YouGoWild Žurnalas. Ruduo 2013

YouGoWild YouGoWild Nemokamas lietuviškas leidinys

ŽURNALAS ŽURNALAS Nr.3

Peru: Paslaptingoji

BOLIVIJA: BOLIVIJA: virš debesų Virš debesų AVALYNĖS SVARBA ŽYGYJE: kodėl kasdieniai patogūs batai kelyje tampa blogais prisiminimais

Huayhuash iššūkis

PANAMA PANAM

Nikaragva 2013 RUDUO

YouGoWild Nemokamas lietuvi!kas ketvir!io "urnalas “You Go Wild” apie pasaul# ir keliones, "mones ir aktyv$ gyvenimo b%d&, kelionin' #rang& ir kitas naudingas smulkmenas.

Leidybin( komanda: Diana Aleknait( )ilvinas Usonis

Nuoširdžiai kviečiame visus prisidėti prie Žurnalo “You Go Wild” leidybos. Be Jūsų paramos šį žurnalą mums būtų labai sunku išleisti. Rašome tik Jums ir dėl Jūsų!

D(l reklamos ar kitais klausimais pra!ome kontaktuoti: ! !(708) 267-3487 (708) 870-0788 !!!!yougowild2012@gmail.com

Visi, Asmeniškai finansiškai prisidėję Prie žurnalo leidybos, kaip mūsų padėką gauna tos pačios sumos nuolaidų kuponą bet kuriai pasirinktai You Go Wild Adventures rengiamai kelionei.

" www.yougowild.com!!!!!!!!!!!!! !!!!!!!!!YouGoWild Adventures

)urnalo dizainas ir maketavimas atliktas

YouGoWild atstovauja grupę garsių kelioninės produkcijos kompanijų. Pirkdami jų prekes per mus, sutaupysite iki 30% nuo mažmeninės kainos:

clifstudio@gmail.com

Spausdinta JAV © YouGoWild

Viršelio nuotrauka: © Žilvino Usonio BWCAW, Rebeca Falls, 2013

Kelionių filosofija: draugai pakeleiviai Draugystės, užmegztos kelyje yra kažkokios charizmatiškai ypatingos, kažkuo kitokios ir, be abejonių, turinčios didžiulę išliekamąją vertę. Gal taip yra todėl, kad keliaudamas esate visiškai atviras sau ir ryšys su kitu keliaujančiu žmogumi yra grynas, be jokių kaukių, jokių stereotipų ir jokių prisitaikymų. Juk jeigu su tuo žmogumi nieko bendra neturite, jūs paprasčiausiai išsiskiriate ir daugiau niekada nebesusitiksite. Žinoma, viskas priklauso ir nuo jūsų pačių: jei ieškote laisvų neįpareigojančių pokalbių, tokių labai lengva rasti. Kam save apsunkinti ir įpareigoti? Tačiau dažnai nereikšmingas pokalbis pavirsta į karštas diskusijas ir globalinių įvykių analizę iki paryčių ( mums taip dažnai atsitinka) ir tada, brolyti, žiūrėk - kitą dieną jau ir į žygį esate pasiruošęs su tuo žmogumi eiti, ir vakarienei produktus jau perkate kartu. Juk taip daug smagiau...

Dažnai lankomos šalies pažinimas vyksta per žmogiškąją prizmę, nes žmogus yra šalies, jos kultūros, tradicijų, virtuvės, dvasinės ir fizinės atmosferos kūrėjas bei sergėtojas. Mes patys dažnai prisimename net ir probėgšmais kelyje sutiktus žmones, atsimename jų veidus, jų gerą šiltą

žodį, saugome jų raštelius ir linkėjimus. Tačiau didžiuma užsimezgusių ryšių yra giliai įsišakniję ir jaučiame didžiulę atsakomybę juos saugodami. Ir sutikti vietiniai, ir bendraminčiai keliautojai - vieni kitiems neabejingi. Juk mes visi turime vieną tikslą – keliauti ir pažinti. Keliautojai tiesiog savaime įsipareigoja pagelbėti vienas kitam, paremti, ranką paduoti kalnų perėjoje, pasidalinti kąsniu ar karšta arbata. Palengva toks rūpestis vienas kitu suveda ilgam.

Ieškoti tokių draugysčių nereikia, jos atsiranda savaime: keliautojas keliautoją iš tolo užuodžia. Visi mes – kitokio kirpimo, kitokių tikslų siekiantys ir skirtingai širdimi jaučiantys, tačiau keliaujant visos tautybės susijungia į vieną – pasaulietiškąją. Dažnai net ir kalbos nemokėjimas nėra kliūtis, bendravimui pasitelkiame rankas, kojas ir visokias grimasas. Viskas pasidaro nebesvarbu, nes kartu ir linksmiau, ir saugiau.

Su meile, Diana ir Žilvinas

Nikaragua

Prisimindama Nikaragvą, kokią ją teko pamatyti mums, visad pirmiausia pagalvoju apie jų nuostabią kavą, tabako laukus, cigarų fabrikėlius, vulkanus, nepaprastai gerus šalies kelius ir Bigoron – jų tradicinį patiekalą.

Iš tiesų, ši šalis labai įvairiapusė savo atrakcijomis ir veikla, todėl tikrai daug kas gali rasti sau įdomių užsiėmimų. Kiekvienam pagal pomėgius: kam laipioti vulkanais, kam pasileisti kajakais ar valtimis į upes ir upelius, o tiems, kuriems norisi sūraus vandens ar vandenyno vėjo, Ramiojo vandenyno paplūdimiai atviri pležinotojams bei banglentininkams. Na, o senieji kolonijinio tipo miestai tiesiog džiugina akį tiek vizualiu, tiek dvasiniu spalvingumu. Užsiėmimų daug, vietovės įvairios, todėl patartina suplanuoti viską iš anksto. Nevalia pamiršti, kad tai Lotynų kultūra ir tempas čia šiek tiek lėtesnis, o žmonės - labiau atsipalaidavę.

You Go Wild Adventures

Kelionė į Nikaragvą su gidu Spalio 16-24 dienomis

Pusiaukelėje į vulkano Concepcion viršūnę

Tobulos kūgio formos vulkanas Concepcion Ometepe saloje, su šalimais prilipusiu mažesniu vulkanu, didingai stūkso viduryje Cocibolca ežero. Tai viena iš priežasčių, kodėl Nikaragva vadinama vulkanų ir ežerų šalimi. Daugelis vulkanų - aktyvūs, ir ne vienas iš jų paskutinį kartą išsiveržė vos prieš 10 metų. Į visus vulkanus galima lipti, į kai kuriuos tiesiai aukštyn įkvėpti kiaušinio kvapo vulkaninių garų, o į kitus - nerti gilyn į skaidraus ir gaivaus vandens prisipildžiusius kraterius.

Mes rinkomės kopti į Concepcion, gal todėl, kad jis tiesiog viduryje ežero, o gal todėl, kad jis kūgis. Atrodė, turėtų būti nesunku.

Pasirodė visiškai atvirkščiai, bet, be abejonės, žygis buvo vertas kiekvieno prakaito lašelio: vaizdas nuo viršūnės “išvertė iš koto”… Net nesusivokėme, kad per kavos bei bananų plantacijas, lydimi rėkiančių beždžionių bei keistų paukščių balsų, įkopėme taip aukštai! Žinoma, dingusi žaluma ir atvėsęs oras buvo puikūs aukščio indikatoriai, tačiau akys vedė tik pirmyn, į tą už viršūnės užkibusį debesėlį. Ta pati

Saulėlydis Granada mieste

“lengvai įveikiama” vulkano kūgio forma lipimą atgal į miestelį pavertė grynu adrenalino antplūdžiu, todėl žemyn pusę kelio sėkmingai šliuožėme atsisėdę (dėl visa ko).

Pati Ometepe sala – natūralistų ir sodininkų rojus. Sutiksite ne vieną įsikūrusį užsienietį, kuris, apkeliavęs visą pasaulį, surado savo rojų čia. Visa sala alsuoja kažkokia hipiška kultūra, gamtos išsaugojimo idėja, čia remiamos vietinės bendruomenės ir sugalvojama visokiausių įdomių užsiėmimų keliautojams. Saloje galima jodinėti arkliais, važinėti dviračiais, pagulinėti tamsiojo smėlio paplūdimiuose, kopti link mažesniojo Maderas vulkano ieškant krioklių ir visaip kitaip išnaudoti atostogų laiką.

Tik persikėlus keltu atgal į žemyną, vos už vienos valandos kelio į šiaurę, ant to paties ežero pakrantės yra įsikūręs Granados miestas. Tai tikras brangakmenis: pastatai nudažyti įvariausiomis spalvomis, padengti raudonų čerpių stogais, o akmeninės gatvės tarsi

perkelia keletu šimtmečių atgal.

Miestas pilnas viešbutukų, vienas už kitą žavesnių, su uždarais kiemas ir mango medžiais. Mažutės kavinukės vilioja įvairiausių patiekalų bei, žinoma, puikios kavos aromatais. Kai kurių Nikaragvos kavos augintojų Arabica rūšies pupelės užima net 2 vietą Pasaulio kavos kokybės vertinimų skalėje ir yra eksportuojamos tiek į JAV, tiek į Rusiją. Nepraleiskite progos paskanauti šios kavos. Kiekvienas vietinės reikšmės restoranėlis visada turi kasdienio ryžių ir raudonų pupų patiekalo. Na, o tikrąjį tradicinį mėsos patiekalą gausite tiktai gatvėje iš senolės šeimininkės rankų. Mums, po ilgo laiko kelionėje, Bigoron ypač priminė lietuvišką virtuvę. Į žalią banano lapą moteriškaitė įkrečia garintos jukos šaknies, primenančios miltingas lietuviškas bulves, šalia marinuotų kopūstų salotų ir apdeda viską spraginta kiaulės oda. Tai gardumėlis! Ypač valgant pirštais...

Vakare visas miestas suguža į centrinę aikštę: čia aidi gyva muzika, nerimsta žmonių šurmulys, skamba gėrimų taurės ir plevena žavi miesto dvasia. Rytas čia ne ką ramesnis: gatvės prisipildo turgaus prekeivių, pardavinėjančių viską - nuo kojinių ir diržų iki šviežių vaisių ir dar nepaskrendančių mažylių papūgiukų.

Tačiau neužsibūkime čia per ilgai, skubėkime į Ramiojo vandenyno pakrantę, kur mūsų laukia vienas unikaliausių gamtos reiškinių. Tai vietinių vadinama Arribada - laikas, kai jūriniai vėžliai išropoja į krantą dėti kiaušinių. Čia galite apsistoti palapinėse ir, prižiūrimi Parko darbuotojų, stebėsite šiuos jūrų gigantus pačiomis trapiausiomis jų gyvenimo akimirkomis. Vos po 40 dienų čia pat iš po smėlio išnyra šimtai mažyčių vėžliukų, kurie vedami

TRIBECA C I G A R

Skirtingos tabako lapų spalvos - skirtinga rūšis ir skirtingas džiovinimas

C O .

5229 5229 Main Main Street Street Downers Downers Grove, Grove, IL IL 60515 60515 (630) (630) 241-1200 241-1200

instinkto skuba į vandenį. Labai nedaug jų išgyvena, juk į kiaušinius, kaip į puikų patiekalą, taikosi daugelis kitų gyvūnų, lygiai kaip ir į pačius vėžliukus, neatmetant, deja, ir žmogaus. Todėl jei mylite gamtą, griežtai atsisakykite valgyti net restoranuose siūlomų vėžlio kiaušinių. Juk tai nykstantis gyvūnas…

Besidomėdami Nikaragva, apie šį kraštą galite išgirsti, kad tai didžiai nuniokota karų bei žemės drebėjimų šalis, bet tai, kas čia išliko, yra verta jūsų laiko ir dėmesio. Aš ten grįžčiau bet kada.

Platus cigarų ir jų aksesuarų pasirinkimas Jauki ir draugiška aplinka susitikti su bendraminčiais, atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir mėgautis puikiais cigarais Lietuviškai kalbantys šeimininkai

Pirmadienis - Ketvirtadienis 10 am-9pm Penktadienis 10 am-10pm !e"tadienis 10 am-9pm Sekmadienis 11am-5pm

Kruopštus cigarų vyniojimo darbas

BOLIVIJA:

You Go Wild Adventures

Kelionė į Boliviją su gidu Rugsėjo 12-24 dienomis Salar de Uyuni druskų ežeras - Bolivijos stebuklas

arčiau dangaus

Čia, kaip kitoje planetoje, viskas atrodo nelogiška: geltonos katiniškai dryžuotos kalvos, violetinis dangus, kalnai, plaukiojantys padebesiais, bekraštis akinančio baltumo druskų ežeras, su kilometrais besitęsiančia tobulai supiltų kūgių nugara, upės, tarsi iš vaivorykštės nupintos, ir pavienės kaktusų salos, stūgsančios viduryje tuštumos. Galvoje netelpa, ką rožiniai flamingai veikia besipliuškendami po snieguotomis viršūnėmis? Čia surūdiję garvežiai miega amžinu miegu, o saulės spindesys tarsi pasiklysta neprasiskverbdamas per šalčio šydą. Tik Bolivijoje viduryje miesto atsidursite raganų turguje, kur ištisos lentynos nukrautos užkalbėtais amuletais visoms gyvenimo situacijoms ir lamų jauniklių mumijomis. Čia pat ir Mirties kelias aštrių pojūčių mėgėjams, ir šiaudinės salos Titikakos ežere, kuriose nuo seno gyvena žmonės. Iškyla tik vienintelis klausimas: kaip grįžti atgal į mūsų kasdienę planetą Žemę?

14911 E 127th Street, Lemont, IL 60439 5 t ' BENJO!MDFOUFS PSH t XXX MDFOUFS PSH

PASAULIO LIETUVIŲ CENTRO ATEITIS MĹŞSŲ VISŲ RANKOSE! Paremkite Pasaulio LietuviĹł CentrÄ… ÄŻsigydami PLC NUOLAIDŲ KORTELĘ ir dĹžiaukitÄ—s ĹĄiĹł organizacijĹł teikiamomis nuolaidomis: !"#$%!&' !"#$%&

10% NUOLAIDA

Ramunes Žilinskienės SPA NAMAI

!

DELTA GRAPHICS ALWAYS WITH FLOWERS HOMER GLEN AUTOMOTIVE Kavinė “SMILGA�

LITHUANIAN PLAZA BAKERY & DELI SIGITA BEAUTY SALON ROMAS POVILAITIS - Rankų Darbo Suvenyrai GĖLIŲ PARDUOTUVĖ - www.windycitylily.com

20% NUOLAIDA Norite suĹžinoti apie centre ir apylinkÄ—se vykstanÄ?ius reginius?

UĹžsiregistruokite gauti PLC elektroninÄŻ ĹžiniaraĹĄtÄŻ - www.lcenter.org.

& !"#$%!!"#$$

ĆĄQ WHOÄŠ JVĆĄMR P 7LN UX XRODLGÇ? NRU Q V WĆĄ ĂĽ U YH LWH X ĆłVLJ\N

"%&!

Name: ___________________________________________________ Address: _________________________________________________ City: ________________________ State: _______ Zip: __________

AĹĄ norÄ—Ä?iau paremti PLC ir ÄŻsigyti nuolaidĹł kortelÄ™: $75 ___ $100 (nuolaidĹł kortelÄ—) ___ kita suma $________

Phone: __________________________________ E-mail: __________________________________

ÄŒekius galite raĹĄyti “Lithuanian World Centerâ€? vardu ir siĹłsti adresu: 14911 E 127th Street, Lemont, IL 60439

Turgus driekiasi ištisomis gatvėmis ir gatvelėmis pačiame La Paz miesto centre

La Pazo miestas įsikūręs giliame slėnyje

Chullpas de Colores kapavietės - visiškai naujai atidaryta lankytina archeologinė vieta Macaya komunoje

Kaktusų sala Coipasa druskų ežere

Tomarapi koplyčia ir komuna Sajama kalno papėdėje

Flamingai Bolivijos plynaukštėse, Sajama vulkanas

Panama

Ne veltui pernai „New York Times“ žurnalas Panamą išrinko labiausiai verta aplankyti šalimi. Ji visai čia pat, vos 5 valandos skrydžio, o savo tropiniu klimatu ir daugybe užsiėmimų sužavi tiek aukštos klasės turizmo beieškančius, tiek kultūrinio ir laukinio patyrimo išsiilgusius. Net sunku patikėti, kad tokiame mažame žemės lopinėlyje rasite egzotinius tropinius miškus, knibždančius spalvingų ir skardžiabalsių paukščių, drugių ir visokiausios kitokios gyvūnijos, žalių kalnų masyvą, Karibų bei Ramiojo vandenyno paplūdimius (kiekvienam pagal skonį), daugiau nei 1,500 salų salelių, senąsias indėnų gentis, tvirtai išlaikiusias savo kultūrą ir tradicijas... Panamos miestas, besididžiuojantis savo naująja ir senąja architektūra, su turtingu ir spalvingu naktiniu gyvenimu traukia jaunąją kartą. Populiarumu nenusileidžia ir atokesnės poilsiavietės, kur viskas įskaičiuota, ar visiškai laukinio turizmo oazės.

Užsiėmimų tiek daug: nardymas, sportinė žūklė, banglentininkų pamilti paplūdimiai – viskas čia, kad tik laiko užtektų viskam išbandyti!

Panama dar nėra taip išpopuliarėjusi, kaip Kosta Rika ar Meksikos paplūdimiai, todėl ir kainos čia kol kas daug prieinamesnės, negu anksčiau minėtuose kraštuose. Puikiai pamenu tuos draugiškus ir kiek su nuostaba sekančius vietinių žvilgsnius: nors savo balta oda nelabai ten ką nustebinsi, tačiau, matyt, dviratis, kaip keliavimo priemonė, kėlė smalsumą.

Baltaodžių čia daug, kaip ir metisų (baltaodžių ir vietinių indėnų kraujomaiša). Be jų čia dar gyvena 7 skirtingos senosios tautelės. Viena jų šalies Šiaurėje sutinkami Ngobe žmonės, kurie iškart patraukia akį

savo spalvotais rūbais ir nuostabiais smulkių spalvingų karoliukų vėriniais.

Sostinėje dažnai galima pamatyti Kuna genties moteris. Atrodo, kad tropinis klimatas vietinius indėnus įkvepia spalvingiems apdarams.

Keista jas tokias margas ir visas, kaip viena, mažaūges matyti miesto gatvėse ar dar keisčiau - prekybos centre tarp skubančių modernių miestiečių. Man jos pasirodė tiesiog nuostabios ir nesitvėriau savyje belaukdama kelionės į Kuna Yala salas – vadinamąjį rojų žemėje. Šįkart ir norėčiau plačiau papasakoti būtent apie šios genties žmones ir išskirtinį jų gyvenimo būdą.

Pagrindiniai pragyvenimo šaltiniai Kuna gentyse yra žūklė pardavimui, bananų bei kokosų auginimas ir tik šių indėnų moterims būdingų Molų siuviniai. Kai kur moterys savo rankdarbiais išlaiko visą šeimą. Mola – tai kelių skirtingų spalvų audinių sluoksnių siuvinys, kuris iškarpytas ir siuvinėtas taip, kad atveria nuostabiausius kasdienius ir fantastinius raštus bei scenas.

Originaliai molos buvo kuriamos nusakyti Kuna žmonių istorijai, todėl nenuostabu, kad yra daug molų kolekcionierių bei etnografinių muziejų.

Mes taip pat praleidome valandų valandas rinkdamiesi tai, kas mums buvo gražiausia parsivežti atminčiai.

San Blas salos kartu su tam tikra teritorija žemyninėje Panamoje bei Kolumbijoje yra Kuna indėnų žemės su sava, nuo šių šalių įstatymiškai visiškai nepriklausoma santvarka. Po ilgo vietinių indėnų engimo, šalims besivystant ekonomiškai ir strategiškai, jos nepasidavė ir išsikovojo išliekamąsias teises į savo žemes bei nuo seno puoselėtas tradicijas. Už autonomiją Kuna indėnai sutiko leisti savo vaikus į mokyklas, kurios padėtų jiems išmokti ispanų kalbos bei integruotis į sparčiai besivystančias Panamą ir Kolumbiją.

Nors Kuna žemės yra uždaros eiliniam pakeleiviui (reikia gauti leidimus į jas įvažiuoti), vis dėlto, turizmas yra vienas iš pagrindinių Kuna žmonių pragyvenimo šaltinių. Mūsų draugas Džeimsas iš Airijos, keliavo per žemyninę Kuna gyvenviečių dalį, tačiau pasiekti laivo, kuriuo toliau jis plaukė per San Blas salas į Kolumbiją, savo motociklu jis negalėjo. Kuna įstatymai leidžia į jų teritoriją įvažiuoti tik jų pačių keturračiams. Taigi, teko samdyti transportą pergabenti motociklui iki pakrantės.

Kuna moteris skuba nuo vieno burlaivio prie kito su savo rankdarbiais

Aušra virš naujojo Panama Miesto

Va kaip auga Ceshew riešutai

Mes ten nevykome: link Kolumbijos pajudėjome iš istorinio paveldo vardą visai neseniai gavusio senojo uostamiesčio Portobelo samdomu burlaiviu, taip pat neaplenkdami San Blas salų.

Portobelo - nuostabus mažytis miestelis su puikiai išsilaikiusiomis gynybinėmis uosto sienomis, net ir su senosiomis patrankomis ten pat, kur jos stovėjo ispanų laikais. Ne mažiau įspūdinga yra ir miesto De san Felipe bažnyčia, kurioje garbingai saugoma Juodojo Kristaus statula. Istorijų daug ir įvairių, kodėl Kristus yra juodas.

Statula bei pati vietovė apipinta šimtais legendų ir stebuklų istorijų. Čia kasmet spalio 21 d. suguža tūkstančiai piligrimų prašyti stebuklų.

salas, širdis net apsalo nuo nepaprasto, tiesiog atvirutinio rojaus vaizdo: vanduo žydras, kaip nudažytas, o gelsvo smėlio mažutės salelės, apaugusios palmėmis, teikiančiomis pavėsį pavienėms šiaudinėms trobelėms, atrodė tarsi miražas! Aš net akis pasitryniau, kad patikėčiau, jog visa tai tikra... Kuna moteris jau buvau mačiusi Panamos mieste, todėl jų spalvinga apranga nebenustebino, tačiau nenustojo žavėti jų spalvų deriniai ir molų, apjuostų per krūtinę, dailumas.

Salose praleidome 3 dienas. Vieną vakarą vakarieniavome svečiuose pas Kuna indėnus, jie mums patiekė smėlyje užkastame lauže keptą didžiulę barakudą su ryžiais bei omarus. Buvo nuostabu! Be abejo, visos moterys sunešė parduoti savo rankdarbius. Negalėjau atitraukti akių nuo jų: visos pasipuošusios spalvingais apdarais ir visos su įvertais auksiniais žiedais per nosies kremzlę. Kaip sužinojau, tai moterystės simbolis. Kiekviena mergaitė sulaukusi pirmojo periodo, taip įšventinama į moterystę ir tampa tinkama į žmonas.

Kitas dienas visi mes praleidome skirtingai: kas tiesiog gulėjo salos pakrantėje ir grožėjosi aplinka, kas skaitė, kas ėjo ratais aplink salą, dar kiti nardė palei rifus, na o mes - pasirinkome stebėti, kaip viena šeima gamino kanoją. Norėjome fotografuoti ir filmuoti, bet jie neleido be mokesčio po $1 už kiekvieną nuotrauką. Numojome ranka tam kartui. Sėdėjome, stebėjome ir tiesiog gėrėme žavingą vaizdą atmintin, kad liktų ilgam. Savo laužyta ispanų kalba ir rankų pagalba kalbėjomės apie jų gyvenimą, tradicijas. Po kiek laiko iš kuprinės išsitraukėme vaisių ir gaivių gėrimų, kaip ir įpratę pasidalinome su visa šeima - gėrimai tėvams, o vaisius padalinome vaikučiams. Palaipsniui mes gražiai susidraugavome, tada jau niekas nebeprieštaravo nei fotoaparatui, nei video kamerai. Žilvinui netgi teko pabandyti skaptuoti kanoją, tačiau tai pasirodė ne toks jau lengvas darbas neįgudusiai rankai, todėl žaismingas juokas nuaidėjo tarp vietinių vyrų. Mažylis berniukas, gal vos vienerių, žaidė ant kranto su jūros žolėmis ir bangų atneštomis lėlių bei batų nuolaužomis. Žavėjomės - jie visi atrodė tokie laimingi.

Palikti salas buvo labai sunku, kažkaip viskas čia užsimiršo ir tarsi sustojo... Prisiekėme sau, kad būtinai sugrįšime. Net neabejoju, kad taip ir bus! Ir kitiems labai norisi tokias vietas parodyti, nes, kaip taisyklė, pasakojimai ir fotografijos niekada neatskleidžia pilno vietovių grožio ir žavesio.

Jei jus domina kelionės į Panamą ar turite klausimų apie šią šalį, kviečiu rašyti į YouGoWild Adventures ar skambinti. Su malonumu atsakysime.

Ta i g i , pajudėjus iš Portobelo ir palengva buriuodami, jau kitą dieną atsidūrėme San Blas salose. Žinoma, galima ten nuvykti daug greičiau, tačiau plaukimas burlaiviu irgi yra dalis kelionės nuotykio ir patyrimo. Tiesa, mano atveju, tai buvo ilgas kankinantis kelias, nes esu labai jautri jūros ligai, todėl iki pat salų pasirinkau gulėti ir nieko nevalgyti. Tačiau pasiekus

You Go Wild Adventures

Viena iš San Blas salų

Kelionė į Panamą su gidu Lapkričio 14-21 dienomis

Huayhuash kalnynas: laukinė Peru (I dalis)

Peru keliai vingiuoja iš slėnio į slėnį besirisdami per aukščiausius perėjimus

Huayhuash

(tariame uaiuaš) kalnynu pirmą karą imta domėtis tik 1927 m. Ir tik 1936 m. pirmą kartą vokiečių alpinistai užlipo į pirmąsias viršūnes - Sula ir Rasak kalnus. Jie ir publikavo pirmąjį šios vietovės žemėlapį. Antrojo Pasaulinio Karo įvykiai atitolino vakarų pasaulį nuo šios vietovės ir tik 1950 m. čia ėmė pamažu grįžti nuotykių ieškotojai - austrai, japonai, čekai. Tuomet jau buvo užkopta į visas didžiąsias šio kalnų masyvo viršūnes. Tačiau net iki pat 1985 m. viena iš sudėtingiausių viršūnių pasaulyje vis dar stūksojo neužkariauta iš vakarinės pusės.

Būtent tais metais britai Joe Simpson ir Simon Yates nusprendė išbandyti save ir į ją įkopti. Bebaimiai jaunuoliai pasiekė viršūnę! Tačiau jų nusileidimo istorija tapo tikra išgyvenimo istorija ir epine knyga, kurią parašė pats Joe. Ją perskaitęs, buvau sužavėtas vietovės aprašymu ir nenusakoma jaunuolių drąsa. Mane tokios istorijos labai įkvepia, todėl nusprendžiau ir aš nors šiek tiek prisiliesti prie paslaptingojo Huayhuash ir bent iš tolo pažiūrėti į Sula viršukalnę. Išsiruošiau į jau mano taip pamiltą Peru.

Kelias ėmė vingiuoti vis tankiau. Autobusas pūškavo, kaip senas garvežys, o mes, keleiviai, supami staigių posūkių, visi tarsi vienas vartėmės savo “sostuose” nuo vieno šono ant kito. Nugrimzdamas į miegą, rodos, ir sapnavau, kad s u k u o s i v a l s o r i t m u … Ta i p pūškuodami, besisukdami užkilome į daugiau nei 4000 metrų aukštį. Švito.

Qunuqqucha ežeras atspindėjo

aušrą. Mes jau siekėme Callejon de Huaylas plynaukštės slėnį. Palei Santa upę švelniai vingiavom Huaraz miestelio link. Kartas nuo karto iš už debesų vis kyšteldavo snieguotos viršūnės, rodos, žaisdamos slėpynių su vienišo autobuso keleiviais. Kur ne kur vakarinėje pusėje dar stebėjau žvaigždėtą dangų, tarsi persišką kilimą, po truputį nykstantį ryto brėkšmoje.

Huaraz miesto turguje

Rytinėje dulksnoje paskendęs miestas jau alsavo tipiniu Andų aukštikalnės gyvenimu: moterys, apsivilkusios tautiniais Qechua rūbais ir nešinos ryšuliais, skubėjo į turgų parduoti savo turtų; vyrai stūmė vežimus, prikrautus įvairiausių spalvų ir dydžių bulvių, pomidorų, butelių coca-colos, malkų ar plytų; moksleiviai traukė mokyklos link, dėvėdami vienodas tvarkingas uniformas. Rodos, jų įsibėgėjantis dienos tempas po truputį įsuko ir

ėmė sklaidyti tuos dar kelis likusius dulksnos debesis… Išlipus iš autobuso, atsivėrė nuostabus vaizdas: prieš mane apsinuogino Huaraz miestą supančios Kordiljera Blanka kalnų viršūnės!

Mūsų taip pamėgtuose namuose toli nuo namų – “Joe’s Place” hostelyje niekas nepasikeitė.

Gal tik tai, kad dabar čia tuščia. Juk anąkart čia mūsų buvo tiek daug! Tą kartą šias vietas lankėme pačiame turistų įkarštyje, o dabar - tik sezono

pradžia. Lauko virtuvėje prie kavos puodelio susipažinau su vienu iš trijų hostelio gyventojų - prancūzu Jerom.

Tikroje “hosteliškoje” atmosferoje, jau po 5 minučių bendravimo žinojome apie vienas kito kelioninę praeitį, dabartį ir sukauptą patyrimą, o kartu ir ėmėme dalintis ateities planais.

Jerome labai norėjo pasibastyti po kalnus (nors ir neatrodė, kad pasiruošęs) ir buvo taip pat vienas kaip ir aš. Patariau jam, kaip galima pereiti 4 dienų Santa Cruz treką.

Huayhuash kalnynas - tarsi kitas pasaulis. Atrodo, lyg čia žmogaus kojos niekad nebūtų buvę

Žadintuvas nuskambėjo 3:30 val. Liko tik susipakuoti kelis smulkius daiktus. Jerome išverčiau iš lovos 4:00 val. Taip. Sprendimą “susimest” ir eiti į kalnus kartu priėmėme po drauge praleisto vakaro. Į kalnus, kaip į karą, einant kartu turi pasitikėti kito žmogaus jėgomis, galimybėmis bei morale. Juk niekad nežinai, kas pakeliui gali nutikti. Mes būsime vienas nuo kito priklausomi ištisas 2 savaites. Jerome - šaunus vaikinas, tik kai pamačiau, kad jis išeina į žygį su tais pačiais džinsais, medvilniniais marškinėliais ir sportiniais bateliais, viduj sudrebėjau ir suabejojau savo sprendimu: juk visa tai gali jį labai greit įvaryti į neviltį. Tai visiškai ilgam kalnų žygiui netinkama apranga! Užteks perbristi per upelį ar gauti lietaus... Klimatas kalnuose gali būti negailestingas.

Mėnesienos nušviestomis gatvėmis, lydimi benamių šunų, judėjome autobusų stotelės link, kuri buvo kitame miesto gale.

Kuprinės su kiekvienu žingsniu, rodos, darėsi vis sunkesnės. Trūko oro. Raminau save, kad tai tik per trumpas laikas aklimatizacijai ir ryt bus daug geriau. Juk prieš kelis metus šiose vietovėse važiavome dviračiais į beveik penkių tūkstančių metrų virš jūros lygio aukštį. Jei tada išgyvenome, dabar turėtų viskas būti tik lengviau...

(Tęsinys kitame numeryje)

Keliautojo krepšys

patogesni bėgioti ar eiti negrįstais takeliais. Kitas jų privalumas –dažnai jie yra pasiūti iš Gore-Tex vandeniui atsparios medžiagos. Kadangi ši avalynė yra skirta bėgiojimui, batai yra lengvi. Jie labiausiai tinka žygiams, kurie nėra techniškai sudėtingi. Žygio batai (Hiking shoes)

Žygio batai Pritrintos pūslės, nebaigtas ž y g i s , n e n u g a l ė t a k a l v a a r neaplankytas krioklys... dėl blogai pasirinktos avalynės - tai liūdniausia, kas gali nutikti kelionėje. Ne veltui turistinės avalynės pramonė yra išvystyta itin plačiai ir pasirinkti bei pritaikyti batus galima visokiausioms kelionių situacijoms.

Kelioniniai batai, be jokios a b e j o n ė s , y r a p a t s s v a r b i a u s i a s ke l i a u t o j o a t r i b u t a s ! Te i s i n g a i pasirinkta pora tarnaus ne vienerius m e t u s i r p a d ė s p a s i e k t i p a č i u s atokiausius kampelius, išgyventi pačius gražiausius patyrimus. Kai batai tie, kurių jums reikia, apie juos net nepagalvosite, tačiau jeigu tie, kuriuos avite savo ilgai planuotoje kelionėje, yra skirti visai kitokiems užsiėmimams, patikėkite, tokią kelionę prisiminsite, kaip baisiausią košmarą. Batai, kurie tinka kasdien aktyviai vaikščioti miesto parkuose ar lakstyti bėgimo takeliais, yra pranešioti ir, rodos, už jų patogumą esate pasiruošę galvą guldyti; išėjus kalvotoje vietovėje akmeniniais ar žvyro takeliais, užsidėjus kad ir mažutę kuprinę ant pečių

Šie batai matė daug...

ar tiesiog pailgėjus ėjimo laikui bent pora valandų, drastiškai keičiasi jūsų kūno laikysena ir pėdos padėtis bate, todėl šie batai staiga gali tapti visiškai netinkami.

Žygio batai skirstomi į dar keletą klasių, priklausomai nuo jūsų mėgiamų žygių sudėtingumo. Kuo kelias, kuriuo eisite, yra sudėtingesnis, tuo batai yra tvirtesni, aukštesni ir sunkesni.

Lengvo tipo žygio batai (Trail or Light Boots)

Taigi, kokiais kriterijais reikia vadovautis renkantis kelioninius batus?

A p ž v e l g s i u p a g r i n d i n i u s kelioninės avalynės tipus:

Scarpa Zen

Kalnų bėgimo batai (Trail running shoes)

Salomon GTXP

Šie batai išvaizda yra labai panašūs į įprastus bėgiojimo batus.

Tačiau yra keletas esminių skirtumų: jie turi glaustesnę formą, tvirtai laikančią pėdą, šiek tiek storesnį vidinį paduką ir d a u g t v i r t e s n į padą. Šie batai daug saugesni ir

Jie nedaug skiriasi nuo kalnų bėgimo batų, turi šiek tiek aukštesnį iškirpimą apie čiurnos sąnarį ir glaudžiai apspaudžia pėdą, liežuvis yra prigludęs, kad į batą nepatektų žvyras.

Vidutinio svorio /B klasės žygio batai (Cross Hikers or Mid-weight Boots)

Salewa ALP TRAINER MID GORE-TEX PELLE MAN

Tokie batai laikomi klasikiniais ir yra patys populiariausi.

Jie yra aukštesni, taigi glaudžiau apglėbiantys čiurnos sąnarį ir tvirčiau laikantys pėdą. Jų didesnis

svoris padeda geriau išlaikyti balansą ant nelygaus ir akmenuoto tako.

Medžiagos, iš kurių šie batai pasiūti, yra storesnės, naudojama daugiau odos, padas yra nebe toks lankstus, todėl patartina batus prieš žygį pranešioti ir prie jų priprasti.

Sunkūs /C klasės žygio batai (Off-trail or Heavy Boots) Kaip ir pats b a t ų pavadinimas sako, tai yra s u n k a u s dėvėjimo ir grubaus kelio batai. Jie pilnai Mammut Mt. Vista LTH Hiking a p g a u b i a Boots - Nubuck čiurnos sąnarį tvirtu rėmu, kaip ir visą pėdą.

Kieti pirštų ir pėdos šonų apkaustai saugo nuo traumų. Šiems batams daug dažniau naudojama Gore-Tex vandeniui nelaidi medžiaga ar kitos daugiafunkcinės medžiagos. Šios avalynės paskirtis yra suteikti tvirtą apsaugą sunkiomis kelio sąlygomis.

Be to, jie yra pralaidūs orui, o vandeniui – ne. Kai kurie iš C klasės žygio batų yra pritaikyti prisegti kalnų kapliukus (Crampons). Šie batai yra sunkūs ir juos privaloma pranešioti prieš didelį žygį.

Kalnų/ D klasės ( Mountaineering Boots)

LOWA Mountain Expert GTX

batai

Tokie štai batai tinkami kopti ir į Everestą. Visi p r i t a i k y t i kapliukams prisegti, daugeliu atžvilgiu primena slidinėjimo batus.

Kai kurie jų turi net plastikinius sutvirtinimus. Jie

puikiai tinka lipti į kalnus, tačiau, suprantama, kad su jais eiti į žygį būtų itin nepatogu.

Kalnų batai turi papildomą izoliaciją žemesnėms temperatūroms.

Sandalai Po ilgos dienos žygio batuose, labai gerai pailsinti kojas vaikštant aplink poilsiavietę. Čia puikiausiai tinka sandalai.

Jie išlaiko Keen patogią pado struktūrą, tuo pačiu leisdami k o j o m s kvėpuoti. Jie taip pat, kaip ir visa žygio avalynė, yra pasiūti iš tvirtų m edžiagų.

Chacos Sandalai ypač tinka bristi per upes ir upelius, bet vis dėlto, kur dugnas akmenuotas, ar vanduo neskaidrus, patartina dėvėti sandalus uždaromis nosimis (Keen tipo). Kai kurie keliautojai renkasi sandalus net ir nesudėtingiems žygiams karštame klimate.

Žygio avalynės įvairovė nemenka, daugelis kompanijų gamina siaurai, vidutinei ir plačiai pėdai pritaikytus batus. Patarčiau nueiti į turizmui skirtą parduotuvę, pasimatuoti, išbandyti ir susirasti sau labiausiai tinkamus.

Deja, to negalite padaryti pirkdami batus internetu. Neužmirškite, kad tai ne madų šou, žygio batai stiliumi skiriasi tik pagal savo atliekamą funkciją. Neklausykite draugo patarimo, kokie batai jam geriausi, nebent jūsų koja yra identiška jo kojai.

Apibendrinant, pagrindiniai pasirinkimo kriterijai yra komfortas, ilgaamžiškumas, stabilumas, svoris, izoliacija ir pralaidumas vandeniui.

Kaip sako, geriau 10 kartų pamatuoti, nei vieną kartą pūslę prisitrinti. Čia, kaip ir su daugeliu kitų turistinių prekių, kaina priklauso nuo kokybės.

Be anksčiau minėtų žygio batų gamintojų taip pat aukščiausių įvertinimų nusipelno tokios kompanijos, kaip: Asolo, Aku, Merrell, Crispi, Vasque, North Face, La Sportiva, Zamberland ir dar keletas.

Žavingoji Indija (I dalis) Keliautoja Inga Bergman Fotografijos Romualdo Vaitkaus „Nesuprantu, ko trenktis į ta Indiją trims savaitėms? Už tuos pačius pinigus juk galėtum išvažiuoti pailsėti ant balto šilkinio smėliuko prie žydro vandenyno su Pina colada rankoje! O dabar - į dulkes, netvarką ir žmonių spūstį...“, nuoširdžiai stebisi mano draugas. „Mhh... gal ir taip, bet ant smėliuko gulėti labai greitai atsibosta, o man reikia kažko tokio - tikro ir prasmigo!“ – atkertu. Pati dar nelabai suprantu, kaip tas “ tikro ir prasmingo” turėtų atrodyti, bet kažkodėl panašu, jog Indija tam reikalui tiks. Aš pasakysiu, kad “kažko tokio” ieškoti man nėra naujiena, tačiau nesu iš tų, kuriems tam, kad pasijustų prasmingi, reikia įkopti į visus aukščiausius pasaulio kalnus. Mano rizikos lygis yra vidutinis ir mane labiau domina skirtingos kultūros bei įvairios dvasinės mokyklos ir praktikos.

Tikrai negalėčiau atsakyti, kodėl...

Gal man tai įdomiau, nei sėdėti su Pina colada rankose tris savaites (nors turiu pripažinti, kad ir tas variantas skamba visai neblogai, YPAČ iškart grįžus iš Indijos). Taigi, kaip sakoma - visokių žmonių yra, visokių reikia!

Visgi mintis apie Indiją netrenkė manęs, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Panašu, kad kiekvienas veiksmas yra pasekmė daugybės kitų mažų ar didelių veiksmų. Šiuo atveju pradžia buvo tokia: kažkada Čikagos knygyne pamačiau Yoganandos poezijos knygelę. Tiksliau pamačiau jo, Yoganandos, portretą viršelyje -

tokį šviesų ir gražų.

Atvertus, jo poezijoje pajutau tą amžinybę, kuri... nežinau net, kaip geriau pasakyti... atpažino save manyje. Tuo metu aš tos knygelės nepirkau.

Praėjo keli metai. Jo vardą užmiršau, o veidą vėl pamačiau Kalifornijoje Yoganandos įkurtoje Krija yogos šventykloje.

Nusipirkau jo knygą “Jogo Autobiografija” (“Autobiography of a Yogi” - rekomenduoju). Ten, be daugybės kitų įdomybių, perskaičiau, kad Kumbh Meloje jo mokytojas sutiko nemirtingąjį Mahavatar Babaji. Tapo įdomu, kas ta Kumbh Mela? Pradėjau žiurėti „You tube“ video įrašus, suradau filmą apie piligriminį renginį “Short cut to Nirvana”.

Sužinojau, kad ateinančiais (tuo metu) 2013 metais vyks Maha (Didžioji) Kumbh Mela ir tai atsitinka tik kas 12 metų…

Vėliau veiksmas vystėsi taip, kaip visada viskas vyksta, kas turi įvykti. Nežinojau, ar išleis iš darbo, su kuo ir kaip važiuosiu, bet kadangi žinojau, jog turiu važiuoti, tai tiesiog sekėsi: iš darbo trims savaitėms išleido, susiradau Delyje gyvenančią indę merginą, su džiaugsmu pasisiūliusią aprodyti miestą ir apylinkes, prisijungė ir Čikagos draugė Gitana bei padėjo surasti lietuvaičių grupę, organizuojančią piligrimines keliones į Indiją (Yatra.lt).

Dvasingumas dvasingumu, bet pasiruošėme su Gitana šiai

Humayun Tomb Šventykla, Delis

kelionei amerikietiškai praktiškai: su skiepais ir kelionių draudimais bei braškančiais lagaminais, pilnais įvairių medikamentų (daugiausia pilvo pirmajai pagalbai). Tiesa, prisikrovėme ir įvairių dovanėlių bei saldainių vaikams. Tai buvo vienas iš punktų, kuriuos grupės vadovas nurodė “ką pasiimti” sąraše.

Viskas prasidėjo puikiai. Net ir 16 valandų tiesioginis skrydis su „Indian Airlines“ buvo vienas smagumėlis, pagardintas visais indiškais prieskoniais tiek maiste, tiek bendravime su visais tais, kurie, kaip ir mes, būtent tą pačią dieną (vasario 8-tą) atsiduria metalinėje uždaroje erdvėje 30,000 pėdų aukštyje ir judantys trajektorija Chicago-Delhi. Kažkodėl aš visada jaučiu virpulį keliantį susižavėjimą atsisėdus prie visiškai nepažįstamo žmogaus, kuris, dėl kažkokių nežinomų likimo planų, sėdės šalia tavęs artimiausią pusę paros ir, gal būt, pasidalins savo mintimis ir istorijomis, sutrumpindamas tą priverstinį įrėminimą gan siauroje kėdėje. Kuo arčiau tikslo, tuo

Benamiai šunys

virpuliuojančio susižavėjimo dažnis kyla...Pro lėktuvo langą matosi Pakistano kalnai, štai jau ir pusryčiai dalijami ir... pranešimas: „Delyje 21 laipsnis Celsijaus“.

Nežinau, kodėl taip myliu oro uostus? Jie man primena laukiamąjį kambarį pirmą kartą atėjus į svečius. Lyg jau svečiuose, bet šeimininkai dar neatidarė svetainės durų ir nepakvietė vidun...

Dokumentai, lagaminai, indiški simboliai, įvairių tautų žmonės... Mes neskubame. Dar reikia išsikeisti pinigų. Stovint eilėje nutinka tai, kas dažniausiai nutinka tik kelionėse: susipažįstu su už manęs stovinčiu dvimetriniu juodaodžiu Gabrieliu iš Bronkso ir iškart tampame draugais. Kadangi Gabrielius dar nežino, kur Delyje apsistos, tai mes abi su Gitana, būdamos praktiškos ir rūpestingos Mergelės (turiu omeny ne tik lytį, bet ir zodiako ženklą), pasiūlėme jam važiuoti kartu į mūsų viešbutį YMCA. Nesijuokite, tai ne tas pats amerikietiškas tinklas. Man jį nurodė minėtoji indė draugė dėl vietos, kainos ir kokybės. Kodėl jis vadinasi taip pat, kaip ir amerikietiškasis variantas, neturiu žalio supratimo...

Pagaliau išeiname laukan įkvėpti Indijos oro! Iškart sutinkame pirmą iš nesuskaičiuojamos daugybės sutiktų benamių šunų.

Apsidairome. Viskas, atrodo, gan švaru ir gražu, tik juokina eilė mažuliukų Fiat tipo juodai geltonų mašinėlių - taxi. Kiekvienas pasipuošęs kokiu šventu simboliu.

Vėliau pamatysim, kad po tokį simbolį, ir ne vieną, turi bet kuri važiavimo priemonė, įskaitant dviračius ir rikšas. Tikriausiai tai ekvivalentas amerikietiškajam draudimui. Tik nekainuoja nieko.

Aišku, jei į avariją nepatenki. O galimybės patekti, atrodo, daugiau nei realios. Pirma kelionė iš oro uosto į viešbutį visiškai tokia, kokią matome filmuose: vienintelė kelių taisyklė yra nuolatinis mašinos signalizavimas ir kažkoks indų

specialiai išvystytas suvokimas pagal tą signalą nustatyti, kas stipresnis, kas greitesnis ir kam reiktų užleisti kelią. Kita vertus, mažųjų pranašumas yra gebėjimas laviruoti tarp stambiųjų užsikimšusiame kelyje, pavyzdžiui: jei per didelius kamščius važiuoji motoriniu motociklu, gali ramiai bandyti prasisprausti tarp buivolų traukiamo vežimo ir sunkvežimio, užstrigusio už kelių rikšų ir net tapti pirmaujančiu kelyje! Jei dar esi gyvas, aišku… Bet mes dėl tos gyvybės kažkodėl visai nesijaudinome. Jautėmės neįtikėtinai ramiai (bent jau mes, mergelės, nežinau dėl Gabrieliaus), lyg iš karto besąlygiškai patikėję visa šventųjų globa ir tuo, kad visi šiame kelyje žino, ką daro. Iki šiol man atrodo, kad tai tiesa. Panašu, kad oficialių taisyklių nebuvimas, priverčia žmones tapti labai budriais.

Norėčiau kiek grįžti prie mašinų dydžio: nežinau, ar dar kur nors kitur atsitinka toks stebuklas, bet Indijoje yra visiškai nesvarbu, kokio dydžio transporto priemonė atrodo iš išorės. Joje tilps tiek žmonių ir lagaminų, kiek reikės!

Mes taip naiviai džiaugėmės, kad visi trys (prisimenate, Gabrielis tikrai labai didelis) su visa manta susikišome į mažuliukę mašinytę, net neįsivaizduodami, kad už kelių dienų į keturvietį, rikšos traukiamą vežimą, mūsų tilps 12...

Taip... pirmosios dvi dienos Indijoje buvo sklidinos tos paprastosios keliautojo laimės ir susižavėjimo mums neįprastu vaizdu: kiekviena mieste ramiai bevaikštinėjančia ar gulinėjančia

Dharamsahala, žiniuonis

karve, šuniu, eismo taisyklių nebuvimu, šventyklomis, maistu ir, žinoma, didžiausią džiaugsmą teikiančiais naujai sutiktais žmonėmis. Apsistojus viešbutyje, jau trise susitikome su dar realioje erdvėje nematyta (aš su ja susipažinau internetinėje) vietine mergina Nilanjana, kuri tą patį vakarą aprodė mums dalį miesto, turguje gerai už mus pasiderėjo, o kitą rytą atvažiavo mūsų paimti su išnuomota mašina kelionei į Vrindavan ir Agrą. Agroje stovi žymusis Taj Mahalas, kuris tikrai yra įspūdingas ir gražus, bet labai jau turistų nusėtas... Kita vertus, buvimas Vrindavan su visais šventaisiais, elgetom ir piligrimais mums suteikė tikros senosios Indijos kultūros pojūtį. Manoma, kad

Varanasi

šiame mieste Dievas Krišna praleido savo vaikystę, o jame esanti šventykla Banke Bihari Mandir yra pati seniausia iš visų Krišnos garbei statytų šventyklų su stebuklingai, tiesiog iš niekur atsiradusiomis dievybėmis (nors Wikipedia nerašo, kad šioji yra seniausia, tačiau Nilanjana ir kiti vietiniai mums taip porino). Taip pat sakoma, kad tuo metu ši žemė buvo pilna augančių šventųjų medžių Tulsi, iki šiol labai garbinamų Dievo Krišnos pasekėjų, vietinių vadinamų “Tulsi Van”.

Vrindavan miestas yra laikomas šventu ir yra indų piligrimui būtinų aplankyti šventų miestų sąraše.

Ti k r a i , p o a p s i l a n k y m o t o j e šventykloje aš neturiu nė menkiausios abejonės, kad viskas, kaip sakoma, taip ir buvo. Kas nuvažiuos, tas supras…

Pradžia Indijoje buvo pilna tų gražių ir džiugių detalių, kurias pastebi, kol dar nesi pavargęs ir “visko” nematęs. Žavi viskas: gigantiškoji juoda viešbučio knyga, į kurią reikia pasirašyti; imperatoriško veido sikhas durininkas; kvapnių gėlių girliandos; vakare gatvėse degantys laužai; trumputė miesto tyla, prasidedanti apie 1 val. nakties ir pasibaigianti apie 3 val. pirmųjų mašinų pypsėjimu; į abejotino švarumo kambarį atnešama stebėtino skanumo kava; balkonas, iš kurio 5 val. ryto gali stebėti eklektinėje architektūroje atsispindintį saulėtekį ir klausytis maldų iš trijų skirtingų šventyklų; viešbučio pusryčiai su įspūdingai atrodančiais svečiais, prie kurių kiekvieno atskirai norėtųsi prieiti ir pakalbėti, kaip ir iš kur...

Kodėl?... Kodėl taip greitai reikia palikti šį miestą ir abu naujus draugus?

Kitą dieną po pietų jau būsime oro uoste ir susitiksime su savo būsimais bendražygiais iš Lietuvos.

Va ir lietuviški veidai! – vietiniame oro uoste einame pasitikti savos grupės. Yatros.lt vadovai Narajanas ir Haridas jau daug metų keliauja į Indiją kaip piligrimai, o ši, jų organizuota grupės kelionė, jiems yra 7-oji. Iš viso mūsų - 28 galvos.

Nors visi be išimties „faini“, visgi, žmonių daugoka...

Turbūt, du trečdaliai – merginos ir moterys.

Grupės amžiaus vidurkis apie 35-40 metų, pradedant jauniausia mergina, kuriai 21 - eri ir baigiant… tiksliai net negalėčiau pasakyti. Žmonės išsilavinę, daug keliavę.

Dauguma Indijoje nebe pirmą kartą ir keliauja net su tais pačiais organizatoriais/mokytojais. Pirmoji mūsų kelionės stotelė - Varanasi.

Tiksliau – VARANASI. Jei galėčiau, užrašyčiau šį pavadinimą per visą lapą! Ar net per visus lapus! Šis, šalia Gangos įsiskūręs miestas, taip pat vadinamas Kaši, laikomas švenčiausiu iš visų septynių indų šventųjų miestų (Kaši, Kanči, Maja, Aidochja, Avantika, Mathura, Dvaravati). Šventai tikima, kad išsivadavę tampa tie, kurių palaikai sudeginami Varanasyje, o pelenai išbarstomi Gangoje. Legendos byloja, kad šį miestą įkūrė pats Dievas Šiva ir jis yra seniausias apgyvendintas miestas visoje Indijoje. Jei man kas nors pasakytų, kad tai yra seniausias miestas visame pasaulyje, arba, kad tai miestas ne iš šio pasaulio, aš net nesumirksėčiau. Nieko “nerealesnio” gyvenime dar nebuvau mačiusi! Man čia atrodė, kaip gilios praeities Šeherazados “Tūkstančio ir vienos nakties” pasakose, o Gitana jautėsi, kaip patekusi į ateities poapokalipsinę - postcivilizacinę aplinką.

Moteris džiovina sarį

Gatvės prekeivis

YouGoWild paštas

s y r T Po darbingų praėjusių metų pasijutau nusipelnęs rimtesnės iškylos ir, nesiveldamas į gilius svarstymus, nusprendžiau – noriu Į Čilę! Šalis tolima ir visiškai nepažįstama, todėl reikėjo kruopščiai išstudijuoti ir suplanuoti, ką verta aplankyti.

Tad, pamiklinęs pirštus, puoliau maigyti kompiuterio klaviatūrą ir ieškoti medžiagos. Paieškos ekrane pasipylė neįtikėtinai didelis srautas informacijos, o nuomonių - daugiau nei proto.

Supratau, kad man visą šią informaciją apdoroti ir paversti ją konkrečiu planu užims daug laiko, o rezultatas, nors ir labai geidžiamas, atrodė debesuotai...

Buvau bepuoląs į paniką, ėmė kankinti nemiga, vis dažniau ir

e j ė l i s Č ė t i a v sa dažniau pagaudavau save bekramtant nagus (savo).

Pasiguodžiau draugei, o ji kaip tik buvo girdėjus apie "YouGoWild" ir surado man telefono numerį.

Netrukus susitikau su Žilvinu ir Diana. Jie pasirodė esą jauni, įdomūs ir malonūs žmonės, patyrę keliautojai ir Pietų Amerikos veteranai. Pasipasakojau (lietuviškai nesitikėdamas nieko labai rimto), atskleidžiau ir savo pomėgį mesti kelią dėl takelio ir nuklysti nuo pagrindinių magistralių. Jiems toks kelionės stilius pasirodė įprastas, savas ir daugiau nei priimtinas. Jiedu man pateikė klausimyną mano prioritetams ir galimybėms patikslinti. Kadangi visa buvo

atlikta labai neformalioje aplinkoje ir be visuomeninės tvarkos palaikymo organų atstovų, procedūra buvo visai neskausminga. Dar sekančio susitikimo metu man buvo pateikti keli galimi maršruto variantai, o praėjus porai savaitėlių, man buvo įteiktas detalus trijų savačių planas Čilėje. Daug kas iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kaip paukščių kalba. Gavau nurodymus atidžiai sekti planą: ne viena lankytinų vietų praslystų nepastebėta, jei neskaičiuočiau, kuriame kilometre esu. Beliko užsisakyti bilietus (ir čia neapsiėjo be visokių specifinių plonybių), susipakuoti kuprinę ir - į kelią. Šiandien tikslas jau pasiektas – namo parsivežiau didelį maišą įspūdžių. Dar vis kur ne kur randu užkištą Čilės “nacionalinio” gėrimo - tirpios Nestle kavos - pakelių. O va šiandien, pakėlęs savo kelioninius batus, radau krūvelę raudono Atakamos dykumos smėlio. Hmm… Batai dar turėtų vieną tokią kelionę atlaikyti... Kur dabar patraukus?

Rokas Nuotraukos iš asmeninio Roko albumo