Citadelė nr. 15 by Citadelė

2018 METŲ PAVASARIO SEMESTRAS Vyr. redaktorė: Austė Raicevičiūtė Kalbos redaktorius: Andrius Tumėnas Autoriai: Ugnė Makutėnaitė, Goda Zovaitė, Augustė Burinskaitė Adelė Šalkauskaitė, Andrius Tumėnas Kūryba: Augustė Čia, Greta Paškauskaitė, Rugilė Lietuvninkaitė, Jokūbas Kodoras Komiksas: Ieva Mačiukaitytė Leidinio dizainas: Marta Vinclavaitė Viršelio nuotrauka: Lukas Rebždys © Lukas Rebždys

TURINYS 06 11 14 16 22 24 38

Pasikalbėjimai: Šveicarijos sūnus, Lietuvos patriotas Pasvarstymai: Būti mokytoju Komiksas: Seminaras Pasikalbėjimai: Kai nematai, kalbėti gali daug Mokslo ir Meno sąjunga Testas: Į kurį dėstytoją esi panašus? Kūryba: Poezija

PASISVEIKINIMAS Minėjome šimtmetį, atšvęskime ir dešimtmetį! 15-tas „Citadelės“ numeris žymi šio laikraštuko dešimties metų sukaktį. Gal esate tas, kuris prisimena, kaip rankose laikė pirmąją „Citadelę“, o galbūt ši Jums – pirmoji. Kad ir kaip bebūtų, „Citadelė“, kaip ir mes, auga su kiekviena diena, mokosi ir keičiasi. Šioje perskaitysite apie ne lietuvį Lietuvos ir lietuvę ne tik Lietuvos „gerbėjus“, tikimės, kad patys sau išsikelsite ne vieną klausimą ir nusikelsite į įvairiausius svarstymus „Pasvarstymų“ skiltyje, atrasite, kad su dėstytojais esate ne tokie ir skirtingi, susimąstysite, kokie draugystės ryšiai saisto meną ir mokslą jūsų gyvenime, galbūt patys įsigeisite nupiešti kokį nors komiksą, o pajutę artėjančią vasaros šilumą bei išvydę nuostabius gamtos vaizdus „Citadelės“ puslapiuose bent trumpam visus darbus paliksite nuošaly ir, į vieną ranką pagriebę kuprinę, o į kitą – draugo delną, leisitės į kelionę kad ir iki artimiausio ežero. Ir dar – jei staiga jus užklups poreikis ko nors saldaus – paskutiniuose puslapiuose rasite desertą. Kiekvienam pagal skonį. Tik čia jie šiek tiek kitokie nei randami universiteto valgykloje. Aukime kartu! „Citadelės“ kūrybinė komanda

ŠVEICARIJOS SŪNUS, LIETUVOS PATRIOTAS Pokalbis su Oliveriu Kleru. Kalbino: Ugnė Makutėnaitė Tamsiais kariškais drabužiais su trispalve ant peties apsirengusį Oliverį nesunkiai atskirsi tarp studentų. Beveik prieš dešimtmetį pirmą kartą susipažinęs su lietuviais, šiandien jis džiaugiasi jau beveik metus gyvenantis Lietuvoje, puikiai kalba lietuviškai ir tikisi čia pasilikti visam laikui. „Pagal charakterį labiau esu lietuvis nei šveicaras“, – šypteli Oliveris. OLIVERI, PAPASAKOK APIE SAVE. KĄ ŠIUO METU VEIKI LIETUVOJE? Aš Lietuvoje jau 16-tą kartą, tik dabar ne tik svečiuojuosi, bet jau gyvenu daugiau nei metus. Prieš tai atvažiuodavau per atostogas. Beveik prieš 7 metus Šveicarijoje vyko tarptautinis pėsčiųjų žygis, kurį organizavo „IML“ (tarptautinė pėsčiųjų žygių asociacija), ten ir susitikau su žygeiviais iš Lietuvos. Autobusais 90 žmonių iš Lietuvos atvažiavo į Šveicariją. Tada truputį pabendravau su lietuviais, pasikeičiau ženklais su civiliais ir kareiviais. 6

Ten buvo žygeivių iš visos Lietuvos, pabendravome per feisbuką, visus radau. Jau greitai mane pakvietė apsilankyti Lietuvoje. 2011 metais susitikau su lietuviais, o tais pačiais metais atvažiavau į Lietuvą. Susitikau gegužės mėnesį, o liepos pabaigoje jau atvažiavau. Mane jau anksčiau domino Baltijos šalys, bet nieko nepažinojau, o po žygio susiradau daug draugų. Tai buvo rimta priežastis atvažiuoti į Lietuvą. Atvažiavau dviem savaitėms. Atvykau į Vilnių, čia buvau tris dienas, po to Kaune praleidau dar tris, tada aplankiau Jurbarką, kur vyko žygis. Aplankiau ir Klaipėdą, Neringą, Šiaulius. Apie Kryžių kalną jau buvau girdėjęs. Prieš pirmą kelionę žinojau, kad yra toks televizijos bokštas, buvau girdėjęs apie Klaipėdą. Prieš atvykdamas nusipirkau mažą kelionių po Lietuvą vadovą, ten buvo vaizdas iš Trakų, bet man patiko ne tik šalis, man labai patiko žmonės.

KUO PATIKO ŽMONĖS?

KURIS ISTORINIS LIETUVOS LAIKOTARPIS TAU ĮDOMIAUSIAS?

Charakteriu. Manau, kad pagal charakterį esu labiau lietuvis nei Man labai įdomūs partizanai. šveicaras. Turėjau garbės susitikti su tikrais partizanais. Bet labai įdomūs ir viduramžiai. Šveicarijoje KUO PASIŽYMI LIETUVIŠKAS baigiau gimnaziją, čia jų daug mažiau CHARAKTERIS? nei Lietuvoje, Šveicarijoje tik miestai turi gimnazijas, Lietuvoje, man rodos, visi Šveicarai – žmonės, kurie labai miesteliai turi po gimnaziją. mėgsta kalbėti apie savo karjerą, darbą, studijas. Tai, žinoma, labai svarbu, bet jie O ŠVEICARIJA YRA DAUGIAU kalba apie tai nuolat, net poilsiaudami. ORIENTUOTA Į PROFESINĮ MOKYMĄ? Tai man visiškai nepatinka. Nuolatinė konkurencija – aš geresnis negu tu, mano Taip, ten profesinės studijos vaikai geresni už tavo vaikus... Lietuvoje labai kokybiškos. Tai viena Šveicarijos mano draugai irgi studijavo kažką, turi stiprybių. Ne bankai, o švietimo sistema, darbus, bet mes nekalbam vien apie tai, profesinis mokymas. Berno universitete galime pakalbėti ne tik apie karjerą ir studijavau istoriją. Dabar man labai patinka darbus, nesvarstyti, katras iš mūsų geresnis. studentiškas gyvenimas, bet tada buvo labai Jaučiu, kad esu Lietuvos patriotas, myliu nuobodu. Ir kadangi esu Šveicarijos pilietis, Lietuvą, jos istoriją, kultūrą. baigęs gimnaziją prieš studijas turėjau tarnauti. Šveicarijos kariuomenės sistema kiek kitokia nei Lietuvos. Visi piliečiai vyrai 7

Kovo 11-osios dienos šventė 2018 metais. Oliveris Kleras – pirmas iš kairės. Asmeninis archyvas.

turi tarnauti, jei tik yra geros sveikatos. Jei nenori tarnauti, nes esi pacifistas, tada tarnybą gali atlikti alternatyviai, pavyzdžiui, padėti senyvo amžiaus žmonėms. Po gimnazijos vasarą pradėjau tarnauti, panorau tapti puskarininkiu – seržantu. Istorijos studijos nelabai patiko, tad paklausiau, ar galėčiau dalyvauti karinėje misijoje. Pirmoji mano misija buvo Kosove. Iš viso dalyvavau 6 misijose: 4-iose Kosove (pirmą kartą prieš 10 metų), dar du kartus Bosnijoje ir Hercegovinoje (2016 metų spalio pabaigoje). Po to Šveicarijoje, o tada jau grįžau į Lietuvą. Iki tol lietuviškai buvau pradėjęs mokytis savarankiškai, bet visada svajojau nueiti į kursus. Į vasaros kursus nespėjau, tada sužinojau, kad galima eiti į dviejų savaičių kursus žiemą arba mokytis visą semestrą, taigi tuo pačiu metu galėjau ir apsigyventi Lietuvoje, ilgiau nei tik per atostogas. 8

LIETUVOJE NETARNAUJI?

Myliu Lietuvos Šaulių sąjungą, jau pirmos pažinties su lietuviais metu susipažinau su daug šaulių. Į Šaulių sąjungą negaliu įstoti, nes tam reikia Lietuvos pilietybės. Daug šaulių nežino, kad reikia Lietuvos pilietybės norint tapti šauliu. Mano svajonė būtų gauti Lietuvos tapatybę. Dalyvauju Šaulių sąjungos žygiuose, pratybose, priesaikos teikimo ceremonijose, aišku, nepriklausau jokiai kuopai, fotografuoju renginius.

KAS TAU ĮDOMU LIETUVOS KULTŪRINIAME GYVENIME?

yra iš Ukmergės. Kursuose dabar kaip tik skaitome apie Kuršių Neriją, labai gražu!

Man viskas įdomu. Koncertai. Pavyzdžiui, labai mėgstu „Skylę“. Jos klausiau jau seniai: Bosnijos ir Hercegovinos misijos metu turėjome vieną laisvą savaitę, tada vykau į Kroatiją, radijo ryšys ne visada būdavo geras, tad klausydavausi „Skylės“ kompaktinės plokštelės, kurią buvau nusipirkęs atostogaudamas Lietuvoje. Prieš metus buvau knygų mugėje ir ten susipažinau su Aiste ir Roku – „Skylės“ nariais. Pabendravome gal 10 - 15 minučių, ne ilgiau. Pavasarį buvau dar viename koncerte. Rugpjūčio vidury buvau vakarų Lietuvoje, dalyvavau žygyje aplink Platelių ežerą, o vakare buvau „Skylės“ koncerte. Paprašiau leidimo susitikti su grupe ir, mano nuostabai, jie mane atsiminė, kad esu iš Šveicarijos, tokį visai paprastą žmogų. O kai vėliau susitikome festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, jaučiausi kaip sutikęs senus draugus (šypsosi).

MEDIKAI RENGIA ŽYGĮ Į ORO UOSTĄ, O PEDAGOGAI STREIKUOJA, NES ATLYGINIMAI MAŽI, BET, NEPAISANT TO, LIETUVA GERA VIETA GYVENTI? Atvažiavau čia tikrai ne dėl ekonomikos ir ne dėl pinigų. Šveicarija irgi ne visada buvo turtinga šalis, daug žmonių savu laiku iš jos emigravo. Ir kainos ten dabar aukštos, ne tik atlyginimai. Nesu ekonomistas, bet viskam reikia laiko. Lietuva buvo okupuota, ekonomika nebuvo skatinama. KAS BESIMOKANT LIETUVIŲ KALBOS PASIRODĖ ĮDOMIAUSIA?

Labai sudėtingas klausimas (juokiasi). Man labai patinka, kad visi nauji žodžiai (pavyzdžiui, kompiuterinės kalbos žodžiai) pritaikyti prie lietuvių kalbos gramatinės sistemos. Šveicarijoje VILNIAUS MIESTE JAU GYVENI mes žodžius užrašome angliškai, tarkime, NETRUMPAI. KURI VILNIAUS VIETA čia, Lietuvoje, užrašyti „feisbukas“ yra TAU YRA GRAŽIAUSIA? O LIETUVOS visiškai normalu. Galima žaisti su kalba, KAMPELIS? kurti naujus žodžius. Šiaip rašyti ir skaityti daug lengviau nei klausytis kalbos, bet Man labai patinka Gedimino kokios kalbos besimokant taip būtų. Dėl to prospektas. Įvardinti Lietuvos vietą negaliu ir pradėjau klausytis muzikos, kad suprasčiau, tikrai nenoriu. Man patinka ir maži Lietuvos kaip taisyklingai tarti žodžius. Dabar galiu miesteliai: Ukmergė, Jurbarkas, Prienai ir kasdien kalbėtis, o kai negyvenau Lietuvoje, kiti. Mano sesuo (mano geriausia draugė) reikėjo treniruotis. 9

ŠIMTMEČIO PROGA VILNIAUS UNIVERSITETO STUDENTAI DĖKOJO LIETUVAI. VIENA MINTIS SKAMBĖJO TAIP: „IT IS SAID YOU CAN‘T BUY HAPPINESS, BUT YOU CAN LIVE IN LITHUANIA AND THAT IS KIND OF A SAME THING“ (LAIMĖS UŽ PINIGUS NENUSIPIRKSI, BET GALI GYVENTI LIETUVOJE, O TAI BEVEIK TAS PATS). KĄ MANAI APIE ŠIĄ MINTĮ?

O GAL PATS RAŠEI SUGALVOJAI LINKĖJIMĄ LIETUVAI?

Rašiau, bet čia jau reiktų pagalvoti, kad galėčiau sklandžiai pasakyti (šypsosi). KĄ PLANUOJI VEIKTI, JEI LIKSI GYVENTI LIETUVOJE?

Visiškai pritariu. Dar prieš apsigyvenant Lietuvoje visas mano socialinis Žinoma, mąstau apie darbo gyvenimas vystėsi bendraujant su lietuviais, paieškas. Noriu tapti visuomenės dalimi. tada jaučiausi esąs emigrantas (šypsosi). Dabar tas socialinis gyvenimas nebėra virtualus, jis - tikras.

Oliveris drauge su kitais lietuvių kalbos kursų studentais 2018 metų pavasario semestro pradžioje. Asmeninis archyvas.

BŪTI MOKYTOJU Autorė: Goda Zovaitė Esu Vilniaus universiteto auklėtinė ir buvusi „Citadelės“ vyriausioji redaktorė, šiuo metu atlieku mokytojos praktiką San Francisko lituanistinėje mokykloje JAV ir dalinuosi su Jumis lyriškais pasvarstymais apie buvimą mokytoju.

YRA TRYS MOKYTOJŲ TIPAI: DIEVO DUOTAS, PADĖK, DIEVE, IR NEDUOK, DIEVE.

Laikinais mano namais tapo San Franciskas – paskendęs vyšnių žieduose ir nuolat žaliuojančiose palmėse. Gamtą tik pradedu pažinti. Tiek, kiek Lietuvoje pažinojau augalų ir paukščių pavadinimus, tiek čia jų nežinau. Smalsuolius varnėnus man čia pakeitė raudonsparniai trupialai, o aukštaūges egles ir pušis – eukaliptų ir sekvojų miškai. Saulės čia daug, užtenka, kad augtų citrinos ir apelsinai ar lėtai po truputį noktų avokadai. Pavažiavus kiek į rytus, gamta mainosi, ir derlingus laukus pakeičia šaltos kalnų gyslos, statūs šlaitai, šimtametės sekvojos ir horizonte boluojančios kalnų viršūnės... Gamta, prie kurios reikia priprasti, yra tik nedidelis ir malonus iššūkis kitapus Žemės rutulio. Tikrasis iššūkis, dėl kurio čia atvažiavau, yra vaikai. Naujajame žemyne vaikai iš tiesų tie patys, bet jie gyvena visko turėjimo pasaulyje. Jų aplinka yra tokia tiršta ir gaji, kad kelias iki vaiko širdies pasidaro daug sunkesnis už visas man matytas viršukalnes. 11

Labai svarbu savęs paklausti, o paskui, laikui bėgant, dar kartą perklausti, kuriam mokytojo tipui vsigi aš priklausau? Apskritai, mokytojo darbe labai svarbu savęs klausinėti (net jei ir atrodysite keistai), nes tik atsakius į visus klausimus, galima klausti kitų – dar nežinančių ir besimokančių klausti savęs. Į šiaurės Amerikos vakarinę pakrantę, į Kaliforniją aš išvažiavau su klausimais užanty, į kuriuos būtinai turiu atsakyti. Sakysit, o ko taip toli važiuoti? Ar negalima buvo kur arčiau ieškoti atsakymo? Bet aš papurtysiu galvą ir pasakysiu, kad užsisukęs kasdieniuose reikaluose ir matydamas tik vieną pasaulio pusę, niekaip nesurasi laiko atsakinėti į didžius gyvenimo klausimus, o dar ir tos vietos galvelėj ne per daugiausiai, kai kasdien turi rūpintis kitais dalykais. Nebent esi pasiekęs aukštesniuosius pasaulius ir jokių atsakymų visai nebeieškai – taip irgi būna.

Savo klausimus – kuriam mokytojo tipui ir su kokio amžiaus vaikais man patinka dirbti – aš priėmiau labai rimtai ir dėl to, laikinai palikusi visas atsakomybes ir pareigas Lietuvoje, išvažiavau atsakinėti. Tai kaip tikrasis gyvenimo egzaminas – juk nuo to priklauso ne tik mano ateitis! Į mokytojo darbą niekaip kitaip – tik rimtai – negalima žiūrėti. Juk mes kalbam apie vaikus, apie žmones, kurie dar neturi patirties, kurie mokosi, o mokytis yra pragariškai sunku, todėl labai svarbu siekti būti tokiu mokytoju, kuris palengvintų šį ilgą procesą ir palydėtų mokinį žinojimo, teisingų sprendimų arba būtų šalia neteisingų pasirinkimų metu (neteisingas pasirininkas juk irgi pasirinkimas, kurį reikia išgyventi). Taigi išvažiavus taip toli, vieninteliu rūpesčiu lieka manasis klausimas, o visa kita – malonūs iššūkiai, mokantys gyventi.

KOMIKSAS Autorė: Ieva Mačiukaitytė

Pirmame burbule indoeuropietis sako: „Pošimts patriarchalinių dievų! Vieną akimirką ant manęs puola lokys, o kitą aš kažkokioje keistoje vietoje... Kad laidotų nepamenu...“ Antrame burbule: „...šešios žąsys su šešiais žąsyčiais šešios žąsys su šešiais žąsyčiais...“ Trečiame burbule: „...laužo šviesa naktyje...“ Didžioji dalis panašumų į tikrus žmones yra sutapimas. Rekonstruota kalba yra neautentiška ir netaisyta. Už mintį dėkojama kolegei skandinavistei. 15

KAI NEMATAI, KALBĖTI GALI DAUG Pokalbis su Ugne Žilyte. Kalbino: Andrius Tumėnas „Vienas Uber’istas buvo baltarusis, jis angliškai nelabai kalbėjo, o aš rusiškai, bet buvo taip: jis kalbėjo rusiškai, aš jam angliškai atsakinėjau, ir labai fainai pabendravom“, – šiuo vokiečių kalbos studentės Ugnės Žilytės prisiminimu prasidėjo dviejų filologijos fakulteto studentų pokalbis. Ši trečiakursė pirmąjį šių mokslo metų semestrą praleido Vokietijoje. „Citadelės“ skaitytojams Ugnė papasakojo ne tik apie savo dalyvavimą ERASMUS+ studentų mainų programoje bei dviejų – Justo Lybigo (Justus-Liebig-Universität Gießen) ir Vilniaus – universitetų pritaikymą neregiams, bet ir apie daugybės kalbų atsiradimą jos gyvenime.

KAI PRIEŠ MAŽDAUG PUSANTRO MĖNESIO SUTIKAU TAVE UNIVERSITETO GATVĖJE IR PAKLAUSIAU, AR GALĖSIME KADA PRISĖSTI IR PAKALBĖTI APIE TAVO PATIRTĮ ERASMUS+ PROGRAMOJE VOKIETIJOJE, SAKEI, JOG TURI DAUG KĄ PASAKYTI. IR NE TIK GERO. Prieš išvažiuodama dar Lietuvoje sutikau labai daug tų, kurie sakė „uoj, tai ten tau su negalia kaip bus gerai, ten viskas pritaikyta, uoj wow...“ Aš jau tada žinojau, kad taip galvoti yra naivu, nes aš jau seniau buvau patyrusi tai, kad visur gerai, kur mūsų nėra. Na ir nuvažiavau aš į tą Vokietiją. Yra dalykų, kurie geresni negu pas mus, bet tikrai ne viskas. Gal pradėkim nuo gerų: man patiko, kad nors Heseno federacinėje žemėje esantis Gyseno miestas yra sąlyginai mažas, panašaus dydžio į mūsų Panevėžį (84 tūkstančiai gyventojų), jame visi šviesoforai yra garsiniai, traukinių stotyje reljefiniai takeliai nubraižyti kaip Skroblų gatvėje Vilniuje ar Kauno autobusų stotyje. Aišku,

to pas mus Panevėžyje, manau, nerasim (aš nelabai važiuoju į tą Panevėžį, bet nesu girdėjusi, jog ten būtų taip pritaikyta). Taigi dėl tų pritaikymų man patiko Gysene. Universitete man dėl negalios pritaikymų reikia iš pačių žmonių, ne iš aplinkos. Man reikia, kad visa informacija būtų pateikta pdf formatu, kad visi dėstytojai priimtų tai, jog aš kompiuteriu rašau, kad išimtų iš užduočių schemas, grafikus, nes aš jų neperskaitau. Man tiesiog reikia žmonių supratimo. Tą iš vienų galima gauti lengvai (ypač iš jaunesnių dėstytojų), kitus reikia šiek tiek pamuštruoti. Vokietijoje nebuvo jokių problemų nei su pdf failais, nei su užduotimis. Nors buvo keistas dalykas: per vieną atsiskaitymą man davė dviem užduotimis mažiau, nes vienoje užduotyje buvo daug lentelių, o kitoje reikėjo daug skaityti. Tai čia pasimatė žmonių nesupratimas, nes su tomis kalbančiomis programomis galiu greičiau už visus perskaityti. Lentelės ne tokios patogios, bet galima jas ir kitaip pateikti ar iškirpti. 17

Pas mus dabar visi neįgalieji dėl asmeninių asistentų kovoja. Man jo gyvenime nereikėjo ir, tikiuosi, nereiks, bet man reikia daugiau finansinės paramos, nes aš Uber’į naudoju, o Vokietijoje jis uždraustas, tai ten reikėjo pasirašyti sutartį su taksi firma, kad mane kiekvieną dieną vežtų į universitetą, iš jo ir kitur, kur reikia. Nuėjau aš Gysene pirmą kartą į biblioteką (o ten jau priimta, kad visi su asmeniniais asistentais vaikšto), nežinojau, kur skaitykla, bet mane sustabdė darbuotoja, kuri klausė, kodėl aš viena, ir sakė, kad turiu būti su asistentu, tačiau aš paprašiau, kad ji mane palydėtų. Tai, aišku, nuvedė, tačiau vis tiek prikišo tą „kodėl viena“. Man Justo Lybigo universitetas kaip ir buvo davęs asistentą, bet šiek tiek ne taip suprato, ko man reikia. Aš norėjau, kad jie man duotų mobilumo mokytoją kaip Juozą Daunaravičių, kuris nors ir dirba mokykloje (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC), – aut. past.), bet visados sutinka padėti, jei paprašau kur nors pavaikščioti Vilniuje. Tai aš galvojau, jog man duos tokį maršruto mokytoją, su kuriuo kelis kartus turėsiu pereiti per pastatą, kad 18

įsiminčiau, kur kokios auditorijos, tada universiteto teritoriją, kaip į valgyklą nueiti ir panašiai. Man užtenka 2-3 kartus pereiti ir aš jau įsimenu kelią. O jie man davė kažkokį socialinių mokslų pirmakursį, kuriam čia buvo praktika. O jis nelabai žinojo, kaip elgtis: nuvedė, parodė, kur auditorija, tuomet iškart keliavo toliau (kelio atgal nerodė), ne visas auditorijas žinojo, skambino draugams, klausė jų. Pareigą aprodyti viską perėmė atvykęs tėtis. Per savaitę atarėm ir universitetą, ir kelią iki parduotuvės (Gysenas – mažas miestas, tad maisto prekių išvežiotojų, kokius turime Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, nėra). Kartą paprašiau universiteto vadovybės man pakeisti auditoriją, nes reikėjo po 500 metrų vaikščioti iš vieno fakulteto, kur buvo ispanų dalykai, į kitą, kuriame buvo germanistikos. Reikėjo ir į trečią vietą eiti, kur šaligatvio nėra, per brūzgynus. Galvojau, padės, nes čia, VU, turėjau sunkiai vaikštančią kursiokę, tai jai padarė visas paskaitas vienoje auditorijoje pirmame aukšte, kad tik nereikėtų laipioti. O ten jie pradėjo skųstis, jog turi problemų dėl auditorijų.

PAMINĖJAI DAUGYBĘ ĮVYKIŲ, NUTIKUSIŲ VOKIETIJOJE. O KURIS TAU BUVO PATS ĮSIMINTINIAUSIAS? Hm... žiūrint, su kuria sritimi surišta. Aš pasakojau „Aklame pasimatyme“ (radijo stoties GOLD FM laida apie aklųjų ir silpnaregių bendruomenę, – vis dar aut. past.), kad vargšė lenkė per mane karštu šokoladu apsitėškė. Šiaip buvo tokių keistų dalykų. Į ERASMUS+ programų universitetus atvažiuoja studentai iš įvairių šalių. Ir teko susidurti su tokiais įdomiais žmonėmis, kurie, matosi, yra paveikti Rusijos Putino „režimo”. Ryškiai paveikti. Viena mergina bandė įkalbinėti sudalyvauti video filmavime, kuriame paremtume jį, kad jis laimėtų rinkimus. Atrodo, studentė jauna, gal 18 metų. Ir gyrėsi man, kad „va, jis geras labai, jis labai daug daro gerų dalykų pas mus šaly“, o man belieka tik tylėti. Ir ji labai sunkiai rado norinčių tame video filmuotis. Bet vis tiek rado.

PAKALBĖKIME ŠIEK TIEK APIE STUDIJAS VILNIUJE. STUDIJUOJI VOKIEČIŲ, KAIP GRETUTINES – ISPANŲ FILOLOGIJAS. IR DAR „AKLAME PASIMATYME“ PAMINĖJAI, JOG VOKIETIJOJE PRADĖJAI MOKYTIS GRAIKŲ KALBOS. KAIP DABAR SEKASI SU VISOMIS KALBOMIS? GAL DAR PAPILDOMŲ ATSIRADO, GAL KAŽKO TEKO ATSISAKYTI? Kažkodėl jau Vokietijoje labai ryškiai pradėjo reikštis, Vilniuje tai darosi labai aišku: aš labai prarandu motyvaciją ispanų kalbai, jos beveik nebeturiu. Ir jau svarsčiau nueiti į dekanatą ir atsisakyti gretutinių studijų, bet tai būtų juokinga, nes man liko pabaigti šitą trečią kursą, kurio liko du mėnesiai, ir kitais metais parašyti trumpą ispanų baigiamąjį darbą.

Kaip ir sakiau, Vokietijoje motyvacija pradėjo mažėti. Ten buvo dvi dėstytojos, abi ispanės, jau amžiuje. Viena knygą davė, kur raidės nušokusios, nelabai ten aš ką perskaičiau, o kita kalbėjimą lavino, tai ten man lengvai sekėsi. Kai nematai, kalbėti gali daug. O skaityti buvo problemų dėl tos knygos. Tai ta gramatikos dėstytoja (ispanė, pietietė, dar, plius, aš ne vietinė) atsipūtusiai žiūrėjo į visa tai. Tai gramatikos pusę metų nesimokiau, grįžau į Vilnių ir supratau, kad ta motyvacija sumažėjusi. Kažkaip vis tiek reiks bandyti pabaigti.

Ugnė Žilytė rekomenduoja: KNYGA, KURIĄ REIKIA PERSKAITYTI: Erich Maria Remarque „Juodasis obeliskas“ FILMAS, KURĮ REIKIA PAMATYTI: Saulius Drunga „Anarchija Žirmūnuose“ (Ugnė rekomenduoja šį filmą vien dėl to, kad jis yra su garsiniais komentarais, skirtais regos negalią turintiems žmonėms.) VIETA, KURIĄ REIKIA APLANKYTI: Epta Piges (Rodas, Graikija) 20

KODĖL TAU KILO TOKS SUSIDOMĖJIMAS KALBOMIS IR KĄ TAU REIŠKIA JŲ MOKĖJIMAS? Esu gabi kalboms. Mama buvo anglų kalbos mokytoja ir studijavo lietuvių, teta irgi anglų ir lietuvių baigusi VU. Tikriausiai genetiškai. Senelis žurnalistas buvo, aš pati dabar rašau straipsnius, pavyzdžiui, į „Aš galiu“ (naujienų portalo lrytas.lt rubrika apie neįgaliuosius, – to paties aut. past.). Ir, įtariu, dėl negalios. Jeigu neturėčiau negalios, aš tikrai eičiau į aviaciją, o kadangi aš negaliu, tai ėjau į kalbas, nes jos vis tiek priartina prie to, gali daugiau keliauti. Anglų kalbos, nors ir retai vartoju ją, nepamirštu. Ji buvo pati pirma, nes, kaip sakiau, mama buvo anglų mokytoja. Kodėl rusų mokykloje ėmiau, tai net pati nežinau, bet vokiečių tada manęs netraukė. Tik kai savo tryliktą gimtadienį sutikau Vienoje, supratau, kad vokiečių kalba yra ta, kuri mane lydės ilgai. Tuomet pradėjau jos savarankiškai mokytis, paskui turėjau privačių pamokų. Ir šitą kalbą aš įvaldžiau geriausiai.

Universitete man sakė, jog galiu imti gretutines. Jos vis tik naudingos, juk tai privalumas ir diplome, ir CV. Ispanų atsirado dėl to, kad pažiūrėjau ne į tai, kas patinka, o į tai, kas perspektyvu, tai tikriausiai ir dėl to ta motyvacija krenta. Kažkada mokiausi italų kalbos, ir iš tikrųjų ji man yra gražesnė už ispanų, bet kadangi ispanų pasirodė perspektyvesnė, aš ją ir pasiėmiau. Tai niekada nereikia žiūrėti vien į perspektyvą, reikia žiūrėti ir į tai, kas traukia. Būdama Vokietijoje pasirinkau graikų kalbą ir iš visų dalykų turėjau būtent šį aukščiausią įvertinimą – 14 taškų (pagal lietuvišką sistemą – 10). O graikų pasirinkau dėl to, kad Graikija – mano mylimiausia šalis. Man žiauriai patinka graikų muzika, maistas, klimatas. Ten buvau jau kokius keturis kartus. Su Viliumi (Ugnės vaikinas, – paskutinė aut. past.) dar kartą keliausiu, jau bilietus turim. Šįkart į Kretą. 21

MOKSLO IR MENO SĄJUNGA Autorė: Adelė Šalkauskaitė Dvyliktoj klasėj besirenkant ateities studijas man buvo visiška egzistencinė krizė. Tada galvojau, jog pagal savo interesus turėjau pasirinkti vieną iš dviejų kelių – Mokslo arba Meno. Tipinė situacija, ar ne? Skaitydama „Altorių šešėlį“ emociškai tapadindavausi su Liudu, gulėdama tarp čiobrelių savajame Aušrakalnyje. Tik mano atveju buvo šokėja vietoj poeto ir filologė vietoj kunigo. Na, ne taip drastiškai skiriasi, bet vis tiek. Vis dėlto „pasirinkau“ Mokslą, ir pradėjau studijuoti čia. Jau buvau bepradedanti kasti guolį savo svajonėms, kai pagaliau dašuto – ei, o kodėl ne abu? Juk niekas man netrukdo (tik aš pati sau) šokti ir kurti? Galiausiai atradau universiteto Kinetinį teatrą ir prasidėjo Mokslo ir Meno sąjunga. Ši sąjunga mano gyvenime visada egzistavo de facto, bet ji oficialiai įkurta tik man pradėjus studijuoti. Menininkai, rankose laikydami savo teptukus, ir mokslininkai – pipetes, iki šių dienų kariauja vieni su kitais, bandydami įrodinėti, kas iš jų 22

geriausias, prasmingiausias, naudingiausias visuomenei. O tie, kuriems atsibosta kariauti ir kuriems reikalingos naujos idėjos, pasirenka prisijungti prie sąjungos. Kooperavimas - taikos sutartis, vertinga abiem pusėm. Norint sukurti kažką originalaus ar kūrybiško (ar bent kažką link to, nes šimtaprocentinio originalumo neįmanoma pasiekti) reikia į savo kūrinį įberti įvairiausio plauko prieskonių ir jį maišyti, miksuoti, skiesti, ištraukti kokį kaulelį, vietoj jo įdėti kriaušę, o kartais net viską išpilti. Baigiasi laikai, kai vienas vienišas asmuo, užsidaręs savo kambaryje, sukuria įspūdingą meno kūrinį ar išranda vaistą, galintį išgydyti iki tol neišgydomą mirtiną ligą. Inovatyvumas kyla iš bendradarbiavimo su įvairių sričių specialistais ir nespecialistais: tiek menininkas, tiek mokslininkas privalo bendradarbiauti, kad sukurtų kažką tokio. Įvairovė sukuria terpę skleistis naujoms koncepcijoms ir taip pat išlaiko žmogaus kūrybiškumo galias.

Visai neseniai teatras statė naują spektaklį, kurio kūrimo proceso metu pastebėjau ne vieną kartą mano minimą sąjungą. Mes esame iš įvairių universiteto fakultetų, domimės ne vien tik teatru, todėl visi kartu darome įtaką idėjų formavimuisi. Meninis kolektyvinis darbas ypač man yra tikras iššūkis, nes anksčiau kurdavau šokius viena. Spektaklio temos ir mintys kuo toliau, tuo labiau keičiasi. Tai yra nenutrūkstamas, nuolatinis, dinamiškas kūrimo procesas. Pagalvojus, ką pradžioje buvau suplanavusi, ir palyginus su tuo, ką turime dabar, galima aiški išvada – rezultatas drastiškai skiriasi nuo pradinio varianto. Po kiekvienos repeticijos ar pasirodymo vis kažką pakeiti, pridedi, o šie maži, papildomi akcentai ar smulkmenos patobulina šokį. Taip pat esu pastebėjusi, kad mes paskaitų bei seminarų metu įgytas žinias pritaikome spektakliui. Tai, ką išmokau studijuodama literatūros teoriją, man praverčia kuriant šokio simboliką.

Net lyginant šias dvi meno sritis galima daug ką sužinoti apie spektaklio kūrimo kompleksiškumą. Tarkim, literatūros kūrinys yra ilgaamžis: jį galima bet kada atsiversti ir perskaityti. Skaitydamas tą patį kūrinį daug kartų žmogus gali sukurti vis kitokią interpretaciją ar įžvelgti kuo įvairesnių prasmių. Tačiau spektaklis dažniausiai matomas vieną kartą ir trunka apytiksliai vieną ar porą valandų. Todėl privalai per trumpą laiko tarpą glaustai ir aiškiai išreikšti savo mintis, tam, kad žiūrovai suvoktų, ką norima pasakyti, iš pirmo žiūrėjimo. Bet ne per daug aiškiai – tuomet žiūrovui gali greitai atsibosti spektaklis. Reikia palikti kelias skyles, idant pats žiūrovas, vadovaudamasis savo smalsumu, jas užlopytų. O pasirinktas užlopymo būdas sukuria interpretacijų gausą – taip spektaklis tampa žymiai įdomesnis. Iš tiesų galima vienu žodžiu apibendrinti Mokslo ir Meno sąjungą, tai – tarpdiscipliniškumas. 23

TESTAS. Į KURĮ DĖSTYTOJĄ ESI PANAŠUS? Šis testas skiriamas studentui, kuris bent akimirką yra susimastęs, ar nors vienas dėstytojas filologijos fakultete yra bent šiek tiek į jį panašus, studentui, kuris niekuomet apie tai nesusimąstė, bet pamatęs testo pavadinimą iškėlė tokį klausimą, dėstytojui, kuriam įdomu, su kuriuo gi kolega būtų galima aptarti neseniai matytą filmą ir sulaukti nuomonės pritarimo, ir dėstytojams, kurie yra šio testo herojai ir nori sužinoti, ar per kelias savaites nepasikeitė ir netapo labiau panašesni į kitus nei į save. Šį kartą įvairiausiais klausimais pakamantinėjome 8 puikius filologijos fakulteto dėstytojus ir siūlome Jums sužinoti, ar labiausiai esate panašus į Dagnę Beržaitę, Dianą Šileikaitę – Kaishauri, Ērika Sausverde, Jurgį Pakerį, Linarą Bartkuvienę, Meilutę Ramonienę, Paulių V. Subačių ar Regimantą Tamošaitį. Iliustracijų autorė: Ugnė Makutėnaitė Idėjos autorė: Augustė Burinskaitė

INSTRUKCIJA: 1. Raskite tylią ramią vietelę. 2. Įsitaisykite toje tylioje ramioje vietelėje. 3. Testas reikalauja susikaupimo, ir jei rimtį palaikyti padės puodelis arbatos, paprašykite, kad jos jums padarytų draugas. Pats nesiblaškykite. 4. Pasiimkite rašiklį į rankas. 5. Pasiruošęs? Puiku. Perskaitykite klausimą. 6. Perskaitykite klausimą dar kartą. 7. Pasirinkite jums tinkamiausią atsakymą. Jei nei vienas variantas neatitinka jūsų pasaulėžiūros, paprašykite draugo pagooglinti, kas čia per reikalas. Galbūt jūs dar nežinojote, kad tai yra jūsų mėgstamiausias atlikėjas ar filmas. P.S. Dėstytojai (kaip ir mes, studentai) kartais tvirtai žino atsakymą, kartais juo dvejoja, o būna, kad neturi nė menkiausio varianto, tad nenustebkite radę ilgus atsakymus ar žodį „nežinau“. P.P.S. Klausimuose „Vienas ar kitas?“ dėstytojai sau leido pasvajoti ir nesilaikyti taisyklių, tad rasite daugiau nei du variantus. Pasirodo, jie irgi mėgsta laužyti taisykles. 8. Suskaičiuokite, kuri raidė prie atsakymų daugiausiai pasikartojo. (Taip, filologai irgi moka skaičiuoti.) 9. Atsiverskite „Atsakymus“ ir sužinokite, į ką esate panašiausias. 10. Sveikiname, jeigu sutapo daugiau nei 15 atsakymų. Galite pasikviesti dėstytoją kavos ir išsiaiškinti, ar testas nemelavo. SĖKMĖS! 25

JEIGU JŪS ATSIDURTUMĖTE NEGYVENAMOJE SALOJE, KĄ Į JĄ PASIIMTUMĖTE SU SAVIMI?

A. na, gal burtų lazdelę, jei spėčiau; B. savo antrąją pusę. :) Kartu tą salą apgyvendintume; C. pagalvę; D. neturiu atsakymo. :) Jei kalbame apie baimes, ją man keltų ne negyvenamoji sala, o karas; E., G. geriausią draugą; F. revolverį, nes ir negyvenamoje saloje kas nors gal gyvena. O jei negyvena, tai ir pačiam praverstų, nes negyvenama sala yra siaubas; H. žiūrint kokiom aplinkybėm ir kiek galima :) – peilį, degtukus, kastuvą, hamaką, pledą, katiliuką, šaukštą, :) kuo ir ant ko rašyti, kokią storą nenusibostančią knygą kaip A.Gercen „Praeitis ir godos“ (Былое и думы) arba kelis Ch.Dickenso tomus.

PO DARBO VALANDŲ UNIVERSITETE LABIAUSIAI NORISI...

A., D. ramybės; B. well…, define “po darbo”. Jei tai ta akimirka, kai peržengi namų slenkstį, tai, aišku, valgyti. Daug valgyti. Karšto maisto. Bet jei tai ta akimirka, kai pagaliau išsiunti paskutinį el. laišką ir įkrauni reikiamą failą į tarnybinį tinklalapį, t.y. maždaug apie 23:00, tada pažaisti truputį kokį „Kingdom Rush“ ar „Plants vs. Zombies“ per Steamą. „The Witcher“, aišku, laiko nebelieka, nes ten reikia prisėsti rimtai... C. torto; D. pasivaikščioti po mišką; F. nusitrenkti į gamtą. Į kaimą. Į pasaulio pakraštį; G. vyno; H. palįsti po dušu, įsijungti gerą muziką, paimti taurę raudono vyno ir gaminti vakarienę.

JEIGU REIKTŲ RINKTIS UŽSIENIO ŠALĮ, KURIOJE NORĖČIAU PRALEISTI PUSMETĮ, TAI BŪTŲ...

A. Graikija; B. Vokietija; C. Škotija; D. nėra tokios šalies, rinkčiausi namus – Lietuvą; E. neturiu atsakymo; F. Jungtinė Karalystė; G. Argentina; H. Indija arba Anglija, arba... faktiškai, sąrašas išeitų ilgas. :) MYLIMIAUSIA KNYGA.

MĖGIAMIAUSIAS ATLIKĖJAS.

A. tikras profesionalas, o ne įsivaizduojantis juo esąs; B. „Within Temptation“. Ai, reikia asmens, ne grupės? Tada jų vokalistė Sharon den Adel. :) Nes „Metallica“ jau praeitis... C. David Gilmour; D. nėra tokio; E. Petras Geniušas; F. Jimmy Page / Jimi Hendrix. Visa A. jų - tikrai ne viena; kita šalia jų – nykštukai ir pigmėjai; B. Andrzej Sapkowski „Wiedźmin“ G. Dave Matthews; („Raganius”); H. tokių begalybė! Priklausomai nuo C. Michail Bulgakov „Meistras ir žanro: Maria Callas, Billie Holliday, Leonard Margarita”; Cohen, Janis Joplin, Nina Simone...; iš D. tokios nėra; gyvų: Martha Argerich, Itchak Perlman, E. John Galsworthy „Forsaitų saga“; Bobby McFerrin, Buddy Guy, Beth Hart, F. Ewelyn Waugh. „Dulkių sauja“ („A Tom Waits... – be galo. :) Handful of Dust“); G. Miguel de Cervantes„Don Quijote“; H. o, tokių daug! Pora pvz.: Virginia Woolf „Mrs Dalloway“, Jerome K. Jerome „Three men in a Boat (to say nothing of the dog)“, A.Čehovo apysakos... Ir labai daug poezijos. :)

GRAŽIAUSIA LIETUVOS VIETA MAN YRA... A. ten, kur tuo metu gera; B. Vilniaus senamiesčio gatvelės ir kiemeliai, C. Vilnius; D. Žemaitija; E. Pasvalio lygumos; F. jaunystės miestas Telšiai, nors tai ne mano gimtinė; G. Dringio ežeras; H. kelias iš Smiltynės į Pervalką (Neringoje).

RYTO NEĮSIVAIZDUOJU BE...

A. prabudimo; B. didžiulio puodo kavos su pienu ir sumuštinio su “Dvaro” sūriu; C., E. kavos; D. ryte visada geras dalykas – didelis puodelis labai stiprios žalios arbatos; F. neįsivaizduodavau be cigaretės ir kavos. Dabar, kai nerūkau, neįsivaizduoju ryto. Jį reikia ištverti; G. žadintuvo; H. galiu įsivaizduoti be nieko! :) Bet geras rytas prasideda nuo stiklinės vandens su citrinos sultimis, puodelio žalios arbatos su šaukštu medaus (atskirai!), kokio vaisiaus ir valandos sporto. :)

VISI.

FILMAS, KURĮ TURI PAMATYTI

A. „Amadeus“ (rež. M. Forman); B. „Das Leben der Anderen“ („Kitų gyvenimas“) (rež. Florian Henckel von Į DARBĄ UNIVERSITETE Donnersmarck); DAŽNIAUSIAI VYKSTU... (TRANSPORTO C. „Laisvė“ (rež. Šarūnas Bartas); D. Andrejaus Tarkovskio filmai bei PRIEMONE) filmas ”Šuns širdis” (rež. Vladimir Bortko, A. autobusu; pagal Michailo Bulgakovo to paties B. viešuoju transportu su dviem pavadinimo apsakymą); persėdimais; E. „Eik ir tapk“ („Va, vis et deviens“) (rež. Radu Mihăileanu); C. dviračiu; D. dviračiu/ troleibusu/ pėsčiomis F. tokio nebūna. Žmonės nėra palei Nerį; vienodi. Draugams gal rekomenduočiau E. Kia Ceed; filmą „Pokalbis“ („The Conversation“, 1974; F. savo automobiliu; rež. Francis Ford Coppola); Nustebau sužinojęs, kad šis filmas G. Toyota Avensis; H. kojomis – einu pėsčiomis. yra mėgstamiausias Jo Nesbø personažo Hario Hūlės filmas. Matyt, paranojikai jame randa save... G. „Frantz“ (rež. François Ozon); H. „Septyni samurajai“ (rež. Akira Kurosawa).

VIENAS AR KITAS?

10.

ESATE ŠUNŲ AR KAČIŲ ŽMOGUS?

Kačių A., C., D., G.

Šunų E. ,H.

B. Abu, kam riboti gerą draugiją? F. Abu variantai tinkami Nediskriminuoju. Dar triušiai ir žiurkėnai.

11.

12.

KAVA AR ARBATA?

Kava Arbata C., E., G., H.* D., F.**

A. B.

* Dabar jau euras. Su euru Europoje jaučiuosi tvirtai, bet gaila Lietuvos...

Negaliu atsakyti; Šviežiai spaustos sultys. :)

EURAS AR LITAS?

Euras A., B., D., G., H.

Litas C., E., F.*

* It depends! Na, jei labai reikia vieno – kava. ** Buvo kava, dabar – žalia arbata, kai neberūkau.

13.

ŠALTA VASARA AR ŠILTA ŽIEMA?

Šalta vasara A., D., E., H.

Šilta žiema B., C., F.*, G.

15.

PALANGA AR NIDA?

Palanga A.

Nida C., D., E., F.*, G., H.

* Šilta žiema. Tai parazitų palaima, bet B. Dubingiai. kad šis klausimynas neduoda racionalaus pasirinkimo. * Nida. Negi gali būti kitaip? Palanga vargšams...

14.

AR IŠMANUSIS, NEIŠMANUSIS TELEFONAS?

Išmanusis Neišmanusis A., B., C., D., E., F.*, G. H.** * Išmanusis. Praktiškiau, daugiau funkcijų. Tik telefono jame galėtų nebūti, nes nepatinka, kai man skambina. Užtenka vieno ryšio – su šeima. ** Bet turiu kažkokį per vidurį. :)

16.

AGURKAS AR POMIDORAS?

Agurkas D*., H.**

Pomidoras B.***, C., E., G., A.

17.

PLAUKIANTIS DANGUMI AR SKRENDANTIS VANDENIU? Plaukiantis dangumi Skrendantis vandeniu C., D. E., G., H.

F. Į tą klausimą neįmanoma atsakyti. Nes dabar noriu tik blynų. A. Einantis žeme B. Bėgantis vaivorykšte *Abu geri dalykai. F. Esu arčiau vandens. Gyvybė iš ten. **Abu! O danguje – tik tuščios mintys. ***Geriausiai savo užaugintas.

18.

KLASTŪNYNAS GŪŽTA? Grifų Gūžta B.*, D., E., G., H.

GRIFŲ

Klastūnynas

A. Ne mano romano herojai; C. Neskaičiau „Hario Poterio“; F. Poterio pasauliai su visa jų niūria magija nepatinka jokiais pavidalais, tad negaliu atsakyti. Eina jie skradžiai! * Kad ir koks kerintis personažas būtų Sneipas, visgi Grifų Gūžta.

ug i da

ia us ia i

surinkote va

ATSAKYMAI ri a n tų A

Jei DAGN

ug i da

usiai surinkote varia

ntų B.

Ė BE RŽ AITĖ

i a u si ai

JU RG

g ia dau

surinkote va

ria n tų C

I S PA K ER YS

A ŠI

LEIK AITĖ - KAI

U SHA

Iliustracijų autorė: Ugnė Makutėnaitė

Je i

g ia dau

M EI

usiai surinkote varia

ntų E

LIN

Je LU T Ė R A M O N I E N

g ia d au

ug i da

usiai surinkote varia

ARA B

i a u si ai

AR TK U VIE

surinkote va

ntų D.

NĖ

ria n tų F .

GI M

A N T A S TA M O Š A I

TIS

Jei

g ia d au

PA U

usiai surinkote varia

ntų G

L I U S V. S U B A Č I U S

ug i da

ia u s ia

ĒR IK

i surinkote var

iant

A S AU S V E R D E

ųH

KŪRYBA. POEZIJA Autorė: Augustė Čia

KAIP PAPASAKOTI APIE ŠIRDIES LIGĄ Sakė, per jauna rašyti knygą Sakė, per jauna mokyti kitus Sakė, per jauna ištekėti Klausė, tu – mama? O ne per jauna?

Vietoj reikėjo aš sakau reikia: Reikia paaiškinti, kad aš skubu Reikia paaiškinti, kad nesižaviu Madridu Reikia paaiškinti, kodėl taip norėjau vaikų

Sakė, be reikalo metei darbą Be reikalo mokeisi šią kalbą Sakė, be reikalo nenorėjai vairuoti Ačiū dievui, kad bent bijojai tranzuoti

Tik po du žodžius sakau: Aš sergu, aš nebebūsiu, aš išeinu Bet tiems, kurie šaiposi, Sunku suskaičiuoti iki dviejų

Sakė, reikėjo stoti į magistrą Reikėjo važiuoti į Madridą Reikėjo daugiau laiko ir daugiau pinigų Jeigu turėjau aš, turėjai turėti ir tu

Tada sakau dar: man buvo svarbu pamatyti Kaip užaugs mano vaikai Ir daryti daugiau Nei vairavimas ar egzaminai

O man sunku pasakyti Kad mano taisyklės kitokios Kad mano žaidimas trumpesnis Paradoksalu: pulsas – greitesnis

Kad vyras spėtų atsivalgyti mano maisto Kad šuo spėtų atsilakstyti kieme Kad knygoje būtų įdomūs skyriai Net jei knyga atrodys plona Aš nebijau žinoti, Kad mano diena truputį trumpa Bet užtat aš – Tikrai ne per jauna.

KUR IEŠKOTI IŠMINTIES Jau mažumėlę pavėlavau Pavėlavau suprasti, kad Iškišus pėdą baubas nepačiups Kad jie ne palovyje tyko Kaip kad Atxagos Obaboje Pavėlavo suprasti Motinų grasinimus apie Smegenimis mintančius driežus O iš tikrųjų gilūs pamatai Tėvo statytas namas Mano lova, aš ant jos ištiestom rankom Pasistiebus į stogą, už kurio – dangus

O kur?

Tik įrodymas, kad Pasaulis dar auga Kad maži vaikai, nepaisydami prietarų, Dar auga

Kūlversčiais atsiridena Nuo purvinų pėdų Krinta juodomis plunksnomis Iš lūžusio sparno Pasigirsta akmeniniuos skliautuos Telkšo baloj, iš kurios laka sergantis šuo Dulkėmis kyla Nuo visų neperskaitytų knygų. 39

Autorė: Greta Paškauskaitė I. Nenoriu būti pernelyg saldi, Bet Regiu tavo akyse lengvai žaižaruojančias kibirkštis, Kaskart virpantiems rankų pirštams susilietus. Išvydus tavo veidą sudreba mano širdis… Noriu praleist aš su tavim kievienus savo rytus, O naktį po dangum žvaigždėtu migt, Perkūniją ir lietus kartu pasitikus Balose šokinėt, paskui lėtai jose nugrimzt. Nenoriu pernelyg rimtai pradėti reikšt jausmus Ir įsijaust į šitą keistą, lyg tablečių sukuriamą miglą Nes gali būti visa tai netikra (Ir kūnas vien apie tai pagalvojus virpa)

II. Tyloj paskendus tyvuliuoju, Kaip tamsa. Kartu pilna neišsakytų žodžių, Bet tuo pačiu ir visiškai tuščia. Visom įmanomom jėgom bandau parodyt, Kad šioj tyloj esi saugi. Deja, manim tu abejoji. Nesistebiu, gal kartais aš esu bjauri. Sakai, kad liūdesiu kvėpuoji, kad pykčiu gyveni, Kaip perduot nors dalelę to netikro džiaugsmo, esančio many? Tu išeini, o aš lieku. Kažko dar iki galo nepasakius... Tyloj paskendusios mes tyvuliuojam Tarp mūsų pora šimtų metrų. Pažint tavęs vis dar nesugebu, ir negaliu Gal taip ir lemta. 41

AŠ - JŪRA Aš – jūra lietuviška jūra niekaip nenustojanti ošus pro kalvas ilgesio laukus ir vienišas trobas. Sena rami dažnai mušuosi sau į širdį ir palieku duobes didžias didžias jose ir glūdi mano pyktis ašaros ir liūdesys.

Autorius: Jokūbas Kodoras

Mano kūną raižo tūkstantis laivelių milijonas šakalių ir begalė dangaus lašų – taip verkia moterys be vyrų. taip verkia siela atsiradusios duobės – tada jau nesvarbu ar vėjas talžo tavo plaukus ar šaltis ėda tavo kojas. Man nereikia ausko nei sidabro nereikia man ir gintaro luitų – man reikia medžio ašarų sūrių gruoblėto smėlio ir pakalnės akmenų – iš to ir padarytas aš esu.

Kvepėdamas pušų sakais šlapiais dumbliais ir drėgnu šiaurės vėju – kas sugeba mane suprast, tas niekad nepaleidžia širdyje. Dangui aptemus ir spinduliams išlindus geriu kiekvieną krentantį į savo glėbį ir saugau juos giliai giliai tamsybės kloniuose kur joksai riterio laivelis neatranda mano paslapčių pilies. Aš – jūra lietuviška jūra niekaip nenustojanti ošus pro kalvas ilgesio laukus ir vienišas trobas.

EMIGRANTAS Kas tu esi, žmogau, toks liūdnas, nusiminęs? Kodėl tu sėdi vienas čia užšalusių akacijų alėjoj? Gal tu nebevedi tautos? o jos jau nebereikia vesti: pati žygiuoja ten, kur laimės pilnos piniginės, kur žiemos šiltos ir saulėtos palmių, kokosų plantacijoj. Jau vietos čia mums nebėra gyvent ir mirt ramiai tarp ąžuolų reikės kitos duobės ieškoti ir melstis Dievui dar daugiau.

Autorė: Rugilė Lietuvninkaitė KĄ VEIKTI Kai šaltis paliks rausvas dėmes, Kai lūpos apsitrauks šerkšnu, Kai ant jų liks paskutinis pyrago trupinėlis, Kai prikąsiu lūpą svarstydama, Kurie lūpų dažai skirti šiandienai, Kai ateis laikas juos nuvalyti, Žinai, ką daryti. GYLIS Mūsų šuliniai skirtingo gylio Nuliūdo ji, Ant krūtinės pakabinusi smakrą, Ant krūtinės piešdama saulės žiedus. SKAITYMAI Mano linkiuose Ištirpai visas Pamečiau savy Tavyje pasimesiu pati. Lyžtelėjęs piršto galą Versk atsargiai Skaityki visą Godžiom akim Rink išsprūdusias balses Į paskutinį žodį. 44

KASDIENIŠKAI Titrams leidžiantis Pakyli virš ekrano Užverti dar vieną Kreivą veidrodį Miriop Užverčiu akis Titrams tylint Leidiesi tu Į mano atspindžius. NUTEISTAS ŽVIRBLIS Rodo pirštais skundžia Jaunus žvirblius Lesančius grindinio plyšiuose Įstrigusius pokalbius, Kas arčiau žemės, Tas nebepriklauso autoriui Ir nėra čia jokio nusikaltimo Kaip ir skolintis knygas Iš bibliotekos lentynų.

AK Leidimo nereikia Pasiklydusiems šiaudams Iš sruogų jūros rinkti, Rankom iššukuosiu Įkalčius, Nieks nei nepastebės, Kad su gamta žuvom Užsimezgę iš naujo Grįšim. AUKA Dar niekada Nežiūrėjau taip ilgai Nežiūrėjau Šiems katinams į akis. Kas naktį plauna kitą kailį, Turi šventinį murkimą, Pabėga nespėjus antkaklio užsegti Neleidžia pasiilgusiems iš paskos sekti. Susitraukus migdolams Virsti namine pele.

POGRINDIS Išduosiu: Vis dar yra vietų, Kur galima pasikalbėti, Plytelių tarpuos, Rakto skylutėj Vidurinės sagos aky Tokioj mažutėj Girdėti tik mes Iki kol jie užsegs, Norėdami sušilti vieni.

Norite prisijungti prie „Citadelės“ laikraščio kūrimo? O gal tiesiog norite paviešinti savo kūrybą? Ateikite į VU SA FilF arba tiesiog rašykite el. paštu! Lauksime Jūsų! citadele@filf.vusa.lt