Citadelė nr. 12 by Citadelė

2016 PAVASARIO SEMESTRAS

NO.

Vyr. Redaktorė: Goda Zovaitė Autoriai: Greta Tikužytė, Gintė Marija Gylytė, Goda Zovaitė, Rugilė Matusevičiūtė Kūryba: Vilius Jakubčionis, Julija Daugėlaitė, Samanta Kietytė Komiksas: Justė Urbonavičiūtė Kryžiažodis: Greta Tikužytė Maketuotojas: Tadas Keblaitis

Viršelis: Kadras iš Jos de Gruyter & Harald Thys parodos „Baltas suprematizmas“ Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje. Kūrinių nuosavybė: menininkai ir galerijos „Galerie Micheline Szwajcer“ Briuselyje, „Isabella Bortolozzi Galerie“ Berlyne ir „Gavin Brownʼs enterprise“ Niujorke bei Romoje. Fotografavo: Viltė Visockaitė

F I L O L O G I J O S F A K U LT E T O B E N D R U O M E N Ä&#x2013; S L E I D I N Y S

P R A K A L B A Į M A L O N Ų J Į S K A I T Y T O J Ą : :

Jums prieš akis – dvyliktas Citadelės numeris. Ir jis kitoks! Galbūt skelbiantis vasaros pradžią, galbūt pasiruošęs naujovėms, o galbūt tiesiog pasirengęs būti skaitomas jūsų? Išsiaiškinkim! Ačiū Vilniaus universiteto bendruomenei bei visiems prisidėjusiems prie naujojo „Citadelės“ numerio.

T U R I N Y S : : 03 08 13 21 29 31

Literatūriniai dialogai: Pavel Lavrinec Įspūdis: Roma

Susitikimas: Prisijungimas prie centrinio serverio arba kitaip – pokalbis su dievais

Pamąstymai: Laiškai apie Indiją, knygas ir atradimus

Minutė prieš kūrybą: Kryžiažodis + Komiksas

Kūryba

Rankenos ir vitražo fragmentas M. Mažvydo kalbų laboratorijoje. Gretos Tikužytės nuotrauka

L I T E R A T Ū R I N I A I D I A L O G A I : : : :

P A V E L

L A V R I N E C

Autorius :: Greta Tikužytė

Pavel Lavrinec – rusų filologijos katedros vedėjas, žmogus, kuriam rūpi studentų, kolegų bei fakulteto gerovė. Dėstytojas ne tik išmano rusų literatūrą, tačiau yra atsidavęs roko muzikos fanas, kuriam imponuoja The Beatles, The Rolling Stones ir kitos panašios grupės. Kalbamės apie tai ir dar daugiau.

KOKIA BUVO JŪSŲ LITERATŪRINĖ VAIKYSTĖ IR PAAUGLYSTĖ? KAIP ATRADOTE KELIĄ Į SKAITYMO PASAULĮ? Mano mama buvo rusų kalbos ir literatūros mokytoja, tėvas – žurnalistas, gyvenom mes Eišiškėse, o miestelyje tai buvo vietinės inteligentijos šeima. Namuose turėjome gana didelę biblioteką, man atrodo, mama rūpinosi, kad aš turėčiau ką skaityti nuo pat mažens. Manau, kad mano skaitymo ratas buvo panašus kaip ir kitų paauglių, nuotykių, detektyvų klasika – „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“, taip pat A. Konano Doilio istorijos apie Šerloką Holmsą. Iš rusų klasikinės fantastikos – A. Beliajevas arba V. Obručevas, jų knygos apie užmirštus pasaulius, dinozaurus. Dar Kiras Bulyčiovas, keletas jo knygų yra išversta į lietuvių kalbą. Kaip ir daugumai paauglių, man buvo svarbus siužetas, pozityvus protagonistas, kuris pabaigoje nugali. Dar man

labai patiko V. Janas ir jo knyga „Finikiečių laivas“, kuri paremta istoriniais faktais, joje kalbama apie finikiečių išradimus. Traukė knygos apie senovės civilizacijas, įvairius šifrus, hieroglifus. Vieną kartą šeimos pažįstami perspėjo tėvus, kad aš per daug skaitau ir atitrūkstu nuo gyvenimo. Baigus mokyklą atsirado ir kitų interesų – roko muzika, merginų simpatijos, todėl skaitymas kažkaip nuėjo į šalį. Aišku, jaučiuosi dėkingas ir mokytojams, kurie supažindino su rusų literatūra. Antroje ar trečioje klasėje pats pradėjau rašyti romaną languotame sąsiuvinyje, spausdintinėmis raidėmis, kad būtų panašiau į tikrą knygą. KOKS JŪSŲ POŽIŪRIS Į PASAKAS? KOKIUS LIETUVIŲ IR RUSŲ LIAUDIES PASAKŲ YPATUMUS IŠSKIRTUMĖTE? Atsimenu plonytes knygeles su pasakom vaikams, specialiai spausdintomis didelėmis raidėmis. Man atrodo, kad mes, rusų vaikai, su tikromis liaudies pasakomis ir neturėjome reikalų, kadangi pasakos rinkiniuose ar atskirose knygose – tai nušlifuoti, adaptuoti kūriniai, daugeliu atveju Aleksejus arba Levas Tolstojus ten padirbėjo. Tėvai turėjo žinomo rusų tautosakininko A. Afanasjevo tritomį, bet jį buvo sunku skaityti. Su pasakomis dar teko

4 ATSITIKTINIAI FAKTAI APIE P. LAVRINEC: DAINA, KURIOS KLAUSYTUMĖTĖS VĖL IR VĖL: The Kinks „Waterloo Sunset“ (dabar ir žmonos skambėjimo tonas). PRODUKTYVIAUSIAS PAROS METAS: Nuo 11 val. iki 16 val. DAIKTAS, PRIMENANTIS VAIKYSTĘ: Kaleidoskopas, dar muilo burbulai. NAMŲ RUOŠOS DARBAS, KURIO VENGIATE: (ilgai galvoja) gal langų valymas. Dėst. P. Lavrinec prie Š. Šimulyno freskos. Gretos Tikužytės nuotrauka

susidurti sekant jas vaikams, nors taip pat mėgdavau kurti savo istorijas apie piratus, burtininkus, jas būdavo galima tęsti kitą vakarą. Man, ko gero, patiko skaityti ne pasakas, o apie pasakas, pavyzdžiui, V. Proppas – genialus, savo analizę taikė tam tikros rūšies pasakoms, išskyrė skirtingus elementus. Daugelis kūrinių parašyti panašiai kaip jis siūlo – vaikystė tėvų namuose, po to jaunuolis išeina į pasaulį, patiria daugybę nuotykių, kol galiausiai viskas baigiasi laimingai. Lietuvių pasakos man atrodo autentiškesnės, jos turi nepaprastą dvasią, jose labiau nei rusų pasakose jaučiasi mitologinis pagrindas. „Eglė, žalčių karalienė“ būtų vienas iš pavyzdžių, kuriam sunku rasti analogą. KAIP ATSIDŪRĖTE VILNIAUS UNIVERSITETE? GAL TURĖJOTE KITŲ PLANŲ?

gamykloje, formaliai buvau dažytojas, bet iš tikrųjų mano pareigos buvo dailininkas – apipavidalintojas. Rašiau lozungus, grafikus, įsipareigojimus, pavyzdžiui, „Liftas dirba/ nedirba“, „Atsargiai – aukšta įtampa“. Turėjau dirbti 8 val. per dieną, bet rasdavau laiko ir paskaityti, todėl supratau, kad man to neužtenka. Norėjosi kur nors studijuoti neakivaizdžiai, o vienas iš galimų variantų buvo rusų kalba ir literatūra Vilniaus universitete. Tik mano studijų laikas labai išsitempė, turėjau skolų. Galų gale supratau, kad gerai daryti galima tik ką nors viena – arba studijuoti, arba dirbti. Išėjau iš darbo ir perėjau į dieninį skyrių. Baigiamąjį darbą rašiau iš literatūros, taip neplanuodamas baigiau universitetą. Kadangi buvau šiek tiek vyresnis

Mano atsidūrimas universitete buvo beveik atsitiktinis. Baigdamas mokyklą, apie ateitį labai negalvojau, nors mano klasiokai, bent dalis, Dėstytojas P. Lavrinec rekomenduoja: buvo labai motyvuoti, vaikinai ruošėsi mediKNYGA, KURIĄ REIKIA PERSKAITYTI: cinos ar inžinerijos H. Hesė „Stiklo karoliukų žaidimas“ studijoms, merginos FILMAS, KURĮ REIKIA PAMATYTI: labiau linko į pedaA. Tarkovskis „Stalkeris“ gogiką ar žurnalistiką. MUZIEJUS, KURĮ REIKIA APLANKYTI: Pamąsčiau, kad seksiu Gamtos istorijos muziejus Londone tėvų pėdomis ir stosiu į lenkų filologiją Leningrado universitete, bet nelabai kaip buvau pasirengęs, silpnai išlaikiau stojamuosius egzaminus. Aišku, patekau į sovietų armiją – tie dveji metai kariuomenėje man buvo sugaištas laikas. Už tvoros – gyvenimas verda, Led Zeppelin leidžia naują albumą (juokiasi). Baigus tarnybą, norėjosi atsigriebti už tą laiką, todėl pradėjau dirbti elektros skaitiklių

nei mano kolegos ir galbūt brandesnis, atsirado galimybė pasilikti katedroje. JŪSŲ DĖSTOMI KURSAI ĮVAIRŪS – NUO RUSŲ LITERATŪROS IKI SKAITMENINIŲ TECHNOLOGIJŲ. KAIP MANOTE, KOKS LIKIMAS LAUKIA SPAUSDINTOS KNYGOS? AR VIS LABIAU PRISIJAUKINSIME TAI, KAS SUSKAITMENINTA? Nemanau, kad skaitmeninis formatas užgoš spausdintą knygą. Aišku, tiek studentai, tiek dėstytojai skaito iš Iphone ar Ipad įrenginių, elektroninių skaityklių, bet knyga niekur nedings. Akiai tiesiog reikia erdvės, jau nekalbant apie pripratimą. Sutinku su U. Eco, kuris ne kartą įvairiai formulavo, kad jei dviratis niekur nedingo, paplitus automobiliui, taip ir knyga niekur nedings. Elektroniniai formatai – tai tik pakaitalas. Mes taip išauklėti, kad siekiame būti skaitytojų tauta, o skaityti iš monitoriaus ekrano kartais nesinori. Žymiai patogiau ir maloniau turėti knygą rankose. Principas aiškus – dirbti patogiau su elektronine, greičiau ir lengviau ieškoti konkrečių dalykų, bet spausdinta knyga mielesnė. RUSŲ KLASIKŲ, PAVYZDŽIUI, A. ČECHOVO AR F. DOSTOJEVSKIO, KŪRINIAI TEATRO SCENOJE. KĄ MANOTE APIE TAI? GAL KOKS SPEKTAKLIS ITIN ĮSIMINĖ? Aš ne teatralas, nelabai galiu prisiminti, kada paskutinį kartą buvau teatre. Mano mokslinio intereso sritis galbūt šiek tiek skiriasi nuo kitų kolegų, kurie labiau domisi įvairiais pastatymais, reguliariai vaikšto į teatrą. Mano draugas V. Asovskis kartu su režisieriumi L. M. Zaikausku pastatė spektaklį „Dangaus krantas“; buvo įdomu, tačiau neturėjau su kuo lyginti, kadangi teatre esu retas svečias. Mokyklos laikais teko lankytis Rusų dramos teatre būtent

tuomet, kai jis klestėjo. Aišku, buvo propagandinių spektaklių apie Lenino gyvenimą, bet taip pat buvo statomos ir amerikiečių pjesės. Tada tai atrodė lyg tiesos sala melo vandenyne. Visoje L. Brežnevo laikotarpio veidmainystėje, rodos, kad kažkas kreipiasi į tave ir sako, kaip iš tikrųjų reikia gyventi. ESATE RUSŲ FILOLOGIJOS KATEDROS VEDĖJAS, GINČŲ NAGRINĖJIMO KOMISIJOS PIRMININKAS. SU KOKIAIS IŠŠŪKIAIS SUSIDURIATE? KĄ JUMS REIŠKIA ŠIOS ATSAKOMYBĖS? Čia galima pradėti iš tolo. Man patinka savanoriški, anarchistiniai projektai, pavyzdžiui, Vikipedija. Žmones vienija tikslas, misija, visi dalyviai turi laikytis nustatytų taisyklių, privalo kaip įmanoma aiškiau išdėstyti informaciją. Aš pats joje prirašiau gal tūkstantį įvairiausių straipsnių. Norėčiau, kad lygiai taip pat atrodytų universiteto veikla, kad nebūtų jokios administracinės valdžios, o mes, kolegos, dirbtume kartu laikydamiesi bendrų taisyklių ir siektume bendro tiks-

lo. Kadangi prieš tai pareigas ėjusi vedėja dirbo kelias kadencijas iš eilės, atėjo laikas rinkti naują žmogų. Kolegos paskatino mane, supratau, kad jeigu esi viso to dalis, reikia veikti. Žmonės keičiasi, bet pareigos lieka tos pačios, kiekvienas atnešame kažką naujo. Lygiai taip pat buvo su ginčų nagrinėjimo komisija – dekanate mane pakalbino. Jeigu žmonės mano, kad aš tinku toms pareigoms, tai kodėl ne. Mano supratimu, konfliktų universitete neturėtų būti. Viskas kyla iš bendro gėrio supratimo, todėl ir stengiamės spręsti ginčus. Svarbu kaip įmanoma detaliau išnagrinėti tiek studento, tiek dėstytojo situaciją, – ne ieškoti kaltų, bet kas buvo padaryta negerai. Bendradarbiaudami siekiame bendro tikslo, viską stengiamės spręsti objektyviai. KAS JUS LABIAUSIAI ŽAVI FILOLOGIJOS FAKULTETE? Aš labai dažnai galvoju, kaip man pasisekė, kad esu toks laimingas žmogus. Man laimė senamiesčiu eiti dirbti į universitetą. Tame nėra rutinos, greičiau jautiesi kaip antruosiuose namuose. Aš bandau įsivaizduoti, jeigu man reikėtų dirbti niūriam pastate iš betono ir stiklo, kokiam miesto rajone, kur jaučiuosi lyg svetimoj planetoj... būtų sunku. Universiteto ansamblyje džiugina architektūra ir aplinka, apimčių ir linijų, ir spalvų žaismas. Mano didžioji dalis gyvenimo susijusi su universitetu, nors visko neatsimenu, tačiau prisiminimai kažkur šalia. Iš studijų metų labai neįprastai atrodė studentų krikštynos, kiek atsimenu, mano laikais jos buvo spalvingesnės. Nors Filologijos fakultete vyko įvairūs renginiai, tačiau rusistai sugalvojo rengti savo filologijos dienas, su įvairiais žaidimais kieme. Visur kabojo mano ran-

ka rašyti plakatai su citatom iš studentų gyvenimo ir iškraipytom klasikų mintim, kad būtų smagiau. Rengėme konkursus dėstytojams – visko buvo, smagu prisiminti iki šiol. V. Krėvės auditorijoje statėme spektaklį, jame atlikau vieną iš vaidmenų – gulėjau ant scenos su muilo burbulais (juokiasi). Buvom net pasikvietė keletą aktorių iš Rusų dramos teatro, kurie sudalyvavo mūsų repeticijose. Visi nuoširdžiai stengėsi, ruošėsi. Tai ir įsiminė.

Į S P Ū D I S : : R O M A : : M I E S T A S , A P I E K U R Į V I S A D A K A L B Ė J O I R K A L B Ė S

V I S I

Autorius :: Gintė Marija Gylytė

Žmonėms kyla labai skirtingos asocijacijos, kai ištari žodį Roma. Štai mano senelis kažkodėl visada šį miestą vadina rusiškai Rim. Tikintieji, besišnekučiuojant apie Romą, visada paminės Vatikaną, popiežių arba bent jau epitetą šventasis

Antiką užrašius į sąsiuvinį šio miesto pavadinimą ryškiomis raidėmis, o poto atvertus kitą puslapį, nuščiuvau – iš kitos pusės susidarė žodis amor (lotynų kalba, o tuomet man buvo svarbiau, kad ir ispanų kalba- meilė). Man tą akimirką atro-

Gintės Marijos Gylytės nuotrauka

miestas. Kurį laiką čia gyvenęs „Valentinos“ autorius A. Vaičiulaitis šį miestą pavadino muziejų mišku. Išties čia apstu įvairių laikotarpių meno šedevrų - nuo antikinių iki šiuolaikinių. Man, klasikinės filologijos studentei, ilgai buvo sunku suvokti, kad gyvenu caput mundi, ten, kur viskas, ką studijuojame, išties įvyko. Bet prisimenu dabar ir tai, kad prieš 7 metus, mokydamasi mažame Čilės miestukyje, susidomėjau Roma dėl visai kitokios priežasties. Tuomet per pamoką apie [1] Urbem fecisti quod prius orbis erat.

dė, kad įmyniau kažkokią didelę paslaptį, iššifravau per ilgus amžius užslėptą kodą. Gyvenu Romoj dabar jau aštuntą mėnesį, besimokydama su ERASMUS+ programa, o Romos kodo sudėtingumas ir įvairumas kuo toliau, tuo labiau domina, jaudina, erzina ir verčia vis iš naujo susimąstyti, kodėl tiek kalbama apie šį miestą, kodėl, sako, visi keliai veda būtent čia.

Gintės Marijos Gylytės nuotraukos

V a. politikas ir poetas Klaudijus Rutilijus Namacijanas kūrinyje Apie grįžimą rašė kreipdamasis į Romą: Tu padarei miestą iš to, kas anksčiau buvo visas pasaulis[1]. Ši frazė man padarė vieną stipriausių įspūdžių. Čia šalia gyveno įvairių tikėjimų, rasių, kultūrų žmonės (romėnai, egiptiečiai, etruskai, graikai, žydai,...), kalbėję skirtingomis kalbomis. Prieš įsigalint krikščionybei, buvo statomos šventyklos įvairiausiems dievams (be įprastų romėnų dievų ir Mitrai, Izidei, Kibelei... norėjo ir Jėzui šalia kitų ką nors pastatyti, kad krikščionys būtų laimingi, bet jau žinome, kad tai neišdegė), po to ant jų statė bažnyčias, joms sugriuvus, naujas bažnyčias. Vykstant viso ko besisluoksniavimui, pagrindas dažnai buvo užmirštas, užverstas naujomis sienomis, idėjomis, kalbomis. Pavyzdžiui, žodis Vatikanas mums iš karto asocijuojasi su katalikybe, bet taip buvo vadinama viena iš Romos kalvų, kurią globojo pirmojo kūdikio riksmo dievas Vatikanas. Nuo krikščionybės pradžios, net ir žlugus Vakarų Romos imperijai, į amžinąjį miestą plūdo piligrimų minios, trokštančios pasimelsti prie šv. Petro, šv. Pauliaus, šv. Cecilijos ar kitų šventųjų kapų, pamatyti popiežių, šv. Luko tapytą šv. Mergelės Marijos paveikslą ar, pavyzdžiui, kẽliais užlipti šventaisiais laiptais, kuriais Jėzus, eidamas kryžiaus kelią, Piloto rūmuose buvo užlipęs. Marmurinius Piloto rūmų laiptus, kaip Kristaus kančią primenančią relikviją į Romą atgabeno šv. Elena IV a. pb.. Vėliau, XVI a., Romon atkeliavo pasimelsti ir pirmasis LDK piligrimas M. K. Radvila Našlaitėlis. Panašiu metu čia kurį

laiką gyveno ir kūrė poetai M. Husovianas ir M. K. Sarbievijus. Masines išvykas į šį miestą vykdė ir meno mėgėjai. XVII-XIX a. buvo madinga leistis į Grand Tour – ilgą kelionę, kurios metu anglai, o vėliau ir šiaurės amerikiečiai lankė įvairias vakarų Europos menui svarbias vietas. Jie, apkeliavę Prancūziją, Šveicariją, Italijos šiaurę, atkeliaudavo ir į Romą, kur tyrinėdavo nuo romėnų laikų išlikusius griuvėsius, gerėdavosi Viduramžių, Renesanso, Baroko dailės, skulptūros ir architektūros perliukais. Tai buvo tų laikų gap year‘as ar, galima sakyti, erasmus‘as. Aišku, ne tik anglakalbiai keliaudavo čia kultūros ieškoti, tačiau, pavyzdžiui, ir prancūzai, kurie turėdavo galimybę gauti stipendiją ir mokytis l’Académie de France à Rome. Jei kyla klausimas, kodėl Paryžiuje stovi Panteonas, kurio fasadas labai primena Romos antikinių laikų Panteoną, tai žinokit, kad architektas Jacques-Germain Soufflot prieš pastatydamas minėtąją bažnyčią Prancūzijos sostinėje, gerai išsistudijavo ir senąjį Romos statinį, nes mokėsi kelis metus čia esančioje prancūziškoje akademijoje. Dabar gyvenant Romoje, be didžiųjų kultūros paminklų istoriniame centre, Vatikano, žydų geto, romietiško užupio Trastevere, gali rasti labai įdomių, turistų dažniausiai nelankomų vietelių. Pavyzdžiui, Garbatella yra labai žavus rajonėlis (pati jame gyvenu) tuo, kad yra visai šalia centro (vos 5 minutės metro traukiniu iki Koliziejaus), bet čia jautiesi lyg itališkame kaimukyje: siauros gatvelės vingiuoja tarp sodelių, kurie puošia morkinius mažus keistos architektūros namukus. Jei

[2] Esposizione Universale di Roma (it. k. pasaulinė Romos mugė) [3] Forte Prenestino

pavažiuosi kelias metro stoteles toliau nuo centro, pateksi į EUR rajoną, kurio pavadinimas [2] jau išduoda, kad jis buvo statomas pasaulinei mugei, kuri, deja, neįvyko, nes prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, bet dabar ten stūkso milžiniški fašistinio klasicizmo architektūros pavyzdžiai. Arba, sakykim, tame pačiame mieste gali surasti ir 30 metų klestintį skvotą, įkurtą buvusiame kariniame forte [3], kuriame renkasi alternatyvus jaunimas, vyksta įvairios kūrybinės dirbtuvės, koncertai. Patys romiečiai, žinoma, labai mėgsta savąjį miestą. Kaip nemėgsi, ypatingai, jei jiems nėra skirtumo tarp žodžių romėnas ir romietis, tad visi jaučiasi esantys Romulo ir Remo giminaičiai. Dažnai jie yra įsimylėję savo rajoną, kurie, kaip jau minėjau, čia yra labai skirtingi, tad ir patys žmonės yra tokie pat įvairūs. Kitiems italams Roma dažnai yra per daug chaotiška – iš karto visi pradeda burbėti apie Italijos sostinės viešojo transporto problemas... ir jie yra teisūs, nes iš pirmo žvilgsnio yra gana keista, kad vieną metro liniją čia gali tiesti apie 60 metų, bet kas kaltas, kad, kasdami žemę, jie vis aptinka daug naujų archeologinių radinių ir turi sustabdyti metro statybas. Tik atsikrausčius į šį miestą gyventi, aikčiodavau ir stebėdavausi kiekvieną minutę – tiek daug kultūros, meno, istorijos, skirtingų žmonių galima čia rasti! Tačiau, kad ir kaip kontraversiškai tai skambėtų, Italijoje laikas man teka žymiai lėčiau. Žmonės čia tiesiog gyvena, t.y. džiaugiasi valgydami (banalu, kad maistas čia yra viena pagrindinių temų ir džiaugsmų, bet jis išties yra nuostabus!), miegodami, ne-

[4] I would like to be like Rome, when I am an old lady.

persidirbdami. Paskaitos visada prasidės bent 15 minučių vėliau, nes dėstytojas vėluos (į egzaminą gali pavėluoti ir kelias valandas), jose tu dažniausiai tiesiog klausysi, pačiam nereiks nė žodelio ištarti (galėsi išsikalbėti per egzaminą, kurie čia vyksta žodžiu, tačiau tau norimu laiku, t.y. italai gali pasirinkti ar šią sesiją jį nori laikyti ar kitą). Taigi, kai įpranti ir tu taip gyventi, grįžus į Lietuvą patyri šoką: visi triūsia, verčiasi per galvą, turi dešimt tūkstančių tikslų, iššūkių, dirba, kuria, rašo... Kad jūs žinotumėte, kaip mane lietuviai įkvėpia! Labai gera matyti ypatingai jaunus žmones įsisukusius į veiklą, svajojančius, darančius. Labai gera, kad Lietuvoje išties gali matyti savo pastangas, poveikį, kurį padarei, tuo tarpu dideliuose miestuose ir gera, bet kartais ir labai baisu būti vienam iš tūkstančio, vienam iš milijono, ištirpti. Jeigu skaitėte E. Gilbert knygą „Valgyti, melstis ir mylėti“ (banaloka, bet yra ir visai įdomių ten dalykų), gal prisiminsite, kad jos pagrindinė herojė minėjo norėsianti būti kaip Roma, kai tapsianti sena dama [4]. Aš labai labai jai pritariu. Lietuvos entuziastiškas jaunatviškumas man labai patinka ir veža ir noriu būti jo dalimi, tačiau Roma gali išmokyti kiekvieną visai ko kito. Bent jau aš per šiuos mėnesius iš Jos pasisėmiau, mano galva, Lietuvai ne taip labai būdingos senatvės elegancijos, išminties, plataus išsilavinimo grožio, mokėjimo gėrėtis ir galų gale mėgautis kiekviena savo gyvenimo minute. Bet čia tik kruopelytė amžinojo miesto didybės… Vis dėlto, dabar išties esu įtikėjusi, kad kaikurios pasaulio vietos tiesiog yra ypatingos nuo pat pradžių pradžios ir nieko jau čia nepridursi.

S U S I T I K I M A S : : : : C E A R P O

P N B K

R I S I J U N T R I N I O A K I T A I A L B I S S

G I M A S P R I E S E R V E R I O P U D I E V A I S

Autorius :: Goda Zovaitė

Sparčiai vasarėjantį pavasario vakarą, žaidimų aikštelėje, susitikome su Butkų šeima – Vitalija Pilipauskaite-Butkiene, Tomu S. Butkumi ir trimis jų vaikais. Vitalija 2015 metais su poezijos knyga „Kvėpuoju“ tapo rašytojų sąjungos Pirmosios Knygos (PK) laureate, o Tomas per ketverius metus sumeistravo dvi knygas vaikams „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“ (2012) bei „Bumba Dumba Kabančių Riestainių gatvėje“ (2016). Bevalgydami ledus pasišnekučiavom ne tik apie kūrybos gimimą, bet ir apie vėžišką prigimtį. VITALIJA, TOMAI, KAIP PRASIDEDA KŪRYBA? MARTINAS HEIDEGGERIS KALBĖDAMAS APIE POEZIJOS ESMĘ, ĮVARDIJO TAI KAIP POKALBĮ SU DIEVAIS PER ŽENKLUS. KAIP TEN YRA IŠ TIKRŲJŲ?

V I TA LIJA :

Kaip yra iš tikrųjų, tai aš nežinau, nes kiekvienam yra savaip. Aš nedrįsčiau sakyti, kad kalbuosi su dievais ar kad esu tarpininkė. Kad poezija kyla iš pastangos apčiuopti buvimo šiame pasaulyje esmę ar kažkokią prasmę, tai tikrai taip. Kad tai yra kitokios būsenos negu verdant košę ar žiūrint filmą, tai tikrai yra taip. Kad tai yra labai intensyvūs vidiniai vyksmai, tai irgi tikrai yra taip. Kad tai yra kažkas daugiau, negu buvimas savo paties kūno ribose, tai irgi. Didžiausias stebuklas, kad poezija, kaip ir bet koks kitas meno kūrinys, neturi aiškios formos arba baigtinumo. Poeziją patiri vienaip, kai esi kūrimo procese, kitaip – kai skaitai ją išspausdintą knygoje, trečiaip – skaitydamas balsu klausytojui. Kai tavo eilėraščius skaito kitas žmogus, skaitytojas, tai randasi jo dialogas su tekstu ir atsiranda dar viena nauja prasmė. Žodžiu, tai atvirumas ir nuolatinis kismas. Labai gražiai pasakė viena bičiulė, kad poezija yra gyva esybė. Tai man tai ir yra – kažkokiu būdu atsiranda kažkas, kas nėra tavo, tik tavo, nėra tik kito, yra pats savaime ir tu su tuo susitinki. Kaip autorius susitinki, kaip skaitantis žmogus susitinki ir gali nustebti, nes pamatai vieną arba kitą, trečią dalyką, kurio anksčiau visai nepastebėjai.

TOMAS:

Žmonės, aš taip galvoju, visais laikais mėgino kažkaip užčiuopti tą dieviškumo fenomeną ir prikūrė įvairiausių teorijų, ir metaforų, ir metonimijų, ir biesas žino dar ko. Aš pusiau juokais sakau, kad arba tu turi prisijungimą prie centrinio serverio arba ne. Jeigu tu neturi jo, tai tu esi amatininkas ir gali ten ką nori daryt, žodžiu, tau tiesiog neduota. Ir nereiškia, kad tai yra blogai. Lygiai taip pat kaip žmonės, kurie turi prisijungimą prie serverio, tai jis yra arba labai sąmoningas, aiškus tas kanalas, arba jis yra toks trūkinėjantis. Kuo kanalas aiškesnis, platesnis, gilesnis, tuo žmogus stipriau

Vitalija, Tomas ir sūnus Damijonas. Jurgitos Bastytės nuotrauka

reiškiasi. Tai mano dabar didžiausias malonumas yra stebėti tokius kurėjus ir aš tiesiog kaifuoju nuo tokių istorijų. Man tai suteikia labai didelį pastiprinimą. Tai gali būti bet kas, pavyzdžiui, žiūriu Lionelio Messio įvarčius, lygiai taip pat klausausi Polo Makartnio, kuris paėmęs vienstygę gitarą sukurs šlagerį. Arba neseniai iškeliavęs Anapilin David Bowie. Tai yra žmonės, kurie labai aiškiai liudija, kad yra būtent taip. Jie yra čia, bet jie iš kitur. Antra vertus, jie jaučia informacinį kanalą. Tai iš tiesų dievas yra energijos forma persmelkianti tą gyvąją ir negyvąją visatą ir yra visa ko priežastis, principas ir pasekmė. Iš itesų, labai suvulgarizuotos

yra lietuvių kultūroje tos mūzos kažkokios, įkvėpimai ir iškvėpimai ir dar kokia tai velniava. Žodžiu, tu gali dirbdamas prie to prieiti, tiesiog natūraliai, atsikėlęs aštuntą ryto, dirbdamas įeit į tą būseną. Vieniem reikia žolės parūkyt, kiti geria alkoholį, treti nuolat lankosi pas vyrus ar moteris, ar dar kažkaip save bando realizuot ir sustiprinti savo pojūčius. Čia labai individualu. O jeigu paprastai, tai yra metodas. Daro tą ir budistai, ir uolūs katalikai, ir šamanai, jie kiekvieną dieną dirba su tuo kanalu. Man labai patiko klausimas iš CD vaikams „Ežiukas rūke“: jei neblizginsi žvaigždžių, tai kas jas blizgins? Žodžiu, tai yra žvaigždžių bliziginimas, dieviškojo ryšio palaikymas.

VITALIJA, TU BAIGEI VILNIAUS UNIVERSITETĄ, LIETUVIŲ FILOLOGIJOS STUDIJAS. TOMAI, TU BAIGEI ARCHITEKTŪROS STUDIJAS VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKO UNIVERSITETE. IR ABU JŪS RAŠYTOJAI. TAI KAIPGI ATRODĖ JŪSŲ LITERATŪRINĖ KELIONĖ?

V I TA L I J A :

Man ji prasideda iš mano vaikystės, kurios pradžią įvardinčiau labai chrestomatiškai – nuo dainuojančios ir sekančios pasakas močiutės. Augau pas močiutę, kuri mums, kai subėgdavom pas ją į lovą, sekdavo pasakas, istorijas, daug kur pasiimdavo kartu. Paskui mažiau vaikščiodavo, bet vis tiek daug pasakodavo ir dainas dainuodavo, ne tik gražiąsias, bet visokias, net ir stipresnes dainuškas dainuodavo. Man pradžia tokia ir buvo – žodinėje tradicijoje. Paskui išsikraustėm iš močiutės, pradėjau eiti į mokyklą ir tuo

metu atsirado knygos, ir aš labai daug skaičiau. Knygos buvo tai, kas man kaip vaikui, padėjo išgyventi tomis ne visai palankiomis sąlygomis, nes ir mokykla, ir darželis nebuvo labai palankūs pozityviam vaiko auklėjimui (juokiasi). Paskui prasidėjo visokie konkursai, bandymai ieškoti, kuo aš čia galiu būti įdomi kitiems. Aš augau prie Panemunės pilies, tokioj stiprioj aplinkoj, šalia Nemuno, tai atsimenu, kokioj penktoj ar šeštoj klasėj parašiau pirmą eilėraštį, aišku, apie pilį. Dabar jau nebeturiu to eilėraščio, bet kažkas panašaus į Trakų pilį (juokiasi). Reikia įtarti, kad Maironio įtaka. Tai va, čia turbūt yra pradžia. Paskui baigiau mokyklą ir mokytojų, ir

man čia yra ne taip. Tai tikrai pasiteisino tam, kad pradėtum galvoti apie kažkokias savo kalbos, savo pozicijos, savo vizijos paieškas, raiškos paieškas. Apie tai esu su savo drauge tapytoja kalbėjus, kuri sakė, kad dailės akademija sudėjo profesinius štampus, tai paskui kurį laiką turi juos nusiiminėti, kad atrastum, kas aš esu iš tikrųjų, o kai atrandi, tai supranti, kad grįžti prie savo pirminio pojūčio – vaiko, kuris ir taip tiksliai žinojo ir tebežino, ką daryti. Reikia tik leisti sau jį girdėti ir juo tikėti. Man panašiai yra. Galvoju, gal ir gerai, nes padeda pasitikrinti. Bet ar pateisino tą lūkestį, kad gausiu paskatų, ar maisto savo pačios kūrybiškumui, kūrybiniam

Godos Zovaitės nuotrauka

artimųjų buvau paskatinta stoti į filologiją, nes garsėjau jau kaip rašantis žmogus ir įstojau, nes turėjau labai didelį tikėjimą, kad universitete, filologijos fakultete aš išmoksiu būti dar kūrybiškesnė, išmoksiu rašymo technikų – tai ką aš maniau reikalinga rašančiam, kuriančiam žmogui. Pasiteisino lūkesčiai? Galėčiau sakyti, kad tam tikra prasme pasiteisino. Aš labai ilgai po, sakyčiau, gana inertiškų intensyvių bakalauro, magistro ir pirmų doktorantūros metų studijų nieko nerašiau, nieko nekūriau, nes buvau labai gerai beįgundanti ir bepradedanti vartoti ir naudoti profesinį žargoną ir supratau, kad kažkas

gyvenimui, kaip profesionalaus kūrėjo, tai iš tikrųjų ne, nes vis dėlto tas profesionalizmas, kurio link aš nuėjau, buvo literatūrologinis, kaip literatūrologo, kritiko, redaktoriaus. Gali būti, kad mano lūkestis buvo nepamatuotas, neišpildomas. Iš universiteto išsinešiau asmenybes, ne dėstomo dalyko turinį, bet asmenybės, kuri dėsto patraukliai, įdomiai, su širdimi, su intriga, ugnele. Žodžiu, negalėčiau sakyti, kad buvo tiktai nauda arba tiktai žala.

TOMAS:

Pats žmogus pasirenka tą kelią. Mano kelias yra nestandartinis ta prasme, kad aš sąmoningai nuo ankstyvos paauglystės pradėjau galvoti apie architekto profesiją, bet išėjo taip, kad, na, aš visą tą ir pasidariau ir daugiau negu planavau, bet man kažkaip viso to neužteko ir man matyt intuityviai atsirado dar vienas saviraiškos kanalas, tai yra rašymas. Pradžioj jis buvo visiškai spontaniškas, visiškai chaotiškas ir aš vis dar svajoju surengti tų ankstyvųjų kūrinių vakarą, nes iš psichoanalitinės pusės tai būtų labai įdomus eksperimentas tyrinėti, kas dedasi tokio jauno žmogaus galvoje, kuris rašo tokį, sakyčiau briedą. Tai va, buvo labai stiprus noras, aš norėjau tapti rašytoju, norėjau gauti Nobelio premiją, ten visa kita, visa kita, žodžiu, visi jaunatviški marazmai – nuo visiško dugno, bandymo pasakyti, bandymo išsiskirti iš to konteksto ir ten visokie avangardiniai sąjūdžiai, pogrindinė

veikla man buvo saviraiškos būdas, ne kelias, bet saviraiškos būdas. Ir taip su laiku aš įtvirtinau tą kitokią savojo „aš“ poziciją, nors sąmoningai vengiau atviro dalyvavimo vadinamoj lietuvių literatūroj ar apskritai literatūroj ir man tai atrodė tikras kelias, nesumeluotas. Viskas prasidėjo iš tokio paaugliško maišto, iš noro kažkaip save susirinkti ir save išpozicionuoti kaip kažką kitokio. Ir aš tai padariau. Aišku, ne iki galo. Jeigu taip iš perspektyvos žiūrint, tai nėra tobula, yra daug dalykų nepadaryta, daug žinučių neišsiųsta, bet pagrindinė mintis buvo ta ir aš prie to lieku, kad negali sedėti vienoj lysvėj. Tai yra bendra kūrėjo pozicija; čia kaip laukas – ar tu sėdi krūmuose, medžiuose ar tik renkiesi kažkokį agrasto krūmą. Tai yra visuma. Ir medžiai, ir krūmai, ir dangus, ir ta visa urbanizuota aplinka. Visa tai yra vienovės manifestacijos.

TOMAI, TAVO ANKSTESNĖ KŪRYBA, JEIGU GALIMA TAIP ĮVARDYTI, POSTSTRUKTŪRALISTINĖ IR TIKRAI NESKIRTA VAIKAMS. KAIP PRADĖJAI RAŠYTI MAŽIESIEMS ŽMONĖMS? JUK DAŽNIAUSIAI KNYGAS VAIKAMS, YPAČ NEMOKANTIEMS SKAITYTI, IŠRENKA TĖVAI. AR KNYGOJE YRA UŽKODUOJAMA KOKIA ŽINUTĖ TĖVAMS: „ŠITA KNYGA TINKAMA TAVO VAIKUI!“? Čia yra kiekvieno marketingisto svajonė, kad taip suformuluotum, taip pateiktum žinutę, jog ji pirmiausiai atvertų tėvų pinigines, o po to atvertų vaikų širdis, kad vaikai norėtų dar ir dar, ir dar. Aišku, iš principo ta visa masinė komercinė vaikų industrija tam tikrus modelius, kurie veikia, yra seniai išbandžius, bet klausimas čia yra iš kitos pusės. Kažkaip su vaikais ir ta visa kūryba aš labai visko neatskyriau, nes vis tiek tu turi atsitraukti ir turi persikūnyti, tiek rašydamas poeziją, tiek rašydamas mokslinę knygą ar darydamas kažkokius kompiliacinius darbus. Tai yra tas pats darbas tik kitas formatas. Kiekvienas kuris išbando tą žanrą, suvokia, kad rašymas vaikui, iš vienos pusės, kaip kūrybinis procesas, jis niekuo nesiskiria nuo bet kokio kito kūrybinio proceso, bet čia yra visas sudėtingumas – ko neturi nei poezija, nei kitos grožinės literatūros. Čia yra truputį daugiau, aš sakyčiau, vadinamoji įsijautimo strategija – tu pats turi persikūnyti į vaiką, grįžti į savo vaikystę ir gal netgi daugiau su tuo vaiku būti dabartyje. Va iš tokio trigubo kodavimo atsirado mano pirma knyga „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“, kai aš bandžiau tokiom pakankamai vaikiškom priemonėm parodyti sudėtingą mus supančios aplinkos procesus.

TOMAI, SU KOKIA INTENSIJA ATSIRADO IDĖJŲ DIRBTUVĖS „VARIO BURNOS“? Aš galėjau būti individualus ir nepriklausomas, bet man buvo reikalinga platforma bendraminčiams ir panašiems į mane susiformuoti ir susidėlioti savo dalykus, nes per tuos dvidešimt ketverius metus daug visokių dalykų yra pridaryta. Aišku, ir čia nebuvo daug kas padaryta ir kažkaip užsiciklinta ant literatūros, poezijos, nes sakau, iš principo manęs nedomina literatūra kaip po tokia ar kažkokia kita sritis, mane domina tos jungtys arba tarpsritinis būvis, kad tu esi universalioj struktūroj. Tas pats ir architektūros kūrinys – jis gali būti literatūra. Lygiai taip pat literatūros kūrinys gali būti su savo architektonika. Šiandien, pavyzdžiui, girdėjau, kad Vivaldis naudojo palendromą. Palendromas – literatūrinė forma, kai tą pačią eilutę gali ir iš kairės, ir iš dešinės pusės taip pat perskaityti. Tokie dalykai yra seni kaip šis pasaulis ir vieni tai naudoja, kiti nenaudoja. Vieni eina tokios sintezės keliu, kiti eina purizmo keliu. Čia individualu, nes aš manyčiau, kad daug kas priklauso nuo lokalios kultūrinės tradicijos, sakau, Lietuvoje tai labai jaučiasi ir ypač literatūroj. Požiūris tiesiog monochromatiškas, per daug dominuoja ta visa lyrinė tradicija ir tai yra liūdna, dėl to kad kalba tiesiog neišnaudoja visų savo galimybių. Daugelis tų sąjūdžių ir manifestų baigiasi išsiskaidymu ir išsivaikščiojimu, tai „Vario burnos“ kaip ir liko, bet praktiškai didesnio žmonių masyvo nepavyko sulipdyti ir tai gana, sakyčiau, tipinis atvejis lietuviams, kai šimtas lietuvių ir šimtas partijų, visi daro savo reikalus. Dabar „Vario burnos“ yra labiau kaip brand‘as.

VITALIJA, TURI DAUGYBĘ VEIKLOS SUSIJUSIOS NE SU POEZIJA, O BŪTENT SU VAIKAIS (IR APIE VAIKUS) – ESI DULA*, ORGANIZUOJI PASKAITAS ŠEIMOMS APIE POZITYVŲ AUKLĖJIMĄ. KAIP ČIA ATSITIKO, KAD RAŠAI NE VAIKAMS? Gal dar nenusivaliau tų visų klišių ir profesionalizmo, kad jau būčiau grįžusi prie tos savęs vaikystėje, kuri geba kalbėti visiškai švaria, vaikiška kalba. Gal dėl to ir nerašau, nes kas man pačiai yra labai svarbu, tai nenueiti į proto žaidimus, nekurti kažkokių intelektinių dalykų. Kita vertus, matyt su vaikais viską dar iškalbu kasdienybėje ir visai gali būti, kad kai jie bus didesni ir neturėsiu su kuo kalbėtis, tada gal atsiras tas pokalbis su kitais vaikais kūryba. Nors tai yra didžiulė atsakomybė. Tu turi galimybę tokiu būdu prisliesti prie augančio žmogaus, prisidėti prie jo sąmonės formavimo, vertybių formavimosi. Nesu tikra ar būčiau pasiruošusi prisiimti tokią didelę atsakomybę. Užtenka ir su savais vaikais.

ABU ESATE VĖŽIAI. AR GYVENIME NESUSIPINA JŪSŲ ŽNYPLĖS? AR ESAT VIENAS KITO KŪRYBOS KRITIKAI?

V I TA L I J A :

Kritikai gerąja prasme. Aš nelabai duodu Tomui skaityt, nesam tie vertintojai, kad reikia būtinai kito žvilgsnio, kad sakytų taip arba taip. Iš tikrųjų, Tomas duoda, kai yra galutiniai variantai. Jis yra labai laisvai atsižvelgiantis, nėra priklausantis nuo manęs. Ir man lygiai taip pat. Kol nebuvo galutinio knygos rankraščio, jis jo visai nematė. Tiesą sakant Tomas net paskui sakė: „Oi, kada tu čia spėjai parašyti?“ (juokiasi). Sakyčiau, kad abu esam tokie individualistai, patys sau. O tas vėžiškumas... Visaip būna: kartais abu einam atbulom į tą pačią pusę, kartais abu einam žnyplėm į priekį į tą pačią pusę – visaip. Kartais būna, kad vienas į priekį, kitas atgal, toks kaip šokis.

TOMAS:

O taip. Aš gana pasitikiu Vitalija ir praktiškai bet kokia mano kūryba, kiek čia mes... devyni metai kartu, tai praktiškai visa kūryba yra tarsi vidinis cenzorius. O Vitalijos atveju, skaičiau jos rankraštį ir prisidėjau šiek tiek koreguodamas tokius vidinius, ritminius dalykus, garsinį pavidalą. Bendras supratimas yra. Žinoma, kritika orientuota į tokį bandymą tobulėti, nes buityje yra daug tokių dalykų, kad net pats nepastebi, kai nuo tos visos kritikos darosi bloga ir nori tiesiog daugiau patylėt apie kažką, negu pasakyt dar apie kažką naujo, bet čia, aišku, kaip ir visur – yra dalykai, kur nuomonės sutampa, yra

*Dula – tai moteris, teikianti nemedicininę pagalbą besilaukiančiai moteriai nėštumo, gimdymo metu ir pogimdyviniu laikotarpiu.

kur nuomonės išsiskiria. O kad abu esat vėžiai? Tai čia tas ir yra bendras pamatas, bendra pasaulėžiūra ir bendras pasaulio matymo kampas, tai dėl to mažiausiai problemų, praktiškai turbūt dėl to ir gyvenam, ir vienas kitą palaikom, suprantam ir turbūt taip jau būna su tais vandens gyviais, kurie vaikšto atbulomis, toks jau likimas – nors ir nepatinka man šitas žodis – būdas išgyventi. ŠIAIS LAIKAIS ŽMONĖS NEMAŽAI SKUNDŽIASI, KAD NIEKO NESPĖJA. KAIP JŪS, DU KURIANTYS ŽMONĖS, AUGINANTYS TRIS VAIKUS IR UŽSIIMANTYS ĮVAIRIAUSIOM KITOM VEIKLOM, VISKĄ SPĖJAT? Nieko nespėjam! Paklaustum kiek Tomas turi kūrybinių idėjų, kiek aš, kokie sąrašai yra. Gal taip yra susidėlioję, kad nėra tokio laiko, kuris išsišvaisto kažkur – televizoriaus neturim, spaudos neskaitom. Yra labai aiškus laikas – vaikai, darbai, šeimos laisvalaikis ir kas lieka kūrybiniams dalykams. Manau, kad išlošiam, nes gyvenam taupiai laiko atžvilgiu. Bet tikrai nespėjam visko, ką norėtumėm spėti.

Rankenos ir vitražo fragmentas M. Mažvydo kalbų laboratorijoje. Gretos Tikužytės nuotrauka

P A M Ą S T Y M A I : : : : L A I Š K A I A P I E I N D I J Ą , K N Y G A S I R A T R A D I M U S Autorius :: Rugilė Matusevičiūtė

Visi mes keliaujame. Vieni namo po darbo, kiti sekmadienį pas senelius, treti po dvasingiausius pasaulio kraštus. Visi mes skaitome. Vieni namuose ant sofos, kiti sėdėdami miške, treti sėdėdami prie upės, kuri padėjo žymiausių knygų personažams pasiekti nušvitimą. Visi mes atrandame. Vieni netikėtai pastebėję keistą raštą ant savo palto sagos, kuris primena besimaišančių pavasario spalvų sūkurį, kiti pramerkę ryte akis, treti besimelsdami. Tačiau visi mes atrandame teisingąjį taką ne kelionėje, o atrandame savyje. O kas viduje slypinčius klausimus mums padeda iškelti į viešumą? Kas jeigu mes pažvelgėme į sagą, pramerkėme akis ir meldėmės Indijos šventykloje, neseniai perskaitėme knygą, ar ji paskatina vidines reformas, ar sukuria jiems palankesnę aplinką? Rašydama šį tekstą maniau, kad užduodu itin paprastą klausimą ,,ar knyga padeda mums keistis?”, niekad nemaniau, kad atsakymas, bus visai ne toks paprastas.

Hermano Hesės knygoje ,,Sidharta“, pagrindinis veikėjas, tikrojo Aš ieškotojas, po mokslų vaikystėje pas tėvą brahmaną, nusikrato žodžio, minties galios, pradeda tikėti meile ir visa kūrinija. Visa knygose dėstoma išmintis jam pasirodo niekinga. O kas nutinka, kai papuoli į lėktuvą skrendantį į Indiją, kai ieškai dvasinio kelio, o rankose visai netyčiomis spaudi knygą, kurioje personažas patyrė nušvitimą visai be knygų ir mokymų? Kokią įtaką kelionei padaro ši knyga? Ar knyga sąveikaudama su mus supančiais patyrimais išvis gali padėti patirti nušvitimą? Ar jos reikia? Esu labai laiminga galėdama apie tai pasikalbėti su savo mama, kuri grįžusi iš Indijos, išore visai nepasikeitusi, gal šiek tiek labiau besišypsodama, man mielai sutiko atsakyti į mano jai skirtą laišką. Pasirinkau jai parašyti, nes tikiu, kad rašydamas žmogus laisvesnis, o šio teksto esmė visgi vidinė laisvė.

,, M I E L A MAMA,

Kaip man pasisekė, kad galiu pasikalbėti apie knygas, religiją, keliones ir filosofiją su artimiausiu man žmogumi. Laišką pradedu padėka, o tau leidus, tavo žiniomis naudosiuosi toliau, ieškodama savo kelio. Keliaudama po Indiją skaitei Hermano Hesės ,,Sidhartą“, o pakliuvo ji į tavo rankas visai netikėtai, padaviau ją prieš išlekiant pro duris, sakydama ,,gal patiks“. Iš kelionės tu jau grįžai, praėjo nemažai laiko mintis susidėlioti ir aš tikrai nemaniau, kad tiek daug klausimų man sukels šis kelionės, ieškojimo, atradimo ir knygos ryšys, kurį tau teko išgyventi. Kaip manai, ar toks spontaniškas knygos pasirinkimas buvo savotiškas ženklas, kurio dėka kelionė turėjo pasikeisti ar tai tik laimingas netikėtumas? Ar dar išvis tiki netikėtumais? Visi mes per gyvenimą turime apsivilkti daug skirtingų drabužių ir išbandyti daug skirtingų portretų, kad galėtume gyventi ramybėje, nebetrokšdami kažko, ką galėjai išbandyti, bet susilaikei. Sidharta irgi keičiasi, o kartu ir jo pasaulėjauta. Ar gyvenime daug kartų keiteisi Tu? Ar pasikeitei kelionėje? Jei taip, ar ši knyga turėjo tam didelės reikšmės? Greičiausiai pameni, kad Hesės personažas, sutikęs keltininką Vasudevą, patiria nušvitimą žvelgdamas į upę, išgirsdamas tūkstančius jos balsų, kol jie susijungia į vientisą, tobulybę ir visumą simbolizuojantį garsą Om. Tau pasisekė stebėti Gango upę jos ištakose, išsi-

maudyti jos šventame vandenyje. Ar knygoje vaizduojamas upės šventumas tau padėjo žvelgti į Gangą kitaip? Galbūt be šios knygos, galimybė pažinti Gangą, nebūtų buvusi tokia reikšminga? Kalbant apie knygos galią mus formuoti ir keisti, Sidharta teigė savo draugui Govindai, jog išmintis nepasidalinama, žodžiai ir mintys jam vienodi ir mažai reikšmingi, jais negalima pateikti tiesos. Ar tai, ką davė ši kelionė, kartu su šia knyga, apskritai pasidalinama? Ar dalintis verta? O galbūt kilo minčių, kurias kaip tik labai norisi papasakoti? Kas šioje kelionėje išmokė daugiausiai? Knyga, šventyklos, susitikimas su Guru, atsiskyrėliais ar galimybė išsimaudyti Gango upėje ir pagyventi Himalajų kalnuose? Ir kad jau prabilau apie atradimus ir patirtį, ar knyga dovanoja galimybę savo kelionę (vidinę ar išorinę) atrasti iš naujo, pamatyti ją kitomis spalvomis? Ar vis dėlto tai gilus meilės kupinas procesas, kurį mes turtiname ne knygomis, didingomis kelionėmis, bet tik savo požiūriu į pasaulį, nebūtinai saulėtą ir pilną šventyklų, bet dažnai ir šlapią, niūrų ir varginantį? Na, miela Mama, turbūt klausimas, kurį bandau suformuluoti, šia klaustukų gausa yra visai paprastas – kokia knygos galia žmogaus gyvenimo kelionėje? Ačiū, kad esi ir kad daliniesi savo atradimais, kol aš intensyviai ieškau.

DUKRA R U G I L Ė”

,,MIELOJI M A N O DUKRA,

Ačiū tau už laišką, kuriame keli klausimus ir užduodi juos pirmiausia pati sau. Džiaugiuosi, kad ieškai savo kelio, kad neini pramintais takais, nors sekti kieno nors pėdomis kur kas lengviau, bet aklai tipenant iš paskos lengviausias būdas pamesti savo kryptį. Tu ieškai savo mokytojo ir aš tikiu, kad tu jį tikrai rasi. Jis ateis į tavo gyvenimą tada, kai būsi tam pasiruošusi ir aš neabejoju, kad tai bus didis mokytojas. Visko mums gyvenime duota tiek, kiek reikia. Kiekviena priežastis turi savo pasekmę. Viskas yra mūsų viduje ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Klausi ar tikiu netikėtumais? Ne, netikėtumų nebūna. Yra ženklai kuriuos mes arba pastebime, arba gyvenimo sumaištyje praleidžiame taip ir nesupratę jog tai buvo perspėjimas, o gal pagalba, o gal kelio kryptis. Taip kūlversčiais ritamės per gyvenimą vis kuo nors piktindamiesi, vis ką nors kaltindami, užuot padėkoję už mus aplankiusius ženklus. H. Hesės knyga „Sidharta“, kaip ir Liucijaus Anėjaus Senekos „ Apie sielos ramybę“ – ne atsitiktinumas. Tai knygos, atėjusios į mano rankas tada, kai buvau tam pasiruošusi. Ar pastebėjai, kad ir tu tas knygas jau perskaitei? Tai knygos, kuriose suguldytos laiko tėkmės patikrintos tiesos ir moralės normos. Tokios knygos keičia žmones, o jose aš visada ieškojau ir radau atsakymus į vis sudėtingesnius savo gyvenimo kelio klausimus. Kelionė į Indiją buvo slapta mano svajonė ir atrodė ji neįgyvendinama. Tačiau svajonės pildosi, ir aš, ta paprasta kaimo mergaitė, galėjau prisiliesti prie Himalajų jogos ištakų, lankytis seniausiose šventyklose, dalyvauti apeigose ir ritualuose, klausytis mantrų, priimti palaiminimus, semtis

išminties pas mokytojus, kurie gyvena pagal savo žodį, matyti besišypsančius, nuolankius ir paslaugius žmones. Man ausyse vis dar skamba mokytojos Sati Matos pasakyti žodžiai „ gyvenimą reikia gyventi, kitaip mūsų troškimai pasivys mus“. Argi ne tą patį suprato knygos herojus Sidharta žvelgdamas į savo nueitą kelią? Argi ne taip nutinka ir mums, kai surakinti baimių ir nepasitikėjimo bandome uždaryti save į saugią nors ir nepatogią dėžutę, kuri vėliau virsta tiksinčia bomba? Klausi apie šventą Gangos upės vandenį. O juk vandens galia didžiulė ne tik Indijoje. Toje šalyje nėra nieko, ko mes negalėtume turėti čia. Man pavyko prisiliesti prie ištakų, prie savasties, bet juk viskas yra mūsų pačių viduje. Gal būt ši kelionė, ten sutikti žmonės, jų taurumas padėjo geriau pažvelgti į save, atvėrė mažytį širdies langelį, o gal tik išmokė nurimti. Nurimti tam, kad suprasčiau, jog H. Hesės „Sidharta“ ne atsitiktinai pakliuvo į mano rankas, kad knygos herojus patyrė tai, ką mes bandome suprasti, o juk suprasti galime tik visa tai patyrę patys. Galbūt todėl visi išminčiai sako, kad atsakymai yra mūsų viduje, kad nereikia knygų. Bet kaip šiame materijos ir sumaišties pasaulyje atkreiptumėme dėmesį į paprastus, mažus dalykus, kaip žinotumėme kaip nuraminti protą, kaip išgirstume sielos balsą jei nebūtų knygų, nebūtų mokytojų? Skaičiau „Sidhartą“ ir šypsojausi, buvo gera jausti mokytojų pasakytų ir knygoje perskatytų minčių vientisumą. Jos liejosi į bendrą mano gyvenimo pamoką. Mūsų pasaulyje viskas yra svarbu, nėra atsitiktinumų, nėra nereikšmingų smulkmenų, nėra šiaip sau sutiktų žmonių, nėra knygų, kurios be priežasties patenka į mūsų rankas. Kartais pokalbio metu įstrigs tik

vienas žodis, perskaičius visą knygą pasibrauksi tik vieną sakinį, bet to užteks, kad prasidėtų vidinės transformacijos, kad iškiltų begalinis klausimas ,,kodėl?”. Į šį klausimą atsakymų ieškosime ir į kelionę pasiimdami knygą, ir aukštai Himalajų kalnuose stebėdami snieguotas viršūnes. Klausimas darysis vis painesnis, kai mums bus pasakojama apie jauną merginą 10 metų aukštai kalnuose gyvenančią atsiskyrus nuo pasaulio. Vis ieškosime atsakymų ir ne visada suprasime, kodėl ši mergaitė vis kartoja, kad viskas slypi mūsų viduje, kad mums nereikia knygų. Ir tas begalinis klausimas atsuks mus į mūsų pačių kelionę, kelionę į save. Kai man kyla klausimas, aš imu knygą, klausau paskaitų, susitinku su išmintingais žmonėmis. Klausiu ir man būna atsakyta. Per knygą, per veiksmą, per žmogų, per kiekvieną būtybę. Galbūt kada nors aš išgirsiu tobulą garsą OM savo širdyje, žiūrėdama į tekantį Nemuno upės vandenį. Mieloji mano, tikiuosi atsakiau į tavo klausimus, nors juk ir tu pati žinai visus atsakymus, jie tavo viduje. Kiekvienas klausimas jau yra atsakymas. Skaityk, rašyk, mylėk, būk rami, laisva, būk bebaimė.

SU MEILE T A V O M A M A A L M A AMBA”

M I N U T Ė : : : :

P R I E Š

Komiksas :: Justė Urbonavičiūtė Kryžiažodį parengė :: Greta Tikužytė

K Ū R Y B Ą

K Ū R Y B A : : : :

B Y F O R

A F T E R

V A K A R

Autorius :: Vilius Jakubčionis

Sirpeited in pilk švies from de langs of de soviet bloknam, de vakar tams šrauded end slėpt mai frends in its pilk migl. Dei uere stoving tol auei end rūked, šneking end juoking, pameted ol jaut of laik in de smag of dėir džiaugsm. Dėr uas a vakarėl bek in de bloknam, bat dei symd tiu hev ol bat pamiršeited abaut it. Ai uas kvieted tiu jungeit uit de grūp – afkors Ai uas – bat Ai uas oukei rait hyr, nekst tiu de laiptineišion. Ai rūked end Ai žiūrėjed, pirm tiu dem, den tiu de mėl nakt dang – de bedugn jūr of mėl. Kerėted bai it, Ai galvojed abaut heu bedugneišias it uas; Ai galvojed, det Ai samheu jauted taip pat as it mait hev jauted – mėl end uitout dugn. Ai didint uant to ėj... nat tiu de vakarėl, nuor tiu mai frends – uat uud hev Ai sed tiu dem? – heu em Ai dūing? „Ou, Aim ger, Aim puik, its ol very jėg“. Nou, Ai kent mel laik det. Bat ei kudint sei de ties aider. After ol, nouuan uants tiu jaut jor liūd. Nouuan uants tiu gruz for jū. Kyp šypseiting, šypseit uit jor aks, trai tiu tikeit det jū ar laimingful, džiast for a minuteišion – dei mait tikeit jū asuel, end ėj on uit dėir reikals. Dis is heu it žiūrs tiu my – žmogeišions klaus, heu ar jū, end den ėj on...Its very unpatog tiu gird „ekšiuli, Ai jaut kvait blog“, bekaz dei hev tiu klaus mor klausims. Hūever hes eny laik for det?

Jes, its ol abeut reikals end laik. Laik bėgs end de reikals never baig – yven linksmineišions ar ment as reikals. Ai spėj det rūkeiting aloun end bying liūd is a reikal asuel... As Ai uas galvojing abeut dis, a mergait from de vakarėl ėjed rait bai my from de laiptinešion end klaused if Ai hed sam rūks. Ai hed rūks, Ai geiv a rūk tiu her end šy ėjed auei. Nou ač, nou niek. Samheu it jauted sou įkyr of her tiu yven klaus my – kud šy not mat, det Ai uas gil in mints? – det meiby Ai jaut mėl end did not nor tiu kalb, not yven truput? Sou it is, Ai galvojed, žmogs ėj tiu jū, ounly uen dei nor samting. End jet, samheu, uen Ai mated det šy uent tiu sit in de tams ol bai herself, Ai galvojed, det uat šy ištiesly nored et de moument, uas tiu sėd end by aloun end rūk laik my. Bat

de mor Ai žiūred, de mor aišk it bikeim – her liūd uas not laik main, end Ai did not suprateit uai.

„Ai uas oukei rait hyr“, Ai sed, rait hyr bai maiself, in mai oun laik, uit mai oun reikals...

Sou ilg uy rūked, de frends in de tol, my bai de laiptineišion, end her in de tams on a suol. De vakar hed temd, Ai kud hardly mat dem, sou Ai pradėjed spoksing at de žmogs in langs on ol aukšts. Ai mated šeims hū valged tiugeder, sam spoksed et TV end juoked uitout a gars, sam žaided uit dėir vaiks end sam uere pyksting uit yčoder, sam of dem uere sen, sam of dem aloun. Ai galvojed abaut mai lang end Ai uondered, heu it žiūred tiu oders. Mai mam, mai tėt – uere dei valging, spoksing et TV end juoking uit nou gars or uere dei pyksting uit yčoder? Uere dei uit yčoder?.. End uere uas Ai?

It was sou tams olredy – siūn vakar uil virt intiu nakt end nakt uil virt intiu ryt. Rytoj šianday uil bykom vakar. Ai išgirdeited mai frends – dei uere ėjing bek tiu de vakarėl. Afkors dei kvieted my tiu kam along, end uen dei uere art tiu my, Ai stabded uan of dem end, for sam priežast, atsiprašed, det Ai didint ėj uit dem in de pirm viet. For a mirk of en ak hy žiūrėd et my sumišeited, bat den nuoširdly šypseited end juoked: „Aim oukei if jūr oukei rait hyr“, hy sed end kumšt mai pet. „Jes“, Ai sed, „Ai uil get bek tiu de vakarėl in a moument“, Ai sed. Hy suprateited, end dei ėjed bek tiu de laiptineišion. De dang uil olueis by mėl end uitout dugn, Ai galvojed, end Ai uil never hev ynaf laik nor liūd tiu fil it. Ai žiūred at de mergait sėding on de suol aloun. Byfor after vakar, Ai mast ėj tiu her end sei „Helou“.

K Ū R Y B A : : : :

P O E Z I J A

Autorius :: Samanta Kietytė

AT M I N T I S

ARCHITEKTŪRINIS

Buvo sprangus rudens arba Žiemos vakaras, Kai obuoliais kvepiantį Namų orą perskrodė Skambutis į Dirbtine oda aptrauktas duris (Garsas toks šaižus, Kad visada pašiurpdavo oda) Tėvas, dar jaunas, Išsišovusiais skruostikauliais, Atidarė jas ir į medžio imitacija Apkaltą koridorių įkrito Pilka striukė. Tėvas ją pakėlė ir numetė nuo laiptų: Šlumšt šlumšt šlumšt

Jie ateina pasivaikščioti Po mano erdvų, tuščią pastatą. Apžiūri ažūrines arkas bei Glosto ritmingus piliastrus ir Mėgaujasi kolonų vėsa.

Ji krinta iki šiol.

*** Ištirpo pleiskanotas vaškas Vaškas vėsios mano krūtinės Krūtinės tarp plius minus begalybės Begalybės dvokiančių dumblių Dumblių atminties.

Ir kiekvieną kartą temsteli Marmurinių sienų spalva.

Autorius :: Julija Daugėlaitė

mačiau, kaip dvidešimt kartų užšąla atlantas tavęs laukiau visą nenugyventą gyvenimą keturis Lorcos pavasarius ir vieną, tik įpusėti spėjusią valandą

ir tik šiandien, tas likusias tris dešimtis minučių dangus šviečia lietum taip ryškiai ir vaiskiai – nė debesėlio ir saulė netemdo jo platumų kai aš nesu aš ir tu nesi tu – mes kartu mes kartu ir tu nesibaigus žiema ir aš pavasaris amžinas

čia tikrai Tu

supykčiau ant viso pasaulio jei atiduotų man kišenėse slepiamą kasdienybę ir atimtų visas galimybes praleisti ją su tavim

vakar, dieną prieš, rytoj jeigu išeitum į karą būčiau tavo stiprybė nesijaučiu pažeidžiama, graži istorija išeitų, bet gražūs dalykai turi negražų bruožą - baigtis tau nereikia išeiti kad būčiau tavo silpnybė bet, silpni dalykai turi negražų bruožą - kare nepritikti bet taip gražu žiūrėti kaip užsimerkdamas nusilpsti ir akimirką būnu stipri už abu

Kadras iš Jos de Gruyter & Harald Thys parodos „Baltas suprematizmas“ Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje. Kūrinių nuosavybė: menininkai ir galerijos „Galerie Micheline Szwajcer“ Briuselyje, „Isabella Bortolozzi Galerie“ Berlyne ir „Gavin Brownʼs enterprise“ Niujorke bei Romoje. Fotografavo: Viltė Visockaitė

C I T A D E L Ė S : : : :

R E D A K C I J O S

K O N T A K T A I

Vyr. redaktorė:

Atstovas ryšiams su visuomene:

Prozos redaktorė:

Korespondentai:

Goda Zovaitė +370 625 11944 zovaite@gmail.com Rugilė Matusevičiūtė +370 654 46761 matuseviciute@gmail.com

Poezijos redaktorė:

Monika Stasytytė +370 689 38664 monika.stasytyte@gmail.com

Artūras Dijakovskis: +370 683 09402 dijakovskis35@gmail.com Greta Tikužytė +370 639 96471 greta281@gmail.com Gintė Marija Gylytė +370 698 13171 gintemgylyte@gmail.com

F I L O L O G I J O S F A K U LT E T O B E N D R U O M E N Ė S L E I D I N Y S Norite prisijungti prie ,,Citadelės” laikraščio kūrimo? Ateikite pas mus į VU SA FilF arba tiesiog rašykite el. paštu! Lauksime Jūsų!

citadeleflf@gmail.com

VILNIAUS UNIVERSITETO S T U D E N T Ų AT S T O V Y B Ė F I L O L O G I J O S F A K U LT E T E