Citadelė nr. 10 by Citadelė

Filologijos fakulteto bendruomenÄ&#x2014;s leidinys

â&#x201E;&#x2013; 10

„Citadelė“ atvira visiems! Prisijunk ir tu!

Už straipsnių nuotraukas dėkojame autoriams, doc. dr. Regimantui Tamošaičiui bei Rokui Ramanauskui ir didžiulį ačiū tariame dėstytojams, kurie dalinasi savo patirtimis ir istorijomis!

TURINYS „Morgas” – prieglobstis rafinuotam skoniui?

Literatūriniai dialogai: Laiko mašina

4 6

Išėję, bet likę savo darbuose: Romualdas Granauskas ir Bitė Vilimaitė

La Belgitude: Things about Belgium that you ought to know

Kūryba

Apie kitą kraštą

Senamiesčio nostalgija arba retrospektyviai apie patirtis Filologijos fakultete

Komiksas

Redaktorė Greta Tikužytė Maketuotojas Algimantas Bakšys viršelis Viltė Visockaitė

Kalbos redaktoriai Miglė Girdauskaitė Mirena Tumaitė autoriai Gintė Marija Gilytė Justas Mazūra

Leidinyje naudojamas lietuviškas šriftas PALEMONAS

Žygimantas Pekūnas Greta Tikužytė Monika Triaušytė Goda Zovaitė

kūryba Gražina Kelmelytė Inga Valionytė komiksas Justė Urbonavičiūtė

Citadelė

Morgas PRIEGLOBSTIS RAFINUOTAM SKONIUI?

Justas Mazūra ŽODŽIAI

+ VAIZDAS

„Citadelės“ komandos pastaba – tyrimas atliktas, kuomet litas buvo oficiali Lietuvos valiuta.

Šv. Jonų bažnyčios paunksmėje dūluojanti buvusioji akademijos aula esti ne tik turistų pamėgtas fotografavimo taikinys. Čia pat įsikūrusi Vilniaus universiteto kavinė, liaudyje žinoma žaismingu vardu – „Morgas“. Priėjęs pakilų ir iškilmingą klasicistinį fasadą su stilizuotomis A. Mickevičiaus laikus menančiomis skulptūromis, patraukiu sunkias ir dažno studentiško lavono varstomas duris į save ir žengiu ten, kur, kaip žmonės kalba, ir kainos nebaisios ir alkį numarinti galima. Į morgą. Iškart į akis krenta tai, kad minėtasis negyvėlių sandėliavimo pastatas atrodo tikrai ne pagal savo slegiančią pravardę: kvadratinės bordinės plytelės, dideli oldskūliniai šviestuvai ir masyvi arkinė promenada, tįstanti iki bariuko, kur laukia elegantiški, juodai apsitaisę vyrai (o kartais ir viena moteris). Kainos nesikandžioja ir yra įkandamos net tiems studentams, kurie negauna stipendijų. Juoda kava 2 Lt, arbata 1,50 Lt. Šalti užkandžiai: silkė su virtom daržovėm ar salotos kainuoja 3,80 Lt. Sriubos siūlomos netgi 2 galimų dydžių: mažesnė porcija kainuoja 2,8 Lt, o didesnė tik litu brangiau. Karštų patiekalų kainos svyruoja nuo 6 litų (blyneliai su varške) iki 10 litų su centais, žodžiu, ne taip jau toli nuo firminio mokslo žmogaus pasirinkimo: „Aibės“ submarinų arba kebabų su česnakiniu padažu. Net neminint to, kad nemokamai esi vaišinamas kompotu, kuris būna netgi dviejų skonių (imbierinis ir raudonas). O kokia kokybė?

Citadelė

Užsisakęs gali dribti į banguotais ornamentais išmargintą krėslą ir kaip ponas laukti, kol jį tau patieks. Taip! Čia maistas, morgo darbuotojų rankų padedamas, pats atkeliauja ant jūsų okupuoto stalo. Gal čia mažas, nereikšmingas ir savaime suprantamas dalykas, bet sutikite – tokie menkniekiai studentui leidžia bent trumpam pasijausti esant kone restorane. Ir už sąlyginai juokingą kainą. Taigi užsisakiau karbonadą „kaimiškai“ už 10 litų 80 centų, galėjau pats rinktis garnyrą (bulvių košė, ryžiai arba gruzdintos bulvytės) bei dykai buvau pavaišintas kompotu (tądien buvo imbierinis, bet kokia tvarka juos rotuoja aš taip ir nesupratau). Kiek laiko laukiau, kol maistas atkeliavo – neskaičiavau, bet kalbant filologų terminija: turėtų būti maždaug du knygos be paveiksliukų puslapiai, žodžiu, tikrai greitai. Tiesa, aš maitinausi paskaitos metu, per pertraukas padidėja srautai ir kartais tenka lukterėti kiek ilgiau. Be mėsos ir pasirinkto garnyro, kartu patiekiama ir daržovių (dvi pomidoro skiltelės, du agurko gabaliukai ir morkos, kopūstai, burokai arba salotos, priklausomai nuo to, kas tą dieną būna, nes čia irgi vyksta rotacijos). Taigi pietūs visai maistingi, o porcijos nemenkos. Ar skanu? Skanu ir valgoma. Karbonadas minkštas ir gerai iškeptas, bulvytės traškios ir tvirtos (tiesa, kartais jie padaugina druskos), daržovės nesuvytusios ir po savęs nepaliekančios aliejaus liūno. Aišku, nereikia tikėtis, kad tai bus skaniausias jūsų ragautas maistas. Būkim atviri: čia ne gurmanų ložė, o vieta, kur žmonės eina tiesiog papietauti. Užtat savo sferoje „Morgas“ labai tvirtas mūras, nes siūlo viską, ko centrinių universiteto pastatų komplekse besimokančiam ar bedėstančiam galėtų reikėti: netoli, nebrangu ir skanu. Atmosfera jauki, fone neįkyriai groja „Power Hit Radio“, kas gal ir nėra pats geriausias muzikinio fono pasirinkimas, bet ausies irgi nerėžia. Alkstančiajam Centrinių rūmų ansamblyje visiškai nėra jokios priežasties bent kartą čia neįkišti nosies. Patikėkit, verta.

KETURIOS VIŠTOS IŠ PENKIŲ

Literatūriniai dialogai

LAIKO MAŠINA Goda Zovaitė ŽODŽIAI

+ VAIZDAS

Literatūriniai dialogai

Kęstutis Urba. Literatūros tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr., vaikų literatūros dėstytojas. Žmogus spinduliuojantis nepaprastai malonia aura ir kovojantis už teisingus dalykus literatūros pasaulyje. Trumpai drūtai: šiandien kalbėsime ne vien apie vaikų literatūrą, bet ir apie pačią vaikystę.

Kokia buvo jūsų vaikystė? Ilga kaimo vaiko vaikystė. Vaikystė visada yra ilga: lauki, lauki, kada gi užaugsi. Praeina aštuoneri metai ir tai atrodo labai ilgai. Labai gerai atsimenu savo penkiasdešimtmetį, ir štai dešimt metų dabar man atrodo kaip akimirka. Vaikystė vienkiemyje buvo ilga ilga – su šiltom vasarom, giliom žiemom, kokių dabar nebebūna. Prisimenu, prisnigdavo iki juosmens, tada statydavom sniego pilis, kasdavom takus nuo namo iki tvarto. Dabar labai romantiškai atrodo, bet ir tada nieko baisaus nebuvo, namus prikūrendavom ir laimingai augdavome toliau. Ar pavyzdingas vaikas buvote? Taip, be abejo, buvau gerutis vaikutis, mokiausi gerai ir pradinėje mokykloje, ir paskui vidurinėje. Vienintelė mano silpnoji vieta – dailyraštis (tada buvo tokia disciplina) ir mokytojai, kuri mane labai mylėjo, kaip ir aš ją (Kęstučio Urbos pirmoji mokytoja jam yra ir pedagogo idealas. Aut. past.), būdavo labai sunku rašyti man ketvertą už dailyraštį. Tada tai buvo itin svarbu, dailyraštis – atsakingas darbas. Kada atsirado pirmasis santykis su knyga? Gal tai buvo brolio, dviem klasėm už mane vyresnio, vadovėlis „Saulutė“, kuris paskui atiteko man (kaip ir drabužiai, batai) – tas raidžių išraitymas, nuostabūs piešinėliai taip ir liko atminty. Dabar pažiūrėjus, aišku, matyti sovietinė stilistika. Mano mama neskaitydavo, buvo baigusi tik tris klases, bet kitam namo gale gyvenęs senelis skaitydavo, o tai skatindavo ir tėvą skaityti mums garsiai. Mano pirma antroje klasėje ištisai perskaityta knyga buvo romanas suaugusiems. Knyga gulėjo ant stalo ir vis ją atsiversdavau. Tai buvo Juozo Paukštelio, dabar jau ne visiems žinomo, knyga apie pokario laikus „Netekėk, saulele!“. Perskaičiau ją nevalingai, netyčia. O paskui jau iš bibliotekos knygas imdavom, nes namuose savų beveik nebuvo. Kartais pagalvoju: jeigu tada būtų buvę tiek daug, tokios įvairios ir tokios geros vaikams ir paaugliams skirtos literatūros, koks būčiau buvęs skaitytojas!

Literatūriniai dialogai

atsitiktiniai faktai A P I E

doc. dr.

Kęstutį Urbą

1 Mėgstamiausias paros laikas 10 valanda ryto

2 Toliausiai nukeliauta vieta Meksika (10 240 km nuo Vilniaus)

Šaltuoju metų laiku dabartinis jaunimas daugiau sėdi prie kompiuterių, o ką veikdavot jūs? Eidavom čiuožinėti. Nors mūsų krašte nebuvo didelių vandenų, bet būdavo koks nors griovys ar užpelkėjusi vieta, kuri užšaldavo ir ten čiuožinėdavom. Atsimenu tą įspūdį: patvinusią pievą (dabar nežinau ar bebūna tokių reiškinių, nes vėliau viskas buvo melioruota) – tą fantastišką erdvę ir mes su tėvo darytom pačiūžom... įsivaizduoji, kokia tai senovė?.. Arba tiesiog ant batų čiuoždavom kokį kilometrą, arba statydavom pilis su broliu, svaidydamiesi gniūžtėmis žaisdavom karą. O viduje sėdėdavom, žiūrėdavom kaip ugnis pleška ir skaitydavom ar radijo klausydavomės... Jeigu reikėtų įvardyti mėgstamiausią jūsų vaikystės daiktą, kas tai būtų? Koks keblus klausimas, tokio dar niekas neuždavė. Mėgstamiausias daiktas? Tiesiog negaliu įvardyti. Aš galiu pasakyti, ko gailiuosi. Kai augau, tada dar nebuvo elektros ir mes turėjom žibalinę lempą ir tokią vazą, kuri dabar būtų retro, tačiau viskas buvo išmesta į metalo laužą. Dabar galvoju, jeigu turėčiau tą lempą (ji tokia metalinė, ne stiklinė buvo), koks tai man būtų ryšys su vaikyste... Kodėl tada atrodė, kad to nereikia?.. Na, buvo sudėtingi laikai, kolūkių pradžia. Dabartis „šviesi“, o atmintis nesvarbi. (Tiesa, labai ilgiuosi vieno ankstyvosios vaikystės žaislo – plastmasinio Čipolino ant svirduliuojančio rutulio.) Kokias džiaugsmingiausias vaikystės akimirkas prisimenate? Atsimenu, buvo gruodžio pradžia, netrukus mano gal penktasis, gal šeštasis gimtadienis (tada žiema prasidėdavo jau lapkritį). Mama tą vakarą parėjo iš miestelio, iš Gudžiūnų, ir parnešė dėžę eglutės žaisliukų. Juos padovanojo man kaip gimtadienio dovaną. Aišku, dabar suprantu, kad vienu šūviu du zuikius nušovė – jie ir eglutei papuošti skirti. Bet tada nieko negalvojau, nes man tie žaisliukai buvo tokie gražūs! Šią akimirką kažkodėl aš labai ryškiai atsimenu. Gal tai buvo itin stiprus pojūtis, kad esu labai mylimas? Dar daug gražių dalykų įstrigę, nes, manau, buvau džiaugsmingos prigimties vaikas.

Literatūriniai dialogai

Pamenu mamos skrylius su sviestu, tai buvo fantastika. Natūralu, kad tai, ką mama gamina, būna skaniausia. Gaila, kad mano vaikai ir anūkai nebepatiria štai tokių akimirkų: vienkiemis, vidurdienis, esi trobos viduj, visi sugulę pogulio, absoliuti tyla už lango, o į lango stiklą įrėmusi galvą birzgia musė, bando išskristi. Kažkokia egzistencinė akimirka, absoliuti harmonija su gamta, jautiesi esąs pasaulio centre... Tokius dalykus dabar jau sunku vaikams perteikti literatūroje, jie neturi tokios patirties. Žodžiu, tipiškos kaimo vaiko patirtys ir džiaugsmai. Ar jūs rašėte jaunystėje? Vieną savaitgalį, septintoje klasėje, eidamas pėsčiomis iš mokyklos septynis kilometrus, parašiau tris eilėraščius. Užrašiau juos į knygelę, tai buvo pirmas bandymas. Saugojau tą knygelę, bet paskui, po mamos mirties, liko kažkur ant aukšto ir tikriausiai sugraužė pelės. Dar dešimtoje klasėje parašiau dramą apie klasės gyvenimą. Nunešiau mokytojui tuos tris per du vakarus prirašytus mokyklinius sąsiuvinius, tai taip ir liko pas jį, o kur paskui – nežinau. Ir dar: devintoje klasėje parašiau humoreską, kurią atspausdino tuomet populiarus „Moksleivio“ žurnalas. Ir viskas, aš nebuvau ir nesu rašantis, t. y. kuriantis literatas. Kartais kolegos ar bičiuliai paklausia, kodėl ne. Tada svarstau, kodėl jie to klausia. Baigėte Vilniaus universitetą, o dabar jame dėstote. Ar labai skiriasi universitetas dabar nuo universiteto prieš trisdešimt metų? Žinoma. Aš jau seniai dėstau, bet su pertraukom (rašiau ir vadovėlius), tačiau galiu pasakyti, kad dėstytojų ir studentų santykiai buvo kitokie. Bet nesakau, kad jie blogesni. Neseniai viena truputį jaunesnės kartos kolegė parašė, kad mums dėstytojai buvo absoliutūs autoritetai. Bet mes juos ir gerbėme, ir mylėjome. Visai nesutinku, kad tada atstumas tarp dėstytojų ir studentų buvo didesnis nei dabar. Dabar jis kartais familiaresnis. Tą ryšį kartais lemdavo, kad pagrindiniai kursai trukdavo ilgiau – mums XX amžiaus antrą pusę dėstė tris semestrus, todėl ilgiau bendraudavai su tuo pačiu dėstytoju, nori nenori prisirišdavai. Bet tada beveik nebūdavo pratybų, vyravo paskaitų forma. Turiu galvoje literatūros kursus. Paskaitų metu būdavom priversti kuo daugiau užsirašyti, nes tokių informacijos šaltinių, kaip internetas, juk nebuvo. Dabar matau, kad seminarai, tiesioginis kalbėjimasis su studentais yra efektyvus. Iš universiteto laikų man labai svarbūs metai, kai buvau Filologijos fakulteto dekanu. Tai beveik visiškai sutapo su atgimimo, Sąjūdžio laiku. Prisimenu tą nepaprastą bendradarbių, kolegų sutelktumą, vieningumą. Sėdėdavom iki vidurnakčio, kūrėm naujas studijų programas, ginčijomės – kad tik būtų logiškiau, prasmingiau ir geriau. Ir nesiekėm jokios materialinės naudos! Labai viskuo tikėjome... Sunkus ir nuostabus metas.

Literatūriniai dialogai

3 Gražiausias pasaulyje matytas vaizdas Jų labai daug. Vienas iš ankstyvesnių, 1995 metais, – Arano salos Airijoje, Golvėjaus įlankoje (Galway Bay)

4 Labiausiai erzinantis dalykas Turbūt vieši keiksmažodžiai. Ir apskritai nekultūra.

5 Klausomiausia muzika Kuri skatina šokti...

Žurnalui „Rubinaitis“ gruodį sueina dvidešimt metų. Koks jūsų požiūris į šį žurnalą? Ar jis sugrąžina suaugusiuosius į vaikystę? Tai yra literatūrologinis žurnalas, jis skirtas suaugusiems žmonėms, dirbantiems bibliotekose, mokyklose, taip pat studentams, mokslininkams. „Rubinaitis“ – mano kūdikis. Ir pavadinimą sukūriau, ir jau dvidešimt metų redaguoju. Žinoma, kolegos Nacionalinės bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje daug padeda. Be valstybės paramos mes nesugebėtumėm išsilaikyti. Nors būdavo tokių metų, kai mes jos negaudavom, žmonės rašydavo už dyka, savanoriškai – aišku, tai vėl tas pats atgimimo ir tikėjimo laikas. Paskui, matyt, įrodėme, kad dirbame pakankamai profesionaliai ir nuoširdžiai, jau daugelį metų iš eilės esame remiami. Žurnalo tiražas dabarties kontekste gana normalus. „Rubinaičiu“ aš labai džiaugiuosi, nors retsykiais galvoju, kad jau reikėtų perduoti jo vairą kitiems. Ką man reiškia tas žurnalas? Turbūt svarbiausia, jog tai tribūna pasakyti, kad vaikų literatūra yra reiškinys, toks pats svarbus kaip ir visa suaugusiųjų literatūra, kartais net svarbesnis. Jeigu kalbėsime apie knygos poveikį vaikui, tai vaikui jis būna gerokai stipresnis, kartais – visam gyvenimui. Žurnalo pavadinimas kilo iš Simono Daukanto apysakos „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“ (parašyta 1842 m., bet išspausdinta tik 1984 m.). Tai sekimo sekimas vaikams – Defoe „Robinzono Kruzo“ sekimas. S. Daukantas laisvai vertė ir sulietuvino vokiečio Joachimo Kampės (Joachim Heinrich Campe) apysaką, parašytą pagal Defoe. Žodžiu, Robinzonas Kruzas virto Rubinaičiu Peliūze. Šis tekstas atspindi lietuvių literatūros ankstyvuosius ryšius su pasaulio literatūra. Kadangi „Rubinaitis“ yra tarptautinės visuomeninės organizacijos lietuviško padalinio leidinys, arba organas, o tos organizacijos tikslas – palaikyti tarptautinius literatūrų ryšius, tad toks pavadinimas man pasirodė idealus. Jeigu laiką atsuktume atgal, į kokią vaikystės dieną dabar grįžtumėte? Į tą dieną, apie kurią kalbėjau, – kai girdėjau į stiklą birzgiančią musę. Negaliu pasakyti, kokia tai konkreti diena, tai labiau būsena, pojūtis, kad esi pasaulyje. Ir jokių dramų širdy.

Literatūriniai dialogai

KĘSTUTIS URBA

REKOMENDUOJA Lois Loury „Siuntėjas“ Knyga, kurią reikia perskaityti

Agnieszka Holland „Paslaptingas sodas“ Filmas, kurį reikia pamatyti

A. Lindgren parkas Vimmerby mieste (Švedija) Vieta, kurią reikia aplankyti

In Memoriam

Išėję, bet likę

savo darbuose Romualdas Granauskas ir Bitė Vilimaitė

Monika Triaušytė ŽODŽIAI

doc. dr. Regimantas Tamošaitis VAIZDAS

Literatūrinio gyvenimo padangę netikėtai pradėjo temdyti rašytojų mirtys. Kaip visada, priverčiančios susimąstyti, atsigręžti, prisiminti, įvertinti. Pasitraukus Bitei Vilimaitei, o tada netikėtai ir Romualdui Granauskui, užliejęs liūdesys atsiuntė ir gaivų šviesių prisiminimų gūsį: darbai, jų reikšmė, ryški šių prozininkų įtaka lietuvių literatūrai negali likti nepastebėta, neįvertinta. Taip gimė sumanymas juos, didžius rašytojus, pagerbti pamąstymais apie jų kūrybą, svarbą ir ryškų pėdsaką literatūroje. Nuoširdžiai dėkoju docentei dr. Audingai Peluritytei – Tikušienei, kurios mintys apie Bitę Vilimaitę ir Romualdą Granauską išaugo į svarstymus ir apie literatūrą, prozą.

In Memoriam

Daugelis lietuvių literatūrą tapatina su lyrika – manoma, kad ji stipresnė, ryškesnė literatūros kontekste, labiau įsišaknijusi lietuvio sąmonėn. Proza lyg ir lieka pariby, nustumta. O gal ne? Kaip manote, kokia lietuviškosios prozos vieta literatūroje? Pasak išeivijos literatūrologo Rimvydo Šilbajorio, esame labiau bizūnu nei meno patirtimis auklėta tauta, kuriai lyrinė poezija buvo natūraliausia išlikimo sąlyga. Per visą dvidešimtąjį amžių kiekviena nauja tautos karta (apytikriai ~ kas 15 – 20 metų) patirdavo esmines egzistencines dramas (prievartą, karus, trėmimus, naikinimą, persekiojimus), kuomet būdavo beveik sunaikinamas tautos žiedas – labiausiai sąmoningi, išsilavinę žmonės. Tačiau per visą 20-ąjį amžių kiekviena lietuvių tautos karta vis tiek sugebėdavo perimti ir puoselėti svarbiausias savo vertybes. Be abejo, mes tokie buvome ne vieni, į mus panašių 19-ame ir 20-ajame amžiais buvo pilna Vidurio ir Rytų Europa, tačiau dėl susiklosčiusių priežasčių, autentiško meno pamokas lietuviai ėmė iš lietuvių tautosakos, ir labiausiai – iš liaudies dainų lobyno. Toli gražu ne kiekviena Europos tauta ėjo panašiu keliu, nors mums jis atrodo įprastas. Gerokai nustebau, kuomet čekų literatūros istorijose susidūriau su kritine jų pirmojo ir iškiliausio literatūros kritiko Františeko Xavero Šaldos įsitikinimu, kad moderni čekų poezija yra silpnoka todėl, kad savo pirmąsias pamokas ėmė iš antrinių šaltinių – užuot atsigręžusi į savo lyrinės patirties šaltinius, į tautosaką, pirmiausiai stengėsi mėgdžioti pasaulinės poezijos pavyzdžius. Tokia pastaba, lietuvių kritikų išsakyta lietuvių poezijos meistrams, mums atrodytų nesusipratimas, nes taip jau susiklostė, kad savo autentiškoje istorijoje per dažnai atkirsta nuo pasaulinės poezijos pavyzdžių, lietuvių poezija mokėsi iš pirminių šaltinių. O kadangi jų būta gausių, ir siekiančių itin seno pasaulio žemynus, autentiškos patirties turinių nesijaučiame pristigę. Jei ko ir pristigo, tai rafinuotesnių idėjų, stiliaus ir formos žaidimų. Savo egzistencinio išlikimo istorijoje lietuvių literatūra prieglobstį yra radusi romantiškoje pasaulėjautoje, kuriai būdingesnis betarpiškas jausminis išgyvenimas, gamtos ritmo pojūtis, ne civilizacijos atradimai.

In Memoriam

Taip jau susiklostė, kad romantinė atgimimo dvasia, pažadinusi Maironio talentą, savo pirmuosius profesionaliosios literatūros vaisius augino ant poezijos medžių. Jie greičiau augo, greičiau mezgė vaisius, jų derliumi tuoj pat būdavo pamaitinama visa tauta. Ir per visą 20-ojo amžiaus istoriją, kuomet kiekviena karta vis iš naujo privalėjo išmokti išlikti ir pernešti kitoms kartoms savo vertybių sistemą, poezijos vynas palaikė vieningo mentaliteto mokyklą, suburdavo tai pačiai dvasinio gyvenimo formai. Ar tai būtų Bernardo Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“ (1941), ar Justino Marcinkevičiaus draminės poemos (7-ajame dešimt.), ar Broniaus Krivicko partizanų žeminėse rašomi sonetai, ar Sibiro gulaguose – tremtinių rašoma poezija, nors ir reikalaudamas aukšto profesinio pasirengimo, prigimtinio talento ir kalbos jausmo, poezijos tekstas nereikalauja tiek laiko sąnaudų, kiek prozos. Rašydamos savo eilėraščius ant laikraščių skiaučių tremtinės tikrai nesvajojo patekti į lietuvių literatūros istoriją, tuo tarpu proza, o ypač romanas iš rašytojo reikalauja visko, - ir talento, ir laiko, ir rašomojo stalo, ir netgi šiek tiek aprūpintos buities. Šiandieną rusų literatūros istorikai skaičiuoja, kiek baudžiauninkų kartų aprūpino rusų literatūrą iškiliausiais romanais Levo Tolstojaus epochoje. Šiandieną skųstis prozos stoka lietuvių literatūra vargu, ar galėtų. Nors iškart po atkurtos nepriklausomybės dar maždaug dešimtmetį labiau klestėjo poezijos tekstai, antrojo nepriklausomybės dešimtmečio pradžioje į priešakines reikšmingumo pozicijas drąsiai tvirtinosi proza. Poezijos mylėtojų Lietuvoje, žinoma, vis dar yra, ir visada bus, tačiau knygų mugių patirtis, gal ji ir subjektyvi, man sako, kad poezija nėra paklausi mugių dalyvė, ir natūralu laisvosios literatūros skaitytojams tikėtis išlaisvėjusios prozos patirties. Šias pozicijas proza natūraliai yra išsaugojusi ir šiandien, nors mažąsias prozos formas gerokai išstūmęs romanas pastaruoju metu pradėjo kiek blėsti. Sunku pasakyti, kodėl, bet greičiausiai kiek lėčiau nei poezija lietuvių proza susivokia pasibaigusioje epochoje. Ši susivokimo situacija gali ir užtrukti, svarbu, kad apčiuoptų naujos epochos kontūrus ir gebėtų apie mus toje epochoje kalbėti. Poetinės prozos mokykla, susiformavusi kaip stipriausioji lietuvių literatūrai, vis dar teikia derlių, tačiau galbūt senka traukiantis senajai prozininkų kartai? Tačiau net ir Renatos Šerelytės, lyginant juos, pavyzdžiui, su Lauros Sintijos Černiauskaitės, lietuvių poetinės prozos mokyklai suteikia tipinį postmodernizmo, kitaip tariant – krizės, pabaigos, neišvengiamos kaitos – pojūtį. Černiauskaitės prozos sistema, dar išsaugojusi esminius poetinės prozos intarpus, savo charakteristikomis jau yra kitokio pobūdžio reiškinys.

In Memoriam

Dar visai neseniai anapilin pasitraukė du garsūs prozininkai – Romualdas Granauskas ir Bitė Vilimaitė. Skaudi netektis... Vis dėlto jų kūryba lieka kaip paminklas lietuvių literatūroje. Kuo ypatingi šie rašytojai? Kokį pėdsaką paliko prozoje, bendrai literatūroje? Romualdas Granauskas ir Bitė Vilimaitė, be abejonės, yra lietuvių poetinės prozos augintiniai. Asociatyvi semantika, vertikalių teksto jungčių reikšmingumas šioje prozoje dominuoja prieš horizontaliąsias teksto struktūros dominantes. Granauskas išplėtojo senosios lietuvių kultūros, jos religinių reliktų, ritualų kasdienybėje ženklus, vaizduodamas 20-ojo amžiaus II pusės lietuvių tautinės kultūros, agrarinės žemdirbio pasaulėjautos pabaigą. Granauskas mums atvėrė ne tik tautinės tapatybės krizę, ištikusią tradicinę lietuvių kultūrą sovietinio totalitarizmo sąlygomis, bet ir sutelkė gilesnėms už tautinę tapatybę paieškoms. Trijų sakinių apysaka „Jaučio aukojimas“ (1975) yra unikali šio rašytojo kūrybos programa, ne tik nukelianti mus į baltų religinės savimonės krizės laikus (kovos su kryžiuočiais), bet ir kelianti visiškai unikalius žmogaus ir jo dvasinio gyvenimo formų klausimus. Krikščionybės invazija į senojo tikėjimo žemę „Jaučio aukojime“ virsta daugiasluoksne prievartos analize, kurioje Dievo ir galios, jėgos ir silpnumo klausimai gvildena universalesnius žmogaus istorijoje buvimo klausimus. Puslapis po puslapio besitęsiantys gaudžiantys Granausko sakiniai, kaip tai atrodo neįprasta, nesukelia jokio diskomforto skaitant, nes užkabina labai esmines patirtis, kurias sprendžiame ir kiekvienas atskirai, ir visi kartu kokioje nors žmonių bendruomenėje. Ir štai šioje žmogaus ir galios, žmogaus ir prievartos, žmogaus ir silpnumo analizėje Bitė Vilimaitė atrodo itin arti Granausko, net netikėtai arti, nors minimalistine rašymo maniera įkūnija priešingą sprendimą: minimali sakinio, frazės, novelės struktūra, vos iš žodžio ar kelių sudaryti lakoniški, kapoti sakiniai, frazes kertančios gausios pauzės. Tai dvi to paties šaltinio ištakos, du to paties derliaus vyno gurkšniai, kurio skonį mes atpažįstame kaip tos pačios tradicijos, tos pačios poetinės mokyklos subrandintą.

In Memoriam

Dauguma Romualdą Granauską tapatina su archajiškąja, „žemiškąja“, kaimiškąja tematika. Tuo pačiu Granauskas vadinamas menininku dviem veidais – ir archajišku, ir moderniu. Kur slypi Granausko modernumas? Granausko debiutas sovietmečiu sutapo besiformuojančia lietuvių literatūroje Ezopo kalba. Kurdami savo kultūrinės tapatybės kontūrus lietuvių menininkai negalėjo kalbėti taip, kaip nori, negalėjo liesti daugybės temų, privalėjo nutylėti daugybę gyvenimo sričių. Privaloma kolektyvizmo dvasia totalitarinėje visuomenėje tarsi neturėjo individualaus gyvenimo alternatyvų, tad Granausko kartos menininkai ieškojo tų alternatyvų bendruomeninėje kaimo gyvenimo ir papročių sanklodoje. Ne tik Granauskas, bet Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Petras Repšys, Bronius Kutavičius gręžėsi ne tiek į patį kaimą, kiek į kaimiškame gyvenimo būde įsispaudusius archaiškosios pasaulėjautos ženklus, archetipus.

Rašytojos Bitė Vilimaitė (kairėje) ir Onė Baliukonytė, 2004 m.

In Memoriam

Man nelabai priimtinas lietuvių literatūroje (sovietmečiu labiau, dabar rečiau) pamėgtas lietuvių prozos skirstymas į „kaimišką“ ir „miestišką“, nes toks skirstymas paprastai pristinga gilesnės motyvacijos nei motyvas ar tematika. Jei kaimiškas yra Granauskas, tai kaimiška reikėtų paskelbti ir Gedos poeziją, Repšio freskas, Kutavičiaus oratorijas. „Kaimiškos freskos“ – gerai skamba! Tačiau kaimiškumas pats savaime neįvardija reiškinio esmės. O esmė buvo protokultūros, protoreliginės sistemos, kalbos pramotės paieškose. Nenorėdami savo kūriniais įsilieti į „draugišką SSSR tautų šeimą“ šie menininkai valingu ir intelektualiu judesiu gręžėsi į tai, kas palaikė senąją kaimiškąją kultūrą, į pačias pasaulėjautos šaknis, į savimonės šaltinius, į archetipinį indoeuropietiškojo substrato pamatą. Štai čia ir glūdi šių autorių modernumo (gal šiuolaikiškumo?) paslaptis, nes savo kūryba tiek Granauskas, tiek ir jo karta suteikė mums naujos savimonės šansą. Ši proza nesiūlo mums naivaus katarsio priešistorės miglose, bet ištiesia raktą nuo ikikrikšioniškojo mentaliteto spynos, senos ir girgždančios, bet veikiančios. Tokio rakto jau pasigenda lenkų intelektualai, svarstydami lenkų savimonės klausimus postkrikščioniškosios Europos epochoje, šiandien. Lenkų senoji, ikikrikšioniškoji kultūra liko anapus lenkų tapatybės, tad šiuolaikinis lenkas, ieškantis naujų argumentų savo lenkiškajai tapatybei pagrįsti, tokį raktą dar turi susirasti.

Docentė dr. Audinga Tikuišienė

In Memoriam

Kalbant apie Vilimaitę, ji vadinama ryškiausia lakoniškos novelės atstove. Kuo dar ypatinga rašytojos kūryba? Šiuo metu tikriausiai Regimantas Tamošaitis yra esmingiausiai pasvarstęs Granausko ir Vilimaitės vietą lietuvių literatūroje. Vienas jo sakinys, parašytas Granausko laidotuvių rytą, mano galva, itin tinka ir Vilimaitės prozai paaiškinti: „Modernizmas padovanojo mums autistinį kliedintį ir haliucinuojantį subjektą, Martinaitis ir Granauskas sugrąžino Žemės žmogui jo pirmapradį grynumą, jie atkasė ištakas, kurios yra iki didžiojo nuopolio, iki subjekto puikybės ir susireikšminimo“ (http://kultura.lrytas.lt/literatura/ literaturologas-r-tamosaitis-rytines-mintys-apie-r-granauska.htm). Bitės Vilimaitės minimalistinės prozos herojus yra perėjęs viską, ir kliedesį, ir susireikšminimą, ir nuopolį, tačiau egzistencinio tragizmo patirtyje galų gale jis geria iš tų pačių tyros tiesos šaltinių, kuriuos „atkasė“ ir Martinaitis, ir Granauskas. Nuoga žmogaus širdis grėsmingos tikrovės akivaizdoje iš baimės ir džiaugsmo plaka taip pat stipriai, kaip ji plaka žynio, aukojančio paskutinį pagonių jautį, krūtinėje. Ir dėl tų pačių vilties ir nevilties, tikėjimo ir netikėjimo, meilės ir nemeilės priežasčių. Motinų atstumti vaikai, su paaugliais nesusišnekantys suaugusieji, visuomenės nesuprasti menininkai yra beginkliai savo vienišume prieš pasaulį, kuris jiems visiems yra visiškai abejingas. Mano kolega Regimantas Vilimaitės prozą yra įvardinęs kaip Europietiškojo mentaliteto kūrybą, ir tai tiesa. Pridurčiau: Europietiškojo mentaliteto su neužgijusiomis Rytų Europos žaizdomis. Vilimaitė yra labai civilizuota, labai sociali rašytoja, su kuria nebent Vandą Juknaitę šiandieną galėtume lyginti, bet tas socialumas, bent jau pastarųjų dviejų dešimtmečių, yra nesupainiojamas: ir neįvardintuose miesteliuose, ir traukiniuose, ir daugiabučių kiemuose ir laiptinėse vykstantis veiksmas yra veiksmas Lietuvoje, posovietinėje epochoje. Tik brutalios prievartos ir nevaržomos laisvės atmosferoje gali gyvuoti tokia moralinius kriterijus praradusi visuomenė, kurios silpniausieji nariai, vienišos mamos, našlaičiai vaikai, bejėgiai seneliai, yra pasmerkti niekinimui, mindžiojimui ir prievartai. Vilimaitės novelės – maži tokios visuomenės veidrodėliai, autorės talento dėka kyštelėti staiga, netikėtai mūsų akivaizdai. Jei jie nepriverstų mūsų sudrebėti, ši proza liktų bereikšmė. Bet priverčia. Štai tuo ir ypatinga Bitės Vilimaitės kūryba.

In Memoriam

Jūsų minėtame straipsnyje („Literatūrologas R. Tamošaitis: rytinės mintys apie Granauską“) Regimantas Tamošaitis teigia: „mes dar turėsime didelių autorių, negalime neturėti. Bet kol kas tokių fundamentalių, kokie buvo S.Geda, M.Martinaitis, B.Vilimaitė, R.Granauskas, horizonte nematyti.“ Kokia Jūsų nuomonė? Literatūra nusipelno savo didelių autorių tik tuomet, kai leidžia jiems subręsti, kai leidžia subręsti jų pasipriešinimui mus supančiai tikrovei. Tai atrodo paradoksalus išbandymas, nes mus supančią tikrovę mes geriausiai atpažįstame, tačiau tikras rašytojas tampa dideliu tik tuomet, kai iš neapšviesto tikrovės ploto išplėšia ir parodo ką nors, ko iki tol niekas nepastebėjo, arba geba trūktelti tikrovės paklotą mums iš po kojų, išpurto ir išvėdina, ir mes susivokiame, kad po tuo apklotu, glūdi dar vienas, o po juo – dar, ir grindys, ir pamatai, ir galų gale išryškėja mūsų civilizacijos pamatai, kažkokia jų konstrukcija, kurią galima kritiškai, labai savikritiškai įvertinti. Vytautas Kavolis gera kūryba laikė tik tokią, kuri gebėdavo kritiškai įvertinti metafizinius mūsų civilizacijos turinius.

Svečiuose pas Romualdą Granauską, 2013 m.

Citadelė

Gintė Marija Gilytė ŽODŽIAI

+ VAIZDAS

APIE KITĄ KRAŠTĄ

Jei formaliai ir aiškiai, tai viskas buvo taip: 4 metai galvojimo apie kelionę ir 2 mėnesiai pačios kelionės, 1900 km nutranzuoti Europoje (5 mašinos) ir 1400 km (3 mašinos) Pietų Amerikoje, 1000 km nuvažiuoti autobusu Europoje ir 8400 km Pietų Amerikoje, 5 skrydžiai (3 pirmyn, 2 atgal), taigi ore pabuvota 25000 km (apie 1,5 paros), 46 km nuplaukti motorine valtimi Titikakoje, 3 Pietų Amerikos šalys, pasaulyje aukščiausias ežeras (Titikaka), aukščiausias miestas (Potosi - 4,09 km), didžiausias druskožemis (salar de Uyuni), sausiausia dykuma (Atakama), aukščiausia Jėzaus skulptūra, Maču Pikču, Naskos linijos, 2 sostinės (Santiago ir La Paz), 1 savaitė gyventa pas vietinius Titikakos saloje (Isla de la Luna), 1 prisidėjęs bendrakeleivis, 6 žmonės sutikti couchsurfing‘o būdu, 1 naktis išmiegota sunkvežimyje, n naktų autobusuose, 5 hosteliai, daug nuotraukų ir video medžiagos, daugybė dienoraščių puslapių ir labai daug gerų žmonių, parodžiusių kelią, pagelbėjusių ir priglaudusių. Ir, atrodo, jei visa išgyventa patirtis sutilptų į šituos faktus, būtų visa paprasčiau, bet… Ką jūs žinote apie Pietų Ameriką?

Citadelė

Bolivija turtinga didžiausiu pasaulyje druskožemiu (salar de Uyuni). Jis užima apie 10 tūkst. km² žemės, kuri baltut baltutėlė nuo druskos, plotą. Tai tartum kitokia dykumos forma, kur vistiek jautiesi kaip kitoje planetoje.

Vieniems – tai nesaugus kraštas, kur žmonės dingsta gatvėse, kitiems – tai karštų Lotynų Amerikiečių ritmų šalys, dar kitiems – tai tiesiog neišsivystęs trečiasis pasaulis. Man – tai magiška vieta, kur labai daug tikrumo, bandymo išsaugot savitumą, daug Vakarų invazijos ir kuklių žmonių, daug pasakiškai nuostabios gamtos, revoliucijos visur visaip… Mažai ką Pietų Amerika palieka ramų. Išlieka tavy jos žemės spalvos, žmonių naivumas, dykumos ir džiunglės, vanduo ir kalnai.

Citadelė

Du tūkstančiai keturioliktųjų metų liepa ir rugpjūtis buvo labai, labai tirštas laikas: du mėnesiai praleisti Čilėje, Peru ir Bolivijoje. Vos tik nusileidusi Santjage, Čilės sostinėj, ir įkvėpus visai kitokio kvapo oro apėmė jausmas, kad grįžau namo (gyvenau Čilės mažam miestelyje 2009-2010m. būdama YFU mainų moksleivė). Mano tikroji gimtinė, Lietuva, mažai kur kam žinoma, dažnai ten žmonės įsivaizduoja, kad visa Europa yra Ispanija. O viena argentinietė nustebo išgirdus, kad mes esam iš Lietuvos, nes Lietuvos vardą ji siejo tik su gatvės pavadinimu Buenos Airėse, o dabar suprato, kad egzistuoja ir tokia šalis. Taigi, persikėlus į kitą pusrutulį ir ten pažvelgus pro lėktuvo langą, kvapą užėmė kalnai. Toj šaly iš visų pusių tave apsupa Andai. Čiliečiai (ir ne tik jie) vaikai piešdami savo šalį visada nupiešia horizonte dangų siekiančius kalnus. Nuo jų čia mažai kur pabėgsi, jie visada tave globoja ir vietiniai žmonės puikiai tai jaučia. Čilės pietuose gyvenančių indėnų mapučių legenda pasakoja, kad pasaulio pradžioje kovojo dvi milžiniškos gyvatės - Tren Tren ir Cai Cai. Pastaroji sukėlė milžiniškas vandens bangas bandydama paskandinti žmones, o gyvatė Tren Tren juos išgelbėjo iškeldama virš vandens su kalnais. Jie visada su tavim, tad ir mes kelionėje daug su kalnais ir aukščių skirtumais turėjome dorotis. Titikakos salų gyventojai dėl aukščio, pavyzdžiui, net kitaip makaronus verda: pirmiausia juos pakepa aliejuje ir tada deda į puodą pilną vandens, nes vanduo ten verda žemesnėje temperatūroje ir nepakepti makaronai tiesiog netektų formos ir virstų į makaronų košę. Taigi, kalnai. Kalnai visokiose klimato zonose, kalnai pilni ugnikalnių, kalnai džiunglėse, dykumos kalnai, aukšti kalnai, remiantys dangų. O dangus Atakamos dykumoje yra stulbinantis. Išties, atrodo, lyg būtumei planetariume - tūkstančiai žvaigždžių! Per kelis mėnesius matėm daug tokių vaizdų, kuriuos net sunku apibūdinti, kalba čia nėra pajėgi. Dykumoje jautiesi lyg būtum kitoj planetoje, kur nėra gyvybės, o džiunglėse visos kertelės pripildytos gyvybės ir atrodo, kad ji net sunkiasi per viršų – kaip karšta, kaip tvanku. Gamta gali būt tokia skirtinga, tokia visokia, kai ji yra nepaliesta žmogaus. O Pietų Amerika yra būtent toks kraštas. Kraštas, kuriame veikia kitokios taisyklės. Gatvėse Bolivijos sostinėje matėme šalia pėsčiųjų perėjų zebrais persirengusius žmones, kurie reguliuoja pėsčiuosius, einančius per sankryžas, nes tiesiog vietiniai nesupranta, ką reiškia tos ,,zebro linijos‘‘ ant gatvių. Ten nesuprantamas ir vakarams būdinga verslininko gyslelė (ypatingai Bolivijoje), žmonių mąstymas kažkoks apverstas, ne į pinigus nukreiptas. Viena pardavėja savo sumuštinių kioskelyje mums nenorėjo

Citadelė

Kelionės draugė Ieva renka kriaukles prie Ramiojo vandenyno įsikūrusiame mieste La Serena, Čilėje. Ir groja dūdele mūsų draugas čilietis David, kuris prisijungė prie mūsų ir trise keliavome Bolivijoje.

parduoti sumuštinio be kepto kiaušinio už tą pačią kainą, nes tiesiog ji pardavinėja juos visada su keptu kiaušiniu ir jai visai neįdomu. Ir mums, europiečiams, sunku tai suvokti. Mes esam puikiai išvystę racionaliąją pusę, o senieji pietų žemyno gyventojai mažai kada taip mąsto, dažnai tiesiog džiaugiasi. Bolivijoj jie skurdžiai gyvena, bet tiek daug džiaugias ir visada švenčia: ar tai būtų kokio šventojo diena, ar gimtadienis, ar miestelio šventė, jie susirenka, geria alų ir šoka. Pasaulį mato kitaip. Magija ten yra labai arti (iš kur taip pasauly mėgstamas magiškasis realizmas). Ir ne tik indėnams, kad ir paprastam sunkvežimio vairuotojui, kuris mus vežė per visą Atakamos dykumą (maždaug 800km). Jis pasakojo mums (lyg visiškai suprantamą dalyką) apie savo draugą, kuris kartą paėmė tranzuojančią merginą kelyje, vedančiam per bekraštę dykumą ir ją pavėžė iki miesto.

Citadelė

Anduose gėrimės Titikaka. Kelionėje supratau, kad esu plynaukščių ir dykumų žmogus. Man tai yra magiškiausios pasaulio vietos, nes pats kraštovaizdis tave užliūliuoja ir nė nepajunti, kaip panirsti į maldą, meditaciją.

Tik po to iš kitų žmonių sužinojo, kad ji jau seniai mirusi, o sunkvežimyje visai greta jo tada sėdėjo merginos dvasia. Vairuotojas pasakojo, kad gerai čia išėjo jo draugui, nes juk labiau išsigąstum, kai tokios dvasios, įlipusios į mašiną, dingtų sėdėdamos priekinėje sėdynėje nusisukus vairuotojui. Po to jis paklausė mūsų, kas ten tolimojoj Lietuvoj tokio panašaus vyksta. Mes buvome žado netekusios. Jis net nedvejojo dėl dvasios sėdinčios šalia jo draugo sunkvežimyje, o juk nebuvo kažkoks mistikas. Tiesiog jiems magija ir kiti pasauliai yra labai artimi. Tai jaučiasi ir pačioje Pietų Amerikos Katalikų bažnyčioje. Savaitę praleidome su vietiniais žmonėmis Titikakos ežere esančioje Mėnulio saloje (Isla de la luna), kur mums pasakojo, kaip jie tuokiasi bažnyčioje, vaikus krikštija, bet taip pat dažnai nulieja aukas Pačamamai (Žemei motinai), prieš žvejybą visad pirma paaukoja Titikakos dievybėms, paprašo jų leidimo žvejot ir per Kalėdas rituališkai visa salos bendruomenė aukoja vieną lamą.

Citadelė

Jos širdį užkasa į žemę (kiekvienais metais vis kitam žmogui priklausančią), o pačią lamutę suvalgo visi kartu. Krikščionybė yra visiškai susiliejusi su vietiniais tikėjimais, tad turguje prie Kristaus paveikslo yra pardavinėjamos aukos Pačamamai, mergelė Marija nuo seno dažnai čia vaizduojama tartum trikampis, kalno formos, nes taip ją greičiau vietiniai priėmė kaip savą. Bet egzistuoja ir mums visai nesuvokiamų ritualų liekanos: kur nors Peru provincijoje galima rasti žmonių, kurie per Vėlines iškasa mirusiųjų artimųjų kaulus ir visą naktį švenčia su jais, o ryte vėl iš naujo palaidoja. Taip jie vieną dieną metuos gali būt šalia jiems brangių mirusių artimųjų. Be to, Peru (ir ne tik jos) gyventojams visad buvo svarbūs ugnikalniai, aplink juos jie burdavosi gyventi. Dar prieš atvykstant ispanams, vaikystėje buvo suspaudžiamos vaikų galvos taip, kad įgautų šalia esančio ugnikalnio formą. Po to atvykę ispanai tai uždraudė, bet dabar dar išlikusios kepurės, katiliukai, kurie primena tam tikrų ugnikalnių formas ir taip yra galima atskirt, iš kurio regiono žmogus kilęs Jei mes žiūrėtume į visa tai vakarietiškom akim, išties gąsdintų kartais. Bet ko išmokau keliaudama šią vasarą, kad yra nuostabu atvykti į svetimą šalį atvirai, neteisti, nevertinti vietinės kultūros, tiesiog išplėstom akim viską stebėt ir mokytis. Juk giliau viduj mes iš tikrųjų visi tokie patys, tik kitokiose sistemose užaugę. Gražu, kad dauguma pietų amerikiečių pasižymi meile savo šaliai ir kitokio pasaulio siekimu. Pasaulio, kur tekėtų upės, augtų aukšti medžiai, šalia gyventų įvairiausi laukiniai žvėrys, nebūtų kitų šalių įsiveržimų ir prievartos, įsigalėtų lygybė. Kaip vienoje dainoje jie dainuoja: ,,Si somos americanos, somos hermanos, señores, tenemos las mismas flores, tenemos las mismas manos’’ (Jei esame amerikiečiai, esame broliai, turime tas pačias gėles, turime tas pačias rankas). Labai daug vietinių nori atsiriboti nuo Kolumbo atvykimo ir grįžt prie Pačamamos – Žemės motinos. Ieško tikrumo ir kelia niekada nesibaigiančias revoliucijas, eina į gatves, streikuoja ir maištauja. Atrodo, tokia visada liks ta žemė, sumišus, susimaišiusi ir nerandanti vietos – cirkuliuoja ir raudonasis, ir baltasis, ir juodasis kraujas. Ar mes kažkokie kitokie? Atpažįstu save. Kartais jaučiuos tartum būčiau Titikakos saloje virtuvėlėje gyvenanti jūrų kiaulytė, kuri sugyvena vienoj erdvėj su vištom, gaidžiais, viščiukais, žmonėm ir karts nuo karto cypteli. Visi mes kitoniški, bet ir tokie panašūs – siekiam atrast savąją vietą.

Keliaujame,

skaitome, mokomės, stebime, kalbamės.

Citadelė

La Belgitude Things about Belgium that you ought to know

Greta Tikužytė ŽODŽIAI + VAIZDAS

Filologijos fakultete dažnai galima sutikti dėstytojų iš svetur, atvykusių išbandyti save naujoje kultūrinėje bei akademinėje aplinkoje. Vertimo studijų katedros dėstytoja Gabrielle Jacquet jau beveik dvejus metus stengiasi supažindinti studentus ne tik su prancūzų kalba, bet ir su frankofoniškąja Belgijos kultūra bei istorija.

Maurice Maeterlinck. Justės Urbonavičiūtės karikatūra, 2015

Citadelė

What made you come to Lithuania? Cepelinai. Okay, not really. I was chosen by the Wallonie Bruxelles International, which sends lecturers to foreign universities to teach courses on Belgian literature and linguistics. What did you study at university and why? Roman philology and musicology. Why? Let me think. The choice seemed obvious to me before answering this question! Perhaps because each and every one of us possesses a certain talent for enriching reality. How do you define your relationship with art? How did you get involved in the artistic world? As far as I remember, you could always find paintbrushes, erasers and sharpened pencils in the house where I grew up. My mother would always paint, sometimes exhibit her works, but she never bothered about the mess. At the same time, being a doctor, she would always explain things in a scientific manner (as our father, by the way). I think we were taught to look at things not only from an artistic point of view, but also from the analytical one. I believe that Lithuanians are not fully acquainted with Belgian artists. Tell us more about their idiosyncracies. It is not the deal with one artist, it is more the case of multiple or zero identities, which characterize Belgian artists. A Belgian artist is often described as someone he is not. The Belgian is neither French, nor Dutch, nor German, he possesses something that belongs to all of them. He is influenced by all that he experiences, trying to be distinct. In Lithuania, probably the best known Belgian writer is the Nobel Prize winner Maurice Maeterlinck. What is your opinion on his work? Maeterlinck and the symbolist movement he belongs to have made a special impact on Belgian literature. What I prefer most about symbolism is that it is a literary movement, which does not age, clearly because it appeals to the imagination of the spectator, the reader. It is you who decides what meaning lies behind the symbol. L’Intruse by Maeterlinck is staged in Panevėžys, I would be delighted to see how the text is interpreted and performed on stage.

Citadelė

Gabrielle Jacquet (kairėje) su studente

Most of the people nowadays associate Belgium with chocolate, beer and the singer-songwriter Stromae. What about the contemporary art world? “Most of the people” aren’t wrong. I think that chocolate, beer and Stromae are a matter of good taste and long years are ahead of them. Some other contemporary names could be added: Bauchau for poetry; Simenon, Yourcenar, Toussaint – when it comes to prose; Borremans, Alechinsky in painting; Schuiten or Stassen for comics; Brel, Balthazar, Ghinzu, Girls in Hawaii, Puggy – referring to music. And I do not even speak about jazz! And then so many others. Though I’m afraid, Greta, that you have forgotten one thing – les frites.

Citadelė

“The Adventures of Tintin” by Hergé is credited as one of the most famous comics series in the world. British novelist and artist Tom McCarthy refers to comics as a part of valuable literature. What is your opinion on graphic novels: can they be treated as literature and as a work of art as well? When it comes to graphic novels, they are often credited as paraliterature… I have never been a fan of categorizing, categories reassure and they simplify. The comic strip in literature is a bit like street art in painting; I see it as a mixed genre, which deserves as much interest as any other genre.

Mons – Europos kultūros sostinė 2015

Finally, what is the finest Belgian beer?  L’orval, definitely. The brewery is located within the confines of the Abbey of Orval since 1931. A treat!

Citadelė

Senamiesčio

nostalgija Arba retrospektyviai apie patirtis Filologijos fakultete

Žygimantas Pekūnas ŽODŽIAI

Rokas Ramanauskas VAIZDAS

Citadelė

Mano pirmoji nuoširdi pažintis su Vilniumi nutiko prieš trejetą su puse metų, kai su krūva daiktų reikėjo nusigauti nuo taško A (autobusų stoties) iki taško B (bendrabučio, dar liaudyje sutinkamo barako vardu. Kaip koks Sibiras, tik Niujorke. Žodžiu, kontrastų krūva). Per tas dvidešimt minučių, kupinų įvairiausių kvapų, barzdotų dėdžių, nesuprantamos kalbos ir paties mandagumo įsikūnijimo – Keleivių kontrolės – stebuklingo apsireiškimo, man galvoje sukosi viena įkyri mintis. Ne, neskenavau akimis kažkokių pasakiškų stotelių pavadinimų ir netgi nemėginau įsiminti viso maršruto, bet nepliaujamai savęs klausiau „Kokio velnio man čia reikia?“. Kažko, turbūt, reikėjo. Čia ir pabandysiu atsakyti sau į šį klausimą, kuris kartais sukirba ne laiku ir ne vietoje. Jeigu įdomu ir jums – skaitykite toliau, o jeigu ne – „Maximoje“ turbūt nuolaidos pomidorams, aš tai eičiau jų nusipirkti. Pirma, čia geriau, nei beveidžiuose pastatuose miesto pakarašty, apsuptuose ekshibicionistų pamėgtuose miškeliuose. Ten, skubėdamas į paskaitas nesutiksi Rožytės, kuri už litą vieną dieną pažadėstau didžiausią sėkmę, o kitą kartą, kai neturėsi atliekamų centų, pasiųs į patį pragaro vidurį. Be to, norint nusigauti iki centro, reikėjo išmokti važiuoti dardančiais, kretančiais skardiniais troleibusais (jei tądien geras bioritmas – žemagrindžiais). Negalėčiau pasakyti, kad nuo pat pradžių nesijaučiau viešajame transporte kaip žuvis vandenyje – silkės statinėje irgi mirksta kažkokiame sūrime. Rutinoje nuo bendrabučių iki senamiesčio ir atgal kartais praskaidrindavo nelabai draugiškai nusiteikę senyvi vilniečiai, keikiantys valdžią, blogą orą ir neišauklėtą jaunimą, nesuprantantį rusiškai. Senieji Vilniaus universiteto rūmai visada buvo kaip kontrastas nesibaigiančiam lipimui per galvas autobusuose ir gatvėse. Juose laikas kartais rodėsi it sustingęs, ir tuo pat metu einantis į priekį. Kai suskaičiuoji jau ketvirtą žiemą dūmais apsivijusio berželio paunksmėje, supranti, kad niekas nebebus, kaip buvo. Amžinai vartai į Sarbievijaus kiemą atviri nebus – po metų norint ten patekti jau reikės mokėti keletą eurų. Ir piktasis dėdė, prekiaujantis kažkokiais klišiniais suvenyrais Mickevičiaus kiemo tarpuvartėje turės pilną teisę užverti tuos kitus, vedančius į Pilies gatvę, tau prieš pat nosį – taip kaip ir dabar, tik bus jau daugkart sentimentaliau.

Filologynas iš pradžių pakerpa sparnus, kad vėliau galėtų išaugti nauji, stipresni

Citadelė

Trečia, tik čia ir pirmame, ir antrame aukšte auditorijų numeris prasideda vienetu ir net ketvirtame kurse nelabai žinai, kur visokios menės ir kabinetai. Pirmosios savaitės fakultete buvo kaip savotiškos orientacinės varžybos – jeigu prieisi Mūzų menę, kažkokiu būdu nusigausi iki Kalbų laboratorijos, o jeigu ne – kas nors atsiras reikiamu metu reikiamoje vietoje. Filologijos fakultetas todėl ir garsus stebuklais – kartais nežinai, ko nori, bet galų gale tai gauni, pavydžiui, skolą. Tačiau palikus juokus nuošaly (jeigu viską priėmėte rimtai, tai dabar galite atsipalaiduoti ir negalvoti, iš kur lyja mankurtais, nes: a) lyja dažniausiai tik vanduo; b) aš šiaip netikiu, kad jūs taip pagalvojote), reikia pripažinti, kad šie ketveri metai, praleisti tarp sienų ir kiemų man davė tikrai daug. Net neverta minėti to milžiniško žinių bagažo, kurį labai atsidavę sukrovė dėstytojai – dauguma jų man atmintyje liks kaip ne tik puikūs savo dalyko specialistai, bet ir asmenybės, kurių taip lengvai nepamirši. Filologijos studijos davė daugybę kitos gyvenimiškos patirtuies ir įspūdžių. Pirma, filologynas iš pradžių pakerpa sparnus, kad vėliau galėtų išaugti nauji, stipresni. Mano kvailas didžiavimasis savo „be galo be karšto puikia“ anglų kalba išblėso po pirmųjų akademinio rašymo ir gramatikos paskaitų. Kartu pamažu išaugo tas keistai malonus siekio žinoti daugiau jausmas, kuriam įkandin seka nesibaigaintis visko kvestionavimas. Galbūt tai ir yra tikroji humanitarinio išsilavinimo šerdis – visumoje mokėti atrasti tai, kas tikra. Kritinis mąstymas, logika ir netiesioginiai spyriai į sėdimąją, kad nešvaistytum laiko ir gabumų veltui yra bene labiausiai neįkainojama patirtis. Kai išmoksti nebesiskųsti, o daryti, nes niekas savaime neatsiras, kai supranti, kad viską darai savo paties labui, o ne pažymiui, kai mokymasis tampa iššūkiu ir malonumu – už visa tai galima padėkoti dar ir dar kartą.

Kitas dalykas, kurį labai išmokau vertinti – ne visai susijęs su studijomis. Tai – žmonės. Visų pirma, žymiau rečiau matydamasis su šeima supranti, kokia ji tau brangi. Tie trumpi susitikimo momentai, kelionės namo tampa labai laukiamu įvykiu. Naminiai balandėliai per kelias savaites tampa skaniausiu maistu žemėje, o savo lovą norėtum tampytis kartu su savimi kad ir iki pasaulio krašto. Maži dalykai įgija vertę ir tampa savotiškai didžiais. Studijos mane išmokė stengtis ne tik dėl savęs, bet ir siekti patenkinti kitų lūkesčius. Bendras džiaugsmas dėl sėkmių ir palaikymas nenusisekimo atvejais, juokas iš kuriozinių situacijų ir savitarpio supratimas – už tai galiu dėkoti savo šeimai ir grupei. Ar žinot tą keistai įdomų jausmą, kai pastebi ne tik savo, bet ir kitų progresą? Taip, jis mane pirmą kartą aplankė fakultete ir, tikiuosi, niekad neišblės. Ačiū jums, kad buvote. Be jūsų šie ketveri metai būtų buvę visai ne tokie. Čia reikia užverti bepradedančią skleistis visomis vaivorykštės spalvomis sentimentalumo skrynią. Pavirkavimams apie praeitį skirtas „Bėdų turgus“, o aš pasakysiu atvirai – jei kada dar šmėkšteli mintis, kad aš šiuos ketverius metus praleidau ne visai ten, kur reikia, ją greitai nuveja gausybė įvykių, patirtų ir išgyventų čia, kur kartais per paskaitas kažkas koridoriuje skambina pianinu, kur vaikšto storas rainas katinas, kur žiemą kartais šalta, čia, kur pasiklydę turistai žino, kad vis tiek mokės pasiklausti kelio iki tualeto, čia, kur meilė žodžiui liejasi laisvai.

Inga Valionytė ~ 1 Gražina Kelmelytė ~ 2 Autorės yra „Filologijos ruduo ‘14“ laureatės

KŪ RY BA

Kūryba

Ryšio nėra Rytas. Ankstyvas, tiesa sąlyginai, nešiltas rytas. Atrodo, kad tuoj lis. Telefonas daro keistus „ryšio nėra net troboj“ manevrus, ką kalbėti apie karvyčių pievą. Juk joms nereikia mobiliojo ryšio, kad pasikalbėtų su širdžiai artimu... padaru. Man atrodo, kad visai įsitinku šioje keistoje kompanijoje. Į mane nebežvairuojama taip dažnai, o ir akliai puola taip pat skausmingai kaip ir mano kompaniones. Net gandras, dažniausiai varlinėjantis prie išrinktųjų, stovi už metro nuo manęs. Būdama su žmonėmis ne visada jaučiuosi jaukiai... Gal ir visai smagu, kai tave pavadina „kitokiu“, tebūnie netgi „daužtu“ ar „trenktu“, bet būti su neįdomiais žmonėmis nemoku. Ir, tiesą sakant, nenoriu to išmokti. Tiesa, snobiškai nuskamba tas „neįdomūs“, bet... nežinau, turbūt todėl mane laiko arogantiška. Šaltas veidas ir arogantiška laikysena nėra stiprybės ženklas. Šiuo atveju, buvimas tarp karvių turi savo privalumų. Jos nekreipia menkiausio dėmesio į mano asmenybinius ar išvaizdos trūkumus. Tačiau stebi. O klausydamos cituojamas Giedros Radvilavičiūtės net suklūsta ir kelioms sekundėms nustoja čiaumoti. Bet gal jas tiesiog erzina mano balsas ir taip jos pademonstruoja ignoravimo įgūdžius. Kai jau norėjau cituoti Joną Meką, viena jų priėjo ir norėjo atimti užrašus. Todėl nusiaviau batus ir... tiesiog buvau. Jų tylios grupės dalimi. Balčiai yra vienintelė vieta, kur matau tiek daug gyvulių. Būdama čia visada prisimenu visus šunis, kuriuos laikė seneliai, arkliuką, kates... ir jau išėjusį senelį, kuris taip juos visus mylėjo. Mano mažai suvokiančioje galvoje užsifiksavęs senelio profilis ima dilti. Skubu ieškoti nuotraukų... Ateljė nuotraukoje šypsosi abudu. Nejučia pažvelgiu į stiklines spintelės dureles ir paliečiu savo veidą. Jau anksčiau močiutė tapo mano grožio etalonu. Esu panaši į ją. Visada norėjau būti į kažką panaši, slapta gal net būti dabar jau atminty dylančio profilio atvaizdu.

Kūryba

Atminties dilimas gali būti paaiškintas – tai buvo... 2005 metais. Aš dar maža, nesuprantu; bet tai nėra pateisinama. Aš supratau, bet neverkiau. Buvo liūdna pagalvoti, kad jis nebepasikalbės su Žiba, nepaglostys Meškio ir Pupos... Senelis vienas gebėjo taip mylėti tuos mažus padarus. Galbūt todėl troškau būti bent jo gyvenimo daiktu, objektu, kad ir nemylimu, bet esamu. Dabar baidausi pažvelgti į jo kambarį, užeiti... Nesuprantu, negi iki šiol čia buvo taip šalta ar atšalo po to... Senoji lova apkrauta ir apdengta užtiesalu. Anksčiau bijodavau net pažvelgti, atrodė, kad jis niekur neišėjo, tik pasislėpė tarp daiktų ant lovos ir užmigo. Vis dar nejauku iš miegamojo pažvelgti į tą kambarį. Durys su stikliniu langeliu parodo, kas ten paslėpta. Naktį, pabudus ir žvelgiant tamsoje, matai kažkieno juodą petį ir jis po truputį juda. Dieną nepažįstamojo petys tampa pakaba su senuoju paltu. Dangus švinta. Gal nelis, tik gąsdina. Karvės ramiai atrajoja, o štai ir pasirodo jų šeimininkė. Truputį pasislenku už karvės. Jei priartės, bėgsiu. Jei priartės, nejudėsiu ir apsimesiu, kad atrajoju. Jei tikėsiu, kad esu viena iš jų, taip ir bus. O ir karvės mane uždengs nuo pavojų. Bet pavojų nėra. Pasakos nuo pats mažumės mus moko kovoti ir nebijoti. Kai buvau maža, man skaitydavo pasakas. Tačiau ne jos svarbiausios, ne jas moku mintinai. Moku mūsų šeimos pasakas. Nes senelis Stasys išėjo į miškus; nes močiutė Adolfina dovanojo knygas; nes tėtis Stasys būdamas mažas į klojamą asfaltą su draugais kišdavo vinis, o po to kiekvieną dieną bėgo tikrinti, kieno vinis dar liko; nes senelis Juozas mylėjo Žibą ir visada guosdavosi tam arkliui; nes močiutė Bronė baigė septynias klases ir, nors norėjo mokytis, negalėjo; nes mama Kristina mėgo karštas bulbes su raugintu agurku. Mūsų šeimos istorijos... Jos stebuklingos, nes yra mūsų, mano... O štai mane dengia keli karvių užpakaliai ir niekas manęs nepastebi. Pastebėtų, gaučiau bėgti, pagalvotų, kad vagis. Bet ką aš vogčiau? Garbę karviškų individų klane? Niekas manęs nebepažįsta Balčiuose. Nors jei pasakyčiau, kad esu Štakų Kristinos, gal pagailėtų... O ryšio vis dar nėra. Nors gal...

Kūryba

Kalba

Seniau žmonės kalbėdavo Seniau aš laukdavau, kol užkalbins kalbės kalbės Gal geriau, kad dabar jie nieko nesako – tik kvaksinčios žalios Aristofano varlytės Mes nekalbam Naktis tave kankinant niekada nesibaigia Bus mėlynių ir kraujo tavo balto kūno ryte Paklodės liūdesį sklaido po lova Aušta skausminga Paskui vėl aimanuoja Žara

Kavinėse Penkiolika blondinių raštuotomis kojomis Juodomis galvomis groja kėdėmis kažkur už nugaros Mano namai kavinės ir aš laukiu kol nebebus Kol jų daugiau nebebus ir aš vėl atsibusiu Iš to vienintelio nusibodusio sapno apie save

Jame kvepia jūros dumblas, jame žemė Girgžda lyg liptum ant duonos ar druskos Jame dar gali apkabinti rankomis Atsisveikinimas tęsiasi taip ilgai – pamiršti tuoj Išeisiantis

Kūryba

Mano pirštai mediniai drugeliai tavo Balto kūno fone mūsų juokas žėri Nublanksta Tavo springstančių lūpų seilių šerkšnas Oda oda oda Žaisda Mes jau nekalbam - per daug prisiskaitėm Vynas virto krauju, duona sumindyta slepias Sielos trupiniai žioji išbirę skylėm Žvaigžde

Tada nustosiu matyti save tik aprūkusiame veidrody Šokti su svyruokliais, kurie save vadina žmonėm ir Žmonėmis, kurie sveria minutes ir laikrodžius vietoj Širdies ir plunksnos

Kad mus kas nors užkalbėtų Iškalbėtų iš kūno, iš ledo, iš ledkūnio Paliestų daugiau nei ranka Nei mintim Skardinės stogų karūnos kai virš tavęs teka Miesto mėnulis aštresnis nei tau paruoštos Adatos nei tavo mane verčiantis kūnas Ne toks aštrus, spigus Vis dar Ne žodis

Bet po sapno atrodo, kad Penkiolika Džonatanų Livingstonų Žuvėdrų Pešasi dėl gabalėlio žuvies Ne tos jaukios blondinės

Žmonėmis kaip ir aš, kuriems neberūpi Rūpėti

Kūryba

Manija Moteris kaštonų plaukais akimis Mėlis dangaus išsitrina prieš tave Tu tokia kurios negaliu paliesti bet ir noriu Nenoriu sužinoti, kas ar esi tokių maniau neliko po tvano po kryžių po simbolių maniau tave sudegino net tada buvai mirus kai juokeisi šypsojaisi bet kažko negyva prie mano upės prie mano šaltinio pasilenkus žiūrėdama įdėmiai įdėmiai ne į mane bet tartum į mano akis giliau norėjau parodyti, kad yra daugiau akmens urvų tamsūs lašai varva per sienas tu mane išmokei tylėti toje tamsoje užsisiuvus lūpas knygomis, ekranais, dienos šviesas užgesink ateik pas mane po tavo baltąja oda tikriausiai yra tuštuma, į kurią prasmegti norėčiau tavimi apsidengti alsuoti pajusti ką reiškia tavo plaukai skonį tavų žodžių pilkais vakarais mylimajam į ausį žinau tu myli tokius kaip tu – iš sapnų šalies ir iš rojaus kasnakt jie numiršta, vėl prisikelia minties matadorais drugiai prie alsuojančio ugnimi pasaulio burnos

žinai, jis juos valgo ir trupa sparnai ant mano veido o tu niekada nematei kaip juos sulipdau ir paskui vėlei suglamžau matei? ar matei?! matei.... neregi akimis užlipdytomis blizgančia žvaigždžių juosta kai pasuki galvą dar šiek tiek pasislenka Kentauro Proksima tu toliau nuo manęs – tas jausmas, tas mostas užtrunka akimirką per kurią užgęsta visi žiburiai prieš tavo pienišką veidą ir belieka tik urvas tu aš mūsų degtukų dėžutė mano liepsna ji neužsidega

Komiksas

Filologijos fakulteto bendruomenės leidinys

Norite prisijungti prie „Citadelės“ laikraščio kūrimo? Ateikite pas mus į VU SA FilF arba tiesiog rašykite el. paštu citadeleflf@gmail.com!

Lauksime Jūsų!