YouGoWild žurnalas. Pavasaris 2015

KELIONIŲ ŽURNALAS Nemokamas lietuviškas leidinys

San Blas.

Panamietiškos ATOSTOGOS!

Leonardas

Pobedonoscevas

YouGoWild Nr.9

Naujos lietuviškos kelionių knygos: Mamahuhu ir IterVitae

Misija:

Sibiras

Iš scenos į nomadišką kelią Žurnalas internete

2015 PAVASARIS

YouGoWild Nemokamas lietuviškas ketvirčio žurnalas “You Go Wild” apie pasaulį ir keliones, žmones ir aktyvų gyvenimo būdą, kelioninę įrangą ir kitas naudingas smulkmenas.

Leidybinė komanda: Diana Aleknaitė

Isvalda Aleknienė

Žilvinas Usonis

Dėl reklamos ar kitais klausimais prašome kontaktuoti:  (708) 267-3487 (708) 870-0788 +370 698-05076  yougowildadventures@gmail.com  www.yougowild.com YouGoWild Adventures

Rašome tik Jums ir dėl Jūsų! Žurnalo dizainą ir maketavimą atliko Iš visos širdies dėkojame šio numerio globėjams -

Tomui ir Aušrai, Tadui ir Neringai YouGoWild atstovauja grupei garsių kelioninės produkcijos kompanijų. Pirkdami jų prekes per mus, sutaupysite iki 30% nuo mažmeninės kainos:

clifstudio@gmail.com

Spausdinta JAV © YouGoWild Adventures

Viršelio nuotrauka: © Žilvinas Usonis, Punta Arenas, Čilė

Keliaujame. Ieškome. Atrandame.

Kas žino, kur šiandien būtume, ką beveiktume, jei ne mūsų kelionė. Kelionė į pasaulį, kelionė į save. Radau turtą, kokio niekada nebūčiau nė įsivaizdavusi. Svajonių dėlionės prie rytinio kavos puodelio virto ne tik realybe, bet ir prisiminimų virtine - prisiminimų apie patirtas akimirkas, sutiktus žmones, aplankytas vietas, užuostus kvapus ir ragautus egzotiškus gardėsius, apie patirtą meilę žmogui ir sau pačiai, apie supratimo ir bendrumo jausmo svarbą ir apie modernaus “pažengusio” pasaulio problemų beprasmybę. Na, ir vaikučiai mūsų šeimoje atsirado ne tiesiog taip. Nemažas fizinis krūvis, teisingas moralinio pasitenkinimo suvokimas ir nusistovėjusi vidinė ramybė įžiebė stebuklą. Po to dar ir antrą. Dabar visi keturi mokomės kitokio gyvenimo ir žingsnelis po žingsnelio bandome suderinti šiandienos ir savo pasirinkto išsvajoto kelio tėkmę. Kokia begalė minčių prabėga tarsi video juosta... Jos visos mano, jos visos ypatingos - išsvajotos ir išgyventos. O jei tik būčiau išsigandusi nežinomybės tada, dar prieš ruošiantis į kelią, jei būčiau pasirinkusi įprastą, patogią ir robotiškai nuspėjamą kasdienybę? Juk taip ir būčiau tik svajo-

jusi apie tai, kuo dabar kasdien gyvenu.

Kelyje tapau nepaprastai turtinga.

Grįžus pamažėle įsiliejome į masinio visuomenės gyvenimo tėkmę, tačiau be spalvų gyventi jau nebegalime.

Esame tokie, kokiais tapome, kokiais norime būti. Mus ėmė supti žmonės, kuriuos traukia kitoks gyvenimo ritmas.

Jų daug ir kasdien vis daugėja. Koks džiaugsmas būna susibėgus pasidalinti paskutinių kelionių nuotykiais, kartu paklausyti kitų keliautojų istorijų, pasvajoti ir nuspręsti eiti į pasaulį. Tokių dienų vis augančiame bendraminčių rate bus dar daug. Tol, kol visi to norėsime.

YouGoWild žurnalas - dar vienas mūsų vaisius, kurio niekada nebūtų, jei ne tos pačios išgyventos patirtys, kurios raute rovėsi papasakojamos. O kokia idėja būtų išgyvenusi, jei ne mūsų užtarėjai, globėjai ir rėmėjai? Ačiū Jums, kad tikite mūsų mintimis, kad esate įkvėpti mūsų istorijos, kad neapleidžiate ir kad... keliaujate. Šįkart čia sustojame, bet ieškome kito būdo su Jumis bendrauti. Galbūt tas, kurį pasirinksime, bus dar šaunesnis. Bet dėl visa ko pabarstysiu savo naują kelią prisiminimų trupiniais,

kad susivokus, jog naujas kelias ne tas, kurio ieškojau, turėčiau kaip sugrįžti ten, kur esu savimi.

Iki pasimatymo ten - kitur.

Su meile, Diana Aleknaitė

Iš scenos tiesiai į nomadišką kelią. vidinio savęs paieškos

Foto iš asneninio archyvo ir Google images paieškos

Diana Aleknaitė

Kaip šovė mintis atsiplėšti nuo įprasto gyvenimo?

Tai formavosi ilgai. Nuo pat to laiko kai susipažinome su Ieva, jau turbūt po kokių metų ji pradėjo mane raginti, kad kur nors judėtume, ji visad turėjo tokią slaptą svajonę keliauti. Na, o man gi - karjeros aukštumos. Vis atidėliojom, atidėliojom... Man buvo sunku atitrūkti nuo darbų, kuriuos brandinau daugelį metų, nuo savo profesijos įgūdžių. Kartais atsirasdavo progos kur nors

Leonardas Pobedonoscevas - 35-erių metų Lietuvos jaunosios kartos teatro, kino ir televizijos aktorius. Be to, jis žinomas, kaip įvairių TV projektų ir šou vedėjas bei dalyvis. Draugai jį apibūdina, kaip linksmą, charizmatišką asmenybę. Beje, daugelis Lietuvoje jį vadina tiesiog Leo. Jeigu reiktų išvardinti jo vaidmenis teatre, kine ir televizijoje, reiktų nemažai vietos šiame straipsnyje. Norėčiau paminėti skaitytojams, kad Leo pelnė apdovanojimą Tarptautiniame Baltijos šalių teatrų festivalyje "Panevėžys 2010", kaip geriausias nepagrindinio vaidmens atlikėjas už vaidmenį režisieriaus Rimo Tumino spektaklyje "Mistras".

Aktorius su šeima - žmona Ieva ir dukrele Emilija nusprendė darbus Lietuvoje kuriam laikui palikti ir iškelaivo į Aziją. Planuose 11 mėnesių nomadiško gyvenimo. Šiandien pasaulis pasidaręs toks mažas, kad nesunkiai pagavau Leo Skype ryšyje. Mūsų pokalbiu dalinuosi su jumis:

išlėkt ilgesniam laikui, tai ir lėkėm: į Tailandą, su darbu apsilankiau Panamoje. Tie pabėgimai mums buvo labai sveika - grįždavom švytėdami į niūrios aplinkos ir kasdienybės vėžias. Buvo geros gyvenimo pamokėlės. Taip po truputį ir priaugome prie didžiosios kelionės. Ėmiau galvoti, o ką, - rizikuojam! Juk didžiausias mano priešas buvo grįžimo baimė: ar kas dar čia manęs lauks, kol sugrįšiu, ar spėsiu įšokt į važiuojantį traukinį? Ir moralinės įtampos šiek tiek

prisibijojau – kaip bus po tokio ilgo ramybės periodo?

Pačiai kelionei ruošėmės beveik pusantrų metų. Pirmiausiai planavome maršrutą. Kaupėme santaupas.

Norėjome į Pietų Ameriką, labai traukė žemynas, kuriame niekada nebuvome anksčiau. Tačiau mūsų dukra Emilija turi astmą, o aukštikalnės, ten, kur gražiausia ir įdomiausia, kaip paaiškėjo po apsilankymo pas gydytoją, būtų jai buvę

dėdavome saulę čia pat tiesiai prieš langus, išeinančius į Mekongą. Ir gyvenome ten vos už $5 per dieną. Turėjome ritualą išeiti porai valandų ir apeiti aplink salą. Tai buvo tarsi mūsų meditacija. Kabėdavomės išsitiesę hamakuose, relaksavome ir džiaugėmės sustojusiu laiku.

Kaip pasirenkate, kur apsistoti? Turbūt suplanuojate viską iš anksto, jei jau keliaujate su mažamete dukra?

visai netinkama aplinka. Todėl patraukėme į priešingą pasaulio pusę. lija?

Kaip tokį iššūkį priėmė Emi-

Emilija pripratusi prie kaitos gyvenime, jai visai nebuvo didelio šoko.

Svarbiausia, kad mes būtume šalia. Be abejo, dukrai nupasakojome būsimą kelionę labai gražiai, o kelyje kažkaip viskas savaime pasikoreguoja.

Kas, jums keliaujant jau beveik 6 mėnesius, paliko didžiausią įspūdį?

Iš viso to laiko 4 mėnesiai buvo aktyvaus keliavimo. 3 savaites praleidome Kinijoje, po to 2 savaites Lankavyje, Malaizijoje, po mėnesį Laose, Kambodžoje ir Vietname. Na, o dabar pusmečiui apsistojome Balyje.

Vienos šalies išskirti, kaip mėgstamiausios, negaliu. Kinijoje praleidome fantastišką laiką. Judėjome dviračiais ir motoroleriais. Ypač įspūdį paliko Yangshuo regionas, su labai unikaliais kalnais. Jie, kaip pavieniai kūgiai, styro į dangų, lyg kažkieno nešti ir pamesti. Nors pats miestas labai turistinis, knibžda tarsi skruzdėlynas, mes apsigyvenome ir daugiau laiko praleidome užmiestyje, kaime, ten, kur natūrali gamta, kur upeliai, kalnai, ryžių laukai.

Lankavio sala Malaizijoje garsi savo paplūdimiais. Ypač tinkama vieta medaus mėnesiui praleisti. Iki paplūdimių reikėdavo kokį pusvalandį pa-

važiuoti. Ten visur nepaprasto grožio kriokliai ir, apskritai, visur buvo labai gera bendra savijauta, jautėsi tokia sveika, graži ir gera aura. Kol dar buvome Kinijoje jaučiausi labai įsitempęs, atitrūkęs nuo įprasto aktyvaus scenos gyvenimo, sunkiai įsivažiavau į visai kitokią aplinką. Buvo sunku atsisveikinti su draugais, kai nežinojom, kokiam laikui išvažiuojam. Gal ir atsakomybė už šeimą, gal besikeičiantis gyvenimo būdas, bet sunkiai išlipau iš savo įprastos kasdienybės. Buvau piktas. Na, o Lankavyje jau viskas susigulėjo, atsipalaidavau ir pagaliau pajutau laisvę! Toks ilgas buvo ruošimasis, o va čia pasijuto tas - “atvažiavau”.

Laose, vėlgi, nuostabiai leidome laiką. Atvykome į Van Vieng jaunimo numylėtą miestelį slėnyje tarp kalnų ir upių. Susiradome jaukią vietą apsistoti kitapus upės, VallHallan, ir net nepajutome to naktinio burzgiančio, ūžiančio, grojančio turistinės vietos šurmulio. Buvo tikras rojaus kampelis.

Ten ir Emilės devintąjį gimtadienį atšventėme. Gyvenome visiškame kaime tarp šunų, ančių, gyvačių. Rytais skynėmės pamelas (didžiuosius greipfrutus) tiesiai nuo medžių, patys spaudėme iš jų sultis (aš tapau tikru sulčių ekspertu).

Mums ten laikas tiesiog maloniai sustojo. Planavome pabūti savaitę, o kažkaip su malonumu pralėkė dvi ar trys…

Be galo žavingas buvo Four Thousand Islands regionas, kur Mekongo upė pačiuose Laoso pietuose išsiskaido ir sudaro tūkstančius salelių. Vėl savanoriškai užstrigome. Kasdien paly-

Mano žmona Ieva - didelė planuotoja, o man visur gerai. Mes sugebame prisitaikyti ir jau turime susidarę tokią įprastinę rutiną: kai atvažiuojame į naują vietą, paliekam Emiliją kokioje kavinukėje ar viešbutuke saugoti daiktų su planšete rankose ir leidimu žiūrėti filmukus. Vaikas laimingas saugo daiktus. Na, o mes tuo metu išsinuomojame dviračius ar motorolerius ir per kelias valandas aplekiame visą vietovę, susižinome, kas, kur ir kaip. Kai užsakinėji nakvynės vietą internetu, kainos būna visiškai kitokios, negu vietoje, o ir atrodo hosteliai realybėje visai kitaip, negu būna pristatyti internetiniuose puslapiuose. Na, aišku, jei matydavome, kad naujoje vietoje būsime jau tamsoje, dėl bendro saugumo, užsakinėjome viešbutį iš anksto. O jei kokios bėdos užpuldavo, kaip liga ar baisus nuovargis, tada

Kuo ypatingas Balis, kuriame dabar gyvenate?

Keliavome 3 mėnesius ir staiga sustojom čia. Kai leki leki, tai nėra laiko vystyti vidinio dialogo, pokalbio su savimi, su savo ego. Ir tik kai fiziškai sustoji, tik tada prasideda tas “kas aš, ko aš ieškau, kam aš visa tai darau, kas manęs laukia?”… Gal amžius, man šiemet suėjo 35-eri metai, yra ta savęs ieškojimo kritinė riba? Čia lankėmės keliuose dvasiniuose mokymuose, kuriais Balis garsėja, ir aš vis dar ieškau, kapstausi dalykuose, kurie mane atpalaiduotų, kurie padėtų atrasti tikrąjį save.

Balyje nemažas būrys lietuvių pagal Balio standartus, gal kokie 10 čia mūsų. Bet visi kažkaip kitokie. Tartum išvėdinti, laisvi. Didžioji dalis lietuvaičių gyvena Balyje jau apie metus. Net tie, kurie užsuka čia trumpam, ir tie kitokio „kirpimo“. jau irgi leisdome sau prabangesnį viešbutį. Aš visad darau valgyti. Nesvar-bu, ar ten, kur apsistojame, yra virtuvė turistų naudojimui, ar ne - mokėjom įsiprašyti net ir pas vietinius. Gal iš mandagumo, o gal iš šoko po tokio klausimo nei vienas neatsakė neigiamai. Kažkaip visad ir išsisukam taip, kaip mums patogu, savo biudžeto ribose.

Ar dėl to Balį ir pasirinkote ilgiau apsistoti?

Ne, ne visai. Palaikėme artimą ryšį su draugais vilniečiais Lina ir Antanu Daniais. Jie buvo mūsų ryšininkai, jų vaikai lanko gamtos mokyklą (Green school). Norėjome Emiliją leisti čia mokytis. Linutė padėjo mums susirasti, kur apsistoti.

Apskritai, Balis - tarsi dvasinė meka sveikos mitybos mėgėjams, jogams, čia apstu meditacijos buveinių.

Dvasinio ugdymo pobūdžio seminarai vyksta nuolatos, žmonės atkeliauja iš viso pasaulio. Taigi, gyvenimas Balyje ne vien tik geras oras, fantastiška aplinka, skanus maistas. Na, o mes čia dėl Emilės Žaliosios mokyklos. kykla?

Kuo gi kitokia ta gamtos mo-

Ji tarptautinė, pati iš savęs tarsi stebuklas, pastatyta tik iš natūralių medžiagų, konkrečiai - iš bambuko. Pagrindinis pastatas - didžiulis triaukštis maniežo dydžio statinys. Tai ekomokykla, ji stovi džiunglėse, be durų, be langų. Mokymo sistema čia irgi kitokia.

Nors mokoma tų pačių įprastų dalykų, daug dėmesio skiriama ir supančiai aplinkai. Mokymas vyksta be prievartos, vystomas eko požiūris, vaikai čia basi, pamokas veda plataus pasaulietiško mąstymo mokytojai. Čia net cirko užsiėmimai yra. Emilijai buvo daug ko išmokti. Bendravimas tarpusavyje su kitais vaikais irgi pats iš savęs jau mokymas. Ji labai greit prisitaikė: tiek su su mokyklos draugais, tiek su mokytojais greit išsisprendė įvairūs klausimai. Lietuvoje Emiliją ruošėme kelionei ir pasaulietiškai mokyklai. Intensyviai mokė-

me anglų kalbos, vasarą ji turėjo privačias anglų kalbos pamokas. Net ir vaikiškus filmukus raginome žiūrėti anglų kalba ir namuose kalbėjome angliškai.

Emilija labai gabi kalboms.

Koks tas Balis?

Balis - labai religingas kraštas. Žmonės didžiausias investicijas skiria religinėms apeigoms, kurios vyksta kas 15 dienų. Šimtais ar tūkstančiais jie visokeriopai aukoja apeigoms, dievams. Čia kiekvienas butas, kiekvienas namas turi savo šventyklėlę, pakelėse irgi visur stovi krepšeliai su aukomis. Nors turistų čia, atrodo, dar daugiau nei vietinių, baliečiai, sakyčiau, patys nuoširdžiausi ir draugiškiausi žmonės iš visų lankytų šalių. Vietiniai tiek pripratę prie turistų, kad toliau puikiausiai gyvena savo įprastą gyvenimą, o mes esame tarsi stebėtojai ir vieni kitiems nė kiek netrukdome.

Apskritai, žmonės čia tokie geri, be veidmainysčių, skaidrūs. Ir ne tik vietiniai. Kai susitinkame pirmą kartą, juk nežinome vieni kitų praeities. Visi esame tokie, kokie esame dabar vienas prieš kitą. Tokius vieni kitus ir pažįstame. Tuo ir ypatingas tas nomadiškas gyvenimas. Aš esu pripratęs prie dėmesio, taigi, gydau savo vidinę būseną nuo to, kas per 11 metų intensyvaus dėmesio mane sugadino. Iš esmės, čia gauname dėmesio tiek, kiek jo patys susikuriame.

Papasakokite apie savo dienos biudžetą.

Esame pakankamai ekonomiški, na, gal išskyrus Emiliją, todėl mums labai savęs limituoti nereikia.

Man viskas paprasta. Kol turiu, tol džiaugiuosi. Jei aną dieną šiek tiek per daug išsileidau, šiandien pabadausiu.

Taigi, teoriškai, Ieva ir šitą kampą yra paėmusi į savas rankas. Emilijai vis turime priminti, kodėl mes gyvename taip, kaip gyvename. Ji, vaiko akutėmis žiūrėdama į trumpam atvykusius ir besišvaistančius į kairę ir į dešinę keliautojus, vis patempia lūpą, o kodėl va jie taip gali ir ten, ir ten, o mes - ne? Guodžiame vaiką ir aiškiname, kad jei mes

būtume atvažiavę tik mėnesiui, tai ir mes taip sau leistume, gal net dar daugiau. Pramogų čia ant kiekvieno kampo pilna – dvasios gydytojai, muziejai, raftingai, nardymai. Mes vis klausome, stebime, kur galime prisijungti, kur sutaupyti ir pamatyti. Nors Balis ir vadinamųjų “hilerių” - gydančiųjų dvasinių vadovų - kraštas, kur nepasisukčiau, visur pinigai už tai mokami nemaži, nors sumos, vadinamosios aukos, ir nėra konkrečiai apibrėžtos. Todėl to sau irgi daug neleidžiame. Šiaip jau tampame vietiniais, jau prisijaukinome aplinką, ir turguje prekinamės vietinių kainomis.

Ką pakavotės į savo kelionę?

Kompiuteris ir planšetė buvo gyvybiškai svarbūs. Ieva i6vykusi dar pusę metų neakivaizdžiai mokytojavo, todėl technika susisiekimui buvo būtina.

Pravertė elektronika ir knygų skaitymui, ir ryšiui su likusiu pasauliu. Visi kažkaip draugiškai pasidaliname. Emilija profesionaliai įvaldė planšetę, naudoja ją mokyklai. Bet... kišeninis peiliukas, turbūt, labiausiai pravertęs įrankis. Na, o rūbų turime labai mažai. Jie, svarbiausia, kad tik būtų švarūs, o suplyšę ar tie patys, koks gi skirtumas? Labai pasiteisino šilkiniai ploni įvalkai, tokie kaip miegmaišiai. Naudojome juos visur.

Liet-palčius nusipirkome Vietname, nes žinojome, kad atvažiuojame į Balį lietinguoju sezonu, tai čia jie labai pravertė, o iki tol jų beveik visai nereikėjo.

Visus rūbus apsivilkome tik vienąkart per kelionę vienoje vienintelėje vietoje - kalnų miestelyje Dalat, Vietname. Ten buvo vėsu, tarsi rudenį.

Važinėdami motoroleriu susirengėme viską, ką turėjome, kaip svogūnai - sluoksniais. Taigi, turime ir “džemperiukus”, ir striukes, esame viskam pasiruošę.

Kas toliau, po Balio?

Būsime čia iki vasaros. Na, liepa mums tarsi desertas, dar nenusprendėme, ką norime tada daryti. Rugpjūtį aš jau turiu grįžti į Lietuvą dėl darbo.

Dėkojame tau, Leo, už smagų pokalbį.

Linkime jums visiems sėkmės, šaunių nuotykių ir lengvo prisitaikymo grįžus namo.

Y G W

K N Y G Y NA S Eglė Aukštakalnytė Hansen

Mamahuhu “Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ – antroji aktorės, keliautojos, fotomenininkės, rašytojos Eglės Aukštakalnytės Hansen knyga.

Pirmojoje („Mama Afrika“, 2008, kurią pristatėme 5-tame YouGoWild žurnalo numeryje) sugulė per aštuonerius metus juodajame žemyne sukaupta lietuvės patirtis, įspūdžiai ir jausmai, o štai Kiniją autorė teigia pažinusi ne širdimi, o protu.

Šių abiejų knygų pavadinimai tik iš pažiūros giminingi – jie atspindi visiškai skirtingą autorės patirtį, panašiai kaip vos vienos raidės skirtumas tarp Kenijos ir Kinijos, nors tarp šių dviejų kultūrų – didžiulis kontrastas.

Knygoje Eglė bando sugriauti šablonišką Kinijos įvaizdį – perprasti priešingą mums kultūrą, kinų įpročius, elgesio ypatumus, suvokti grandiozinius šalies užmojus, įžvelgti, kas slypi už blizgaus paviršiaus. Šiuo metu autorė su šeima gyvena Šanchajuje.

Knyga gausiai iliustruota autorės nuotraukomis. „Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolatos keistis“, – teigė kinų išminčius Konfucijus. Atvykus į Kiniją man teko nueiti ilgą pažinimo kelią, kad pamatyčiau ir suprasčiau tai, apie ką nerašoma ar garsiai nekalbama, kas slepiama ar draudžiama, labai stengtis, kad įgyčiau vietinių draugų pasitikėjimą, kad jie man atvertų tai, ką žino. Teko keisti savo mąstymo, daiktų ir reiškinių matymo, analizės įpročius, tobulinti ir ugdyti toleranciją.

Pirmą kartą suvokiau, kokia galinga jėga slypi žmogaus įpročiuose. Reikėjo daug kantrybės ir užsispyrimo, kol juos sugebėjau įvardyti, keisti ir reikalui esant

atsisakyti tik dėl to, kad gerai jausčiausi svetimoje šalyje. Įpratusi daug keliauti ir keisti gyvenamąją vietą, maniau išmananti, kaip greitai įsikurti naujoje šalyje.

Pasirodo, klydau. Kinija įrodė, kad nusistovėjusios taisyklės ir patarimai, kurių iki atvykdama į šią šalį laikiausi, čia negalioja. Teko išmokti matyti žmones, daiktus, reiškinius ne taip, kaip aš moku ar noriu, bet taip, kaip iš tikro yra čia ir dabar.

Tas pats kinų išminčius teigė, kad prigimtis žmones suartina, bet įpročiai išskiria. O vietinių žmonių elgesio,

bendravimo, vertinimo, darbo, mąstymo įpročiai labai skiriasi nuo man įprastų, pažįstamų ir priimtinų. Teko gilintis ir mokytis iš naujo. Stebiuosi savo būdo pokyčiais ir, manau, esu laiminga, kad bent šiek tiek pažinau Kiniją.“ Eglė Aukštakalnytė Hansen Jei dar nemokate kinų kalbos ir klausiate, ką reiškia knygos pavadinimas, – skaitykite ir rasite tikslų atsakymą!

Evelina Savickaitė ir Karolis Kazlauskis

Iter vitae

gyvenimo kelionė aplink pasaulį arba

Su didžiausiu džiaugsmu pristatome mūsų mielų bičiulių, gyvenimo būdo kolegų, keliautojų “profesionalų” Evelinos ir Karolio dar dažais kvepiančią kelionių knygą. Esame dėkingi likimui, kad mums teko malonumas priimti Eveliną ir Karolį savo namuose, kai jie viešėjo Čikagoje. Džiaugiamės būdami jų nuotykių dalimi. Tikimės, kad turėsite progą pažvelgti į pasaulį jų akimis.

Statau koją už kojos kalno akmenimis, raumenis skauda iki rūgštaus saldumo burnoje, sykiais net kvapo pritrūkstu. Kitąkart kėblinu karštu asfaltu, paviršius net garuoja, prakaitas žliaugia, burna išdžiūvusi. Ir koks velnias mane nešė į tą galerą? Aš vėl ir vėl savęs klausiu. Kodėl vis ilgiuosi žygių, jei bent pusė viso kelio yra skausmas, baimė, vargas? Ar nuo kalno viršūnės

atsiveriantis vaizdas, netikėti potyriai visa tai atperka? Kodėl žmonės per amžių amžius leidžiasi į tolius, nori pažinti tai, kas nepažinta, atrasti, ko niekas anksčiau dar neradęs? Po mūsų kelionės aplink pasaulį supratau keletą svarbių dalykų.

Pažinimo džiaugsmas Nors kelionėje galima pamatyti nepaprastai daug įstabių vaizdų, tačiau sakoma, kad laimės jie neatneš, nes prie vandens mėlio ar kalnų sniego spindesio

Foto iš asneninio archyvo ir Google images paieškos

“Anksčiau plentas man būdavo priemonė pasiekti reikiamą tikslą, nes įdomiausia juk galutinė stotelė, ten kur važiuoju. „Atsiduok keliui“, – Karolis sakė. Važiuoti autostopu iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nuobodu, juk iš vienos mašinos krausime kuprines į kitą, važiuosime po 10 kilometrų ar po šimtą.

Man vis galvoje nerimo klausimas, kur čia glūdi nuotykis. Tačiau turiu pripažinti, kad Karolis buvo teisus: patys įdomiausi ir komiškiausi atsitikimai, atradimai, sutikti žmonės, netikėti nuokrypiai kilo iš to paties Kelio, įvyko tarp planuotų stotelių. Važiuojame, išlipame, atrandame didžiulę pievą su žybsinčiais jonvabaliais. Iškeliame ranką ir sustabdome žmogų, su kuriuo vėliau bus sunku skirtis, su kitu visai neplanuotai išgeriame kibirą laiko, o tada judame tolyn”.

Evelina Savickaitė, Karolis Kazlauskis. (Iter Vitae arba Gyvenimo kelionė aplink pasaulį).

akis pripras. Taip, kaip žmonės pripranta prie vyšnių savo kieme, darbuotojas prie gero užmokesčio. Mokslininkai dabar tai vadina hedonistine adaptacija – o jei paprasčiau, tai prie kiekvieno malonumo galime įprasti. Vienas sutiktas gruzinas kelionės metu prie Kazbeko kalno stebėjosi: “Na ir ko tie žmonės čia važiuoja žiūrėti? Va, Vokietijos prekybos centrai - tai įdomu”. Jis, gyvenantis šalia amą atimančių kalnų, seniai tą grožį priima, kaip savaime suprantamą, ir jam norisi kažko naujo. Juk ir dažnas

Tik šioje kelionėje išgyvenome tokius jausmus, kurių neturėjau progos patirti anksčiau ir kuriuos nuolat patirdavo mūsų protėvių protėviai. Tai baimė, kurios skonio, pridedu ranką prie širdies prisipažindama, anksčiau dar nebuvau taip stipriai ragavusi. Ar skausmas, kai sugebėjau ištverti dar vieną papildomą lašą. Kelionėje supratome, kad galime daugiau. Ir augome po centimetrą kitą, vis aukštyn, vis gilyn, suvokdami, kad kasdien galime truputį daugiau nei vakar. Kita vertus, kelionėje užaugome greičiau, įsisavinome dalelę išminties apie tai, kas yra svarbu ir tikra.

Santykio stiprinimas

palangiškis seniai paskutinį kartą ėjo saulės lydėti prie Baltijos jūros.

Ir visgi, jei ne įstabūs vaizdai, tai kas yra tas variklis keliauti? Kelionėje mes supratome – tai pažinimo džiaugsmas. Taip, į jį įeina nuostabos šūksnis, pamačius atsiveriantį krioklį, bet kur kas labiau vis iš naujo mus žavi drugelių ir augalų, vandens ir saulės sugyvenimas drauge, kai supranti, kas vyksta tavyje, su tavimi ir už tavęs. Kai stebi harmoniją ar jos trūkumą, kai jautiesi visatos dalimi. Ir dažnai tik iškeliavęs suvoki, koks pasaulis nuostabus. Tada grįžti į savo žemę ir supranti, kad tavo pasaulis, kur jis bebūtų, yra nuostabus, tik reikia jį tyrinėti.

Savęs pažinimas ”Prieš pasileisdama į kelią buvau tikra, kad išeinu pažinti tolių, tačiau nenumaniau, kad taip įdėmiai teks pažvelgti į save. Tik čia supratau, kad bijau begalės dalykų. Bijojau Somalio banditų, Venesuelos pagrobėjų, Meksikos narkotikų mafijos, bijojau, kai į mus mėtė akmenis Etiopijoje, kai norėjo pavogti daiktus Turkijoje ir prie Misisipės. Bijojau, kad prasidėjusi kelionė gali nutrūkti. Bijojau gyvačių eidama į krūmus ir skorpiono Sudano lauko duše.

Bijojau policininkų, kai lipdavome per tvoras, bijojau miegoti neaišku kieno fazendoje Kolumbijoje. Be proto bijojau pilkojo lokio patelės. Bijojau, kad mus deportuos iš Pietų Afrikos ar kad pritrūksime vandens. Bijojau kareivių Meksikoje, kai važiavome be antspaudų

pasuose. Bijojau Tanzanijoje, kai vairuotojas gėrė, o pakelėse mačiau daug sudužusių sunkvežimių. Bijojau žaibo Misisipės saloje ir bangų aukščio keliantis iš Panamos į Kolumbiją. Bijojau vilko, kurio nemačiau. Bijojau maliarijos, todėl verčiau rinkausi kentėti dėl paleistų vidurių vartodama neaiškios sudėties miltelius. Bijojau po maudynių Malavio ežere užsikrėsti bularzija. Dažnai verkiau, todėl bijojau, kad Karolis galvos, jog esu paskutinė bailė. Bijojau bijoti.”

(Iter Vitae arba Gyvenimo Kelionė aplink pasaulį).

Ne veltui iki skausmo žinomas šis posakis, kad, jei nori pažinti žmogų, pasiimk jį į kalnus. O tada jau suprasi, ir labiausiai net ne apie kitą, bet apie save.

Kiek esi kantrus, kiek gali ištverti nuovargį ir skausmą, kiek gali būti tolerantiškas bendro kitoniškumui.

“Mūsų kelionė galėjo netikėtai nutrūkti, juk taip nutinka. Buvęs armijos karys britas Edas Stafordas iškeliavo kartu su draugu išilgai Amazonės upės, tačiau patyrė, kad vienam svarbu tikslas, o kitam – geras tarpusavio santykis, jų keliai išsiskyrė. Lietuvių keliautojai Antanas Poška ir Matas Šalčius, važiavę vienu motociklu iš Lietuvos į Indiją, pusiaukelėje susipyko, mat jautėsi itin skirtingi, teko pradėtą odisėją tęsti atskirai. Kiek-

vienas suprato, kad keliaudamas, kai nesutariama, esi labiau pavargęs, emocijos aštrėja, tvardytis sunkiau, lengva prikalbėti apmaudžių dalykų. Mudu su Karoliu išmokome konfliktus spręsti be įniršio, neveliant jausmų, sprendimus priimdavome taikiai ir logiškai.

Keliauti dviese nėra tik iššūkis, juk baimę ir skausmą dalijomės per pu-sę, guodėme, drąsinome, kai skaudėjo nugarą, kai buvo liūdna, kai kaukė kojotai, kai trynė sandalai, kai nesisekė irkluoti valties. Šviesiomis akimirkomis užtekdavo susižvalgyti ir suprasti, kaip yra gera, džiaugsmas padvigubėda-vo.”

(Iter Vitae arba Gyvenimo Kelionė aplink pasaulį).

Jei abejojate, ar leistis į kelią, leiskitės. Tik sugrįšite kitokie, būsite paprastesni, į gyvenimą žiūrėsite laisviau, į visuomenės vertybes kritiškiau, tapsite tolerantiškesni, net ir pavargusiose jūsų akyse aplinkiniai matys daugiau gyvybės, daugiau meilės gyvenimui ir pasaulio žmonėms. Kelias atveria akis ir širdis,

grūdina. Be to, jis išmoko klausti, kas yra svarbiausia, ir, atsakius į šį klausimą, daug dalykų tampa nereikšmingi. Išlieka

tik tie, kurie bus svarbūs gyvenimo pabaigos ar amžinybės akistatoje.

YouGoWild Adventures

Pasaulis iš arti

(708) 267-4387 (708) 870-0788

Misija:

Sibiras Donatas Žvirblis

Keista rašyti apie kelionę į Sibirą, kai ką tik nusileidau nuo sniegu aplipusio Olimpo kalno Kipre, paplūdimyje kepina saulė, kojas skalauja žydra Viduržemio jūra, o Lietuvoje kelininkus eilinį kartą netikėtai užklumpa sniegas. Toks pat yra ir Sibiras - apipintas tūkstančiais istorijų, permainingas ir nenuspėjamas, kupinas kontrastų.

Foto iš asneninio archyvo ir Google images paieškos

Mano kelionė prasidėjo vasarą, su tarpine stotele Maskvoje, kur monotoniškai bildantį traukinį pakeitė modernus lėktuvas. Kryptis - Tiumenė, naftininkų miestas ir kaimeliai, nuo jo nutolę 100 km spinduliu. Tiesa, pačiame mieste praleidau sąlyginai nedaug laiko, kurio užteko tik paviršutiniškai susipažinti su miestu. Žmonės čia neblogai gyvena,

gatvės pilnos naujų japoniškų automobilių, neretai ir su vairu dešinėje pusėje, bet tik suktelk galvą - štai birbia senukas Žiguli, kurio vairuotojas šoninį langą pridengęs aksominėmis užuolaidomis.

Taip, nemeluoju. Miesto aikštės klotos marmuru, dieną naktį neužgęsta amžinoji ugnis, čia jų net trys. Viena svarbiausių susisiekimo arterijų - Marytės Melnikaitės gatvė. Be abejo, centrinė ašis priklauso Leninui. Mums - tai jau gerokai primiršti laikai. Prie pat dangų raižančių naftininkų biurų - tvora, už jos - centrinės miesto kapinės, neprižiūrėtos, apleistos... Tokie čia kontrastai, tokie įpročiai.

Persikelkim į kaimą. To čia ir atvažiavome. Pagrindinis tikslas - rasti

čia dar likusius ištremtus lietuvius, išgirsti jų istorijas ir sutvarkyti kapus tų, kurie nebeištvėrė sunkios laikmečio naštos ir atgulė visiems laikams. Mūsų laukia naujas autobusas su užrašu "Дети" (Vaikai). Nors jis pagamintas vos prieš du metus, man labai primena vaikystę - su tokiu iš kaimo veždavo į miestelio bažnyčią. Riedant gilyn į taigą keliai nuosekliai blogėja: asfaltą keičia blogesnis asfaltas, blogesnį asfaltą keičia betono plokštės su galvos pločio tarpais, betono plokštes keičia žvyrkelis, žvyrkelis galų gale virsta purvo koše. Pasivaikščiojus tokia koše, batų padai apauga purvu ir ėjimas tampa labiau panašus į čiuožimą slidėmis.

Taiga labai panaši į Lietuvos miškus ir miškelius. Čia vyrauja pušynai, beržynai, tik jų plotai - beribiai. Jei matai javais užsėtą lauką, tai jis tęsis iki horizonto ir žvilgsnio neužstos joks elektros stulpas ar vieniša sodyba. Jei įvažiuoji į mišką, negali būti tikras, kad už pusvalandžio privažiuosi jo kraštą. Miškai begaliniai, tad grybautojai jų išvaikščioti nespėja, o grybai čia gražūs, dideli.

Užtenka dairytis per langą ar traktoriaus priekabą (ji taip pat nebloga transporto priemonė) ir laiku stabtelti juos surinkti.

Visa ši gamtos didybė išvagota nesuvokiama galybe senvagių. Upės čia plačios ir sraunios, o pavasarinių potvynių metu vandens lygis gali pakilti dešimčia metrų.

Išskirtinio dėmesio reikalauja vietinė fauna. Daugiausia čia - uodų. Gy-

venvietėse jų tiek, kiek įprastai galima sutikti dūzgiant Lietuvos miškuose rudenėjant, bet tik pasuk į miškelį, drėgnesnę vietą ar, neduok Dieve, atsirask vėlų vakarą tokioje vietoje - jų tūkstančiai, milijonai... Neužtenka vien laisvais drabužiais prisidengti, ten kur drabužis lies kūną, uodų sutūps tiek, kiek telpa, kad visiems užtektų vietos perverti audinį ir pradėti siurbti šiltą kraują. Su uodais vienoje kompanijoje zuja musės, kurių drąsiausios pradeda lįsti į burną, akis, ausis. O jei sumanei pasislėpti nuo šios draugijos vandenyje, užteks saulėje sublizgusio odos lopinėlio ir ant jo nusileis aklių šeimyna. Iš pradžių tai labai erzina, norisi bėgti. Bet kur? Po savaitės prie viso šio buvimo drauge šiek tiek pripranti, bet be atsivežtinių priemonių niekur. Tik išsitrynęs ryškaus buteliuko turiniu, porą valandų gali dirbti vienmarškinis.

Gerokai už vieno kaimo aptikome vienišą slavišką kapelį. Pasidomėjus, kas nutiko čia palaidotam jaunuoliui, buvome gerokai nustebinti. Pasirodo, ne pilno proto vaikinas niekam nepranešęs išėjo iš kaimo. Po kelių dienų paieškų jis buvo rastas negyvai sugeltas uodų ir aklių.

Dar vienas mums neįprastas reiškinys - karvės. Jų čia niekas nekiša už elektra spragsinčių užtvarų. Kaip dre-

siruoti šunys jos dieną vaikšto laisvai, o vakare pačios grįžta. Štai miestelio centre per ūsą šypsosi geltonai dažytas Lenino biustas, o šalia jo žolytę skabo žalmargė. Tai nieko nestebina, niekam netrukdo.

Dažnam žodis “Sibiras” asocijuojasi su speigu ir nesibaigiančia žiema.

Taip - Sibiras platus: šiauriau, amžino įšalo žemėje tik vasarą kai kurie ežerai atitirpsta vos metrą į gylį nuo paviršiaus, bet taigoje vasaros kitokios - karštos ir alinančios, o nuspėti, ar išėjus saulėtą rytą iš kaimo vakarop grįši sausas, yra

beveik neįmanoma. Rodos, dangus plikas, nei debesėlio ir, lyg iš niekur, horizontas nusidažo riebia mėlyne. Pakyla stiprus vėjas - gerų žinių nelauk - bus škvalas. Po dvidešimties minučių tamsus dangus jau lipa ant kulnų, vėjas drasko be gailesčio, versdamas silpnesnius medžius. Vienas medis, pievos gaisro metu apdegusiu kamienu, neišlaikė ir griuvo tiesiai ant manęs. Už nugaros išgirdau traškėjimą ir laiku spėjau žengti į šoną.

Jei ne tie keli lemtingi žingsniai, vargu ar dabar dalinčiausi įspūdžiais.

Norint suprasti, kodėl laikas yra reliatyvus, būtina iš arčiau pažinti Sibiro kaimą. Čia laikas teka labai lėtai. Niekas niekur neskuba. Jei kaime vestuvės - jas švenčia visi. Mokykloje ruošiamos vaišės, nes joje virtuvė didžiausia. Švenčia kelias dienas. Buitis paprasta. Nedideli, neretai dviejų galų rąstiniai namukai, statyti prieš pusę amžiaus, geriausiu atveju stogas naujas. O jei namelis net ir nusviręs ten, kur jam patogiau, nereikėtų nustebti, kad į dangų žvelgs ant sienos prikibęs satelitinės antenos „bliūdas“.

Kiemą dažniausiai juosia aukšta medinė tvora, lyg už jos aukso luitus slėptų. Deja, ten dažniausiai veši dilgėlynai, narveliuose straksi vienas kitas triušis, ištryptas tik takelis iki lauko išvietės. Žmonės draugiški, paslaugūs ir svetingi. Per kelias minutes čia buvau

išmokytas vairuoti senesnį už mane motociklą IŽ. Buvau pakviestas į svečius, pavaišintas džiovinta žuvimi ir sūdytais agurkais. Receptas paprastas: ketvirčiais supjaustomi agurkai dedami į dvigubą polietileno maišelį, įberiama druskos, kaip į balioną šiek tiek įpučiama oro ir gerai supurtoma. Kelios minutės ir kuklus užkandis paruoštas.

Kelionės metu maistą ruošėme dideliais kiekiais, todėl asortimentas dažniausia apsiribodavo įvairiomis košėmis, pagardintomis džiovintais vaisiais sveika ir maistinga, energijos užtaisas darbingai dienai garantuotas. Retkarčiais virdavome sriubą. Asmeniškai man pats „pačiausias“ dalykas buvo ant laužo plikytos kavos gėrimas. Be abejo, didelę įtaką turi ne pačios kavos skonis, o aplinka: miškas, upelis, draugų ir uodų kompanija, dainos, pasakojimai, juokas idealus derinys.

Mano kelionės mantą sudarė: 40 l talpos kuprinė su minkštu diržu ant juosmens (labai svarbu), veidrodinis fotoaparatas ir du objektyvai, beveik 5 kg sveriantis trikojis, vaizdo kamera, pakrovėjai, higienos reikmenys, keli rūbai, miegmaišis, pripučiamas čiužinukas, vaistai, kelios smulkmenos ir šiek tiek negendančio maisto. Sunku patikėti, bet visa tai svėrė vos 13 kilogramų. Šiuo atžvilgiu esu minimalistas ir, prieš kraunant kuprinę, visada gražiai išsidėlioju viską ant grindų. Jei dėl kažkurio daikto suabejoju, ar jo prireiks, nedvejojant dedu į šalį. Šiuo metu po Kiprą keliauju su 8 kg nesveriančia kuprine ir matau, kad kelis daiktus galėjau palikti namie.

Dvi savaitės - labai trumpas laiko tarpas pažinti beribėms Sibiro platybėms, bet pakankamas pajusti nedidelio regiono gyvenimo tėkmę. Ši kelionė man

padėjo gerokai praplėsti akiratį. Už tų septynių raidžių "Sibiras" dabar slypi gerokai daugiau, nei įsivaizdavau. Kaip ir bet kurioje kelionėje svarbu išvykti be išankstinio nusistatymo, be spėliojimų, kas bus, kaip bus ir tiesiog mėgautis

aplinka, gerti ją, gyventi ja. To ir palinkėčiau visiems, norintiems geriau pažinti mūsų mažytę planetą. www.niekonaujo.lt

PANAMA SAN BLAS SALOS Jūsų svajonių atostogos

Kaip keistai beskambėtų, bet viena iš mano mėgstamiausių vietų yra oro uostas. Kiekvieną kartą, įžengiant į jį, nuo mažojo kojos pirštelio adrenalino banga keliauja mano kūnu kol pasiekia galvos smegenis ir duoda signalą... ir vėl PRADŽIA! Naujų išgyvenimų, įspūdžių, atradimų, netikėtumų... Be galo laukiu kiekvienos kelionės. Šį kartą „užkibau“ ant YouGoWild organizuojamos kelionės į Panamą, į Kuna indėnų žemes, San Blaso salyną. Pamačiau skelbimą ir supratau - noriu! Nekilo jokių klausimų: kas bus, kaip bus, žinojau tik viena - tai bus dar vienos nepakartojamos mano gyvenimo akimirkos, juk mūsų visas gyvenimas ir susideda iš akimirkų. Įdomiausia buvo, kad aplinkiniams kilo klausimų: ar nebijai, kad indėnai galvą nupjaus? Kas bus, jeigu kolektyvas, su kuriuo keliausi, nebus draugiškas? Ar žinai, kad tabletės nuo jūros ligos nuodija organizmą?.. Oi, kaip buvo juokinga! Manau, kad McDonald's „chicken nuggets" kenkia daugiau ir mūsų civilizacijos žmonės žūva dažniau nuo saviškio rankos, nei nuo indėno. Na, o kolektyvas pasirodė šaunus, pradedant nesustabdomuoju vedliu Žilvinu ir baigiant visais kitais. Visi, lyg vienas, išsinėrę iš kasdieninių rūpesčių kevalų, leidomės į kelionės išbandymus. Mano dvi dukros buvo jauniausios keliautojos.

Labiausiai patiko mano jaunėlės, aštuoniolikmetės klausimas kelionėje: "Kur man rasti tokių draugų?" Supratau, kad tokios kelionės mus sugrąžina į tikrą, rūpesčių nesujauktą kūną, kuris nori pajausti esatį ir kuriame amžiaus ribų nėra....

Taigi, mes Panamoje. Kairėje - naujoji Panama, visai kaip dvi Čikagos, dešinėje - senoji, Panamos istorinis senamiestis Casco Viejo. Pirma stotelė būtent čia. Greitai numetame kuprines hostelyje ir lekiam „pašiūruoti“ per siauras senamiesčio gatveles, kur mašinai ir žmogui - vienos taisyklės... O kokie pastatai! Norisi įamžinti kiekvieną iš jų. Jų amžius kalba pats už save: nudilę ir apgriuvę, o glaudžia ne viena vietinį gyventoją. O ką kalbėti apie atrestauruotus! Stovi išdidūs, išsipuošę įvairiausiomis spalvomis, ornamentais, prabangiais balkonais.

Kontrastų miestas. Nuo valgyklos, skleidžiančios ne pačios šviežiausios mėsos kvapą iki prabangaus restorano su gyva fortepijono muzika... Čia skurdus panamietis, čia turtingas turistas, čia laisvamanis keliautojas, čia geto bendruomenės narys... ir vienas kitam netrukdo, ir visi jaučiasi laisvi, lyg per amžius šioje "mišrainėje" būtų gyvenę. Be galo įdomi stotelė tarp šiaurės ir pietų Amerikos.

Sekantis rytas: kuprines į visureigius ir - skersai Panamos, per džiungles, serpantinais, lyg linksmaisiais kalneliais, nuo Ramiojo vandenyno iki Karibų jūros pakrantės, į Kuna Jala žemes, ten, kur išlikę indėnų teisės, tradicijos, šventės.

Istorinis Gineso rekordininkas - burlaivis "LUKA" su kapitone Beatka ir jos neatsiejamu įgulos nariu šuneliu Vaceku, mūsų jau laukė.

Plaukiam Karibų vėjo nešini. Kur? O visai ir nesvarbu!

Lyg maži vaikai, atsidavę į kapitonės rankas, žinojome tik viena - esame Karibų jūros pakrantės ruože, kuriame driekiasi 365 smulkios salos, sudarančios San Blaso salyną. Taip nuo vienos salos iki kitos, stovėdami pakaitomis visų pamėgtoje laivo vietoje - pačiame priekyje - lyg jūros valdovai aukštyn žemyn bangų kilnojami, sveikinamės su prasilenkiančiu delfinu ar "skraidančia" žuvele...

O štai ir pirmoji stotelė. Šunelio Vaceko lydimi, žengiam ant žemės, kurioje galioja vietinių gyventojų taisyklės. Su jais pačiais kuo greičiau norisi rasti kontaktą, kad būtum pageidaujamas keliautojas, su kuriuo norėtųsi pasidalinti sava išmintimi, tradicijomis, šviežio kokoso vandeniu ir, be abejo, nakvyne. Sėkmingai sutarę su čionykščiais, leidžiam ilgus, šiltus vakarus po palmėmis prie laužo. O kokio saldumo miegas! Įsitaisę hamakuose, žvelgdami į palmių viršūnes ir tarp jų spindinčias žvaigždes nukeliaujame į sapnų karalystę... Rytas, o tu lyg iš naujo gimęs, bandai susivokti, kuriame pasaulio kampelyje esi. Žvalgaisi aplink, pamatai esąs mažame žemės lopinėlyje tarp sodrios palmių žalumos, o kur pažvelgsi - visagalis vanduo, nuo kurio magiškų spalvų net veria akis: šviesiai mėlyna, tamsiai mėlyna, mėlynai žalsva, mėlynai balkšva...

Tropinės saulės spinduliai jas dar labiau išryškina, tiesiog gniaužia kvapą, norisi, kad laikas sustotų, kad tai niekada nesibaigtų... Kaip ir visi keliautojai šias nuostabias akimirkas įamžiname nuotraukose. Mano draugė, vieną pamačiusi pasakė: "Rodos laikas sustingo Dievo ašaroj, dingo tai, kas kasdieniškai prasminga ir kas ne... tiktai jūros ošimas, švelni vėjo daina širdyje, laisvės troškimas ramumos glėbyje". O kur dar povandeninis gyvenimas! Užtenka panerti puse galvos, o ten jau visai kitas pasaulis: įvairiausių koralų grožis, ryškios, lyg nudažytos žuvys, viena už kitą spalvingesnės. Čia būrelis "Nemo", čia paslaptingoji raja ar mažiausiai geidžiamas rykliukas. Jaučiuosi kaip pasakoj, esu be galo dėkinga likimui, kad ši pasaka - mano gyvenimas.

Viena sala, kita sala, nesibaigianti jų virtinė. Ir štai Karti - tai salų miestas. Iš toliau žvelgiant, maždaug pusės mylios skersmens, šiaudinių stogų kauburėliai, o, pasirodo - ten visas pasaulis... tūkstantis gyventojų! Kiekviena šeima turi maždaug po 12 vaikų, čia yra kalėjimas, kuriame tik vienas kalinys, nubaustas už rankos pakėlimą prieš savo moterį. Čia moteris - valdovė! Be jos leidimo nuotraukos nepadarysi, duok dolerį arba eik sau. Visi užsiėmę: kas siuvinėja, kas veria karoliukus, kas kibirus iš vieno salos galo neša į kitą, kas kiaules šeria, kas dainuoja lopšinę ant viso kaimo savo 12-jam kūdikiui... Bet labiausiai dėmesį traukia garsus vaikų krykštavimas. Skardena tyras juokas, jokių įmantrių žaislų, jokių žaidimų automatų, o tiek džiaugsmo paprastame lakstyme, slėpynėse, gaudynėse, paprasčiausiuose lauko žaidimuose!

Beje, jie puikiai vaikšto ant rankų.

Didelis AČIŪ YouGoWild Adventures - Žilvinui ir Dianai už jų idėjas, nenuilstančias pastangas atverti mums duris į margesnį pasaulį! Ačiū visam šios puikios kelionės kolektyvui, tapusiam mano gyvenimo istorijos dalimi.

Su Pagarba Estera

Kelionė buvo labai smagi patirtis. Nor s ir vargino ilgas irklavimas, ypač pas kutinę dieną, beveik visas laikas, kurį ten pral eidau, buvo kupinas atradimų ir gamtos stebėjimo.

Džiaugiausi galėdamas praleisti atos togas su seneliu. Be to, buvo įdomu, kuo Florida įdomi pati iš savęs. Rekomenduočiau ten važi uoti be jokios abejonės.

Anūkas Rokas

bės, kad lostė aplinky k si su p ai t jas. Tačiau šaltos žiemos ridos gyvento kų iš vėjų ir in n u ia el k Esu pietų Flo ės mano i prie grupel ga prisijungt oro keliauti ir ro an p p ė k tu ai ar it K as p os miesto. rinčio Čikag reputaciją tu Floridos, tuo as. asti” iš naujo is anūkas Rok tr et ea m n “ ik ir ol ri ga u ket us pro epasinaudoj Na, ir kodėl n teoriškai. etinę inti teko tik až p es ie šią naujam ad gl ap s er u v E ži d ū ad p k , įs labiau as savo ild” žurnalą: rieš rašydam čiau “YouGoW ar av p Gerai, kad p ą k ar p ionalinį verglades nac kelionę po E to skyrelį. rie laužo, os (Nr.6) paš akarojimus p v ar s as u v bi . ta m 4 os u 201 ie n ą bei irgi rašęs ap airią gyvūnij įv au či ir bū tą i m ra ga ik T nesudarkytą . Todėl mtos glėbyje saulėlydžius, s ga u ės m in ja k to u la ar s nepak aldo, atsidūru i savo rie tave užv ranti, kad es p su i ia šk ai jausmus, ku n taip nu sakiniu: te s... pasakysiu vie mtos kūriny onėmis s esąs tos ga at p i ok dravimo su žm v n su be ir ir e s ti os u ir at am n au, rio p izavimas, man s Žilvinui, ku n ga ga in or ėk ės d n io su E el apgalvotas k i smulkmenų ik , as m ji bė ge ės ir jėgų ingų. iškas ištverm ot v sa o v nepaliko abej bu ė kai, ši kelion Man asmeniš ja patirtis. au n ko - ir be as K . as pasitikrinim nę! ačiū už kelio rus darbus!

Dar kartą ant tokius ge ar d au li to ir ės Linkiu sėkm utas Senelis Vyta