Citadelė nr. 9 by Citadelė

Filologijos fakulteto bendruomenÄ&#x2014;s leidinys

â&#x201E;&#x2013;9

„Citadelė“ atvira visiems! Prisijunk ir tu!

TURINYS 4 7 12 20 25 30 34 45

Interviu su Katinu Atmintorašis Literatūriniai dialogai Saying Farewell Iš kito pasaulio krašto Jaroslavo Melniko „Maša, arba Postfašizmas“: tąsa ar sustojimas Kūryba Komiksas

Redaktorė Greta Tikužytė Maketuotojas Algimantas Bakšys Fotografė Viltė Visockaitė

Kalbos redaktoriai Povilas Jundulas Miglė Girdauskaitė Gintė Marija Gylytė Rūta Vaitkevičiūtė Mirena Tumaitė Monika Puočiauskaitė

Autoriai Paulius Subačius Justas Mazūra Monika Triaušytė Mantas Tamošaitis Greta Tikužytė Danielius Pileckis

Katė Ant Palangės Žygimantas Pekūnas Justė Urbonavičiūtė

Citadelė

Justas Mazūra Viltė Visockaitė ŽODŽIAI

FOTOGRAFIJA

Interviu su

katinu Filologyno Katinas – realus, fakultete šmirinėjantis keturkojis gyvūnas. Pastebėtas socialinių tinklų sugadintos kartos, jis netruko tapti Facebook‘o puslapiu, kur be gyvūno nuotraukų atsirado ir kandžių juokelių apie universiteto dėstytojus ir aplinką. Tad šiandien kalbamės su vieninteliu žmogumi, slypinčiu už Filologyno Katino – Tautvydu (vardas pakeistas). Tautvydai, kaip tu įvardintum, kas yra Filologyno Katinas? (Pašnekovas kurį laiką mąsto) Manau, kad Katinas. Filologyne. O kodėl būtent katinas, o ne šuo ar papūgėlė? Paprasta. Tas tikrasis storas katinas raudonu antkakliu yra nemokama reklama. Kaskart jam vaikščiojant tarp kieme stypsančių filologų, kažkas prisimins kokį nors meme‘ą, perpasakos kitiems, ir taip fanų gretos augs. Iš kitos pusės – katinas yra labai simboliškas gyvūnas. O jų laisvė, gudrumas ir paslaptingumas visai siejasi ir su pačiu puslapiu – laisvas, gudriai kandus, paslaptingo individo žodis. Kiek, tavo manymu, tas žodis yra „pamazgų pilstymas“, žeidžiantis fakulteto bendruomenę? Manau, kad tam aš turiu prižiūrėtoją, t.y. visus tuos žmones, kurie ateina į puslapį. Abejoju, kad būčiau sulaukęs tokio pasisekimo, jei būčiau tiesiog šmeižęs dėstytojus, kurie man per mažai parašė. Pamenu, kažkada norėjau pažiūrėt, kokia bus reakcija, ir įkėliau gretimo fakulteto dėstytojo užpakalio nuotrauką, įkomponuotą į vieno filmo sceną. Ir niekam tai nepatiko. Žodžiu, jei kada perlenksiu lazdą, apie tai sužinosiu pats pirmas.

Citadelė

Tad kaip kyla tokios ir kitos mintys su filmų scenom ir dėstytojais? Nepasakyčiau, kad jos kažkaip kyla. Jos tiesiog yra out there, fakultete. Jas tik reikia užfiksuoti. Po to jas susieju su kokiais nors sau mielais kultūros ženklais, pvz., meme‘ų šablonais ar filmais ir gaunu medžiagos puslapiui. Taip viskas ir sukasi. Pasakytum, kad pyktis fakultetui būtų vienas iš įkvėpimo šaltinių? Pyktis – tikrai ne. Pats buvimas fakultete ir yra didžiausias šaltinis, visa jūra. Kaip bežiūrėtum, čia verda gana nenormalus gyvenimas: pradedant trenktais dėstytojais (taip, čia tokių yra) ir baigiant pačių studentų nesąmonėm (FiDi šaukliai su ožka ir tulpėm?). Keista, kad mažai kas apie tai garsiai kalba (kas Filologijos fakultete būtų visai logiška), bet dėstytojai čia laikomi šventomis karvėmis, o studentai stengiasi būti kaip galima labiau politiškai korektiški. Ačiū Dievui, kad mes ne visi šia liga sergam.

Atmintoraštis Paulius Subačius

Viltė Visockaitė

ŽODŽIAI

FOTOGRAFIJA

Kaip manai, kuo tavo darbas galėtų pasitarnauti fakulteto studentams? Mažų mažiausia – prajuokinti. Čia irgi pasiekimas. Visas puslapis yra lyg pareiškimas: jei jau mes braidom toj pačioj studijų pekloj, kodėl mums iš to nepasijuokus? Filologyno Katinas tik letena baksteli, kurion pusėn žiūrėti. Ar nebaisu vieną dieną prisibaksnoti ir užsitraukti kokio nors dėstytojo nemalonę? Būkim atviri: kokie 80% jų yra labai seni žmonės, o šie neimlūs technologijoms. Ir man kažkodėl atrodo, kad jiems mažiausiai rūpėtų, ką kvaili studentai kalba apie juos Facebook puslapyje, skirtame katinui. Todėl atsakymas – ne. Kaip čia tada yra, kad slepi savo tapatybę? Briusas Veinas yra pasakęs: „People need dramatic examples to shake them out of apathy. I can‘t do this as Bruce Wayne. A man is just flesh and blood and can be ignored or destroyed. But as a symbol... As a symbol, I can be incorruptible, everlasting.“ Taip ir aš. Universitetą baigsiu, bet Filologyno Katino dvasia išliks, gal pereis į kitą formą, bet išliks. Gi ne veltui rašytojų menėje tarp tų perkarusių dėdžių iškaltas ir katinas?

Pašnekovo kalba netaisyta. „Citadelės“ komanda neatsako už subjektyvius pašnekovo pastebėjimus.

Monika paprašė Citadelei „kažko panašaus į dienoraštį“. Nerašau dienoraščio nuo pirmo kurso. Nebent kelionėse šį tą pasižymiu – iš tų užrašų išėję keli „Dienoraščiai“ Naujajam Židiny-Aiduos. Neapsimetinėsiu – nerašiau dienoraščio ir dabar, tiesiog atsiverčiau mobiliajame kalendorių ir klaustelėjau savęs: ką dar prisimenu iš pastarųjų savaičių? Štai tas atmintoraštis.

Taip ir mestelėjau po vidurnakčio į FB: „Nebraska“; labai rekomenduoju; dar kartą paskatino „teoriškai apibendrinti“: tik iš paprastybių, kurias snobai vadina banalybėm, galima sukurti gerą filmą; žinia, reikia menininko. Pažadu, daugiau FB necituosiu, taip negražu, nors atsimenu būtent tai, ir nuomonės per visą Kino pavasarį nepakeičiau. Gal cituoju tik todėl, kad po „Nebraskos“ vis galvoju apie tėtį, kaip jį reikia prikalbint važiuot į sodą – nors pro mašinos langą pažiūrės į savo daigintus kėnius, skiepytas rožes. Krūmai prasprogs, tada.

Citadelė

Kovo

Kiek jau laiko nebuvo kada paskaityti? Savaitę, dvi? Archyvas, el. paštas, promemorijos, posėdžiai... Na ne, patiesiu kojas ir. Tokia plonytėlė 23-oji „The Stroke: Theory of Writing“. Atsisiunčiau galvodamas apie BUSą. Ketinu tokį pasiūlyt – Nuo ostrako ir facebooko: Vakarų rašto kultūros raida. Tik kad tikriausiai Centrinių rūmų aksakalai nepatvirtins, nerimtai skamba. O jei dar parašyčiau sande – kaip įtikinėja šitoj knygelėj – jog didesnę reikšmę, nei raidės, turėjo tarpai tarp eilučių, raidžių ir tuštumos pačių raidžių grafų viduje, matyt, garsiai išjuoktų. Gamtininkai operuoja materija, jiems nė motais, kad pauzės suteikia egzistenciją muzikos ir poezijos garsams. Nebent matematikai suprastų, jiems prie širdies tuštuma apskritimo vidury. Žodį išrado Viduramžiai, Viduramžiai atėjo sulig žodžio išradimu – samprotauja autorius apie perėjimą nuo scriptio continua prie kalbos elementus artikuliuojančio rašto. Gerai, kad šis literų detektyvas trumpas, nes būt sunku pirmadienį.

Kovo

Jau kelinta archyvinė byla liudija, kad nuo 1988-ųjų pasislinkome per keturias padalas laiko skalėje – tiek kartų pasikeitė blankų apipavidali24-oji nimas ir popieriaus kokybė; mašinraščius išstūmė iš pradžių adatiniai, vėliau rašaliniai spausdintuvai; eksperimentai su dešimtimis šriftų gavus į nagus pirmą wordą užleido vietą nuobodžiam Times New Roman ir Palemonui; iki plyno pilkumo išblunkantys faksai nebeatlaikė iš gmail’o ištrauktų prisegtukų konkurencijos; „drg.“ skubiai pervadinti į „ponus“ ir „gerbiamuosius“ netrukus degradavo į neformalų „Sveiki“ ir laiškus be kreipinių, nes kam gaišti laiką tuščioms mandagybėms lėkte lekiančiame pasaulyje. Tik archyvo kvapas, spėčiau, visai nepakito. Toks lengvai salsvas dulkių ir sunkiai sūrstelintis pelėsių aromatas. Išėjęs lauk jautiesi kaip iš statinės ištraukta kilkė. Grįžus namo Lūšius apuosto su deramu įtarumu.

Kovo

Tarp kino seansų einam su žmona į Algirdo gatvę ukrainietiškų barščių. Tiesa, jau ne be tas, kas buvo išsyk po atidarymo, kai nepra25-oji šius atnešdavo po mažą degtinėlės aperityvui. Bet barščiai nepagedę, bus sotu ilgai. Paskui lūkuriuodamas dukros ir gruziniško „Mašina, kurioje viskas pradingsta“ drybsau Vingyje ant Ergo raudonmaišių ūturiuodamas su buvusia ir esama studentėm. Apie filmus ir apie gyvenimą, kai gali tik ilgai ilgai vaikščioti po miestą mąstydamas, kas toliau. Tokie pokalbiai ištinka kaip baltų debesų blyksnis nuo užveriamo kaimyninio namo lango – mažai pažįstamas žmogus akimirką pabūna labai, net intymiai arti su savo įspūdžiais, nerimu ir lūkesčiais.

Citadelė

Kovo

Šiuolaikinės mokyklos centro „Velnio nuotakoj“ sūnus įdainuoja Girdvainį. „Lėlės“ teatras prisigrūdęs iki lubų su gražiausiu Vilniaus 26-oji sietynu. Spoksodavau į jį labiau nei į sceną, kai mama vesdavosi į eksperimentinius lėlininkų festivalio spektaklius. Ir dar į šokolado batonėlius primenančias prožektorių atitvaras scenos kraštuose. Mokytojai įsimaišę tarp mokinių, tik direktorius Vytis pirmoj eilėj. „Sveiki, sveiki“, – linkčioja pernykščiai dvyliktokai, kuriems vedžiau kelias pamokas apie Marčėną ir Kunčiną. Įdomu, ar šiemet kviesis?

Kovo

Apie penkias išvirstu iš archyvo į sušilusią gatvę. Reikia važiuot namo, užsukt parduotuvėn. Visiškai nesinori. Trinuosi Pilgatvy prie gastro27-oji nomėlio ir spoksau į praeivius kaip koks turistas. Tada užsimanau ledų. Laižydamas pirmą po žiemos plombyrą prie išboginto Liudviko Giros šešėlio apipletkinu bendrus pažįstamus su Jūrate iš Mažosios studijos. Ledai baigėsi, vakarėja, tenka užraukt promenadą.

Kovo

Kokia palaima klasik(i)ų seminarai – kai jos tik dvi, gali narstydamas Greimą visą laiką sekti, kada prigesusios akys išduoda nuslydusią 28-oji mintį. Ir anglistų paskaitoj nesausakimša. Per egzaminą bus netikėtų rendez-vous. Morgas vėl vaišina konferenciją, tai pasuku pas istorikus. O, kava pagerėjusi, seniai čia begėriau. Pavakare „Glorija“. Ir kodėl jie Kino pavasario atidarymui pasirinko šitą neišsipildymų nykybę? Užsidegus šviesoms nužvelgiu emocijų įkaitintus pagyvenusius veidus ir suprantu. Ir tūkstantąjį, ne, šimtatūkstantąjį kartą apsidžiaugiu, kad įprastinė mano auditorija ~40 metų jaunesnė.

Kovo

„Lošėjas“. Trečias pažiūrimas lietuviškas filmas per sezoną. O prieš penketą metų būčiau lažinęsis, jog Lietuva negali turėti savo gero 30-oji kino, nebent vėl rusai propagandą apie tautų draugystę dosniai finansuotų. Kaip smagu suklysti dėl tokių dalykų. Ir dėl to, kad yra filosofų (Kristupas), kurie, užuot verkšlenę apie tautos abejingumą išminčiai, parašo kameros vertą scenarijų. Netikėta naratyvo požiūriu, kad pabėgo nuo pagundos griebti už ragų dostojevskišką nuodėmės metafiziką ir iškelti gydytojams žudymo už pinigus dilemą. Dabar – labiau socialus, bet ir labiau humaniškas beigi sentimentalus pabaigos posūkis. Rūstus sentimentas yra visuomet į sveikatą ir literatūrai, ir kinui. Tiesa, mačiusieji „Santa“ vaipysis, jog kartojasi vėžiu sergančio vaiko motyvas. Ne plagiatas, ne, tik neatremiama dokumentininkų oskarus susirinkusio Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ įtaka.

Kovo

Židinio redakcijoj praplėšti pakai su nauju numeriu. „Švenčiam“, – sako. „Tai kad nesimato šventimo įnagių“, – atitariu. „Darbu šven31-oji čiam“, – klijuodama vokus prenumeratoriams paaiškina Gabrielė. Reikia baigti šį tekstą, nes maga greičiau atsiverst žurnalą, kurį vienintelį skaitau nuo pradžios iki galo jau dvidešimt ketveri metai. Nakties bus kaip nebūta.

Kovo

„Kornetas“ operhauze. Prieš tai išsimiegojau vienuolika valandų, tačiau vis vien snūsteliu. Gal gynybinė reakcija. Mokaisi, mokaisi su29-oji prast ir vis vien lieki durnas nuo tokios muzikos. Kas kita – išmaniai panaudota scenos mašinerija. Ir videoprojekcijos pirmą kartą atrodo ne vien sėkmingos, bet iš tiesų būtinos vizualinei Varno vizijai. Scenografija ir judesiai – tikras geras teatras, o kad čia pagal Rilkę, perskaitėm Litmeny. Tik karo motyvas verčia galvoti ne apie Vakarų, bet apie Rytų Europą. Gal išeisi pro duris ir sužinosi – jau prasidėjo.

Autoriaus kalba netaisyta. „Citadelės“ komanda neatsako už subjektyvius pašnekovo pastebėjimus.

Citadelė

Mantas Tamošaitis Viltė Visockaitė ŽODŽIAI

Literatūriniai Dialogai Vytautas Ališauskas – filologas, filosofas, Antikos specialistas, diplomatas, kurį lengviau būtų pavadinti tiesiog tikru humanitaru bei kultūros veikėju. Be kita ko, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, puikiai išmanantis savąjį dalyką, gebantis smagiai ironizuoti ir, kai reikia, apginti sveiką protą. Susitikome šnektelėti apie knygas, humanitarinius mokslus ir tai, kas rūpėjo.

FOTOGRAFIJA

Kaip atsitiko, kad, būdamas padoriu jaunuoliu iš Klaipėdos, pradėjote skaityti knygas ir kaip tai atvedė į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą? Ar aplankė „toji knyga“, kuri paskui save atsivedė visas kitas? Na, padorus jaunuolis iš Klaipėdos, baigęs penkias klases, persikėlė į Kauną ir tapo dar padoresniu jaunuoliu, nes Klaipėda toli gražu nebuvo vieta, tinkama ugdyti dorybei. Na, Kaune jau buvau daugmaž tikras, kad studijuosiu humanitarinius mokslus, nes tiesiog kitų nesugebėjau išmokti. Vienintelis man įdomus „tikslusis“ mokslas buvo matematika, bet kadangi uždavinėdavau keistus filosofinius klausimus, matematikos mokytoja ant manęs labai pykdavo. Taip nustojau mokytis ir matematikos. Na ką, vargais negalais tapau pirmo kurso lituanistu. Gerai, šiek tiek meluoju – išlaikiau aukščiausiais pažymiais visus keturis egzaminus. Bet kur stoti, apsisprendžiau paskutinę minutę, nes nuėjęs į priėmimus pagalvojau, kad vis dėlto studijuojant istoriją bus per daug komunistinės ideologijos ir reikės mokytis visokių „raudonųjų dalykų“. Tad nutariau stoti į lietuvių kalbą. Faktiškai tai buvo paskutinės minutės sprendimas ir, tiesa, daug kas nustebo, nes mokytojų buvo manyta, kad stosiu į istoriją. O dėl knygų, tai nuo penkerių metų skaičiau daugiau nei galima – tėvai stabdė, nes jaudinosi dėl mano akių, bet akys sugedo daug vėliau. Trečioje klasėje man didžiulį įspūdį padarė A. Diuma Trys muškietininkai – knyga, kurios, turbūt, dabar jau niekas nebeskaito, Tūkstantis ir viena naktis, versta J. Balčikonio. Haufo pasakos buvo tokios siaubingos, kad pirmoje ar antroje klasėje jas perskaitęs taip persigandau, jog pasilypėjęs ant kėdės, visiškai mažas būdamas, sugebėjau knygą užmesti ant rūbų spintos. Norėjau, kad jinai nenuliptų ir aš jos daugiau nebeskaityčiau, bet mama atrado ir nukėlė... Teko su tuo susitaikyti. Aišku, buvo ir daugiau knygų, kurios man turi didelę reikšmę. Žinoma, vėliau, gal kokioje aštuntoje klasėje, perskaičiau Platono dialogus, kurie jau šiek tiek pastūmėjo mane į filosofijos pusę. Kurgi čia prisiminsi visas knygas. Nemanau, kad gali būti kokia viena knyga, kuri kažkaip pakeičia gyvenimą ar paverčia jį visiškai kitokiu.

Citadelė

Kaip Jums atrodė Vilniaus universitetas studijų metais ir kaip atrodo dabar? Ar tai gyva erdvė? Beveik neįmanoma lyginti, nes skiriasi tiek švietimo sistema, tiek politinė sistema. Filologijos fakultetas buvo labai keista vieta, kur jungėsi budri partijos akis ir patriotizmas. Egzistavo tikėjimas, kad mes, lituanistai, esame tie, kuriems pavesta išsaugoti lietuvių tautą, o kita vertus, tada buvau gan naivus ir nelabai kreipiau dėmesį į budrų KGB žvilgsnį, bet tas budrus žvilgsnis mūsų nepaliko – teko kuriam laikui studijas sustabdyti. Ir tada egzistavo, nors, žinoma, daug skausmingesnis, kupinas nepasitikėjimo, baimės ir pilnas įtarumo, studentų tarpusavio bendravimas, kuris universitete ne mažiau svarbus negu dėstytojų buvimas, nes tikrasis universiteto gyvenimas yra ne tik vertikalus, bet ir horizontalus – universitetas yra tam tikra bendrų vertybių siekiančių žmonių bendruomenė. Jei grįšime prie to senojo universiteto supratimo, tai Italijos miestuose matysime dar iki dabar išlikusias lenteles: „batsiuvių universitetas“, „auksakalių universitetas“ – tai analogas žodžiui „cechas“. Universitas čia reiškia meistrų ir pameistrių bendruomenę. Ši bendruomenė apima ir besimokančius, ir amato mokančius. Šia prasme universitetas ir dabar turėtų išlikti bendruomene, jungiančia abi puses. Kalbant apie studentų bendravimą, tai man atrodo, kad jis yra pats esmingiausias dalykas. Netgi tas pats paprasčiausias bendravimas prie kavos ar alaus vis vien turi suktis apie tai, kas yra studento kasdienybė – intelektualiniai iššūkiai, studijų užduotys. Aišku, nesakau, kad tiktai tai, bet šie dalykai, – ką atradai, kuo nusivylei studijuodamas – turbūt, sukuria tą tikrąją studijų vertę. Ką ir kodėl rinktumėtės studijuoti, jei stotumėte į universitetą kitais metais? Ar stotumėte į klasikinę filologiją? Turbūt taip, į klasikinę filologiją. Tik dabar geriau suvokčiau, ką darau. Apskritai, mano nuomone, studentai dabar yra gerokai labiau motyvuoti, aiškiau apsisprendę, nors ne visada apsisprendę pagal tai, ką jie laiko savo pašaukimu, nes dabartinė egzaminų sistema tokia... na, dažnai provokuojanti nukrypti ne į tai, ko labiausiai nori, o į tai, kas tau atrodo pragmatiškai teisinga. Deja, dažnai po kelerių metų pasirodo, kad pragmatiškai teisingiausia yra daryti tai, ką labiausiai nori. Bet jau būna vėlu. Aišku, šiais laikas galbūt mane suviliotų ir istorija, bet klasikinės studijos yra atviros daugybei dalykų – nesumeluosiu sakydamas, kad tai yra privilegijuota vieta, iš kurios galima tapti ir istoriku, ir filosofu, ir tuo pačiu filologu-lituanistu ar literatūros teoretiku.

Kam reikalingi humanitariniai mokslai? Ką filosofijos, literatūros ar istorijos studijos duoda žmogui, tarkime, kad ir verslininkui ar apskritai bet kuriam piliečiui? Čia reikia skirti dvi plotmes. Jeigu kalbame apie vidurinę mokyklą, tai ten kyla tie „skaudžiausi“ klausimai – „kodėl aš turiu skaityti Putino Altorių šešėly ar Homero Iliadą?“ arba „kodėl aš turiu mokytis istorijos?“. Na, dėl istorijos šiek tiek lengviau rasti atsakymą – tai mūsų bendras likimas, tad ją bent šiek tiek suvokti kiekvienas žmogus instinktyviai nori. Žinau ne vieną teisininką ar verslininką, kurie domisi ar net žavisi istorija. Bet pats didysis klausimas – tiek literatūros, tiek kalbos studijos, tiek humanitariniai mokslai kaip tokie. Visada justi iššūkis ir netikrumas – kodėl neužtenka mokytis tiktai matematikos, tiktai fizikos, chemijos? Pasakysiu labai paprastą dalyką – pradėkime nuo mokyklos: šiuolaikinėje mokymo metodikoje egzistuoja sąvoka „teksto suvokimas“. Teksto suvokimo problema Lietuvos mokykloje yra labai didelė - mes: matome, kad moksleiviai (vėliau jie tampa studentais) tikrai labai sunkiai suvokia didesnės apimties tekstus. Bet jeigu tu negali perskaityti, kad ir to paties Altorių šešėly ir, tegul primityviai, perpasakoti įterpdamas vieną kitą savo mintį, tai aš labai abejoju, ar galėsi perskaityti chemijos arba fizikos vadovėlį. Iš tikrųjų, natūrali kalbinė raiška yra bet kokio mokslo pagrindas. Jei žmogus yra tiek bejėgis ir tiek kvailas, kad nepajėgia aprėpti romano visumos ar interpretuoti eilėraščio, tai nebus iš jo nei matematiko, nei genetiko. Visos tos viliojančios specialybės bus neįveikiamos be pamatinio humanitarinio išsilavinimo. Kitas dalykas – tiek literatūra, tiek istorija mums duoda tam tikrą istoriškai sąlygotą kultūrinių ženklų kodą, kuriuo mes kaip tauta galime atpažinti vienas kitą ir susikalbėti tarpusavyje. Taip pat kalbu ir apie pasaulinę kultūrą: mes priklausome tam tikram civilizacijos, kultūros arealui, ir tie dalykai egzistuoja mūsų gyvenime, norime mes to ar nenorime. Jeigu mums, kaip lietuvių bendruomenei, pasakius, tarkime, „Maironis“ arba „Donelaitis“ neiškyla dvi ar trys eilutės, tai mažai kas mus bejungia. Mokėti pasakyti „Jau saulelė vėl atkopdama...“ yra svarbu: kiekvienas dabar, pavasarį, eidamas šiuos žodžius prisimena, ir tai mus jungia į tam tikrą, kaip jau sakiau, tam tikrus slaptažodžius atpažįstančią bendruomenę. Tie slaptažodžiai yra mūsų savastis.

Citadelė

Pamąstęs apie visas perskaitytas knygas, ar galėtumėte pasakyti, kurios iš jų paliko didžiausią įspūdį ir kurios Jums mažiausiai „paseno“? Labai sunku pasakyti. Prozą kadaise buvau metęs skaityti - dar studijų metais, nes apsinuodijau, kai tekdavo skaityti didžiulius kiekius romanų egzaminui ir darėsi tas pats, kas, turbūt, nutinka medicinos studentams – pažiūri į žmogų ir užuot matęs jo tobulą, Dievo sukurtą kūną matai žarnas, inkstus, kepenis ir visokius kitokius dalykus. Lygiai taip pat žvelgdamas į kūrinio kūną matydavau visus tuos mazgus, iš ko jis padarytas. Paskui tas jausmas kažkaip praėjo, ir studijų pabaigoje skaičiau ir žavėjausi Tomo Mano romanais – toli gražu ne visais, bet vis vien. Žinoma, skaičiau daug visokių filosofinių knygų... Kažkaip labai sunku išskirti kažkokias ypatingas knygas, nes jos tokios, kad kai kada atrodo, kad vienų laikas jau praėjo – perkandai, perkramtei ir gali pamiršti, bet staiga paaiškėja, kad vėl iš naujo apėmė didelis malonumas jas skaityti. Arba ne tik malonumas, bet ir būtinybė. Kita vertus, kartais atrodo, kad knyga aktuali, bet tu ją naudoji tik kaip darbo įrankį – pasižiūri tada, kai kažko konkrečiai reikia. Yra autorių, kuriuos kartais tiesiog malonu skaityti. Pavyzdžiui, pastaruosius keletą metų dėl malonumo kartais skaitau Heideggerį. Visiškai nesistengdamas jo pernelyg giliai suvokti, interpretuoti jį fenomenologijos raidos kontekste ar hermeneutikos požiūriu – tiesiog pasiskaitau keletą puslapių, kurie žadina mano vaizduotę, kartais sukelia mintį. Kadaise į Heideggerį žiūrėjau visiškai kitaip ir rimtai bandžiau jį studijuoti – net vienu momentu buvau beįsivaizduojąs, kad jį suprantu. Dargi atsimenu, kad porą semestrų turėjau jam skirtą kursą religijos studijų centre – jo metu sutikau keletą puikių žmonių, kurie iki šiol yra mano bičiuliai. Esate pats parašęs keletą eilėraščių ir ne tik jų. Ar dėstant ir studijuojant literatūrą natūraliai kyla ambicija pabandyti rašyti pačiam ir parašyti geriau? Taip, studijuojant literatūrą daugeliui žmonių, ir man, natūrali ambicija parašyti – ne geriau, o tiesiog parašyti. Pavyzdžiui, esu parašęs porą sonetų jaunystėje, nes norėjau pasižiūrėti, kaip yra parašomas sonetas. Dar kažkokių eilėraščių tada parašiau. Gal penkis ar šešis. Tai buvo bandymas atitikti klasikinį išsilavinusio žmogaus modelį, nes, kaip žinome, normalus išsilavinimą turintis žmogus dar dvidešimto amžiaus pradžioje turėjo gebėti parašyti eilėraštį. Dabar parašiau keletą eilėraščių visiškai netyčia – gal netgi drįsčiau pavadinti juos atsiradusiais iš kažkokio... na, iš „įkvėpimo“ skamba labai patetiškai, bet iš kažkokios keistos nuotaikos. Jie atsirado, aš juos parašiau kažkaip, paskui paredagavau, žinoma, apgalvodamas, ir paskelbiau svetimu vardu, nes tai nėra mano eilėraščiai – jie atsirado ne mano valia, aš ne pats juos sugalvojau. O dabar nebeateina į galvą joks eilėraštis. Šia prasme yra tiesiog tai, kas ateina. Nežinau, iš kur. Nors tikri poetai, be jokios abejonės, vadovaujasi ne įkvėpimu, o nuosekliai rašo eiles. Kiek po to iš tų nuosekliai parašytų paskelbia, tai nežinau, bet laukti įkvėpimo poetui yra didelė prabanga, nes gali jis taip ir neateiti.

V. Ališauskas

rekomenduoja Skaityti reikia daug... Tada rasi savąją Knyga, kurią reikia perskaityti

Žiedų valdovas arba Haris Poteris Filmas, kurį reikia pamatyti

Bet koks miestas, kuriame daugiau nei du milijonai gyventojų Vieta, kurią reikia aplankyti

Poetų ir literatūros mokslininkų visada klausiama, ne tik iš kur atsiranda eilėraščiai, bet ir kam jie reikalingi? Kam tie eilėraščiai reikalingi? Aš nežinau, jei kalbame apie poezijos vietą gyvenime apskritai, tai, jei galima taip pasakyti, eilėraščiai yra reikalingi pačiai kalbai, nes tai ta vieta, kur kalba pasiekia savo absoliučias ribas, nesvarbu, kokios jos būtų – pradedant fonetika ir sintakse ir baigiant prasmėmis bei metaforų netikėtumu. Visa tai yra kalbos ekstremumo vieta. Šia prasme kalba be poetų yra nebyli kalba. Ir visai nesvarbu, kiek tuos poetus žmonės skaito – jie įsiskverbia į mūsų gyvenimą slaptomis, net ir neskaitomi. Iš kitos pusės žiūrint, tai, jau minėjau, tam tikra dalis poezijos norom nenorom tampa mūsų klasikinio suvokimo, išsilavinimo, mūsų tapatumo dalimi. Poezija šiandien, žinoma, nebeturi tokios reikšmės, kokią turėjo sakytinėje visuomenėje, ir netgi toje visuomenėje, kuri buvo raštinga, bet vis dar orientavosi į kitus kultūros modelius. Šiandien poezija yra tam tikras, vadinčiau, prabangos elementas: tas nereikalingumo momentas poeziją daro lygią kokiam elegantiškam kaklaraiščiui ar gražiam žiedui. Taip, šiandien jau nėra labai madinga būti elegantiškam ar dėvėti gražius papuošalus, bet juk visi žino, kad tai yra gerai ir svarbu.

Citadelė

Kone visą gyvenimą dėstėte. Kas yra dėstytojo darbas, kaip jis jums atrodo? Na, aš esu laimingas žmogus, nes dėstau mažoms grupėms Klasikinės filologijos katedroje. Tai studentai, kurių veidus atsimeni ir su kuriais gali kalbėtis, o ne sakyti jiems prakalbas ar kokius apreiškimus. Šiaip galiu pasakyti, kad per paskutinius aštuonerius ar dešimtį metų dėstytojo darbas labai pasikeitė: ne tik techniškai, bet net labiau, psichologiškai. Neseniai sutariau su kai kuriais iš savo kolegų, kad jei pradedi kalbėti tiesiog vadovėlinius dalykus, jautiesi taip, tarsi garsiai skaitytum Vikipediją. Bet juk ją gali pasiskaityti kiekvienas ir pats. Tai verčia ieškoti visai kito santykio. Galiu pasakyti, kad griežtas skyrimas tarp to, ką vadiname paskaitomis ir seminarais, veikiausiai dings, nes nebėra tokio gryno žanro – jei gali paskatinti studentą dirbti ir drauge koreguoti tai, ką jis surado, pažino ir ką jis dabar tau pasako – tai yra svarbiausia. Tad tu turi būti kartais daug kompetentingesnis ir žinoti tai, ką turi atsakyti – ne tik tai, ką buvai užsirašęs savo paskaitoms. Be abejo, yra ir tos didžiulės srautinės paskaitos, kur kartais tenka būti klasikiniu dėstytoju, kur tenka kažką bandyti sakyti, ką studentai, kaip Viduramžiais, rūpestingai užsirašinės, bet ta epocha jau vis dėlto praėjo. Galbūt kitose disciplinose kitaip – nenoriu kažko sakyti apie gamtos mokslus, kalbu apie humanitarinius mokslus. Čia daug svarbiau idėjos, interpretacijos gebėjimas, bet tai nereiškia, kad nereikia faktų, nereikia medžiagos – jei neturėsi realios medžiagos, tai nebus nei idėjų, nei interpretacijos, nes tiesiog nebus, apie ką kalbėti. Tai štai tokia ta dėstytojo situacija šiandien.

neabejotinos gyvenimo konstantos kaip religija, kaip moralė, galų gale tokios vertybės kaip grožis ir harmonija. Tam tikra neišvengiama raida yra šias konstantas smarkiai išklibinusi. Ir tada humanitarinė kultūra, neturėdama tokių aiškių atramų (labai lengva čia peikti reliatyvizmą), jaučiasi nepakankamai vaisinga ir produktyvi. Esama tam tikro nuovargio ir ta prasme, kad mūsų epocha yra tokia, kuri jau viską ištyrė, informacija gaunama per pigiai ir per lengvai – mes galime nesunkiai žinoti Australijos ar netgi Pietų Afrikos mokslininkų tyrinėjimus; nors dar gal ir ne visiškai tobula ši sistema, bet tai yra dalykai, kurių prieš dvidešimt metų ne tik pas mus, bet ir Vakaruose nebuvo galima įsivaizduoti. Tada tenka ieškoti ypatingų objektų, vis egzotiškesnių, arba vis įmantresnių tyrimo būdų. Visa tai, kaip jau sakiau, lydi tam tikras nuovargis – užsiėmimas smulkmenomis arba karštligiškas galvojimas, ką pasakyti, ko niekas nėra pasakęs. Kita vertus, humanitariniai tyrimai visada atlieka vieną labai paprastą funkciją – šalia to, kad iš jų, kaip rimto mokslo, reikalaujama naujumo, aktualumo, jie išlaiko savitą reikšmę. Net ir tada, kai jie yra labai nusmukę, jie lieka tas, Platono palyginimu sakant, šiuo atveju ne gyvybės, o dvasinės gyvybės deglas, kurį perduodama karta kitai kartai perduoda savo sukauptą patyrimą, žinias, gėrį ir grožį. Humanitaras tą ir daro: jis, pasakykime taip pačiu blogiausiu atveju (o vien tai jau yra didinga), retransliuoja, ką yra gavęs iš ankstesnės kartos. Ir šiuo būdu mes poryt žinosime ir būsime intelektualiai, moraliai, estetiškai ne mažiau turtingi negu užvakar - būtent šito humanitarinio darbo ir nuolatinės interpretacinės pastangos dėka

Kas laukia humanitarinių mokslų? Ar bus mokomasi įsistatant laidus galvoje? Na, nežinau, ar įstatytais laidais tą Vikipediją mums perkels į galvą. Man atrodo, kad ne tai svarbiausia. Giliąja žodžio prasme, studio, tas kruopštus darbas niekur nedingo. Iš tikrųjų, nepaisant visų formalių pasikeitimų – pradedant elektros lemputėmis, nebe žvakėmis, o baigiant Wiki, pati studijų idėja niekur nedingo. Nemanau, kad laidai čia ką nors pakeistų. Žmogus yra toks pat. Kruopštus darbas, sujungtas su drąsiu mąstymu (nes mąstymui išties reikia drąsos daug daugiau, negu mums atrodo) yra tai, ką studentas turi savyje ugdyti. Po doktorantūros, jėgų greičiausiai nebelieka ugdyti nei vienam, nei kitam – ką tu suformuoji universitete, tą turi. Tai dažniausiai ir padaro tave tokį, koks tu būsi toliau. Tai vienas dalykas. Antras dalykas – pačių humanitarinių mokslų kaita. Aišku, šiandien mes matome didelę humanitarinių mokslų krizę. Ji atsirado ne tik dėl to, kad pasaulis darosi vis labiau pragmatiškas ar gamtos mokslai užima vis didesnę mūsų gyvenimo dalį. Yra kitas dalykas – egzistuoja tam tikras nuovargis. Pradėkime nuo to, kad esama vertybinio pasimetimo. Kadaise buvo maždaug aišku, apie ką mes kalbame – egzistavo konkrečios

3apieatsitiktiniai faktai V. Ališauską Mėgstamiausias maistas: Cepelinai (bet niekur negalima gerų gauti) Ritualas: Išmaišyti espresso puoduke cukrų, nuvarvinti lašus nuo šaukštuko į puodelį (momentas, kada tikrai žinai, kad dešimt sekundžių gali neskubėti ir pasaulis tau nebeegzistuoja) Buityje labiausiai erzina: Neplauti indai

Citadelė

saying

Francis Whyte

l l e w Fare

Balandžio 25 dieną Filologijos fakultete vyko kasmetinė Anglų filologijos bakalauro darbų konferencija, kurios metu atsisveikinimo žodį tarė docentas, humanitarinių mokslų daktaras Francis Whyte. Dėstytojas paminėjo, jog nuo rudens į universitetą nebegrįš, ir palinkėjo studentams išsaugoti gražiausius filologinius prisiminimus. Poetas, filosofijos mokslų daktaras Rimas Užgiris praėjusioje Citadelėje užsiminė, jog įkvėpimo semiasi iš studentų, todėl ir šiemet klausytojus nustebino konferencijai skirtu eilėraščiu

U n k n ow n M a s t e r p i e c e s Opening Speech

Greta Tikužytė ŽODŽIAI

Miglė Mockevičiūtė VIRŠELIS

Justina Urbonaitė FOTOGRAFIJA

It is a great pleasure – an honour – for me to have been asked to open this student conference. It is especially meaningful for me this year, since, as you know, I will not be returning to the University in the fall, and this is therefore most probably the last of the many, many, speeches that I have given during my University career. In that context, I wish to thank most sincerely all those students who have tangibly expressed their appreciation for my teaching over the last six years by asking me to stay. It is a gesture that I appreciate very much. May I start by saying that the theme you have chosen for the Conference “Unknown Masterpieces” is brilliant, I think perhaps the most significant theme of any of the conferences I have participated in here, because it resonates on so many levels; I congratulate whoever it was who thought of it. When I read the theme on the invitation, the first thing that came to my mind was the words of the great English poet Thomas Gray. In his famous Elegy Written in a Country Churchyard, Gray reflects on the humble graves of the villagers who, if their circumstances had been different, could have become great princes or great artists. They were, all of them, unknown masterpieces. Full many a gem of purest ray serene  The dark unfathom’d caves of ocean bear:  Full many a flower is born to blush unseen,  And waste its sweetness on the desert air.

Dėst. Francis Whyte Kanados studijų konferencijos metu

In that sense, every human being is an undiscovered masterpiece, the nature of which is gradually revealed as the circumstances of life are favourable for that to happen. The Inuit sculptors of Northern Canada believe that when they produce their wonderful stone sculptures from the rocks they gather on the shore, they are not creating masterpieces, but rather revealing, or discovering, the masterpiece that is inherent within the stone. The life experience you have undergone as undergraduate students over the last four years is part of that same process of discovering the masterpiece within; it is a privilege you have enjoyed, a privilege that the villagers in Gray’s churchyard, like the vast majority of humanity, never had. This conference is also part of that process of self-discovery. Standing up in front of your peers and presenting your own thoughts and analyses with the conviction that they are yours, and merit attention as much as anyone else’s, is a preparation for much that you will do later in life. Over the course of this day, we are going to hear the thoughts and conclusions of more that 50 students, and I look forward with great interest to participating in these discussions and seeing a new generation of masterpieces emerge a little further from their matrix. Good luck!

Citadelė

Rimas Užgiris C ri t e r i a

How many references should I give? Is this writing to be scholarly or free? What are the criteria by which I shall be judged? And who is it who will be judging me? When one cuts, said Plato, one should cut not in any old way but according to the true nature of cutting. There are, we may imagine, many ways to stalk a gazelle on the Serengeti plain. What the wily mother teaches her cubs is her way, but one that works: the young do well to follow, not to dance with pain. One, or the daughter of one, may yet develop a finer style, even closer to the Form of good that no one knows but all seek to find as food for mind, shining in knowledge, love and hope.

BA Conference, English Philology, Vilnius University, 2014

Iš kito pasaulio krašto Iš prancūzų kalbos kilęs žodis flâneur puikiai apibūdina keliautojus bei mąstytojus, trokštančius pažinti pasaulį. Lina Bartusevičiūtė – sinologijos absolventė, išvykusi į Kiniją tobulinti kalbinius įgūdžius, rodos, pasiliko ten ilgam. Mergina dalinasi Rytų patirtimis bei įspūdžiais.

Citadelė

Greta Tikužytė

Lina Bartusevičiūtė

ŽODŽIAI

FOTOGRAFIJOS

(asm. arch.)

Pradėkime nuo pradžių. Kodėl būtent sinologija? Dabar jau nebegalvoju, kodėl. Turbūt reikėjo. Nuo trylikos metų turėjau tokį sumanymą, mokytis kinų kalbos. Pagal mūsišką sistemą, žmogui reikia diplomo, o tuos kelis bakalauro metus nusprendžiau investuoti mokantis kalbą, kadangi galvojau, kad tokiu būdu tie metai neprabėgs veltui. Ir iš tiesų, Lietuvoje studijuojant įgyti kinų kultūros ir kalbos pagrindai padeda mano kiniškoje kasdienybėje. O kinų kalbą pritaikyti galiu daugybėje sričių, todėl mano veiklos spektras gana platus. Kaip manai, kiek to tikrojo rytietiškumo galima pajusti Lietuvoje, ypač studijuojant Rytų šalių kultūras? Visų pirma, manau, kad sąvoka „rytietiškumas“ yra mūsų, Vakarų produktas. Šiek tiek keliavau Azijoje, ir, be abejo, mums ji kitokia, egzotiška, jei keliauji kaip turistas. Bet visur gyvena gražūs žmonės, jie šypsosi ir jų akys spindi, o kartais jie liūdi, juos taip pat kankina gyvenimiškos problemos, ir jeigu keliaujant (ne turistaujant) bendrauji su žmonėmis, retai kada pavyks juos kategorizuoti kaip „rytiečius“ ar „vakariečius“. Gyvename globaliame pasaulyje, Šanchajuje geriu Starbucks, o Indijoje – Coca Colą. Tai man, beveik penkis metus praleidus Kinijoje, sunku pasakyti, kas yra tikrasis rytietiškumas XXI-ame amžiuje. Pati, po trejų metų akademinių mokslų Lietuvoje, tikėjausi egzotiškos Kinijos. Trumpai tariant, Šanchajuje jos neradau. Akivaizdu, jog noras pažinti Aziją turėjo įtakos tavo gyvenimui. Kaip ryžaisi priimti tokį svarbų sprendimą vykti į Kiniją ir tęsti savo mokslus ten? Manau, kad neturėjau kitos išeities. Jau stodama į universitetą planavau, kad važiuosiu bent pusmečiui ar metams, išmokti kalbos. Lietuvoje nesugebėjau prabilti kiniškai, tai ketvirtame kurse ir išvažiavau. 2009 m. vasaros viduryje sugalvojau, kad reikia važiuoti, o rugsėjį jau buvau Šanchajuje. Planavau čia pagyventi pusmetį, bet aplinkybės taip klostosi, kad tas pusmetis vis prasitęsia. Ir dabar, jei kas paklausia, sakau, jog Kinijoje būsiu dar pusę metų.

Citadelė

Kokie buvo tavo pirmieji įspūdžiai Kinijoje? Teko girdėti, jog esi susidūrusi ne tik su tradicinėmis šventėmis ir papročiais, bet ir kiniškais piršlybų ypatumais. Kokie jie? Pirmąsias tris savaites jaučiausi kaip kitame pasaulyje. Gyvenau bendrabutyje, kuris yra toli nuo centro. Tuometiniame universitete su manimi mokėsi tik pagyvenusios korėjietės, tai be kinų kalbos mokymosi daugiau ir neturėjau ką veikti, užtat greitai pasivijau bendraklases, ir po kelių mėnesių galėjau drąsiai keliauti po Kiniją kartu su artimaisiais iš Lietuvos. Pamenu, kad niekas nesuprato, ką aš bandau pasakyti, pamenu, kad ir pati nesupratau net kaip maisto restorane užsisakyti (užtat kartą vietoj jautienos užsisakiau varlę), o baisiausia tai buvo chaotiškas eismas – net per gatvę pereiti buvo tikras iššūkis. Bet tai buvo prieš penkerius metus, dabar Šanchajus visai kitoks, o ir aš kitokia. Piršlybų ypatumai – čia visas atskiras straipsnis išeitų . Esmė tokia, kad kiekvienas kinas, norintis išpildyti savo socialines pareigas, turėtų tam tikru metu susituokti. Ir jeigu taip jau atsitinka, kad pasiekęs tą amžių jis dar nėra susituokęs, tėvai apsiima šio reikalo “taisyti”. Iš ten atsiranda visas “piršlių turgus” pačiame miesto centre – Liaudies parke, taip pat yra visokių specializuotų piršlių. Tai daroma atsižvelgiant tiek į finansinę padėtį, tiek į lokaciją, tiek į žmonių horoskopus. Kai du jauni žmonės susitinka pirmą kartą, neretai dalyvauja visa šeima, ir visas jų bendravimas yra nušviestas atsakomybės prieš savo tėvus. Neseniai grįžai iš Indijos. Koks buvo tavo kelionės tikslas? Kokie vaizdai bei kvapai tave sužavėjo? Žinai, konkretaus tikslo neturėjau. Draugas pakvietė mane prie jo prisijungti, aš ir neatsisakiau. Jis seniai kelionę planavo ir jau turėjo per daug tikslų, kad į kelias savaites dar ir maniškiai būtų tilpę. Pakoregavau maršrutą tik tuo, kad prieš visą pažintinę dalį dešimt dienų buvau ašrame, kur mokiausi jogos iš vieno Himalajų mokytojo, sekančio Swami Rama tradicija. O tada keliavome kaip suplanuota. Tiesa, Kinijoje turiu artimų draugų indų, ir jau metus beveik kasdien klausiausi apie visokius indiškus dalykus. Todėl esu labai dėkinga draugams, kurie priėmė mus į savo šeimą, pakvietė sudalyvauti draugų sužadėtuvėse, ir leisti laiką kartu su ten gyvenančiais žmonėmis, matyti Indiją jų akimis, o ne įsibrovėlio turisto. Mane sužavėjo žmonių pasitikėjimas savimi, viltis, noras keistis ir tikėjimas ateitimi – keliavome rinkimų laikotarpiu, ir beveik kiekvienas sutiktas turėjo ką pasakyti, tiek apie valstybės ateitį, tiek apie tai, kaip jie stengiasi patobulinti savo artimiausią aplinką.

Citadelė

Literatūros teoretikas bei mokslininkas, Edvardas Saidas, viename interviu užsimena, jog yra daugybė skirtumų tarp Rytų šalių, nes kiekvienai jų būdingos individualios patirtys. Kokius skirtumus pastebėjai savo kelionių metu? Manau, kad daugybė skirtumų egzistuoja ne tik tarp rytų šalių. Pabandyk įtikinti lietuvį, kad jis nedaug skiriasi nuo lenko ar nuo ruso. O mus sieja tiek istorija, tiek kadaise naudota kalba (priverstinai ar pasirinktinai – čia kitas klausimas). Kinijoje egzistuoja gal 300 skirtingų kalbų, tiek pat ir Indijoje. Todėl skirtumai jaučiasi ne tik tarp šalių, bet ir pačios šalies viduje – kiekviename mieste egzistuoja skirtinga tvarka, žmonės kitaip rengiasi, valgo kitokį maistą ir kitaip leidžia laisvalaikį. Geriausiai galiu identifikuoti skirtumus tarp Indijos ir Kinijos. Be abejo, viena šalis yra demokratinė, o kita – ne, su visomis to pasekmėmis. Tačiau kinai daug laisvesni aprangos prasme ir moterų padėties visuomenėje prasme. Kinijoje negarbė moteriai yra nedirbti, o Indijoje, jei moteris dirba, klausiama, kas gi su ta šeima negerai – ar pinigų trūksta, vyras blogai dirba? Taigi lėktuvuose iš Kinijos į Indiją praktiškai niekada nebūna moterų – verslu užsiima tik vyrai (mano draugas indas po kiekvieno skrydžio man atsiunčia nuotrauką). Tačiau šios šalys turi ir daug panašumų – vienas akivaizdžiausių – tai bendruomeniškumas. Kai mes, lietuviai, savaitgalio popietę praleidžiame su drauge prie kavos, tai indai ar kinai buriasi į grupes ir ką nors veikia kartu su dešimtimis draugų.

Ko palinkėtum tiems, kurie norėtų aplankyti Rytus, tačiau vis neišdrįsta? Dažniausiai mes bijome nežinomybės, todėl nesiryžtame kažko keisti, ar kažko naujo pradėti. Mat dabartis, nors ir ne visai maloni, yra mums gerai pažįstama, ir galvojame, kad ji visai pakenčiama, gal net ir ne tokia prasta. Tai palinkėčiau nebijoti ir pasiryžti – nesvarbu, ar keliausi į Rytus, ar į Vakarus, ar į save. Jeigu kažkokia mintis kirba – galima pažiūrėti, kuo baigsis, jeigu ją įgyvendinsi. Juk į savo komforto zoną visada galima sugrįžti.

Rumi — ‘And you? When will you begin that long journey into yourself ?’

Žmonės, išvykę į užsienį, pasiilgsta lietuviško maisto, ramumos, gimtosios kalbos... Ko pasigendi tu? Prie kokių papročių ir įpročių buvo sunkiausia priprasti? Pasiilgstu savaitgalio išvykų su draugais, jūros, baidarių, pirtelės, miško, grybavimo, uogų ir paprastos kasdienybės, nuoširdžių, ilgamečių draugysčių, kurios dabar palaikomos tik internetu. Kinijoje daug žmonių, todėl daug ir biurokratijos. Kartais tai, ką Lietuvoje galima padaryti vienu kompiuterio klavišo paspaudimu, čia užtrunka valandą, ar net visą dieną, dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Kartais, be tinkamų kontaktų ir tinkamo piniginės storio, kai kurių dalykų iš viso neįmanoma padaryti. Taip pat paslaugų sfera Kinijoje dar tebėra stipriai tobulintina, ir sumokėjus brangiau toli gražu nereiškia, jog gausi geresnę paslaugą ar produktą. Bet prie to priprasti sunku ne tik man, bet ir mano draugams kinams – ir tiems, kurie niekada nebuvo užsienyje, ir ypač tiems, kurie mokėsi ar gyveno užsienyje bei sugrįžo.

Veni Vidi Scripsi

Jaroslavo Melniko

Maša, arba Postfašizmas plėtojimasis ar sustojimas?

Monika Triaušytė ŽODŽIAI + VAIZDAS

Jaroslavas Melnikas, svarbią poziciją Lietuvos literatūriniame pasaulyje užimantis rašytojas, savo gerbėjus visai neseniai nudžiugino dar viena knyga. „Maša, arba Postfašizmas“, naujasis rašytojo romanas, nepraslydo pro akis, todėl papildė ir mano namų bibliotekėlę. Nepaisant gana skirtingų kritikų vertinimų, vis dėlto nusprendžiau į šią knygą pažvelgti iš savo pozicijos. Ir kaip filologė, ir kaip paprastas skaitytojas. Be abejo, vidinis profesionalaus ir paprasto skaitytojo konfliktas išprovokavo klausimą, į kurį šioje recenzijoje ir bandysiu atsakyti: naujoji Jaroslavo Melniko knyga yra ankstesniųjų temų plėtojimas ar kūrybinis išsisėmimas?

Rašytojo pasirinktas antiutiopijos žanras romane „Maša, arba Postfašizmas“ yra ne pirmasis bandymas. 2008 – aisiais metais išleista knyga „Tolima erdvė“ taip pat yra to paties žanro kūrinys. Tačiau ne tik toks pat žanras, bet ir kiti knygų panašumai sukėlė daug diskusijų: pavyzdžiui, žmogui sunku priimti tiesą, patogi nežinomybės būsena, sudėtingas praregėjimo kelias, gyvenimo prasmės, sąvęs ieškojimas, suvokimas, jog sukurtos tiesos įsišaknijimas žmonių sąmonėje, kaip patogi gyvenimo būsena, sunkiai pakeičiama... Itin panašus abiejų knygų pagrindinių veikėjų – Dimos ir Gabro – ėjimas į praregėjimą, kaip į naująjį gyvenimo etapą. Taip pat gyvenimo,

kaip žmogaus sukurto mechanizmo, trapumo suvokimas – kaip toliau gyventi žmogui, kai suvokiama, kad kiekviena mums žinoma tiesa gali būti melas? Nepaisant šių panašumų, knygos turi ir savuosiuos „prieskonius“. Be abejo, vienas iš jų – anksčiau minėtųjų problemų įtraukimas į skirtingus pasakojimus. „Tolimoje erdvėje“ vaizduojamame megapolyje, remiantis artimosios erdvės samprata, kuri tampa pagrindiniu gyvenimo pagrindu veikėjams, gyvena aklieji žmonės ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine to žodžio prasme. Nuo gimimo užplombuotomis akimis žmones valdo grupelė išrinktųjų – matančiųjų, kuriems aklai (besąlygiškai) paklūsta aklieji

(kokia ironija!) ir nė negalvoja apie kitokio gyvenimo galimybę, nes nesuvokia ją esant. „Mašos, arba Postfašizmo“ siužetinė linija – kitokia. Bet apie tai šiek tiek vėliau – konkrečiame knygos aprašyme, kuriame ieškosiu, ką naujo galime atrasti šioje knygoje. „Tolimos erdvės“ bei „Mašos, arba Postfašizmo“ panašumui pateisinti radau tik vieną argumentą – galbūt rašytojas nenori paleisti jam bei skaitytojams skaudžios žmogaus egzistavimo šiandieniniame pasaulyje temos, abejingumo viskam problematikos, priversdamas skaitytoją vis dar ir dar kartą susimąstyti, taip paaštrinant knygose gvildenamas problemas, tokias kaip žmogiškumas, tiesa, jos siekiamybė

Veni Vidi Scripsi

arba kaip tik slėpimasis nuo jos, netgi žmogaus prisitaikymas plaukti pasroviui ir prisitaikyti prie masių. Taigi, pasirinktas siužetas, į kurį įsipynė jau Jaroslavo Melniko literatūros mėgėjams žinomos svarstomos žmogaus egzistencinės problemos, yra patrauklus, nes kiekvienam yra labai artimas, suprantamas šių dienų kontekste. O žmogaus, kaip komplikuotos būtybės, tema – laikui nepavaldi, nesenstanti. „Maša, arba Postfašizmas“ - romanas apie gyvenimo žiaurumą, apie tai, kokios neribotos yra žmogaus galimybės (ne visada teigiama prasme). Visa tai pateikiama su meilės „prieskoniu“ („Tolimoje erdvėje“ šios temos išvengta). Kraupios epochos sūkury, XXXIX amžiuje, susipina dviejų skirtingų pasaulio atstovų – žmogaus ir storo (gyvūno, kuris savo fizine kūno išvaizda yra panašus į žmogų) – gyvenimai. Pasaulyje, rodos, egzistuoja vienintelė Pasaulinė Reicho valstybė, kuri susiformavo po daugelio metų, įvykus labai svarbiam posūkiui istorijoje: „praėjus šimtui metų po pirmojo fašistų pasirodymo istorinėje arenoje <...> jiems pavyko revanšuotis“. Esminė fašistų laimėjimo pasekmė yra storai, kurie be sąžinės graužaties vadinami gyvūnais, o atsakomybė už jų virsmą iš žmogaus į gyvūną paliekama senosioms kartoms. Būtent žmogaus ir storės gyvenimų susipynimas į vieną neatsiejamą naują pradžią tampa Melniko romano pagrindu. Pasaulinės Reicho valstybės pilietis, žurnalistas Dima ir gyvūnų klasę atstovaujanti storė Maša, savo išore nepaprastai panaši į žmogų (o gal net identiška žmogui?), tampa vienas nuo kito neatsijiemi – jų įprasti gyvenimai apsiverčia aukštyn kojomis. Sudėtingas Dimos sąmonėjimo kelias, glaudžiai persipynęs su žmonijos tragedija, priverčia ne tik mintimis nukeliauti į vaizduojamą laikotarpį, bet ir apsižvalgyti

aplinkui: kokie mes esame, kaip mes elgiamės vienas su kitu, kas mūsų laukia? O būtent tai, ko gero, ir yra pagrindinis rašytojo tikslas: „Puoselėju daug vilčių, kad šis romanas apie įsivaizduojamą pasaulį ne tik sukrės skaitytojo vaizduotę, bet ir padarys jį geresnį.“ Manyčiau, jis liko gražiu literatūriniu užmoju ir, bent mane, privertė susimąstyti ir dar kartą suvokti mūsų gyvenimo sudėtingumą, komplikuotumą. Dar neperskaičius knygos, pirmasis vertinimas buvo susijęs su jos, kaip ir visų kitų apčiuopamų daiktų, išoriniu pateikimu. Knygos „Maša, arba Postfašizmas“ viršelis šiek tiek tipiškas – sužeista nuoga moteris akivaizdžiai atspindi žmogaus trapumą bei, tuo pačiu, pagrindinę romano temą. Tačiau, manyčiau, būtent dėl pernelyg didelio atvirumo skaitytojui nelieka malonaus viršelio nagrinėjimo paslapties. Mano nuomone, iš pirmo žvilgsnio šokiruojančiu viršeliu bandoma manipuliuoti: dirbtinio paslaptingumo suteikia tik šešėliuose pasislėpęs herojės žvilgsnis, o ryškia smurto žyme norima tarsi paprasčiausiu būdu atkreipti skaitytojo dėmesį, neva jį šokiruojant. Meilę simbolizuojanti raudona rožė ir įkirsta nugara negali parodyti ir atskleisti, manau, žymiai svarbesnių dalykų, pavyzdžiui, storės Mašos virsmo į žmogų, kaip esminio įvykio, arba bendros nužmogėjimo temos. Praverčiau puslapius – sudomino tai, kad romanas bus pateikiamas ne tik pasakojimo, bet ir laikraščio straipsnių forma (apie tai bylojo skirtingas puslapių apipavidalinimas). Tik, deja, tai – jau nebe naujiena. J. Melniko „Tolimoji erdvė“ taip pat yra panašios formos: pasakojamąją liniją papildo ne straipsniai, o kitokios formos glaudžiai susiję tekstai: dienoraščių puslapiai, laiškai ir kita. Tačiau negaliu paneigti, kad persipynę publicistikos ir grožinis stiliai padeda

išvengti monotoniškumo grėsmės, o įsiterpę filosofiniai pamąstymai romaną „Maša, arba Postfašizmas“ padaro dar įdomesnį. Neslėpsiu, jog Jaroslavo Melniko naująjį leidinį „Maša, arba Postfašizmas“ „suvalgiau“ it kokį saldainį. Rašytojo talentas pasakoti ir suintriguoti skaitytoją tikrai neišblėso. Intriga buvo išlaikyta, o netikėtą pabaigą laikau vienu ryškiausių šio romano „kabliuku“. Bendrai apžvelgiant kūrinį ir prisimenant skaitymo procesą, negalima paneigti Jaroslavo Melniko gebėjimo įtikinti, tačiau su keliais išimtiniais atvejais, kuriuos jau įvardijo ir Agnė Pakulaitė: pernelyg greitai „atgimstantis“ storės Mašos žmogiškumas kelia abejonių suvokiant, jog ji nuo pat gimimo buvo laikoma žvėrimi, darbo jėga, maisto šaltiniu . Antrasis - Dimos šeimos atsisakymas/palikimas – argi žmogus, kovojantis už žmogiškumą, gali taip stipriai paminti kitą žmogiškąją vertybę, taip savotiškai prieštaraujant pačiam sau? Pro akis nepraslysta nemotyvuotai užsimezgusi Dimos meilė Mašai. Būtent dėl to sutinku su Agne Pakulaite: „Tiesiog trūksta motyvacijos veikėjų elgesiui“. Šiek tiek suglumino pernelyg didelė skirtis tarp publicistikos tekstų ir pagrindinio dviejų herojų Mašos ir Dimos gyvenimo pasakojimo sudėtingumo atžvilgiu. Pasaulinės Reicho valstybės laikraščio straipsniai pasirodė itin geri tekstai, juos netgi drįsčiau pavadinti „genialių minčių ir talento skrynele“ – problema svarstoma aukštu lygiu: filosofiniai pamąstymai persipina su istorinėmis žiniomis ir jų logine tąsa į ateitį; autorius nevengia ir šiandienių aktualijų interpretavimo: pavyzdžiui, vegetarizmo, „industrinės eros“... Be to, laikraštyje pateikiami du požiūriai į svarstomą žmogaus ir storo (gyvūno, itin savo išore panašaus į žmogų) problemą:

kiekviena pusė turi svarių argumentų, kurie yra parinkti tinkamai, todėl įtikina. Tačiau pagrindinė pasakojamoji linija (Dimos sąmonėjimo kelias ir jo požiūrio keitimasis) tarsi nublanksta „stipriųjų“ tekstų atžvilgiu: jis paprastas ir be didelių pastangų suprantamas, mat viskas parašyta gana aiškiai, be specialių mąstymo „mankštinimo“ trukdžių. Nepaisant to, kiekvienas straipsnis ir tolesnio pasakojimo skyrelis yra labai gerai susieti: papildo vienas kitą, mintis lengvai laviruoja, neprarasdama savo svorio. Galų gale, Jarolsavo Melniko romaną „Maša, arba Postfašizmas“ galiu pavadinti trumpalaikiu stabtelėjimu apsižvalgyti dar kartą, įtvirtinant savo poziciją žmogiškumo klausimu, ir akivaizdžiu užmoju į priekį ieškoti naujų versmių. Vis dar svarstau, kad „Maša, arba Postfašizmas“ gali būti, atvirai pasakius, sutrauktas, supaprastintas „Tolimoje erdvėje“ svarstomų problemų variantas, nes knygos kalba nėra sudėtinga, be itin ryškių simbolių, metaforų. Tarsi būtų skirta platesniam skaitytojų ratui. Tačiau naujojo rašytojo romano neskubu nuvertinti. Nors tarp romanų „Tolimoji erdvė“ ir „Maša, arba Postfašizmas“ galima rasti panašumų, nė truputį neabejoju, kad pastarajame galima atrasti ir kažko naujo, šviežio, kitokio... Skaitantis šį romaną žmogus susidurs su romano herojumi, kurio atspindys yra maža dalelė mūsų. Manau, to ir siekė rašytojas – veidrodžio atspindžio efektu paveikti savo skaitytoją. Suvokiant ir matant protui sunkiai suvokiamus neramumus pasaulyje ir pats susimąstai apie miglotą savo bei žmonijos ateitį. O Jaroslavo Melniko „Maša, arba Postfašizmas“ - viena iš literatūrinių versijų pamatyti, kas galėtų nutikti, jei liksime abejingi vienas kitam, jei paminsime žmogiškumą.

Kūryba

Danielius Pileckis ~ 1 Katė Ant Palangės ~ 2 Žygimantas Pekūnas ~ 3

KŪ RY BA

On anchor The stone quay was drenched in gray tints of rain, uncommon in these warm latitudes for its untropical softness and flaccidity. Darker and more vivid against this blurred pall, which modified faraway horizons, lay some full sacks – wherein there were letters, and specific passenger chattels to be duly carried on board the sleek steamship, white as steel can be, whose decks had already admitted a large proportion of people, and thus with no-one left behind it seemed as though there was none to bring up the rear, the quay receiving only the broad rainy mist, which was actually a cloud’s sullen bulk, descended to see off the departing vessel. A porter lighted his rare tip and made several prodigious puffs, looking in an indefinite direction. ‘twas easy to drown one’s eyes either in the longitudinally infinite passageway of the quay, which was only terminated by the billowing sound of the waves, or in the milky substance which rose opposite, with a stricter prolongation of a straight line here and there, a gangway laid into obscurity, and a belching humour of this vast organism testifying to its being a ship ready to go. The porter adjusted his soiled cuffs, accosted his fellow, in a blue cap and as wary of smoke burning his walrus moustache, and kicked one of the closer sacks, thus signifying that soon the wagon would appear to scoop all of these up. A lonely newspaper flapped its folds, and took an arbitrary promenade across the stone pavement. Bollards stood, chained as prisoners, and enchaining the embankment from the uneasy current.

Kūryba

The weather had kept on the par for half a day or so, and gloomier shadows stalked in from the sea sky now and then, to recede again under the brighter buff of the coastal sand-rain. The port was a moderate town in that it had the chief urban sights, and a small one in that it lacked fervour and bilious temperament. It was a stricken body of an erstwhile patriarch of this region, now lying in greater dereliction than flower, with fewer public attractions and more common disregard, with more spells of strange silence where one would expect an upbubble of emotion for a populace to be still seen without, and unseen within. The landscape surrounding the town and descending in undulate creases to the even more creased surf, comprised some acclivities, irregular and gradually building, in a rough amphitheatre, to the stalwart heights of mixed temperate and subtropical forest, which prolonged its regal wolds well beyond the auricular scope of an idling by-stander, or a gentleman in a Winsor side chair humouring his rheumatism during his contemplation from the seafront, bespectacled, newspaper on his lap (a common sight in the warmer seasons); the shrieking sea-gulls would often fetch a time for themselves, and scream on top of their winged life, high above the ever-moving marine mantle, or describing geometrical figures to where the town began, and roofs froze their ridged flap to an overseer, who all these birds were, and now and then (rarely indeed), some odd planes, or gliders, or blimps, visiting the face of the sky in the irradiating glory of summer, with many a gay crowd entertaining themselves on an outburst of stalls, attractions, circuses, exhibitions, cinematography, photography, rowing competitions, regattas, evening parties and morning levees, and so much unworthily left without mention, and exposed to the dear reader’s conception.

Storms there were tropical; many a buxom beauty of the south would bask in the lea of a parasol on interims of sultriness; sails would forever taper over the curl of the blue element, all gallant and freedom-loving pennons these, and scudding in competition with the light shift of clouds, or but the invisible breeze, in the foreground of a dazzling, endless azure, as though Uranus were come to survey the land. Many old salts were to be overheard here, seated on white plastic seats round white plastic tables, with an awning or umbrella affording cool shade (such unlatticed and unroofed gazebos for discourse meetings), together with auxiliary ice-cream and drinks, or dainty resort meals (done to a turn, and quite agreeable, though) to relieve the telling of rugged experiences, sprinkled with here and there an artificially spun yarn, or a sentential bluff…

Paaiškinimai: Bilious – irzlus Billowing – banguojantis Blimp – nedidelis dirižablis Bollards – prisišartavimo stulpeliai, knechtai Dainty – įmantrus Embankment – krantinė, dauba, užtvanka Erstwhile – buvęs, praėjęs Flaccidity – silpnumas, gležnumas Gay – linksmas Gazebo – belvederis (kyšojantis, išsikišęs langas arba balkonas) Glider – sklandytuvas

Interim – laiko tarpas Irradiating – švytintis Yarn – čia: neįtikėtina istorija Lea – žolynas, pieva Levee – svečių priėmimas Old salt – senas jūrininkas, jūrų vilkas Pennons – vėliavėlės Ridged – išvagotas Rugged experiences – sunkūs išgyvenimai, skaudžios patirtys Sleek – švelnus, žvilgantis Sultriness – tvankumas, kaitra To scoop up – surinkti Undulate – banguotas, iškilus

Kūryba

Sapiobarakudizmas Katė Ant Palangės – danų filologijos absolventė

– … Suprantat, mes visą savaitgalį gėrėm , – pradedu pasakojimą, vos tik įsitaisiusi gydytojos kabinete. – Su drauge, reiškias. Ir trečios dienos popietę priėjom prie išvados, kad MOTERIS – kaip MOTERIS – gyvenime turi keletą variantų, reiškias: pirma. Įstoti į universitetą, įgyti perspektyvią specialybę ir gyventi svajonių gyvenimą. Bet čia galioja tik labai akademiškai protingoms moterims. Jeigu mokaisi tik todėl, kad tėvai liepia, tai, žinok, šitas variantas nelabai nusimato. Toliau, reiškias. Antras variantas – ištekėti ir turėti šeimą. Gali būti derinamas su pirmu variantu. Sunkiai, bet gali. Čia nėr ką daug kalbėt, ne mano specializacija. Trečias variantas – turėti kokį nors talentą. Dainuoti, siūti, rašyti ar, galų gale, kokteilius gerai maišyti OPA, čia jau visada yra vietos savirealizacijai, PRIE – įsidėmėkit, – PRIE TINKAMŲ APLINKYBIŲ. O kas tos tinkamos aplinkybės… Nu tai čia dar kitas diskusijos aspektas. O kai jau nė vienas iš minėtų – moteris – IR TIK MOTERIS, patikėkit manimi!– gali patiuninguoti savo fasadą ir tapti… barakuda. Tik mano atveju - sapiobarakuda. Ar jūs suprantat, Liudmila, apie ką aš kalbu? Liudmila, panašu, jau pripratus, kad jau gerą pusmetį per kiekvieną mūsų susitikimą aš pasireiškiu su vis nauja patetiška idėja, tad labai neprieštarauja ir tik paklausia:

– Bara…kuo? – Nu gi golddiggere, mes jas Lietuvoj barakudom vadinam, – susizgrimbu paaiškinti. – Liūdna, vienok, sakyčiau, bet panašu, kad savęs atradimo kelyje man prisieis išbandyti ir tai. Liudmila, matau, nelabai followina. – Žiūrėkit, visą gyvenimą galvojau, kad būsiu akademikė. Susifeilinau. Šeima ir vaikai? Jūs pažiūrėkit į mane ir šitas klausimas atkris savaime. Talentas? Biškį šoku, biškį dainuoju, biškį rašau, bet nieko rimto, nieko gryno, nieko… tokio, kas man leistų tapti profesionalia šokėja, dainininke ar rašytoja. Tai kas man dabar belieka, pakol tridsokas ant nosies nenusėdo? Teisingai. Pasidaryti papus ir eiti į trasą. Nutylu. Šiandien aš šneki kaip niekad, bet man labai reikia, kad Liudmila sektų mano savasties paieškų procesą. – Suprantat, Liudmila, aš jums kaip moteris moteriai pasakysiu, – NĖRA TOKIO DALYKO KAIP LYGIOS VYRŲ IR MOTERŲ TEISĖS. Moterys visais laikais investuoja daugiau į bet kokį sąryšį su priešinga lytimi ir visas feminizmas tėra dar didesnis moterų išnaudojimas. – Nu nu? Kaip čia taip? – suklūsta mano psichiatrė. Pasijuntu savotiškai autoritetinga. – Nu žiūrėkit. Pirmas pasimatymas. Feminizmo laikai. Aš dažausi, kvepinuosi, perku seksualias kalgotkes - jau investicija, ar ne? Vyras. Reiškias. Vyras ką? Pasitinka centre, duok dieve pasikvėpinęs. Be mašinos. Jau, skaityk, transportas neatsipirko. Duris turi atsidaryti pati, kėdę atsistumti pati… Čia tau, vadinasi, buvo pademonstruotos tavo bobiškos teisės ir privilegijos. Toliau. Kavinėje kaip padorus žmogus užsisakai puodelį arbatos ar ten kavos. Tik tiek. Susimoki pati? Ką tik iššvaistei makiažą. Matot? Pakolkas tokiais tempais sparčiai einam į minusą. Vienok, dar yra šansas, kad pasimatymas atsipirks, jei žmogus pasirodys esąs įdomus, šarmingas, charizmatiškas. Tuomet visos jo išsakytos mintys stumia mūsų balansą į pliusą. Na, jūs suprantat, mane seksualiai traukia protingi. Tak vot tai ir yra sapiobarakudizmas. – O tai… ką tai turi bendro su naujais papais? – prisimena Liudmila, nustojusi krutinti paišelį.

Kūryba

– Kuo? Papais? Ai, paapais… Na, čia irgi įvaizdžio dalis. Papai buvo papais visais laikais, ką norit, tą sakykit. Buvo ir man šovus mintis, bet iš kompetentingos priešingos lyties komisijos sulaukiau pasipriešinimo. Mano vienas – pusantro vyriško delno, tai sakė negadint gero daikto. Bet ką nors vis tiek pasitiuninguosiu, – entuziastingai nusišypsau. – Kitai savaitei užsirašiau į tris skirtingus grožio salonus. – Tai dabar tavo interesai – išvaizdos tobulinime… – pasižymi ana bloknotėlyje ir užbraukia riebų brūkšnį. – Taigi, – liūdnai atsidūstu. – Būkim biedni, bet teisingi, kitų perspektyvų kaip ir nebebėr. – O… tada kas? – Žinot, taip toli dar negalvojau… – staiga pajuntu, kaip išsisklaido paskutiniai entuziazmo likučiai ir gėdingai nuleidžiu galvą į sterblę. – Žinau tik, kad esu potenciali sapiobarakuda. Mainau flirtą į smegenis ir charizmą. – Bet tokie vyrai išvaizdos šitaip nesureikšmina, kad jau papus naujus reikėtų darytis… – suabejoja Liudmila. – O čia psichologinis triukas mano sąžinės balsui nuraminti, per kurį aš ne tik už savo arbatą, bet dar ir už jojo pietus paprastai susimoku, – suurzgiu, pikta ant savęs. – Nu kiek galima save skriaust? O čia jau, suprantat, išvaizda signalizuos iš tolo, kad kas kas, o arbatos puodelis - tai kaip trijų litų stavkė įsėdus į taksi. – Sapiobarakudizmas… – tylomis pakartoja ana. – Taip sakei? – Lygiai taip. Vakar sugalvojau.

Autorės kalba netaisyta

Tarp klasikos ir tikrovės Kai man kartą pasakė, jog esu blogas žmogus, pirma man šovusi į galvą mintis buvo ta, jog kas nors išsiaškino, kad naktimis stebiu kaimynus ir užsirašinėju, ką jie veikia. Vis dėlto, tai nebuvo priežastis man priklijuoti blogo epitetą. „Ar skaitei kada „Dekameroną“?“ – paklausė manęs pseudo-intelektuali persona su akiniais, pakeitusi temą nuo viščiukų skaičiavimo rudenį į literatūros pasaulį. Nemelavau jai, nemeluosiu ir jums – ne, „Dekamerono“ aš neskaičiau, bet daug apie jį girdėjau. Ten grupelė žmonių maro apimtoje Italijoje dalijosi savo pasakojimais, kurių kiekvienas buvo gilus kaip Marianų įduba ir persmelktas savotišku eiliniam žmogui nelabai suprantamu Renesanso modus vivendi.1 Tačiau vien to, kad žinojau gyvenus tokį Bocaccio ir parašius tą gi „Dekameroną“, nepakako. Sužinojusi, kad vietoj senos geros klasikos aš renkuosi tą viešai nekenčiamą populiarųjį skaitalą, kuriame ieškoma Jėzaus įpėdinių arba pasakojama istorija apie vaikį, gyvenantį tai sandėliuke po laiptais, tai kažkokioje užkerėtoje pilyje, minėtoji persona man ėmė ir pasakė, kad esu blogas. Nes renkuosi blogą literatūrą. Nes bloga literatūra manęs nepraturtina. Man kilo klausimas – kas yra gera literatūra ir kokie yra tie geri žmonės, kuriems ji rašoma ir kurie ją skaito beigi populiarina prastesnių individų tarpe. Kadangi tapau pernelyg mažai išprususiu pašnekovu, man nieko nepaaiškino, tad teko imtis savo tyrimo. „Kas yra bloga literatūra?“– paklausiau V., kai ji iš orkaitės ištraukė apdegusį viščiuką. „Nežinau, visokie vampyrai“, – pasakė ji, aiškiai nepatenkinta savo kulinarinias gabumais. „Žinai, tie, kur spindi ir nepilnametes tvirkina“. „O kas tada gera literatūra?“. „Žemaitė“.

Kūryba

Ach, Žemaitė, mūsų kaimo klasikė, kurios dėka sužinojome, kad XIX a. Lietuvos provincijoje žmonės pykosi taip, kaip ir dabar ir dar tai, jog ne Landsbergio dėka prasigėrė gražieji Tėvynės sodžiai. Prisiminiau, kaip devintoje klasėje reikėjo skaityti „Marčią“. Ne tik, kad skaityti, bet dar ir širdimi pajusti, suvokti ir interpretuoti. Neseniai ją perskaičiau iš naujo, šiaip sau. Prieš akis iškilo vidutiniškos telenovelės siužetas – gera mergaitė pateko į šeimą, kurioje visi ją koneveikė, daug vargų teko iškentėti, galop ji pastojo ir numirė. Nubraukęs ašarą, susiradau tą savo interpretaciją, kurios pabaigoje švieste švietė mokytojos komentaras: „Neįrodyta, kad Žemaitė mylėjo kaimo žmones“. Nesupratau klasikos tada. Nesuprantu ir šiandien. Darosi baugu, kad esu tikrai blogas individas, nesuvokiantis, kaip ir kokiu būdu autorė myli visus aplinkui, numarindama savo kilnią Katrę. Griebiuosi kito po ranka pasitaikiusio ne ką mažiau pripažinto klasikinio kūrinio – Donelaičio „Metų“.2 Neskaityti Donelaičio – tolygu atkelti šlagbaumą rusų tankams, taip daro tik blogi žmonės, o aš toks nebūsiu. Skaitau ir bandau susitapatinti su idėja, kad negalima rengtis vokiškai, kalbėti vokiškai, apskritai, reikia kuo toliau laikytis nuo visko, kas vokiška. Tai sąžiningai pildau ir piktavališkai neinu į vokiečių k. paskaitas – ugdau savo tautinę savimonę. „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“ kaip kad XVIII a. Mažosios Lietuvos hegzametras kuteno mano išpuikusią vartotojišką širdį. Ne, to visgi nebuvo. Meluoju. Nusidedu ir vėl. Dabar desperatiškai ieškau kokio nors klasikinės literatūros kūrinio, nes klasika, kaip koks taurus kalnų krištolas, iškyla viršum įdomios prastos literatūros purvino liūno ir veda mus į šviesą, į teisingesnį pasaulio suvokimą. Atsiverčiu J. Austen „Mensfildo parką“. Tikiuosi kokių nors aukštų dvasinių vertybių propagavimo, o gaunu dozę dvaro intrigų. Žinosiu, kaip, kur, kada ir ką sakyti, kad nebūtų pažeistas aristokratiškas protokolas. Prasiturtinau dvasiškai, bet blogis iš širdies nedingo. Tada supratau, jog geriausias vaistas nuo bet kokių blogio šaknų išbujojimo (kas yra neteiktina svetimybė, šiuo atžvilgiu aš esu dar blogesnis) yra ne geros klasikinės literatūros skaitymas, bet tų šlykščių, komercinių bei purvinų Vakarų tekstų uždraudimas mūsų dangiškoje Marijos žemėje.3 Tarp populiariausių knygų dabar puikuojasi „Penkiadešimt pilkos atspalvių“ – o ta knyga juk dvasiškai visai nepraturtina! Priešingai, ji sukelia įvairiausias kudlotas mintis, ir (o, siaube,) ją perka mūsų vargšai suklaidinti žmonės, perka ir nesigėdija ne tik skaityti, bet ir kitiems rekomenduoti. Belieka tik įsivaizduoti, kaip kapuose vartosi geros literatūros kūrėjai ir skaitytojai, matydami, kad rūtų darželiai ir seni dvareliai nugrimzta nuskurusio Anykščių šilelio tankmėje, o į dienos šviesą kopia tokie šiuolaikinės literatūros monstrai kaip Brownas, Rowling ir James.

Dieve, saugok mus visus ir mūsų sesučių baltąsias kaseles, kad jos nenukristų it kokia skerdžiaus Grainio taip numylėta liepa Dzūkijos kaime! Dabar pradedu jaustis žymiai geresnis, nei buvau. Aš jau suprantu, kad šiuolaikinė, populiari ir greita literatūra yra didžiausias blogis. Jaučiu, kaip gėris pripildo visą mano kūną. Geri žmonės visada turėtų priminti blogiesiems, kad šie neskaito to, ką turėtų skaityti. Juk ar gali žmogumi vadintis tas, kuris rankose nėra laikęs Dantės, Wordswortho arba Biliūno raštų? Tokiam tik vienas kelias – arba kalėjimas, arba Seimas, kuriame priims įstatymą išparduoti mūsų brangią žemę užsieniečiams. Nes tik gera, dorovinga klasikinė literatūra, atlaikiusi metų metus įvairiausių išbandymų ir literatūrologų pripažinta tinkama, gali išauklėti jauną ir ištiesinti kuprotą. Ir visai nesvarbu, kad keičiantis santvarkoms keičiasi ir geros literatūros sąrašai. Svarbiausia – niekinti popsą ir mainstreamą, nes tada galime jaustis padarę kažką tikrai verto ir teisingo. Ir visai nesvarbu, kad kadaise dauguma tų dabar šlovinamų kaip dieviškosios substancijos literatūros kūrinių buvo niekuo neišsiskiriantys savo laikų plunksnos veikalai.4 Nieko nuostabaus, kad vartotojiška XXI a. visuomenė nebenori skaityti apie Anglijos fabrikų darbininkų skurdą ar dūminių pirkelių realijas. Šiandien reikia veiksmo, keistų transcendentinio pasaulio būtybių adaptavimo mūsų realybėje ir pasakojimų apie aktualius, nors gal ir paviršutiniškus, eilinius neeilinių žmonių nuotykius. Jeigu po trisdešimties metų „Penkiasdešimt pilkos atspalvių“ bus laikoma reprezentatyviu mūsų epochos aistrų ir geidulio rinkiniu, niekas dėl to nenušoks nuo skardžio, apsivyniojęs „Dekamerono“ puslapiais ir niekas nedrįs pernelyg kritikuoti to, ką niekina dabar. Bet apie tai geriau negalvoti, reikia gyventi kvailose gero/blogo iliuzijose ir užsibarikadavus neklystančios klasikos tvirtovėje peikti šiandienos tuštybę. Galų gale, kaip sakoma, nėra to „Karo ir taikos“ tomo, kuris nepapuoštų lentynos. Pats metas griebti telefoną ir paskambinti tai personai. Atskleisiu savo nušvitimą ir pasiūlysiu susitikti. Gal prie kavos puodelio aptarsime Žemaitės meilę žmonijai ir bendrus skaitomumo rodiklių pokyčius. Juk esame geri žmonės, skaitantys gerą literatūrą. Tik gaila, kad mūsų niekas nesupranta. Turbūt, Maironio neskaitę.

Kūryba

Komiksas

Turime omenyje ne tai, kad XXI a. žmogus nėra pajėgus suvokti praeities realijų ir netgi į jas įsijausti, pagavęs laiko dvasios impulsą. Tačiau kai kada ne laiku ir ne vietoje pasirodantys teiginiai, kad prabėgusių amžių mąstymo, kūrybos ir apskritai požiūrio į gyvenimą strategijos gali būti pritaikytos nūdienos pasaulyje, kuris vietoje betgi nestovi ir formuoja savą pasaulėžiūrą, kuri skiriasi nuo ankstesnių, bet jokiu būdu nėra kažkuo ypatingai blogesnė, kuria keistą amžių ir epochų konfliktą, kurio galima paprastai išvengti nesvėrus visko pagal vieną standrartą – taip, kaip atvirai matuojama straipsnyje. 2 Nuvertinti K. Donelaičio indėlį ir meninį potencialą būtų kvaila. „Metai“ yra visapusiškai vertingas lietuvių literatūros paminklas ir bene geriausias XVIII a. lietuvių kalba parašytas kūrinys. Straipsnyje nesiekiama sumenkinti minėto kūrinio (kaip ir visų kitų). 3 Lietuvių literatūroje vis dar būna priimta vengti visiškai natūralios buitinės kalbos ir kuriama kartais, tarytum, vakuume, kuriame neegzistuoja nei keiksmažodžiai, nei natūralūs žmonių poreikiai. Tai kartais primena savotišką moralinę autocenzūrą, kuri, autoriaus nuomone, sukuria sintetinę fabulą, kuri tuo ir kontrastuoja su užsienio (daugiausia, anglosaksiškų kraštų) literatūros kūriniais, kurie yra parašyti labiau emancipuotoje dvasioje. 4 „Niekuo neišsiskiriantys“ čia vartojama ne derogatyviniais motyvais, o siekiant pabrėžti, kad klasikiniai kūriniai klasika savaime netapo. Modernusis pasaulis kuria savo klasiką, kuri, nors ir stipriai nutolusi nuo kanoninių kūrinių, turi potecialą, kurį turėjo ir jau pripažinti literatūros darbai. 1

Straipsnyje nesiekiama sumenkinti pasaulio ir lietuvos literatūros klasikos, ne! Ne klasika nusipelno kritikos, o kvailas stereotipas kas sena – gera, kas nauja – bloga. Labai džiaugiuosi, kad skaitome ir tebeskaitysime amžių išmėgintus veikalus, bet negalime užsibarikaduoti toje plotmėje ir jos apakinti teisti tai, kas populiaru ir perkama šiandien. Dėl skonio nesiginčijama. Ginčijamasi dėl to, kieno raštai labiau pakelia dvasią ir formuoja teisingesnį estetinį ir moralinį pasaulio suvokimą, ir tai yra bereikalingas laiko švaistymas. Manau, kad kiekvienas turi teisę pasirinkti, kas jam labiau patinka – ne visi esame, norime ir galime užsidaryti tarp keturių tikrai geros, bet nebūtinai mums aktualios, literatūros sienų. Taip pat nėra privalu atsisakyti visko, kas sena ir niekinti tai, ką subrandino amžiai ir žmonės, gyvenę prieš mus. Skaitoma literatūra nedaro mūsų nei geresniais, nei blogesniais. Ir tai mums nesuteikia teisės smerkti, žeminti ar teisti tuos, kurie pasirinko kitokį kelią. Džiaukimės tuo, kas kuriama šiandien, ir nepamirškime to, kas jau sukurta. Galų gale, argi ne toks galutinis literatūros tikslas – suteikti malonumą skaitytojui?

Filologijos fakulteto bendruomenės leidinys

Norite prisijungti prie „Citadelės“ laikraščio kūrimo? Ateikite pas mus į VU SA FilF arba tiesiog rašykite el. paštu citadeleflf@gmail.com!

Lauksime Jūsų!