YouGoWild žurnalas. Žiema 2014

YouGoWild ŽURNALAS ŽURNALAS

Nemokamas Nemokamas lietuviškas lietuviškas leidinys leidinys

Norite savanoriauti?

Nr.8 Nr.8

Ką valgo Nikaragvoje

Patarimai, kaip tai padaryti

Kodėl reikia keliauti su vaikais?

Atsakingas keliavimas: gerinkime pasaulį, kuriame gyvename

Islandija iš arti

Piligrimų keliais Gabrielės kelionė pėsčiomis

Žurnalas internete

2014 ŽIEMA ŽIEMA 2014

YouGoWild Nemokamas lietuviškas ketvirčio žurnalas “You Go Wild” apie pasaulį ir keliones, žmones ir aktyvų gyvenimo būdą, kelioninę įrangą ir kitas naudingas smulkmenas.

Leidybinė komanda: Diana Aleknaitė

Isvalda Aleknienė

Žilvinas Usonis

Kuna indėnės, Panama miestas

Nuoširdžiai kviečiame visus prisidėti prie Žurnalo “You Go Wild” leidybos. Be Jūsų paramos šį žurnalą mums būtų labai sunku išleisti. Rašome tik Jums ir dėl Jūsų!

Visi, Asmeniškai finansiškai prisidėję Prie žurnalo leidybos, kaip mūsų padėką gauna tos pačios sumos nuolaidų kuponą bet kuriai pasirinktai You Go Wild Adventures rengiamai kelionei.

Dėl reklamos ar kitais klausimais prašome kontaktuoti:  (708) 267-3487 (708) 870-0788 +370 698-05076  yougowildadventures@gmail.com  www.yougowild.com YouGoWild Adventures

Žurnalo dizainą ir maketavimą atliko Iš visos širdies dėkojame šio numerio globėjams Tomui ir Aušrai

YouGoWild atstovauja grupei garsių kelioninės produkcijos kompanijų. Pirkdami jų prekes per mus, sutaupysite iki 30% nuo mažmeninės kainos:

clifstudio@gmail.com

Spausdinta JAV © YouGoWild Adventures

Viršelio nuotrauka: © Sigita Samoškaitė, Islandija, 2014

Svarbiausia būti kartu

Nuo pat dienos, kai gimė Benas, žinojome, kad pasaulis nuo šiol bus kitoks. Prisižadėjome sau būti gerais tėvais ir išmokyti savo sūnų visko, ko patys išmokome. Žinau, kad visi tėvai taip jaučiasi ir mes ne išskirtiniai. Vis dėlto, kai kas buvo kitaip. Mūsų patirtis keliaujant sužadino labai daug jausmų: daug ką teko įvertinti iš naujo, o tos tiesos, kurios tvirtai nusistovėjo per paskutinius kelionėje praleistus kelerius metus, mums buvo ypač svarbios.

Nešėme savo draugams ir artimiesiems žinią apie žmonių gerumą, meilę artimui ir ne tik - apie ištiestą pagalbos ranką, apie tautų toleranciją ir draugystę, apie džiaugsmą kito sėkme ir gyvenimiškas pamokas iš keliautojo patirties, apie patirtis, prisiminimais nusėdančias atmintyje, apie oro skaidrumą kalnuose, apie norą gyventi, keliauti, pažinti.

Būtent tai pasižadėjome savo vaikui įdiegti. Netrukus gimė ir Adelė - dar vienas pasaulio žmogutis. Per savo atžalų laukimą ir auginimą troškome judėti, pasiilgome pasaulio - didelio ir spalvingo, jautėmės tartum uždaryti beprotiško greičio kasdienėje rutinoje ir aplinkinių pavargusiose dienose. Tačiau, kaip keliauti, jei glėbyje supame du mažylius? Reikėjo įkvėpimo vėl sugrįžti ten, kur taip traukė širdis. Skaitėme kitų šeimų kelionių knygas, dienoraščius, blogus, ryte rijome vaizdus jų nuotraukose su vaikučiais pačiose atokiausiose vietose, ir suvokėme, kad viskas įmanoma, kai labai labai nori.

Nikaragvos kelionė – jau antroji didelė kelionė mums keturiems. Gal tik labiau laukinė. Pats pirmasis krikštas buvo šios vasaros atostogos Lietuvoje.

Skrydžiai jau nebegąsdino, vaikų elgsena naujoje aplinkoje taip pat jau buvo patirta... Ko gi dar bijoti? Kažkaip savaime ir dviračiai įsikomponavo: kaip gi kitaip judėti šalyje su mažyliais, juk autobusais ten nepasitrankysi su pilnu glėbiu pienelio, tyrelių, sauskelnių ir visų kitų vaikiškų atributų.

Trys savaitės, praleistos Nikaragvoje – buvo tarsi sapnas, toks, kada leki, rodos, pažįstamai nepažįstamoje aplinkoje, su šiokiais tokiais nesklandumais, su karščio ir įtampos elementais, kur prisilieti prie naujų niekad neregėtų būtybių, kada kartais norisi pabusti ir negali...bet galiausiai ryte pramerki akis su nugalėtojo jausmu širdyje. Negaliu žodžiais nusakyti artumo jausmo, kurį patyrėme būdami visi kartu. Namuose,

nors ir vieni šalia kitų, dažnai mintimis bėgome per darbus, kitos dienos planus ir rūpesčius, o va čia tikrai buvome KARTU. Vaikų emocijos ir akyčių didumas, matant beždžiones, papūgas, rankytėse laikant čia pat ant vandenyno kranto ką tik išsiritusius vėžliukus, gaudant krabus, stebint gigantiškus baltus vėjo malūnus vertė mus nuolat šypsotis.

Benas sako: “Mama, girdi?” Girdžiu, mano mielas, matau ir be galo džiaugiuosi, kad viskuo dalinamės kartu.

Glaudžiu jį prie širdies, kol Žilvinas sūpuoja Adelytę, palmės šešėlyje atsitraukęs nuo dienos kaitros. Tokia idilija, toks jaukumas ir toks nuotykis!..

Su meile, Diana Aleknaitė

Islandija Dievo iliustruota pasaka

Krateriai Myvatn ežere

Sigita Samoškaitė - amžinai kupina idėjų ir netikėtumų. Ji tiesiog spinduliuoja energija ir užkrečia gera nuotaika. Ji - vadybininkų kartos atstovė, kuri surado būdą gyventi pagal savo pačios ritmą ir pomėgius, susiedama savo žinias, aistrą kelionėms ir savo nepaprasatai šarmingą asmenybę.

Sigita - kelionių vadovė, nuolatos judanti ir ieškanti. Šįkart ji dalinasi savo ispūdžiais apie kelionę po Islandiją.

Apie Islandiją svajojau jau seniai, tačiau preliminari kelionės sąmata nuolat grūmodavo, kaip pikta pamotė pelenei. Atodūsis, svajonės pažabojimas ir vilties spindulys ateičiai. Kitų keliautojų Islandijos nuotraukos ir žavėjo, ir vertė bambėti iš pavydo: „tikriausiai čia su „fotošopu“ padirbėta, nes taip gražu negali būti“. O vis dėlto gali!

Nors ir ne gimtadienio proga, tačiau Aukščiausiasis susimildamas man parodė puikią akciją lėktuvo bilietams tiesiai iš Vilniaus per patį sezono įkarštį – rugpjūčio mėnesį. Vos 600 Lt į abu galus.

Tuomet jau teko raitotis rankoves ir ieškoti apgyvendinimo variantų visoje saloje. Nesu didelių iššūkių mėgėja, kai vėjas bando nušluoti palapinę nuo žemės, todėl nusprendžiau, kad stogas ir bent šiokie tokie patogumai būtų malonu. Įdomu tai, kad Islandijoje miesteliai ir kaimeliai yra visai mažučiai, todėl apsigyventi galima pas žmones. Vieni nuomoja savo butus, kiti – namelius, dar kiti kviečia apsistoti savo fermoje, kur greta šeimininkų namo stovi dar koks namukas su keletu kambarių turistams. Visur, net ir mažuose viešbutukuose ar svečių namuose („guest-house“), galima naudotis puikiai įrengtomis virtuvėmis. Labai patogu pasigaminti pusryčius ar vakarienę,

nes kartais ne taip lengva rasti parduotuvę ar juolab restoraną keliasdešimt killometrų spinduliu aplink. Todėl geriausia visada truputį pagalvoti į priekį ir apsirūpinti vandeniu bei būtiniausiais maisto produktais. Patogi nakvynė (kartais su pusryčiais, su ne-mokamu bevieliu internetu, su gerais atsiliepimais) vidutiniškai atsieina apie 45 eurus asmeniui už naktį. Nuo birželio iki rugpjūčio yra pats geriausias metas (tuo pačiu kiek brangesnis) aplankyti Islandiją, nes tuo metu ten geriausias oras: maloniai šilta (apie +17C), šviečia saulė. Jei keliausite ne sezono metu, tuomet kainos mažėja, tačiau nemažai viešbutukų visai nedirba.

Mašinos nuoma geriausia pasirūpinti iš anksto. Būtent Islandijoje galima susipažinti su įvairiomis draudimo rūšimis, apie kurias anksčiau tikriausiai nebūsite girdėję: smėlio ir pelenų draudimas (reikia nepamiršti, kad sala vulkaninė, o vėjai pasitaiko gana stiprūs), juokingai skamba, bet nežinau, kaip tiksliai išversti „žvyro draudimas“ („gravel protection“). Juo draudžiama nuo skraidančių akmenukų, kurie gali įskelti priekinį stiklą, nubraižyti mašinos šonus ir pan. Pagrindinis ir populiariausias kelias Islandijoje („Route No 1“) vietomis yra neasfaltuotas. Nors jo kokybė tose vietose puiki, tačiau vis tiek verta apsidrausti, nes kartais galima išsukti iš pagrindinio asfaltuoto kelio ir pamatyti daug įdomių dalykų. Tiesa, nebandykite su paprastu automobiliu važiuoti į kelius, pažymėtus F raide. Tai bekelės („off road“), kuriomis galima važiuoti tik su specialiai tam pritaikytais džipais. Tokių kelių kokybė nenusakoma, dažnai tenka kirsti upes, stačiai kilti ar leistis, tektų pasikratyti ir duobėse, todėl geriau nepasiduokite smalsumui ir avantiūroms, jei nesate tam pasiruošę.

Metas važiuoti. Rekomenduočiau nuo sostinės Reikjaviko apvažiuoti visą salą, pagal laikrodžio rodyklę. Jau minėtas kelias „Route No 1” vingiuoja pro daugelį įdomiausių vietų.

Lėta, rami, žadą atimanti gamtos hipnozė prasideda.... Jau buvau pamiršusi, koks yra MĖLYNAS vanduo, kokia yra ŽALIA žolė, kaip atrodo LAISVI ir

stotingi arkliai, kurie kaip tikri šių žemių šeimininkai ganosi sraunių upių apjuostose lankose bei kalvų papėdėse. Kilometrų stulpeliai vejasi vienas kitą, akys godžiai siurbia vaizdus, ir kai pusvalandį ar ilgiau nesutinki kelyje nė gyvos dvasios, imi nerimauti, ar koks trolis neiškrėtė pikto pokšto ir nepaklaidino tavęs. Tik begalė kudlotų ir abejingų avių, nusėjusių pakeles, verčia nurimti bei suvokti, kad viskas gerai, gyvastis yra, kelionė tęsiasi reikiama linkme...

Deildartunguhver karštosios versmės su rūkstančiais garų stulpais nuodėmingiesiems iš anksto parodo, kaip velniai pragare jų laukia ir smalą verda. Na,

o žemėje vis dar gyvenantys Akraneso ir Borganeso miestelių gyventojai praktiškai už dyką mėgaujasi karštu vandeniu.

Hraunfossar kriokliai liudija vandens jėgą bei atkaklumą, nes begalė ma-

melsti, o gal tiesiog pasiilgti savo buvusių gyvenimų, kai nežinai, kas iš tiesų drasko krūtinę...

Myvatn ežeras – gražiausias šiaurinės Islandijos ežeras. Paukščių stebėtojai čia jau įsitaisys ilgesniam laikui su žiūronais ir termosu arbatos, o fantastikos mėgėjai galės smagiai palaigyti pėsčiųjų takais aplink kadais užgesusių vulkanų kraterius. Vos tolėliau garuoja mėlynas ežerėlis, kurio vanduo vietomis siekia net 100 laipsnių karščio! (Pastaba: titulinė staipsnio foto) Hverir – kunkuliuojanti ir niekaip neužgyjanti Žemės žaizda. Jautresnes nosis kvapas riečia į šoną, bet akis paganyti tikrai yra kur. Garai rūksta, švilpia, purvo balos kliuksi, žliugsi, pastelinės spalvos liejasi į neįtikėtinus derinius.

Vienu metu viskas atrodo tobula, o kitu metu atrodo, kad kantrybės pritrūkęs dailininkas susinervino ir tėškė savo dažus ant žemės...

Dettifoss – galingiausias krioklys Europoje! Ir niekas su tuo karalaičiu nepasiginčys, kai jo plotis driekiasi net 100 metrų, o vanduo žemyn krenta visus 45 metrus. Dar iš tolo girdisi šitas galiūnas, masinantis kuo greičiau prieiti arčiau. Didybė taip užburia, šniokštimas taip užliūliuoja, kad plaukai stoja piestu,

žų čiurkšlių kantriai sunkiasi per sustingusią lavą ir sukuria gana žaismingą paveikslą.

Godafoss (Dievų) krioklys nutraukia skubėjimo siūlą ir norą vis lėkti, lėkti, trypti, trypti nepažintą kraštą... Vandens garmėjimas ir šniokštimas užburia, lengvai pakerta kojas, norisi atsisėsti, pasi-

oda nueina pagaugais, ir kyla nepaaiškinamas noras susilieti su tuo nuostabiu gamtos reiškiniu. Čia nėra jokių apsauginių tvorelių, jokių draudimo ženklų...

Tik žmogus ir jo mintys...

Asbyrgi – ramybės oazė prie pasaulio krašto. Nuostabus nacionalinis parkas, kuriame rankas būtina susikišti į kišenes, kad nepultum rinkti išdidžiai neliečiamybe besipuikuojančių įvairiausių grybų. Stačios, prieš nesuvokiamai daug metų upių išgraužtos uolos stūkso kaip neįveikiami Rojaus vartai. Nurimęs vėjas (kuris nepailstamai siautėja visur kitur Islandijoje), įmantriomis giesmelėmis pragystantys paukščiai, akims neįprastai sodri žaluma bei absoliuti ramybė. Budistų vienuoliai galėtų čia rengti savo tylos stovyklas, jei tik įveiktų atstumą iki Islandijos...

Rytų ir pietryčių fjordai verčia pamiršti viską, kas tuo metu nepatenka į keliautojo akiratį. Atrodo, kad po keleto dienų, praleistų Islandijoje, jau turėtų praeiti noras aikčioti ir žavėtis, tačiau anaiptol... Sustojame pasimėgauti arbata iš termoso ir netrukus išgirstu mamą stebintis: „Žiūrėk, kiek daug mėlynių!”

Ką gi, kurį laiką įsijaučiame į besiganančių avių vaidmenis, nes visomis keturiomis kedename mėlynių krūmelius, fotografuojamės prie giliai sraunios upės išgraužtos vagos, o vėliau joje bandome nusiplauti savo „įkalčius“ – mėlynas dėmeles ant delnų.

Pietinė salos dalis tikrai neleis fotoaparatui pailsėti... Mažučiai, jaukūs, spalvingų namukų nusagstyti kaimeliai. Įlankose išrikiuoti besiilsintys žvejų laiveliai. Kalnai, čia atsitraukiantys tolyn nuo kranto, čia bandantys atsikovoti savo užleistas pozicijas ir spraudžiantys mūsų kelią tiesiai į šaltą jūrą.

Jokulsarlon lagūną geriausia aplankyi anksti ryte, kol greta esanti automobilių stovėjimo aikštelė neužsipildo, ir fotoaparatų kliksėjimas bei blykstės, lydimi susižavėjimo šūksnių, neišbaido čia mėgstančių pasiplaukioti ruonių. Įvairiausių formų nuo ledyno at-

skilę ledo gabalai sustoja ir susigrūda lagūnoje paskutinei fotosesijai, o vėliau - po truputį, neskubėdami juda link jūros pasiklysti, ištirpti ir išnykti...

Reynisfjara juodojo smėlio paplūdimys ir vėjų gairinamos uolos glaudžia vienus iš įdomiausių salos paukščių – raudonsnapius pufinus („puffin“). Ne vienas keliautojas kantriai pilvu šliaužia iki uolos, kad pavyktų nufotografuoti tuos mielus salos gyventojus. Ir tik begėdžiai islandai gali sugalvoti juos valgyti bei ramia sąžine įtraukti į restorano meniu eilutę „rūkytas pufinas“.

Nepaisant atšiauraus vėjo ir smarkios bangos mūšos, čia galima pamatyti drąsuolių, norinčių išsimaudyti ir atvėsinti savo kūno temperatūrą. Tikriausiai grožis žmonėms susuka protą, nes alkoholis Islandijoje beprotiškai brangus....

Gullfoss - išvertus į lietuvių kalbą reikštų „auksinis krioklys“. Ir ne veltui jis taip užvadintas, nes įmantriai

upės slenksčius įveikiantis vanduo su-kelia keletą ypatingai gražių vaivorykščių. Sauso kailio iš šios vietos išnešti

TRIBECA C I G A R

C O .

5229 5229 Main Main Street Street Downers Downers Grove, Grove, IL IL 60515 60515 (630) (630) 241-1200 241-1200

nepavyks, todėl jei ne save, tai bent jau savo fotoaparatus ar vaizdo kameras derėtų apsaugoti. Kriokliu galima pasigrožėti iš kelių, skirtinguose aukščiuose įrengtų apžvalginių aikštelių.

Geisyr – tai vardas geizerio, kuris yra aptingęs ir didžiąją laiko dalį tūno sau ramiai žemės gelmėse. O ko jam vargti ir stengtis, jei jis jau savo reikšmingą darbą yra atli-

o šiu u S

onu p u k

% 5 1 isoms

av s d i a l ėm o k u e n pr ų s mū

kęs... Jo vardas tapo bendriniu žodžiu visame pasaulyje iš žemės iššaunančiai vandens versmei nusakyti – geizeris. Kai pabunda šis gražuolis, jis šauna apie 90 metrų aukštyn ir tokiu faktu pelno trečio pasaulyje pagal dydį geizerio šlovę. Visai greta jo „dirba“ nepailstantis brolis, mažesnysis geizeris Strokkur. Šis geizeris išsiveržia ne rečiau kaip kartą per 10 – 15 minučių ir priverčia žmones sulaikyti kvėpavimą bei mikliau maigyti savo fotoaparatų mygtukus. Žemės spalvos šioje vietoje nežemiškai fantastiškos. Na, o geizerio mėlynoji „akis“, jei tik į ją gerai įsižiūri, sustingti verčia iki sielos gelmių.

Thingvellir nacionalis parkas žymi reikšmingą mūsų planetos veido istoriją bei patirtį. Čia įsiamžinęs tektoninis

Platus cigarų ir jų aksesuarų pasirinkimas Jauki ir draugiška aplinka susitikti su bendraminčiais, atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir mėgautis puikiais cigarais Lietuviškai kalbantys šeimininkai

Pirmadienis - Ketvirtadienis 10 am-9pm Penktadienis 10 am-10pm Šeštadienis 10 am-9pm Sekmadienis 11am-5pm

kuriuo paros metu galėtumėte užeiti ir įsikurti.

Paragaukite žuvies, kuri dar plaukiojo jūroje, kol Jūs vos prieš valandą grožė-jotės kokiu mielu salos kampeliu. Nusišypsokite, kai užeisite į jaukų islandiečio išnuomotą butą, ku-riame Jums šypsosi ant sienų iškabinti šeimos portretai bei svarbiausių gyvenimo akimirkų nuotraukos. Vienos savaitės Islandijoje neužteks... Nežinau, ar pakaks dviejų.

Kai lėktuvas riaumo-damas plėšėsi nuo šios išsvajotos, išlauktos, paliestos, bet ne iki galo pažintos šalies, supratau, kad esu kaip išalkęs varguolis, kuris pamatė, kaip gausiai nukrautas stalas, tačiau vos spėjęs paragauti keletą šaltų užkandžių.

Grįžau namo. Ir vėl pradėjau svajoti apie Islandiją... lūžis tarp Amerikos ir Europos. Protu nesuvokiama, kad štai (teoriškai), viena koja stovi viename žemyne, o kita koja – kitame. Tokiose vietose supranti, kokios galingos ir neprognozuojamos yra gamtos sti-chijos, o žmogus yra toks mažas, su-gebantis prie visko prisitaikyti pada-rėlis, nuo kurio kartais visai niekas nepriklauso.

Galėčiau rašyti bei dalintis savo įspūdžiais ir toliau, bet jaučiu, kad niekas iki šios eilutės jau nebeskaito, nes seniai jau užgulė savo kompiuterius, ieškodami lėktuvo bilietų į Islandiją. Puiku, pirmyn! Gana tenkintis svetimais įspūdžiais. Pamatykite viską patys! Pajauskite, išgirskite, palieskite, išgyvenkite, patirkite. Nustebkite pamatę neužrakintą namelį, nes šeimininkas Jums paliko jį, kad bet

Ką valgo

Nikaragvos, didžiausios, tačiau rečiausiai apgyvendintos Centrinės Amerikos valstybės, kaip ir kitų aplinkinių Centrinės bei Pietų Amerikos šalių virtuves įtakojo, keitė ir papildė dviejų rasių

GAllo pinto

? e j o v g a r a k i N Audra Elle

Šiandien šalyje plačiai vartojami visame pasaulyje paplitę produktai: pomidorai, svogūnai, česnakai, miltai, ryžiai, apelsinai, pienas, sūris, vanilė, cinamonas, garstyčios, majonezas. Unikalia Nikaragvos virtuvę daro vietinių produktų vartojimas, tai: mangai, papajos, tamarindai, pipianai, avokadai, bananai, jukos šaknis, kalendra, raudonėlis bei tradicinė achiote, suteikianti patiekalams raudoną spalvą. Tačiau ir šiandien dažniausiai Nikaragvoje valgomi patiekalai iš tradicinių produktų, tokių kaip kukurūzai, pupelės, bananai, juka ir pipirai. Iš mėsos reikėtų išskirti vištieną bei kiaulieną, o Karibų jūros pakrantėje jūros produktus.

Vigoron –iš Granados kilęs užkandis, dabar populiarus visoje šalyje.

Lėkštė uždengiama banano lapu, ant

Tamales

bei kultūrų susimaišymas po Amerikos atradimo. Su naujojo žemyno atradimu Nikaragvoje atsirado ir kreolų virtuvė su įvairiausiais produktais, kurie šalyje prieškolumbiniu laikotarpiu nebuvo žinomi.

Nuo neatmenamų laikų Nikaragvos pagrindinis maisto produktas buvo kukurūzai. Vietinės indėnų gentys ne tik naudojo kukurūzus įvairiems patiekalams gaminti (Nacatamal, Indio Viejo, Sopa de Albondigas, Atolillo, Perrereque), bet iš jų darė ir daug gėrimų (Chicha, Pinol).

Kalbant apie nacionalinius patiekalus, pirmiausia noriu išskirti Gallo Pinto (“taškuotą gaidį”). Tai nacionalinės virtuvės simbolis, daugumos nikaragviečių valgomas beveik kasdien. Gallo Pinto – ryžių, svogūnų, saldžiosios paprikos, česnakų bei virtų pupelių mišinys, apkepintas riebaluose. Nacionaliniu patiekalu Gallo Pinto pripažintas ir kaimyninėje Kosta Rikoje, nes, pasak kai kurių šaltinių, patiekalo pavadinimas buvo sugalvotas apie 1930 m. būtent šioje šalyje. Su įvairiomis variacijomis populiarus jis ir kituose Lotynų Amerikos kraštuose. Manoma, kad šis patiekalas atkeliavo su vergais iš Afrikos.

kurio dedama virta jukos šaknis, chicharrones (skrudintos kiaulių odelės) ir kopūstų salotos su pomidorais.

Indio Viejo (“senas indėnas”) – tradicinis patiekalas su tradicine istorija. Šis pavadinimas siekia kolonijinius laikus. Pasak legendos, grupelė indėnų kaip tik ruošėsi valgyti šį ką tik pagamintą patiekalą, kai prie jų priėjo ispanai. Užkariautojai susidomėjo, ką indėnai ruošėsi valgyti ir paklausė, ar jie taip pat galėtų paragauti. Vienas iš vietinių atsakė, kad jie pagamino šį patiekalą iš nesenai mirusio seno indėno.

Ispanai neprisijungė prie šmaikščių indėnų kanibališkų pietų. Nebuvo sunku patikėti indėnų atsakymu ir dėl patiekalo išvaizdos - jis atrodo kaip sena rudai oranžinės spalvos masė. Old Viejo gaminamas iš riebios galvijų mėsos, svogūnų, saldžių čili pipirų (chiltoma), česnakų, kukurūzų tešlos, pipirų, padžiūvusių paplotėlių (tortillas), rūgščių apelsinų, riebalų.

Daugelis šeimų perėmė seną paprotį – kiekvienas sekmadienio rytas prasideda su tipiška nikaragvietiška tamale- nacatamal (kukurūzų masės paplotėliai su įdaru) ir juoda kava. Pusryčių metu populiarūs ir kiaušiniai, sūris, Gallo Pinto, saldžių bananų bei duonos ar kukurūzų paplotėliai (tortillas), šviežios sultys.

Užkandžiauti visoje Lotynų Amerikoje mėgstama keptais bananais (platanos). Nikaragvoje jie vadinami tostones ir pardavinėjami gatvėse. Ypatingai skanūs su česnakiniu padažu.

Nikaragviečiai valgo daug įvairių subproduktų: karvės skrandį, smegenis, uodegas, kanopas, buliaus sėklides; iš kiaulių odų verdamos garsiosios chicharrones; kiaulės kraujas naudojamas dešroms morongas gaminti. Gamtininkų siaubui šalyje galite paragauti vėžlių kiaušinių, driežų, o centrinėje bei šiaurinėje Nikaragvos dalyje net ir gyvačių boa.

Vieną mūsų Kūčių paprotį man labai primena nikaragviečių tradicija kalėdiniu laikotarpiu gaminti Sopa Borracha (“girtą sriubą”). Tai specialios porėtos duonos (marquesote) gabaliukai,

pamerkti skystyje, pagamintame iš cinamono, alkoholio, cukraus ir vandens. Šis patiekalas skanus su kava, tačiau jis yra labai minkštas. Sopa Borracha – mėgstamas desertas po Kalėdinės vakarienės.

Iš kitų desertų galiu paminėti Pastel des Tres Leches (trijų pienų pyragą), kuris žinomas daugelyje Lotynų Amerikos šalių. Iškeptas pyragas užpilamas 3 rūšių pieno mišiniu (sutirštinto pasterizuoto, kondensuoto ir šviežio) ir paliekamas pastovėti, kol skystis susigers. Puošiamas plakta grietinėle.

Churros - taukuose virtos tešlos juostelės, apibarstytos cukrumi. Nikaragvoje churros panašios į susuktas bandeles. Tai tradicinis pusryčių patiekalas Ispanijoje, kur jos, kaip beje ir Meksi-

Keptų bananų traškučiai Tostones Išeiga: 3-4 porcijos

Paruošimas:

Jums reikės:

Įkaitinkite aliejų iki 375F temperatūros. Nulupkite bananus ir supjaustykite juos ¾ colių storio griežinėliais. Virkite bananus 3 minutes karštuose riebaluose. Bananai turėtų būti aukso spalvos ir pusiau minkšti. Apkeptus bananus dėkite ant popierinio rankšluosčio nusausinti papildomam aliejui. Po maždaug minutės, bananams pravėsus, ant plokščio paviršiaus suspauskite kiekvieną griežinėlį lyg norėdami juos padididinti ir suploninti (Čia kaip iš tos vaikiškos pasakos apie vilką ir septynis ožiukus). Tam galite naudoti mėsos muštuko lygiąją pusę.Suplonintus bananus vėl kepkite karštame aliejuje apie 3 minutes. Jie turi būti gelsvai rudi bei traškūs.

Paskaninkite druska. Ypatingai skanu su česnakiniu padažu.

2 žalių bananų (platanos, speciali rūšis gaminimui) Aliejaus Druskos

Česnakinis padažas Išeiga: 4-6 porcijos Jums reikės: 1 puodelio pašildyto alyvuogių aliejaus 1 galvutės česnako, smulkiai sukapoto 1 mažo svogūno, smulkiai supjaustyto 3 valgomų šaukštų kalendros (cilantro), smulkiai sukapotos 1 citrinos sulčių 1 žaliosios citrinos sulčių Druskos pagal skonį Sumaišykite visus produktus dubenyje arba plakiklyje. Skanaus!

Skanaus!

Tostones su česnakiniu padažu

paragauti tradicinio troškinio Rondon, gaminamo iš vėžlio mėsos, žuvies ir raudonos mėsos arba kiaulienos. Kartais maišoma kelių rūšių mėsa. Mėsa troškinama su saldžiais ir aitriais pipirais, svogūnais, bananais, juka ir quequisque (dar viena bulvinių šakniavaisių rūšis).

Tipiškas Nikaragvos Karibų regiono gėrimas yra Gaubul, kuris beveik nežinomas Ramiojo vandenyno pakrantėje ir šalies centre. Žali bananai išverdami ir sutrinami su vandeniu, kokoso vandeniu ir trupučiu cukraus.

Vigoron

koje, daugiau primena lazdeles ir dažnai valgomos mirkant į kakavą.

Bunuelos – aliejuje verdami kukurūzų tešlos kepinukai, patiekiami su saldžiu cukraus sirupu.

Valgymo įpročiai, kaip ir visa kultūra Nikaragvoje skiriasi abejose pakrantėse. Karibų jūros regione ypatingai svarbią vietą užima kokosas. Net ir ruošiant tipiškąjį Gallo Pinto, naudojamas kokoso aliejus, kuris suteikia patiekalui subtilų skonį. Šioje šalies dalyje reikėtų

Nacionaliniu šalies gėrimu buvo išrinktas El macua – šviesaus romo, guavos ir apelsinų arba citrinų sulčių bei cukraus mišinys. Populiarus yra alus, ypatingai reikėtų išskirti vietines rūšis Tona bei La Victoria ir sąlyginai naują Bufalo rūšį. Lengva nusipirkti ir visame pasaulyje puikiai žinomų Heineken ir Corona.

Nealkoholiniai gėrimai gaminami iš įvairiausių vietinių tropinių vaisių, sumaišytų su vandeniu, pienu ar jogurtu.

Keliaujant reikėtų būti atsargiam geriant vandenį. Gėrimus saugiau gerti be ledukų.

San Blas PANAMA Atostogos, kokių dar neturėjote

(708) 267-3487 (708) 870-0788

You Go Wild Adventures

Keliautojo knygynas Šiemet besisvečiuodami Lietuvoje, visai netikėtai Vilniuje papuolėme į spalvingos ir egzotiškos Ievos Rutės knygos „Išskirtinės kelionės: Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas“ pristatymą. IEVA RUTĖ – keliautoja ir fotografė, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Azijos studijų magistrė ir dėstytoja, kiniškų arbatų meistrė ir kelionių vadovė po egzotiškąsias šalis. Ieva su mumis sutiko pasidalinti savo mintimis apie atsakingą keliavimą.

Kasdien vis daugiau žmonių turi galimybę aplankyti tolimus ir egzotiškus kraštus. Kraštai, apie kuriuos skaitėme vaikystėje, kurie atrodė nepasiekiami lyg svajonė – Egiptas, Turkija, Kanarai, Karibai ir kitos tolimos šalys - tapo kasmetinių atostogų objektu. Tačiau, ar mes vis dar prisimename savo svajones, ar tas kasdienes atostogas tiesiog suvartojame, kaip greito maisto restorane nusipirktą sumuštinį? Kas tampa svarbiausia renkantis kelionę? Kelių žvaigždučių viešbutis, kiek apie mus šokinės, kiek maisto bus įtraukta į kainą? Tampame nebe smalsūs keliautojai, o užkietėję vartotojai, pasiryžę išsireikalauti kompensaciją už kiekvieną uodo įkandimą. Tačiau už-

tenka žengti vos žingsnį į šoną nuo nutryptų turistinių maršrutų, ir atsiskleis visiškai kitoks pasaulis. Užtenka nusimesti vartotojiškumo kaukę ir lankomas miestas atvers savo paslaptis ir turtus. Čia pat, šalia prabangių viešbučių neabejotinai bus galima rasti ką nors tikro ir įdomaus, kad ir nuostabų senamiestį ar vietinį turgų, galinčius apie lankomą vietą papasakoti gerokai daugiau, nei standartinis turistinis maršrutas. Kelionė prasideda nuo svajonės, nuo minties, troškimo pažinti ir pamatyti. Ir dauguma atvejų kelionės kokybę ir jos paliekamą įspūdį sąlygojame mes patys - mūsų vienokie ar kitokie lūkesčiai ir norai. Keliaudami bandykime sugrįžti į vaikystę, prisiminti, kokius įspūdžius palikdavo klasės iškyla ar kelionė su draugais į pajūrį. Nepraraskime to vaikiško žingeidumo ir atvirumo aplinkai ir žmonėms.

Keliaukime ne tam, kad suvartotume visus į paketo kainą įskaičiuotus vienetus, keliaukime sau. Keliaukime vardan pažinimo ir patirties.

Mes vis dažniau girdime apie „atsakingą vartojimą“, „atsakingą skolinimąsi“ , jau kurį laiką galime išgirsti ir apie „atsakingą keliavimą“. Vakaruose

atsakingo keliavimo idėjos skleidžiasi jau ne vieną dešimtmetį ir vis labiau populiarėja. Ten žmonės jau sotūs komforto ir prabangos. Jie vis labiau domisi tolimomis kultūromis, papročiais ir tuo, kaip senosios kultūros keičiasi ir praranda savo išskirtinumą veikiamos globalizacijos vėjų. Mokslininkai pastebėjo, kad turizmas, kurdamas darbo vietas vietiniams gyventojams ir sudarydamas daugiau galimybių jiems užsidirbti, kartu sukelia ir nemažai problemų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: visi žinome apie nuostabią Tailando gamtą, įspūdingą kultūrinį palikimą, nuostabiai šiltus bei paslaugius žmones ir... sekso turizmą, transeksualus, vaikų prostituciją. Tai problemos, atsiradusios kartu su Tailando populiarumu turistų tarpe ir sprendžiamos, deja, labai sunkiai. Kitas pavyzdys – apšiukšlintas Everesto kalnas. Tai, kas kadaise buvo pasiekiama tik vienetams ir žymėjo žmogaus ribų įveikimą, tapo brangia turistine pramoga. Turtingus turistus, galima sakyti, užneša ant aukščiausio pasaulyje kalno viršūnės, o kalno šlaitus nuklojo tonos šiukšlių. Tai tik keli pavyzdžiai, parodantys, kokią milžinišką įtaką turizmas daro gamtai ir vietos bendruomenėms. Būtent todėl mokslinin-

kai, kurie iki 1960-tųjų metų kalbėjo tik apie teigiamas turizmo puses, 1970taisiais prabilo ir apie turizmo keliamas problemas.

Kas yra atsakingas keliavimas, dažnai vadinamas ir ekologiniu turizmu?

Internete galima rasti daugybę maršrutų, vadinamu ekologiškais, tačiau dažniausiai jų ekologiškumas prasideda ir baigiasi popieriuje. Pasinaudojus internetinės paieškos sistema galima rasti daugybę apibrėžimų, o juos apibendrinus matosi, kad atsakingas ir ekologinis keliavimas remiasi į tris kertinius akmenis: 1) padeda išsaugoti gamtinę aplinką; 2) padeda vietinei bendruomenei išgyventi ir išlaikyti savitumą; 3) gali išsilaikyti pats ir atnešti pelno. Atsakingo keliavimo vadovas išskiria ir miestų ekologinį turizmą, kurio pagrindiniai siekiai yra susiję su gamtiniu ir kultūriniu paveldu: natūralios gamtinės aplinkos, biologinės įvairovės bei vietinės kultūros savitumo išsaugojimas ir atkūrimas; vietinių bendruomenių gaunamos naudos ir bendradarbiavimo skatinimas, kviečiant jų narius būti gidais, dalyvauti kuriant vietinę turizmo infrastruktūrą; turistų ir vietinių gyventojų švietimas aplinkos bei kultūrinio ir gamtinio paveldo apsaugos klausimais; atsakingo turizmo skatinimas, siekiant kiek įmanoma sumažinant neigiamą įtaką lankomai vietovei. Įgyvendinant atsakingo ir ekologiško keliavimo idėjas daugiausiai galėtų pasitarnauti kelionių organizatoriai, tačiau tokio keliavimo nuostatų laikytis galime kiekvienas. Mums nepatinka, kai baruose siaučia ir triukšmauja švęsti suvažiuojantys turistai. Nemėgstame būti vadinami skurdžiu ir nusikaltėlius auginančiu kraštu, tačiau, ar susimąstome patys, klijuodami teroristų etiketę musulmoniškiems kraštams, vadindami Indijos gyventojus skurdžiais bei apgavikais?

Pasistenkime išsivaduoti iš stereotipų ir etikečių klijavimo. Kelionės tuo ir gra-

žios, kad suteikia galimybę susipažinti su pasaulio įvairove, pamatyti, kaip gyvena žmonės ir kokie jie gali būti laimingi be to, kas būtina mūsų elektronikos amžiaus pasaulyje.

Keliaukime atvira širdimi, neniekinkime ir nežeminkime gyventojų šalies, kurios svečiais esame, net jeigu jų pasaulėžiūra ir nesutampa su mūsiške.

Gerbkime vietinių žmonių pastangas ir darbą, būkime sąžiningi, juk nebūtina varžytis, kas daugiau nuderės kainą suvenyrų turguje. Tie keli litai, kuriuos „permokėsime“, vietiniam žmogui gali padėti išgyventi kelias savaites ar mėnesius. Pirkdami suvenyrus stenkimės daugiau pirkti iš juos gaminančių amatininkų ir būtinai atkreipkime dėmesį, ar gaminant mūsų perkamą suvenyrą nėra panaudota nykstančių rūšių augalų ar gyvūnų dalių. Būtina atsižvelgti į kultūrinius skirtumus ir gerbti mus priiman-

čios šalies religines ir vertybines nuostatas, lygiai, kaip mes tikimės pagarbos iš mus aplankančių svečių. Juk taip paprasta keliaujant savęs paklausti: ar norėčiau, kad mano kieme svečias elgtųsi taip, kaip aš dabar elgiuosi?

Kaip jau minėjau, keliaudami tapkime vaikais. Atverkime ne tik akis, bet ir širdis. Tuomet kiekviena kelionė paliks tik gerus ir nepamirštamus įspūdžius ne tik mūsų pačių, bet ir kelionėje sutiktų žmonių širdyse. Keliaukime taip, kad liktų ką pamatyti ir patirti mūsų vaikams bei anūkams. Keliaukime kitaip!

Norintys daugiau sužinoti apie atsakingo keliavimo idėjas ir pasisemti minčių, kaip geriausiai pasiruošti kelionėms ras Ievos Rutės knygoje „Išskirtinės kelionės. Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas“.

Lietuviai keliauja Piligrimystė Žygis pėsčiomis - iššūkis ar saviraiška?

Pokalbis su keliautoja Gabriele Akstinaite Fotografijos iš asmeninio albumo

nepastebi, keliaudami automobiliais ar kitokiais būdais.

Papasakok, kur esi keliavusi?

Gal pradžiai galėtum prisistatyti, kas esi, kur užaugai, kur mokaisi ir pan.?

Esu Gabrielė Akstinaitė. Užaugau ir mokiausi savo gimtajame mieste Tauragėje. Po mokslų vienerius metus gyvenau Danijoje, o šiuo metu esu antro kurso produkto dizaino inžinerijos studentė Anglijoje.

Tai nesisėdi ramiai namuose?

Kas verčia tave elgtis kitaip, nei elgiasi daugybė jaunimo?

Nuo pat mažens buvau gana aktyvus vaikas. Nuolat turėjau keletą užklasinių veiklų, visada norėjau pabandyti ir išmokti kažką naujo, tėveliai nuolat juokaudavo sakydami: "ir ko tu tik nemoki". Kiek vyresnio amžiaus pradėjau galvoti, jog gyvenimas trumpas, o pasaulyje tiek nuostabių dalykų, kuriuos norisi pamatyti. Tai nuolat mane skatina judėti pirmyn ir patirti kažką naujo.

Kodėl kelionės pėsčioms?

Nuo keturiolikos metų tapau jūrų skautė. Teko išmėginti gyvenimą gamtoje, buriavimą bei įvairius žygius.

Nuolat žygiuodavau su malonumu. Be to, kelionės pėsčiomis tai puikus būdas pažinti šalį, kultūrą, vietinius žmonės. Pamatai mažas smulkmenas, kurių žmonės

Tiek pernai, tiek šiais metais išbandžiau Švento Jokūbo kelią arba kitaip vadinamą piligrimų kelią. 2013 metais išsiruošiau į Ispaniją. Nukeliavau apie 1000 km pėsčiomis. Savo kelionę pradėjau Prancūzijoje, mažame St. Jean Pied-de-Port miestelyje, o žygį pabaigiau vakarų Ispanijoje, Finisterre, kitaip vadinamame Pasaulio kraštu. Šiais metais kelionę pradėjau Portugalijoje, Lisabonoje, o pabaigiau piligrimų mieste, Santiago de Compostela.

Kodėl viena?

Manau, kad tai buvo geriausias sprendimas. Tokiam žygiui reikia ruoštis ir tuo reikia gyventi, tai reikia mylėti.

Mano draugai ar artimieji niekada nebuvo tokie entuziastingi dėl kelionių, kaip aš, tad žinojau, jog jie tokiems dalykams nesiryžtų. Be to, šie piligrimų keliai kasmet tampa vis populiaresni ir nėra sunku rasti bendrakeleivių, kurie gyvena tokia pat idėja kaip aš.

Na, žmonėms reika “ekstrymo”. Gal gali įvardinti gražiausią ir baisiausią atsitikimus ar pojūčius, užklupusius tave kelionėse?

Labai sunku įvardinti vieną gražiausią atsitikimą. Jų buvo labai daug, pradedant nuostabia gamta ir baigiant

Sutikti piligrimai tampa draugais visam gyvenimui

mausiai siūlyčiau gerai pagalvoti apie avalynę ir pradėti ruoštis ne paskutinę savaitę. Sutikau žmonių, kurie atvyko iš Jungtinių Valstijų specialiai šiam žygiui, tačiau neturėjo absoliučiai jokio supratimo apie žygiavimą ar patį Jokūbo kelią.

Interneto straipsniuose rašoma, kad įvairūs žmonės keliauja piligrimų takais dėl įvairių priežasčių.

Kokia buvo tavoji?

Aš myliu keliones. Man patinka susipažinti su įvairiomis šalimis, pamatyti ne tik turistines vietas, bet ir paprastų žmonių buitį. Taip pat, kartais norisi pabėgti nuo rutinos, pabūti su savimi, įsigilinti į savo dvasinį pasaulį.

Tu studijuoji, tai keliauti gali tik vasarą. O, apskritai paėmus, kuris metų laikas būtų tinkamiausias kelionėms?

Stebino besikeičiantys spalvų kontrastai žygiuojant per Ispaniją

žmonėmis iš viso pasaulio, kurie tapo be galo gerais draugais. Baisesnių atsitikimų daugiau įvyko Portugalijoje. Pirmąsias dvylika dienų iki Porto teko eiti vienai. Menkai išvystyta kelių sistema, nėra nuorodų, nėra piligrimų, teko ieškoti, kur nakvoti bei ne kartą pasiklysti miškuose.

Ar buvo, kas tave labai nustebintų, ko iš tiesų nesitikėjai?

Stebino, jog tiek daug žmonių atvyksta į Europą tik dėl šių kelionių.

Taip pat daugeliui piligrimų daugiau nei 50 metų. Abu žygius buvau viena jauniausių.

Kas svarbiausia tokiose kelionėse? Daiktai, fizinė, dvasinė būsena?

Manau, labai svarbu visapusiškas pasiruošimas, tiek fizinė, tiek dvasinė būsena. Vis dėlto kiekvieną dieną nelengva kuprinė spaudžia tavo pečius. Žygiuojant išmokstama, kaip geriau nešti kuprinę, kaip statyti kojas, lipant nuo stačių kalnų. Daiktai taip pat labai svarbūs kelionėje. Reikia gerai pagalvoti, kas yra būtina išgyvenimui ir ko vertėtų atsisakyti. Nemažai žmonių po kelių dienų dalį daiktų siunčia namo ar tiesiog palieka pakely.

Iš kur sėmeisi patarimų prieš kelionę? O ką po viso to pati dar patarti galėtum?

Daug skaičiau internete. Be to, pravertė praėjusių žygių ir skautavimo patirtis. Patarti galėčiau daug, bet pir-

!Akmuo - kiekvieno piligrimo neatsiejama kelionės dalis.

Vienų - nueina visa kelią, kitų pasilieka pakelėje

Abu savo žygius pradėjau pavasarį. Manau, kad tai tinkamiausias laikas keliaujant į Europos pietus. Vasarą gali būti per karšta, o pavasarį oras labai tinkamas, be to, šiuo sezonu gamta ypač graži.

Akmenų kalnelis (Cruz de Ferro), kur žmonės palieka savo akmenėlį bei visus sunkumus užnugaryje ir naujai pasiruošia paskutiniams šimtams kilometrų

Ar keliaujant sutikai tik tuos, kurie iš tiesų tikri keliautojai, ar buvo ir tų, kurie, matėsi, kad yra įsėdę ne į savo roges?

Sutikau žmonių, kurie keliauja šiais keliais kiekvienais metais ir galėčiau pavadinti juos tikrais veteranais, tačiau teko sutikti keliautojų, kurie atrodė tikrai pasimetę, kaip minėtoji pora iš JAV. Kur nakvodavai? Šie Švento Jokūbo keliai turi piligrimų "viešbučius", vadinamus albergėmis. Tai labai primityvūs piligrimų namai, kur už žemą kainą galima pernakvoti.

Kaip su asmenine higiena? Ar yra kur nusiprausti, išsiskalbti?

Albergėse, kurios su kiekvienais metais tampa vis modernesnės, galima ir nusiprausti, ir išsiskalbti, ir vakarienę pasigaminti.

Esi stipri. Ar tikrai nieko nebijai?

Užtarnautas poilsis, kuomet po sunkių dienos kilometrų galime įmerkti kojas į šaltą upelį

!Geltonosios rodyklės ne tik rodo kryptį visos kelionės metu, bet ir yra vienas pagrindinių Camino simbolių

Manau, nėra žmogaus, kuris nieko nebijotų. Bijau ir aš. Tačiau, kai atsiduri ekstremalioje situacijoje, pavyzdžiui, pamačius gyvatę ar pasiklydus miške vienai, pamiršti savo baimes ir net po žygio nesupranti kaip visa tai perėjai.

Adrenalinas daro savo.

Kaip į tokias „aferas“ reaguoja tavo šeima?

Sužinojusi šeima neliko sužavėta. Kai apie tai užsiminiau pirmą kartą, galvojo, jog juokauju. 19-kos metų dukra nusprendė pereiti Ispaniją viena. Tuo metu neatrodė labai realu. Apie pirmąją kelionę pasakiau tėvams prieš pusę metų iki žygio. Mama bandė perkalbėti iki paskutinės nakties. Apie antrąjį žygį pranešiau tik savaitei likus iki jo (kad būtų ramiau visiems), tačiau šį kartą šeima sureagavo ramiau, nors taip pat nebuvo labai patenkinta. Sakė, jog pražils anksčiau laiko.

O iš kur finansai? Kokio dydžio kišenę reikia turėti, norint leistis į tokią kelionę?

Dirbau apie metus laiko Danijoje. Pavyko sutaupyti abiems kelionėms. Labai pasistengus, galima apseiti su mažiau nei 1000 eurų. Tačiau aš leidau sau daugiau: aplankyti muziejus, jei tik suspėdavau, bei paragauti vietinių regionų patiekalų. Nemažos investicijos reikalauja įranga, tačiau rekomenduočiau nepagailėti kokybiškiems produktams, kurie bus labai svarbūs kelyje.

Sėkmingas finišas

O dabar – svarbiausias klausimas. Ką įgijai, ką parsinešei iš šių kelionių? Ką tau jos duoda, davė ir duos?

Tai yra gyvenimo pamokos.

Parsinešiau naujos patirties, susipažinau su šalimis, susiradau draugų iš viso pasaulio. Praturtinau savo dvasinį pasaulį. Būvimas vienam padeda pažinti geriau save, savo prioritetus, atrasti tikrąsias vertybes. Manau, po antrojo žygio truputį pasikeitė mąstymas, vieni dalykai nublanko, kiti tapo kur kas svarbesniais.

Kelionės dovanojo naujas emocijas.

Diena, kuomet įkopėme tik į vieną įkalnę ir po to vėl tęsėsi lygumos

Koks žygis dar tavo planuose? Šiuo metu galvoje sukasi mintys apie Tailandą. Taip pat norėčiau patyrinėti Pietų Ameriką, tik dar nežinau kokiu būdu keliaučiau.

Ar manai, kad toks tavo gyvenimo būdas yra užkrečiamas?

Sutikau nemažai susižavėjusių žmonių, bet kiek matau, jiems vis dar trūksta drąsos. Tačiau, manau, kad kartą pradėjus yra labai sunku sustoti. Vos tik praėjus keliems mėnesiams po žygio, galvoje pradeda suktis nauji planai.

A V SA p i a k

R NO

Ė T S Y Donatas Abrutis

Savanorystė, savanoriška veikla (voluntariatas) – savo noru pasirinkta veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga kitiems.

Tereikia apsispręsti, kokia veikla norėtumėt užsiimti ir išsirinkti organizaciją savanoriavimui. Nepamirškite suplanuoti finansinių išlaidų ir trukmės. Pasirūpinkite sveikatos draudimu, nes su nedažnomis išimtimis, tai yra paties savanorio atsakomybė. Kitiems savanorystė - priežastis keliauti. O patiems ištvermingiausiems ji tampa tiesiog gyvenimo būdu.

Kalbant apie tarptautines organizacijas, reikia pradėti nuo Jungtinių tautų savanorių (http://www.unv.org). Registracija trumpalaikiams savanoriams gana paprasta, svarbu, kad jūsų patirtis atitiktų bent vieną iš aštuonių būtiniausių sričių, mokėtumėte vieną iš pagrindinių JT kalbų ir būtumėte sulaukę 25-erių. Dauguma išlaidų yra apmokamos. Žinoma, visas procesas ir biurokratija užima nemažai laiko, tačiau, jei jūs planuojate su tuo susieti kažkokią dalį savo gyvenimo ateityje – ši patirtis labai padėtų, ieškant nuolatinės karjeros panašiose organizacijose.

Gydytojai be sienų (MSF http:// www.doctorswithoutborders.org) ir Raudonasis Kryžius (http://www.redcross.org) daugeliui yra tapę savanorystės sinonimu.

Nors abi šios organizacijos asocijuojasi su medicinos profesionalu, tai toli gražu nėra taip. Pageidaujami įvairiausi specialistai – logistikos, inžinerijos, statybos, mechanikos, net IT patirtis yra labai vertinama.

Idealus kandidatas - turintis universalios patirties ir linkęs greitai įsisavinti naujus dalykus. Organizacijų biurokratinis aparatas didelis, tad ir atranka užtrunka ilgai – nuo pusės metų iki metų. Norintiems yra

dauguma bus tiesiog marketingas – muziejų, teatrų, visuomeninių organizacijų rėmėjų paieškos ar narystės pardavinėjimas – lėšų rinkimas. Suprantama, ne visiems tai yra priimtina. Galvodami apie savanoriavimą, mes įsivaizduojame malonumą ir emocinį pasitenkinimą teikiantį darbą, padedant kitiems, ir realybė ne visuomet būna tokia, tačiau ji užgrūdina.

Negalime nepaminėti dar keleto galimybių, nors savanoriaujama čia ne visai tradicine prasme: WWOOF (http:// www.wwoof.net) ir Helpex (http:// www.helpx.net). WWOOF – tai pagalba ūkiuose. Šis tinklapis turi didelį pasi-

galimybė savanoriauti kartu su savo antrąja puse. Savanorių aprūpinimas geras, net mokamas atlyginimas, sveikatos draudimas, padengiami kelionės kaštai, suteikiamos atostogos ir t.t.

Gana daug savanoriavimo organizacijų reikalauja susimokėti už norą padirbėti nemokamai. Netgi kai kurios medicininės misijos. Tačiau tokiais atvejais gelbėja sponsoriavimas. Lietuvoje tai nauja praktika, tačiau Amerikoje nėra sudėtinga susirasti rėmėją savanorystės misijoms neturtingose šalyse: tai įvairios nevyriausybinės ar religinės organizacijos, labdaros fondai ar tiesiog draugai, pažįstami. Šiuo būdu galima padengti didžiąją dalį ar net visas kelionės išlaidas. Tik reikia atidžiai rinktis, kur vykti, nes kai kurios kompanijos, prisidengdamos savanoryste, tiesiog užsiiminėja paprasčiausiu turizmu.

Mūsų išbandyta ir be galo rekomenduojama All Hands (http://hands.org) yra palyginus nedidelė organizacija.

Susikūrė po 2005 m. cunamio Pietryčių Azijoje. Vieninteliai reikalavimai – pilnametystė, sveikatos draudimas, savo lėšomis nusigauti į savanoriavimo vietą ir motyvacija. Jokia patirtis nebūtina, tačiau bet jau kokia turima būtinai bus panaudota. Kandidatams tereikia tik noro. All Hands stengiasi dalyvauti visose stichinių nelaimių operacijose ir, paprastai, teikia pagalbą ten, kur nepasiekia kitos organizacijos. Tai griuvėsių valymas, maisto dalinimas ir visi kiti projektai tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaujant su Raudonuoju kryžiumi, Habitat for Humanity (http://www.habitat.org) ar

kitomis organizacijomis. Paprastai, skubama į pagalbą po tornado ar potvynių JAV bei kitų stichinių nelaimių visame pasaulyje – Filipinuose, Japonijoje, Haityje, Tailande ir t.t.

Yra paprastas būdas susirasti savanoriavimo galimybes ir visai šalia savęs. http://www.volunteermatch.org tik vienas iš daugelio tinklapių, kur galima peržiūrėti įvairius variantus. Nemažai galimybių savanoriauti yra paaugliams: tai ir gyvūnų prieglaudos, įvairios organizacijos, kaip Salvation army, visuomeniniai centrai. Tačiau nenustebkite, jei

rinkimą daugelyje pasaulio šalių, tame tarpe ir Lietuvoje bei JAV. Dalis variantų - paprasčiausias darbas kaimo vietovėje, fermoje, sode, kaimo turizmo sodyboje, vynuogyne ar ekologiškame ūkyje... už pastogę. Yra daug ekologinių ar bendruomeninių ūkių, kuriuose propaguojamos įvairios natūralaus ūkininkavimo idėjos, žmonės gyvena bendraminčių bendruomenėse, dalinasi patirtimi, padeda, moko, šviečia vietinius gyventojus.

Patirtis dažniausiai nebūtina. Helpex tinklapis pilnas skelbimų, ieškančių pagalbos ūkiuose, mokyklose, kurortuose, restoranuose ar visuomeniniuose centruose įvairiose šalyse. Narystė simboliškai kainuoja, tačiau nežymų mokestį visiškai atperka pasiūlymų gausa.

Pastarieji du tinklapiai puikiai tinka keliaujant su minimaliomis lėšomis, mat nėra išlaidų pastogei ir maistui. Be to, tai puiki galimybė geriau pažinti vietinę kultūrą, gyvenant šeimose. Tokia patirtis mums puikiai pravertė keliaujant po Japoniją.

Savanoriavimas kitoje šalyje suteikia įgūdžių, kurių negali gauti namuose, didina pasitikėjimą savimi, be to, tai gera galimybė sutikti bendraminčius, užmegzti ilgalaikes draugystes. Nepamirškime, tai puikus šansas pasitikrinti savo paties galimybių ribas. Bet svarbiausia tai neapsakomas pojūtis, padarius kažką prasmingo, praturtinančio tave dvasiškai.

You Go Wild

Kelionių su gidu tvarkaraštis 2015-2016 metams

Adventures en auji

a!

(708) 267-3487 (708) 870-0788

N Keliaukite su mumis PANAMA. SAN BLAS SALOS

Sausio 7-14 d., sausio 28-vasario 4 d., balandžio 1-8 d. (8 dienos)

nuo $845

GVATEMALA - BELIZE Vasario 18-26 d. ( 9 dienos)

nuo $995

BWCAW, MINESOTA. ŽIEMOS KELIONĖ SLIDĖMIS Kovo 1-7 d. (7 dienos)

$595

ARGENTINA nuo $1,730

Kovo 12-24 d. (13 dienų)

PERU. BALTOJI KOLDILJERA IR MACCHU PICCHU Balandžio 15-28 d. (14 dienų)

nuo $1,985

KOLUMBIJA Gegužės 14-22 d. (9 dienos)

nuo $980

LAUKINĖ MEKSIKA Birželio 11-14 d., 18-21 d., 25-28 d. (4 dienos)

nuo $456

BWCAW, MINESOTA. KELIONĖ KANOJOMIS Liepos 10-19 d., liepos 24 - rugpjūčio 2 d. (10 dienų)

$575

EKVADORAS Rugpjūčio 7-17 d. (11 dienų)

nuo $1,225

NIKARAGVA nuo $980

Rugsėjo 3-12 d. ( 10 dienų)

BWCAW, MINESOTA. RUDENS KELIONĖ KANOJOMIS $575

Spalio 2-11 d. (10 dienų)

BOLIVIJA nuo $1,550

Spalio 22 - lapkričio 4 d. (14 dienų)

You Go Wild

EVERGLADES. FLORIDA. KELIONĖ KANOJOMIS

Adventures

Gruodžio 10-17 d., gruodžio 27 - sausio 3 d. (8 dienos)

$650

(708) 267-3487 GO WILD Keliaukite su mumis 844-U (708) 870-0788 (844-846-9453)