YouGoWild YouGoWild Nemokamas lietuviškas leidinys
ŽURNALAS ŽURNALAS Nr.4
Keliauti su vaikais vargas ar džiaugsmas? Paslaptingoji
II dalis
PERU NAUDINGI PATARIMAI ŽIEMAI
HUAYHUASH KALNYNAS II DALIS
2013 ŽIEMA
YouGoWild Nemokamas lietuviškas ketvirčio žurnalas “You Go Wild” apie pasaulį ir keliones, žmones ir aktyvų gyvenimo būdą, kelioninę įrangą ir kitas naudingas smulkmenas. Leidybinė komanda: Diana Aleknaitė Žilvinas Usonis
Nuoširdžiai kviečiame visus prisidėti prie Žurnalo “You Go Wild” leidybos. Be Jūsų paramos šį žurnalą mums būtų labai sunku išleisti. Rašome tik Jums ir dėl Jūsų!
Dėl reklamos ar kitais klausimais prašome kontaktuoti: (708) 267-3487
Visi, Asmeniškai finansiškai prisidėję Prie žurnalo leidybos, kaip mūsų padėką gauna tos pačios sumos nuolaidų kuponą bet kuriai pasirinktai You Go Wild Adventures rengiamai kelionei.
(708) 870-0788 yougowild2012@gmail.com www.yougowild.com
Šio numerio globėjai
YouGoWild Adventures
Žurnalo dizainas ir maketavimas atliktas
YouGoWild atstovauja grupę garsių kelioninės produkcijos kompanijų. Pirkdami jų prekes per mus, sutaupysite iki 30% nuo mažmeninės kainos:
clifstudio@gmail.com
Spausdinta JAV © YouGoWild
Viršelio nuotrauka: © Žilvino Usonio BWCAW, Shell Lake, 2013
Kelionių filosofija: Keliauti su vaikais vargas ar džiaugsmas?
“Na, kur jau mums dabar keliauti! Žinai, maži vaikai... Va, po kokių metų penkerių...” Tokius komentarus girdime bene iš kiekvieno, auginančio mažamečius vaikučius. Niekad negalvojome, kad užsidariusių “darbo-‐namų-‐savaitgalių pas draugus” rate yra tiek daug. O gal tiesiog mes niekada tokių klausimų neuždavinėjome, kol patys mažų vaikučių netu-‐ rėjome? Dabar, su šiokiu tokiu keliavimo patirties bagažu už-‐ antyje, kelyje sutikus ir pabendravus ne su viena keliaujančia šeima, susimąstome, kad tikriausiai “negalėjimas” keliauti su vaikais slypi ne didelėse išlaidose (na, kiek gi tiems mažyliams reikia?) ir ne pavojuose, tykančiuose nepažįstamoje aplinkoje. Drįstame galvoti, kad mes patys sąmoningai atsiribojame, baimindamiesi nesibaigiančių dienų kartu su savo atžalomis, be jokios pertraukos. Būdami kelyje negalime pusvalandžiui įjungti vaikui mėgstamos televizijos programos ar pažerti krūvos žaislų ir, nors trumpam, pabėgti į kitą kambarį, kad skirtumėm šiek tiek laiko asmeniškai sau. Būti tėvais – sunkus ir atsakingas darbas, kuris tampa dar sunkesnis neįprastoje aplinkoje. Dažnai atostogas įsivaizduojame šiltuose kraštuose, kur iš ramybės ir tylos malonumo savaime užsimerkia akys, kai niekas netempia už skverno 3000 kartų per dieną, karto-‐ damas “mama” arba “tėti”. Bet jeigu manome, kad esame geri ir atsakingi tėvai, kodėl gi mes atimame iš savo vaikų galimybę išmokti to, ko niekur kitur neišmoksi? Sėdėjome, diskutavome, svarstėme visus „už“ ir „prieš“ -‐ keliauti ar nekeliauti su vai-‐ kais? Darėme tai iš idėjos, teoriškai išdėstydami faktus juodu ant balto, nes mums patiems savęs įtikinėti nereikia – keliauti su vaikais BŪTINA! Pirmiausia, kokia neaprėpiama kelionių nauda patiems vaikučiams! Tai nuostabi galimybė vaikams išmokti visko apie platųjį pasaulį tiesiog kasdien dalyvaujant veiksme. Tai kur kas geriau, nei to mokytis iš įtampos ir graYiko rėmų suvar-‐ žyto mokyklos mokytojo. Kitoniška kultūra ir papročiai sa-‐ vaime nusėda vaiko smegenyse, be jokių didelių pastangų. Vaikas „nesispardo“ bandydamas naują maistą. Vaikai ypa-‐ tingai lengvai išmoksta svetimų kalbų. Jie susiranda draugų labai greitai: nors jie gali atrodyti ir kalbėti kitaip, jų visų
juokas toks pats. Keliaudami su visa šeima, suteikiame savo vaikams galimybę išmokti esminių gyvenimiškų įgūdžių, tokių, kaip: prisitaikymo, lankstumo, gebėjimo bendrauti su įvairiausios rasės, kultūros žmonėmis, tolerancijos bei tiesiog gyventi čia ir dabar. Vaikai tokiomis sąlygomis savaime tampa brandesni ir labiau atsakingi, nei namuose likę jų bendra-‐ amžiai. O kur jau tai, kad perskaitytų knygų, pamatytų Yilmų ar televizijos laidų pasaulis jiems tampa realybe? Pamatęs įvairiapusį pasaulį, vaikas ateityje daug lengviau susivoks, ko nori iš gyvenimo. Na, o jau mums patiems koks gerumas! Tik pagalvokite, būnant su savo vaikais ištisą parą, nereikia sukti galvos, kur jie, su kuo jie ir, ką veikia. Mes praleidžiame dau-‐ giau kokybiško laiko su savo atžalomis, netrukdomi jokių dar-‐ bo ar buities įsipareigojimų, maisto gaminimo ar sąskaitų. Esame maloniai priversti kartu dalintis pusryčiais, pietumis, vakariene ir kalbėti, dalintis savo mintimis ir patirtimi bei, tuo pačiu, išklausyti juos. Taip greičiau suprantame vaiko asme-‐ nybę, jo poreikius, kaip ir kuo jis gyvena. O ir patys kelionės įspūdžiai įgauna visiškai kitonišką atspalvį. Pasaulis atrodo mielesnis, dar gražesnis, be jokių užslėptų pavojų ar nepasi-‐ tenkinimo. Galų gale, keliaujant su vaikais, tempas savaime tampa lėtesnis, todėl turime daugiau laiko sugerti į save mus supančią aplinką ir, kaip sako -‐ pauostyti pakelės gėles. Ir kas benutiktų, visada bus šalia kažkas, kas laikys jūsų ranką, glausis, dalins bučinius ir nuolat kartos “Aš tave myliu...” Žinoma, kai kurios gyvenimiškos akimirkos kelionėje su vaikais atrodo nepakeliamai įkyrios ir tarsi ribojančios mūsų, suaugusių, laisvę, bet tai juk mūsų vaikai ir už jų gerovę tik mes vieni atsakingi!
Su meile, Diana ir Žilvinas
Auginu pasaulio pilietį Ketveri su puse metų kelyje. 14 aplankytų šalių. Nesuskaičiuojama daugybė asmeninių pokyčių. Taip galima apibendrinti 46 metų amerikietės Lainie ir jos 14-‐mečio sūnaus Miro gy-‐ venimo būdą. Esame ypač sužavėti to-‐ kio drąsaus ir neįtikėtinai įkvepiančio mamos sprendimo pakeisti savo ir sūnaus gyvenimus. Džiaugiamės šiuos žmones pažinę ir su didžiuliu susido-‐ mėjimu sekame jų kelionę. Ameriką ištikus krizei, Lainie nu-‐ sprendė nepasiduoti aplinkybėms ir kardinaliai pakeitė gyvenimo būdą. Visko atsisakiusi, pardavusi savo 18
metų biznį, namus ir išdalinusi daiktus, su kuprine būtiniausių daiktų ant pečių ir savo tuomet 9-‐mečiu sūnumi Miro, išsiruošė į gyvenimo kelionę. Daugeliui buvo nepriimtinas toks mamos spren-‐ dimas atsisakyti mokyklos sūnui. Bet jos paaiškinimas buvo paprastas: ji jos neatsisakė, ji tiesiog ją pakeitė į pa-‐ saulio mokyklą. Dabar jiedu savo gyve-‐ nimą apibūdina, kaip neturintį jokio prisirišimo prie vietos ar daiktų, save laiko pasaulio piliečiais ir gyvena, džiaugdamiesi kiekviena akimirka. Lainie dažnai sako, kad jiems pasisekė, tapus “atsitiktiniais nemokšomis”, da-‐ bar pasaulis -‐ jų mokyklos suolas. Lai-‐ nie dalinasi: “Gera suprasti, kad man niekas nebeklijuoja etiketės pagal ma-‐ no darbo pobūdį, dabar esu tiesiog sav-‐ imi. Esu rami, nesidraskau ir pažinimui išnaudoju kiekvieną akimirką. Kitiems tai gali nepatikti, bet tai jau ne mano problema. Kad būčiau laiminga, man nereikia daug daiktų, nereikia daug pinigų. Mano santykis su materialiais daiktais pasikeitė radikaliai”. Bet iš visų tokio nomadiško gyvenimo privalumų, Linie išskiria vieną ypač svarbų: ”Nėra nieko svarbiau, nei ta vienintelė, niekada nebepasikartosianti akimirka. Gerai pagalvojus, aš vos nepražiopsojau gražiausių savo sūnaus metų. Labai gailiuosi, kad negalėjau būti kasdien šalia, kai jis buvo mažas, nes dirbau.
Dirbau! Daug! Niekada gyvenime nebepadarysiu tokios klaidos”. Kartu mama ir sūnus rašo į savo internetinį tinklalapį, kuriame dalinasi savo patirtimi, patarimais ir, kuris jiems padeda pragyventi. Lainie taip pat siunčia straipsnius į įvairią spaudą, taip papildomai uždirbdama, o Miro jau baigia parašyti savo pirmąją knygą ir tikisi, kad ją išleidęs, galės prisidėti prie juodviejų su mama pragyvenimo išlaidų. Ne dažnas 14-‐metis taip mąsto, ar ne? Miro džiaugiasi, kad visuomenė ir jos taisyklės jo nevaržo, kad jis laisvas elgtis, kalbėti ir daryti tai, kas jam atrodo tinkama. “Nejaučiu jokio spaudimo. Na, nebent nuo kuprinės ant pečių”, skelia sąmojį berniukas.
Lainie ir Miro drauge sudarė są-‐ rašą priežasčių, kodėl verta išmainyti mokyklą į ilgalaikę kelionę: Mokomės užsienio kalbos tie-‐ siogiai pasinerdami į šalies kultūrą, klausydami, kartodami, bendraudami ir žaisdami. Istorija, geograYija, gamta, menas -‐ viskas viename. Muziejai ir meno galerijos vizualiai papasakoja mums apie svarbiausius šalies įvykius, kultūrines ypatybes, asmenybes ir dar daug visokiausių įdomių ir neįvar-‐ dijamų dalykų. Keliaudami išmokome audimo meno pagal senąsias andų tra-‐ dicijas, dalyvavome savanoriškose pro-‐ gramose, sodinome ir auginome būtent šiems kraštams būdingą augmeniją. Iš pokalbių su žmonėmis sužinojome apie kolonijinius laikus, amatus ir mai-‐ nus, net apie piratus. Teko paragauti ir archeologo, ir istoriko, ir meteorologo, ir biologo duonos. Savikontrolės stoka ir nuobo-‐ dulys mums -‐ nebaisūs. Suaugusieji vi-‐ sada jaučiasi įpareigoti sukurti savo vaikui tokią aplinką, kad jis neverkš-‐ lentų iš nuobodulio. Tačiau jei savo vaikui duodame bent šiek tiek laisvės ir pasitikėjimo, labai greitai vaikas pajun-‐ ta savikontrolę ir tada jo užimtumas savaime tampa jo asmeniniu rūpesčiu, o gal tiksliau -‐ malonumu. Tai, kad vaikas nelanko mokyk-‐ los toli gražu nereiškia, kad jis neturi su kuo bendrauti. Keliavimas suteikia galimybes bendrauti su visais, nesvar-‐ bu, kokio amžiaus, kokio gyvenimo būdo, tautybės ar profesijos. Mokomės supratimo ir toleran-‐ cijos. Kelionėse, kai esame priversti gy-‐ venti labai arti vienas kito ilgą laiką, nuovargis kartais iššaukia ne pačias geriausias mūsų savybes, bet, puikiai tai žinodami iš savo patirties, išmoks-‐ tame suprasti kitą. Taip pat išmoks-‐ tame gerbti vienas kito asmeninę erd-‐ vę, poreikius ir pasirinkimus. Išmokstame kantrybės visur ir viskame. Ypatingai Pietų Amerikos šalims yra būdingas dienotvarkės, susi-‐ tarimo ar įsipareigojimų nesilaikymas. Dažnai tenka tiesiog kantriai laukti. Tokia išmokta savybė labai vertinga visą likusį gyvenimą. Keliaudami kartu išmokstame priimti bendrus sprendimus, gerbti ir pasverti vienas kito nuomonę. Vaiko nuomonė lygiai svarbi, kaip ir suau-‐ gusio, tačiau visi išmoksta vadovautis
principu, kad sprendimai priimami atsižvelgiant į tai, kas geriausia visai grupei. Tai vienas iš įgūdžių, išmoks-‐ tamas tiktai praktikoje.
Keliaujant, dažnai viskas pa-‐ krypsta ne pagal planą, ar tai būtų ne-‐ numatytas lietus, ar neatvažiavęs autobusas. Todėl išmokstame būti lanksčiais bet kurioje situacijoje ir pa-‐ sijuokti iš savo nesėkmės, užuot ver-‐ kus.
Tik keliaujant, vaikas nuolatos stebi darbotvarkės, kelio, biudžeto planavimą, problemų sprendimą, iš-‐ moksta analizuoti ir visa tai pritaikyti kasdienybėje. Nėra vietos, kur tai gali-‐ ma būtų išmokti geriau. Miro turi pilną teisę suplanuoti mūsų dienotvarkę ar kitą kelionės etapą, tačiau turi atsi-‐ žvelgti į mūsų bendrą biudžetą.
Kelionėje suaugę išmoksta stebėti aplinką vaiko akimis. Vaikui viskas nauja: kvapas, garsas, skonis, o mes, suaugusieji, dažnai užsimirštame ir į tai nebeatkreipiame dėmesio. Įpratę kontroliuoti situaciją, mes tikime mokslo galia tik tada, kai galime apčiuopiamai pamatuoti rezultatus. Tačiau kelionė sukelia susidomėjimą ir smalsumą naujais dalykais, apie ku-‐ riuos, paprastai, mes net nepagal-‐ votumėme. Pavyzdžiui, maisto gami-‐ nimas. Juk aš niekada nebūčiau ber-‐ niuko vertusi mokytis virtuvės paslap-‐ čių, o dabar jis mane kartais palepina nuostabiais savo paties pagamintais pietumis. Tokius naujus vaiko atradi-‐ mus būtina skatinti. Mes mokomės visko kartu. Atsidurdami naujoje aplinkoje ar situ-‐ acijoje, besidalindami įspūdžiais, mes esame natūraliai įtraukiami į pokalbį. Girdėdami vienas kito nuomonę, pa-‐ žvelgiame į visa tai iš kelių atspirties taškų ir darome gilesnę analizę. Kelionėje mes kaupiame pri-‐ siminimus, o ne daiktus. Tik atmintyje belikusiame amerikietiškos svajonės gyvenime turėjome viską, ko tik širdis geidžia: didžiulį butą, su visais įmano-‐ mais patogumais, meno dirbiniais, pas-‐ kutinio klyksmo vaizdo ir garso apa-‐ ratūra, Miro turėjo visus žaislus, kokių tik užsigeisdavo. Tačiau iš savo gyve-‐ nimo pašalinę visus tuos apčiuopiamus materialius daiktus, mes gavome daug daugiau -‐ atradome tai, ko net neįsi-‐ vaizdavome, džiaugiamės vienas kito kompanija, šeimynišku bendravimu ir tiesiog neįvardijamais patyrimais kar-‐ tu. O daiktai telpa į vieną kuprinę, mums daugiau ir nereikia... Tarpusavio ryšys su vaiku tampa labai glaudus, stiprus ir ilgalaikis. Kas-‐ dienybėje mes jo netenkame labai grei-‐ tai, nes buitis ir nesibaigiantys darbai neleidžia skirti pakankamai laiko šiam ryšiui tobulinti. Lainie ir Miro laukia dar daugybė naujų nuotykių. Jie net nesiruošia grįžti namo! “Esame pasaulio piliečiai ir namai yra ten, kur jaučiamės laimingi”, sutartinai tvirtina mama ir sūnus. Lainie ir Miro kelionę galite sekti jų asmeninėje internetinėje svetainėje www.raisingmiro.com bei Facebook‘o paskyroje tuo pačiu vardu.
Komanda Lietuva Tapytojo Boleslovo Tuskėno, vieno iš kelionės užmanytojų ir organizatorių, žodis:
Šauni didelė kompanija Riaumojantys Harley 5 savaitės 10,000 mylių Šnekiname ir visą linksmą ratuotųjų riterių kompaniją: Prisistatykite, kas jus tokie ir kaip gimė idėja keliauti motociklais per JAV? Ramūnas Gruzdas (R.G.): Mes esame bendraminčių grupė, norinti žymiai daugiau iš kelionių, negu gali pasiūlyti bet kokia kelionių agentūra. Idėja keliauti aplink Ameriką kilo prieš trejus metus. Kadangi dauguma komandos narių skersai išilgai išmaišę Europą, norėjosi kažkokio naujo, nematyto ir tik iš nuogirdų girdėto maršruto. Norėjosi padaryti tai, ko niekas iš lietuvių dar niekada nėra padaręs. Kodėl pasirinkote JAV ir, kodėl būtent tokį maršrutą? R.G.: JAV pasirinkome todėl, kad, kaip ir daugumai lietuvių, "Amerika" tai kažkas nepaprasto, kažkas tokio, ką mes dažniausiai matome filmuose, norėjosi pamatyti
Sunku apibūdint šią kelionę keliais sakiniais ... Kiekvienas iš mūsų esame perpildyti emocijų ir kelionės vaizdų. Mintyse ataidi beprotiškas prieškelioninis jaudulys... Bent man, tai buvo Didžioji Gyvenimo Kelionė, tad nenuostabu, kad buvo labai neramu. Sukosi klausimai, ar galėsiu, ar pasiseks, ar ištversiu ??? Reikėjo nuveikti begalę darbų, kad priartintum šią Didžią akimirką. Svajonė, kurios pasėlis brendo nuo pirmo vaikystėje pamatyto, su epiniu užmoju pastatyto vesterno " Makenos Auksas " ( hm... prieš 45 metus ) ir jau tada atsiradęs begalinis noras pamatyti tą bekraštį ir tokį išskirtinį šios šalies pasaulį... Nors truputį perprasti milžiniškos šalies fenomeną. Sovietiniu laikotarpiu tai atrodė, kaip miražas. Žingsnis po žingsnio, bręstant, stiprėjant norui ir galimybėms, žinoma, ir negailestingai bėgant metams pagalvoji: kada, jei ne dabar? Ir pagaliau tai įvyksta. Už nugaros lieka begalė filmų, perskaitytų knygų, pasakojimų... Palieka mėnesiai, prasėdėti prie kompiuterio, kuriant maršrutą, kelionės logotipą, motociklų paiešką, susirašinėjimai, derinimai ir t.t. Ir štai mūsų, bendraminčių, KELIAS, HARLEY- DAVIDSON, AMERIKA. Šalis pasirodo pragmatiška, laisva, racionali ir kartu nesuprantama, tvarkinga ir apleista, atsaini ir geranoriška. Turtas, blizgesys, skurdas - viskas šalia. Amerika yra tokia, kokia yra. Ir turi Ją priimti su visais paradoksais ir taisyklėm. Liūdna, kad dėl tam tikrų priežasčių, nepamatėm visko, ką buvom suplanavę..., bet..."maybe, next time?" Pamatėm, išgyvenom emocijų, pažinom, išbandėm... Visko buvo labai daug. Palikom Ameriką su pagarba, su dėkingumu visiems padėjusiems ir prisidėjusiems prie šitos kelionės. "GOD BLESS AMERICA" skamba visiškai kitokiam kontekste. Kiekvienas namie kuriame praėjusios kelionės Kaleidoskopą iš savo potyrių ir gausybės faktų, užfiksuotų begalėje fotografijų... Esu laimingas. Ši kelionė turės poveikį mūsų tolimesniam gyvenimui ir kūrybai. Tai žinau tikrai... Einu tapyti.
viską savo akimis, pajusti Amerikos dvasią. Kas įkvėpė ryžtis tokiai kelionei? R.G.: Kartojome A. Poškos gyvenimo credo: „Kelionę planuoti džiaugsmas. Kelionę vykdyti katorga. Kelionę prisiminti - visa ko atpildas. Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė... Keliauti reiškia nusipurtyti visas kasdienines, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkmenas, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš tapti didesniu žmogumi“. Kristina Papė (K.P.): Nors mes su vyru į šį kelionės „traukinį“ išokome patys paskutiniai (likus 3 mėn. iki kelionės), tačiau visada stebėdavome lietuvių Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus neturistines keliones bei jų nepagražintus nuotykius kitose pasaulio šalyse. Ir jau tada galvoje pradėjo suktis mintys,
Kaip atsigabenote motociklus? R.G.: Motociklų įsigyjimo klausimas buvo didžiausias kelionės galvos skausmas, daug svarstėme ar nuomotis, ar pirkti, ar vežtis iš Lietuvos. Bet, galiausiai, nutariau įsigyti Amerikoje. Neįsivaizduoju, kaip be čia gyvenančių lietuvių pagalbos, būtų reikėję susitvarkyti visus dokumentus, registraciją, draudimą. Laibai esu dėkingas „Baltic Auto Shipping Company“ kolektyvui ir vadovui Andriui, be jų kelionė būtų sunkiai įgyvendinama. Irmantas Papas (I.P.): Mums taip susiklostė, kad vieninteliai vykome su automobiliu. Tai buvo tarsi „biuras“ ant ratų bei pagalba kelyje, jei įvyktų koks gedimas ar pan. Už šį automobilį taip pat esame dėkingi tai pačiai kompanijai. Jis mūsų per visą kelionę nenuvylė. Kur apsistodavote pakeliui? R.G.: Moteliuose. K.P.: Taip, dažniausiai - moteliuose, nors keletą sykių leidome sau pasilepinti ir prabangiais viešbučiais. Pavyzdžiui, pačioje Las Vegaso širdyje Las Vegas strip, kur visą parą vyksta veiksmas, o būdamas viešbučio viduje,
TRIBECA C I G A R
C O .
5229 5229 Main Main Street Street Downers Downers Grove, Grove, IL IL 60515 60515 (630) (630) 241-1200 241-1200
Platus cigarų ir jų aksesuarų pasirinkimas Jauki ir draugiška aplinka susitikti su bendraminčiais, atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir mėgautis puikiais cigarais Lietuviškai kalbantys šeimininkai
Pirmadienis - Ketvirtadienis 10 am-9pm Penktadienis 10 am-10pm !e"tadienis 10 am-9pm Sekmadienis 11am-5pm
nebesupranti, ar diena, ar naktis: kazino, Bellagio fontanai, įvairūs renginiai. Nors tas svaigulys ir įsupa, bet po kelių dienų jau norisi iš ten bėgti arčiau natūralumo ir laukinės gamtos. Kokia vieta paliko didžiausią įspūdį? R.G.: Man asmeniskai didžiausią įspūdį paliko kanjonai, neįsivaizduojama jų didybė, nenupasakojamas jausmas, kuris apima atsistojus ant pasaulio krašto... Danutė ir Artūras Meliauskai (D. ir A.): Mums labiausiai patiko Juta su savo nacionaliniais parkais bei, žinoma, Čikagos dangoraižiai. O ypač vaizdas is Willis Tower'io. K.P. ir I.P.: O mums – daugybė dalykų! Kelionės pradžioje, kai išvydome Badlands NP (South Dakota), netekome amo. Bet po to, vaizdai mus dar labiau žavėjo. Kaip ir daugeliui, man didžiausią įspūdį paliko Jutos valstija (Arches NP, Canyoland NP, Monnument Valley NP, Zion NP). Būnant kanjonuose, jausmas – nerealus. Stovi, rodos ant bedugnės krašto, žiūri žemyn, o tau užgniaužia kvapą, širdis daužosi, kaip pasiutus, baimės jausmas maišosi su laisve... sunku net žodžiais nusakyti, reikia tai pajusti! Mirties slėnis taip pat paliko įspūdį, nors iš jo tikėjausi daugiau, norėjau, kad būtų karščiau (kolegos, važiavę motociklais, manęs tikriausiai nesupras). Bet jis mus pasitiko gana šaltai – tik +33, net Key West‘e buvo karščiau +36. Kiekviena valstija ar vieta savotiškai žavėjo. Įspūdinga Arizonos ir Nevados pasienyje ant Colorado upės esanti Hooverio damba. Važiuojant per Kaliforniją Ramiojo vandenyno pakrante, grožėjomės smėlėtais paplūdimiais, visiškai neramaus vandenyno bangomis, stačiomis aukštomis uolomis, jūrų liūtais, besikaitinančiais paplūdimyje ant smėlio. Buvo smagu pasivaikščioti kylančiomis į kalvas siauromis San Francisko gatvėmis, dažniausiai matytomis amerikietiškuose filmuose, kur blogiukai bėga nuo policijos, žavėjo Golden Gate tiltas, kinų kvartalas, Alcatrazo kalėjimas (deja, į jį patekti taip pat negalėjome dėl tų pačių politinių nesutarimų), kurį apžiūrėjome tik apiplaukę salą. Santa Barbara labai tvarkingas prabangus korortinis miestelis, daugelio mūsų matytas seriale. Miestas apsuptas gražiais kalnų vaizdais, žaliuojančiais augalais, juo pasivaikščioti ir aplankyti jo įžymias vietas buvo vienas malonumas. Jaukumo įspūdį čia sukuria neaukšti ispaniško stiliaus statiniai. Pasirodo, net pop karalius Michaelas Jaksonas savo Neverland rančą pasirinko jo apylinkėse.
Įspūdingas Yosemite Valley NP su nežemiško grožio kraštovaizdžiu, uolomis, upeliais (gaila, kad dėl politinių nesutarimų daugelis parkų tuo metu buvo uždaryti ir mes tik galėjome jais pasigrožėti pravažiuodami). Bet lietuviai nebūtų lietuviai, jei nesustotų ir... Pušų kankorėžiai, dydžio sulig žmogaus galva, kurių merginos prisirinko maišus. Nors vyrai ir juokėsi, tačiau mes buvom atkaklios – juk Kalėdos artėja, o ir lauktuvėms tiks. Los Angelas įsiminė su 8 juostų keliais ir spūstimis kiekvienoje iš jų. Čia „kamštis“ visą parą! Los Angelo dangoraižiai po Čikagos neatrodė tokie jau ir dideli ar įspūdingi kaip Willis Tower ar Hanckock. Santa Monica paplūdimyje atsivėsinome Ramiajame vandenyne. Pasivaikščiojome po Hollywoodo žvaigždžių alėją. Istorinis Route66 kelias taip pat nepaliko abejingų. Tai juk kiekvieno baikerio svajonė savo ratais paliesti šią dangą. Tačiau tuo keliu baikeriams važiuoti tikrai nebuvo lengva. Nors šis kelias jau nebenaudojamas pagal savo pirminę paskirtį, tačiau buvo malonu prisiliesti, praeiti ir pravažiuoti vienu iš pasauliniu mastu žinomų simbolių. Šio kelio nebėra šiuolaikiniuose žemėlapiuose, o tuo labiau navigacijoje. Vietomis ji tiesiog baigiasi akligatviu, o kartais slepiasi po šiuolaikiniu greitkeliu. Šiame kelyje nelabai pamatysi automobilių, o tuo labiau praeinančių juo žmonių. Luisiana įsiminė svetingo Davido ir jo žmonos Pam sutikimu jų namuose. Nuostabi buvo kelionė upe pas aligatorius. Daugeliui mūsų jų gyvai nebuvo tekę matyti anksčiau, o čia mes juos net galėjome palaikyti savo
rankose. Brrr... Bet man jie pasirodė visai mieli. Nuvylė džiazo gimtinė New Orleanas, kuriame gimė džiazas. Vaikštant žymiąja Bourboun gatve, kažkaip nejutau aš tos džiazo dvasios, aplink apsileidusios moterys ir girtaujantis jaunimas, kuris tikrai nekūrė tos bohemiškos aplinkos. Florida mus pasitiko šiltai. Fort Myers, Miami, Key West, Daytona. Ten tiesiog gerai pailsėjome, pasikaitinome, ne kartą šokinėjome per Atlanto vandenyno bangas. Na, ir, žinoma, padarėme šventę savo skrandžiams - sukapojome po lobsterį! Tenesio valstijoje Lynchburge apsilankėme žymiausioje jų viskio gamykloje „Jack Daniels“. Kvapas! Kai atidarė vieną iš tų katilų ir leido lengvai pauostyti to kvapo... Reikėjo matyti, kaip vienas po kito „atšokame“, tarsi nutrenkti elektros, tikrąja ta žodžio prasme... Na, o Memfyje nepraleidome progos apsilankyti rokenrolo karaliaus Elvio Preslio namuose, dar vadinamuose – Greislandu. Na, ir nepamirštamas vakaras Beale street. Šioje gatvėje jaukios mažos kavinukės ir bliuzo klubai. Už kiekvienos kavinės durų - skirtingos muzikos klubas. Naktį šioje nedidelėje gatvelėje uždaromas eismas, kad klubų lankytojai netrukdomai galėtų vaikščioti iš vienos gatvelės pusės į kitą. Taip mes pavaikštinėję ir pasivaišinę, kas žymiaisiais įspūdingo dydžio „ribs‘ais“ (šonkauliukais), kas krevetėmis, pasiklausę bliuzo praleidome vieną paskutinių savo kelionės dienų. Kitą dieną anksti ryte sėdome ant savo plieninių žirgų ir išvažiavome į Čikagą – galutinį kelio nės tašką, nuo ko viskas ir prasidėjo.
Šią dieną įveikėme daugiausia kilometrų – 900 km (600 mylių). Gal galėtumėt paminėti įvykį, kuris Jums buvo linksmiausias ar keis-čiausias? K.P.: Nežinau, ar visiems baikeriams jis pasirodė toks linksmas, bet man buvo linksma, kai atsikėlusi 6 val. ryto pro motelio langą išvydau apsnigtus motociklus. Tai buvo taip neįtikėtina! Laimei, mes turėjome dar dienų atsargoje nenukrypti nuo maršruto plano, todėl tą dieną leidome „įstrigę“ Wyomingo miestelyje Gillette, kuris dabar man asocijuojasi su Kalėdomis. Gal šis įvykis neatrodytų toks linksmas, jei tai įvyktų kelionės pabaigoje ir mes skubėtume į lėktuvą. Daugelis amerikiečių musų klausinėjo, iš kur mes, ką mes čia veikiame, kur vykstame? Kai pasakydavome, kad iš Lietuvos (Lithuania), iš akių suprasdavome, kad nežino. Tada patikslindavome, kad iš Europos. Tai jau daugeliui atrodė žinoma, bet buvo ir tokių, kurie sakydavo: „ It is a new country“ (O, tai nauja šalis). Ir mes tie, iš „naujos šalies“ jiems atrodėme didvyriais, kurie pasiryžę apkeliauti jų šalį, nes dauguma jų nėra išvažiavę toliau, nei jų valstija. Dažniausiai jie mums sakydavo „You are crazy!“ Vienas keistas nuotykis įvyko South Dakotos prekybos centre Wallmarte. Amerikiečiai viską deda į
atskirus maišelius. Irmantas (mano vyras) pasiėmė du, o vieną pamiršo. Jame buvo du buteliai viskio. Tik grįžęs apsižiūrėjo, kad pagrindinio maišelio nėra... Tada mes kartu grįžom ieškot prarasto „turto“. Viską grąžino. Tada nusprendėm dar šio to nusipirkti, juolab, kad ir kolegos baikeriai buvo paprašę. Tada mūsų paprašė dokumentų. Mes pasakėm, kad viešbutyje. O kasininkė mums neparduoda alkoholinių gėrimų. O už mūsų stovi tikras storulis amerikietis ir sako, kad sumokės. Kasininkė dar pasimuistė, bet pardavė jam mūsų prekes, įskaitant ir smulkmenas. Na, po visko mes jam norim atduot pinigus ir dėkojam, o jis sako, kad tai dovana ir niekaip neima iš mūsų pinigų. Tada pribėgo Danutė, kuri turėjo tušinuką su užrašu “Lietuva” ir jam padovanojo taip atsidėkodama. Dosnusis amerikietis mums duoda savo vizitinę, ant kurios užrašyta, kad jis yra Indian University of North America direktorius ir dar Crazy Horse Memorial parko (globėjas?) Aš jam sakau, kad mūsų komanda kaip tik ten ryt važiuos. Tai jis sako, kai būsit - paskambinkit. Taip mes ir padarėm ir į tą parką mus įleido nemokamai. Tai štai, kokie keisti ir geri tie amerikiečiai! O kas buvo sunkiausia? R.G.: Pats sunkiausias momentas buvo Texas valstijoje, kai pakeliui iš Dalaso į Bouton Rouge sugedo mano motociklas, visą dieną teko praleist su vietiniais Harley Davidson meistrais ir po to naktį įveikti likusį 600 km kelią iki viešbučio. D. ir A.: Sunkiausia buvo pakęsti šaltį, vykstant anksti ryte ir, žinoma, sniegą. Karštį mirties slėnyje ir Majamyje. Bei jų kavą... Stebino ir nepatiko atsiskaitymo tvarka už kurą bei amerikietiškas maistas. K. P.: O aš manau, kad su mylimu žmogum ir gera kompanija sunkumai - ne sunkimai! Ar pakartotumėte tokią kelionę ir kodėl? D. ir A.: Kartotume, nes kelionės praturtiną mūsų gyvenimą, bet būtiniai su savimi pasiimtume kavos, lašinių bei šiltų rūbų... K.P.: Kelias savaites keliavome po idealo aureole apgaubtą „svajonių šalį“, kurioje gyventi svajoja milijonai žmonių. Bet ir po šios kelionės galiu
drąsiai pasakyti, kad mano svajonių šalis yra čia – Lietuvoje. Nes čia mano namai. Kelionę kartočiau, tik, žinoma, kitur, nes pasaulis toks didelis, norisi jį kuo daugiau pažinti ir daugiau pamatyti. Bet kad ir kaip gera būna, kad ir kokia svetinga gali atrodyti šalis, gal ir banaliai nuskambės, bet Namai yra Namai. 10. Kokį patarimą duotumėte tiems, kurie norėtų panašiai keliauti, tačiau nedrįsta? R.G.: Susiburkit draugų kompaniją ir pirmyn! D. ir A.: Patartume keliauti visiems galintiems sau tai leisti (turintiems laiko bei, žinoma, finansų). Prieš kelionę buvo daug svarstymų, abejonių. Bet pačios kelionės metu viskas pasirodė kur kas lengviau, nei manėme. K . P. : „ N e v e r f o r g e t y o u r dreams“ („Niekada neužmiršk savo svajonių!“). Toks užrašas kabėjo Crazy Horse Memorial South Dakotoje. Tokios kelionės mus įkvepia naujoms svajonėms ir naujiems žygiams. Gal į Australiją dabar....? Žinoma, finansai, taip pat daug lemia, bet girdėjau ir tokių istorijų, kai žmonės autostopu apkeliauja pasaulį. Tad, nieko nėra neįmanomo. 10,000 mylių?! Tai juk vieni juokai! Reikia tik drąsos! Ką dar norėtumėt pasakyt skaitytojams, ko nepaklausėme? K.P.: Na, kai pagalvoji, mūsų kelionė nebuvo tokia jau laukinė. Palapinėse negyvenom, valgėm
dažniausiai pakelės užeigose, kiniečių bufetuose, kur susimoki 8 dolerius ir kimšk, kiek širdis geidžia! Moteliuose gyvenom taupiai, kas susimetę po keturis, kas po du. Motelių taip pat pasitaikė visokių, dažniausiai tvarkingų, bet keletą kartų teko nakvot ir tokiuose, kaip iš filmo „Dozė“. Pusryčiai dažniausiai būdavo skurdūs, prie to maisto sunkiai pripratom. Užpilamos košės arba dribsniai. Apie daržoves net nesvajok, o virtą kiaušinį gal porą kartų ir gavome. Na, bet čia motelis, gal daug ir nereikėjo tikėtis. Įsiminė atvejis, kai radau arbatos pakelį, o karšto vandens termoso ar arbatinuko nebuvo, tad paslaugi amerikietė valytoja, paaiškino: prisipili vandens iš čiaupo ir į mikrobangę dviems minutėms – štai tau ir arbata. Vieną kartą stojome pakelėje, regis, tai buvo Kalifornija, prisipirkom graikinių riešutų ir vaisių iš vietinių ūkininkų. Smagu, bet ir pavojinga buvo leidžiantis Jutoje nuo kalnų žvyrkeliu, kai priešpriešiais važiavo gigantiška „fūra“. Motociklai dar prasilenkė, bet mums buvo sudėtinga. Vietomis kelio vingiai būdavo staigūs, o kelio kraštas skardis be bortelių ar tvorelės. Taigi, važiuodami lėtai, galėjome gėrėtis laukinių Vakarų kraštovaizdžiu – raudonomis uolomis, žemaūge ir reta prerijų augalija. Visos kelionės metu mus lepino ganėtinai geras oras. Lietaus gavome Dallase ir New Orleane. Wyominge, kaip jau minėjau, apsnigo. Žinoma, baikeriams anksti ryte ar vėlai vakare nebuvo labai šilta važiuoti, bet jie turėjo tam skirtą aprangą.
Huayhuash kalnynas: laukinė Peru (II dalis)
Po kelių persėdimų ir pusdienio, praleisto petys į petį besitrinant su vietiniais sausakimšuose autobusuose, jau, rodės, užuodžiame Huayhuash sniegynus. Privažiavus upę, besiraitančią kalnų slėnyje, kelias staiga baigėsi. Visi pabirome iš mažo, sukrypusio ir kažkokios keistos markės autobusiuko.
Margaspalvėje, tautiniais rūbais apsitaisiusių vietinių minioje mudu tarsi nublukome. Giliai kvėpėme išretėjusį aukštikalnių orą. Stebėjome, kaip minia palengva išsiskirstė po kaimelio gatveles ir savo namų tarpdurius. Mes likome vieni judėti savo tikslo link. 4000 m. aukštyje žmogaus kvėpavimas stipriai patankėja, žingsnis tampa lėtesnis ir reikalaujantis daugiau pastangų. Ne veltui aukštumos liga yra stiprus ir netgi gyvybei pavojingas susirgimas. Todėl nuoseklumas ir savijautos sekimas yra ypač svarbu. Tvinkčiojantis galvos skausmas, svaigimas, stiprus nuovargio jausmas, pykinimas yra aiškūs šios ligos požymiai. Netikėtai prapliupus lietui, lyg ir apsidžiaugėme: buvome pavargę kopti vingiuojančiu akmenuotu takeliu. Kiek aukščiau žalioje pievoje, apsuptoje riedulių, šalia vienišo medelio stovėjo apleistas piemenų namelis. Buvo visai nesvarbu, kur praleisime naktį, nes kai šalta ir lyja, visad maloniau stogas virš galvos. Na, akivaizdu, kad namelio statytojai didelių reikalavimų ir saugumo kodų čia
nesilaikė. Statybinės medžiagos tokios elementarios ir primityvios – krūva akmenų, karvės šūdas, keletas susisukusių pagalių ir šiaudai. Svarbiausia, kad sausa. Pasiklojame čia pat rastą avies kailį, kad iš žemės šaltis mažiau eitų, užsikaičiame arbatos ir, delnais apglėbę karštus puodelius, jau dalinamės pirmos dienos įspūdžiais. Pirmos kelionės dienos visad atrodo sunkiausios, paskui pripranti, kol gamta pati nemeta naujo iššūkio. Viena už kitos besislapstydamos, mūsų žingsnius lydi Rondoy, Mituraju, Jiriskanca, Yerupaya snieguotos viršūnės. Gamta čia turi ypač ryškų savo ritmą. Kai tik viršūnės ima mesti šešėlį, žinok, laikas ieškoti vietos palapinei statyti, nors dar toli gražu ne vakaras. Pavasarį lietus čia visad lyja tuo pačiu dienos metu. 4640 m. aukščio Yanapunta perėjimą pasiekėme tirštuose geliančiai drėgnuose debesyse. Tą dieną taip ir nepriėjome planuotos kempingavietės prie Mitococha ežero. Stiprus vėjas, lietus, pereinantis į sniegą ir keletas, su niekam tikusiais batais apsiavusio mano partnerio pritrintų pūslių, stipriai sulėtino mūsų tempą. Naktį praleidome akmenų užuovėjoje. Artėjant prie Carhuacocha ežero, kelią mums pastojo iki paskutinio plauko permirkusių avių banda. Jų vilna atrodė
tokia sunki. Susižvalgėme su Jerome: neblogai būtų surasti šių avių šeimininkus ir prisiglausti su savo palapine nakčiai prie jų trobesio. Juk tik bendraujant su vietiniais gali pajusti tikrą krašto dvasią. Ilgai ieškoti neteko. Trobelė stovėjo pačioje gražiausioje slėnio vietoje. Iš čia debesyse paskendusios ir tik retkarčiais suboluodamos properšoje Yerupaya ir rytinė Sula Grande viršūnės atrodė kerinčiai… Šeimininkas pasirodė labai malonus ir šaunus. Jis su entuziazmu nurodė sausiausią savo pievos vietelę mūsų palapinei ir pakvietė užeiti pas jį į vidų už valandos. Nameliūkštis buvo labai panašus į tą piemenų namelį, gal kiek didesnis ir aiškiai turėjo krosnį. Sunku buvo pralįsti pro siaurą angą, kuri atliko durų vaidmenį. Viena ranka atsirėmiau į šlapią pažliugusią žemę ir dar keliu prisilaikiau, kad neišsitiesčiau. Pirkioje buvo tamsu, ruseno mažutė žvakė, mesdama blankų šešėlį. Tik po akimirkos, akims šiek tiek apsipratus, išvydau du siluetus – šeimininką ir jo pačią. Jie abu nuoširdžiai šypsojosi. Pasiūlė mums sėstis už stalo, greičiausiai paties sukalto ir gerokai gyvenimo mačiusio, ant kurio jau garavo karštas Aroz con leche (ryžiai su pienu) - kaip tik tai, ko mums labiausiai reikėjo, kad sušiltume. Apšilome ne tik iš vidaus,
bet ir vieni nuo kitų, besisprausdami mažoje erdvėje. Šnekučiuodamiesi “laužėme” tautinių skirtumų stereotipus. Žmogelis, matėsi, daug neturi, tačiau jau primygtinai mus kvietė sugrįžti vakarienei. Kol mes statėmės palapinę nakčiai, jis tekinom nusileido stačiu šlaitu žemyn prie ežero ir vos už kelių minučių jau kopė atgal rankose nešinas indu su keliais upėtakiais... Netrukus trobelės kaminas užpūškavo baltu dūmu it garvežys. Tai, turbūt, mūsų vakarienė “rūko”. Dar su šviesa mes ir vėl buvome viduje. Ant stalo garavo dvi lėkštės su ryžiais ir mažutėliais upėtakiukais. Senas aprūkęs virdulys pupsėjo ant dar labiau aprūkusios molio krosnelės. Šalimais ant žemės juodavo anglių krūvelė, o tarp kojų šmirinėjo gaudynių bežaidžiančios jūrų kiaulytės, auginamos tradiciniam peruietiškam patiekalui Cuy. Moteriškė pasiūlė arbatos. Tokios skanios vaka-
rienės tikrai nesitikėjome. Suraitėme viską iki paskutinio ryžio grūdelio, net kalbėti nebebuvo kada. Prie arbatos pokalbis vėl atgijo. Buvo be galo įdomu išgirsti apie juodviejų gyvenimą šioje atokioje pirkelėje, apie per 50 metų pasislinkusius ledynus, besilankiusius alpinistus, apie garsiuosius Sanderos Luminosos kalnų banditus. Jerome iššliaužė laukan atlikti “reikalų” ir tuoj pat stipriai susijaudinęs grįžo atgal: “Tu negali to praleisti!” Visi keturi išsiritome iš trobelės į vakaro šaltuką. Nustojau net mirkčioti nuo prieš mane atsivėrusio grožio. Baltos kalnų viršūnės dar vis spindėjo nusileidusios saulės raudoniu, o tiesiai virš jų neregėtai ryškiai švietė paukščių takas. Visi tylėjom, besigrožėdami gamtos stebuklu. *** Žliaugiant lietui tylėdami šlepsėjome siauro kanjono tekeliu, nors dar prieš valandėlę sveikinome vienas kitą įveikę aukščiausią šio treko Punta Cuyoc perėjimą, pasiekę 5000 m. aukštį, apšviesti akinančios saulės. Atrodė, kad tik pavieniai debesėliai slinko kažkur žemiau slėnyje, o
dabar pylė, kaip iš kibiro. Slėptis nebuvo kur. Kiaurai merkiantis lietus išplovė visą euforiją. Vienas kitas plynėje stūksantis ledynų atneštas ir pamestas vienišas akmuo kartkartėmis gelbėjo nuo kylančio priešpriešos vėjo. Entuziazmas garavo greičiau už kamparą. Tik pakeliui sutiktas piemuo šypsojosi ir, rodės, visiškai nepaisė nei žvarbaus lietaus, nei kaulus geliančio vėjo. Susisukęs į avies kailį vis klausė, iš kur mes. Matyt suvokęs mūsų beviltišką situaciją, mums įkandin šūktelėjo, kad visai netoli kanjono dešinėje rasime avių aptvarą su stogu. “Na na, žinant jų “netoli”, tai gali būti diena kita kelio...”, pagalvojau sau. Net mano specialus aprėdas nuo lietaus ėmė praleisti vandenį. Raminau save, žiūrėdamas į kur kas prastesnę priekyje manęs šliūrinančio Jerome padėtį. Jo ceratinį apsiaustą nuo lietaus vėjas draskė į visas puses. Tolumoje subolavo šiaudų ir metalinių plokščių stogas. Susižvalgėme. Abu savaip šūktelėjom išreikšdami prasiveržusį džiaugsmą, kaip du kareiviai švęsdami pergalę, ir jau greitesniu tempu pasileidome užuovėjos link. Beliko pereiti tik avių ištryptą pliurzę – mėšlo, žemių ir lietaus vandens mišinį, bet argi mums tai kliūtis? Tokioje, kaip atrodė, beviltiškoje situacijoje šis, iš molio drėbtas statinys, pusiau nuplėštu šiaudiniu stogu, siekė penkių žvaigždučių viešbučio lygį. Nusimetę visus šlapius rūbus ir susisukę į visa, ką dar turėjome sauso, su begaliniu pasitenkinimu gurkšnojome garuojančią arbatą.
Žiūrėjome užvertę galvas į plyšį stoge ir į jį besitrinančius sunkius lietaus debesis bei spėliojome, ar nepaplūs vandeniu mūsų aukštos klasės nakvynės namai... Nakčiai grįžusios avys bliaudamos stumdėsi durų ertmėje. Naktį praleisime, kaip Betliejuje, pasijuokėme su Jerome. Avys ilgai nerimo, jausdamos įsibrovėlių viršumą. Teks kaip nors užmigti šitame vėjo, lietaus, avių ir lojančio šuns padrikame chaose... Mintis, kad jau ryt išvysime žymųjį Sula Grande vertė širdį plakti šiek tiek tankiau. Kitos dienos popietę pasiekėme Sula Grande ir įsikūrėme jo papėdėje. Atėjus nakčiai, eilinės sniego griūties dundėjimas neleido užmigti. Jerome, rodės, jau vis vien knarkė susisukęs, harmoningai įsiterpdamas į jau ir taip spalvingą gamtos alsavimą, besiritantį kalnų slėniu žemyn kažkur ten, į civilizaciją. O mane vis gąsdino aidintis sniego lavinos triukšmas. Prieš miegą vis atitraukinėjome palapinės įėjimą pažvelgti, ar ne mūsų link parslenka baltoji kalnų galia. Jerome užmigus, pagailėjau palapinės užtrauktuko: griūtys buvo tokios dažnos, kad susitaikiau su mintimi, kad jei jau pareis link mūsų, vis tiek niekur nepabėgsim, užtrauktukas būtų užtrauktas ar atitrauktas. Ilgai neištvėriau. Apsirengiau ir išėjau laukan. Buvo gal kokios 3 valandos nakties. Kaitindamas jau antrą kavos puodelį, akių negalėjau nuleisti nuo kerinčios baltos viršūnės. Virš Sula Grande Paukščių takas žaižaravo visomis vaivorykštės spalvomis. Tokios žvaigždžių sietuvos nebuvau ilgai matęs, nuo pat tada, kai teko buvoti Bolivijos aukštikalnėse. Mintimis klaidžiojau po savo gyvenimo artimus ir tolimus kampučius. Kaip stipriai žmogų įkvepia gamta... Ten toli imu knaisiotis savo viduje. Dar prieš keletą dienų, šlapios ir šaltos nevilties užgraužti, norėjome užbaigti kelionę. Tačiau šiąnakt čia jaučiausi tarsi prie meditacijos altoriaus... Trečias kavos puodelis nugalėjo nuovargį ir ištempė mane iš filosofinio transo. Žvilgteliu dar kartą į žemėlapį ir dar kartą į prieš mane išsidėsčiusias viršukalnes. Kažkas ne taip... Susivokiu, kad čia dar ne Sula Grande, kad jis va ten, už to dar vieno kalnelio! Garsiai paberiu lietuviškų keiksmažodžių tiradą. Lietuviškas tembras pažadina iš miegų ir Jerome. Nejaugi jis griausmingesnis ir už sniegynų dundėjimą? Kvailys! Na, kaip aš taip apsišoviau?! Gal aukštis, o gal nuovargis, tačiau dabar, kol iki saulėtekio liko vos keletas valandų, sutartinai nusprendžiam leistis į slėnį ir dar kartą pakilti į ten, vakarinėje pusėje stūksantį statų kalnagubrį, nuo kurio garantuotai jau matysis Sula Grande. Slėnyje tarp tylių gigantinių riedulių - išsimėčiusių akmeninių karių - ausis pasiekia upeliuko čiurlenimas, o, jį priėjus, prieš akis atsiveria apgaulinga Sarapo viršūnė. Abu atsukome savo foto kameras, negalėdami atsigrožėti. Kaip tik tuomet tarsi kas sudrebino pilnaties apšviestą, aštriai į dangų besistiebiančią viršūnę. Atskilę ledai, drebindami žemę ir paskui save persinešdami vis daugiau sniego ir ledo, dundėjo tiesiai į mus. Trumpas ir labai keistas jausmas. Foto aparato nepaleidau iš ranku ir tarsi sulėtintame kine girdėjau savo linzės spragsėjimą. Nebuvo kur nei bėgti, nei slėptis, o ir akmeniniai kariai liko užnugaryje šiek tiek aukščiau. Paskutinę sekundę abu su Jerome nesąmoningai susigūžėme ir užsimerkėme… Mums tikrai pasisekė: kiek aukščiau akmenų grandinė slėpė nediduką ežerą, į kurį ir suvirto visa lavina, mūsų link pasiųsdama tik lengvo sniego dulkes. Sėkmingai išvengę tokios šaltos mirties, tarsi naujai užgimę, skuodėme aukštyn į kalnagūbrio viršų – taip labai norėjosi sutikti saulėtekį, žiūrint į Sula Grande. Dusdami pasiekėme savo tikslą. Kol vadavomės iš fizinio diskomforto, pirmieji saulės spinduliai išryškino didingus Sula Grande kontūrus, pamažu gesindami
paskutines Paukščių tako žvaigždes. Dar kartą laikas sustojo ir kiekvienas savaip gėrėme į save šio reginio magiją. Mintys skriejo neregėtu greičiu. Tokioje gamtos didybėje žmogus pasijunti toks menkas ir bejėgis ir tuo pat metu savotiškai galingas. Didingo tikslo ir nenuilstamo troškimo išbandyti save vedini, pakilome į šį transą. Džiaugiuosi, kad likimas suvedė su Jerome. Žmogui reikia žmogaus, kad pasidalintų visomis užklupusiomis emocijomis. Jis geras kelionės partneris. Dabar jau ir draugas visam gyvenimui. Ryt - atgal į civilizaciją su savomis aukštikalnėmis ir lavinomis…
Keliautojo krepšys Naudingos smulkmenos Žmonės klaidingai mano, kad žiemą su storomis arba dvigubomis kojinėmis bus tikrai šilta. Tačiau jos padeda tik laikinai, nes, judant greičiau, kojos pradeda prakaituoti, o nuo drėgmės ir šalti. Turėkite atsarginę porą ir, pajutę šaltį, persimaukite. Kojinių storumas priklauso nuo jūsų aktyvumo: kuo daugiau judate, tuo plonesnės jos turėtų būti. Rekomenduojama Merino vilna. Medvilnė visiškai netinka.
Atšalus orui, kepurė - būtina. Moksliškai įrodyta, kad, aktyviai judant, net iki 55% kūno šilumos išeina per galvą.
Ilgiau esant lauke, patartina turėti 2 skirtingas poras pirštinių. Aktyviai judant, bus patogesnės pirštuotos pirštinės, o nustojus judėti - naudingesnės kumštinės.
Dėvėkite šaliką. Jis padės jums kontroliuoti krūtinės temperatūrą ir apsaugos nuo vėjo. Tačiau, jei pajusite, kad kaistate, nedelsdami jį nusiimkite. Geriau vėsiau, bet sausa, negu kad šilta ir drėgna.
Neslopinkite noro šlapintis. Nuo to jums bus tik šalčiau.
Pūkinės striukės ir liemenės netinka aktyviam judėjimui šaltame ore. Jeigu suprakaituojate ir pūkas sudrėksta, jis praranda visas savo šilumą sulaikančias savybes.
Ilgai būnant lauke, patartina dėvėti ilgus apatinius. Žiemą svarbu ne mada, o šiluma. Kaip ir visoje žieminėje aprangoje, medvilnės patartina atsisakyti, tinka greitai džiūstantys šilko, vilnos ir sintetiniai apatiniai kostiumai.
Nėra blogo oro, yra tik netinkami drabužiai!
Rekomenduojamas žiemos užsiėmimas – lygumų slidinėjimas. Waterfall Glen County parkas, kai tik iškrinta pirmasis sniegas, turi puikius slidinėjimo takelius dviem kryptimis beveik 11 mylių puikaus sporto. Linkime visiems daug šaunių, aktyvių ir linksmų akimirkų šią žiemą!
Dažnas slidininkų nusiskundimas – kylant keltuvu šąlantys sėdmenys. Atsisakykite medvilninių apatinių. Medvilnė laiko drėgmę. Naudokite greitai džiūstančią sintetiką, šilką arba vilną.
Lietuviai keliauja Žavingoji Indija (II dalis) Keliautoja Inga Bergman Fotografijos Romualdo Vaitkaus
Pagyvenus Amerikoje, pradedi įgauti tokias keistokas savybes, kaip norą viską žinoti, kas vyksta ir kontroliuoti situaciją. Nesvarbu, kad nieko nesukontroliuotum, visgi norisi žinot, kas, kaip ir kodėl? Greitai paaiškėja, kad mūsų vadovų nuomonė tuo klausimu skiriasi. Nežinia, kodėl kažkur Varanasyje sustojame ir gal valandą sėdime autobuse, paskui ateina nuogirdos, kad turėsime eiti, nes autobusas lyg ir negali privažiuoti iki mūsų viešbučio… Tada atsiranda pora rikšų, lagaminai iškeliauja ten „kažkur“, o mes einame. Tai buvo pirmasis mano ėjimas pėsčiomis ilgesnį kelią “rimtomis” Indijos gatvėmis. Rimtumas šiuo atveju yra matuojamas transporto kiekiu gatvėje ir taisyklių nebuvimu. Varanasis gali būti tituluotas kaip solidžiai “rimtas” miestas su iki maksimumo prikimštais keliais ir, neatsimenu, ar nors vienu švie-
soforu pėstiesiems. Taisyklė čia viena: reikia pradėti eiti ir tikėtis, kad sustos (ir sustoja...). Kaip pirmokiukui geriausia prisitrinti prie kokio kertančio gatvę vietinio. Panašu, kad patekau į nežemišką chaosą, bet svarbiausia - nepasimesti nuo grupės. Na, dar neatsitrenkti į kokią karvę šunį ožį rikšą motociklą tuktuką, nebūti nugalabytam ir apvogtam tų tamsiomis akimis atvirai spoksančių bei siaurutėse gatvelėse vakarieniaujančių vietinių. Galiausiai sustojame. Upė. Ne šiaip kokia, o šventoji Ganga. Stovime, laukiame nežinioje tame keistame mieste, apsupti vietinių vaikų, kuriems daliname saldainius, prekeivių, karvių, šunų, kvapų ir garsų... ir dar šalia kažko... Prieinu arčiau. Nedidelėje aikštelėje kūrenamas laužas. Prie jo sėdi oranžiniais rūbais apsirengę barzdoti vyrai. Tarp jų guli keli iš pažiūros benamiai šunys (gatviniai šunys Indijoje visi vienos rūšies – vidutinio dydžio, trumpo plauko, a‘la kaimo sargiai. Dienomis šie sulaukėję žmogaus draugai atrodo gana ramūs, bet naktimis tai geriau pasisaugoti ir vienam nevaikščioti. Jie pradeda burtis į grupes ir, kas ten žino, kokie jose galiojantys įstatymai žmonių atžvilgiu). Prieinu arčiau kūrenamo laužo. Mane pasitinka baltabarzdis oranžinį rūbą vilkintis 50-60 metų vyras. Puikia anglų kalba jis ima pasakoti šios vietos istoriją. Pasirodo, mes
stovime prie pat dviejų (jų yra keletas išsidėsčiusių palei Gangą) Varanasio mirusiųjų deginimo vietų. Štai šiame mažame pastate įrengtas elektrinis krematoriumas vargšams. O šalimais, prie pat upės, yra kitas. Ne pastatas, tiesiog vieta, kurioje mirusieji deginami ant malkų ir po atviru dangumi. Tai žymiai brangiau nei elektra, nes vieno žmogaus deginimui reikalingos 3 valandos. Taip sunaudojamas nemažas kiekis medžio. Lauželis, kurį aš pastebėjau tik atėjus, pasirodė besanti nuolatos prižiūrima ir kurstoma amžinoji ugnis, kurios liepsna panaudojama mirusių laužams įžiebti. Šiuo metu deginamas tik vienas kūnas. Apeigų prižiūrėtojas paklausia, ar norėčiau prieiti arčiau? Prieinu. Nelabai kas ten matosi, kažkokia suanglėjusi kūno dalis. “Gal gali atpažinti, ar tai vyras ar moteris?”, klausia tasai žmogus. “Ne…” “Moteris. Tai, ką matai yra klubai. Po trijų valandų degimo moters išlieka klubų kaulai, o vyrų – krūtinės. Taip gali atpažinti. Daugiau nebedeginame. Būtų per brangu.” Dar jis man pasakoja, kad tai jo šeimos biznis, besitęsiantis jau daugelį metų. Jis yra šios vietos šventikas/prižiūrėtojas. Papasakoja, kad kelių rūšių palaikai nedeginami: tai šventieji, vaikai iki dviejų metų, nėščios moterys, kobros įkąsti bei raupsuotieji. Dar pasakė, kad jis kartais išgeria alkoholio, nes darosi sunku nuolatos uostyti tą mirusiųjų tvaiką... Aš nejaučiau jokio stipraus kvapo, nes, kaip vėliau sužinojau, mirusieji būna ištepami ghi ir sandalmedžio aliejumi, tačiau pradedu jaustis nejaukiai. Jau visiškai tamsu. Atsiskyriau nuo grupės, stoviu tarp rusenančių laužų, šalia mirusiųjų pelenų ant plačios upės kranto. Nė vienos kitos moters aplink... (jei neskaičiuosim tos degančios), keistai atrodantys vyrai... Pradedu dairytis ir bandau eiti atgal. „Nesijaudink“, sako palydovas. „Taviškiai jau ateina. Jūs plauksite valtimis į savo viešbutį“. Iš kur jis žino? Juk visą laiką buvo su manimi lyg ir nesidairydamas. Jokių ateinančių taip pat kol kas nesimato. Šiuo atveju, prižiūrėtojas tikriausiai iš patirties žinojo visą
turistų kelionės eigą. Indijoje ne kartą nustebino situacija, kai tave, atsilikusį nuo grupės ir sukantį į neteisingą pusę, tarp daugybės turistų toje kamšalynėje žmonių, kas nors savanoriškai sustabdydavo ir patardavo, kur eiti. Maždaug, ei, bičiuli, ne ten suki... Tavo grupė į tą puse nuėjo! Kaip sužiūrėti tarp tiekos galvų?! Ypač turistinėse vietose. Turbūt, čia kaip ir jų vairavime: aplinkos suvokimo juslės išvystytos iki šuniško jautrumo. Ir tikrai taip. Valtis atplaukė, mūsiškiai atėjo, nešikai atnešė lagaminus. Šventikas maloniai atsisveikino. Dar viena pamoka, kaip greitai gali nuteisti ir išsigąsti. Susėdom į plačių plačiausią valtį. Apie 30 žmonių, plius tiek pat mantos. Neprastai pasmigom į vandenį nuo svorio, bet baisu tik dėl lagaminų, nes pats gal ir išplauktum, krantas netoli. Džiaugiuosi, kad nieko nežinojau ir puikiausiai viskas susiklostė be jokios mano kontrolės. Ar būčiau ką nors geresnio sugalvojusi? Ar gali sugalvoti tai, ko net įsivaizduoti neįmanoma? Naktį valtyje šventoje upėje! Plūduriuojančios vandenyje į kažkokius indelius tarp gėlių įtaisytos degančios žvakelės. Dešiniam krante - aklina tamsa. Tačiau kairėje gatvės žibintai geltona šviesa apšviečia iš vandens kylančius laiptus, besiremiančius į vieną už kitą fantasmagoriškesnius pastatus, o šalia jų pakrante einančias pavienes, į spalvotus sarius ir sarongus įsivyniojusias, žmogystas. Kartais jų šešėliai nuslysta laiptais žemyn. Ir šunys... Pasukom krantan. Čia viešbutis? Gerai, kad atsiranda nešikai. Tokiais laiptais ir pa-
čiam sunku užkopti, o savo lagamino tikrai neužsitempčiau. Pastatas gal keturių ar penkių aukštų. Iš šonų matosi keli balkonai, bet iš priekio iš jų likę tik išsikišę strypai fasade ir betono krūvelės apačioje. Tikiuosi, griuvimo metu niekas nei juose, nei po jais nestovėjo... Kambarys, kuriame įsikūrėme dviese su Gitana, paprastas, nes mokam tik apie 40 dolerių už naktį, bet užtai stovi tiesiai ant šventos upės, kurios krantą galime matyti pro savo kambario langą. Matom ne tik Gangą, bet ir keistąją, palei upę nusidriekusią, Varanasio architektūrą. O jei žiūrėsi ne į tolį, bet iš karto žemyn, pamatysi Krishnos šventyklos vidinį kiemelį. Apie ketvirtą ryto mes būsim pažadintos šios šventovės vienuolio giedojimo: Hare Krishna Hare Krishna... Todėl kitą rytą, tokio malonaus žadinimo įkvėpta, dar tamsoje pasigriebiu fotoaparatą, stovą ir lipu ant viešbučio stogo fotografuoti šios nerealios vietos. Ant to paties stogo įsikūręs ir viešbučio restoranas, kuriame vakar skaniai pavakarieniavome. Pasirodo, užsiropščiau ten ne pirmoji. Viena bendrakeleivė jau pasitiesusi kilimėlį ir praktikuoja jogą. Kol statau savo aparatūrą, pastebiu apačioje kitą jogą. Visiškai liesas senučiukas, tik su raiščiu per klubus, ant akmeninio Gangos kranto energingai daro pratimus, palydimus labai garsiu iškvėpimu. Pakrante praeina vienas kitas Sadhu, dar vadinami Baba ar Sanjasiais. Sunku pasakyti tiksliai, kas jie tokie ir kaip juos pavadinti, bet iš apdarų, dažniausiai oranžinių (ši spalva pažymi žmogų, negyvenantį šeimoje), atributikos bei elgesio, aišku, kad šie žmonės yra pasirinkę
dvasinį gyvenimo kelią. Juos pirmuosius gali pamatyti kažkur einančius dar prieš saulei tekant. Vėliau, rytui sirpstant, žmonių pakrantėse vis daugėja. Prasideda rytiniai apsiplovimai ir ritualai. Gangoje pasirodo valtys, plukdančios piligrimus į kitą upės pusę. Kaip sužinojau, kitoji pusė - tai mirusiųjų slėnis. Kad jų ramybės nedrumstų, ten niekas nestatoma. Todėl ir tamsa ten tokia naktį. Tačiau dabar, iš ryto, dauguma valčių suka link to smėlėto kranto ruožo. Paaiškėja, kad tenai ne tik šventa mirusiųjų buveinė, bet ir gyvųjų vidurių tuštinimo vieta. Tačiau nuo to jos šventumas nė kiek nenukenčia ir kuo toliau, tuo labiau šioje kelionėje aiškėja, kad Indija – šalis, nepanaši į nieką mano anksčiau patirtą. Ypač tokiuose piligriminiuose miestuose, kaip Varanasis. Nors sunkiai miegojosi po artimo prisilietimo su mirusiųjų apeigomis, tačiau darėsi vis džiugiau patirti “kitokį” buvimą ir paleisti savo išmoktas tiesas. Taip, buvau kiek sukrėsta, tačiau gerąja prasme. Jaučiausi rami ir apvalyta tuo natūralumu ir paprastumu bei tokiais aiškiais gamtos dėsniais su gera doze blaivaus proto. Ne mažiau nei nakties mistika, žavėjo ir diena savo spalvingumu. Tiesiogine prasme. Kur pažvelgsi – įvairiaspalviai moterų sariai. Tokį grožį ir spalvas, atrodo, apsivilktum tik ypatinga proga. Tačiau čia moterys su jais ir maudosi, ir dirba. Čia pat persirengia, dažniausiai padedamos kitos moteriškės, laikančios ilgą spalvotą audinį už kito galo. Toje pat pakrantėje jie ir plaunami, o vėliau kruopščiai tiesiami ant į viršų kylančių laiptų, tampančių tarsi ryškiausiais
gėlynais. Tikrų gėlių taip pat netrūksta: jos pardavinėjamos visur, dažniausiai suvertos į dideles ar mažas girliandas, kurios vėliau aukojamos pelenais veidus išsipaišiusiems ir oranžinę spalvą pripažįstantiems sadhu. O kur dar milijardas viena už kitą fantasmagoriškesnių (na tikrai, joks kitas žodis netinka) šventyklų, siaurų gatvelių, saldumynų, Varanasio šilkų parduotuvėlių … Taip, šilkai tai dar viena įžymybė šiame mieste. Jie mus net suvedė su korėjiečių kilmės vyruku, šiaip gyvenančiu Čikagos priemiesčiuose, o čia atvažiavusio apžiūrėti būtent šio šilko savo bizniui. Dar vienas naujas draugas... Toliau stebiu gyvenimą, kuriame, viskas kartu: kad pusiausvyra
neišnyktų, kaip mirtis šalia gyvybės, taip ir grožis šalia š... (žmogaus ir gyvulio), gulintis įvairiose ir netikėtose vietose, be abejo - dulkės, spūstis, elgetos ir gatvės pardavėjai. Nors pastarieji kažkaip net nenervino. Duodi, perki - gerai... Neduodi, neperki - irgi gerai… Gaila, bet po trijų dienų jau reikia išvažiuoti... Nors gailėtis nevertėtų, nes traukiam į Kumbha Melą. Vietą, dėl kurios aš čia ir važiavau. Vadovai kiek nervinasi, prašo mūsų nepasimesti, laikytis kartu. Ypač mudviejų su Gitana... Kažkodėl mes įsigijome vis atsiskiriančių juodųjų avių reputaciją ir teko ne kartą išgirsti pavadinimą – amerikonkos… Taigi, dabar jau labai rimtai turime laikytis kartu. Manoma, kad šiais metais daugiau nei 50 milijonų žmonių aplankys šią piligriminę šventę (Wikipedia rašo, kad 2013 metais Kumbh Mela aplankė daugiau nei 100 milijonų piligrimų). Bijojome, kad jei žengsi žingsnį į šoną, tai būsi nuneštas ir amžiams prasmegęs žmonių vandenyne. Kaupiamės morališkai ir išvykstame iš viešbučio autobusu naktį, nes dieną keliuose per dideli kamščiai ir 80 km tektų važiuoti 10 val. O naktį, tik gal kokias 5. Ryte pramerkiame akis prie eilės tualetų ir šviežių vaisių sulčių vežimėlio. Kadangi vadovai išėjo tvarkyti reikalų nenumatytam indiškam laikotarpiui, nusprendėm, kad pats laikas nebebijoti jokių dizenterijų ir pradėti gerti vietoje spaudžiamas
sultis. Jie ten turi kažkokį skuduriuką, su kuriuo pasivalo rankas karts nuo karto. Na, ir tualetai šalia, jei jau ką... Tarp kitko, visi likome nepažeisti jokių svetimšalių bakterijų. Tą kartą... bet ir per visą kelionę gal tik vienas ar du žmonės turėjo žarnyno nesklandumų. Dauguma krito su pakilusia temperatūra antroje kelionės dalyje nuo dulkių ir nežinau dar tiksliai nuo ko. Mūsų vadovai sakė, kad karma valosi. Vietos labai stiprios... Na, taip ir palikime, bet visgi, būsimi keliautojai, bandykite apsisaugoti nuo dulkių. Kosėjo į kelionės galą jau dauguma. Taigi, Kumbha Mela. Atrodo, lyg ir pati svarbiausia dalis, bet įvykius aprašyti sunku... Kaip nusakyti paprastais žodžiais tai, kas neįtelpa į jokį “normalių” žmonių žodyną ir gali nuskambėti gan keistokai. Na, pavyzdžiui, aš galiu pasakyti, kad tai atrodo, kaip didžiulis laikinų šventyklų miestas. Kad mes apsistojome Pilot Babos stovykloje. O Pilot Baba yra žinomas jogas, kuris gali kelias dienas praleisti po žeme be oro, būdamas samadi būsenoje. Jo stovykloje mes sutikome keletą kitų Himalajuose gyvenančių jogų. Vienas iš jų prižiūrėjo mūsų grupę, atsakinėjo į klausimus. Nei valgyti, nei gerti arbatos jis nenorėjo. Tik vandens šiek tiek, o arbatą sakosi metęs
gerti jau seniai. Valgyti? Na, kartais suvalgo ko nors. Gal vieną kartą į tris dienas, gal rečiau... per daug nesigilino. Ir šiaip, toks paprastas, blaivaus proto, labai gražus ir jaukus, sveikai atrodantis 70 metų žmogeliukas, kuris kažkokiu būdu ramiai leidžia atšiaurias Himalajų žiemas nekūrenamoje trobelėje (taip sakė mūsų vadovai, nes buvo pas jį apsilankę kitos išvykos metu) be jokios arbatos. Galėčiau dar pasakyti, kad tvarka tame festivalyje buvo kur kas geresnė nei įsivaizdavome. Su padarytomis sankryžomis tarp laikinų šventyklų/palapinių ir pastatytais policininkais tvarkai reguliuoti. Šventą dieną ėjome maudytis į Gangą ir, susikabinusios rankomis su indų mergaitėmis, šokinėjome: paneriiškyli-juokiesi-paneri… Vėlai vakare su Gitana išsiruošėme aplankyti pačią švenčiausią vietą, kur Ganga susitinka su Jamuna ir mistine Sarasvati upėmis. Pakeliui stebėjome, kaip keitėsi įvairių laikinų ašramų dydis bei stiliai: nuo panašių į karuselių parkus, papuoštus kalėdinėmis lemputėmis iki visai kuklių ir asketiškų. Ir Babos vis kitokie... Jų palydų kiekis skiriasi. Įvairiausi medituojantys jogai. Gausa jaunų/senų/vaikų/vargšų ir pasiturinčių piligrimų. Kažkas pasiūlo pasidalinti hašišu. Gaunu pašventinimą iš pusiau ore kabančio ant kažkokių spygliuotų žabų Naga yogo. Tiesa, Naga jogai šioje šventėje yra vieni svarbiausių. Jie pirmi eina maudytis per svarbiąsias dienas, o jų buvimas apsuptas įvairiausių legendų… Pakelėse daugybė pardavėjų, labiausiai akį traukia raudonų ir oranžinių spalvų kauburėliais supilti sandalo milteliai. Visai sutemo, bet jau matom rūke skendinčius tiltus per upę, vedančius į šventąją vietą. Nuolatine srove abiem kryptimis jais juda piligrimai. Kad nors kiek pajustumėm Kumbha Melos dvasią, ten reikia pabūti, gal svarbu net ir norėti ten patekti. Kitaip tai gali tapti tik fantastišku vizualiu pasitenkinimu. Fotografų ir taip jau priplūdę galybės. Visgi, iš visų nematytų neregėtų potyrių stipriausią įspūdį paliko keli, visai paprastučiai, bet patys ryškiausi atsiminimai: bendras džiaugsmas šokinėjant Gangoje, Babuko geros akys, o pats mieliausias įvyko, kol aš, lietui pilant kaip iš kibiro, klausinėjau Babos kažko “labai svarbaus” ir giliai mintyjau. Bendrakeleivė kumštelėjo mane ir linktelėjo viršun. Pasirodo, tūlas indas piligrimas, atėjęs pagerbti
mūsų Babuko ir pamatęs man virš galvos bepradedantį varvėti stogą, savo rieškutėmis bandė sulaikyti beužtykštantį man ant pakaušio lašą. Ir nereikia ten jokių ilgų ir tvarkingų „ačiavimų“. Net jei ir pasakai, pajunti, lyg tavo žodžiai kažkur išsilieja erdvėje nepasiekę adresato. Užtenka tik trumpos šypsenos ir pagarbaus galvos palenkimo... Lietus nesiliovė. Tai mus privertė anksčiau išvykti, o ir visas renginys turėjo pasibaigti, nes laikinosios stovyklos, nors kai kurios ir labai rimtai suręstos, tokių per anksti prasidėjusių liūčių ištverti negalėjo. Jau grįžus namo, vėl savęs klausiau, kodėl aš ten važiavau, ko iš tiesų tikėjausi? Ar pasiteisino lūkesčiai? Pradėjau klausinėti ir kitų bendražygių. Pajutau tikrą artumą šiame bendrakeleivės Daivos U. atsakyme: “Mano atsakymas būtų "nusisluoksniuoti". Būnant Indijoje tik savaitę, matai purvą, skurdą, šiukšles, o būnant ilgiau tas paviršinis sluoksnis nueina, pamatai tai, kas tikra - gyvenimo džiaugsmą, tekėjimą, pajauti kažkokį saugumą. Kai mes
buvome Puryje, man reikėjo važiuoti į Bhubanesvarą su mašina pas akių gydytoją. Išvažiavau anksti ryte, pasas buvo seife, rakto nerado... na, išvažiavau be paso, be vizos, važiuoju 60 km su vairuotoju ir ateina mintis: viena Indijoje be paso..., o taip saugu saugu, net savo namuos taip nepasijusi saugiai... Grįžus namo vėl žvelgiu į pasaulį ir norisi nusluoksniuoti, pamatyti kas giliau... Pamenat, kaip vaikystėj „sekretus“ darydavom? Nuvalai smėlį ir pamatai grožį! Manau, kad visi ten važiuoja pasisemti gyvenimo džiaugsmo. O šiaip, ko mes visi ieškome? Geriausias atsakymas buvo užrašytas Lahiri Mahasayos: “There is nothing to be done, just be”. Prisiminiau ir J. Marcinkevičiaus mintį: Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.
Su kiekvienais metais mes įgyjame patirties, įvairiais laiko tarpsniais matome dalykus iš visai kitokios perspektyvos. Visi mes ilgimės prarastų akimirkų, nes suvokiame, kad jos niekada nebegrįš. Praėjus 24 mėnesiams po mano didžiausios kelionės, pagaliau suvokiu, kiek daug aš išmokau per tas 40 dienų. Aš sulaužiau visus savo kultūrinius nusistatymus, buvau priversta išlipti iš savo komforto zonos ir tiesiog buvau praryta natūralių stebuklų, kurių apstu Pietų Amerikoje. Pirma diena kelionėje dviračiu buvo aiškus rodiklis, kokie sunkumai manęs laukia artimiausiu metu. Aš vos galėjau išlaikyti savo dviratį, apkrautą savo pačios daiktais, ir, tik pradėjusi mintį pedalus, nusiverčiau ant asfalto. Visa diena buvo ritmingas to paties veiksmo kartojimas: kėliau nuo žemės savo dviratį tik tam, kad ir vėl, neišlaikius lygsvaros, atsidurčiau ten pat... Tačiau, atėjus vakarui, man sekėsi daug geriau. Kita diena atnešė naujus iššūkius, kaip ir kiekviena, sekanti po tos. Kiekvieną dieną aš jaučiau, kaip plečiasi mano fizinių galimybių ribos. Išsklaidydama abejones įrodžiau ir sau, ir kitiems, kad buvome neteisūs. Jei kas manęs būtų paklausęs tada, per tas 40 dienų, kaip aš jaučiuosi, mano atsakymas būtų buvęs toli nuo tikrojo patyrimo, būtų kalbėję mano baimės ir nuovargis. Užtruko keletą metų kol susivokiau, kiek daug aš užaugau per tą kelionę. Ne tik todėl, kad pamačiau Ekvadorą ir Peru, man visiškai naujas ir nepažįstamas šalis, naujas kultūras savo pačios akimis, bet aš labai sustiprėjau tiek fiziškai, tiek emociškai. Aš susiradau naujų draugų. Aš išlipau iš savo rėmų. Aš buvau vienintelė savo klasėje, o gal ir net visoje mokykloje, turėjusi progą taip keliauti. Vietoje to, kad būčiau vasarą praleidusi įprastoje visuomenės rutinoje, aš turėjau progą išgyventi kažką unikalaus. Tai visam gyvenimui įsirėžė mano atmintyje. Kelionės atveria naujas duris, dažnai pakeičia mūsų požiūrį į pasaulį, suteikia galimybę išvysti daugiau, nei įsivaizduojame. Kelionės išlaisvina ir leidžia augti asmenybei. Esu be galo dėkinga už tokią patirtį. Visi turėtų išsiruošti pamatyti pasaulio, išlipti iš gerai pažįstamos aplinkos į tą kitą, paslaptingą ir nežinomą. Ačiū, Diana ir Žilvinai, už suteiktą galimybę, už įgytą patirtį! Laimingų Jums kelionių!
Saulė