose saugoma tûkstanèiai XV–XVII a. knygø, kuriø dauguma buvo áriðta Lietuvoje. Knygriðystës tradicijos Lietuvoje dar gyvos. Knygø áriðimo amato paslapèiø þmonës iðmoksta vienas ið kito. Ðiuo metu knygriðystë atgimsta, profesionaliai ir meniðkai áriðta knyga, kaip individualumo ir kûrybiðkumo iðraiðka, sulaukia vis daugiau dëmesio.
Snieguolë MISIÛNIENË
Vilniuje nestigo gerø knygriðiø
Knygriðystë – knygos áriðimo amatas, jo pradþia siekia IV–V a. Jau Egipto papirusai bûdavo meniðkai apipavidalinami ar laikomi dekoruotose dëþutëse. Pradëjus gaminti diptichus – dvi ar kelias suriðtas vaðkuotas senovës graikø ir romënø raðymo lenteles – vienodo formato lentelëse buvo iðgræþiamos skylutës ir jos virvute suriðamos á vienà knygà, vadinamàjá kodeksà. Ið vaðkiniø lenteliø kodekso atsirado pergamento kodeksas, o ið ðio – mûsø dabartinë knyga. Pergamentiniam kodeksui apsaugoti prie jo ið vienos ir ið kitos pusës buvo tvirtinamos lentelës, reèiau – stori odos gabalai. Tai knygos apdarø ir knygos grafiðko apipavidalinimo meno pradþia.
Pasaulyje meninë knygriðyba turi senas tradicijas, o Lietuvoje meniðkai áriðtos knygos pasirodë XV a. pradþioje. Lietuvos feodalinës valstybës laikais Vilnius buvo knygriðystës centras, kuriame niekada nestigo gerø knygriðiø, o 1579 m. ákûrus Vilniaus universitetà, Vilniui tapus svarbiu Rytø Europos mokslo ir kultûros centru, spausdintø knygø, o tuo paèiu ir knygriðystës amato poreikis dar labiau išaugo.
Knygriðiai praðë apsaugoti jø interesus
Apie XVI a. Lietuvos knygriðius duomenø iðliko nedaug, iðskyrus jø darbus, kurie rodo gana aukðtà meno lygá. Spëjama, kad Vilniaus knygriðiai susibûrë á cechà XVI a. pabaigoje. Istorikø surinkti duomenys rodo, kad XVI a. Vilniuje dirbo ne maþiau kaip 14, o XVII amþiaus pirmoje pusëje – ne maþiau kaip 22 knygriðiai. Þinios apie knygriðius neiðsamios, todël gali bûti, kad tuo laiku Vilniuje jø dirbo daug daugiau (knygriðystës tyrinëtojui Edmundui Laucevièiui pavyko iðaiðkinti 130 knygriðiø, dirbusiø Lietuvoje XVI–XVIII a.).
1664 m. Vilniaus miesto knygriðiø cecho vyresnieji kreipësi á tuo metu Vilniuje buvusá karaliø Jonà Kazimierà ir praðë apsaugoti cecho narius nuo visokiø neteisybiø, kurias jie esà patiria mieste. Iðklausæs knygriðiø nusiskundimø, Jonas Kazimieras 1664 m. birþelio 8 d. pasiraðë naujà privilegijà ir potvarká – kaip Vilniuje knygriðiø cechas turi veikti ir kaip jo nariai turi elgtis.
Remdamiesi privilegijos 10 straipsniu, knygriðiø cecho vyresnieji papraðë Vilniaus magistratà apsaugoti jø interesus, ávesti ceche tvarkà. 1665 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto burmistrai ir tarëjai patvirtino knygriðiø cecho statutà. Statuto punktai nuraðyti ið Krokuvos knygriðiø cechui duotos privilegijos, o ši buvo nuraðyta nuo Vokietijos miestø knygriðiø cechø statutø. Naujajame 1664 m. Vilniaus knygriðiø cecho statute minimi ir futliarininkai, kuriems skirti kai kurie statuto straipsniai. Bendras ðiø amatininkø cechas vadinamas Vilniaus knygriðiø ir futliarininkø cechu.
Vilniaus knygriðiai nenusileido Vakarø Europos meistrams
Lietuvos bibliotekose saugoma tûkstanèiai XV–XVII a. knygø, kuriø dauguma buvo áriðta Lietuvoje (nustatyta, jog dalá garsiosios Lietuvos didþiojo kunigaikðèio Þygimanto Augusto bibliotekos knygø áriðo Vilniaus knygriðiai). Tai prabangios baþnytiniø apeigø knygos, iðtaigingi foliantai, kuriø apdarai – oda aptrauktos lentos su inkrustacijomis, papuoðtos metalo kampais ir sagtimis arba áspaustu odoje ornamentu, – rodo Vilniaus auksakaliø ir knygriðiø meistriðkumà, në kiek ne maþesná uþ Vakarø Europos meistrø.
XVIII a. knygriðiø cecho veikla nutrûksta. Sunku visiems, nes kraðtas, o ypaè Vilnius, ne kartà buvo nusiaubtas karø ir stichiniø nelaimiø. Po treèiojo padalijimo (1795 m.), þlugus Abiejø Tautø valstybei, Lietuva buvo ájungta á Rusijos imperijà. Netrukus èia ásigaliojo Rusijos ástatymai, o 1794 metais, dar iki oficialaus padalijimo, Vilniuje buvo ávesta caro kariuomenës cenzûra, kuri tiesiogiai veikë ir reguliavo spaustuviø ir knygø leidybos reikalus.
Lietuvos knygriðiai mokësi Europoje
XIX a. knygø áriðimas rankomis buvo pamirðtas, nes knygas pradëta áriðinëti maðinomis spaustuvëse. Meniðkai buvo áriðamos tik uþsakomos reprezentacinës knygos. XIX–XX a. pradþios laikotarpis dar maþai tyrinëtas, todël þiniø apie meninæ knygriðystæ nëra daug. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybæ, o Lenkijai okupavus Vilniaus kraðtà, valstybinis ir kultûrinis gyvenimas persikëlë á Kaunà. Jaunai Lietuvos valstybei reikëjo kvalifikuotø tarnautojø. Tarpininkaujant Ðvietimo ministerijai Lietuvos jaunimas buvo siunèiamas mokytis á Europos ðalis. Tokiu bûdu 1934 m. Tadas Lomsargis (1905–1942) – pirmasis lietuviø meninës knygriðystës profesionalas – iðvyko á Prahos valstybinæ grafikos mokyklà mokytis knygriðystës ir meninio knygos áriðimo. Prahos knygriðiø mokykla, kuri buvo veikiama prancûziðkosios art deco mados, suformavo T. Lomsargio knygriðybos stiliø. Odiniai jo knygø áriðimai – beveik chrestomatinis art deco pavyzdys. T. Lomsargis iðtobulino odos ir popieriaus meninio dekoravimo, inkrustavimo bûdus, knygø apdaro medþiagø technologijà; áriðimams naudojo spalvø ir ðrifto kompozicijas ið odos, lakðtinio aukso, ðilko, popieriaus. Moderniai ir skoningai projektavo knygas, derino áriðimo meninæ iðvaizdà pagal turiná, þanrà, paskirtá ávairioms skaitytojø grupëms. Ðalia T. Lomsargio minëtinas ir knygriðys Kazys Lukoðevièius. 1936 m. rudená gavæs Klaipëdos „Ryto“ bendrovës stipendijà, jis studijavo Vokietijoje – Miunchene lankë Vokietijos spaustuvininkø meistrø mokyklà.
Po nuosmukio – vël atradimai
Kaune ketvirtojo deðimtmeèio pabaigoje buvo apie 30 individualiai dirbanèiø knygriðiø ir kelios didesnës knygriðyklos. Tuo metu amatininkai knygas áriðinëjo mokykliniø vadovëliø pavyzdþiu, kad tvirèiau laikytøsi ir lapai nebyrëtø. Net ir puoðniausi, dovanoms skirti áriðimai meniðkumu nepasiþymëjo. Nors neturëjo geros technikos, darbo jiems netrûko, nes leidiniai, net ir prabangûs, ið Lietuvos spaustuviø plaukë su nepatvariais popieriniais virðeliais, tik sulankstytais, bet neapipjautais, prastai susiûtais lankais ar sukabintais viela, greitai atsiklijuojanèiomis nugarëlëmis. Knygos áriðimas pamaþu tapo vis reikðmingesne lietuviðkø leidiniø kultûros dalimi, atsirado naujoviðki faktûros bandymai: raðtuota pilka ir spalvota drobë, áriðimas „á ðiaudelius“. Dailininkai grafikai (Jonas Juozas Burba ir kt.) taip pat buvo kvieèiami kurti knygø áriðimo projektus. Karas ir vokieèiø okupacija privertë ðá darbà baigti. Kauno sunkiøjø darbø kalëjime 1942 m. þuvus T. Lomsargiui, neþinia kaip susiklosèius K. Lukoðevièiaus likimui (jo darbai taip pat neiðliko), profesionali meninës knygriðystës tradicija sunyksta.
Apie 1950 metus dailiàjà knygriðystæ atgaivina kitø specialybiø menininkai, taèiau labai siauroje srityje. Didelá vaidmená èia suvaidino Kauno „Dailës“ kombinato odos gaminiø ateljë vadovas Voldemaras Manomaitis. 1953 m. dailininkas lankësi Estijos odos dirbtuvëse. Jis pasikvietë ið Talino specialistà konsultuoti Lietuvos odininkus. Taip buvo patobulinti odos dekoravimo bûdai. 1958 m. pagal V. Manomaièio etalonus pagaminti dirbiniai tarptautinëje parodoje Briuselyje pelnë aukso medalá. Taèiau meninës knygriðystës padëtis nepakito, nes menininkø veikla apsiribojo daugiausia suvenyrø gamyba. Ávairiose parodose ðalia galanterinës paskirties odos dirbiniø buvo eksponuojamos knygos, susiûtos ið tuðèiø baltø lapø, uþraðø knygelës. Pokario metais Sovietø Sàjungoje meninio odos apdirbimo specialistus rengë vienintelis Talino dailës institutas. Pirmieji Lietuvos menininkai Estijos institutà baigë 7-ojo deðimtmeèio pradþioje. Ðiandien jie priklauso vyresniajai dailininkø kartai, atkûrusiai meninës odos tradicijas. Kauno ir Vilniaus „Dailës“ kombinatuose buvo kuriami ir gaminami dailiosios odos dirbiniai – sveèiø knygos, fotoalbumai, uþraðø knygelës, dokumentø aplankai ir kt.
Atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ, pradëjus veikti laisvai rinkai, steigësi privaèios kûrybinës studijos. Lietuvos dailininkai vël atranda knygà ir jos tekstà. Kurti ir eksponuoti savo darbus pradeda Zita Kreivytë, Rimantas Dûda, Auðra Petroðkienë, Dalia Marija Ðaulauskaitë, Ramutë Toliuðytë, Þymantë Þindulienë ir ki.
Meninës knygriðybos esmë yra ta, kad menininkas ima neáriðtus knygos lapus, juos lanksto, siuva, karpo, daro jai virðelá – odiná, mediná ar aptrauktà medþiaga. Knygos áriðimas, kaip ir kiekvienas meno kûrinys, atspindi savo epochà, vietà, to laiko stiliø bei madà. Knygos virðelis turi atspindëti ar papildyti knygos turiná. Ðiuo metu knygriðystë atgimsta, profesionaliai ir meniðkai áriðta knyga, kaip individualumo ir kûrybiðkumo iðraiðka, sulaukia vis daugiau dëmesio.
Amato mokosi vieni ið kitø
1991 m. dailininkø grafikø Lino Jablonskio, Kæstuèio Grigaliûno, Mindaugo Navako, Kæstuèio Vasiliûno iniciatyva buvo surengta pirmoji „Dailininko knygos“ paroda, kurioje atsispindëjo kûrëjo netradicinis poþiûris á knygos formà, naudojamas medþiagas, tekstà bei iliustracijas. Tai buvo postûmis knygriðiams restauratoriams, dailininkams, studijavusiems knygriðystæ Taline, priminti visuomenei meninës knygriðystës tradicijas Lietuvoje. „Baltø lankø“ leidykla 1997 m. birþelio mën. eksponavo per beveik 5 metus leidyklos iðleistas knygas. Taip pat vyko meninio knygø áriðimo paroda konkursas (pasak prof. Domo Kauno, nuo prieðkario laikø Lietuvoje panaðaus konkurso nebuvo), kurio tikslas – skatinti knygos kultûrà Lietuvoje. Norà dalyvauti pareiðkë knygø restauratoriai ið bibliotekø, o ne dailininkai, kaip buvo tikëtasi. Konkurso metu paaiðkëjo, kad knygriðystës tradicijos Lietuvoje dar gyvos. Knygø áriðimo amato paslapèiø þmonës iðmoksta vienas ið kito.
Nuo 1999 m. Lietuvoje rengiami tarptautiniai meninës odos simpoziumai „Knyga“ (organizatorë Auðra Petroðkienë), kuriø tikslas – suburti visus meninio knygos áriðimo þanrà puoselëjanèius Lietuvos dailininkus odininkus, nes knygos áriðimas – viena ið pagrindiniø meninio odos apdirbimo srièiø. Taèiau tik keletas ið jø domisi profesionalia knygriðyste.
Knygriðiø restauratoriø darbo specifika bei meninë veikla paskatino profesionalius restauratorius ir bendraminèius menininkus vienytis – taip neleisti sunykti knygriðystës amatui. 2003 m. geguþës 22 d. vienuolika knygos restauratoriø: iš Vilniaus universiteto bibliotekos – Cezaris Poliakevièius, Jonas Daunoravièius, Rimas Supranavièius, Sigitas Tamulis; iš Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos – Laima Burneikienë, Graþina Smaliukienë, Edita Kerðulytë, Tatjana Belokurskaja ir Lietuvos nacionalinës Martyno Maþvydo bibliotekos – Auðra Vaitiekûnaitë, Raimunda Vasiliauskienë, Elona Marija Loþytë bei du dailininkai odininkai: Rimas Dûda ir Ferdinandas Saladþius ásteigë Vilniaus knygriðiø gildijà. Tai senas knygriðystës tradicijas Lietuvoje tæsianti visuomeninë organizacija. Gildijai rûpi ne tik formali knygos apdaila, bet ir áriðimo konstrukcija; siekiama vël sujungti amatà, meistriðkumà ir menà, plëtoti knygriðystæ. Ákur
toji knygriðiø gildija tæsia nuo XVI amþiaus iki 1893 metø gyvavusio Vilniaus knygriðiø cecho tradicijas. Vilniaus knygriðiø gildijos simbolis –ovalo viduryje raidës VKG (G raidë – stilizuotas knygriðio árankis, odos skutimo peilis); ovalo virðutinëje dalyje uþraðas „Vilniaus knygriðiø gildija“, apatinëje dalyje lotyniðkas uþraðas „Sodalitas Introligatorum Vilnensium“.
Pirmà kartà visuomenei gildija prisistatë 2004 m. sausio 20 d. Vilniaus miesto rotuðëje, á kurià knygriðiai susirinko po Šv. Miðiø Bernardinø baþnyèioje. Nuo 2001 m. kiekvienais metais sausio 20-àjà – ðv. Sebastijono (Vilniaus knygriðiø cecho globëjo) dienà – Bernardinø baþnyèioje laikomos Ðv. Miðios uþ Vilniaus mieste gyvenusius ir dirbusius knygriðius. 2004 m. vasario 19–22 d. vykusioje Knygø mugëje gildija pristatë Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojø Nojaus Feigelmano, Irenos Daugirdaitës, Petro Raèiaus parengto katalogo „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“ áriðimus. Leidinys skirtas Vilniaus universiteto ákûrimo 425-osioms metinëms paminëti. Tø paèiø metø rugsëjo–spalio mënesiais Vilniaus universiteto bibliotekos parodø stenduose buvo eksponuojami L. Burneikienës, A. Vaitekûnaitës, J. Daunoravièiaus, R. Supranavièiaus, S. Tamulio, G. Smaliukienës, T. Belokurskajos, F. Saladþiaus, C. Poliakevièiaus „Paleotipø“ áriðimai. Pasibaigus parodai knygos buvo iškilmingai padovanotos Vilniaus universiteto bibliotekai.
Su Vilniaus knygriðiø gildijos nariø kûryba buvo galima susipaþinti ir 2004 m. rugsëjo 17–18 d. vykusiose Sostinës dienose. 2005 m. geguþës 7 d. Europos dienos ðventëje gildijos nariai rodë knygø áriðimo stakles, aiðkino jø veikimà, knygos áriðimo procesà, o geguþës 16 d. Lietuvos nacionalinës UNESCO komisijos parodø salëje buvo organizuotas Tado Lomsargio 100-øjø gimimo metiniø paminëjimas ir paroda „Atmintis“, kurioje eksponuoti ir Vilniaus knygriðiø gildijos nariø autoriniai darbai.
Vilniaus knygriðiø gildijos nariø tikslas – tæsti amato tradicijas, kelti nariø meistriðkumà, rengiant ávairius seminarus, staþuotes, pasitarimus, konferencijas, gildijos nariø darbø parodas. Siekiama keistis informacija su analogiðkomis uþsienio ðaliø draugijomis ir specialistø delegacijomis, atstovauti Lietuvai tarptautinëse organizacijose. Dalyvaudami knygriðybos parodose, tarptautiniuose simpoziumuose, miesto ðventëse, mokyklø renginiuose gildijos nariai populiarina rankomis áriðtas knygas, knygriðybos menà, jungiantá amatà, meistriðkumà ir menà, moko jaunus þmones knygriðystës. Knygriðiai bendrauja ir su veiklà atgaivinusiomis ðalies keramikø bei auksakaliø gildijo
Knygriðiø gildijos nariai sostinëje vykstanèiose ðventëse demonstruoja knygø áriðimo stakles, aiðkina amato subtilybes mis. 2004 m. kovo 8 d. Ðv. Pranciðkaus Maþesniøjø broliø ordino (Pranciðkonø Maþesniøjø broliø observantø – OFM) Lietuvos Ðv. Kazimiero provincijos provincijolas dr. kun. Sigitas Benediktas Jurèys paskyrë brolá kun. Algirdà Malakauskà Vilniaus knygriðiø gildijos kapelionu. Tai reikðmingas ávykis gildijos veikloje.
Vilniaus knygriðiø gildija renka ir publikuoja knygriðystës istorijos, teorijos, praktikos ir metodikos medþiagà. Gildijos planuose – surinkti archyvà ir bibliotekà (knygø rinkiná) apie knygriðybà. Nors ir neturëdamas nuolatinës vietos, rinkinys bûtø prieinamas visiems besidomintiems ðiuo menu. Pirmàjà knygà apie knygriðystës menà „Maestri rilegatori per il „Cantico Delle Creature“ (Roma, 2002, t. 1–2) Vilniaus knygriðiø gildijai padovanojo XXVII knygos mëgëjø draugijos XII narys Vytautas Petniûnas, tuo pratæsdamas ðios draugijos prieðkario tradicijà puoselëti ir propaguoti knygos menà.
Istorijos verpetuose nutrûkusi meninës knygriðystës tradicija atgimsta, jos puoselëtoja – Vilniaus knygriðiø gildija, vienijanti dabartiniø meniniø áriðimø kûrëjus, remiasi T. Lomsargio þodþiais: „…kad knyga yra ne vien pavieniø asmenø, bet ir visos tautos kultûrinio lygio matas; ji turës ateinanèioms kartoms paliudyti dabartinius mûsø dvasios turtus“.
VU restauratoriai naudoja senovinius knygø áriðimo bûdus
Tarp VU bibliotekos Restauravimo skyriuje dirbanèiø restauratoriø – ðeði knygriðiai, ið kuriø keturi – Vilniaus knygriðiø gildijos nariai, turintys aukðèiausià restauratoriaus kategorijà. Jau restauruotas senàsias knygas jie áriða naudodami senoviná áriðimo bûdà. Visø pirma jie restauruoja kietvirðius, virðeliø odà arba pergamentà, atstato trûkstamas vietas; daug darbo reikalauja metaliniø uþsegimø restauravimas, trûkstamø detaliø pagaminimas.
Knygriðiai restauratoriai ne tik meniðkai áriða naujas knygas, bet ir restauruoja bibliotekoje sukauptà didþiulá kultûros paveldà, svarbø ne vien Lietuvai, bet ir Europai.
