Citadelė Nr. 16 by Citadelė

Viduje rasi 4

ĮŽANGINIS ŽODIS

DR. JUOZAS PABRĖŽA: „ŠIANDIEN ŽEMAIČIŲ KALBA YRA GYVA IR STIPRI“

DĖSTYTOJŲ ATSIMINIMAI

JAUNASIS MUZIKOS KŪRĖJAS MATAS SALADŽIUS: „SVARBU, KAD NEBIJOTUMĖME

APSINUOGINTI PRIEŠ AUDITORIJĄ“

TESTAS. Į KURĮ DĖSTYTOJĄ ESI PANAŠUS?

MOKSLININKĖ ANŽELIKA TERESĖ: „GESTŲ KALBOS TYRIMAI LIETUVOJE DAR

ŽENGIA PIRMUOSIUS ŽINGSNIUS“

KŪRYBA

TERESĖ PUČINSKAITĖ

AGNĖ ZĖRINGYTĖ

FRANCIS

AKVILĖ PRANSKAITYTĖ

TESTO ATSAKYMAI

C I TA D E L Ė N R . 16

Įžanginis žodis MIELAS SKAITYTOJAU, IŠAUŠO DIDI DIENA – PAGALIAU GALI LAIKYTI NAUJAUSIĄ „CITADELĖS“ NUMERĮ SAVO RANKOSE! KADA TIK RASI LAIKO, PATOGIAI ĮSITAISYK IR MĖGAUKIS STRAIPSNIAIS APIE KALBAS, KURIŲ MŪSŲ FAKULTETE NEIŠMOKSI – ŽEMAIČIŲ BEI GESTŲ. PASIDŽIAUK „FILOLOGYNO“ KURIANČIAIS STUDENTAIS TIEK ŽODŽIŲ, TIEK VAIZDŲ PAVIDALU IR MUZIKINĖS GRUPĖS „KEDROSTUBÙRAS“ LYDERIO MINTIMIS. PAJUSK BENDRUOMENIŠKUMĄ – SUŽINOK, Į KURĮ DĖSTYTOJĄ ESI LABIAUSIAI PANAŠUS, BEI KARTU SU KELIAIS DĖSTYTOJAIS SVAIGINKIS JŲ PRISIMINIMŲ NOSTALGIJA. TAVE, PABUVUSĮ PRAEITYJE IR DABARTYJE, KVIEČIAME ŽVELGTI Į ATEITĮ – JEIGU NORĖTUM PRISIJUNGTI PRIE „CITADELĖS“ KOLEKTYVO AR PUBLIKUOTI SAVO KŪRYBĄ, DRĄSIAI RAŠYK! ŽEMAI LENKIAMĖS, „CITADELĖS“ KŪRYBINĖ KOMANDA

C I TA D E L Ė N R . 16

Evelina Žemeikytė

Dr. Juozas Pabrėža: „Šiandien žemaičių kalba yra gyva ir stipri“ VILNIAUS UNIVERSITETO LITUANISTIKOS ABSOLVENTAS, PROF. ALEKSO GIRDENIO MOKINYS, ŽEMAIČIŲ KALBOS TYRĖJAS IR ŠIAULIŲ UNIVERSITETO DĖSTYTOJAS – VISA TAI – APIE DR. JUOZĄ PABRĖŽĄ. JAU MOKYKLOJE ŽINOJĘS, KAD SUKS FILOLOGIJOS KELIU, DR. JUOZAS PABRĖŽA PASIRINKO TIRTI IR DĖSTYTI NE TIK LIETUVIŲ KALBĄ, BET IR PLĖSTI ŽEMAIČIŲ TARMĖS KAIP KALBOS SUVOKIMO RIBAS. DOCENTAS SUTIKO PASIDALINTI SU VU FILOLOGIJOS FAKULTETO BENDRUOMENE SAVO MINTIMIS IR ĮŽVALGOMIS – APIE ALMA MATER, PIRMUOSIUS STUDIJŲ METUS, VEIKLĄ UŽ UNIVERSITETO RIBŲ, ŽEMAIČIŲ KALBĄ IR DAUG DAUGIAU – RIMTAME, BET ŠILTAME IR NUOŠIRDŽIAME POKALBYJE. Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su kalba? Kodėl pasirinkote humanitaro, kalbininko kelią? Pažintis prasidėjo jau mokyklos laikais, t. y. dabartinėje Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijoje, kurią ir esu baigęs. Jau paskutinėse klasėse buvau tvirtai apsisprendęs, kad studijuoti labiausiai norėčiau filologiją. Mokykloje mėgstamiausios buvo lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, dalyvaudavau įvairiuose kalbos, literatūros, skaitovų konkursuose, olimpiadose. Ir ta svajonė išsipildė, kai 1973 m. įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos.

nis darbas, vėliau ir disertacija yra skirti gimtajai žemaičių kalbai. 1991 m. balandžio 20–21 d. Palangoje vyko didžiulis žemaičių kultūrininkų susirinkimas. Jame turėjau garbės pristatyti žemaičių rašybos pagrindus. Buvau įpareigotas parengti žemaičių rašybos taisykles ir jas kažkokiu būdu paskelbti. Taip gimė pirmoji mano savarankiška kukli knygelė „Žemaičių rašybos patarimai“, kuri tapo pradžiamoksliu norintiems rašyti žemaitiškai.

Dėl ko pasukote žemaičių kalbos tyrinėjimo keliu? Kaip kilo mintis tirti ir norminti jos rašybą?

Mokėtės pas šviesaus atminimo vieną žymiausių lietuvių kalbininkų, dialektologų prof. Aleksą Stanislovą Girdenį. Kokias ryškiausias profesines, o galbūt ir gyvenimo pamokas iš jo gavote?

Jau pirmame kurse Vilniaus universitete mane pastebėjo iškiliausias žemaičių kalbos tyrėjas prof. Aleksas Girdenis ir pakvietė į savo vadovaujamą lietuvių kalbos mokslinį būrelį. Jame iškart radau savo mėgstamiausią sritį – žemaičių kalbą. Mano pirmieji moksliniai tyrimai, kursiniai darbai, diplomi-

Profesorių Aleksą Girdenį su pasididžiavimu laikau savo Didžiuoju Mokytoju. Būtent jis įskiepijo meilę gimtajai žemaičių kalbai, sugebėjo užkrėsti ieškojimų dvasia, įsukti į darbų verpetą, padėjo rasti kelią į ne vieną mokslinę tiesą. Visi pokalbiai, konsultacijos, diskusijos, ginčai su moksliniu vadovu

C I TA D E L Ė N R . 16

prof. Girdeniu vyko tik žemaitiškai, nes taip bendraudami mes paprasčiausiai geriau suprasdavome vienas kitą, lengviau išreikšdavome mintis. Be ypatingo atsidavimo savo kalbininko profesijai, profesorius buvo apdovanotas daugybe kitų talentų: gerai išmanė programavimo mokslus, puikiai užtraukdavo dainą, griežė smuiku, kūrė žemaitiškus ir lietuviškus eilėraščius, net sugebėjo talentingai nusifilmuoti legendiniame Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“. Užtat prie jo taip lipo jauni žmonės. Nežinau kito tokio kalbininko, kuris į mokslą būtų atvedęs tiek daug mokinių. Ką ryškiausiai prisimenate iš studijų metų Vilniaus universitete? Gal galite pasidalinti, kaip jautėtės pirmaisiais studijų metais? Studijų pradžia buvo nelengva. Atvykęs iš mažo Žemaitijos miestelio labai sunkiai adaptavausi sostinėje. Kokį pusmetį jaučiausi nekaip, labai ilgėdavausi namų. Bet po truputį prisijaukinau ir Vilnių. Kursas buvo ypatingas. Be intensyvių studijų, daug keliavome, rengėme įvairias vakarones, diskusijas. Savotiško šarmo pridėjo ir dainavimas universiteto akademiniame chore. Po studijų iki pat dabar kas penkerius metus darome kursiokų susitikimus savo Alma Mater – Vilniaus universitete. Kodėl žemaičių tarmė laikytina kalba? Egzistuoja nuomonė, kad ryškūs tik fonetiniai pakitimai, o leksika panaši į kitų lietuvių tarmių. Ar žemaičių kalba turi savitą sintaksę, gramatiką? Svarbiausias žemaičių kalbos tapatybės ženklas ir kalbos statuso įrodymas yra tas, kad žemaičių kalba turi visus svar-

biausius kiekvienai kalbai privalomus lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Ir visuose tuose lygmenyse yra išlaikyta nemažai unikalių, archajiškų, senesnių ypatybių, garsų, formų, konstrukcijų, ko šiandien nebėra bendrinėje kalboje ar kitose formose. Pavyzdžiui, nemažos dalies žemaičių vietoj bendrinės kalbos nosinių balsių ą, ę, ų, į yra išlaikytas senesnis tų garsų tarimas su priebalsiu n, pvz.: kansnis / konsnis (kąsnis), tensti / tėnstė (tęsti), skunstė (skųsti), grinštė (grįžti). Labai gerai išlaikyta ir gyvai vartojama įvairių kalbos dalių dviskaita, pvz.: vedo / vedvė siedau i jiedau (mudu / mudvi sėdime ir valgome), do gero vāko (du geri vaikai), dvė poikė mergė (dvi gražios merginos). Iš sintaksės minėtinas savitas tarpinis veiksmažodžių veikslas, sudaromas dažniausiai prie veiksmažodžio pridedant pastiprinamuosius žodelius „žemėn“, „lauk“, „šalin“, „lygiai“ ir pan. Sakiniai su tarpinėmis veikslo formomis rodo, kad veiksmas dar nėra įvykęs, bet artėja prie neišvengiamos pabaigos, pvz.: tievalis mėršt žemėn (tėvelis miršta ir greitai numirs), plieš drabužius šalėn (plėšia drabužius – veikiausiai liks nuogas). Turtingas ir spalvingas žemaičių žodynas. Štai pluoštelis žodžių, kurie visai nevartojami bendrinėje kalboje ir nelabai suprantami kitų tarmių atstovams: kramė (galva), plonymas (smilkinys), staibis (blauzda), krupis arba kriupis (rupūžė), ledspira (baltoji kielė), ašoklis (raudonasis serbentas), žiogspira (pjuvena), slinkas (tingus), kušėti (krutėti, judėti), rušinti (imti, liesti) apent / apentais (vėl), nogniai (labai smarkiai). Žemaičių kalba labai ryškiai skiriasi ir nuo lietuvių bendrinės kalbos, ir nuo kitų lietuvių kalbos tarmių. Juk paC I TA D E L Ė N R . 16

gal kalbą žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi daugiau negu rytų slavų rusų, baltarusių, ukrainiečių kalbos, pietų slavų serbų ir kroatų, vakarų slavų čekų ir slovakų kalbos, estų ir suomių kalbos, šiaurės vokiečių ir olandų kalbos. Kad žemaičiai pagal kalbą yra išskirtinesni, rodo ir kalbininkų, tarmėtyrininkų vieningas susitarimas visas lietuvių kalbos tarmes pirmiausiai skirstyti į du stambius būrius: žemaičius ir aukštaičius. Įdomu, kad Antanas Baranauskas, vienas pirmųjų gana tiksliai suskirstęs lietuvių kalbos tarmes, vietoj termino „aukštaičiai“ vartojo terminą „lietuviai“. Taigi pagal Baranauską – žemaičiai ir lietuviai. Ar žemaičių kalbai negresia asimiliacija, išnykimas? Kas turėtų būti daroma, kad to būtų išvengta? Jokio pavojaus ar grėsmės išnykti žemaičių kalbai nėra. Šiandien žemaičių kalba yra gyva ir stipri. Be to, Žemaitijoje tapatinimasis, savęs identifikavimas per gimtąją žemaičių kalbą yra labai ryškus ir svarbus. Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą, o žemaitiškai kalbantis asmuo dažniausiai yra vertinamas ir apibūdinamas teigiamai kaip gerbiantis gimtąją kalbą, patriotiškai nusiteikęs ir pan. Apskritai žemaičių kalbos prestižas yra sustiprėjęs ir augantis. Mano 2012 m. vasarą pakalbintas Skuodo r. Aleksandrijos seniūnas Donatas Valančiauskas taip pasakė: „vākā

syklėms, žemaičių kalba išspausdinta nemažai publicistikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių, Ypač jų daug 1993– 2016 metais ėjusiame žurnale „Žemaičių žemė“, Žemaitijos rajono periodiniuose laikraščiuose. Išleista ne viena gero lygio ir skaitytojų mėgstama žemaitiška knyga. Tarp prozininkų ryškiausi ir pastebimiausi yra Edvardas Rudys (novelių, apsakymų, pasakojimų rinktinė „Sėmuona malūnā“), Teklė Džervienė (rinktinė „Žali žuolelė“), Donatas Butkus (devynių apysakų knyga „Ka žemė bova brongesnė ož douna“). Ypač daug yra parašyta ir spausdinama žemaitiškos poezijos. 1988 m. buvo parengta ir išleista pirmoji Lietuvoje žemaitiškos poezijos rinktinė – ontologija „Sava muotinu kalbo…“, – kurioje paskelbta net 41 žemaitiškai rašiusio ar dabar rašančio poeto eilėraščių. Net po keturias eilėraščių knygas gimtąja žemaičių dūnininkų kalba yra išleidę Apolinaras Petras Bagdonas ir žymi literatūrologė Viktorija Daujotė (Daujotytė). Daug gražių gražiausių eilėraščių žemaičių kalba yra parašę Justinas Kubilius, Juozas Elekšis, Aleksas Girdenis, Vaclovas Pocius, Dalia Zabitėnė, Irena Stražinskaitė–Glinskienė ir kt. Ar galima rasti panašumų, sąsajų tarp žemaičių ir latvių kalbų? Kokie esminiai skirtumai? Žemaičių kalba yra viena iš baltų kalbų, ji yra tarytum tarpinė tarp lietuvių ir latvių kalbų. Taigi panašumų su latvių

MANO VIENAS MĖGSTAMIAUSIŲ POSAKIŲ YRA „POUDO OŽSĖVUOŽĖS, BUOBAS NASORASI“. ir dėdesnė žemaitē nego tievā“. Kas paskatino Jus išleisti knygą „Žemaičių kalba ir rašyba”? Su kokiais sunkumais susidūrėte? Galbūt sulaukėte pagalbos iš žemaičių? Knygą apie žemaičių kalbą, kurią dar galima pavadinti žemaičių kalbos gramatika, brandinome mintį kartu rašyti su prof. Girdeniu. Deja, profesoriaus išėjimas anapilin to neleido įgyvendinti, ir jau buvau pradėjęs galvoti, kad vienas tos knygos nebeparašysiu. Vis dėlto daugybės artimų ir iškilių žemaičių kultūrininkų, kolegų, bičiulių raginamas ryžausi tą svarbiausią gyvenimo darbą atlikti. Ir 2012 metais, kai LR Seimas 2013 metus paskelbė Tarmių metais, rimtai sėdau rašyti. Ta knyga yra ilgų metų mano mokslinių ir praktinių tyrinėjimų sankaupa. Ji yra ir mano vadovautos 27 dialektologinės ekspedicijos su studentais po Žemaitiją, daugybė išvaikščiotų kaimų, miestelių ir juose prakalbinta gausybė žemaičių. Išleidęs knygą gavau daugybę kvietimų ją pristatyti, važinėjau ne tik po Žemaitiją, bet ir po visą Lietuvą ir gyvu, šiltu žemaitišku žodžiu tą knygą lydėjau. Per tuos nepilnus metus jau turėjau per penkiasdešimt knygos pristatymų, juose apsilankė apie tris tūkstančius žmonių. Tuose pristatymuose, susitikimuose buvau labai šiltai ir pakiliai sutiktas. O tai didžiausia laimė ir padaryto darbo įvertinimas. Ar daug žmonių kuria žemaičių kalba? Kuo žemaičių proza ir poezija skiriasi nuo parašytos bendrine lietuvių kalba? Žemaitiškas raštas, atlaikęs kelių šimtmečių išbandymus, šiandien vis labiau atgyja, tobulėja ir gerokai įsisiūbuoja. Įsitvirtinus mūsų su Girdeniu pasiūlytoms žemaičių rašybos taiC I TA D E L Ė N R . 16

kalba yra: abiejuose kalbose ryškiai trumpinamos galūnės (ir žemaitiškai, ir latviškai dūms (dūmas), pilns (pilnas), yra nemažai tokių pačių ar panašiai skambančių žodžių (ir žemaičių ir latvių kalbose krupis reiškia rupužę, pylė – antį, cyrulis – vieversį). Žinoma, yra ir skirtumų: latvių kalboje nebeišlaikyti senesni garsai an, en, š, ž (ronka – roka, pėnkė – pieci, šalts – salts, žemė – zeme ir t.t.). Ar galėjo nutikti taip, kad bendrinė lietuvių kalba būtų sukurta žemaičių kalbos pagrindu? Kas nulėmė tai, kad taip neįvyko? Lietuvių bendrinė kalba kūrėsi, formavosi XIX a. Tas laikotarpis buvo ypatingai svarbus ir žemaitiško rašto vystymuisi, nes to meto žemaičių autorių ir vertėjų knygose ryškiai pradėjo vyrauti žemaičių kalba. Ypač tuo laikotarpiu išryškėjo ne vieno žemaičio rūpestis ir pastangos kurti bendrinę kalbą pagrindu siūlant žemaičių tarmę. Iš pietų žemaičių kilusių autorių Poškos, Valiūno, Jucevičiaus, Stanevičiaus kalba ir rašyba ryškiai buvo orientuota į jų gimtąją dūnininkų tarmę. Šiaurės žemaičių dounininkų tarmės pagrindu rašė trys iškiliausi XIX a. žemaičiai: Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius. Tų didžių žemaičių darbų reikšmė buvo tokia didelė, jog tikrai nedaug trūko, kad lietuvių bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pagrindu. Vis dėlto tam tikros istorinės, ekonominės, kalbinės tradicijos lėmė, kad lietuvių bendrinė kalba susiformavo pietinės vakarų aukštaičių patarmės pagrindu. Tačiau ir tada žemaitiško rašto poreikis išliko, ir to rašto, žemaičių kalbos propagavimo tradicijos buvo tęsiamos. Kokių specifinių bruožų turi žemaičių asmenvardžiai? Kai-

muose vis dar galima išgirsti kitaip nei užrašyta dokumentuose tariamus vardus ir pavardes. Kas turėjo įtakos tokių formų atsiradimui? Labai įvairios ir pagal reikšmę skirtingos yra žemaičių pavardžių priesagos. Priesaga –alė yra mėgstama mergaičių, netekėjusių moterų pavardėse, ypač šiaurės vakarų žemaičių šnektose, pvz.: Petkalė (Petkutė), Botkalė (Butkutė), Jocalė (Jucytė), Gedgaudalė (Gedgaudaitė). Labiau pietinėse žemaičių šnektose paplitusi mergaičių pavardžių priesaga –ėkė, pvz: Botkėkė (Butkutė), Šėkšnėkė (Šikšnytė), Norvaišėkė (Norvaišaitė). Priesagomis –ūtis, –uitis Žemaitijoje dažniausiai reiškiamos paauglių berniukų pavardės, pvz.: Petkūtis (Petkus), Kazragūtis (Kazragis), Pabrėžuitis (Pabrėža). Esama įvairovės ir žemaičių varduose. Kadangi žemaičiams svetimi yra f, h garsai, tai ir varduose vietoj jų žemaičiai turi p ir g garsus: Pėliksis (Feliksas), Adulpis (Adolfas), Pelicijė (Felicija), Genrėks (Henrikas), Guberts (Hubertas). Yra įvairių balsių pakitimų žemaitiškai tariamuose varduose, pvz.: Eleksėndra (Aleksendras), Egnė (Agnė), Eldiuonė (Aldona), Stapuons / Stapis (Steponas), Lėvis (Leonas), Sėmė (Simas), Jozė / Juzis (Juozas) ir pan. Kokią įtaką žemaičių kalba turi žemaičių kultūrai, tradicijoms? Gal kalboje atsispindi žemaičių charakteris? Žemaičiai turi itin daug savo tapatumą, žemaitiškumą išryškinančių ir išlaikytų dalykų. Etnografų nuomone, pagal sodybų, trobesių išdėstymą Žemaitija kartu su Suvalkija (buvusi Žemaičių kunigaikštystė) priskirtinos vakariniam (skandinaviškajam) arealui, o likusi Lietuvos dalis – rytiniam

(slaviškajam) arealui. Žemaičių sodybos pasižymi dideliu plotu, jose, palyginti su kitais Lietuvos etnografiniais regionais, daugiausia įvairių trobesių. Žemaičių išskirtinumą rodo iš esmės tik jiems būdingi tradiciniai valgiai: kastinys, pusinė (pusmarškinė) košė, cibulynė, šutynė, spirginė, virtos bulvės su kanapėmis ir pan. Tik Žemaitijoje per šermenis, mirties metines, atlaidus, kitus pamaldžius susibūrimus giedami Kalvarijos kálnai, beje, dažnai jie giedami pritariant dūdoms, (žemaitiškai – trūbais). Vis dėlto visuotinai pripažįstama, kad pats svarbiausias ir išskirtiniausias žemaičių tradicinės kultūros elementas, ryškiausiai apibūdinantis ir reprezentuojantis žemaitiškąjį tapatumą, yra žemaičių kalba. Natūralu, kad kalboje kažkiek atsispindi ir žemaičių charakteris. Ypač dažnai išryškinamas ir teigiamai vertinamas esminis žemaičių charakterio bruožas – užsispyrimas. Mano vienas mėgstamiausių posakių, kurį pats esu užrašęs Žemaitijoje ir kuris tapęs mano gyvenimo pagrindiniu šūkiu, yra toks: „Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi“. Tai reiškia, kad turime atsivožti, atsiverti ir pasiraitoję rankoves su žemaitišku užsispyrimu daryti gerus darbus Lietuvai, Žemaitijai – savo gimtajam kraštui. Ar įmanoma žemaičių kalbos išmokyti ja nekalbantį žmogų? Įmanoma. Pavyzdžiui, iš manęs žemaičių kalbos pramoko mano aukštaitė žmona. Bet klausant tokios naujai išmoktos kalbos, jaučiasi, kad ta kalba nėra prigimtinė, nėra įaugusi į kraują. Kokių turite pomėgių, veiklų, nesusijusių su kalbos C I TA D E L Ė N R . 16

tyrinėjimu?

Ko reikia Lietuvai, kad joje būtų gera gyventi?

Jų turiu nemažai. Labai mėgstu sportą, ypač futbolą ir krepšinį. Pats iki šiol žaidžiu krepšinį ir esu Šiaulių miesto krepšinio federacijos prezidentas. Priklausau didžiausiam pasaulyje visuomeniniam LIONS judėjimui. Jau 25 metus esu Šiaulių LIONS klubo narys, o šiuo metu einu ir to klubo prezidento pareigas. Jau ketvirtą kadenciją esu Šiaulių miesto savivaldybės Tarybos narys. Labai mėgstu keliauti, ypač po gimtąją Žemaitiją.

Manau, kad reikia kuo greičiau visiems, o ypač valdžios viršūnėms, politikams, įsisąmoninti, kad tautos geresnio gyvenimo procesą reikia pradėti ne nuo ekonomikos, o nuo kultūros, švietimo, mokslo. Akivaizdu, kad tos šalys, kurios suprato, kad pagrindinė vertybė yra kultūra ir švietimas, pasiekė didesnių ekonominių ir socialinių laimėjimų.

Atsitiktiniai klausimai: mėgstamiausias paros metas?

Visą Romualdo Granausko kūrybą, nes joje stebuklingai gyvena žemaitiška dvasia.

Vėlus vakaras, kai viskas aprimsta, aplink nebėra jokio triukšmo ir gali su tam tikra palaima ramiai pamedituoti.

Ar galite rekomenduoti knygą?

...filmą?

ŽEMAITIŠKAS RAŠTAS, ATLAIKĘS KELIŲ ŠIMTMEČIŲ IŠBANDYMUS, ŠIANDIEN VIS LABIAU ATGYJA, TOBULĖJA IR GEROKAI ĮSISIŪBUOJA. Įsimintiniausia kelionė / pažintis / įvykis?

Pačius naujausius lietuviškus filmus „Emilija iš Laisvės alė-

Jų buvo velniškai daug ir išskirti vieną būtų sunku.

jos“ ir „Tarp pilkų debesų“.

Labiausiai erzinantis dalykas?

...vietą, kurią būtina aplankyti?

Nepunktualumas ir žodžio nesilaikymas.

Didžiausią ir įspūdingiausią Lietuvoje Barstyčių akmenį, ku-

Be ko neįsivaizduojate savo dienos?

ris yra mano gimtajame Skuodo rajone.

Be rytinės mankštos ir puodelio kavos.

Ačiū už skirtą laiką!

C I TA D E L Ė N R . 16

Dėstytojų atsiminimai

Rasa Baranauskienė

Čia prisiminimas. Grenlandija, Kulusuko sala, 2003 m. balandis. Tradicinė ruonio medžioklė. Inuitai su šunų kinkiniu ir užmuštu ruoniu.

C I TA D E L Ė N R . 16

Rūta Šlapkauskaitė Paroda, kuri buvo eksponuojama 2013 m. Gamtos istorijos muziejuje Londone, buvo skirta brazilų fotografo Sebastião Salgado darbams. Apie fotografijos artumą poezijai, jos daugiareikšmiškumą ir epifaninę galią yra samprotavę Roland Barthes, Susan Sontag, John Berger. Jų tezę, jog fotografija yra praeities reliktas, galėtume pritaikyti ir Salgado meniniam žvilgsniui. Savo fotografijose jis fiksuoja gamtos ir kultūros sąlyčius, liudijančius, kaip gyvojo pasaulio reiškiniai Antropoceno epochoje aižėja, dūlėja, virsta praeities reliktais. Tačiau drauge Salgado fotografijos – nuostabaus grožio regėjimai, atsigręžiantys į kūrybinę pasaulio pradžią, kurios jėgą primena ir parodos pavadinimas – Genesis. Prisimenu Sontag pastebėjimą: trapi yra fotografijos etika – ji užburia, bet ir apmarina, svajones paverčia pamėklėmis. Galbūt todėl ir išsaugojau parodos lankstinuką? Mąstau, kam įpareigoja Salgado kūrinių tyla.

C I TA D E L Ė N R . 16

Viltė Vytaitė

Jaunasis muzikos kūrėjas Matas Saladžius: „Svarbu, kad nebijotumėme apsinuoginti prieš auditoriją“ 2017–AISAIS VEIKLĄ PRADĖJUSI GRUPĖ „KEDROSTUBÚRAS” NUO PAT SAVO VEIKLOS PRADŽIOS MUZIKINIAIS EKSPERIMENTAIS DŽIUGINA KLAUSYTOJŲ IR KRITIKŲ AUSIS. DŽIAZĄ, ROKĄ, DAINUOJAMĄ POEZIJĄ SU URBAN MUZIKA (SKR SKR!) MAIŠANTYS VILNIEČIAI, ŽAIDŽIA NE TIK GARSAIS, BET IR ŽODŽIAIS, DEBIUTINIAME ALBUME „DEL“ DAINUODAMI LIETUVIŲ IR SAVO SUKURTA KALBA. PAPASAKOTI APIE GRUPĖS SUSIKŪRIMĄ, ORIGINALŲ PAVADINIMĄ BEI KŪRYBINĮ PROCESĄ PAKVIETĖME JOS LYDERĮ MATĄ SALADŽIŲ. Kaip prasidėjo tavo ir grupės kūryba? Mano kūryba prasidėjo labai seniai. Pirma kūrybos forma, kuria kūriau, buvo poezija, eilėraščiai, proza, bet kūriau šiaip sau, į stalčių, tad tokia ir kūryba. Taip pat buvau poezijos stovyklose, kai stojau į gimnaziją, ėjau į teatro būrelį, kūrėme visokius etiudus. Ten ir susipažinau su tais žmonėmis, kurie dabar yra mano grupėje. Po to dramos būrelis išsiskaidė į ansamblį, prasidėjo muzika su grupe, su kuria dabar esu, – „Kedrostubùru“a. Ansamblyje grojome ne savo kūrybos dainas, daugiau mokėmės pačio muzikos meno. O su draugais atskirai groti ir kurti dainas pradėjau visai neseniai, maždaug baigdamas mokyklą. Iš pradžių mes po du nuvažiuodavom kur nors pagroti ir tuose jaukiuose pasisėdėjimuose sklido muzika. Norėjau klausti, kodėl pasirinkai būtent muziką, nes tavo tėvai aktoriai, tačiau ką tik minėjai, kad ir teatro buvai ragavęs. Taip, ir teatro buvau ragavęs. Manau, kad tas teatro jausmas natūraliai išliko iš vaikystės, tai tiesiog norėjosi grįžti, tą jausmą vėl pajusti. Mokykloje buvo gera terpė susitikti su bendraminčiais, aktyviais ir kūrybiškais žmonėmis. Niekad nesiejau savęs su teatru, tiesiog man patinka ir patiko ten būti ir ten vis kažką atrandi naujo – gali būti, kad ir užkulisiuose, bet atrasi kažką naujo, tas labai žavi. Bet ateities sieti su tuo nebuvo minčių, nebent su režisūra. „Kedrostubùras“. Kaip atsirado toks grupės pavadinimas?

Mes labai ilgai keitėm pavadinimą – kiekvieną koncertą jis buvo kitoks, vis neapsisprendėm. Bet kai reikėjo pagaliau nuspręsti, atsiverčiau 2 knygas – viena buvo simbolių žodynas, kita – kažkuri Bredberio knyga ir bedžiau į vieną ir į kitą pirštu. Pirmą kartą nesigavo, bet kitą kartą taip ir susijungė tie žodžiai. O tas kirtis pavadinime – tai toks pasijuokimas iš laužytų formų, kad kaip ir mes grojame taip nestandartiškai, prie nieko neprisirišdami, tai tas kirtis irgi taip iš niekur, tiesiog skamba kaip burtažodis. Galima kirčiuoti kaip nori, nesvarbu. Kaip vyksta kūrimo procesas? Nuo ko pradedate – nuo muzikos ar žodžių? 90 % muzikos buvo sukurta taip, kad aš sukuriu tekstą ir kažkokią harmoniją, melodiją, ir iš to gimsta visa kita, prisilipdo. Kiti 10 % – kaip tik atvirkščiai: pradedama nuo muzikos. Iš vadinamų jam‘ų, improvizacijų gimsta koks motyvas, o po to žodžiai ant viršaus. Ar muzika, ar žodžiai dainoje yra svarbiau, ar tarp jų turi būti harmonija? Manau, kad turi būti. Geriausias, aišku, aukso vidurys, kai ir žodžiai, ir muzika gali būti paimti kaip atskiri kūriniai, bet juos sujungus galėtų gautis dar geresnis kūrinys. Manau, kad to aukso vidurio gal ir nebūtinai reikia, bet smagu ieškoti. Pats minėjai, kad jūsų grupė apjungia daug žanrų. Ar tai yra C I TA D E L Ė N R . 16

sąmoningas neprisirišimas, ar norite artėti prie vieno žanro? Kad norime artėti prie vieno žanro, nepasakyčiau. Tas neprisirišimas – labai sąmoningas: jei matome, kad prisirišome, tai šiek tiek paleidžiame tą žanrą į šalį. Stengiamės kurti lyg muzika būtų kaip koks tinklas, kurį ištempi į skirtingus kampus – su vienu žanru į vieną kampą, su kitu – į kitą, į kitą, į kitą, – ir taip į tą tinklą gali daugiau įdėti ir tiesiog praplėsti akiratį – klausytojo ir pačio savęs. Kokie yra pagrindiniai jūsų muzikos įkvėpėjai?

reikšmę įmesti, tada ją išmesti. Iš to žaidimo labiausiai ir gaunasi tekstai. Pereinant prie kalbos aspekto – jūsų grupė kuria lietuviškai, angliškai, ispaniškai... Iš tiesų ten juokas toks. Turime 2 dainas gibberish kalba. Visada žmonės painiojasi, kokia kalba ten kalbama, tai ir sakome, kad ten „Kedrostubùro“ kalba. Tai tiesiog improvizuota kalba – aš kažką sakau vietoje. Viena daina skamba kažkaip ispaniškai ar kitų ro-

JEI DAINUOJI LIETUVIAMS ANGLIŠKAI, VIS TIEK GAUNASI ATSTUMAS, IR TAI, KĄ DAINUOJI, SKAMBA GERAI, NES KLAUSYTOJO SMEGENYS NEVEIKIA ANGLIŠKAI. Labai daug atlikėjų, kiekvieno mūsų keturių labai skirtingi ir tas labai jaučiasi. Iš savęs galiu pasakyti, kas man buvo dideli įkvėpėjai: „Hiatus Kaiyote“, „Radiohead“, „Led Zeppelin“, iš lietuvių – „Hiperbolė“, „Kamanių šilelis“, labai daug įvairių hip–hop beatų įtakos. Daugiausiai įtakos daro pavienės dainos, net kokie nors garsai. Dainoje 1 sekundė gali įkvėpti. Pagalvoji, kad „o, čia geras garsas, norėčiau ir aš kažką panašaus iškleisti ir kokioj formoj galėčiau tai padaryti“, tada iš to gimsta idėja, iš tos idėjos – kūrinys.

manų kalbų pagrindu, o kita turi tokį labiau rytietišką skambesį. Tai irgi yra to kūrybos žaidimo dalis. O lietuvių ir anglų – taip, daugiau kitomis kalbomis nekuriame. Kol kas. Šiaip smagiausia kurti lietuviškai, o angliškai kartais tiesiog norisi, atrodo, kad būtent ta mintis geriau skamba ta kalba.

Jūsų tekstai taip pat įdomūs kaip ir muzika, kas jų pagrindiniai įkvėpėjai?

Man atrodo, kad kai dainuoji lietuviškai, pasijauti labiau nuogas prieš lietuvišką auditoriją, nes jie viską girdi – viską, ką ištari kitaip, keistai ar nesuderinamai. Ar, atvirkščiai, labai suderinamai ir primityviai. Visa tai skamba labai keistai, nes tu supranti tą kalbą ir girdi viską, ką darytum kitaip. Gaunasi tokia išpažintis žmonėms kalbėti savo kalba, o jei dainuoji lietuviams angliškai, vis tiek gaunasi atstumas, ir tai, ką dainuoji, skamba gerai, nes klausytojo smegenys neveikia angliškai.

Dažniausiai ne konkretūs žmonės, o garsai, vaizdai. Patys žodžiai iš savęs labai įkvepia. Pradedi, galvoji, kartoti kokį žodį ir jis praranda reikšmę, bet išgirsti pačio žodžio garsą. Tas kartais pradeda žaisti tavo smegenyse ir tada prijungi dar vieną, dar kitą žodį ir pats iš savęs gaunasi žaidimas, ir įkvepia žaisti toliau. Tada bandai C I TA D E L Ė N R . 16

Labai daug lietuvių muzikantų kuria ne lietuviškai, o angliškai. Kaip manai, kodėl jie taip pasirenka?

Tai vis dėlto svarbu kurti lietuvių kalba? Manau, kad nereikia versti savęs. Jei kuriasi angliškai, tai irgi nėra nieko blogo. Bet svarbu, kad neužmirštume tos kalbos. Lietuviai – daininga tauta ir dainuojant lietuvių kalba skamba labai gražiai. Taip pat svarbu, kad nebijotumėme apsinuoginti prieš auditoriją, kad nebijotumėme, kad ji tave išgirstų. Kodėl pasirinkai studijuoti ispanų kalbą? Net nežinau kaip atsakyti į šį klausimą, bet pasistengsiu. Visų pirma, visą laiką svajojau apie pietų Ameriką, kad ten keliausiu kažkuriuo gyvenimo etapu. Dar mane domina romanų kalbos ir apskritai kalbos, kaip jos veikia žmones ir kaip žmonės veikia kalbą. Svarsčiau tarp prancūzų ir ispanų, bet pasirinkau ispanų, nes būtent nusvėrė Pietų Amerika.

laukta, kad reikia tarp daug grupių įsimaišyti. Konkursas yra ta terpė, kurioje gali pasižiūrėti bendrą to meto jaunų grupių mišinį ir palyginti save su jais, pažiūrėti, kur galėtum būti geresnis ir kur tu jau pažengęs. Mes sugalvojom pradėti nuo „Tamstos“ konkurso „Garažas“ dėl to, kad norėjome išbandyti save tarp kitų, ir nors nieko nepadarėme prieš tai, tik tokius mini mini koncertus, tai sakėm, kad reikia tramplyno, nuo kurio galėtume pradėti. Manau, kad kuriantiems žmonėms, jeigu jie jau nori tą kūrybą išreikšti, tai tiesiog reikia nebijoti įmesti save į tą sūkurį ir rasti tą tramplyną, nuo kurio pradėtum skleisti save į viešumą žmonėms. Kodėl pačiam ir visai grupei svarbu būti išgirstiems, svarbu apsinuoginti prieš publiką? Nes šiais laikais svarbu kalbėti. Šiaip daug kalbama, bet tos formos, kuriomis kalbama, mums nepatinka, tai mes tai darome per mu-

KIEKVIENA KALBA SKIRTINGA, SKIRTINGAI VEIKIA TAVE, SKIRTINGAI IŠREIŠKIAMA. JOS SUTEIKIA KITOKĮ ATSPALVĮ DAINAI. Ar manai, kad parinkdamas dainai tam tikrą kalbą iš esmės pakeiti pačią dainą? Taip, nes kiekviena kalba skirtinga, skirtingai veikia tave, skirtingai išreiškiama. Jos suteikia kitokį atspalvį dainai. Jūsų grupė dalyvavo grupių konkursuose ir ten buvo išgirsta. Ar tai geriausias būdas jaunam kūrėjui prasimušti į didžiąją sceną? Ir, apskritai, ko reikėtų žmogui, kuris kuria? Reikia tiesiog pradėti. Mūsų tokia idėja buvo, gal šiek tiek per-

ziką, kalbame ironiškai, kartais autoironiškai, kartais nuoširdžiai. Manau, svarbu bendrauti ir dalintis, ir kartais tas vienas žodis ar sakinys, ar daina rezonuoja su kažkuo iš klausytojų ir tada gal ir jis pradeda kažką kalbėti, atsiverti kitam ir taip tęsiasi grandinė. Fanų skaičius auga, kritikai negaili liaupsių. Kokie grupės ateities planai? Artimiausias planas – pasiruošti dviem paskutiniams metų koncertams. O didesnis planas – išleisti mini albumo versiją. Įsirašyti ir išleisti kur nors į interneto platybes.

C I TA D E L Ė N R . 16

Testas. Į kurį dėstytoją esi panašus? JAU TRADICIJA TAPUSI „CITADELĖS“ RUBRIKA SUGRĮŽTA. ČIUPK SĄSIUVINĮ IR PIEŠTUKĄ, ŽYMĖK, KOKIAS RAIDES RENKIESI IR PABAIGOJE SUŽINOSI, KURIS IŠ DĖSTYTOJŲ YRA TAVO BROLIS DVYNIS AR SESĖ DVYNĖ: ANDRIUS LEDAS, AISTĖ KUČINSKIENĖ, DORISA COSTELLO, JUSTINA URBONAITĖ, LORETA VAICEKAUSKIENĖ AR PAVEL LAVRINEC?

Kiek valandų vidutiniškai miegate per parą? A B C D E F

Apie 7 8–9, bet jei nėra paskaitų, dar ilgiau 5–7, kaip išeina 5, jei spaudžia deadline'as, 8, jei ne 7–9

C I TA D E L Ė N R . 16

Mėgstamiausias animacinis filmas? A B C/F D E

„Pabusti gyvenimui“ „Mulan“ Bet kas iš Hayao Miyazaki kolekcijos „Trejetas iš Rūgpienių kaimo“ „Pasakų pasaka“

Didžiausia baimė? A B C D E F

Klaustrofobija Susimauti ar nuvilti kitus Blogiausios klimato kaitos pasekmės Graužikai ir ropliai Gal nieko nebijau? Mes visi vienodai bijom

Gražiausias šuns vardas? A B C D E F

Motyvuotas ir originalus Mieliau turėčiau katę Akira Gražu, kai duodami žmonių vardai Sally Labai keistas klausimas

Kokį daiktą dažniausiai pamirštate? A B C D E F

Skėtį ir pirštines Savo vandens buteliuką Dėžutę su pietumis Akinius Jokio Jėzau, kaip nuobodu

Gražiausia Vilniaus vieta? A B C D E F

Senamiestis, Užupis, Antakalnis, Žvėrynas Bernardinų sodas, ypač pavasarį Verkių regioninis parkas VU Didysis kiemas „Metraštininko kiemelis“ Stiklių gatvėje Vėl –iausias?

Gražiausias lietuviškas žodis? A B C D E F

Biržietiškas „kū tūje?“ „Laisvė“ „Ruduo“ Dėl estetinių (fonetinių) priežasčių patinka žodžiai su išreikštu garsu „ū“, pvz. „ūkanos“, „rūškanas“ „Pasižmonėti“ Jūs jau man atleiskit, bet šis klausimas man regisi kvailas

Geriausia metų šventė? A B C D E F

Geriausia metų šventė dažnai nebūna kalendorinė, nes ją gali susikurti pats ir tai gali būti bet kuri diena metuose Velykos Ruduo Rugsėjo 1–oji Gatvės muzikos diena Man visas gyvenimas šventė

10.

Dalykas, kurį norite gauti dovanų? A B C D E F

Nuoširdus „ačiū“, dėmesys, geras pokalbis su mylimu žmogumi Neterminuotas lėktuvo bilietas Vilnonės kojinės Daugiau laiko Laiko mašina Nenoriu dalyko. Niekada nesukau galvos dėl dovanų

Mėgstamiausias vaikų literatūros veikėjas? A B C D E F

Labai mėgstu Rudnosiuką, Ronją, Pepę Ilkakojinę, Matildą ar Hermioną Megė iš Madeleine L’Engle „Laiko vingis” (Nežiūrėkite filmo, perskaitykite knygą!) Gendalfas (Tolkienas „Hobitą“ laikė vaikų literatūros kūriniu) Tomas Sojeris Mauglis Literatūra, menas, kūryba, žaidimas ir –iausiųjų šablonas man atrodo nesuderinama C I TA D E L Ė N R . 16

11.

13.

Labiausiai patinkanti žmogaus būdo savybė? A B C D E F

Intelektas ir humoro jausmas

Mėgstamiausias paros laikas?

Patikimumas Atsidavimas tam, kas prasminga Vientisumas Ramybė Sąžinė, protas, atsakomybė ir socialumas

A B C D E F

Naktis ir priešaušris Kelios valandos prieš miegą su knyga Kai nesinori miego Rytas Vėlyvas rytas Am, ką?

Mėgstamiausias autobus ar troleibuso maršrutas? A B C D E F

Tokio neturiu, nes daug vairuoju, vaikštau pėsčiomis arba minu dviratį Nežinau, ar mėgstamiausias, bet daug važinėju 1G 2 troleibusas, nes veža į MKIC 11 autobusas 74 autobusas Važiavimo troleibusu nelaikau pramoga

14.

15.

12.

Laikotarpis, kuriame norėtumėte pagyventi? A B C D E F

Antika Viktorijos laikų Britanija Kosmoso amžius, jei toks kada ateitų Tarpukaris Šis Nemėgstu klišių

Rašytojas, su kuriuo norėtume išgerti puodelį kavos, arbatos, etc.? A B C D E F

Fernando Pessoa Gerard Manley Hopkins Ričardas Gavelis arba Samuel Beckett Stengiuosi atriboti tekstą nuo autoriaus, tad nesu svajojusi su jokiu gyvu ar mirusiu rašytoju ar rašytoja išgerti kavos Arbatos su Maksu Frajumi, kavos su Kristina Sabaliauskaite, etc. su Vladimiru Korobovu Ką?

16.

Blogas įprotis, kurio nenorite atsikratyti? A B C D E F

C I TA D E L Ė N R . 16

Garsiai klausytis muzikos, garsiai juoktis, viršyti greitį ir pavartoti necenzūrinę leksiką vairuojant Dažnai siaubingai dainuoju duše „Overthinkinti“ Nenoriu atsisakyti daugiau nei vieno, bet pats geriausias blogas įprotis – netvarka darbo vietoje Valgymas Neturiu savybės norėti išlaikyti tai, kas bloga

17.

Kas Jus labiausiai džiugina Lietuvoje? A B C D E F

Laisvė, keturi metų laikai, gamta, sąmoningi žmonės Nekenčiu žiemos ir šalčio, bet man patinka, kad tai nesustabdo lietuvių lesti laiką lauke Miškai, ežerai ir vaizdingi keliai Įvairovė Biotechnologijų ir lazerių technologijų įmonių indėlis į šalies BVP ir jo augimas Sąžiningi žmonės, kurie dirba ne sau

18.

19.

A B C D E F

Tai kad ir pripažintos literatūros neskačiau nė pusės tiek, kiek norėčiau Madeleine L’Engle ar Christina Rossetti Ričardas Gavelis tarptautiniu mastu Tų, kurie labiausiai neįvertinti, nors to nusipelnė, mes net nežinome Aleksandras Kondratjevas Nemanau, kad kūryba yra apie įvertinimą

Mėgstamiausias VU Filologijos fakulteto kiemas? A B C D E F

Sarbievijaus ir Arkadų Man patinka gėlės prie UKI pastato, ypač pavasarį Arkadų kiemelis be konkurencijos Sarbievijaus Daukanto Mėgčiau tą, kuriame būtų prisėta žolės, o ant jos drybsotų studentai

20.

21.

Labiausiai neįvertintas rašytojas?

Kuris graikų dievas/deivė būtumėte? A B C D E F

Temidė, teisingumo deivė Hestija, namų židinio deivė Hermis, pirklių ir prekybos dievas Atėnė, karo deivė Hadas, požemių dievas Nebūčiau

Mėgstamiausias garsas? A B C D E F

Jūros ošimas Kačių murkimas Bet koks garsas, kurį sukelia medis Tikrai ne žadintuvo Pirmasis Bitlų „A Hard Day’s Night“ akordas Turbūt jau supratot, kad mano ne koks santykis su pasaulio skirstymu į –iausius Atsakymai – 29 puslapyje.

C I TA D E L Ė N R . 16

Evelina Žemeikytė

Mokslininkė Anželika Teresė: „Gestų kalbos tyrimai Lietuvoje dar žengia pirmuosius žingsnius“ ANŽELIKA TERESĖ AKADEMINĖJE BENDRUOMENĖJE – GESTŲ KALBOS VERTĖJA IR TYRĖJA, VILNIAUS UNIVERSITETO KALBOTYROS DOKTORANTĖ. PO DARBŲ IR TYRIMŲ ANŽELIKA GRĮŽTA NAMO IR SUKASI VIRTUVĖJE, KUR KARTU SU VYRU GAMINA VEGANIŠKUS DESERTUS ŠEIMOS VIRTUVĖJE–RESTORANE „WOOD FOOD“ IR KURIA TINKLARAŠTĮ „SALDŪS MIŠKAI“. SU ANŽELIKA KALBĖJOMĖS APIE MAISTĄ, GESTŲ KALBĄ IR APIE TAI, KUR IŠ TIESŲ SLYPI LAIMĖ. Anželika, pirmiausia papasakok apie save: kur užaugai, mokeisi, kuo svajojai būti ir, galų gale, – kaip Tavo gyvenime atsirado gestų kalba? Gimiau ir užaugau vėjuotoje Klaipėdoje. Nuo pirmo sąmoningo žingsnio žinojau, kad esu aktorė ir kad turiu būti scenoje, vaidinti, tik nežinojau, kad žmonės to mokosi, lanko teatrinius būrelius. Kai buvau devyniolikos, išvažiavau stoti į LMTA. Ir… Neįstojau. Tai buvo pirmoji devyniolikmetės ambicijų žlugimo patirtis, buvo labai sunku. Tada net neįsivaizdavau, ką dar gyvenime galėčiau daryti. Pagalvojau, kad surašysiu visas sau patinkančias specialybes ir kažkur vis tiek pateksiu. Surašiau įvairias filologijas, pirmose vietose buvo Vilniaus universitetas (kas galėjo pagalvoti, kad čia vėliau įgysiu magistro laipsnį ir mokysiuosi doktorantūroje). Pažymėjau visko labai daug, ir dvyliktoje – priešpaskutinėje – vietoje įrašiau gestų kalbą. Apie tai nieko nežinojau, tiesiog nugirdau viename pokalbyje, ir ši mintis manyje nusėdo. O vėliau ji specialybės pavidalu prieš akis išniro laiku ir vietoje. Tarsi koks atsitiktinumas, nors atsitiktinumų juk nebūna. Įstojau būtent čia ir po 2 savaičių supratau, kad C I TA D E L Ė N R . 16

tai yra mano pašaukimas ir meilė, kad turiu būti šiame kelyje. Atrodo, pradėjo šviesti vidinis aukuras ir mane vesti pirmyn. Per daug negalvojau, nei kur tai nuves, nei ar tai perspektyvu. Tiesiog jaučiau, kad esu čia ir dabar, kad smalsumas šiai sričiai kasdien vis didesnis. Taip labai sėkmingai baigiau gestų kalbos bakalaurą. Vėliau tęsiau tobulinimąsi ir dabartinė mano gyvenimo saldi kasdienė duona yra gestų kalba. Šiuo metu esu VU doktorantė, palengva einu nelengvu gestotyros Lietuvoje keliu. O greta saldaus mokslo kurčius vaikus mokau teatro pagrindų, scenos kalbos, gestų kalbos meno. Dėstau Vilniaus kolegijoje studentams kalbotyros ir gestotyros, plastikos ir ritmikos disciplinas. Pasitelkdami specialią balso lavinimo techniką, improvizacijos meną, teatrinius pagrindus su studentais laviname balsą, mokomės laisvai kurti, improvizuoti, dirbti komandoje, žaisti rimtus dalykus, vaidinti. Taigi teatras mano gyvenime yra geras gestų kalbos bičiulis. O vakarais arba rytais su vyru ir mažuoju ant rankų kepame veganiškus kepinius. Tai štai. Sakyk, ar žmonės domisi gestų kalba?

Taip, nors apie kurčiuosius, kurčiųjų kultūrą, jų kalbą nėra žinoma daug: iki šiol sklando tam tikri mitai, pavyzdžiui, kad žmonės yra ne kurtieji, o kurčnebyliai, kad gestų kalba yra vienoda visame pasaulyje, kad ji yra universali, ją lengva išmokti ir t. t. Bet kai žmonės iš tikrųjų susiduria su kurčiuoju, dažnai labai susižavi – ir pačia kalba, ir jų bendruomene. Turbūt tokie susižavėjimai būna jau vien dėl to, kad tai yra vizualinė kalba, kitaip – neverbaliniu būdu, negarsinėmis priemonėmis – reiškiant mintis. Žmonės nustemba sužinoję ir kad kurtieji visada bendrauja vienas kitam žiūrėdami į akis. To labai trūksta mūsų garsinės kalbos atstovų bendruomenėje. Susidomėjimą įrodo ir kiekvienais metais užsipildantys gestų kalbos kursai. Kursai yra nemokami, dviejų lygių ir juos veda kurčias pedagogas. Grupės būna perpildytos. O kalbant apie studijas, domėjimąsi kalba kaip darbu – kol kas Lietuvoje mes turime tik vienintelę galimybę mokytis šios kalbos aukštojoje mokykloje ir kiekvienais metais įstoja tikrai nemažai studentų. Pati gestotyra Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. Gestotyrininkas Mantrimas Danielius maždaug prieš 15 metų labai aktyviai pradėjo veikti šitoje srityje, buvo tyrimų pradininkas. Jis daug metų dėstė kolegijoje, lietuvių gestotyra formavosi ir lietuvių gestų kalbos žodynas atsirado jo dėka. Dabar, su juo bendradarbiaudama, šiuo keliu einu ir aš, žengiu į gilesnį mokslo pasaulį. Jaučiu didelį mokslinių tyrimų poreikį, pilna įkvėpimo žengiu mokslo keliu. Kartais reikia daryti tai, kam šaukia vidus, kai intuityviai jauti, kad tai yra būtina. Tai čia ir yra tavo tikslas – tirti gestų kalbą plačiau? Taip! Lietuvių gestų kalbos moksliniai tyrimai Lietuvoje vis dar žengia pirmuosius žingsnius. Nėra bendrinės lietuvių gestų kalbos, vadinasi, kiek mokslinių žingsnių dar turi būti padaryta! Kurčiųjų kalbinis mandagumas, kalbų mokymasis ir įsisavinimas,

identiteto klausimas, meninės raiškos priemonės, konceptualios metaforos gestų kalboje... Sąrašas begalinis. Kurtieji vis dažniau tampa vadovais, kuratoriais, organizatoriais, kurčiųjų draugijos prezidentais ir labai dažnai eina pas įvairius žmones (Seimo narius ir t. t.) ir kalbasi apie savo problemas, reikalauja kokybiškesnio, geresnio vertimo. Reikalavimai didėja, o vertėjai iki šiol neturi jokios teorinės medžiagos, grįstos moksliniais tyrimais Lietuvoje paskaityti, sužinoti, kaip versti ir elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kokias priemones pasitelkti kaip įrankį vertimui. Būdama vertėja, aš žiūriu į specialybę iš praktinės pusės. Nesu tik mokslininkė, pati verčiu ir jaučiu, kad kartais vertimo metu, rodos, ima trūkti deguonies. Tiesiog nėra galimybės išversti vienų ar kitų dalykų itin tiksliai. Ir niekas negali patarti – kol kas tai gali vykti tik diskusijos lygmeniu, bet ne moksliniu. Ieškojau galimybių tęsti mokslus ir VU suteikė galimybę išsilyginti studijas. Pabaigusi išlyginamosioms studijoms po metų sėkmingai įstojau į magistro studijų programą, į taikomąją kalbotyrą, kuri man suteikė galimybes taip analizuoti gestų kalbą, kaip aš galiu ir noriu: iš įvairių pusių, visais įmanomais pjūviais, įvairiausiais metodais. Po ilgos analizės išryškėjo viena pagrindinė tema: noriu tirti meninę raišką gestų kalboje. Tam pasirinkau keturis diskursus, vienas iš jų buvo lietuvių gestų kalbos menas. Viena to meno rūšių – gestų kalbos poezija. Būsimiems filologams labai įdomu, kaip išvis įmanoma poezija gestų kalba. Papasakok apie ją daugiau. Iš tikrųjų, kadangi Lietuvoje tai visai netirtas objektas, pradėjau visiškai nuo pat pradžių. Vadovėliai, disertacijos, skaitymas, skaitymas, skaitymas. Netrukus į filmavimo studiją pradėjau kviestis vieną kitą kurčiąjį gestų kalbos poetą, kuriuos filmuodavau pasakojančius savo eilėraščius. Jų kūriniai mane nepaprastai žavėjo, neretai pagaudavau save, kad už kameros net

C I TA D E L Ė N R . 16

nebekvėpuoju – taip stipriai įsijausdavau į meninį kūrinį, kad akimirkai kvėpuodavau tik juo. Gestų kalbos menas labai platus ir apima daug rūšių, o poezija yra viena jų. Tai meniniai skirtingų formų ir turinio pasakojimai, kuriami ne garsu ar raštu, o gestais, kūno judesiais, pasitelkus trimatę formą, turtingą meninės raiškos priemonių spektrą. Rimas ir ritmas gestų kalbos poezijoje kuriami poeto pasirinktų plaštakos formų sąmoningais kartojimais ir judesio pobūdžiu. Meninių raiškos priemonių yra daug, viena iš jų yra kartojimai, t. y. plaštakos formos, judesio arba erdvės kartojimas. Pavyzdžiui, iš pradžių gestas rodomas kairėje, tada dešinėje, tada vėl kairėje, vėl dešinėje, viršuje. Taip pat gali būti ir tam tikras judesys, pavyzdžiui, visame kūrinyje nuolat kartojamas ėjimo procesas. Svarbūs yra ir judėjimo tipai, pavyzdžiui, tam tikros pauzės – staigios, greitos, lėtos, sulėtintos arba pa-

tokių gestų – „vėžlys“. Uždedame vieną plaštaką ant kitos ir nykščiais tarsi plaukiame į priekį. Taip pat ir „sraigė“ – viena ranka vaizduojame kiautą, o iš kitos iš kumščio išlenda ragiukai – sraigės akys. Gestų kalboms būdingas ikoniškumas, t. y. gestai dažniausiai yra motyvuoti – gestas panašus į objektą, į tai, kaip atrodo daiktas realybėje. Pavyzdžiui, mes nežinome, kodėl šitą daiktą vadiname „kėde“, o ne kokia nors „ėde“. Tai yra susitarimo reikalas, kodėl mes vieną ar kitą daiktą įvardijame, pavadiname būtent taip. O gestų kalboje gali pamatyti kėdės formą: yra atlošas, sėdynė. Arba, pavyzdžiui, gestas „šeima“. Dažnai pagalvoju, kodėl jis yra būtent toks: susijungia dvi plaštakos, eina link savęs, atsiskiria, vėl susijungia iš kitos pusės ir tiesiogiai prilimpa. Kodėl būtent toks gestas, ką jis reiškia, kokia jo priešistorė ir kodėl jis reiškia būtent šeimą?

GESTŲ KALBOS POEZIJOS KŪRINIAIS PERTEIKIAMOS LABAI ĮVAIRIOS ISTORIJOS, SKIRTINGA PATIRTIS, BAIMĖS, NUOSKAUDOS, OPŪS VISUOMENINIAI KLAUSIMAI, IŠGYVENIMAI greitintos, pagreitintas tempas ir kt. Poezijos kūriniuose gausu neologizmų, pasitelkę juos – tai man parodė mano magistro tyrimas – kurtieji poetai kuria perkeltines reikšmes, metaforas, dviprasmybes. Taip atsiranda erdvė kūrinį interpretuoti skirtingai, o tai – būtinas meninio kūrinio bruožas. Gestų kalbos poezijos kūriniais perteikiamos labai įvairios istorijos, skirtinga asmeninė ar bendruomeninė patirtis, baimės, nuoskaudos, opūs visuomeniniai klausimai, išgyvenimai, norai ir viltys, kad ateitis bus šviesi, kad kiekvienas išsiskiriantis bus priimtas. Kurtieji gestų kalbos poezijos kūriniais neretai atskleidžia meilę gestų kalbai, savo kultūrai, kviečia ja grožėtis ir puoselėti. Na, o pavyzdžiui, ar gestų kalboje egzistuoja keiksmažodžiai? Žinoma, kad jie irgi keikiasi. Yra tokių gestų, kaip iš dviejų raidžių susidedantis gestas „ew“, antroji raidė yra būtent „w“. O paprasti keiksmažodžiai – tokie, kokiais ir girdintieji lietuviai kartais riebiai pasikeikia. Dauguma jų, kaip ir garsinėje kalboje, susiję su rusų keiksmažodžiais, tai išduoda lūpų judesys. Prisimenu savo susipažinimą su keiksmažodžiais. Atėjau į praktiką kurčiųjų mokykloje, kur dabar dirbu. Vaikas kažką man pasakojo ir aš intuityviai pajaučiau, kad kažkas negerai, kažkas už šių gestų slypi. Paskui priėjau prie to paties vaiko ir sakau: „Pamokyk mane, kad kalbėtume tame pačiame lygmeny ir vienas kitą suprastume.“ Tai štai taip šitas mokinys išdavė šiek tiek savo gestų ir paskui, kai pradėjau dirbti mokykloje, pasidarė lengviau atskirti, sudrausminti, reaguoti į tuos gestus. Iš tikro labai įdomi tema, tikiuosi, kad kažkas iš mano studentų kada nors imsis tirti šį objektą. O koks žodis gestų kalba tau pačiai gražiausias? Visų pirma, gestų kalboje nėra žodžių, dėl to kalba, kuria mes dabar kalbam, ir įvardijama garsine arba žodine. Gestų kalbos pavadinimas atspindi, kad žodžių joje nėra – yra sąvokos. Bet gestų kalbos raiška dažnai tikrai užgniaužia kvapą. Vienas C I TA D E L Ė N R . 16

Įdomu gestus tirti etimologiniu požiūriu. Tačiau gestotyra ir vertimai nėra tavo vienintelis užiėmimas. Papasakok apie „Wood Food“? Kas tai ir kaip gimė ši idėja? Patys tortai atsirado turbūt dar vaikystėje. Vienas iš pirmųjų buvo šokoladinis trupininis pyragas su varškės putėsiais, jį gaminau mamai. Ji absoliuti nesmaližė ir sunkiai prisiverčia kokį saldainį suvalgyti iš mandagumo, bet buvo susižavėjusi tuo pyragu. Matyt, man labai patiko buvimas virtuvėje ir ta valgytojų reakcija. O kai išvykau į Vilnių, pradėjau gaminti daug daugiau ir taip žingsnis po žingsnio pajaučiau, kad noriu tobulėti šioje srityje. Tada parašiau dviejų sakinių CV ir tą pačią dieną radau „Kulinarijos studijos“ skelbimą, kad jie ieško asistento virtuvėje. Atėjau pasikalbėti su savininku, italų šefu Gian Luca Demarco, o po savaitės pradėjau ten dirbti. Po kelių mėnesių šefas mane ir mano tada dar tik sužadėtinį Audrių pasikvietė dirbti į restoraną „Tarp kitko“ Nidoje. (Jis taip jį pavadino, nes tai jam buvo sunkiausiai ištariami lietuviški žodžiai.) Pirmą savaitę net nežinojome, ką turėjome daryti, nors gaminome maistą, rodos, visą gyvenimą. Po savaitės mus paskyrė į atskiras sekcijas: aš maišiau padažus, dariau naminę pastą (makaronus), viriau sriubas, o Audrius kepė auksines picas ir duoną, bandeles sumuštiniams. Vakarais man buvo leista daryti desertus. Visi suguldavo miegoti, o aš pasislėpdavau po miltų dulksna. Man tai būdavo saldžiausias poilsis, saldesnis nei miegas ar pasivaikščiojimas. Taip, matyt, užgimė arba pagaliau atsiskleidė meilė maistui. Tada mokytojas pasikvietė mane tapti jo su šefe, dešiniąja ranka. Prasidėjo mano kaip virėjos gyvenimas. Baigę tą darbą su Audriumi susituokėme ir pradėjome gaminti tortus sau, kad namuose visą laiką turėtume skanių desertų. Padarydavau vieną kitą nuotrauką, pasidalindavau Facebook paskyroje. Žmonės pradėjo reaguoti į tai, rašyti, klausti. Netrukus pas mus ėmė kreiptis žmonės, kurie, pavyzdžiui, nevalgo cukraus, kiaušinių, kvietinių miltų, ir mūsų mityba paraleliai irgi pradėjo keistis – taip, mus įkvėpė mūsų gerbėjai. Po to pajautėme, kad balti miltai mums nelabai tinka, kad norime visiškai atsisakyti alkoholio. Netrukus spra-

tome, kad norime tik augalinės kilmės produktų savo virtuvėje.

cinius filmukus, pavyzdžiui, „Aukštyn!“ (Pete Docter, 2009).

Pirmą kartą vieną veganišką tortą užsisakė toks mūsų pažįstamas. Sako, noriu nustebinti savo sužadėtinę ir reikia mažyčio tortyčio. Kaip jį sumažinti? Kadangi Audrius – architektūros inžinierius, labai mėgsta skaičius, viską suvedė į Excel programą, paskaičiavo, kaip turi būti, ir sumažinę tą tortuką, atidavėme. Labai jaudinomės: tai buvo pirmas iškeliavęs tortas. Vidurnaktį gavau žinutę, kad mergina buvo laiminga iki debesų. Taip ir prasidėjo šito ir kitų tortų gyvavimas mūsų „Wood Food“ – šeimos virtuvėje, kur priimame veganiškų desertų užsakymus. O taip pasivadinome, nes Audrius, mums pradėjus gaminti tortus, pajautė aistrą daryti gaminius iš medžio, pradėjo kurti medinius stalus, ant kurių aš ir tiekdavau tortus. O prie tortų prisijungė ir gausus augalinis meniu, kuriuo jaučiame būtinybę dalytis. Taigi, įkūrėme tinklaraštį „Saldūs miškai“.

Skaniausias patiekalas (be desertų)?

Nuolat kurdama, maišydama, tepdama tortus supratau, kad tai yra meditacija, įkvėpimas ir džiuginantis valgytojus palinkėjimas. Ir mano meditacija kelias valandas praleidus virtuvėje paskui persikelia ir tam žmogui, kuris to saldėsio ragauja. Na, ir pabaigai, tradiciškai trumpi klausimai. Geriausia skaityta knyga? Romain Gary „Aušros pažadas“, Vaiva Grainytė „Pekino dienoraščiai“, Simon Haas „Dharmos knyga“ ir, žinoma, Tara Westover „Apšviestoji“. Geriausias matytas filmas? „Paryžius, Teksasas“ (Wim Wenders, 1984). Mėgstu ir anima-

Marinuotų grybų, pomidorų ir tofu kepti iešmeliai vasarą, naminės Audriaus picos su artišokais (jiems turiu didžiulę silpnybę) ir, nors neturiu nei lašo lietuviško kraujo, bet vis tiek laikau save lietuve ir mėgstu visus bulvinius patiekalus, dabar esu tiesiog pamilusi bulvinį moliūginį plokštainį. Įsimintiniausia kelionė? Piligriminė kelionė Šiauriniu Ispanijos keliu į Santjago de Kompostelą, kur nueita 900 km su Audriumi. Kaip paprasta į šį klausimą atsakyti. Laimingo gyvenimo receptas? Būti čia ir dabar, turėti mokinio poziciją visame kame – visose nelaimėse, ligose, ginčuose, laimėse, džiaugsmuose, laimėjimuose ir dažniau klausytis savo širdies, nenaudoti jokios prievartos nei prieš save, nei prieš kitus, turėti discipliną. Tada lauks neišvengiamai geras ir laimingas gyvenimas. Ir už viską dėkoti. Pratintis galima nuo paprastų dalykų, su Audriumi turiu tradiciją prieš maistą visada dėkoti. To simboliškai mokome ir savo mažąjį sūnų, kai sėdame visi valgyti su jo pietų dubenėliu, pilnu avokadų, bolivinės bolandos, ankštinių trintinio. Jis yra nepaprastai išmintingas laimingo gyvenimo mokytojas. Jei išminties pritrūkstame – atsigręžkime į vaikus, jie žino visus atsakymus. Ir jie – labai paprasti. Anželikos ir Audriaus tinklaraštį galima aplankyti adresu www.saldusmiskai.lt C I TA D E L Ė N R . 16

Kūryba

Teresė Pučinskaitė * nedrumski rytmečio tylos võlungė ulba miškuos * vakarais mieste smogas pakyla kaimo vaikams pasidaro sunku kvėpuoti lapai drumsčia šaligatvio tylą mirtį šnabždėdami * pusiaužiemin atėję sumanėm nusipuošti ir kalėdas ir širdis * Mano žodžiai – impotentai, bet prievartaujami jie ir toliau. Tai gal kas turit literatūrinės viagros? Kad būtų bent šiek tiek vaisingėliau

Kylsteli galvą in dangų.

– Vaikeli, ale kap čia šiandie tie debesai? – Kap tai ,,kap“? – Nug,i sako žmonės, kad jei debesys dideli būna, kap būlves sodini, tai tos būlves tokios kap debesai užauga. Toki, žinai, balti, dideli, kap kamoliai turi būt, nu i dą saulės biskį. – O, tetuke, nebuvau girdėjus šito? – Va va, ale ką tie žmonys sako. Gal tę nieko i nebūna, – juokiasi. – Ake tep tik kad intiki. Dabar tai vaikai visai be razumo, nežino, nei kad bulvės kap debesai, nei nieko. – Nale, papasakojat, tai i žino. Šeštadienį jau pasodinom. Pyrmas, ankstyvas tais. Pirmi iš kaimo, visus vuodegoj palikom!

C I TA D E L Ė N R . 16

PASAKA: ,,KAI UŽAUGSIU“ Žanras: pasakos be galo/stebuklinės kai užaugsiu, turėsiu namus, kuriuose bus karštas vanduo ir bėgs iš metalinio glotnaus čiaupo; kai užaugsiu, turėsiu namus, kuriuose nereikės skalbinių perskalbti rankom po sukimo rigoj; kai užaugsiu, mano namuose bus tėtis, kuris negeria vyno– nedegustuos nė per talkas, o juk talkos– šventas reikalas kaime (kaip nepastatysi ruginuko vyrams); kai užaugsiu, mano namuose vakarienei bus kažkas daugiau nei kruopos ar bulvės su pienu o kol neužaugau, ateina mama– tu džiaukis, kad išvis ką turi– paskui gal nė tiek neturėsi o kol neužaugau... man aštuoniolika.

C I TA D E L Ė N R . 16

Agnė Zėringytė

Galingiausias pasaulio narkotikas Ne, nesiruošiu pasakoti apie heroino, kokaino, LSD daromą žalą jaunimui. Taip, aš ruošiuosi pasidalinti savo istorija. Ir galingiausias pasaulio narkotikas nėra heroinas, kokainas, krokodilas ar LSD. Galingiausią pasaulio narkotiką mes vartojame visi. Be išimties. Kai pirmą kartą paragavau šlovės, supratau, koks didelis, talentingas ir gabus žmogus esu. Tai buvo iš tiesų nedidelė dozė: tik keletas komplimentų ir pastebėjimų, bet mane tai paveikė neatpažįstamai. Apėmė visokeriopo pasitenkinimo jausmas ir nuo tada pradėjau norėti dar daugiau. Pradėjau rašyti tik sulaukęs pilnametystės, lyg anksčiau tai būtų buvę pavojinga ir uždrausta. Tada dar nesitikėjau patekti į liūną, iš kurio negalima išbristi. Tekstukai buvo gana geri, elementarūs ir paprasti, tačiau su išskirtine struktūra. Tai pradėjo dominti žmones ir didesnė publika slinko vis arčiau, arčiau, arčiau... Manęs. Taip mano šlovės dozės pradėjo didėti. Iš pradžių keletas komplimentų ir komentarų, tada – populiarių žmonių pastebėjimas, dalinimasis socialinėse erdvėse, didėjantis peržiūrų skaičius. Tada – pirmieji interviu ir nuotraukos. Tada – pirmosios laidos. Tada – leidyklų susidomėjimas. Tada – perdėtas populiarumas. Tada – prabangūs vakarėliai. Tada – savęs tenkinimas besaikiu daiktų pirkimu. Maniau, kad valdau savo garbėtrošką, pats trokštu tų fotosesijų, pats noriu eiti į tuos prabangius vakarėlius, pats nusprendžiu duoti interviu. Aš valdau šlovę ir didinti dozes nėra blogai, nes AŠ PATS taip nusprendžiau. Nemačiau fakto, kad tarsi žiurkėnas patenku į besisukantį ratelį, iš kurio neįmanoma ištrūkti. Ir tenkinau save, savo ego, savo garbėtrošką naujais pirkiniais, naujomis fotosesijomis, naujais vakarėliais. Norėjau, tiesiog troškau, išsišiepti dar labiau nei anksčiau, nusipirkti dar brangesnių rūbų, pademonstruoti dar prabangesnę mašiną. Man reikėjo dar daugiau blyksčių, dar daugiau interviu, dar didesnių dozių. Nustojau rašyti apie tai, kas man rūpėjo. Pradėjau padlaižiauti publikai ir kurti tai, ko norėjo jie... Ne aš. Apie gėlytes, ant gėlyčių nutūpusį drugelį ir tą drugelį pamačiusią raudonskruostę mergaitę, kuri įsižiūrėjusi savo klasioką. Neliko elementarių, bet man patikusių tekstų. Liko tik tai, iš ko galėjau užsikalti pinigų ir patenkinti save dar viena šlovės doze. Ir visa tai atrodė tai, ko aš visada norėjau. Materialiu pasauliu pasitenkinau iki soties, tačiau pamiršau, ką reiškia atsikelti ryte blaiviam. Ką reiškia nueiti su draugais į barą ir pažaisti biliardą. Ką reiškia birželio nakties šviesumas ir gruodžio dienos tamsumas. Mano dienos susidėdavo iš to, jog atsikeliu vidurdienį, važiuoju į fotosesiją, į interviu ir dar plačiau šypsausi ne dėl dozės troškulio, ne dėl savo tobulų dantų, kuriuos susitvarkiau, nebijodamas odontologijos klinikų kainų, o dėl įpročio. Mano gyvenime nieko daugiau neliko. Tempiau nuo vienos šlovės dozės iki kitos. Nuo vienos siuntos iki kitos. Nuo vienos fotosesijos, vakarėlio, interviu iki kitos fotosesijos, vakarėlio, interviu. Tapau kažkokiu 2D formato veikėju, kuris neturi vidaus organų ir žmogiškųjų poreikių. Supratau, kad mano personažas gyvena spalvingų žurnalų, kurie labiau primena fotoalbumus, puslapiuose, televizijos laidose ir socialinėse erdvėse. Aš jau nebeegzistavau. Ir kasdien reikėjo tos šlovės dozės vien dėlto, kad laikyčiausi gyvas ir nepradėčiau laužytis. Atsiribojau nuo senojo savo pasaulio, nuo žmonių, kuriuos kažkada mylėjau, kuriuos kažkada pažinojau. Priėjau prie tos ribos, kai supratau, kad man reikia pagalbos, bet nebeliko kur kreiptis. Aš gyvenau tuščių ir stiklinių žmogeliukų pasaulyje, kurie patys nesupranta, esantys priklausantys nuo šlovės. Tą rytą atsikėliau pagiringas, net nenusivilkęs kostiumo iš vakarykščio vakarėlio, kuriame mano šypsena labiau priminė Barbės vaikiną Keną nei realų asmenį. Pramiegojau dvi fotosesijas ir mano telefonas mirgėjo nuo įkyrių/grasinančių žinučių. Atsikėlęs iš lovos, užkliuvau už prabangaus šampano butelio. Susinervinęs sviedžiau jį į sieną ir stebėjau kaip šukės pabyra ant naujų, medinių grindų. Net nepersirengęs ir nenusiprausęs, nuėjau į garažą, įsėdau į brangią savo mašiną ir išvažiavau, pats nežinodamas paskutinio taško. Pusiau blaivaus proto slinkau miesto gatvėmis, stebėdamas paprastus praeivius, kurie šlovę skanavo tik mažomis dozėmis. Pamačiau zoologijos sodą, kuriame nebuvau gal šimtą metų. Išlipau iš savo mašinos, vos vilkdamas kojas pasiekiau kasą ir nusipirkau bilietą. Net nepažvelgiau į gyvūnus narC I TA D E L Ė N R . 16

vuose, tik nuėjau ir klestelėjau ant suolelio prie tvenkinio. Pirmiausia stebėjau praeinančias poreles, šeimas, prabėgančius vaikus ir jie man priminė tolimesnius, nepažintus laukinius padarus nei gyvūnai, uždaryti narvuose. Aš pats tapau gyvūnu narve. Mano skrandis suurzgė nuo alkio. Nevalgiau pusryčių. Aš apskritai be austrių daugiau nieko nevalgiau. Ir lyg tyčia tuo metu netoliese nutūpė baltas karvelis, tikras taikos simbolis. Nežinau, kas tą akimirką man užėjo, bet puoliau ant to paukščio ir pamėginau nusukti jam sprandą. Supraskite, tą akimirką aš labai norėjau valgyti ir tikrai būčiau jį išsikepęs. Kažkokia pikta zoologijos sodo prižiūrėtoja išplėšė tą padarą iš mano nagų, išvadino pačiais šlykščiausiais žodžiais ir išvarė. Vėl įsėdau į prabangią savo mašiną ir nuvažiavau paplūdimio link. Mano telefonas buvo perkrautas žinučių kiekio, mano agentai nuolat skambinėjo, todėl aš labai ramiu veidu atidariau mašinos langą ir sviedžiau savo brangų mobilųjį laukan. Pagarsinau muziką ir padidinau greitį. Lėkiau tuščiais keliais ant skardžių. Prisidegiau cigaretę, nors viešumoje propagavau tik sveiką gyvenimo būdą. Užsimerkiau ir įkvėpiau oro pro pravirą mašinos langą. Pajaučiau vėją ir vasarišką ryto vėsą. Įsiklausiau į kirų karksėjimą kažkur tolumoje. Šiame pasaulyje nebuvo vietos tai tuščiagarbei šlovei, kurios vaikiausi metų metus. Jausdamas tą vėją ant skruostų beveik apsižliumbiau. Suvokiau, kad būtent tą trumpą akimirką esu visiškai švarus: mano kraujyje neliko alkoholio, šalia nezvimbė įkyrus telefonas, mano siela išsivalė nuo tos erzinančios šlovės. Man liko tik du keliai: psichiatrinė ligoninė arba.. Arba.. Nedrąsiai padidinau greitį ir pasukau mašiną nuo skardžio. Mačiau užtvaras, mačiau ženklus, mačiau neramią, mirguliuojančią jūrą. Ne, aš nenusprendžiau nusižudyti. Tai ne man. Aš nusprendžiau pakilti. Mano mašina rėžėsi į užtvaras, tačiau milžiniškas greitis jas pramušė ir aš skriejau nuo skardžio tiesiai į neaprėpiamą jūrą. Tą akimirką vaizdas sulėtėjo. Rankomis atleidau vairą, užsimerkiau, įkvėpiau. Kaip tylu. Kaip ramu. Jokių dozių, jokių blyksčių, jokių komentarų, jokių vakarėlių. Ir aš kritau žemyn. Bijojau pramerkti akis, nes bijojau mirties ir tokios tragiškos egzistencinės pabaigos. Įsivaizdavau, kaip tuoj įkrisiu į ledinį vandenį ir iš manęs, mano prabangaus kostiumo, mano neįperkamos mašinos liks tik gabalėliai. Bet aš niekada neįkritau į jūrą, niekada negrįžau į žurnalų viršelius, niekada nepaliečiau žemės. Tą akimirką. Aš. Pakilau.

C I TA D E L Ė N R . 16

Francis * Naktimis gyva. Niekada viena. Kiekvienas judesys. Dienomis kurčia. Spaudžia. Lyg ne slėgis. Tuštuma. Ir vėl naktis.

* Šešėlyje paskendęs, jis niekada nepamatys šviesos. Žaluma apaugęs, savo paslapties neišduos. Tik krantas, ta vienintelė išeitis pamatyti kitą horizontą, Išduos kitus širdies kampus, saulės nušviestus. Bet JIS Taip ir liks tame krante, kur viskas baigėsi Pačioje pradžioje, Skęstančioje tamsoje.

Dangus pametė žvaigždes.

* Ananasas. Saldus ir kartus lyg gyvenimas. Mėgstu jį. Ne, ne gyvenimą. Ananasą. Vieni sako, kad norėdamas sužinoti, ar gali kažkuo pasirūpinti – įsigyk gyvūną, o dar paprasčiau – gėlę. Turbūt nuvytusios gėlės ant palangės ir stikliniame inde plaukiojančios žuvys, kurios miršta viena paskui kitą, buvo dar ne paskutinis savęs pažinimo lašas. Niekada nemėgdavau ananasų. Niekada jų nepirkdavau. Tik šį rudenį kažkas pasikeitė. Visada atėjusi į parduotuvę, tą tolimesnę, ir tik joje, aš griebiu ananasą. Tiksliau, jo pusę. Galbūt tai kažką pasako apie mane? Galbūt ta pusė saldaus ir kartaus gyvenimo yra labai artima man? Jis lyg nuvytusios gėlės, stovi kaip koks trofėjus kambaryje. „O, ananasas, egzotika,“ – sakytų draugai. Bet nesako. Ir jis stovėdamas mano erdviame kambaryje, smirdančiame pelėsiais, pats tampa to pelėsio dalimi. Ir, žinoma, kai jis jau gan ilgai pastovėjęs, pradeda kilti rūpestis, ar tik nebus sugedęs, ir staiga atrodo lyg skaniausias pasaulyje mamos iškeptas pyragas. Tenka išmesti. Nejaugi net ananasu nemoku pasirūpinti? Be egzotinio vaisiaus, šį rudenį pasikeitė dar daug dalykų. Arba bent jau aš taip manau. Savo metamorfozę galėčiau sulyginti su Napoleonu – nedideliu vyruku, palikusiu ryškią dalį savęs istorijoje. Tik aš ne vyras. Ir į pasaulio istoriją neįeisiu. Tik į savo. O galbūt žmonės pasikeičia ne tada, kai taip mano patys? O kai tą pastebi kiti? Ne. Niekada netikėjau, kad kita esybė gali suprasti ir žinoti kiekvieną tavo žingsnį, teigti, kad tu pasikeitei. Tai gali pajausti tik pats. Aš pasikeičiau. Aš... pasikeičiau... Ne. Sakiau ne kartą sau, kad neleisiu niekam savęs skaudinti. Ir štai aš vėl ir vėl perku tą ananasą, bandau pajausti tą saldų skonį, ir galiausiai jo atsikandus, burną lyg su peiliais braižo tas jo kartumas. Ir kodėl jo tik pusė? Ne. Ši istorija ne apie tai, kaip princas ant balto žirgo išlaisvina merginą nuo vienatvės. Nuo vaikystės įskiepytas vaizdinys, kad meilė yra tyra, graži ir lyg pasaka, visada su laiminga pabaiga, yra lyg nuodų po visą kūną paskleidimas. Skiepas gyvenimui. Ir tu supranti, bet negali netikėti. Ši istorija apie gyvenimo besikartojančius dalykus, velniškai atsibodusią rutiną, kurios negaliu turėti, kadangi kiekviena diena atneša vis kažką naujo. To priežastis esu aš – senaisiais Vilniaus stogais tikriausiai man pačiai pavažiavo stogas. Ši istorija apie žmones, kuriuos sutikau, jų spalvas ir įrodymą, kad mes visi vienodi, bet tuo pačiu ir skirtingi.

C I TA D E L Ė N R . 16

Akvilė Pranskaitytė

Liūdesys mane myli Padariau išvadą, jog šis jausmas išgyvena kažkokią keistą simpatiją gyvam žmogui – man. Šią emocija savo vaizduotėje piešiu kaip per daug išstypusią, pernelyg liekno sudėjimo žmogystą, tiksliau vaikiną. Jo aprangoje vyrauja puikiai suderinti pilki atspalviai, sielvarto kupinos šviesiai melsvos akys. Liūdesys nuolat šiaušia savo trumpus juodus plaukus, styrančius ant prakaulaus veido su įspūdinga žandikaulio linija. Ilgi, laibi pirštai nuolat mėšlungiškai graibo megztinio kraštą, ilgos rankos kartais mėgsta pasiilsėti sunertos ant krūtinės, o laibos kojos – stovi tarsi du tvoros strypai įkasti į žemę. Plonos lūpos, niekuomet nesišypsančios, nebent kartais išsiriečiančios į apmaudų vypsnį, įrėmina ir užbaigia Liūdesio išbalusio veido bruožus. Kuomet mes susitinkame, jis mėgsta skėstelti rankomis, lyg norėtų šiuo gestu išreikšti džiaugsmą mane matydamas. Deja, bet tai jam svetima. Jis nežino, kas tai ir net nemoka šypsotis. Juk niekas net nebandė įsivaizduoti laimingo Liūdesio. – Sveikas, Liūdesy! – sušunku aš. Pastarasis krūpteli ir nedrąsiai pamoja didele plaštaka su ilgais pirštais. Man patinka tas jo poetiškas rimtumas ir romantiškas sielvartas. Kažkada jis man pasakojo, jog turi savo paskirtį – priglausti visų pasaulio žmonių nuoskaudas. Pasakiau jam, kad mano manymu, tai labai didvyriškas poelgis. Tačiau Liūdesys turi ir vieną neigiamą savo bruožą: mėgsta mane savintis, žvelgti savo gąsdinančiomis melsvomis akimis į mane ir sakyti: „Privalai man paklusti. “ Pasako jo, turėčiau paskęsti visiškoje apatijoje, nesibaigiančiame sielvarte ir galiausiai tapti visiškai tokia pat kaip jis, gebančia jausti tik tą vieną emociją. Tačiau juk mes žmonės kaip jausmų fejerverkai, niekuomet nejaučiame vieno vienintelio jausmo. Mes vienu metu galime išgyventi dešimtis, šimtus emocijų, kurios ir padaro mus tikrais žmonėmis. Atleisk, Liūdesy, tačiau tavo simpatija man, dabartiniame pasaulyje, tiesiog neleistina. Nelegali. Ir prisipažink, jog tau tikriausiai patinka tik mano liūdnos akys bei skausmingo mintys, kai aplankai mane. Man labai gaila, jog negalima būti kartu. Atleisk dar kartą, Liūdesy.

C I TA D E L Ė N R . 16

Atkelta iš 18 puslapio

Testo atsakymai A

C I TA D E L Ė N R . 16

Pavel Lavrinevic

Loreta Vaicekauskienė

Aistė Kučinskienė

Andrius Ledas

Dorisa Costello

Justina Urbonaitė

Jei daugiausiai surinkai atsakymų

Kūrybinė komanda Akvilė Pranskaitytė Andrius Tumėnas Austė Raicevičiūtė Deimantė Norvaišaitė Evelina Žemeikytė Kamilė Laučytė Prieglius Žuklys Rytis Liaudinskas Viltė Vytaitė

Nuotraukos Antano Sutkaus Dovilės Butėnaitės Kastės Čekaitės Miško Motės Ir iš dėstytojų asmeninių archyvų Tiražas 300 egz.

Jūsų kūrybos, laiškų, minčių ir idėjų laukiame atskrendant į citadele@filf.vusa.lt

C I TA D E L Ė N R . 16