YouGoWild Žurnalas. Pavasaris 2014

YouGoWild

ŽURNALAS

Nemokamas lietuviškas leidinys

Iš naujo atrastas -

DVIRATIS

ARGENTINA: temperamentingos

Nr.5

Gyvename svajone

Po taifūno Haiyan Savanorystė Izraelyje

atostogos

Nuo šiol galite žurnalą skaityti ir internete

2014 PAVASARIS

YouGoWild Nemokamas lietuviškas ketvirčio žurnalas “You Go Wild” apie pasaulį ir keliones, žmones ir aktyvų gyvenimo būdą, kelioninę įrangą ir kitas naudingas smulkmenas.

Leidybinė komanda: Diana Aleknaitė Žilvinas Usonis Nuoširdžiai kviečiame visus prisidėti prie Žurnalo “You Go Wild” leidybos. Be Jūsų paramos šį žurnalą mums būtų labai sunku išleisti. Rašome tik Jums ir dėl Jūsų!

Visi, Asmeniškai finansiškai prisidėję Prie žurnalo leidybos, kaip mūsų padėką gauna tos pačios sumos nuolaidų kuponą bet kuriai pasirinktai You Go Wild Adventures rengiamai kelionei.

Dėl reklamos ar kitais klausimais prašome kontaktuoti:  (708) 267-3487 (708) 870-0788  yougowildadventures@gmail.com

Širdingai dėkojame už paramą šio numerio globėjams:

Laurai ir Giedriui Nomedai Tautkutei

 www.yougowild.com YouGoWild Adventures

Žurnalo dizainas ir maketavimas atliktas

ir

Saulei Trainys

YouGoWild atstovauja grupę garsių kelioninės produkcijos kompanijų. Pirkdami jų prekes per mus, sutaupysite iki 30% nuo mažmeninės kainos:

clifstudio@gmail.com

Spausdinta JAV © YouGoWild

Viršelio nuotrauka: © Žilvino Usonio Huayhuash kalnynas, Peru 2013

Kelionių filosofija: Palapinė - mūsų Tvirtovė

Kai nuo gamtos alsavimo neskiria nei mūro siena, nei šaltas stiklas, kai vietoje durų užrakto mūsų privatumą saugo tik užtrauktukas, susimąstome, kad gyvenimas palapinėje transformuoja ne tik patį elementariausią sąlytį su aplinka, bet ir mūsų vidinį pasaulį. Staiga turime pasitikėti viskuo, kas mus supa, juk miegodami po plonyčiu audinio stogu esame lengvai pažeidžiami. Visiškai nenuostabu, kad daugelis kaip tik dėl šios priežasties ir nesiryžta laukiniam nuotykiui. Nekalbame apie palapinių miestelius, kuriuose lieka tik iškreiptas turistavimo pavadinimas. Dalinamės savo mintimis apie tikrą turistavimą, kai esame vieni miške, džiunglėse, vandenyno pakrantėje ar snieguotų viršukalnių šešėlyje, kur mes staiga tampame šios laukinės gamtos mažuma. Po 18 mėnesių trukusios kelionės, kai mažiausiai 5 naktis per savaitę gyvenome palapinėje net 14-oje skirtingų šalių, galime tvirtai pasakyti, kad tai antrieji mūsų namai, atlaikę ne tik lietų, bet ir smėlio audras, apsaugoję mus nuo uodų debesų, gyvačių ir kitų žaviai nejaukių gyvūnų. Net ir nakvodami po stogeliu pas svetingus žmones kieme, statėme savo palapinę, nes tai buvo mūsų asmeninis jaukus pasaulis, kuriame galėjome nusiraminti po

dienos išgyvenimų įvairovės. Net viduryje miesto parko, kur bet kas, su gerais ar blogais kėslais, galėjo mus matyti ir prie mūsų bet kada prieiti, savo palapinėje jautėmės saugūs, kaip tvirtovėje. Visad juokavome, kad, turbūt, tie, kurie nematė, kas palapinės viduje, patys nedrįsta prieiti, juk niekad negali žinoti, koks pavojus gali kilti ir iš palapinės: o kas, jei ten iki dantų ginkluoti vyrai?

Norime pasidžiaugti, kokios šaunios ir ištobulintos palapinės gaminamos šiandien – nieko panašaus į tas pionieriškas, kuriose daugeliui teko turistauti prieš 20 ar daugiau metų. Dabar jos gaminamos iš plonyčio, vandeniui atsparaus audinio, kuris yra ir šviesai pralaidus, ir lengvas. Konstrukcija taip pat yra lengva ir lanksti. Dažna palapinė būna savistovė: tai reiškia, kad net ir ten, kur akmenuota ar uolėta vieta, ir nėra kaip įsmeigti į žemę kuoliuko ar nėra medžių, prie kurių palapinę galima būtų pririšti ir įtempti, jos rėmas susideda taip, kad palapinė savaime stovi, kaip kupolas. Tokios palapinės kuoliukais prisegamos prie žemės tik tam, kad jų vėjas nenuneštų, kai žmogaus nėra viduje. Be to, daug palapinių susideda iš dviejų sluoksnių ar bent jau turi specialius

tinklinius įsiuvus, saugančius nuo uodų ir kitų vabzdžių bei, tuo pačiu, leidžiančius palapinei vėdintis. Na, o ką jau kalbėti apie ištobulintą įrangą viduje, nuo patogių pripučiamų čiužinukų ir minkštučių pūkinių ar sintetinių miegmaišių! Pasiūla tokia didžiulė, kad sukasi galva: visiems sezonams ir visokiausiems keliavimo būdams. Paskutinis mados klyksmas – miegmaišis su dugnu, į kuri susideda du čiužinukai vienas šalia kito, tarsi dvigulė lova. Ir visa tai susipakuoja į vaikišką kuprinę bei sveria ne daugiau, kaip 2 kg. Žinoma, palapinių bei kitos turistinės įrangos privalumai ir patogumai priklauso nuo kokybės, o tai, žinoma, reiškia ir didesnę kainą. Tačiau juk tai - mūsų namai gamtoje! Jie turi būti patogūs, jaukūs ir mėgiami, lygiai kaip ir tie, kuriuose gyvename nuolatos. Tokia štai ta šiuolaikinė palapinė – lengva, patogi ir jauki, kiekvienam pagal skonį ir kišenę, tokia, kurioje, kaip sraigė - visada jautiesi namuose.

Su meile, Diana ir Žilvinas

Gyvename svajone Steve Robbins Wendi ir Styve sutikome keliaudami dviraciais.

Susidureme su jais tiesiog ant laiptu ankstyva ryta prie ....., visai salia ...... sienos. Pokalbis tiesiog issiliejo, nors siuos zmones mateme pirma karta savo gyvenime. Visa diena nenustojome tarpusavyje stebetis sia trumpa, taciau tokia isimintina pazintimi.

Susidureme su jais po keleto dienu ir antra karta, Otavalo miestelyje, ir puoleme vieni kitiems i glebi, kaip simta metu nematyti draugai. Niekas negali paaiskinti, kodel su kai kuriais zmonemis islieka toks grazus ilgam sutvertas rysys. Tokiais atvejais sventai tikime likimu. Labai dziaugiames, kad jie maloniai sutiko papasakoti savo istorija ir musu zurnalo skaitytojams.

Klajonių aistros sėkla mumyse buvo pasėta jau prieš daugelį metų.

Niekas niekada nebūtų galėjęs mūsų apkaltinti, kad leidžiame žolei suželti po mūsų kojomis – mes nuolat buvome judėjime, visad pasiruošę naujiems iššūkiams, naujoms idėjoms ir taip jau spalvingame mūsų pasaulyje.

Persikelti į kitą vietą gyventi mums buvo beveik tas pats, kaip apsiauti naują porą batų, ir tai darėme dažnai.

Ir Wendi, ir aš - abu atsikraustėme į Kanadą iš Didžiosios Britanijos 70aisiais, ieškodami pokyčių ir asmeninių išbandymų. Daugelį metų gyvenome tipišką užmiesčio gyvenimą ir, kol auginome vaikus, savo troškimą keliauti buvome užspaudę giliai širdies kamputyje. Ir štai, vieną dieną įvyko tas lemtingas lūžis, kurio taip ilgai laukėme…

Kai mūsų vaikai gerokai įpusėjo paauglystę, man pasitaikė nuostabus darbo pasiūlymas Indonezijoje.

Griebėme šią galimybę už ragų ir dar kartą sudrebinome savo asmeninį pasaulį iš pat pamatų. Nebuvo net minties, kad aš vyksiu dirbti ten vienas ir mėgausiuosi tropiniu džiunglių gyvenimu, palikdamas Wendi kažkur už pusės pasaulio, užstrigusią snieguotame Ontario. Draugai aikčiojo iš siaubo: „KUR jūs kraustotės?” Pardavėme namą ir visa kita, ką turėjome, net ir mūsų

numylėtąjį ir taip brangintą sportinį MGB automobilį. Išsikraustėme gyventi į Indoneziją. O kodėl gi ne?!

Nebebuvo kelio atgal. Tiesą sakant, nieko nėra geriau, nei parduoti namus su visais rakandais, kad nebūtų pagundos persigalvoti. Šitas šansas buvo mums pernelyg brangus, tad nusprendėme nepalikti jokių saitų su buvusiu gyvenimu, neišspręstais reikalais, nepasiduoti kokioms nors baimėms ir neįsikibti įprastų patogumų. Laukėme nesulaukėme akimirkos, kada prasidės mūsų nuotykiai, kai neturi žalio supratimo, kas tavęs laukia už kito tavo gyvenimo kampo.

Rugsėjo 11-tosios įvykiai 2001 m. apvertė visą pasaulį aukštyn kojomis. Tai taip pat anksčiau laiko nutraukė ir mano darbo kontraktą Indonezijoje. Bet mūsų taip lengvai neatsikratysi! Visa, ką užgyvenome Indonezijoje, supakavome ir išsiuntėme į Kanadą. Sau pasilikome tik porą kuprinių, marškinėlių, šortų, sandalų ir 6 mėnesius klajojome po Pietryčių Aziją... Gyvenome su $25 biudžetu per dieną ir tai buvo pakankamai lengva daugelyje šio krašto šalių. Jaunieji keliautojai greičiausiai išleistų $5 nakvynei, o likusius praūžtų linksmybėms, alkoholiui, gal ir vietinėms “vaistažolėms”,

o mes rinkomės šiek tiek patogesnius nakvynės namus, daug mažiau skyrėme linksmybėms, bet lankėmės visur, kur buvo galima pasisemti ko nors dvasiško.

Mes jautėmės absoliučiai savo rogėse: susitapatinę su savo nuotykių ieškotojo dvasia, gyvendami klajoklio gyvenimą ir nė karto neatsisukę atgal.

Nieko nesigailėjome net ir tada, kai po 16 valandų purtymo autobuse užstrigome viename patvinusiame mieste Rytų Indonezijos saloje, kur turėjome sulaukti kelto. Nors... tai vos mūsų nepalaužė...

Vėliau kurį laiką dirbome Didžiojoje Britanijoje, po to grįžome atgal į Kanadą. Turėjome nuspręsti, kaip gyvensime toliau. Negaliu pasakyti, kad daug planavome. Tiesą sakant, mūsų moto visados buvo: geriausias planas - neturėti jokio plano! Taigi, 2009-aisiais, atrodė, atėjo tinkamas momentas išvykti į kelionę ilgesniam laikui. Chroninis Wendi susirgimas privertė mus susimąstyti apie savo ilgalaikes svajones keliauti – nežinojome, kada jos liga progresuos tiek, kad privalėsime gyventi sėsliai. Taigi dar kartą pardavėme namus, baldus, pasilikome tik tai, kas mums asmeniškai buvo ypač brangu ir reikalinga

ir iškeliavome į savo gyvenimo kelionę.

Visada įsivaizdavome save, keliaujančius aplink pasaulį su kuprinėmis ant pečių, tačiau dėl Wendi ligos to sau leisti negalėjome.

Tačiau buvome užsispyrę nepasiduoti. Savo planus šiek tiek pakoregavome , įsigydami Volkswagen autobusiuką (kitaip vadinamą Kombi) ir išvykome. Neturėjome krypties ar grafiko, visada sau sakėme: kol mums ši kelionė maloni, keliausime, kur tik akys veda.

Dabar mes gyvename naujomis pažintimis, sutikti žmonės kelyje skiriasi savo unikaliomis kultūromis, gyvenimo būdu, tradicijomis ir kalbomis. Sutinkame begales įdomių asmenybių, tiek vietinių, tiek pasaulio

keliautojų. Kiekvienas jų turi savo gyvenimo istoriją, kuria dalindamasis praturtina mūsų kelionę, mes įgyjame patirčių, iš kurių galime pasimokyti ir perduoti kitiems, sutiktiems mūsų kelyje. Tai pažinimas, įkvepiantis mus ir kitus pažvelgti į gyvenimą ir mus supantį pasaulį kitu kampu, atviru protu, be jokio išankstinio nusistatymo. Įgyjame supratimo apie žmonių ir tautų skirtumus, kurie šiandien sukelia pasaulyje tiek daug problemų. Žinoma, tuo pačiu esame apdovanoti neįkainojama galimybe pamatyti nuostabaus grožio istorijos, architektūros bei gamtos paminklus mūsų kelyje. Labai dažnai pasijuntame tarsi kempinės, visa savo siela, akimis, ausimis, o kartais ir nosimis

sugeriančios vietos istoriją. Tokių patirčių neužfiksuosi jokia foto kamera...

Mes tvirtai tikime Karma ir gyvename gyvenimą dabar, pasitikdami ir priimdami visus, sutiktus su pagarba ir gerais ketinimais, nepriklausomai nuo jų padėties ar rasės.

Mes esame tikri, kad tai atsiperka šimteriopai - neįkainojamais mūsų kelionės patyrimais. Dažnai naujose vietose ar naujose situacijose stipriai pasikliaujame savo intuicija ir kol kas ji mūsų nenuvylė. Tačiau esame atsargūs ir pagarbūs vietinėms tradicijoms ir įstatymams.

Daugi au a pi e Steve ir Wendi Ro bb ins ga lite sužinoti apsil ankę j ų interneti ni ame pusla pyje

ww w.rw ee t h ere y et . co m Nuo 2009 m . j ie nuol at os ke lia uj a po JAV, Meksi ką, Centr inę i r Pi et ų Ameri ką , E ur op ą ir A zi ją.

Kaip jau minėjau, savo kelyje sutinkame bendraminčių iš visų pasaulio kampelių. Yra begalė skirtingų priežasčių, kodėl žmonės pasirenka tokį klajoklišką gyvenimo būdą. Ir sutiktųjų amžius labai skirtingas – nuo paauglių iki labai garbaus amžiaus asmenybių. Visai neseniai sutikome 88-erių metų pasaulio keliautoją .Ir jis net nesiruošia sustoti keliauti. Koks įkvėpimas! Jis kelyje jau nuo 1960-ųjų metų su pertraukėlėmis.

Jis ir jo 80-metė žmona išmaišė pasaulį visokiausiais būdais, įskaitant ir vienerių metų kelionę burlaiviu po Ramųjį vandenyną vos prieš 10 metų. Kelionės metu didelę laiko dalį jie praleido pažindami Australiją, Naująją Zelandiją bei visas įmanomas mažytes saleles. Mes sutikome juos Meksikoje, kurioje jiedu keliavo vietiniais autobusais.

Sutikdami kelyje šeimas su mažamečiais vaikais susimąstome, ar būtume patys tada išdrįsę tokioms kelionėms. Su viena tokia šeima mūsų keliai susikirto ne kartą: pirmiausia Meksikoje, paskui JAV, dar kartą – Indijoje. Ir nereikia nė sakyti, kad tokie susitikimai labai suartina.

Jie pradėjo keliauti dviračiais su vežimėliu, kai jų vaikučiams buvo vos dveji metukai. Dabar dvynukams 6-

eri, į vežimėlį jie nebetelpa, todėl šeima surado kitą labiau priimtiną būdą tęsti savo pamėgtą gyvenimą kelyje. Jei mes tik būtume anksčiau žinoję, kad vaikai nėra stabdis keliauti, būtume tikrų tikriausiai keliavę jau tada, prieš 30 metų.

Dažnai mūsų klausia, kaip mes finansiškai galime sau leisti taip gyventi. “Jūs turbūt esate labai turtingi?“ Su šypsena visada visiems atsakome (nors, ko gero, nelabai įtikinamai), kad taip gyventi yra kur kas pigiau, nei ten, Kanadoje, įprastoje namų aplinkoje. Tai tikrų tikriausia tiesa. Viskas priklauso nuo kasdieninių sprendimų, kur tu nori pinigus išleisti. Visi turi skirtingą biudžetą ir skirtingus poreikius.

Neatsisakome visko, kad sutaupytume, o tiesiog pamatuojame, kas yra svarbu, o kas - ne. Galbūt negalime sau leisti aplankyti kiekvieno kelyje esančio muziejaus, skristi malūnsparniu virš Didžiojo Kanjono ar pirkti kiekvieną patikusį suvenyrą. Yra daugybė vietų, kurios palieka neišdildomus įspūdžius be jokio įėjimo mokesčio. Galime drąsiai sakyti, kad nesijaučiame suvaržyti finansiniuose dalykuose, kurie mums asmeniškai yra svarbūs. Nieko nekainuoja skirti laiko žmogui, su juo pakalbėti ar jam padėti, susipažinti su

jo pasauliu, kuriame gyvena ar paklausyti pasakojimų apie vietas, kurias jis yra aplankęs. Ir mes visada surasime atliekamą pinigėlį tam, kuriam jo labiau reikia. Save laikome “ pasaulio piliečiais”. Ir trokštame, kad mes, Žemės gyventojai, visi galėtume gražiau sutarti...

Paskutiniai 4 metai mums buvo didelių permainų metas. Pasirinkome gilų dvasinį gyvenimą, praktikuojame jogą ir meditaciją visur ir kada tik galime, tuo pat metu atsisakėme alkoholio ir laikomės vegetariškos mitybos. Suprantame, kad tai ne kiekvienam priimtina, tačiau mums taip labai gerai. Rodos, ir Wendi jaučiasi geriau. Galbūt tai padeda jai išlikti tvirtai ar atitolinti ligą, kuri vieną dieną privers mus nustoti keliauti.

Tarkime, kad tai gera investicija į mūsų pasirinkto gyvenimo būdo tęstinumą.

Nuolatos galvojame apie savo šeimą, ir ilgesys artimiesiemes dažnai suspaudžia širdį. Nors šiuolaikinės technologijos padeda bendrauti net ir esant toli nuo jų, mes reguliariai nutraukiame keliones ir grįžtame pasimatyti su dabar jau suaugusiais savo vaikais, kitais šeiminykščiais bei draugais. Suprantam,

Wendi ir Styve prie Pacaya vulkano Gvatemaloje

kad didžiąją laiko dalį būdami toli nuo jų, sugrįžę vis dažniau tampame tik svečiais, ir ne visada visi gali skirti mums daug laiko. Nepykstame, juk mes patys nusprendėme viską mesti ir pakėlėme sparnus.

Galbūt, mūsų draugai jaučiasi palikti. Pastaruoju metu labai nedaug klausimų mums užduoda apie mūsų keliones ir patyrimus... Atrodo, tarsi mūsų draugai blokuoja mintis, kad mes išvis buvome kur nors išvykę. Ir tuo pačiu visiškai priešingi dalykai dedasi su žmonėmis, kuriuos sutinkame kelyje: nors prieš minutę jie būna visai mums nepažįstami, kitą jau, žiūrėk, mes dalinamės labai asmeniniais patyrimais ir išgyvenimais. Turbūt tai mums visiems, pasaulio klajokliams, įaugę į kraują, tai mus sieja tarpusavyje, yra visiems vienodai pažįstama ir svarbu. Vis dėl to trūkinėjantis ryšys su buvusiu gyvenimu mus jaudina ir mes dažnai apie tai kalbamės tarpusavyje arba su kitais keliautojais. Įpusėjus 5-uosius kelionių metus, dažnai sugalvojame palengvinti savo klajoklišką dalią: gyventi automobilyje dažnai labai vargina, tad kartais mes išsinuomojame butą keletui mėnesių, kad pailsėtume. Tačiau mylime savo autobusiuką “Pumper”, kuris kaip magnetas pritraukė ir suvedė mus su daugeliu šaunių žmonių, tarsi pralaužė ledus bendravimui su smalsiais, bet nedrąsiais.

Esame labai pragmatiški ir suvokiame, kad už tai, ką darome, pasibaigus kelionėms jokių medalių negausime. Niekam nebus svarbu, kiek laiko praleidome kelionėse, kiek mylių nukeliavome, kiek šalių aplankėme, ar kiek ugnikalnių pamatėme iš arti… Žinoma, gal mūsų anūkai kada nors pasakos, kokius išprotėjusius senelius turėjo ir bent šiek tiek mumis didžiuosis. Tikimės, kad jie bus atviri ir tolerantiški kitoms kultūroms ir žmonėms… Tai būtų didžiausias palikimas. Bet tai ne lenktynės. Mes tiesiog džiaugiamės nežinomybe: nežinia, kas mūsų laukia rytais, kur toliau keliausime ir kokius nuostabius ir neįtikėtinus nuotykius patirsime. Tai mūsų gyvenimo prieskonis. Ar dar ilgai? Nežinia. Tai jau būtų “Planas”.

Siekiame gyventi svajone, sugerti kiekvieną lašą gyvenimiškos aistros ir malonumo, stengiamės išnaudoti kiekvieną gyvenimo suteiktą galimybę. O galimybė tai daryti kartu ir patirti tiek daug ir taip stipriai... tiesiog VEŽA!

Važiavome ten, kur akys vedė. Šįkart atsidūrįme Jutoje

Savanorystė Izraelyje Evelina Savickaitė Oro uoste pilna žmonių juodais kostiumais, vešliomis barzdomis ir garbanotomis sruogelėmis ties smilkiniais. Jie vaikšto būriais, šalia jų moterys, apsuptos vaikų. Man nedrąsu. Aš pirmą kartą ištrūkstu iš Europos. Juolab keliauju į tą šalį, kurioje, sako, kas dešimt metų atsikartoja smarkesni ar menkesni kariniai konfliktai. Skrendu į Izraelį. Ne karinei tarnybai, ne taikos darbams su palestiniečiais, net ne į tradicinę terpę savanoriauti - “kibucą” (savanoriškas bendruomenes, kurios daugiausiai užsiima žemės ūkiu). Važiuoju savanoriauti menų srityje.

Ėmiausi darbų, kuriuose neturėjau jokios patirties

Kai sakydavau kitiems, kad vykstu metams į Izraelį, vieniems tai atrodė mažų mažiausiai nerimta, kitiems – tai paikas žingsnis, atotrūkis nuo rimtos psichologės specialybės, neapmokama avantiūra konfliktais atsiduodančioje šalyje. Tačiau buvo ir tokių, kurie spaudė dešinę sakydami, kad dabar ir yra tinkamiausias laikas tokiai patirčiai. Man tai buvo naujas postūmis ir posūkis gyvenime, kai jaučiau, kad noriu ne tik iš arčiau prisiliesti prie nepatirtos kultūros, bet labiausiai išmokti to, ką paskui galėčiau pritaikyti savo gyvenime. Galbūt tai buvo tolimas šūvis, tačiau jaučiau, kad tai ne šunkelis, o svarbi kelio dalis.

Nors gyvenome beveik ant jūros kranto ir, panorėję, būtumėm galėję išvirtusiais pilvais pakrantėje gulėti, mes, 6 savanoriai iš keturių šalių (Austrijos, Lenkijos, Estijos ir Lietuvos), kaip įmanydami blaškė-

mės, siekdami konkrečios veiklos.

Turėjome praminti savo taką. Kai kada izraeliečiams buvome tikra rakštis sėdimojoje: ir iš kur tokie jaunikaičiai imasi, kuriems leidi tinginiauti, o jie veržiasi veikti. Iš pradžių ėmiausi savanoriauti menų centre, paveiksluodama renginius, nors dar labai mažai ką suprasdama apie fotografiją. Nebuvo gana, todėl po pusmečio iš pradžių stebėdama, kaip kiti savanoriai filmuoja ir montuoja, užsispyriau pamėginti ir pati. Drauge su austru savanoriu slapta filmavome dokumentinį filmą apie etiopiečius žydus. Valandų valandas praleisdavau studijoje, nes užsidegiau, kaip degtukas. Netrukus jau filmavau drauge su televizijos studijos profesionalais. Galiausiai dėl šios patirties kelias pašaukė mane iš Izraelio į Didžiąją Britaniją, kurioje jau dirbau su jaunais žmonėmis, mokydama to, ką pati išmokau savanoriaujant.

Būtent ta patirtis man leido uždirbti pinigų studijoms meno psichoterapijai, tai, apie ką svajojau dar prieš Izraelį dirbdama psichologe. Galbūt tai skamba kaip painus aplinkkelis, bet jaučiu, kad per tuos metus gerokai ūgtelėjau, patyriau gyvenimą, supratau apie žmonių santykius intensyviau nei studijų ar darbo metu.

Laisvu laiku su savanoriais kraudavomės kuprinėles ir autostopu keliaudavom po Izraelį. Tikriausiai tai vienas iš svarbesnių momentų savanoriaujant. Iš labai arti gali pažinti šalį, bendrauti su žmonėmis, valgyti iš bendro katilo, stebėti maldos apei-

gas sinagogoje ar mečetėje, suvokti apie kultūrinius konfliktus iš kasdienybėje besiskundžiančių vienos ar kitos šalies žmonių. Atrasti, įsitraukti, įsijausti, išsigąsti, nusivilti.

Savanorystė gali būti įvairi: kai kurie važiuoja svečion šalin linksmai praleisti laiką, kiti - mokytis kalbų, dar kiti padėti tos šalies piliečiams.

Mane labiausiai sužavėjo faktas, kad galėjau išbandyti save naujoje srityje, klysti, mokytis. Nesakau, kad savanorystė – lengvas gyvenimas. Turi išmokti sugyventi su svetima kultūra, nes joje ne tik trumpam pasisvečiuoji kaip turistas. Joje gyveni diena iš dienos, ir matai visko: ir svetingumo, ir tau sunkiai suprantamų dalykų, tačiau įgyjama patirtis lydi ilgus metus.

Permąstant savo gyvenimo liniją, pastebiu prasmingai išsidėliojančią virtinę įvykių, kurie glaudžiai susiję vienas su kitu. Tačiau tąkart to negalėjau numanyti. Pasirinkdama metų savanorystės kelią tiesiog priėmiau kelyje pasitaikiusį iššūkį ir sekiau širdimi.

Viskas kelionėse yra patirtis, gera ar bloga vistiek patirtis...

Lietuviškos knygos Teatro aktorė Eglė Aukštakalnytė Hansen 1999 metais išvyko iš Lietuvos, kai jos vyro – Danijos verslininko karjeros kelias pasuko į tolimus kraštus. Kartu su šeima knygos autorė gyveno Jekaterinburge (Uralas), Maskvoje, Nairobyje (Kenija), Maputu (Mozambikas), dabar vėl yra grįžusi į Keniją.

Norime Jums pristatyti jos knygą “Mama Afrika”, kurioje su meile ir švelnia šypsena aprašyta patirtis gyvenant ir keliaujant po Juodąjį žemyną, autorės darytos nuotraukos atskleidžia egzotiškai taurų jo grožį. Lietuvei pavyko įgyti senųjų savanos gyventojų pasitikėjimą, stebėti ir užfiksuoti nemažai vietos genčių buities detalių, ritualų, kurių liudininkais retai tampa svetimšaliai.

Trumpai pateikiame Jums pačios autorės ir jos darbų kritikų mintis.

Autorė Eglė Aukštakalnytė Hansen: Aštuoneri mano metai toli nuo Lietuvos – nesibaigiančio safario metai. Palikau ramų gyvenimą, artimuosius ir draugus, teatrą, gimtąją šalį ir leidausi į visiškai naują pasaulį, kuriame, be sūnaus Miko ir vyro Soreno, viskas buvo svetima – kalba, kultūra, klimatas. Dabar tie patys dalykai tapo norma, kelionės tapo mano gyvenimu, o gyvenimas – kelione.

Radau Afriką savyje ir bandau atrasti save Afrikoje. Radau naujus amplua: pradėjau rašyti, fotografuoti, filmuoti. Atradau unikalią masajų genties kultūrą, ją iki šiol tyrinėju. Išgyvenau daug ekstremalių situacijų ir pavojų, jie privertė giliau pažvelgti į gyvenimą, plačiau – į pasaulį.

Kartais jaučiuosi kaip baltaodė Afrikos užkariautoja, kartais kaip robinzonė iš negyvenamos salos, kartais imu nebesuprasti, koks dabar amžius – nejaugi jau XXI? Afrika grąžina žmogų prie šaknų, ten matai gyvą istoriją, nejusdama laiko tėkmės. Kad ir kur nuvestų tolesnis kelias, Afrikoje visada liks dalelė mano širdies.

Lituanistė ir vertėja Tautvydė Daujotytė: Knyga tikrąja ta žodžio prasme patraukia akį. Egzotika dvelkiantis viršelis ir įspūdingos nuotraukos tiesiog panardina į kitokį, ryškiomis spalvomis gaudžiantį pasaulį. Pasaulį, kuriame knygos autorė mėgina sukurti savo namus, atrasti naujų šalių ypatumus ir surasti dalelę savęs. Rašytoja nuoširdžiai ir atvirai pasakoja ne tik apie savo keliones, nuotykius, atsitikimus, bet ir mielai dalinasi savo asmeninio gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Bene įdomiausia knygos dalis – pažintis su masajų kultūra, apie kurią rašytoja pateikia nemažai žinių bei asmeninių įspūdžių. Vakarų civilizacijos visiškai nepaliesti, bet griežtai kontroliuojami vietinių tradicijų žmonių gyvenimai atrodo neįtikėtini... Didžiausias knygos privalumas – skatinimas ne stebėtis, piktintis, aikčioti, gailėtis, bet suvokti, jog mūsų planetoje gyvenama ir kitaip. Nei geriau. Nei blogiau. Tiesiog – kitaip.

be įvairių visuo-menės suformuotų stereotipų. Esi tiesiog žmogus.“ Ir fotografijų seka knygoje puikiai parodo tą „tiesiog žmogaus“ virsmą iš atvykėlio, kurį žavi, stebina, glumina nematyti vaizdai, personažai, situacijos ir kuris neišvengiamai spaudžia fotoaparato užraktą kas 10 sekundžių, 12 valandų per parą.

Banali – tačiau tikra tiesa, kad nuoširdumas, atvirumas ir sielos ramybė tarsi veidrodyje atsispindi menininko kūriniuose. Ir Eglės knygoje publikuojamose fotografijose toksai nuoširdus atvykėlio nusistebėjimas virsta į meistriškas, subtilias ir kupinas jautriausių niuansų portretines studijas.

Mane visada stebindavo ir žavėdavo menininko sugebėjimas PRISIGRETINTI prie savo herojų.

Tapti „savu“, tarsi šešėliu. Tarsi nematomu. Fiksuotoju, tyrinėtoju, ku-rio niekas nesidrovi, šalia kurio kameros, teptuko, plunksnakočio aplinkinis gyvenimas nesustoja, nepozuoja, o tiesiog vyksta kaip vykęs.

Forografas Saulius Paukš-

Taigi, trumpai reziumuojant, turbūt, galima sudėti Eglės Afrikos odisėjos sėkmės ingredientus, kurie tarsi virėjo Oliverio knygoje yra be galo efektyvūs ir stulbinamai paprasti, tai: 1) Likimas, sudėliojęs šio Eglės kūrybos etapo situacijas ir geografiją; 2) Akivaizdi Eglės kaip kūrėjos branda; 3) Eglės nuoširdumas ir gera širdis.

Visa tai – puiki, įspūdinga ir – pakartosiu maestro Vytautą Kernagį – Beprotiškai Fantastiška Afrikos Kolekcija.

tys

Turbūt reikia pradėti nuo to, kad šios fotografijos – nepasiekiamai egzotiškos. Nepasiekiamos ta prasme, kad vaizdai ir personažai – iš tolimo, nežinomo ir fantastinio pasaulio, tarsi iš kokios burtų knygos. Kažkur tarp kelionių įspūdžių pasimetęs nuoširdus autorės atodū-sis: „Afrika – neaprašomo grožio kraštovaizdis, laukinė gamta, beribė laisvė – ten pasijunti tarsi be amžiaus, tautybės,

Lietuviai keliauja Taifūnas Haiyan ir savanoriavimas arba Kal dos Filipinuose Donatas Abrutis ir Vilija Geležiūnaitė

Poilsio pertraukėlė

Donatas ir Vilija atsitiktinai susitiko kelionėje Peru. Keliauninkai greitai pajuto, kiek daug bendro turi ir vos ne iš karto pradėjo kartu planuoti, kaip įgyvendinti savo bendrą svajonę - kelionę aplink pasaulį. Tad neilgai trukus buvo tarta sudie darbams bei namams Čikagoje ir štai jie jau daugiau kaip metus kelyje ir gyvena savo svajonių gyvenimą. Jau teko aplankyti virš trisdešimt šalių ir užgrūdinti savo skrandžius tokiu pačiu kiekiu nacionalinių virtuvių patiekalų. Keliauninkai vis dar nepailstamai mėgaujasi naujomis pažintimis ir potyriais. Šįkart jie dalinasi savo patirtimi Filipinuose, kuriuos 2013-ųjų lapkričio 8 dieną stipriai nusiaubė negailestingas taifūnas Haiyan.

Tai buvo viena iš stipriausių stichinių nelaimių Filipinų istorijoje. Nepamirškime, kad šalis dar nebuvo spėjusi atsigauti po stipraus žemės drebėjimo, įvykusio vos prieš porą mėnesių. Kai išgirdome pastarąsias naujienas, mes keliavome po Japoniją ir svarstėme, kur vykti toliau. Tad iš karto puolėme ieškoti organizacijų, teikiančių pagalbą Filipinuose. Pradėjome nuo paprasčiausios paieškos internete, taip pat Vilija susisiekė su savo draugais ir buvusiais bendradarbiais filipiniečiais iš Čikagos ligoninių. Deja, nesėkmingai. Draugai ir jų šeimos nariai negalėjo suteikti jokios konkrečios informacijos, tik pranešė, kad susisiekimas su nukentėjusiais regionais gana sudėtingas, ir pirmenybė teikiama humanitarinei pagalbai bei medicinos personalui. Gydytojai be sienų ar Raudonasis Kryžius turi ilgą atrankos procesą, užtrunkantį nuo kelių mėnesių iki kelių metų (tarp kitko, jiems reikalingi ne tik medikai, tad visi galite pabandyti), o internete surastos mažesnės organizacijos užsiima savanorystės parodija - parduoda savanoriavimo turus, ir turi gerokai pakratyti kišenes, jei nori padirbėti iš idėjos.

dens. Vandens cisternas laikas nuo laiko pripildydavo vietiniai gaisrininkai ir mes taupiai naudodavome prausdamiesi – vieną kibirą per dieną.

Sunku nupasakoti, koks puikus jausmas būdavo dienos gale apsipilti kibiru šalto vandens. O tas kelias dienas, kai trumpam buvo atnaujintas vandens tiekimas ir kiekvienas gavome galimybę tris minutes pasinaudoti šaltu dušu, buvo dangiška palaima.

Generatorius būdavo įjungiamas tik po kelias valandas per dieną, tad galėdavome pasikrauti savo telefonus ar šviestuvus, bet būdavo dienų, kai jis neveikdavo.

Čia buvo miestas...

Pastarieji turai dažnai būna gana netikslingi ir jais tik sukuriama iliuzija, kad savanoriaujama, kai iš tiesų kažkas iš to neblogai pelnosi. Pagalba ar darbas būna gana simboliški ir abejotinos naudos, tad pastarųjų pasiūlymų atsisakėme ir kitiems nerekomenduotumėm. Paskutinę minutę, nieko nesitikėdami, internete užpildėme anketas negirdėtoje organizacijoje All Hands, bet iš tiesų palaidojome savo viltis vykti į taifūno nusiaubtą regioną.

Tik atvykus į Taivaną sulaukėme netikėtos žinios iš All Hands Londono skyriaus. Mūsų kandidatūros patvirtintos ir tereikia užpildyti keletą formų, pateikti medicininio kelionės draudimo informaciją bei patvirtinti mūsų atvykimo datas. Vienintelis reikalavimas - savo lėšomis nusigauti iki stovyklos Ormoc mieste ir atsivežti darbinių drabužių, gerus batus ir darbo pirštines. Žinoma, visa tai galima įsigyti vietoje. Taip pat patartina atsivežti tinklą ir purškalus nuo uodų. Ar gali būti paprasčiau? Formų pildymas užėmė keletą minučių, draudimą įsigijome internete, be to turėjome kontaktą Londone, jei kiltų kokių klausimų.

Iki programos pradžios likusią savaitę praleidome beprotiško grožio paplūdimiuose Palawan saloje Filipinuose, kuri visiškai nebuvo paliesta praūžusių stichinių nelaimių ir gyvenimas ten tekėjo savo normaliu ritmu.

Net sunku buvo patikėti, kad kažkur netoliese vykdoma viena didžiausių humanitarinių operacijų, žmonėms trūksta maisto ir pastogės.

Gruodžio 16 d. keltu iš Cebu nusigavome į Ormoc ir vėlai vakare triračiu motociklu (vietinė tuk-tuk versija) pasiekėme stovyklą. Matėsi, kad pro miestelį praūžusi audra, tačiau tikro masto tamsoje nepavyko pamatyti. Stovykloje buvome šiltai sutikti draugiškų programos vadovų.

Netrukus, pasinaudojant žibintais (kokia dar elektra?), buvo aprodytos patalpos stovyklavietėje, paaiškintos taisyklės ir galėjome pasirinkti vietą savo miegmaišiams … didelėje salėje ant žemės, kur jau buvo įsikūrę apie penkiasdešimt mūsų būsimų kolegų.

Tai tapo mūsų namais ateinančioms porai savaičių. Ši buvo jau antroji stovyklavietė. Prieš tai visi buvo apsistoję vieno iš išlikusių prabangesnių viešbučių banketinėje salėje, tačiau teko išsikelti, nes viešbutis atnaujino veiklą, o banketinėje salėje toliau buvo švenčiamos vestuvės: gyvenimas nesustoja ir tokiomis sąlygomis.

Mūsų patalpos buvo šalia pagrindinės ligoninės miestelio pakraštyje, todėl naktimis mus migdė burzgiantys generatoriai, o ryte keldavo pulkai triukšmaujančių gaidžių. Pastarųjų buvo iš tiesų daug, mat gaidžių peštynės – nacionalinis filipiniečių sportas, ir daugelis jų laiko pulkus, tik, žinoma, pririštus po vieną, kad per daug nesusidraugautų. Tiesą sakant, nepamenam, ar matėme vištų Filipinuose. Žinoma, labiausiai mūsų atvykimu apsidžiaugė vietiniai uodai, kapodavo visus iš eilės, tad tinklai nuo uodų buvo itin paklausūs.

Stovykloje, kaip ir dalyje miesto nebuvo ne tik elektros, bet ir van-

Tačiau niekas nesiskųsdavo, buvo akivaizdu, kad turėjome geresnes sąlygas nei dauguma vietinių gyvenančių su kiaurais stogais ir be elektros ar vandens tiekimo, o lydavo bent kartą per dieną, dažnai - gana smarkiai.

Dienos prasidėdavo panašiai.

Keldavomės 6 val. ryto, po avižinių dribsnių ir duonos su riešutų sviestu pusryčių susirasdavome savo grupei priskirtą Jeepney (vietinis ryškiai dažytas prieštvaninis autobusiukas), sumesdavome įrankius bei geriamo vandens atsargas ir septintą ryto pajudėdavome į darbo vietas.

Autobusiukai atlikdavo darbą, kurio dažnai neįveikdavo rytinės kavos puodelis - padėdavo prasibusti labiausiai apsimiegojusiems. Viduje pakakdavo vietoms tik įrankiams, o mes visi užsikabarodavome ant stogo

Taifūnas Haiyan į krantą atnešė ne vieną laivą

ir mėgaudavomės šiltu vėjeliu, mankštindavomės mojuodami besisveikinantiems vietiniams ar net suspėdavome apsiprausti po lietumi bevažiuodami - visgi buvo vandens trūkumas stovykloje. Taip pat tai buvo tinkamas momentas išsitepti kremais nuo kepinančios saulės. Nelaimingieji, kurie pamiršdavo, juokindavo kolegas kitą diena žibančiu raudonu įdegiu arba net įgaudavo solidų saulės akinių antspaudą. Apie 12 val. grįždavome papietauti ir bent pusvalandį pailsėti, nes darbas - ne iš lengvųjų. Už valandos sugrįždavome į darbo vietas. 5 val. laukdavo vakarienė. Maistas buvo vietinis: visada ryžiai su truputėliu kokios nors keptos mėsos ir daržovėmis. Vegetarams duodavo daržovių ir žuvies. Tai-gi mums reikėjo kapoti žuvį arba prisikimšti ryžių su žalumynais. Po vakarienės grupių vadovai atsiskaitydavo už nuveiktus dienos darbus ir pristatydavo objektus rytdienai, į kuriuos mes turėdavome užsirašyti kiekvieną kartą iš naujo. Tai suteikdavo galimybę visiems išbandyti skirtingus užsiėmimus. Naujai atvykę savanoriai prisistatydavo, o išvykstantys pasakydavo atsisveikinimo kalbą. Užėmė šiek tiek laiko, kol susipažinome bent jau su dauguma iš 50-60 savanorių, o pastarieji pastoviai dar ir keisdavosi kas atvykdavo keliems mėnesiams, o kas prisijungdavo tik keletui dienų. Po vakarinio susirinkimo, kas dar turėdavo likusių jėgų ir noro, važiuodavo į miestelio centrą išbandyti vienos iš keleto vietinio alaus rūšių ar tiesiog pasigauti interneto ryšį.

Vilija (dešinėje) ir kiti savanoriai apsupti gausaus mokinukų būrio

Donatas džiaugiasi galėjęs padėti nukentėjusiems žmonėms

Dirbdavome šešias dienas per savaitę, sekmadienis paprastai skirtas poilsiui. Savanorių nuotaikas ir motyvaciją galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu: visi vienbalsiai nusprendė dirbti sekmadienį, kadangi artėjo Kalėdos, per kurias ir taip pailsėsime.

Taigi, dvi laisvos dienos visiems atrodė laiko švaistymas.

Projekto vadovai buvo patyrę savanoriai iš ankstesnių projektų Japonijoje, Indonezijoje ar Jungtinėse Valstijose (All Hands dalyvavo likviduojant potvynių pasekmes New York ir Colorado valstijose). Mažesnių grupių lyderiais, kurie vadovavo kasdieniams darbams, tapdavo keletą savaičių prabuvę savanoriai, susipažinę su rutina, saugumo taisyklėmis ir sugebantys savo pavyzdžiu užkrėsti kitus.

Per porą savaičių teko padirbėti ligoninėje, keliose mokyklose, taip pat priemiesčiuose valant privačių ar bendruomenės namų griuvėsius, taip pat dalinant humanitarinę pagalbą.

Vietinėje ligoninėje bendradarbiaudami su Raudonojo Kryžiaus organizacija, pakeitėme langų stiklus, iškuopėme, išvalėme ir dezinfekavome apatinius du aukštus, į kuriuos jau galėjo įsikelti vaikų ir suaugusiųjų skyriai. Ligoninės personalas gyrė mus juokdamiesi, kad palatos nebuvo tokios švarios nuo pat pastatymo.

Deja, ligoninės įranga atrodė apgailėtina, rodos, net senos tarybinės ligoninės galėtų rungtyniauti savo modernumu. Kol didžioji ligoninės dalis nebuvo sutvarkyta, dauguma sergančiųjų gulėjo lauke pastatytose palapinėse ar tiesiog priimamojo koridoriuose. Sąlygos buvo nepavydėtinos – ligoniai ant medinių suolų, lašelines laikantys giminaičiai, nes nėra kur jų pakabinti, motinos, gimdančios palapinėse ir t.t. Kai ligoniai galų gale buvo perkeliami į mūsų paruoštas palatas, buvo ypatingas ir džiugus įvykis, gerokai pagerinęs sergančiųjų sąlygas.

Mokyklose tekdavo valyti teritoriją nuo nuvirtusių medžių, nugriuvusių sienų, pabaigti griauti kai kuriuos pastatus. Išvalėme ir pagrindines aikšteles, kur vaikai rengs savo kalėdinę programą. Tik atvykusius, mokinukai pasitikdavo plačiomis šypsenomis ir triukšmingai šaukdami: “Hello”. Darbas nebuvo iš lengvųjų, o ir saulė gerokai kepino, karštis siekė 30-35˚ C. Tačiau sulaukdavome pagalbos iš dešimtmečių mokyklinukų, kuriems be galo įdomu buvo išbandyti mūsų įrankius, pastumdyti karučius ar bent pašnekinti, gal net susidraugauti. Vis įdomiau, nei klasėse sėdėti.

Filipiniečiai ypatingi. Jie pastoviai šypsosi, nesvarbu, kas benutiktų, tad, net stovėdami vidury savo namo griuvėsių, jie nepraranda vilties.

Viena iškaba mieste skelbė: “Mes esame be stogų, be namų, bet nepraradę vilties”. Dažnai mums dėkojo ir stebėjosi, kad užsieniečiai atvažiavo iš toli padėti (visiems tapome pirmaisiais sutiktais lietuviais). Kur mes tik bedirbome, namų šeimininkai visada pavaišindavo, dažniausiai Cocacola ir bandelėmis, tad jų per porą savaičių prisivalgėme sočiai. Dirbant, aplinkiniai gyventojai ir begalės vaikų mus visuomet apsupdavo ir stebėdavo. Kartais mūsų paraginti, o kartais savo iniciatyva kai kurie puldavo padėti, tuomet darbai eidavosi labai greitai.

Kartą važiavome su triračiu į miesto centrą, bet, kai mūsų vairuotojas sužinojo jog mes esam savanoriai, jis griežtai atsisakė iš mūsų paimti pinigus, tik padėkojo už mūsų pagalbą. Tai buvo išties netikėta.

Kūčių išvakarėse mus visus pakvietė mokyklos, kurioms mes padėjome, dalyvauti jų šventiniuose renginiuose. Per Kūčias išvykome į Tacloban miestą. Šis miestas buvo taifūno epicentre ir nukentėjo labiausiai. Padarytą žalą, kurią mes regėjome savo akimis, yra sunku aprašyti, tiesiog neįtikėtina. Kai mes lankėmės, jau buvo apvalytos pagrindinės gatvės, bet dalyje miesto sugriauti visi namai ir viskas sulyginta su žeme. Vanduo, kuris užliejo miestą iškart po audros ir vėliau atsitraukęs, nusėjo visą plotą sluoksniu nuolaužų ir baldų, drabužių, avalynės ir asmeninių daiktų. Matėme ir kelis didžiulius krovininius laivus, užneštus į miesto vidurį, o jų konteineriai buvo išmėtyti aplink, tarsi degtukų dėžutės. Atrodė tarsi siaubo filmas, na, o vietiniai gyventojai tai mato kiekvieną dieną ir neatrodė panašu, kad artimiausioje ateityje kažkas labai pasikeis.

Savanoriavimas ir All Hands organizacija paliko didžiulį įspūdį. Pastarosios Kalėdos buvo išties šventiškos bei prasmingos ir jautėme, kad mūsų pastangos nenuėjo veltui. Matyt, tai buvo pati šauniausia patirtis, pranokusi bet kokius mūsų lūkesčius.

Jei ką nors domina ir norite pabandyti, būtinai tai pa darykite. Jeigu negalite prisijungti, turite galimybę aukoti organizacijos puslapyj e. Netgi maža suma šioje organizacijoje reiškia labai daug. A ll Hands – viena efektyviausių orgnizacijų su motyvuotais ir pasiaukojančiais lyderiais. daugiau informacijos tinklalapyje www.hands.org

Dviračio renesansas Kai pradedame kalbėti apie dviračius, kiekvienas atsimename savo pirmąjį “žirgą”. Kas mynė „Ereliuką“ ar „Turistą“, o štai aš asmeniškai skolindavausi kaimyno vyrišką ir, perkišęs dešinę koją žemiau skersinio (dviratis man buvo gerokai per didelis), myniau savo miesto gatvėmis. Vėliau savo elgesiu ir pažymiais (ech, daug darbo teko įdėti) užsitarnavau išsvajotąją „Desną“! Kiek kartų susibūrę draugų rate prisimindavome vaikystės nuotykius ir dažna istorija nebūtų tokia šauni, jei ne dviratis.

Tuomet, rodos, ir nebuvo didesnio malonumo, kaip pasileist tuščiomis miestelio gatvėmis ar parkais. Na, bet prisiminimus palikime. Šiandien dviratis išgyvena renesansą. Gal dėl ekonominės situacijos, o gal paprasčiausiai naujos mados išpopuliarintais dviračiais - daug jaunimo (ir ne tik) rieda gatvėmis… Turbūt nėra miesto, kuriame nebūtų specializuotos dviračių parduotuvės. Savaitgalio vakarais susibėgusiems vairo draugams nestinga kalbų ir ispūdžių apie nuvažiuotą mylią ar atrastą naują dviračio takelį. Tie, kas jau senai nemynė pedalų, skuba ieškot pasiteisinimo: tai amžius nebe tas, tai galvoja, kad fizinio pasiruošimo velniškai gero reikia. Yra žmonių, kurių dviratis kybo kažkur garaže, kaip vaiduoklis – dekoracija, ir tik renka dulkes, per kurias net pavadinimo įskaityt nebegali ir stipinų per voratinklius nesimato.

Nors dar už lango sniego matosi, bet jau pats laikas pradėti tas dulkes ir voratinklius valyti. O ir

naujuju metu rezoliucija sportuoti jau du menesiai kaip nevykdoma...

Laikas pradėti dalintis sukaupta patirtimi bei, tuo pačiu, didinti dviračių entuziastų gretas. Te atgimsta vaikystės prisiminimai!

Iš patirties sakau: dviratis yra šiek tiek daugiau, nei du ratai, rėmas ir sėdynė. Dviratis – du viename: dvasinės laisvės ir sveikos kūno fizinės būklės palaikymo priemonė.

Tad kokį gi jį išsirinkti tiems, kas dar jo neturi? O tie, kas turi, galės čia išsiaiškinti, ar jis tinkamas.

Svarbiausia - išsiaiškinti savo važiavimo stilių: kur ir kaip jūs planuojate juo važiuoti, ilgai ar trumpai, toli ar arti. Plentiniu dviračiu po purvynus nepalakstysite, na o kalnų dviračiu grubiomis padangomis ilgai nepavažinėsite miesto gatvėmis.

Dviračio dydžių lentelė

Tikrai nelengva išsirinkti, kai tokia didžiulė dviračių pasiūla.

Kokie gi tie dviračiai būna?

Plentiniai dviračiai , turbūt, patys populiariausi. Jie turi specifinį lenktą vairą, didesnius nei kitų dviračių tipų ratus bei siauras padangas. Jie pritaikyti agresyviam važiavimui ir dauguma jų yra bėginiai - nuo 1 bėgio iki 24 ir daugiau. Šie turistavimui skirti dviračiai turi tvirtesnį rėmą bei kitas dalis, skirtas ilgesniam važiavimui. Prie šių abiejų dviračių rūšių galima pritvirtinti bagažinę ir priekinį specialų rėmelį, skirtą prikabinti dviračio krepšiams (ang. paniers). Taip patogu transportuoti sunkesnį svorį.

Kalnų dviračiai dažniausiai turi 26 colių ratus ir grubaus protektoriaus padangas, pritaikytas sunkiai pravažiuojamiems keliams. Taip pat jie turi amortizatorius, bėgius, žemesnį rėmą ir kiek iškeltą vairą.

1. Jeigu dviratis yra su horizontaliu aukštu skersiniu, įsitikinkite, kad nuo tarpukojo iki jo butų 2 colių (maždaug 2 pirštų) trapas, o kalnų dviračiams atitinkamai - 3 coliai.

Hibridai – tai abiejų anksčiau minėtų dviračių tipų kombinacija. Kai kurie iš jų gali būti su amortizatoriais ir dideliais - kaip plentinio dviračio - ratais ar dar kokia nors kita, vienam ar kitam tipui būdinga kombinacija. Hibridai - bene populiariausi ir prieinamiausi.

2. Kai atsisėdate ant dviračio, padėkite kulną ant pedalo žemiausioje jo pozicijoje. Jūsų koja turi būti šiek tiek sulenkta ties keliu. Tai galite pakoreguoti, reguliuodami sėdynės aukštį.

Kiekvienam belieka išsirinkti dviratį pagal save. Apsilankius parduotuvėje, net akys raibsta nuo pasiūlos. Visi spindintys, gražūs ir visi atrodo vienodai patogūs.

Tačiau gal ne visi žino, kad ilgėliau pasėdėjus ant dviračio, tai sėdynę paskausta, tai riešas nutirpsta, tai kaklo nebepasuki... O kai vaikai buvome, nieko tokio nejautėme! Iš esmės per tiek metų nepakito nei dviračio pagrindinė konstrukcija, nei nemalonūs pojūčiai, pasirinkus jį neteisingai. Tiesiog, būdami vaikais, apie tai niekada negalvojome. Sparčiai kinta tik dviračio dalys, joms pritaikant vis naujesnes technologijas. Tuo pačiu keičiasi ir dviračio kaina. Deja, dažnas atmeta iš pirmo žvilgsnio patikusį dviratį, nes jis pasirodo per brangus...

3. Patogiai įsikibus į vairą, jūsų rankos turėtų būti šiek tiek sulenktos per alkūnes.

Stebėkite, kaip jaučiate nugarą ir kaklą.

Turite jaustis patogiai. Turėtumėte sėdėti patogiai: nei per arti, nei per toli nuo vairo.

Patogiai ant dviračio jaučiasi kiekvienas skirtingai, tačiau ar tikrai taip, sužinosite tik ilgėliau pavažinėję. Tuomet ir išsiaiškinsite, ar reikia kokių nors pakeitimų.

Man su Diana tai užtruko pora gerų savaičių kasdienio važiavimo, kol išsiaiškinome, kaip pakreipti sėdynes ar vairo poziciją. Tik tada visi negatyvūs pojūčiai galiausiai dingo ir liko tik malonumas jausti pučiantį veją į veidą. Jei reikia patarimo, visada su malonumu pasidalinsime savo patirtimi.

Tai gal iki susitikimo dviračių takelyje?...

Kiek reiktų išleisti vidutiniam dviračiui?

Bene pats paprasčiausias, bet tuo pačiu ir pats sunkiausias klausimas. Mano atsakymas būtų toks pat paprastas, kaip ir pats dviratis: pagal savo kišenę! Jei planuojat tik savaitgaliais, saulei šviečiant, pusvalandžiui pasileisti su vėjeliu, tai „Walmart“ ar bet kurioje kitoje visiems gerai žinomoje parduotuvėje rasite savo “išrinktąjį”. Tik nepamirškite pompos ir kartas nuo karto pripūskite padangas. Tokiu atveju, net ir neišleidę daug pinigų, turėsite didelį malonumą pasivažinėti gryname ore, jei tik išsirinksite tinkamų parametrų dviratį.

Išleiskite dviračiui tiek, kiek jums priimtina.

Geresnis dviratis gali kainuoti nuo $500 iki $1000. Tokie ir ilgesnį kelią atlaiko, ir jų detalės yra tvirtesnės, jie dažnai turi papildomos įrangos malonesniam ilgam važiavimui. Dviračiai, kaip ir automobiliai, turi savo klasę, garsias gamintojų firmas ir savas, kartais labai aukštas, kainas. Tačiau, kaip ir minėjau - kiekvienam pagal poreikį.

Koks dviračio dydis man tinka?

Kai pasirinkote dviratį pagal paskirtį ir kišenę, dar svarbu žinoti 3 pagrindines taisykles:

Hondure “Dole” bananų plantacijų darbuotojai atlygį gauna ne kaip kitaip, bet bananais

Artimiausi renginiai dviračių mylėtojams

Kviečiame visus į

YouGoWild Adventures ir 2Bici organizuojamą dviračių seminarą-konsultaciją.

Apsilankykite mūsų palapinėje su savo dviračiais po mokyklėlės šeštadienį.

Patikrinsime jūsų dviračius, patarsime, kaip juos padaryti patogesniais ir padėsime paruošti juos sezonui.

Gegužės 3 dieną, šeštadienį,

Gegužės 10 dieną, šeštadienį,

12-2 val. po pietų

12-2 val. po pietų

Čikagos lituanistinėje mokykloje

Maironio lituanistinėje mokykloje

5620 South Claremont ave.

14911 127th St.

Chicago IL 60636

Lemont, IL 60439

Gegužės 11 dieną, sekmadienį, 10-12 ryto

8695 S. Archer Ave. Willow Springs IL 60480 (Sekmadienį visi pageidaujantys savo dviratukus iškart galės išbandyti čia pat esančiame I&M Canal dviračių takelyje)

Caretera Austral (nuotrauka iš asmeninio archyvo)

2BiCi parduotuvės aikštelėje

You Go Wild Adventures Kelion!s "iaur!s, Centrin!je ir Piet# Amerikoje Pa$intin!s kelion!s su gidu (Lietuvi#/angl#/rus# kalba) Individulios pa$intin!s kelion!s Kelioni# konsultacija Asmenini# mar%rut# sudarymas

Skambinkite

JAV Meksika Gvatemala Belizas Nikaragva Panama Kolumbija Ekvadoras peru Bolivija Argentina

(708) 267-3487 arba (708) 870-0788

Temperamentingos atostogos Audra ir Paulius Musteikiai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

2013-ieji mums buvo gan “keliauningi” metai. Taip jau išėjo, kad paskutinės kelionės metu lėktuvo bilietas mus turėjo nugabenti į “Gerų orų” miestą Argentinos sostinę Buenos Aires.

Atsiradus pirmiesiems planavimo darbams buvo vienareikšmiškai nuspręsta kreiptis į kelionių po Pietų Ameriką specialistus Dianą ir Žilviną. Jų vNextStop kelionę dviračiais ir fotoreportažus beveik du metus stebėjome, sulaikę kvapą.

Jau nuo pat pirmo pokalbio buvo aišku, kad padarėme teisingą sprendimą. Be krūvos vertingų kelioninių patarimų Diana ir Žilvinas padėjo suplanuoti dviejų savaičių kelionės maršrutą, parūpino žemėlapius, padėjo įsigyti bei paskolino trūkstamą turistinę (camping) įrangą ir supažindino su savo draugais Argentinoje.

BUENOS AIRĖS Šiauriniame žemės pusrutulyje palikę rudenį ir artėjančią žiemą, nusileidome į pavasariniu oru pripildytą miestą, kurį beveik 3 milijonai žmonių vadina namais. Nors savo dydžiu ir gyventojų skaičiumi Argentinos sostinė labai primena mūsų gerai pažįstamą Chicago, abu miestai yra labai skirtingi.

Buenos Airės sužavėjo savo istorine praeitimi, architektūra, senais barais ir kavinėmis, spalvomis ir naktiniu gyvenimo ritmu (dauguma restoranų atsidaro 8 p.m.). Šis automobilių kamščiais ir nutrūktgalviškais motociklininkais užgrūstas mies-tas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai chaotiškas, tačiau netrunki įsitikinti, kad jis puikiai funkcionuoja ir kvėpuoja jam pa-čiam priimtinu ritmu. Vieną sekundę viskas pro šalį skrieja pašėlusiu greičiu, kitą gi - viskas sustoja… Ištraukiamas termosas su šiltu vandeniu, puodelis su metaliniu šiaudeliu ir susėdama gerti mate arbatos.

Vien pačiame Buenos Airių mieste gyvena daugiau kaip 3 mln. gyvenojų

EL CHALTÉN Savaitę praleidę Buenos Airėse sėdome į lėktuvą ir pajudėjome į Patagonijos regioną, esantį Argentinos pietinėje dalyje. Lėktuvu iki El Calafate oro uosto, iš ten - autobusu tiesiu taikymu į El Chaltén, esantį už 215 kilometrų. Šis mažas miestelis patogiai įsikūręs Los Glaciares National Park pašonėje. Iš jo patekti į nacionalinio parko, žymaus dėl slenkančių ledynų, teritoriją itin paprasta - hiking trails takai prasideda ties miestelio riba.

Pasirinkimas, ką veikti - tikrai didelis ir priklauso nuo jūsų fizinio pasiruošimo lygio. Rock climbing, hiking, mountaineering, horseback riding, camping, sightseeing. Yra takų, kuriuos įveikti užtrunka valandą ar dvi.

Yra takų, į kuriuos be gido eiti nepatartina, nes kelionė ledynu užtrunka 8 dienas ir daugiau.

Mūsų viešnagės metu oras buvo gan neprognozuojams, tai normalu pavasariui. Vėjuotomis ir lietingomis dienomis kartu su naujais draugais mėgavomis argentinietišku vynu, kepėme empanadas (čeburekus) ir šildėmės prie židinio. Šiltesnėmis - kraudavomės kuprines ir traukdavome į žygį.

Beveik šimtas kilometrų nužygiuota neregėto grožio miškais ir

Pakeliui iį kalno Fitz Roy (kairėje) papėdę

Vos kelių valandų žygis nuo miestelio nuveda į visiškai laukinę ir žmogaus neįtakotą aplinką

slėniais, žvaigždėtos naktys, praleistos palapinėje įstabių Fitz Roy ir Cerro Torre kalnų papėdėse, slenaknčių ledynų didybė – visa tai buvo patirtis, kuri dar ilgai išliks mūsų prisiminimuose.

Dešimtys kilometrų, numintų Argentinos sostinės siauromis ir kreivomis gatvelėmis, atšoktos šaunios argentinietiškos vestuvės, krūva naujų draugų, skanus ir pigus vietinis vynas

bei gardūs kepsniai paliko neišdildomus įspūdžius.

Argentina pavogė mūsų širdis… Šios nuostabios šalies ir jos draugiškų žmonių pasiilgti spėjome dar neišvykę.

Diana ir Žilvinai, ačiū jums už jūsų laiką, vertingus mūsų kelionės patarimus, profesionalumą ir pasidalintas žinias, kurias esate įgiję savo nesibaigiančiose kelionėse.